(1288) Tarp kitko: variae notationes, susijusios su Ukraina, i

— — [vietoj aktualiojo žodynėlio: pradžia, tęsinys] — —

(α) 50 ir 50 – prof. Hruševskis ir dr. Basanavičius

— V 8 vakare, kalbinamas Marko Feigino, Oleksijus Arestovyčius vilkėjo juodus marškinėlius trumpom rankovėm su užrašu РУСЬ УКРАÏНА; gal klystu, bet toks įspūdis susidarė: norėjo, kad į užrašą būtų atkreiptas dėmesys. — Atkreipiau. Ir prisiminiau Mychajlo Hruševskio, ukrainiečių istoriografijos mokslo pradininko, daugiatomį veikalą, jo opus magnum Історія України-Руси, kuriame grindžiama ir plėtojama mintis, kad Kijevo Rusia buvo ukrainietiška valstybė; ukrainiečiai ir rusai – ne tik etnogenetiškai skirtingos tautos, jų ir valstybinės raidos kryptys skiriasi: Ukraina demokratijos, o Rusija vienvaldystės link. (Gal ir ne visai preciziškai persakiau.) — Ne, specialiai nesidomėjau ukrainiečių istoriografija; atsitiktinumas lėmė, kad Hruševskiu vos vos pasidomėjau. Tas atsitiktinumas: per karantiną tvarkydamas popieryną, radau išsiplėtus kelis lapus iš Kultūros barų, 1982, nr. 5: Rimanto Vėbros str. „J. Basanavičiaus romantizmas ir pozityvizmas“ (p. 65–68) ir tuoj po jo esanti Domo Butėno parengta publikacija „J. Basanavičiaus laiškai M. Gruševskiui“ (p. 68–69) – trys Lietuvių mokslo draugijos pirmininko laiškai atitinkamos ukrainiečių draugijos (Наукове товариство імені Шевченка) pirmininkui (saugomi Ukrainos centriniame valstybiname istorijos archyve, f. 1235, ap. I, b. 336). Iš pirmo laiško paaiškėja, kodėl ir kaip Lvivo universiteto Visuotinės istorijos katedros prof. Hruševskis tapo LMD nariu korespondentu (VLE tepaminėtas pats faktas):

 Vilnius, 1908.VIII.15(28)

Maloningasis Pone,

Jūsų malonus laiškas su karštu sveikinimu lietuvių atgimimo veikėjams, kurį aš perskaičiau metiniame Lietuvių mokslo draugijos susirinkime liepos 5 d., padarė visiems puikų įspūdį, ir man pavesta pareikšti Jums už parodytą mums užuojautą nuoširdžią padėką. Gerbdama Jūsų mokslinę veiklą, kuri liečia ir Lietuvos istoriją, ir reikšdama dėkingumą, Lietuvių mokslo draugija Jus priėmė nariu korespondentu, apie ką Jums ir pranešame dabar siųsdami laišką lietuvių kalba. Ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių susiartinimas esant tiekai daugeliui bendrų kultūrinių, ekonominių, politinių interesų ne tik pageidautinas, bet ir būtinas. Iš mūsų pusės – susiartinimo idėją ir jos įgyvendinimą mes priimtume su dideliu džiaugsmu. Lieka tiktai dirbti šia kryptimi, pradžioje – spaudos pagalba, ir man atrodo, jog nenugalimų kliūčių nesutiksime.

Spaudžiu Jūsų draugišką ranką ir prašau priimti nuoširdžią pagarbą.

                                                                                     Daktaras Basanavičius

Laiškas rašytas lietuviškai; Hruševskis nemokėjo lietuviškai, ergo, tai tik lietuviškoji laiško dalis, kita dalis turėjo būt vertimas į rusų kalbą. Ir LMD susirinkimo narius pradžiuginęs 1908.VIII/1(14) rašytas Hruševskio laiškas buvo dvidalis: ukrainietiškai + переводъ į rusų (LLTI BR F2-891; regis, niekur neskelbtas). Kiti du, 1910-ais rašyti, laiškai susiję su spauda: 2-as – prierašas prie grąžinamos str. apie lietuvių atgimimą korektūros, 3-ias – prierašas prie siunčiamo dr. JB referato „Apie lietuvių liaudies dainas“: gal tiksiąs prof. Hruševskio redaguojamam leidiniui Літературно-науковий вістник. — 1926-ais išėjo prof. Hruševskio Автобіографія: įdomu, yr paminėta, kad buvo LMD narys korespondentas, kad susirašinėjo su dr. Basanavičium? O kad abu papuolė ant to paties nominalo pinigų – aišku, grynas atsitiktinumas, nors kai kas mano, kad atsitiktinumų išvis nebūna.

(β, V 13) Слава Україні! — Героям слава!

— vakar išsiunčiau el. laišką Lietuvių kalbos draugijos Valdybos pirmininko pavaduotojai Ritai U. – pasiūlymus, kokie žodžiai ir posakiai, manyčiau, galėtų varžytis Metų žodžio ir Metų posakio rinkimuos kitų pradžioj. Neabejoju, pretendentų sąraše jau yr Šlovė Ukrainai!; pasiūliau abiem kalbom: Слава Україні! / Šlovė Ukrainai! (nes vartojam ir originalų, ir verstinį šūkio [ukr. гасло] variantą). Atsiliept dera: Героям слава! — Dėl atliepo lietuviško varianto esu šiek tiek galvojęs (nes matytas Didvyriams šlovė! nepatiko).

(i) — Herojų neversčiau, palikčiau graikiškos kilmės žodį. Gramatinė vyr. g. kaip apibendrinamoji – viskas tvarkoj; o renkantis leksemą įsijungia „lyčiai jautrios kalbos gairės“. Ukrainiečiai skelbiasi esą нацiя героїв; nors gal galėjo ir kaip nors kitaip – нацiя богатирів ar pan. [Sovietmečiu daugiavaikės motinos vadintos: rus. мать-героиня, ukr. мати-героїня, o liet. motina didvyrė, – nors toks dūrinys – nesusipratimas (moteris vadinama vyre), bet savas; durnai skamba, bet svarbiau, kad lietuviškai.] Nėra vieno lietuviško žodžio, kuris tiktų ir herojui, ir herojei įvardint, ir tas užfiksuota (pirmąkart?) 1933-iais išėjusiam Jono Barono (1873–1952) rusų–lietuvių kalbų žodyno 2-am leidime (p. 94): герой, героиня – herojas, didvyris, didmoterė; ‖ pirmasis a[rba] svarbusis (apysakos) asmuo (žodis didmoterė yra ir LKŽ, žr. printscreeną dešinėj). Jei abiejų lyčių ukrainiečius herojus norėtumėm vadint lietuviškai, turėtumėm sakyt/rašyt: ukrainiečiai – didvyrių ir didmoterių nacija (plg. pvz.: Marija Stankus-Saulaitė apie Leonardo Andriekaus poezijos rinkinį Balsai iš anapus, 1989 [žr. p. 7]: „Andriekui pasiseka savąja vaizduote pasiekti mums palyginus mažai pažįstamų didvyrių ir didmoterių vidinį gyvenimą. Jis tuo būdu išryškina tikrą herojiškumą: ne tiek kardo jėgą ir pergalę, charakterio kietumą ar valios ryžtingumą, kiek pajėgumą nepasiduoti ir neprarasti vilties didžiausiuose sunkumuose, nesuprantamose kančiose, neišvengiamose dvejonėse ir kiekvieno mūsų patirtame silpnume“; ir daugiau didmoterės vartojimo pvz. galima pateikt: Vilius Bražėnas apie Adą Urbonaitę, s. Benvenutą OSF, 2010: Tautos Didmoterė; Romas Sadauskas, 2014: „Tebesvarstau, už ką mane myli tos Žemaitijos didmoterės – Evė, Julija, Ragana, Pelėda“; Aldona Ruseckaitė, 2020: „Pasigilinus akivaizdu, kokia išskirtinė moteris buvo Žemaitė. Tikrai didmoterė!“). — Gan pavyzdžių ir argumentų; vietoj vieno žodžio (herojai) telktis du (didvyriai ir didmoterės) – ne, tikrai neverta.

(ii) — Žodynėly III 16 užfiksavau ukr. žodį воля, turintį dvi reikšmes: valia ir laisvė (iš tų dviejų reikšmių net kurpiama teorija apie ypatingą ukrainietišką laisvę, valingą laisvę; nors nepriešinama, bet galima suprast: kitų laisvės paskydusios). Žodį слава galima verst ir šlovė, ir garbė. Mano lietuvių kalbos nuojauta sako: jei manom, kad verta, Aukščiausiąjį dera šlovint, o Jo sūnų – garbint (plg. ukr. Слава Ісусу Христу! ir liet. Garbė Jėzui Kristui!). Ar šituos niuansus (ką dera šlovint, ką – garbint) galim pasitelkt turėdami omeny Ukrainą ir jos žmones? Manyčiau, taip.

paminklas Šventybrasty (fotografuota 2026 VII 8)

— — pasvarsčius susidėsto toks variantas: Šlovė Ukrainai! — Herojams – garbė! [Nežinau, gal šitie filologiniai svarstymai ir nieko verti.]

P.S. (2023 II 17) Tai, kas čia buvo užfiksuota, pasitelkiau rašydamas tekstelį, skirtą Metų žodžio ir Metų posakio rinkimams. Beje, publikaciją alfoj.lt iliustruojančiam vaizde, Ukrainos vėliavoj su ištara ir atitaru, yra du transliteracijos riktai: turėtų būt Ukrajini (nes ї = ji) ir Herojam (nes я = ja). Deja, Mažajam ukrainiečių–lietuvių kalbų žodyne (kol kas pirmam ir vieninteliam) duota tik viena žodžio слава reikšmė – šlovė (p. 456).

P.P.S. (2023 II 22) Vakar baigės Metų žodžio ir Metų posakio rinkimai. Komisija išrinko karas ir Слава Україні! / Šlovė Ukrainai!; internetiniam balsavime karas trečioj vietoj, Слава Україні! / Šlovė Ukrainai! – antroj. Išsamiau čia.

P.P.P.S. (2025 XI 12) Dar vienas argumentas, kodėl herojams – garbė, o ne šlovė: yra šiokia tokia tradicija. Tarkim, 1938-ais Šventybrastyje buvo pastatytas paminklas 1963-iųjų sukilėliams, žuvusiems Daniliškio palivarke (skulpt. Kostas Rameika); jame iškalta frazė: „Garbė nugalėtiems!“ [žr. foto dešinėj]. Ir Biržų girioj 1936-ais pastatytame paminkle garbė: „Garbė karžygiams, kritusiems sukilimo kovose 1863.V.5–7. dėl Lietuvos laisvės.“ Nemunaity stovinčio paminklo žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę postamente įrašyta: „Garbė žuvusiems už tėvų žemę“.

