(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2021-07-16

(1271) Visiškai tarp kitko: duomenys Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų galimai išnašai

[Jei pradėjau apie Grinkevičiūtę, dar vienas įrašas; galvoj tupi dar.] Kas skaitęs Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus, neabejoju, prisimena, kam ji dėkoja, kad pati liko gyva, kad ir kiti Trofimovsko tremtiniai liko gyvi:
1943 m. vasary supratom, kad žūsim visi. Mirtingumas pasiekė savo apogėjų. Laikėsi žiaurūs šalčiai, siautė pūgos, ypač įnirtingos prieš poliarinės nakties pabaigą ir saulės pasirodymą.
[...] Artėjo finalas.
Ir kada jokios vilties [niekas] jau nebeturėjo, į Trofimovsko atvyko žmogus, kuris išgelbėjo nuo mirties likusius. Tai buvo gydytojas Samodurovas Lazaris Solomonovičius.
Jis prasigavo į kiekvieną baraką, pamatė visą padėtį, pusgyvius žmones ir pradėjo labai energingai veikti. [...]
Vasaros [= Vasario] viduryje virš horizonto pamatėme mažytį kraštelį Saulės. Poliarinė naktis baigėsi. Patikėjome, kad likome gyvi.
Po mėnesio daktaras Samodurovas išvyko. Girdėjome, kad jis žuvo fronte. Bet galbūt tai netiesa? Žemai lenkiamės jums, daktare Samodurovai. (DalG, Lietuviai prie Laptevų jūros, 1997, p. 173–174)
Seniai galvoj sukiojos mintis: negi negalima sužinot, ar teisingos kalbos sklandė, kad daktaras Samodurovas žuvo fronte? Negi nieko daugiau negalima būtų sužinot apie tą žmogų? Ogi ėmiau ir parašiau el. laišką GULAGo istorijos muziejun Maskvoj: gal jie žino ką nors apie gydytojus, dirbusius tam pragare? Nė pusvalandžio nereikėjo laukt – atkeliavo atsakymas su nuoroda, kurią dukart spustelėjęs galėjau perskaityt (cituodamas kai kurias santrumpas išskleidžiu; nuotrauka iš ten pat):
САМОДУР, ЛАЗАРЬ СОЛОМОНОВИЧ
03.04.1908 — дд.мм.гггг 
Место призыва: Якутский республиканский военный комиссариат, Якутская АССР
Дата призыва: дд.07.1943
Место службы: 17 отдельный моторизованный понтонно-мостовой батальон Забайкальского фронта; Дарасунский воен. санаторий Забайкальского фронта 
Воинское звание: подполковник медслужбы
Награды: медаль «За боевые заслуги», медаль «За победу над Германией в Великой Отечественной войне 1941–1945 гг.», медаль «За победу над Японией»
„Gražesnę“ nei iš tikrųjų, su priesaga, įsiminė DalG daktaro pavardę; sprendžiant iš apdovanojimų, daktaras nežuvo, tik va koks jo likimas po karo, kada mirė – čia nenurodyta. Na, vis šis tas. Žinant tikrąją pavardę, gal net ką nors daugiau išgooglint būtų galima. — Ar, kitąkart leidžiant DalG atsiminimus, prasminga būtų kokią išnašą pridėt, gal komentaruos sakinį kitą įrašyt, – nežinau. Nežinau, ar ta papildoma informacija padėtų geriau suvokt tekstą, – greičiausiai ne, tiesiog kai kurių skaitytojų smalsumas gal būtų patenkintas.

2021-07-12

(1270) Tarp kitko: ką užtikau googlindamas Даля Гринкевичюте, ii

viršelio atvaizdas ir turinys iš čia
1990-ais Maskvos leidykla „Molodaja gvardija“ serijoj „Jaunuomenės biblioteka“ 200 tūkstančių egz. tiražu išleido daugiau kaip 600 puslapių rinktinę Рукописи не горят…: из антологии русской прозы ХХ века  (sudarė ir įžangą parašė rusų emigrantinės literatūros žinovas Olegas Michailovas, 1932–2013). Anotacija:
Книга русской художественной прозы писателей XX века включает произведения, отмеченные в своем большинстве многострадальной судьбой: часть из них написана здесь в Советском Союзе, другие за рубежом. В них аккумулировано время, события, люди, боль и вера человека, драматизм испытаний, выпавших на долю народа в последние семь десятилетий. (iš čia)
Knygos turinys:
Олег Михайлов. Реквием (įžanga)

