— Iš to, kas Baltušio užsirašyta vasario 26, šeštadienį:
O dar smagu, kad šios dienos „Literatūroje ir mene“ paskelbti Janinos Bielinienės „Ar rašančiajam viskas galima“ ir Evaldo Matvieko „Su kuo suves likimas“. Abu – apie V. Petkevičiaus „Kasdieniškas legendas“ [„eseistinės apybraižas“ serijoj „Žmogus tarp žmonių“ 25 000 egz. tiražu išleido „Mintis“ 1982-ais]. Duoda stiprų atkirtį jo prasimanymams. Ypač tai pasakytina apie J. Bielinienės straipsnį. Perskaičiau ir nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad neišsiunčiau į „instancijas“ savo surašyto atkirčio V. Petkevičiui, kitaip tariant, išvengiau nusileisti iki V. Petkevičiaus lygio ginčytis su juo. Esu jau tokių metų ir tokios padėties literatūroje, kad būtina susimąstyti dėl savo orumo, nesipiginti. Janinai Bielinienei, turbūt, parašysiu, padėkosiu. (p. 129; ne parašė, o paskambino kitądien)Dėl ko gi Baltušis taip buvo supykęs, kad net ketino kreiptis į „instancijas“? Ne dėl to, ką Vytautas Petkevičius parašė jam skirtoj apybraižoj „Skaitytojams atiduotos vasaros“, o kitoj, Kaziui Borutai skirtoj, „Skaudi šviesa“, Baltušio pavardės neminėdamas:
Petkevičiaus tekste pakankamai užuominų (apie virstančius ąžuolus, šeškus ir kt.), kad bent šiek tiek literatūrą išmanantis žmogus suprastų: to vakaro vedantysis buvo Juozas Baltušis. Tą paliudijo collega Pranas V., tik tada buvę sunku suprast, apie kokį konkrečiai literatūros vakarą Petkevičius rašąs. Nesuprato arba apsimetė nesuprantanti ir „recenzentė“ Janina Bielinienė:Mudviejų draugystė prasidėjo vieno literatūrinio vakaro metu. Kazys tada buvo gerai nusiteikęs ir skaitė iš tribūnos „Baltaragio malūno“ antram leidimui parašytą įžangą, protarpiais atidėdamas į šalį rankraštį ir svaidydamas aštroką humorą.
Kazys Boruta iš VP knygos
(dailininkas Antanas Kubilius)
Staiga iš salės jį kažkas paklausė:
– O kur jūs, rašytojau, buvot iki užpraeitų metų?
– Vyteles pjoviau, – atsakė Kazys linksmai.
– Aš tamstos rimtai klausiu, – supyko literatūros mėgėjas.
– Aš irgi, – juokavo Boruta toliau. – Kadangi tais metais reikėjo versti ąžuolus, o aš su kažkokiomis rykštėmis užsižaidžiau, tai ir gavau atgalia ranka...
Žmonės ėmė juoktis.
– Tu tik pasiklausyk, ką tas senas kvailys šneka, – staiga sunerimo vakaro vedantysis.
– Man atrodo – nieko, – nuraminau aš jį.
Atrodė – viskas susitvarkė savaime. Užbaigęs Kazys prisėdo prie manęs ir paklausė:
– Na, kaip?
– Gerai. Velniškai patikai publikai.
– Šito aš mažiausiai laukiau, – atsakė jis, bet švietė kaip naujas variokas.
Tačiau pertraukos metu prie jo priėjo vedantysis ir pradėjo bartis.
– Aš tave vežiau kaip žmogų, respubliką norėjau parodyti, naują miestą, darbo žmonių rankom pastatytą, o tu?!..
– O aš ką? – išbalo Kazys.
– Eseriškų gabaliukų prisirinkęs... Juodini mūsų tikrovę.
Ir staiga rašytojas pratrūko:
– Ne tikrovę, tavo kvailą supratimą! Bet argi tokį filisterį apjuodinsi?..
