(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2021-07-16

(1271) Visiškai tarp kitko: duomenys Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų galimai išnašai

[Jei pradėjau apie Grinkevičiūtę, dar vienas įrašas; galvoj tupi dar.] Kas skaitęs Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus, neabejoju, prisimena, kam ji dėkoja, kad pati liko gyva, kad ir kiti Trofimovsko tremtiniai liko gyvi:
1943 m. vasary supratom, kad žūsim visi. Mirtingumas pasiekė savo apogėjų. Laikėsi žiaurūs šalčiai, siautė pūgos, ypač įnirtingos prieš poliarinės nakties pabaigą ir saulės pasirodymą.
[...] Artėjo finalas.
Ir kada jokios vilties [niekas] jau nebeturėjo, į Trofimovsko atvyko žmogus, kuris išgelbėjo nuo mirties likusius. Tai buvo gydytojas Samodurovas Lazaris Solomonovičius.
Jis prasigavo į kiekvieną baraką, pamatė visą padėtį, pusgyvius žmones ir pradėjo labai energingai veikti. [...]
Vasaros [= Vasario] viduryje virš horizonto pamatėme mažytį kraštelį Saulės. Poliarinė naktis baigėsi. Patikėjome, kad likome gyvi.
Po mėnesio daktaras Samodurovas išvyko. Girdėjome, kad jis žuvo fronte. Bet galbūt tai netiesa? Žemai lenkiamės jums, daktare Samodurovai. (DalG, Lietuviai prie Laptevų jūros, 1997, p. 173–174)
Seniai galvoj sukiojos mintis: negi negalima sužinot, ar teisingos kalbos sklandė, kad daktaras Samodurovas žuvo fronte? Negi nieko daugiau negalima būtų sužinot apie tą žmogų? Ogi ėmiau ir parašiau el. laišką GULAGo istorijos muziejun Maskvoj: gal jie žino ką nors apie gydytojus, dirbusius tam pragare? Nė pusvalandžio nereikėjo laukt – atkeliavo atsakymas su nuoroda, kurią dukart spustelėjęs galėjau perskaityt (cituodamas kai kurias santrumpas išskleidžiu; nuotrauka iš ten pat):
САМОДУР, ЛАЗАРЬ СОЛОМОНОВИЧ
03.04.1908 — дд.мм.гггг 
Место рождения: Костромская обл., Буйский р-н, г. Буй
Место призыва: Якутский республиканский военный комиссариат, Якутская АССР
Дата призыва: дд.07.1943
Место службы: 17 отдельный моторизованный понтонно-мостовой батальон Забайкальского фронта; Дарасунский воен. санаторий Забайкальского фронта 
Воинское звание: подполковник медслужбы
Награды: медаль «За боевые заслуги», медаль «За победу над Германией в Великой Отечественной войне 1941–1945 гг.», медаль «За победу над Японией»
„Gražesnę“ nei iš tikrųjų, su priesaga, įsiminė DalG daktaro pavardę; sprendžiant iš apdovanojimų, daktaras nežuvo, tik va koks jo likimas po karo, kada mirė – čia nenurodyta. Na, vis šis tas. Žinant tikrąją pavardę, gal net ką nors daugiau išgooglint būtų galima. — Ar, kitąkart leidžiant DalG atsiminimus, prasminga būtų kokią išnašą pridėt, gal komentaruos sakinį kitą įrašyt, – nežinau. Nežinau, ar ta papildoma informacija padėtų geriau suvokt tekstą, – greičiausiai ne, tiesiog kai kurių skaitytojų smalsumas gal būtų patenkintas.

2021-07-12

(1270) Tarp kitko: ką užtikau googlindamas Даля Гринкевичюте, ii

viršelio atvaizdas ir turinys iš čia
1990-ais Maskvos leidykla „Molodaja gvardija“ serijoj „Jaunuomenės biblioteka“ 200 tūkstančių egz. tiražu išleido daugiau kaip 600 puslapių rinktinę Рукописи не горят…: из антологии русской прозы ХХ века  (sudarė ir įžangą parašė rusų emigrantinės literatūros žinovas Olegas Michailovas, 1932–2013). Anotacija:
Книга русской художественной прозы писателей XX века включает произведения, отмеченные в своем большинстве многострадальной судьбой: часть из них написана здесь в Советском Союзе, другие за рубежом. В них аккумулировано время, события, люди, боль и вера человека, драматизм испытаний, выпавших на долю народа в последние семь десятилетий. (iš čia)
Knygos turinys:
Олег Михайлов. Реквием (įžanga)

