(1007) Visiškai tarp kitko: Antano Martinaičio parodos Druskininkuos proga apie jo rankraščius

AntM piešinys iš eilėraščių rinktinės

(7md.lt perskaičiau: iki rugsėjo 26-os Vytauto K. Jonyno galerijoj galima pasižiūrėt Antano Martinaičio (1939–1986) kūrybos parodą „Liber magnus“. — Ir va toks įrašas susidėliojo.)
Metuos, 1994, nr. 1, su rubrika „Apie kūrybą ir save“ buvo pokalbis „Ši diena ir rytojaus vizija“, kurį vairavo a.a. žurnalo redaktorius Juozas Aputis, prisikvietęs daugiausia savo draugų, tarp kurių – ir Ričardas Vaitekūnas. Citata iš jojo svarstymų:

Štai dabar išeis Antano Martinaičio eilėraščiai. O kiek metų išgulėjo tie rankraščiai, argi nežinojome, kad jis rašo? Juk jo yra bene du romanai parašyti! Nuvažiavom su Petru Palilioniu ir Donaldu Kajoku parvežti rankraščių iš žmonos. D. Kajokas pasiėmė savo juodą diplomatą, o Adelija (Antano žmona) ištraukė maišą rankraščių – netelpa! Tai buvo jo gyvenimas. Dėl skurdo nesuko sau galvos – rašė, tapė, ir viskas. (p. 85)

Taip, Donaldo Kajoko parengtą AntM eilėraščių rinktinę Paskui medinį arkliuką su Leonardo Gutausko įžanginiu „Neišsiųstu laišku“ Nemunas išleido 1994-ais. O kaip tie romanai? Ėmiau ir paklausiau DonK. Iš jo el. laiško:

Seniai jau visa tai, apie ką klausi, buvo. Aš tuomet iš Untės žmonos paėmiau tik poezijos rankraščius. Buvo, regis, pora storų sąsiuvinių, gal dar pluoštelis atskirų lapukų. Tada lyg ir buvo užsiminta, kad Untė rašinėjo ir prozą, bet apie pora romanų... – ne, nieko nežinau, čia jau didesnis žinovas R. Vaitekūnas, geras Antano M. bičiulis. Mano interesų sritis tuo metu buvo vien jo eiliuoti tekstai, mat buvau „įpareigotas“ paruošti Untės eilėr. rinktinę. Paskui visi rankraščiai buvo grąžinti A. M. žmonai.

Minėtos parodos anonse yra sakinys: „Nemažai liko neskelbtų rankraščių: eilėraščių, novelių, esė, atsiminimų apie dailininkus.“ Informacinius pranešimus rengė Nacionalinio MKČ dailės muziejaus žmogus, Druskininkuos eksponuojami paveikslai iš šito muziejaus fondų? Vadinas, ir AntM rankraščiai ten saugomi? — Dar viena Antano Martinaičio knyga, ne eilėraščių, gal kada nors ir pasirodys?
P.S. Tekstely apie parodos atidarymą rašoma: „Visas A. Martinaičio rankraščių archyvas pavadintas ‘Liber magnus’, kurio didžiąją dalį sudaro menininko eilės.“ Kad visas archyvas vadintųs Didžioji knyga? Ne, taip vadinas vienas daiktas, DonKajokas ją aprašo rinktinės pabaigos žody: tai „gerų trijų pirštų storio juodaviršė tikra gyvenimo knyga, pradėta 1956 metais ir rašyta iki pat mirties. Antano eilutės – tai aiškios, išvedžiotos tiesiog vaikiškai skrupulingai, tai kažikur skubančios, tai nervingai trūkčiojančios, bemaž neįskaitomos, užrašytos mėlynu, juodu rašalu, pieštuku... Vietom eilėraščius ar jų užuomazgas permuša nežinia iš kokių sąmonės kertelių atklydusios mintys: ‘Ak, kvaily Antanai...’; ‘Bijodamas žmonių, dievinu vyną’; ‘Visa kita paveiksle, kurio nėra ir nebus’.“ („‘Liber magnus’: ketvirtadalis tuščių lapų“, p. 136)
— — — — — — — — — — — — — —  — — — vėl perbėgau rinktinę; šįkart – šitas labiausiai (p. 24):

vėjuose         vėjuose         žilvičio
išprotėję       žiedai            išprotėję
žilvičio          išprotėję       žiedai
žiedai            žilvičio          vėjuose

(778) Aaktualijos, i: apie pacifistų simbolį ir slankas

Seniai seniai, 2004-ais, kai Nemunas iš žurnalo virto laikraščiu, Donaldas Kajokas siūlė tapt savaitraščio kampininku: kad ir kartą per mėnesį ką nors parašyt – visai nesvarbu ką, šiaip; visai nesvarbu kiek, nebūtina skiltį per visą puslapį; kurio nors puslapio kampe įdės tai ir tiek, ką atsiųsiu el. paštu.
– Tavo galvoj juk visokių minčių sukiojas. – Sukiojas, bet atsisakiau, nes išsigandau, kad neturėsiu ką raštu užfiksuoti – jei jau spaudai, tai juk reikia ne apie niekus šnekėti?
Iš to laiko liko puslapio kampui sugalvota antraštė: Aaktualijos. Pagalvojau – gera antraštė, tinkanti tam, kas man įdomiausia, t.y. jei fiksuoji visokius niekus.

