(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2014-11-30

(687) Užparaštė, cii: kas versdavo lietuvių poetus glėbesčiuotis su stulpais

2011-ų pradžioj „Apostrofa“ (= Giedrė Kadžiulytė) išleido pusantrų metų Kaune gyvenusio, čia ir mirusio Suomijos švedo Henry Parlando (1908–1930) romaną Sudužo (apie „Velox“ fotopopieriaus ryškinimą). Mano supratimu, puikiai Agnės Kudirkaitės Ydrauw iš švedų kalbos išvertą romaną apie lyg ir buvusią meilę jau mirusiai moteriai; apie jausmus Helsinky, kuriuos pasakotojas mėgina prisimint atsidūręs [neįvardintam] Kaune suvokdamas, kaip beviltiška mėgint žodžiais fiksuoti tai, ką tada jautei ar įsivaizdavai jaučiąs, ar manei įsivaizduojąs, kad jauti. Ir joks atspindys nepatenkins mazochizman linkusio perfekcionisto.
Šitas teksto fragmentas tada labai įstrigo atmintin:
... bent jau mane visada apima šventybės išniekinimo jausmas, kai pradedu stebėti, kas yra mano pasąmonėje ir traukti iš jos štai tokias keistas giliavandenes žuvis, kurias paprastai vadiname haliucinacijomis, sapnais ir t.t. Ir kai tokia siaubūnė, man ilgai ir kartais neviltingai pralaukus, pagaliau užkimba ant kabliuko, užmesto valios jėga, užmovus ant jo pačią gardžiausią besirangančią asociaciją, – tada neužtenka tik ištraukti meškerę, kaip tik tada smegenys turi dirbti dar tiksliau nei paprastai, kad akimirksniu pagautų gyvūno momentinį vaizdą, išryškintų jį ir užfiksuotų. Mat kaip ir visos giliavandenės žuvys, vos tik ištrauktos iš savo elemento, pavirsta beformiais, negyvais drebučių gniutulais, nes pakitęs oro slėgis virš vandenyno paviršiaus jas susprogdina, – lygiai taip pat ir šie vaizdiniai išskysta vos tik patekę į dienos šviesą. (p. 56)
Ir dar: jei iš asmeninės patirties žinot, ką reiškia degant raudonai lempai apšviesti fotopopierių, pamerkt į ryškalą ir stebėt, kaip išnyra atvaizdas; kaip svarbu laiku jį ištraukt ir nuplovus pamerkt fiksažan, – šitą romaną skaitydami patirsit spec. malonumą (patyriau).
Bet ne norėdamas pagirt Parlando romaną ėmiaus šio įrašo. Dėl visai ko kita. — Knygos gale yra labai išsamus Pero Stamo straipsnis apie Parlandą ir jo kūrybą. O tame straipsny – ištrauka iš jo 1929-08-22 laiško Svenui Grönvalliui:
Iš tiesų: nėra baisesnių laidokų nei lietuviai poetai, ir jie priėmė mane išskėstomis rankomis. Aš juos išmokiau gerti ir tefritšarą [arbatą su degtine], panašu, kad jis neįprastai stipriai veikia nesuomius, prisimenu tikrai komiškai nepatogią situaciją praėjusią savaitę, kai turėjau ilga eile surikiuoti jaunikaičius, atremtus į žibintų stulpus pagrindinėje Kauno gatvėje, o paskui bėgti automobilio, galinčio juos iš ten išgabenti. Jie klusniai stovėjo, iš visų jėgų įsikibę į stulpus, tik retkarčiais kuris parvirsdavo, ir man vėl reikdavo jį pastatyti. (p. 142) 
Aišku, už ko užkliuvau, – už to stebuklingojo gėrimo, kuris versdavo lietuvių poetus glėbesčiuotis su stulpais. Net kreipiaus į vertėją klausdamas, kaip buvę originale (ats.: tefritschare [te med vodka]). Bet ir tas nepadėjo, liko du neaiškumu: (1) kažkas blogai paaiškinime, nes – išbandžiau – tokios arbatos reiktų nebent porą litrų išgerti, kad būt aprašytasis poveikis; (2) o kaip lietuviai vadino šį gėrimą?
Nuo 2011-ų pavasario iki praėjusios savaitės vidurio. Skaitant Vytauto Sirijos Giros 1971-11-14 laišką Jonui Aisčiui – kaip aklai vištai grūdas:
... „spaustinė“ (karšta arbata su spiritu prieš karą Kaune)...
Taigi: jei ne su degtine, o su spiritu, visai tikėtinas būtent toks poveikis; ir lietuviškas pavadinimas, kuris gal net LKŽ fiksuotinas; jei yra trauktinė, kodėl neįrašius ir spaustinės? Žodžio reikšmė aiški, o kilmė miglota – negi: spaudžiančioji prie stulpų? :)
Prieduras (2019 VII 18) Popieryną sklaidydamas radau Laimos Žemulienės pokalbį su Vytautu Sirijos Gira, kuriame spaustinė ne tik minima – ir su kuo, ir kur gerta papasakota (ne per stipriai apgenėta citata):
Jeigu tektų gyventi iš naujo, vėl stočiau į mediciną. Ta profesija man, kaip rašytojui, nepaprastai daug davė. [...]
Tačiau Kaune aš beveik prašvilpiau savo mediciną – pasinėriau į bohemą: rašydavau modernistinius eilėraščius, lošdavau pokerį, sėdėdavau kavinėse – mėgau vokišką vyšnių likerį, generolo Velykio fabrike pagamintus raudonus ir geltonus krupnikus, o labiausiai – su J. Kossu-Aleksandravičiumi ir A. Miškiniu gurkšnoti „spaustinę“ (bet apie „spaustinę“ vėliau), rūkydavau papirosus „Kipras Petrauskas“, nors, tiesa, buvau tik Sonntagsraucher (sekmadieninis rūkalius), domėjausi moterimis, ir... mane išmetė iš universiteto. [...]
Aš tais laikais puikiai bičiuliavausi su poetais J. Kossu-Aleksandravičiumi ir A. Miškiniu. Mes mėgome „Božegraiką“, puikų [Stasio] Tumo restoraną [dabar Laisvės al. 83]. Ten valgiai buvo skanesni negu „Metropolyje“ ar „Versalyje“ – karbonadas tirpdavo burnoje. Užsisakydavome „spaustinės“ – tai saldi arbata pusiau su spiritu, paskaninta citrinos sultimis, ir kalbėdavomės. Apie literatūrą, ir ne tik apie ją. („Vytautas Sirijos Gira: visų mano romanų žmonės sugalvoti, autentiškas tik vienas jų personažas – Kaunas“, Lietuvos rytas, 1993 VI 15, nr. 113, p. 26)
Parlandas mirė 1930-ais, Sirijos Gira gimnaziją baigė 1931-ais; kartu spaustinės gurkšnot neteko, todėl ir nepamini, kas tą gėrimą Kaune įdiegė? Gal tik Tumo restorane spaustinės ir buvo galima užsisakyt?

