(957) Visiškai tarp kitko: šis tas iš Salio Šemerio atsiminimų

— tekstai parengti visai padoriai (Dainius Elertas) —
— maketas ir šriftas malonūs akiai (Gedas Čiuzelis) —

egis, tik panorėk, tik užsuk į kokį internetinį knygyną – ir pirk ko širdis geidžia. O šituos Šemerio atsiminimus žvejot teko – per mugę radau (Muziejų asociacijos, jei neklystu, stende) ir nusipirkau. 16 eurų, bet tikrai negaila.
Salys Šemerys ir kaip asmuo, ir kaip kūrėjas turi šarmo. Iš smetansko Kauno tuoj po Gruodžio 17-osios perversmo persikėlė prie jūros, – argi Klaipėda ne geriausia vieta gyvent keturvėjininkui? — Prieš padovanojant knygą bibliotekai, šį tą noris užfiksuot. Ir sau, ir gal dar kam bus įdomu (aišku, jei visų atsiminimų nesirengiat skaityti).

(α) ką žmogus gali išvyst skęsdamas

Aš pradėjau save atsiminti nuo 4 metų, kai buvau pirmą kartą nuskendęs [Vilkaujoj]. Buvo taip. [...] mane paliko krante drabužių daboti ir liepė niekur nuo drabužių neiti. Greit man sėdėti prie drabužių nusibodo. Man atrodė, kad vandenyje turi būti daug įdomiau. Ir aš nuvėžlinau vandens link. Greitai įbridau į vandenį. Panėriau po vandeniu ir... man pasidarė labai smagu: atsidūriau lyg kokioje pasakų šalyje – mačiau tokias gražias pievas, su tokiom nuostabiom gėlėm. Taip, kaip kad vėliau jas prisiminiau, pamatęs M.K. Čiurlionio paveiksle „Rojus“... (p. 21)

Paračiurlioniana? Ką koks jungininkas pasakytų? Kas čia per archetipas? Gal kolektyvinės pasąmonės apraiška?

(β) ką tereikia pirkti

Mokytis pradėjau 1905 metais Vilkaviškio miesto pradžios mokykloje. [...] Kitas mokytojas buvo Draugelis, kuris buvo didelis ekonomistas. Jis sakydavo, kad reikia pirkti ne tai, ko reikia, bet tai, be ko negalima apsieiti. Jis buvo labai gulenbas [człowiek gołębiego serca – auksinės širdies žmogus] ir teisingas. (p. 27)

Tokia siekiamybė ir turėtų būt – pirkt tik tai, be ko negalima apsieiti. — Mokyt. Draugelis – greičiausiai Petras Draugelis (1849–1914).

(γ) 4 vėjai: ekspresionizmas vs futurizmas
Įvardas, aišku, esmės nekeičia, bet suvokimo būdą siūlo.
Kaip siūloma lt.wikipedijoj, „Keturi vėjai – avangardinės literatūros kūrėjų futuristų žurnalas“. – O Salys Šemerys save ir kitus keturvėjininkus laikė ekspresionistais:

Kaune susipažinau su Kaziu Binkiu. Jo įtakoje aš rašiau ekspresionistinius eilėraščius, ir čia prie mūs prisidėjo Petras Tarulis, Pranas Morkus. Pradėjome leisti „Keturis vėjus“. Paskui prie mūs prisijungė Tilvytis, Juozas Žengė, Tysliava. (p. 49)
Tuo laiku aš pritapau prie ekspresionizmo. Ekspresionistai maištavo prieš negatyvią, mašinizuotą, barbarišką kapitalistinę tikrovę. Šis „maištas“ buvo suvedamas į mėginimą sugriauti klasikines literatūros formas. (p. 50)
Mes skaitėme naujoviškas knygas ir moderniškus žurnalus, kaip: „L’Esprit Nouveau“, „Der Sturm“. Ir mes norėjome sumoderninti ir mūsų užsnūdusią, suprovincialėjusią literatūrą. Tik ne futurizmo kryptimi, kuri po Pirmo pasaulinio karo jau buvo atgyvena ir išėjusi iš mados. / [...]
Mus visus jungė naujausia mada – ekspresionizmas. Mes siekėme naujų išraiškos formų: širdies atvirumo, nuoširdumo, kilnumo, žmogiškumo, tiesos troškimo ir veržimosi į tiesumą. (p. 52)

Šemerio manymu, futurizmas 4 vėjams primetamas nepagrįstai:

Kuom „4 vėjai“ skiriasi nuo futurizmo?
Visų pirma futuristai šlovino karą. Marinetis „Futurizmo manifeste“ sakė: „Karas yra pasaulio higiena.“ Jo kūriniai buvo „Elektrinis karas“, „Himnas tepalui, tepusiam kulkosvaidį“.
Vėliau futurizmas vėl atgijo. Futuristai pasidarė fašistais. Musolinis ir Hitleris buvo didžiausi futurizmo stulpai.
Čekai, slovakai, lietuviai, latviai, estai buvo ekspresionistai, t.y. taikos šalininkai. / [...]
Futuristai garbino mašinas. [...] O „Keturi vėjai“ mašinų negarbino. [Na, Tysliava kertamąją yra pašlovinęs: „Ne taip kaip senovėje / Pjautuvo mėnesiu / Nuo lauko geltonus rugius nugenėdavo. / — Dvejetas arklių / Ir per kalną / Keturiais sparnais mašina. / Kaip drakonas, / Per dvi valandas / Viską nuryja“ etc.]
Futuristai aukštai statė greitį. [...] O „Keturi vėjai“ tokių reikalavimų neskelbė. [Vėl Tysliava – jis tokių svajonių turėjo, žavėjos aeroplanais: „Kaip žvirgždas į akį, / Krintu aš į tave, dangau. / Ar išsikeitei jau praeities dvylekį, / Lekiantis / žmogau!“]
Futuristai liaupsino sportą. [...] O „Keturi vėjai“ sporto neaukštino. [Bet Tysliava aukštino: „Sportininkų milijonai, / Trenkit kojomis į žemę! / Bus kitokia muzika, / Bus kitoki tonai, – / Lėksime į Marsą / Futbolo sparnais...“; Golo į ateitį (1931) autorius Vytautas Sirijos Gira prie keturvėjininkų nepriklausė.] (p. 54–55)

Va kaip keistai viskas pasisuka: iš aktingųjų 4 vėjų brolijos narių ar tik ne vienintelis Tysliava išties (pagal tris punktus iš keturių) vertas būtent futuristo kepurės?

