(1291) Užparaštė, lii: šis tas apie M. Miežiūną / Martyną M. ir dar vieną žmogų

Šitą perfotografuotą nuotrauką metų pradžioj nusipirkau internetiniam aukcione pirkis.lt. Nes vos pamačius galvoj ėmė dygt klausimai, į kuriuos norėjos paieškot atsakymų.

√ pirmiausia: kokio renginio dalyviai užfiksuoti ir iš kur perfotografuota? — Kažkoks jaunųjų rašytojų susibūrimas; pirmas respublikinis jaunųjų rašytojų pasitarimas vyko 1948-ų lapkritį, antras – 1951-ų gegužį. Nuotrauka iš vad. iliustruoto žurnalo perfotografuota, spėjau: gal Jaunimo gretos? o gal Švyturys? Patikrinau. Užtrukau, bet išsiaiškinau. Tai 1951 V 10–13 Vilniuj vykusio II respublikinio jaunųjų rašytojų pasitarimo dalyviai. Eugenijaus Šiško nuotrauka buvo paskelbta dvisavaitiniame politiniame-visuomeniniame ir literatūriniame iliustruotame žurnale Švyturys, 1951 V 31, nr. 10, p. 10 (yra ir renginio aprašas: „Daugiau kaip 70 jaunųjų rašytojų, atvykusių iš viso mūsų krašto, vyresniųjų rašytojų vadovaujami ir padedami, apsvarstė iki šiol nueitą kūrybos etapą, pasimokė rašytojo darbo ir pasisėmė jėgų tolimesnei literatūrinei veiklai“, ibid.). Beje, kitas tos pačios mizanscenos kadras paskelbtas Jaunimo gretose, 1951, nr. 6, p. 11; ten ne tik renginio aprašas su iliustracijom, dar ir dviejų dalyvių įspūdžiai; vienas jų – Vytautas Kubilius („Nuolat mokytis marksizmo-leninizmo“, p. 12).

√ aišku, vien dėl šito nebuvo prasmės pirkt perfotografuotą nuotrauką; visas įdomumas – kas per žmogus, kuriam buvo svarbi ta nuotrauka? Susiejus spausdintinį nuotraukos aprašą ir įrašą ranka antroj pusėj, aišku: Martynas Miežiūnas. Nieko apie tokį literatą iš Biržų nebuvau girdėjęs, tad paklausiau pažįstamo žmogaus iš Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos – Liudos P., su kuria teko bendraut leidžiant Mamerto Indriliūno raštus. Kaip ten sakoma? Bingo! Paaiškėjo, kad mokinės paklausiau apie buv. mokytoją. MartM dirbo Pabiržės vidurinėj mokykloj lietuvių kalbos mokytoju, jei gerai supratau, daugiausia mokė 5–8 klases: „Labai griežtas, gramatikos taisykles visas mokėjome atmintinai :)“. Šį tą vis rašinėjo; keli jo eilėraščiai yra Biržų rajono literatų klubo „Versmė“ kūrybos rinkiny Posmai virš Širvėnos (1995). Paeiliavimai, tik tiek (iš to, ką perskaičiau, sprendžiu). Gimęs 1928-ais Mažutiškiuos, baigė Biržų gimnaziją; mirė 2001-ais, palaidotas Pabiržės kapinėse. Nežinau, ar kolega istorijos mokytojas Edvardas Šimas perskaitė prie kapo duobės tai, ką norėjo apie save pasakyt Martynas Miežiūnas; gal, o gal ir ne. — Vis dėlto tas įrašas antroj perfotografuotos nuotraukos pusėj daro įspūdį (taisymas mėgo → gėrė alų susijęs su mylėjo tiesą).

√ ir dar apie vieną žmogų, matomą nuotraukoj, – dešinėj, į kurį visi žiūri, nes skaito ar vaidina skaitąs savo kūrybą. A. Stankevičius. To laiko (apie 1950-us) periodikoj yra eilėraščių, pasirašytų Alg. Stankevičius. — Ar tai tas pats žmogus, kuris dalyvavo diskusijoj dėl Sigito Gedos Pėdų (1966), kurią sukėlė Ričardo Pakalniškio l. palankus rašinys Komjaunimo tiesoj – improvizacija „Susipažinkime: Sigito Gedos lyrika“ (1966 XII 11, nr. 243, p. 6)? Turiu omeny šitą publikaciją: Alg. Stankevičius, „Skriauda autoriui ir skaitytojui“ Kom. tiesa, 1967 II 24, nr. 39, p. 3 (esą drg. Pakalniškis pervertina Gedos pirmąją knygą, joje nemaža „žalio, neapgalvoto ‘vandravojimo’“, o juk kritiko pareiga – „padėti pirmiausia pačiam autoriui susigaudyti: kur čia poezija, lyrika, o kur, švelniai tariant, maivymasis?“; plačiau apie Pėdų recepciją žr. Rimanto Kmitos Ištrūkime iš fabriko, 2009, p. 95–101). Manau, tas pats – Algimantas Mykolas Stankevičius (reiktų pavartinėt jo tą knygą, kur ir atsiminimų yr).

P.S. Gal ir jums užkliuvo: atrodo, kad tarp Miežiūno ir Korsako sėdinčiam žmogui (S. Pakalniui iš Kauno) kažkas pripaišė barzdelę. Jei ir pripaišė, tai prieš atiduodant nuotrauką spaustuvėn, nes taip ir Švytury paskelbtoj. 

(1227) Visiškai tarp kitko: apie atmintį, asmenvardžius ir kt.

ių metų Kultūros barų 4-am numery yra Rimanto Jokimaičio rašinys „Būtojo laiko miestas ir jo žmonės, arba Jurbarko žydų pasakojimas apie gimtąjį Jurburgą“ – pristatoma Memorial Book of Yurburg (Jurbarkas) Lithuania, „reto turiningumo, negirdėtų istorijų kupina knyga apie Jurbarką ir jo žmones“, pasak RimJ. [Balandžio pabaigoj tas pats tekstas buvo paskelbtas ir vorutoj.lt be jokių nuorodų į KB; kartais keista situacija susidaro: nebežinia, kurią publikaciją laikyt pirmine.]
Ko recenzentas pasigenda skaitydamas? — (a) „Skaitant į akis krinta, kad dažname iš esmės istoriniame pasakojime mažoka datų, lyg pasakotojams tas nebūtų svarbu“ (p. 76–77) ir (b) asmenvardžių, pvz.: „Gaila, kad nepateikiama detalių, nei kas ta Genė, nei kokiomis aplinkybėmis buvo areštuota besislapstanti žydaitė“ (p. 84); „Gaila, bet ir šiame pasakojime nėra paminėtas to gerojo samariečio vardas“ (p. 85).
Suprantama: noris ir metų, ir pavardžių, bet: atmintis, deja, tokia – gal tik keli iš šimto gali prisimint, kada tiksliai koks įvykis atsitiko, o ir asmenvardžiai nesilaiko galvoj, be to, gal žmogus net nežinojo žmogaus pavardės, tik vardą, o gal net ir vardo nežinojo; ar mes visada bent jau paklausiam žmogaus: koks jūsų vardas pavardė? Jei ir (su)žinom, ar ilgai atminty išsilaiko? Ne tai atrodo svarbiausia, o ką žmogus pasakė ar padarė; juk ne dėl būsimų istorikų straipsnių su tiksliomis datomis ir asmenvardžiais žmogus gyvena. — Gan tų svarstymų.
Nebūčiau ėmęsis šio įrašo, jei ne: vieną epizodą galima patikslint. Pastraipa iš RimJ rašinio:

Įstrigo jurbarkiškiams ir vienas sekmadienis bažnyčioje. Jau po žudynių, klebonas, prieš mišias nužvelgęs susirinkusius žmones, rūsčiai tarė: „Žydšaudžiai, išeikit iš bažnyčios.“ Parapijiečiai nuščiuvo, pradėjo dairytis. Keletas susigūžusių vyrų išėjo. (p. 84)

Nelabai aišku, ar tai perpasakojimas to, kas skaityta, ar rašinio autorius prisimena, ką pats girdėjęs, ir pasakoja. Regis, antras variantas. — Skaitydamas tą pastraipą, iškart prisiminiau a.a. Joną Juškaitį. 1999 VI 1 Valstiečių laikrašty buvo paskelbtas Paulino Matuko pokalbis su poetu „Teturiu tik savo laisvę ir savo poeziją...“, perspausdintas knygoj Trauktis atsišaudant (2016); cituoju iš knygos, nes ten yra patikslinta:

Kas išgirdo istorikų kvietimą atsiliepti, kad kunigai draudė savintis sušaudytų žydų turtą? Juk ir aš pats klausiausi, ir motina ne kartą su pasibaisėjimu parėjusi pasakojo, kaip prie vokiečių Jurbarko klebonas² kumštimi trankė sakyklą per pamokslus šaukdamas: žydšaudžiai, būkite prakeikti, prakeikti būsite ir tie, kurie kišite rankas prie žydų turto, visi tokie išeikit iš bažnyčios! Negi Lietuvoje neliko žmonių, kurie paliudytų panašius atvejus? Bet vieni abejingi iš vargo, o kiti sukibę į turtus: kad tik daugiau, kas bus, tas bus. (p. 26)
---------------------------
² Kunigas Anatolijus Stanevičius, 1943 m.

[Apibendrinimai iš principo neteisingi; neteisingi dalies atžvilgiu; deja, dažniausiai – gerosios. — Prisiminiau prieš porą metų skaitytą pokalbį su Christophu Dieckmannu, studijos Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944 autorium:

Bažnyčia nieko nedarė. 1941 m. spalį posėdžiavo Vyskupų konferencija, tačiau jie svarstė vienintelę problemą – ką daryti su pakrikštytų žydų turtu. Tik šis klausimas. Taip, pavieniai kunigai protestavo, bažnyčiose ragino nežudyti. (cit. iš čia)

Bet juk tie protestavusieji kunigai, ne tik kalbėjusieji, ir dariusieji – padėjusieji besislapstantiems žydams – irgi Bažnyčios nariai, jos dalis, teisingai, pagal savo sąžinę, o ne kokius nors nurodymus iš viršaus besielgusioji dalis; ar vyresnybės nutarimus traktuodami kaip visų požiūrio atspindį esam teisūs? Suprantu, leidžiuos ton sritin, kur protas nepajėgs tiksliai suformuluot minčių; vienu dalyku esu įsitikinęs: gera ar bloga daro žmonės, konkretūs žmonės.]
Jonas Juškaitis prisiminė savo parapijos kunigą; Sigitas Geda, atsakydamas į katalikų mėnraščio Sandora klausimą „Ką manote apie Bažnyčios skilimus, kryžiaus karus, inkviziciją, apie kaltinimą dėl „kolaboravimo“ su naciais (neutralią laikyseną), dabar esančias ir visada buvusias stiprias institucionalizmo apraiškas?“ prisiminė savo parapijos kunigą:

Dažnai mūsų Bažnyčios laikysena čia labai jau dviprasmiška. Kaip gimtosios [Veisiejų] parapijos klebono II pasaulinio karo metais... Neišeina man iš galvos: sužinojęs, kad rengiamasi sušaudyti miestelio žydus, kunigas pasikvietė nacių majorą, pavaišino ir sutarė: „Daryk, tik kitoje parapijoje!..“ (Sandora, 1999, nr. 10, p. 4–5)

Ir pagal kurio klebono poelgį apibendrinsim kunigų nuostatas – Jurbarko ar Veisiejų? — Nedaug ko vertos kalbos apskritai apie kunigus, lietuvius ir pan. kuopinius dalykus; suprantu, istorija be tokių sąvokų negali išsiverst, bet labai labai rimtai pasvarsčius derėtų jas telktis.