۩   ۩   ۩
Rugpjūčio paskutinį savaitgalį teko paplaukt baidare Žeimena. Nedaug, apie 18 km, nuo Kaltanėnų iki Švenčionėlių.
Plaukimas buvo įstaiginis (dalyvavau tik kaip reikalingoji antroji pusė [irkluojančioji, t.y. sėdinčioji baidarės gale]). Oi, net nebeatsimenu, kiek baidarių turėjo plaukt (per 10 tikrai). Taigi: kol visus suvežė, kol žmonės išsidalino, kas su kuo plauks etc., – laiko, gali sakyt, buvo marios.
Apžiūrėjau apylinkes, – bent jau sau taip mėgstu įvardint pasivaikščiojimą, kai viliuos rast kur nors pamestą batą (batautojo instinktas).
Apžiūrėjau ir tilto per Žeimeną apačią – patiltę, o ten pamačiau pacifistų simbolį (žr. dešinėj; ars memorativa), – –
ir iki šiol, iki spalio pradžios, galvoj vis kirba retorinis klausimas: kas aerozoliniais dažais patiltėj per Žeimeną į Kaltanėnus šitą ženklą išpurškė? – Neįsivaizduoju, nepajėgiu sukurti to žmogaus (o toks tikrai yra!) psichologinio ir egzistencinio portreto.
Ir dar: tas žalias fonas. Juk jis nebūtinas. Bet jis tos pačios – žalios spalvos kaip ir vietovardžio užrašas ten, kur stabteli autobusai (žr. kairėj).
----------------------------------------------------------
Žurnale Krantai 1993-iais buvo paskelbti Vytauto Marijošiaus atsiminimai, parengti Loretos Venclauskienės. – 25-am atsiminimų gabaliuky, paskutiniam, pasakyta/užrašyta:

1945 metais [ne, vis dėlto 1944-ais], išvykstant iš okupuotos Lietuvos, mano širdis nujautė, kad išvykstu suvisam.
Kaip gaila, kad [...] [n]ebepamatysiu jau ir slankų skrendant. (Krantai, 1993, nr. 4/6, p. 87)

– Jūs esat matę slankas skrendant?
– Aš – ne.
– Gal girdėję?
– Aš – ne.
(Nors šį tą ir pasiskaičiau, bet tai – surogatas [toks pat, kaip žiūrėti į puantilistinį paveikslą monitoriaus ekrane].)
Štai koks tarpinis (ne svarbiausias ir ne galutinis) mano gyvenimo tikslas:
– Pamatyti (ir išgirsti) skrendančias slankas. – Savo akim pamatyti ir savo ausim išgirsti skrendančias slankas.
— — — Ogi ėmiau ir sugalvojau (tai tik kalbinė figūra, kad įtikinamiau atrodytų; nežinau, ar taip ir padarysiu):
El. laišku imsiu ir paklausiu Saliamono Paltanavičiaus: kaip pamatyti ir išgirsti slankas? – Ir galbūt atsiras proga pamatyti ir išgirsti skrendančias slankas? – Tai, ko ne(be)pamatė ir ne(be)išgirdo JAV atsidūręs ir atsiminimuosna įpuolęs Vytautas Marijošius.
– Gal ir jūs norėtumėt (aišku, jei nesat matę ir girdėję)?

(537) Tarp kitko: postliteratūra, ir nieko čia baisaus

Audingai Peluritytei visai pagrįstai buvo kilęs klausimas:

Kaip reaguoti į knygą, kuri nėra nei grynoji proza, nei poezija, nei dienoraštis, nei eseistika, o tik labiau mintys apie šį bei tą, bet po truputį, ir kuri pati reaguoja į kitų žmonių mintis, šiek tiek ir po truputį, ir jei tos mintys taip pat nėra „grynos“? Percituotos, perfrazuotos, permąstytos. (LM, 2013-09-20, p. 10)

