(832) Iš popieryno, xxviii: apie tai, kas žavi

Ein Kunstgebild der echten Art. Wer achtet sein?

(Tai buvo tikras meno kūrinys. Bet kas jį pastebėjo?)

Eduard Mörike (1804–1875),

eilėraščio „Auf eine Lampe“ (Ant mano šviestuvo, 1846)

priešpaskutinė eilutė

esk viską iš galvos, kas nesusiję su tiesioginiu darbu, –
kiek kartų esu girdėjęs šitą proto patarimą, tiek kartų vis atsakau: bet žmogus truputį daugiau negu darbas.
Praeitą savaitę sudarytas kūrybiškiausių 2015-ais išėjusių knygų dvyliktukas. Nežinau kurią dieną prieš mugę, prasidėsiančią 25-ą, susirinks 11 vertinimo komisijos narių ir balsuodami išrinks -iausią. (Du bibliotekos žmonės pora minučių anksčiau už pačius rinkikus sužino, kas tapo laureatu – juk reikia, kad kas nors suskaičiuotų balsus, o bibliotekoj visada vieną kitą iki dešimties suskaičiuot mokantį galima rasti [kiek atsimenu, nė karto nebuvo, kad nuspręsta būtų vienbalsiai]).

— Kiek balsų surinks Alfonso Andriuškevičiaus Beveik visi eilėraščiai? – pagalvojau prisiminęs daugiau kaip prieš 20 metų – 1993-ais (metais anksčiau negu išėjo pirmasis A.A. eilėraščių rinkinys) paskelbtą straipsnio vertimą.
-------------------------------------------------
Metuose (1993, nr. 8/9, p. 151–164) paskelbtas buvo Emilio Staigerio straipsnis „Interpretacijos menas“, parengtas pagal pranešimą, skaitytą 1950-ais Amsterdame ir Freiburge (iš vokiečių kalbos vertė ir autorių pristatė prof. Juozas Girdzijauskas).
Norėdamas išaiškint, kas, jo supratimu, yra stilius, kurio negalima tiesiogiai sučiuopt sąvokomis, Staigeris interpretuoja Mörikės eilėraštį „Auf eine Lampe“.
Galima sakyt, vienas iš apibendrinimų:

Kas mano pastebėjimuose neišsakomai identiška – tai stilius. Norėdami tai, kas neišsakoma, pavadinti žodžiu, galėtume pavartoti sąvoką „žavus“ pirmykšte jos prasme. Mörike mūsų nestulbina, jis mūsų neužburia ir neapsvaigina. Tik iš išmintingai pamatuoto atstumo jis verčia mus žavėtis [...]. (p. 160)

Ar kas tiksliau ir aiškiau yra įvardijęs Alfonso Andriuškevičiaus eilėraščių stilių?
Tarkim, iš rinktinės skyriaus „Neįėjusieji į rinkinius“:

Miškus apjuosę laikė horizontai.
Miškams iš savo tamsio jokios išeities nebuvo.
Miškai, apjuosti horizontų,  augo, džiūvo, puvo.
Miškai turėjo savo šešėliuotą būvį.
Rusenti? Ak, tiesa, jie kartais imdavo rusenti. (p. 275)

P.S. (02-27) Šiandien 11 valandą premijos laureatas bus paskelbtas viešai. Tad jau galima pridėt ir „iliustraciją“ – atsakymą į klausimą, kiek balsų surinko Alfonso Andriuškevičiaus Beveik visi eilėraščiai.

(558) Dėl juoko [ir ne tik]: apie chorėją [ir ne tik]

Esu užfiksavęs Sigito Gedos lyg ir prisiminimą apie neidentifikuotąjį Džeką, kuris rusiškai galėdavęs kalbėt jambais.
Jambas (ta ta ta ta ta ta...) ir XX amžiaus lietuvių poezijoj (iki 1970) buvo populiariausias metras, kaip yra nustatęs prof. Juozas Girdzijauskas [kiek teko girdėt, jau nebepakylantis iš patalo]. O antras pagal populiarumą – chorėjas (ta ta ta ta ta ta... bum čik bum čik bum čik...).
Jambas skamba iškilmingiau, didingiau, o chorėjas paprasčiau, juk ne šiaip daug dažnesnis tam tikro pobūdžio liaudies dainose – piemenų, humoristinėse. Pasak Kudirkos, pateikusio Tiesas eilėms rašyti, jambai galį išreikšt ar džiaugsmą, ar skundą, ar rimtą susipratimą, labai tinką dramoms, o lengvutis ir patogus chorėjas – jausmus guvesnius ir geriausiai tinkąs lyrikai (Raštai, t. II, p. 714).
Eiliavimų metrus prisiminiau vartinėdamas Bostone leistą prosocialistinį „geriausią visuomenišką laikraštį“ Keleivį, nepilną jo 1908-ų komplektą. Ir skaitinėdamas sueiliuotus įvairių įvykių aprašus, prie kurių vis pridedamas ir piešinys. Keletas pavyzdžių ir jums pasilinksminti. 

Iš paskaitos aprašo:

Vargą, badą mumis neša
     Vis kapitalizmas,
Tik mus gali išliuosuoti
     Vien socijalizmas...
Kad teip mokyti vyrukai
     Publikai kalbėjo –
Atsidžiaugt socijalistai
     Jaisiais negalėjo:
Gyrė juos, kaip tik išmanė,
     Garbino, guodojo
Ir ką tik, ką tik ant rankų
     Juosius nenešiojo.

Iš suvažiavimo aprašo:

Brooklynan mūs moterėlės
     Šįmet suvažiavo
Ir ten savo sąjungėlę
     Suorganizavo.
Delegatės daug kalbėjo,
     Vyrų „stoną“ barė,
Jogei šie iš moteriškių
     Sau verges padarė.
-------------------------
Gana moteris kankinti,
     Nors anos silpnesnės:
Kiekviens kriukis du galu tur',
     Antras daug skaudesnis.

Ir chorėjinis pamokymas vyrams:

Vyrai, jei jūs norit meilę
     Užpelnyt nuo moterėlių, –
Insišiurinkit mažiausiai
     Nors ant dešims tūkstantėlių.

10 000 USD 1908-ais – labai dideli pinigai, tikrai verti pamilti. :)
Eiliavimai nepasirašyti, tad pirmiausia įtart juos surašius dera leidinio redaktorių – tokį Stasių Michelsoną (1881–1973), su socialistais susidėjusį per 1905-ų blūdą; norėdamas išvengt arešto ir išplaukė Amerikon. O kaip dėl moterų suvažiavimo? – Apie jį galėjo redaktoriui papasakot būsimoji žmona Margarita Kapočiūtė, socialistė sufražistė. Bet čia tik šiaip. Grįžtant prie metrikos, kas kam tinka, pora amfibrachinių (pasak Kudirkos, tolydžio siūbuojančių, lyg luotelis ant vilnies, tai pakylančių, tai nusileidžiančių) posmų – jau tikrai Michelsono, pasirašytų:

O, gamta! kokia tu nedora!
Kam pritvėrei tu tiek gyvybių? –
Vandenį, žemę, pilną orą...
Visai nematytų esybių?!
-----------------------
Ir kam reikia žmogui gyventi,
Jei tik vargą jis gal matyti?
Jei amžių skurdęs tur pasenti,
Paskui numiręs – sukurmyti?

Keleivio redaktorius į „lyrinio subjekto“ klausimą greičiausiai būt atsakęs: kad mokslą pasitelkęs prieš neteisybes ir vargą kovotum.