2014-11-28

(686) Pakeliui namo, xii: aplink Shakespeare’ą/Shakespearą/Šekspyrą ir dar šis tas

T-19: Šiaurės Atėnai, 2005-02-05.
– išsiblaškėlis buvo Petras Babickas, bet rankraščiai atsirado,
rinkinys Geltona ir juoda išėjo, Vaižganto buvo išgirtas
(Lietuvos aidas, 1930-08-16, p. 6)

[Čia šiaip, ne vietoj prae scriptumo ar motto]
Giedra Radvilavičiūtė, „Ilgas pasivaikščiojimas ant trumpo molo“:
Atstovauju patirtiniam rašymui – kiek nugyvenu, tiek ir užsirašo. Negali rašyti greičiau, kaip negali greičiau gyventi. (p. 1)
۩  ۩  ۩
Tradiciškai penktam puslapy – Sigito Gedos uždelstojo kasdienraščio publikacija („Iš mėlynųjų mansardų“). – 2002-10-18, penktadienio, įrašo fragmentas:
Vakare – žinia apie artimųjų mirtis.
Šįsyk tai Antanas Danielius.
Mirė ketvirtadienį vakare. Tiesiog sėdėjo ir sukniubo sofoje. Sirgo cukralige. [...]
Esu sukrėstas, vienas į kitą kreipdavomės „broli“! Jis dėl to labai susijaudindavo. Po baliaus vasario gale taip ir atsisveikinom. Lyg būčiau nujautęs.
Jis:
– Na ką tu, Sigitai! Mes dar gyvensim.
Džiaugėsi gavęs iš naujo versti „Romeo ir Džiuljetą“ O. Koršunovo spektakliui.
Va šitas faktas nebuvo užsifiksavęs atminty – kad Koršunovas būt prašęs kurią nors jo statomą Shakespeare’o dramą išverst iš naujo. (Dėl Hamleto esu murmėjęs.)
Esu skaitęs Antano Danieliaus verstą Karalių Lyrą ir Timoną Atėnietį (išleistos 1997), – tarp Churgino ir Nykos; gerai; ir ratio siūlas, ir užtektinai poetiška kalba.
Prisiminiau:
(a) Pirmąkart su išimtiniu DD [= didžiojo dramaturgo] asmenvardžio užrašymu susidūriau redaguodamas Giedriaus Viliūno sudarytą knygą Radauskas: Apie kūrybą ir save; Recenzijos ir straipsniai; Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje (išėjo 1994-ais). – Radauskas rašo: Rimbaud, Valéry, bet: Šekspyras; taip ir liko knygoj, – dera paisyt autoriaus valios.
(b) Šįmet LLTI išleido Kosto Ostrausko pomirtinę dramų ir kt. knygą Paskutinis kvartetas; joje ir trys K.O. laiškai į Parnasą, vienas jų – prasidedantis kreipiniu: Sir William. Tame laiške yra ir tokie du suskliausti sakiniai (p. 46):
(Tarp kitko, mums, lietuviams, Tu esi Šekspyras. Atpažįsti save?)
Gal tikrai, gal verta šiam asmenvardžiui padaryt išimtį ir rašyt: Šekspyras? Kaip kad daro ir lenkai: William Szekspir. Arba bent jau rišliam tekste „užmiršt“ paskutinę grafemą ir rašyt: Shakespearo dramos (kaip daro čekai, pvz.: Shakespearův rodný dům ve Stratfordu).
---------------------------------------------------
Prieduras. Vakar LLTI buvo įteikta trečioji Vytauto Kubiliaus premija – Marijui Šidlauskui. Paprašė, kad šį tą pasakyčiau (kaip tas anas).
(1) įlietuvinau Aristotelį: „Nors Platonas irgi iš Klaipėdos, bet teisybė svarbiau.“ (žr. 2.b)
(2) kažkaip visos kalbos vakar kilo į dangų kaip dūmas, neblaškomas vėjo, tad prisiminiau dvi konkretybes:
(2.a) M.Š. tekstą apie prof. Albertą Zalatorių („Lituanistikos keleivis ir kareivis“, Literatūra ir menas, 2008-08-01, p. 1) – nieks sąžiningiau nėr parašęs apie kritikos autoritetų autoritetą A.Z. (nieks, bent jau vakar vakare, šio teiginio nepuolė neigt). – Kai rašai, tegana būt paprasčiausiai sąžiningam, o jei susiduri su autorium akis į akį, ir jis paklausia, ką esi bemanąs apie jo kūrinį? – Čia jau reikia ir drąsos.
(2.b) prisiminiau ir vieną epizodą, kurio tikrumą galėtų paliudyt sėdėjusieji 2005-ų paskutinį rugpjūčio savaitgalį apie laužą Giruliuos, maždaug 100 m nuo Baltijos jūros: labai talentingas poetas parašė romaną, tas romanas išėjo. „Prastas tas Tavo romanas“, – įvertino autoriui kitąpus laužo sėdint kritikas M.Š. – Vien už tai vertas premijos.
À propos. Premijos vertinimo komisijos posėdžio protokole užfiksuotas vienas siūlymas, kuris, manau, neturėtų prasmegt tarp popierių: Danielius Mušinskas pasiūlė įsteigt Valdo Kukulo premiją jaunajam kritikui (jei tokia jau šįmet būt buvusi, žinau, ką būčiau pasiūlęs: Virginiją Cibarauskę).

