(957) Visiškai tarp kitko: šis tas iš Salio Šemerio atsiminimų

— tekstai parengti visai padoriai (Dainius Elertas) —
— maketas ir šriftas malonūs akiai (Gedas Čiuzelis) —

egis, tik panorėk, tik užsuk į kokį internetinį knygyną – ir pirk ko širdis geidžia. O šituos Šemerio atsiminimus žvejot teko – per mugę radau (Muziejų asociacijos, jei neklystu, stende) ir nusipirkau. 16 eurų, bet tikrai negaila.
Salys Šemerys ir kaip asmuo, ir kaip kūrėjas turi šarmo. Iš smetansko Kauno tuoj po Gruodžio 17-osios perversmo persikėlė prie jūros, – argi Klaipėda ne geriausia vieta gyvent keturvėjininkui? — Prieš padovanojant knygą bibliotekai, šį tą noris užfiksuot. Ir sau, ir gal dar kam bus įdomu (aišku, jei visų atsiminimų nesirengiat skaityti).

(α) ką žmogus gali išvyst skęsdamas

Aš pradėjau save atsiminti nuo 4 metų, kai buvau pirmą kartą nuskendęs [Vilkaujoj]. Buvo taip. [...] mane paliko krante drabužių daboti ir liepė niekur nuo drabužių neiti. Greit man sėdėti prie drabužių nusibodo. Man atrodė, kad vandenyje turi būti daug įdomiau. Ir aš nuvėžlinau vandens link. Greitai įbridau į vandenį. Panėriau po vandeniu ir... man pasidarė labai smagu: atsidūriau lyg kokioje pasakų šalyje – mačiau tokias gražias pievas, su tokiom nuostabiom gėlėm. Taip, kaip kad vėliau jas prisiminiau, pamatęs M.K. Čiurlionio paveiksle „Rojus“... (p. 21)

Paračiurlioniana? Ką koks jungininkas pasakytų? Kas čia per archetipas? Gal kolektyvinės pasąmonės apraiška?

(β) ką tereikia pirkti

Mokytis pradėjau 1905 metais Vilkaviškio miesto pradžios mokykloje. [...] Kitas mokytojas buvo Draugelis, kuris buvo didelis ekonomistas. Jis sakydavo, kad reikia pirkti ne tai, ko reikia, bet tai, be ko negalima apsieiti. Jis buvo labai gulenbas [człowiek gołębiego serca – auksinės širdies žmogus] ir teisingas. (p. 27)

Tokia siekiamybė ir turėtų būt – pirkt tik tai, be ko negalima apsieiti. — Mokyt. Draugelis – greičiausiai Petras Draugelis (1849–1914).

(γ) 4 vėjai: ekspresionizmas vs futurizmas
Įvardas, aišku, esmės nekeičia, bet suvokimo būdą siūlo.
Kaip siūloma lt.wikipedijoj, „Keturi vėjai – avangardinės literatūros kūrėjų futuristų žurnalas“. – O Salys Šemerys save ir kitus keturvėjininkus laikė ekspresionistais:

Kaune susipažinau su Kaziu Binkiu. Jo įtakoje aš rašiau ekspresionistinius eilėraščius, ir čia prie mūs prisidėjo Petras Tarulis, Pranas Morkus. Pradėjome leisti „Keturis vėjus“. Paskui prie mūs prisijungė Tilvytis, Juozas Žengė, Tysliava. (p. 49)
Tuo laiku aš pritapau prie ekspresionizmo. Ekspresionistai maištavo prieš negatyvią, mašinizuotą, barbarišką kapitalistinę tikrovę. Šis „maištas“ buvo suvedamas į mėginimą sugriauti klasikines literatūros formas. (p. 50)
Mes skaitėme naujoviškas knygas ir moderniškus žurnalus, kaip: „L’Esprit Nouveau“, „Der Sturm“. Ir mes norėjome sumoderninti ir mūsų užsnūdusią, suprovincialėjusią literatūrą. Tik ne futurizmo kryptimi, kuri po Pirmo pasaulinio karo jau buvo atgyvena ir išėjusi iš mados. / [...]
Mus visus jungė naujausia mada – ekspresionizmas. Mes siekėme naujų išraiškos formų: širdies atvirumo, nuoširdumo, kilnumo, žmogiškumo, tiesos troškimo ir veržimosi į tiesumą. (p. 52)

Šemerio manymu, futurizmas 4 vėjams primetamas nepagrįstai:

Kuom „4 vėjai“ skiriasi nuo futurizmo?
Visų pirma futuristai šlovino karą. Marinetis „Futurizmo manifeste“ sakė: „Karas yra pasaulio higiena.“ Jo kūriniai buvo „Elektrinis karas“, „Himnas tepalui, tepusiam kulkosvaidį“.
Vėliau futurizmas vėl atgijo. Futuristai pasidarė fašistais. Musolinis ir Hitleris buvo didžiausi futurizmo stulpai.
Čekai, slovakai, lietuviai, latviai, estai buvo ekspresionistai, t.y. taikos šalininkai. / [...]
Futuristai garbino mašinas. [...] O „Keturi vėjai“ mašinų negarbino. [Na, Tysliava kertamąją yra pašlovinęs: „Ne taip kaip senovėje / Pjautuvo mėnesiu / Nuo lauko geltonus rugius nugenėdavo. / — Dvejetas arklių / Ir per kalną / Keturiais sparnais mašina. / Kaip drakonas, / Per dvi valandas / Viską nuryja“ etc.]
Futuristai aukštai statė greitį. [...] O „Keturi vėjai“ tokių reikalavimų neskelbė. [Vėl Tysliava – jis tokių svajonių turėjo, žavėjos aeroplanais: „Kaip žvirgždas į akį, / Krintu aš į tave, dangau. / Ar išsikeitei jau praeities dvylekį, / Lekiantis / žmogau!“]
Futuristai liaupsino sportą. [...] O „Keturi vėjai“ sporto neaukštino. [Bet Tysliava aukštino: „Sportininkų milijonai, / Trenkit kojomis į žemę! / Bus kitokia muzika, / Bus kitoki tonai, – / Lėksime į Marsą / Futbolo sparnais...“; Golo į ateitį (1931) autorius Vytautas Sirijos Gira prie keturvėjininkų nepriklausė.] (p. 54–55)

Va kaip keistai viskas pasisuka: iš aktingųjų 4 vėjų brolijos narių ar tik ne vienintelis Tysliava išties (pagal tris punktus iš keturių) vertas būtent futuristo kepurės?

(δ) apie Antaną Venclovą
Šemerio manymu (p. 115–116), Antanas Venclova buvęs bolševikinės sielos žmogus, iš seno garbinąs tarybinę santvarką; „nekruvinąją Lietuvos revoliuciją“ t.y. pirmąją sovietinę okupaciją, sutikęs entuziastingai, jam ir Petrui Cvirkai tai buvę laimingiausios dienos, jautęsi kaip devintam danguj. Buvęs labai atsargus: iš visur išeidavęs sausas ir sveikas; sugebėdavęs svetimomis rankomis žarijas žarstyti. Kaip rašytojas, likęs svetimas moderniam originalumui. Džiaugęsis, kad jo raštai verčiami į rusų, gruzinų, armėnų, baškirų kalbas; ir pykęs, kad vokiškame Lexicon der Weltliteratur (1966) nesąs paminėtas; buvęs jautrus tam, ką apie jį galvoja ir šneka. Porą paslaugų Šemeriui padaręs: parašęs rekomendaciją, ir jis galėjęs naudotis spec. fondu, kuriame radęs kai kuriuos per karą dingusius savo eilėraščius, taip pat pardavęs miniatiūrinę rašomąją mašinėlę „Corona“ už 300 rublių, „kas buvo beveik kaip dovana“.
Vertas perrašyt pasirodė epizodas, atskleidžiantis Venclovos ir Šemerio skirtingą požiūrį į praeinantį gyvenimą:

Kartą Vilniuje sutikęs mane Lenino prospekte ir pamatęs kitoje pusėje einantį jauną rašytoją, A. Venclova sako:
– Tai Justinas Marcinkevičius.
– Ar to karininko ir rašytojo Jono Marcinkevičiaus sūnus?
Pajutau, kad A. Venclova pavydžiai kalba ir žiūri į jauną, sveikata trykštantį, žydintį žmogų.
– Didelio čia daikto! Ir mes buvome jauni, – sakau.
– Buvom, bet nesame, – išgirdau kartėlį jo balse. (p. 116–117)

Šitą Šemerio atsiminimų gabaliuką skaitydamas prisiminiau Jono Aisčio rašinį „Trečiafrontininkų pūslė“, kuriame gretinami Antanas Venclova ir Kostas Korsakas (žr. DrgK, 1965-10-23).

