(1258) Visiškai tarp kitko: šis tas apie Arvydą Stasiulevičių

Nežinau, kaip pradėt. Tebūnie taip – du sakiniai iš wikipedijos.org straipsnio:

Cage stated that 4′33″ was, in his opinion, his most important work [Richard Kostelanetz, Conversing with John Cage, New York, 2003, p. 70]. The New Grove Dictionary of Music and Musicians describes 4′33″ as Cage's "most famous and controversial creation".

Nes kvailas klausimas susidėstė galvoj: ar žinojo, ar galėjo žinot ką nors apie Cage’o 1952-ais sugalvotą 4′33″ Arvydas Stasiulevičius (1947–1971), paskutiniais, 24-ais savo gyvenimo metais parašęs tokį tekstą:

Pjesė (10875 BK)

Nei linksma, nei liūdna

Švino šratai nesilaiko ant smegenų neuronų. Reikia juos šiek tiek suploti. Tada jie užsilaikytų dvivamzdyje.

(O tuo metu 10 pačių stipriausių vyrų sunkiai tempė cirko palapinę.)

Kodėl iš po žibinto nematyti žvaigždžių?

VEIKĖJAI

........................................

........................................

........................................

........................................

........................................

Naktis. Visai tamsu. Jokio garso. Kapų tyla ir t.t.

Prieš spektaklį 4 aktoriai scenoje grimuojasi 15 minučių. Po to tamsa 53 minutes. Po spektaklio 4 aktoriai scenoje valosi grimą 15 minučių.

Vilnius, 1971

— tas galvoj susidėstęs klausimas išties kvailas, nes atremtas į prielaidą, kad vos ne būtinai kažkas nuo kažko nusižiūri, nusiklauso; tas klausimas tokio pat kvailumo, kaip ir toks: ar žinojo, ar galėjo žinot Johnas Cage’as (1912–1992) patarlę „Tyla – gera byla“? Tiesiog protas taip netikusiai veikia: ieško paralelių, vėlesnį dalyką nori kildint iš ankstesnio. — Ir žmogaus apibūdinimas „nepelnytai užmirštas“ kvailas. Tiesiog taip atsitinka.

— — pirmąkart apie tą žmogų sužinojau, t.y. perskaičiau 1989-ais, Sietyno 5-am numery: tuoj po Broniaus Krivicko eilėraščių publikacijos – keli Stasiulevičiaus eilėraščiai buvo paskelbti; autorių pristatė Danutė Gailienė:

ARVYDAS STASIULEVIČIUS / atėjo į mūsų trečiąjį Vilniaus universiteto kursą studijuoti psichologijos metęs kitas, nehumanitarines studijas. Taigi tik neilgą laiko tarpsnį buvome šalia. Arvydą apsakyti sunku. Jis buvo „ryškus“ žmogus. Ėjo savu keliu. Nei savo personai, nei šiai ašarų pakalnei neteikė ypatingos svarbos, reikėtų sakyti – buvo ironiškas ir autoironiškas. Jo ironija buvo tikra, nemeluota, ne sarkastiška „parodomoji“, kuria puikavosi to meto „auksinis jaunimas“.

     Arvydas nekėlė aplink save šurmulio, neieškojo kitų dėmesio. Rašė eilėraščius, studentų renginiuose juos dainuodavo, akomponuodamas gitara. Tapė savitus paveikslus. Arvydas netruko įsijungti į mūsų nedidelį, šiandien jau gražia sakme tapusį studentų Požemio teatrą. Parašė jam pjesę „Suolas“ ir pats ketino rengiamame spektaklyje vaidinti pagrindinį vaidmenį. O vieną vakarą, kai premjera buvo visai nebetoli, savo valia pasitraukė iš gyvenimo.

Visa tai buvo kone prieš dvi dešimtis metų. (p. 200)

— — — popieryne prie gerą pusmetį užtikau iš Literatūros ir meno išsiplėštą lapą su trim Stasiulevičiaus pjesėm: be tos, kuri aukščiau, dar „1 veiksmo pjesė“ ir nebaigta „Jūra: Tarp liūdesio ir juoko, arba pjesė dėl pjesės“. Įžangą parašė Marcelijus Martinaitis:

Tekstai, pralenkę gyvenimą

Visada yra liūdna skaityti mirusių jaunų žmonių tekstus, lyg juos atkastum iš po žemių. Vėlai, net labai vėlai perskaičiau tai, ką kadaise parašė Arvydas Stasiulevičius. Iš artimai pažįstamų žmonių žinojau tik du su juo susijusius neatšaukiamus dalykus: jo gimimo metus –1947 ir ankstyvos mirties datą – 1971. Ir dar, kad jis rašė, grojo, tapė.

     Sklaidant tai, kas parašyta, prieš akis iškyla kitas bendravardis ir bendraamžis Arvydas. Tai Arvydas Ambrasas, kurio eilėraščius kadaise taip pat palydėjau į spaudą. Jų likimai, kūrybos keliai keistai, net fantastiškai panašūs, lyg tai būtų vienas asmuo. Net yra kažkokio panašumo jų veiduose. Gal tai mirties ženklas?

     Nežinau, ar jie buvo pažįstami. Tačiau, būdami tokio jauno amžiaus, gyveno nepaprastai judrų, įtemptą, savaip nesaugų gyvenimą. Be galo daug išmėginta tik per 24 gyvenimo metus. Štai tik keli Arvydo Stasiulevičiaus pomėgiai arba išbandymai: mokėsi muzikos, grojo ansambliuose, buvo pradėjęs studijas Politechnikos institute, vėliau persikėlė studijuoti psichologijos į Vilniaus universitetą, skraidė sklandytuvais, domėjosi Rytų filosofija [ir Cage’as tuo domėjosi] ir rimtai galvojo tapti rašytoju. Nemenkų meninių impulsų, matyt, Arvydas gavo iš muzikalių tėvų.

     Įsidėmėtina 8 dešimtmečio pradžia, kai ryškėjo labai savitas jaunųjų menininkų modernizmas, sietinas su Dailės instituto absurdo teatru „Koridorius“ ir su Vilniaus universiteto „Požemio teatru“, su kuriuo susijusi Arvydo Stasiulevičiaus kūryba, – ten vaidinta jo pjesė „Suolas“. Tuo metu nei oficialiame teatre, nei dramaturgijoje nebuvo nieko panašaus. Ankstyva tų dviejų kūrėjų mirtis nutraukė, o gal tik pristabdė tai, kas šiandien įgijo modernaus ir postmodernaus meno išraiškas.

     Arvydo Stasiulevičiaus pjesės turėtų būti įdomios ir šiandien: jos užpildo tam tikrą mūsų dramaturgijoje paliktą spragą. Jos labai lakoniškos, su ilgomis pauzėmis, tylos intarpais, tikriausiai perimtais iš Rytų meno filosofijos. Antra vertus, jose užtinkame ir prancūzų absurdo teatro bruožų, kuo tada buvo domimasi, tačiau tik slapstantis. Tad Arvydo žingsnis buvo drąsus ir su niekuo nepalyginamas, gal tik su kito Arvydo, t.y. su A. Ambraso, pjesėmis ir jo spektakliais.

     Gaila, kad taip vėluoja Arvydo Stasiulevičiaus poezija. Ji, matyt, būtų dariusi tokį poveikį kaip ir A. Ambraso rinkinys „Žeme, nepalik mūsų“, pasirodęs 1973 metais. Tai kalbėjimas, kuris nepakluso to meto stereotipams, jokiems oficialiems reikalavimams, kaip ir tas jaunų žmonių teatras. (LM, 1998 II 14, p. 7)

— — — — 2009-ais išleista beveik 300 puslapių Arvydo Ambraso knyga, kurioj jo eilėraščiai, pjesės, prisiminimai apie jį, o Arvydo Stasiulevičiaus – nieko, net straipsnelio, pvz., lt.wikipedijoj. Matyt, toks žmogaus ir jo kūrybos likimas. Ar buvo daugiau, be šitų dviejų paminėtų, Stasiulevičiaus kūrybos publikacijų, – nežinau.

— — — — — velniažin kodėl koks eilėraštis įstringa atminty; štai kas pamini Rimą Buroką – ir iškart: „Išprotėjusi senelė man nupirks fortepijoną / Aš, atvožęs dangtį juodą, vien tik kaulus rasiu ten / Visą rudenį raudoną raudant vėjams gersiu romą / Išprotėjusiai senelei kranksit naktį ant šakos“ etc.; o Arvydą Stasiulevičių prisiminus – „Netoli tako / Sėdėjo ant bako / Nuo lako / Ir klausėsi Bacho. / Užsirūkė tabako. / Ugnis nuo tabako / Perėjo prie bako / Nuo lako. / Ir sprogo bakas / Nuo lako / Visai netoli tako. / Jam besiklausant Bacho.“ Nei tie eilėraščiai „geriausi“, nei ką, bet atminčiai neįsakysi, ką jai reiktų saugot; pati pasirenka.

(1248) Epizodai, xl: psichoterapijos seansas Kraslage

√ 2008–2009-ais rašytuos Paserbenčio vaiko Marcelijaus Teodoro Martinaičio (1936–2013) biografiniuos užrašuos, skyriuj „Žmonės tarp žmonių“, yra toks sakinys:

Dar prisimenu tėvų žodžius: „Jeigu kokia bėda, kreipkis pas žydą!“ (Mes gyvenome, 2009, p. 83)

Beveik neabejotina: materialines bėdas vyresnieji Martinaičiai turėjo omeny; jei kokios vad. dvasinės užkluptų, tai patarimas greičiausiai būtų: kreipkis pas kunigą.

√ Maždaug aštuoneriais metais už MarcM tėvą Izidorių (1911–1970) vyresnis Kudirkos Naumiesčio pradžios mokyklos vedėjas Petras Barkauskas (1903–1988) į lagerį papuolė 1941-ais. Jo 1977-ais rašyti atsiminimai „Kai visi apleidžia“ paskelbti 1989-ais išėjusioj rinktinėj Leiskit į Tėvynę (represuotų mokytojų atsiminimus surinko ir parengė spaudai Kęstutis Pukelis). Barkausko atsiminimai iš tokių gabaliukų; vienas toks:

Tobijas Izraelitas, 1942 (nuotr. iš LYA skaitmeninių vaizdų archyvo)

Depresija. Be galo varginantis buvo 1943 metų ruduo ir žiemos pradžia. Dirbome prie naujai nutiesto geležinkelio. Brigada nuolat papildoma naujais žmonėmis, nes beveik kasdien kas nors nusilpęs atsiduria pusiau stacionare.

Prasidėjo šalčiai, sniegas. Kelinta žiema mūsų brigadoje dirba žydas Izraelitas, buvęs Klaipėdos manufaktūros „Du arkliukai“ fabriko savininkas. Žmogus vidutinio amžiaus, labai protingo veido. [1941-ais lagery atsidūrė du Izraelitai – broliai Solomonas (*1884) ir Tobijas (*1892); su Barkausku Krasnojarsko krašte kalėjo Tobijas Izraelitas; vyresnysis brolis – Sverdlovsko srity.]

Vieną dieną ėmė man lįsti mintis pakišti galvą po kulka. Tai lengva mirtis: ženk žingsnį už draudžiamos zonos ir gausi „bitutę“.

Šiaip aš visada buvau geros nuotaikos, visus ramindavau, o dabar pats nenusiraminu. Mirties šešėlis, rodos, visur mane sekioja. Parėjau iš darbo, bet ir zonoje tas pats neramumas. Nuėjau pas Izraelitą.

– Atėjau prašyti jūsų pagalbos.

Izraelitas sunerimo.

– Ne materialinės. Mano dvasia palūžo. Nebeturiu jėgų kovai. Atėjau moralinės paspirties.

– Gerai. Sėskite. Taip, mums visiems nelengva. Senuose mūsų raštuose yra malda: „Dieve, neduok man tarnauti buvusiam mano vergui“.

