(1203) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lxi

dedikacija Witoloraudos pirmam tome, p. V

Ievai K., Vištelio rankraščius, saugomus LLTI BR, skaičiusiai

— vietoj atsiprašymo, kad nepasisveikinau per kelionę 2019 IX 21

– Argi tam tikru atžvilgiu Kraszewskis nėra dabartinės Lietuvos tėvas, ir kas tat žino? [1]
– Kas tat žino, nežinau, bet be jokių atžvilgių tėvas, – taip ir kreipdavaus rašydamas: Mylimiausias ir Garbingiausias Tėveli! ar net: Garbingiausias ir Mylimiausias Tėvužėli-Viešpatėli! [2]
------------------------------------------
[1] Klausimas Jerzy Giedroyco / Jurgio Giedraičio, iš pokalbio su Vytautu Bikulčium Paryžiaus užmiesty Maisons-Laffitte, Kulturos redakcijoj ir sykiu redaktoriaus namuose. Pirmasis Giedraičio interviu nepriklausomybę atgavusios Lietuvos spaudai buvo paskelbtas: „Nepriklausomos minties riteris, arba ‘Liaukimės bijoję kits kito’“, Literatūra ir menas, 1993 XI 20, p. 3.
[2] Kreipiniai iš Andriaus Vištelio laiškų, žr. Lietuvių kultūros veikėjų laiškai J.I. Kraševskiui (1992), p. 203 ir 208.

Digresija Kai neapsisprendžiu, kaip derėtų į žmogų kreiptis: tu ar jūs, vis prisimenu Vištelio laiško Kraszewskiui, baigto 1876 III 18 dienos aštuntą vakaro, gabaliuką:

[...] esi tikras Palemono Sūnus, kartu ir mano Mokytojas bei Tėvas, beveik iš kraujo, kaulų ir karo [krewny po mieczu]... Nepalaikyk blogu to įžūlaus prisipažinimo arba pretenzijos į giminystės ryšių atgaivinimą ir būk malonus atleisti už tą arogantišką nemokšiškumą, kad išdrįsau iš karto kreiptis antruoju asmeniu [tutoyer – tujinti], ir prašau atminti, kad pasaulyje mes visi, visa žmonija (net laukiniai engėjai) į Amžinąjį visų Tėvą, Meilės Dievą kreipdavomės ir kreipiamės vardu ir [žodžiu] Tu. Jeigu kuris išsilavinęs [žmogus] man savo „tu“, esu tikras, kad mane jeigu ir nemyli, tai gerbia. Taip juk ir aš darau – ką myliu, sakau jam tiesiog „tu“. O kas dėl to užsigauna, žinau, kad nenori būti mano mylimas. (p. 174)

Ne ne, nesivadovauju Vištelio supratimu apsispręsdamas, tik prisimenu citatą, ir dar prisimenu Baltušio laiškus Monikai Mironaitei: kai viskas gerai – tu; o jei susipyksta, tuoj – jūs, drg. Mironaite, etc.