(1143) Susieji – ir [išnyra truizmas: всё бренно в этом мире], xxxiv

a: nuotrauka
1986-ais Naujose knygose (Lietuvos TSR valstybinio leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komiteto ir Lietuvos TSR savanoriškos knygų bičiulių draugijos kasmėnesiniam informaciniam biuleteny), nr. 2, p. 40 buvo įdėta Algimanto Žižiūno nuotrauka „NETIKĖTA AKIMIRKA: poetas Petras Keidošius dar kartą sveikina Lenino premijos laureatą Eduardą Mieželaitį“.
(Savaitgalį po popieryną besikapstydamas šitą NK numerį užtikau. Ir prisiminė tekstas.)

b: tekstas
2006 I 5 Sigitas Geda, be kita ko, užsirašė:

Šiandien palaidojo ir eiliakalį, kuris skundė mane ir kitus anuo metu, šmeižė ir niekino kiek įmanydamas. Pokario komsomolcas, patapęs Maskvos agentu, turėjęs valdiškai privačią volgą ir vairuotoją. Tai tuomet buvo didelių privilegijų ir prabangos ženklai (!). (Žalieji pergamentai, 2018, p. 8)

Nors pavardė nepaminėta, nereikia Agathos Christie sukurtų seklių talento, kad suprastum: čia apie Petrą Keidošių, mirusį 2006 I 3; Žižiūno nuotraukoj stovintį prie, jei neklystu, būtent Volgos; 1967–1992-ais – nuolatinį Lit. gazietos korespondentą Lietuvoj. Kaip poetas – iš „ir kt.“, o kaip sovietmetinio literatūros vyksmo žaidėjas – nors viešai nešmėžavusi, bet l. įtakinga figūra. Tarkim, suorganizuota palanki recenzija LG-toj – sąjunginės RS organe, ir jau gali tikėtis, kad į tavo knygą atkreips dėmesį kuri nors vad. sąjunginė leidykla, būsi išverstas į rusų kalbą, išleistas, ir galėsi tik nusišypsot prisiminęs, kiek honoraro sumokėjo „Vaga“; visai tikėtina, kad, vykdydama tautų draugystės programas, kuri nors iš vad. broliškų respublikų ar soc. lagerio šalių išsivers iš rusų savon kalbon; aišku, vieno ar kito autoriaus paminėjimas blogu žodžiu ar kokiam straipsnį, ar apžvalgoj galėjo tapt rimta kliūtim, bet vis dėlto vadint Keidošiaus visagaliu neišeina: nors „šmeižė ir niekino kiek įmanydamas“, ir Maskvoj išėjo Gedos vertimų rinktinė Скворец под луной, tiesa, tai atsitiko jau perestrojkos laikais, 1989-ais (Vilniuj rinktinė Ущербная луна, осенняя богиня su Kęstučio Nastopkos lydimuoju str. išleista 1986). Suprantu, tiem, kam kenkė ar mėgino kenkt, buvo pikta; o dabar iš šalies žvelgiant, prisimenant Gedos išverstą Dantės Dieviškąją komediją, – paprasčiausiai gaila (nebeatsimenu, kuriam pragaro rate kankinas tokių nuodėmių pridarę).

P.S. Žalieji pergamentai – šešta Gedos dienraščių knyga (greičiausiai bus dar dvi – 2007-ų ir 2008-ų, paskutinių gyvenimo metų, užrašai; įvardas dienraščiai man regis tinkamesnis negu viršely užrašyti dienoraščiai, tiksliau nusakantis tų užrašų pobūdį; be to, toks gediškesnis, turint omeny, kad mėgo kurt naujadarus, šiuo atveju – atsiranda papildomas žodžio reikšmės atspalvis; pats sau laikraštis). — Kodėl Geda, užuot tik eilėraščius rašęs, vertęs, dar ir tų dienraščių ėmės? (Gal ne tik mano galvoj toks klausimas sukiojas.) – Atsakęs yr pats Geda 2003 VI 20 gabaliuke „Prisipažinimai“:

– Mane gena paprasčiausias užrašymo džiugesys! („Karalienės sekretai“, ŠA, 2005 VIII 20, nr. 31, p. 5)

Iš Gedos poezijos jau ginamos disertacijos; manau, ateis laikas ir dienraščiams, kai visi išeis knygom; ir gal ne literatūrologijos krypties koks doktorantas užklius, gal kokios psichologijos, kuriam bus įdomu pasiaiškint kūrybingą asmenybę nelaisvės virsmo laisve sąlygom; na, pvz.: Sigitas Geda kaip neurotiška asmenybė (remiantis Karen Horney įžvalgomis), – Rimantas Kočiūnas ŠA 1996 VI 1 nr. 22 rašė, kad Horney Mūsų laikų neurotiška asmenybė (1937) – lig šiol nepasenusi kultūrinės psichoanalizės pradininkės pirmoji knyga, tuolab yra vertimas į lietuvių kalbą, nors ir 100 egz. tiražu išleistas. Kūrėjas irgi įdomu, ne tik kūryba; kūrėjas juk irgi kūrinys, jį irgi galima analizuoti.

(1133) Eilėraščių istorijos, v: Salomėjos Nėries „Būkit, žmogžudžiai, prakeikti“

[netrukus bus įteikta šių metų Vytauto Kubiliaus premija]

užinojęs apie Vytauto Kubiliaus žūtį 2004 II 17, Sigitas Geda klausės/skaitė, ką kiti šneka apie a.a. Profesorių, šį tą pats prisiminęs užsirašydavo.
II 28 perskaitęs Janinos Žėkaitės pasakojimą apie dieną, kai žuvo vyras (neatsimenu tokios publikacijos, dar dviejų žmonių paklausiau – irgi neatsimena; gal kieno nors perpasakojimą skaitė?), be kita ko, užsirašė:

Atrodo, V. D. [Viktorija Daujotytė], kalbėdama per radiją apie V. K. mirtį ir jo asmenybę, buvo teisi – velionis labiausiai mėgo J. Kossu ir V. Mačernio eiles. Nei pirmas, nei antras (ir dar daug poetų) niekad nesužinos, kiek žmonių po karo nukentėjo dėl jų. Pavyzdžiui, dėl B. Brazdžionio.
Mūsų generacija, tiesa, jau dėl F. Kafkos...
Ar čia tinkamas žodis „nukentėjo“? (Pražilę varnėnai, 2016, p. 66)

Paskutinis sakinys kaip lieptelis link klausimo: o VytK, parašęs studiją ir apie Salomėją Nėrį, žinojo vieną tokią istoriją?
— 1943-iais Maskvoj išleistam Nėries rinkiny Dainuok, širdie, gyvenimą yra eilėraščių ciklas, poema vadinamas, Mama! Kur tu? Apie Palangos pionierių stovyklą, kurią vokiečiai bombardavo pirmą karo su Sovietų Sąjunga dieną (Mykolas Sluckis ten buvo).
Bent jau 50-mečių ir vyresnių, o gal ir jaunesnių atminty vis dar tikriausiai likę:

Stebis Kauno gatvės žalios:
Kas čia, kas čia daros?
Mirga, plasta kaip ugnelės
Pionierių skaros.

tokia Kastyčio Juodikaičio iliustracija
yra prie paskutinės dalies
1971-ais 30 000 egz. tiražu atskirai išleistoj
SN poemoj Mama! Kur tu?

Paskutinė, IX tos poemos dalis „Būkit prakeikti!“:

Būkit, žmogžudžiai, prakeikti
Rytmetėlį ankstų!
Būkit prakeiksmu prakeikti,
Peržengę mūs slenkstį!

Būkit motinų prakeikti
Už nekaltą kraują!
Tegu maras jus, prakeikti,
Nuo žemelės rauja!

Žūkit, žūkite, prakeikti,
Saulei netekėjus!
Skradžiai griūkite, prakeikti,
Vakarui atėjus!

Būkit, kraugeriai, prakeikti
Už išplėštą saulę!
Būkit amžinai prakeikti
Visame pasauly!

Kazys Saja yra pasakojęs, gal kur ir užrašęs štai tokią istoriją: 194kažkelintais viena mergina per abiturientų išleistuves ėmė ir padeklamavo cituotą Nėries poemos dalį be paskutinio posmo (įstrigo atmintin tas „be paskutinio posmo“); už tai, ką turėjo omeny deklamuodama, buvo suimta, nuteista ir ištremta (o gal net atsidūrė lagery? nebepamenu).
Marija Juknevičienė, gyv. Marcinkonyse, vyras Henrikas, inž., – tiek tuolaik užsirašiau ant lapelio.
Vėliau mėginau daugiau sužinot: kada tai atsitiko, kokia konkrečiai buvo bausmė etc. Parašiau LGGRTC el. laišką – deja: kadangi nežinoma mergautinė pavardė, nieko negalį padėt; parašiau Varėnos merui kaip istorikui – jokio atsakymo nesulaukiau. Ir nuleidau rankas. Na, gal kada nors vis dėlto pavyks sužinot.
(Apie tekstą ir kontekstą šnekant šitą istoriją būtų galima papasakoti jaunumenei.)

(1118) Iš popieryno, li: Mekas ir Pessoa

ormandijoj vykstančiam Šiaurės šalių kultūrų festivaly „Les Boréales“ 2003-ių lapkričio pabaigoj Lietuva turėjo galimybę pristatyt savąją („iki šiol reprezentatyviausias Lietuvos kultūros pristatymas Prancūzijos publikai“, pasak tuolaikinės kultūros ministrės Romos Žakaitienės, l. keistai pavartojusios tą tarsi būdvardžio aukščiausią laipsnį).
Iš New Yorko buvo atskridęs ir Jonas Mekas, nes išėjo jo Laiškai iš niekur prancūziškai ir angliškai – Lettres de Nulle Part = Letters from Nowhere (vertė Marielle Vitureau ir Laima Sruoginis [dabar Vincė]). Valdas Papievis Paryžiuj pakalbino Meką. Kai pirmąkart skaičiau tą pokalbį, atsimenu, buvau užkliuvęs už Meko nuomonės apie kūrinius, parinktus novelių antologijai Des âmes dans le brouillard[*], o šįkart už kitko:

Ant tavo stalo matau Pessoa knygą...
Taip, dabar skaitau Pessoa knygą. Jis yra praeito šimtmečio portugalų poetas. Geriausias pastarųjų šimto metų portugalų poetas. Bet jo prozos aš nebuvau skaitęs. O čia, Paryžiuj, radau porą knygų. Čia – jo dienoraštis. Ir aš jį skaitau, lyg skaityčiau save. Jis buvo žinomas taip, kaip aš, jis net pasirašydavo trim keturiom pavardėm. O aš nepasirašau skirtingom pavardėm, bet mano visas gyvenimas suskilęs į kelias dalis. Literatūra, poezija, kinas, kuratorius, žurnalai... Aš nupiešiau net savo gyvenimo ir darbų medį. Ir čia tiek daug šakų...
Sakau, kai aš skaitau Pessoa, tai lyg skaityčiau savo paties dienoraščius. Labai keista. Jo dienoraščiai labai panašūs į mano. Net pavadinimas šitos knygos – „Neramumo knyga“. O mano dienoraščiai – „nervuoti dienoraščiai“. Beveik tas pats. Kai pastebėjau šitai, tariau sau, aš turiu būtinai nusipirkt šitą knygą. (Literatūra ir menas, 2004 V 7, nr. 19, p. 3)

Na, vienas skirtumas vis dėlto aiškus net nieko neskaičius: Fernando Pessoa (1888–1935) buvo išgarsintas post mortem. — Meko Žmogaus be vietos (2000) 4-am puslapy įrašytas —vg— asmenvardis, dar atsimenu, kas tam dienorašty rašoma, o Pessoa lietuviškai tik eilėraščių tesu skaitęs (2009-ais išėjo Nijolės Simonos Pukinskaitės versta rinktinė; Arvydas Makštutis jo ezoterinių eilėraščių yra išvertęs, buvo Metuose); humanitas.lt siūlo Meko Paryžiuj pradėtą skaityt Livro do Desassossego angliškai už 15 eurų; ne, 544 puslapiai net rusiškai per daug būtų, ką jau ten angliškai; lauksiu, gal sulauksiu lietuviškai; vilties lyg ir yr: viena iš LLVS ekspertų, 2016-ais rinkusių geriausias praėjusių metų verstines knygas, Rūta Šlapkauskaitė, be kita ko, pasakė: „Viliuos, kad nereikės ilgai laukti ir Fernando Pessoa romano ‘Nerimo knyga’ vertimo.“ (Šlapkauskaitė: romanas, Mekas: dienoraštis; ir prisiminė, ką 2001 IV 24 užsirašė Sigitas Geda: „...Tagebuch Roman – dienoraštinis romanas. M. Roduner priskiria prie jų ir J. Savickio „Žemė dega“. Lietuviai galėtų įsivesti šį terminą“, ŠA, 2003 X 11, nr. 38, p. 5.)
— desassossego/disquiet/neramumas?/nerimas?/nerimastis?/??? Knyga nepakajaus, taip reiktų išverst :) — George’as Steineris, rašydamas apie The Book of Disquiet, yra pavadinęs Pessoa „a Portuguese teacher of Zen“; ar gali būt budistas nervuotas, kaip kad Mekas nurodė savo dienoraščių paantraštėj? Gal lietuviškas gali? — —
--------------------------------------------------------------------------------
[* „Per daug tame rinkiny naivių personažų. Visi tiktai geria, visi jie kvailiai, ne per daug protingi. Išimtis – gal trys, keturios, penkios novelės. Matai, jeigu rodai nenormalius, idiotus, tai turi būti kas nors literatūriškai įdomaus. Bet nėra, jos yra labai paprastai parašytos. Net ir Algirdo Landsbergio, kuris yra vienas įdomiausių savo formos ieškojimais, į knygą įdėta novelė yra apie idiotą, kurio paveikslu kritikuojamas komunizmas, Sovietų Sąjunga. Bet jeigu kritikas yra idiotas, tai kokios tada išvados? Negali juk tada į tą ironiją ir kritiką žiūrėti rimtai. Mano nuomone, Landsbergis yra parašęs ir kur kas geresnių novelių. Šita novelė buvo klaidingai parinkta. Pati jos esmė yra klaidinga. Į pagrindinį personažą negali rimtai žiūrėti. Jis toks... toks... beveik idiotas. Niekas nedraudžia rašyt apie idiotus, bet tada turi būti Dostojevskis“ (p. 2).]
P.S. (2018 XII 15) Lietuvos kultūros instituto svetainėj šniukštinėdamas sužinojau, kad šįmet festivaly visos trys Pabaltijo sesės in corpore – LT, LV ir EE, kaip mininčios savo 100-mečius, – buvom pristatomos. Bent jau šio Normandijoj vykstančio festivalio rengėjams Lietuva be Meko, matyt, nebeįsivaizduojama: vakar užsidarė paroda, kurios pavadinimas – asmenvardis; XI 17 buvo jo kino retrospektyva ir Jackie Raynal dokumentinio filmo Reminiscences of Jonas Mekas (2015) peržiūra. — Mes vis literatūrą kaip reprezentantę įsivaizduojam, o prancūzam, atrodo, įdomesnis le septième art – cinéma (ir Mekas pristatomas pirmiausia kaip „figure du cinéma underground il a révolutionné le cinéma avec ses ‘journaux intimes filmés’“; kaip écrivain irgi paminimas, bet tarsi tik tarp kitko; VLE-joj JonM įvardijamas kaip „Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių poetas, kinematografininkas, kino kritikas“; kodėl tik JAV? Semeniškių idiles parašė būdamas DP Vokietijoj, pirmąkart išleistos 1948-ais Kassely; nežinau, toks žmogaus kūrybos tiesioginis siejimas su gyvenamąja vieta – ar dar ne atgyvena? kaip poetas – lietuvių egzodo, kaip filmininkas – gal irgi tiktų, nors šitoj srity kompilkuočiau; bet štai Jurgis Mačiūnas VLE-joj – tiesiog: lietuvių dailininkas avangardistas; jokių JAV, jokių egzodų.).