Klausimas suformuluotas Donaldo Kajoko Lapės gaudymo recenzijos pradžioje. Toks pat gali kilt ir skaitant kitą knygą – Aido Marčėno Sakinius.
Išties, kaip reaguoti, t.y. į kokią vazą merkti šias tekstų puokštes? Kas tai? Nes ir Lapės gaudymo paantraštė „eseistinės užsklandėlės“, ir Sakinių – „menkoji eseistika“ regis radęsi norint išsisukti iš keblokos padėties: na, ne eseistika tai, bet ką čia tokio sugalvojus?
Ir prisiminiau prieš penketą metų Šiaurės Atėnuose buvusį Lauros Laurušaitės straipsnį apie latvių literatūros problemas „Nauja fazė – postliteratūra?“ (2008-04-11, p. 3). Esą rašytojai kuria ne literatūrą, o tekstus; kultūros padangėje atsiranda NLO – neatpažįstamų literatūrinių objektų, žanriškai neidentifikuojamų kūrinių; ir tai įvardijama kaip postliteratūra. Latvių literatūros vertintojai į šitą post- tada žvelgė skeptiškai. Bet ir jau mūsų kultūrinėj spaudoj 2006-ų pabaigoje kilusioje diskusijoje apie postfotografiją buvo klausiama, ar post- karalius neliks nuogas.
Keblu, sunku tiksliai įvardinti reiškinius, bet vis dėlto be vardų vargu ar galima apsieiti. Agnė Narušytė tada pastebėjo, kad postfotografijos kūrėjams įdomiau ne fotografuoti, o mąstyti apie fotografavimo procesą. Perfrazuojant galima būtų formuluoti taip: postliteratūra – tai pačių rašytojų mąstymai apie savo ir kitų tekstus – ir rašytinius, ir sakytinius, ir sapnuotinius, ir gyventinius.
Postliteratūra prasmę įgauna per santykį su literatūra; tai ne vertinamasis apibūdinimas, – greičiau erdvinis; juk post scriptum turi prasmę tik tada, kai yra scriptum – kūrinys, laiškas ar kokia kita užrašyta ir perskaityta žinia.
Painokai susidėliojo mintys, sunkokai sekės ieškot atsako į Audingos Peluritytės iškeltą klausimą, bet norėjos pamėginti.

(527) Užparaštė, lxxvii: apie poetinį kontrapunktą

Keblu telktis muzikinius terminus kalbant apie literatūrą. Na taip, yra Bložės polifonijos, yra Vaičiūnaitės fugos, o va kaip kontrapunktas, tas punctum contra punctum – taškas prieš tašką? Turi kartu skambėt bent dvi savarankiškos melodijos. Bet literatūros visai kitas pobūdis – žodžiai, frazės, sakiniai eina viens paskui kitą, ir nieko nepakeisi; gali eilėraščio posmus sudėt šalia viens kito, bet juk skaitysi vis tiek kuri nors pirmiau, ar kairėj, ar dešinėj padėtą. Vadinas, formaliai žiūrint, kalbėt apie kontrapunktą literatūroj neišeina; bet jei išmoniau pažvelgtume, gal ir galima: tarkim, eilėraštį sudaro bent du vaizdiniai, praktiškai tuo pat metu susiklostę poeto vaizduotėj, bent dvi kilę mintys, nesusiję priežasties–padarinio ryšiu; kažkas tokio, kaip šis Donaldo Kajoko eilėraštis:

iš visų šių rašymų, knygų
duok Dieve jeigu liks du, na, trys
eilėraščiai, ne daugiau

vogčiomis nuausti iš užraisčių
oro iš vakaro virpesio kakšinčių
kirvių bespalvės miglos

ten, anapus, iš prarasto
nieko, be proto teroro
be kvailo tėvynės patoso

šventvagiška? – galbūt [punctum contra punctum], bet
kodėl

negaliu vis užmiršti
keturiasdešimt ketvirtųjų
kino kronikos: trečiojo

reicho vyrukai
niekaip nesugebėjo pakarti
kelių dachau kalinių, jie buvo
per lengvi (ŠA, 2008-04-25, p. 7)

Štai toks sykiu ir egzistencinis kontrapunktas.
P.S. Šį įrašą turbūt jau reikėtų įvardint kaip užužparaštę.

(471) Užparaštė, lxvi: apie įsimenamas poezijos eilutes

Skaitydamas pranešimą, kad pasipildė Lietuvos rekordų knyga, pagalvojau: o kodėl buvo pasirinktos būtent tos, o ne kitos Maironio eilutės (nuotraukoj tematyt perlaužta „Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias!“)? Aišku, reiktų klaust pačių raidžių rišėjų. (Gražiausios? Prasmingiausios? O gal lengviausiai išlankstomos?)
Nors atsakyt vis dėlto sunku.
Tarkim, iš Donaldo Kajoko:

o skaisčiausiai spindės tai kas rodės niekai
raisto kmynas dėlė magdalietės plaukai

Skambù; pirmoj eilutėj – „teisinga“ mintis; antroj – trys „niekai“, kurie, atsidūrę šalia kits kito, išties suspindi...
Arba irgi iš DonKajoko:

atsakyk tik tuomet jeigu to nežinai
jei žinai patylėk nemeluoki verčiau

Čia jau pirmiausia dėl minties; Laozi: žinantieji nekalba.
Arba iš Gyčio Norvilo:

dabar skambam it valgykliniai indai
iš kurių ryja tarnybiniai šunys

Nežinau, tiesiog kažkokios agresyvios ekspresijos pritvinkęs girdimas vaizdas; „paveikus“.
Taip, sunku atsakyti kodėl.

