(1312) Eilėraščių istorijos, xiv: Henriko A. Čigriejaus „Liūdnas šuo“

— — — tai buvo seniai; norėjau rašyt: gal prieš kokius dešimt metų, bet žinodamas, kad atmintis – melagė, pasitikrinau, – jau prieš 15 su viršum, 2007-ų rudenį: Vilniuj ant sienų ėmė rastis poezija; pateikties būdas pats paprasčiausias – padidinta knygos puslapio kserokopija priklijuojama apyaukščiai, be kopėčių nepasieksi. Iš tų kopijų dvi gerai prisimenu, nes iš knygų, prie kurių prikišęs nagus.

Tilto gatvėj, jei eini nuo Katedros – po kairei, už tų metalinių vartų prie sienos buvo priklijuotas 11 puslapis iš Algimanto Mackaus Trijų knygų (išleido „Baltos lankos“ serijoj „Rinktinė lietuvių poezija“ 1999-ais) – „Netikėjimas“ iš rinkinio Jo yra žemė [o gal čia ars memorativa? gal kitas? nors ne, regis, šitas].

O ant „Skalvijos“ kino teatro reklaminio lango stiklo (prie įėjimo į antrą salę, už kampo – Jakšto gatvė), spėju, žmogus, kurio slp. 209, priklijavo 344 puslapį iš Vytauto Kubiliaus sudarytos antologijos Dvidešimto amžiaus lietuvių poezija antro tomo (t. 2 pasirodė 1995-ais, jau buvau išėjęs iš „Vagos“; t. 1 – 1991-ais), kurio vidury – Henriko A. Čigriejaus eilėraštis iš rinkinio Rudenio žiedas (1985): 

Liūdnas šuo

Žiūri į tolumas, jam nerūpi

Praeiviai, jų blauzdos ir kelnės,

Žiūri įsigalvojęs į didelę upę

Ir debesynų kalnus.

Žiūri į tolumas, ten kūrenas

Didelis laužas; ir visas jau sniegas

Sutirpęs, upe vaidenas

Laikas prabėgęs.

Viskas praeina ir viskas sudyla –

Širdys ir dantys – –

Ir būna gera po savo tylą,

Kitų nebauginant, vaidentis.

— taip, „viskas praeina ir viskas sudyla“, ne tik širdys ir dantys, ir popierius, ir lipni juosta sudyla, – kas likę 2023-ių vasarą iš puslapio su aa. HAČ eilėraščiu – dešinėj; štai ką pagalvojau: ar „Liūdnas šuo“ – ne ilgiausiai viešai matytas lietuvių poezijos kūrinys? 15 metų norintys ir turintys geras akis galėjo jį perskaityt. Rekordas? Nors žodžiai poezija ir rekordas nelabai susikabina. O va eilėraštis ir nuotrauka susikabino.

— Čigriejaus šuva greičiausiai iš poeto gimtų Vidugirių, šiaurės aukštaitis; o šuva, kurio atvaizdas šalia eilėraščio, – gal iš fotografo gimtų Sintautų, gal iš kokio aplinkinio kaimo, stambiau imant, iš Šakių rajono, taigi – sūduvis. Nusipirkau nuotrauką (33 x 26,5 cm) 2021-ų pavasarį iš naftalino.lt už 10 eurų; atspaudo antroj pusėj įrašas pieštuku: „Sotus gyvenimas“ / R. Vikšraičio. Išsiaiškinau: šita Rimaldo Vikšraičio nuotrauka priklausė (buvo padovanota?) Šakiuos gyvenusiam dailininkui ir fotografui (ypač mėgusiam selfius), fotoaparatų konstruktoriui Alfonsui Zokui (1929–2008); našlė nuotrauką internetinei sendaikčių parduotuvei davė.

Vikšraičio sugalvotas nuotraukos pavadinimas, aišku, ironiškas; manau, galėtų vadintis ir taip: „Gal sotus, bet liūdnas gyvenimas“.

Prieduras (2024 XI 15) Įlindęs Metų žurnalo internetinėn svetainėn radau tik ten skelbiamą tekstą iš ciklo „Dialogai su kūrėju“ – poetės, vertėjos iš ispanų Gretos Ambrazaitės (*1993) „Tamsioji Algimanto Mackaus materija“; pirmoj pastraipoj prisimenama tai, kas ir įraše paminėta – Tilto gatvėj kabėjęs Mackaus „Netikėjimas“:

Maždaug 2009–2012 m. Tilto gatvėje, prie Mokslų akademijos, ant pastato sienos kabojo savadarbiškai priklijuota plastikinė įmautė su Algimanto Mackaus eilėraščiu „Netikėjimas“. Jei atmintis neapgauna, aptikusi šį artefaktą pirmą kartą aptikau Mackų, ėmiau godžiai skaityti jo eilėraščius ir jaučiau, kaip jis mane, eiliuoti bandančią gimnazistę, stipriai veikė. Buvau kategoriška, ir Mackaus poezijos – taip, kaip girdėjau savo galvoje, ką ji reiškė man – nesuvokiau vadovėliniame istorinių, tautinių motyvų kontekste. Tikiu, kad poezijos gelmė – nepabijokime šito burtažodžio, kiekvienam atsiveria savaip; man pradžioje ji vėrėsi kaip patirties ir savotiško žaizdų susilietimo – atjautos, pažinimo laukas. Eksperimentams su kalba ir karnavalams joje ilgai buvau abejinga. Natūralu, lengviausiai įsileidžiame tuos, kurie tuo metu atitinka mūsų emocinį dažnį.

Pasigalvojo: ar buvo 209 galvoj šmėkštelėjusi mintis, kad jo akcijos „Vieši sekmadienio eilėraščiai“ pabarstyti tekstai kai kam gali tapt pirma pažintimi su poeto kūryba? gal ir taip.

(1200) Visiškai tarp kitko: du Algimantu, Mackus ir Kuras

AlgK, Peizažas nr. 20 (1981; repr. iš NR, 2003, nr. 4)

Poeto ir dailininko pavardė vienam sakiny dažniausiai atsiduria tik tuo atveju, jei kalbama apie iliustracijas irba asmeninę draugystę (Judita Vaičiūnaitė ir Rimtautas Gibavičius, Sigitas Geda ir Petras Repšys etc.). O kad poeto ir dailininko kūryba būt siejama, gal kas ir siejo, bet pavyzdžių, bent dabar, šįryt, neateina galvon.
Naujojoj Romuvoj 2003-iais (nr. 4, p. 60–62) buvo Aldonos Dapkutės rašinys apie Algimanto Kuro tapybą „Būtasis nepakartojamasis“ (popieryne per atostogas užtikau). Su dviem citatom iš knygos 72 lietuvių dailininkai – apie dailę (1998); antroji:

Vis iš naujo noriu nutapyti kokį „iškankintą plotą“. [...] Kaip tai padaryti nekopijuojant formų „pažodžiui“? Kaip surasti tą daugiasluoksnę struktūrą?

Iškankintas plotas juk iš Mackaus – Neornamentuotos kalbos generacijos ciklo, ten tas plotas ne kartą minimas.
„Pokalbio apie negyvųjų gimimą“ pradžia:

Iškankintame plote
esu tamsus ir užtikrintas;

yra „Dvi grubios variacijos iškankintam plotui“, prasidedančios:

Pagaliau galiu ilsėtis šitame iškankintame plote:
mano troškulį malšina duobė,
duobės troškulį malšinu aš;

grubiai tariant, apie mirtį čia kalba Mackus. Bet irgi ne tiesiai šviesiai, o pasitelkdamas „daugiasluoksnę struktūrą“. Nesu matęs viso Kuro ciklo Peizažai, tik kelias reprodukcijas (yr ir prie Dapkutės str., vieną nukopijavęs įdėjau čia), bet ar labai pjautųs tekstas ir vaizdas, jei Peizažams kas kaip motto pasiūlytų pirmas Chapel B Introdukcijos eilutes?

Mirtis yra pasenęs ir nuvėsęs
saulėleidis virš Lietuvos gamtovaizdžio

Perskaičiau visus Kuro pasvarstymus, 1989-ais užfiksuotus ir Alfonso Andriuškevičiaus sudarytoj knygoj paskelbtus; užkliuvo: „Tapau, galima sakyt, paveikslų galvojimą“ (p. 168; ir Dapkutė cituoja), – teiginys, lyg ir leidžiantis svarstyt apie kūrybą ir kitam, idėjų, lygmeny? Kaip ir Mackaus poezijos atveju. Nėr taip: что вижу – то пою/рисую.
Tikrai nesijaučiu galįs ką nors įrodyt, ir noro tokio neturiu, tiesiog – pasigalvojo apie sąsają poeto AlgM (*1932) ir dailininko AlgK (*1940) – jųjų pasaulėvokos, pasaulėmatos, ir kad menas – ne atspindys, o paraleli realybė (kažkaip ne visai tiksliai pastaroji mintis išsireiškė). Tik tiek.

P.S. Stipresnis pamatas gertint būtų Mackų ir grafiką Romą Viesulą, ir tai yra jau dariusi Ingrida Korsakaitė, žr. „Netektį apraudanti Romo Viesulo grafika“, Kultūros barai, 1994, nr. 10, p. 19–25.

(1140) Užparaštė, cxlviii: Lorca ir Mackus

7-am Naujojo Židinio-Aidų numery yra Vaižganto epistolikos geriausios žinovės ir vertėjos iš ispanų Aistės Kučinskienės esė „Apie poeziją, nepoeziją ir teksto malonumą, arba Prokrastinacijos pagrindai“. Įdomu skaityt bet kokius svarstymus, jei ieškoma atsako į klausimą, prasidedantį Kodėl. Šiuo atveju: kodėl vienus eiliuotus (nors nebūtinai) tekstus suvokiam kaip poeziją, kitus – net kaip Poeziją, o trečius perskaitę suabejojam: ar tai irgi poezija? Ir apie archetipinės kritikos principus buvo l. įdomu paskaityt. Bet ne referuot, kas toj esėj rašoma, noriu (kas šitą tinklaraštį skaito, ir NŽ-A, beveik neabejoju, skaito; bet ne atvirkščiai), digresiją noris užfiksuot. — Aistė Kučinskienė:

[...] teksto poveikio stipris gali būti matuojamas ne amperais, ne voltais, bet archetipų galingumu ir jų įtekstinimu surezonuojančia, suskambančia forma, o gera poezija nėra pati sau tikslas, pranešimas dėl pranešimo, tai – būdas kažką pasakyti (priminti?). Ir pabaigai – Lorcos teksto fragmentas:

Žalią, tave noriu žalią.
Žalias vėjas. Žalios šakos.
Marių vilnyse valtelė
ir žirgas ant kalno ganos.
Ji prie laiptelių sapnuoja,
liemuo šešėlį pagavęs,
žalias kūnas, plaukas žalias,
akių sidabras nušalęs.
Žalią tave noriu žalią.
Čigonų mėnulis bąla:
ją mato visi daiktai,
o ji matyti negali.
(„Lunatiko romansas“, iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė)

Vertimas tikriausiai nėra pats geriausias būdas formos skvarbai aptarti. Bet, sakykime, šį kartą tiks kaip iliustracija. Iš pažiūros siurrealistiškame, painių įvaizdžių kupiname tekste yra formos (prozodinio, skambesiu grįsto) poveikio ir giliojo matmens, leidžiančio atpažinti kultūrinę, istorinę tradiciją jos net sąmoningai nepažįstant. Išklausę Lorcos eilėraščio, žmonės gali nevalingai prisiminti skausmą, mirtį, neišsipildžiusius troškimus, nelaimingą meilę ir kt., o patyrimas paveikus ir dėl eilėraščio skambėjimo, ir dėl neklišiškų žodžių jungčių. (NŽ-A, 2018, nr. 7, p. 24)

— o jei pirmą vertimo eilutę pakoreguotumėm (nors tokia korekcija griauna skambesį, atremtą į a)? Galininką pakeistumėm kilmininku? – Žalios, tavęs noriu žalios, – ir iškart suskamba Chapel B I fragmento pradžia:

Žalios, žalios!
Aš noriu tik žalios
uždengti blankančiam
beržų sentimentalui,
šiurkščios kaip milas
šiaurės mėnesienos.

Rengdamas Mackaus sutelktinės Ir mirties nebus nugalėta paaiškinimus, atsispyręs nuo 1965-ais išėjusios knygos pabaigoj esančių pastabų, užfiksavau, kad skaitant „Raudiškąją“ galima įžvelgt/išgirst Lorcos raudos – „Llanto por Ignacio Sánchez Mejías“ tematinių ir ritminių detalių; „A las cinco de la tarde. / Eran las cinco en punto de la tarde“ – penktą valandą vakaro arenoj mirtinai buvo sužeistas garsus toreadoras, Lorcos, Rafaelio Alberti ir kitų vad. 1927 metų generacijos ispanų rašytojų draugas; „Tai buvo septintą valandą ryto, / lygiai septintą valandą ryto“ – įvyko autoavarija, kurioj žuvo Antanas Škėma.
O gal Chapel B galima įžvelgt/išgirst daugiau Lorcos? Ar Mackaus noras žalios mėnesienos nesisieja su Lorcos „Lunatiko romansu“? Ką Lorcos Mackus buvo skaitęs? Kokią vertimų anglų kalbon rinktinę? Mėgino skaityt originalą?
Ir baigiant šitą digresiją visai neapsvarstytas mintigalis: o jei Mackaus Chapel B mėgintumėm suvokt kaip kokią, nežinau, chorinę kantatą? Pasitelkiami stipriausi kada nors skambėję balsai giedojusiųjų apie mirtį, tarsi pergiedama, pri(si)taikoma – suteikiamas individualus atspalvis, bet tema, jos plėtotė leidžia prisimint pirminį šaltinį, originalą, net pageidautina, kad būtų prisimenamas / galvoj išgirstamas [etc.].

