(1088) Pakeliui namo, l: mintigalis išgirdus apie Lyčių lygybės žodyną

Šiandien Seime vyko 8-oji Lietuvių terminologijos forumo konferencija (kaip ir viskas šįmet, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui). Pamėginau pasiklaust tiesioginės transliacijos. Įmanoma. — Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė baigdama pranešimą „Lyčių lygybės terminija: ištakos ir iššūkiai“ paminėjo, kad jau išverstas lietuvių kalbon ir redaguojamas Lyčių lygybės žodynas, kurį parengė Europos lyčių lygybės institutas. Kas tai per daiktas, radau Instituto 2017 metų veiklos apžvalgoj, p. 17:

Ar žinote, kuo skiriasi „lyčių pusiausvyra“ ir „lyčių paritetas“? Šią informaciją galite rasti naujame instituto internetiniame žodyne ir žinyne! Naujasis žodynas ir žinynas suteiks galimybę bet kam Europos Sąjungoje ir už jos ribų vienodai suprasti lyčių lygybės sąvokas ir padės išvengti sumaišties dėl svarbiausių terminų. Ši internetinė priemonė suteiks galimybę kalboje geriau atsižvelgti į lyčių aspektą ir kritiškai įvertinti terminus, kuriais dar labiau įtvirtinami lyčių stereotipai ir nepaisoma lyčių skirtumų. Lyčių lygybės žodyną ir žinyną anglų kalba rasite adresu http://eige.europa.eu/rdc/thesaurus; be to, laukite jų vertimo į ES kalbas ir rašymo atsižvelgiant į lyčių aspektą priemonių rinkinio!

Labai įdomu bus paskaityt. Tokio pobūdžio žodynas – išties iššūkis lietuvių kalbai. Kad ir tas genderizmas; įsivedėm terminą socialinė lytis, bet jis pakibęs; angliškai yra sistema: female ir male, jei kalbama apie sex; woman ir man, jei kalbama apie gender; lietuviškai – nesvarbu, ar apie biologinę, ar apie socialinę lytį – tie patys žodžiai: moteris ir vyras; ir kaip bus sukamasi?

female Biologically based references to the sex of a woman.
male Biologically based references to the sex of a man.
women Female human being; a person assigned a female sex at birth, or a person who defines herself as a woman.
man Male human being; a person assigned a male sex at birth, or a person who defines himself as a man. 

Gaila, kad transliuojama internetu buvo, manyčiau, tik patiem dalyviam įdomi popietinė diskusija „Lietuvos terminologijos ateities perspektyvos“, o ne „Lygios galimybės kalboje: įtraukiosios kalbos terminija“. Kaip atsilikėlis turiu prisipažint, kad lietuvišką terminą įtraukioji kalba pirmąkart pamačiau konferencijos programoj; spėčiau, turėta omeny tai, kas angliškai vadinama gender-inclusive language arba gender-neutral language. Taip, galima sakyt, kad tai išsidirbėjimas, per amžius susiklosčiusios gramatinės sistemos „prievartavimas“, o galima pažvelgt ir kaip į iššūkį – pirmiausia protui: jei kas nors yra (atsirado, randasi), turi būt pavadinta, ir kuo tiksliau.
Prieduras (2018 VI 22) Žodis gender tiesiogiai siejas su lot. genus, kurį verčiam giminė; genus femininum, genus masculinum, genus neutrum – mot. g., vyr. g., bevardė, seniau niekatrąja vadinta, giminė. Sex – lytis, gender – giminė; apie kalbą šnekant, dažniausiai tarp giminės ir lyties yra ryšys, o kartais – ne. Sigitas Geda savo kasdienraščiuos 2001 IV 1 yra užfiksavęs tokį pavyzdį skaitydamas Žemaitę:

Giminės kategorija ir lietuvių kalboje nėr labai tvirtas daiktas. Visai įmanoma, kad ji išsikristalizuoja tam tikrais atvejais.
Tai liudytų tėvo kreipinys į dukrą „Rudens vakare“:
– O kur tu pasidėsi, duktau?
Panašių kreipinių būta ir mūsų tarmėje, dabar, žinoma, niekas taip nesako.
K. Donelaičio kreipinys „Gaidau...“
Įmanoma kilmė iš tokių lyčių kaip duktuva, laukuva, deltuva, akmuva, vanduva, sesuva...
Lieka tik „uo“ – dangus, žmogus...
Beveik belytė, apibendrinanti forma, skambanti „oriai“, kreipiamasi ne į lytį, o į asmenį, esybę. (ŠA, 2003 IX 6, nr. 33, p. 5)

Yra toks reiškinys – [gramatinės] giminės labilumas; aišku, keistai atrodytų tokie žodžiai kaip vyra, moteras, tėvė ir pan., bet tikriausiai akis kliūdavo ir už žodžio filmas, kai jis ėmė rodytis vietoj įprasto filma; problemos ne kalboj, problemos galvoj.