(353) Visiškai tarp kitko: paskutinis rugsėjo šeštadienis, rytas–vakaras

Toks jau tas ruduo – čia saulė, čia lietus, čia šiaip nei šis, nei tas – bjaurokas oras, ir tiek.
Štai sekmadienio vakarą šlapia galva, dar ir pravažiuojančios mašinos aptaškytas grįžti namo su didžiuoju Maximos maišu obuolių, puslitriuku virtų grybų ir trim beveik raudonom paprikom, – ir šeštadienio rytą prisimeni lyg buvusį mažiausiai prieš savaitę.

Toks buvo [trečiam] fotonatiurmorte [su vinim] užfiksuotas rytas.
Vakarop, dieną palaipiojęs po obelis – o! tas malonumas nuskint pačioj viršūnėj kabantį gražiausią obuolį! – ir įrodyt sau, kad tu dar šio to vertas, nes dar gali nuskint viršūnėj kabantį obuolį :) – taigi vakarop, saulei leidžiantis, išsidrėbiau išlankstomoj kėdėj; pernai toj pačioj Maximoj – akcija buvo – pirktoj už 39 Lt; ir žiūrėjau į dangų virš Vilniaus rajone esančios Paberžės – į plaukiančius debesis; taip, tokie tik rudenį būna: neapsakomi ir nenufotografuojami; fotografuot net nemėginau; esu mėginęs – beviltiškus blynus fotoaparatas (tiesa, prastas arba prastokas) teužfiksuoja, bet netikiu, kad ką nors daugiau ir kelis tūkstančius kainuojantis pajėgtų; erdvės ir kitimo (vyksmo, kaitos) pojūtis – štai kas esmingai svarbu; taip, tie debesys buvo – leksemų bejėgystę pasitelkiant: tumulai, jaukūs, švelniai pasteliniai, persiliejantys, vis tamsyn.
Jie buvo, aš juos mačiau, jie man atrodė gražūs; jie praplaukė prieš mano akis. – Ir jų nebėr.
Maironis rašė [atsiprašau, kam įkyrėjau su Maironiu; kitąmet persiorientuosiu; bus: Donelaitis rašė]: Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo... Autoritetai autoritetais, o aš manau, kad žmogaus gyvenimo sugretinimas su – prieš istorijos akis – vėjo praplukdomu debesiu – tikslesnis; taip atrodė šeštadienio vakarą; taip atrodo sekmadienio vakarą; taip galbūt atrodys ir net pirmadienį. :)
Sentimentalus daraus rudenį; 2000-ais išėjusios Donaldo Kajoko knygos pavadinimą vis dažniau imu prisimint.

(303) Geros knygos nesensta, vi

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia skaitytasis „Ryto allegro“ laidoj 2008-11-24.

Sveiki! Šįkart keistoka puokštė susiskynė: monografija – Agnės Narušytės Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje (išleido Dailės akademijos leidykla); poezijos ir fotografijos pokalbių knyga – Donaldo Kajoko ir Romualdo Rakausko Sąskambiai: 1+2 (išleido „Nemunas“) ir dienoraštis – Laimos Vincės, t.y. Laimos Sruoginytės, Lenino galva ant padėklo (išleido Rašytojų sąjungos leidykla). Kas buvo prieš akis šį mėnesį, tuo ir su Jumis dalinuos, – jokių užsakymų.

Prieš pradėdamas kalbėt apie Narušytės monografiją, turiu prisipažinti: mėgstu skaityt jos tekstus. Nesvarbu, ar apie kokią parodą, ar kokią kultūros sostinę. Būtent dėl jos ir Paulinos Pukytės tekstų – tikėdamasis rast – vis įlendu savaitraščio 7 meno dienos interneto puslapin.
Šiaip knygos, atsiradę iš apgintų disertacijų, toli gražu ne visada teikia malonumo skaitant, o šiuokart – taip: dėstoma nuosekliai, logiškai, be reikalo nepiktnaudžiaujama moksliniu slengu, be to, užkabinanti tema – nuobodulio grožis fotografijose, kurios, „tradicijos požiūriu, stokojo reikšmingumo, idėjų, tikslų, buvo iš esmės tuščios“. Grožio ieškoma Vytauto Balčyčio, Alfonso Budvyčio, Remigijaus Pačėsos, Gintauto Trimako ir kitų darbuose. Lietuviška patirtis ir menas susiejami su pasaulinėm nuobodulio ir prasmės vengimo tendencijom, lyginama su vadinamosios Lietuvos fotografų mokyklos (Sutkus, Kunčius, Rakauskas ir kiti) požiūriu į tai, kaip turi kalbėt fotografinis vaizdas. Viskas pagrįsta ir įžvalgu, įvardijamas skirtumas, kurį jutai žiūrėdamas į, sakysim, Kunčiaus ir Balčyčio fotografijas: kitonišku būdu siunčiama žinia: vyresnieji ją suformuluoja, sudeda akcentus, o jaunesnieji vos užsimena ir dar sau po nosim – pats ieškok prasmės šitam vaizde, jei nori.
Nemažai dėmesio skiriama keblumams, kurie kyla tokio meno suvokėjui, dažnai net galinčiam pagalvot: ir aš taip galėčiau, net geriau: ir neperryškinčiau, ir negatyvo subraižymus retušuočiau, ir apskritai: kodėl kažkokie stulpai, aptriušusios autobusų stotelės, tuščios aikštės? Kur žmonės? Va savo vaiką su žmona tai verta fotografuot, liks atminčiai, o čia kas? Paimprovizavau. Šiaip man labai patinka, pasak monografijos autorės, nuobodulio estetika, nors dėl to žodžio nuobodulys kirba abejonių: ar ne tiksliau būtų nykuma, nykos estetika. Juk buvo ne nuobodu, o nyku gyvent prie Brežnevo, Andropovo, Černenkos.
Ir dar: tiesiog privalau pasakyt, kad ši monografija labai gerai ir korektiškai sutvarkyta. Ypač ačiū už rodyklę. Nuo jos reikia pradėt, ne nuo turinio. Jei ką tik ar ne ką tik perskaitėt Andriaus Jakučiūno romaną Tėvynė, tuoj užkliūsit už nuorodos: televizorius, fotografijoje minimas 160-tame puslapy. O ten galėsit perskaityt, kad: „Lietuvos fotografai paprastai fiksuoja išjungtą televizorių – užuot buvęs informacijos priemone, [...] jis tampa [...] kartais [...] veidrodžiu, kur sakymo subjektas tegali stebėti save.“ Jei neskaitėt Tėvynės, pasakysiu, kad tam romane sugedęs televizorius labai reikšmingas daiktas, kai kurių vertintojų siejamas su pasakotojo transcendencijos ilgesiu. Gretimam Narušytės knygos puslapy yra ir Algirdo Darongausko nuotrauka „Naktinis autoaktas“, dar daugiau kontekstualių minčių sukelianti. Stiprus darbas. Narušytės. Ir fotografija neprasta.