(1189) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lx

– Girdėjai? Kęstutis Keblys numirė.
– Skaičiau.
– Parašytum kelis sakinius apie žmogų, juk gali sakyt, kad pažįstami buvot?
– Gal ir galiu, bet kas iš to? Kai susitikdavom, dažniausiai per kokius Poezijos pavasario renginius ar knygų pristatymus, į kuriuos Kebliai vis kartu eidavo, persimesdavom žodžiu kitu – vis apie ką nors pajuokaudavo, bet taip gražiai, nepiktai – geranoriškas žmogus buvo. Ir visai nesijautė, kad iš „kito pasaulio“ – ir Ameriką turiu omeny, ir chemiją. Ir kas iš tokio atsiminimo?
– O smulki kritikos rasa?
– Gerai, labai gerai, kad Dalia Kuizinienė tą knygą parengt sugalvojo. Dabar nepalyginamai didesnė tikimybė, kad kas nors užklius už Keblio rašymų; jei būt ir likę viskas tik kaip knygų dalys ar pabirę periodikoj... Ai, tiek to.
– Ką norėjai sakyt?
– Ne, nieko. Prisiminiau aa. Praną Visvydą, ir kritikos rašiusį, kad jo jokia knyga taip ir neišėjo, net eilėraščių, kurią kažkas labai įkalbinėjo leist. Tokia jau ta kritiko dalia: būt šone, o po to užmirštam.
– O! melodrama padvelkė.
– Atsiprašau. Pajuokaut tokioj situacijoj derėjo, bet kad nemoku. Atsimenu, per Smulkios kritikos rasos pristatymą Rašytojų klube 2012 V 3 Juozas Šalkauskas skaitė ištrauką iš Keblio rašinio „Šposininkai šermenyse: Baranauskas ir Šaltenis“, Baranauskas – ne vysk. Antanas, o Albinas; lietuvių literatūra su šermenim lyginama: „Mūsų literatūra yra šermenys ta prasme, kad ji baisiai rimta, stačiai susiraukusi, nei lūpų krašteliu nenusišypsanti. Tikrai jaučiamės kaip pakasynose, bent jau šermenų pradžioje, kol dar lašinių paltis nesupjaustyta ir naminės buteliukai neatkimšti“ (p. 337).
[Norėdamas tiksliai pacituot atsiverčiau savąjį knygos egzempliorių – velnias, kiek ten korektūros (ir ne tik) klaidų, nevienodumų ir kitų pataisytinų dalykų (pieštuku vietom mėginta taisinėt); na bet ir iš to ką nors gal galima išpešt? Yra toks KęstK ilgokas rašinys – prie studijinių straipsnių pridėtas – „Smulkiosios kritikos rasa literatūros dobilienoje“, apie recenzijas, beje, jas smulkiąja literatūros kritika vadina (kad aiškesnis knygos pavadinimas būtų paminiu). Pabaigoj, lyg apibendrindamas: „Gẽrosios recenzijos pasižymi minties raišumu etc.“ (p. 148). Aišku, turėjo būt raiškumu, – bent nusišypsot galima ir be lašinių, ir be naminės.]
Ką nors linksmesnio, gyvesnio radęs džiaugdavos, ir pats stengės nebūt per rimtas – gal sunkiai, bet būtų pajėgęs. Kad nuobodulys neužpultų, įdomu klausytis/skaityt būtų. Ir tai nereiškia, kad jei ne rimtai – tai tik paviršių grybšteli, ne, juokaudamas, manau, kaip tik kartesnę teisybę gali pasakyt.
Ir dar per ilgų renginių nemėgo. Kai paprašė jojo knygos pristatymą kėravot, pažadėjau stengtis, kad būt valanda, o jei išlįs uodegėlė – tai kuo trumpesnė. Ir atsitik tu man taip: kai pradėjo RimSk apie Vincą Ramoną ir jo Kryžius šnekėt (ir KęstK apie Ramoną rašęs), tai 10 min geru pusvalandžiu virto (kai kas, pastebėjau, neištvėręs, net iš salės išėjo); o dar trys Čaikovskio fortepijoniniai įtarpai buvo. — Renata Šerelytė apie renginį rašydama užsiminė, esą vakaro kaltininkas buvęs kuklus, gražbyliaut nelinkęs (Draugo šeštadieninis priedas, 2012 V 12, p. 3) – apie susirinkusius pristatyman galvojo, kad jiem neprailgtų, nenusibostų, – bent jau viena iš nekalbumo priežasčių tokia buvo. Neturėtų literatūra, o tuolab jos kritika žmonių vargint, nuobodybė gal nemėgstamiausias dalykas jam buvo.
Teisybė, Ričardas Šileika Senį Keblį (taip laiškus pasirašydavo) dar buvo paštamenin įpainiojęs, atvirlaiškininkas buvo – yr apie tai užrašyta.
Bet ką tos atminties nuotrupos – pačius KęstK rašytus tekstus skaityt reikia.
[Post dictum (2019 VIII 4) RičŠil, ne tik paštamenininkas, ir nuogirdininkas, yra užfiksavęs Kęstutį Keblį sakius: „Man įspūdį daro tik tada, kada yra humoro“ (ŠA, 2006 XII 23, nr. 48, p. 10). Tiesiai šviesiai apie tai, kas patinka, t.y. patiko.]