(δ) apie Antaną Venclovą
Šemerio manymu (p. 115–116), Antanas Venclova buvęs bolševikinės sielos žmogus, iš seno garbinąs tarybinę santvarką; „nekruvinąją Lietuvos revoliuciją“ t.y. pirmąją sovietinę okupaciją, sutikęs entuziastingai, jam ir Petrui Cvirkai tai buvę laimingiausios dienos, jautęsi kaip devintam danguj. Buvęs labai atsargus: iš visur išeidavęs sausas ir sveikas; sugebėdavęs svetimomis rankomis žarijas žarstyti. Kaip rašytojas, likęs svetimas moderniam originalumui. Džiaugęsis, kad jo raštai verčiami į rusų, gruzinų, armėnų, baškirų kalbas; ir pykęs, kad vokiškame Lexicon der Weltliteratur (1966) nesąs paminėtas; buvęs jautrus tam, ką apie jį galvoja ir šneka. Porą paslaugų Šemeriui padaręs: parašęs rekomendaciją, ir jis galėjęs naudotis spec. fondu, kuriame radęs kai kuriuos per karą dingusius savo eilėraščius, taip pat pardavęs miniatiūrinę rašomąją mašinėlę „Corona“ už 300 rublių, „kas buvo beveik kaip dovana“.
Vertas perrašyt pasirodė epizodas, atskleidžiantis Venclovos ir Šemerio skirtingą požiūrį į praeinantį gyvenimą:

Kartą Vilniuje sutikęs mane Lenino prospekte ir pamatęs kitoje pusėje einantį jauną rašytoją, A. Venclova sako:
– Tai Justinas Marcinkevičius.
– Ar to karininko ir rašytojo Jono Marcinkevičiaus sūnus?
Pajutau, kad A. Venclova pavydžiai kalba ir žiūri į jauną, sveikata trykštantį, žydintį žmogų.
– Didelio čia daikto! Ir mes buvome jauni, – sakau.
– Buvom, bet nesame, – išgirdau kartėlį jo balse. (p. 116–117)

Šitą Šemerio atsiminimų gabaliuką skaitydamas prisiminiau Jono Aisčio rašinį „Trečiafrontininkų pūslė“, kuriame gretinami Antanas Venclova ir Kostas Korsakas (žr. DrgK, 1965-10-23).

(ε) apie Šemerį Tolimųjų Rytų laikrašty
Buriuotojai Salys Šemerys ir Stasys Marcinkevičius buvo daugiau negu pažįstami.
Kartą Šemerys išgirdęs skambutį atidaro duris, – Marcinkevičius bestovįs.
– Atvežiau staigmeną. Atspėk kokią.
Vėl milžinišką kriauklę? Ne. – Tai gal nuogų laukinių mergų nuotraukų? Ne. – O gal kokį pagonių dievų stabuką? Ne.
– Ugi štai ką! – ir išima iš kišeniaus laikraštį За высокие уловы. – Ale tik tu paskaityk ketvirtame puslapyje apačioje, – pamoko Marcinkevičius.
Šemerys buvo išsirašęs rusiškai, atsiminimų knygoj įdėtas parengėjo Dainiaus Elero vertimas lietuvių kalbon:

Eilės apie jūrą
Lietuviškos marinistinės literatūros istorijoje vėl atverstas naujas lapas. Šį kartą – poezija. Ilgą laiką nesireiškęs literatūroje vyresniosios kartos poetas Stasys Šemerys-Šmerauskas išleido eilėraščių rinkinį „Granata krūtinėj“ [1969], kuriame eilės apie jūrą sudaro atskirą skyrių „Jūros vėjas“. (cit. iš p. 123)

– Velniai rautų! Tikras siurprizas! O kur tas laikraštis išeina? – paklausęs Šemerys. Marcinkevičius liepęs pačiam pasižiūrėt. Pasižiūrėjęs: Kamčiatkos žuvies pramonės valdybos Tralinio ir refrižeratorinio laivyno partijos komitetų, Okeaninės žvejybos ir Kamčiatkos žvejybos laivyno organas buvo leidžiamas Kamčiatkos Petropavlovske.
„Tai buvo didžiausia dovana, kokią kada nors kas nors yra man įteikęs“ (p. 124). — Paminėjimas, svarbesnis negu kokiame Lexicon der Weltliteratur? O kodėl gi ne?

(ζ) Lietuvos burinis laivynas ir moterys
Esat ką nors girdėję apie Lietuvos moterų draugiją tautiniam laivynui remti [čia valdybos narių nuotrauka]? Nebuvau. Pasirodo, būtent moterys 1926 metais per Klaipėdos uosto muitinės surengtas varžytines už 9100 litų nupirko iš kontrabandininkų konfiskuotą burlaivį „Malaya“ ir atidavė naudotis Klaipėdos jūrų skautams; laivas buvo pavadintas „Budys“; plg. skautų pošūkį „Budėk!“ (p. 137)

(η) apie Rusijos Federacijos poetus
1968-ais buv. ekspresionisto Šemerio užsirašyta:

Vakar buvau susitikęs su Rusijos TFSR rašytojais. Įspūdis silpnas. Tie jų rašeivos atrodo kretinai. Gal išskyrus čiuvašų „Maironį“ ir dagistanietę „Salomėją“. Visi atkakusieji iš RTFSR atrodė nusidėvėję, nuvytę, nuplikę, nusigėrę bezdžiai. Jokio šviežumo, jokios jėgos ir galios netryško iš jų veidų, o tuo labiau iš jų skaitomų ir deklamuojamų kūrinių. Kai kurie susivėlę, susikuitę! Aš įsivaizdavau, kad Rusijos Federacijos rašytojai turi būti didvyriai, galingi sakalai! O čia?
Kimčiukai. Nubadėję, sulysę, net gaila pažiūrėti. Ir lietuviai tarybiniai rašytojai nėra kažin kas. Beveik panašūs į rusų. (p. 329)

Pradžioj pamaniau, kad gal per Poezijos pavasarį tas susitikimas vyko. Bet greičiausiai ne. Mėginau spėt: kas tas čiuvašų Maironis? Gal Genadijus Aigi? O gal ir ne. O Dagestano Nėris? – Perėjus 1968-ų Tarybinės Klaipėdos komplektą būtų galima išsiaiškint.

(θ) apie senatvę ir mirtį

Mirtis yra baisi ne dėl to, kad ji grasina, o dėl to, kad mirtis yra niekas. Taip ir senatvė mus baugina ne tuo, kad senatvėje mus apninka blogų jausmų valdžia, o tai, kad mumyse visiškai nebelieka jokių jausmų. (p. 351)

Taip Šemerys rašė būdamas aštuoniasdešimties. Dėl senatvės, dar nesijaučiu kompetentingas; o dėl mirties – tokios pat nuomonės.

(702) Miscellanea rerum, v

— užfiksuota 2014-ų antroj pusėj —

medaliukas 1861-08-06 manifestacijai Vilniuje atminti

(α) dėl žodžio
Vartinėdamas skaitinėdamas žiūrinėdamas pernai Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistą 1863–1864 metų sukilimą Lietuvoje, vis kliuvau už medaliuko.
Tokį daiktą vadinu medalikėliu; žinau, kad tai lietuviškai sumažybintas lenkiškas medalik, bet vis tiek jis „tikriau“ skamba už medaliuką. – Škaplieriai juk irgi ne lietuviškai, bet prie jų, regis, nekimbama?

(β) netikėtas palyginimas
Teresė Mikeliūnaitė 1980-05-31 laiške bičiulei Danutei Krištopaitei apie nuovargį po dienos darbų:

... noris tik krist ir gulėti kaip numestam.

(γ) priešingas veiksmas
Dažnai pasakom ar parašom: ėmė ir įsikalė žmogus ką nors galvon. O priešingas veiksmas? Jonas Aistis:

Reikia mums išsikalti iš galvos mitas, kad mes esame tautiškai atsparūs. [...] Jei lietuviai visiškai neištautėjo, tai turime būti dėkingi iš dalies lietuvio nerangumui. („Tauta ir valstybė“, Santarvė, 1953, nr. 5, p. 12)

(δ) apie saulėlydžius
Teoriškai tarsi aišku: priklausomai nuo geografinės padėties, perėjimas iš dienos į naktį turi skirtis. O konkrečiai? Paulius Jurkus:

Čia, New Yorke, nėra tų birželio vakarų kaip Lietuvoje, kai ilgai ilgai švyti vakaris dangus ir sukelia ilgesį, atneša svajonę. Čia prieblanda trumpa, nes atskuba naktis, neleisdama žmogui nei svajoti, nei ilgėtis. – Toje prieblandoje suskambėjo telefonas ir atnešė žinią, kad šiandien, birželio 13, 1:30 v. popiet Washingtone mirė poetas Jonas Aistis... (Darbininkas, 1973-07-06)

(ε) tikęs įvardas
Yra poetų, yra eiliakalių. O per vidurį, toks neutralesnis? – Eiliarašys – taip save vadino Juozas Miliauskas-Miglovara, iki gyvenimo pabaigos griežtai laikęsis savųjų rašybos principų, net Vaižganto patarimų neklausęs (todėl ir neišėjo joks jo eilėraščių rinkinys nepriklausomoj Lietuvoj, tik 1928-ais pats Šiauliuos išsileido 11 puslapių studijėlę Vidukles krasztas). Toks jau buvo tas žemaitis bajoras Jozapas Miileuuskis.

(ζ) užfiksuotina žodžio reikšmė
Yra vartojama: žemininkai =/≈ tie, kurių eilėraščiai paskelbti antologijoj Žemė; lankininkai = aktyviai bendradarbiavę žurnale Literatūros lankai; trečiafrontininkai – susispietusieji apie žurnalą Trečias frontas; keturvėjininkai – apie Keturis vėjus.
Jonas Aistis, rašydamas in memoriam Juozui Tysliavai („Vietoj žemės žiupsnio“, Draugas, 1962-01-20, nr. 17, p. 3) ima ir pavartoja įvardą vėjininkai (platesnį negu keturvėjininkai).
Žodis vėjininkai turės būt fiksuotas LKŽ; nesinorėtų, kad tik viena reikšme: tie, kurie daro elektrą, pasitelkę vėją.