(1126) Užparaštė, cxlv: prisiminus tai, ką mačiau ir girdėjau 2010 X 14

Vilniaus centrinio pašto paradinės durys;
čia buvo paskutinė Algimanto Mackaus tėvų darbovietė Lietuvoj;
dabar Pilies 23: buv. Radvilų rūmuos nuo XIX amžiaus vidurio buvo paštas,
1944-ais vidus išdegė, sienos stovėjo iki 1957-ų; 1979-ais pastatytas daugiabutis

Tos dienos pavakary Lietuvos kinematografininkų sąjungos salytėj (Vasario 16-osios 13/1) pirmąkart buvo rodoma suskaitmeninta filmuota medžiaga, kurią komentavo Pranas Morkus (e-kine.lt ją dabar galima pasižiūrėt, pavadinta „Vilniaus išvadavimas nuo vokiečių“). Tų pačių metų pavasarį (IV 15) PrM apie Lietuvos kinematografą pirmajam pokario dešimtmety pasakojo ir sovietmečio seminare LLTI; ir apie tą filmuotą medžiagą kalbėjo.
Permetus akim tai, ką užsirašiau ir LLTI, ir LKS salėj, noris tikslint aprašą. Gamintojas – ne Lietuvos kino studija, ir ne dokumentinis filmas tatai, o medžiaga, kurios 1944-ų liepos vidury pasifilmavo Raudonosios armijos 3-iojo Baltarusijos fronto kino operatorius – pirmom dienom sovietams užėmus Vilnių. Tuos epizodus, net su dubliais, ir galim pamatyt. Tikrai nevadintina filmu – jokio nuoseklumo nėr; be to, dok. filmo neatskiriama sudedamoji dalis turi būt žodinis pasakojimas.
— e-kine.lt tepateiktas epizodų sąrašas; aišku, ir toks dalykas reikalingas, nors daug ką žiūrėdamas ir pats supranti, akis juk turi; pagalvoji: kaip praverstų koks įvadas, komentaras, kažkas panašaus, ką girdėjau 2010 IV 15.
Šį tą, kas gal galėtų būt ar šmėkštelt tame įvade-komentare, noris užfiksuoti:
¶ Nesakyčiau: visiem žinomų dalykų kartojimas, jei pradžioj būtų priminta, kad pirmiausia Armia Krajowa užėmė Vilnių; 1944-ų vasarą neilgai, bet vis dėlto plevėsavo virš Gedimino bokšto Lenkijos vėliava (atsimenu, NŽ-A buvo straipsnis apie AK ir Raudonosios armijos komplikuotus santykius Vilniuj ir Vilniaus krašte, tik neatsimenu kieno ir kokiais metais).
¶ Kodėl ypač nukentėjo, buvo sugriautas rajonas aplink Vokiečių gatvę? — Prieš puolant, vietovė visada pirmiausia apšaudoma iš pabūklų, – артподготовка vyksta. Pranas Morkus, kaip ir dera kino scenaristui, bemat sukūrė epizodą: rusų karininkai pasidėję ant stalo Vilniaus žemėlapį sprendžia, kur artilerija turėtų taikyt. – Смотрите, вот Немецкая улица. А давайте ко ёбнем по немцам? – Ir jobnuli.
¶ Vakarais kartkartėm pasižiūriu serialo „F.T.Budrioji akis“ kokią seriją. — O jei kas iš lūpų pamėgintų perskaityt, ką šaukia tas medy tupintis žvalgas? kokiom frazėm šypsodamiesi persimeta tie nelaisvėn papuolę vokiečių karininkai? apie ką kalba rusų karininkai su vienuoliais ir praeiviais prie Šv. Dvasios vienuolyno vartų?
¶ Kas galėtų būt ta viena po Vilnių vaikštanti moteris su automatu, apraše pavadinta „tarybinė partizanė (?)“? Gal kartais buvusi geto kalinė, kuriai pavyko pabėgt ir prisidėt prie raudonųjų partizanų? Kai tik atsirado galimybė, atskubėjo Vilniun pasižiūrėt, kas liko iš namų, gal artimųjų tikėdamasi rast? [dvi pastarosios pastabos dabar, antrąkart žiūrint susidėstė]
¶  Stopkadrą parinkau irgi užrašus beskaitinėdamas – Pranas Morkus apie Mackaus tėvus priminė.

(1073) Miscellanea rerum, vii: ex Londinio

lietvamzdis, Surrey gatvė, 2018 IV 8

sidro skardinė prie Westminsterio rūmų,
fone – Ričardas Liūtaširdis, 2018 IV 11

(α) Hello Home / Hello World —
tokį užrašą pamačiau ant raudonojo dviaukščio autobuso šono pirmą viešnagės Londone dieną (dar vienu lietuviu, nebuvusiu Anglijoj, mažiau). Žinau žmonių, kurie rimtai rengias kelionėms: planuoja, ką norėtų pamatyt, kur pabūt, iš anksto kaupia žinias apie tą ar aną vietą, statinį; nemanau, kad to reiktų, netgi priešingai: atsidūręs nepažįstamoj vietoj ieškotum to, ką nori atpažint, o ne tiesiog eitum ir žiūrėtum, stengdamasis suvokt, ką matai; klajonės prieskonis kelionei suteikia žavesio; manyčiau.
Savaip malonu, kai imi gaudytis net būdamas po žeme, kur šiaurė, kur pietūs, kur rytai, kur vakarai; kai eidamas kokio objekto link, meti tiesų kelią ir įkiši nosį kokion šalutinėn gatvėn; kai iš principo niekur neskubi, neturi griežtos dienotvarkės – žvalgais, ir tiek.
Labai patiko Temzės krantinėj pamatyta prie suoliuko atlošo pritvirtinta lentelė:



Galvot gali nebūtinai sėdėdamas; jei sėdėdamas, stovėdamas ar eidamas gali galvot – tas maloniausia.
— Londone būta IV  7–12; įspūdžiai pradėti fiksuot grįžus; nebaigtiniai; pagalvojau: jei nepaskelbsiu kad ir tokių, tai niekad nieko; jei dar ką nors norėsis pridurt, papildyt – visada bus galimybių (šia prasme tinklaraštis l. patogus dalykas).

(β) St Paul’s Cathedral

¶ Prie katedros – Johno Donne’o, buv. klebono, pamokslininko, garsiausio anglų baroko poeto („Žmogus – tai sausuma, mirtis – tai vandenynas, / Jo dalį savyje be pėdsako skandìnąs“), mirusio tais pačiais, 1631 metais kaip ir Konstantinas Sirvydas, biustas. Keistas dalykas – žinai vos kelis jo eilėraščių vertimus (Tomo Venclovos ir Mindaugo Kvietkausko), ir drąsiau žengt toliau, į pačią katedrą. — Gniuždanti didybė; didybė pirmiausia tiesiogine prasme: „per didelė“ ta po didžiojo Londono gaisro naujai pastatyta Šv. Pauliaus katedra atrodo, imi jos statytojus įtart turėjus didybės maniją – norėjusius, kad jų statinys niekuo nenusileistų Šv. Petro bazilikai Vatikane (nelyginau kvadratūrų, kubatūrų, aukščių – įspūdis toks, kad labai panašu); kai užkopęs įvijais laiptais į kupolą iš 85 metrų aukščio pažvelgi žemyn, katedros grindimis vaikštantys žmonės primena dvikojus vabalus; bet gal šito ir norėta – didybė verčia žmogų pajust savo menkybę ir niekybę.
¶ Žvilgsnis į Londoną užkopus į Šv. Pauliaus katedros kupolo viršų: pas juos net kranai raudoni. Vadint Jungtinės Karalystės sostinę, kurioj gyvena daugiau kaip 10 milijonų žmonių – daugiau negu trys Lietuvos, lietuvišku žodžiu didmiestis atrodo per silpna, – megapolis skamba tiksliau. Vis kas nors statoma, tvarkoma, ir miestovaizdis „puošias“ dangoraižiais, į kuriuos žvelgdami bent jau mes l. dažnai raukiam nosį – esą negražu, naujieji statiniai nesisieja su aplinka, kurion įsmeigiami ar įtupdomi, gožia „prasmingąją praeitį“ etc. Nežinau, man regis, geriausia būtų leist kuo laisviau naujajai architektūrai reikštis, kol ji padarys bent keletą visiem, net patiem naujiesiem statytojam akivaizdžių klaidų, pavyzdinių klaidų, nes tik iš savo paties klaidų kartais gali pasimokyt; pamokymai, ypač reiškiami kaip vox populi, nieko nepadeda. („Mūsų akivaizdoje plėšomi puslapiai iš istorinio ir estetinio Vilniaus teksto“, – rašyta straipsny apie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios kaimynystėj norimą statyt viešbutį. O kada nors buvo kitaip? Atsiprašau, nuklydau.)

(γ) The British Museum

¶ Visko iš visur britai savo muziejun pridėję; ir iš Egipto, ir iš Graikijos, Romos etc. Rodo ir šachmatų figūras, iš kaulo išdrožtas XII amžiuj Norvegijoj, rastas 1831-ais Škotijoj. Bene ilgiausiai į jas žiūrėjau; žvilgsnis vis sustodavo ties ranka parėmusiom galvas (mano fotoaparatas prastas, neišėjo gera nuotrauka, šita Karalienė iš interneto). Sėdinčiais kaip mūsų rūpintojėliai. Nerimtas klausimas, bet vis tiek: o gal tai kokia archetipinė poza?
¶ Dešinėj matomą porceliano lėkštę (Rusija, 1920) muziejui padovanojo the British Museum friends M&LA 1990-ais; ir prisiminiau Andriaus Užkalnio pasvarstymus jo knygoj Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį (1-as leid. 2009): esą nieko baisaus, jei anglai mus sieja su Rusija, kuri jiems asocijuojas su kailiais ir baletu; ar taip tebėr? – labai abejočiau; dabar greičiau jau anglai Rusiją susieja su the military-grade nerve agent Novichok, su grėsme civilizuotam pasauliui (skaičiau, kad britai kuria daugiaserijinį filmą pagal Mishos Glenny knygą McMafia; tokie dalykai tikrai turi įtakos vienos ar kitos šalies įvaizdžiui). Jei lietuvis anglui nieko nereiškia, tai jau verčiau primint Lenkų Santechniką – galima sakyt, kad esam cousins, ir tai bus labai arti tiesos.

(δ) pora knygų  ir dar apie šį tą

¶ Nicholo Ostlerio studiją Empires of the Word: A Language History of the World (1-as leidimas 2005, čia gal 2-as popierinis; yra ir el. versija) pamačiau Britų muziejuj, pavarčiau; vos nesusigundžiau nusipirkt: vieną senoviškiausių kalbų vartojančiam, manyčiau, būt pravartu pažvelgt kitaip į kalbą – kad labai svarbu, ir kiek žmonių ta kalba šneka ir gali susišnekėt, taip sakant, į galingąsias kalbas; kur mes, pasak Mačernio, maža tauta su dideliu žodynu, knygos viršely matomam žemėlapyj?
¶ (dėl juoko) Gal prisimenat, delfy.lt buvo BBC žurnalisto Willo Mawhoodo rašinys apie Lietuvą kaip bičiulių šalį (čia pirminis tekstas: „Are Lithuanians obsessed with bees?“). Tą straipsnį prisiminiau Waterstones knygyno (šalia Trafalgaro aikštės) vitrinoj pamatęs reklamuojamą norvegės Majos Lunde (*1975) romano vertimą The History of Bees kaip tarptautinį bestselerį: „An important and wonderful book“ (Dave Goulson, Sussexo universiteto biologijos profesorius); fiction book of the month. Išverstas į daugiau negu 30 kalbų, lietuviškai pernai išleido Tyto alba. Veiksmas vyksta: Anglijoj 1852-ais, JAV 2007-ais ir Kinijoj 2098-ais; o jei tarp Amerikos ir Kinijos dar būt įsiterpusi Lietuva su savo bitėm ir bičiuliais, dar geresnis romanas būtų išėjęs :)
¶ Važiuodamas metro ir skaitinėdamas Metro, mėginau prisimint, kada paskutinįkart Vilniuj važiuodamas viešuoju transportu skaičiau nemokamą laikraštį. Prieš penkerius metus, seniau? Kabėdavo tokios žalios medžiaginės dėžutės su užrašu 15 min, jei nevėluodavai į darbą, galėdavai dar kokį egzempliorių nugriebt. Londone, galima sakyt, ant kiekvieno kampo gali rast kokį kad ir senstelėjusį nemokamą laikraštį. O jame ne tik skelbimai (kurie ir yra pinigų leidybai šaltinis); tarkim, regis, apie 15 val. visur pasirodantis Evening Standart, 2018 IV 10, p. 17, Roly Keatingo iš Britų bibliotekos rašinys apie anglų literatūrą Kinijoj: pirmas vertimas 1872-ais – Swifto Guliverio kelionės; o dabar: „Charles Dickens is big in China. So is D H Lowrence. As for Charlotte Brontë, the affection expressed by the people in Shanghai for Jane Eyre (known in China as Jian Ai) suggests that she may be more popular among Chinese readers than she is in her native land.“ — Kai Lietuvoj liks vienas vienintelis popierinis laikraštis (to laiko manau sulauksiąs), Londone bus dar ir nemokamų; neįsivaizduoju britų be laikraščių, o lietuvius – taip.

prie vienuolyno durų

(ε) Westminster Abbey: faith at the heard of the nation

¶ Westminsterio vienuolyne geriau jauties negu Šv. Pauliaus katedroj; kad ir senesnė, gotika jaukesnė už anglų baroką; nors irgi „per didelis“ statinys, bet leidžia žvilgsniui kilt, neverčia lenktis. Ir vėl visur numirėliai – po kojom ir iš šonų: Hic sepulta est etc.; Hic iacent sepulti etc.; Here lies the Body of etc. Filologas būdamas, aišku, ilgiausiai norėtum stovėt vienuolyno vietoj, vadinamoj Poets’ Corner (lietuviškai Poetų kampelis skamba netikusiai, kaip koks raudonasis kampelis; gal tiesiog Poetų vieta?), kur palaidoti Dickensas, Kiplingas ir kt., skulptūriniais atvaizdais, memorialinėm lentom ar plokštėm įamžinti Byronas, T.S. Eliotas, Dylanas Thomas etc., etc., etc. Ten stovėdamas buvau prisiminęs tą užrašą ant autobuso šono, ir pompastiškas mintigalis ėmė šmižinėt po galvą: per literatūrą, per kūrybą pasaulis atsiveria žmogui kaip namai; DylTh mirė 1953-ais Amerikoj, Juozas Kėkštas Argentinoj parašė apie jį eilėraštį: „Ir mirtis, ir meilė, ir šaltas buvimo akmuo / tavo plunksnoj virpėjo. [...] Vaizduotės ir mitų pasauly / žmogų matei, jo tiesą dainuodamas. [...] Viskas gyveno tavy. / Ir šauksmas: / And death shall have no dominion!“ 1961-ais žuvus Škėmai, Algimantas Mackus irgi prisiminė DylTh-ą, ir apvertė jo optimizmą: and death shall have dominion – ir mirties nebus nugalėta. – Elioto Bevaisės žemės ir Tuščiavidurių žmonių vaizdiniai tokia pat reikšminga pasaulėvaizdžio dalis kaip, tarkim, Putino Tarp dviejų aušrų ar Martinaičio Akių tamsoj, širdies šviesoj.