(952) Pakeliui namo, xlii: apie Eugeniją Karoblienę, a.a.

Prae scriptum. Praeitų metų lapkričio vidury Institutan buvo atėjusi grupė Pasvalio kraštiečių bendrijos narių. Collegė Bronė Stundžienė, įsivėlusi tos bendrijos veiklon, paprašė, kad papasakočiau, ko pas mus Rankraštyne yra, kokių pasvaliečių popierių saugom. Bepasakodamas nuslydau šonan – prie Eugenijos Karoblienės, Šiaurės Lietuvos Žemaitės, kad jos atsiminimai – kasyklos įvairiausių žmonių charakterių ir likimų etc.
Maždaug tuolaik – aišku, vėluodamas – perskaičiau ir BrSt straipsnį Tautosakos darbuos, kur nemažai apie Karoblienės Sodybą ant Mūšos kranto (1999). Užkliuvau už sakinio:

Karoblienės [...] dažniau skaudžių nei šviesių prisiminimų išjudintas gyvenimas ir perkeltas į knyginį formatą, regis, taip ir nepajėgė išsivaduoti iš vienatonio, nuskriausto ir „krūvas neteisybių“ atlaikiusio ego kalbėjimo. („Įvietinta folklorinė atmintis grožinėje kūryboje: pasvalietiškoji versija“, Tautosakos darbai, t. XLIX, 2015, p. 16)

Nepajėgė išsivaduoti iš ego kalbėjimo... O kodėl būtinai reikia iš jo vaduotis ir atminties vaizdinius verst novelėm à la Granausko Šventųjų gyvenimai? Kas apie Karoblienę pasakyta, argi netiktų apie Bronių Radzevičių, jo Priešaušrio vieškelių antrąją dalį? Irgi plūste plūstantis ego kalbėjimas, kuriam romano pavidalą mėgino suteikt Juozas Aputis.
Viskas priklauso nuo to, koks tas ego.
Literatūroj ir mene 2004-01-16 Mykolo Karčiausko rūpesčiu buvo paskelbtas ruošiamų spaudai prisiminimų fragmentas „Žemės kryžiaus kryžiavonė“; pabaiga, iš kurios ir pasimato Karoblienės ego tūris:

Pati galvoju: rašau apie visus žmones, ir man viskas kaip ant delno padėta, viskas matosi, viską matau, ne, ne akim, mintim viską matau iš senelių, prosenelių praeities, savo amžininkų gyvenimo. Aš jau seniai iš ten išėjus. Gal Dievo valia ragina mane rašyt? Kam aš turiu dėkoti? Kas mane globoja? Keturis kartus aš buvau beveik užmušta, sąmonę praradus. Pirmą kartą – sukatas ant ledo. Kitą kartą iškritau iš sūpynių ant vežėčių. Trečią kartą apvirto šieno uorė. Ketvirtą kartą Sibire rėžė su dalba man per galvą. Viskas sukasi siūbuoja, o aš vėl keliuosi iš lovos... Tris kartus perkūnas trenkė prie pat mano kojų: nuplikė pusę kiaulės, nuskėlė liepą, įlėkė žaibas į vidų, kur aš sėdėjau, kaip ugnies kamuolys ir išlėkęs susprogo. Tris kartus skendau Mūšos duburiuos. Du kartus išplaukiau pati, vieną kartą ištraukę atsupo. Bėgo žali maurai iš burnos, nosies ir ausų. O aš vis matau:

Baltas jiezminėlis
Sodely paaugo.
Žiedelius iškėlęs
Žiūr į mano langą...