(ε) apie Šemerį Tolimųjų Rytų laikrašty
Buriuotojai Salys Šemerys ir Stasys Marcinkevičius buvo daugiau negu pažįstami.
Kartą Šemerys išgirdęs skambutį atidaro duris, – Marcinkevičius bestovįs.
– Atvežiau staigmeną. Atspėk kokią.
Vėl milžinišką kriauklę? Ne. – Tai gal nuogų laukinių mergų nuotraukų? Ne. – O gal kokį pagonių dievų stabuką? Ne.
– Ugi štai ką! – ir išima iš kišeniaus laikraštį За высокие уловы. – Ale tik tu paskaityk ketvirtame puslapyje apačioje, – pamoko Marcinkevičius.
Šemerys buvo išsirašęs rusiškai, atsiminimų knygoj įdėtas parengėjo Dainiaus Elero vertimas lietuvių kalbon:

Eilės apie jūrą
Lietuviškos marinistinės literatūros istorijoje vėl atverstas naujas lapas. Šį kartą – poezija. Ilgą laiką nesireiškęs literatūroje vyresniosios kartos poetas Stasys Šemerys-Šmerauskas išleido eilėraščių rinkinį „Granata krūtinėj“ [1969], kuriame eilės apie jūrą sudaro atskirą skyrių „Jūros vėjas“. (cit. iš p. 123)

– Velniai rautų! Tikras siurprizas! O kur tas laikraštis išeina? – paklausęs Šemerys. Marcinkevičius liepęs pačiam pasižiūrėt. Pasižiūrėjęs: Kamčiatkos žuvies pramonės valdybos Tralinio ir refrižeratorinio laivyno partijos komitetų, Okeaninės žvejybos ir Kamčiatkos žvejybos laivyno organas buvo leidžiamas Kamčiatkos Petropavlovske.
„Tai buvo didžiausia dovana, kokią kada nors kas nors yra man įteikęs“ (p. 124). — Paminėjimas, svarbesnis negu kokiame Lexicon der Weltliteratur? O kodėl gi ne?

(ζ) Lietuvos burinis laivynas ir moterys
Esat ką nors girdėję apie Lietuvos moterų draugiją tautiniam laivynui remti [čia valdybos narių nuotrauka]? Nebuvau. Pasirodo, būtent moterys 1926 metais per Klaipėdos uosto muitinės surengtas varžytines už 9100 litų nupirko iš kontrabandininkų konfiskuotą burlaivį „Malaya“ ir atidavė naudotis Klaipėdos jūrų skautams; laivas buvo pavadintas „Budys“; plg. skautų pošūkį „Budėk!“ (p. 137)

(η) apie Rusijos Federacijos poetus
1968-ais buv. ekspresionisto Šemerio užsirašyta:

Vakar buvau susitikęs su Rusijos TFSR rašytojais. Įspūdis silpnas. Tie jų rašeivos atrodo kretinai. Gal išskyrus čiuvašų „Maironį“ ir dagistanietę „Salomėją“. Visi atkakusieji iš RTFSR atrodė nusidėvėję, nuvytę, nuplikę, nusigėrę bezdžiai. Jokio šviežumo, jokios jėgos ir galios netryško iš jų veidų, o tuo labiau iš jų skaitomų ir deklamuojamų kūrinių. Kai kurie susivėlę, susikuitę! Aš įsivaizdavau, kad Rusijos Federacijos rašytojai turi būti didvyriai, galingi sakalai! O čia?
Kimčiukai. Nubadėję, sulysę, net gaila pažiūrėti. Ir lietuviai tarybiniai rašytojai nėra kažin kas. Beveik panašūs į rusų. (p. 329)

Pradžioj pamaniau, kad gal per Poezijos pavasarį tas susitikimas vyko. Bet greičiausiai ne. Mėginau spėt: kas tas čiuvašų Maironis? Gal Genadijus Aigi? O gal ir ne. O Dagestano Nėris? – Perėjus 1968-ų Tarybinės Klaipėdos komplektą būtų galima išsiaiškint.

(θ) apie senatvę ir mirtį

Mirtis yra baisi ne dėl to, kad ji grasina, o dėl to, kad mirtis yra niekas. Taip ir senatvė mus baugina ne tuo, kad senatvėje mus apninka blogų jausmų valdžia, o tai, kad mumyse visiškai nebelieka jokių jausmų. (p. 351)

Taip Šemerys rašė būdamas aštuoniasdešimties. Dėl senatvės, dar nesijaučiu kompetentingas; o dėl mirties – tokios pat nuomonės.