(548) Rastinukai, xxxi: Kusikovas, galbūt (iš)vertęs Donelaitį

Jau senokai akis buvo užkliuvusi už šio bibliografinio aprašo, esančio LNB kortelių vaizdų kataloge. Maniau, atsiras kokia laisvesnė valanda, nersiu teksto link.
Prieš keletą dienų prisiminęs, pasiaiškinau, kas tas Aleksandras Kusikovas. 1896 Armavire – 1977 Paryžiuj; poetas imažinistas (pasak Wolfgango Kasacko, jo lyrika „отличается пессимизмом и чувством одиночества. В ней отражается всемирный хаос, особенно в ат­мосфере большого города: поэт ищет выхода, обращаясь к религии и к природе родного Кавказа.“
Paryžiuj gyveno nuo 1924-ų, vadinas, Juozas Tysliava su juo galėjo būt pažįstamas.
Bet kad tokius eilėraščius rašantis poetas susidomėtų ir net imtų verst Donelaitį – sunkoka patikėt. Tačiau kokių tik keistenybių neatsitinka. Išspausdintų Donelaičio vertimų bibliografijoj toks asmenvardis neminimas. Tuolab didesnė intriga.
Vakar vakare užsiplikęs matės tariau sau: gan, pasižiūrėk pagaliau, ką ten Tysliava apie tą Kusikovą prirašė. Įlendu į epaveldą.lt, prisikapstau prie Lietuvos žinių reikiamo numerio, peržiūriu vienąkart, kitąkart – nėr jokio Tysliavos straipsnio.
Bibliografinis publikacijos aprašas negalėjo atsirast iš nieko, ergo, reikia elgtis senoviškai: imt popierines LŽ ir tikrint de visu.
Šįryt tą ir padariau. Išvada: epavelde.lt trūksta įdėtinio lapo, p. 4 ir 5. Tysliavos straipsnis 4-ame. Ilgokas, bet vertas dėmesio.

Įžanginės pastraipos:

Kusikovo portretas, įdėtas prie straipsnio
(dailininko autografo, deja, neįskaičiau)

Budelis ir vienuolis. Piktas ir kuo geriausias. Pasiutęs ir kuo tyliausias. Beprotis ir pats sveikasis.
„Nekenčiu žmonijos“ ir „kiekvieną myliu aš aukščiau dangaus“. Tokis šio rusų poeto Aleksandro Kusikovo apibūdinimas. Jo gyslose teka laukinis čerkesų, kalnų plėšikų, kraujas, o jis augo ir auklėjosi rusų kultūroj. Štai dėl ko savo pirmoj poemoj Aleksandras Kusikovas kantriai stengiasi suvienyti nuogą ir kraujuotą korano kalaviją su trumpu ir visa atleidžiančiu evangelijos kryžium. Pirmoji jo poema vadinasi „Koevangelijaran“.

Toliau pasakojama Kusikovo biografija, pristatoma poetų imažinistų grupė, kuriai priklausė ir Jeseninas; išvardijami kritikai, rašę apie jo kūrybą, visas pulkas; apie kritikus Kusikovas esą mėgstąs sakyt: „Čeho-čeho, a etoj driani u nas v Rossii mnogo.“ – O dabar įdomiausioji Tysliavos straipsnio dalis:

Paryžiuj aš buvau labai nustebintas, kada man ten tik ką susipažinus su žinomu rusų rašytoju Ilja Erenburg iš jo lūpų teko išgirsti apie tai, kad Al. Kusikovas mokąs lietuvių kalbos, tačiau aš buvau dar labiau nustebintas, kada aš, apsilankęs pas jį patį, pamačiau jo išverstą į rusų kalbą Duonelaičio „Metų laikai“. Jis susidomėjęs Pabaltijo tautų kultūros vystymosi [1922-ais pakeliui į Berlyną mėnesį užtruko Estijoj], kuris, anot jo paties, nieko bendra neturįs su Rytų ir Vakarų kultūromis. Lietuva, kaipo romantinga savo praeitimi ir turtinga folkloru bei gražia savo kalba, jį labiausiai patraukė ir todėl apie naują atgimusią Lietuvą jis savo straipsniuos rašo ne tik rusų, bet ir prancūzų spaudoje. Be to, poetas Al. Kusikovas pradėjo ruošti rusų kalba lietuvių poezijos antologiją, kurią išleisianti Maskvos valstybinė knygų leidykla.
Taip pat dar šią žiemą jis žada aplankyti Lietuvą ir Kaune duoti savo literatūros vakarą.

Ir kiek čia tiesos, o kiek svajojimų-ketinimų?
Gal ir vertė Kusikovas Metus, bet kad visus būt išvertęs – labai abejotina. Gal ir galvojo apie lietuvių poezijos antologiją, bet kad Maskvoj ją kas išleistų – vargu oi vargu. Vienintelį Kusikovo vertimą pavyko išsiaiškint buvo išspausdintą – Tysliavos „Elli“ (Kaune ėjusiam Эхо, 1925-11-15); gal buvo ir daugiau. Vieną Kusikovo eilėraštį – „O argi vėjas vėją nesutinka“ – į lietuvių (atsilygindamas) išvertė Tysliava, paskelbtas greta straipsnio, bet: 1967-ais išleistoj T. rinktinėj Nemuno rankose tas vertimas neperspausdintas; suprantama – autorius dar buvo gyvas ir gyveno Paryžiuj.
Tai vertė Kusikovas Donelaitį ar ne, jei vertė – kiek išvertė? – į šituos klausimus būtų galima atsakyt tik pastudijavus jo archyvą, jei toks išliko.
Galimas dalykas, jį tektų vadint antruoju Donelaičio vertėju į rusų kalbą. Pirmasis (kaip primenama ir redakcijos prieraše) – Viačeslavas Ivanovas, apie 1917-us rengtam, bet taip ir neišėjusiam lietuvių literatūros almanachui rusų kalba išvertęs „Pavasario linksmybių“ 201 eilutę.

(429) Užparaštė, lx: apie ridikus ir poeziją

Kaip matot, vienas iš 12-os laureato autografuotų
sėklų pakelių atsidūrė ir mano rankose.
Atėjus laikui, pasėsiu – tarkuoti juodieji ridikai
su majonezu tikrai skanu. O pakelį
pasiliksiu atminimui – raritetas, tik 12 tokių;
kada nors vaikai galės per eBay parduot. :)

Vakar, pasaulinę poezijos dieną, prisiminiau, kaip kovo 8-ą buvo teikiama LLTI premija už kūrybiškiausią praėjusiais metais išleistą knygą poetui, vertėjui, eseistui Gyčiui Norvilui.
Įdomiausias dalykas, aišku, buvo paties laureato žodis: perskaitė eilėraštį „monologas iš statinės dugno: didžiosios privatizacijos“ (kuris laikytinas poeto lyg vizitine kortele; jau mažiausiai kokius tris kartus jo teko klausytis; ne tik per renginius, ir per radiją, net pasipiktinusios klausytojos replika eterin buvo paleista) ir pirmąkart gyvenime parengtą viešą kalbą. Kalbos tekstas buvo skelbtas, bet klausytis jo tikrai smagiau negu skaityti, tad, jei turit keliolika minučių, labai siūlau šitą video (filmavo Benas Januševičius, garsą įrašiau aš).