Ego – gali sakyt, visas dingęs pasaulis; aišku, kalbama pirmuoju asmeniu; viskas liete liejas, ir visai nebūtina srovę leist per kokias užtvankas ar purkšt fontanais, kad būt meniškiau. (Kita dalykas – tarminio teksto vertimas bendrinėn kalbon, kaip ir su Žemaitės raštais kad buvo daroma, bet stop, nes jau visai į lankas būtų patraukta.)
Va toks nuokrypis šonan, prae scriptum. O dabar – kas išties svarbu.
Perskaitęs straipsnį paklausiau collegės Bronės, sakau, rašei straipsnį, gal žinai, ar tebegyva Karoblienė? Sako, neradau žinios apie mirtį, tai gal gyva?
Štai ta žinia: Eugenija Karoblienė, gimusi 1922 gegužės 9 Šimoniuose, mirė 2008 vasario 1 Kaune. (Ačiū Pasvalio krašto muziejaus muziejininkei Gitai L-R.)

(804) Visiškai tarp kitko: literatūros istorija braškėms ir braškiams

— yra, pvz., kupina empatijos literatūros istoriko ir prozininko Adolfo Sprindžio studija Žemaitė (1986, ²1988; 1987 Brailio raštu, 2008 audiovariantas);
— šįmet išėjo kuriančios muziejininkės Aldonos Ruseckaitės biografiniu romanu pavadinta knyga Žemaitės paslaptis;
— žengtas ir „tolesnis“ (kol kas „toliausias“) žingsnis: 5braškėse.lt paskelbtas tekstas ilgu pavadinimu (anonso printscreenas kairėj; pavadinimo raudonoji dalis [sąmoningai?] melaginga, turėtų būt: mylėjo vyrą, kuris vėliau vedė jos dukrą); neabejojant galima teigti, kad parašytas perskaičius Ruseckaitės knygą, nors nei Ji, nei ji neminimos; gal net ne knygą, o tik tai, ką internete galima rast apie ją; tekstas pateiktas nenurodant autoriaus, kurį reiktų viešai įvardinti kaip, švelniausiai tariant, nesąžiningą; rašinio autorines teises prisiskiria sau UAB „Delfi“:
Googlinant: Žemaitė, 5braškių.lt tekstas trečias (galit patikrint, gal jau ir antras).

Tokie faktai. O mintys?
Anksčiau ar vėliau toks tekstas, turint omeny kai kurių internetinių puslapių pobūdį, turėjo atsirast. Geriau, jei vėliau? Esmės tai nekeičia. Epizodas po epizodo lipdoma „skandalingoji“ literatūros istorijos atmaina, kuri laikui bėgant daugumos sąmonėje užims vis „aukštesnę vietą“ (plg. internetinę paiešką). Tiesiog taip yra.
– Процесс пошёл, – kaip tarė Gorbačiovas 1986-ais.

(585) Visiškai tarp kitko: apie būdvardžių aukščiausiąjį laipsnį

Jau, regis, bent vieną įrašą esu pradėjęs labai panašia įžanga (atsiprašau): kartkartėm į LLTI ateina žmonių iš LNB, kuriems prireikia periodinių leidinių ar smulkiųjų spaudinių, tik pas mus esančių (nežinau/neklausiau, ko jie/jos ten ieško). Paskaito ateivis/-ė, daiktas trumpam lieka gulėt ant stalo prieš grįždamas savo vieton į lentyną. Na ir kaip atsispirsi pagundai bent pavartinėt-pažiūrinėt-paskaitinėt? Neatsispirsi.
------------------------------------------------------------------
Chicagoj leisto savaitraščio Katalikas 1908 metų sausio 9-os numerio pirmam puslapy:

Gruodžio 8 dieną Zakopane (Galicijoj) mirė Jonas Biliūnas, įžymiausias ir gabiausias dabartyje lietuvių rašėjas.

Taip tiesiai šviesiai: įžymiausias ir gabiausias.
Imi svarstyt. O Žemaitė ir Maironis (ypač jis, 1905-ais išleidęs jau antruosius Pavasario balsus) – kaip?
Tuolab: Biliūnas mirė 28-erių, dabar sakytumėm – jaunuolis (jaunuoju kūrėju dabar vadinami iki kiek? iki 35-erių?); galima sakyt, teišleidęs vieną knygelę – 64 puslapių Įvairius apsakymėlius 1906-ais; asmuo (nepasirašęs), rašęs tekstą, išspausdintą būtent Katalike, manau, žinojo, kad Biliūnas buvo susidėjęs su socialdemokratais, parašęs „Pirmąjį streiką“ ir pan. (tiesa, gyvenimo pabaigoj politika nebesidomėjo), – ir vis tiek: įžymiausias ir gabiausias.
Dabar tokios [kad ir mirties įkvėptos] drąsos nebeatsirastų (manau); būtų parašyta: vienas įžymiausių ir gabiausių.
Ar tik dėl to, kad dabar žmonių, vadintinų gabiais rašėjais, nepalyginamai daugiau, kad jie tveria gyvi ilgiau?