(1147) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lix

– Tai apdergei Sabaliauskaitę. Kiek premijų ji yra gavusi? [pirmoji frazė tikra, antros tiksliai nebeprisimenu]
– Apdergiau? Pasakydamas, kad Silva rerum antros knygos tik pusę perskaičiau? Žinai, nebesuprantu, kas daros. Atrodo, stengies būt kuo korektiškesnis, teužfiksuoji nuomonę, jokių pretenzijų į apibendrinimus, nuosprendžius kokius, bet vis tiek kitiem atrodo, kad ir tu užsiimi skaldymais – nori „smogti taip, kad maža nepasirodytų“ (Rokiškis Rabinovičius mėgsta šitą pasažą; smogt kaip koks cunamis Indonezijai). Kaplinskio romano redaktorė, sutikta prie lifto: „Tai sukritikavai vertimą“ (beje, Ta pati upė jau išėjo, tik knygynuos dar nėr). Ir puoli teisintis, kad ne kritikavai, o tik pasvarstei, kaip kitaip galėtų būt, tuolab (paaiškėja) kitaip yr buvę (Krosso Sustingusiam skrydy asmenvardžiai ne pagal tarimą rašyti). Nežinau, atrodo, kad tik arba–arba beliko: jei negiri, vadinas, peiki. Tarsi nieko kito negalėtų būt: abejonių, paprasčiausių pasvarstymų neturint tikslo vertinti ir pan.
– Nu nežinau, man taip pasirodė.

Prieduras (2019 I 15) Nepatinka man ta fazė, besibaigianti „kad maža nepasirodytų“; kaip žodžių darinys nepatinka. Radau daug geresnę, užfiksuoju, gal kam pravers. — Bronys Raila savo publicistikoj mėgo prie daug ko kabinėtis, neretai – ir be pagrindo. Vienam rašiny 1960-ais ir istoriką Vincą Trumpą užkabino (šiaip, bent jau kartais, regis, lyg ir geri draugai būdavo, Lietuvių Rezistencinei Santarvei, slaptai Klevo brolijai abu priklausė), nevengdamas insinuacijų apie darbą sovietams už rublius ir iš durnumo. Tas Railos rašinys Trumpai buvęs kaip perkūnas iš giedro dangaus; „neradau kito kelio, kaip tik vožti per galvą taip, kad iš vietos nekeltų“ (iš 1960 X 15 laiško Henrikui Žemeliui, Vinco Trumpos korespondencija, sud. Daiva Dapkutė ir Dalia Kuizinienė, 2013, p. 84). — „Vožti taip, kad iš vietos nekeltų“, manyčiau, ir stipriau, ir vaizdingiau negu „Smogti taip, kad maža nepasirodytų“.

(1047) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa (dėl juoko), lviii

– Š visos tos populiarios knygos, kaip tapt laimingam!
– Ką, tokias pradėjai skaityt, baisiai nelaimingas jauties?
– Ne, nepradėjau ir nepradėsiu, Andriuškevičius viską yra išaiškinęs.
– Tas nac. premijos laureatas?
– Tas. Žinai jo paketo teoriją?
– Kokio paketo? Akcijų?
– Gyvenimo. Trumpai. Žodžiu, Andriuškevičiui paskambina poetė, perskaičius vieną jo esę, ir klausia, ar jis tikrai manąs, kad nieks dėl nieko nekaltas ir viskas galima. Taip, atsako AA. Tada eisiu ir pasivogsiu iš parduotuvės labai patikusią žvakidę – pinigų neturiu, bet jei viskas galima, vadinas, galima. Pamėginkit, sako AA, ir linkiu, kad jus sučiuptų bevagiančią. Sutrinka poetė, nustemba, kodėl šito jai linki. O išmintingasis AA paaiškina: privalu imt visą paketą, dalim negalima.
– Ką, „Pergalės“ saldainių pasivogt iš krautuvės norėjai, o Andriuškevičius sustabdė?
– Neee. Buvo visuotinis susirinkimas, pasakė, kad mokslininkam šįmet atlyginimai turėtų didėt 20 nuošimčių, o mum tik tais keliais eurais, kiek algos bazinis dydis padidėjo.
– O kuo čia Andriuškevičius dėtas?
– Paketo teorija dėta. Aišku, išgirdęs apie atlyginimus šiek tiek susinervinau, o paskui nušvito: tvarkyt popieriukus patinka? patinka; vadinas, jei nori šito darbo, tai būk malonus imt visą paketą – ir atlyginimą, kurį gali vadint kaip nori, kaip tau gražiau, kad ir ubagišku. Toks paketas! Kitam pakete gal kitoks atlyginimas, bet ir darbas kitoks. Supranti?
– Nu, gasiliūnai, до чего докатился, AA tekstus pasitelki šnekėdamas apie pinigus; taigi eseistika – menas, grožį, nesuinteresuotą malonumą pajust priklauso.
– Pirmąkart skaitydamas, kai Šiaurės Atėnuos būna tos esės išspausdintos, grožies, o kai nebe pirmą skaitai – ir apie save galima pagalvot, nieko čia baisaus nematau.
– O kas tau gražiausia AA tekstuos?
– Kabliataškiai.
– Nesupratau.
– Nu ir nereikia, nežinau, ar pajėgčiau paaiškint. Kokie balsiai yra? Ilgieji ir trumpieji. O kai kuriose tarmėse, pvz., anykštėnų dar ir Baranausko laikais, buvo trijų ilgumų balsiai, Skirmantas Valentas išpasakojo, kai jo tarmiškai deklamuojamą Anykščių šilelį įrašinėjau, dar ir pusilgiai buvo, dabar jau tokių nieks nebeskiria; kabliataškis kaip tas pusilgis balsis, tik kitam lygmeny, jautrios stilistinės klausos požymis. Ai, tiek to, nekreipk dėmesio.
[— dar kartą, viešai: ačiū, leidėja Giedre, už padovanotą knygą.]