(690) Rastinukai, xxxvi: nežinotas Čiurlionio aukštintojas

—  Akvilei G., dėkodamas už rimtą pagalbą

ežinojau, kad Čiurlioniu žavėjos Chaimas Nahmanas Bialikas (1873–1934).
Poetas ir vertėjas (ne tik Vakarų Europos literatūros klasikos, bet ir žydų liaudies dainų į hebrajų kalbą); naujosios hebrajų literatūros klasikas, kurio vardu pavadinta gatvė yra kiekvienam Izraelio mieste (pasak bičiulio Sergejaus K.).
Čia Bialiko biobibliografija angliškai, o štai ką apie jį galima perskaityt lietuviškai profesoriaus Nachmano Šapiros studijoj Naujosios žydų literatūros metmenys (1938):

Bjalikas labiausiai sukaupė savyje visą tikrą žydų tautos esmę, jos intelektualinį ir emocinį pasaulį, jos giliausius pojūčius ir paslėptus palinkimus, žodžiu, visą žydų dvasios savitumą ir visus jos etapus per ilgus istorijos laikotarpius. [...] Bjalikas poetiškai išaukštino giliausią žydų tautos esmę ir sparnuotais, galingais bei vaizdingais žodžiais iškerėjo visų laikų žydų pasaulius ir iškėlė juos į šių dienų naują žydų dvasios sintezę. To dėlei Bjalikas žydų tautai yra ne tik dainius. Žydų literatūros kritika [...] jau iš karto ėmė teigti, kad Bjalikas esąs pranašas. Ilgą laiką šis epitetas buvo labai prigijęs ir buvo net vyraujamas. Naujoji žydų kritika, teisybė, nebelinkusi palikti Bjalikui pranašo aureolės, bet vis dėlto toj nuomonėj yra daug charakteringos tiesos, tik žymiai perdėtos. (p. 40–41)

(Vytauto Landsbergio Visam Čiurliony Bialikas neminimas. Tad užfiksuoju, ką esu aptikęs susijusio su Č-niu; nesiplėsdamas.)
-------------------------------------------------------------------
Lietuvon Bialikas atvyko 1930-09-10 iš Karlsbado, kur gydėsi, hebrajų švietimo draugijos „Tarbut“ kvietimu.
Iš B-ko atsakymo į Lietuvos aido korespondento klausimą, kas paskatino jį čia atvažiuoti:

Žinau taip pat, kad manęs Lietuvoje laukia ypatingas dvasinis malonumas: tikiuos pamatyti Čiurlionies kūrinius originale. Esu matęs jo paveikslų reprodukcijas prieš 12–15 metų ir įspūdis galingas, neišdildomas liko mano sieloj. Tai dangiška muzika, lyriškiausia poezija ir muzika. Jo saulės sonata taip ir blizga saulėmis. Pamatyt originale šio genijaus kūrinius yra mano sielos troškimas. (LA, 1930-09-11, p. 6; parašas: G. Val.)

Paskutinę viešnagės dieną B-kas aplankė Čiurlionio galeriją, užtruko porą valandų; vedžiojo po galeriją Paulius Galaunė.
Poeto mintys, išsakytos 1930-09-14 prieš išvykstant iš Kauno; ne tik apie Čiurlionį:

Moišės Ceslerio sukurtas Bialiko biustas
(iš aukščiau matomo leidinio)

Pusvalandis su Bjaliku

Papirosas, tik ne portrete. Po Karlsbado kančių – Kauno kančios. Pas Respublikos Prezidentą. Karo muziejus. Genialus Čiurlionis. Lietuvių liaudies menas. Apie Kauną ir apie Kauno žydus

Prieš apleisdamas Kauną, garsus žydų poetas Ch. Bjalikas pozavo dailininkui Arbitblatui ir skulptoriui Cesleriui. Tuo momentu, kai menininkai dirbo savo darbą, „Sekmadienio“ korespondentas turėjo su poetu pasikalbėjimą.

