(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2020-08-27

(1233) Dėl juoko, bet ne tik: Pasvalio geišos

kaip kairiarankis, atkreipiau dėmesį: puodukai kairėj rankoj
gal darant atspaudą negatyvas buvo apverstas?

Internetiniam aukcione nusipirkau dvi nuotraukas, galima sakyt, diptichą. Nuotraukų autorius – pagrindinis prieškarinio Pasvalio fotografas Antanas Katilis/Katilius. Viena nuotrauka su spaudu:



Apie 1920–1939 metus turėjo fotoateljė Vilniaus gatvėj 10 ir Vytauto Didžiojo aikštėj, be to, knygyną, raštinės ir fotoprekių parduotuvę. (Jonas Nekrašius straipsny „Fotografijos raida Šiaurės Lietuvoje“ rašo, esą 1939-ais su žmona vokiete išvyko Vokietijon ir tolesnis likimas nežinomas; Zita Pikelytė disertacijos Lietuvos provincijos fotografija 1918–1940 metais priede (p. 202) pateikdama AntK biogramą nemini Vokietijos, bet rašo, kad 1949-ais su šeima buvęs ištremtas į Sibirą (ir kad Pasvalio krašto muziejuj yra jo spaudu žymėta nuotrauka Sujetichoje 1957-ais). Šitą faktą lengva patikrint, pasižiūrėjau:
Katilius Antanas, Povilo, g. 1893, gyv. Pasvalyje, men[ininkas] [sic!]. Tremtis – 1949 03 25 Sujeticha, Taišeto r., Irkutsko sr.; paleistas 1957 01 21, 1958 grįžo į Lietuvą. (Lietuvos gyventojų genocidas, t. IV: A–M, p. 536)
Ištremtas vienas, jokių šeimos narių. Ar gali būt, kad abu faktai tikri: 1939-ais su žmona išvyko Vokietijon, per karą ar karui vos pasibaigus grįžo Lietuvon vienas? Balažin. Jokio straipsnio apie fotografą AntK neteko skaityt. (Gal kas žinot, gal buvo?)
Ir dar apie tas Pasvalio geišų nuotraukas. Spėčiau, tokios galėjo būt pardavinėjamos fotografui priklausiusiam knygyne ar parduotuvėj kaip atvirukai ar atvirlaiškiai.

2020-08-20

(1232) Visiškai tarp kitko: apie kaimynų himnus


iek pajėgdamas seku, kas daros Gudijoj; fiksuot savo vertinimus ar spėjimus būtų susireikšminimas, bet viena tema, vis besisukiojanti galvoj, filologinė, tad gal ir pateisinamas šis įrašas; nors ir visai neaktualus dabar. — Dar prieš visus rinkimus, birželio 23-ią, lrt.lt buvo paskelbtas Gintauto Mažeikio tekstas „Baltarusija: dar ne dainuojanti, dar ne revoliucija“, kuriame yra sakinys „Revoliucijos būtinai dainuoja.“
Dabar drąsiai galim sakyt: revoliucija jau prasidėjusi. Iš reportažų daugiausia girdim šūkius (Уходи! Выпускай!) O kaip dainos? Cojaus „Хочу перемен!“ vadinama neoficialiu protestų himnu. (Beje, prisiminiau vokiečių grupę Scorpions ir jų dainą „Wind of Change“, kurią gal ir su išlygom galima vadint perestrojkos, Sovietų Sąjungos, viso vad. Rytų bloko žlugimo laikų himnu.) — Bet ar to bus gana?
Jei revoliucija laimės, ne, reikia tikėt: kai revoliucija laimės, beveik neabejotina, bus pakeista valstybės vėliava – vietoj sovietinės (tik be kūjo su pjautuvu) bus vėl balta-raudona-balta; ir herbas – grįš Vytis. Ir dabartinis oficialus himnas (irgi „patobulintas“ sovietinis), spėtina, bus keičiamas. Ką susigrąžinę demokratiją broliai ir sesės gudai giedos?
Filharmonijos choristai sugiedojo gudų egzilio himną „Магутны Божа“ (žodžiai Natallios Arsennjevos – Vilniuj gimnaziją baigusios, universitete studijavusios). Besiklausant – dzingt galvoj: pala, ar nebuvo šitas tekstas išverstas į lietuvių kalbą? Lyg ir buvo. Taip, išvertė Birutė Baltrušaitytė, buvo Šiaurės Atėnuos 1993 III 26, p. 7:
Galingas Dieve
Tautų Valdove, galingas Dieve,
Kursai teisingai valdai visus,
Tegu palaima Tavoji liejas
Į Baltarusios [sic!*] žalius laukus!