(γ, V 14) ką rinktis: stovyklą ar lagerį?

[šitie pasvarstymai – ankstesnių papildas; kad ne visada, manyčiau, reiktų vadovautis patarimu „rinkis žodį sãvą“] 

— koncentracija, filtracija – žodžiai, kurie pirmiausia siejas su chemijos pamokom; bent aš juos pirmąkart išgirdau būtent mokykloj; pasižiūrėjau VLE: koncentracija (apie tirpalus ir medžiagų mišinius), koncentracija (apie ekonominę veiklą), koncentracija (nervinių procesų savybė); filtracija – apie skysčius ir dujas. Pasižiūrėjau LKŽ: koncentracija – ir skysčių, ir kapitalo; pridėtas ir frazeologizmas [sic!] koncentracijos stovykla – suimtųjų ar karo belaisvių izoliavimo vieta; žodžio filtracija LKŽ nėr; VLE yra atskiras str. koncentracijos stovyklos; filtracijos stovyklos – nėr. Nors tokių buvo ir yr.

Pastaruoju laiku skaitėm/skaitom, girdėjom/girdim apie RF okupuotoj Ukrainos teritorijoj (noris tikėt: laikinai) tokias veikiančias (rus. фильтрационный лагерь). Labai abejoju, ar Lietuvos žurnalistai vartoja žodžių junginius filtracijos stovykla, filtravimo stovykla todėl, kad ukrainiečiai tai vadina фільтраційний табір. (Neteko matyt/girdėt, kad kas minėtuos ž. junginiuos vietoj koncentracijos ir filtracijos siūlytų vartot savus žodžius kaupiamoji/telkiamoji  ir košiamoji/atrenkamoji; būtų Dabušis II.)

— LKŽ yr lageris, 2-a reikšmė: vieta, kur laikomi karo belaisviai, kaliniai; iliustracija – Balio Sruogos sakinys: „Hitlerio Vokietija buvo tarytum klasikinė lagerių šalis“. Kaip ž. iliustraciją galima pasitelkt ir kitą BalS Dievų miško sakinį „Koncentracijos lageris – labai sudėtingas giltinės malūnas.“ Dalia Grinkevičiūtė trumpuosiuos atsiminimuos apie 1941-ų birželį suimtus vyrus: „jų likimas jau buvo iš anksto nuspręstas – į Krasnojarsko ir Šiaurės Uralo lagerius likvidacijai, nors jie nebuvo nei tardyti, nei nuteisti“ (ar galima įsivaizduot, kad šiame sakiny vietoj žodžio lagerius būtų žodis stovyklas?).

Lageris, koncentracijos lageris, konclageris, GULagas (L = лагерей); lagerininkas (aišku, humoro jausmą turintis Sibiro lagerininkas gal kada juokaudamas ir pavadindavo save stovyklautoju; Stutthofo kaliniai, kai tapo vad. garbės kaliniais, buvo panašesni į stovyklautojus). Lageris siejasi su visišku laisvės suvaržymu, prievarta, o stovykla – su laisve ar laisvės tik apribojimu; todėl nerėžia ausies ar akies, pvz., pabėgėlių stovyklos, nors tvarka jose (kaip įsivaizduoju) ir griežtesnė negu poilsiautojų stovyklose ar čigonų taboruos. — Turėdamas omeny, kaip filtruojami norintieji pasitraukt iš okupuoto, tarkim, Mariupolio ar kitų vietų, – vartočiau žodžių junginį filtracijos lageriai.

P.S. 1945 X 24 įsteigta pasaulinė organizacija sovietmečiu lietuviškai vadinta Suvienytosiom Nacijom (SNO; ir atkurtos Nepriklausomybės pačioj pradžioj dar taip); dabar vadinam Jungtinėm Tautom (JTO). Suvienytąsias tikrai reikėjo pakeist jungtinėm (JAV XIX a. pab. – XX a. pr. irgi buvo vadintos Suvienytosiom Amerikos Valstybėm). Bet nacijų keist tautom nevertėjo, nes tauta ≠ nacija: visos nacijos yra tautos, bet ne visos tautos vadintinos nacijom – tik tos, kurios turi savo valstybę (kiek JT narių? – 193; kiek pasauly tautų? – regis, per 3000). — Taip, gasiliūnas šitoj srity diletantas, neverta tokio klausytis. Internete galima rast Pauliaus Kavaliausko ir Mindaugo Jakučio str. „Tautos ir nacijos sampratos problema“ pdf formatu ir pasiskaityt.

[patarimą „rinkis žodį sãvą“ keisčiau patarimu „rinkis žodį sąmoningai“]

(1160) Tarp kitko: ar yr prasmės

— reaguot į viešai skelbiamus (kaip čia švelniausiai pasakius?) nesusipratimus?
Tokius, kaip vakar per LRT „Panoramą“ (kultūros naujienos nuo maždaug 30:15).
Reportažo anonse išgirsti: „Literatūros ir meno archyvo darbuotojai [...] spėja radę sąsiuvinį, kuriame ankstyvieji Jono Basanavičiaus eilėraščiai, nors tai dar reikės įrodyti.“ O reportaže, rodant sąsiuvinį su eiliuotais tekstais (matyti jų parašymo vieta ir data), archyvo direktorius dr. Juozapas Blažiūnas aiškina: „Lukšiai, 1913 metai. Lukšiuose tuo metu mokytojavo Basanavičius.“
Basanavičius neturėjo mokytojo cenzo ir niekad nėr mokytojavęs. Lukšiuose tik yr baigęs pirmą pradžios mokyklos skyrių, ir tai buvo apie 1864-us. 1905-ais grįžęs į Lietuvą, visąlaik gyveno Vilniuj, o 1913-ais su Martynu Yču Jungtinėse Valstijose rinko pinigus Tautos namams.
Ir apskritai: 1913-ais Basanavičius jau buvo pradėjęs septintą dešimtį (*1851) – kokie gali būt ankstyvieji eilėraščiai??? Ir dar: jei kas bent kartą yra matęs dr. B-čiaus rašyseną, net be jokių lyginimų garantuotai pasakytų: baikit juokus – tai tikrų tikriausiai ne Basanavičiaus ranka. — Nėr jokių užmintų mįslių, nereikia jokių tyrimų – tas eiliavimų sąsiuvinis niekaip nesusijęs su dr. B-čium.
Viskas pro šalį – ir niekam neužkliuvo? Dabar jau įmanoma paleist į eterį bet kokį briedą? (Vakar klausydamasis liepiau ausims netikėt, ką girdi; šįryt perklausiau – mediatekoj – tikrai tokie dalykai buvo paskelbti.)

(1155) Užparaštė, cl: šis tas apie dr. Basanavičiaus ligas ir užrašus

ikriausiai atsimenant: propatriškai nusiteikę keli žmonės yra piktinęsi, esą Nerija Putinaitė leidžia sau dr. Joną Basanavičių vadint psichiniu ligoniu [NerP-tės reakcija į tokius primetimus čia]. Žiūrint atsitraukus: taip, žmogus kaltas ar nekaltas – gali nuspręst tik teisėjas; sveikas ar ligonis – gydytojas; na, specialisto nuomonė vis dėlto yra galutinis žodis, nors ir jis gali klyst, ir mes galim juo abejot.
— Naujausiam tęstinio leidinio Neurologijos seminarai numery (t. 22, nr. 3) yra Agnės Ulytės ir Eglės Sakalauskaitės-Juodeikienės straipsnis „Daktaro Jono Basanavičiaus (1851–1927) nervų ligos istorija“, kurį pradėdamas skaityt tikiesi rast specialistų atsakymą į klausimą, ar teisus buvo dr. Basanavičius, sau diagnozavęs neurasteniją (šios ligos simptomais laikęs pirmiausia patologinį nuovargį, taip pat galvos skausmus, nemigą, epizodinį prikurtimą, uoslės ir skonio sutrikimus, tachikardijos priepuolius, kojų skausmus ir parestezijas ir kt.)?
Autorės iškart įspėja: retrospektyvi diagnostika – įdomus, tačiau subjektyvus, pavojingas, neretai klaidinantis metodas, bet turint omeny, kad „Basanavičiaus autobiografija – tai kartu ir gydytojo rašyta ligos istorija“, mėgina ieškot atsakymo. Išvadų pirmojo sakinio pradžia: „J. Basanavičius veikiausiai nesirgo organine, invalidizuojančia neurologine liga“ (p. 162).
[Kas laužtiniuos skliaustuos – jokiu būdu ne kokia straipsnio kritika, tiesiog pasvarstymai pastraipoj apie retrospektyvią diagnostiką perskaičius, kad šaltiniuose „gali būti pateikiama ne visa ligų diagnostikai reikalinga informacija“ (p. 151). — Straipsnio autorės iš esmės remias 1936-ais atskira knyga išleista Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1851–1922 m. Rengdamas autobiografiją, dr. JB naudojos savo užrašų knygelėm, bet ne visi ten užsirašyti dalykai perkelti ištisinian pasakojiman; be to: „Pabaigiau rašyt Vilniuje birželio 16 d. 1922 m. ½ 1 val. po pietų.“ Kas toliau užsirašinėta knygelėse, galima sakyt, iki gyvenimo pabaigos, – tai, ką su išlygom būtų galima laikyt išleistosios autobiografijos tęsiniu, – neišleista ir tuo nesiremta rašant straipsnį (nė vienos nuorodos į LLTI BR). — Noris imt murmėt, esą pirminių šaltinių publikacijos būtų rimtesnis atminimo įamžinimas negu paminklų statymai, bet iškart prikandi liežuvį, nes reakcija labai nuspėjama: tai imkit ir padarykit – parenkit, paskelbkit, jei manot, kad reikia; negi kas trukdo? Nėr kas tuo užsiimtų. Net dalies pradėtų leist raštų rengimas užstrigęs, ką jau ten svaičiot apie naujus tekstologinius darbus; šaltinių rengimas pagal dabar dominuojančią mokslo sampratą (kiek ją esu perpratęs) – net ne antrarūšiu, o trečiarūšiu darbu laikomas; ne kartą esu girdėjęs, esą reikia viską scanuot ir dėt internetan, ir bus šaltiniai prieinami, ir nebereiks jokių raštų rengt; nežinau, mano supratimu, tai paprasčiausia saviapgaulė; kritiniai šaltinių leidimai – pamatas, ant kurio galima ręst visokias studijas; kad ir kokie stiprūs būtų metodologiniai klijai, bet jei statinys be pamato – kiek jam lemta pastovėt?]