(534) Užparaštė, lxxix: apie neišspausdintus Žemaitės kūrinius

per Vėlines vėl pražydęs lubinas

Ši užparaštė gali būt laikoma ankstesnės, apie kritinį realizmą, tęsiniu, bet gali ir nebūt.

Antradienį (10-29) LLTI vykusioj konferencijoj „Tai kaip kalbėti apie sovietmetį?“ vienas iš pranešėjų, nagrinėjęs Ezopo kalbą, ėmė ir pateikė Kosto Korsako citatą. 1956-ais svarstant Žemaitės Raštų trečią tomą K.K. jos „Pirmųjų mano žingsnių“ sakinį „Supratau, jog lenkai mus pavergę, paniekinę lietuvių kalbą, daug mūsų sulenkinę, labiausiai bajorų“ siūlė pakomentuoti taip:

Šios apybraižos pabaigoje Žemaitė, kalbėdama apie lenkus, turi galvoje lenkų feodalus, bajorus, o ne visą lenkų tautą.
[Juozas Žiugžda ir Antanas Venclova pritaria.]

Nemaža dalis klausytojų nesuvokė, kaip tai susiję su Ezopo kalba, ir aš; bet pasižymėjau, kad reiktų perskaityt visą svarstybų protokolą.
Ketvirtadienį ir ėmiaus skaityt (tiksliai rašant) Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Žemaitės Raštų redakcinės komisijos posėdžio, įvykusio 1956-11-21, protokolą (paskelbtas rinkiny Rašytojas ir cenzūra, 1992, p. 494–502).
Svarstytas Raštų trečias tomas, kurį turėjo sudaryt dalis jau skelbtų kūrinių, o dalis – iš rankraščių, dar nespausdintų. Nespausdintieji buvo narstomi ypač atidžiai. Kai perskaičiau „Vokiečio laidotuvių“ aptarimą, sukirbėjo mintis: o gal net gimnazistus galima sudomint Žemaite, jei išradingesni būtume? Tarkim, tokia introdukcija (aišku, reiktų komentarų, kas toksai buvo Juozas Žiugžda, kas Jurgis Tornau, gal net kas Korsakas ar Antanas Venclova):

J. Žiugžda. Mano nuomonė aiški: geriau [„Vokiečio laidotuves“] išmesti. Ar gali būti kas dar šlykštesnio?
J. Tornau. Labai geras dalykas, stipriai parašytas. Kažin ar yra kur dar geriau pavaizduotas kaimo tamsumas ir idiotizmas, kaip šiame kūrinyje.
A. Venclova. Šio kūrinio yda ta, kad autorė nerodo savo nusistatymo, duoda lyg ir fotografiją.
K. Korsakas. Sutinku su drg. J. Tornau, kad čia ryškiausiai parodytas kaimo idiotizmas: bambizas, iš viso kito tikėjimo atstovas – jau nebe žmogus, lygus gyvuliui. Per daug nuogai tas idiotizmas vaizduojamas, antra, žymu katalikų tikėjimo primatas.
J. Žiugžda. Mes turime žiūrėti, kaip skaitytojas šį kūrinį skaitys, kaip jį veiks toks kūrinys. Į karikatūrą kaimo žmonės paverčiami, koktu mums už Žemaitę.
Nutarta „Vokiečio laidotuvių“ nespausdinti. (p. 497)