Kasdieniam triūsui kloties suteiki,
Pasotink duona visų namus,
Kiekvienai sielai stiprybės reikia,
Tegu teisybė širdy nubus!

Tegu našumo javams nestinga,
Tebūna derlius rudens dosnus!
Tegu galinga, tegu laiminga
Tauta manoji per amžius bus!
--------------------------
* Taigi valstybės pavadinimo variantas Baltarusia, kurį kai kas dabar siūlo vietoj Baltarusijos, ar tik ne šiame vertime pirmąkart užrašytas? Čia kirčiuojamas trečias, ne paskutinis skiemuo.
Bet ar tiks tokie žodžiai kaip himnas, kaip spėju, palygint sekuliariai tautai prasidedant XXI amžiaus trečiam dešimtmečiui? — Gal pasirinks „Пагоня“ (žodžiai gudų poezijos klasiko Maksimo Bahdanovičiaus, kurio ir kūryba, ir gyvenimas irgi susijęs su Vilnium). Šito Bahdanovičiaus eilėraščio yra net du (o gal ir daugiau?) vertimai į lietuvių kalbą – Eugenijaus Matuzevičiaus ir Birutės Baltrušaitytės. Žodžiai susiję su herbu. — Matuzevičiaus vertimas (Tiesa, 1993 III 25, p. 3):
Vytis
Kai tik nerimas sieloj prabyla
Dėl Tėvynės kančių ir vargų, –
Atminty Aušros Vartai iškyla
Ir kariai ant grėsmingų žirgų.

Tykšta putos, žirgams tiems šuoliuojant,
Lekia, veržias pirmyn šniokšdami...
Tai lietuviški vyčiai prajoja, –
Nesustos ties jokia kliūtimi.

Ir į tolį bekraštį jūs skriejat,
Amžių metai dar jums prieš akis.
Kur taip skubat, pavyt ką norėjot?
Kur sustosite, kas pasakys?

Gal, Tėvyne, jie skrieja ir lekia
Ir pavyt nori Tavo vaikus,
Kur užmiršo Tave, atsisakė
Ir uždėt leido pančius sunkius?

O jūs belskit kardais jų krūtinėn –
Tegu tapt svetimais neišdrįs!
Tepajunta, kaip naktį kankinas
Dėl gimtosios šalelės širdis...

O Tėvyne, o Motina brangioji,
Kokį skausmą turi Tu patirt...
Bet atleisk savo sūnui, Gimtoji,
Už Tave jam Tu leiski numirt.

Skrieja lekia žirgai tie į tolį.
Tolumoj – žvangesys brizgilų...
Nieks negali tų vyčių lig šiolei
Nei įveikt, nei pastot jiems kelių.
Papildas: dar vienas „Pahonios“ vertimas
Literatūra ir menas, 2020 IX 11, nr. 15, p. 3
Baltrušaitytės vertimas – kaip patikslinta skliaustuose, „naujas vertimas su vienaskaita“ – iš ten pat, kur ir „Galingas Dieve“, – 1993 III 26 Šiaurės Atėnų:
Vytis
Vos tik nerimas juodas apninka
Dėl tėvynės – ir smelkias širdin –
Atminty Aušros Vartai nušvinta,
Lekia raitelis – veržias pirmyn.