Laureato žodis rašytiniu pavidalu buvo paskelbtas lryte.lt. Aišku, atitinkamai pavedant link jo. Ir man atrodo, kad mažiausiai devyni iš dešimties ketinusių ją skaityt taip ir įklimpo toje ridikų lysvėj. Ką ten ta poezija, jei galiu paliudyt poetą klydus: „Ėda, ėda šunys ridikus. Maniškis kokerspanielis iš vagos iškapstydavo ir suėsdavo“; „mano jagdterjeras kuo puikiausiai ėda ridikus. kaip ir visas kitas daržoves“; na, dar galima aptart poeto nosies formą ir mėgint sužinoti, kur už pusę kainos galima nusipirkti ridikų sėklų.
O poezija? Hm tvirta nuomone, „[š]lamštas ta jo poezija“, nors Tokia ir paprieštaravo – „gražūs eiliai“. Štai ir viskas apie kūrybiškiausia įvardintą Gyčio Norvilo trečią poezijos knygą.
Mano nuomone, po kokių 10 metų Gytis Norvilas bus minimas geriausiųjų lietuvių poetų shortliste. Kol kas tikrai nemažą dalį skaitytojų jo rašytiniai ir paišytiniai eilėraščiai trikdo, nes tarsi neigia mums įprastą ir mielą poezijos, kaip kažko gražaus, pakylėjančio, paglostančio arba dvasios šašus padraskančio, katarsio link pastūmėjančio, sampratą:

Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai. Ji netgi, pasakyčiau, turėtų virsti POERZIJA. Turėtų ir guosti, turi guosti, priglausti, o guosti gali, mano supratimu, tik atimdama paskutinę viltį, kitaip tariant, iliuzijas, fantomus, kurie daugina kančią.

Nieko gražaus nepažadėta, bet tikro galima tikėtis.

Kartais imu ir sutrinku: na kas per siauražiūrystė – lyg lietuvių poezijos tradicija būtų koks keliais (tautiniais ornamentais margintos) polietileno plėvelės sluoksniais išklotas griovys, kuriuo iš liaudies dainų versmės ištekėjęs srovena toks upeliukas, kuriame ir turškias mūsieji poetai beigi poetės – kas nuoga siela, kas kuo nors ką nors prisidengęs.
Va taip ar labai labai panašiai buvau sutrikęs skaitydamas vieną recenziją. Nuolatinis knygų vertintojas Šiaurės Atėnuos Gyčio Norvilo poeziją išvadino net postpostmodernistine, kurią atseit nežinia su kuo lyginti; vienintelė Aušra Kaziliūnaitė galvon ateinanti, bet nelabai tinkanti (būt lyginama). O kodėl, užsinorėjus lygint, nepažvelgus plačiau?
Pastraipa iš laureato kalbos:

Turiu ir prisipažinti: [...] esu vogęs iš austrų, vokiečių ekspresionistų poezijos, apvogęs Miłoszą, Szymborską, Artmanną, nukniaukęs esu kelis pomidorus ir iš Gedos, Bložės, patinka ir gėrimai su siurrealizmo sirupu. Kitų neprisimenu, nesakysiu. Esu jiems dėkingas, kad teisėsaugai, policijai esu dar neįduotas... Tikiuosi, kad nėra ir sunkinančių aplinkybių. 

Taip, poeto vaizduotę ir protą labiau audrina indėnų poezija negu lietuvių liaudies dainos; Dada manifesto autorius Hugo Ballis, o ne Maironis, bet impulsai įkrauna lietuvių kalba rašomus tekstus; prisiminkim Sruogos Berlyną ar Tysliavos Paryžių... – Ai, tikrai gana, jau imu sau įrodinėt tai, kuo ir taip tikiu.
Manyčiau, Gytis Norvilas – joks ne postpost-, o tiesiog vėlyvasis modernistas, jei reikia vaizdingiau – tarkim, barbaras iš Lietuvos vidurių (Tysliavos prasivardę prisiminus).

(419) Visiškai tarp kitko: kai ieškai, ko nepametęs

Užklydęs į epaveldą.lt [Juozo Tysliavos reikalais: norėjos kuo tiksliau datuot fotografiją, kurioj Tysliava su Johnu F. Kennedy, laikančiu rankoj Vienybės, redaguojamos šalia stovinčiojo, numerį; prisiminiau matęs būtent minimam laikrašty tą nuotrauką – buvo išspausdinta kokiais 1960 ar 1961 metais; deja, epavelde kol kas yra tik prieškarinių numerių atvaizdai], visai atsitiktinai dienraščio Vienybė 1933-03-14 numery užtikau štai šią nuotrauką su tokiu prierašu:

ALBINA GARLIAUSKAITĖ 1930 metais laimėjusi Philadelphijos lietuvių mergaičių gražuolių kontestą. Gabi piešėja. Dabar lanko vieną geriausių meno mokyklą Philadelphijoj. (p. 3)

O gal iš jos tikrai dailininkė išėjo? Reiktų paieškot daugiau žinių.
Regis, čia apie ją ir jos tėvus, Adomą ir Zuzaną.
Beieškodamas pagalvojau: o ar tik jaunoji lituanoamerikietė nepatrumpino, nesuskambino savo pavardės? Radau Albiną A. Garlian. Ir nuojauta šnabžda, kad tai greičiausiai ta pati gražuolė Albina Garliauskaitė. Vardas tas pats, gimimo data beveik ta pati, ir Philadelphia ta pati. – O menai taip ir lieka nugrimzdę nežinioj.