 ۩ ۩ ۩

Lyginti visada įdomu. Štai skaitant apkalbėtą Agnės Narušytės knygą Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje, mintys vis strykteldavo prie poezijos: čia juk irgi vyko panašūs pokyčiai: šalia pakilaus ir socialiai angažuoto kalbėjimo ėmė rastis beprasmiu vadintas, o dažnai – ir tebevadinamas.

Negaila
Man aukso.
Negaila sidabro.
Tik tų
Praūžtųjų dienų...

Bet...

Ne viskas
Išgerta.
Ne viskas
Pragerta.
Aš didelius
Lobius valdau.

Turiu
Savo džiaugsmą.
Turiu Savo skausmą.
Ateik, –
Dovanosiu ir tau.

Viskas aišku, gražu ir romantiška. Tiesiog tikrosios poezijos sinonimas. O čia?

jau niekur nebeisiu iš sodo / sėdžiu
ant žemo kranto po skylėtais skėčiais

ir nežinau į kur vingiuoja kelias
į kur nuo sodo pasuka upelis

kokioj migloj ar jūroj išsisklaido
jame atsispindėjęs mano veidas

Kam rašyt, jei nežinai? Kodėl rašo apie tai, ko nežino? Aš irgi daug ko nežinau, bet nepuolu siūlyt savo nežinojimo, – juk galima tokia reakcija, ir ne kartą girdėta.
Įžeisčiau jus, „Klasikos“ programos klausytojus, primindamas, kas pirmojo eilėraščio autorius; klasika. Antrasis – nežinančiojo Donaldo Kajoko – iš knygos Sąskambiai: 1+2, išleistos su jau minėtu fotografu Romualdu Rakausku. Kairiojo puslapio viršutiniam kampe po juodai baltą Kajoko eilėraštį, dešiniam – po dvi spalvotas Rakausko fotografijas. Ir taip vis atvertimais. Rakauskas aiškiai ir dažnai romantiškai formuluoja savo žinią, o Kajokui svarbiau migla Lu kalne, jo vienos knygos pavadinimą prisimenant.
Taigi ši knyga ne tik žodžio ir vaizdo sąskambiai, bet ir dviejų estetikų susitikimas, mano supratimu, išėjęs į naudą knygai: sustabdantis, siūlantis ne tik ieškot skirtingai išreikšto to paties grožio, bet ir įjungt galvą, jei kam tai teikia malonumo. [*]

 ۩ ۩ ۩

Laimos Vincės, vertėjos ir truputį poetės, knyga Lenino galva ant padėklo su dviaukšte paantrašte: Amerikietės studentės dienoraštis, rašytas paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais; 1988-ųjų rugsėjis – 1989-ųjų rugpjūtis – išleista angliškai ir lietuviškai (išvertė Eugenijus Ališanka). Daliai užsieniečių ji tikrai pasirodys panaši į šiurpius Alisos nuotykius stebuklų šaly (palyginimas nuo knygos viršelio; vien jau užuomina apie žiurkieną ko verta! – esą ir tuo sovietai žmones valgydino). O mums? Yra Vytauto Landsbergio, Romualdo Ozolo, Virgilijaus Čepaičio ar tėvo Vaclovo Aliulio atsiminimų knygos, jomis remtis gali besidomintieji įvykių istorija, o ši – tiems, kam ne mažiau įdomu tų įvykių fonas – kasdienybė.
Išeities taškas – dilema: kur dvidešimt dvejų Sruoginių Laimai skrist iš Amerikos: ar su kitais studentais germanistais Konstancos universitetan prie Bodeno ežero, ar per Maskvą okupuoton Lietuvon? Vietoj atsakymo – citata iš pirmojo įrašo, 1988-09-05:

[...] man nerūpi parsivežti tobulą lietuvį vyrą. Noriu būti rašytoja. Noriu versti knygas. Noriu pamatyti pasaulį, tiksliau, jo silpnąsias puses. Mane visada traukė griuvėsiai, irimas, neužbaigtumas. Jaukios, grįstos Konstancos gatvelės manęs nedomina. Kas kita – maištingos Vilniaus gatvės.

