(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2019-05-31

(1184) Iš popieryno, lvi: kas svarbiausia

orėjau pradėt: keista, bet kas čia keisto, jei ir artėdamas prie 60-ties vis kartkartėm pasvarstai, kas gyvenime išties svarbu, nors jau lyg ir turėtum būt išsiaiškinęs. Lyg ir jau išsiaiškinęs, bet vis abejoji, tikslinies.
Šiaurės Atėnų 1995 XII 9 numery buvo Elvyros Kučinskaitės parengtas puslapis – ištraukų iš 1906-ais dab. Wrocławe gimusio, 1945-ų pavasarį Flossenbürgo koncentracijos stovykloj pakarto evangelikų liuteronų kunigo Dietricho Bonhoefferio knygos Widerstand und Ergebung (Pasipriešinimas ir nuolankumas; išleista 1951-ais, sudėti paskutinių dvejų gyvenimo metų tekstai); ElvK išvertė porą laiškų fragmentų ir kelis gabaliukus iš apmąstymų, pavadintų „Praėjus dešimčiai metų“. Citata iš tų apmąstymų gabaliuko „Kokybės jausmas“:
Svarbiausia – apvalyti ir išlaisvinti sielos gilumoje palaidotą kokybės patirtį, svarbiausia – atkurti tvarką, remiantis kokybe. Kokybė – užkeiktas masiškumo priešas. Socialiniam lygmeny tai reiškia lenktynių dėl padėties visuomenėje atsisakymą, nusigręžimą nuo bet kokio žvaigždžių kulto, nešališką žvilgsnį tiek aukštyn, tiek ir žemyn (ypač pasirenkant siaurą draugų ratą), privataus, intymaus gyvenimo džiaugsmą, bet ir drąsą visuomeniniame gyvenime. Iš kultūros pozicijų kokybės patirtis reiškia grįžimą nuo laikraščių ir radijo prie knygos, nuo skubėjimo prie laisvalaikio ir tylos, nuo išsiblaškymo – prie koncentracijos, nuo sensacijos – prie apmąstymo, nuo virtuoziškumo idealo – prie meno, nuo snobizmo – prie kuklumo, nuo saiko jausmo trūkumo – prie saikingumo. Kiekybinės savybės prieštarauja viena kitai, kokybinės – viena kitą papildo. (nr. 48, p. 4)
Norėjau pridurt: nežinau, bet kad žinau, tiksliau – esu įsitikinęs: toks požiūris teisingas.

2019-05-22

(1183) Iš popieryno, lv: kas gražu

[Prieš porą, ne, jau prieš tris savaites vienas žmogus paklausė, ar teberašau tinklaraštį. Išgirdęs, kad taip: Na ir ką tu gali protingesnio už Valatką parašyt apie prezidento rinkimų kampaniją? – Tai kad aš apie tokius dalykus nerašau. – O tai apie ką? – Apie niekus visokius. (Kaip kitaip galėjau atsakyt?)]
Buvo Šiaurės Atėnuos tokia rubrika, turėjusi pastovią vietą (antro puslapio dešinės skilties apačioj), – „Gelmė“ (dabar jau kaip pretenzingas toks įvardas atrodo), koks prozos gabaliukas būdavo įdedamas.
1993 IX 3 numery toj vietoj, net daugiau puslapio erdvės skiriant – per visas tris skiltis, įdėta gabaliukų iš X–XI amžių sąvartoj gyvenusios Sei Shonagon rinkinio Priegalvio užrašai, verstų Loretos Poškaitės [nežinau, ar jos vertimai išleisti atskira knyga; 2007-ais išėjo kito žmogaus vertimas iš anglų, neskaičiau, nelyginau]; vienas jų:
Kas gražu
Baltai pamuštas baltas apsiaustas ant šviesių lelijų spalvos drabužio.
Laukinės žąsies kiaušiniai.
Saldžiojo karklo sirupas su smulkiais ledukais naujame metaliniame puodelyje.
Krištolinių karoliukų rožančius.
Kininės visterijos žiedai.
Apsnigti slyvų žiedai.
Simpatiškas vaikutis, valgantis žemuoges.
Kvaila būtų leistis į kokius nors svarstymus, bet va nesulaikiau: lubinai, nors ir invaziniai, kai žydi, gražu – pagalvojau: žiedo ir žiedyno formos labai panašios į kininės visterijos, tik ne svyrantys žemyn; autorė tikriausiai turėjo omeny baltai žydinčias visterijas, nors, graikišką žodį prisiminus, glicinijų yr ir įv. atspalvio mėlynų; šis įrašas ir užuomina, už ką balsavau per rinkimus.

2019-05-16

(1182) Tarp kitko: šis tas apie Bronių Krivicką – jo rankraščius, tėviškę ir kt.