(1017) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lvii

– Nėr knygų be korektūros klaidų, ir, esu įsitikęs, nėr autoriaus, kuris nenorėtų jų kokiu nors būdu pataisyt.
– Šneki lyg tinklaraščio įrašą pradėdamas.
– Atsiprašau. — Taip supuolė. Neseniai skaičiau Eugenijaus Matuzevičiaus greičiausiai už savus pinigus 1994-ais išsileistą rinkinį Sugrįžimų tyla (kaip ir Kaziui Bradūnui, Matuzevičiui šįmet irgi 100, gal pavyks ką parašyt, esu žadėjęs): Instituto bibliotekai šitą knygą M-čius padovanojo ne tik ranka ištaisęs korektūros klaidas, bet dar ir pastebėtų klaidų atitaisymą prie viršelio trečio puslapio priklijavęs. Savaitgalį pasiėmiau vėl pavartinėt „Baltų lankų“ išleistą Nykos-Niliūno Dienoraščio fragmentų trečią knygą (2001–2009 ir papildai iš 1940–2000). Iš 2004-09-21 įrašo (p. 165):

„Laikui užmušti“ Eilėraščių 1937–1996 knygoje ieškojau klaidų (greit nusibodo). Štai jos: visa „Rudens himno“ (72 psl.) data t.b. Berlin, 1945 – Tübingen, 1949; „Vienos pavasario dienos kadaise“ (319 psl.) 7 eilutėje vietoj parodyti t.b. parodyt; „Vaikystės imperijos“ (363 psl.) penktojoje eilutėje vietoj atjojo t.b. atjoja. Ir dar kad 1949 metais pridėto „Rudens himno“ moto tekstas turėtų būti: Fliege fort! fliege fort!

– Bet tai kad čia blusos.
– Geri eilėraščiai ypač turėtų būt be blusų. Ai, ir dar vienas dalykas, iš 2006-03-06 įrašo (p. 201):

Tik šiandien, t.y. po dvidešimt vienerių metų, atsitiktinai pastebėta korektūros klaida: Žiemos teologijos eilėraščio „Enchiridion Epicteti“ vienuoliktoje iš apačios eilutėje iškritusi paskutinio žodžio galūnė tos (t.b. neišreikštos). Klaida kartojasi visuose kituose leidimuose.
N.B. Be specialaus reikalo knygose paskelbtų savo eilėraščių aš niekad nebeskaitau.

– Vadinas, į tas korektūros klaidas, atsitiktinai rastas, žiūrėjo ramiai, kaip į neišvengiamybę.
– Gal. Bet jei jau pastebėta, kodėl neatkreipus ir skaitytojo dėmesio?
– Tai ką darysi?
– Sugalvojau. Va, du egz. atspausdinau, tereikia priklijuot prie priešlapių. O savam egzemplioriuj tai tiesiog knygoj pataisiau.

(996) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lvi

– Iš šito reikia ką nors padaryt arba – išmest.
— Gerai, žiūrim: mest, mest, mest, mest, mest, mest, mest...
– Pala, bet tu gi naują krūvą krauni.
– Išmetamų krūvą.
– Taigi mesk!
– Išmesiu kada nors, jei išties nepavyks ko nors padaryt.
– Beviltiškas popieriofilas.