2014-11-22

(685) Tarp kitko: šis tas iš Alytaus

Nuo 2004-ų kas antri metai Alytuj vyksta trumposios prozos skaitymai, vadinami „Imbiero vakarais“ ir skirti Jurgiui Kunčinui atminti. Šįmet, lapkričio 20 ir 21, – buvo šešti.
Iki šiol apie juos tebuvau viena ausim girdėjęs. Šįmet girdėjau abiem ir net mačiau.
Tikrai gerai sukaltas festivalis. Skirtas trumpajai prozai (short, net short short; plepumo stabdys – labai į gera) – bene vienintelis likęs. Apie Klaipėdoj porą dešimtmečių rengtą „Novelės rudenį“ jau keletą metų nieko nebeteko girdėt (žr.: novelės ruduo – nieko; regis, liko tik konkursas).
Ką turiu galvoj, apibūdindamas festivalį kaip gerai sukaltą?
(a) sąlygos (griežtos): pagrindinių skaitymų (dveji, ketvirtadienį ir penktadienį) kūrinio apimtis – ne ilgiau kaip 6–7 min. arba 3–4 mašinraščio puslapiai; naktinių skaitymų (penktadienį) – iki 3 min. (~ 2 p.).
(b) dalyviai: iš 11 festivalio dalyvių (Herkaus Kunčiaus nebuvo), tik trys, griežtai sprendžiant, pasirodė esą įkritę ar įsiprašę ne į savo roges; laaabai geras santykis, turint galvoj visą kontekstą. (Išryškėjo Paulinos Eglės Pukytės tekstų savitumas: tarp pasakojamojo pobūdžio tekstų, jos – sakomojo pobūdžio; jinai pati sau buvo kontekstas.)
O šiaip, ramiai svarstant, joks festivalis nelemia literatūros raidos. Įvyksta; gražu/nelabai/nieko; ir baigias. Todėl kaip svarbiausią dalyką reikia užfiksuot: jau yra internete (penktadienį buvo pristatyti) „Gyvenimo stebėtojo užrašai“ – sukaupti periodinėj spaudoj buvę Jurgio Kunčino tekstai ir tekstai apie jį (knygų nėr; bent kol kas). – Kas prisimena Jurgį Kunčiną, tas pamini ir jo unikalią atmintį. Ir ta unikali atmintis atsispindėdavo jo įvairiausiuos tekstuos. Kol kas vad. visatekstės paieškos toj tekstų sankaupoj negalima pasitelkt, bet kai paklausiau, ar bus galima, buvo atsakyta: bus. – Jurgis Kunčinas, kaip dingusio pasaulio enciklopedininkas, DPE autorius, kurį mėgino papildyt Gintaras Beresnevičius, pavyzdžiui, – estetinės vertybės svarbu, bet ir kitos – nė kiek ne mažiau.
– Ačiū už tas dvi dienas Alytuj Giedrei Bulgakovienei, viešosios Jurgio Kunčino bibliotekos direktorei, – ot moka žmogus prikibt, prikibt ir nebepaleist :)