(404) Užparaštė, liv: apie plenakartaketą, 99 romanus (neparašytus) ir kt.

Jau, regis, antrąkart fiksuosiu šį tą remdamasis Teofiliu Tilvyčiu / apie T.T. (buvo čia), kurio kūryba, iš XXI amžiaus perspektyvos žvelgiant, reikia pripažint, tepriklauso praėjusio amžiaus lietuvių literatūros antrajam ar net trečiajam ešelonui (lit. rikiuotės išsidėstymą gilumon pakopomis turiu galvoj; kanono hierarchiją, kitais žodžiais tariant).
Bet šį tą įdomaus galima rast juk visur.
Savaitgalį buvau Biržuos, pas tėvus. Šeštadienį, po visų pasikalbėjimų apie jųjų dabartis ir ateitis, susiruošus lyg ir miegot, – kad tau užmigčiau; nieko kito neliko – dar kartą peržiūrėt mokantis vidurinėj pradėtos kaupt bibliotekos likučius; ir užkliuvau už T.T. satyrinės ir humoristinės poezijos kn. Skiedros (1976) beigi publicistikos ir atsiminimų kn. Taikos sėja (1982).
Perskaičius pastarąjį pavadinimą (Taikos sėja), nebelabai noris toliau verst puslapius, – ypačiai soc. realizmu trinkteli. Tekstas apie tai, kaip T.T. 1940-ais nuvyksta į Maskvą ir stebi, kas dedas Sovietų Sąjungos sostinės gyventojams švenčiant lapkričio pradžioj vad. Spalio revoliucijos metines – visi šoka valsą, anglišką valsą, o „Maskvoje motinos svajoja, kad jų sūnūs bus Čkalovais, o dukterys – Pavlovomis.“ (p. 10)
Nebeprisimenu, ar šį knygą perskaičiau tik nusipirkęs. Užtat dabar, t.y. šeštadienio vėlų vakarą, visai pravertė neužmiršti pasiimt akiniai – du atsiminimų gabalus su įdomumu perėjau. Apie Maironį ir apie Binkį.
Tekste apie Maironį (rašytas 1962-ais, minint jojo gimimo 100-metį), tiksliau – Maironio kūrybos recepciją, nes akis į akį poetai taip ir nebuvo susitikę, šnektelėję, – užkliuvo lietuvių kultūrinės savimonės XX amžiaus pradžioj istorijai reikšmingos kelios smulkmenos. (Žinotina: T.T. turėjo ne tik polinkį paišyt ir lipdyti, bet ir dainuoti, t.y. klausą ir balsą turėjo.)
Teofilis Tilvytis gimęs 1904-ais Tauragnų valsčiuj. Jam vaikui esant [spėtina, apie 1910-us], tėvų namuos

Ant sukrypusio pušinio stalo gulėjo keletas apdriskusių knygelių: sapnininkas, kalendorius, Maironio „Pavasario balsai“ [spėtina: vyriausiojo iš brolių Tilvyčių – kun. Jurgio (*1880) – tėvams padovanoti]; jas buvau šimtą kartų vartęs ir pervartęs, bet tematydavau jose paveikslėlius, ornamentus ir gausybes įvairiausio dydžio raidžių. [...]
Pramokęs skaityti, aš pradėjau visa tai suprasti. Mano širdyje visu savo žavumu suskambo „Pavasario balsai“. [To, kuris 1954-ais buvo paskelbtas Lietuvos SSR liaudies poetu, ergo, neabejotinai prosovietiniu ir ganėtinai nuosekliai paisančiu soc. realizmo metodo reikalavimų (viršūnė: poema Usnynė, parašyta 1947–1948-ais, 1951-ais apdovanota Stalino premija.] Dėliodamas raidę prie raidės, aš suradau ir tuos žodžius, kuriuos, rodos, tegirdėjau, prisimindamas kaimo merginų dainas. Seniai mane kankino keistas sąskambis, kurį dainininkės dažniausiai užbaigdavo aukščiausia, vos ištempiama gaida ir keistu žodžiu: „plenakartaketa“. Išskaitęs Maironio dainą „Eina garsas nuo rubežiaus“, suradau ir tą paslaptingąjį sąskambį: tai buvo žodžiai „plieno kardą kietą“. Kaip aš apsidžiaugiau pirmąja pergale! Bet ir dabar pirmieji du žodžiai man buvo nesuprantami, nes plieną mano mano apylinkėje vadino „staliumi“, o kardą – „šoblia“. Tačiau, ilgai galvos nekvaršindamas, aš drąsiai su kaimo merginomis dainą traukdavau moterišku balsu. [Ech, tas noras paimt kuo aukščiau!] Netrukus išmokau ir kitas [Gaidžių] kaime populiarias Maironio dainas „Miškas ūžia“, „Kur lygūs laukai“, 2Sunku gyventi žmogui ant svieto“.
[...] Kai šiandien visa tai atsimeni, pagalvoji, kad ne kas kitas, kaip „Pavasario balsai“, įkvėpė man ir tautinę savimonę. Kad aš esu lietuvis, iki tol nežinojau, nors mano tėvai nekalbėjo jokia kita kalba, nors gimtoje gryčioje teskambėjo barbarizmų pilna rytų aukštaičių tarmė. Dažnai girdėdavau, kad esu krikščionis, katalikas; [...]. Ilgainiui Maironio „Pavasario balsai“ tapo tarytum ir mano jaunystės balsu. (p. 124–125).

Nežinau, ar ši citata (kad ir perpasakoma) pasitelkta kurioj nors lietuvių kultūrinės savimonės istorijoj; o juk galėtų būt, manyčiau.