Солнце мёртвых
Евгений Замятин. Рассказ о самом главном (apsakymas)
Иван Шмелёв. Солнце мёртвых (epopėjos fragmentai)
Иван Бунин. Товарищ Дозорный (apsakymas)
Аркадий Аверченко. Фокус великого кино (apsakymas)
Аркадий Аверченко. Трава, примятая сапогом (apsakymas)
Аркадий Аверченко. Черты из жизни рабочего Пантелея Грымзина (mikroapsakymas)
Надежда Тэффи. «Ке фер?» (apsakymas)
Надежда Тэффи. Из тех, которым завидуют (apsakymas)
Надежда Тэффи. Бестактность (apsakymas)
Александр Куприн. Шестое чувство (apsakymas)
Гайто Газданов. Панихида (apsakymas)

Талисман
Михаил Булгаков. Роковые яйца (apysaka)
Андрей Платонов. Впрок: бедняцкая хроника (apysaka)
Пантелеймон Романов. Родной язык (apsakymas)
Пантелеймон Романов. Святая милостыня (apsakymas)
Пантелеймон Романов. Кулаки (apsakymas)
Варлам Шаламов. Хан-Гирей (apsakymas)
Георгий Владимов. Верный Руслан: история караульной собаки (apysaka)
Даля Гринкевичюте. Часики (apsakymas), р. 428–429
Даля Гринкевичюте. Талисман (apsakymas), р. 429–430

Свечечка
Борис Зайцев. Улица Св. Николая (apsakymas)
Владимир Набоков. Истребление тиранов (apsakymas)
Владимир Набоков. Адмиралтейская Игла (apsakymas)
Юрий Казаков. Свечечка (apsakymas)
Юрий Казаков. Во сне ты горько плакал (apsakymas)
Александр Солженицын. Пасхальный крестный ход (apsakymas)
Александр Солженицын. Матрёнин двор (apsakymas)
Александр Солженицын. Захар-Калита (apsakymas)
Иван Шмелёв. Лето Господне (romano fragmentai)

Библиографическая справка (trumpos autorių biobibliografijos)
Zamiatinas, Buninas, Bulgakovas, Platonovas, Nabokovas, Šalamovas, Solženicynas ... Teffi ir ... Grinkevičiūtė. Kad ir kaip žiūrėsi, nebent tik tematiškai tos dvi DalG miniatiūros, „Laikrodėlis“ ir „Talismanas“,  glunda prie kad ir šioj knygoj skelbiamo Šalamovo „Chano Girėjaus“. Miniatiūros rašytos rusiškai, tačiau Grinkevičiūtę laikyt rusų prozininke – nelabai pagrįsta.
Dabar, kai jau nebėr gyvo šios knygos sudarytojo, vargu ar įmanoma išsiaiškint aplinkybes, kaip ir kodėl joj atsidūrė tos dvi DalG miniatiūros (anksčiau niekur nespausdintos). Jei reiktų spėt, mėginčiau: gal kartais tuos tekstus Olegui Michailovui davė poetas ir vertėjas Grigorijus Korinas (1926–2010), su DalG susipažinęs apie 1975-us Palangoj? Jam 40 puslapių DalG laiškas Brežnevui pasirodė panašus į meninę kroniką, manė, kad turinti talentą: „И я подумал о том, что еще есть время и она скажет свое слово, ей было сорок пять лет, самая лучая пора для творчества“ (žr. GrK atsiminimus apie DalG, Вильнюс, 1990, nr. 3, p. 137–138; dar ir eilėraščių ciklas, skirtas DalG, prie atsiminimų prijungtas). Ar jis skatino DalG imtis kažko panašaus į prozą? Galėjo. Ar DalG galėjo jam siųst savo meninių tekstų bandinius? Galėjo (korespondavo). Ar galėjo po autorės mirties Korinas jos prozos bandinius parodyt Olegui Michailovui? Greičiausiai galėjo. — Bet tai tik minčių dėlionė, niekuo neparemta.
Ką reiktų padaryt – perbėgt akim Рукописи не горят… įvadą ir pasižiūrėt, kokios biobibliografinės pastabos apie DalG pateiktos knygos pabaigoj. Patikrinau per libį.lt, ta knyga yr nacionalinėj bibliotekoj. Po atostogų reiktų nupėdint iki Mažvydo.