– Gili mintis, – sakau.

Kiek patylėjęs, Izraelitas sako:

– Ar jūs tikintis?

– Taip, – sakau, – tikintis.

– Mūsų senuose raštuose yra tokia mintis: „Kai nuo žmogaus pasitraukia jo draugai, pasitraukia žmonės, tai į tą tuščią vietą ateina Dievas“.

– Dėkui jums, pone Izraelitai. Daugiau man nereikia nieko.

Nuo jo atsitolinęs ėmiau melstis. Stojos prieš akis vaikai, žmona. Iš karto akys nušvito, grįžo savitvarda.

Depresija daugiau niekada nesikartojo. (Leiskit į Tėvynę, p. 318–319)

— nemažai esu perskaitęs 1941-ų birželį represuotų lietuvių atsiminimų; ir neatsimenu, kad kas nors dėl ištikusios nelaimės būtų kaltinęs žydus. Taip, yra epizodų, kad va mūsų žydai iš Lenkijos žydų prisipirko maisto, o mes alkani plukdomi iš Altajaus krašto į šiaurę; kad vienas ar kitas sugebėjo gaut lengvesnį darbą, bet iš esmės – požiūris toks: esam ištikti tos pačios nelaimės ir visi stengiamės kaip kas galim išgyventi. Kas dėjos Lietuvoj prasidėjus karui (turiu omeny žydų naikinimą), nei vieni, nei kiti nežinojo (bent jau kol vyko karas, jokių ryšių su Lietuva neturėta); tai ne teiginys, tokia nuomonė susidarė. — Už ką (šitos kančios, šitos mirtys)? – tokį klausimą galima pajust skaitant; ir kaltės savy nerandama: be kaltės (kaip kad pavadinti Valentino Gustainio atsiminimai). Ieškot: kas čia galėtų būt kaltas, kad nekalti buvo apkaltinti, ėmėsi tie, kurie išvengė apkaltinimo – nei lageriuos, nei tremty neatsidūrusieji; ėmė spręst už kitus, už tuos, kurie turėjo teisę klaust: kas dėl mano kančių kaltas? — Nebebrisiu giliau į svarstymus. Komplikuota tema. Tik tokį klausimą be atsakymo dar užfiksuosiu: keršyt už kitų patirtas, t.y. įsivaizduojamas kančias paprasčiau [ne, gal ne tas žodis], nes manaisi vykdąs teisingumą, o ne tiesiog esąs keršto valdomas? (Reikia savęs klaust sunkių klausimų.)

[Papildžiau epizodą apie Okuličiūtės dienoraštį.]

(1222) Eilėraščių istorijos, ix: Putino „Romansas“

arcelijus Martinaitis yra surašęs „K.B. patarimus, kaip naudoti eilėraščius“ (K.B. įtariamas, 2004, p. 85–86); vienas jų – „garsiai skaityti [...] prieš narkozę“. Šiuo K.B. patarimu, užrašytu tik XXI amžiui prasidėjus, Antanas Vaičiulaitis pasinaudojo dar kai Martinaičių Marcelijaus nebuvo šiam pasauly; vadinas, K.B. savo patarimus gyvu žodžiu daug seniau pradėjo platint.
— iš Vaičiulaičio atsiminimų:

Kai 1927 metais į mano rankas pateko „Tarp dviejų aušrų“, jau buvau išlaikęs baigiamuosius, bet žemesnėms klasėms pamokos dar ėjo. Literatų būrelis paprašė manęs paskaitos jų susirinkimui. „Tarp dviejų aušrų“ padarė man didelį įspūdį, kurį ir šiandien jaučiu – ten nuskambėjo didelė ir nauja lyrika, ir ta knyga man pasiliko vienu iš kertinių veikalų lietuvių literatūroje. Tad, gavęs knygą, išmokau keletą eilėraščių ir nuėjęs tam literatų būreliui pašnekėjau apie Putino „Tarp dviejų aušrų“. Ką besakysi, gražus buvo „Rūpintojėlis“, bet anais laikais man širdin įsmigo „Romansas“ – ir jo nuotaikos lig šiol neišnyko. Atsimenu ir kokį trenkiantį įspūdį paliko „Pesimizmo himnai“. Kai užeina toks jausmas, dar ir dabar kai kada kartoju sau „Romanso“ posmus, nors viso eilėraščio gal ir neįveikčiau. Aš kartoju pirmąją redakciją, kuri buvo tokia:

Su pirmuoju pavasario saulės šypsniu
Tu žieduotu jausmu į mane atskridai.

Vėliau Putinas pakeitė „Tu žieduotu jausmu...“ į „Tu kaip laimės svaja...“ Kartą paklausiau, kodėl jis tą padarė. Jo atsakymas buvo maždaug toks – „žieduotu jausmu“ jam atrodė kiek dirbtinis.
Su „Romansu“ buvo istorija, gal vienintelė lyrikos ir medicinos analuose. 1930 metų pradžioj daktaras Vladas Kuzma man darė didelę operaciją. Kai viskas buvo paruošta ir aš gulėjau ant operacinio stalo, daktaras Kuzma liepia man: „Dabar skaičiuok: vienas, du...“ O aš paprašiau, ar negalėčiau vietoj skaičių sakyti eilėraštį. Daktaras Kuzma sutiko, ir aš pradėjau: „Su pirmuoju pavasario saulės šypsniu / Tu žieduotu jausmu...“ Man rodos, kad aš ištesėjau ligi antro posmo vidurio... (AntV, „Iš atsiminimų apie Putiną“, Dienovidis, 1990 XII 21, nr. 8, p. 11)

P.S. „Romansas“ buvo skirtas būsimajai Mykolaitienei – Emilijai Kvedaraitei (jei atmintis neatgauna; atrodo, visai neseniai apie tai skaičiau, bet kame jau ir nebeprimenu).
P.P.S. Atmintis ne nelyg, o visai kaip pelkė, kaip Pastaunykas Biržų pakrašty, – tylu ramu, bet tik bakst kokiu pagaliu į dugną, ir ima kilt burbulai burbuliukai. Vakar darbe tvarkant rankraščius: Šatrijos Raganos 1928-ų pabaigoj rašyto laiško Konstantinui Balmontui juodraštis – ir: „Полночной порою в болотной глуши / Чуть слышно, бесшумно, шуршат камыши. // О чем они шепчут? О чем говорят? / [etc.]“ Nuo kada atminty tupėjo tie ш? Nuo 1980-inių pradžios, iš kažkokios antologijos, kuri vadinos gal Русская поэзия начала XX века, gal kitaip; stora tokia; ir vaidenas, kad prisimintas eilėraštis prasidėjo vieno puslapio apačioj (vienas ar du dvieiliai), o tęsės kito puslapio viršuj. — Na ir kam tokie prisiminimai? Kad galėtum iš savęs pasišaipyt.

(1185) Visiškai tarp kitko: galimas 1992-ų Metų žodis

[Sustojo Lietuvos žinios, įsteigtos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vileišio ir pradėjusios eit 1909 VI 19 (ar kas bepaminės 100 110-ąsias metines?), užsiraukė ir lzinios.lt, kur vykdavo Metų žodžio ir Metų posakio rinkimai, šįmet ir kandidatai buvo pristatomi. Toks lyg kontekstas šito įrašo.]
— jei būt buvęs renkamas 1992-ų Metų žodis, vienas iš rimtųjų kandidatų, neabejoju, būt buvęs varis.
Gimtojo krašto savaitrašty, dažniausiai trečiam puslapy, būdavo skiltis „Savaitė“; 1992 X 22 pasirodžiusiam numery praėjusią savaitę apžvelgia Marcelijus Martinaitis; pradžia:

Tikriausiai Lietuva jau tapo žymiausia varį eksportuojančia šalimi. Tiek dabar išvežama šio metalo, taip vagiama visa, kas blizga, šviečia, pažaliuoja nuo drėgmės, kad greitai liksime be rankenų, vandentiekio čiaupų, memorialinių lentų, antkapinių paminklų. Kažkas Lietuvoje pasirodžiusį neandartalietį išmokė lydyti metalą, ir šis sulydys viską – varpus, žvakides, varinius papuošalus, žymių žmonių biustus, neturėdamas jokio supratimo apie šimteriopai didesnę antikvarinę, sakralinę ar žmogiškąją jų vertę. Liūdna dabar važiuoti per Lietuvą, lankyti miestukus, net ir kapines, šventas vietas. Ten pamatai ką nors nusukta, nuplėšta, kur nors dungso tuščias postamentas, styro nupjauti laidai. Ko vertos visos kalbos apie pagarbą, garbę, ištikimybę, kai apvagiami mirusieji, kai išniekintojai pasirodė ten, kur giedama, meldžiamasi, verkiama. Apiplėšiamas jau ir Maironis – dreskiama varinė skarda nuo stogastulpių prie tako į Pasandravį. Prieš keletą dienų tai pamačius, pirma mintis buvo: štai vėl pažeminama mano tauta. Štai eina per Lietuvą antrasis, išsigimęs ir degradavęs išniekintojų ešelonas, pakeitęs pirmąjį, svetimą ir galingą, kurį jau nutrenkė laisvės perkūnija.
Per mūsų tėvų kapines, per šventoves, mūsų namus ir darbovietes su laužtuvu ir replėmis eina vidinis okupantas.

nuotr. gauta iš coll. Aušros Martišiūtės-Linartienės

Ir sakinys iš šiek tiek vėliau rašyto Valdo Kukulo straipsnio „Mohikanas – lietuviškas žodis: Poetui Jonui Graičiūnui – 90“:

Graičiūnas eiliuoja taip, kad jo strofa būtų verta vagystės nelyg koks vario laidas ar varinė lenta:

Ir motinos ranka, ir maištas Prometėjo
Vedžiojo ieškantį mane savų takų:
Visad giedrų vilčių iliuzijos lydėjo
Ir saulės šviesulys virš tėviškės laukų.
                           „Pro Domo Sua“

(Lietuvos rytas, 1993 VI 12, p. 9)

Praeis dar kiek laiko, ir jaunesni skaitytojai ims stebėtis: kokį keistą palyginimą sugalvojo kritikas.

P.S. Ne iš vario, iš bronzos lietas Balio Sruogos reljefinis portretas iš antkapinio paminklo Rasose (skulptorius Petras Aleksandravičius) buvo išluptas 2001-ais; dabar jo vietoj, regis, dažytas plastikas. Beje, Balio ir Vandos Sruogų kapas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą buvo įrašytas 2000-ais, kodas 25353; nuotraukos kvr.kpd.lt puslapy vėlesnis, su plastikiniu bareljefu. Ar jau atėjęs laikas nebebijot, kad vėl bus pavogtas kitas bronzinis? Nežinau. Kad būtų atsarga, gal iškart atliet du?

(1179) Ars memorativa: pirmuosius Klasikos skaitymus prisiminiau

įmet gegužės 7-ą Institute vyks jau XII Klasikos skaitymai, jei nesuklydau pirštus lenkdamas.
Vėl, kaip ir 2008-ais, bus skaitomas Vaižgantas.
Tuos pirmuosius skaitymus pradėjo prez. Valdas Adamkus, apie Vaižgantą šnekėjo jo raštų rengėjas aa. Vytautas Vanagas, be kita ko, siūlęs Vilniuj pastatyt jam paminklą. Pirmoji iš Vaižganto skaitė aa. prof. Vanda Zaborskaitė. Skaitė iš Nepriklausomojoj Lietuvoj 1919 IX 27, nr. 110 pirmame puslapy paskelbto straipsnio „Delikatnumas gyvenime ir politikoje“; ne iš laikraščio skaitė, iš 1998-ais išėjusio Raštų 10 tomo.
Tiksliai nebeprisimenu, kurią straipsnio ištrauką Profesorė skaitė, tai perskaičiau dabar visą rašinį. Regis, skaitė pabaigą. Bet tebūnie šičia visas tekstas įdėtas, laiko limito, kaip skaitovams, nieks nenurodė.