Baltos putos nuo žąslų nutykšta, –
Vis veržliau, vis trankiau dundesys...
Šio narsaus Lietuvos žemių vyčio
Sustabdyt niekada nepavyks.

Vis pralenkdamas virtinę metų,
Tu veržiesi tolyn ir tolyn.
Ką gi vejasi žirgas patrakęs?
Kas gi šaukia tave, karžygy?

Galbūt jis, Baltarusija, genas
Nedėkingus tavuosius vaikus,
Kurie išdavė motiną savo,
Į vergiją pardavę savus?

Kalavijais byloki į širdis,
Svetimšaliais neleiski pavirst!
Tegu dieną ir naktį jie girdi,
Kaip dėl tėviškės siela nerims!

Motin mano, brangioji tėvyne,
Ši gūdžioji gėla neapleis...
Trokštu tau paaukoti gyvybę,
Savo sūnui kaltybes atleisk!

Lekia žirgas pirmyn sunerimęs,
Tik pakinktų girdėt žvangesys...
Šio senobinio vyčio skriejimo
Sustabdyt niekada nepavyks!
Ankstesnis, pirmasis Baltrušaitytės „Vyčio“ vertimas, kurį galima vadint: „su daugiskaita“, buvo paskelbtas Naujojo Židinio-Aidų 1992-ų nr. 5 (p. 22–23: originalas + vertimas + straipsnelis apie Bahdanovičių „Baltarusių poetas – ‘Vyčio’ autorius“); jei kas susigundytų lygint, štai tas vertimas (pavadinimas toks pat kaip vėlesnės redakcijos – vienaskaitinis „Vytis“):
Kai tik širdį neramią užpuola
Neviltis dėl tėvynės vargų, –
Aš menu Aušros Vartų šventovę,
Kur šuoliuoja kariai ant žirgų.

Baltos putos nuo žąslų nutykšta, –
Vis veržliau, vis trankiau dundesys...
Šių narsių Lietuvos žemės vyčių
Sustabdyt niekada nepavyks.

Lekiat jūs neužmatoman tolin
Ir pralenkiate ilgus metus.
Ką jūs vejatės šitokiais šuoliais?
Kas į kelią pasišaukė jus?

Galbūt jie, Baltarusija, genas
Nedėkingus tavuosius vaikus,
Kurie išdavė motiną savo
Ir vergijon išvarė savus?

Kalavijais bylokit į širdis,
Svetimšaliais neleiskite virst!
Tegu dieną ir naktį jie girdi,
Kaip dėl tėviškės siela nerims!

Motin mano, brangioji tėvyne,
Ši gūdžioji gėla neapleis...
Trokštu tau atiduoti gyvybę,
Savo sūnui kaltybes atleisk!

Lekia priekin žirgai sunerimę,
Tik pakinktų girdėt žvangesys...
Šio senobinio Vyčio skriejimo
Sustabdyt niekada nepavyks!
— Nežinau, gal klystu, bet: (a) „Vyčio“ tekstas per ilgas, na kas ramiai ištvers 5 min himną? (b) mano galva, tekste per daug praeito amžiaus pradžios tautinio romantizmo; kai skambant „Pahoniai“ matai Kosto Kalinausko ir kitų sukilėlių perlaidojimo vaizdus, viskas tvarkoj; o ar nesipjautų tekstas ir vaizdai iš dabartinio Minsko? Kitos šalies sostinės vaizdais (Aušros Vartų) juk nelabai išeina „iliustruot“ savo himną. [VIII 26: o prekybos centre „Pahonia“ skamba puikiai: tekstas + vaizdas = postmodernizmas :)]
Mažeikis dar mini vad. vėliavos himną – „Наш сцяг“ (žodžiai Uladzimiro Niakliajevo; jo poezijos vertėjas lietuvių kalbon – Jonas Liniauskas, šį tą yra ir Vladas Braziūnas vertęs). Nežinau, ar „Mūsų vėliava“ išversta; vertėjai turėtų žinot. Kas per poetas, galima susipažint čia (Liniausko vertimai, yra ir vertimų knyga Polonezas) ir čia (Braziūno vertimai). Lyginant su „Galingu Dievu“ ir „Vyčiu“, tikrai tinkamesnis – kaip himnas – dalykas.
Pirmosios trumpai gyvavusios Gudijos Respublikos himnas – Kraucovo Makaro (Kriaučiaus Makaro) parašyta savanorių žygio daina „Мы выйдзем шчыльнымі радамі“ su žodžiais „На бой – усе да аднаго!“ dabar skambėtų gal ir per daug karingai.
Be abejo, ne pašalinių reikalas svarstyt kaimyninės valstybės himno reikalus – patys viską nuspręs; kaip ir kitą dalyką: vieną ar dvi kalbas skelbt valstybinėm. Ne tas dabar jiem svarbiausia.