Prieduras (2021 VIII 11) Na štai, kol prisiruošiau apsilankyt Mažvydo bibliotekoj, vietoj įprasto libio.lt atsirado ibiblioteka.lt; nieko, prie visko galima priprast.
Taigi, kas apie Grinkevičiūtę pasakyta Michailovo įvade (šiek tiek ilgesnė citata):
Желая сказать последнюю, окончательную правду, уже за огненной рекой, А. М. Ремизов дал свою формулу: «человек человеку – бревно» [cit. iš apysakos Крестовые сестры, 1910] . Но из сегодняшнего «далека», после Колымы и Освенцимов, это не так уж и страшно – бревно. Куда, кажется, страшнее расхожее: человек человеку – волк. Вспомним, когда крестьянское восстание на Тамбовщине было круто подавлено М. Тухачевским и В. Антоновым-Овсеенко, пошла гулять присловица: «тамбовский волк тебе товарищ» (Юз Алешковский в своей известной песне «Товарищ Сталин, вы большой ученый...» переделал это, очевидно, ради стихотворного размера, в «брянского волка», что, конечно, слабее).
Но и волк, насытившись, не нападает на человека, если тот сам не угрожает ему; и волчица первой не бросится на людей, когда ее детеныши в безопасности. А вот человек...
Ибо Человек Человеку – ч е л о в е к.
И привитые ему христианской культурой Вера, чувство стыда и греха, способность к милосердию и покаянию, как оказалось, могут быть отторгнуты. Это показывает уже лагерный опыт, горький опыт наших зэков-писателей.
Где-то в поле возле Магадана,
Посреди опасностей и бед,
В испареньях мерзлого тумана
Шли они за розвальнями вслед.
От солдат, от их луженых глоток,
От бандитской шайки воровской
Здесь спасали только околодок
Да наряды в город за мукой.
Вот и шли они в своих бушлатах –
Два несчастных русских старика,
Вспоминая о родимых хатах
И томясь о них издалека.
Вся душа у них перегорела
Вдалеке от близких и родных,
И усталость, сгорбившая тело,
В эту ночь снедала души их...

Эти трогающие до слез строки Н. Заболоцкого[*], сумевшего преобразить свой горький лагерный опыт в стихи, в поэзию, могут служить лишь началом долгого и страшного пути, отмеченного книгами-памятниками, книгами-плачем: «Колымские рассказы» В. Т. Шаламова, «Погружение во тьму» О. В. Волкова, «Крутой маршрут» Е. С. Гинзбург, «Черные камни» А. В. Жигулина, «Литовцы в Сибири» Дали Гринкевичюте (мы даем две небольшие, но удивительно емкие по смыслу ее новеллы – «Часики» и «Талисман» [abi datuotos 1978]), «Верный Руслан» Г. Н. Владимова, наконец, знаменитый «Архипелаг ГУЛАГ» А. И. Солженицына. (p. 26–27)
------------------------
[*
Įtarpas 2021 VIII 16 (labai sudėtinga šito įrašo struktūra daros, bet tiek to) Parašė coll. Pranas V., išvertęs Nikolajaus Zabolockio atsiminimus „Mano įkalinimo istorija“, parengęs išsamius jų komentarus (Metai, 2014, nr. 7, p. 126–140). Tada tuo pačiu kartu išvertė ir NikZ eilėraštį lagerio tema, tą, kurio pradžią knygos Rankraščiai nedega... įvade cituoja Olegas Michailovas. „Daryk su juo ką nori arba – nieko nedaryk,“ pridūrė el. laiške. O kita gali sugalvot, jei ne: pridėt prie citatos kaip išnašą.