1
Antradienį buvo pristatytas šių metų Poezijos pavasario almanachas, vadinas, jau išėjo. Yr jame ir —vg— rašinys apie Broniaus Krivicko du rankraščiu (BrKr 100-osios gimimo metinės, tai viena sudarytojų paprašė ką nors parašyt). Kadangi jokios sutarties su almanacho leidėjais nesu pasirašęs, jokio atlygio negavęs, tai lyg laisvos rankos, galiu skelbt, kur noriu (velniškai sunku tokius, sakytum, proginius tekstus rašyt; ne tik dėl grafofobijos; nesinori kartotis, be to, kažkokios bendrinės frazės kaip musės įkyriai lenda ir nori tūpt tekstan).
Br. Kr., F1-7477 ir F59-780
Yra toks 1951-ais parašytas Broniaus Krivicko (1919–1952) sonetas – negali sakyt, kad iš geriausiųjų, bet tinkamiausias kaip šio rašinio įžanga:
Kaip jūreivis, kai praryt grasina
Vėtroje jo laivą vandenai,
Bonką, užtaisytą aklinai,
Meta į bekraštį vandenyną:

Gal bent žinią vandenų plakimas
Kada nors išplaus ligi krantų, –
Taip ir aš, klaikios audros metu
Plaukdamas, kada nuožmus likimas

Nesiliauja mirtimi man grasęs,
Šiuos žodžius, vienan pluoštan surašęs,
Į neramų sūkurį metu,