Kol T.T. pasaulis tilpo Tauragnų valsčiaus erdvėj, Maironis buvo dievaitis, o kai atsidūrė Kaune, Lietuvos poezijos dievaičiu T.T. laikė Kazį Binkį (atsiminimai apie jį rašyti 1963-iais). Nesiruošiu perpasakot. Tesinori užfiksuot du dalyku.
T.T. baisiai gailis, kad K.B. taip ir neparašė poemos:

Į trečiąjį „Keturių vėjų“ numerį labai nenoromis K. Binkis atidavė seniai pažadėtos poemos gabalėlį „Pasiutęs taksi“. Plataus ir intriguojančio savo poetinio sumanymo jis taip ir neįvykdė. Jis buvo jau išgarsėjęs savo aktualijomis, trumpais eilėraštukais dienos tema, kuriuos jis laikydavo vertingesniais už visa tai, ką buvo parašęs. (p.142)

Ar Jūs esat atkreipę dėmesį į K.B. „Pasiutusį taksi“ kaip į „plataus ir intriguojančio poetinio sumanymo“ nuotrupą? Aš – ne. Štai ta nuotrupa (KV, nr. 3, 1927-11, p. 1):

Išsitiesė drėgnos pavasario tolumos.
Pavasario svaiguliu persunktas oras.
Dumia, lyg dramblio puolamas
Mažutis taksomotoras.
Laukais, miškais, kalnais, pakalnėmis.
Dangus vaivorykštėmis laiko žemę apkabinęs.
Aukštai ten vaikšto aniolai baltomis kelnėmis
Ir šluotomis valo dangaus mėlynes.
– Šoferi, pasuk bent kiek į aukštį!
Pikta, kai padangės išsižioję stebisi.
Pralenkime štai tą baltsparnį paukštį, –
Ir nerkime stačiai į debesį.
Toliau ten per dangaus rugius, per pievas
Dumk stačiai tenai, kur miega Dievas.
Dangus tvarkos visai nežino
Ir nebejaučia metų laiko.
Šoferi, gazuok smarkiau mašiną, –
Matoro užėsys šventųjų miegą teišvaiko.
Per dangaus užartus griovius,
Per spragotas amžių tvoras
Į lazurkinius piliorius
Sudavė taksomotoras.
Šventasai Petras užtrenkė vartus.
Gerklę išvertus rėkė šventoji Barbora,
Jog leisti neverta
Į dangų taksomotorą.
– Seni, nejaugi tau širdį nesopa?
Kažkokį dulkiną vabalą
Studijuoji pro mikroskopą,
O mes štai atvežėm žaliuojančios žemės gabalą.
Bendrai, jei gerai įsigilinti,
Tai žemėje tikras pavasaris...
Nuvešim tenai ir tave nuobodžiai tylintį,
Ir tavo apsnūdusius brolius ir seseris.
Žiūrėk, kaip ėmė pušynai kvepėti.
Kaip gėlės paupiais sumirgo,
Už tokį vaizdą negailėtų
Šventas Jurgis žirgo.
Ir staiga senio kaktą raukšlės dengia...
Ir renkas aniolai su šluotoms iš padangių.
Murmėjims eina ir dangaus kalnais ir uolom.
Iš karto matos, jog ne ten papuolom,
Tenenuodija benzino garas
Savo dvokimu mūs dangiškojo oro!“ –
Tarė Mykolas, dangaus žandaras,
Lįsdamas prie mūs taksomotoro...
– Jei nenorite, kaip žinot...
Mes tik jums pasiūlyti norėjom...
Šoferi, pasuk mašiną
Ir dumk kur nors pavėju.

Nesiryžtu spręst iš šito gabalo, kaip būt galėjusi atrodyt visa poema. Tikrai, būtų per drąsu. Sruoga su savo Berlynu ir Tysliava su savo Paryžium įpuola kontekstan ir viską sujaukia. Bet vis tiek: kokia galėjo būt šita K.B. poema, jei būt parašyta? (Visai įdomus retorinis klausimas.)
P.S. Apie kitą Binkio eilėraštį dar esu fiksavęs čia.

O štai ir tai, kas būdinga —vg— įrašams, t.y. digresija: ar žinojo Jaroslavas Melnikas, 2008-ais per LRS leidyklą leisdamas knygą Labai keistas namas: 88 romanai, kad Kazys Binkis buvo sumanęs (seniai seniai) štai tokį daiktą/dalyką:

Nelabai kreipdamas dėmesį į draugų siūlymus [rimtai užsiimti Keturių vėjų žurnalo leidyba], jis entuziastingai kalbėjo apie keistą rašinį „99 romanai“, kurį faktiškai sudarė tik skyrių pavadinimai. Aiškiai matėsi, kad jis nesuinteresuotas savo kūdikiu [t.y. Keturiais vėjais]. (p. 141–142).

P.P.S. T.T. atsiminimų apie vyriausiąją brolį poetą kunigą sov. laikų knygoj nėra (jie buvo išspausdinti); net jojo epigramų rinkinys Nuo Maironies iki manęs (1929) iškandžiotas; nors bene labiausiai atlaikęs laiko dantį dalykas; įv. eiliuoti feljetonai, deja, per giliai įsmegę konkrečiajan laikan, ar prieškarinian, ar pokarinian.
Nebent: Ernestą Parulskį prisiminus, jojo paieškas (ta knyga apie sovietmečio kasdienybę jau baigta?) – yra tokia T.T. polit. satyra, kuri vadinas „Kramtomoji guma“ (p. 244–245; iš 1948-ais parašyto ciklo „Lyrika apie Ameriką“), prasidedanti:

Gal dėl savo nutukimo,
Gal dėl proto netekimo
Ar dėl keisto mandagumo
Generolai kramto gumą?

ir besibaigianti:

Mielas mano tamsiaodi,
Štai gerklėj kas pasirodė:
Ne dėl nervų, neramumo
Generolai kramto gumą;
Yla jau iš maišo lenda –
Jie guma dantis galanda.