Plačiuos laukuos kažkur prie Magadano

Plačiuos laukuos kažkur prie Magadano
Vidur pavojų ir bėdų
Lyg pasiklydę ainiai Čingischano
Jie ėjo įkandin garuojančių arklių.
Sargybiniai ir jų negailestingas riksmas,
Banditais virtusių vagių gauja. –
Nuo jų tesaugojo tik medicinos punktas
Ir prievolė parvežt iš miesto vargo broliams miltų.
Taip slinko jie per alinantį sniegą –
Du nelaimingi Rusijos senoliai, –
O akyse stovėjo gimtas sodžius,
Kurio langai nuo jų kažkur vis tolo, tolo...
Bet sielos jų seniai seniai sunyko
Iš sielvarto, iš ilgesio pranykusių šeimų.
Ir nuovargis tą nuožmų darbą baigė,
Palaužęs valią senkančių jėgų.
Juos siautusi gamta savu ritmu gyveno –
Jai juk nė motais žmogiška dalia.
Net laisvės simbolis – snieguotos žvaigždės –
Nustojo šviesti jiems vilties šviesa.
O nuostabi misterija nerimstančios Visatos
Vėl vyko scenoj Šiaurės šviesulių.
Bet prie šventos žemelės prispaustoms klipatoms
Neberūpėjo reginiai siūbuojančių dausų.
Įsismarkavusi pūga užtvėrė judviem kelią,
Bejausmis speigas žvangino ledinėm grandimis.
Ir sėdosi ant kelmo rusai seniai,
Neatsisveikinę viens su kitu net akimis.
Sustingo ir arkliai – jie baigė savo darbus. –
Savųjų apeigų jau ėmėsi mirtis:
Saldžiai lyg kūdikius senius užmigdžiusi,
Nusivedė pasikūkčiodama į tolimas šalis.
Neberėkaus jau ant jų konvojus balagano,
Nebesityčios nežmogių banda.
Vien apledėjusi žvaigždė kažkur virš Magadano
Taps jų sargybine – romia ir nebylia.
1956
— Dėkui, Pranai!]
Štai kokion eilėn įrikiuota Grinkevičiūtė. — Ir pastraipa iš knygos pabaigos:
ГРИНКЕВИЧЮТЕ Даля (1929–1978 [= 1927–1987]) – литератор, врач. Была арестована вместе с родителями в июне 1941 года и провела длительный срок в ссылке, в Сибири. Рассказы печатаются по изданию: газета «Русская мысль», 1989 [I 27], № 3760.
Ne iš rankraščių, kaip buvo galima spėt, skelbtos Grinkevičiūtės miniatiūros knygoj Рукописи не горят…, iš laikraščio, leisto Paryžiuj. Suprantama, rusų emigrantų kūrybos tyrinėtojas ir skelbėjas skaitė jųjų leidžiamą spaudą. — Vadinas, dar ne įrašo pabaiga. Reikia ieškot to laikraščio numerio, kame buvo miniatiūrų publikacija. Gal ir koks lydimasis žodis buvo, gal pusbrolio (iš motinės pusės) Vitalijaus Stacinskio, 1978-ais emigravusio iš Sovietų Sąjungos į Prancūziją?
P.S. Galvojant apie Olegą Michailovą – žmogus, parengęs knygą Rankraščiai nedega..., sudegė pats, kartu sudegė ir jo visas archyvas; pasakyt: likimo ironija, būtų per silpna, gal: likimo patyčios?