2014-11-18

(684) Tarp kitko: latviška Vasario 16-oji

Vos įėjęs pro vartus (Antakalnio 6) ir pamatęs prie pagrindinio statinio iškeltą Lietuvos vėliavą: oi, taigi šiandien Latvijos nepriklausomybės sukūrimo diena.
Ir prisiminiau moterį, kuri aukščiausiai įvertinta už kovas dėl Latvijos nepriklausomybės,  – Valiją Veščiūnaitę.
Apie ją mėginau šį tą užfiksuot, kai buvau Veidiškių gyventojas. Kadangi esu iš ten išsitrynęs, ir apskritai – visa, kas skelbiama Facebooke, grimzta nugrimzta, nugarma realiatyvion nebūtin, užfiksuoju, kas išlikę wordiniam archyve:
Žmogus, apie kurį būtų tikrai įdomu rast daugiau informacijos (nuotr. iš Justo Paleckio Rygoj leisto Naujo žodžio, 1925, nr. 17, p. 9).

Komentarai
vg—: apie Lačplesio ordiną yra čia.
vg—: aha, po truputį aiškėja:
Apbalvoto vidū ir arī 3 latviešu sievietes, kas LKO izpelnījušās par aktīvu kaujas darbību un izcilu varonību;
viena iš tų trijų – Siguldas kājinieku pulka brīvprātīgā Valija Veščunas.
Čia radau dar vieną Valijos Veščiūnaitės-Jansonės fotografiją.
Sužvejojau ir gyvenimo datas: 1902–1990 (iš čia); kitur – 1903–1989; čia gal tiksliau, nes nurodytos ir kapinės, kuriose palaidota.)
Gyveno Jūrmaloj.
Žydronė Kolevinskienė: Rašė eilėraščius, kurie buvo spausdinti "Naujojoje Vaidilutėje", "Moteryje".
vg—: Lietuviškai ar kas nors vertė? Žydrone, gal žinot, kur galima būtų jos biografiją rast?
Žydronė Kolevinskienė: Rašė lietuviškai (bent jau niekur neradau, kad būtų nurodytas vertėjas). Dėl biografijos – paieškosiu :)
vg—: Viena iš trijų moterų, apdovanotų Latvijos aukščiausiu kariniu ordinu, o aš nieko nežinau, – gėda pasidarė.
Palmira Mikėnaitė: įdomu, ar su kita Veščiūnaite kaip nors susijusi?
vg—: Nebent kai paaiškės, kur tiksliau Aldonos V. šaknys, gal tada ir būtų galima spėt, ar susijusi.
vg—: Šį tą konkretaus jau radau.
Tuo tada viskas ir pasibaigė. O gaila. Dabar jau ir kai kurios nuokraipos (linkai) nebeveiksnios. (Visi vis viską tobulina, ir, deja, tai niekada nesibaigs.) Lapkričio 18-osios proga reiktų rimčiau prisimint. Reiktų.

2014-11-14

(683) Užparaštė, ci: apie kojas ir lietuvių literatūra

Kas iš lietuvių [cezūra] literatūros kritikų atviriausiai ir įžvalgiausiai yra svarstęs libido ir literatūros tema?
Algimantas Bučys (*1939 Kaune).
Ne jo atsakymą į Metų anketą turiu galvoj, kur bene išsamiausiai ir ramiausiai (lietuviškai) pasvarstyta apie shades of grey:
Oscaras Wilde’as, pagarsėjęs romanu „Dorijano Grėjaus portretas“ (The Picture of Dorian Gray, 1890), buvo nuteistas ne už romaną, bet už „amoralų elgesį“, nors būtent jis bene pirmasis užkodavo „Gray“ reikšmę, kurią tebenaudoja E L James [gray atspalvių trilogijos autorė] ir daugelis kitų erotinės literatūros kūrėjų. (Metai, 2014, nr. 7)
Kitą tekstą turiu galvoj.
2004-ais išėjo Sigito Parulskio Doriforė.
Literatūra ir menas kitų metų pačioj pradžioj per du numeriu paleido Bučio tekstą „Lietuviškojo avangardo provincija“; aišku, ne tik apie minimąją knygą, ir apskritai. Štai – klausimui kilus – prisimintoji ištrauka:
... kokios mintys ir asociacijos užgriuvo mane perskaičius „Doriforėje“ minėtą „Paskutinės vakarienės“ provincinę rekonstrukciją. Pirmiausia kažkodėl su siaubu vėl prisiminiau vieną lietuvių intelektualų suėjimą po didžiai abstrakčios diskusijos prie ežero, kai nutarę atsigaivinti dalyviai nusiavė batus ir nusimovė kojines... Turbūt gavau šoką, jei iki šiol prisimenu, nors nesakau, kad visų be išimties kojos atrodė niekad rimčiau nenukentėjusios nuo muilo, žirklių, aš jau nekalbu apie pedikiūrą... Bet labiausiai mane pribloškė, kad tos nenukentėjusios kojos priklausė ne tik šiapus Atlanto kentusiems sovietų okupaciją bei prancūziškų kvepalų deficitą lietuvių šviesuoliams, bet ir anapus Atlanto laisvame pasaulyje, nors ir emigracijoje, gyvenusiems mūsų kultūros ir mokslo vyrams...
Košmariška teksto asociacija, tačiau to negana. Vos tik spėjau jos atsikratyti, prisiminiau pokalbį su vienu žymiausių mūsų literatūros klasikų ir jo žmona, kai jaukioje svetainėje prie taurelių mėginom klibinti kadaise ir Algirdo Juliaus Greimo gvildentą temą – „lytingumą“ lietuvių literatūroje, atseit kodėl joje nerandame „grieko vertų“ moterų. Jo žodžius cituojant, nerandame tokių fizinės ir platoniškos meilės sublimacijų, kuriomis lietuvių prozoje ir poezijoje atsiskleistų „moters kūno linijų gracingumas, moteriško intymumo šilima ir kvapnumas, gyvenimo ir mirties ribos egzistencinis išjautimas – tai vis dalykai, kurie gražina, turtina, pažymi žmogaus gyvenimą.“ Taigi besišnekant mums ta kilnia tema ponia D. gana netikėtai pareiškė, esą lietuvių literatūroj nėra ir gal dar ilgai nebus ne tik gerų meilės scenų, bet ir tikros erotikos paprasčiausiai dėl to, kad lietuvių vyrai ne tik mūsų literatūroje lenda į lovą nenusiplovę mėšlinų kojų...
Velniai nematė tų kojų!
Bet kai pagalvoji, ponia D. pataikė beveik į dešimtuką, nors neatrodė, kad ji ypač radikali feministė. (Literatūra ir menas, 2005-01-28, p. 5) 
Tokia diagnozė. Ar kas pasikeitė per dešimtmetį? Nelabai pastebėjau.