(983) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lv

– Ką čia skaitai?
– Čepaitį.
– Virgilijų?
– Taip. Vieną rimčiausių Antrosios Lietuvos Respublikos genezės metraštininkų.
– Kokia nauja knyga išėjo?
– Ne, Kultūros baruos eina jo gal ir knyga virsiantis „Karas. Aukščiausioji Taryba nuo 1990-06-30 iki 1991-01-13“. Šitam, ketvirtam, numery nieko tokio, bet praeitam buvo apie Baltijos ir Juodosios jūros sandraugą – darinį, kuris neatsirado. Nežinau, kitiem gal ne, bet man tai, kas galėjo būt, gal net įdomiau negu tai, kas buvo ar yra.
1990-ų balandžio pradžioj į Vilnių atvažiavo Gudijos liaudies fronto delegacija; jos galva Zianonas Pazniakas (Čepaitis rašo Zenonas Pozniakas) ir pasiūlęs buvusiose LDK žemėse įkurt būsimų nepriklausomų valstybių federaciją. Mėnesio pabaigoj jau svajota konkrečiau:

Būsima respublikų sandrauga – nuo Estijos iki Ukrainos – galėtų sudaryti rinką, kuri palaipsniui įeitų į Europos Sąjungos struktūrą. Ukrainiečiai pabrėžė, kad tarp šių respublikų yra daug bendro ir kad jos nenori sąjungos su Azija. Šioje Europos dalyje reikalinga buferinė zona tarp demokratijos ir Azijos struktūrų: „Tegul karinė siena eina ryčiau Ukrainos.“ (KB, 2017, nr. 3, p. 85)

Lapkričio pradžioj Pazniakas jau kalbėjęs apie BJJS kaip apie realų faktų; valiuta sandraugos būsiantis ekiu (būsimasis euras); klausęs nuomonės, ar yr prasmės kviest derybų Moldovą. – Taip užsirašęs Čepaitis. Tų jo užrašų fragmentai bene įdomiausi.
– Naivuoliai svajokliai. Kur dabar Pazniakas? Amerikoj?
– Kad svajokliai – taip, bet be svajonių juk nieko naujo nebus. O kad naivuoliai – tikrai ne. Tarkim, 1990-11-23 ir 24 Minske vyko Lietuvos, Latvijos, Gudijos ir Ukrainos delegacijų susitikimas (estų nebuvo). Čepaitis užsirašė: „Ukrainos delegacija būtų nevažiavusi, bet dieną prieš tai Jelcinas pareikalavo atiduoti Rusijai Krymą ir dar šį bei tą.“ Levko Lukjanenko pasakęs: „Jelcinas pareiškė, kad Rusija nepretenduoja į naują imperiją. Tačiau istorinė patirtis įspėja, kad rusais negalima tikėti.“

(920) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, liv

– Prieš kelias dienas (besišnekant apie Liudą Girą) išgirdau, šįryt (tekste apie Leipalingio-Kapčiamiesčio girios, vadinamos pūščia, partizanų likimus) perskaičiau tą pačią mintį: esą norint suprast, kas ir kaip išties vyko, reikia suvokt, „kokia yra ta išdavystės anatomija“.
– O tai kaip kitaip prie esmės prisikasi? Nesupratau; sakai taip, lyg norėtum pasakyt, kad kažkas čia negerai.
– Anatomija kliūva. Dabar tų anatomijų pilna kalba – neištikimybės anatomija, aistros anatomija etc. Bet: ἀνατομή – skrodimas, anatomija man siejas su kūno pjaustymu. Pjaustyk nepjaustęs smegenis – nieko tu ten nerasi – nei aistros, nei neištikimybės, nei išdavystės priežasčių. Žodis kliūva.
– O tai ką siūlai?
– Nieko. Bet anatomija šiais atvejais man atrodo netikęs žodis, ir viskas.

(908) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, liii

Klausiu Laimos A.:
– Kas geriausias dabar aforistas, II Lietuvos Respublikos Romas Striupas?
Ir atsakau:
– Gintaras Zinkevičius.
– O įrodymai?
– Nenori – netikėk.

(901) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lii

– Tik jaunas būdamas gali parašyt eilutę „Я от жизни смертельно устал“ ir tikėt, kad sau nemeluoji.
– Ko tu čia dabar Mandelštamą prisiminei?
– Prieš gerą savaitę per „Svobodą“ buvo laida apie Mandelštamo šeimos litvakiškas šaknis, kalbėjo Tomas Venclova, Pranas Morkus, kurio balsą tik per šitą radiją pastaraisiais metais tegirdžiu; rusdramio aktorius Jurijus Ščiuckis skaitė visą tą eilėraštį. Pagalvojau: iš kur paskutinis posmas?