– Duokit papirosą, ponai, taip bus lengviau kalbėti. Tik, ponas dailininke, piešk mane be papiroso, nes aš nenoriu padaryti nemalonumo gydytojams, kurie man uždraudė rūkyti. O kas bus, jei jie pamatys mano šį naują portretą ir mane rūkantį?!
Neseniai dėka gydytojams aš turėjau pergyventi Karlsbado kančias, o dabar savo geru noru pakliuvau į Kauno kančias. Žydų visuomenės man pareikšta pagarba ir meilė mane giliai sujaudino, šiek tiek, žinoma, ir prikankino. Mano metuose net ir tautiečių nuoširdumą jau sunku darosi pakelti.
Jums, sakote, įdomu yra išgirsti, kokius įspūdžius įgavau Lietuvoje?
Pirmiausia – man teko pažinti Respublikos Prezidentas, ir tas pasimatymas liks mano atminty: toks rimtas, giliai išsilavinęs, ramus ir pastovus žmogus yra tikrai vertas užimti savo aukštą vietą.
Antras ryškus įspūdis – jūsų Karo muziejus. Taip mokėti gerbti savo nepriklausomybę, kaip kad daro lietuviai, gali tiktai tauta, kuri yra verta tos nepriklausomybės.
O susižavėjau aš Kaune jūsų Čiurlioniu! Jo paveikslai man padarė neišdildomą įspūdį. Aš pažinojau to dailininko kūrinius iš reprodukcijų, bet kai pamačiau originaluose, aš įsitikinau, kad Čiurlionis yra ne tik originališkiausias ir didis poetas, mokėjęs savo vizijomis kurti neapsakomo grožio sapnus, bet kad jis yra tikras genijus! O koks stebėtinas tikrai geniališkas buvo Čiurlionies darbštumas!
Dar vienas dalykas atkreipė mano dėmesį – tai lietuvių liaudies menas. Iš tų primityvių [kūrinių] tiek daug galima pasisemti: tiek jie yra originalūs ir gilūs...
Aš kartais bandau iš žydų visuomenės spręsti apie tautą, kurioje jie gyvena. Kauno žydai nepasižymi sentimentališkumu, jie gal panašūs į šaltokus racionalistus, bet iš jų veikimo aš matau, kad juose verda veikimo norai ir dega progreso ugnis. Kas žino, gal žydai daug tų bruožų pasiskolino iš lietuvių. O kad Lietuvoje jaučiamas didelis progresas, liudija kad ir Kauno išsiplėtimas.

Tuomi pasikalbėjimas baigėsi. O už valandos, gausios minios palydėtas, p. Ch. Bjalikas išvyko į Berlyną, iš kur trauks į Palestiną. (Sekmadienis, 1930-09-21, p. 2; parašas: S.)

Čia tik šį tą užfiksavau iš Bialiko viešnagės Lietuvoj. Ją, be abejonės, daug išsamiau nušvietė žydų laikraščiai.
Beje, dar kartą B-kas buvo Lietuvoj, 1931-ų pabaigoj pervažiuodamas visą Europą. Būdamas Vilniuj, norėjęs prabilt į tautiečius per radiją hebrajiškai, bet nebuvę leista.
Prie šio įrašo kaip iliustracija, aišku, labai tiktų Neemijos Arbitblato piešinys; deja, neradau.
P.S. (12-08) Bet padėjo Akvilė G. – ir vėl skolingas tapau dedikaciją :)

(546) Iš popieryno, xv: apie (vis dar?) neišėjusią knygą

Juokinga tikriausiai, bet kai kuriuos internete perskaitytus tekstus atsispausdinu. Anksčiau – dažniau, dabar vis rečiau. Šįryt įsimečiau kuprinėn (peržiūrėt prieš išmetant į atitinkamą konteinerį) pluoštą tokių atspaudų.
Atsimenat, buvo tokia svetainė omni.lt; visai įdomių dalykų galėdavai paskaityt.
2004-06-18 ten paskeltas ir ELTA-os parengtas tekstas apie dabar jau a.a. Augustiną Savicką jo 85-mečio proga (šito pranešimo Google neranda likusio ir neprašapusiose svetainėse). Jame, be kita ko, rašyta:

Tapytojas rengia ir naują knygą apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų stebuklus, kurią žada išleisti „Tyto alba“ leidykla, prieš keletą metų išleidusi A. Savicko atsiminimų knygą „Žalia tyla“.
Apie tūkstančio puslapių apimties knygoje A. Savickas stengiasi pažvelgti į M.K. Čiurlionio dailės kūrinius ne kaip [= iš] meno teoretiko, o iš tapytojo pozicijų. Autorius nevengia ir pakritikuoti garsiausio lietuvių menininko: „Iš M.K. Čiurlionio padarė stabą ir nemato jo silpnesnių pusių. Jo kūryboje būta ir gan miesčioniškų, paviršutiniškų dalykų. Vis dėlto turime pripažinti, kad Čiurlionis yra stipriausia ‘korta’ lietuvių dailėje“, – sakė A. Savickas, ir anksčiau tyrinėjęs M.K. Čiurlionio kūrybą [studija M.K. Čiurlionis su Juozu Gaudrimu, 1965], nutapęs paveikslų ciklą jo gyvenimo ir kūrybos motyvais.