Delikatnumas gyvenime ir politikoje
     Atmenu vieną atsitikimą. Aš jau buvau pagyvenęs kunigas, mano tėvelis buvo jau senai miręs. Viešėjau gimtosios vietos miestelyje labai linksmoje ir prietelingoje druugėje. Senieji mini linksmus praeities atsitikimus, jaunieji tuo džiaugiasi ir juokiasi. Ūpas labai gražus, kaip teesti tarp geraširdžių aukštaičių.
     Įsikiša šeimininkė, paliesdama mane.
     – Gi štai ir tamstos tėvelis. Vieną kartą paliko pavėlinčiai miestelyje... kva kva kva...
     Aš turėjau ūmai atsimainyti veidu: taip nusigandau, kad linksmas nupasakojimas neduotų susirinkusiems progos pasijuokti iš mano tėvelio, kurį aš be galo be krašto mylėjau gyvą ir tebegerbiu jo atmintį. Jis buvo paprastų paprasčiausis žmogelis, ne stipruolis, mažas; na, visai ne „karžygis“. Taigi pasityčioti iš jo ištvirkėliams miestelėnams buvo labai lengva.
     Aš ir dabar nežinau ir neatspėju, kas ten juokinga atsitiko. Vis dėlto tuo metu mane visą perėmė, visas kailis nutirpo baime ir pirma išblyškęs veidas turėjo užsidegti raudona liepsna.
Pasakotoja savo ome atspėjo, kaip aš imu kankintis, sumišo ir bepabaigė paskutiniais kalbos žodžiais:
     – ...tai kad bėgo per šilelį.
     Visas pasakos vidurys iškrito.
     Mano ranka savaime išsitiesė jai ant galvos, lyg paglostydama, lyg palaimindama. Gi paaugusi moteriškė, ją nusiėmusi, su pagarba pabučiavo, lyg atsiprašydama už savo neatsargumą.
     Tas menkas atsitikimas taip man įstrigo atmintin, jog ir šiandien aiškių aiškiausiai jį tebeatmenu, tebejaučiu ir tebelaikau aiškiu liudytoju, kiek mūsų prasčiokais vadinamieji žmonelės turi jautrios ir švelnios širdies; to, ką mes vadiname delikatnumu.
     Dar tekus ir jau nebetekus gimtųjų tėvelių, man buvo dar kita mano dvasios motutė – Lietuva ir lietuvybė, kurią aš, nujau, bene daugiau gerbiau ir mylėjau už tikrąją; bent rūpinaus ir sielojaus ja daug daugiau. Ir kenčiau dėl jos daugiau.
     Juo skaudžiau, kad tą mano motutę lietuvybę užgauliodavo ne kokie svetimieji žmonės (labai tai jiems mano lietuvybė!), ne kokie jos persekiotojai (pasitrauk šalin su savo manija!), ne tikrieji lenkai, net ne rusai, – tik saviškiai: senieji kunigai, smulkieji ir stambieji Lietuvos bajorai grynai lietuviškomis pavardėmis; dažnai net be lenkiškų ar gudiškų uodegėlių.
     Visi jie skaitėsi arba dideliais inteligentais, arba mažiausia – pusinteligenčiais; visi gi didžiavosi geru išauklėjimu ir neva aukštesne už sodiečių lietuvių savo kultūra. Ir vis dėlto dabar man jie rodosi tikriausi, nuožmiausi barbarai, be jokios vidaus kultūros. Visi jie stigo paprasčiausio, natūraliojo, bet kuriam žmogui privalomo delikatnumo.
     Kiek tik kartų kildavo kalbų apie naują lietuvių judėjimą, apie „litvomanų“ pastangas sugrąžinti lietuvybei pilietybės teisių, – o susitikus su žinomu „litvomanu“, apie ką gi daugiau bešnekėsi? – tiek kartų jaučiaus tiesiog tortūruojamas. Ne dėl nuomonių skirtumo, ne dėl negalėjimo perkalbėti, tik dėl to, kad iš pat pirmų žodžių buvo (ir yra) tiesiog smaluotu botagu užkertama tau per pačią jautriąją paslėpsnį taip, kad pati koja spirsteli, patsai kraujas dunksteli į galvą ir nuraudina veidą, net akių baltymus.
     – Ach, jak ksiądz łatwo się zaperza: istny litwoman!
     Pasityčiodavo, tikrai manydami, jog man taip darosi iš ligos, iš manijos – kliedėjimo mylimuoju dalyku. Iš tikrųjų gi kraują galvon varė visai ne atitrauktieji lietuvybės dalykai, kuriems nė galvoje man nebuvo bet ką sutiktą laimėti, juos šalininkais padaryti, tik asmeninis užgavimas. Lietuvių ir lietuvybės šlovė buvo man nebeatskiriama mano esmės dalis, kaip tėvelis, motutė.
     – Kva kva! Lietuvybė! Jei tu lietuvis, tai kam gi tau pensnė ant nosies ir kodėl gi ne vyžotas? Kaipgi kitaip lietuvišką tautiškumą parodysi? Reikia taip, kaip yr...
     Suprask: kas juodai vilki ir čebatuotas, tai jau ponas; destis nebe lietuvis, kuris tegali būti chamas, ne švelnios išvaizdos, ne švelnių apsiėjimų.
     Ak, kaip apgaulingos esama paviršės! Kaip ji neišreiškia vidaus!
     Dabar to nebesakoma; lietuvių atsirado buržuine išvaizda; net patys sodiečiai sparčiai ėmė vytis buržujus miestelėnus. Dabar kitaip tau drebiama.
     – Lietuvos valdžia? Kva kva! Taigi tai – taryba! Ta ryba ze smetaną... która niemcem cuchnie. Lietuvos kariuomenė? Kva kva! Baisi, suplyšusiomis kelinėmis, neišmokėtomis algomis. Oficieriai? Kva kva! Vakarykšti pusberniai, prapartininkais tapę, kurių mieliausis užsiėmimas, kai sustoja kur, su dvaro ar sodžiaus mergomis barakatą sukti... Lietuvių finansai? Taigi – Judo pinigėliai! Lietuvos liaudis? Taigi – bolševikai – vagys plėšikai. Nieko nebus iš jūsų sumanytosios valstybės!
     Ir žmogus degi pykčiu. Ir nebesirūpini paieškoti argumentų, jog taip nėra; tik dairais pagalio, kuriuo galėtumei skaudžiau suduoti pasityčiojusiam.
     Tai darosi pasikalbėjimuose, tai darosi ir publicistikoje. Ir reiktų galų gale pritarti J.A. Herbačevskio obalsiui: „Politikoje reikia būti džentlmenu“, pritaikinant jį betgi ne vieniems patiems lietuviams. Visi turime atminti, jog taika prasideda anaiptol ne nuo materialių ar politinių sumetimų, tik nuo asmeninių simpatijų, o karas – nuo dirbtinų ar natūralių antipatijų.
     Visai kitaip žmogus kalbėtumei, jei tau kitu lataku kalba plauktų: Lietuvos valdžia – ne rinktinė, kariuomenė silpnai ištaisyta ir beginklė, oficieriai – ne iš generaliojo štabo mokyklų, nėra savo finansų, liaudis demoralizuota... Dėl visų tų pasakymų būtų daug labai gražios ir rimtos kalbos už ir prieš. Dalykai aiškėtų, teisybė imtų rodytis. Visa nelaimė, jog nei mes, nei mūsų priešininkai neturime vidaus kultūros ir nė tiek delikatnumo, kiek turi mūsų gamtos vaikai, mokyklų neišauklėti. O be tos kultūros, be delikatnumo nieko nepridės šaukimai demokratizmo obalsių. Iš oro niekas neatmes nei lygybės, nei brolybės dėsnių, jei visa tai nedygs iš širdžių. Klasių išėjimas, bajorystė čia nieko nesveria. Taigi nužerkime visus neapykantų ir kitokius pelenus nuo rusėjančio po jais įgimto mūsų gerumo, jei norime rimties susilaukti. (Raštai, t. 10: Publicistika, 1918–1919, p. 305–308)

Dar šį tą paskaitinėjau iš šito tomo – įdomu ir po šimto metų, nors šiaip juk rašyta kaip aktualijos. Kodėl? Nežinau, kaip kuo tiksliau pasakyt. Svarstoma apie tai, kas pačiam rašančiajam asmeniškai rūpi, kas svarbu jam kaip žmogui; ir dar: vienaip ar kitaip kas nors pasakoma apie žmogaus prigimtį, o ji juk iš esmės nesikeičia.
„Apie klasiką daugiau žinoma, negu jinai skaitoma“, – minint Maironio 130-ąsias gimimo metines yra užrašęs Marcelijus Martinaitis („Maironis po Maironio“, Santara, 1992, vasara, p. 2). Taip buvo, taip yr, taip bus. Galima sakyt: gerai, kad bent žinoma. Nors kas čia jau tokio gero iš to žinojimo – nežinau.

(1177) Epizodai, xxxiii: kaip Martinaitis provokaciją netyčia buvo padaręs

Šitą įrašą ketinau paskelbt balandžio 1-ą, per aa. Marcelijaus Martinaičio gimtadienį, bet, kaip per dažnai būna, teksto kopijos lapas pasislėpė popierių šūsny – ir tik šįryt išlindo paviršiun.
Nieko naujo; kas skaitęs Ričardo Pakalniškio jau post mortem išėjusią knygą Poezijos kryžkelės: dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje (1994), tikriausiai atsimena tą epizodą iš 1956–1957 metų, susijusį su radiju. RičP klausia, ar MarcM klausydavęs lietuviškų užsienio radijo laidų.

Čia tai ištisa istorija. Dar kaime pasidariau vadinamąjį „ausinį“ radijo aparatą, kad namiškiai ir aš galėtume klausytis „Amerikos balso“. Susižavėjimas radiju mane ir į Kauno politechnikumą atvedė. Baigęs dirbau Raseinių ryšių kontoroj, rytą 6 valandą turėdavau įjungt radijo „mazgą“. Tuo metu klausydavau „Amerikos balso“, jautri aparatūra gerai „išvalydavo“ trukdymus. Vieną rytą man besiklausant įlekia įsiutęs spec. skyriaus technikas, pripuolęs skyde nubraukia visus mygtukus: „Na, rupūže, tai padarei... Tai padarei...“ Pasirodo, per tą „mazgą“ ne taip įjungdamas paleidau „Amerikos balsą“... Keliolika minučių jis buvo girdėti per visus radijo taškus, o svarbiausia – prie partijos komiteto visam miestui jį bliovė garsiakalbis. Maniau, kad man jau arba kalėjimas, arba Sibiras... Bet po to – niekas nieko, matyt, ir „specas“ (jo žinioje buvo spec. kabeliai ir spec. paštas) tylėjo. („Atverti savo duris ir eiti patiems“, Metai, 1993, nr. 12, p. 69)

Paklausiau coll. Donatos M., ar ji šitą epizodą prisimena. Prisimena. Bet vis tiek, pagalvojau, imsiu ir paskelbsiu: smagus pasakojimas. Ir dar pasidalinau mintigaliu: klausyk, ir kodėl man atrodo, kad tas „specas“ ne rupūžiavos, o kokį rusišką keiksmažodį įsiūčiui išreikšt pasitelkė? – Gal ir taip, bet Marcelijus net cituot keiksmažodžius vengė (tiksliai nebeprisimenu, bet mintis Donatos tokia buvo).
Patikslinimas (2019 V 23) Vartinėdamas MarcM-čio Lietuviškas utopijas, dar kartą perbėgau akim jo pokalbį su RičP-kiu, stabtelėdamas prie jau cituoto gabaliuko; skiriasi – nors nedaug, bet:  šis variantas vėlesnis, būtent jis cituotinas:

Čia tai ištisa istorija. Dar kaime pas tėvus buvau pasidaręs vadinamąjį „ausinį“ radijo aparatą, kuriam nereikėjo baterijų. Su tuo aparatuku pirmą kartą pagavau, rodos, vos pradėjusį veikti „Amerikos balsą“. Tas susižavėjimas radiju mane buvo atvedęs ir į Kauno politechnikumą.
     Baigęs Kaune ryšių mokslus, buvau paskirtas į Raseinių ryšių kontorą, kurioje rytais turėdavau įjungti radijo „mazgą“. Tuo metu pasiklausydavau ir „Amerikos balso“, nes jautria aparatūra gerai „išvalydavau“ trukdymus. Vieną rytą man besiklausant įlekia įsiutęs spec. skyriaus technikas (jis „cenzūravo“ laiškus, jo žinioje buvo kabeliai ir spec. paštas, atrodo, klausydavo pokalbių), pripuolęs skyde nubraukė visus mygtukus: „Na, rupūže, tai padarei... Tai padarei“... Pasirodo, per tą „mazgą“, ne taip jungdamas, į miestą paleidau „Amerikos balsą“. Keliolika minučių jis buvo girdėti per radijo taškus, o svarbiausia – ties partijos komitetu visam miestui bliovė garsiakalbis. Maniau, kad man jau kalėjimas arba Sibiras. Bet po to – niekas nieko, matyt, Raseinių partija dar miegojo, o „specas“ nenorėjo išsiduoti, kad pražiopsojo tokią diversiją. (MarcM, Lietuviškos utopijos: dialogai, pokalbiai, straipsniai, interviu, 1991–2003, 2003, p. 39)

(1042) Pakeliui namo, xlviii: paprasčiausiai pasiilgau estų

— aplanke ir viršely Paulius, o tituliniam Paulis —

Paulio Eeriko Rummo (dėl populiarumo ir talento spalvingumo Estijoj gretinto su Federico García Lorca; vertusio ir Puškiną, ir T.S. Eliotą) poezijos vertimų rinktinė išėjo 1985-ais, kai baigiau Universitetą; galvoj telikę buvo: kad patiko ir kad įžangos žodis Birutės Baltrušaitytės-Masionienės geras; prigriebiau iš bibliotekos vėl paskaitinėt.
Regis, šitas – „Šlovė asimetrijai“ – ir tada labai patiko, ir dabar; teisingas eilėraštis (vertė Marcelijus Martinaitis greičiausiai iš rinktinės sudarytojos Danutės Sirijos Giraitės pažodinio):

Koktu simetrija, koktūs simetriški
           veidai,
           kūnai,
           dienos,
           mintys,
           darbai,
visa, kur viena pusė su kita taip sutampa,
kad visai beprasmiška turėti du vietoj vieno;
visa, kur antra pusė tėra tik veidrodžio atspindėjimas
ir jis nieko neprideda.

Bet – o asimetrija! O apgamėlis ant kairiojo skruosto,
kai ant dešinio nėra apgamėlio!
O širdie, visada iš kairės, o apendikse, iš dešinės!
O sapnai, neišsipildę tikrovėj, nes kai kurių
neįmanoma įgyvendint, o žygiai, tokie dideli
ir tokie nelaukti, kad jūs net nebuvot sapnais!
— — — — — — — — — — — — — — — — —
Ironijos urzgiantis šuo tekimba tiems į blauzdas,
kurie šiandien sutampa su vakar, o ryt sutaps su šiandien,
kurie daro kalendoriaus dienų fotokopijas
ir, jas pavadinę gyvenimu, dreba
iš baimės, kad viskas pasirodys kam nors atvirkščiai. (p. 16)

Ir buvo kilęs noras rast originalą, pažiūrėt, ar po jaustuko o atitikmens nėr jokio ženklo; grįžęs namo mėginau ieškot, neradau (greičiausiai nemokėjau ieškot; Rummo asümmeetria, matyt, negana). Skaitant noris bent jau kablelio: Bet – o, asimetrija! Etc.
P.S. Rummo pjesė Tuhkatriinumäng – Pelenės žaismas (iš angliško vertimo vertė Angelė Šimaitytė; Masionienės įžangos žody pavadinimas išverstas, manyčiau, geriau: Žaidžiame Pelenę) buvo išspausdinta Metmenyse, nr. 23, 1972, p. 50–64; Vytautas Kavolis apie tą pjesę net studijėlę parašė (ibid., p. 65–76).

(986) Visiškai tarp kitko: ir mokytojai skaitydami verkia

2008-03-15 bernardinuos.lt buvo paskelbtas Marcelijaus Martinaičio rašinys „Skaityti ar stebėti, kaip pešasi žvirbliai?“ (kai kuriuos tekstus iš interneto atsispausdinu: o jei kas nors, ir jie ten dingtų? – popierius yra popierius). MM įžvalga:

Paliekant nuošalyje visokias literatūros teorijas, mes knygose skaitome save arba jose ieškome savęs, vyksta dialogas su savimi. Jokia teorija nežino ir negali žinoti, ką aš pats sau perskaitau. Tokiu būdu skaitymas tampa kūryba, individualiu teksto atkūrimu.

1944/45 mokslo metais Rapolas Šaltenis dirbo Skiemonių progimnazijoj, gyveno už 7 km Klevėnuose:

Vieną sekmadienio popietę Skiemonių pusėje girdisi susišaudymas, net kulkosvaidžio kalenimas. Šūviai tai artėja, tai vėl tolsta. [Kiek pavyko išsiaiškinti, omenyje turimos 1945-ų balandžio 8-ą prie Žiogių kaimo vykę Liūto rinktinės 1-osios Kęstučio kuopos Medvėgalio būrio kautynės su NKVD kariuomene ir stribais; žuvo devyni partizanai.] O rytojaus dieną eidamas į mokyklą nuo Žiogų ant kelio vis pastebiu prilašėjusio kraujo. Taip kruvinu taku einu ligi miestelio ir juo ligi valsčiaus būstinės, kur aikštelės patvory guli ar tik ne šeši lavonai – basi, pusnuogi, kruvini... Šiurpesnio vaizdo gal ir Dantės „Pragare“ nėra. Nors stauk iš siaubo! Atsargiai prieina artyn kokia moterėlė, užsidengusi skarele veidą, ranka parėmus smakrą, žegnojasi, išniekintuosius apžiūrinėja: ar nėra savojo... o juk buvo ar dar ateis motinos ir atpažins savo vaikus!.. Suspaus jos savo krūtinę, kad širdis nesprogtų, užsikimš gerklę, kad nesuriktų, nes nuo valsčiaus gonkelių sargybiniai stebi, kas ateina, kaip kas pravirksta: labai svarbu sužinoti, kas šitie „banditai“, iš kur jie. Kai kuris jau žinomas: pro atvirą langą girdisi, kaip raštinėje [valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas] Satkūnas kvatodamasis šūkauja: „Skudutiškio zakristijonas su žvake rankoje...“ Taip, vienam lavonų į saują įdėta jo lytis...
     Ateina mokinių. Tyliai artinas, kaip per budynes. Kas jiems sakyta? Direktorius šaukia į pamokas. O ką kalbėti pamokoje? Vaidinti, kad nieko nematėm? Rodytis, kad esi kaip Satkūnas, kaip koks skrebas. Va, nešuosi klasėn Biliūno vaizdelį „Kliudžiau“. Skaitome: „Radau ją patvoryje pritūpusią, susirietusią, nelaimingą...“ Mokiniai teisingai suvokė, kodėl pabrėžiau žodį „patvoryje“, ir mergaičių akys ėmė rasoti. O kai privariau iki žodžių „iš žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrešėjęs kraujas...“, nebeišlaikė ir skaitovas – verkė visa klasė... Biliūnas su savo vaikystės dienų širdies skausmu dalyvavo gal tikrai vienintelėse tokiose keistose partizanų šermenyse, nes kitokių nebuvo – po dviejų dienų, kai lavonai pradėjo dvokti, skrebai nutempė juos prie netoli esančios žvyrduobės ir užkasė. „Šunims šuniška mirtis ir šuniškos pakasynos...“ – pasakė toje ceremonijoje dalyvavęs naujas valsčiaus komsorgas, ne mūsų krašto žmogus. [1989-ų gegužę tie partizanų palaikai buvo perlaidoti naujosiose Skiemonių kapinėse, įrengtas kapas-memorialas.] (Rapolas Šaltenis, Aš – mokytojas: dienoraščiai, laiškai, prisiminimai, 2007, p. 140–141)

Prisimenant Martinaitį, manyčiau, šis Rapolo Šaltenio aprašytas epizodas – puikiausias savęs skaitymo pavyzdys.

(926) Susieji – ir [pagalvoji apie leidinį, kokio greičiausiai nebus], xxviii

Valentinas Antanavičius, Rašytojo Juozo Apučio portretas, 1977
(reprodukcija buvo Metų nr. 5/6 viršelio 2 puslapy)

¶ Metų nr. 5/6 buvo skelbta šis tas iš Juozo Apučio dienoraščio, rašyto 1969–1990 metais.
1979-09-12 Menininkų rūmuos, dab. Prezidentūroj, vyko vertėjų konferencija. Vakare kai kurie renginio dalyviai buvo pasisėdėjime pas Virgilijų Čepaitį.

V.P. [Vytautas Petkevičius] pasakojo (aišku, negirdint svečiams; beje, dar buvo jo žmona ir M.M. [Marcelijus Martinaitis]), jog jis gerai žinąs, kas parašė CK skundą dėl mano apysakos „Prieš lapų kritimą“ ir dėl premijos (1978 m. man buvo paskirta vadinamoji respublikinė premija, bet paskui CK sulaikyta, nepatvirtinta). <...> (p. 108)

Tada skaitydamas, atsimenu, pagalvojau: greičiausiai Aputis buvo užrašęs tų skundo rašytojų pavardes (iš M.M. sužinojęs), bet parengėjai jas pavertė <...>. Dėl šventos ramybės; įrodymų juk savo akimis nematę.
¶ Paskutiniuos Metuos (nr. 12) – antras Juozo Baltušio dienoraščio gabalas. Jokių <...> (bent jau 1978-12-22 įraše; kai kur kitur – pasitaiko). Baltušis apie tai, kas rašė tą skundą ar tuos skundus:

Sugadino gerokai man nuotaiką neįtikėtina žinia: Alfonsas Bieliauskas ir K. Marukas, pasirodo, rašė skundus į LKP CK dėl rašytojo Juozo Apučio naujosios apysakos „Prieš lapų kritimą“, už kurią jam ir buvo nuimta respublikinė premija. Tai bent!
Alfonso Bieliausko niekad nelaikiau rašytoju, nelaikau nė dabar. Bet kad jis prieitų prie šitokių kiaulysčių, tai nesitikėjau. Per daug jau šlykštu net tokiam grafomanui! Na, iš K. Maruko nieko kito nė tikėtis netenka. Menkysta kokių reta. (p. 114)

(Kad pats taip pat yra daręs – Kazį Borutą skundęs CK, aišku, neprisiminė.)