Kad, jei vėtroj man pražūti tektų,
Kruvina banga bent juos išplaktų
Lig šviesių naujos dienos krantų.
Aišku, svarbiausia – ką parašai, kūrinys svarbiausia. Daliai rašytojų to ir užtenka, bent jau sako, kad gana. O kitiems noris, kad kūrinys būtų ir išgirstas ar perskaitytas, – ne tik sau juk rašytas. Bronius Krivickas – iš tų kitų. Jau gimnazijoj pradėjęs reikštis viešai – ir dalyvaut literatų vakaruose, ir spausdintis, ir redaktoriaus darbo ėmęsis: nuo šapirografu dauginto gimnazijos Literato iki svarbiausio kultūros leidinio karo metais – Kūrybos žurnalo (nebeišėjusio 1944-ų nr. 5 korektūros, saugomos nacionalinės Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuj, jo ranka taisytos) – žmogus staiga dingsta iš viešumos, bet nesiliauja kūręs, – aišku, kad noras dalintis savo kūryba išlieka.
     1944-ų pabaigoj, gavęs kvietimą atvykt į NKVD Biržų skyriaus būstinę, gimnazijos mokytojas Br. Kr. pasitraukia į viešo gyvenimo: slapstos pas žmones įrengtuos bunkeriuos ar girioj. Esu prisiklausęs nemažai istorijų apie krosnin metamus jo dovanotus sąsiuvinius su perrašytom satyrom nežinia kam beldžiantis į duris, apie stiklainiuos užkastus rankraščių pluoštus, kurių nebegalima rast, nes dingęs orientyras, tarkim, sodybos kryžius. Bet vis dėlto nemažai Br. Kr. rankraščių, „mestų neramian sūkurin“, pasiekė „naujos dienos krantus“. Du jo kūrybos pluoštus, dabar saugomus LLTI bibliotekos rankraštyne (signatūros rašinio pavadinime užfiksuotos) šįkart norėtųs prisimint.
     Iki 1951-ų rugpjūčio Biržų krašto partizanai laikės atskirai, nebuvo susisieję su Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiu, nebedaug jų ir likusių buvo; tada Biržų girion atėjo pasiuntiniai nuo Panevėžio, iš Vyčio apygardos štabo su pasiūlymu: kurkit savo tėvūniją, tapkit mūsų apygardos dalim. Atsirado Pilėnų tėvūnija, bet joj neliko Broniaus Krivicko. Apygardos atstovai pasiūlė/pakvietė/pageidavo, kad keliautų su jais – tokių žmonių (su aukštuoju, humanitarų, turinčių redaktoriaus patirties) kaip oro reikia aukštesniam Sąjūdžio lygmeny (prisimintina: tuo laiku bene svarbiausiu partizanų ginklu buvo likęs žodis – sakytinis ar rašytinis, veiksmų būdavo imamasi tik užklupus priešui, ginantis). Prie Panevėžio atsidūręs Bronius Krivickas tapo LLKS Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities štabo Visuomeninės dalies viršininku Vilnium, kurio svarbiausias darbas – rūpintis spauda: nuo 1952-ų ėmė eiti daugiau patiems partizanams skirta Laisvės kova (dauginta rašomąja mašinėle, numeris apie 30 puslapių, galima sakyt, žurnaliukas), atgaivinta Aukštaičių kova, skirta platint žmonėse (dauginta rotatorium, dabartiškai šnekant, perlenktas A3 lapas, 4 puslapiai, laikraštėlis; iš principo toks, kokių leidyba buvo vėl atgijusi antrojo Lietuvos Atgimimo laikais). Ir dar vienas svarbus dalykas: atsirado nepalygint daugiau ryšių, net tokių, apie kuriuos anksčiau vargu ar buvo bent menkiausias pagrindas svajot: tarkim, tavo laišką paima, nuveža iki Kauno ir nepastebimai įmeta pašto dėžutėn.
     1952-ų rugsėjo 1-ą Kauno centriniam pašte buvo antspauduoti du laiškai. Ant vieno voko užrašyta: Drg. prof. Mykolaičiui-Putinui / Vilnius / Valstybinis Universitetas (šitas vokas išlikęs), ant kito (nors neišlikęs, bet adresatė sakė gerai prisimenanti): Diktorei D. Rutkutei / Vilnius / Radijas. Aišku, jokių atgalinių adresų. Dana Rutkutė iškart pažinusi rašyseną, profesorius, atplėšęs voką, pamatė: Br. Kr.
     Kodėl siuntė jiems? – Paprasčiausioji priežastis, kad nebūtina nurodyt tikslų adresą, gana: Universitetas ar Radijas; antra: žinojo, kad dirba būtent ten, darbovietėn atkeliavęs vienas iš laiškų nepastebimesnis. Kodėl Mykolaičiui-Putinui – suprantama: Rūsčių dienų autorius (beveik neabejotina, kad Br. Kr. šio rinkinio eilėraščius buvo skaitęs),  karo metais Universiteto literatų globėjas, norėjęs, kad Krivickas taptų jo, kaip profesoriaus, asistentu. Kodėl Danai Rutkutei? Br. Kr. buvo liudininkas tuokiantis Danai Rutkutei ir jo geram draugui Eugenijui Matuzevičiui 1942-ais Šv. Mikalojaus bažnyčioj Vilniuje, žavėjos ja kaip „Vaidilos“ ir Vilniaus miesto teatro aktore (1989-ais išklausiau pasakojimą ir apie šį laišką, ir kaip buvo dėl jo tardoma, nes kolega iš radijo pranešė atitinkamai įstaigai, ir kt.; deja, nusiųsti autorizuot atsiminimai grįžo su vertiktu, kad nespausdintini).