sykiu ir kaligrafijos pavyzdys

¶ Priešais pagrindinį Westminsterio vienuolyno altorių yra vieta, kurioj stovint tampama karaliais ar karalienėm; absoliuti dauguma lankytojų, kiek pastebėjau, ten ir kreipia akis; o maniškės užkliuvo už dešinėj pagarbiai ant tribūnos gulinčio Šv. Rašto paauksuotais kraštais, kurį vienuolynui padovanojo Baptistų misionierių draugija, norėdama pagerbt Williamą Carey (*1761, †1834 Indijoj), misionierių ir vertėją: visą Šv. Raštą išvertusį į sanskritą, hindi, bengalų, orijų, maratų, asamų kalbas, NT ir į kai kurias kitas Indijoj vartojamas kalbas, Ramajaną – į anglų. — Ir prisiminiau Klaipėdoj 1685-ais gimusį Dovydą Vilką, vokiškai savo pavardę rašiusį Wilke, lotyniškai Wilkius, o angliškai Wilkins; irgi labai gabų kalboms – dar studijuodamas Karaliaučiuj sueiliavo sveikinimą draugui vestuvių proga 12 kalbų: hebrajiškai, chaldėjiškai, siriškai, žydiškai, graikiškai, itališkai, angliškai, prancūziškai, lenkiškai, lietuviškai, lotyniškai ir vokiškai (trumpai apie jį yr rašęs Vaclovas Biržiška Aleksandryne, t. II, p. 39–40, gan plačiai ir vaizdžiai Vincas Maciūnas, kai 1975-ais dailininkas ir bibliofilas Kazys Varnelis 1975 VII 8 Sothebio aukcione nusipirko Pilypo Ruigio lotynišką rankraštį, kuris laikytas dingusiu daugiau negu du amžius: Meletema e re ipsa, autoribus variis, atque experientia, sistens Linguam Lituanicam etc. – Tyrinėjimas, pristatąs lietuvių kalbą, pasiremiant pačiu dalyku, įvairiais autoriais ir patyrimu; žr. Rinktiniai raštai, 2003, p. 108–127). — Priminęs posakį „Bėga vilkas – tunka vilkas, guli vilkas – džiūsta vilkas“, VincM peržvelgia DovV-o kelią iš Karaliaučiaus per Dancigą, Berlyną, Romą, Paryžių Anglijon, kur tas 1711-ais buvęs įšventintas anglikonų kunigu, dar pastudijavęs Cambridge’o u-te, daktaru tapęs Oxforde; 1720-ais buvęs paskirtas Canterburio kanauninku, o po 4 metų Suffolko arkidiakonu. Anglijoj Wilkinsas buvęs žinomas kaip orientinių kalbų specialistas; į koptų kalbą išvertė Naująjį Testamentą (1716); metais anksčiau išėjo Johno Chamberlayne’o Oratio Dominica in diversas omnium fere gentium linguas versa etc., kurioj buvo paskelbta „Tėve mūsų“ daugiau negu šimtu kalbų; ir lietuviškai (išvertė Vilkas):

Štai šitam garsiam Vilkui Ruigys, parašęs lietuvišką dedikacinį eilėraštį, buvo nusiuntęs savo Meletemą vildamasis, kad rankraštis būsiąs išspausdintas. Deja, Tyrinėjimas nevirto spaudiniu, liko Anglijoj, atgulė tarp kitų popierių lordų Fairfaxų archyve, kol išniro aukcione Londone ir buvo nupirktas Alsėdžių dievdirbio sūnaus.
— Londonas priminė Dovydą Vilką; aišku, kada nors jis būtų ir kitom aplinkybėm išniręs iš atminties, bet, va atsitiko taip; smulkmenos, detalės, panašios į užrašą lyric ant platano palei Temzę (prisiminiau lyrikline.org, kur palygint daug ir lietuvių poezijos yr), bent man, didžiausią malonumą teikiantys dalykai. Arba gali lygint praeitą savaitę Londono parkuos ir šalikelėse dar žydėjusių narcizų atspalvius: nuo baltos iki ryškiai geltonos.





(ζ) The National Gallery ir National Portrait Gallery

¶ Visko ten daug, net per daug: Rafaelis, Ticianas, Vermeeris, Rembrandtas, Boschas, van Goghas (jo „Saulėgrąžos“ gal populiariausias paveikslas galerijoj; net tris žmones mačiau, kurie prie jo selfinosi) etc., etc.; kai pagalvoji, į Caravaggio „Salomėja gauna Jono Krikštytojo galvą“ galėtum žiūrėt valandą, ir jo vieno kuriam laikui užtektų. — Atradimas? Pamačiau paveikslą, prieš kurį Maironis, spėčiau, labai ilgam būtų sustojęs: šveicaro Alexandre’o Calame’o (1810–1864) peizažas „Chalets at Rigi“ (1861). „Nuo viršaus Rigi Kulmo, aukščiau debesų, / Išmatyt negali Lietuvos; / Vien tik dunkso aplinkui vainikas kalnų, / Apsisupusių rūbais žiemos“ etc.

¶ Nacionalinė portretų galerija – vienintelė vieta Londone, kur būtinai nueit noras kilo dar Vilniuj: nueit ir savo akim pamatyt Henriko IV portretą (žr. vidurinėj eilėj antras iš dešinės); to, kuris, dar tik Derbio grafas, dar ne karalius, 1390-ų rugsėjį kartu su Vokiečių ordino didžiuoju magistru Konradu Valenrodu ir Vytautu buvo apgulęs Vilnių. Mat Naujojo Židinio-Aidų nr. 2 perskaičiau Antano Petrilionio straipsnį „Viduramžių detektyvas: kaip žuvo kunigaikštis Karigaila?“ (p. 38–44). — Keistas jausmas apima žiūrint į Anglijos valdovus ir jų žmonas: kai esi prisižiūrėjęs filmų per Viasat History, jie regis tokie pat pažįstami kaip koks Kęstutis ar Mindaugas; gal net labiau. — Ekspozicijos pabaigoj gali pamatyt ne tik gegužės 19-ą susituoksiantį princesės Dianos sūnų Harrį, bet ir Salmaną Rushdie, ir ką tik mirusį Stepheną Hawkingą. 2005-ais Fredo Cumingo nutapytas Howkingo portretas nežinau tiksliai kodėl stumtelėjo mintis Lietuvos pusėn – prisiminiau Vytauto Kairiūkščio 1920-tinių pradžioj nupieštą dr. Basanavičių. Ir įsisvajojau: o jei prie Lietuvos dailės muziejaus atsirastų nuolatinė Portretų galerija, ne tik senųjų, iki šių laikų kad ateitų, ir Vytautas Didysis, ir Vytautas L.; ir senųjų dailininkų tapyti, ir Jolitos Vaitkutės šiuolaikiški signatarų portretai (ar juos jau kas nors nupirko?); nežinau, tiesiog tokia mintis pasisukiojo galvoj; iš pradžių visai nebloga atrodė.

(η) varia: paminklai ir kt.

¶ 1973-ais pastatytas bronzinis 3,7 m Winstonas Churchillis prie Jungtinės Karalystės Parlamento (Ivoro Robertso-Joneso skulptūros stovi ir Prahoj, Osle, Canberroj, Naujajam Orleane; beje, jau minėtam NŽ-A nr. 2 yra lietuviškos churchillianos apžvalga). Iš toliau žiūrint, bulvių maišas su kopūstu ant pečių. Ir pilvas korsetu nesuveržtas, ir matyt, kad žmogui sunkoka vaikščiot. Ir nori nenori prisimeni, kokį dr. Basanavičių norėjom pasodint priešais Filharmoniją (gal dar ir tebenorima?) – aprengtą tunika ar naktiniais marškiniais, įsikibusį į dideliausią skydą; pasityčiojimas, ir tiek; toks paminklas kapinėse gal dar ir būtų pakenčiamas, tik ne viešojoj erdvėj. [Su Romu Kvintu reikėjo tartis, ir visiem būtų paminklas tikęs.]
¶ Nežinojau, kad ir britai dalyvavo Korėjos kare, maniau, tai buvo tik Amerikos reikalas. Pasirodo (cit. iš čia):

Around 82,000 British service personnel were deployed during the Korean War, with over 1000 of them losing their lives. Most of the British dead are buried in the UN Memorial Cemetery outside Busan in the Republic of Korea.

Jiems atminti 2014-ais ir buvo pastatytas šitas paminklas – Pietų Korėjos Vyriausybės dovana. Britams Korėjos karas – forgotten war; lietuviams, bent jau daliai lietuvių – tai buvo gal vienintelis, kuris – norėta – ne kad kuo greičiau baigtųs, o kad toliau pliekstųs, kad virstų trečiu pasauliniu, galbūt lemsiančiu Sovietų Sąjungos pralaimėjimą = Lietuvos nepriklausomybės atgavimą. Karai ir viltys – verta pasvarstyt tema.
¶ (dėl juoko) 1863 metai mums siejas su sukilimu, o britams, bent daliai, besidominčiai savo sostinės istorija, turėtų sietis su metro, seniausiu pasauly. Nežinau, gal yra, bet jei ne, tai toj vietoj, kur pradėta kastis po žeme, galima būtų pastatyt paminklą Kurmiui – kaip padėką už idėją.




¶ Gatvės muzikantų Londone gali išgirst daug kur, o porą nuomojamų poetų tepastebėjau tik Temzės krantinėj prie Tūkstantmečio pėsčiųjų tilto. Žvilgtelkit į tas dvi merginas vaizdo dešinėj: viena rankose laiko ką tik mašinėle atspausdintą eilėraštį, kita žvelgia teksto savininkei į veidą, ir abi atrodo išties laimingos.
¶ Šekspyro portretas patiltėj – ir kas drįstų sakyt, kad tai vandalizmo apraiška? Kultūros! Gaila, kad pas mus viešmenininkai nenupaišo ko nors panašaus – kad ir jau minėto dr. Basanavičiaus, tarkim. Ir būtų vietoj paminklo Valstybės atkūrimo 100-mečio proga. Laikinas. Bet gal net prasmingiau toks ženklas, be pretenzijų į amžinybę.
¶ etc.
P.S. Jaunėlis sūnus su marčia dabar Filipinuos. Ne, nenoriu, nerasčiau, apie ką čia pagalvojus. Nors – ką gali žmogus iš anksto žinot, kaip ten būtų, jei/kai būtų; žemė po kojom, dangus virš galvos – štai tau ir pretekstai.

(1065) Užparaštė, cxxxvii: kaip Juozas Kėkštas su Algimantu Mackum pasiginčijo ir kuo tai virto

1957-ų gruodį poetą žemininką Juozą Kėkštą, gyvenantį Argentinoj, ištiko insultas – paralyžiavo kairę pusę; beveik metus gulėjo ligoninėj. Reikia nuolatinės globos. Lenkijoj gyvena sesuo, pas ją geriausia būtų prisiglaust. Pažįstamo iš Vilniaus laikų Jerzio Putramento (Czesławo Miłoszo Pavergtam prote aprašyto kaip Gamma) padedamas, buvęs gen. Anderso armijos karys 1959-ų pavasarį grįžo Europon.
Rudeniop Kėkštą, įtaisytą reabilitacijai Lenkijos MA eksperimentinėj gydykloj Ciechocineke, aplankė iš Vilniaus atvažiavęs bičiulis Albinas Žukauskas. Grįžęs surašė savo įspūdžius taip, kad tiktų spaudai („Mano kraštas – aušra“, Literatūra ir menas, 1959 X 31, nr. 44, p. 3): Argentinoj „poetas dešimt metų skaldė akmenis, grindė kelius. Tropinei saulei kepinant, po skalda, dulkėse kelių, kurie dabar kažkam neša turtus bei laimę, poetas palaidojo savo jaunystę, jėgą, sveikatą, daug neparašytų eilėraščių, nes darbo diena ilga, kūjis sunkus, prakaitas graužia akis, o nuvargusi ranka ne visada pajėgia pakilti prie balto popieriaus lakšto.“ Kad vaizdingiau būtų, AlbŽ rašinin ir tiesioginės kalbos įterpė:

– Tokia jau poeto dalia, – šypsosi Kėkštas, – vadinamoje laimingoje Amerikoje. Kol pajėgi paplentėje akmenis skaldyti – gyvenk sau į sveikatą, o jei nori, baigęs ilgą sunkią darbo dieną, ir eilėraščius rašyk. Bet jei negalėsi savo jėgomis nueiti į paplentę – niekas nepasiges. Netekai sveikatos – gulk ir mirk. Tokia jau tvarka.
– O kaip bičiuliai, kiti rašytojai? Juk galėjo padėti.
– Ką jie padės, jei ir jų padėtis ne geresnė. Antai poetas Bradūnas – pats pas graborių skaldė akmenis.

Žodžiu, baisu tam kapitalistiniam pasauly. O va liaudies Lenkijoj Kėkšto sveikata žymiai pagerėjusi, lazdele pasiramsčiuodamas jau gali šiek tiek pavaikščiot. Pagerėjusi ir savijauta bei nuotaika:

Poetas pilnas optimizmo, kūrybinio entuziazmo, ateities darbo planų. [...] Jis labai sielojasi dalia dorų išeivių rašytojų, kurie, pasak jo, atitrūkę nuo gimtosios žemės, neturi bent kiek realesnių perspektyvų.
Poetas davė paskaityti savo kūrybos. Eilėraštis „Tėvynė“ išreiškia nuoširdų poeto troškimą savo gimtajame krašte matyti naujo gyvenimo aušrą. Man adresuotame laiške J. Kėkštas sako, kad šiuo eilėraščiu linki grįžti „...gimtosios žemės prieglobstin visiems tiems, kurie svyruoja ir iš kurių mūsų tėvynė gali dar turėti naudos“.

Nemanau, kad AlbŽ iš piršto išlaužė tokią Kėkšto savijautą – sveikstant visokių iliuzijų gali rastis; kita vertus, šis mažasis pasakojimas kuo puikiausiai prisišliejo prie sovietų kurto didžiojo: kaip ten viskas blogai, kaip čia viskas gerai; grįžkit. — Tas eilėraštis:

Tėvynė
Aš esu ir negreitai nebūsiu,
Aš dar negreitai apkursiu
Ir greit neužmigsiu.
Mano kraštas – pavasaris,
Mano kraštas – aušra.

Mano krašto delne,
Mėnuliui šviečiant,
Žėri žydintis vaismedis.

Mano kraštas – pavasaris,
Mano kraštas – aušra,
Tai balsas nevienišas
Atrastų namų amžiu[j].

Mano krašto užsėtais laukais,
Nuolatos budint,
Aidi traktorių ilgas skambėjimas...

Po ilgų ir bergždžių klajonių
Grįžau, sūnus palaidūnas,
Prie slenksčio gimtųjų namų.