Priedurai (pagalvojau: verta užfiksuot tai, kas užsimirštų)

Vitebskas, 2020 VIII 21 (Alesio Pileckio nuotrauka ir tut.by); plakatų stilius labai panašus: viena ranka?
(1) Trys plakatai, už kurių užkliuvo akys, per „muzikinį pasivaikščiojimą“ Vitebske, Šagalo mieste, pro 2014-ais Rotušės aikštėj pastatytą kunigaikščio Algirdo paminklą (2020 VIII 21): „Марк Шагал и ты шагай!!!“, „Віцебск – горад вольных“ (dėl город-горад; į O įrašytos A) ir „Магдэбургскае права ніхто не адмяняў“ (Magdeburgo teisę Vitebskui suteikė Žygimantas III Vaza 1597-ais, ir herbą).
 
Alesio Pileckio nuotraukos fragmentas iš tut.by
(2) Kas mus daugiausia pasiekia? Žinios apie įvykius – apie tai, kas dedas Gudijos gatvėse, aikštėse, kalėjimuose ir pan. O kas daros žmonių galvose? Kokia klostosi vertybių hierarchija tirpstant baimei? Kokia kultūrinė ir istorinė savivoka atsidengia? Man tokie klausimai atrodo prasmingiausi. Vertybinė hierarchija: dabar svarbiausia teisingumas; bet štai VIII 23 Vitebske vykusio „Laisvės maršo“ pagrindinėmis miesto gatvėmis vienas iš dalyvių – 18-metis Mečislavas Dobrianskis jau kalba apie laisvę ir tiesą:
Я студент Академии управления при президенте, как бы ни было это иронично. Я хочу насладиться здесь видом свободных людей. Ведь свобода – это самая большая ценность, которая у нас есть. У меня есть любимый флаг – значок с ним у меня на лацкане. Бело-красно-белый у меня ассоциируется с белорусской культурой и историей. С ним связана целая веха в судьбе народа, за него были многие наши известные литераторы: от Янки Купалы, Якуба Коласа до Владимира Короткевича и Василя Быкова. Нынешний государственный флаг – по сути, искусственное образование. Но сейчас неважно, под каким мы флагом сюда пришли. Главное, чтобы мы добились демократических перемен и правды. (cit. iš ten pat, iš kur ir foto, – tut.by)
Vasilio Bykavo pavardė užkliuvo. Rašytojo, kurį Brodskis ir Miłoszas siūlė apdovanot Nobelio premija. Nuo 1997-ų pabaigos (dabar 18-metis MD dar buvo negimęs) politinis pabėgėlis, tėvynėn grįžęs 2003-iais tik numirt (beje, jo karstas atsisveikinant buvo uždengtas balta-raudona-balta vėliava [ar tikslu būtų sakyt trumpiau: tautine vėliava, nebeminint spalvų?]). Lukašenkos kritikas, siūlęs Gudijai orientuotis ne į Rytus, o į Vakarus. Talentas + moralinis autoritetas, kaip ir nobelistė Sviatlana Aleksijevič. Lukašenkos laikais diegtas gudų literatūros kanonas irgi ima keistis?
[prieduras pratęstas 2021 II 25] Dėl kanono, patys gudai atsirinks, tikrai ne mūsų rūpestis. Besikapstydamas popieryne, užtikau išsiplėstą in memoriam, vertėjo Algimanto Antanavičiaus rašytą. Vėl perskaičiau ir pagalvojau: verta jį čia imt ir įdėt – gal kam šis tekstas padės atrast Bykavą kaip rašytoją, ir XXI amžiaus trečiam dešimtmety skaitytiną (tuolab kad nemažai jo išversta į lietuvių kalbą)? Be to, paliesta tema: Bykavas ir Lietuva. Štai tas in memoriam:
Jis buvo su mumis
       Mirė Vasilis Bykavas (1924.VI.19 – 2003.VI.22). Laidotuvės įvyko birželio 25 d. Minsko Rytinėse kapinėse. Pagerbti ir amžinybėn palydėti mylimo Tėvynės sūnaus susirinko apie penkiasdešimt tūkstančių žmonių, suplaukusių iš visos Baltarusijos. Plevėsavo tautinės vėliavos, prie karsto kalbėjo rašytojai, velionio bendražygiai. V. Bykavą vadino tautos sąžine, ir tie žodžiai skambėjo kaip didžiausia pagarba rašytojui, kuris gyvenime ir kūryboje pirmiausia klausė sąžinės balso – visada sakyti tiesą, vien tiktai tiesą.
       V. Bykavas rašytojo plunksnos ėmėsi norėdamas pasakyti tiesą apie karą, nes buvo nepatenkintas daugeliu karo tematikos knygų, parašytų pagal literatūros šablonus. Tačiau pirmieji bandymai negreit išvydo šviesą - ne vien dėl to, kad rašyti tiesą dar buvo labai nepalankus metas, bet ir dėl to, kad pats sau be galo reiklus rašytojas suprato, jog tiesa labai aukštame bastione, vienu šuoliu nepasiekiama. Jis prisipažįsta tik keletą kartų buvęs arti didžiosios tiesos apie karą, ir jos viršūnė po senovei rūsčiai tebedunkso praeities miglose. Bet kad ir kokia nepasiekiama ji būtų, reikia kopti aukštyn, kadangi žmogus, pasak Heinricho Böllio, nustoja būti menininku ne tada, kai sukuria prastą kūrinį, o kai ima bijoti bet kokios rizikos.
       V. Bykavas rizikos nebijojo ir, remdamasis savąja gyvenimo patirtimi, rašė apysaką po apysakos apie paprastus eilinius, apie tuos, kuriems nereikia nei ordinų, nei šlovės, kuriems naktį svarbiausia sulaukti aušros, dieną – sulaukti vakaro, na o paskui, jeigu duos Dievas, sugrįžti namo. Iš tų apysakų paminėtinos „Trečioji raketa“, „Jo batalionas“, „Prakeiktoji aukštuma“, „Sotnikovas“, „Mirusiems neskauda“. Alesis Adamovičius jas pavadino tragiškomis odėmis motinėlei pėstijai ir, vaizdžiai apibūdindamas rašytojo kelią, pabrėžė, jog tai „tiesi linija, net liūdna, kokia tiesi“ – apysakos vis apie tą patį, niekur nė mažiausio mėginimo mėgdžioti karinės prozos zigzagus ir paraboles. Nenuostabu, jog netrukus atsirado „patarėjų“, kurie mėgino savo kolegą nuo tos tiesios linijos nustumti, sakydami, kad gal jau metas keisti temas. O kritikai, pasivadinę karo meno specialistais, ėmė visaip niekinti vieną iš geriausių rašytojo apysakų „Mirusiems neskauda“. Visuomenės sąmonę suaudrinęs kūrinys jiems užkliuvo dėl to, kad, girdi, rašytojas pripasakojęs nebūtų dalykų, kad jo pavaizduotos situacijos neįmanomos, nes taip kariauti neleidžią statutai.