(682) Dėl juoko: kai klaida išeina į gera

1947-ais išėjo Vytauto Sirijos Giros eilėraščių rinkinys Pro amžių bėgį (eilėraščiai tokie, kokie tuo laiko tegalėjo būt viešai spausdinami; pagaliau ne tai noriu užfiksuot).
Rinkinio pabaigoj – vertimų skyrius. Pirmas – Josifo Utkino „Išlydėjimas“; pirmas posmas:
Atsitolindamas greitai
Leidos traukinys tolyn,
Tik palikę raitės,
Žiežirbos tik vijos jį. (p. 61)
Kad trečioj eilutėj praleistas žodis dūmai, V.S.G. apgailestavo net po dešimtmečio, ėmęs susirašinėt su Jonu Aisčiu.
Su tuo žodžiu – nutrintas vaizdas, o be to žodžio – visai ekspresyvus: nepapuolusieji į traukinį raitos perone.

2014-11-13

(681) Savivoka, vi

—  rūpėti vs rūpintis
(a) Mes patys sau terūpim. (Egoizmas.)
(b) Kitais – tesirūpinam. (Iš pareigos.)
(c) Ar įmanoma: pareigingas egoizmas irba egoistinė pareiga?
— kažko (būtent: nežinau, ko) čia trūksta; tik nesakykit, kad meilės.

2014-11-12

(680) Dėl juoko: nagi, kieno ilgesnis?

Guntis Berelis (rimtas vyras, ne koks šalaputris) rimtam esių rinkiny Neēd šo ābolu. Tas ir mākslas darbs (Nevalgyk šito obuolio. Tai meno kūrinys; 2001) rašo, kad
ilgiausias sakinys latvių literatūros istorijoje, Aivaro Ozolinio „Dukto“ įvadinė dalis, yra 11 puslapių ilgio (Metai, 2005, nr. 1, p. 118).
Na, matuot reiktų preciziškiau – ne žingsniais/puslapiais, o centimetrais/žodžiais, bet tiek jau to. Ir taip aišku, kad mūsų ilgesnis – trys sakiniai, ir yr apysaka, net gimnazistų norom ar nenorom skaitoma.

2014-11-11

(679) Visiškai tarp kitko: apie muziką

Išėjo paskutinis Pink Floydų albumas The Endless River (kaip verst: Begalinė upė? – nekaip skamba).
The Dark Side of the Moon (1973), Animals (1977), The Wall (1979), The Final Cut (1983) – paminėčiau, jei kas paklaustų, kokia muzika man tebepatinka. Ir nieko geresnio nebeišgirstu.
Suprantama, kiekvienam savo.

2014-11-09

(678) Maironiana: apie „nepatogiąją“ satyrą

artkartėm vis paspaudžiu „Juodraščiai“: kas ketinta paskelbt, bet taip ir netapo tinklaraščio įrašais.
Maironio metais tikrai buvau šiokio tokio azarto pagautas. Palygint tikrai daug įrašų buvo.
O va šitas, tiesa, nebaigtas, liko juodraščiuos. Tada tik viktorinį klausimą suformulavau, norėdamas kam nors padovanot knygą. Visai nesinorėjo įliet tekstologinės alyvos į mėgintą užkurt Maironio kaip antisemito židinį. Nes: jei Maironis buvo antisemitas, tai ⅔ lietuvių tuolaik buvo antisemitai, kas prieštarautų dabar ofic. skleidžiamai žiniai apie „sugyvenimą“.
Žemiau, – ką buvau tuolaik užrašęs + papildas.
------------------------------------------------------

Jei jau užsiminiau apie istorijos tikrąjį skonį ir kvapą, tai gal dera papasakot, ką iškapsčiau paskatintas kilusio klausimo skaitant jau išėjusių Maironio Pavasario balsų 28-o leidimo korektūrą. Yra tokia jo nelabai simpatiška, su antisemitiniu kvapeliu satyra:
Laikinosios sostinės skerdyklai
Ministerių k[abineto] nutarimu 1926 m. birželio mėn. atidarant
Gudrus ministrų kabinetas,
Kad įsipirktų žydų miniai,
Tautos sostinėj liglaikinėj
Brangiausias pranokėjų vietas
Paversti leido į smerdyklą!..
Pardon! į gyvulių skerdyklą!