(1088) Pakeliui namo, l: mintigalis išgirdus apie Lyčių lygybės žodyną

Šiandien Seime vyko 8-oji Lietuvių terminologijos forumo konferencija (kaip ir viskas šįmet, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui). Pamėginau pasiklaust tiesioginės transliacijos. Įmanoma. — Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė baigdama pranešimą „Lyčių lygybės terminija: ištakos ir iššūkiai“ paminėjo, kad jau išverstas lietuvių kalbon ir redaguojamas Lyčių lygybės žodynas, kurį parengė Europos lyčių lygybės institutas. Kas tai per daiktas, radau Instituto 2017 metų veiklos apžvalgoj, p. 17:

Ar žinote, kuo skiriasi „lyčių pusiausvyra“ ir „lyčių paritetas“? Šią informaciją galite rasti naujame instituto internetiniame žodyne ir žinyne! Naujasis žodynas ir žinynas suteiks galimybę bet kam Europos Sąjungoje ir už jos ribų vienodai suprasti lyčių lygybės sąvokas ir padės išvengti sumaišties dėl svarbiausių terminų. Ši internetinė priemonė suteiks galimybę kalboje geriau atsižvelgti į lyčių aspektą ir kritiškai įvertinti terminus, kuriais dar labiau įtvirtinami lyčių stereotipai ir nepaisoma lyčių skirtumų. Lyčių lygybės žodyną ir žinyną anglų kalba rasite adresu http://eige.europa.eu/rdc/thesaurus; be to, laukite jų vertimo į ES kalbas ir rašymo atsižvelgiant į lyčių aspektą priemonių rinkinio!

Labai įdomu bus paskaityt. Tokio pobūdžio žodynas – išties iššūkis lietuvių kalbai. Kad ir tas genderizmas; įsivedėm terminą socialinė lytis, bet jis pakibęs; angliškai yra sistema: female ir male, jei kalbama apie sex; woman ir man, jei kalbama apie gender; lietuviškai – nesvarbu, ar apie biologinę, ar apie socialinę lytį – tie patys žodžiai: moteris ir vyras; ir kaip bus sukamasi?

female Biologically based references to the sex of a woman.
male Biologically based references to the sex of a man.
women Female human being; a person assigned a female sex at birth, or a person who defines herself as a woman.
man Male human being; a person assigned a male sex at birth, or a person who defines himself as a man. 

Gaila, kad transliuojama internetu buvo, manyčiau, tik patiem dalyviam įdomi popietinė diskusija „Lietuvos terminologijos ateities perspektyvos“, o ne „Lygios galimybės kalboje: įtraukiosios kalbos terminija“. Kaip atsilikėlis turiu prisipažint, kad lietuvišką terminą įtraukioji kalba pirmąkart pamačiau konferencijos programoj; spėčiau, turėta omeny tai, kas angliškai vadinama gender-inclusive language arba gender-neutral language. Taip, galima sakyt, kad tai išsidirbėjimas, per amžius susiklosčiusios gramatinės sistemos „prievartavimas“, o galima pažvelgt ir kaip į iššūkį – pirmiausia protui: jei kas nors yra (atsirado, randasi), turi būt pavadinta, ir kuo tiksliau.
Prieduras (2018 VI 22) Žodis gender tiesiogiai siejas su lot. genus, kurį verčiam giminė; genus femininum, genus masculinum, genus neutrum – mot. g., vyr. g., bevardė, seniau niekatrąja vadinta, giminė. Sex – lytis, gender – giminė; apie kalbą šnekant, dažniausiai tarp giminės ir lyties yra ryšys, o kartais – ne. Sigitas Geda savo kasdienraščiuos 2001 IV 1 yra užfiksavęs tokį pavyzdį skaitydamas Žemaitę:

Giminės kategorija ir lietuvių kalboje nėr labai tvirtas daiktas. Visai įmanoma, kad ji išsikristalizuoja tam tikrais atvejais.
Tai liudytų tėvo kreipinys į dukrą „Rudens vakare“:
– O kur tu pasidėsi, duktau?
Panašių kreipinių būta ir mūsų tarmėje, dabar, žinoma, niekas taip nesako.
K. Donelaičio kreipinys „Gaidau...“
Įmanoma kilmė iš tokių lyčių kaip duktuva, laukuva, deltuva, akmuva, vanduva, sesuva...
Lieka tik „uo“ – dangus, žmogus...
Beveik belytė, apibendrinanti forma, skambanti „oriai“, kreipiamasi ne į lytį, o į asmenį, esybę. (ŠA, 2003 IX 6, nr. 33, p. 5)

Yra toks reiškinys – [gramatinės] giminės labilumas; aišku, keistai atrodytų tokie žodžiai kaip vyra, moteras, tėvė ir pan., bet tikriausiai akis kliūdavo ir už žodžio filmas, kai jis ėmė rodytis vietoj įprasto filma; problemos ne kalboj, problemos galvoj.

(1083) Užparaštė, cxl: nuo vienos Sigito Gedos išvados atsispyrus

2001 III 12, pirmadienį, Geda kasdienraštį pradeda:

Kai J. Mekas savo nervuotuose dienoraščiuose „Žmogus be vietos“ rašo: „Kas man, Saulė ar Žemė apie viena kitą sukasi. Man vis vien, aš to nežinau“, – viskas labai arti ruso palūkininko iš F. Dostojevskio apysakos „Romioji“ filosofijos:
– Tegul griūva visas pasaulis. Svarbiausia, kad aš ramiai galėčiau gerti savo arbatą...
Naivybė ir paviršutiniškumas to žmogaus! (ŠA, 2003 VII 12, nr. 26, p. 5)

Susisiejo žmogui dvi ištaros, nors man jos visiškai nesisieja, ir padarė išvadą. SG buvo greitas spręsti – bent toks įspūdis susidaro. Šiandien nusprendė vienaip, o rytoj gal manys jau kitaip. — Prisiminiau liudijimą žmogaus iš šono – redaktorės ir vertėjos Danutės Krištopaitės, pomirtinėj jos knygoj yra toks dvidalis gabaliukas „Telefonu – su Sigitu Gedu (iš užrašų)“:

1977 ar 1978 / II.28 / Sekmad. // S. Gedos, su kuriuo bendradarbiauju redaguodama Peterio Hakso „Amfitriono“ vertimą [Hackso komedija išsp. rinktinėj VDR dramos, 1982], tokio turinio telefoninis skambutis: „Jūs turbūt nemokat vokiškai, kad mane taip sudirbot, ir aš vertimo atsisakau. Sudirbta nuo pat pradžių.“ Man ramiai pažymėjus, kad atsisakymą gali priimti tik tas asmuo, kuris davė vertimą, ir kad dėl prasmės klaidų konsultavausi su A. Gailium, buvo atsakyta: „Radot autoritetą! Aš jį pažįstu, jis nieko neišmano!“ Kai pasakiau, jog vertimas su trūkumais, jog nesuprastos vietos verstos iš rusų kalbos, buvo atsakyta: „Ką jūs čia kalbat! Gadinat man gyvenimą, ir daugiau nieko. Bobrovskį man sugadinot. Negaliu pakęst. Likit sveika jau.“
III.2 / Antrad. // S. Gedos skambutis: „Atsiprašau, kad visaip prikalbėjau. Man labai nesmagu, vakar graužiaus. Mat kai man pakyla kraujo spaudimas, būnu labai piktas. Dabar žiūrėkim ne ambicijų, o darbo. Sėdžiu apsikrovęs žodynais, taisau vertimą. Jūsų pastabos visai teisingos.“ Atsakiau, kad nepykstu, kad visiems pasitaiko suklupti, kad dabar galima dirbti ir be žodynų, nes visų klaidingai išverstų vietų pažodinius vertimus aš surašiau paraštėse – dabar belieka, remiantis jais, tvarkyt prasmę, nurodžiau, kad daug ką išnarpliot padėjo A. Gailius. Atsakymas: „Kiek jūs daug vargot! O Gailių pažįstu, pasikalbam, protingas vyras!“ (Apie kitus ir save, 2016, p.36–37)

Grįžtant prie Meko sakinio iš dienoraščių. Gal jis aiškesnis taptų pacitavus iš SG recenzijos, rašytos apie JonM Poeziją (1971): „Sunku ginčytis su poetu, kadangi jis savo ars poetica labai apsibrėžęs – kelti tik klausimus, o neieškoti atsakymų, nepasitikėti protu ar išmintimi, o deklaruoti jausmą“ (Ežys ir Grigo ratai, 1989, p. 102).

(1033) Visiškai tarp kitko: apie LKŽ neužfiksuotas žodžių reikšmes

Prisipažįstu: ne visų konferencijos „Nužemintųjų generacijos kodai“ pranešėjų klausiaus vienodai įdėmiai; kartkartėm vis pagalvodavau apie LKŽ.
Jei Vytauto Kavolio studijos neskaitęs žmogus mėgintų suvokt, kas per karta tie nužemintieji? Žodyne rastų:

nužeminti¹ – 1. padaryti žemą, žemesnį, žemiau nuleisti; 2. nulenkti, nusvarinti; 3. paskirti į menkesnę, žemesnę vietą, padėtį, tarnybą; 4. padaryti nuolankų, paklusnų; 5. padaryti per storą (apie balsą, garsą); 6. supeikti, paniekinti, atstumti; 7. nusmukdyti, degraduoti; 8. sumažinti, numušti.
nužeminti² – žemėmis sutepti.

Visai kita reikšmė Kavolio pasidaryto įvardo nužemintasis, nužemintieji:

[...] nužemintųjų generacija: karta, praradusi žemę, praradusi naivų bradūniškąjį tikėjimą prigimties harmonija ir stiprybe, karta, kuri meluotų, jei kalbėtų apie savo priklausomybę tam, kas žmogui duota.

Kur ir kaip ją būtų galima / reiktų užfiksuot LKŽ? Prie nužeminti² prirašyt dar vieną reikšmę ir pridurt padarytąjį daiktavardį?
Reiktų užfiksuot ir žodžių žemininkas, bežemis iš literatūros istorijos ateinančias reikšmes.
Šiek tiek šonan paėjus. Ar besupranta jaunoji karta, kas turima omeny, kai pasakoma ar parašoma: to ir to poeto rinkiny pradžioj įdėti keli perkūnsargiai?
Violetos Palčinskaitės atsiminimuos tokie eilėraščiai vadinami bėriais:

[...] mes puikiai žinojome: tam, kad niekas neprisikabintų prie mūsų „teisingų idėjų“ neturinčios lyrikos, bent vienas eilėraštis turi būti toks, kuris atsvertų visus likusius. Griebdavomės primityvių gudrybių, ir jos, kad ir kaip būtų keista, pasiteisindavo. Na, pavyzdžiui, parašai nuoširdų darbininkišką eilėraštį apie duonos kepėjus arba darbininkų streiką, kuris vyksta, žinoma, kapitalistinėje šalyje, o iš tiesų mintyse slepi sielos maištą, nesusitaikymą... Tokius eilėraščius, kai jų prireikdavo, mes su Judita Vaičiūnaite vadindavome „bėriais“. „Bėris“ būdavo tas arklys, kuris privalo ištraukti visą vežimą... (Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą, 2015, p. 34)

Ar reiktų fiksuot šitų žodžių (perkūnsargis, bėris) perkeltines reikšmes žodyne? Manau, būtina.
Prieduras (2018 V 18) Dar radau: Sigitas Geda 2001 V 2, jei gerai supratau, skaitinėdamas Knuto Skujenieko laiškus Imantui Auziniui, užsirašė:

„Šlipses dzejoļi“ (latv.) – sovietiniais metais privalomi eilėraščiai, kad rinkinys neužkliūtų cenzūrai. Kaklaraištiniai eilėraščiai? Šlipsas? [KnS yra paaiškinęs, kodėl taip vadindavo: „dēvējām tos par šlipses dzejoļiem, jo tolaik bez šlipses nelaida krogā...“ (cit. iš čia)]
Lietuviai čia versdavosi žodžiu – pyliavos, duoklė, perkūnsargis. (Šiaurės Atėnai, 2003 XI 8, nr. 41, p. 5)

O kaip tokius eilėraščius vadindavo estai?