Tas laiškas – tai trys A4 formato lapai eilėraščių, abiejose lapų pusėse po dvi skiltis. Dana Rutkutė šitą pluoštą buvo davusi paskaityt ir Eugenijui Matuzevičiui (nors jau buvo išsiskyrę, Matuzevičius antrąkart vedęs). Broniaus Krivicko bičiulis nuo gimnazijos laikų juos perrašė mašinėle nurodydamas autorystę; vėliau vieną perrašo egzempliorių kartu su savo popieriais atidavė saugot Literatūros ir meno archyvan. Būtent iš šio pluošto buvo parinkta eilėraščių pirmajai Br. Kr. poezijos publikacijai 1989-ais Sietyno nr. 5 – liūdnų ir išdidžių, kaip įvardijo įžangos žody jo buvęs mokinys Biržų gimnazijoj prof. Vytautas Kubilius. Kelis iš tų eilėraščių paskelbus ir rajoniniam Biržiečių žodyje, gavau laišką iš palatvijo (perpasakoju): mano a.a. mama turėjo ir saugojo tokį eilėraščių sąsiuvinį, apie kurį nieko man nepasakojo; tame sąsiuviny yra eilėraščių, kurie paskelbti Biržiečių žody, vadinas, tą sąsiuvinį mamai padovanojo... (Rašytojų sąjungos leidykla ketino net išleist tą sąsiuvinį faksimiliniu būdu – labai daili, lengvai įskaitoma Br. Kr. rašysena, bet nieko neišėjo; dabar jis irgi saugomas LLTI bibliotekos rankraštyne.)
     Komplikuočiau susiklostė laiško-eilėraščių pluošto Vincui Mykolaičiui-Putinui istorija. Kad ir toks buvęs, išgirdau iš rezistencijos istoriją tyrinėjusios Nijolės Gaškaitės, šį faktą užfiksavusios ir knygoj Žuvusiųjų prezidentas (1998). Mėginau ieškot tikrindamas įvairių archyvų katalogus. Nieko. Gal sunaikino manydamas, kad tai gali būt įkaltis? Juk jautė, kad yra sekamas, ir išties buvo sekamas, net atliekamos kratos Vilniaus bute, kai išvykdavo į Kačerginę. Ir tik neseniai, prieš trejetą metų, atsitiktinai, vartydamas LLTI bibliotekos rankraštyne esančio Mykolaičio-Putino fondo inventorinę knygą skilty Autorius pamačiau: Br. Kr. – Taip, tai tas iš miško prie Raguvos per Kauną Vilniaus universitetan atkeliavęs laiškas, net vokas išsaugotas; Emilija Mykolaitienė jį atidavė kartu su kitais a.a. vyro popieriais, tik tvarkęs archyvą žmogus neišrašė kataloginės kortelės, nes eilėraščių autorius be pavardės, o katalogas pagal asmenvardžius.
     Nesijaučiu pajėgus leistis poezijos analizėn (Rita Tūtlytė puikiai yra Krivicko poeziją analizavusi), tad tik keli mintigaliai, atsispyrus nuo tų iš viso šešių lapų.
     1952-ų rugsėjo pradžioj Vilnių pasiekę poezijos pluoštai – greičiausiai paskutiniai, perrašyti Broniaus Krivicko ranka. Bet spekuliacijos apie „testamentiškumą“ (žuvo rugsėjo 21-ą), manyčiau, būtų nieko vertos: Br. Kr. gyveno nuolat suvokdamas, kad šita diena gali būt paskutinė. Nebent pasvarsčius, kas ir kodėl pasirinkta perrašyt? Pirmiausia: kūriniai nesikartoja; pluoštų struktūra panaši: pradžioj iš eilėraščių, po to iš sonetų. Abu prasideda rudeniu: „Rudens lygumose“ (Putinui) / „Rudens gitara“, „Rudens melodija“ (Rutkutei).
     Pluoštas Rutkutei – „lengvesnis“, lyriškesnis, daugiau apie meilę, ypač parenkant sonetus, ir įvairesnis – dar priduriama iš vad. eiliuotų margumynų poilsio valandai ir keturi Goethės vertimai („Mignon“, „Kristutė“, „Džiaugsmas ir kančia“, „Mylimojo artuma“); nors įterpta ir tekstų, iš kurių galima suprast, kokioj situacijoj atsidūręs poetas: sonetai „Mano dienos nebūtin pasvirę“, „Kai kovoj kelies tu į ataką“, perrašyta ir vieniša viltingoji „Nauja pilis“ (1951).
     Pluoštas Putinui – „sunkesnis“, filosofiškesnis, jei tinka šis žodis: „Žiaurusis Dievas“, „Šaulio tragedija“, skirta Čiurlioniui, ilgieji „Šėtono monologai“ (1946) ir „Jo atsakymo žodis“ (1951; šie eilėraščiai suvoktini kaip diptichas); noras pasakyt, kaip suvokia pasaulį, jo prigimtį – vykstanti amžina dviejų lygiaverčių pradų – dieviškojo gėrio ir šėtoniškojo blogio – kova; ir iš sonetų parinkti daugiausia tie, kurie atskleidžia lyrinio subjekto santykį su Juo. Kadangi tekstai datuoti, net galima mėgint įžvelgti lyg ir raidą: maištas, jo įveika per meilę ir Dievą, išdidus susitaikymas su likimu; žvilgsnio trajektoriją: žemė–dangus–žemė.
     Pagalvojau: jei tik šie du Broniaus Krivicko poezijos pluoštai būt išlikę? Ir jų užtektų susidaryt paskutinių septynerių kūrybos metų vaizdą (nėr nė vieno poetinio teksto, datuoto 1952-ais; užėmus svarbias pareigas, neliko laiko kūrybai?).
     Ir dar (prisiminus Br. Kr. diplominį darbą apie Jono Aisčio idėjų pasaulį). Aisčio poeziją, grubiai tariant, dažniausiai perlaužiam į ankstyvąją (pro homo) ir vėlyvąją (pro patria); Krivicko poezija šiuo požiūriu beetapė: abu dalyku, ir žmogus, ir tėvynė, rūpi sykiu. O mums jo poezijoj? Norėdami pristatyt tautos atsparą okupacijai, renkamės atitinkamus eilėraščius: kova, laimėjimas net per mirtį ir pan. O ar ne svarbiau patirt, kad kova, net mirtina kova neužgožia amžinųjų žmogaus egzistencijai kylančių iššūkių: klausimų apie save ir kitą, apie Jį?
     Ir antrąkart dar. Tarkim, Kazys Bradūnas kas? – poetas žemininkas. O Bronius Krivickas? – žemininkų kartos poetas. Na ir ką? Argi ne taip? Žemininkai tie, kurių kūrybos skelbta antologijoj, o kiti – jų bendrakarčiai. Nežinau, bet šis argumentas primena galimą teiginį, kad rašytojai tie, kurie priklauso Rašytojų sąjungai.
     Ar būt pagadinęs antologiją 1950-ais sukurtas sonetas (siųstas Putinui) žmogaus, pajutusio skirtumą buvimo ant žemės ir po žeme, žemėj (ir žuvusio po žeme, bunkery):
Gera žemėj. Mes prie jos krūtinės
Visada prigludę artimai.
Gera žemėj. Žemė mūs namai,
O padangtė jų – dangaus žydrynės.