Kur kitados tautos sargyba
Aukojo kraują už tėvynę,
Dabar ten gyvulių žudynę
Atdaro žydiška taryba:
Ir baubdami keliauja vėlei
Pro „Baltą Gulbę“ gyvulėliai.

Vos vakarų papūs tik vėjas...
O Viešpatie! ne tik nuo karo
Mus gelbėk ir nuo šito maro!..
Rods, burmistras pasigėrėjęs
Čikagoj, sakos, tą pat matęs
Ir smarvę uostyt ten įpratęs.

O vis dėlto ateis tas laikas,
Kad ir sostinei liglaikinei
Išseks kantrybė galutinė;
Įgris galop ir „košer“ paikas.
Tautiečiams net atmint bus drovu
Sostinės negarbių vadovų.
Skaitant kilo paprastas klausimas: kurgi buvo atidaryta ta skerdykla, jei Maironiui taip dvokė? Matyt, kažkur ne per toli nuo jo namų? Galvoju, užmesiu akį į M-nio Raštų I tomo (1987) komentarus, parengtus Irenos Slavinskaitės. Pacituota Vanda Zaborskaitė:
Tema labai siaura, „proginė“: poetas čia piktinasi miesto valdžia, kuri leido ne vietoje įrengti skerdyklą, užteršiančią Kauno senamiesčio orą. (Maironis, 1968, p. 406)
(Iš tiesų ne įrengti, o vėl atidaryti laikai uždarytą; bet ne tai svarbiausia.) Ir dar priduria:
Kūrinio pagiežą Maironis nukreipia žydų prekybininkų adresu, nors skerdyklos atidaryti be ministrų kabineto nutarimo nebuvo galima.
Na, tiek, perskaitęs tekstą, kiekvienas supras. Bet sutrikdė štai kas:
Pirmoji publikacija – „Rytas“, 1926.
Nei dienraščio numerio, nei datos. Išeitų, kad tos publikacijos raštų parengėja net nebuvo susiradusi? Negi jokių teksto korekcijų nebuvo, kurias vertėtų užfiksuoti?
Tikslią bibliografinę nuorodą yra pateikęs Romas Adomavičius: Rytas, 1926-07-31, nr. 169, p. 3. Palyginkim (paryškinau aš):
Feljetonėlio vietoj
Praeitis ir... dabartis

Veiklus aukštasis kabinetas –
Patenkint mėsininkų miniai,
Tautos sostinėj liglaikinėj
Brangiausias pranokėjų vietas
Paversti leido į smerdyklą...
Pardon! į gyvulių skerdyklą!
Elmaro Jaanimägio pieštas Jono Vileišio šaržas
(Naujas žodis, 1932, nr. 8, p. 147)
        Kur kitada tautos sargyba
        Aukojo kraują už tėvynę,
        Dabar ten gyvulių žudynę
        Atdaro „pažangi“ Taryba: [t.y. Kauno miesto taryba]
        Ir baubdami keliauja vėlei
        Pro Baltą Gulbę gyvulėliai.
Vos vakarų papūs tik vėjas...
O Viešpatie! ne tik nuo karo, –
Mus gelbėk ir nuo šito maro!..
Nors burmistras [t.y. Jonas Vileišis] pasigėrėjęs
Čikagoj, sakos, tą pat matęs
Ir smarvę uostyti įpratęs...
        O vis dėlto ateis tas laikas,
        Kad ir sostinei liglaikinei
        Išseks kantrybė galutinė;
        Įgris ir žydų „košer“ paikas.
        Tautiečiams net atmint bus drovu
        Sostinės negarbių vadovų.
                                                J.G.
Mėsininkų, o ne žydų minia; pažangi, o ne žydiška Taryba etc.
– Maironis tikrai buvo jautrus politinei konjunktūrai: kol valdžioj buvo prez. Kazys Grinius, kaip čia pasakius? – politkorektiška poetui nepatikusio veiksmo kritika; kai atėjo valdžion Smetona (o būtent tada Maironis parengė savo Raštų poezijos tomą, kur ir paskelbta kanoninė satyros versija), galima jau ir „pataisyt“ – pasakyt, ką iš tiesų manei, nes konjunktūra pasikeitė, valdžion atėjo tautininkai.