(1073) Miscellanea rerum, vii: ex Londinio

lietvamzdis, Surrey gatvė, 2018 IV 8

sidro skardinė prie Westminsterio rūmų,
fone – Ričardas Liūtaširdis, 2018 IV 11

(α) Hello Home / Hello World —
tokį užrašą pamačiau ant raudonojo dviaukščio autobuso šono pirmą viešnagės Londone dieną (dar vienu lietuviu, nebuvusiu Anglijoj, mažiau). Žinau žmonių, kurie rimtai rengias kelionėms: planuoja, ką norėtų pamatyt, kur pabūt, iš anksto kaupia žinias apie tą ar aną vietą, statinį; nemanau, kad to reiktų, netgi priešingai: atsidūręs nepažįstamoj vietoj ieškotum to, ką nori atpažint, o ne tiesiog eitum ir žiūrėtum, stengdamasis suvokt, ką matai; klajonės prieskonis kelionei suteikia žavesio; manyčiau.
Savaip malonu, kai imi gaudytis net būdamas po žeme, kur šiaurė, kur pietūs, kur rytai, kur vakarai; kai eidamas kokio objekto link, meti tiesų kelią ir įkiši nosį kokion šalutinėn gatvėn; kai iš principo niekur neskubi, neturi griežtos dienotvarkės – žvalgais, ir tiek.
Labai patiko Temzės krantinėj pamatyta prie suoliuko atlošo pritvirtinta lentelė:



Galvot gali nebūtinai sėdėdamas; jei sėdėdamas, stovėdamas ar eidamas gali galvot – tas maloniausia.
— Londone būta IV  7–12; įspūdžiai pradėti fiksuot grįžus; nebaigtiniai; pagalvojau: jei nepaskelbsiu kad ir tokių, tai niekad nieko; jei dar ką nors norėsis pridurt, papildyt – visada bus galimybių (šia prasme tinklaraštis l. patogus dalykas).

(β) St Paul’s Cathedral

¶ Prie katedros – Johno Donne’o, buv. klebono, pamokslininko, garsiausio anglų baroko poeto („Žmogus – tai sausuma, mirtis – tai vandenynas, / Jo dalį savyje be pėdsako skandìnąs“), mirusio tais pačiais, 1631 metais kaip ir Konstantinas Sirvydas, biustas. Keistas dalykas – žinai vos kelis jo eilėraščių vertimus (Tomo Venclovos ir Mindaugo Kvietkausko), ir drąsiau žengt toliau, į pačią katedrą. — Gniuždanti didybė; didybė pirmiausia tiesiogine prasme: „per didelė“ ta po didžiojo Londono gaisro naujai pastatyta Šv. Pauliaus katedra atrodo, imi jos statytojus įtart turėjus didybės maniją – norėjusius, kad jų statinys niekuo nenusileistų Šv. Petro bazilikai Vatikane (nelyginau kvadratūrų, kubatūrų, aukščių – įspūdis toks, kad labai panašu); kai užkopęs įvijais laiptais į kupolą iš 85 metrų aukščio pažvelgi žemyn, katedros grindimis vaikštantys žmonės primena dvikojus vabalus; bet gal šito ir norėta – didybė verčia žmogų pajust savo menkybę ir niekybę.
¶ Žvilgsnis į Londoną užkopus į Šv. Pauliaus katedros kupolo viršų: pas juos net kranai raudoni. Vadint Jungtinės Karalystės sostinę, kurioj gyvena daugiau kaip 10 milijonų žmonių – daugiau negu trys Lietuvos, lietuvišku žodžiu didmiestis atrodo per silpna, – megapolis skamba tiksliau. Vis kas nors statoma, tvarkoma, ir miestovaizdis „puošias“ dangoraižiais, į kuriuos žvelgdami bent jau mes l. dažnai raukiam nosį – esą negražu, naujieji statiniai nesisieja su aplinka, kurion įsmeigiami ar įtupdomi, gožia „prasmingąją praeitį“ etc. Nežinau, man regis, geriausia būtų leist kuo laisviau naujajai architektūrai reikštis, kol ji padarys bent keletą visiem, net patiem naujiesiem statytojam akivaizdžių klaidų, pavyzdinių klaidų, nes tik iš savo paties klaidų kartais gali pasimokyt; pamokymai, ypač reiškiami kaip vox populi, nieko nepadeda. („Mūsų akivaizdoje plėšomi puslapiai iš istorinio ir estetinio Vilniaus teksto“, – rašyta straipsny apie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios kaimynystėj norimą statyt viešbutį. O kada nors buvo kitaip? Atsiprašau, nuklydau.)

(γ) The British Museum

¶ Visko iš visur britai savo muziejun pridėję; ir iš Egipto, ir iš Graikijos, Romos etc. Rodo ir šachmatų figūras, iš kaulo išdrožtas XII amžiuj Norvegijoj, rastas 1831-ais Škotijoj. Bene ilgiausiai į jas žiūrėjau; žvilgsnis vis sustodavo ties ranka parėmusiom galvas (mano fotoaparatas prastas, neišėjo gera nuotrauka, šita Karalienė iš interneto). Sėdinčiais kaip mūsų rūpintojėliai. Nerimtas klausimas, bet vis tiek: o gal tai kokia archetipinė poza?
¶ Dešinėj matomą porceliano lėkštę (Rusija, 1920) muziejui padovanojo the British Museum friends M&LA 1990-ais; ir prisiminiau Andriaus Užkalnio pasvarstymus jo knygoj Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį (1-as leid. 2009): esą nieko baisaus, jei anglai mus sieja su Rusija, kuri jiems asocijuojas su kailiais ir baletu; ar taip tebėr? – labai abejočiau; dabar greičiau jau anglai Rusiją susieja su the military-grade nerve agent Novichok, su grėsme civilizuotam pasauliui (skaičiau, kad britai kuria daugiaserijinį filmą pagal Mishos Glenny knygą McMafia; tokie dalykai tikrai turi įtakos vienos ar kitos šalies įvaizdžiui). Jei lietuvis anglui nieko nereiškia, tai jau verčiau primint Lenkų Santechniką – galima sakyt, kad esam cousins, ir tai bus labai arti tiesos.

(δ) pora knygų  ir dar apie šį tą

¶ Nicholo Ostlerio studiją Empires of the Word: A Language History of the World (1-as leidimas 2005, čia gal 2-as popierinis; yra ir el. versija) pamačiau Britų muziejuj, pavarčiau; vos nesusigundžiau nusipirkt: vieną senoviškiausių kalbų vartojančiam, manyčiau, būt pravartu pažvelgt kitaip į kalbą – kad labai svarbu, ir kiek žmonių ta kalba šneka ir gali susišnekėt, taip sakant, į galingąsias kalbas; kur mes, pasak Mačernio, maža tauta su dideliu žodynu, knygos viršely matomam žemėlapyj?
¶ (dėl juoko) Gal prisimenat, delfy.lt buvo BBC žurnalisto Willo Mawhoodo rašinys apie Lietuvą kaip bičiulių šalį (čia pirminis tekstas: „Are Lithuanians obsessed with bees?“). Tą straipsnį prisiminiau Waterstones knygyno (šalia Trafalgaro aikštės) vitrinoj pamatęs reklamuojamą norvegės Majos Lunde (*1975) romano vertimą The History of Bees kaip tarptautinį bestselerį: „An important and wonderful book“ (Dave Goulson, Sussexo universiteto biologijos profesorius); fiction book of the month. Išverstas į daugiau negu 30 kalbų, lietuviškai pernai išleido Tyto alba. Veiksmas vyksta: Anglijoj 1852-ais, JAV 2007-ais ir Kinijoj 2098-ais; o jei tarp Amerikos ir Kinijos dar būt įsiterpusi Lietuva su savo bitėm ir bičiuliais, dar geresnis romanas būtų išėjęs :)
¶ Važiuodamas metro ir skaitinėdamas Metro, mėginau prisimint, kada paskutinįkart Vilniuj važiuodamas viešuoju transportu skaičiau nemokamą laikraštį. Prieš penkerius metus, seniau? Kabėdavo tokios žalios medžiaginės dėžutės su užrašu 15 min, jei nevėluodavai į darbą, galėdavai dar kokį egzempliorių nugriebt. Londone, galima sakyt, ant kiekvieno kampo gali rast kokį kad ir senstelėjusį nemokamą laikraštį. O jame ne tik skelbimai (kurie ir yra pinigų leidybai šaltinis); tarkim, regis, apie 15 val. visur pasirodantis Evening Standart, 2018 IV 10, p. 17, Roly Keatingo iš Britų bibliotekos rašinys apie anglų literatūrą Kinijoj: pirmas vertimas 1872-ais – Swifto Guliverio kelionės; o dabar: „Charles Dickens is big in China. So is D H Lowrence. As for Charlotte Brontë, the affection expressed by the people in Shanghai for Jane Eyre (known in China as Jian Ai) suggests that she may be more popular among Chinese readers than she is in her native land.“ — Kai Lietuvoj liks vienas vienintelis popierinis laikraštis (to laiko manau sulauksiąs), Londone bus dar ir nemokamų; neįsivaizduoju britų be laikraščių, o lietuvius – taip.

prie vienuolyno durų

(ε) Westminster Abbey: faith at the heard of the nation

¶ Westminsterio vienuolyne geriau jauties negu Šv. Pauliaus katedroj; kad ir senesnė, gotika jaukesnė už anglų baroką; nors irgi „per didelis“ statinys, bet leidžia žvilgsniui kilt, neverčia lenktis. Ir vėl visur numirėliai – po kojom ir iš šonų: Hic sepulta est etc.; Hic iacent sepulti etc.; Here lies the Body of etc. Filologas būdamas, aišku, ilgiausiai norėtum stovėt vienuolyno vietoj, vadinamoj Poets’ Corner (lietuviškai Poetų kampelis skamba netikusiai, kaip koks raudonasis kampelis; gal tiesiog Poetų vieta?), kur palaidoti Dickensas, Kiplingas ir kt., skulptūriniais atvaizdais, memorialinėm lentom ar plokštėm įamžinti Byronas, T.S. Eliotas, Dylanas Thomas etc., etc., etc. Ten stovėdamas buvau prisiminęs tą užrašą ant autobuso šono, ir pompastiškas mintigalis ėmė šmižinėt po galvą: per literatūrą, per kūrybą pasaulis atsiveria žmogui kaip namai; DylTh mirė 1953-ais Amerikoj, Juozas Kėkštas Argentinoj parašė apie jį eilėraštį: „Ir mirtis, ir meilė, ir šaltas buvimo akmuo / tavo plunksnoj virpėjo. [...] Vaizduotės ir mitų pasauly / žmogų matei, jo tiesą dainuodamas. [...] Viskas gyveno tavy. / Ir šauksmas: / And death shall have no dominion!“ 1961-ais žuvus Škėmai, Algimantas Mackus irgi prisiminė DylTh-ą, ir apvertė jo optimizmą: and death shall have dominion – ir mirties nebus nugalėta. – Elioto Bevaisės žemės ir Tuščiavidurių žmonių vaizdiniai tokia pat reikšminga pasaulėvaizdžio dalis kaip, tarkim, Putino Tarp dviejų aušrų ar Martinaičio Akių tamsoj, širdies šviesoj.