Gera žemėj. Kai jos kelią kuklų
Miname su meile ir džiaugsmu,
Prasivėrę mum lig gilumų,
Šviečia erdvės, kupinos stebuklų,

Kad nuo šito siauro žemės tako
Vis matytum, kaip žvaigždynai teka
Ir kaip saulė keliasi rytais,

Ir, žėruojant ugniai jų slaptingai,
Tu ant kelių pultumei maldingai
Po žydrais Jo šventnamio skliautais.
Beje, Arūno Sverdiolo kalbinamas Juozas Girnius yra sakęs: Mamertas Indriliūnas (1920–1945) šiaip jau būt buvęs tinkamiausias rašyt Žemės lydimąjį straipsnį; jis ėmęsis tik todėl, kad nebuvę kam kitam siūlyt.
     P.S. Kai 1993-ais Sietynas išleido Broniaus Krivicko raštų pirmą tomelį, nusiunčiau ir Alfonsui Nykai-Niliūnui. „Broniaus laikysena, jo aktyvus pesimizmas (Jūsų [parašytos] biografijos perspektyvoj) visiškai sutampa su tuo, ką jis man kalbėjo 1944 m. liepos mėnesyje sutiktas Kaune. Jis buvo tipiškas veiklos žmogus – blaivus ir praktiškas nenuorama“ (iš 1994 IX 2 laiško). Visokių epitetų prie Br. Kr. lipdyta; aktyvus pesimistas, manyčiau, vienas tiksliųjų.
2
Arūno Švelnos nuotr. iš panskliauto.lt
Praeitų metų pabaigoj Panevėžio krašte buvo Vitos Savickienės straipsnis apie Bronių Krivicką „Aplenkti iškilius savo mokytojus sutrukdė pareiga tėvynei“ [kaip tas „sportinis“ mąstymas įsiėdęs kalbon]. Pradedama nuo BrKr gimtųjų namų Parvalkuos/Pervalkuos, ir nuotrauka įdėta. Nekaip atrodo tas gimtinio namo galas iš gatvės pusės. Mėginau el. laišku klaust vieno žmogaus Pasvaly: gal ką žinąs, ar minint 100-ąsias metines pavyks ką nors padaryt, tarkim, kokį atminimo ženklą pritvirtint, bent šiek tiek tą namo galą patvarkyt? Atsakymo nesulaukiau; greičiausiai nieks nepasikeitę, kaip ir 2015-ais: „Broniaus Krivicko tėviškėj joks atminimo ženklas nepriimamas“ (taip parašė Parvalkuos gyvenusi aa. Vitalija Kazilionytė 737 įrašo komentare). — Ir nieko čia nepadarysi. Jei nenori žmonės, tai nenori. Ne visada taip gražiai viskas susiklosto, kaip BrKr draugo Mamerto Indriliūno, kurio 100-metis kitąmet, atveju – jo tėviškę Gataučiuos turiu omeny.
— minėtas rašinys apie Krivicką buvo perskelbtas lryte.lt pakoreguotu pavadinimu: „Pranokti iškilius mokytojus sutrukdė pareiga tėvynei ir sovietinių smogikų ranka“. Ir sulaukė vienuolikos komentarų (žinodamas, kad po kurio laiko jų neliks, XII 20 padariau printscreenus). Anksčiau tik kažkaip teoriškai pasigalvodavo apie tai, kas rašo komentarus populiariuosiuos portaluos. Šįkart konkrečiau: ar rašantieji išties taip mano, ar tyčia rašo norėdami paerzint, ar rašo tai, už ką kas nors moka, o gal čia kokia programa, atpažinusi raktinius žodžius skelbiamam tekste, parenka iš ruošinių ir įdeda?