(311) Užparaštė, xxxvi: apie Juozą Tysliavą

uozas Žlabys-Žengė apie jį kaip žmogų (užfiksavo Marija Macijauskienė; kalbėtasi 1992-04-25):

Jam ypač reikėjo grožio, nesusilaikydavo. [Matyt, pirmiausia moteris turi galvoj?] Ir turto. [...] Ūkis [pirmosios žmonos vardu turėtas] jam teikė naudos, bet arti nelabai buvo linkęs. Ne taip tvarkėsi... Leidyba buvo tikrasis jo darbas. J. Tysliava mokėjo gauti pinigų ir iš priešų. (M.M., Žingsnis po žingsnio..., 2010, p. 279)

Aišku, nuomonė. Bet ką rimtesnio mes galim pasakyt apie žmogų (nesvarbu, ar kitą, ar save)?
Tysliava apie save (laiške Antanui Vaičiulaičiui, 1949-07-12):

Jaučiu didelį „spleen“. Bet tik tomis valandomis, kai aš liūdnas ir net nusiminęs, jaučiuosi tuo, kuo turėčiau būti. Deja, tokios valandos – labai retos mano viešnios. (LLTI BR, F115-467)

Kiek kurioj nuomonėj teisybės? Gal po lygiai daug/mažai. Nežinau.

(214) Kaip filologas futbolą žiūrėjo, ii

Trečiadienį per TV6 žiūrėjau UEFA Čempionų lygos rungtynes: Londono „Arsenal“ vs Pirėjo „Olympiakos“. Pralošė Graikijos komanda (2:1), bet visai juk ne apie patį futbolą filologas stebėdamas žaidimą galvoja, o apie – graikų emblemą, kuri šonan nuvedė: ir piešinys, ir jo spalva.

Kas iš lietuvių poetų buvo lauru vainiku vainikuoti?
Popiežius Urbonas VII Sarbievijų vainikavo, bet jis ne lietuvių, o Lietuvos.
Maironiui Mintaujos gimnazijoj 1932-05-07 laurų vainiką ant galvos uždėjo (MLLM tebesaugomas).
O va dėl Juozo Tysliavos vainikavimo – bent kol kas man visiškai neaišku. Tokiam satyros žurnale Aitvaras (1928, nr. 5, p. 36) esu užtikęs karikatūrą (raudoną, kaip ir „Olympiakos“ emblema) su prierašu:

Vilniaus lietuvių jaunuomenė vainikavo „mūsų pirmąjį poetą“ Tysliavą „laurų vainiku“...       „Aitvaro“ radio.

„Radio“ greičiausiai = kalbos, gandai.
1928-ais Tysliava jau buvo Paryžiuj, tais metais išėjo jo eilėraščių rinkinys prancūziškai su Oskaro Milašiaus pratarme, pradėta leist MŪBA [t.y. Mūsų baro apžvalga].
Turint galvoj, kad nebūna dūmų be ugnies, vis dėlto kažkokia dingstis paišyt tokią karikatūrą gal ir buvo? Nieko nepavyko rast. Ir: kodėl Vilniaus, o Kauno jaunuomenė?

Štai apie ką filologas galvojo žiūrėdamas futbolą. Ir dar apie tai, kad ginkdie nereikia įsivelt į detektyvines paieškas, nes: darbas reikia dirbti, o ne niekais užsiimti.
Papildas (2020 IX 28) Beje, labai panaši galva, kokia yra „Olympiakos“ emblemoj, puošė ir Lietuvos žinių sporto skiltį (bent jau 1940-ais):

Prieduras (2013-12-05) Šis tas atsiranda ir neieškant. Salio Šemerio atsiminimuose apie Tysliavą yra pastraipa, paaiškinanti prierašo frazę Vilniaus lietuvių jaunuomenė:

Per Latviją [Tysliava buvo labai aktyvus Lietuvių–latvių vienybės draugijos narys, dažnai ten lankydavosi] (tiesioginio susisiekimo su Lenkija anais laikais nebuvo) savo apsukrumo dėka jis vis dėlto pateko į lenkų okupuotą Vilnių, kur vietinėje lietuvių gimnazijoje su dideliu pasisekimu gastroliavo, reklamuodamas savo kiek neįprastus eilėraščius. (Žmonės mano gyvenime, 1997, p. 124)

Lieka išsiaiškint, kada jis lankėsi Vilniuje.

Kaip filologas futbolą žiūrėjo, i

(34) Susieji – ir [pajunti malonumą], ii

Motto: Kaip man patinka užrašai! Jie visuomet skatina refleksiją (Sigitas Parulskis, „Su mėšlo maišeliu per Lietuvą“, lrytas.lt, 2009-07-10)
Užfiksuota 2009-07-21 Konstitucijos prospekte:



Ir kaip tokį užrašą pamatęs neprisiminsi Majakovskio?!

Послушайте!
Ведь, если звезды зажигают –
значит – это кому-нибудь нужно?
Значит – кто-то хочет, чтобы они были?
Значит – кто-то называет эти плево́чки жемчужиной?

И, надрываясь
в метелях полуденной пыли,
врывается к богу,
боится, что опоздал,
плачет,
целует ему жилистую руку,
просит –
чтоб обязательно была звезда! –
клянется –
не перенесет эту беззвездную муку!
А после
ходит тревожный,
но спокойный наружно.
Говорит кому-то:
«Ведь теперь тебе ничего?
Не страшно?
Да?!»
Послушайте!
Ведь, если звезды
зажигают –
значит – это кому-нибудь нужно?
Значит – это необходимо,
чтобы каждый вечер
над крышами
загоралась хоть одна звезда?!

P.S. (įsibėgėjus) Kas sieja Majakovskį ir Juozą Tysliavą? Juos abu į prancūzų kalbą vertė tas pats žmogus – Halina Izdebska (spėtina: Tysliavą vertė iš paties poeto parengto rusiško pažodinio; o!, jei kas, mokantis prancūziškai, pasidomėtų H.I., kuri ne tik vertė, bet ir pati rašė).