Ar jums būtų įdomu perskaityt lietuvių literatūros tekstą, kuriame bene geriausiai pavaizduotas XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios kaimo tamsumas ir idiotizmas (tas idiotizmas ypač intriguoja)?
Iš 1956–1957-ais išėjusių Žemaitės Raštų šešiatomio tas tekstas išimtas; greičiausiai ir kitose sovietmečiu išleistose Žemaitės apsakymų rinktinėse jo nebus; reikia žiūrėt į naujuosius Raštus, pradėtus leist 1995-ais. – Du kartu perėjau akim šitų naujųjų Žemaitės Raštų pirmus keturis tomus, kuriuose skelbiama jos grožinė kūryba, t.y. jų turinius. Nėr „Vokiečio laidotuvių“.
Nėr ir dar trijų grožiniais vadintinų Žemaitės tekstų: „Perkrikštas“, „Popo pašventimas“ ir „Staigus pravoslavas“; jie irgi „iškrito“ 1956-ais (aptarti buvo kartu dėl tos pačios tematikos):

K. Korsakas. Žemaitė tyčiojasi iš popų – galėtume sakyti, kad gerai: tyčiojasi iš religininkų. Bet iš tikrųjų: popas jai žemesnis už kunigą. Iš katalikybės pozicijų žiūri į bažnytinį gyvenimą. Turim žiūrėti, kad nekiršintume prieš kitus tikėjimus. Kas būtų, jei šiuos kūrinius kas išverstų į rusų kalbą – visi popai pakeltų lermą.
J. Tornau. Tokio pavojaus nėra: į rusų kalbą tikrai niekas jų nevers. Mes kartais perdėtai jautrūs. Kai tik kur randam paminėtus pravoslavus rusus, tuoj rankas nuleidžiame.
A. Venclova. Šie vaizdeliai tikrai nepatogūs. Viską su jais galima daryti: koks nors nacionalistiškai nusiteikęs mokytojas ims dar ir perskaitys juos viešai, sakykim, per Žemaitės minėjimą.
J. Tornau. Tikrai jų neskaitys. Nemanykim blogai apie mokytojus.
K. Korsakas. Juos lengvai gali persispausdinti kokia katalikiškoji antologija – turinys jiems tinkamas.
[...]
J. Tornau. Nelaiminga lietuvių tauta – ji niekad negali savųjų klasikų pilnų leidimų išleisti: vienam režimui viena netinka, kitam kita. Ir nekalčiausias dalykas kartais gali provokacija kvepėti. Pvz., tegu kas atsistojęs eilėje sušunka: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ – juk tokį suims, o šūkis mums visų brangiausias. (p. 499–500)

Šitas argumentas nieko nenusvėrė. Pasisvaidžius replikom, nutariama:

„Popo pašventimas“, „Perkrikštas“, „Staigus pravoslavas“ – išimti. (p. 501)

Išimtì iki šiol. Kaip ir minėtos „Vokiečio laidotuvės“.
P.S. Protokolo pati pabaiga:

Peržiūrėjus tomą, K. Korsakas konstatuoja, kad ne tiek daug išimta: keturi smulkūs vaizdeliai, iš viso 19 psl.
J. Žiugžda priduria: Buvau manęs, kad daugiau bus išimta. Aš būčiau daugiau išmetęs. (p. 502)

Užfiksavau. Gal kas ir atkreips dėmesį, o gal viskas taip ir liks.

(529) Užparaštė, lxxviii: apie kritinį realizmą

Nebeatsimenu, kada paskutinįkart girdėjau tariant ar skaičiau žodžių junginį kritinis realizmas. O buvo laikas, kai šis terminas gan dažnai kalbant apie literatūrą vartotas. Geriausias (privalomas) metodas, aišku, buvo socialistinis realizmas, bet nekeiktini ir ikisocialistinių laikų rašytojai, kurie pasitelkdavo kritinio realizmo metodą („XIX a. II pusės ir XX a. pr. burž. visuomenės, to meto visuom. polit. santvarkos kritika“).
Nekeiktina buvo, tarkim, Žemaitė. Paprasčiausiai (labai) talentinga realybės atspindėtoja raštu: ką matau/mačiau, tą ir aprašau/aprašiau. Sąžininga korespondentė su beletristės didžiu talentu.

Kad kas būt tiksliau už Petrą Dirgėlą įminęs kritinio realizmo mįslę, nežinau:

Daugsyk patyriau: elgesys, kurį gyvenime laikome įprastu ir natūraliu, aprašytas atrodo nedoras ir bjaurus, dažnai – žiaurus. („Meilės prioritetai“, LM. 2007-02-16, p. 2)

[P.S. Prie permanentinio realizmo ir permanentinio romantizmo dar reiktų sugrįžt; Motiejų Miškinį pasitelkus; reiktų.]