2019-05-15

(1181) Epizodai, xxxiv: kaip komunistai su kom. jaunuoliais 1941-ų birželį iš Lietuvos važiavo

su jau ne kartą gerų žodžių sakęs apie regioninius kultūros leidinius, ir dar galiu: Utenoj leidžiamas ketvirtinis žurnalas Indraja geras, tik sunku juos sugaudyt. Coll. Prano V. rūpesčiu, coll. Gražinai K., Užpalių vidurinę baigusiai, tarpininkaujant, biblioteka turi pilną ar artipilnį Indrajos komplektą.
Pernai šitam žurnale per tris numerius buvo spausdinama Utenoj gimusio Chaimo Kurickio (1921 I 8 – 2017 VIII 30) atsiminimų knygos Išgyventi ir papasakoti pradžia (atsiminimai buvo paskelbti hebrajų kalba, išversti į anglų ir rusų). Pirminis šaltinis – jo paties jidiš kalba tuoj po karo daryti užrašai, kuriuos emigruodamas iš Sovietų Sąjungos 1972-ais išsivežė ketindamas padovanot Jad Vašem muziejui, bet prof. Dovas Levinas prikalbino juos išverst į hebrajų ir paskelbti. — Atsiminimai pateikiami padieniui, pradedant nuo birželio 22-os, sekmadienio. Kurickių šeima nusprendė trauktis nuo artėjančių vokiečių. Iš užrašų apie birželio 24-ą:
Kai pasiekėme Radeikių miestelį, esantį už dešimties kilometrų nuo Utenos, pradėjome jausti įtampą ir nuovargį. Valandėlę pailsėję pajudėjome į priekį. Pabėgėlių srautas padidėjo. Dauguma keliavo pėsti, tik šen bei ten buvo įsiterpusių įvairių transporto priemonių. Vienas iš tokių pasirodė pusiau tuščias autobusas, kuriuo važiavo komunistų partijos nariai iš Kauno. Važiavusieji parodė dėmesį ir trumpam sustojo. Mes pagalvojome, kad leis mums įlipti. Tačiau susikrimtome sužinoję, kad vykstantieji ima tik komjaunuolius ir partinius. Mano sesuo Chaja, dirbusi partiniame komitete ir turėjusi tai įrodantį dokumentą, įsiropštė į autobusą. Mano mama ir aš nusivylėme. Mano geras draugas, bendramokslis hebrajų mokykloje Icikas Vainermanas, mūsų miesto komunistų partijos iždininkas, taip pat buvo autobuse. Jis buvo pasiėmęs visus pinigus iš sąskaitos, norėdamas pervežti į Rusiją, tačiau ir jo prašymų buvo maža, kad mus įsodintų. Mūsų maldavimai nepadėjo. Mes guodėme save, kad bent Chaja ir Sara [anksčiau ugniagesių mašinon įsiprašiusi] turėjo galimybę išvažiuoti ir tikėjomės, kad jos sėkmingai pasieks Rusijos sieną. (Indraja, 2018, nr. 1, p. 38–39 [versta iš rusų, vertimas nelabai koks])
(Chaimas K. su motina nespėjo pasitraukt: pasiekė Daugpilį, pavyko įlipt traukinin, važiuojančian į Rygą, bet jį netrukus sustabdė vokiečių desantas ir išlaipino visus žydus.) Šitas epizodas su autobusu iš Kauno įstrigo, nes apsipynė klausimais: ar buvo duotas koks nurodymas besitraukiantiems sovietiniams aktyvistams iš principo neimt „pašalinių“, tesirūpint, kaip patiems išnešus sveiką kailį? Argi nebuvo aišku, kokia grėsmė kyla žydams apskritai? O gal tame autobuse tiesiog važiavo bailūs apsidraudėliai? Nežinau atsakymų.