Pabaiga (šito įrašo, 2021 VIII 14) Išsiaiškinau, kad laikraščio Russkaja mysl’ pilnas 1989-ų komplektas yr vienoj Maskvos bibliotekoj – bibliotekoj Дома русского зарубежья имени Александра Солженицына. Попытка – не пытка, ėmiau ir parašiau el. laišką klausdamas, kaip galėčiau gaut DalG miniatiūrų publikacijos kopiją. Prisipažįstu: abejojau, ar sulauksiu atsakymo. Ir teko susigėst dėl tokios minties: kitądien el. paštu atkeliavo kopijos: „Высылаем. Если что-то нужно – обращайтесь.“ Viena kopija – abiejų gretimų laikraščio puslapių, kita – atskirai publikacija; pastarąją perkirpęs įdedu čia.
1989 I 27 išėjusiam nr. 3760, p. 8 ir 9 – žodis apie DalG + nuotrauka, dvi miniatiūros ir rašinys apie sovietinę sveikatos apsaugą. Miniatiūros ir rašinys (pavadinimu „Ceporinas“) yra 1997-ais išleistoj pilniausioj DalG tekstų knygoj (tik iš redaktoriaus Vytauto Girdzijausko pastabų sunku suprast, ar knygoj skelbiami lietuviški tekstų variantai, ar Aldonos Šulskytės vertimai iš rusų kalbos; pabandžiau palygint straipsnio tekstus: knygoj esamo pirmoj pastraipoj, p. 246, aiškiai trūksta vieno sakinio... toliau nebebridau).
O įžangos žodį pamėginau išverst (per daug nesukdamas galvos, nes šalia rusiškas tekstas).
Argi toks turėtų būti tikrasis teisingumas?
Šviesiam Dalios Grinkevičiūtės atminimui

Rinkinio Pamiat’ antrame numery (Maskva–Paryžius, 1977–1979, išleido YMCA-Press) buvo paskelbtos gydytojos Dalios Grinkevičiūtės autobiografinių užrašų „Lietuviai tremtiniai Jakutijoje“ ištraukos. Lietuviškai pilnesniu pavidalu jie išleisti vėliau Chicagoj, knygoj Lietuviai Sibire. [Knygos nesu žiūrėjęs, maniau, kad ten tas pats, kas buvo skelbta Draugo šeštadieniniam priede; bibliografinės pastabos čia; nors greičiausiai esu teisus taip manydamas, bet vis tiek reiktų patikrint de visu.]
Autorė gyva būdama neturėjo galimybės palaikyt rankose tų leidinių. Tik kai buvo iškviesta į vietinį KGB ant viršininko stalo ji pamatė atskirus Pamiat’ lapus. Šefas šaukė ant jos, kad „ji sujudino visą emigraciją ir Vakarų žmones – juk esą atsiminimus išvertė ir į kitas kalbas. Viso pasaulio akyse apkaltino MUS genocidu!..“ Atsakydama Dalia tarė: „Trofimovske (vienoj iš lietuvių tremties vietų, kur atsidūrė suimtų vyrų žmonos ir vaikai) genocidas BUVO!..“ Pateikė neginčijamų įrodymų, o mirtingumo procentus sulygino su mirusiųjų iš bado Leningrade per blokadą. Tardymo pabaigoj kagėbistas jau tiesiog tylėjo.
Sunkiai sirgdama, Dalia Grinkevičiūtė daugiau kaip 10 metų prašėsi išleidžiama į Vakarus gydytis. Paskutiniais jos gyvenimo mėnesiais valdžia lyg ir ruošės išleist, bet liga buvo greitesnė – ir Dalia mirė...
1988 metų gruodžio 25 dieną, per pirmąsias jos mirties metines, leidinio Russkaja mysl’ redakcijai aš perdaviau porą niekur neskelbtų jos apsakymėlių, pagrįstų tikrais įvykiais („Laikrodėlis“ ir „Talismanas“) ir trumpą apybraižą „Tarybinė sveikatos apsauga“. Tai Dalios parašyta 1974–1978 metais.
Kaip gaila, kad ji nepagyveno dar kelių mėnesių, nesulaukė naujų įvykių Pabaltijy ir konkrečiai Lietuvoj – juk tame yra ir jos kraujo lašas...
Tebūnie šviesus tavo atminimas, Dalia!
Tavo brolis Vitalius Stačokus
Neabejotinai: brolis Vitalius Stačokus = pusbrolis Vitalijus Stacinskis, pasirašydamas mėginęs sulietuvint pavardę.
Taigi, miniatiūrų „Laikrodėlis“ ir „Talismanas“ kelias: pirmoji publikacija Paryžiuj 1989-ais, perspausdintos Maskvoj 1990-ais, lietuviški variantai, o gal vertimai paskelbti Vilniuj 1997-ais.