(1030) Susieji – ir [pagalvoji ne tik apie vėliavos spalvas], xxxi

– Visas lietuvių menas būtų buvęs kitoks, jei ne „amžiaus terionės“. Už tai, kad turime kokį dešimtadalį to, kas galėjo būti sukurta, padėkokime carams, kaizeriams, stalinams, hitleriams ir raudonosioms-lietuviškoms „jūrų kiaulytėms“... [1]
– Kaip tik mąsčiau, kad būtent Lietuva galėtų suprasti Afrikos literatūrą. Skamba keistai, tačiau taip yra dėl panašios istorinės situacijos. Lietuva, kaip ir Afrika, patyrė istorinę krizę: ilgą laiką buvo okupuota, atskirta, suvaržyta. Beveik visų Afrikos rašytojų kūrybos pagrindas – skaudi aukos patirtis. [2]

1] Sigitas Geda 2002-08-17, šeštadienį, užrašė dienoraštyje („Iš mėlynųjų mansardų“, Šiaurės Atėnai, 2004-11-27, nr. 44, p. 5);
2] 2004-ų rudenį iš Prancūzijos Vilniun buvo atvykęs Džibutyje (iki 1977-ų – Prancūzijos užjūrio valda, korektiškai įvardijant) 1965-ais gimęs prozininkas ir poetas Abdourahmanas Waberi, Prancūzų kultūros centre vyko Lire en fête; kalbinamas Akvilės Rėklaitytės taip pasamprotavo („XXI amžiaus išeivis“, Literatūra ir menas, 2004-11-12, nr. 42, p. 2).
— O juk buvo laikas, kai Afrikai pavydėjom skaitydami laikraščiuos, kaip ji vaduojas iš „kolonijalinio jungo“: kai ten viena po kitos ėmė skelbtis nepriklausomos valstybės, o mes tebebuvom okupuoti. – Netyrinėti lyginamieji plotai literatūros sociologijai.

(971) Užparaštė, cxxxi: apie Gedą kaip sienų pažeidėją

(Sąvaržėle susegtas popiergalių pluoštelis.) Vasario pabaigoj vykusioj knygų mugėj buvo tokia „Knygų šalis“ (karalienė – Sigutė Chlebinskaitė): galėjai pasižiūrėt knygų ant medžio, su medžiu, iš medžio, apie medį parodą, taip pat veikė medinių knygų dirbtuvės.
Turėta vilčių, kad knygdirbyste domėsis ne tik vaikai (jie visad ir smalsūs, ir drąsūs), bet ir augesnieji, tad, be kita ko, turėta parengiamosios medžiagos ir jiems, pavyzdžiui, – jei būt norėję, būt galėję fotolaboratorijoje atsispausdint Sigito Gedos rankraščių (Jotvingių mišių mašinraščio, daug taisyto ranka) kopijų.
Vieną pavakarę ir aš buvau kviestas į tas dirbtuves. Maniau, gal reiks tart kokį padrąsinamąjį, paskatinamąjį žodį ar pan. tiems, kurie norės sukurt savo knygą mediniais viršeliais iš Gedos rankraščių; šį tą apgalvojau; neprireikė.
Tas popiergalių pluoštelis taip ir liko. Ką ketinau sakyt?
Būčiau pradėjęs citata iš SG teksto „Nepripažįstantys sienų“, rašyto Lietuvai dar tik stojantis ant kojų, kai daugelyje pasienio postų schlagbaumai būdavo pakeliami ir nuleidžiami rankomis (jojo rankraščius tvarkydamas užtikau, kur skelbta – nepavyko išsiaiškint):

Vokiškai tai būtų Grenzgänger – sienų perėjėjai arba sienų pažeidėjai. Rusiškai dar baisiau – narušiteli granic. Politikai stato sienas, menininkai jas peržengia.

Geda buvo grenzgängeris, granicų narušitelis, sienų pažeidėjas iš kūrybinės prigimties. Kviesčiau ir jus, jei imsitės kurt savo knygą, ieškot to savęs, kurį galbūt vadinate avantiūristu, ir duot jam laisvę – teperžengia jūsų įsivaizdavimo, kas tai yra knyga, sienas, težengia anapus, gal ir nesaugion iššūkių (ir galimų nesėkmių) pusėn.
Ir dar turėjau porą citatų iš kito SG teksto – Balio Sruogos 100-ųjų gimimo metinių proga buvo skelbiamas pluoštas jojo jaunystės minčių „Apie amžiną gyvatą ir slėpinius“, Geda surašė įvadą:

... panašu į tiesą, kad savuosius rašytojus pradedame suprasti tik šimtmečiui nuo jų mirties (ne nuo gimimo!) praslinkus...

Esą Sruogos lyrika dabar laikoma „kažin kokiam simbolizmo sandėliuke... O jeigu kas nors surizikuotų paskelbti jį modernesniu nei visi ‘Keturi vėjai’? Drįsčiau jį vadinti – pagal analogiją, kas dėjosi europinėje tapyboje, – puantilistu ar ekspresyviuoju abstrakcionistu. Absoliučiai nepaisė sintaksės, logikos etc., buvo genamas kažin kokios nepaaiškinamos vidinės galios.“ (ŠA, 1996-01-27, p. 1)
Nesinorėtų, kad ir Gedos kūryba būtų sukrauta į kokį nors rakinamą sandėliuką, o raktas pakabintas dėžutėj, prieinamoj tik vad. tyrinėtojams, – ketinau pasakyt; o pabaigoj pacituot Broniaus Krivicko mėgtą Kazio Borutos posmą (užrašytą ir [būsimajam monsinjorui] Kazimierui Vasiliauskui dovanotos nuotraukos antroj pusėj): „Laisvo vėjo valia drumstis, / žalio šilo – gausti. / Tai ir man negali niekas / gausti drumst uždrausti.“ — Gauskit drumskit! – „aš jums drumsti draugas“.
Balažin, gal ir kitaip būčiau baigęs tą kalbelę; gal ir gerai, kad jos neprireikė.
Užtat padėt vaikams įsukinėti medvaržtėlius, tvirtint vyrius (knyga juk turi atsiversti) buvo tikras malonumas.

(949) Tarp kitko: už pirminį tekstą aktualesnė parafrazė ir dar šis tas

(a) 1988-ais (Vincui Kudirkai – 130) Sietyno trečiam numery, pradžioj, p. 5, – nelyg kokį motto buvom įdėję Sigito Gedos tekstą (ar tik ne pirmoji šio eilėraščio publikacija?). Neseniai jį vėl buvau prisiminęs (sausio pačioj pabaigoj šnekėdamas su VVL apie tai, ką vėliau jis surašė).
Kudirkos noras, išsakytas paskutiniam posme, labai svarbus siekiant kokio nors visiems itin svarbaus tikslo, tikslo, dėl kurio nėr jokių abejonių; ir – kai reikėjo – vienybė žydėjo; o tą tikslą pasiekus (tarkim, sukūrus demokratija pagrįstą nepriklausomą valstybę), vienybės nelieka; taip ir turi būt, bent jau keli požiūriai turi egzistuoti, varžytis tarpu savęs. Bet ką aš čia savaime suprantamus dalykus gromuliuoju. Gedos parafrazė daug konkretesnė (ir aktualesnė, t.y. dabar svarbesnius dalykus akcentuojanti) nei Kudirkos giesmė:

Tautiškos giesmės parafrazė
Skiriama Vinco Kudirkos atminimui

O Tėvyne Lietuva,
Kad vaikai tavieji
Liepiami neliepiami
Liautųsi plepėję!

O Tėvyne Lietuva,
Kad tavoji liaudis
Liepiama neliepiama
Liautųs girtuokliauti!

O Tėvyne Lietuva,
Kad tavieji sūnūs
Liepiami neliepiami
Dirbtų, po perkūnais!

O Tėvyne Lietuva,
Kad tavieji žmonės
Liepiami neliepiami
Elgtųs kaip krikščionys!
----------------
Vilnius 1987 vasarą

Gaila, kad tekstas be melodijos; kartkartėm būtent parafrazę sugiedot būtų prasmingiau.

(b) Jei jau žodį aktualù pavartojau, pora mintigalių perskaičius pokalbį su Nerija Putinaite „Jonas Basanavičius nebėra aktualus“. Jei gerai supratau, kaip apibendrinamąsias mintis turėtume suvokti šias:

Tai, kad neturime jo [naujos] biografijos, dar kartą rodo, jog J. Basanavičius nėra aktualus. Manau, mums reikia pripažinti, kad J. Basanavičius nėra aktualus.
[...] Basanavičius yra tapęs simboliu. Kaip simbolis jis ir funkcionuoja. Kaip žmogus, kaip veikėjas – ne. Jis neveikia mūsų kaip asmenybė, kuri mums šiandien galėtų ką nors pasakyti ir kuria remdamiesi galėtume pagalvoti apie tautos perspektyvas, Lietuvos ateitį.

Norėt, kad žmogus, kurio kaulai jau seniai sudūlėję, ką nors pasakytų tokio, kuo remdamiesi galėtume galvot apie savo ateitį? – Taigis taigis, o kuriem galam mūsų pačių galvos?
Jau ne kartą buvau pagalvojęs, gal verta ir užrašyt: mūsų samprotavimuose palygint dažnai stinga istoriškumo dimensijos. Praeities žmogus, jo veikla, mintys yra jau įvykęs faktas – fait accompli, done deal; jis toks, koks buvo, o ne galbūt galėjo būti; savo norus ir pageidavimus pasilikim sau. Jį, žmogų, galime stengtis pažinti, perprasti jo poelgių motyvus, jo idėjas, ir jei pamanom, kad kai kurios gali praverst mums patiems dabar, jas aktualizuoti (idėjas, o ne asmenis).
Lietuvių literatūros istorijoj Maironis pristatomas tome, skirtame XIX amžiui. Kaip Europoj kilusio Tautų pavasario estetiškiausias lietuviškas žiedas. Basanavičius irgi to laiko žmogus, jo galvoj brendo idėjos, kokios tuo laiku galėjo bręsti. Idėjos, kurios padėjo ateiti iki Vasario 16-osios. Per mažai padarė, dar turėjo sumąstyt, kaip tvarkyti valstybę? O tai ką kiti būtų veikę, jei Basanavičius viską būtų padaręs? (Beje, Maironis, kaip ir B-čius, labai labai nepatikliai žvelgė į partijas – ne kaip į skirtingų idėjų, būtinų normaliam demokratiniam valstybės gyvavimui, skleidėjas, o tik kaip į rietenų kėlėjas.)
Ar ateitų į galvą mintis piktintis bitėm, kad obuoliai rauplėti ar kirmėlėti?

(c) Ir dar, apie paminklus. – Reikia skelbt moratoriumą. O susikaupusį monumentofilijos garą išleist tokiu būdu, kokį pasiūlė Eligijus Raila FB 2017-01-24 (prie minties genezės tądien iš ryto irgi esu prisidėjęs):

Lietuviška žiema turi ypatingą dieną – Vasario 16-ąją. Ji ženklina du svarbius įvykius – valstybės gimimą ir Basanavičiaus mirtį. Siūlyčiau tą datą Vilniuje kiekvienais metais pažymėti Ledo festivaliu. Atgabentų valdžia į miesto aikštes galybę sniego ir ledo, o mes galėtumėm iš jo gaminti patriarcho stovylas – kalti, skaptuoti ir tašyti pagal savo sielos polėkį ir sveikatos būklę. Jei gera žiema, stovylos išstovėtų maždaug iki Velykų, ir, skambinant prisikėlimo varpams, ištirptų. Tuomet vėl džiugiai lauktumėm kitos žiemos ir šviežių basanavičių.

Jei to būtų negana, galima Šventojoj vasarą rengt smėlio skulptūrų festivalį.
Ir – beveik neabejoju – kas nors laikui bėgant iš ledo ar smėlio imtų ir sukurtų tai, kuo bent jau nemaža dalis piliečių būtų patenkinti; o tada galima imt kurt planus, kaip tatai padarius iš tvaresnės medžiagos ir kur pastačius.
P.S. (juokais) O dėl pažadėto milijono už Akto originalą, reiktų šitą žinią išverst į rusų kalbą ir paplatint. Gal kas ir išvogtų (Maskvoj bent vienas egzempliorius tikrai turėtų būt)? Atvogti – tai atkurti teisingumą?

(946) Susieji – ir [pagalvoji: yra vis dėlto pastovių dalykų], xxx

Algimanto Mackaus rinkiny Jo yra žemė (1959) yra eilėraštis „Miestas“ su motto:

Vieno daug keliavusio žmogaus aš paklausiau: „Kurie miestai yra didžiausi?“
Jis man atsakė: „Miestai, sutikti vaikystėje.“

Mackui toks miestas, aišku, Vilnius, kurį jis paskutinįkart matė 1944-ais, būdamas dvylikos:

Mes seniai išsiskyrėm,
tik mūsų nuotoly
kiekvieną nostalgišką vakarą
atsiveria tavo gyvos akys.
Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas,
ir aš kalbu žodžiais,
išsineštais vaikystės rankomis.