Įdomu patirt, kaip žmogus iš kitokio pasaulio pas mus jautės tada, kai įklotų ir tamponų negalėjai nusipirkti. Gyvenimas tarp buitinio stygiaus ir emocinio pertekliaus. Pirmasis mūsų per daug netrikdė, o antrasis buvo toks pat atradimas kaip ir minimo dienoraščio autorei. Šlapimu dvokianti Lietuvių literatūros katedra, apspjaudyti šaligatviai, kad negali paeit neįmynęs, ir – per mitingą pratrūkstanti kaukt minia: LIE-TU-VA, prabilus profesoriui Landsbergiui ar laukiant Marcelijaus Martinaičio eilėraščio (įvaizdžiai ir žodžiai iš dienoraščio). O jei kam sudomint reikia intymesnės, dienraštiškesnės temos – prašom: yra ir apie nacionalinės premijos laureatą Sigitą Parulskį, kuris figūruoja dviem vardais: cituojami Parulskio eilėraščiai, bet tekstuose kalbama apie Liudą.
Baigt šią apžvalgą norėčiau sakiniu iš Laimos Vincės Lenino galvos ant padėklo ir prieduru.

Štai kaip prasideda revoliucija – nuo žvakių, dainų ir poezijos, ypač nuo poezijos.

Tai gal Lukiškių aikštėj, toj vietoj, kur stovėjo Leninas, vertėtų pastatyt paminklą Poezijai? Jei ne ji, ir Sruoginytė Lietuvon nebūtų atskridus, ir per radiją štai šitaip negalėčiau kalbėt.

[*] Su Sąskambiais: 1+2 susijęs dar ir toks dalykas: Donaldo Kajoko paprašytas, parašiau jai lyg ir įžangos žodį. Kaip dažniausiai nutinka, ne su visa knyga susipažinęs, o tik stamboką publikaciją Nemuno metiniam priede Nemunas+: almanachas „Kultūrinis Kaunas“ perskaitęs/peržiūrėjęs (gavau dovanų per 2008-ų knygų mugę iš redaktoriaus Viktoro R.). Kas pasidingojo, tą ir užfiksavau:

Nieko dabar nenustebinsi pasakydamas: šitoj knygoj susitinka poezija ir fotografija; kaip anksčiau – poezija ir grafika. Įdomiau, kaip jos bendrauja susitikę, kokie santykiai mezgasi tarp poetinio teksto ir fotografinio vaizdo.
Mintyse atgaivinus pastarojo laiko leidinius, galima kalbėti apie kelis atvejus. Paprasčiausias – kontekstinis. Tarkim, jei eilėraštis vadinasi „Liūtai“ ir kalbama apie Kauną, tekstą galima pateikti įėjimą Karo muziejun saugančių skulptūrų fone (Juditos Vaičiūnaitės knyga Dulkėta Kauno gatvė su Rūtos Vaškelytės-Staskevičienės fotografijom).
Kitas atvejis – intertekstinis. Poetas knygos dailininkui duoda pluoštą mėgėjiškų nuotraukų iš savo šeimos albumo. Dailininkas, pasinaudodamas jomis, sukuria fotografikos darbų, einančių kaip eilėraščių skyrių atsklandos ar užsklandos. Juose matomi žmonės ir daiktai yra susiję su tuo pačiu konkrečiu pasauliu, iš kurio atsirado ir eilėraščiai. Ir, tarkim, apie nuotraukoj matomą kišeninį laikrodį poetas galėtų papasakot istoriją, kurį prilygtų eilėraščiui, jeigu tokio knygoje nėra (kaip pavyzdžius galima paminėt Viktoro Rudžiansko rinkinį miesteliai.lt ar Liudviko Jakimavičiaus eilėraščių apysaką Elio). Fotografikos darbus suvokėjas gali vartot kaip eilėraščių papildus.
Trečias atvejis: knyga iš to paties žmogaus eilėraščių ir fotografijų (pirmiausia prisimena Juliaus Kelero sniegas, benamis, krentantis; dailininkas Arūnas Gelunas). Bet šiuo atveju gali iškilt visiškai nereikalingas klausimas: kurie talentingesnis: poetas ar fotografas?
Kuo savitas nelygintinai talentingų Donaldo Kajoko ir Romualdo Rakausko susitikimas? Sąskambiai – tai dviejų lygiaverčių kūrėjų (šiukštu jokių kalbų apie eilėraščių iliustratorių ar nuotraukų poetinį komentatorių!) pokalbiai tam tikrom temom. Turinčių savo patirtį, nuomonę, bet susišnekančių (juk kartais taip gali atsitikti?). Kiekvienas kalba savo kalba, kurią geriausiai moka. Apie amžinybę ir laikinumą, vienatvę ir galimus ryšius, ir pan. Tai galima suvokti kaip minties šokį. Panašu, kad pradeda poetas (ir mes pradedam iš kairės). Galimas suvokėjo žingsnis: viens – du trys – viens. Koks tai šokis? Poetografija? Todėl klausytis-žiūrėti / žiūrėti-klausytis – įdomu (netikslus žodis). Prasminga? Gal taip. Huizingos homo ludens – žaidžiantis žmogus. Ne. O jei šokantis Kajokas ir Rakauskas (ne šyviškai, kažkaip europietiškai) – homo saltans? Šokis, trunkantis „taip ilgai, kaip akmuo virsta duona“. Dalykas, skatinantis sulėtint gyvenimo žingsnį, netgi stabtelt.
Ką perskaitėt – joks Sąskambių: 1+2 suvokimo receptas. Gal net pageidautina visa tai mesti iš galvos. Tik vienas pasiūlymas: bendraudami su šia knyga – neskubėkite, ir jums bus atlyginta; daugiau, negu tikitės.