Neišėjo tokia knyga, o išties būtų įdomu paskaityt dailininko, turinčio ir pasakotojo talentą, svarstymus apie kitą dailininką. Kodėl neišėjo? – paklausiau leidyklos galvos. Pasirodo, apie galimą knygą „Tyto alba“ tuolaik išgirdo iš Laimos Kanopkienės, parengusios Žalią tylą (2002). Išgirdo, o vėliau – tyla, ir tiek.

(244) Tarp kitko: Maironio ir muziejų metams artėjant

Važiuodamas darban 19 troleibusu nuo Pašilaičių ligi Antakalnio tikrai daugiau negu penkis kartus mačiau priminimą, kad 2011-ieji – Miłoszo metai; besibaigiantieji – dar ir Čiurlionio metai, ir Holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metai; tiesa, prisiminiau, dar Dievo Gailestingumo metai (bet šito nesu vertas).
Nelabai korektiška būtų klaust, kam skirtieji metai paminėti prasmingiausiai – jei nori ką nors prisimint, kuo pasidomėt, jokie oficialūs (pa)skelbimai nebūtini, bet dingojas, kad būtent Miłoszui skirtų renginių/leidinių daugiausia būta; va 12-29 dar ir naujo dokumentinio filmo apie poetą premjera. Asmeniškai? Perskaičiau Gimtosios Europos antrąjį leidimą – neskubėdamas, sustodamas prie kai kurių epizodų ir pagalvodamas: taip, arba žmogus turi įžvalgos galią, arba ne; jei ne, tai nepadės ir istoriosofo titulas (R.O. turiu galvoj); ir dar apie vieną dalyką dažnai susimąstydavau: manicheizmą, kuriam nors ir nevisiškai (nevisiškai, nes katalikas manėsi esąs?), bet pritarė Miłoszas. Ne tik kad bent savo galvoj galėčiau išvest paralelę tarp Cz.M. ir Broniaus Krivicko (plg. pastarojo „Šėtono monologus“ ir „Jo atsakymo žodį“; beje, abu šie eilėraščiai perrašyti pluoštan, kurį 1952-ų pačioj pradžioj laišku gavo ir buvęs Br.Kr. dėstytojas „drg. prof. V. Mykolaitis-Putinas“), ne, pats imdamas manyt, kad gėris ir blogis – du lygiaverčiai pradmenys, kurių kova (mūsų galvose ir sielose) lemia žmogaus kelią ir pasaulio raidą, taigi, įpuldamas erezijon, KB supratimu (turėtumėm manyt: blogis – tik gėrio stoka).
Šįmet užtikau tikrai įdomią bei informatyvią svetainę čiurlionis.eu. Ir vis sutrikdavau išvydęs per TV rodomą socialinę reklamą, kur matomi valstybės globojami vaikai ir klausiama: kuris iš jų būsimasis Čiurlionis? Padėkime etc. Ir nieko sau negalėdavau padaryt – girdėdavau: kuris iš jų mirs 35-erių?

Kiti metai – muziejų ir Maironio; mėginau rast programas, visus ketinimus atspindinčias, – deja. Belieka pasidžiaugt Maironio lietuvių literatūros muziejaus prasmingu sumanymu „Pažįstamas ir nepažįstamas Maironis“, jau šįmet pradėtu, – kiekvieną darbo dieną paskelbt ką nors apie jį.
Kaip sudominti tuo, kas „neįdomu“ („Žinau, mokykloj mokėmės!“)? Nežinau. Ir apskritai: ar verta mėgint? Abejoju. — Reikia demitologizuoti kultūros kanonui priskiriamą figūrą, nuleisti ant žemės, priartinti prie homo simplex, – kas nors patars. – Va Zigmas Toliušis buvo prirankiojęs žinių apie Maironio santykius su moterim. Skelbkit. Ir dar kas nors atsiras! Juk sklando mitas, esą Maironis turėjęs nesantuokinių palikuonių? Iškaskit, kas papasakotų, esą mama yra pasakojusi etc. — Jeigu tik tai gali sudomint, ar verta domint? Abejoju. Labai abejoju. Iš esmės abejoju.
Ir vis dėlto – P.S.: Vigmantas Butkus, gretindamas Maironio „Trakų pilį“ su Auseklio (Miķelis Krogzemis, 1850–1879, su išlygom galima sakyt: latvių Maironis) „Šviesos pilim“, labai esmingai įžvelgė: mūsų kelias – dažniau per metonimiją, o latvių – per metaforą; gal tai turint galvoj ir galima ką nors įdomaus padaryt? Tarkim, kopiant į Šatrijos kalną (Šatrija, tu senute meili, / Per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus!) anapesto žingsniu tiesiog patirti silabotonikos kaifą? — Ekskursijos pavadinimas „Maironis kaip silabotonikos metonimija“ – skamba? Oi tik kai kam, vienam antram, gal dar trečiam.