sykiu ir kaligrafijos pavyzdys

¶ Priešais pagrindinį Westminsterio vienuolyno altorių yra vieta, kurioj stovint tampama karaliais ar karalienėm; absoliuti dauguma lankytojų, kiek pastebėjau, ten ir kreipia akis; o maniškės užkliuvo už dešinėj pagarbiai ant tribūnos gulinčio Šv. Rašto paauksuotais kraštais, kurį vienuolynui padovanojo Baptistų misionierių draugija, norėdama pagerbt Williamą Carey (*1761, †1834 Indijoj), misionierių ir vertėją: visą Šv. Raštą išvertusį į sanskritą, hindi, bengalų, orijų, maratų, asamų kalbas, NT ir į kai kurias kitas Indijoj vartojamas kalbas, Ramajaną – į anglų. — Ir prisiminiau Klaipėdoj 1685-ais gimusį Dovydą Vilką, vokiškai savo pavardę rašiusį Wilke, lotyniškai Wilkius, o angliškai Wilkins; irgi labai gabų kalboms – dar studijuodamas Karaliaučiuj sueiliavo sveikinimą draugui vestuvių proga 12 kalbų: hebrajiškai, chaldėjiškai, siriškai, žydiškai, graikiškai, itališkai, angliškai, prancūziškai, lenkiškai, lietuviškai, lotyniškai ir vokiškai (trumpai apie jį yr rašęs Vaclovas Biržiška Aleksandryne, t. II, p. 39–40, gan plačiai ir vaizdžiai Vincas Maciūnas, kai 1975-ais dailininkas ir bibliofilas Kazys Varnelis 1975 VII 8 Sothebio aukcione nusipirko Pilypo Ruigio lotynišką rankraštį, kuris laikytas dingusiu daugiau negu du amžius: Meletema e re ipsa, autoribus variis, atque experientia, sistens Linguam Lituanicam etc. – Tyrinėjimas, pristatąs lietuvių kalbą, pasiremiant pačiu dalyku, įvairiais autoriais ir patyrimu; žr. Rinktiniai raštai, 2003, p. 108–127). — Priminęs posakį „Bėga vilkas – tunka vilkas, guli vilkas – džiūsta vilkas“, VincM peržvelgia DovV-o kelią iš Karaliaučiaus per Dancigą, Berlyną, Romą, Paryžių Anglijon, kur tas 1711-ais buvęs įšventintas anglikonų kunigu, dar pastudijavęs Cambridge’o u-te, daktaru tapęs Oxforde; 1720-ais buvęs paskirtas Canterburio kanauninku, o po 4 metų Suffolko arkidiakonu. Anglijoj Wilkinsas buvęs žinomas kaip orientinių kalbų specialistas; į koptų kalbą išvertė Naująjį Testamentą (1716); metais anksčiau išėjo Johno Chamberlayne’o Oratio Dominica in diversas omnium fere gentium linguas versa etc., kurioj buvo paskelbta „Tėve mūsų“ daugiau negu šimtu kalbų; ir lietuviškai (išvertė Vilkas):

Štai šitam garsiam Vilkui Ruigys, parašęs lietuvišką dedikacinį eilėraštį, buvo nusiuntęs savo Meletemą vildamasis, kad rankraštis būsiąs išspausdintas. Deja, Tyrinėjimas nevirto spaudiniu, liko Anglijoj, atgulė tarp kitų popierių lordų Fairfaxų archyve, kol išniro aukcione Londone ir buvo nupirktas Alsėdžių dievdirbio sūnaus.
— Londonas priminė Dovydą Vilką; aišku, kada nors jis būtų ir kitom aplinkybėm išniręs iš atminties, bet, va atsitiko taip; smulkmenos, detalės, panašios į užrašą lyric ant platano palei Temzę (prisiminiau lyrikline.org, kur palygint daug ir lietuvių poezijos yr), bent man, didžiausią malonumą teikiantys dalykai. Arba gali lygint praeitą savaitę Londono parkuos ir šalikelėse dar žydėjusių narcizų atspalvius: nuo baltos iki ryškiai geltonos.





(ζ) The National Gallery ir National Portrait Gallery

¶ Visko ten daug, net per daug: Rafaelis, Ticianas, Vermeeris, Rembrandtas, Boschas, van Goghas (jo „Saulėgrąžos“ gal populiariausias paveikslas galerijoj; net tris žmones mačiau, kurie prie jo selfinosi) etc., etc.; kai pagalvoji, į Caravaggio „Salomėja gauna Jono Krikštytojo galvą“ galėtum žiūrėt valandą, ir jo vieno kuriam laikui užtektų. — Atradimas? Pamačiau paveikslą, prieš kurį Maironis, spėčiau, labai ilgam būtų sustojęs: šveicaro Alexandre’o Calame’o (1810–1864) peizažas „Chalets at Rigi“ (1861). „Nuo viršaus Rigi Kulmo, aukščiau debesų, / Išmatyt negali Lietuvos; / Vien tik dunkso aplinkui vainikas kalnų, / Apsisupusių rūbais žiemos“ etc.

¶ Nacionalinė portretų galerija – vienintelė vieta Londone, kur būtinai nueit noras kilo dar Vilniuj: nueit ir savo akim pamatyt Henriko IV portretą (žr. vidurinėj eilėj antras iš dešinės); to, kuris, dar tik Derbio grafas, dar ne karalius, 1390-ų rugsėjį kartu su Vokiečių ordino didžiuoju magistru Konradu Valenrodu ir Vytautu buvo apgulęs Vilnių. Mat Naujojo Židinio-Aidų nr. 2 perskaičiau Antano Petrilionio straipsnį „Viduramžių detektyvas: kaip žuvo kunigaikštis Karigaila?“ (p. 38–44). — Keistas jausmas apima žiūrint į Anglijos valdovus ir jų žmonas: kai esi prisižiūrėjęs filmų per Viasat History, jie regis tokie pat pažįstami kaip koks Kęstutis ar Mindaugas; gal net labiau. — Ekspozicijos pabaigoj gali pamatyt ne tik gegužės 19-ą susituoksiantį princesės Dianos sūnų Harrį, bet ir Salmaną Rushdie, ir ką tik mirusį Stepheną Hawkingą. 2005-ais Fredo Cumingo nutapytas Howkingo portretas nežinau tiksliai kodėl stumtelėjo mintis Lietuvos pusėn – prisiminiau Vytauto Kairiūkščio 1920-tinių pradžioj nupieštą dr. Basanavičių. Ir įsisvajojau: o jei prie Lietuvos dailės muziejaus atsirastų nuolatinė Portretų galerija, ne tik senųjų, iki šių laikų kad ateitų, ir Vytautas Didysis, ir Vytautas L.; ir senųjų dailininkų tapyti, ir Jolitos Vaitkutės šiuolaikiški signatarų portretai (ar juos jau kas nors nupirko?); nežinau, tiesiog tokia mintis pasisukiojo galvoj; iš pradžių visai nebloga atrodė.

(η) varia: paminklai ir kt.

¶ 1973-ais pastatytas bronzinis 3,7 m Winstonas Churchillis prie Jungtinės Karalystės Parlamento (Ivoro Robertso-Joneso skulptūros stovi ir Prahoj, Osle, Canberroj, Naujajam Orleane; beje, jau minėtam NŽ-A nr. 2 yra lietuviškos churchillianos apžvalga). Iš toliau žiūrint, bulvių maišas su kopūstu ant pečių. Ir pilvas korsetu nesuveržtas, ir matyt, kad žmogui sunkoka vaikščiot. Ir nori nenori prisimeni, kokį dr. Basanavičių norėjom pasodint priešais Filharmoniją (gal dar ir tebenorima?) – aprengtą tunika ar naktiniais marškiniais, įsikibusį į dideliausią skydą; pasityčiojimas, ir tiek; toks paminklas kapinėse gal dar ir būtų pakenčiamas, tik ne viešojoj erdvėj. [Su Romu Kvintu reikėjo tartis, ir visiem būtų paminklas tikęs.]
¶ Nežinojau, kad ir britai dalyvavo Korėjos kare, maniau, tai buvo tik Amerikos reikalas. Pasirodo (cit. iš čia):

Around 82,000 British service personnel were deployed during the Korean War, with over 1000 of them losing their lives. Most of the British dead are buried in the UN Memorial Cemetery outside Busan in the Republic of Korea.

Jiems atminti 2014-ais ir buvo pastatytas šitas paminklas – Pietų Korėjos Vyriausybės dovana. Britams Korėjos karas – forgotten war; lietuviams, bent jau daliai lietuvių – tai buvo gal vienintelis, kuris – norėta – ne kad kuo greičiau baigtųs, o kad toliau pliekstųs, kad virstų trečiu pasauliniu, galbūt lemsiančiu Sovietų Sąjungos pralaimėjimą = Lietuvos nepriklausomybės atgavimą. Karai ir viltys – verta pasvarstyt tema.
¶ (dėl juoko) 1863 metai mums siejas su sukilimu, o britams, bent daliai, besidominčiai savo sostinės istorija, turėtų sietis su metro, seniausiu pasauly. Nežinau, gal yra, bet jei ne, tai toj vietoj, kur pradėta kastis po žeme, galima būtų pastatyt paminklą Kurmiui – kaip padėką už idėją.




¶ Gatvės muzikantų Londone gali išgirst daug kur, o porą nuomojamų poetų tepastebėjau tik Temzės krantinėj prie Tūkstantmečio pėsčiųjų tilto. Žvilgtelkit į tas dvi merginas vaizdo dešinėj: viena rankose laiko ką tik mašinėle atspausdintą eilėraštį, kita žvelgia teksto savininkei į veidą, ir abi atrodo išties laimingos.
¶ Šekspyro portretas patiltėj – ir kas drįstų sakyt, kad tai vandalizmo apraiška? Kultūros! Gaila, kad pas mus viešmenininkai nenupaišo ko nors panašaus – kad ir jau minėto dr. Basanavičiaus, tarkim. Ir būtų vietoj paminklo Valstybės atkūrimo 100-mečio proga. Laikinas. Bet gal net prasmingiau toks ženklas, be pretenzijų į amžinybę.
¶ etc.
P.S. Jaunėlis sūnus su marčia dabar Filipinuos. Ne, nenoriu, nerasčiau, apie ką čia pagalvojus. Nors – ką gali žmogus iš anksto žinot, kaip ten būtų, jei/kai būtų; žemė po kojom, dangus virš galvos – štai tau ir pretekstai.