Knygai išėjus, ją recenzuodamas Ričardas Šileika žodį kitą tarė į man:

Solidžios knygos kukliame įvade literatūrologas Virginijus Gasiliūnas tikina, kad joje „šiukštu jokių kalbų apie eilėraščių iliustravimą ar nuotraukų poetinį komentavimą!“ Tačiau šis jo patikinimas yra viso labo gražbylystė. Pačiam Virginijui tai akysna ir pasakiau. Nes, po paraliais ir po karaliais, būkim „biedni“, bet teisingi. Iliustravimo arba, kitaip sakant, akivaizdžių tiesmukokų tarpusavio nuorodų ar sąsajų knygoje apstu. Štai. Kur Romualdo nufotografuota užmerkta akis (p. 7), ten Donaldas klausia, ar mane sapnuosi? Kur Donaldas rašo vasario pūgos kloja gilų sniegą (p. 28), ten Romualdas fotografuoja sniego vėpūtinį. Kur Romualdas rodo nufotografuotą lubinų palaukę (p. 63), Donaldas antrina sakai ten buvo lubinai numėlę. Kur Donaldas mini miegą ir sapną (p. 72), ten Romualdas priderina lovą ir dvi pagalves. Kur Romualdo nufotografuota deganti žvakė (p. 75), ten ir Donaldui reikia parašyti žodį žvakės. Kur Donaldas parašęs apie žydinčius medžius (p. 92), ten Romualdas irgi rodo žydėjimą. Kur Romualdas nufotografavęs pamiškę ir vandens telkinį (p. 95), ten ir Donaldas patikina – pamiškė, uodai virš kelio / tekšt tenai kur tvenkinys. Kur Romualdas publikuoja laukuose deginamus šiaudus (p. 131), ten Donaldas rašo lyg žurnalistinį prierašą suūžusia šiaudų ugnim. Na, užteks tų akivaizdybių!

Ir aš tiesiai akysna perskaitęs recenziją pripažinau: Taip, Ričardai, Tu teisus. Kai perėjau visą knygą, matau, kad yra ir iliustratyvių atvertimų. Toj publikacijoj tokių akivaizdžių nebuvo. Be to, įžangos žodis – ne recenzija.
Va tokia ta istorija su šia knyga ir jos vertinimu.

(292) Tarp kitko: apie kalbą kaip išdavikę

Ketvirtadieniais (dabar – kas antrą) perversdamas naują Nemuno numerį vis žiūriu, ar nėr pilkam fone spausdinamų cave canem = Donaldo Kajoko gabaliukų. Jei yr, nuo jų skaityt ir pradedu. Parašiau gabaliukų, nors gal tiksliau būtų juos vadint paplėtotom aforistinėm pastabom. Kai kurias norėčiau būt pats užfiksavęs, nes tokia pat mintis irgi galvoj sukiojas. Tarkim, paskutiniam numery (05-17–30, nr. 18/19):

Žmogaus žodynas, sakinio konstrukcijos, frazės linijos, pauzės, intonavimo niuansai etc. Čia aš turiu galvoj štai ką: kaip kalbame, tokios yra ir mūsų vidinės, gelmiškosios struktūros. Kalba jas išduoda.
Itin prasta, skurdi šneka arba priešingai – perdėtai puošnios, šalutiniais sakiniais bei paragrafais apipintos, tačiau iš esmės tuščios, bemaž nieko nereiškiančios retorinės figūros (dažno politiko, valdininko kalbėjimo maniera) – ženklas, kad žmogui metas dėl kažko rimtai susirūpinti.
Paprasčiau sakant, kalba yra vidinės ligos ar sveikatos diagnostika.