— Prisiminiau Sigito Gedos sakinį, Šiaurės Atėnuose pradedant skelbti Eduardo Mieželaičio paskutinių gyvenimo metų dienoraštį:

Bet kokie dienoraščiai yra toks žanras, kuriuos kupiūruoti, taisyti ar papildyti – nusikaltimas iš prigimties...(ŠA, 1999-10-09, nr. 38, p. 8)

Visiškai sutinku. Ir Janina Žėkaitė, rengdama vyro, a.a. Vytauto Kubiliaus dienoraštį, kaip suprantu, tokio principo laikės: pvz., užsirašė V.K. ką išgirdęs apie Ireną Kostkevičiūtę ir KGB, tas ir skelbiama (sklandančios kalbos juk tokia pat realybė kaip ir vad. faktai) – ir pasaulis nesugriuvo. — Baltušiui „leidžiama“ Genriką Zimaną apibūdint kaip „pasmirdusį sionistinį rasistą“ (p. 115), „sionistinį pasmirdėlį“ (p. 121), o iš sakinio „Bijo jie šito <...> Zimano, ar kuris čia velnias?“ (p. 115) išgnybta – beveik neabejotina, kad žodis, kurio šaknis žyd- (na, nekentė Baltušis Zimano, ir visai tikėtina, kad jį pavadino, spėkim, žydpalaikiu, – jei tekste liks tas žodis, tai KasNors apkaltins B-šį buvus antisemitu, o jei neliks – tai nebus pagrindo? – – švelniai tariant, juokingi vis dėlto tokie žaidimai, kuriuos galėtumėm vadint ir klastotėm).
Ir dar: regis, kažkoks sunkiai suprantamas atlaidumas skundikams mumyse tupi. Jei ir žinom, tai sau ir pasiliekam, teatsidūsėdami: „Varge varge...“ Vargu ar galima, bent artimiausiu laiku, imt ir pasvajot apie leidinį, kuris galėtų vadintis, tarkim, Juodoji tarybinės lietuvių literatūros knyga (šiuo atveju – būtent tarybinės), kurion būtų sudėti šlykštieji kūriniai – visokie skundai, donosai įvairiom sovLietuvos valdžios institucijom. Reiktų tokios knygos – dėl profilaktikos.

(875) Miscellanea rerum, vi, ir triptikas su raudona

(α) pavėlavęs pasiūlymas
Atsiminimų apie Marcelijų Martinaitį knyga galėjo būt pavadinta Daug Marcelijų ir vienas Martinaitis (dabar: Marcelijus). Pagalvojau prisiminęs jo baladę „Daug Kukučių ir vienas“ (pabaiga):

Daug Kukučių, –
kai vienas numiršta,
o paskui jį eina
šimtas vienplaukių Kukučių,
ir šimtas galvoja –
kaip vienas:
– O koks trumpas Kukučio gyvenimas
pėsčioms kojoms,
smagioms Kukučio kojoms...

Tikrai, regis, būt buvęs neblogas. Gal kas taip recenziją pavadins?

(β) visiškai šiaip
Ar kada nors dar pasirodys naujų Neringos (iš Neringos) Abrutytės eilėraščių rinkinys? Jei taip – kokia kalba rašytų? Jei ne – gal vertimų rinktinė?
O ar dar rašo eilėraščius Darius Šimonis? Kurio guvernantė prieš mėnulį sklaidė nuotraukas ir prozą, o mažytė balų kuosa jos kartoninėj kepurėj buvo pralesusi skylutę vėjui – „Kad aksominėj alėjoj / Būtų, kas skylutę turi.“
Abu, kiek žinau, ne Lietuvoj, ir jau seniai.

(γ) reiktų, tikrai reiktų
Popieryne atkapsčiau Valdo Kukulo pokalbį su a.a. Henriku (dar be Algio) Čigriejum („Kaip žmogus su žmogum“, LM, 1992-03-14, nr. 11, p. 4 ir 5). Atsakymai, kas be ko, verti iš naujo perskaityt, bet ir klausimai geri, ypač, kai klausiantysis ir savo kortas atskleidžia; pvz.:

– Jei kada pasirodys mano kritikos knyga, apie Tavo kūrybą bus rašoma skyriuje „Laimingo poeto eilėraštis“. [...] tiesiog žmogiškai prisipažink, kad esi vienas iš nedaugelio laimingų Lietuvos poetų – namie ir namuose.
– [...] Ačiū už paskutinius klausimo žodžius. Savo namais ir savo dukterimis džiaugiuosi visai kaip Tevjė pienininkas: ak, mano dukterys! Tu joms žodį, jos tau dešimt.

Reiktų, reiktų sudėt Valdo parengtus pokalbius knygon. Viliui G., kaip leidėjui, užsiminiau („Gerai!“), ir Deimantei K. minėjau. Reiktų.

(δ) tai yra gera
Stovėt tarpdury atsirėmus pečiu į staktą ir žiūrėt, kaip lietus duoda (būtent: duoda) – taip stovėti ir žiūrėti [į pilnas obelis], ir nieko daugiau nenorėti. Nei taburetės, nei fotelio. Vėjas vakarų (gal pietvakarių), o durys į rytus.
[„Kontekstas, pagalvojus, tai toks daiktas, nuo kurio viskas priklauso. Jis tiesiog pasaulio valdovas [...]“, yra rašęs Gintaras Beresnevičius („Sniegas ir žmonės“, ŠA, 2002-01-26, nr. 4, p. 1). Ir noris su tuo sutikt, pagalvojus.]

(ε) pokalbio nuotrupa
– Kalnas yra kalnas, – tarė atsidususi D., kai stabtelėjom pailsėt grįždami nuo jūros Juodkrantėj.
– Kalnas yra kalnas, kol įkalnė; nuokalnėj bus nebe visai.

(ζ) tikslu yra gerai
2001-ų Ievos Simonaitytės premija buvo apdovanotas baladės tyrėjas doc. dr. Aleksandras Žalys už knygą Gyvenimo metaforos ieškant, kurioj yra visko – ir tekstų, vadintinų mokslo darbais, ir recenzijų, ir publicistikos. Asta Bendoriūtė (nežinau, ar tikras asmenvardis) ėmė ir parašė Šiaurės Atėnams:

Dabar rinktinės bandomos vadinti kuo originaliau – sutelktinė, parinktinė ir pan. Šiuo atveju pirštųsi – suverstinė. Tekstai nelygios apimties ir paskirties. Nuo straipsnių, analizuojančių Mieželaičio, Marcinkevičiaus baladiškumą, iki proginių kalbų ar straipsnių. (2002-02-15, nr. 7, p. 9)

Gyvenimo metaforos ieškant – nei pirma, nei paskutinė suverstinė. Buvo ir bus tokių – dažniausiai iš tuščiagarbio noro žūtbūt išleist knygą atsirandančių. Tikslesnį jų įvardą vargu ar galima sugalvot. Prisimintinas.

(867) Užparaštė, cxxi: apie rusiško Kukučio kainas

Bibliotekoj atsirado Kaune leidžiamos Santaros naujas numeris (125/126). Kaip prologas iš lrt.lt perspausdintas Andrejaus Kurkovo (pasak uk.wikipedijos, український російськомовний письменник російського походження, *1961; „Vaga“ poros jo romanų ir Maidano dienoraščio vertimus yra išleidusi) paskyrimas Marcelijui Martinaičiui „Tai, ko nėra“.
Žurnale pirmąkart perskaičiau tekstą. Ir užkliuvau štai už ko:

Kijeve po SSRS žlugimo per pirmuosius dvejus nepriklausomybės metus iš šimto knygynų teliko dešimt. Ypač skausmingai išgyvenau knygyno „Poezija“ – vienintelio mieste, prekiavusio tik poezijos rinkiniais, – uždarymą. Būtent šiame knygyne sovietiniais metais, septintojo dešimtmečio pabaigoje–aštuntojo dešimtmečio pradžioje, į mano rankas pateko lietuvių poeto Marcelijaus Martinaičio knyga „Kukučio baladės“. Pavarčiau, perskaičiau kelis eilėraščius, ir iš karto nusipirkau. Mokėjau 79 kapeikas. Galbūt ir klystu? Gal tai įvyko 1979 metais? Atmintis – nepatikimas dalykas.
[...] Eilėraščiai man taip patiko, kad iš karto nusprendžiau, jog jų autorius seniai miręs. Iki atrandant Marcelijaus Martinaičio poeziją, man visada taip būdavo. Patikdavo eilės, rasdavau informaciją apie autorių ir sužinodavau, kad jis miręs! Viskas vykdavo tik tokia tvarka. Informacijos apie Marcelijų aš net neketinau ieškoti. Geros eilės negali būti parašytos gyvų poetų! (p. 5)

Antroji citatos dalis tik šiaip, dėl įdomumo, o va pirmoji paskatino – nusišypsojus – šį tą patikrint. Palygint atminties kūrybą su tikrove.
1979-i tikrai negalėjo būt, nes pirmasis Martinaičio vertimų į rusų kalbą rinkinys Порог išėjo tik 1981-ais; išleido „Vaga“, kainavo 45 kapeikas ir labai maža tikimybė, kad būt buvę juo prekiaujama Kijeve.
Rinkinys Баллады Кукутиса Maskvoj pirmąkart išleistas 1983-iais, kaina 60 kapeikų, o antras leidimas išėjo 1990-ais ir kainavo jau 75 kapeikas. Taigi vienintelė knyga, kur per datą ir kainą galima rast 7 ir 9.
Nepavyko išsiaiškint, kiek kainavo 1985-ais Kijeve serijoj „Поетична бібліотека комсомольця“ išleista У світлі серця (bet, regis, rusiškus vertimus prisimena Kurkovas; beje, uk.wikipedijoj yra straipsnis apie Martinaitį).
Ir knygų kainas sovietmečiu apgalvojant tik žybt tokia versija: o gal Georgijaus Jefremovo verstas Kukučio balades Kurkovas rado supirktų knygų skyriuj ir tikrai jos kainavo 79 kapeikas? Atnešęs žmogus norėjo atgaut savo 75 kap., o knygynas už tarpininkavimą pasiėmė 4 kapeikas (maždaug 5% išeina). – Įtikinamesnė versija neateina į galvą.

(858) Epizodai, xii: stovi Mieželaitis 1989-ų pavasarį Kremliuje ir ploja

žpraeitą šeštadienį, gegužės 7-ą, spaudos atgavimo, knygos ir kalbos dieną, Institute vyko Marcelijaus Martinaičio skaitymai. Jau popiet, apie trečią, salėj pristatant atsiminimų apie M.M. knygą, su M.K. prisisėdom ant suolo šalia Vileišio rūmų ir kažkaip išėjo iš kalbos: ar būt skyręsi skaitymai, jei būt buvę Sigito Gedos. Būt buvę kitokie, atmosfera būt buvusi kitokia. Vis dėlto asmens šešėlis dar ilgai ir po mirties vejas kūrybą, krinta ant santykių su jąja.
O, tarkim, Eduardo Mieželaičio poezijos skaitymų tokią dieną išvis neįsivaizduoju. (Jei vyktų, tikrai juos vest atsisakyčiau.)
Yra epizodų, kurie – nežinau kodėl – tampa labai reikšmingi klostantis požiūriui į žmogų. Tokį epizodą apie Mieželaitį yra užfiksavęs Marcelijus Martinaitis:

[...] Mieželaitį paskiau matydavau jau tik Maskvoje, Kremliaus Suvažiavimų rūmuose, kuriuose deputataudami sėdėjome per kelias kėdes. Kas tada ten vyko, daugelis gerai prisimena, be abejonės, įsiminė Sąjūdžio deputatų gana vieninga, išskirtinė laikysena.
     Tačiau E. Mieželaitis prie sąjūdininkų nesidėjo, buvo kažkoks atsiskyręs, nekalbus, lyg ir liūdnas, vienišas, pavargęs, neatsimenu, kad būtų ką nors kalbėjęs, tikriausiai niekuo mums ir nepakenkė. Prasidėjus tiems suvažiavimams deputatus dar veikė seni įpročiai, sakysime, po kokios nors trafaretinės frazės ploti arba urmu visai salei stotis. Mes buvome sutarę to nedalyti, didžiulėje salėje likdavome maža sėdinčiųjų salelė, o mūsų pusėn iš pradžių skriedavo piktos replikos ar net grasinimai, kol salė su tuo apsiprato, o ir kitų respublikų delegatai netrukus nustojo šokinėti iš savo vietų.
     Ir štai tada man labai įstrigo E. Mieželaitis. Salė, pritardama kažkokiam kalbėtojui, užstojusiam Tbilisio represijų vykdytojus, kareiviškais kastuvėliais aikštėje talžiusius galvas, atsistojo, išskyrus gruzinus ir mus. [Mėginau ieškot, koks tai galėjo būt epizodas. Gen. Radionovo kalba? Bet neplojama stovint. M.M. užfiksuotas 09:43.] Štai nuo tada E. Mieželaitis mano atmintyje taip ir liko stovintis tarp mūsų, rodos, tik su dviem jedinstvininkais. Tada pagalvojau, štai kaip dabar atrodo tas jo išgarsintas, tarp žemės ir dangaus pastatytas Žmogus – vienišas, liūdnas, kažkoks paliegęs ar net pasimetęs, užkluptas greitų, netikėtų permainų.
     Dėl to negaliu nei piktintis, nei teisti, nes vis dėlto jis nebuvo koks ortodoksas, daug ką, kaip tekdavo girdėti, tuo metu skaudžiai išgyvenantis. Tik gal nejučiomis imdavo veikti tie trys ne savo žodžiai [„Я, человек, / Я, коммунист“, atsiradę ne paties E.M., o poezijos knygos Человек (1961), už kurią paskirta Lenino premija, redaktoriaus Boriso Sluckio iniciatyva], pasirašyti savo vardu? (Post scriptum: prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį, straipsniai, laiškai, 2008, p. 36–37)

P.S. Audinga Peluritytė, prisimindama pirmąjį savo susitikimą su VU literatų būreliu 1985-ais: „Virginijus Gasiliūnas sakė, kad reikia būti atsakingam už kiekvieną poelgį, kiekvieną žodį“ (Marcelijus: atsiminimai apie Marcelijų Martinaitį, 2016, p. 251). Neatsimenu taip sakęs, net abejoju, ar apskritai tame susirinkime buvau, o dėl ištaros esmės – taip, tokia nuostata ir liko.

(705) Vilniaus vaizdai, xxvi

[Nebeplanavau nieko šįmet rašyt, bet va – taip jau išėjo.]

Kalėdų antra diena buvo kaip iš pageidavimų sąrašo: ir šalčio tiek, kiek reikia per tokias šventes, ir saulė šviečia.
Ir kaip neišlįsi pasivaikščiot?
Keturiese ėjom (dar draugės sesuo su vyru).
Tokį lyg ir ratą nusprendėm apsukt: per Karaliaus Mindaugo tiltą Katedros aikštėn; tada pakylam lig Rotušės aikštės; Vokiečių gatve link Šv. Kotrynos; tada Vilniaus gatve link Kudirkos aikštės; ir – per Žaliąjį tiltą – vėl Kalvarijų gatvė, kur ir pradėjom pasivaikščiojimą.
Pakeliui apžiūrėjom Literatų skersgatvio sienas (jau dvi); kas naujo – džiugu, bet va kad kažkas nulupo atminimo ženklą, skirtą Jonui Mekui, ir dar kelis, – l. liūdna.
Einant Vokiečių gatve, sakau: va šitam name gyveno Marcelijus Martinaitis, neseniai jojo archyvą perėmėm, čia ir Judita Vaičiūnaitė gyveno (jos rankraščiai, regis, Maironio muziejuj Kaune?), jos atminimui visai netoliese toks ažūrinis skėtis prie sienos Moniuškos skverely yra atsiradęs; parodysiu.
Už Šv. Kotrynos suku dešinėn, sakau, va toj skvero kišenėj bus.
O ten – tuščia. Ir net jokio ženklo, kad prie sienos kas nors būt buvę pritvirtinta.

Ar jau visai man kvankt? – Nagi prisimenu, savo akim mačiau, kaip 2011-ų rugpjūčio 4, pavėluotai minint poetės mirties (†2001-02-11) dešimtąsias metines, LRS pirmininkas Antanas A. Jonynas ir tuometis kultūros ministras Arūnas Gelūnas ne už virvelės timptelėjo atidengdami, o paprasčiausiai pasistiebę atidengė Henriko Orakausko (daugiausia jo darbų galima pamatyt Kupišky) skulptūrinę kompoziciją. Be minėtų dviejų, prisimenu, dar kalbėjo poetės bičiuliai Gražina Mareckaitė ir Marcelijus Martinaitis.
Posmas paimtas iš Vaičiūnaitės soneto (ciklas Vieninteliam miestui, V dalis, 1957):

Baltagalvei senai Kotrynai
aukštus bokštus apsnigo... Ji miega.
Kas pusnynuose taką pramynė?
Blizga mėlynos pėdos ant sniego...

tai ne autografo kopija; rašysenos stilizacija;
taip sakė tądien paklaustas A.A.J.

Tyli bokštai... Tik viesulas rausia
purų sniegą prie dunksančių sienų.
Vien tik vėjo giesmės aš klausausi:
ir atrodo, kad niekad nemirsiu –

prisiglausiu prie medžio kamieno
ir snieginėj vėtroj sutirpsiu.
      (Raštai[*], t. I, 2005, p. 21)
--------------------------------------
[*] Regis, tai pirmi ir kol kas vieninteliai lietuvių poeto/poetės Raštai, kurių pabaigoj, III tome, yra ne tik abėcėlinė eilėraščių rodyklė, bet ir kitų rodyklių: asmenvardžių, toponimų ir hidronimų; mitologijos ir literatūros personažų; jei kuo konkrečiai domiesi, nereik kaskart visko iš naujo skaityti; pvz., Šv. Kotrynos bažnyčia minima I, 21, 146, 172, 364, 475, 556, 557; II, 32, 83, 184, 230, 738; III, 258, 262, 276, 283, 290, 403–405.

[Išsamiau apie atidengimą čia; nuotraukos iš savo fototekos.]
Taigi, tikrai buvo – ir nebėr, jokia poezija neapsaugojo, kaip a.a. Marcelijus Martinaitis tada tikėjos. Ir nežinau, nei kada, nei kodėl nebeliko.
-----------------------------------------------
Paskambinau Benui J.; pasirodo: neliko prieš gerą pusmetį, nes vasarą kavinė toj skvero kišenėj statydavo lauko tualetus (kad iš gatvės pusės nesimatytų) ir apskritai ta vieta buvo virtusi šiukšlyno pakaitalu.
Kada ir kur Vaičiūnaitei skirtoji skulptūrinė kompozicija vėl bus pritvirtinta prie sienos, net visažinis Benas nežinojo.
Štai tokia kalėdinė istorija.

(607) Tarp kitko: ką daro iš žmonių?

Lygiai prieš metus buvo palaidotas Marcelijaus M. kūnas.
Nuo vakar vakaro galvoj vis girdžiu kažkodėl poeto balsu tariamą klausimą ir atsakymą – pomirtinės knygos Nenoriu nieko neveikti p. 23 esančio eilėraščio „Ką pagalvojo senas žmogus“ paskutinį posmą:

Iš senų kalendorių,
laikraščių,
iš vadovėlių,
[...]
daro ugnį.

Iš sudaužytų stiklų,
fortepijonų,
šeimyninių fotografijų,
[...]
daro šiukšlynus.

O iš žmonių?
Iš žmonių
daro kapines.

22-am puslapy – teksto, atspausdinto mašinėle, atvaizdas; taigi spėtina, kad eilėraštis parašytas ne paskutiniais gyvenimo metais. M.M. buvo jau pasirinkęs kitą eilėraščio kelią: rankraštis → kompiuter. txt.

(603) Iš fonotekos: pokalbis su M.M. apie K.B. ir kt.

poeto nuotrauka ir parašas iš
prieš 52 metus išėjusios pirmosios
knygos Balandžio sniegas

Balandžio 1-ą ir kartu 1-ąją Marcelijui Martinaičiui būt sukakę 78-eri; balandžio 5-ą bus mirties metinės. (Neabejoju, ir per gimtadienį, tuolab kad jį norima padaryt Gimtadieniu, ir per mirtadienį kas nors, koks nors tekstas išnirs virtualioj erdvėj ir primins: šiandien tas, o šiandien tas. – Šis įrašas tebūnie prae scriptumas.)

Kaip skiriasi šių metų pavasaris nuo pernykščio!
Atsimenu, Antakalnio kapinėse per laidotuves buvo sumūrytos sniego sienos šalia takų gal net kokio metro aukščio, ir gandrus, net kelis, ratus sukančius pernai pirmąkart pamačiau būtent ten balandžio 8-ą.
Kai toks oras, daug kas iš tarusiųjų atsisveikinimo žodžius prisiminė M.M. pirmąjį rinkinį Balandžio sniegas (1962), nors nė vienas eilėraštis iš tos knygelės nėra papuolęs nė vienon rinktinėn; visi vis minėjo Kukutį, o va K.B. liko nutylėtas prie kapo duobės (lažintis nesilažinčiau, bet, regis, tikrai nutylėtas). Tada ir prisiminiau audiotekoj tupintį įrašą, pagalvojau: galima būtų iššifruot, reiktų.
Kalbėjomės 2004-12-14 Rašytojų sąjungos bibliotekoj, „Literatūros akiračių“ radijo laida buvo transliuojama 12-19. 

M.M.: Aš jau vis dėlto esu miesto žmogus

– Pradėt norėčiau nuo to, kas labiausiai intriguoja: kas tas K.B., kas slypi už šito kriptonimo? Aišku, kad ne Kazys Boruta, Kazys Bradūnas ar Konstantinas Bajerčius, ko čia juos įtarinėt. Gal Kukutis...
– Buvęs...
– Va, gal Kukutis Buvęs, o gal (prisiminiau iš anų laikų abreviatūrą) КБ – конструкторское бюро? Buvo toks КБ Туполева, lėktuvus konstravo, o čia – K.B. Martinaičio, įtartinus tekstus konstruojantis?
– Aš taip pat spėlioju: kas jis yra toksai? Net, sako, gal čia KGB? – žiūrėdami į knygą, – pirštų atspaudai, tokios keistos nuotraukos... Bet atvirai kalbant, ir pats nežinau, kas jis toks. Aš rašau, kad sužinočiau, kas jis yra, ir kai sužinosiu, pasakysiu, kas jis yra.
Matot, atsiranda toks personažas, tam tikras kodas, kurį reikia šifruot. Aš jį jaučiu esantį, kažkokiu būdu esantį. Ir man reikia išsiaiškint, kas jis toks yra iki galo. Kas čia parašyta – dar yra mažai. Aš manau, rašysiu, kol pats suvoksiu, kas jis yra. Ir paskui man bus neįdomu.
Lygiai taip pat buvo su Kukučio baladėm. Aš taip pat nežinojau, kas tas personažas. Tik pradėjau jau suvokt, kada įpusėjau knygą. O gal kai prie pabaigos jau ėjau pradėjau suvokt to personažo tam tikrus šifrus, aš jau galėjau šifruot.
Čia labai įdomus dalykas yra. Manau, gal prozininkai gali paliudyt: kada atsiranda romano veikėjai ar veikėjas, rašo, rašo, rašo norėdamas iki galo suvokt jo apimtį, jo charakterį, kas jis toks yra. Tai tam tikros projekcijos, ateinančios iš patirties, iš pasąmonės – gal daugiau iš pasąmonės.
Tas K.B. gal daugiau iš pasąmonės atėjęs – atėjęs su baime, su labai keistais tokiais pojūčiais, lyg iš sapnų. Jo nėra, bet jis ir yra. Jis kažkokiu būdu yra gyvenime, yra patirtyje, toks neapibrėžtas, be kontūrų kol kas.
Aš manau, kad mes dažnas turim tokius antrininkus – nesančius, bet kartu ir esančius mumyse, šalia mūsų, mūsų patirty, pasąmonėj. Ir į tuos antrininkus projektuojam savo baimes, savo patirtį, kažkokius ketinimus, kurie gali būt keisti, neįvykdomi visiškai.
Tas K.B. man mįslingas yra ir savotiškai įdomus. Jis man dar nenusibodo.