Bent kiek daugiau domėjęsis egzodo poezija lengvai supras, kad Kėkštas apvertė Algimanto Mackaus eilėraštį, užsklendžiantį tų pačių 1959-ų vasarą išėjusį rinkinį Jo yra žemė (pirmoji eilėraščio publikacija buvo Drauge 1957 VIII 24):

Lietuva
I
Aš jau greitai nebūsiu,
aš jau greitai užmigsiu:
mano kraštas žiema,
mano kraštas vidunaktis,

tik mano krašto delne,
mėnuliui šviečiant,
žėri apsnigtas vaismedis.

II
Mano kraštas žiema,
mano kraštas vidurnaktis,
vienišas balsas
prarastų namų amžiuj,

tik mano krašto neužsėtais laukais,
miego laukiant,
aidi rogių ilgi skambalai...

Aš dar negreitai nebūsiu,
aš dar negreitai apkursiu.

Kėkšto „Tėvynę“ galim vadint Mackaus „Lietuvos“ ištisine antifraze. Ne pirmas, ir ne paskutinis kartas, kai poetai šitokiu būdu ginčijas. Kėkštas tai daro visai padoriai, jei lyginsim su tuo, kaip Eduardas Mieželaitis ad hominem „ginčijos“ su Bernardu Brazdžioniu Tiesoj 1953 III 29 (nr. 75, p. 4): „Per pasaulį keliauja žmogus“ – „Per pasaulį keliauja šuva“.
Mieželaičio atveju net nereikėjo minėt, su kuo „ginčijamasi“ – Brazdžionio eilėraštį, galima sakyt, visi Tiesos skaitytojai žinojo, o ar suprato Literatūros ir meno skaitytojai 1959-ais, su kuo konkrečiai ginčijas Kėkštas? Vargu. Gal Kėkštas laiške Žukauskui ir paminėjo, kad rašydamas omeny turėjęs Mackų, gal net kokia nuoroda prie eilėraščio buvusi, bet publikacijoj to nėr.

Egzode bent kiek rimčiau besidomintys poezija, aišku, iškart suprato.
— „J. Kėkšta[s] plagijatu kviečia grįžti į tėvynę“ – taip pavadintas Aloyzo Barono, prisidengusio slapyvardžiu L. Augštys, rašinys buvo išspausdintas Drauge 1959 XII 8 (nr. 287, p. 3). Įžanginė mintis: gerai, kad grįžo Europon, Lenkijon, ten juo, paralyžiuotu, labiau pasirūpins; blogai, kad greit prisitaikė, ėmė elgtis pagal komunistinę moralę: šmeižiąs savo draugus ir juos priglaudusius kraštus, o dar ir eilėraščius ėmęs vogt (būtent šį žodį Baronas vartoja). Pacitavęs Kėkšto „Tėvynę“ (be paskutinės strofos) ir Mackaus „Lietuvą“ (irgi be paskutinio dvieilio), AlB daro išvadą:

Taigi, J. Kėkštas formaliai nurašė nuo Mackaus visą eilėraštį, tik penktąjį posmą pridėdamas savo, kuriame jis sakosi, kad grįžęs „sūnus palaidūnas prie gimtųjų namų“.
Kaip matyti J. Kėkštas su eilėraščiu daug nevargo. Pakeitė „Lietuvą“ į „Tėvynę“, o kad geriau skambėtų, varpus pakeitė į traktorius, nes juk traktorius sovietijoj svarbiausias veiksnys ir poetinė priemonė.

Eilėraščiai toli gražu ne tik tuo skiriasi, bet nesigilinta – pavogė, ir viskas. Tuolab dar reikėjo Kėkšto melagystes aptarti (tik trejus metus Argentinoj fizinį darbą dirbęs, vėliau raštinėj sėdėjęs ir kt.). Baigiamoji mintis su ironijos prieskoniu:

Taigi, vargšai visi buvę jo bičiuliai, tačiau ne tokie vargšai, kad jiems reikėtų svetimus eilėraščius vogti. [...] Nors fiziškai nepajėgus buvo Kėkštas, tačiau niekas jo čia dvasios nenaikino ir jam nereikėjo tame kapitalistiniame krašte savo dvasios parduoti kaip liaudies Lenkijoj; nes kapitalistam užtenka ir parduodamų raumenų.

— Rimčiau į Juozą Kėkštą kibo Benys Babrauskas savaitgalio kultūros priede išspausdintam straipsny „Literatūrinis skandalas“ (Draugas, 1959 XII 12, nr. 291, d. II, p. 5). Prisistatęs kaip Kėkštą, nors ir neakivaizdžiai, pažįstąs nuo 1938-ų (Dienovidžio nr. 6, p. 289 skeltam rašiny „Brolių vilniečių poezija“ gan kritiškai aptaręs Kėkšto debiutinį rinkiny Toks gyvenimas), jo kūrybinį kelią išmanąs, žinąs, kaip jo kūrybą vertinantys ir Bronys Raila, ir Alfonsas Nyka-Niliūnas, ir kas 1951-ais išėjo poezijos lanko Ramybė man įžangoj rašoma („Gal niekas mūsų naujoje poezijoje nebuvo užsimojęs tokiu mastu kaip Kėkštas... Kėkštas yra prometėjiškai vienas. Jis niekuo neseka ir niekuo nenori sekti...“ – paskutinis citatos sakinys straipsnio autoriaus paryškintas; juo baigiama pastraipa), BenB imas reikalo – atskleist, jo manymu, tikrąjį Kėkšto veidą, kurs esąs kitoks, nei iki tol manyta; užsidegęs imasi:

Tik štai įvyko kažkas nepaprasto: Drauge prieš ketvertą dienų iškelta aikštėn Kėkšto... plagiatas. Tas reikaliukas Kėkšto atliktas ne įprastiniu būdu (kada sekama žinomesniu už save), bet pagal Antano Miškinio receptą, kurį jis buvo (žinoma, juokais) įpratęs siūlyti literatūriniam prieaugliui, būtent: jeigu sekate kuo nors, tai sekite mažesniu už save, nes tuo atveju niekas nepatikės, kad didesnis galėtų nurašyti iš mažesnio...
Įdomu, kaip šis receptas tiks Kėkštui: ar patikės kas, kad vyriausias lankininkų poetas Kėkštas imtų ir nurašytų jauniausio savo kolegos Mackaus eilėraštį? Čia vėl prisimenu garsų Miškinio pasakymą: tu dar š... bubuku vadinai, o mudu su Jonu jau eiles rašėm. Taigi Algimantas Mackus dar be kelnyčių rėpliojo, o Juozas Kėkštas Vilniuje jau eiles rašė.

Neberasdamas ką daugiau iš to Mackaus/Kėkšto eilėraščių panašumo/nepanašumo išspaust, BenB imas Kėkšto kaip vertėjo: kai 1955-ais Literatūros lankai išleido Czeławo Miłoszo rinktinę Epochos sąmoningumo poezija, jis rašytojų susirinkime įrodęs, kad Kėkšto vertimai esą skandalingi: „Jau nekalbant apie netikslų verčiamųjų dalykų parinkimą, buvo nurodyti tiesiog klasiški originalų sužalojimai: rimuotos eilės verčiamos baltosiomis, nesilaikoma ne tik originalo eiliavimo metrikos, bet klasiška eilėdara išvirsta laisvu ritmu, savavališkai iškraipomi vaizdai ir t.t.“ Girdėjusieji šitą referatą siūlę jį paskelbti, bet BenB nenorėjęs atimt duonos iš Henriko Radausko, esą mėgstančio prigriebt panašios rūšies vertėjus, be to, nesinorėję diskredituot „rašytojų šeimos narį“; bet dabar, „kai jau iškeltas vienas to rašytojo skandalas“, sąžinė verčianti pasakyt ir apie kitą.
Ir apie trečią skandalingą dalyką BenB praneša: „Kėkštas apgaudinėja Lietuvių Enciklopediją“ (tam įrodyt daugiausia vietos straipsny skiriama). LE-joj paskelbtuos JK teksteliuos apie Janą Kasprowiczių (1860–1926) ir Janą Lechońį (1899–1956) apibūdinamosios ir vertinamosios frazės pažodžiui išverstos iš buv. Vilniaus universiteto prof. Manfredo Kridlo (1882–1957) Literatura polska (New York, 1945), apie Kridlą nė neužsimenant. Tokį Kėkšto poelgį BenB siūlo įvertint jojo rašinio skaitytojams: „Literatūrinė impotencija ar sąžinės neturėjimas?“
Baigiamoji BenB-o rašinio pastraipa:

Aš tik konstatavau faktą, o konsekvencijos man visai neįdomios: L. Lankai nupiaus savo penktąjį pirštą (=Kėkštą), L. Enciklopedija pasirinks lenkų literatūrai naują bendradarbį. P. Gaučys laisvu laiku patikrins, ką, kaip ir kur J. Kėkštas rašė apie ispanų literatūrą ir t.t. O pats Kėkštas, neseniai nusikėlęs už geležinės uždangos, „prie tėvynės slenksčio“, neiškris iš ansamblio: ten, mat, dabar įprasta vienam iš kito arba visiems iš vieno nusirašinėti.

Neradau Kėkšto reakcijos į šiuos rašinius (Draugą iki kovo vidurio peržiūrėjau; nebent II 6 kultūriniam priede buvo – to numerio LII bibliotekos komplekte nėr). Gal viešos ir nebuvo. Aistrų sukėlęs eilėraštis „Tėvynė“ neįdėtas į 1964-ais Vilniuj išleistą Lyriką, nėr jo ir Jono Čekio sudarytoj rinktinėj Dega vėjai (1986).
[Juozą Kėkštą ir Algimantą Mackų sieja ne tik ši antifrazė; abiem svarbūs poetiniai pokalbininkai buvo Dylanas Thomas ir Garsía Lorca; iš žemininkų Kėkštas gal artimiausias Mackui; turėjo Mackui patikt Kėkšto eilėraščių dramatizmas ir pašiaušta kalba, ir įvaizdžiai iš įv. kultūrų; nežinau, ar kas yra gretinęs jų poetikas; gal ir yr, gal 2002-ais išėjusioj Małgorzatos Kasner studijoj Juozas Kėkštas – paribio poetas yr? nebeatsimenu.]

(1052) Užparaštė, cxxxv: iš ginčų su Mackum dėl mirties

(Pernai serijoj „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ išėjo Algimanto Mackaus kūrybos rinktinė Jo yra žemė, parengta Dalios Jakaitės. Įvade radęs sakinį „Su Mackum [Valdas] Gedgaudas kalbasi nuo pirmos iki paskutinės savo knygos“ prisiminiau įrašą, kur Valdą G. pavadinau paskutiniu ryškiausiu mackininku; bet nėr noro apie tai čia, skliaustuos, dar samprotaut, ir vargu ar ką prasmingo pajėgčiau užrašyt. Tik užfiksuosiu dvi abejones, imančias krebždėt galvojant apie pastarąją AlgM rinktinę: — Ar geras variantas rinktinę pavadint vieno iš rinkinių vardu? Labai abejoju. — Ar serijos pavadinimas turėtų turėt įtakos kūrinių atrankai? Lyg ir turėtų. Jei taip, negi Mackaus-Pagėgio Elegijos yra XX amžiaus lietuvių literatūros lobis? Na ne. Per plona knyga būt buvusi? Kelis iš rinkiniuos neskelbtų eilėraščių buvo galima pridėt ir dar šį tą iš savivokinių svarstymų.)

Siela paliks, bet sielos neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.
— — — — — — — — — — — —
Kūnas paliks, bet kūno neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.
— — — — — — — — — — — —
Laikas paliks, bet laiko neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.

Paskutinė – galbūt žinomiausia Algimanto Mackaus parašyta eilutė (iš Chapel B „Triumfališkosios“; nors mėgint suvokt posmų priešpaskutines įdomiau; tas kilmininkas, kiek jis dalies kilmininkas, kiek išreikalautas neiginio?).
Protu suvokiamas teiginys apie visa įveiksiančią mirtį (Dylano Thomo kalba tariant, death shall have dominion), kuriam instinktyviai noris prieštaraut. Kad ir taip, kaip Šuliny (PK 1988) Aidas Marčėnas:

aš niekada neišmoksiu mirties kalbos
(net paskutinę akimirką)

nes ir mirę kalba su mumis tik tiek
kiek jie yra gyvi nes nėra mirusių
yra tik tai
ką siekia mūsų gyva atmintis
(„Triušių narvas“, 4; p. 71)

Būtų įdomu tokia miniantologija su paantrašte: lietuvių mirties poezija. Mirtis juk ne tik filosofijos mūza, kaip manė Schopenhaueris.
Nesu specialiai ieškojęs, kas ginčijos su Mackaus ištara, kad mirtis nebus nugalėta. Iš atminties (ir popieryno) tik šis tas išniro.
— Erika Drungytė mirtį mėgina įveikt žirgu šokdama kiton, didžiųjų raidžių, plotmėn, kurią egzistuojant gali tikėt, gali ne:

Kūnų neliks. Bet liks Žodis
Ir Dievas nebus nugalėtas
— — — — — — — — — — — —
Vardo neliks. Bet Šokis[*] liks
Ir Dievas nebus nugalėtas
— — — — — — — — — — — —

Erika Drungytė ir Valdas Kukulas; Lapės, 2006-05-26

Pasaulių neliks. Liks Gyvenimas
Ir Dievas nebus nugalėtas
(„Atitartinė Algimantui Mackui“, Patria, 2015, p. 64–65)
[* Ar tai ne aliuzija į Marčėno Šokius (2008), kur daug apie mirusius?]

— Metuos (2010, nr. 3) buvo Valdo Kukulo eilėraščių publikacija; pirmasis:

Nieko nėra, kas mirtų
Ar būtų mirę. Durpyne
Durpių seniai nėra, o bruknės
Raudonuoja, nors mirk patsai.
Ir tada supranti: po durpynu
Driekias tikrieji miškai.

Tavo kaulai labiau sudūlės
Ten nei čia. Kas naktį
Tu kalbiesi su motina, tėvu.
O sakyk, ar kalbėjais
Taip gyvai su gyvais jais? Niekas
Neišlieka ilgiau negu kraujas.

Kraujo balsas jungia ne žmones.
Šitas ežeras mirtų be šitos
Miško laukymės, o šitas
Vilkas be mano stirnos. Mano, –
Sakau ir žinau, kad tai mano. (p. 37)

Galbūt klystu mėgindamas suvokt, ką norėjo pasakyt ValdK: tai, su kuo mes esam susisaistę, kame įklimpę, ką vadinam gyvenimu, yra negyvenimas, tad ir tai, ką vadinam mirtim, – nemirtis; tikroji būtis yra tai, kas buvo, ko nebėr kitiems, ką tik aš suvokiu; tik tai tikra. — Antras tos publikacijos eilėraštis, kuriame irgi galima pastebėt ginčo su Mackum atspindžių, lyg papildo ir pratęsia pirmąjį:

Akmens ant akmens neliks,
Bet išliks neapykanta. Rožės
Nesiglaus viena prie kitos, bet išliks
Mūsų meilė. Nebūsim čia, eisim
Ten, kur pėdsakų jokių nelieka,
Kur nėra jokios meilės nei pykčio.