Vėl pasitelksiu prel. Dambrauską-Jakštą, prel. Mačiulio-Maironio bičiulį (greičiausiai nereikia tuo abejot?), kuris, mano supratimu, savo pasisakymu 1935-ais užčiuopė esmę:
– Žydai ir lietuviai jau šimtmečius greta gyvena, – tęsia savo samprotavimus prelatas, – bet, deja, dvasiniai gyvename taip toli vieni nuo kitų. Lietuviai visiškai nepažįsta žydų, o žydai nepažįsta lietuvių. Vieni žino apie kitų kai kurias išorines ydas, pažįsta atsitiktinai vieną kitą asmenį, ir tiek.
Mes nepažįstame žydų apeigų, ceremonijų, istorijos, literatūros ir kasdienio gyvenimo. Taigi yra atsitikimų, kad lietuvis daugiau žino apie zulusus ir hotentotus, negu apie čia pat po vienu stogu su juo gyvenančius Lietuvos žydus.
Nė kiek geriau žydai pažįsta lietuvius visumoje kaip tautą.
Man pačiam daug padėjo pažinti žydus, kaip tokius, atsitiktinai perskaityta rusų kalba parašyta Anskio knyga ir prieškarinė draugystė su a.a. D-ru Frumkinu. (Apžvalga, 1935-07-14, nr. 5, p. 1)
P.S. „Lietuviai visiškai nepažįsta žydų, o žydai nepažįsta lietuvių. Vieni žino apie kitų kai kurias išorines ydas, pažįsta atsitiktinai vieną kitą asmenį, ir tiek,“ – tai reikia turėt galvoj, svarstant apie Maironio koreguotąjį tekstą. (Maironis kaip lituanus simplex.)
P.P.S. Kiekvienas lietuvis turi turėt savo žydą. Kitaip jis netikras lietuvis. Prel. Dambauskas turėjo draugą dr. Frumkiną, o Maironis neturėjo savojo žydo.

2014-11-06

(677) Užparaštė, c: apie Bruno Sangį

[Taip ir neradau geriausio šio įrašo struktūros varianto; tebūnie, kaip išėjo.]