(162) Knyga, gresianti nacionaliniam saugumui?

Prae scriptum. Šiandien buvo išplatintas 104 žmonių pasirašytas tekstas „Knyga, gresianti nacionaliniam saugumui?“ Kaip vienas iš jų, manau turįs parašyt ir kelis įžangos sakinius: kas, kaip ir kodėl.
Istorija prasidėjo dar praėjusių metų pačioj pabaigoj: Alytaus naujienų interneto svetainėj 12-28 buvo paskelbtas Pareiškimas, adresuotas kultūros ir švietimo [= švietimo ir mokslo] ministrams, kurį pasirašė: Konstitucinių teisių gynėjų asociacija (Asociacijos pirmininkas adv. Algimantas Medelis), Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacija (Asociacijos NSK pirmininkas med. m. dr. Algimantas Vaitkaitis) ir Krašto Apsaugos sistemos kūrėjų asociacija (Asoc. prezidentas dim. plk. Feliksas Vaitkaitis, Asoc. sekretorius Rimgaudas Tirilis).
Perskaičius pareiškimo tekstą paaiškėjo: jis tokio lygio, kad diskutuot neverta net pradėti (kai tiek bendrinių žodžių rašoma didžiosiom raidėm ir iš kiekvieno sakinio dvelkia galutinės tiesos instancijos kvapu). Kad tikrai tikrai neverta, padariau išvadą paaiškėjus, kas tie „didieji tiesos ir garbės gynėjai“:

• Algimantas Medelis (ofic. info čia),
• Algimantas Vaitkaitis (ofic. info čia),
• Feliksas Vaitkaitis (ofic. info čia ir čia),
• Rimgaudas Tirilis (ofic. info čia).

Jei užmetėt akį į alytausnaujienose.lt skelbtąjį tekstą ir į nuorodas, greičiausiai pritarsit: geriau, kad tas vad. Pareiškimas ir būtų likęs gulėt kur padėtas. Tupėjo tupėjo, kol šeštadienį iš jo lryte.lt išsirito Danutės Jonušienės straipsnis „Prieštaringa poeto asmenybė aistras kursto ir po mirties“ (be kita ko, šį tą ir naujo atskleidęs – kas tikrasis anojo pareiškimo iniciatorius). Dabar jau nebereaguot būtų buvę tikrai nepadoru. Todėl ir pasirašiau šį tekstą:

Neseniai į Lietuvos valdžios institucijas kreipėsi trijų visuomeninių organizacijų vadovai ir pareikalavo imtis priemonių prieš profesorės Viktorijos Daujotytės knygą „Tragiškasis meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų“. Konstitucinių teisių gynėjų asociacija, Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacija ir Krašto Apsaugos sistemos kūrėjų asociacija teigia, kad pernai išleista Profesorės monografija yra „moraliai ydinga“ ir kelia „grėsmę mūsų valstybės autoritetui bei nacionaliniam saugumui“. Šį gluminantį, valdžios represijų prieš mokslo žodį prašantį kreipimąsi netikėtai sureikšmino nacionalinė žiniasklaida („Lietuvos rytas“, 2011 m. vasario 12 d.).
Esame pasipiktinę išpuoliu prieš profesorę Viktoriją Daujotytę. Mūsų manymu, reikalavimas pasmerkti autorę už nepriklausomą tyrimą ir uždrausti mokslinę knygą peržengia demokratinės visuomenės normas ir primena niūrią sovietinę praeitį.
Žymios literatūros mokslininkės ir pedagogės darbą ėmėsi niekinti žmonės, nepajėgę suvokti jo esmės. Profesorės siekį, remiantis paties poeto Sigito Gedos tekstais bei liudijimais, kritiškai ištirti jo biografiją, atskleisti sudėtingą iškilaus kūrėjo asmenybę visuomeninių organizacijų vadovai vadina šmeižtu, žeminimu ir atminimo juodinimu. Tuo metu V. Daujotytės knygoje S. Gedos poezija lyginama su K. Donelaičio, A. Baranausko, Maironio, M. K. Čiurlionio kūrybos verte.
Visas ribas peržengia kaltintojų priekaištas, neva knygos autorė sovietmečiu galimai prisidėjo prie Sigito Gedos persekiojimo („per Glavlitą cenzūravo Poeto kūrybą“). Pati patyrusi sovietinės valdžios smerkimus ir persekiojimus už mokslinius darbus, V. Daujotytė viešai gynė ne vieną lietuvių poetą, tarp jų ir S. Gedą. Gynė tada, kai šis buvo puolamas už debiutinį 1966 metų poezijos rinkinį „Pėdos“, ir vėliau, kai jam įkalinimo nuosprendį buvo paskelbęs Lietuvos Respublikos teismas. Pažinti ir vertinti S. Gedos kūrinius ji išmokė ne vieną Vilniaus universiteto studentų kartą.
Šiandien vėl tenka ginti nuo sovietinio stiliaus teroro ir mūsų kolegę mokslininkę, ir humanitarinių tyrimų laisvę. Manome, kad mūsų valdžios pareigūnai ir politikai, raginami imtis represijų prieš mokslo žodį, turėtų aiškiai pasakyti, kad Lietuvos Respublikoje niekada nebus grįžta prie tyrimų cenzūros ir knygų draudimo.