Aš grįžtu atgal į vaikystę,
į mirusį miestą,
kurį laikas apklojo anglim
ir žuvusių namų griaučiais.

Siauroj stiklo gatvelėj kaip aukso žvakidės
dega miesto akys, neužspaustos mirties nei laiko.

Kodėl mes negalėjome palikt susijungę tik akimis?
Kodėl mūsų sielos turėjo susijungti rankomis?

Kiekvieną vakarą, kai jaučiu savo likimo tikrovę,
tu ateini iš ūkanų,
iš tolimo laiko.
Tavo bokštuose skamba varpai,
tavo aikštėse renkas kuklūs miesto šventieji
ir tavo kiemų labirintuose vaikšto mano vaikystė.

Ne, mes niekada nebuvom išsiskyrę:
mes nesuskaitėm žvaigždžių, degusių virš miesto,
mes dar nepažinom savęs.

Į seną miestą tvinsta laikas,
į seną miestą grįžta šmėklos,
į seną miestą grįžta prisiminimų lūpos,
į seną miestą tiesia rankas vaikystė.

Mes niekada neišsiskyrėm:
tik raudono aksomo uždangoj
verkia baltas laivas.
(Ir mirtis nebus nugalėta, 1994, p. 91–92)

Kas Mackui (*1932) – Vilnius, tas Aleksandrui Jurewicziui (*1952) – Lyda.
Esmės nekeičia tai, kad Mackų tėvai pasiėmė bėgdami iš tėvynės, o Jurewiczių – repatrijuodami, tiksliau – „repatrijuodami“ do Polszy („ja nie chaczu u Polszczu...“).
— Visai atsitiktinai šie poetai susisiejo; per popieryną. 1994-03-18, šeštadienį, Šiaurės Atėnuose p. 4 Lietuvių PEN klubas pranešė, kad kitądien į Vilnių atvyks lenkų PEN centro narių; pirmadienį Konrado celėje vyks bendras vakaras. Prie skelbimo – trys Jurewicziaus eilėraščiai, versti Sigito Gedos.
Eilėraščio, skirto Tėvo atminimui, pradžia ir pabaiga:

1990; 1991 – Nagroda Czesława Miłosza
— apie knygą iš čia:
Złożona z wierszy, krótkich próz
oraz fragmentów listów od  babci,
jest autobiograficzną opowieścią
o kraju lat dziecinnych,
który  autor opuścił w wieku lat pięciu,
wyjeżdżając z rodzicami „do Polszy“.

Wciąż mam pięć lat i marynarski
mundurek na sobie
Wciąż na dworcu czeka
ostatni repatriancki pociąg
-   -   -   -   -   -   -
Ten pociąg jedzie
nie zatrzymując się nigdy
-------------------------------------------
Man vis penkeri metai ir jūreivio
švarkelis ant kūno
Vis laukia kieme
paskutinis repatriantų traukinys
-   -   -   -   -   -   -
Važiuoja tas traukinys
nesustodamas niekad

Eilėraštis „Debesys viršum Lydos“, skirtas Mamai:

Debesys viršum Lydos, sunkūs
debesys – kaip iš švino arba tylėjimo
Pamesti iš akių kaip tas miestas
Jau nieko čia, nieko čia
Nėra po mūsų – atmintis kuičiasi
akluose skersgatviuose, blyškiose
fotografijose, namų griuvėsiuos...
Ar kada nors jaunystė Tavo
Ar kada nors aš čia bėgiojau – – – )
Viskas byra kaip pelenai
Tarp mūro sienų prapuola verksmas
O, kokios tylios raudos prieš mirštant –
laukinės gervės rugsėjo skrydy
ar piktos rankos laužo šermukšnį?
Ir miesto nėr jau, net nesapnuojas
– vien tiktai debesys, andai
regėti
1987

Tikrai būtų įdomu paskaityt lyginamąją studijėlę Kas Vilnius ir Lietuva Algimantui Mackui? – Kas Lyda ir Gudija Aleksandrui Jurewicziui?
(O mano vaikystės Miestas – Ryga; ir jei dar rašyčiau eilėraščius, Rygai skirtąjį pavadinčiau „Pa cik bumbieri?“)

(940) Savivoka, xiv: toks darbas

atlankstyti, kas užlinkę

ištiesinti, kas susiglamžę

suglostyti, jei susiraukšlėję

suklijuoti, jei stipriai įplyšę

sunumeruoti lapus

sulyginti jų kraštus

ir palikti ramybėj

[šiuokart: verstus žodžius

Dievui iš širdies gilumos]
arba
padaryt ką nors, ko niekam nereiks
[atsiversti 300BW maketą ir p. 357 papildyti
Viiding, Juhan / Translations / In Lithuanian:
Poezijos pavasaris 1975 (transl. by Sigitas Geda)]

← Galvės ežeras, 2017-01-14 pavakarys →

(938) Visiškai tarp kitko: apie grožę ir lapę, bet gal jau apie tai juokaut nebepadoru?

(Kai kurios moterys jau įsižeidžia pavadintos moterim.)
O kaip turėtų reaguot Baudelaire’o Beauté, išversta Grožiu?

Hymne à la Beauté
Viens-tu du ciel profond ou sors-tu de l’abîme,
O Beauté? ton regard, infernal et divin [etc.]

Juk čia apie ją, Grožę! (O ne apie jį, Grožį, kaip išvertė Geda. Tuolab kad nereikia nieko kurt, yra, tarkim, Vydūno Sveikata, jaunumas, grožė.) Ir eilutę „Le Destin charmé suit tes jupons comme un chien“ reiktų išverst tiksliau – sužavėtas Likimas paskui Grožės sijoną bindzena kaip šuo.
„Himno Grožei“ vertimo konkursą galima būtų įrašyt į (pustuštį) Kalbos kultūros metų minėjimo planą, jei Vyriausybė jo dar nespėjo patvirtint.
Kai kur nors viešai bus minimos Ievos Simonaitytės 120-osios gimimo metinės, prie durų galėtų surengt protesto akciją gyvūnų teisių gynėjai – liaudies rašytoja sėdėdama prezidiumuos pečius mėgdavo šildytis lape; tokią naujieną praneštų visos žiniasklaidos priemonės – ir žmonės sužinotų, kad buvo toks Seimo nutarimas.

(932) Užparaštė, cxxvii: kas yra poezija? – questa è la poesia

— tai poezija, – atsakoma tekste apie Giuseppės Ungaretti baigiantis Pirmajam pasauliniam karui sukurtą eilėraštį.

Soldati
Bosco di Courton luglio 1918

Si sta come
d’autunno
sugli alberi
le foglie

Sigito Gedos vertimas (Šiaurės Atėnai, 2004-07-10, p. 2):

Kareiviai
Bosco di Courton [= pranc. Bois de Courton; liet. Courton {tart reikia kurtòⁿ?} miškas] 1918 liepą

Esame tiesiog
rudenio
lapai
ant medžių

Nedaug tokių eilėraščių, kuriuos suprast gali visiškai visi; ir dar kad tie eilėraščiai būtų – be jokių abejonių – tikroji poezija.
Ir vargu ar ką beprideda – kaip štai šioj ketureilio analizėj – intertekstinės nuorodos į Vergilijaus Eneidą („Lapų aibė tokia, šalnų pakąsta rudeninių, / Krinta nuo medžių miške etc.“) ar ankstesniam tinklaraščio įraše minėtą Dantės Pragarą („Kaip lapų krytis etc.“).

(926) Susieji – ir [pagalvoji apie leidinį, kokio greičiausiai nebus], xxviii

Valentinas Antanavičius, Rašytojo Juozo Apučio portretas, 1977
(reprodukcija buvo Metų nr. 5/6 viršelio 2 puslapy)

¶ Metų nr. 5/6 buvo skelbta šis tas iš Juozo Apučio dienoraščio, rašyto 1969–1990 metais.
1979-09-12 Menininkų rūmuos, dab. Prezidentūroj, vyko vertėjų konferencija. Vakare kai kurie renginio dalyviai buvo pasisėdėjime pas Virgilijų Čepaitį.

V.P. [Vytautas Petkevičius] pasakojo (aišku, negirdint svečiams; beje, dar buvo jo žmona ir M.M. [Marcelijus Martinaitis]), jog jis gerai žinąs, kas parašė CK skundą dėl mano apysakos „Prieš lapų kritimą“ ir dėl premijos (1978 m. man buvo paskirta vadinamoji respublikinė premija, bet paskui CK sulaikyta, nepatvirtinta). <...> (p. 108)

Tada skaitydamas, atsimenu, pagalvojau: greičiausiai Aputis buvo užrašęs tų skundo rašytojų pavardes (iš M.M. sužinojęs), bet parengėjai jas pavertė <...>. Dėl šventos ramybės; įrodymų juk savo akimis nematę.
¶ Paskutiniuos Metuos (nr. 12) – antras Juozo Baltušio dienoraščio gabalas. Jokių <...> (bent jau 1978-12-22 įraše; kai kur kitur – pasitaiko). Baltušis apie tai, kas rašė tą skundą ar tuos skundus:

Sugadino gerokai man nuotaiką neįtikėtina žinia: Alfonsas Bieliauskas ir K. Marukas, pasirodo, rašė skundus į LKP CK dėl rašytojo Juozo Apučio naujosios apysakos „Prieš lapų kritimą“, už kurią jam ir buvo nuimta respublikinė premija. Tai bent!
Alfonso Bieliausko niekad nelaikiau rašytoju, nelaikau nė dabar. Bet kad jis prieitų prie šitokių kiaulysčių, tai nesitikėjau. Per daug jau šlykštu net tokiam grafomanui! Na, iš K. Maruko nieko kito nė tikėtis netenka. Menkysta kokių reta. (p. 114)

(Kad pats taip pat yra daręs – Kazį Borutą skundęs CK, aišku, neprisiminė.)

— Prisiminiau Sigito Gedos sakinį, Šiaurės Atėnuose pradedant skelbti Eduardo Mieželaičio paskutinių gyvenimo metų dienoraštį:

Bet kokie dienoraščiai yra toks žanras, kuriuos kupiūruoti, taisyti ar papildyti – nusikaltimas iš prigimties...(ŠA, 1999-10-09, nr. 38, p. 8)

Visiškai sutinku. Ir Janina Žėkaitė, rengdama vyro, a.a. Vytauto Kubiliaus dienoraštį, kaip suprantu, tokio principo laikės: pvz., užsirašė V.K. ką išgirdęs apie Ireną Kostkevičiūtę ir KGB, tas ir skelbiama (sklandančios kalbos juk tokia pat realybė kaip ir vad. faktai) – ir pasaulis nesugriuvo. — Baltušiui „leidžiama“ Genriką Zimaną apibūdint kaip „pasmirdusį sionistinį rasistą“ (p. 115), „sionistinį pasmirdėlį“ (p. 121), o iš sakinio „Bijo jie šito <...> Zimano, ar kuris čia velnias?“ (p. 115) išgnybta – beveik neabejotina, kad žodis, kurio šaknis žyd- (na, nekentė Baltušis Zimano, ir visai tikėtina, kad jį pavadino, spėkim, žydpalaikiu, – jei tekste liks tas žodis, tai KasNors apkaltins B-šį buvus antisemitu, o jei neliks – tai nebus pagrindo? – – švelniai tariant, juokingi vis dėlto tokie žaidimai, kuriuos galėtumėm vadint ir klastotėm).
Ir dar: regis, kažkoks sunkiai suprantamas atlaidumas skundikams mumyse tupi. Jei ir žinom, tai sau ir pasiliekam, teatsidūsėdami: „Varge varge...“ Vargu ar galima, bent artimiausiu laiku, imt ir pasvajot apie leidinį, kuris galėtų vadintis, tarkim, Juodoji tarybinės lietuvių literatūros knyga (šiuo atveju – būtent tarybinės), kurion būtų sudėti šlykštieji kūriniai – visokie skundai, donosai įvairiom sovLietuvos valdžios institucijom. Reiktų tokios knygos – dėl profilaktikos.