– Skaitydamas K.B. įtariamą pagalvojau: po Kukučio baladžių buvot grįžęs prie lyrikos, dabar vėl einat lyg tolyn nuo jos. Ką duoda šitas, sakykim, registrų kaitaliojimas? Autorius tampa drąsesnis, autorius tampa laisvesnis?
– Tai labai keisti dalykai. Labai sunku apie save ką nors pasakyt – apie tas paslaptis, apie pasąmonę, keistas vizijas. Galima apie save pasakyt per tą antrininką. Taigi mes dažnai ir veikiam per antrininkus. Religija kas gi yra? Taip pat išreiškiam save per tikėjimo figūras, į jas projektuojam savo nusikaltimus, savo nuodėmes, savo viltį, savo siekius. Čia irgi yra pasidaromas toks antrininkas, su kuriuo galima kalbėtis, per kurį galima kalbėt. Ir aš negaliu sakyt, kad aš čia esu. Kas tai būtų, jei sakyčiau, kad K.B. – aš? Bet kartu esu ir aš – kitas, nematomas ir man pačiam nežinomas, atsirandantis labai keistose situacijose; nugrimzti į tamsą, vėl iš jos atsirandi, – ir nėra kaip kitaip pasakyt. Tos projekcijos yra man pačiam labai keistos ir netikėtos, kai jas užčiuopi, va tada ir atsiranda kažkas.
O lyrika yra toks tiesioginis gal išsisakymas, toks gal net paviršiuj esantis šiek tiek, toks jutiminis, emocinis, lengvai suvokiamas ir aiškinamas. Bet ir kitas planas yra, po paviršium dar kažkas yra, kažkas tamsaus, nežinomo, nesuprantamo, tai taip ir atsiranda tokia poezija.
Jaučiuos dvigubas žmogus: ir lyrikas, mane lyriku vadina, ir Kukučiu vadina, ir dar kažkoks kitoks. Iš tikrųjų mes esam keleriopi – kelios asmenybės, ir kuri paima viršų, su ta pradedam gyvent – ar su tuo savim matomu, atviru, emocingu, ar su tuo įslaptintu, slaptu, kuris iškyla, kurį gyvenimas išprovokuoja, įvykiai gali išprovokuot. Kartais tuos eilėraščius vadinu: kriminaliniai eilėraščiai, kriminalinė poezija. Galbūt tai, ką mes šiandien matom, girdim kasdien, su kuo susiduriam, kas rašoma, ir išprovokavo tą kitą asmenį, K.B. Jis iškyla iš kažkokių gelmių ir su juo reikia bendraut, nieko nepadarysi.

rinkinio K.B. įtariamas
prieštitulinis puslapis

– Ankstesniam rinkiny Tolstantis, kurį dabar galima būtų vadint ir kitaip, tarkim, „M.M. tolstantis – K.B. artėjantis“, Jūs save išvadinot degradavusiu kaimiečiu, o K.B. įtariamas jau persmelktas miesto, kultūros, civilizacijos. Juk ne šiaip sau jo, kaip ir Goethės Fausto, mylimoji vardu Margarita (dar ir Kafkos Proceso Jozefą K. prisiminiau), jis šį tą išmano apie virtualią erdvę, pažįstamas su bomžais. Gal šita Jūsų dalis jau vis dėlto įaugo į miestą? K.B. jau miestietis?
– Šituo klausimu užčiuopėt tokią labai konfliktišką situaciją – kaimiečio ir miestiečio. Aš jau vis dėlto esu miesto žmogus, turintis tą senąją patirtį. Tos patirtys konfliktuoja manyje. Kaimo patirtis lieka užkulisiuose – nieko nepadarysi, taip yra. Dabar gyvenu visiškai kitoj erdvėj, miesto erdvėj, turiu perimt, suvokti miesto kultūrą, tuos kompleksus miestietiškus – aš juos esu jau patyręs, suvokęs. Tokioj konfliktinėj situacijoj galbūt ir iškyla tas personažas K.B.
Iš tikrųjų labai gerai pastebėjot, daugėja miesto temų. Ankstesnėj lyrikoj ten, kaimo kultūroj, dar buvo gyvenama, jaučiama, ten dar buvau, o dabar aš tenai nesu, nėra manęs tenais, niekada nebebūsiu tenais. Tolstantis yra atsisveikinimas su ta kultūra, su ta vieta ir su savo lyrika. Gaila man, bet atsisveikinu su ankstyvąja lyrika. Aš jau neparašyčiau, nerašyčiau, negaliu rašyt, kaip rašiau prieš 20–30 metų. Tai būtų netikra, nesusiję su mano patirtim, asmeniu, su tuo, kas aš dabar esu. Tai gal tokio nukaimėjusio kaimiečio kompleksai iškyla. Patyrusio, kas yra kultūra, suvokiančio kultūrą, gyvenančio jau visiškai kitą gyvenimą – na, pasakyčiau, intelektinį gyvenimą, ne kaimiečio jau. K.B. įtariamo vaizdiniai, vizijos kyla ateinant tai naujajai patirčiai, kuri nevisiškai priimtina, bet ji jau yra užfiksuota, aš jau taip gyvenu, kitaip negyvensiu, toks jau mano gyvenimas, ir aš esu tokia dviguba asmenybė, dvigubas žmogus, bet jau atkrenta, nudžiūsta ta kita, kaimiškoji šaka, akivaizdžiai nudžiūsta.
Šiek tiek su ironija, ironiškai žiūriu į tai, kas esu, nepriimu iki galo viso to, ką dabar veikiu, darau, matau. Nesu toks miesto kultūros žmogus, koks yra Tomas Venclova, sakysim, arba buvo Judita Vaičiūnaitė – jai tai buvo natūrali aplinka, taip augo, gyveno, rašė, galvojo, jautė. Taip, tvarkoj, suprantu viską. Man tai yra nauja; nauja, bet jau mano.

– Kai žinai Jūsų maršrutą: Vilniaus senamiestis – Vanaginė (pro Santariškes), labai smagu skaityt K.B. įtariamo tekstus ir identifikuot: aha, sėdi M.M./K.B. Jeruzalės stotelėj ir laukia autobuso Vanaginės link; arba spėliot, kurioj Vilniaus gatvelėj, tikriausiai Senamiesčio, K.B. susitiko su autorium, kuriam Vilniaus priemiesty yra tokia kaip aprašytoji dykvietė? Ar sutiktumėt būt vadovas ekskursijos „K.B. takais“?
– Ne, K.B. neitų šituo taku. Jis neina pro Santariškes, neina į Vanaginę, jis ten nevaikšto. Vienam eilėrašty yra Jeruzalė, bet ne toliau. Jam nėra ten ką veikt. Jo veikimo erdvė yra vis dėlto Vilnius, toks galbūt keistas Vilnius. K.B. čia yra, Vilniuj.
O aš pats – aš važiuoju į Vilnių ir važiuoju iš Vilniaus. Man reikia pereit per mišką. Mano toks gyvenimo būdas: aš pereinu iš vienos kultūros į kitą, nors gal tai ir iliuzija. Aš pereinu į erdvę, kurioje veikia visai kitas personažas. Ten, Vanaginėj, aš esu personažas, o mano antrininkas yra Vilniuj. Čia jo erdvė, kai kur jis yra išėjęs truputį, Jeruzalę pasiekęs, bet jei toliau rašysiu, jis nebeišeis iš miesto erdvės, nebeišeis iš kultūros erdvės. Jis yra pažeistas, jis priima kultūrą labai keistai, netiesiogiai, jis atėjęs iš mano vidaus, jis negali priimt tos kultūros tiesiogiai, be jokių kompleksų. Labai kompleksuotas K.B. – kompleksuotas jo meno jutimas, truputį toks lyg trenktas. Tad toj miestoj erdvėj jis irgi keistas. Bet Vanaginėj jis nežinotų ką veikt; ką jis ten veiktų? Mes nesusikalbėtumėm tenais.

– Bet ar truputį nemistifikuojat? Tolstančiame kai kurie eilėraščiai jau buvo įvardinti kaip priklausą K.B., o dauguma – kaip Martinaičio tekstai. Žiūriu, naujajam rinkiny kai kurie M.M. tekstai atiduoti K.B. Pajutot, kad vieni eilėraščiai turi likt Martinaičio, o kitus galima ar net reikia atiduot K.B.?
– Leisdamas knygą Tolstantis aš dar nejaučiau tokio skirtumo, bet jaučiau, kad kažkas atsiskiria ir eina į visiškai kitą pusę. Kai daugiau parašiau, suvokiau, kad tai yra kita kalba, kito veikėjo kalba, kad jis pasiima kai kuriuos tekstus, kad tai yra jau kito tekstai – ir aš ne vieną priskyriau K.B. Tiesą sakant, aš turbūt užčiuopiau tai, ko nesuvokiau anksčiau – tai to nutolstančio artėjimas prie kažkokio visai kito. Tas artėjimas vis dar tęsiasi. Pažiūrėsim, kas toliau bus. Nežinau, kas yra tas K.B.

– Ir paskutinis klausimas, smalsumo padiktuotas, labiau dėl juoko. K.B. įtariamo prieštituliniame puslapy yra pirštų atspaudai. Kieno jie – autoriaus ar K.B.?
– Anoniminiai, aš sakau, – ne mano. (Juokiasi) Čia yra Ričardo Šileikos, kuris tas nuotraukas pateikė, išmonė. Nežinau, turbūt nustatytų atitinkamos institucijos, kieno tie atspaudai, jeigu reikėtų. Tenai yra ir daugiau dalykų, kurie primena tą šiurpų persekiojimo laiką.
Man labai patiko. Kai pasiūlė, kad jis iliustruos, iškart sutikau, pagalvojau, kad bus gerai, – iš tikrųjų gerai: sugeba pateikt tokius mįslingus fragmentus iš kažkokių pasąmonės gelmių, iš praeities, iš kažkokios tamsos – labai neapibrėžti dalykai, bet jie tinka, na, ir atitinka pavadinimą – įtariamas.

Penki K.B. eilėraščiai, skaitomi M.M.

Pernai žvarboj besiklausant dažnusyk per aukštai paimtų kalbų buvo iškilęs ir toks klausimas: kiek dar už K.B. Marcelijus spėjo parašyt eilėraščių? – Šįmet išėjusioj (Valentino Sventicko parengtoj, gerai parengtoj) knygoj Nenoriu nieko neveikti jie (11 naujų K.B. eilėraščių) viso skyriaus yra nusipelnę, vidurinio. – Kukučio ir K.B. gretinimas labai su pagrindu: 1977-ais Kukučio baladės, 2004-ais K.B. įtariamas, o po to – papildai, papildų papildai, įgulantys į naujus leidimus. Personažai vis kuriasi.

(601) Kvietimas į pirmąjį M.G.

Darius K. atsiuntė, palydėdamas:

Lietuvių literatūros katedra mėgina pradėti gražią tradiciją – kasmet Vilniaus universitete su studentais, dėstytojais, meno žmonėmis švęsti Marcelijaus Gimtadienį.
Švęsti ir atminti, kad Marcelijus Martinaitis, tęsdamas Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus, Vinco Mykolaičio-Putino tradiciją, augino Vilniaus universitete Lietuvos literatų kartas.