Nemunas, 1969, nr. 7, p. 8 (kas nuotraukos autorius, nenurodyta)
1966-ų Poezijos pavasary buvo pristatyti du nauji vardai. Vladas Šimkus pirmosios knygos link palydėjo Joną Strielkūną, Vytautas Bložė – Bruno Sangį:
Įvairiai bręsta poetai. Vieni, dar žalokais poezijos bandymais apibėrę skaitytojo rankas, skuba stiebtis į aukštį, kiti ilgai ruošiasi, kruopščiai brandindami savo poetinę svajonę, kol jų patirties kompasas parodo kryptį. Prie pastarųjų priklauso Bruno Sangis.
Jis – techniškų mokslų specialistas, su Kauno politechnikos instituto diplomu pasukęs mokslinio darbo kryptimi.
Plataus akiračio ir nemažos erudicijos, kartais lyriškas ir švelnus, kartais niūrokas ir susimąstęs, kartais su vos pastebimu sarkazmu ant lūpų – autorius kiek neįprastas ir įdomus.
Intonacija laisva, tartum improvizuojanti. Nebyloja apie juvelyrinį kruopštumą, bet įtikina autoriaus atvirumu.
Na, bet kelias pradėtas. Tegul jis būna sėkmingas! (p. 109)
Kad atsirastų intrigos – citata iš Broniaus Genzelio straipsnio „Sangizmas ar išėjimas iš savos tautos“, skelbto prieš trejus su viršum metų Lietuvos žiniose:
Stebėdamas, kas vyksta šių dienų Lietuvoje (savęs niekinimas ir siekimas įtikti bet kam), prisimenu jaunystę ir dalyvavimą tuo metu vasaromis organizuotose kūrybinio jaunimo stovyklose. Jose mėgino aktyviai reikštis su pretenzijomis būti poetu asmuo, pasivadinęs Bruno Sangis. Jis bandė įtikinėti, kad tautų egzistencija yra anachronizmas, dėl to jis esą mielai atsisakytų savo lietuviškos pavardės, o dabar jam tenka šį naujadarą vartoti tik poezijoje. Pasak šio veikėjo, ateityje visi žmonės kalbės viena kalba (greičiausiai tai bus anglų, nes rusų per mažai išplitusi) ir jis save laikąs „pasaulio piliečiu“. Tuometinei valdžiai toks asmuo taip pat neįtiko, nes jam sąvoka „tarybinis žmogus“ buvo per siaura. Jo postringavimai klausytojams kėlė juoką, sunkiai jam sekėsi spausdinti savo traktatus, nors vienas kitas eilėraštis, kritikų vertintas kaip grafomaniškas, pasirodydavo literatūrinėje spaudoje. Vėliau jis išnyko iš horizonto. [...]
Tautinio Atgimimo metais atsitiktinai sutikau Bruno Sangis. „Anksčiau ar vėliau suvoksite savo judėjimo beprasmiškumą. Suprasite, kad tautos yra anachronizmas“, – šaipėsi jis iš mūsų Sąjūdžio, pats laikėsi nuošalyje nuo vykstančių įvykių. Vėliau apie jį nieko negirdėjau ir būčiau pamiršęs, jeigu ne naujieji ideologai „pasaulio piliečiai“.
Pirmiausia reikia pasakyt, kad Bruno Sangis – 1935-02-08 Marijampolėj gimusio Bruno Jono Snarskio slapyvardis. 1967-ais išėjo jo pirmas ir vienintelis eilėraščių rinkinys Kryptys[1]. Po to būta publikacijų periodikoj, paskutinė mano užfiksuota – 1990-ų Poezijos pavasary (įsiminė „Baladė apie XX amžių“ – konkrečiai, apie salietrą). 1969-ais apgynė disertaciją Statybinių konstrukcijų laikančiosios galios atsargų teorijos pagrindai; dirbo KTU Architektūros ir statybos institute; yra dėstęs aukštąją matematiką KMI būsimiesiems biofizikams.
Įtarpas iš jo eilėraščio „Ką aš pasakyčiau vaikams, jeigu būčiau aritmetikos mokytojas“:
... matematikos mokytojai nuolat turi stengtis, kad ko nors nepasakytų ne visai taip,
užtat jie, pamatysit, kokie nuobodūs.)
Aš norėčiau jums papasakot apie vieną dalyką, kurį vadina „tolydumu“.
Vos tik vaikas paauga, mes jį išmokom galvot tolydžiai:
„kiekvienam epsilon, didesniam už nulį, galima surasti tokį delta, didesnį už nulį, kad...“
Jūs to delta-epsilon kalbos dabar nesuprasit,
bet ji reiškia, vaikai, štai ką:
jeigu kas nors vienas pasikeičia nedaug,
tai ir visa kita pasikeičia nedaug. (PP, 1966, p. 109–110)
Kad B.S. – ne grafomanas, kaip įsivaizduoja prof. Genzelis, tas tai tikrai. Beje, apie jo Kryptis įžvalgiai yra parašęs Darius Pocevičius – „Modernus poezijos statybininkas“. Atkreipęs dėmesį į eilėraščių šnekamąją intonaciją, vaizdyno konkretumą. Kaip patvirtinimas – „Iš laiškų žinančiai daugiau“:
Arūne, neieškok čia daug prasmės, metaforų ir alegorijų, –
jų galima surast, kaip galima surast nereikalingų rimų,
bet to nereikia, nes ne tam dėlioju tuos vaizdus,
ir, negalvodamas apie vaizdus, –
                                                      vaizdus fiksuoja fotoaparatas.
Norėčiau tau parodyt daiktiškumą: tą minėtą jau metalą,
kad jis truputį blizgantis ir balkšvas,
ir daiktišką judėjimą, kada ranka nuspaudžia rankenėlę
ir užveda spyruoklę. (Nemunas, 1969, nr. 7, p. 8)
Neturiu žalio supratimo, kiek iš viso yra parašęs Bruno Sangis. Bet jei išeitų jo poezijos rinktinė, tikrai nusipirkčiau ir perskaityčiau. Yra jo eilėraščiuos kažko, ką galima būtų pavadint tikra.
-----------------------------------
[1] Rinkinys turėjo vadintis 28 eilėraščiai. Jei tikėsim tuo, ką Jurgis Kunčinas 1999-ais prisiminė:
Buvo kitados toks lietuvių poetas Bruno Sangis. Jis prinoko pirmajai knygelei, gavo visus leidimus ir parašus. Bruno Sangis nutarė savo kūrybą pavadinti Trisdešimt devyni eilėraščiai. (O gal 48, sunku dabar prisimint.) Tada poetui pasakė: klausyk, o jeigu glavlitas kokio nepraleis? Br. Sangis atsakė: tuomet vadinsis Trisdešimt aštuoni. Arba 47. Ne, papurtė galvą leidykla: taip negalima. Tuomet, nusileido Br. Sangis, vadinsis tiesiog Eilėraščiai. Ir taip negerai, ėmė dejuoti redaktoriai civilinėmis uniformomis, neerzink tu mūsų! (Šiaurės Atėnai, 1999-05-29, p. 12)
Kas galėtų patvirtint ar paneigt? – Krypčių redaktorė Aušra Sluckaitė-Jurašienė. Bet negi rašysi laišką.

2014-11-05

(676) Vilniaus vaizdai, xxv

Tvarkydamas archyvuojamus laiškus, atkreipi dėmesį ir į piešinį ant voko.
Sovietmečiu buvo vokų, kur teužrašyta: Куда / Кому / Адрес отправителя. Tokiuose dažniausiai būdavo siunčiami visokie valdiški popieriai. O žmonės privatiems laiškams rinkdavos pagražintus, su vaizdeliu averso kairėj pusėj.
Voko reverse užrašyta:
Вильнюс. Башня Гедиминаса и дворец пионеров. / Vilnius. Gedimino bokštas ir pionierių rūmai.
Издание Министерства связи СССР.
6/VIII-63 г. Москва. Цена конверта с маркой 5 к.
Художник А.В. Плетнев.
Voko reverse užrašyta:
© Министерство связи СССР, 1980
28.11.79. Цена 5 к. Художник Н. Ветцо.
Изгатовлено на Пермской ф-ке Гознака

Ar galima ką nors iš šių vaizdų išspaust?
1963 vs 1979
Abiejų piešinių autoriai – ne lietuviai.
Vilniaus simbolis –  Gedimino bokštas. Abiem.
Bet esmė – perspektyva, – iš kur žvelgiama į Gedimino bokštą.
Ar tai gali būt liudijimas apie kintančią sovietmečio der Zeitgeist? Gal ir gali.
Ir dar vėliavos: 1963 – panašu, raudona;  1979 – panašu, balta.