(919) Visiškai tarp kitko: apie du žodžiu

LKŽ yra žodis núožmogis, tik reikšmė nei šiokia, nei tokia – keistuolis; pavyzdys iš nežinia kieno raštų: „Buto šeimininkas buvo žmogus tvarkingas, truputį, tiesa, nuožmogis, knygius, bet sąžiningas.“ Nors savaime aišku, kad šitas daiktavardis siejas su veiksmažodžiu nužmogėti. Naujažodyne užfiksuota tokia reikšmė, bet pavyzdys... demagogija →
Girdžiu girdžiu: Venckienė irgi žmogus, irgi lietuvių kalbos vartotoja; nekaltumo prezumpcija, kuo čia dėtas slapstymasis nuo teisėsaugos, čia leksikografija etc.
Gerai, ne mano daržas, ne mano pupos, bet juk galiu pasiūlyt dar vieną (kad ir ne vietoj esančio) vartosenos pavyzdį – senesnį, iš praeito amžiaus?
— Sigitas Geda, recenzuodamas Juozo Laurušo sudarytą antologiją Tremtinio Lietuva (1990):

Kalinių ir tremtinių poezija dar kartą paliudijo seną kaip pasaulis tiesą, kad žmogus (ne nuožmogis!) ir poezija neatskiriami [...]. („Sibiras ir... poezija“, Lietuvos aidas, 1991-03-05, p. 3) 

Dar galvoj sukiojas negyvenimas, kurį reiktų irgi kokiam žodyne užfiksuot: užsimezgęs ar tik ne Alfonso Maldonio Ryte vakare (1978): „Ne gyvenu čia, o būnu. / Ir nežinau, kiek laiko būsiu. / Ir jeigu vaisių tau skinu, / Neužmirštu, jog pats supūsiu“ (p. 29); išplitęs, išsiplėtojęs – tarkim, Jonas Kalinauskas Sapnų liudininke (2005): „ir nėra vaikų / tik žvirbliai / žagaruos // uždusę nuo dešimties / negyvenimo metų“ (p. 48); Valdas Kukulas jam visą skyrių Eilėraščio namuos (1992) atidavęs: „Negyvenimas, ko gero, ir yra tas mūsų šiandieninis gyvenimas, kai išbarstome daugiau, negu sukaupiame, kai iš to, ką taip sunkiai susinešame, niekaip nesusisukame lizdo, kurį galėtume pavadinti namais, kai savo buvimą pavertėme žodžiais apie buvimą, o būtį – žodžiais apie būtį“ (p. 131). Opozicijų laisvė–nelaisvė, būtis–nebūtis abu dėmenys fiksuojami; taip pat turėtų juk būti ir gyvenimo–negyvenimo atveju.
P.S. dėl nuožmogio (11-25) Paskelbęs šitą įrašą, parašiau el. laišką naujažodžių duomenyno kaupikei Ritai Miliūnaitei: prisipažinau, kad Venckienės citata užkliuvo. Atsakymas:

Sveiki, Virginijau,
man pačiai sunkiai tikėtina, bet kartotekoj radau neįdėtą į duomenyną dar vieną Gedos nuožmogį.
Įdėjau ir Jūsų Gedos pavyzdį – tų pačių metų.
Bet į duomenyną žiūrėkite ne per gūglį, o eikite adresu http://naujazodziai.lki.lt.
Tai, ką rodote tinklarašty iš adreso http://neologisms_lit.enacademic.com/1560/nuo%C5%BEmogis, yra nelegaliai (su LKI nederintai) iš duomenyno nusiurbta informacija.
Duomenyno programuotojas mėgina rasti tiesesnį kelią į gūglį. Tikėkimės, bus.
Rita

Pridūriau R.M. atsakymą dėl nuorodų, dėl to tiesesnio kelio. Ar tikėtina, kad Google aukščiau pakeltų adresą, prasidedantį naujazodziai, negu prasidedantį neologisms? Nebent kreiptis tiesiai į Jį ir pranešt, kad adresu neologisms_lit[etc] pateikiama informacija – vogta?
Taigi – derama nuoroda į atnaujintą naujažodžio aprašą: nuožmogis.
P.P.S. dėl negyvenimo (2019 III 27) Pradėjau skaityt prof. Donato Saukos (1929–2015) Apie laiką ir save, parengtą Saulės Matulevičienės; pora sakinių:

Dabar [parengėja spėja, kad rašyta pačioj pačioj XXI amžiaus pradžioj] peržiūriu tai, ką kadaise esu parašęs, nes tos knygos ir yra vienintelis pakankamai apčiuopiamas ano negyvenimo pėdsakas, ir rašau joms autokomentarus. Ir bukai įsistebeiliju į sieną: niekas negali tvirtai pasakyti, kam tipiškam šių laikų žmogui reikalinga literatūra... (p. 19)

Na, jei kas iš leksikografų nuspręstų, kad negyvenimas vertas būt užfiksuotas žodyne, pavyzdžių jau vien šiame įraše užtektinai.

(874) Iš fonotekos: pokalbis su Juozu Apučiu

Prisišnekėjau. – Regis, Virginija Aputienė, išgirdusi tą pokalbį, pasiūlė buvusioms bendradarbėms iš žurnalo Tarp knygų pamėgint kibt ir ką nors išpešti. Ir nesispyriojau. Pats kartkartėm vis pagalvodavau: reiktų iššifruot bent jau paskutinį radijui darytą pokalbį su Apučiu ir paskelbti (tuolab kad Mažuos atsakymuos į didelius klausimus nieko apie paskutinė novelių knygą nėr).
Pokalbis išspausdintas jau išėjusiam šeštame žurnalo numery. Čia tas teksto variantas, kurį atidaviau redakcijai.

Šioks toks įvadėlis pokalbin. Kai po mokslinės konferencijos „Žalias laiko vingis“, skirtos Juozo Apučio 80-osioms gimimo metinėms (vyko Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 2016-06-08), buvau užkluptas pasiūlymo ką nors prisimint apie rašytoją, ėmiau inventorint atmintį ir supratau – nieko, ką būtų galima paverst pasakojimu, turinčiu pretenzijų į atsiminimus, galvoj nėra.
Kad yra toks rašytojas Juozas Aputis, žinojau dar besimokydamas vidurinėj baigiantis praėjusio amžiaus aštuntam dešimtmečiui, nors jo kūrinių tada ir nebuvo mokyklinėj programoj. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Janina Pilėnienė bent jau bendraudama su mėginančiais ką nors rašinėt vadinamaisiais literatais kartais vis prisimindavo savo mokinį iš Viduklės – ten jos pirmoji darbo vieta, su kai kuriais mokiniais buvusi vos ne vienmetė. Ir tekdavo gerai pašokdint vaizduotę, jei norėdavai įsivaizduot tuos laikus – atrodė, kad mokytoja negali būt kitokia, tik žilagalvė. Ji ir paskolindavo Apučio knygų pasiskaityti.

mokinys ir mokytoja, 2008-11-15 (Alio Balbieriaus nuotrauka)

Kai studijuodamas universitete susipažinau su rašytoju, dažniausiai apie mokytoją susitikę šnekteldavom, gal dar apie kokią literatūros naujieną, ir tiek. Paskutinis ilgesnis pabendravimas – kelionė iš Vilniaus į Biržus 2008-ų vėlų rudenį, į Janinos Pilėnienės 80-metį, kurin buvo susirinkę įvairiausių kartų jos mokinių; vyriausieji – iš Viduklės vidurinės. Kažko tokio iš pašnekesių Juozo Apučio vairuojamoj lengvojoj mašinoj irgi atminty nelikę, matyt, galvos daugiausia buvo užsiėmusios svarstymais, ką reiks pasakyti per iškilmes Biržų pily. Grįždami atgal – nusprendėm, kad viskas labai gerai buvę, ir vis džiaugėmės, koks gražus žmogus ta mūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Kas iš bendravimų tikro išliko – tai įrašyti pokalbiai radijui; dukart šnekinau apie literatūrą ir kartą apie rašytojo pomėgį, gal net aistrą – rinkti senus radijo aparatus ir priverst juos vėl prabilti. Pastarojo net pokalbiu neišeina vadint, nes tereikėjo paklausti: tai kaip viskas prasidėjo? – ir klausytis, klausytis, klausytis. Net pasigalvojo: Apučiui maloniau pasakot apie radijus negu apie rašymus. Tie pokalbiai buvo ištransliuoti eterin, ir liko audioarchyve. Vieną iššifravęs siūlau ir akims.
2005-ų pradžioje išėjo ilgai laukta Juozo Apučio novelių knyga Vieškelyje džipai (pavadinimas su aliuzija į Kazio Jankausko 1938 metais išleistą romaną Vieškelyje plytų vežimai). Pirmąkart buvo pristatyta per Vilniaus knygų mugę, balandžio 12-ą Rašytojų klube. Radijo laidai „Literatūros akiračiai“ rašytoją kalbinau kitądien. Beje, būtent už šią knygą Juozas Aputis buvo įvertintas nacionaline premija.