Я качался в далеком саду
На простой деревянной качели,
И высокие темные ели
Вспоминаю в туманном бреду.

Ar gali būt, kad iš Рижского взморья? Kad latviškos tos eglės?
– Nebent pats Mandelštamas galėtų, jei galėtų, paneigt.

(893) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, li

– Tokį Maciūno straipsnį – „Senasis Vilniaus universitetas“, 1946-ais rašytą, skaitydamas pagalvojau... Gerai, na, garsiausi profesoriai iš senojo Alma Mater laikotarpio?
– Ką aš žinau? Sarbievijus, Sirvydas. Kojalavičius. Pirmasis rektorius Skarga, nors jo nieko nesu skaitęs. Tinka?
– Atsiprašau, kad klausiau, šiaip, norėjos pasitikrint. – Poetas, žodynininkas, istorikas. Tam straipsny užkliuvau už sakinio: „Iš Vilniaus akademijos profesoriaus M. Smigleckio logikos vadovėlio mokytasi visose Europos mokyklose.“ Pasižiūrėjau. Logica selectis disputationibus et quaestionibus illustrata įvadas skirtas matafizinėms logikos problemoms pagrįsti etc. (dėl juoko: lietuviškai užrašyta, kad iš šito vadovėlio egzaminui rengės Robinzono Kruzo autorius, o lenkiškai – kad Guliverio kelionių; matyt, ir tas, ir tas, tik kodėl vienur vienas pasirinktas, kitur kitas?). – Ką prisimenu iš logikos kurso, klausyto universitete? Vieną semestrą dėstė Justinas Karosas. Galima sakyt, nieko. Jei būt Romanas Plečkaitis dėstęs, gal būt buvę kitaip, bent jau Smigleckio pavardė tikrai būtų galvoj įsitaisiusi. – Ar įmanoma daugmaž adekvačiai suvokt praeities žmonių mintis nesuvokiant, kokia logika jie vadovavosi? Juk vadovavos ta, kurios mokės universitetuose? Kaip gali pasakyt, gerai ar blogai žmogus žaidė šachmatais, jei pats net pagrindinių ėjimų nežinai?
– Nežinau. Bet kažką juk suvokiam.
– Tas ir yr, kad kažką – nežinia ką.

(859) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, l

– Tas, kuris kableliu atskiria nevienarūšius pažyminius.
– Kas tas?
– Nerijus Cibulskas. Jo PK praplaukė pro šalį, tai perskaičiau antrąją. Nepadoru likt nieko neskaičius (publikacijos periodikoj kas kita).
– Nu bet tas tavo apibūdinimas...
– O ką? Nė vieno kito eilėraščius skaitant šitas dalykas neužkliuvo, o va šįkart užkliuvo. Suprantu, labai subjektyvu, bet dabar Cibulskas galvoj ne šiaip, o pažymėtas poetas.
– Poetas?
– Poetas. Pastabus, pajėgus akim pamatytą vaizdą-radinį transformuot į poetinį (atsitiktinis pvz.: „Srovę prievartauja kelios ankstyvos baidarės, / skubančios paskui tolstantį rūką“, p. 62). Bet dažnokai eilėraštis mėginant suvokt subyra: vaizdas / vaizdas / vaizdas, o norėtųs, kad sukibtų: vaizdas–vaizdas–vaizdas. „Akmuo buvo tvirtai įsikandęs akmens, / todėl išlikusius pamatus, nors blankiai, dar atmena“ (p. 40). Vieną eilėraštį radau labai gerą (= labai patiko) – „Trumpiausia biografija“. (Yra „Orkestro duobė“ – kas nori, gali pakeliui prisimint Algirdą Verbą; ir palygint, nors sunkiai lyginas.)
– Viskas?
– Dar pagalvojau: gal kam labai gražu ir poetinga atrodo, o man alergiją kelia tokio tipo metaforos: ramybės sula, beprotybės šunelis, nerimo balionas. Bet čia visiškai šiaip.