Pridurčiau: deja, daktarų, galinčių ir kartkartėm diagnozuojančių tokią ligą, turintieji susirūpint beveik visada nepaiso, net įsižeidžia – atsirado mat žinovas, filologas suknistas.

Ir du post scriptumai.
(1) Ką galima būtų pasakyt apie žmogų, turintį polinkį kurt ir/ar vartot naujažodžius? Mažiausiai: jam svarbūs niuansai, jis nori rast kuo tikslesnį leksinį atitikmenį minties ar būsenos. c.c. = D.K. priešpaskutiniam Nemune (05-03–16, nr. 16/17):

Žmogui iš tiesų vertingi ne tie jo sprendimai ir poelgiai, kuriuos sumąstė protas ir paskelbė neva visuotinai vertingais, o tie, kurie yra itin paprastoje darnoje, natūralioje santarvėje su Dangum ir Žeme.
Tuomet miela ir padirbėti, ir patinginiauti.
Ne nuodėmė net ypatingiauti.
Bet visų mieliausia ypatinginiauti.

Kurti naujažodžius – ypatingiauti? O jų, sukurtų/susikūrusių, nefiksuoti – ypatinginiauti?
(2) Paskutiniam numery – „Pasija pagal Mariją“ iš jau spaudai parengto D.K. romano Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys.  Norisi daugiau. Ir keistas, greičiausiai visai pro šalį mintigalis galvoj: eilėraštis – lyg koks išpurentos dirvos gabalėlis, kuriame išdygsta (arba ne), kas kūrėjo sėjama; romanas – pieva, kurią rašytojas turi paversti veja, t.y. sukultūrinti, nes kitu atveju – verčiau jau memuarus skaitysiu.

(89) Susieji – ir [pajunti malonumą], v

Iš naujausiojo, paskutinio vasarinio Nemuno (2010-07-22—09-08). Valdemaras Kukulas (p. 9):

Jų [= naujausiųjų lietuvių poetų] bendras fonas – postmodernistinis postfilosofinis globalaus pasaulio simuliakras: regima ir užuodžiama buitis čia suvokiama kaip kosmosas, o gatvė ar skveras už lango traktuojami kaip to kosmoso tyrimų ir laboratorinių bandymų laukas, ir kai šios dvi empirinės plotmės suduriamos, patartina ieškoti individualios poeto buities metafizikos. Tiek kasdienės buities, tiek ranka pasiekiamos gamtos pasauliai driekiasi vienoje plokštumoje ir yra vienakrypčiai, bet maitinami skirtingos semantikos žodynų, todėl žodžių ir vaizdų sandūros dažnai netikėtos, žaižaruojančios, o tai savaime kuria profesionalumo ir originalumo įspūdį. Bet kiekvienu atskiru atveju tas įspūdis lieka vienas ir tas pats, ir didžiulė tarsi-individualybių, tarsi-asmenybių sankaupa galiausiai palieka vientisos, beasmenės informacinės masės pojūtį. Meilė čia jau seniai nepavaldi jokiam kosmosui ir jokiai žvaigždžių transcendencijai, meilės gelmė ir kokybė priklauso nuo drauge praleistų naktų seksualinių įspūdžių intensyvumo, o gyvenimo prasmė lengvai ir žaismingai užrašoma ant pusiau apnuoginto, pusiau apsinuoginusio kūno, ir šis tarpas – tarp apnuoginto ir apsinuoginusio savęs – yra didžioji šiandieninės poezijos būties ištartis.

cave canem (spėtina: = Donaldas Kajokas, p. 10):

Postmodernistinės dirbtuvėlės pameistrys permeta akimis, ką parašęs (nutapęs, nufilmavęs, suvirinęs etc.), ir oriai konstatuoja: nieko gero...
Tai reiškia: viskas gerai, nes būtent to „nieko gero“ tarsi ir buvo siekta.
Prisiminiau Sigito Gedos šmaikščią ištarą: postmodernistas – tas pats modernistas, tiktai beraštis.
Bet gal užtenka juos ūdyti, visus tuos post ir postpost? Verčiau paklauskime, kur čia šuo pakastas?
Mumyse jis pakastas.

Pavadinau šį įrašą pagal susikurtą šabloną, nors žodis malonumas čia nevisai tinka. Bet kodėl gi ne? Malonu mėgint atspėti, ką kuris turėjo galvoj cituotuosius gabaliukus rašydamas; gėris ir grožis, būtis ir buitis, kosmosas ir seksas; nac. ir internac. šunotyrai medžiagos – kur tik jų nepripakasiota. Be to, būtent šios citatos paskatino atsiverst LKŽ, kur prie malonù pateiktas toks pvz. (t. VII, p. 808):

Pinigų neturiu gydytis, o sveikata malonu (burž.) Ss.

burž. = žodis, posakis ar sakinys, vartojamas buržuazinės santvarkos reiškiniams žymėti; Ss = Sasnavà, Kapsuko r.; www.lkz.lt – tik Ss liko.
Taigi: kol nevaikštau pas daktarus, manausi esąs sveikas. Malonù.