Neapykanta mintanti meilė tikra
Kaip vanduo. Akmens ant akmens
Neliks, bet šaltinis upe pavirs,
Krūmo gaisras – ryto žara. Nėra
Mūsų žemėje mūsų, nėra
Jokio pėdsako, kad kada buvom.

Užtat šitos grotos lietaus
Yra amžinos. Amžinos buvo
Iki šiol pilnaties ir delčios vienutės
Ir palatos. Tačiau kaliniai, ligoniai
Jose negyvens. Akmens
Neliks ant akmens. Jau neliko.

Akmens ant akmens neliks,
Tačiau kerštas išliks, o ypač
Kerštas mylinčių, ergo, mylėjusių.
Rožės pavirs nuodais, o aukso
Žiedas virs kilpa. Bet nieko
Tai nereiškia jau nesantiems.
                         Buvusiems. (p. 37–38)

ValdK eilėraščiai, dingojas, iš tų būtinybinių, išsiveržiančių, o ne ištraukiamų ar sudėliojamų. (Yra sakęs [≈]: jei užeina eilėraščiai, metu visas apžvalgas, jau verčiau temano, kad užgėriau ir neparašiau.)

(977) Ars memorativa: apie Mackaus knygą

erai, kad yra ką prisimint ir nemalonesnio. Malonūs prisiminimai būna tokie skysti, lyg per rūką, o kurie nemalonesni – tokie reljefingi.
Vakar buvau Šlapelių namuos. Algimanto Mackaus poezijos vakaras „Aš noriu tik žalios“ iš ciklo „Išėjusiems – sugrįžti“. Besiklausydamas poezijos ne tik galvojau, kaip galėčiau pasiginčyt su žodį apie Mackų tarusia Dalia Satkauskyte (ne Parulskis, o a.a. Valdas Gedgaudas paskutinis ryškiausias mackininkas), ir šiaip, pamačius apiplyšusią knygą Ir mirtis nebus nugalėta (Egidijus Stancikas savo egzempliorių buvo prieky ant tokios lyg spintelės pastatęs), visokių atsiminimų sukilo.
Viskas prasidėjo maždaug 1990-ų, regis, rudenį; dirbau „Vagos“ leidyklos Lietuvių literatūros palikimo redakcijoj. Be kitų leidybos krypčių, ir egzodo rašytojų knygos ėmė eiti be visokių viršaus leidimų. Ir Mackų reiktų išleist, buvo nuspręsta. Tokios gražios rinktinės, kokia išėjo Amerikoj – Augintinių žemė, 1984, su Prano Lapės piešiniais, „Vaga“, aišku, nepakartos, tai gal galima būtų Mackų pristatyt kuo išsamiau, ne tik kaip poetą? Parašiau laišką Algirdui T. Antanaičiui, išsamiausios biografinės apybraižos autoriui (buvo Metmenyse 1981-ais), klausdamas, kur dar, be Margučio, ieškot Mackaus tekstų. Pasiūlė kreiptis į poetę Živilę Bilaišytę, kuri 1971-ais, baigdama Pedagoginį Lituanistikos Institutą Chicagoj, parengė Mackaus bibliografiją, ten esą užfiksuoti ir tekstai, pasirašyti slapyvardžiais. Parašiau, paprašiau, atsiuntė. Vienintelė vieta, kur Lietuvoj sukaupti išeivijos periodikos komplektai, buvo vad. Partijos istorijos institutas. Tuolaik jam vadovavo Vanda Kašauskienė (rašytojo Raimondo K. žmona), be to, toks laikas buvo, kad visi norėjo prie gerų darbų prisidėt, – sėdėdavau po kelias valandas ten ir ranka nusirašinėdavau iš laikraščių; o Nacionalinėj (ten buvo kopijavimo aparatų) dariau kopijas iš žurnalų. Susikaupė medžiagos nemažai, ir skyrius „In memoriam“ susidėstė.
Iš to laiko prisimena griausmas iš giedro dangaus – Dalios Bilaišytės laiškas, rašytas 1991-11-12:

Gerb. V. Gasiliūne,

Rašau su liūdna žinia, kad šių metų rugsėjo 23 d. mano sesuo, Živilė Bilaišytė, mirė. Žinau, kad ji buvo nesenai atsiuntus savo darbą – A. Mackaus bibliografiją ir kad jūs šį darbą vertinot. Ji labai džiaugėsi, kad darbas jus pasiekė. Stebėjosi, kad nors kai atliko mažai jį vertino, iš tikrųjų yra labai naudingas, padės kitiems. Labai apgailestavo jūsų vargą ir laiko praleidimą perrašant darbus. [...]

Komentarus baigiau rengt 1992-ų gegužės 4 (30-metis). Knyga pasirodė po daugiau negu pustrečių metų. Per tą laiką išėjau iš „Vagos“, pradėjau dirbt pas Saulių Žuką „Baltose lankose“. Mėginau atsiimt knygą („BL“ žadėjo išleist nedelsdamos ir gražiau), bet nieko iš to neišėjo, Aleksandras Krasnovas, tuolaik „Vagos“ vyr. redaktorius, nesutiko atiduoti: mes išleisim (parėmė Atviros Lietuvos Fondas).
Knygai pagaliau išėjus, neilgtrukus, 1995-01-20, 7 meno dienose pasirodė Liudviko Jakimavičiaus, nuolatinio savaitraščio bendradarbio, recenzija (nepalanki, švelniai tariant):

knygos dailininkas Saulius Chlebinskas (1953–1999)

Geras daik[t]as, bet su broku

Algimantas Mackus. IR MIRTIS NEBUS NUGALĖTA. Vilnius, Vaga, 1994, 735 p., 7000 egz.

Nudžiugau išgirdęs, kad po kelerių metų stumdymosi ir odisėjų iš vieno „Vagos“ stalčiaus į kitą pagaliau pasirodė Algimanto Mackaus knyga „Ir mirtis nebus nugalėta". Tyčia rašau „knyga“, nes negaliu jos pavadinti pomirtiniais rinktiniais raštais dėl daugelio priežasčių.
     Su tų pačių metų signatūra (1994) „Vagos“ leidykla išleido (tiksliau – perleido) Antano Škėmos rinktinius raštus su Algimanto Bučio įžangos straipsniu ir čikagiškio leidimo komentarais. A. Škėmos ir A. Mackaus likimai taip metafiziškai ir tragiškai susiliečia, kad ir jų palikimo gretinimas gali būti ne vien atsitiktinės mirties faktu paremtas (abu žuvo autokatastrofose). Pavartęs ir vieno, ir kito pomirtinius leidinius, vis dėlto turiu pastebėti, kad labiau pasisekė Antanui Škėmai, nes jo raštus sudarinėjo artimi jam žmonės – amžininkai, „egzilai“. Beje, Virginijus Gasiliūnas – A. Mackaus knygos sudarytojas, matyt, patyrė daugybę sunkumų ir nepatogumų sudarinėdamas šią knygą. Visų pirma jam neteko matyti gyvo poeto, antra – jis „egzilų“ patirtį žino tik iš knygų, o trečia – sudarant tokio pobūdžio knygą yra būtina pasiknisti ne vien Lietuvos bibliotekose. Beje, sudarytojas ir pats prisipažįsta savo komentaruose, kad ne visa medžiaga jam buvo prieinama – kad naudojosi daugiausiai tik publikacijomis bei labai nedidele dalimi tekstų, kurie dūli užjūrių archyvuose ir rankraštynuose. Gal todėl tokie mėgėjiški, neakademiški ir komentarai, lyginant su A. Škėmos raštais. Kai kurie aiškinimai beveik paraidžiui perrašyti iš labai abejotiną vertę turinčios 1972 m. išleistos Lietuvoje Algimanto Mackaus rinktinės „Poezija“. Ir su šia knyga poetui nepasisekė. Ilgame įžangos žodyje šmėkščiojo gana talentingai inkrustuoti žaibolaidžiai: „pseudopatriotinės emigracinės literatūros srautas“, „gan lėkštai reiškiamas tėvynės ilgesys“, „žodynas, pasiskolintas iš reakcinės emigracijos“ ir t.t. (A. Baltakis). Beje, reikia ir prisipažinti, kad tokius beveik groteskiškus tekstus mokėjome ir perskaityti, ir dešifruoti, visai nekreipdami dėmesio į tai, ko reikalauja „ciesorius“ Zimanas ar Brežnevas.
     Tuo keisčiau atrodo dabar išleistas Algimanto Mackaus viso gyvenimo tekstų rinkinys be jokio įvadinio sudarytojo žodžio. „Amicus Plato, sed magis amica veritas“, Virgi.
     Knygos priešlapyje „Vagos“ leidykla dėkoja poeto motinai Marcelei Mackuvienei už mokyklų bibliotekoms nupirktus šio leidinio egzempliorius. Atviriausiai prisipažinsiu, – jei būčiau dabar moksleivis, tikrai neskaityčiau tokios knygos, kurios pradžioje nėra jokių nuorodų, kas yra jos autorius, kokį gyvenimą jis nugyveno, kokia buvo jo pasaulėjauta ir pasaulėžiūra, kada jis gimė ir kada žuvo. Turiu begales sentimentų Liūnei Sutemai, kurios poetiniu tekstu pradedama knyga, bet tas beveik proginis tekstas apie A. Mackaus pomirtinį rinkinį „Chapel B“ tikrai neaprėpia nei visos jo kūrybos, nei to, kas į šią knygą pakliuvo. Juolab, kad poetės tekstas yra metaforiškas, kuriam suprasti nepakanka vien A. Mackaus kūrybos, o reikia šiek tiek išmanyti ir pačios Liūnės Sutemos poetinį bei gyvenimo kontekstą.
     Niekaip negaliu suprasti: jei pats Virginijus Gasiliūnas nesugebėjo parašyti įvadinio straipsnio, kodėl tikrai apžvalginį Algirdo Titaus Antanaičio parašymą „Algimantas Mackus: Biografijos ir būdo bruožai motinos ir draugų prisiminimuose“ nukėlė beveik į pačią knygos pabaigą. Joks Lietuvos moksleivis neskaitys knygos taip, kad tik 609-ajame puslapyje sužinotų, kas buvo jos autorius, kaip klostėsi jo santykiai su ganėtinai pakrikusia išeivijos bendruomene.
     Viena bėda dar ne bėda. Atskirai ir ilgai būtų galima šnekėti ir apie knygos meninį vaizdą. Man regis, padaryta didžiausia klaida, kad knygą užsimota iliustruoti kaip kokį poezijos rinkinį (dailininkas Saulius Chlebinskas). Jo „kapiliarinė“ grafika, be abejo, papuoštų Alio Balbieriaus poezijos rinkinį, bet šalia A. Mackaus kieto dylaniško kalbėjimo ji tikrai „nesuskamba“. Nesuprantu, negi nebuvo įmanoma gauti nors vieną poeto nuotrauką bent jau knygos pradžiai. Jei kas manęs būtų paprašęs, tikrai būčiau iš užjūrių atvežęs – ir ne vien tik nuotrauką.

Po savaitės (1995-01-27) 7MD išspausdino atsakymą:

Atvirlaiškis Liudvikui Jakimavičiui dėl Mackaus knygos
Pone Liudvikai, išmaningasai vertintojau, Tavo opusas įkvepiantis, ir negaliu neatsiliepti. Pirmiausia – Mackaus knyga ir yra knyga, o ne rinktiniai raštai, tad jokie „tyčiai“ visai nereikalingi. Lyginti Škėmos perleidimą su nauju dalyku, aišku, galima, bet neprošal būtų priminti, jog tokio perleisti galimo daikto, kaip Mackaus rinktiniai raštai, mačiusieji ir pažinojusieji poetą etc. nėra parengę ir išleidę. Taip, Liudvikai, aišku, negerai, kad per vėlai gimiau ir gyvenu Lietuvoj. Dar reikėjo paklaust: „A počemu bez šapki?“, ir viskas būtų buvę galutinai aišku.
     Dabar dėl svarbiausio dalyko – dėl Mackaus rankraščių. Turiu pasakyti, jog jie ne dūli užjūrio archyvuose ir rankraštynuose, o yra privataus asmens, neatsakiusio į mano laiškus, rankose. Ir, matyt, ne tik į mano laiškus, nes po Dalios Juknevičiūtės mirties išeivijos periodikoje nebuvo nė vienos Mackaus kūrinių publikacijos, parengtos iš rankraščių. (Štai todėl ir yra tik knyga, o ne rinktiniai raštai.)
     Sakyti, kad komentarai mėgėjiški, neakademiški, nepateikiant jokių argumentų – Tavo reikalas, bet dėl žodžių, esą komentarų dalis paraidžiui nurašyta nuo 1972 metų „Poezijos“, – reiktų tiesiog spjaut Tau į barzdą sakant: „Tai šmeižtas“. (Ir nei amicus, nei juo labiau Plato čia niekuo dėti, kai jausmai valdo protą.) Sakau: tai melas, ir padorumas reikalautų atsiprašyt.
     Tavo pasigestasis įvadas (kas, kada, kur, ką, kaip etc.) man atrodė nereikalingas, nes: (1) knyga rengta žinantiems, kas yra Mackus, (2) kadangi yra skyrius „In memoriam“, kartoti nebuvo prasmės, o (3) kūryba pati kalba; interpretuoti ją dera ne knygos įvade, bet atskiruose straipsniuose bei monografijose. O dėl sumoksleivėjimo, – nors tai ganėtinai sunku, bent man, drįstu priminti moksleiviui L.J., kad jo literatūros vadovėlyje apie Mackų ir Liūnę Sutemą yra atskiras skyrius. Vadovėlį reiktų pasiskaityti, o Mackaus knygos, jei nenori, – neskaityk.
     Dėl skyrių atsklandų (ne iliustracijų) nesileisiu į ginčus, nesijaučiu gerai išmanąs šią sritį. Kad reiktų nuotraukos – ir aš rengdamas knygą taip maniau ir siūliau dailininkui; dabar džiaugiuos, kad nuotraukos nėra, nes tokiu būdu atspaudus vargu bau pažintum žmogų.
     O didžiausią įspūdį Tavo opuse padarė tai, jog, išaiškinęs, kas ir kaip turėjo rengti norimuosius matyti Mackaus rinktinius raštus, diagnozavęs mano kūrybinę impotenciją ir apkaltinęs plagijavimu etc., sugebėjai nė pusės žodžio nepasakyti apie „smulkmeną“, dėl kurios rengta ši knyga, – apie paties Mackaus tekstus. Sektinas profesionalios recenzijos pavyzdys. Sveikinu!