(847) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xlix

– Na ir kaip tau Gintalo adatos?
– Gerai. Apskritai Gintalas gerai rašo. Stipriausias pats pirmas eilėraštis – „pavasaris“; kaip sakau, antologijos vertas.
– Ką reiškia stipriausias?
– Vaizdinija labai paveiki; ir nepersistengta ką nors dar prigalvot; tie, galima sakyt, potvynio iškasti karstai sutrupinti, ir plaukia lavonai, išdidūs ir romūs, miesto gatvėm, užsukdami kur panorėję. Perskaitei – ir užstrigo atminty. Tiesą sakant, gan retai būna, kad kas nors visiškai konkretaus užstrigtų; perskaitai rinkinį, ir lieka toks bendras įspūdis, po savaitės kitos ima blukt, blukt, blukt. Ir net recenzijos nepajėgios nieko išryškint, gal net priešingai.
– O tai tu visą rinkinį perskaitei ar nenorėdamas gadint įspūdžio po pirmo eilėraščio ir užvertei?
– Baigt tu, visą, kuo tu mane laikai, ir net anotaciją paskutiniam puslapy. „Tyto alba“ vis dar deda, nors daug leidėjų šito jau nebedaro. Ir, žinai, juokas suėmė: nevengia aštrių posakių, nepatogių temų, tekstai kupini neišgražintos ekspresijos – reklaminės frazės, bet paskutinė nustebino – atkreiptas dėmesys į vieną esminių dalykų: labai svarbus eilėraščių elementas – ritmas. Nežinau, kas tą anotaciją rašė, bet vis tiek: reiškiu pagarbą. Eilėraščiui ritmas tiek pat svarbus kaip ir širdžiai – anatomine, ne poetine prasme. Ai, dar, radau „pensija – sunkiai nusakomas literatūrinis žanras“; vėlyvo rudens pensijos – labai liuks būtų paantraštė tokiem gabaliukiniem atsiminimam; nors tų „snūduro virvelių“ nereikėjo dėt į rinkinį, tai tik spermatozoidai, vikrūs, taip, bet ne eilėraščiai, dar net ne gemalai.
– Tai ką?
– Kas ką? Aaa, supratau; taip, siūlyčiau įtraukt 12-tukan.

(840) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xlviii

Bendradarbiai pirmadienį:
– Tai šeštadienį žiūrėjom tą patį spektaklį!
– Tikrai?
– Balkone sėdėjau, tave pamačiau, kai atsistojęs plojai. Ką, tikrai patiko?
– Na, visai nieko, visai nieko.
– Ir man pasirodė, kad ten visai nieko nebuvo.

(816) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xlvii

– Kaip savaitgalis?
– Nieko, šeštadienį buvom Operhause.
– Ir kaip?
– Koncertinis variantas man būtų buvęs priimtinesnis. Oratorijos reikia klausytis.
– O tai ką? Vaizdeliai nepatiko?
– O kodėl klausydamasis Händelio turiu dar žiūrėt Statkevičiaus haute couture demonstravimą, nesusijusį su tuo, ką girdžiu?
– Nieko tu nesupranti apie operos meną.

(768) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xlvi

– Va kas nors imtų tavęs ir paklaustų: „Kas yra gražu?“
– Pirmiausia imčiau išsisukinėt, cituodamas Ludwigą Wittgensteiną, būtent:

1942: Kas dailu, negali būti gražu. (L.W., Kultūra ir vertė, iš vokiečių kalbos vertė Saulenė Pučiliauskaitė, Kitos knygos, 2013, p. 96);

arba

ca. 1944: What’s ragged should be left regged. [Kas nedailu, turi būti palikta nedailu.] (ibid., p. 107)

– Pala pala! Supratau. Nenuklyskim į Vydūno skirtį: dailu vs gražu. – O kas yra gražu? Prašom pateikt pavyzdį.
– Obels (gali būt kriaušės, slyvos ar vyšnios, ar dar ko) žiedas. Dailiu jo tikrai nepavadinsi; žodis dailus visai žiedui apibūdint netinka. Kodėl gražus? – Todėl, kad jis gali virst [pvz.] obuoliu, o gali ir tiesiog nusibaigt: susitraukt, nuvyst ir nukrist; paprasčiausiai. – Gražu tai, kas [ne dailu] ir neatspėjama.