(168) Rastinukai, xviii: kaip vieniši vyrai kartais teisinasi padauginę progai pasitaikius

Iš Povilėlio (pasak Žemaitės) Višinskio, 29-erių Vilniaus žinių literatūros skyriaus redaktoriaus, laiško mylimajai Juzefai Mikuckaitei, 1905-01-01:

Vakar vakarą pas P[etrą] Vileišį perleidau – buvau iki 2 val., gėriau degtinės, vyno, likerio ir šampano – visa, kas man yra uždrausta. O kad Tu čia būtumei, kad jau su manim gyventumei, juk nereikėtų to daryti – būčiau galėjęs visą vakarą Tavo meilę gerti. Mat kaip negerai, kad skyrium gyvename! Todėl greičiau susieikim į krūvą! (Povilas Višinskis: Idėjos ir darbai, sudarė Dalia Striogaitė, 2011, p. 293)

Prieduras Toj pačioj knygoj esančiam Marijaus Šidlausko straipsny „Dėl Povilo Višinskio recepcijos“ rašoma (p. 106):

Ankstyva mirtis [†1906], žmogiškai jaudinanti bičiulystė su Marija Pečkauskaite, vidinis ir išorinis patrauklumas („buvo malonus, gražus, paprastas“ [pasak Kotrynos Grėbelytės]) – visa tai laidavo įspūdingą asmens mitologiją, o gyvenimą iškėlė į tautinės martirologijos aukštumą su atitinkamomis retorinėmis charakteristikomis: „Dvasios Milžinas“ (Gabrielė Petkevičiaitė-Bitė), „mūsų netarpiškas vadas“ (Vladas Putvinskis), „vienas iš narsiausių kovotojų dėl laisvės ir kultūros“ (Vincas Mykolaitis-Putinas). […]
Šiandien […] randasi galimybių išvysti gerokai žemiškesnį ir problemiškesnį šio kultūros riterio veidą, naujuose kontekstuose išryškėjantį jau be idealizacijos nimbo.

Pateikiama ir keletas konkrečių deidealizuojančių pavyzdžių. — Bet kiek žmonių perskaitys šitą tikrai įdomią ir vertingą knygą, kuriai tetrūksta asmenvardžių rodyklės? Kiek iš perskaičiusiųjų imsis savo galvoj perkurt įsitvirtinusį vaizdinį? Kaip pastebi M.Š., tam reikia ir „pasiryžimo vaduotis iš psichologinės inercijos. Paprastai renkamės palengvintą, supaprastintą bendravimo su Višinskiu būdą – dažniausiai tiesiog mechaniškai gausiname jo įvaizdžio stereotipus“ (p. 107). Ir ne tik su Višinskiu, deja.
Digresija Idem ibidem konstatuoja: „dar nesame parašę vientisos Lietuvos kultūros istorijos“. — Ir vargu ar kada nors parašysim; neįsivaizduoju kolektyvo.lt, kuris tai pajėgtų padaryt, net – norėtų ir ryžtųsi  imtis tokio darbo.

(90.5) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: political correctness prieš 105 metus

LL nr. 36 (1905-08-11/24), p. 525 paskelbta korespondencija apie Ramygaloj liepos 31 / rugpjūčio 13 dieną pirmąsyk surengtą Lietuvių vakarą (pasirašyta P-lis, nesiaiškinau, kas toks):

Vaidino Dviejų Moterų [Dvi Moteri = Žemaitė ir Bitė] komėdiją «Velnias Spąstuose». […] Vaidino pusėtinai. Ypač gerai atliko savo roles: Tupienė, Tupis ir Jurgis; blogai Burbulas. Kas man ypatiškai komėdijoj nepatiko, tai dėlei separatiškumo išvengimo vietoj žydo įvedimas «pirklio lietuvio». Taisytojas matyt nieko neišmano apie dailą ir apie lietuvių dvasią, nes žydo žodžius turėjo kalbėt lietuvis, užtat ant scenos pasirodė toks žmogus, kurio mųsų publika ir pažint negalėjo: vieni sakė—kad žydas, kiti—vokietukas, treti karaimas. Žodžiu, išėjo nė velnias, nė gegutė! Labai keistu išrodė tas negyvas typas!...
Norint neužgaut kitų tautų, reikia išrinkt kitą komėdiją, bet ne teip pertaisyt!