2021-07-10

(1269) Tarp kitko: ką užtikau googlindamas Даля Гринкевичюте, i

iena, kai ieškai ko nors gerai žinodamas, ko, – radęs tiesiog sakai sau: tvarka, rasta; kita – kai nusprendi šiaip pagooglint: gal kas įdomaus išnirs, – jei randi, kai ką net atradimu pavadini.
Googlindamas Даля Гринкевичюте radau keletą nežinotų dalykų. Svarbiausias – iki šiol niekur Dalios Grinkevičiūtės bibliografijoj neminėtas (nebent būčiau nepastebėjęs; galimas variantas) nekrologas, paskelbtas netrukus po mirties, 1988-ų pradžioje. — Sergejaus Grigorjanco internetinėj svetainėj užtikau jo redaguoto žurnalo Гласность vieno numerio turinį – nr. 13, 1988. Paskutinės dvi pozicijos: Некролог. Даля Гринкевичюте / Воспоминания Дали Гринкевичюте. 
Kas per žurnalas? Pagal Aleksandro Suetnovo parengtą leidinį Самиздат [1985–1991]: библиографический указатель (Maskva 1992, p. 53), Гласность – 1987–1989 metais kartą ar du per mėnesį ėjęs nepriklausomas (t.y. be Glavlito peržiūros leidžiamas) visuomeninis-politinis žurnalas. Iš viso išėjo 33 numeriai. — Nr. 13 pagrindinė tema – prieš 70 metų Liaudies komisarų tarybos priimtas Dekretas apie cerkvės atskyrimą nuo valstybės ir mokyklos nuo cerkvės (priimtas 1918 I 20 / II 2, įsigaliojo I 25 / II 5), tad galima spėti, kad šis numeris ir pasirodė 1988-ų sausio pabaigoj ar vasario pradžioj.
Ilgokai užtrukau, kol gavau tų publikacijų kopijas. Dėkui Aleksejui M. – rado žmogų, kuris nukopijavo tuos kelis žurnalo, priskiriamo naujajam samizdatui, puslapius. 43-iam puslapy – toks tekstas:
Dalia Grinkevičiūtė (1926[= 1927]–1987)
Atsisveikinimo žodis – atleidimo žodis. Ar bus mums atleista? Dar prieš porą dienų visi tie, kurie kamavo, kankino Dalią Grinkevičiūtę, turėjo galimybę prisipažinti nusikaltę jai. Šiandien – jūs visi pavėlavot:
– Jūs, priėmusieji sprendimą suimti Dalios tėvą Juozą Grinkevičių. Jis mirė iš bado lageryje Sverdlovsko srity Gari kaime. Reabilituotas po mirties.
– Jūs, tą pačią 1941 metų birželio 14-ą suėmusieji Dalios motiną, septyniolikos metų brolį ir keturiolikmetę Dalią.
– Jūs, išsiuntusieji Grinkevičiaus šeimą kartu su kitais keturiais šimtais moterų ir vaikų į negyvenamą salą už poliarinio rato.
„Saloje nebuvo jokių žmogaus pėdsakų: nė vieno namo, žeminės ar jurtos, tik plika tundra, sukaustyta amžino įšalo, į kurią arktinė ekspedicija buvo įkalusi lentelę, kad sala pavadinta ‘Trofimovsku’.“
... „Žmogui ant narų buvo skirta 50 centimetrų. Tai buvo ledo kapas. Lubos – ledas. Sienos – ledas. Grindys – ledas.“
Per pirmąją žiemą „mirė kas antras tremtinys, išvežtas be teismo, tardymo ir kaltės“.
– Jūs, Trofimovsko viršininkai – Mavrinai, Sventicki, Jankovski, Travkinai, Guliajevai, – jūs kalti dėl to, kad žuvo, „išmirė ištisos šeimos: mokytojo Baranausko šešių žmonių šeima; Žygelio šeima, keturi žmonės; iš septynių žmonių Augustino [= Augustinaičio] šeimos liko vienas berniukas; iš septynių žmonių Geidonio šeimos – tik motina; iš penkių Šiurkaus šeimos žmonių – vienas berniukas; iš Markevičiaus šeimos liko dviese – motina ir dukra. Ir taip toliau.“
– Jūs, Kauno tardomojo kalėjimo tardytojai, kurie 1950 metais kankinot ir tyčiojotės iš dvidešimt trejų metų Dalios tik dėl to, kad ji slapčia iš tremties Jakutijoje išvežė mirštančią motiną; kad ji, „kaltu ir kirviu po gabalėlį iškirtusi betonines grindis“, iškalusi kapą gimtųjų namų rūsyje, palaidojo motiną.
– Jūs, KGB darbuotojau Stankevičiau [pavardė minima tik rusiškai rašytuose DalG atsiminimuose], 1950 metais iškankintai, bet nepalaužtai Daliai siūlęs bendradarbiauti su organais ir grasinęs dvidešimčia metų katorgos, jei atsisakysianti.
– Jūs, bevardi saugumo karininke, perskaitęs nuosprendį: „Už pabėgimą iš tremties – treji metai laisvės atėmimo, po to grąžinti į Jakutiją, kur gyveno.“ Jūsų pastangų dėka per Vilniaus ir Maskvos kalėjimus Dalia buvo nudanginta į Unžlagą, Gorkio srities Suchobezvodjės stotį. Išbuvusi trejus metus lagery, jūsų dėka ji tris mėnesius kasėsi per Sverdlovsko, Novosibirsko, Irkutsko, Kirensko skirstomuosius kalėjimus ir 1953-ų rugsėjį grįžo į tremtį Jakutijos ASSR.