Ne delfis šitas tinklaraštis, bet gal kas dar nežinot, gal susigundysit ateit. Bilietų nereiks pirkti :)

Kad nežiojėtų skylė – eilėraštis iš šįmet išėjusios M.M. knygos Nenoriu nieko neveikti:

Ten, kur aš buvau ir nebūsiu

aš ėjau ir ėjau ir ėjau
vis ėjau ir grįžau ir grįžau
sugrįžau sugrįžau iš tenai
neradau neradau neradau
neradau ko ieškot išėjau
vėl ėjau ir ėjau vėl ėjau
kad surasčiau dėl ko išėjau
bet vis tiek nerandu nerandu
ko sugrįžęs iš čia išeinu
čia nėra čia nėra čia nėra
dėl ko vis dėl ko vis išeinu
kaip išėjęs ir ten nerandu
o kodėl o kodėl išeinu
palieku palieku palieku
kad ir vėlei sugrįžčiau atgal
kur seniai jau manęs nebėra
nebėra nebėra ir nebus

(593) Susieji – ir [pagalvoji], xvii

Apie dangų.
Į kurį žiūrėjai Maironio metais, į kurį akis kartkartėm pakeli nepaisydamas jubiliejų. Kur kitur jas dėt? Jei jauti, kad bent retsykiais noris būtent pakelti?
Iš penktadienį nusipirktos Marcelijaus Martinaičio pomirtinės knygos Nenoriu nieko neveikti:

Ir štai prasideda
dangaus didysis metas.

Tai laikas,
kai, su miškais kartu nurimęs,
be žodžių ir neišmanydamas,
stovėdamas prieš begalinį dangų,
kalbuos su savo siela. („Vanaginėje“, p. 39)

Iš sekmadienį pristatyto Vytauto Landsbergio eilių rinkinio Briuselio dienoraščiai:

Pasitiks mane Petras. Paklaus:
ką tempi atmatavęs šį kelią?
Aš parodysiu menką kraitelę
ir joje – gabalėlį dangaus. ( „Ką turi“, p. 203)

Be žvilgsnio į viršų nėra žmogaus. [Atsiprašau, kad per skambù.]
P.S. Ką išties reiškia per mišias išgirstamas kvietimas „Sursum corda!“, pirmąkart supratau tik užpernai – žvelgdamas į Paryžiaus gotikinių bažnyčių skliautus.

(592) Ars memorativa: vaikystės svajonė

Brenčių kapinėse

Kartais perskaityta kokia mintis ima ir blokšteli šonan, stumteli atsiminimų pusėn. Va kad ir šita Marcelijaus Martinaičio:

Negerai savintis tėviškę, kurioje taip retai būni ir jau beveik nepažįsti buvusių artimų žmonių. Didžiulis jų pavardžių sąrašas jau randamas kapinėse. (Viktorija Daujotytė ir M.M., Sugrįžęs iš gyvenimo: pokalbiai, literatūriniai laiškai, 2013, p. 135)

Kaime, kurį (galima sakyt, nebesantį) vadinu gimtiniu, priešais senelių sodybą kitąpus vieškelio gyveno Varnos. Nežinau kodėl, bet seneliai su jais beveik nebendravo, bent jau neprisimenu, kad būčiau buvęs nusivestas į tuos namus. – O taip norėjos! Nes žinojau, kad Adomas Varnas – buvęs mokytojas [teta Birutė patikslino: mokytojavęs Geltonpamūšy ir Žadeikiuos], ir įsivaizdavau, kad jis turėtų turėt biblioteką, kurioj turėtų būt įdomių knygų, senų knygų. Mat kai išmokęs skaityt pajutau visaskaitystės alkį, to, ką iškapstydavau iš spalių senelių namuos ant aukšto, buvo per mažai – leghornų ir kitų vištų veislių aprašai nebetenkino vaizduotės, norėjos istorijų.
Kai praeitą vasarą buvom Raudonpamūšy[*], motina, žvelgdama į Varnų sodybą, tarė: „Dyk, nieka nebelyka.“ Ir keliom sekundėm buvo kilusi paika mintis: reiktų nueit, įlįst į tuos namus ir patikrint – ar buvo, galėjo būt kažkas panašaus į biblioteką tuos namuos, ar nebuvo? Aišku, nei ėjau, nei tikrinau, bet tokio momentinio noro būta.

--------------------------------------------------------------------

* Pasikarščiavau puldamas įrodinėt, kad Raudonpamūšis ir niekaip kitaip: 1959-ais išleistame Lietuvos TSR administraciniame-teritoriniame paskirstyme Raudonpamūšis (Raubonių apyl.), o 1976-ais išleistame Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne – jau Raudonpamūšė (Saločių apyl.); bet tada jau gyvenom Biržuos.

(540) Tarp kitko: apie baisiai komplikuotus dalykus

Prae scriptum. Va jau daugiau kaip savaitė svarstau, ar skelbt šitą įrašą, ar ne.
Už: kad ir kokia ji, teisybė, būtų, ne tik žinotina, bet ir apmąstytina [turėtų būt].
Prieš: skandalingų sensacijų besivaikantys vad. žurnalistai kultūrinės spaudos neskaito (čia jau aišku: burbulas būt išsipūtęs neilgtrukus, kai Lietuvos spaudos kioskuose pasirodė naujausias Metų numeris), o šitas tavo įrašas gal ims ir pasieks kurio iš jų akis, ir tada prasidės... – ir turėsi pasijust kaltas, kad a.a. Sigitas Geda taip kedenamas. Saugos instinktas pataria: rinkis pirmąjį variantą, tyla gera byla, o – nežinau, kaip įvardint, tebūnie: – tai sako: užfiksuok; tiesiog užfiksuok: perskaitei tai ir tai, sureagavau taip ir taip.

Naujausiam, 11-am, Metų numery yra a.a. Marcelijaus Martinaičio publikacija, parengta žmonos Gražinos Martinaitienės: keletas eilėraščių (perskaitęs pagalvojau: vargu ar juos M.M., gyvas būdamas, būtų paleidęs viešumon; dabar, kai M.M. a.a., tokia publikacija visiškai suprantama: kontekstas – post mortem – ją įprasmina) ir „Iš užrašų“.
Du tų užrašų fragmentai persekioja; ir persekios iki atminties gyvavimo pabaigos.
Pirmasis toks gan abstraktus, nors ir persmelktas sugestijos – parink pavyzdžių:

Pikti, nepakantūs, dažnai ir genialūs žmonės, nesutardami su savo ypač dideliu moraliniu reiklumu ir savo gyvenime daromais nežmoniškais doroviniais nusikaltimais, nekęsdami savęs, trumpinasi gyvenimą palaidumu, alkoholiu, narkotikais, įvairiais pomėgiais. Save baudžia baisiomis, nežmoniškomis bausmėmis, kurių negalėtų skirti joks teismas. Taip būna tada, kai niekšybė ir aukščiausieji žmogiškumo kriterijai kūryboje, politikoje, gyvenime ima reikštis viename ir tame pačiame žmoguje. Vieni paleidžia kulką sau į kaktą. Kiti visokiais būdais siekia degraduoti, nusibaigti arba fiziškai, arba morališkai. Dar kiti kuria. (p. 18)

Kitam fragmente užfiksuotos M.M. mintys, kilusios po išpuolio prieš prof. Viktoriją Daujotytę, pasirodžius jos knygai apie a.a. Sigitą Gedą (reakcija į išpuolį – čia):

Netikėjau, jog ši knyga galės sukelti tokias tamsias jėgas Lietuvoje. Kokie juodi yra komentatorių tekstai! Kaip ta knyga dar kartą pažadino nepakantumą, gal net kultūrinį žmonių tamsumą! Kaip tai anoniminei sąmonei vis reikia ką nors pamėtėti, kad ji pradėtų veikti. Kyla net kažkoks mistinis pojūtis, kad net po mirties iš ano pasaulio ir toliau veikia visus kiršindamas Geda, ką jis darė būdamas gyvas, daugelį žmonių įskaudindamas [etc.]

Ir pamini viską – ir prieš ką ranką kėlęs, ir dar šlykščiau pasielgęs.

Nieko nesakau apie kūrybą. Bet ji nepateisina ir neišteisina to, ką padarė ir kaip elgėsi meno žmogus, kuriam yra privalomi visi žmogiškieji elgsenos reikalavimai, o nusižengimai turi būti  žinomi ir įvertinami. Tik nežinau kada.  Esant gyvam, tuoj po mirties, po daugelio metų ar amžinybėje? Tik kūrinius reikėtų paskaityti užmiršus jo gyvenimiškąjį asmenybės vaizdinį. Kada nors kūryba tikriausiai atsiskirs nuo jo gyvenimo, ir tada bus suvokiama jos tikroji vertė. (ibidem)

Tai M.M. užsirašė sau, taip, bet: užrašė, o ne tik pagalvojo, nes turi būti žinoma. Į klausimą – kada? – atsakyta: dabar jau žinoma.
Bet kur dėt tokias žinias, tokią teisybę? (Tikiu, kad M.M. liudijimas tikras; tuo neabejojo ir Gražina Martinaitienė, jei šitą M.M. užrašų fragmentą pateikė Metams, ir žurnalo redaktorius, jį savo leidinyje nusprendęs paskelbt.) Siūlymas skaityt kūrinius užmiršus tai, ką žinai apie juos sukūrusį žmogų, gal ir kilnus, gražus, bet – utopinis (kol kas, ir dar ilgokai). Atmintis, kiek esu pastebėjęs, tik dar tvirčiau saugo tai, ką norėtum ir mėgini užmiršt, ir – vos tik atsiranda pretekstas – tai primena.
Įrašą pavadinau: apie baisiai komplikuotus dalykus; baisiai – ir labai reikšme, ir iš tikrųjų baisiai.
Ir kas toliau? Vertinti? Įvertinau (pagal savo supratimą; rašytinis vertinimas būtų profanacija). O toliau? – Tik mirusieji turi teisę viešai vertinti mirusiuosius? Bet kūrybą skaito ir vertina gyvieji. Kažkokia aklavietės situacija, kai etikos ir estetikos Gordijo mazgas.
P.S. „Argi tu skaitydamas François Villono eilėraščius svarstai, pagrįstai ar nepagrįstai jis buvo nuteistas pakart?“ – „Ne, bet ką aš išmanau apie XV amžiaus papročius ir vertybines nuostatas.“

(480) Visiškai tarp kitko: apie tai, kas gražu

Maniau, kad tie, t.y. mes, kuriems apšiuręs Vilniaus senamiestis atrodė gražesnis negu dabartinis, renovuotas, iščiustintas, – toks beišnykstantis vietinių pseudoromantikų porūšis.
Bet (regis, antradienį; na, tada, kai beveik visą dieną lijo arba lynojo) sode pakurom skirtų popierių krūvoj užtikau tokį žurnalą Neliūdėk!, o jame interviu su Tomono Goda, 1992-ais atskridusia Lietuvon mokyti japonų kalbos. Į klausimą, kas atvykus labiausiai nustebino, T.G. atsako:

Tai, ką pamačiau Vilniuje, manęs nešokiravo, tai greičiau buvo egzotika. Stebino senamiesčio atmosfera, architektūra, labai patiko seni apgriuvę pastatai. Iki šiol mėgstu nueiti į Užupį. Dabar senamiestis labai greitai keičiasi, tampa tvarkingesnis, daugėja naujų parduotuvių, o mane labiau traukė anas „neprijaukintas“. („Kelionė į Lietuvą – kaip gyvenimo nuotykis“, Neliūdėk!, 1998, nr. 17, p. 9)

Buvo susituokus su lietuviu, sūnų turėjo, kuris lankė lietuvių vaikų darželį, bet motina su juo japoniškai bendravo; norėjo, kad dvikalbis būtų. Dabar jau, atrodo, Lietuvoj nebegyvena.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------
2007-ais rašytame Marcelijaus Martinaičio straipsny yra tokia pastraipa:

Vienas žinomas fotomenininkas, daug metų fotografavęs Vilnių, sako, jog senamiestis dabar labiausiai tinka daryti nuotraukas reklamai, turistiniams bukletams, reklaminių leidinių viršeliams, Lietuvos „imidžą“ reklamuojantiems albumams, o ne meninei fotografijai. Labai greitai, kaip jau sakiau, mūsų akyse Vilnius netenka savo unikalaus meninio istorinio vaizdo! („Vilniau, kaime mano...“, LM, 2007-04-20)

Jau neteko.