Dabar skaitydamas šitą sankirtą pagalvojau: svarbiausia buvo surinkt daiktan Mackaus tekstus; rinktinių skirtingoms skaitytojų grupėms galima parengt kiek reikia. Tai, kas nepateko knygon, esu čia paskelbęs (ne tiek jau daug atsirado):
— trys laiškai Daliai Sruogaitei;
— Antano Škėmos Vieno ir kitų recenzija ir replika;
— Tennessee Williamso Stiklinis žvėrynas (apie pjesę ir pastatymą).

(960) Dėl juoko: kas sieja dr. Basanavičių ir Algimantą Mackų?

[Visai įdomu skaityt pasipylusius rašinius (po to, kai MG Baltic pasiūlė milijoną) apie Vasario 16-osios akto paieškas. Vakar: Birutės Vyšniauskaitės „Ar 100-mečio proga pavyks iš Rusijos parsigabenti Vasario 16-osios aktą?“ — Aišku, ne. Nes Lietuvos ir Rusijos santykiai dabar tokie, kad tik špygos galima tikėtis. Vieno niekaip nesuprantu: ar žmonės su galvom apsimeta jų neturį, ar išties tiki tuo, ką šneka? Mūsų akys gali kiek nori krypt į Rusijos archyvus, užklausas gali rašyt Miknys, gali Linkevičius, gali Skvernelis, gali pati Grybauskaitė, atsakymas visiem bus tas pats: dokumentų, kurie jus domina, mūsų archyvas neturi. Net jei per collegas istorikus pavyktų sužinot, kad tame ar kitame archyve Aktas yr, vis tiek ofic. atsakymas būtų: nėr. Juk dar neužmiršom, kaip buvo sakoma, kad Maskvoj Molotovo–Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų nėr? O prof. Zenono Butkaus pasvarstymai, esą gal vertėtų nuvažiuot į revoliucija vadinamo bolševikų perversmo 100-mečio minėjimą viliantis, kad bus „geranoriškiau“ atsiliepta į paieškas, labai švelniai tariant, – visiški niekai. Galima be muilo sulįst vienon vieton, bet iš to vis tiek nieko gero nebus. Tik išsišūdinsim. — Ieškot dabar yr prasmės tik Vokietijoj, o iš Rusijos archyvų, kaip esu juokavęs, nebent kas išvogtų. Bet tatai visiškai tarp kitko.]
– Kodėl toks įrašo pavadinimas?
Šyptelėjau žurnalistės sakinio vidury: „Vieni istorikai mano, kad tautos patriarchas Vasario 16-osios akto originalą ilgai slėpė savo namuose“ etc. — Neturėjo Basanavičius Vilniuj savo namų; grįžęs gyveno Niškovskio viešbuty, paskui LMD būstinėj Aušros Vartų gatvėj, dar kažkur, nuo 1920-ų iki mirties – Andriaus Domaševičiaus namuose. O ir kam vienišiui savi namai? Tarsi darbų ir rūpesčių stigtų.
Ir prisiminiau Algirdo Gustaičio užfiksuotą epizodą – iš pokalbio po Algimanto Mackaus pranešimo apie lietuvių poeziją 1964-12-07 Los Angeles Dailiųjų Menų Klube:

M[ilton] Stark [1925–1992, liet. lit-ros vertėjas į anglų kalbą]: „Man Lietuva yra miškai, ežerai. [...] Ponas Mackus turi dainuoti apie Lietuvą. Ar jūs savo poezijoj turite namus?“
A. Mackus: „Aš nuomoju butą“. (Ir mirtis nebus nugalėta, 1994, p. 572)

Nieko blogo apie savus namus nenorėjau pasakyt, nors kartais įvairių minčių kyla.

(946) Susieji – ir [pagalvoji: yra vis dėlto pastovių dalykų], xxx

Algimanto Mackaus rinkiny Jo yra žemė (1959) yra eilėraštis „Miestas“ su motto:

Vieno daug keliavusio žmogaus aš paklausiau: „Kurie miestai yra didžiausi?“
Jis man atsakė: „Miestai, sutikti vaikystėje.“

Mackui toks miestas, aišku, Vilnius, kurį jis paskutinįkart matė 1944-ais, būdamas dvylikos:

Mes seniai išsiskyrėm,
tik mūsų nuotoly
kiekvieną nostalgišką vakarą
atsiveria tavo gyvos akys.
Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas,
ir aš kalbu žodžiais,
išsineštais vaikystės rankomis.

Aš grįžtu atgal į vaikystę,
į mirusį miestą,
kurį laikas apklojo anglim
ir žuvusių namų griaučiais.

Siauroj stiklo gatvelėj kaip aukso žvakidės
dega miesto akys, neužspaustos mirties nei laiko.

Kodėl mes negalėjome palikt susijungę tik akimis?
Kodėl mūsų sielos turėjo susijungti rankomis?

Kiekvieną vakarą, kai jaučiu savo likimo tikrovę,
tu ateini iš ūkanų,
iš tolimo laiko.
Tavo bokštuose skamba varpai,
tavo aikštėse renkas kuklūs miesto šventieji
ir tavo kiemų labirintuose vaikšto mano vaikystė.

Ne, mes niekada nebuvom išsiskyrę:
mes nesuskaitėm žvaigždžių, degusių virš miesto,
mes dar nepažinom savęs.

Į seną miestą tvinsta laikas,
į seną miestą grįžta šmėklos,
į seną miestą grįžta prisiminimų lūpos,
į seną miestą tiesia rankas vaikystė.

Mes niekada neišsiskyrėm:
tik raudono aksomo uždangoj
verkia baltas laivas.
(Ir mirtis nebus nugalėta, 1994, p. 91–92)

Kas Mackui (*1932) – Vilnius, tas Aleksandrui Jurewicziui (*1952) – Lyda.
Esmės nekeičia tai, kad Mackų tėvai pasiėmė bėgdami iš tėvynės, o Jurewiczių – repatrijuodami, tiksliau – „repatrijuodami“ do Polszy („ja nie chaczu u Polszczu...“).
— Visai atsitiktinai šie poetai susisiejo; per popieryną. 1994-03-18, šeštadienį, Šiaurės Atėnuose p. 4 Lietuvių PEN klubas pranešė, kad kitądien į Vilnių atvyks lenkų PEN centro narių; pirmadienį Konrado celėje vyks bendras vakaras. Prie skelbimo – trys Jurewicziaus eilėraščiai, versti Sigito Gedos.
Eilėraščio, skirto Tėvo atminimui, pradžia ir pabaiga:

1990; 1991 – Nagroda Czesława Miłosza
— apie knygą iš čia:
Złożona z wierszy, krótkich próz
oraz fragmentów listów od  babci,
jest autobiograficzną opowieścią
o kraju lat dziecinnych,
który  autor opuścił w wieku lat pięciu,
wyjeżdżając z rodzicami „do Polszy“.

Wciąż mam pięć lat i marynarski
mundurek na sobie
Wciąż na dworcu czeka
ostatni repatriancki pociąg
-   -   -   -   -   -   -
Ten pociąg jedzie
nie zatrzymując się nigdy
-------------------------------------------
Man vis penkeri metai ir jūreivio
švarkelis ant kūno
Vis laukia kieme
paskutinis repatriantų traukinys
-   -   -   -   -   -   -
Važiuoja tas traukinys
nesustodamas niekad

Eilėraštis „Debesys viršum Lydos“, skirtas Mamai:

Debesys viršum Lydos, sunkūs
debesys – kaip iš švino arba tylėjimo
Pamesti iš akių kaip tas miestas
Jau nieko čia, nieko čia
Nėra po mūsų – atmintis kuičiasi
akluose skersgatviuose, blyškiose
fotografijose, namų griuvėsiuos...
Ar kada nors jaunystė Tavo
Ar kada nors aš čia bėgiojau – – – )
Viskas byra kaip pelenai
Tarp mūro sienų prapuola verksmas
O, kokios tylios raudos prieš mirštant –
laukinės gervės rugsėjo skrydy
ar piktos rankos laužo šermukšnį?
Ir miesto nėr jau, net nesapnuojas
– vien tiktai debesys, andai
regėti
1987

Tikrai būtų įdomu paskaityt lyginamąją studijėlę Kas Vilnius ir Lietuva Algimantui Mackui? – Kas Lyda ir Gudija Aleksandrui Jurewicziui?
(O mano vaikystės Miestas – Ryga; ir jei dar rašyčiau eilėraščius, Rygai skirtąjį pavadinčiau „Pa cik bumbieri?“)

(758) Laiškų dėžę tuštinu, i: iš bendravimo su Kaziu Bradūnu

Prae scriptum. Gautieji laiškai sudėti dėžėn, ant kurios priklijuota laiškai įvairiausi.
Pagalvojau, gana jiems tūnot viename iš butų Laisvės prospekte Vilniuj, tekeliauja Rankraštynan (LLTI BR). Bet prieš ten atiduodamas, nenusižengdamas taisyklėms (kol neatiduotì – mano, asmens, o ne rankraštyno vedėjo – valioj), korespondenciją ir kt., pamaniau, imsiu ir paskelbsiu (tuolab: galiu šį tą ir pakomentuot).

(1) Pirmasis —vg— laiškas Kaziui Bradūnui (1917–2009) turėjo būt rašytas 1990-ų pačioj pradžioj; juodraščio neišsaugojau. — Bradūnas – Gasiliūnui:

Čikaga, 90.III.2

Gerbiamas sietynieti Gasiliūnai,
Ačiū už mane pasiekusį Jūsų laiškutį. Surado mane ir Jūsų užrašytieji man „Sietyno“ numeriai. Dabar žurnalo aš turiu antrąjį, penktąjį ir šeštąjį numerius. Ketvirtąjį tik esu matęs. Kitų visai nemačiau. Jeigu iš tų dar turėtumėte kokį atliekamą ir kaip nors man permestumėte, tai būčiau labai dėkingas. Bet nesirūpink, jeigu neišeina.
       Aplamai Jūsų „Sietynas“ yra pats geriausias kultūros, ypač lituanistikos, žurnalas Lietuvoje. Ir būtų didelis nuostolis, jeigu leidinys sustotų ėjęs. Kažkaip neteko girdėti, kad būtų išėjęs septintasis numeris. [Išėjo.] Todėl širdy ir neramu: negi pasiliks tik anie puošnieji, bet gerokai tuštesni? [Galiu tik spėt, ką K.B. turėjo galvoj: gal Sietyno numerius, kuriuose nėra ko nors apie jo bičiulius bendramokslius Bronių Krivicką ir Mamertą Indriliūną? – Žr. Ingos variantą komentaruose; ji greičiausiai teisi.]
Džiaugiuosi, kad ir aš su savo trigrašiu įsispraudžiau į „Sietyno“ puslapius [nr. 6, p. 28–33, buvo išsp. K.B. eilėraščių ciklas Venecijos vasara]. Ir ačiū Jums visiems už dėmesį.
       Labai sukrėtė mane Jūsų užuominos apie Mamerto Indriliūno ir Broniaus Krivicko likimą. Jaudina ir tai, kad rūpinatės jų atminimu. Mano paties atsiminimai turbūt būtų pavėluoti, jeigu ir siųsčiau. Deja, nesuspėjau jų parašyti. O gal ir jūs vėluojat? Tada duokite man paskutiniąją datą, iki kurios turėčiau savo atsiminimus jums atsiųsti. Žinoma, jie nebūtų kažin kas, nebūtų akademiškai intelektualūs, o tik asmeniški ir labai žmogiški anų laikų kontekste.
       Jeigu nebus kokių netikėtų kliūčių, tai su turistine grupe šį pavasarį – gegužės 16 d. – nutūpsiu Vilniuje. Pabūsiu Lietuvoje pora savaičių – iki gegužės 31 dienos. Gal kaip nors pavyks aplankyti ir savo artimiausių draugų kapus: Vytauto Mačernio ir Mamerto Indriliūno. O Bronius Krivickas, kiek mane informavo Čikagoje sutiktas Vytautas Kubilius, užkastas kažkur Latvijoje, į kurią jis su savo daliniu buvo pasitraukęs [tikroji B.K. žūties vieta tuolaik dar nebuvo žinoma; Latvijoj žuvo Broniaus brolis Jonas Krivickas].
       Tai tiek šiuo tarpu. Gyvuokit!

(2) Gasiliūnas – Bradūnui:

Vilnius, 1990.05.25

Gerbiamas Poete,
labai ačiū Jums, kad atsiliepėte į mano laiškelį, kad taip palankiai įvertinote mūsąjį „Sietyną“, kuris gyvas ir nepriklausomoj Lietuvoj (netrukus turėtų pasirodyti IX nr., jei kas nors neatsitiks).
       Atleiskite už ilgą tylą. Laukiau Jūsų atvažiuojant į Poezijos pavasarį, tada ir būčiau ieškojęs progos prie Jūsų prisibrauti ir pakalbinti. Bet įvykiai susiklostė, deja, kitaip.