       Tų tariamai geranoriškų pamokymų rašytojas nepriėmė ir taikliai atsikirto statutinės prozos rašeivoms, kurių šedevruose „komisarai atsiranda flanguose ir ima drąsinti karius kritiškiausiais momentais, nė minutės vėliau, o kokia nors partizanų tetulė, švaistydamasi automatu ne blogiau kaip puodšake, paima į nelaisvę iškart keturis esesininkus“. V. Bykavo kūriniuose matome visai ką kita: tie rėksmingi politrukai ir smeršininkai (šnipų naikintojai) mūšyje elgiasi kaip paskutiniai bailiai ir tik taikosi, kaip išnešti sveiką kailį.
       Kitos temos rašytojui irgi rūpėjo. Jo kūryboje randame labai ryškių prieškario gyvenimo siužetų, ypač apysakoje „Negandos ženklas“ ir romane „Karjeras“. 1988 m. parašytoje apysakoje „Gaudynės“ pasakojama apie tragišką valstiečio šeimos likimą kolektyvizacijos ir Stalino represijų metais. Per pastarąjį dešimtmetį parašytų apsakymų ir apysakų tematika dar įvairesnė: bolševikų žiauriai numalšinto Slucko valstiečių sukilimo įvykiai („Juodgirės lydimuose“, „Prieš galą“), Kuropatų žudynės („Geltonas smėliukas“), ujamos ir niekinamos kolūkietės pasipriešinimas smurtui ir žūtis Gulago sniegynuose („Velykų kiaušiniai“).
       V. Bykavas buvo vienas iš tų rašytojų, kurie nuosekliai ardė blogio imperijos pamatus. Kartu su baltarusių istorikais ir publicistais jis paskelbė visam pasauliui baisią tiesą apie masines žudynes Kuropatuose, aktyviai darbavosi Baltarusijos martirologo draugijoje. Užniršę priešininkai ėmė rašytoją begėdiškai šmeižti. V. Bykavo nepakentė ir dabartinė Baltarusijos valdžia. Negalėdamas gyventi ir publikuoti savo kūrinių tėvynėje, rašytojas 1998 m. Suomijos PEN centro kvietimu emigravo į Suomiją. Nuo 2000 m. gyveno Vokietijoje, Čekijoje. 1998 m. buvo apdovanotas prestižine tarptautine Šv. Valentino aukso premija už principingumą ir kūrybos humanizmą, 1999 m. – Maskvos literatūrine premija „Triumf“.
       Vasilis Bykavas buvo nuoširdus Lietuvos bičiulis. Gyvendamas Gardine, atvažiuodavo pasižmonėti į Vilnių. Iš kokio nors Maskvos renginio dažnai grįždavo kartu su mūsų rašytojais. Jam labai patikdavo vasaroti rašytojų namuose Nidoje, kur, kaip teko iš jo paties girdėti, ne tik gera būdavo ilsėtis, bet ir labai sekdavosi rašyti. Ne kartą rašytojas lankėsi ir nepriklausomoje Lietuvoje. O tragiškomis 1991 m. sausio dienomis jo balsą Lietuva išgirdo per radiją. Rašytojas smerkė smurtą, kalbėjo iš toli, bet buvo kartu su mumis. Ir dabar su mumis jo kūryba. (Metai, 2003, nr. 8/9, p. 187–188)
P.S. Nobelio premijos laureatė Sviatlana Aleksijevič nuo 2020-ų rugsėjo pabaigos Vokietijoj. Kai išvyko iš tėvynės, mintis, kad: ar ne suvisam?, tik šmėkštelėjo; dabar, 2021-ų vasario pabaigoj, galvoj sukiojas klausimas: ar neištiks ir jos toks pat likimas, kaip Bykavo – grįš tik numirt?