Ir prasidėjo! To neaprašomo ir nepakartojamo, to niekur nepacituojamo disputo protrūkiuose Kazys šaukė:
– Mačiau aš skysto mėšlo, bet tokio dar neteko!.. O tu ką juodini ir ką rašai? Tavo kaime tik durneliai samdiniai ir patologiškai gobšūs buožės. O Maironis iš kokio kaimo? O tu pats, o Vincas Kapsukas ir Kudirka?.. Visa nelaimė, kad tu meluoji ir pritempi faktus talentingai. Po šimto metų mūsų proanūkiai skaitys tuos tavo raštus ir šlykštėsis mūsų praeitim!..
Juozas Baltušis iš VP knygos
Aš bandžiau juos sutaikyti, bet kur tau!.. Vyrai viską perkratė, pervertė nuo pat savo pažinties pradžios ir vėl viską pastatė ant kojų. Galiausiai Borutą užkabinęs rašytojas pradėjo trauktis:
– Tu, Kazy, jau atsilikai nuo gyvenimo ir todėl negali manęs suprasti.
– Pakartok! – pašoko Boruta. – Tai tu atsitvėrei nuo gyvenimo, o aš viriau pačiam jo katile! Su tokiu talentu ir vis po propernykščias apšilusias balutes taškais, šeškus gaudai! O tu šią dieną pajudink, teoretike dviejų klasių! – trenkė durimis ir išėjo, nelaukdamas vakaro pabaigos.
Po to nesmagaus įvykio mudu pasimatėm gana greit. Atvažiavęs į Vilnių, užėjau į „Jaunimo gretas“. Jų redaktorius mane sutiko gana šaltai:
– Kam tu šitaip padarei?
– Kaip? – nesupratau klausimo.
– Kam skundą rašei?
– Kokį?
– Ant Borutos.
– Ką tu?!. Iš proto eini, ar dar tik pradedi?
– Negražu taip.
– Aš pats suprantu, kas gražu ir negražu. Bet kas tau tokią nesąmonę pasakė?
– Koks tavo reikalas?.. Bet tu žinai, ką padarei? Po dienos kitos turi jo pensijos klausimą svarstyti.
– Arba tu pasakyk, arba aš nežinau ką padarysiu!
– Buvo čia atėjęs vakaro vedantysis, mes pasitarėm...
Supratęs, kad tai jau ne juokai, pasiėmiau iš redakcijos darbuotojų Kazio adresą, nuvažiavau į namus, paskambinau, tačiau, pravėręs duris, rašytojas žvilgtelėjo į mane tokiu baisiu žvilgsniu ir vėl jas užtrenkė prieš pat nosį.
Užbėgdamas įvykiams už akių, noriu pasakyti, kad mudu susitaikėm dar tą pačią dieną ir visą jo likusį gyvenimą tapom artimais bičiuliais, bet tas neužtarnautas, kupinas naikinančios neapykantos ir triuškinančios paniekos žvilgsnis mane degina ir šiandien.
Aš paskambinau antrą kartą, trečią, dešimtą... o prasivėrus durims, įkišau koją tarp jų ir pasakiau:
– Pirma išklausyk, o paskui kirsk galvą.
Mes kalbėjomės tarpduryje, kalbėjome koridoriuje, kambaryje, o paskui sutarę išvykom į miestą. Nuėjęs į atitinkamą įstaigą, aš tą skundą suradau. Po juo buvo susuktas man pažįstamas vedančiojo parašas, taip sakant, su pagarba ir komunistiniais palinkėjimais, o kiek žemiau – toks ir toks.
Išėjęs į gatvę, aš Kaziui viską kuo smulkiausiai papasakojau ir tarsi kuolu pritrenkiau.
– Pakartok, – paprašė jis.
Aš pakartojau.
Jis stovėjo suglumęs, nepaslankus ir sumenkęs, tarsi Kristus savo mokinio išduotas. Išsiėmęs nosinę, ilgai šluostėsi akinius, paskui akis. Jis negalėjo paeiti nė žingsnio: vis stovėjo ir žiūrėjo į mane apstulbęs, bejėgis, tartum iš sunkios ligos pakilęs kalvis, kuriam dabar ne tik nebepakelti kūjo, bet ir vaikščiot, ir šnekėt reikės mokytis iš naujo.
– Jūs, Kazy, be reikalo šitaip, – bandžiau nuraminti. – Tas žmogus įpratęs seilėmis taškytis... – Bet jis pakėlė į mane savo žemažiūres, beprasmes akis ir riktelėjo:
– Eik ir tu man iš po kojų po perkūnais!