Visa Juozo Apučio teisybė apie romanus, noveles, jaunystės laikus ir kita

– Prieš šį pokalbį apžiūrėjau savo bibliotekos vieną lentyną: 1985-ais išėjo Keleivio novelės, po metų rinktinė Gegužė ant nulūžusio beržo, 1989-ais apysakos Vargonų balsas skalbykloj ir Skruzdėlynas Prūsijoj, po dešimtmečio – pirmas Apučio romanas Smėlynuose negalima sustoti. Buvo galima pagalvot: na va, šernai nusibodo, vienas mamutas prabėgo horizonte, ir prasidės – kaip ir dera rimtam prozininkui, kas kokie dveji metai po romaną rodysis. Kaip išėjo, kad vėl novelių knyga?
     – Taip jau išėjo, išėjo – ir tiek. Pirmiausia tai reikia pasakyt jau dabar teisybę galutinai (esu ją pasirašęs savo popieriuose): tą romaną aš tiek jį gyvatę taisiau, tiek tvarkiau, kad jis man nusibodo, ir visą laiką jutau, kad ne tas, ir viskas, vietomis ne tas – na, neišeina man ištempti. Leidau dėl to, kad tiek dirbta. Gal ir buvo galima neleisti, bet, kita vertus, jeigu jau padarei, tai gali ir parodyti.
     – Šešiolikos metų darbą.
     – Na taip, šešiolikos metų, taip. Tai siaubas yra. Pertraukų būdavo, neduokdie, jei kasdien sėdėtum, bet nepatiko ir dabar man ten daug kas nepatinka. Iš aš dar po visų kritikų, kurios buvo žiaurios, žiauriausios apie mano kūrybą (ir tas, žinoma, prisidėjo), apie romaną nebegalvoju. Nors esu kadaise turėjęs tokių iliuzijų, ir rimtesnių sumanymų, iš savo tėvų gyvenimo parašyt. Bet kaip viskas pasidaro? Keičiasi reikalavimai apskritai beletristikai, romanui ypač, o aš jau kokių mandrysčių ten nebūčiau iškrėtęs, labai realistiškai, labai taip žemiškai norėjau daryt, rinkau, klausinėjaus, kaip buvo, kas kur gyveno, kur tėvai, kur seneliai. Man tai buvo įdomu vienu metu. Gal ir gaila, kad tas sumanymas į bedugnę įkrito.
Na o novelės – o ką? – pats jaučiu, kad man geriau sekasi noveles rašyt. Mat romane vis tiek didesnį ar mažesnį laiko gabalą turi įspraust į tam tikrus rėmus. Tuose rėmuose turi būt intrigų, turi būt susikirtimų, dinamikos, nes kitaip bus neįdomu skaityti, o aš nesu iš tų žmonių, kuris labai sugebėčiau gyvenimą įrėmint, man netelpa, nesiduoda. Užtat aš dramos jokios negaliu parašyt. Nesuprantu, kaip galima ištraukt dvi ar tris gijas kokias ir painioti intrigas visokias. Kad lyg ir nereikia, man regis, to gyvenime daryt. Tai va. Tai tada tos novelės vėl sugrįžo. Po labai ilgo laiko.
     – Keleivio novelės – naujų novelių rinkinys – išėjo 1985-ais, vadinas, prieš 20 metų. Vieškelyje džipai – skambiai tariant, dvidešimties metų Juozo Apučio, novelisto, darbas?
     – Džipai greitai laksto (juokiasi), tai greitai viskas ir išėjo. Man visada taip būdavo: steni, steni, steni, niurzgi pats ant savęs, kas nors iš šalies paniurzga, kad nerašai, o pats save ypač dažnai plaki, o ne, ir viskas. Vieneri metai, kiti, treti – nieko, nors pasiusk. Baisu sėst, nesinori sėst ir rašyti. Geriau eini obliuot, ką nors daryti, nežinau, vėjo gaudyt. Bet man buvo visąlaik taip! Tarpai gi buvo visada dideli. Tiesa, buvo jų priverstinių tokių anais laikais, kai nespausdindavo gyvatės leidyklos ir neleisdavo, bet ir nepriverstinių – pats kažkaip priverstas iš vidaus būdavai nerašyt. Tai šitos novelės noko ilgą laiką. Na kaip? Nesu iš tų žmonių, kuris pripažintų, kad kūryba, menas yra kažikas va tokio – nutiško kaip seilytė iš kažikokios burnos, ir viskas. Nė velnio. Reikia dirbt, reikia galvoti, atsiranda su metais ir tokio įgūdžio – žinai, kur reikia paspausti, kur sulėtinti, kur kokį akcentėlį dėti. Tai va taip galvoj dėliojosi, dėliojosi, o paskui, kai jau daugmaž susidėlioji, tai vienas juokas yra parašyt. Rimtai! Vienas juokas – sėdi ir parašai. Tiktai tiek, kad dabar, senėjant, atsiranda daugiau kritiškesnio požiūrio ir tokio pagalvojimo. Tai ir pataisymų daugiau atsiranda. Šitos knygos kai kurias noveles esu aręs jejejei kaip, ir drapakavęs. Labai žiauriai tiesiog. Perskaitau, užsirašau pastabas, kad neužmirščiau (jau painiojas, nes knygą sudarinėjau), paskui grįžtu po kurio laiko – ir kol sugalvoji, kol surandi, ko reikia! Dažnai pataikai ilgai galvodamas, ir taip faina pasidaro – kaip ten kitam atrodys nesvarbu, bet tu žinai, kad čia jau yra amen, viskas, taip ir turi būt.
Tai šitaip tos novelės atsirado. Čia gi naujų yra labai daug. Visi tik painioja (mane truputėlis ir erzina tas) – rinktinė, rinktinė. Čia ne rinktinė. Yra kelios novelės senos, bet jos turi savo vaikaičių, naujų, iš šių dienų.
     – Vaikų ar vaikaičių?
     – Vaikų, bet ir vaikaičių yra. Daugiausia tai vaikai, bet dar ir patys seniai dalyvauja – herojai, jeigu juos taip galima pavadint. Šitos yra atverstinės: vienas puslapis dabar – kitas iš praeities. Į vieną žiūri, į kitą žiūri – kas čia įvyko per tą nemažą laiko gabaliuką. Tai va yra kelios senos, užima jos nemažai vietos, kadangi ir triptikas yra, o visos kitos naujos. Tų naujų aš per metus parašiau apie dvidešimt. Dvidešimt dvi net.
     – Būtų išėjusios kokios dvi novelių knygos – po dešimt sudėjai, ir leisk.
     – Jeigu dar mažo formato, stori viršeliai, tai taip. Buvo toks priepuoliukas užėjęs. O dabar aš vėl vaikščiosiu tuščias; nežinau, gal ir sudie – vaikščiosiu vaikščiosiu ir nusivaikščiosiu. Nes dabar nėr ūpo rašyt.
     – Bet gal dabar bus ūpo pasakot, kaip viskas atsirado? Vakar per knygos pristatymą Rašytojų klube kalbėta, kad atverstinės novelės yra unikalu lietuvių literatūroj, apskritai gal visoj literatūroj, lietuviškai sakant, nieks tokio dalyko nebuvo daręs. Nesitiki, kad jūs taip atsivertėt Gegužę ant nulūžusio beržo, pradėjot iš eilės skaityt savo noveles ir kurią nors beskaitant toptelėjo: o! šitos būtų galima sukurt antrą seriją.
     – Vieno atsiradimo taško ir negalėčiau nurodyt. Jeigu jau išleidi knygą, tai išsirengi nuogas ir vaikštai gatve – visą teisybę reikia sakyt.
Juokinga truputį, bet užsimaniau knygą išleist. Jau atėjo laikas, galvoju, reikia išsileist, nes nebežinosi, kad esi rašytojas šioks toks. Velnias, visi gauna stipendijas visokias, o gal ir man pavyktų kokią gaut, kad sau ramiai galėčiau gyventi? (Knyga ne dėl to atsirado, čia juokų dėlei, nes ir rimtesnių priežasčių buvo, paskui pasakysiu.) Tai galvoju: jei paprašysiu tos stipendijos novelėms rašyt, tai vis tiek į tas noveles taip įtariai žiūri, be to, tas Aputis kažkada berašęs, ar jis beparašys, ar verta, ar neverta skirt, o jei paprašyčiau atverstinėms novelėms – čia vis tiek naujas toks daiktas, visiem tuoj strigs. Tai aš sufušeravau truputėlį, o paskui pats žiūriu: pala pala, tai kad čia gi visai rimtas reikalas. Ir tada tos novelės vos ne pačios atsivertė. Kai kurios pačiam labiau užstrigusios, antra vertus, daugiau ėmiau tų, kurios yra mokyklinėse programose, tokios žinomesnės kad būtų. Tai va tokie juokai, o ne juokai buvo pirmiau.
Būdamas Klaipėdoj, Novelės rudeny, užpernai tas renginys, rodos, vyko, gavau laiškelį – čia yra teisybė – iš savo jaunystės. Buvo toks mano triptikas „Ak, Teofili!“ apie matininkus. Nesakau, kad ten kokia meilė buvo, vaikas gi buvau – devynias klases baigęs, bet kažkokia kibirkštėlė buvo. Patiko man tos panelės, viena vyresnė, kita jaunesnė, mes vaikščiojom po laukus su teodolitu, dar kitų berniukų ten buvo. Tai va kiek praėjo laiko, kai aš parašiau tą triptiką, kokiais 1967-ais, o Klaipėdoj gaunu laiškelį – atsišaukė viena tų matininkių – ir mano, gimnazistėlio, jai rašytus laiškus. Tai buvo toks pažadinamas: Dievuliau mano, kas yra? Prabėga 50 metų – ir kad ten būtų buvę kas nors tokio, tik žavi jaunystės kibirkštėlė – ir atsiranda žmogus, kurio nematei, negirdėjai. Susiradau telefoną, pasiskambinam dabar, pasišnekam; sakė, visas mano knygas nuo pat pirmos turi, ir aš sakau: ar tik nebus, kad tu vėl mane pastūmei į rašymus?
Ir aš pagalvojau, kad jei jau dėsiu ką nors dabar parašyto, tai tą „Ak, Teofili!“ irgi reikia įdėt, nes bus įdomu, man pačiam įdomu pasidarė. Nuo atvertimo „Ak, Benai!“ – „Ak, Teofili!“ viskas prasidėjo. O jau paskui ėmiau žiūrėti, kad ir kitos novelės, bent kiek įspūdingesnės, gali turėti tęsinį, vienos su rimtesniu pamatėliu, kitos grynai išmislyta, ir taip atsirado tos atverstinės novelės.
     – Jūs atviravot, dabar mano eilė. Novelę „Ak, Benai!“ skaičiau du kartus. Pirmąkart įvardindamas bevardžių personažų prototipus: čia Birutė Jonuškaitė, čia Juozas Šikšnelis, čia Rimantas Černiauskas ir t.t. O kitą kartą kitaip – net pasibraukdamas kai kurias Beno mintis. Vieną noriu pacituot ir perklaust. Benas apgailestauja, kad laiškuose Vilijai taip kvailai vapėjo apie literatūrą, parašytą išsiprievartavusių raštininkų. (Tam laiške buvo minimi Polevojus, Ostrovskis, Fadejevas, Gudaitis-Guzevičius ir kiti.) Užkliuvo ta sangrąžos dalelytė. Gal čia korektūros klaida, net pagalvojau. Ar nebuvo dvejonių: gal išbraukt tą dalelytę? Visi rašytojai juk mieliau norėtų būt kankiniai – išprievartauti sovietinės sistemos, kovoję prieš tą sistemą.
     – Pirmiausia man labai malonu girdėt tokį pastebėjimą. Labai labai gražiai tas mane užgauna, nes tą žodelį ne šiaip sau parašiau. Teisybė, labai ilgai galvojau, ką aš čia noriu tuo pasakyt. Ir visgi nutariau, kad reikia šito žodžio, nes ne visai teisybė, kad išprievartavo, ir netgi labai dažnu atveju neteisybė yra. Na negali išprievartaut žmogaus, kuris nesidavė išprievartaujamas. Ar jisai į stalčių dėjo, ar jis nerašė, po velniais, visai. Jei negalima kaip nori, tai ir nereikia, kentėjo ir nerašė. O kas darė tokius dalykus, kuriuos ten miniu, tai patys išsiprievartavo. Kas dėl pinigo, kas dėl kažkokių draugysčių su valdžia, kas dėl garbės – išsiprievartavo. Žinoma, buvo ir prievartautojų, buvo kas stūmė į tą nuodėmę, sakykim, – visi senesni žmonės tą puikiai žinom, – bet kas nenorėjo būti įstumtas, neįstūmė. Į kalėjimą įstumt galėjo, o rašyt šitaip niekas gi negalėjo priversti. Ir galiausiai niekas negalėjo sukontroliuot tavo minčių – vienintelis privalumas buvo. Jeigu tu pakaušęs kada ir išsiplepėsi, nė vienas saugumietis gyvatė nežinos, ką tu ten turi galvoj, neperšviesi, tada dar nebuvo tokio aparato.
Tai va su tuo išsiprievartavimu taip yra. Ypač jeigu lietuvių paimsi autorius, tokio tipo, kaip ten pavardinti, – tai Dievuliau mano, ką, neišsiprievartavę? Išsiprievartavę. Netgi tokį Gudaitį-Guzevičių paimk. Taip pat išsiprievartavęs. Koks velnias jam liepė tokiu keliu nueit? Buvo tokių, kurie visiškai savanoriškai tą ideologiją skleidė. Tai čia per maža pasakyt išsiprievartavę, kitaip reiktų sakyt. Ir dar kai ką norėjau pasakyt, ką darė anas laikas. Tuose jaunystės laiškeliuose yra visokių ir kvailysčių, ir ne kvailysčių, bet man, kaip rašytojui, sakykim, Benui, kaip rašytojui, kliuvo šitas. Užtat, kad kažkokia sarmata ima, kad tu buvai toks durnas ir skaitei tokią literatūrą. Jos buvo mokyklų programose, žinoma, bet juk čia ne dėl programos.
     – Ne tik skaitei, bet ir kitam siūlei.
     – Siūliau kitam dar paskaityt. Ir dabar mane ima gėda, ir kodėl – aš pasiaiškinu. Šiaip juk neturėtų būti gėda. Na ką? Jeigu žmogus esi tokio nusistatymo, tai kas čia tokio? Laisvas žmogus gali – ar maža prancūzų komunistų ar kokių buvo, kurie Staliną sau garbino. Bet kadangi tu buvai nelaisvas žmogelis tuo metu, tu buvai tam tikra prasme jau išprievartautas ir sudurnintas – va šitas labiausiai žeidžia dabar. Liūdna pasidaro, kad tu tam tikru momentu kaip tas Benas, novelės herojus, buvai pajungtas tos ideologijos, suimtas į nagą – dabar sarmata yra. O neturėtų. Normaliu laiku kokioj Prancūzijoj jeigu kas Apysaką apie tikrąjį žmogų būtų skaitęs, niekas nesigėdintų.
     – Dar didžiuotųs – o, jaunystėj štai ką skaičiau!
     – Taip, taip. Viskas susideda iš niekų ir pasidaro vos ne rimti dalykai, o gal ir rimti.

Juozas Aputis, 2008-11-15
(Alio Balbieriaus nuotrauka)

     – Prisiminiau, jūs vakar per knygos pristatymą skaitėt pastabukus, kuriuos rašėt šalia novelių jas tvarkydamas. Ir vienas, jei atmintis nemeluoja, buvo toks: „Trūksta tikrumo.“ Kas yra tas tikrumas literatūroj? Trūksta tikrumo – ko trūksta, kitais žodžiais?
     – Oho, čia jau spaudi mane į kerčią su šituo klausimu. Labai sunku pasakyt. Tikrumas kūryboje yra turbūt pagrindžiamas pirmų pirmiausia nuojauta. Yra kažikokia nuojauta, ir pasiusk kad nori – nepaaiškinsi. Pirmiausia nujauti, kad trūksta, dar net nežinai ko. Suki galvą, o paskui šauna kokia mintis – ir tai nebūtinai ta, gal galėjo šaut ir kokia kita, – bet jau kai šovė, tai ir prilipo kaip antspaudas, ir jau kas ką nori gali šnekėti, jau nebeišmuš, jau pasiėmei – ir tavo. Ta tikrumo nuojauta yra gal kažkas panašaus kaip žmogaus atpažinimas. Irgi paslaptis juk didžiausia. Išvardink nosį, ausis, akis – ne pagal tai atpažįsti žmogų. Niekas nėra atsakęs, pagal ką atpažįsti žmogų. Nei kvapai, nei plaukai – niekas atskirai; viskas tas galioja, bet nėra esminis dalykas. Yra kažkoks esminis, kuris tiesiog nujaučiamas.
     – Tai tas esminis dalykas ir yra tikrumas?
     – Aš manau, kad taip. Dėl žmogaus gal čia ir nukrypta į šalį, bet menuose tai tikrai yra taip. Man atrodo, bet kuris galėtų patvirtint. Čia jau kūrybos tikrumas – tu gali garantuoti, kad tai yra – suprimityvinant – na, kokybiškai padaryta.
     – Znak kačestva – kokybės ženklas uždėtas.
     – Znak kačestva, taip, gali būti uždėtas. (Juokiasi.) Gal kažkaip panašiai.
Galvojau trupučiuką apie tai, bandžiau šnekėti. Vakar buvo klausiama dėl to autentiškumo, ar čia iš tikrovės, ar ne iš tikrovės. Aš tik neseniausiai sumislinau, kad tikrovė ir kūrybos tikrovė yra labai labai kiti dalykai. Kūrybos tikrumas jokiu būdu negali pretenduoti į kokį išorinį tikrumą. Tai ne visai, bet kas kita, labai labai kas kita. Juk jei peizažas koks yra aprašytas (nekalbėkim apie sudėtingus dalykus) – tai tikrai ne tas pats, ką tu matai akimis. Jokiu būdu. Nes juk yra dar kalba, žodis yra pasiutęs daiktas. Jis tą tikrumą duoda. Ne be reikalo aš Leonardą Gutauską buvau prisiminęs. Na taigi plaukia jo kalba kaip šimtas motorų būtų įtaisyta į valtį. Kalba yra tas tikrumas kūrybos.