Mokslininkai, rašytojai, kritikai, mokytojai lituanistai, buvę profesorės V. Daujotytės studentai ir kolegos: Arvydas Šliogeris / Leonidas Donskis / Arvydas Juozaitis / Darius Kuolys / Kęstutis Nastopka / Ingė Lukšaitė / Mindaugas Kvietkauskas / Irena Veisaitė / Domas Kaunas / Antanas Andrijauskas / Jolanta Zabarskaitė / Irena Vaišvilaitė / Vanda Juknaitė / Algimantas Baltakis / Kornelijus Platelis / Jonas Liniauskas / Danielius Mušinskas / Kęstutis Navakas / Valdas Papievis / Birutė Jonuškaitė / Vytautas V. Landsbergis / Danutė Kalinauskaitė / Gintaras Grajauskas / Eugenijus Ališanka / Julius Keleras / Bonifacas Stundžia / Dainora Pociūtė / Grasilda Blažienė / Bronė Stundžienė / Sergejus Temčinas / Danutė Gailienė / Vytautas Toleikis / Andrius Bialobžeskis / Marius Burokas / Rimantas Kmita / Vytas Dekšnys / Liudvikas Jakimavičius / Andrius Jakučiūnas / Benediktas Januševičius / Laimantas Jonušys / Alvydas Šlepikas / Virgis Gasiliūnas / Donatas Petrošius / Artūras Valionis / Erika Drungytė / Violeta Šoblinskaitė / Antanas Šimkus / Gytis Norvilas / Gediminas Mikelaitis / Rita Tūtlytė / Donata Mitaitė / Naglis Kardelis / Dalia Kuizinienė / Regimantas Tamošaitis / Saulė Matulevičienė / Audinga Tikuišienė / Nijolė Keršytė / Brigita Speičytė / Dalia Striogaitė / Kęstutis Urba / Dalia Satkauskytė / Aušra Martišiūtė / Solveiga Daugirdaitė / Alma Lapinskienė / Vigmantas Butkus / Vaidas Šeferis / Agnė Žagrakalytė / Neringa Klišienė / Jurga Žąsinaitė / Tomas Andriukonis / Jurgita Raškevičiūtė / Dovilė Švilpienė / Akvilė Šimėnienė / Jūratė Čerškutė / Gabrielė Gailiūtė / Jūratė Sprindytė / Algis Kalėda / Giedrė Kazlauskaitė / Dainora Eigminienė / Elena Tervidytė / Sergejus Kanovičius / Vilija Dailidienė / Aldona Kruševičiūtė / Regina Grubinskienė / Irena Kanišauskaitė / Živilė Bandorienė / Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė / Greta Lisauskaitė / Antanas Gailius / Žilvinas Miliauskas / Andrius Konickis / Tomas Taškauskas / Reda Pabarčienė / Gintautas Misevičius / Jūratė Galinauskienė / Neringa Mikalauskienė / Nida Gaidauskienė / Egidijus Gaidauskas / Tomas Rekys / Margarita Lužytė / Dalia Čiočytė / Marius Mikalajūnas / Zita Nauckūnaitė / Kęstutis Subačius