viršelio dailininkas – bičiulis a.a. Audrius Naujokaitis

       Gerbiamas Poete, Jūsų laiške žadėtieji atsiminimai apie Bronių Krivicką ir Mamertą Indriliūną yra laukiami bet kada, ir juos „Sietyne“ bemat skelbtume. Kadangi šį laišką siunčiu per Vytą Landsbergį, kuris maždaug mėnesį bus Amerikoj, tai gal Jums pavyktų per tą laiką parašyti, ir jis grįždamas parvežtų? Jeigu Jums toks pasiūlymas netiktų, viliuos vis tiek kada nors atsiminimus pasieksiant mane ir tuo pačiu „Sietyną“ [K.B. atsiminimai ir trys eilėraščiai buvo paskelbti Sietyno nr. 10, p. 48–56; ar per Vytą L. jie iš JAV atkeliavo – nebeprisimenu].
       Kadangi laiškų nuorašų nepasilieku [pirmojo laiško nuorašo nepasilikau; šito – jau pasilikau; skaitot], šiek tiek primiršau, ką esu rašęs apie B.K. ir M.I. anajame.
       Kovo mėn. įvyko du B.K. ir M.I. prisiminimo (tiksliau – priminimo) vakarai: vienas restauruotoje Biržų pilyje (ypač įspūdingai pasakojo dabar Panevėžy gyvenanti Elena Gabulaitė [išsp. Sietyno nr. 9, p. 55–60]), antrasis – Vilniuje, Menininkų rūmuose [jaunimui: dabar ten Prezidentūra]. Pastarąjį filmavo Lietuvos TV, ir jau du kartu buvo rodyti per televiziją jo fragmentai (trunka valandą).
       Po šios laidos parašė viena moteris iš palatvijės ir pranešė turinti B.K. poezijos sąsiuvinį. Dabar šis unikalus mūsų literatūros ir pasipriešinimo sovietams „liudininkas“ yra mano rankose. Pats sąsiuvinis pavadintas „Žiaurusis Dievas“. Jame: 34 eilėraščių skyrius tuo pat pavadinimu, 38 sonetų rinkinys „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“ (skirtas, kaip galima suprasti, žmonai), satyra „Po Stalino saule“, kurią sudaro per 60 eil., ir 71 Goethės eil. vertimai, pora Ronsard’o, po vieną Baudelaire’o, Nikolaus Lenau ir Agnes Miegel. Toks turinys. Tai rašyta ir versta 1945–1949 m. Šiek tiek jų bus paskelbta IX „Sietyno“ nr. [publikacija „Poezija tarsi iš nebūties“, p. 70–93; dabar sąsiuvinis saugomas LLTI BR, F1-7584], o viskas – B.K. Raštuose, kuriuos baigiu rengti, bet paskutinio taško dar nedrįstu dėti. Yra vilties, kad dar gali šis tas „išplaukti“. [Ir išplaukė – buv. Partijos istorijos instituto archyve radau mašinėle perspausdintą poetinės kūrybos ir vertimų visetą (1945–1951), dovanotą Juozui Šibailai-Diedukui; Raštų pirmas tomelis – kaip Sietyno bibliotekėlės pirmoji knyga, išėjo 1993-ais.] Be to, Vilniaus Universiteto archyve pavyko rasti B.K. diplominį darbą „J. Aisčio-Aleksandriškio idėjų pasaulis“, kurį Putinas ir Maciūnas įvertino lab. gerai. Beje, knaisiodamasis po bibliografijas užtikau tokį faktą, kad 1974 m. „Draugo“ kultūriname priede buvo perspausdintas B.K. str. iš „Kūrybos“ „Kančia ir džiaugsmas J.A.-A. poezijoje“. Lietuvoje 1974 m. „Draugo“ nepavyko rasti. Nebent jis galėtų būti dabar sovietų kareivių okupuotame vad. Partijos istorijos institute, bet ten prasibrauti neįmanoma. Gal Jūs galėtumėte kaip nors parūpinti šią publikaciją? Būčiau be galo dėkingas. Tiesa, VU rankraštyne yra ir Jūsų diplominis darbas.
       M.I. diplominio darbo nebuvo baigęs. Tad ir diplomo negavęs. Jo kokių nors nežinomų rankraščių nepavyko kol kas rasti.
       Susikaupė nemažas pluoštas nuotraukų, bet vargu ar pavyks jas paskelbti M.I. ir B.K. knygose, nes jas žadame pirmiausia išleisti tokiu pat būdu kaip ir „Sietynus“, t.y. be iliustracijų.
       Prašau atleisti, kad tiek daug prirašiau ir sutrukdžiau.
       Perduodu savo ir kitų sietyniečių pagarbą bei linkėjimus, ir lieku su viltimi –
                                                                                                                                                              Virginijus Gasiliūnas 

Raštiško atsako, regis, nebuvo. Tik bendrauta, kai Kazys Bradūnas pirmąkart atvyko į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą 1990-ų rudeniop. Per Maskvą–Rygą. Iš Rygos važiuodamas Vilniun, buvo sustojęs ir Gerkiškiuos šalia Pabiržės, kur pakasti Mamerto Indriliūno palaikai. (Broniaus Krivicko vardas tan paminklan įrašytas iš tuolaikės nevilties: esą nežinia, kur žuvo, tai bent čia įamžinkim.)

        1990-09-13 įjungęs diktofoną bendravau su Kaziu Bradūnu. Iš to išėjo publikacija Šiaurės Atėnuose, 1990-09-26, nr. 34, p. 3 (pasirašyta: Paulius Tolvaiša; su Audriaus Zdanavičiaus nuotrauka):

Poetas Kazys Bradūnas: Buvau ir duobkasys

Perfrazuojant „Vagos“ išleistosios Kazio Bradūno poezijos rinktinės pavadinimą, tauta renkasi prie vieno stalo. Ir ne paskutinei vakarienei. Kas grįžta iš už Atlanto su savo dvasios dovanom, kas iš Sibiro karstuos jau, vilkimės, amžinam poilsiui gimtojon žemėn. Bet dar, matyt, negreit unikalioji tautos patirtis per pastaruosius dešimtmečius bus suimta vienan daiktan – skausmai ir džiaugsmai, sudužusios viltys ir išsipildymai, netektys ir neuždusintas noras būti laisviem. Ir gal tada suprasim, kad esam be galo turtingi – ir bent savigarbos bei pagarbos verti.
       Atsiradus progai, užklausiau poetą Kazį Bradūną galbūt ne apie pačius esminguosius, bet, pamaniau, bene įdomiausius jo gyvenimo momentus – pirmąsias knygas, išėjusias dar vokiečių okupuotoj Lietuvoj, pirmuosius tremties metus Vokietijoj ir „įsikurtuves“ Amerikoj. 

----------------------------------------------------------------------------------------------------- 

Pirmoji rankraštinė mano knyga – tai „Pėdos arimuos“. Ji buvo parašyta anksčiau negu „Vilniaus varpai“. Ir galbūt būtų išėjusi 1944 metais. Jau buvo atspausdinta, sulankstyta, tik viršelis neužlipintas – ir bolševikai grįžo. Bernardas Brazdžionis, kada Kauną jau apšaudė ir bombardavo, užėjo spaustuvėn, žiūri – Bradūno knyga. Tai jis lašinių davė darbininkams ir paprašė: susekit man bent dešimt, greitosiomis užlipinkit viršelį (Antano Kučo buvo pieštas). Tie ir padarė. Ir Brazdžionis, siekdamas mano tėviškės, kuprinėlėj atnešė tuos dešimt egzempliorių. Išdalinau draugams, o pats likau su viena. Ir tik tiek teturėjau. O pernai mano tėviškės kaimyno anūkė, gyvenanti Kaune, per važiuojančius Amerikon perdavė antrą egzempliorių. 
        Bet, pasirodo, bolševikai ne viską sunaikino. Eugenijus Matuzevičius pirmam laiške, kuris mane pasiekė Amerikoj, rašė, kad „Pėdas arimuos“ nuvežė neįrištas į Kauno senamiesčio krautuves ir naudojo kaip vyniojamąjį popierių. Bet mes, sako, šitai sužinoję, eidavom į tas krautuves ir atsirinkdavom lakštus. Ir taip ne vienas egzempliorius išliko. O va Jonas Juškaitis dabar pasakojo, kad jis, pradžios mokyklos mokinukas, 1944 metų rudenį Jurbarko knygyne nusipirko mano „Pėdas arimuos“... 
        Vilniuj buvau ir tokį eilėraščių cikliuką parašęs. Sykį atvažiuoja Bernardas Brazdžionis (mudu buvom pažįstami, dar gimnazistas bendradarbiavau jo redaguojamuose „Ateities spinduliuos“, ten mano pirmus eilėraščius išspausdino) ir klausia: ką rašai, Kazimierai? Sakau: parašiau tokį cikliuką. – O ar negali man duoti? Mes, sako, Kauno literatai, susirenkam kartais, tai bus naujiena – paskaitysiu tavo sonetų. Ir išsivežė. Po kokių dviejų mėnesių vėl atvažiavo į spektaklį ar operą ir atvežė tuos „Vilniaus varpus“. Toks žalias viršelis. Taip 1943 metais išėjo tie sonetai be jokio okupacinės valdžios leidimo, nors parašyti vėliau už „Pėdas arimuos“. Paskui dar papildžiau ir antrą laidą išleidau jau Tiubingene – su amžinatilsį Liudo Vilimo iliustracijom, dviem spalvom...
       Šiaip Vilniuj okupacijų metais ne tik tos kultūrinės sueigos pas profesorių Vincą Mykolaitį-Putiną, toks akių prašvietimas būdavo, kai kas mėnesį po sykį, penktadienio vakarais, mes savo eilėraščių paskaitydavom, jis savo, kurių neskelbė. Buvo ir tokių šeimų, kurios mėgo poeziją ir mus, rašančius studentus, privačiuos namuos į literatūrines vakarones pasikviesdavo. Tų šeimų dukros dažniausiai universiteto studentės, mūsų pažįstamos. Atsimenu, kai mano pirmoji knygutė išėjo, tai tokia Ladygaitė, nepriklausomybės laikų generolo duktė, savo namuos suruošė lyg ir savotiškas sutiktuves. Skaičiau savo sonetus, vakarojom...
---------------------------------------------------------------
Vokietijoj rūpėjo vien tik, kad mūs neatiduotų rusams. Sakysim, ukrainiečius, totorius buvo leista rusams patiems suimt, susikraut į sunkvežimius ir išsivežt. Tai mes, tokių pavyzdžių matydami, labai bijojom, kad ir su mumis tas neatsitiktų.
       Jokių prošvaisčių ateity nebuvo matyti. Dar išsyk vieni tikėjosi: o, bus tuoj karas su rusais, jau Amerika atominę bombą turi, pasakys: ponai, eikit atgal, ir visi einam į savo kraštus. Bet amerikiečiai to nepadarė, o rusai kaip atsisėdo, taip ir sėdėjo Europos vidury, galėjo laisvai važinėt po Vakarų Vokietiją su savo smailais durtuvais. Važiuoja koks nors rusų sunkvežimis, ir baimė ima, ar nesustos prie mūsų stovyklos. Ta baimė dingo, kai prasidėjo įtampa tarp Vakarų sąjungininkų ir rusų, kai tie 1948 metų pabaigoj ar 1949-ųjų pradžioje ėmė blokuot Berlyną – pusei metų ar keturiems mėnesiams uždarė visus žemės kelius. O Vakarų Berlyne apie du milijonai gyventojų – jiems reikia gyvent, reikia duonos, pramonė turi judėt. Vakarų sąjungininkai suorganizavo tokį oro tiltą, kad vos ne kas minutę leidos ir kilo transporto lėktuvai, jie viską pristatė: ir kurą, ir dujas, ir aliejų, ir maistą, ir žaliavas, – viską, kad miestas funkcionuotų visiškai normaliai. Rusai, matyt, nesitikėjo, kad Vakarai šitaip galėtų aprūpinti dviejų milijonų miestą visa kuo. Taigi rusai pirmiausia blokadą išbandė ne prieš Lietuvą, bet prieš Berlyną. Tada mes jau manėm, kad bus karas. Ir gal būtų prasidėjęs, jeigu rusai būtų išprovokavę – pašovę kokį lėktuvą ar pan. Visi tada kalbėjo: jei jie ką nors, tai Vakarai jau smogs. Bet jokio incidento nebuvo. Paskui pakilom Amerikon.
       Kultūrinis gyvenimas Vokietijoj labai klestėjo. Žmonės neturėjo ką veikt, patys apie save apsikuopdavo, prisikirsdavo miškuos malkų. Visa stovyklų administracija – pačių gyventojų rankose, tiktai tokia organizacija UNRRA (ką reiškia tos raidės, aš ir nežinau) atveždavo visa, kas reikia. Drabužius duodavo, visą maistą atgabendavo ir į sandėlį sukraudavo. Pati stovyklos vadovybė (lenkų stovykloj – lenkiška, lietuvių – lietuviška) tą turtą dalindavo. Niekas nevertė, kad eitum dirbt į vokiečių fabrikus ar kur kitur. Turėjo žmonės pastogę – nei užpučia, nei užlyja, tai visokio galo ir išsigalvodavo.  Ypač pajėgi buvo Bernardo Brazdžionio karta, mes tai dar geltonsnapiai,  jaunieji rašytojai. O, kas ten darydavos! Literatūros vakarai, tokia skrajojanti ketveriukė – Antanas Gustaitis, Pulgis Andriušis, Brazdžionis ir Stasys Santvaras – beveik tik kelionėse ir praleisdavo laiką, su literatūros rečitaliais važinėdami. Ir lietuviškas baletas buvo – statė „Kopeliją“, klasikinius veikalus ir gastroliavo. Tų stovyklų keliasdešimt. Iš vienos į kitą, iš vienos į kitą – žmonės vaišingi, kaip ir dabar Lietuvoj, tai tik gyvenk. 
       Laikraščiai ėjo, žurnalai, knygų kelios leidyklos. Turiu visų komplektus. Iš žurnalų paminėt reikia „Žvilgsnius“, „Gintarą“, nuo 1945 metų redagavau „Aidus“. Tada visi rašė. Ir gerai rašė, mokėjo lietuviškai, nereikėjo redaktoriui dirbt – gauni rankraštį ir gali nešt tiesiai į spaustuvę. „Aidus“ iš pradžių Miunchene ir redagavom, ir spausdinom. O paskui spausdint pradėjom Augsburge, ten geresnis lietuviškas šriftas buvo. Toj pačioj spaustuvėj ėjo ir toks savaitraštis „Žiburiai“, kurį laiką net dienraštis buvo. Iš Miuncheno į Augsburgą valanda kelio, tai ir važinėdavau kas antrą dieną „Aidų“ laužinio ar korektūrų skaityt.
       Žodžiu, labai gerų knygų išėjo. Sakysim, Vinco Ramono „Kryžiai“. Tai, mano galva, pats geriausias išeivijoj parašytas romanas. Ir keista, kad Lietuvoje, kai perspausdina ne vieną išeivijos rašytoją, Ramonas yra užmirštas. Tiesa, „Kryžiai“ didelį erzelį sukėlė, bet tai literatūrinį gyvenimą tik paįvairino. Juk jo knygoje „Dulkės raudonam saulėleidy“ – visas pirmas bolševikmetis kaip ant delno. Lietuvos miestas, konkrečiai – Marijampolė, o „Kryžiuose“ – Suvalkijos kaimas.
       Vincas Ramonas ideologine prasme buvo „frontininkas“. Tai aš Lietuvių Fronto Bičiuliams sutikęs vis sakau, kad pasirūpintų jų ideologiją reiškusio rašytojo perleidimu Lietuvoj. Tai tikrai didelis rašytojas. Ir toks keistas žmogus. Marijampolės marijonų gimnazijoj mokytojavo, viengungis visą gyvenimą.
       Beveik dvidešimt dvejus metus, nuo 1961-ųjų, redagavau „Draugo“ kultūrinį priedą ir vis stengdavaus, kad Ramonas parašytų kokią novelę atkarpai. Jis ateidavo į redakciją per metus gal porą kartų užsimokėt prenumeratą ar kokias mišias užprašyt pas marijonus koplytėlėj. Tai aš vis, kai gurkšnodavom kavą, prašydavau: „Vincai, parašyk man novelę.“ O jo argumentas būdavo toks: „Žinau, kad geriau už ‘Kryžius’ neparašysiu. Tai aš ne toks durnius, kad rašyčiau ir visi sakytų: matai, Ramonas jau išsikvėpė.“ Ir neparašė. O gal būt ir geriau parašęs?
---------------------------------------------------------------
Mūsų šeima iš Vokietijos išplaukė 1949 metų gegužės mėnesį. Iš pradžių Amerikoj buvau duobkasys. Ir labai tuo didžiuojuos. Sakau: mano buvo šekspyriška profesija. Atsimenat „Hamleto“ tuos du duobkasius, kurie paėmę kaukolę filosofuoja? Mes kastuvais kasdavom, o dabar Amerikoj tokie maži buldozeriai, kaip siuvamoji mašina padaryti, – ir iškasa.
       Paskui statybinių akmenų apdirbimo įmonėj dirbau. Iš granito, marmuro, dolomito darydavom karnizus, palanges. Ta įmonė buvo Baltimorėj, pašonėj esantį Vašingtono Kapitolijų ir Prezidentūros rūmus remontuodavome. Milžiniški pastatai – tai remontuoja ir remontuoja. Kaip Vilniaus senamiestį – restauruoja ir restauruoja. Aš ir sakau: buvo toks meisteris kaip Michelangelas – su plaktuku ir kaltu. Jis statė Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kupolą, o aš – Vašingtono Kapitolijaus...
       Išsyk prie tų akmenų šeši ar septyni lietuviai dirbom. Paskui vieni išvažiavo į Čikagą, kiti į Klyvlendą, o mes trys iki 1961 metų triūsėm. Buvo tokia pašiūrė – tik stogas ir viena siena, žiemą ir šalta, ir vėjai, tai mes prie tų mašinų statinėse ugnį kūrendavom. Turiu nuotrauką, kurią jei parodyčiau ir pasakyčiau, kad mes Vorkutoj ar prie Laptevų jūros, tai niekas, matyt, nesuabejotų. Ir dar vieną turiu. Aš jau buvau meisteris prie tos mašinos, o mano padėjėjas – tikras grynakraujis indėnas, kuris nei rašyt, nei skaityt nemokėjo, tik nueit šnapso nusipirk, ir cigarą visada rūkydavo. Jis vis pasakodavo, kad jo gimtinė buvusi Nort Karolainoj...
       Griebės žmonės į Ameriką atvažiavę darbo, kokio tik gauna, kad nors atsistotų ant kojų, savo rankom užsidirbtų pinigų, kad nereiktų ubagauti, pašalpų ieškot. Siekėsi žmonės ir prasigyveno. Lietuviai – tik savo darbštumu ir sąžiningumu. O paskui stūmėm vaikus į mokslus. Juk iš tos lietuvių masės – apie 80 procentų buvo inteligentai. Jeigu žmogus moka tvarkytis gyvenime, tai Amerikoj nežūsta. Bet tas geras gyvenimas kitus tvirkina. Kartais nufotografuoja sovietų žurnalistai girtą kur nors gatvėj gulintį, va, sako, Amerikos benamiai! Yra jiems prieglaudos. Tuos benamius sugaudo, užregistruoja, o jis rytoj vėl gatvėj. Protestuoja, kad laisvę kažkas varžo: jis nori gyvent kaip benamis. 