(1054) Visiškai tarp kitko: Vaičiūnaitė perfrazuoja Vaičiūną

— 1922 X 9 Petras Vaičiūnas parašė eilėraštį, kuris iki 1939-ų spalio pagal žinomumą galėjo varžytis, tarkim, su Maironio „Lietuva brangi“. Pirmąkart buvo paskelbtas beveik tuo pat laiku Krašto apsaugos ministerijos paveiksluotam mėnrašty Atspindžiai (1922 X–XI, nr. 14/15, p. 12) ir Šaulių sąjungos leidžiamam Tėvynės gynėjų savaitrašty Trimitas (1922 X 28, nr. 42, p. 11). Tekstai truputį skirias; jei reiktų spėt, kuris variantas pirmesnis, sakyčiau – tas, kur paskelbtas Atspindžiuos (kurio sudėtingesnė skyryba, jausmingesnė, su daugiau brūkšnių, ir pavadinimas su šauktuku; be to, tekstai teminiam žurnalo numeriui pradedami rinkt iš anksto):

Prieduras (Šaulių s-ga ir Vilnius įraše paminėti):
nusipirkau šitą atviruką dėl dviejų priežasčių:
(a) turėtų būt palygint retas, nes dalintas tik
aukojusiems Šaulių s-gos Marijampolės rinktinės
namų statybai; (b) dėl Juozo Zikaro iš gipso
padaryto dr. JB reljefinio portreto; darbo atvaizdas
yra Stasio Budrio knygoj Juozas Zikaras (1960, il. 38);
dar yra iš bronzos išlietas JB portretas, panaudotas
kn. Lietuvos valstybės kūrėjai: XX a. pirmosios pusės
portretai (2006) viršeliui; gipsinis atvaizdas, mano akim,
išraiškingesnis už bronzinį; turėtų būt ir trečias,
išskaptuotas iš medžio, bet to JB portreto
atvaizdo nepavyko rast.

Mes be Vilniaus nenurimsim!
Ei, pasauli, būki rimtas ir teisingas:
Mes be Vilniaus nenurimsim!
Kaupias skausmas... ir dangus toks debesingas...
Jeigu reiks – laisvi mes mirsim!

Ei, pasauli! – Mes be Vilniaus nenurimsim!
Trūks kantrybės, apmauda širdis sugels, –
Ir kas mūsų, mes sukilsim ir paimsim!
Mūsų bočių kaulai Vilniui prisikels...

Ei, pasauli! – Mes be Vilniaus nenurimsim!
Senas Vilnius mūsų buvo, mūsų – bus!
Vilniuj gimėm – ir tik Vilniuj mes atgimsim...
Gedimino Kalne milžinai atbus...

Ei, pasauli! – Mes be Vilniaus nenurimsim!
Mūsų mintys amžinai į Vilnių plauks.
Mes kaip rytas saulėmis į jį nulimsim...
Vilniaus pilis savo vyčių susilauks...

Ei, pasauli! – Mes be Vilniaus nenurimsim!
Bočių kaulai, brolių širdys... keršto šauks...
Vilniaus sostą kruvina liepsna išpirksim...
Geležinis Vilkas panery sustaugs...

Ei, pasauli, būki rimtas ir teisingas:
Mes be Vilniaus nenurimsim!
Kaupias skausmas... ir dangus toks debesingas...
Jeigu reiks – laisvi mes mirsim!

Aišku, tapt dar populiaresniam padėjo Antano Vanagaičio melodija.
Bent jau eilėraščio pavadinimą, virtusį šūkiu, žinojo, galima sakyt, visi lietuviai.
— 1991-ais po Sausio 13-osios rašytas Juditos Vaičiūnaitės tekstas (kuriame išsakytas ne tik pasididžiavimas laisvės gynėjais, bet ir išreikštas gailestis – ne tik dėl žuvusiųjų: „Gaila visų vilniečių, išgyvenusių kruviną siaubo naktį į sausio 13-ąją. Niekas nežino, kiek tą naktį įvyko mažų tragedijų – kiek mieste buvo širdies priepuolių, pražilusių galvų, net mano namų laiptinė buvo kruvina. Gaila ir keleivių, kad ir niekuo nekaltų Černobilio vaikų, įstrigusių dėl neteisėto geležinkelio ir avialinijos darbo sutrikdymo“) baigiamas taip:

Nors ir nemėgstu garsių skambių šūkių, norėčiau užbaigti perfrazuota savo dėdės poeto Petro Vaičiūno  fraze:
– Ei, pasauli, mes be laisvės nenurimsim!
(Dienovidis, 1991 I 11–18, nr. 2, p. 1)

Manyčiau, tai bene prasmingiausia lietuviška parafrazė.

(1020) Tarp kitko: kaip lietuviai pirmą savo enciklopediją mėgino parengti, ii

— pirma įrašo atkarpa; čia tąsa —

Taigi, reikalai pajudėjo, – bet! – o kaip bus rašoma, kokia rašyba? KlJ-nis, kaip dera rimto leidinio redaktoriui, parengė savo siūlymus:

Rašybos klausimai Enciklopedią rengiant.
Neturime vienodos rašybos. Šiandien beveik kiekvienas apšviestas lietuvis rašo savotiškai. Vieno kurio rašytojo vienoj kurioj kningutēje šie savotiškumai nieko bloga nedaro. Bet enciklopedią rengiant, visi savotiškumai suvienodintini: negalima, kad vienas veikalas turētų keletą rašybų. Taip jau labai yra geistina, kad enciklopedioj rašyba būtų tinkamiausioji.
     Idant šis dalykas įvyktų, rodos, geriausia bus visiems rašytojams iškalno aptarus visi rašybos klausimai, sulig kurių esama skirtumų.
     Żemiaus propozicių formoje surašau kelioliką tokių apsvarstytinų ir nutartinų klausimų.
     Visų enciklopedios bendradarbių ir visų lietuvių rašytojų bei kalbininkų labai prašau suteikti šiems klausimams kadir trumpai pamatuotus atsakymus. Tuo bus daug padēta ne tik enciklopedios, bet gal ir apskritai lietuvių rašybos vienodumui atsiekti.
     Atsakymus (arba geriausia tą patį klausimų surašą su pastabomis) prašau siųsti šiuo adresu: A. Olszewski, Enciklopedios skyrius, 3252 So. Halsted str., Chicago, Ill., U.S. of A.

Ir surašo Jurgelionis savo propozijas pirmiausia dėl lietuviškųjų žodžių, po to dėl skolinių rašybos. Tie dalykai kalbos istorikams įdomiausi. Tepasakytina, kad KlJ-nis buvo Kazimiero Jauniaus sekėjas, Kazimiero Būgos geras draugas, į Joną Jablonskį skersakiavęs, žr., pvz., jo surašytą Rygiškių Jono Sintaksės recenziją – galima tart, triuškinančią (Laisvoji mintis, nr. 23, 1912-01, p. 543–546; persispausdino ją Dambrauskas-Jakštas savo Draugijoj, nr. 69, 1912-09, p. 59–68, įžangos žody tardamas, esą „autorius [t.y. Jablonskis] tą savo veikalą [t.y. Lietuvių kalbos sintaksę] daro filologiškuoju koranu“; nepatiko ir kun. D-kui primygtiniai Jablonskio nurodymai, kaip reikia lietuviškai rašyt).
Baigdamas šio surašo antrą skirsnį, KlJ-nis pareiškia nuomonę, kurią noris pacituot: „[...] jaigu kame įsigyvenusiu papročiu kitaip daroma, reikia to laikyties. Mat, kalba temēgsta būt puoselējama ‘išmintingo konservatizmo’.“ — Visiškai pritariu.
O toliau – kaip rašytini vardai (šitie skirsniai pirmiausia ir paskatino imtis kaupt medžiagą įrašui; tik kai ką išgnybiau):

taip būt atrodęs pirmosios enciklopedijos lietuvių kalba puslapis

V A R D Ų   R A Š Y M A S.
ŻMONIŲ VARDAI.
§ 31. Rašyti Geksli ar Gioksli vietoje Huxley yra didelis barbariškumas. Europoje niekas neżino vardo Geksli, tēra żinomas Huxley. Dar galētume teisinties temoką parašyti Geksli, jaigu būtume pasilaikę mums teiktąją „grażdanką“. Bet iškovojus ir vartojant latiniškasias raides, tokių pasiteisinimų nebegali būti. Formališkai, latiniškųjų raidżių vartojimu, prigulēdami prie vakarų Europos kulturos, jos żmonių vardus privalome rašyti be iškraipymų. Taigi rašytina: Byron (ne Bairon), Brooks (ne Bruks), Clairville (ne Klervil ar Klervy), Dembiński, Dickens, Fourier, Hugo, Hume, Huxley, Hegel, Huygens, Huyghens, James, Kant, Leibnitz, Lotze, Mill, Nietzsche, Rousseau, Ruskin, Shakspere (ar senovišku būdu Shakespeare), Shaftesbury, Spencer, Voltaire, Whitney, Whitman.
     Saviškai galētume rašyti tik įsigyvenusius pas mus vardus: Jezus, Kalvinas, Luteris.
§ 32. Vardus galime linksniuoti. Vardinį [vardininką] reiktų palikti gryną, gimtinį [kilmininką] ir kitus linksnius rašyti su apostrofu: Clairville’o, Hume’o, Huxley’o, Hegel’io (ar gal geriaus Hegel’o, nes jai vardinį rašydami Hegel suprasime l esant minkštu, tai ir kituose linksniuose taip pat galime suprasti. Angliškieji vardai labai dażnai galinį l turi kietą, tad jų visai nebegalima linksniuoti kaip y-kamienių; Hill, gimtin. tegalētų būt Hill’o).
     Kaikuriuos vardus, użsibaigiančius santara, galima būtų linksniuoti ir nevartojant apostrofo: Kant, Kanto, Kantui.
     Graikiškųjų bei latiniškųjų vardų vardinis reiktų rašyti su savo galūne, pridētina prie kamieno; taipjau pasielgtina su kitais linksniais. Graik. galūnēs -es geriausia bus nemainius: Achilles, Orestes, gimtin. Achiliaus, Oresto. (Žr. taipgi § 30.) Paris, gimtin. linksnis reiktų rašyti Pariso (vietoj Parido).
§ 33. Vardai iš kalbų nevartojusių ar nevartojančių latiniškojo alfabeto tegali būt transkribuojami; todēl rašome: Derviš Paša, Abdul-Hamid, Abdur-Rahman, Kuroki.
     Graikiškus vardus transkribuojant nēra reikalo aklai sekti latiniškų transkripcių, tad ne Sophocles, bet Sofokles, raidē raidēn, kaip graikų buvo rašoma. / [...]
     Jaigu kurs vardas daugiaus żinomas latinizuotoj formoj, tokioj galima būtų ir rašyti: Ajax, Diogenes Laertius.
     Rūsiški vardai taipjau raidē raidēn transkribuotini. Rūsų taip vadinamąjį „kietąjį“ ‘i mums reiktų rašyti i, nes mūsiškis i, o ne y fonetiškai yra artesnis prie slavų vidutinio, vidurinio i ([išnašas įterpiu tekstan] żr. Kl. Jurgelionis, Panemunēlio Tarmēs Fonetika). Rūsiškų pavardžių galūnę iⁱ (i su taip vadinamu i trumpuoju, kratkoje) geriausia būtų rašyti y: tas garsas yra artesnis fonetiškai (anot K. Jauniaus, mūsų y esąs pasidaręs iš ij) ir taip rašant bus atskiriama rūsų pavardēs nuo lenkų: Sokolovsky ir Sokołowski.