– Jūs, partijos Klaipėdos rajkomo darbuotojai, užuot pagal nuopelnus įvertinę Dalios, kaip gydytojos, puikų 14 metų darbą kaimo ligoninėj, užsiėmėte jos persekiojimu.
– Jūs, partijos Šilalės rajkomo pirmasis sekretoriau V[ladai] Bartaši, kuris tęsėt viršuj suplanuotą „vaikymą ratu“– „kol nugriūsi arba paliksi Lietuvą“. Tai jums buvo skirti jau penkiasdešimtmetės, palaužtos fiziškai, bet ne dvasiškai, Dalios žodžiai: „Sekretoriau, nežiūrint į viską, aš jums dėkinga už atvirumą. Paskutiniai mano mirštančios motinos žodžiai buvo: ‘Kodėl mūsų visų keturių nesušaudė prie vagono durų?’ Dvidešimt ketverius metus aš nenorėjau tikėti tais žodžiais, bet šiandien jūsų kabinete aš supratau, kokia be galo teisi ir įžvalgi buvo mano nelaimingoji motina. O dėl jūsų reikalavimo išvykti iš rajono, tai aš jį įvykdysiu, bet tik po to, kai Laukuvą paliks žydų mergaitės Minos Kolonaitės [= Kaganaitės] ir jos motinos žudikai, kurių pavardės trisdešimt metų žinomos kiekvienam, be abejonės, ir jums, ir saugumo organams, bet jų gyvenimas ramus ir jo netemdo joks debesėlis. Be to, savigarba man neleidžia išvažiuoti anksčiau, negu išvažiuos profesionalios prostitutės.“
– Jūs, vykdomojo komiteto pirmininke [Vincai] Sakalauskai, nutarimo projekte pasiūlęs žodį „iškeldinti“ pakeisti žodžiu „atleisti“, o tada, kaip jūs teikėtės pareikšti, išvykimas „įvyks automatiškai“.
– Jūs, M[arija] Vitkevičiene, [Šilalės] rajono KGB viršininko žmona, kaip priklauso baigusi pjudymą straipsniu rajoniniame laikrašty [„Dėmės baltame chalate“, Artojas, 1974 VI 12, p. 3–4]. Jūs nusišnekėjot iki to, kad Dalia palaidojo savo motiną rūsyje „iš sektantiškų fanatiškų paskatų“ [tokio teiginio straipsny nėra].
Bet, laimei, Dalios gyvenime buvote ne tik jūs.
„Ir kai jau niekas jokios vilties nebeturėjo, į Trofimovską atvyko Žmogus, kuris išgelbėjo nuo mirties likusius gyvus. Tai buvo gydytojas pavarde Samodurovas, Lazaris Solomonovičius. Jis aplankė kiekvieną baraką, apžiūrėjo ligonius, lavonų štabelius ir pradėjo labai energingai veikti. Drąsiai susirėmė su Trofimovsko viršininkais – sočiais, įmitusiais, vilkinčiais kailinius ir avinčiais untus, ramiausiai siuntusiais mus į kitą pasaulį.
[...] Vasario 9 mes pirmąkart pamatėme Saulės kraštelį. Baigėsi poliarinė naktis. Supratome, kad likome gyvi.
Po mėnesio daktaras Samodurovas išvyko. Girdėjom, kad žuvo fronte. Bet gal tai netiesa? Žemai lenkiamės Jums, Daktare Samodurovai!“
Daktaras Samodurovas išgelbėjo žmones nuo mirties. Daktarė Dalia Grinkevičiūtė, be to, gelbėjo nuo užmaršties lietuvių tremtinių atminimą.
...„Sala dabar tuščia... Gedulinga muzika nesklinda virš sušalusios salos. Bet mano atmintis gyva. Ir man norisi ten pastatyt nors kuklutį paminklą.“
Būtent dėl šito normalaus siekio Dalią persekiojo iki pat mirties, ji neteko darbo, sveikatos, galimybės gyventi savam name.
„Siela pervargo nuo beprasmio niekingo žmonių kankinimo“, – rašė Dalia viename paskutiniųjų laiškų. Dalia Grinkevičiūtė mirė per Kalėdas Kauno ligoninėje.
Niekas iš aukščiau paminėtų neatėjo pas mirštančiąją su atgaila.
Bet Dalia įvykdė savo pareigą. Ji pastatė amžiną paminklą beprotiško žvėriškumo aukoms. Ji pasakoja apie tai, su kuo normalus protas negali susitaikyti.
Dvidešimt puslapių, rašytų krauju, – Dalios kryžius, neštas nuo keturiolikos metų.
Ar atsiras pasauly žmogus, kuris perskaitys tuos dvidešimt puslapių nepravirkęs.
Nebent Dalios kankintojai? Dabar pirmiausia jiems skirtas Dalios Žodis, ir jis pasieks juos. Jis užklups juos netikėtai.
„Kol neperkėliau visų vardų iš atminties ant popieriaus, mane kankina nemiga. Naktimis mane dusino praeitis, stingo pirštai. Bet staiga, parašius pirmas eilutes, siela atlėgo.“
Dalios sielos niekas nebeslegia. Dabar ji laisva. Laisva, kad mūsų siela susigūžtų į kamuoliuką, priimdama savin jos kančią.
Mes visi kalti prieš Dalią. Ji gyveno tarp mūsų. Gydė ligonius, pati sunkiai sirgdama. Rašė mums laiškus, įkvėpdama vilties ir tikėjimo.
Dabar jos nebėra – ir mes kalbam apie ją. Kas mums belieka?