2019-05-09

(1180) Eilėraščių istorijos, vi: Gintos Remeikytės „Pasiklausykite Evangelijos pagal Jonę“

egužės 5–7 dienomis vyko Pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Kodėl? Nes šitie metai tokie – pasaulio lietuvių, tai reikėjo ką nors sugalvot. Ir sugalvojo.
Ir manęs klausė, ką būtų galima pakviest. Be kita ko, buvau prisiminęs tokią knygą – 1986-ais Chicagoj išleistą jaunųjų poezijos rinkinį Keturi; tie keturi – Jolanta Malerytė (*1957 Plungėj, su tėvais išvykusi iš Lietuvos 1974-ais), Vainis Aleksa (*1958 Chicagoj), Saulius Kubilius (*1960 Adelaidėj) ir Gintarė Remeikytė (*1962 Chicagoj); šią knygą recenzavo Marija Stankus-Saulaitė ir Rimvydas Šilbajoris; visų keturių eilėraščių yr tekstuose.lt.
Bet nėr tame rinkiny vieno Remeikytės eilėraščio, kuris buvo šiek tiek išmušęs iš vėžių kai kuriuos poezijos mylėtojus, panašiai, kaip prieš du dešimtmečius Algimanto Mackaus Neornamentuotos kalbos generacijos „Hermetiška daina“, kurioj sapnuojami homoseksuališki angelai ir lesbianiškos teresėles. 1982-ais buvo išspausdintas jos eilėraštis „Pasiklausykite Evangelijos pagal Jonę“, ir ne kokiuos liberaliuos Metmenyse, o ateitininkų leidžiamoj ir kun. dr. Kęstučio Trimako SJ (1930–1960–2013) redaguojamoj Ateity (nr. 6, p. 206) su įžangos žodžiu:
Ar pagalvojame, kad Dievas yra belytis, taigi – nei vyras, nei moteris. Ir todėl nebūtinai „Jis“.
Ar pagalvojame, kad Jo „Žodis“ savo dieviškoje prigimtyje yra belytis, taigi – nebūtinai „Jis“. Nebūtinai „Sūnus“...
Kas būtų atsitikę, jei Dievas būtų siuntęs moterį išganyti pasaulį?... Ką būtų dariusi Ji ir kaip su Ja būtų pasielgę Gėrio priešai?...
Nepagalvojome?... Bet apie tai pagalvojo šio eilėraščio autorė... — Red.

     Pasiklausykite Evangelijos pagal Jonę
     Kristus buvo Kristė.
     Ji gimė Betliejaus karvidėje.
     Dvyliktais metais Ji su žyniais disputavo.
     Vestuvėms Ji iškepė grubios rugių duonos,
            kurią išmirkė vyne.
     Glostydama švelniai, ligonius gydė.
     Verkdama į vakarienę sukvietė brolius ir seseris,
            plovė jų kojas ir jas išbučiavo.
     Kareiviai ją išžagino ir pririšo
            išskėstomis kojomis tarp kedrų ties upeliu.
     Ji prisikėlė ir pagimdė žmogų.
            Girdėjote Viešpatės žodį.
            Amen.
Kitąmet, 1983-iais, kun. Trimakas parengė ir išleido brošiūrą Moteris ir Kristus, kur sudėjo reakcijas į šį eilėraštį ir pats jį, kaip išplėstinį palyginimą, išnagrinėjo. Šį eilėraštį ir kun. Trimako komentarą prisimenu iš Šiaurės Atėnų – 1993 VI 11 numery buvo publikacija „Eilėraštis, sukrėtęs išeiviją“. — O kas būtent sukrėtė?
Minėtą šokiruojantį eilėraštį Ginta Remeikytė, rodos, pirmą kartą paskaitė 1981 metų Lituanistikos seminare. Paskui jį išsispausdino “Ateitis” su tam tikru redaktoriaus įvadu. Eilėraštis sukėlė nemaža sujudimo ir diskusijų, ypač ateitininkijoje. Vieni jaudinosi, piktinosi, grasino redaktoriui. Kiti mėgino ginti ir redaktorių, ir autorę. Daugiausia, atrodo, žmones šokiravo ne kokios nors teologinės hipotezės, ne galimybė Kristui priimti moters kūną, bet pora eilėraščio žodžių ar vaizdų: žodis “išžaginimas” ir “tarp dviejų kedrų išskėstomis kojomis pakabintos moters” vaizdas. („Atsiųsta paminėti“, Laiškai lietuviams, 1983, nr. 4, p. 143)
[P.S. Minėto rašytojų suvažiavimo proga išleista knyga Egzodika su, mano galva, netikslia paantrašte: Pasaulio lietuvių rašytojų antologija. Na, gerai, atskiriam rašytojus pagal tai, kur jie gyvena – Lietuvoj ar ne Lietuvoj, tą Nelietuvą pavadindami pasauliu. Kas yra antologija? – manyčiau, gražiausių, įdomiausių etc. gėlių puokštė, suskinta tam tikroj pievoj – šiuo atveju, Nelietuvoj. Ir prasideda vis dėlto pagrįsti klausimai: jei puokštėj yra Londone gyvenanti Zita Čepaitė, kodėl nėr ten pat gyvenančios Paulinos Pukytės; jei yra Danijoj gyvenanti Neringa Abrutytė, kodėl nėr Belgijoj gyvenančios Agnės Žagrakalytės; etc., etc., etc. Jei paantraštė būtų kuklesnė – tarkim, Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo dalyvių kūrybos pavyzdžių antologija, tokių klausimų nekiltų (bet palyginus suvažiavimo programoj esantį dalyvių sąrašą ir antologijos autorių sąrašą tokia paantraštė irgi neatrodo tikusi).
Nors nereiškia, kad jokių. Skirstyt lietuviškai kuriančius rašytojus ne pagal jų talentą, o gyvenamąją vietą – visiškas formalizmas, tai tos pačios kultūrinės semiosferos subjektai; skambiai tariant, lietuvybė jų savastis, pirmiausia per kalbą; kita grupė, per žingsnį, du ar daugiau nutolusi, būtų tie, kuriems lietuvybė jau tik vad. šaknys. — Ne, nenoriu ir bijau leistis į tolesnius svarstymus; tik šiaip šį tą užfiksavau.]