Stasys Eidrigevičius laišką pavertė plakatu
(3) Sekmadienį, IX 27, Prancūzijos Prezidento vizito į Lietuvą išvakarėse, Darius K. per FB išplatino tokį laišką
Prancūzijos Respublikos Prezidentui Ponui Emmanueliui Macronui
Vilnius, 2020 m. rugsėjo 27 d.
Pone Prezidente,
1990 metais mes, už savo laisvę kovoję lietuviai, atkakliai beldėmės į Prancūzijos ir Europos sąžinę. Ir pagaliau buvome išgirsti.
Šiandien į Jūsų ir mūsų sąžinę, į Europos sąžinę, beldžiasi mūsų broliai ir sesės baltarusiai. Jų moterys ir vyrai patiria nežmoniškus kankinimus. Ir tai dedasi XXI amžiaus Europoje!
Tikimės, kad Jūs ir laisvę mylinti Prancūzija išgirsite skausmingą Baltarusios žmonių laisvės šauksmą.

Su pagarba,
Lietuvos rašytojai, menininkai, mokslininkai
Parašų vietoj – 45 asmenvardžiai; 41-as mano (paskutiniai penki – tų, kurie seniai seniai rengėm ir leidom Sietyną). — Pagalvojau: derėtų užfiksuot du dalyku:
(a: kaip šis laiškas atsirado) Laiško idėja – Rūtos J., tekstą surašė Darius K. ir Valdas P., aptartas ir „palaimintas“ buvo tokiu pat būdu, kaip aptardavom ir „palaimindavom“ nepasirašytas Sietyno Pratarmes; tada kreiptasi į nužiūrėtus žmones klausiant, ar pritartų = pasirašytų (kad atsirastų pagrindas frazėms à la: „45 вядомых літоўскіх інтэлектуалаў заклікалі Макрона пачуць беларусаў“ ar „an open letter to Macron [...] signed by more than forty leading Lithuanian cultural figures“).
(b: kodėl pasirašiau šį laišką, kodėl noriu, kad dabar būtų kišamasi į Gudijos reikalus) Civilizuotam pasauly turi būt dalykų, kurie yra principiniai, t.y. dėl kurių negalima nusileist. Tokie principiniai dalykai surašyti Visuotinėj žmogaus teisių deklaracijoj (kurią yra ratifikavusi ir Jungtinių Tautų narė Gudija). Ne kokį politologinį straipsnį rašau, nevardinsiu, kokios Deklaracijoj garantuojamos žmogaus teisės dabar kaimynystėj pažeidžiamos (žr., pvz., JT Žmogaus teisių tarybos rezoliuciją). Taip, galima reaguot ciniškai: na ir kas iš to? ką tos JT, ką tas Macronas gali padaryt? nieko! o tokių laiškų pasirašinėjimas – tai visai naivumo viršūnė; galima taip reaguot, bet, esu įsitikęs, egzistuoja ir turi egzistuot toks dalykas kaip žmonių solidarumas, kad ir kaip kai kam šis žodžių junginys juokingai skambėtų. Tai irgi principo reikalas. 
P.S. BNS parengtame pranešime yra tokia sakinio pabaiga: „laiške, kurio autoriai vartoja ‘Baltarusios’ pavadinimą“ (Darius už Baltarusią). Baltarusia galėtų pakeist Baltarusiją kaip užsilikusį sovietizmą. Baltarusiją „sovietiniu žodžiu“ mano esant ir kai kurie gudai, pvz., Vilniuj gyvenantis Uladzislaŭas Ivanoŭas-Harbickis; Šiaurės Atėnuos (2020 IX 25, nr. 18, p. 2) yra jo rašinys „Apie kraštovardį Gudija: trumpos sociolingvistinės pastabos“: iš pavadinimo aišku, kad autorius už Gudiją ir gudus (prie jo pateiktų šio kraštovardžio ir tautovardžio vartojimo pavyzdžių galima būtų pridurti: Bostone leistoj Kapočiaus LE nieko nerasim prie B, reikia žiūrėti G; papurtęs atmintį padariau išvadą: neigiamų gudo konotacijų būta XIX amžiuj [kad tu, gude, nesulauktum etc.], bet nuo XX amžiaus pradžios – nieko panašaus). Manyčiau, gerai būtų, jei liktų Baltarusia ir Gudija, ir tesirenka, kas kam labiau patinka.