Aš nuėjau. (p. 158–160)
Nepaisoma istorinio principo ir apybraižoje „Skaudi šviesa“, kuri buvo paskelbta 1975 metų „Poezijos pavasario“ knygoje. Dabar ji žymiai papildyta, atnaujinta, „sueseinta“. Ar sužinome ką naujo apie K. Borutą po to, kai jau paskelbta V. Kubiliaus monografija, kurioje ne tik giliai išanalizuota K. Borutos kūryba, bet labai įtaigiai, su mokslininko kruopštumu ir menininko jautrumu atkurtas žmogaus ir kūrėjo paveikslas? V. Kubilius paseka kiekvienus K. Borutos gyvenimo metus, čia nėra baltų dėmių, nutylėjimų. V. Petkevičiaus apybraižai, kurioje įpinti ir kitų kūrėjų paveikslai, stinga įtikinamumo. Skaitai ir iš karto griebiesi tikrinti faktus. Randi, kad „Baltaragio malūno“ antrasis leidimas išėjo be jokios įžangos 1962 metais. Tad ką skaitė K. Boruta aname literatūros vakare ir apie kokius „užpraeitų metų“ išnykimus kalbama? Ar „užpraeitieji metai“ buvo 1946-ieji, kai poetas buvo areštuotas (o 1949 metais amnestuotas)? Tas biografijos faktas nėra nei slėptas, nei nutylėtas. Žinomas, kaip ir tai, kad 1948 metais Rašytojų sąjunga, jos partinė organizacija rašė raštą atitinkamoms instancijoms dėl K. Borutos amnestavimo. Sąjungai tuo metu vadovavo J. Šimkus, o partinės organizacijos sekretorius sunkiais pokario metais bent aštuonerius metus buvo J. Baltušis. Yra žinoma, kad 1949 m. liepos mėn. Rašytojų sąjungos valdybos posėdyje buvo nutarta komandiruoti K. Borutą į Prienų rajoną rinkti medžiagos apybraižai apie įsisteigusį kolūkį (tą apybraižą galima rasti K. Borutos raštų dešimtame tome).Boruta primintas ir paskutinėj recenzijos pastraipoj:
Reikia pripažinti, kad K. Borutos paveikslas V. Petkevičiaus apybraižoje lieka taurus. Bet pasakotojo ir kitų čia veikiančių asmenų portretai ne itin delikatūs. Visų pirma pasakotojo vaidmuo kažkoks dvilypis. Kodėl gi jis, kovotojas už tiesą, tuoj po ano literatūros vakaro neišsiaiškino vedančiojo elgesio ir pozicijos? Tolesnė vaizduojamų įvykių grandinė rodo neįtikėtinai nekorektiškus tarpusavio santykius. Vienas pasakė, kitas atsakė, trečias parašė, ketvirtas raštą parodė – nei darbo etikos, nei savitarpio pagarbos ir santūrumo. Todėl ši apybraiža palieka nemalonų įspūdį, lyg būtų knaisiotasi po nešvarius baltinius, nežinia ko ieškant.
Pakankamai dokumentuotos visų istorinių asmenybių, kurias aprašo V. Petkevičius, biografijos. Ir vargu ar pateisinama laisva interpretacija, spėliojimai, mėginimai surikiuoti veiksmus ir žodžius pagal savaip įsivaizduojamą įvykių logiką. Ne kam kitam, o V. Petkevičiui K. Boruta prieš mirtį parašė tokius žodžius: „Tik nemanyk, kad rašančiam viskas galima“. (LM, 1983-02-26, p. 6–7)Apsimetė ar išties Janina Bielinienė nieko nežinojo apie 1961-02-21 Naujojoj Akmenėj vykusį literatūros vakarą ir tuoj po jo Baltušio parašytą skundą LKP CK sekretoriui Niunkai? (Žr. Dalios Striogaitės str.; perpasakodamas Petkevičius su tais „užpraeitais metais“ išties pripainiojo, dešimt metų „pametė“.)
Ir Glavlito žmogus, skaitęs Petkevičiaus Kasdieniškų legendų korektūrą, nesusigaudė, apie ką rašoma? O knygą recenzavęs Petras Bražėnas? (Reiktų paklaust.)