(751) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xlv

— gražu, 05-03 —

– Pirkdamas rašiklį, geriausiu atveju vos vos pakeverzoji lapuky, kuriame ir kiti keverzojo; patikrini, rašo ar ne. Ir tiek. Taip?
– Taip.
– Grįžti namo, išsitrauki iš kišenės/maišiuko/ar pan. nusipirktąjį rašiklį, priešais tave popieriaus gabalas. Kokią pirmąją frazę užrašai naujai įsigytu rašikliu, jau rimčiau rašomąją priemonę bandydamas: kaip slysta, ar patogi laikyt ir pan.?
– „Tai jau yra paskutinė, sprendžiamoji kova“. Visad. O dabar bus minties ėjimas žirgu?
– O kaip kitaip. Pagalvojau: jei kas imtų ir paklausinėtų žmonių to, ko aš klausiau tavęs? Manau, ta pirmoji frazė ar kas kita [gal žmogus pirmų pirmiausia ima ir nupaišo širdelę?], jau kai rašiklis tavo, šį tą sako apie žmogų (bent jau jam pačiam).
– Nei kas klausinės, nei ką. Čia tik tau atrodo, kad kažką įdomaus sugalvojai.
– Ogi va imkim ir palaukim. Pasižiūrėkim, ar bus komentarų. Ir kiek.

(748) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xliv

– Ką veikei per pietus?
– Sėdėjau 45 min po Žirmūnų tiltu ir laukiau, kad atsikabintų vad. „Karališkasis obuolys“; ir nuplauktų Nerim Baltijos jūros velniop. [Menù norimà vadint chaltūra tatai, o ne Baroką menantis menas.]
– Ir?
– Tik koks tuzinas ančių praplaukė pro šalį; prieš srovę, ergo, gyvų. Ir nė vieno mėnininko; pasroviui.

(741) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xliii

[Šitas įrašas ne per seniai buvo nugramzdintas į tinklaraščio juodraščius. Šiandien pagalvojau: ar vertai? – Gal ir ne.]
(2015-04-10 Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku buvo perrinktas Antanas A. Jonynas; nebuvau tame suvažiavime, žinių sėmiuos iš Lietuvos žinių surašo: Jonynas vs Liutauras Degėsys – 161:61. – Jackau tu mano, kiek daug Lietuvoj nominalių rašytojų! – 200 su kupra! – O LLTI literatūrologės vis guodžias, kad tik kokius šešis–aštuonis per metus išleistus kūrinius be sąžinės priekaištų 12-tukan tegali pasiūlyti.)

Įsivaizduokim: važiuoju namo 19 troleibusu ir skaitau (tikrą laikraštį turėdamas rankose) Mindaugo Kluso publikaciją LŽ „Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku perrinktas A.A. Jonynas“, kuri iliustruota va šita nuotrauka. →
Šalia sėdi gimnazistiško, gal jau ir postgimnazistiško amžiaus mergina, žvelgia į skaitinį, greičiau – į nuotrauką, ir lyg tarp kitko klausia:
– O kas čia toks?
– Poetas.
– O apie ką jis rašo?
– Apie meilę irba ilgesį.
(Dar norėjos pridurt: ir kad viskas laikina, bet pagalvojau: vargu ar supras, ką aš čia turiu omeny.)
– Ar gerai?
– Man atrodo, labai.
(Reikėjo pridurt, pagalvojau, kad: gerai ir autoironiškai, bet tiek to – tik skaitydamas tą gali pajust; pasakymas tik etiketė.)
– O ką dabar rašo?
– Nežinau. Seniai ką nors naujo skaičiau.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku perrinktas A. A. Jonynas

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/rasytoju-sajunga-renka-vadova/199952
© Lietuvos žinios

Kultūra Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku perrinktas A. A. Jonynas

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/rasytoju-sajunga-renka-vadova/199952
© Lietuvos žinios

Kultūra Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku perrinktas A. A. Jonynas

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/rasytoju-sajunga-renka-vadova/199952
© Lietuvos žinios

(735) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xlii

Visokių nenaudingų pokalbių galvoj nuolat vyksta.
– Ar yra toks dalykas – dabartinės lietuvių kultūros undergroundas? Kažkas panašaus kaip DP laikais Meko ir kompanijos leisti Žvilgsniai, kaip Sovietų Sąjungai braškant/byrant – Beno Januševičiaus Jokios prasmės?
– Nežinau.
– Nežinai, vadinas – nėr?
– Nežinau, ar yr.
– Ar kultūra, neturinti savojo pogrindžio, vadintina tikra kultūra?
– Ar namas be rūsio vadintinas tikru namu? Regis, taip. Nesvarbu, kad rūsys iš principo geras dalykas.