     – Gal ir nepavyks padaryt tikro siurprizo, bet vis tiek: po stora knyga Vieškelyje džipai va čia šalia ant stalo guli – tuoj ištrauksiu – jūsų pirmoji: Juozas Aputis, Žydi bičių duona, 1963 metai. Ir noriu klaust: ar čia esanti nuotrauka juokingesnė, ar tai, ką tada rašėt tose septyniose novelėse?
     – Nuotrauka juokingesnė. Toks burbulis, Dieve mano, akys išsprogę... Dabar aš kur kas gražesnis. (Juokiasi.) O novelės – yra skystokų, bet viena kita jau prasikalusi stiprėliau šiek tiek. Kaip sovietiniam laikui, tarkim, tas „Pasikalbėjimas su kareiviu Čiviliu“ – nieko čia tokio, bet va jautrumo yra, ko anuo laiku trūkdavo. O nuotrauka juokinga, žinoma.
     – Ir dar, dabar skaitant, gan juokingai esat pristatytas: ne valstiečio, ne kolūkiečio, o – senoviškai – kumečio šeimoje gimęs, pirmasis apsakymas respublikinėje spaudoje pasirodė 1960-ais. Atsimenat, kuris tai buvo apsakymas? Vienas iš šitų septynių?
     – Tuoj pasižiūrėsiu į turinį. Taip, tai buvo „Du susitikimai“, Pergalėj spausdintas. Labai prastas apsakymas. Velniškai prastas (juokiasi), jeigu galima iš prastumo juokis. Nors negalima, kaip iš ydos negalima juoktis. Nejuokinga, bet prasta. Čia būtent pagal tą išsiprievartavimą maždaug. Šita novelė dar yra atėjusi iš to laiko, kai tas privalomos literatūros sąrašas buvo, kuris novelėj „Ak, Benai!“ įdėtas. Gal ir sakiau, bet gyvenimo juk nepakeisi, kas buvo, šimtą kartų gali kartot: buvau pradėjęs rašyti dar vieną apsakymą, kaip jaunas gimnazistas moko tėvą gyventi pagal kolhozo artelės įstatus. O dėl ko taip buvo? Dėl to, kad – kažikoks noras rašyti. Kol ateini į protą. Ačiū Dievui, palygint labai greitai tas periodas baigėsi. O kitiem, garbiem, netgi talentingiem žmonėm užsitęsė labai ilgai. Išsiprievartavimas, ne kitaip.

Digresija (apie ką juokaut galima, apie ką nederėtų, kas kokius juokus supranta, kas ne; Juozas Aputis ir Romualdas Granauskas) Sigitas Geda užsirašė:

Skambutis (Romas Gr.).
– Ką daryt, ką daryt?! Juozas nori pasikart! Toks talentas!
– O kur jis dabar yra?
– Zervynose. Paskambinau, klausiu – kaip gyveni, o jis: „Eisiu į mišką ir...“
– Tai kaip tu jį Vilniuj būdamas pagausi?
J. iš ryto sėdi (raudonas) redakcijoj ir juokiasi. (Šiaurės Atėnai, 2000-10-14, p. 5)

P.S. Jei kas tingėjot skaityt, to pokalbio galima pasiklausyt – „Literatūros akiračiai“ pakartojo.

(872) Iš popieryno, xxxi: žodžiai, žodžiai, žodžiai

[Nieko bendro su Hamletu (II:2).] — Nesu kalbos gryninimo šalininkas, gal net šiek tiek atvirkščiai: jei imam naudotis kokiu ne pačių sukurtu daiktu, sugalvotu dalyku, tai ir jo vardą imkim: nesvarbu, bažnyčia, kugelis ar kompiuteris. Failus seivinu, ir nesuku sau galvos. Aišku, jei atsiranda geras atitikmuo, tebūnie, kaip kam priimtiniau, taip tevadina; būtinai atitikmenį sugalvot ir tik jį siūlyt vartoti – švelniai tariant, kvailokai atrodo. Bet yra dalykų, kuriems reiktų savų žodžių. Išorei apibūdinti ar įvardinti turim užtektinai (vis giriamės gal daugiausia žodžio eiti sinonimų turį), o va žmogaus vidiniams reikalams visokiems – striuka (regis, Ramutė Ramunienė yra sakiusi, kad, verčiant iš prancūzų, neviltis apima prireikus perteikt meilės niuansus ir atspalvius lietuviškai). — [Čia toks lyg ir atvadas.]
Vertėjas Edvardas Viskanta, vos ne 100 metų sulaukęs (1902–2002), gyvenimo pabaigoj Marijai Macijauskienei pasakojos:

Lenkiu galvą Jonui Jablonskiui. Jis davė vertimo teorijos ir praktikos pagrindus. Atsimenu, atsinešė į auditoriją rusišką Smailso knygelę „Charakteris“, suplėšė į lankus ir padalino mums, studentams, kad po mėnesio kiekvienas savo lanką atneštume išvertę. Kai sunešėm, garsiai skaitėm ir nagrinėjom. Paskui tuos darbus išleido atskirom knygutėm. Tik tada mums verčiant ir atsirado iki tol lietuvių kalboje nebuvę žodžiai: saviaukla, įstaiga, savišvieta, asmenybė, savimoka, savitvarda. Vėliau tie žodžiai įėjo į kalbos apyvartą. („Girtas iš meilės savo gimtajai kalbai...“, Literatūra ir menas, 2002-03-22, p. 7)

Jūs gal ir žinot, aš tai nežinojau, kas tas Smailsas – Samuel Smiles (1812–1904). Character išėjo 1871-ais, rusiškas vertimas – po metų, lenkiškas po dvejų. Ir ne po vieną leidimą būta (tarkim, 1883-ais jau 4-as Характеръ leidimas pasirodė). Tos Viskantos minimos vertimo knygelės (regis, keturios) išleistos 1923–1925 metais.
Lietuviai saviauklą ir savitvardą turi mažiau negu 100 metų. Sakot: nu ir kas? Manau, vis dėlto šis tas.

Digresija (per savi- susisiejo) Sigitas Geda 2000-09-19 užsirašė:

Rusai turi žodį samoistiazatel’.
Lietuviškai – patėdys? Kaip patvaldys...
Ar mūsų krašte žmonės nesikankino patys? Negraužė savęs iš vidaus? Ar trūko tam tikrų lytinių nukrypimų?
O žodžio gero nėr! (Šiaurės Atėnai, 2002-02-15, p. 5)

Suabejojau dėl to patėdžio. Patvaldys – autokratas, patvaldystė – vienvaldystė, nors rus. samoderžavije (kaip ir, pvz., samosoznanije – savimonė), be to, LKŽ užfiksuota: patvaldybė – savivalda.
Didžiajam rusų–lietuvių kalbų žodyne (t. 2, 2013) neradęs, pagooglinau: самоистязатель.
Pasirodo, taip rusiškai išverstas vienos Terencijaus (Publius Terentius Afer), garsiosios sentencijos „Homo sum, humani nihil a me alienum puto“ autoriaus, 163-iais pr. Kr. sukurtos komedijos pavadinimas, ir būtent iš šio kūrinio ta visiem girdėta mintis ištraukta. Neradęs tinkamo lotyniško žodžio, T. pasiėmė sengraikišką, tik lotyniškai užrašė – Heautontimorumenos (anglai verčia The Self-Tormentor, vokiečiai Der Selbstquäler, lenkai Sam siebie karzący, o prancūzai palieka kaip radę – L’Heautontimoroumenos; lietuviškai šios Terencijaus komedijos pavadinimas išverstas Pats save baudžiąs.
Taip pat rusai verčia ir vieno Baudelaire’o eilėraščio iš Les fleurs du mal pavadinimą – «Самоистязатель» (greičiausiai per minėtąją sentenciją šis eilėraštis siejas ir su romėnų dramaturgu). Pala, o kaip padarė Geda, versdamas Piktybės gėles (išleistos 2005)? Ogi paliko ką radęs: „Heautontimoroumenos“, tik žvaigždutė prikabinta ir paaiškinta: „Pats save kankinantis (gr.).“
Nors labai noris įtarti, kad tą samoistiazatielių Geda rado būtent skaitydamas Baudelaire’ą rusiškai, bet gal ir ne. 2005-03-18 užsirašo:

Yra toksai Ch. Baudelaire’o eilėraštis graikišku pavadinimu. Atrodo, niekaip negalima atsiminti. O juokai! Reikia tik suskaldyti:

He-autonti-morou-menos

Pats save kankinantis!
Savikanka?
Tačiau pabandyk įsiminti neskiemenuodamas! Galą gausi. (ŠA, 2007-04-21, p. 5)

Ne, nieko nesiūlau (galvoj pasisukiojo savigrauža, savinaika, bet vargu ar kas iš šio lizdo tiktų žmogui įvardinti).

(858) Epizodai, xii: stovi Mieželaitis 1989-ų pavasarį Kremliuje ir ploja

žpraeitą šeštadienį, gegužės 7-ą, spaudos atgavimo, knygos ir kalbos dieną, Institute vyko Marcelijaus Martinaičio skaitymai. Jau popiet, apie trečią, salėj pristatant atsiminimų apie M.M. knygą, su M.K. prisisėdom ant suolo šalia Vileišio rūmų ir kažkaip išėjo iš kalbos: ar būt skyręsi skaitymai, jei būt buvę Sigito Gedos. Būt buvę kitokie, atmosfera būt buvusi kitokia. Vis dėlto asmens šešėlis dar ilgai ir po mirties vejas kūrybą, krinta ant santykių su jąja.
O, tarkim, Eduardo Mieželaičio poezijos skaitymų tokią dieną išvis neįsivaizduoju. (Jei vyktų, tikrai juos vest atsisakyčiau.)
Yra epizodų, kurie – nežinau kodėl – tampa labai reikšmingi klostantis požiūriui į žmogų. Tokį epizodą apie Mieželaitį yra užfiksavęs Marcelijus Martinaitis:

[...] Mieželaitį paskiau matydavau jau tik Maskvoje, Kremliaus Suvažiavimų rūmuose, kuriuose deputataudami sėdėjome per kelias kėdes. Kas tada ten vyko, daugelis gerai prisimena, be abejonės, įsiminė Sąjūdžio deputatų gana vieninga, išskirtinė laikysena.
     Tačiau E. Mieželaitis prie sąjūdininkų nesidėjo, buvo kažkoks atsiskyręs, nekalbus, lyg ir liūdnas, vienišas, pavargęs, neatsimenu, kad būtų ką nors kalbėjęs, tikriausiai niekuo mums ir nepakenkė. Prasidėjus tiems suvažiavimams deputatus dar veikė seni įpročiai, sakysime, po kokios nors trafaretinės frazės ploti arba urmu visai salei stotis. Mes buvome sutarę to nedalyti, didžiulėje salėje likdavome maža sėdinčiųjų salelė, o mūsų pusėn iš pradžių skriedavo piktos replikos ar net grasinimai, kol salė su tuo apsiprato, o ir kitų respublikų delegatai netrukus nustojo šokinėti iš savo vietų.
     Ir štai tada man labai įstrigo E. Mieželaitis. Salė, pritardama kažkokiam kalbėtojui, užstojusiam Tbilisio represijų vykdytojus, kareiviškais kastuvėliais aikštėje talžiusius galvas, atsistojo, išskyrus gruzinus ir mus. [Mėginau ieškot, koks tai galėjo būt epizodas. Gen. Radionovo kalba? Bet neplojama stovint. M.M. užfiksuotas 09:43.] Štai nuo tada E. Mieželaitis mano atmintyje taip ir liko stovintis tarp mūsų, rodos, tik su dviem jedinstvininkais. Tada pagalvojau, štai kaip dabar atrodo tas jo išgarsintas, tarp žemės ir dangaus pastatytas Žmogus – vienišas, liūdnas, kažkoks paliegęs ar net pasimetęs, užkluptas greitų, netikėtų permainų.
     Dėl to negaliu nei piktintis, nei teisti, nes vis dėlto jis nebuvo koks ortodoksas, daug ką, kaip tekdavo girdėti, tuo metu skaudžiai išgyvenantis. Tik gal nejučiomis imdavo veikti tie trys ne savo žodžiai [„Я, человек, / Я, коммунист“, atsiradę ne paties E.M., o poezijos knygos Человек (1961), už kurią paskirta Lenino premija, redaktoriaus Boriso Sluckio iniciatyva], pasirašyti savo vardu? (Post scriptum: prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį, straipsniai, laiškai, 2008, p. 36–37)

P.S. Audinga Peluritytė, prisimindama pirmąjį savo susitikimą su VU literatų būreliu 1985-ais: „Virginijus Gasiliūnas sakė, kad reikia būti atsakingam už kiekvieną poelgį, kiekvieną žodį“ (Marcelijus: atsiminimai apie Marcelijų Martinaitį, 2016, p. 251). Neatsimenu taip sakęs, net abejoju, ar apskritai tame susirinkime buvau, o dėl ištaros esmės – taip, tokia nuostata ir liko.