-----------------------------------------------------------------------------------------------------
Paskui kalba pakrypo kiton pusėn, ir Poetas prasitarė:
       – Vilniaus beveik nemačiau. Tik vieną dieną Katedros požemius Napalys Kitkauskas aprodė ir į Gedimino kalną visa šeima buvom užlipę. O šiaip – keliavom, keliavom, keliavom...
       – Ir to laiko nebedaug liko, – išsprūdo apie viešnagės pabaigą pagalvojus.
       – Kad ir gyvent nebedaug liko, – palingavo galvą Poetas. – Bet vis sakau: kai bus man aštuoniasdešimt, tai nusiskusiu barzdą ir penkiolika metų atjaunėsiu, – šyptelėjo.
       Sveikatos ir kūrybinės sėkmės Jums, Poete. Ačiū už prisimintas gyvenimo nuotrupas, už poezijos knygas. 

(3) Šitas laiškas rados iš noro pasiaiškint. Nesmagu aiškintis, ypač jei nesijauti kaltas dėl ko nors esąs. Pradžioj maniau, kad neverta jo šičia skelbt, bet paskui persigalvojau – vis dėlto šioks toks nesusipratimų liudijimas, tebūnie. – Mėginu atkurt tuolaikę situaciją: išeivijoj „srovės“ jau išsigraužusios savas vagas; kas rimtai plaukia, kas pakrantėj įsitaisęs; grubiai skirstant – ateitininkai/frontininkai vs liberalai/santarininkai; Draugas/Aidai vs Akiračiai/Metmenys. Mums, galima sakyt, jaunuoliams (dar nebuvo nė 30), čia, Lietuvoj, buvo įdomu viskas, ką ten tik rasdavom gyvo, nesvarbu, ar Aiduos, ar Metmenyse straipsnis paskelbtas, jei geras – tai geras. O Kazys Bradūnas – Aidų, Draugo kultūrinio priedo redaktorius, ateitininkas, ir jam norėjos, kad ir čia, Lietuvoj, tokios orientacijos žmonių rastųs, kad jo ir bičiulių pėdom eitų. Gasiliūnas lyg ir ton, „teisingon“, pusėn suko, bet staiga ėmė ir – nuklydo pas santarininkus, jiems ėmė tarnaut. — Gasiliūnas – Bradūnui (juodraštis be datos, turėtų būt 1990-ų spalis):

Garbus Poete,
šį laišką imuos rašyt jausdamas savotišką nesmagumą, apėmusį po pašnekesio su Vytu L. jau Jums išvykus, kai jis papasakojo apie Jūsų susirūpinimą dėl mano jau sudarytų „Laisvųjų Metmenų svarstymų“ [knyga išėjo 1993-ais].
       Kadangi po susitikimo pas Vytą L. pajutau labai didelį pasitikėjimą Jumis (tokio nejutau net Marcelijum Martinaičiu, kurs studentavimo laikais (1980–1985) mums buvo tikras autoritetas), tad ir norėčiau viską išklot kaip Tėvui. Atleiskit, jei tai skambės familiariai ir Jus žeis. Bet toks jau mano netikęs būdas – labai dažnai kalbu tai, ką jaučiu, o ne tai, ką reiktų, ir neretai susilaukiu nemalonumų.
        Taigi, sudaryti Metmenų stipriausių straipsnių rinkinį (ne visos išeivijos!) prieš pusmetį pasiūlė Rašytojų sąjungos Leidybinės grupės sekretorius Eugenijus Ignatavičius. Iš pradžių atsisakiau, siūliau pasiieškoti kito, solidesnio sudarytojo. Bet po kurio laiko vėl paskambino p. Ignatavičius ir ėmė įkalbinėt: atseit, sietynietis, ir jauni turi imtis darbo etc. Buvau beveik viską skaitęs, kai kuriuos numerius dar prieš visas pertvarkas, ir sutikau. Vis dėlto Kavolio, Mickūno, Donielos, Šilbajorio ir kt. Metmenų autorių straipsniai, sudėti knygon, reikalingi. Taip ir atsirado tas rinkinys.
        Tiesą sakant, nesu Metmenų adeptas, juoba liberalas [tuolaik – taip, XX amžiuj balsuodavau už konservatorius, t.y. už Landsbergį, tik kai datą rašyt pradėjom nuo 2 – už liberalus ėmiau]. Greičiau, kaip sakydavo mano senelis, priklausau abejojančių savagalvių padermei. Nors mums, gimusiems Chruščiovo laikais ir augusiems klestint Brežnevo „brandžiam socializmui“, žodžiai laisvė, liberalizmas turėjo kažkokios magiškos galios. Antra vertus, iš išeivijos periodinių leidinių bene vieninteliai Metmenys mus vargais negalais pasiekdavo. Mūsų alkani protai daugiausia mito žmonių bibliotekose bei palėpėse užsilikusiom prieškario knygom, Židiniu, „gardžiąja“ Naująja Romuva. (Nekalbu apie tai, ką turėjom skaityti, kad galėtumėm baigti mokyklas ir universitetus.) O apie Aidus, Draugo kultūrinį priedą, Į Laisvę ir kt. težinojom (tikrai dauguma), kad tokie yra. Ir viskas. Tik kai buvo panaikinti spec. fondai atsirado galimybė bent jau perversti ir labiausiai dominančius straipsnius perskaityti. Bet suspėk tu viską žmogau aprėpti, kai ne tik atsiveria galimybė su išeivių leidiniais susipažinti, bet ir imami spausdinti tremtinių atsiminimai etc. Be to, sakysim, [Nacionalinės bibliotekos fonduose] Aidų vos ne dvidešimties metų numerių trūksta, beveik viso dr. Juozo Girniaus redagavimo laikotarpio, kitų metų – iš 10-ties 5–6 nr.
        Tai, kas ateidavo iš anapus Atlanto, mes gaudėm ir rijom nelabai rinkdamiesi, ar frontininkų, ar ateitininkų, ar liberalų. Ir aiškaus supratimo apie ideologines bei pasaulėžvalgines sroves nelabai turėjom. Tik dabar, kai paaiškėjo, ką Liūtas Mockūnas padarė su Egzodo literatūros atšvaitais [sudarė lietuvių egzodo literatūros kritikos antologiją, 1946–1987] (beje, pirmas atvejis, kai ir Lietuvoj (Vidmantas Valiušaitis Pergalėj [„Ką atmuša ‘Egzodo literatūros atšvaitai’“, 1990, nr. 8, p. 86–93]) išdrįsta, o gal pajėgta kritikuot išeivijos sudarytoją ne iš bolševikinės konjunktūros sumetimų [pagrindinis priekaištas, kad pristatomi tik „savi“ kritikai, vad. naujoji karta; visiškai diskvalifikuojama vad. vyresnioji karta – Brazaitis, Maciūnas, Vaičiulaitis, Grinius], ir mums, jauniems, ima šviesėt akys žvelgiant į išeivijos literatūros ir apskritai kultūros peripetijas.
        Taigi net nebežinau, ką man daryt – atgailaut, smerkt save, kad nieko pikto širdy neturėdamas ėmiaus ir sudariau tą Metmenų straipsnių rinkinį? Atsisakyt jau padaryto darbo? Nors, garbės žodis, nesijaučiu padaręs nuodėmės. Tuo pačiu metu suprantu, kad santariečiai liberalai pakeliui į Lietuvą gana stipriai išsiveržė į priekį, net užbėgo kai kam išties vertingesniam už akių. Esu įsitikinęs, jog tiesiog būtina sudaryti ir Aidų straipsnių bent porą tomų, nes Maceinos, Griniaus, Girniaus, kunigijos didžiųjų protų darbai gal net reikalingesni Lietuvai. Bet kas iš Lietuvoj esančių aprėps tokias platybes, kalnus – tiesiogine žodžio prasme – medžiagos?.. Beje, apie tai užsiminiau dar prieš minėtąjį pokalbį su Vytu L., atsakydamas į Pergalės anketą „Laisvės gundymai“ apie lietuvių literatūros ateitį [išsp. 1990, nr. 11, p. 97–99].
        „Vagoje“ paklibinau reikalus dėl Vinco Ramono Kryžių „Aukštupių“ serijoje. Tik labai gaila, kad kažkoks kooperatyvas jau ėmęsis Dulkes raudonam saulėleidy leist fotografuotiniu būdu. Kaip baigiamąjį pasiūliau dr. Jono Griniaus straipsnį, rašytą šio romano proga ir išspausdintą 1948 m. Aiduose. O gal kas nors išsamiau ir dar įtaigiau yra rašęs? Gal vertėtų, kad kas iš Lietuvių Fronto Bičiulių dabar naują parašytų? Lietuvoj tokio, beveik įsitikinęs, nėra. [„Vaga“ neišleido, 1992-ais išleido Į Laisvę fondo Lietuvos filialas Kaune.]
      Atleiskit, Poete, kad tiek daug pripliurpiau apie save. Tikriausiai tai Jums nelabai ar net visai neįdomu. Bet norėjau (tik nežinau, ar pavyko) paaiškinti situaciją dėl to savo darbo.
        Ir dėl publikacijos Šiaurės Atėnuose nesu patenkintas. Atleiskit, visai nevykusiai įrėminau Jūsų pasakojimus, tikrai.
                                           Su pagarba – Virginijus Gasiliūnas 

P.S. Paulius Tolvaiša – mano pseudonimas ŠA. Beje, jei norėtumėt gaut (jei negaunat) šį laikraštį – praneškite. Tai bus mums didelė garbė. Dar kartą ačiū už sušalpą – stengsiuos kaip galima racionaliau panaudot leidžiant Broniaus Krivicko Raštus. Pirmasis 300 p. tomelis jau beveik perspausdintas.
                                            Sudiev – vg

Ar sulaukiau atsakymo – nebeatsimenu; dėžėj – nėra.

— turima omeny knyga Chapel B, išėjusi po poeto žūties —

(4) Esu parengęs Algimanto Mackaus rinktinę Ir mirtis nebus nugalėta (išėjo su 1994 data). Knygos pabaigoj yra skyrius, kur sudėti Mackui dedikuoti tekstai. Vienas jų – Kazio Bradūno eilėraštis. Nusiunčiau korektūrą klausdamas, ar nieko prieš, kad šitas tekstas būtų rinktinėj ir – kad patikrintų; matyt, dar šį tą buvau pridūręs. — Bradūnas – Gasiliūnui: 

Vilnius, 94.XI.23 

Mielas Virginijau,
Ačiū už laiškutį. Malonu buvo išgirsti, kad Pats nenuleidi rankų ir su literatūra pirštus esi sudūręs. Žinoma, nieko neturiu prieš, jei tą mano epitafinį eilėraštį ten kur nors priglausite prie Algimanto Mackaus.
       Malonu girdėti, jog juda ir antrasis Broniaus Krivicko Raštų tomas. Jo leidimo reikalu norėčiau su Pačiu pasikalbėti. Gal galėtum man paskambinti telefonu: [...]. [Antrasis B.K. Raštų tomelis tokiu pat pavidalu kaip pirmasis neišėjo. Viskas per ilgai užsitęsė. Sietynas užsiraukė 1991-ais, po kelerių metų pavymui leist bibliotekėlės antrą knygą – ne šis, nei tas. Ir kaip ją išleidęs beplatinsi?]
       Tai tiek šį kartą. Gyvuok!
                                                        Kazys Bradūnas

Paskutinį kartą su Poetu pabendraut teko 2004-06-09. Jau labai sunkiai vaikščiojo, bet galva šviesi. Aisčio 100-mečio proga paprašiau prisimint ir net padainuot. Puikiai! – Nežinau, ar tie 06-13 transliuoti „Literatūros akiračiai“ išlikę radijo archyve (savajam turiu).