2019-05-04

(1179) Ars memorativa: pirmuosius Klasikos skaitymus prisiminiau

įmet gegužės 7-ą Institute vyks jau XII Klasikos skaitymai, jei nesuklydau pirštus lenkdamas.
Vėl, kaip ir 2008-ais, bus skaitomas Vaižgantas.
Tuos pirmuosius skaitymus pradėjo prez. Valdas Adamkus, apie Vaižgantą šnekėjo jo raštų rengėjas aa. Vytautas Vanagas, be kita ko, siūlęs Vilniuj pastatyt jam paminklą. Pirmoji iš Vaižganto skaitė aa. prof. Vanda Zaborskaitė. Skaitė iš Nepriklausomojoj Lietuvoj 1919 IX 27, nr. 110 pirmame puslapy paskelbto straipsnio „Delikatnumas gyvenime ir politikoje“; ne iš laikraščio skaitė, iš 1998-ais išėjusio Raštų 10 tomo.
Tiksliai nebeprisimenu, kurią straipsnio ištrauką Profesorė skaitė, tai perskaičiau dabar visą rašinį. Regis, skaitė pabaigą. Bet tebūnie šičia visas tekstas įdėtas, laiko limito, kaip skaitovams, nieks nenurodė.
Delikatnumas gyvenime ir politikoje
     Atmenu vieną atsitikimą. Aš jau buvau pagyvenęs kunigas, mano tėvelis buvo jau senai miręs. Viešėjau gimtosios vietos miestelyje labai linksmoje ir prietelingoje druugėje. Senieji mini linksmus praeities atsitikimus, jaunieji tuo džiaugiasi ir juokiasi. Ūpas labai gražus, kaip teesti tarp geraširdžių aukštaičių.
     Įsikiša šeimininkė, paliesdama mane.
     – Gi štai ir tamstos tėvelis. Vieną kartą paliko pavėlinčiai miestelyje... kva kva kva...
     Aš turėjau ūmai atsimainyti veidu: taip nusigandau, kad linksmas nupasakojimas neduotų susirinkusiems progos pasijuokti iš mano tėvelio, kurį aš be galo be krašto mylėjau gyvą ir tebegerbiu jo atmintį. Jis buvo paprastų paprasčiausis žmogelis, ne stipruolis, mažas; na, visai ne „karžygis“. Taigi pasityčioti iš jo ištvirkėliams miestelėnams buvo labai lengva.
     Aš ir dabar nežinau ir neatspėju, kas ten juokinga atsitiko. Vis dėlto tuo metu mane visą perėmė, visas kailis nutirpo baime ir pirma išblyškęs veidas turėjo užsidegti raudona liepsna.
Pasakotoja savo ome atspėjo, kaip aš imu kankintis, sumišo ir bepabaigė paskutiniais kalbos žodžiais:
     – ...tai kad bėgo per šilelį.
     Visas pasakos vidurys iškrito.
     Mano ranka savaime išsitiesė jai ant galvos, lyg paglostydama, lyg palaimindama. Gi paaugusi moteriškė, ją nusiėmusi, su pagarba pabučiavo, lyg atsiprašydama už savo neatsargumą.
     Tas menkas atsitikimas taip man įstrigo atmintin, jog ir šiandien aiškių aiškiausiai jį tebeatmenu, tebejaučiu ir tebelaikau aiškiu liudytoju, kiek mūsų prasčiokais vadinamieji žmonelės turi jautrios ir švelnios širdies; to, ką mes vadiname delikatnumu.
     Dar tekus ir jau nebetekus gimtųjų tėvelių, man buvo dar kita mano dvasios motutė – Lietuva ir lietuvybė, kurią aš, nujau, bene daugiau gerbiau ir mylėjau už tikrąją; bent rūpinaus ir sielojaus ja daug daugiau. Ir kenčiau dėl jos daugiau.
     Juo skaudžiau, kad tą mano motutę lietuvybę užgauliodavo ne kokie svetimieji žmonės (labai tai jiems mano lietuvybė!), ne kokie jos persekiotojai (pasitrauk šalin su savo manija!), ne tikrieji lenkai, net ne rusai, – tik saviškiai: senieji kunigai, smulkieji ir stambieji Lietuvos bajorai grynai lietuviškomis pavardėmis; dažnai net be lenkiškų ar gudiškų uodegėlių.
     Visi jie skaitėsi arba dideliais inteligentais, arba mažiausia – pusinteligenčiais; visi gi didžiavosi geru išauklėjimu ir neva aukštesne už sodiečių lietuvių savo kultūra. Ir vis dėlto dabar man jie rodosi tikriausi, nuožmiausi barbarai, be jokios vidaus kultūros. Visi jie stigo paprasčiausio, natūraliojo, bet kuriam žmogui privalomo delikatnumo.
     Kiek tik kartų kildavo kalbų apie naują lietuvių judėjimą, apie „litvomanų“ pastangas sugrąžinti lietuvybei pilietybės teisių, – o susitikus su žinomu „litvomanu“, apie ką gi daugiau bešnekėsi? – tiek kartų jaučiaus tiesiog tortūruojamas. Ne dėl nuomonių skirtumo, ne dėl negalėjimo perkalbėti, tik dėl to, kad iš pat pirmų žodžių buvo (ir yra) tiesiog smaluotu botagu užkertama tau per pačią jautriąją paslėpsnį taip, kad pati koja spirsteli, patsai kraujas dunksteli į galvą ir nuraudina veidą, net akių baltymus.
     – Ach, jak ksiądz łatwo się zaperza: istny litwoman!
     Pasityčiodavo, tikrai manydami, jog man taip darosi iš ligos, iš manijos – kliedėjimo mylimuoju dalyku. Iš tikrųjų gi kraują galvon varė visai ne atitrauktieji lietuvybės dalykai, kuriems nė galvoje man nebuvo bet ką sutiktą laimėti, juos šalininkais padaryti, tik asmeninis užgavimas. Lietuvių ir lietuvybės šlovė buvo man nebeatskiriama mano esmės dalis, kaip tėvelis, motutė.
     – Kva kva! Lietuvybė! Jei tu lietuvis, tai kam gi tau pensnė ant nosies ir kodėl gi ne vyžotas? Kaipgi kitaip lietuvišką tautiškumą parodysi? Reikia taip, kaip yr...
     Suprask: kas juodai vilki ir čebatuotas, tai jau ponas; destis nebe lietuvis, kuris tegali būti chamas, ne švelnios išvaizdos, ne švelnių apsiėjimų.
     Ak, kaip apgaulingos esama paviršės! Kaip ji neišreiškia vidaus!
     Dabar to nebesakoma; lietuvių atsirado buržuine išvaizda; net patys sodiečiai sparčiai ėmė vytis buržujus miestelėnus. Dabar kitaip tau drebiama.
     – Lietuvos valdžia? Kva kva! Taigi tai – taryba! Ta ryba ze smetaną... która niemcem cuchnie. Lietuvos kariuomenė? Kva kva! Baisi, suplyšusiomis kelinėmis, neišmokėtomis algomis. Oficieriai? Kva kva! Vakarykšti pusberniai, prapartininkais tapę, kurių mieliausis užsiėmimas, kai sustoja kur, su dvaro ar sodžiaus mergomis barakatą sukti... Lietuvių finansai? Taigi – Judo pinigėliai! Lietuvos liaudis? Taigi – bolševikai – vagys plėšikai. Nieko nebus iš jūsų sumanytosios valstybės!
     Ir žmogus degi pykčiu. Ir nebesirūpini paieškoti argumentų, jog taip nėra; tik dairais pagalio, kuriuo galėtumei skaudžiau suduoti pasityčiojusiam.
     Tai darosi pasikalbėjimuose, tai darosi ir publicistikoje. Ir reiktų galų gale pritarti J.A. Herbačevskio obalsiui: „Politikoje reikia būti džentlmenu“, pritaikinant jį betgi ne vieniems patiems lietuviams. Visi turime atminti, jog taika prasideda anaiptol ne nuo materialių ar politinių sumetimų, tik nuo asmeninių simpatijų, o karas – nuo dirbtinų ar natūralių antipatijų.
     Visai kitaip žmogus kalbėtumei, jei tau kitu lataku kalba plauktų: Lietuvos valdžia – ne rinktinė, kariuomenė silpnai ištaisyta ir beginklė, oficieriai – ne iš generaliojo štabo mokyklų, nėra savo finansų, liaudis demoralizuota... Dėl visų tų pasakymų būtų daug labai gražios ir rimtos kalbos už ir prieš. Dalykai aiškėtų, teisybė imtų rodytis. Visa nelaimė, jog nei mes, nei mūsų priešininkai neturime vidaus kultūros ir nė tiek delikatnumo, kiek turi mūsų gamtos vaikai, mokyklų neišauklėti. O be tos kultūros, be delikatnumo nieko nepridės šaukimai demokratizmo obalsių. Iš oro niekas neatmes nei lygybės, nei brolybės dėsnių, jei visa tai nedygs iš širdžių. Klasių išėjimas, bajorystė čia nieko nesveria. Taigi nužerkime visus neapykantų ir kitokius pelenus nuo rusėjančio po jais įgimto mūsų gerumo, jei norime rimties susilaukti. (Raštai, t. 10: Publicistika, 1918–1919, p. 305–308)
Dar šį tą paskaitinėjau iš šito tomo – įdomu ir po šimto metų, nors šiaip juk rašyta kaip aktualijos. Kodėl? Nežinau, kaip kuo tiksliau pasakyt. Svarstoma apie tai, kas pačiam rašančiajam asmeniškai rūpi, kas svarbu jam kaip žmogui; ir dar: vienaip ar kitaip kas nors pasakoma apie žmogaus prigimtį, o ji juk iš esmės nesikeičia.
„Apie klasiką daugiau žinoma, negu jinai skaitoma“, – minint Maironio 130-ąsias gimimo metines yra užrašęs Marcelijus Martinaitis („Maironis po Maironio“, Santara, 1992, vasara, p. 2). Taip buvo, taip yr, taip bus. Galima sakyt: gerai, kad bent žinoma. Nors kas čia jau tokio gero iš to žinojimo – nežinau.