1987 metų gruodžio 25
Toliau, p. 44–47, išspausdinti 1976-ų liepą rusiškai rašytieji DalG atsiminimai, apimantys 1941–1976 metus, – tie minėti dvidešimt puslapių, kuriais remtasi rašant nekrologą, – pirmąkart in extenso. Didesnioji jų dalis, baigiama pasakojimu apie motinos perlaidojimą 1962-ų vasarį, buvo paskelbta rinkinio Память antroj knygoj (Maskva 1977 [samizdatas], Paryžius 1979 [tamizdatas; yra internete pdf formatu, žr. p. 555–566]. Visur kartojamas teiginys, esą šių DalG atsiminimų antroji, mažesnioji, dalis pirmąkart paskelbta žurnale Вильнюс (1990, nr. 3), yra klaidingas.
Lieka neatsakytas vienas svarbus klausimas: kas nekrologo autorius? Viliuos: kol kas neatsakytas. Visokius spėjimus pasilieku sau; jei nepaaiškės, kas rašė, užfiksuosiu priedure.

Prieduras (2021 VIII 19) Nepavyko išsiaiškint, kas nekrologo autorius. — Parašiau el. laišką žurnalo Glasnost’ redaktoriui Sergejui Grigorjancui klausdamas, gal ką prisimenąs apie tą nekrologą, – jokio atsako. Ko dar paklausus? Išgooglinau, kad Dmitrijus Volčekas 1987–1989-ais dirbo žurnalo redakcijoj; parašiau, to paties paklausiau įterpdamas spėjimą, kad gal kas iš maskviškių galėtų būt autorius. Štai atsakymas:
Уважаемый Виргиниюс,
Благодарю за письмо, но, к сожалению, я не могу помочь, это было очень давно, мы получали много материалов по диссидентским каналам. Думаю, что текст был написан в Литве, а не в Москве, но могу и ошибаться. Боюсь, что и Григорьянц не помнит, он пожилой человек, а остальные редакторы уже на том свете.
С уважением,
ДВ
Nerandu, nebesugalvoju, į ką dar iš galinčių žinot, t.y. atsimint, būtų galima kreiptis ir klaust. — Lieka tik pasidalint spėjimu.
Pradžioj ir man dingtelėjo mintis, kad gal tas nekrologas į Maskvą atkeliavo iš Lietuvos. Bet: kas Lietuvoj 1988-ų pačioj pradžioj galėjo turėt tiek drąsos, kad pasirinktų tokią nekrologo formą – išvardint visus skriaudikus? Kai kurie iš jų tikriausiai tebebuvo gyvi (tarkim, Vladas Bartašis, Marija Vitkevičienė)? Juk dar keli mėnesiai turėjo praeit, kol Literatūroj ir mene pasirodė Justino Marcinkevičiaus straipsnis (gegužės pabaigoj), kol buvo paskelbta lietuviška atsiminimų versija (vasaros pabaigoj). Neradau kandidatų į tokius drąsuolius.
Nekrologas atremtas į rusišką atsiminimų versiją, kuri pirmąkart visa ir paskelbta kartu (tik rusiškoj minima pavardė saugumiečio, mėginusio verbuot DalG 1950-ais, – Stankevičius; ir nekrologe paminimas [pagalvojau: ar ne šitas? vienmetis; gal buvo atsiųstas Kaunan atlikt praktikos?]). Nekrologo autorius ar autorė atsiminimus kartu su savo tekstu ir perdavė redakcijai? Labai tikėtina.
Rašant nekrologą pasitelktos dvi citatos iš DalG laiško (ar laiškų), logiškiausia būtų manyt – rašyto (ar rašytų) nekrologo autoriui ar autorei. Jei atsirastų toks laiškas ar laiškai – iškart būtų viskas aišku. Laiškus dažniausiai rašom arba nelabai gerai pažįstamiem, arba palygint toli esantiem gerai pažįstamiem žmonėm; su artimiausiais ne per toli esančiais noris tiesiog pasikalbėt. Nekrologo autorius – kas nors iš ne Lietuvos, su kuo DalG artimai bendravo, kuo pasitikėjo.
Va tokios mintys sukiojos galvoj svarstant, kas galėjo parašyt 1988-ų pradžioj Maskvos neoficialiam leidiny paskelbtą nekrologą.

P.S. Jei jau užsiminiau apie laiškus, tebūnie dar užfiksuota šis tas. — Kol kas pilniausiam DalG tekstų leidime (LRS leidykla, 1997) „Laiškų“ skyrelis  – du puslapiu (278–279). 
Ten esanti laiško poetui Grigorijui Korinui ištrauka – neabejotinai iš jo atsiminimų „Dalė“ (Вильнюс, 1990, nr. 3, p. 137–138). Atsiminimuos yr dar viena, spėtina, ištrauka – iš 1983 X 10, per tėvo mirties metines, rašyto laiško, ir ištisai pacituotas paskutinis laiškelis iš ligoninės („Brangieji mano! / Guliu Kaune, onkologinėj klinikoj... nusilpusi iš bado. Abejoju, ar išgyvensiu. [etc.]“ — Korinas mirė 2010-ais. Kur dabar jo archyvas?
Jo atsiminimuos minimas dar vienas DalG laiškas – „письмо на имя Брежнева, оно было написано на сорока страницах и скорее походило на художественную хронику“ (ir Aldona Šulskytė atsiminimuos jį mini). Turėtų jis būt KGB vestoj DalG byloj (kiek žinau, ji yra LYA; gal tik man keista, kad nė vienas istorikas nesiėmė jos tyrinėt, bent jau nesu skaitęs tokio teksto).
1997-ų knygos iliustracinėj daly galima pamatyt Jelenos Bonner 1983 I 15 rašytą atvirlaiškį Grinkevičiūtei – dėkoja už naujametinius sveikinimus. Pasidomėjau Sacharovo archyve – atsakė, kad pas juos saugomas vienas atvirukas – 1976 XII 15 rašytas sveikinimas Jelenai Bonner su artėjančiais naujais metais.
Turėjo būt laiškų pusbroliui Vitalijui Stacinskiui (mirė 2010). Aplinkiniais keliais paklausiau našlės Tatjanos Zverevos, gyvenančios Prancūzijoj, apie laiškus. Atsakė, kad viską po vyro mirties atidavusi į GULAGo istorijos muziejų Maskvoj. Paklausiau, kas ten yr. Pasirodo, ten tik tai, kas susiję su tėvu, DalG dėde Kazimieru Stacinskiu (neatsakomas klausimas: ar 1941-ais tremiama Pranė Stacinskaitė-Grinkevičienė žinojo, kad jos metais vyresnis brolis sušaudytas kaip „liaudies priešas“?). Gal kam nors gyvas būdamas VitS atidavė pusseserės laiškus? O gal sunaikino savo archyvą? Nežinau.
— Gana, pasak Donelaičio. Šiuokart.