MIESTŲ VARDAI.
§ 34. Su miestų vardais reikia taip pat elgties, kaip su żmonių vardais. Vadinas, rašytina: Antwerp, Athenai (bet Athens, Amerikoj, Georgia valst.), Bombay, Boulogne, Chicago, Genoa, Gratz, Hong Kong, Kalkutta, Rouen, Smyrna, Syrakuzai (bet Syracuse, Amerikoj, New Yorko valst.), Troia, Warszawa, Zuerich.
     Kaip padaryti su Paryżiu? Taip sakyti ir rašyti labai įpratome. Niekas pas mus dar nēra bandęs rašyti Paris. Gal tad Paryżių paliktume.
     Roma—taip galētume sakyti, kalbēdami apie senovēs Romą, o Rymas—kalbēdami apie katalikiškąjį Rymą, apie Rymo katalikus (žr. Maironio eiles: “Tu rykštē Augščiausio”, jam Leonas tarē, / “Tai plakk! Bet tą Romą, ką piktą jums darė! / Plakk Romą Cezarų dienos! / Bet Romoje Rymą jau naują regēsi.” Pavasario Balsai, “Roma”).

ŻEMIŲ, VALSTIJŲ IR KITI GEOGRAFIŠKIEJI VARDAI.
§ 35. Sulig šių vardų kulturinēs tautos pasielgia trejopai: vienus (daugumą) użlaiko originalinēj (ar jai artimoj) išvaizdoj, kitus turi graikiškus ar latiniškus, trečius verčia savo kalbon ar kaip-nors perkeičia, kad būtų kalbos dvasiai artesni.
     Galime ir męs taip daryti: 1° Italią vadinti Italia, 2° Aigyptą vadinti Aigyptu (ne Kami ar Khami), 3° Vokietiją vadinti Vokietija (ne Deutschland’u ar Germania), Belgią—Belgia (ne Belgique ar Belgium).
     Su pirmosios ir antrosios rųšies vardais reiktų elgties taip, kaip su żmonių bei miestų vardais. Sulig trečios rųšies—reiktų vienodai apkitas daryti ir vienodai bei teisingai versti.
     Lenkiją visi vienaip vadiname Lenkija. Ne taip yra su Rossia—sakome bei rašome: Maskolija, Gudija, Rusija, Rosija, Rossia.—Mokslo ir oficiališkoj kalboj, rodos, atmestini yra pirmas ir antrasai vardai: jie gimę iš pravardżiavimo. Iš trijų paskutiniųjų reikia priimti kurs-nors vienas. Europoj daugiaus żinoma forma Russia (Russland, Russia, Russie), pačių rūsų kraštas vadinama Rossïa. Kurią formą priimti, tai vien nutarimo dalykas, nes apie teisingumą kalbos negali būti. (Originalinē norvergiškoji vardo išvaizda yra Rods ar Ross, slavų vartojime Ruś, žr. Thomsen, Relations between Ancient Russia and Scandinavia; Abel, Slavic and Latin.). Tik ar tą ar kitą formą priimtume, nei vienoj nepridērtų vartoti lietuviškos galūnēs -ija: Rossia ir Russia turi latiniškąją galūnę -ia (žr. § 19 [Latin. galūnē -ia. Išmintinga būtų, jaigu ją rašytume be joto, t. y., ne taip, kaip kad, iš rūsų “šviesą” imdami, esame pripratę. Rašyti -ia reiktų dēl šių prieżasčių: 1° kad atskyrus -ia nuo mūsų galūnių -ija, -ja, kurios turi visiškai kitokią prasmę, negu latiniškoji, 2° kad taip rašo visos kulturinēs tautos, 3° kad taip rašant pasidaro didelē ir laiko ir vietos ekonomia. Paveizdan, išmetus visur panašiuose atsitikimuose jotas, mūsų enciklopedioj susitaupytų kokie 10 puslapių, kurie juk galima paskirti naudingesniam negu jotai dalykui.—Kaip -ia, taipjau rašytina -io be joto. Labai jau użsimetant żymėti šiek tiek skirtą ištarmę, galima būtų rašyti i su dvejais spuogučiais: -ïa, -ïo. (Visgi tas apsunkintų spaudą.)] Rossia tera latinizuota forma iš Ruś, Ross+ia, kaip varduose Germania, Gallia ir p. (żr. Abel, Slavic and Latin). Šitai żinant, gal tinkamiausia bus rašius Rossia.
     Kaip rašyti Francią? Europišku būdu rašyti ir vadinti France męs gal nesugebēsime. Frankonia būtų anachronizmas. Dēlto gal geriausia bus pasilaikius iš rūsų bei lenkų paimtieji vardai: Francia (ne Francija)—kraštui, francūzai—tautai (żr. taipgi: Draugija, N45, 83 psl.).
     Taipgi pasiliktina kiti ne “iš pirmųjų rankų” priimtieji pas mus vardai: Anglia, Belgia, Brazilia, Dania, Japonia, Škotia, Švedia, Vengria ir k.
     Saviškai galētume vadinti Airiją, Chiniją, Kuršą, Suomiją ir k.
     Canada, Columbia, Cuba—galime rašyti: Kanada, Kolumbia, Kuba.
     § 36. The United States of America Vilniaus rašytojų yra verčiama Jungtiniai Amerikos Valsčiai. Toks vertimas yra neteisingas. Atgal anglų kalbon išvertus, būtų: The Joined Communities of America, nes jungti yra join (join, jungere, jungti), o valsčius yra communa, angl. community. Vieną kurį Amerikos state’ą, dażnai użimantį didesnį plotą negu visa Francia, keista vadinti valsčium: jau pats tas “valsčius” susideda iš daugybės valsčių. Żodį state (ypač, kada juo suprantama State of America) lietuvių kalbon tinkamiausia yra versti żodżiu valstija (etim. valsčių krūva) ; united tegali būt verčiama żodżiu suvienytas (unus, oinus, ain, vienas). Dēlto The United States of America lietuvių kalboj turētų būt: Suvienytosios Amerikos Valstijos.—Tik The Confederate States of America rasi galētų būt išversta: Jungtinēs Amerikos Valstijos (visgi ne Valsčiai). Tiedu vardu Amerikos historioj juk yra labai skirtinu!
     § 37. Cabo de Boa Esperanca, Cape Verde. Portugal. cabo, franc. cape yra gimę iš latin. caput, “galva, viršūnē, galūnē”. Cabo ar cape yra žemēs išsišovimas į mares; galima būtų jį ir vadinti išsišovimu, bet patogiaus ir gal geriaus bus davus artesnį vertimą ir pavadinus “galūnē”. Tad Cabo de Boa Esperanca būtų Gerosios Vilties Galūnē, o Cape Verde—Żalioji Galūnē.
     § 38. Frobisher Strait—Frobishero Angštuma. Taip jau: Vancouvero Sala, Van Diemeno Żemē, Augštoji Żemē (Terre Haute). Tierra dél Fuego reiktų versti Ugnies arba Ugningoji Żemē, bet ne Ugninē.
     § 39. Sekant kitas tautas, negalima versti vardų: Newfoundland, New Jorsey, New York, New Hampshire, Porto Rico, Rio de Janeiro, Rio de La Plata ir p.

Šitą 1911-ų birželį parengtą surašą Kleofas Jurgelionis paskelbė viešai (Lietuva, 1911-07-14, nr. 28, p. 5–6; epavelde.lt nėra) ir išsiuntinėjo potencialiems Enciklopedijos svarbiesiems bendradarbiams – skyrininkas. Tikrai – kun. Aleksandrui Dambrauskui ir dr. Basanavičiui.
Beveik neabejotina, kad kun. AlD-ko iniciatyva KlJ-nio „Rašybos klausimai Enciklopedią rengiant“ buvo perskelbti jo redaguotos Draugijos priede jaunuomenei Ateitis (1911, nr. 6/7, p. 259–274). Svarbu čia įžanga ir išnašos, kuriose arba sutinkama, arba ne su Jurgelionio propozicijom; ir viena, ir kita pateikta kaip Ateities redakcijos nuomonė, nors labai tikėtina, kad bent jau inspiracijos – Dambrausko-Jakšto; rašė gal ir žurnalo redaktorius Pranas Dovydaitis. — Štai ta įžanga, aiškiai maištą kelt prieš Jablonskį skatinanti:

Dėdami „Ateitin“ šį straipsnį, darome pradžią moksliškai jaunuomenės diskusijai apie musų rašybos klausimus. Musų filologai tame dalyke visai ikšiol neatsižiurėdavo į moksleivius: mat jiems rodės, kad moksleivija nieko neišmananti rašybos klausimuose ir todėl ji turi aklai, be kritikos pasiduoti musų „filologų“ autoritatiškiems nutarimams ir priimti su priderama padėka visus jų pramanytuosius naujus raštženklius ir raidžių uodegėles. Tame gi pastarame dalyke musų naujausieji filologai tiesiog „išėjo iš krašto“. Nesupratę kaip reikiant Jauniaus rašybos teorijų, išrastų fonetiškai musų kalbos fotografijai, turinčiai savo reikšmę vien mokslo srityje, jie užsimanė daugumą Jauniaus uodegaičių įvesti ir papraston rašybon. Na ir pasidarė musų rašyba tikras marginys, apmestas ženkleliais iš viršaus, ataustas uodegėlėmis iš apačios. Ypač pasisekė dviem balsam: i ir u, jiem abiem paskirta net po tris raštženklius: i, y, į ir u, ū, ų.
     Na, moksleiviai, laužykit dabar galvą, kame ir katras iš tų trijų raštženklių tinka. Jųs rugojat ant vieno rusiško ѣ, dabar pasidžiaugkit, lietuvių rašyboj turėsit bent ketveriopą ѣ: y ir į, ū ir ų. Jei nuo rusų pedagogų gaunat dažnai po vienutę dėl vieno ѣ, tai suskaitykit, kiek gausit vienučių nuo lietuvių kalbos mokytojų dėl nemokėjimo padėti tinkamoj vietoj y ir į, ū ir ų. O kad to nemokėsite, tai nėra abejonės, nes ir patįs gerb. „filologai“ nemoka jų atskirti, nežino ar reik rašyti: motyna ar motina, Vilniuje ar Vilniūje, akįs ar akys ir tt. nuolat svyruliuoja mainydami savo pažvalgas. Tas jų svyruliavimas ir privertė nevieną redakciją bandyti „savomis kojomis“ vaikščioti. Tam tikslui sumanyta įvesti musų rašybon tuli apiprastinimai. Išmesta ilgasis ū, panaikinta daugelyje vietų nereikalingos uodegaitės. P. Čiurlionienė savo paskaitoje Mokslo Dr. Susirinkime, pasirinkus garbingą rolę kalbos ir rašybos apgynėjos, užsipuolė ant „Draugijos“, išdrįsusios padaryti žingsnį prie rašybos apiprastinimo. Anot musų pedagogės lietuvių kalbai ir rašybai grąsąs pavojus, kurį prašalinti tegalinti vien Mokslo Draugija. Na, Dieve jai padėk tame darbe! — Tegul ji senutė sveika dirba. Bet mes jaunieji norime savo „kojomis vaikščioti“. Todėl nei p. Rygiškių Jono neklaidingu rašybos popiežium, nei „Lietuvių Tautos“ tikra rašybos evangelija pripažinti negalim. „Ateitis“ kaipo organas, paskirtas ateities dalykams svarstyti, negali pasiviškai žiurėti ir į musų nenusistovėjusią dabartinę rašybą, juo labiau, kad rašybos klausimai daugiausia moksleiviją paliečia. Lengvesnė rašyba lengvina moksleiviams mokymos darbą, sunkesnė—tą darbą apsunkina. Deja, kitur filologams besistengiant rašybą apiprastinti, ją prieinamesne padaryti, musų kalbos žinovai tarsi susitarę ikšiol vien tik sunkino jos rašybą, išrasdami kaskart naujas išimtis, apdovanodami mus vis naujomis raidžių uodegaitėmis ir tt. Visa tai mus jaunuosius ir priverčia žvilgterėti kritiškai į musų ikšiolinę rašybą ir tarti tame klausime savo žodį.
     Tą pirmutinį musų žodį skaitytojas ras trumpuose prierašuose prie žemiaus dedamojo p. Kl. Jurgelionies straipsnio.

Ir paskutinė, apibendrinamoji išnaša:

Taigi, kaip matote skaitytojai, rašybos klausimuose „Ateities“ redakcijos nuomonės daugelyje dalykų visai sutinka su nuomonėmis p. Kl. Jurgelionies, „Laisvosios Minties“ šalininko ir todėl musų idėjinio priešininko. Ir kaip p. Kl. Jurgelionis laisvamaniškos jaunuomenės atstovas nepabijojo priimti tulų „k l e r i k a l i n ė s“ „Draugijos“ nurodymų rašybos klausimuose, taip ir mums katalikiškai moksleivijai nėra ko bijoti viešai išreikšti p. Jurgelioniui savo pritarimą. 

Kaunas (Draugija su priedu Ateitis buvo leidžiama Kaune) pritaria Chicagai dėl rašybos, o Vilnius (t.y. prie LMD susibūrusi komisija Lietuvos skyriui enciklopedijoje rengti: galva dr. JB-čius, nariai Mykolas Biržiška, Augustinas Janulaitis ir Domas Šidlauskas)? Vilnius įsitikinęs, kad reikia rašyt taip, kaip rašoma Vilniuje. KlJ-nis mėgina ginčytis (iš jo laiško JB-čiui 1911-11-03):

Keistoka išrodo, kad Tamstos taip spiriatės dėl rašybos. Sakote reikia vartoti “Vilniaus laikraščių” rašybą. Bet-gi Vilniuje yra keli laikraščiai ir visi rašyba skirias, ir dar taip svyruoja, kaip pirmos klasės mokiniai. O be to, rašybos ir kalbos dalykuose iš Vilniaus kuomažiausia eina šviesos. Tai tik patįs vilniečiai save orakulais gali manyti, apjakę, – tiesą sakykim, – savo zaściankowym patryotyzmem.) Juk Vilniuje iki šiol dar nepagaminta nei mažiausio rimto raštelio, gvildenančio mūsų kalbą. Šituo atžvilgiu daug svarbesni yra Peterburgas, Krakow’as, Leipzig’as, Vienna, Paryžius. Europos akyse (ypač Viennos ir Krakow’o profesorių akyse) Vilniuje (liet. laikraščiuose) yra atliekamos didžiausios su mūsų kalba barbarios.
     Žinoma, kas dėl manęs, aš mieliai noriu klausyties Tamstų nuomonės, bet negaliu irgi užsikimšti ausų, girdėdamas, ką sako giliausi kalbų apskritai ir liet. kalbos skyriumai žinovai, pripažintieji sviete profesoriai (pvzd. prof. Rozwadowski, prof. Zubaty).
     Manau, kad mums, rengiant Enciklopedią, reiktų rašybos klausimai bendrai aptarti visiems, o nesekti kurio vieno laikraščio manios. (LLTI BR, F2-1043)

Į tokius „pasvarstymus“ dr. JB-čius reaguoja irgi nelabai šaltai; jo 1911-11-21/12-04 rašyto atsakymo KlJ-niui pradžia:

G.T.! Tamistos sieksniniam laiškui reikėtų kelių sieksnių atsako, kad vislab paaiškinus. Neturint tačiau laiko tuštiems ginčams, tik tiek galima pasakyti, kad kaip aš, taip ir kiti, kurie prižadėjo enciklopedijoje dalyvauti, jau gana seniai esame išėję iš fermentacijos periodo rašybos dalykuose ir manome reikią apsistoti ant vartojamosios jau ortografijos, nors ji ir netobuliausia. Pas mus Lietuvoje „Vilties“ kalba – sintaksė – ir rašyba kol kas yra skaitoma geriausia – į ją aš ir norėjau nurodyti, Vilniaus laikraščius minėdamas. Tamistos paminėtiejie: Krokavas, Vienna, Paryžius, Leipzigas (sic!) mūsų akyse sintaksėje ir rašyboje yra 0. Geriau būtų, kad ir Tamista, užuot pildžius savo laiškus ginčais, nusileistum iš teorijos aukštybių ir paklausytum kitų, kurie turi taipogi šiokį tokį patyrimą. Tai – pirma; antra, turiu Tamistai pranešti, kad pas mus kol kas d-ras [Jurgis] Šlapelis yra skaitomas jei ne geriausiu, tai bent vienu iš geriausių stiliaus žinovų, todėl ir Mokslo Draugija, kaip ir daugybė kitų rašytojų, duoda jam savo raštų kalbą taisyti. Todėlei aš – kitų bendradarbių vardu – padaviau sumanymą, idant visi enciklopedijai skiriamieji raštai būtų Šlapelio taisomi. Mūsų akyse to reikalautų enciklopedijos kalba ir patsai turinys, kaip mes esame persiliudiję iš Tamistos atsiųstojo spaudinto laiškelio... Todėlei čion Vilniuje turėtų būt koreguoti raštai, o pati spaudos korektūra galėtų būt pas Jus, Amerikoje, atliekama. (JB, Rinktiniai raštai, 1970, p. 840–841)

Toliau laiške Basanavičius papunkčiui išdėsto kitus reikalus; paskutinė pastraipa: „Straipsniai I-jam tomui galės būti tik 1912 m. bėgyje prirengti; II-ajam, kur daug bus apie Lietuvą rašyta, – 1913 metais. Šitą reikia Jums būtinai žinoti, kad nepradėjus spaudos, neturint visų straipsnių spausdinamam tomui.“ — Galima suprast, kad Vilnius visą tekstų rengimą nori perimt į savo rankas; Chicagoj tebūtų atliekami spaudos darbai.
KlJ-nis (na, vis dar enc-jos redaktorium besijausdamas) nenori taip viens du vadžių atiduoti – siūlo Vilniui: jis atsiųsiąs penkis enciklopedijos straipsnius, dr. Šlapelis tesutvarko juos taip, kaip įsivaizduoja kad reiktų, ir tegrąžina; tada ir bus sprendžiama, ar sutikt su JB-čiaus siūlymu straipsnius rengt Lietuvoje.
Gavęs atgal ir susipažinęs su siūlomais kalbos taisymais, KlJ-nis 1912-05-01 rašo laišką JB-čiui:

Gerbiamasis Pone: –
Iš to, kaip pataisyta atsiųstieji straipsniai, mums paaiškėjo šie dalykai:
     (1) Didesnė taisymų dalis tai vien gusto klausimas. [LKŽ daikt. gustas reikšmės nurodytos: skonis; noras, ūpas; čia gal: (kalbinė) nuovoka?] Pvzd., tik gustas tenusprendžia, kaip pasakyti: ar “Poseidonas užsiuntė smaką (slibiną)”, ar “Poseidonas užleido smaką (slibiną)”, kaip kad Tamstų taisytojo norima. Pas mus užleidžia kùmelį ant kumelės, todėl męs bevelyjam sakyti užsiuntė. Iš šito ir iš daugelio tokių taisymų intariam taisytoją neturint gusto; bent-gi jų gustas neintaiko mūsų gustui... (Nesinori tikėt, kad ir Būga prisidėjo prie taisymo; jaigu taip, tai, matyt, kad jis kaip pirma neindomavo semantika, taip ir dabar neindomauja, o dalyko nestudijavęs, nedaug ir tenusimano.)
     (2) Taisytojai nėra išsiaiškinę daugelio rašybos klausimų; ypač nežino, kaip svetimus vardus rašyti. [...]
     (3) Taisytojai lietuvių kalbą išmano gan paviršutiniai, bent-gi daugelio dalykų nėra kaip reikia išsiaiškinę. [...]
     (4) Taisytojai, matyt, mėgsta pasičvieryt, ir, kadir prieš visokius kalbos faktus, kiša raštan visa tai, kas tik ant jų beskonės seilės užeina. Vietoj intekmės sumano kažinkokį intakumą (!!!), vietoj “delto” būtinai visur nori rašyt tik “todėl”; [...] vietoj visiems žinomų ir aiškių “šiaurvakarių” sako “vasaros vakarai” ir panašiai. [...]
     Taigi dėl visų čia pastebėtų dalykų męs nematome, kad būtų kokia nauda siuntinėti straipsnius taisymui. Žinoma, ir tarp tokių nevykusių taisymų gali pasitaikyt koks dvejetas neblogų sugestijų, bet dėl jų siuntinėti Tamstoms visus rankraščius būtų stačiai neišmintinga, ypač kad rankraščių prisirinks keletas ar net keliolika pūdų; jau dabar turime daugiau kaip du pūdu, o tai dar tik kokia dešimta dalis. [...] (LLTI BR, ibid.)

Kaip reagavo Vilnius į šį apsisprendimą, neradau užrašyta; gal ir niekaip, nes atsirado kitų, rimtesnių bėdų – kilo abejonių dėl enciklopedijos idėjinės nekaltybės: 1912-04-19/05-02 susirinkęs posėdin Vilnius nutaria pareikalaut KlJ-nio pasiaiškinti, ar tik jis vienam kunigui ne per daug prižadėjęs, ar tas negalės kištis kur jam nepriklauso; ar redaktorius garantuojantis, kad enc-ja būsianti „objektyviai moksliška“?
—  dar bus

(969) Visiškai tarp kitko: pora mintigalių (paaiškėjus dokumentų saugojimo vietai) ir prieduras

[960 įrašo dalies laužtiniuos skliaustuos tęsinys] Na štai, tereikėjo tik parašyt el. laišką, nuvažiuot Vokietijon ir patikrint – pora dienų, ir aišku, kur yra vienas Vasario 16-osios Nutarimo originalus egzempliorius ir ne mažiau reikšmingas jo vertimas į vokiečių kalbą. (Įdomiausias dar neatsakytas klausimas – kieno ranka rašyti Vokietijos vyriausybei skirti raštai.)
(a) Būčiau linkęs atsargiau vartoti žodį rado:
– prof. Liudas Mažylis rado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą!
Tiksliai šnekant, išsiaiškino dokumento saugojimo vietą; dokumentas, apie kurį kalbame, niekur juk nebuvo dingęs, tad ir atsirasti negalėjo; archyve jis saugomas nuo 1918-ų kovo.
(b) Jau svarstomas antras žingsnis – kaip čia Lietuvon tą „radinį“ parsigabenus? Gal padovanos? Gal išpirkim? (Pastaroji mintis ypač kvaila.)
Manyčiau, telieka, kur yr. Per baisiausius XX amžiaus kataklizmus nieko blogo jam ten nenutiko, teguli ir toliau.
Negi taip svarbu turėt?
Sakot, svarbu. Ypač Tokį.
O kur tam dokumentui saugiau, ypač Tokiam? – atsakymas į šį klausimą turėtų būt lemiamas.
(Kad kitąmet kurį laiką dokumentas pasisvečiuotų Lietuvoj – gražu būtų; ir rodyt reiktų neišrištą iš bylos, kaip vieną iš dokumentų – prasmingiau būtų.)
P.S. O arogantiški („ateina tipas, apie kurį nesu girdėjęs“) Alfredo Bumblausko pasvarstymai apie „archyvų liūtus“ tikslintini: aptingę archyvų liūtai.
P.P.S. (10:00) Ta daili rašysena (spėčiau su šiuo tuo palyginęs) – greičiausiai Antano Smetonos. [03-31 20:30: Ne; Eligijus Raila, beveik neabejotina, teisus – Jurgio Šaulio; žr. komentaruos.]
Prieduras (03-31 06:30). Kol dar mintys aplink Aktą sukiojas, pamėginsiu užfiksuot, ką vaizduotė, nespjaudama logikos pusėn, galvoj sukurpė: kiek ko buvo ir kas kur galėjo pasidėt. Įsivaizduoju buvus maždaug taip:

(1) Suderinamas Nutarimo ruošinio tekstas (jo vaizdas turėjo būt kaip juodraščio, su pataisymais). Nutarimu vadint teksto, iš kurio neaišku, į ką Taryba kreipiasi (palikta vietos įrašyti, pažymint ją daugtaškiu), neišeina; tai tik Nutarimo ruošinys. Galbūt tas tekstas švariai ranka perrašomas, pasirašomas ir padovanojamas dr. Basanavičiui, pirmininkui, kaip pagarbos ir padėkos išraiška.
(2) Į ką pirmiausia Taryba turėtų kreiptis? Be abejo, į Vokietiją. Gebantis gražiai rašyt signataras sėda ir perrašo: (a) lietuvišką Nutarimo ruošinį [jei ir neskaitys, tai bent tegu žino, kad mes sprendimą priėmėm savo kalba], (b) iš anksto parengtą, t.y. išverstą, Nutarimo tekstą vokiškai, kuriame jau turėtų būt nelikę daugtaškio, turėtų būt įrašyta, kad kreipiamasi į Vokietijos vyriausybę. Bet, kaip matyt iš nuotraukų, daugtaškis likęs, tad tai nėra tikras nutarimas; na, ar bet kuri vyriausybė rimtai reaguos į raštą, kuriame nenurodyta, kad būtent į ją kreipiamasi? – Nutarimas vokiečius kalba be daugtaškių turėjo būt pirmas tikras Tarybos 02-16 priimtas Nutarimas. (Kadangi šiedu dokumentai, galima sakyt, jau žinomi, patikslinsiu savo spėjimą, kad jie greičiausiai rašyti Antano Smetonos ranka [rimtą išvadą, aišku, padarys ištyrę profesionalūs grafologai]; taip spėjau  ne tik dėl to, kad labai panašu į AS rašyseną, bet dar ir dėl to, kad į atsakingus raštininkus tiko dėl turimų filologinių polinkių.) — Kas tai per dokumentai, kurių saugojimo vietą išsiaiškimo prof. Mažylis? Nutarimo (Nepriklausomybės Akto) ruošiniai, nusiųsti Vokietijos vyriausybei susipažinti? Tekstas be daugtaškio (tikras Nutarimas, greičiausiai perrašytas mašinėle, bet be visų tikrų parašų, tik su poros žmonių, tarkim, Smetonos ir Šaulio [?]) išsiųstas vėliau, jo ieškoti reiktų to paties archyvo tolesnėse bylose?
(3) Antra vyriausybė, į kurią reikia kreiptis, Rusijos. Analogiškai: Nutarimo ruošinio nuorašas + Nutarimas rusiškai be jokių daugtaškių. Bent jau, logiškai galvojant, taip turėjo būt. – Nutarimas rusų kalba be daugtaškių turėjo būt antras tikras Tarybos 02-16 priimtas Nutarimas.
(4) Į Vokietiją kreiptasi, į Rusiją kreiptasi, kaip pranešt žinią lietuviams? Reiktų paskelbt spaudoje. Kaip? Išeitis – taikomasis Nutarimo ruošinio variantas. Nutarimo ruošinys perrašomas mašinėle – mašinėle rašytas tekstas lengviau skaitomas nei rankraštis, – pasirašomas; iš tokio teksto spaustuvėj parengiama klišė (kaip kokios nuotraukos), tinkama spausdinti – atvaizdas kaip abejonių nekelianti įrodymas (dėl spaustuvėj surinkto teksto galėtų kilt abejonių – gal cenzorius nagus prikišo? be to, gali įsivelti korektūros klaidų; gal ir nelabai ryšku atspaudus ant laikraštinio popieriaus, bet patikima. – Lapas su mašinėle perrašytu ir signatarų pasirašytu Nutarimo ruošiniu, spėčiau, bent jau pradžioj buvo atiduotas kuriam nors iš signatarų, susijusių spauda, jei prireiktų daryt klišę. – Gal šitas Akto variantas ir buvo saugomas vėliau Prezidentūroj, o okupavus Lietuvą – išvežtas Maskvon?

— Tai, kas čia surašyta, aišku, improvizacija, spėlionės. Gal kam kokių protingesnių minčių kils?

(960) Dėl juoko: kas sieja dr. Basanavičių ir Algimantą Mackų?

[Visai įdomu skaityt pasipylusius rašinius (po to, kai MG Baltic pasiūlė milijoną) apie Vasario 16-osios akto paieškas. Vakar: Birutės Vyšniauskaitės „Ar 100-mečio proga pavyks iš Rusijos parsigabenti Vasario 16-osios aktą?“ — Aišku, ne. Nes Lietuvos ir Rusijos santykiai dabar tokie, kad tik špygos galima tikėtis. Vieno niekaip nesuprantu: ar žmonės su galvom apsimeta jų neturį, ar išties tiki tuo, ką šneka? Mūsų akys gali kiek nori krypt į Rusijos archyvus, užklausas gali rašyt Miknys, gali Linkevičius, gali Skvernelis, gali pati Grybauskaitė, atsakymas visiem bus tas pats: dokumentų, kurie jus domina, mūsų archyvas neturi. Net jei per collegas istorikus pavyktų sužinot, kad tame ar kitame archyve Aktas yr, vis tiek ofic. atsakymas būtų: nėr. Juk dar neužmiršom, kaip buvo sakoma, kad Maskvoj Molotovo–Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų nėr? O prof. Zenono Butkaus pasvarstymai, esą gal vertėtų nuvažiuot į revoliucija vadinamo bolševikų perversmo 100-mečio minėjimą viliantis, kad bus „geranoriškiau“ atsiliepta į paieškas, labai švelniai tariant, – visiški niekai. Galima be muilo sulįst vienon vieton, bet iš to vis tiek nieko gero nebus. Tik išsišūdinsim. — Ieškot dabar yr prasmės tik Vokietijoj, o iš Rusijos archyvų, kaip esu juokavęs, nebent kas išvogtų. Bet tatai visiškai tarp kitko.]
– Kodėl toks įrašo pavadinimas?
Šyptelėjau žurnalistės sakinio vidury: „Vieni istorikai mano, kad tautos patriarchas Vasario 16-osios akto originalą ilgai slėpė savo namuose“ etc. — Neturėjo Basanavičius Vilniuj savo namų; grįžęs gyveno Niškovskio viešbuty, paskui LMD būstinėj Aušros Vartų gatvėj, dar kažkur, nuo 1920-ų iki mirties – Andriaus Domaševičiaus namuose. O ir kam vienišiui savi namai? Tarsi darbų ir rūpesčių stigtų.
Ir prisiminiau Algirdo Gustaičio užfiksuotą epizodą – iš pokalbio po Algimanto Mackaus pranešimo apie lietuvių poeziją 1964-12-07 Los Angeles Dailiųjų Menų Klube:

M[ilton] Stark [1925–1992, liet. lit-ros vertėjas į anglų kalbą]: „Man Lietuva yra miškai, ežerai. [...] Ponas Mackus turi dainuoti apie Lietuvą. Ar jūs savo poezijoj turite namus?“
A. Mackus: „Aš nuomoju butą“. (Ir mirtis nebus nugalėta, 1994, p. 572)

Nieko blogo apie savus namus nenorėjau pasakyt, nors kartais įvairių minčių kyla.