Солнце мёртвых
Евгений Замятин. Рассказ о самом главном (apsakymas)
Иван Шмелёв. Солнце мёртвых (epopėjos fragmentai)
Иван Бунин. Товарищ Дозорный (apsakymas)
Аркадий Аверченко. Фокус великого кино (apsakymas)
Аркадий Аверченко. Трава, примятая сапогом (apsakymas)
Аркадий Аверченко. Черты из жизни рабочего Пантелея Грымзина (mikroapsakymas)
Надежда Тэффи. «Ке фер?» (apsakymas)
Надежда Тэффи. Из тех, которым завидуют (apsakymas)
Надежда Тэффи. Бестактность (apsakymas)
Александр Куприн. Шестое чувство (apsakymas)
Гайто Газданов. Панихида (apsakymas)

Талисман
Михаил Булгаков. Роковые яйца (apysaka)
Андрей Платонов. Впрок: бедняцкая хроника (apysaka)
Пантелеймон Романов. Родной язык (apsakymas)
Пантелеймон Романов. Святая милостыня (apsakymas)
Пантелеймон Романов. Кулаки (apsakymas)
Варлам Шаламов. Хан-Гирей (apsakymas)
Георгий Владимов. Верный Руслан: история караульной собаки (apysaka)
Даля Гринкевичюте. Часики (apsakymas), р. 428–429
Даля Гринкевичюте. Талисман (apsakymas), р. 429-430

Свечечка
Борис Зайцев. Улица Св. Николая (apsakymas)
Владимир Набоков. Истребление тиранов (apsakymas)
Владимир Набоков. Адмиралтейская Игла (apsakymas)
Юрий Казаков. Свечечка (apsakymas)
Юрий Казаков. Во сне ты горько плакал (apsakymas)
Александр Солженицын. Пасхальный крестный ход (apsakymas)
Александр Солженицын. Матрёнин двор (apsakymas)
Александр Солженицын. Захар-Калита (apsakymas)
Иван Шмелёв. Лето Господне (romano fragmentai)

Библиографическая справка (trumpos autorių biobibliografijos)
Zamiatinas, Buninas, Bulgakovas, Platonovas, Nabokovas, Šalamovas, Solženicynas ... Teffi ir ... Grinkevičiūtė. Kad ir kaip žiūrėsi, nebent tik tematiškai tos dvi DalG miniatiūros, „Laikrodėlis“ ir „Talismanas“,  glunda prie kad ir šioj knygoj skelbiamo Šalamovo „Chano Girėjaus“. Miniatiūros rašytos rusiškai, tačiau Grinkevičiūtę laikyt rusų prozininke – nelabai pagrįsta.
Dabar, kai jau nebėr gyvo šios knygos sudarytojo, vargu ar įmanoma išsiaiškint aplinkybes, kaip ir kodėl joj atsidūrė tos dvi DalG miniatiūros (anksčiau niekur nespausdintos). Jei reiktų spėt, mėginčiau: gal kartais tuos tekstus Olegui Michailovui davė poetas ir vertėjas Grigorijus Korinas (1926–2010), su DalG susipažinęs apie 1975-us Palangoj? Jam 40 puslapių DalG laiškas Brežnevui pasirodė panašus į meninę kroniką, manė, kad turinti talentą: „И я подумал о том, что еще есть время и она скажет свое слово, ей было сорок пять лет, самая лучая пора для творчества“ (žr. GrK atsiminimus apie DalG, Вильнюс, 1990, nr. 3, p. 137–138; dar ir eilėraščių ciklas, skirtas DalG, prie atsiminimų prijungtas). Ar jis skatino DalG imtis kažko panašaus į prozą? Galėjo. Ar DalG galėjo jam siųst savo meninių tekstų bandinius? Galėjo (korespondavo). Ar galėjo po autorės mirties Korinas jos prozos bandinius parodyt Olegui Michailovui? Greičiausiai galėjo. — Bet tai tik minčių dėlionė, niekuo neparemta.
Ką reiktų padaryt – perbėgt akim Рукописи не горят… įvadą ir pasižiūrėt, kokios biobibliografinės pastabos apie DalG pateiktos knygos pabaigoj. Patikrinau per libį.lt, ta knyga yr nacionalinėj bibliotekoj. Po atostogų reiktų nupėdint iki Mažvydo.

2021-07-10

(1269) Tarp kitko: ką užtikau googlindamas Даля Гринкевичюте, i

iena, kai ieškai ko nors gerai žinodamas, ko, – radęs tiesiog sakai sau: tvarka, rasta; kita – kai nusprendi šiaip pagooglint: gal kas įdomaus išnirs, – jei randi, kai ką net atradimu pavadini.
Googlindamas Даля Гринкевичюте radau keletą nežinotų dalykų. Svarbiausias – iki šiol niekur Dalios Grinkevičiūtės bibliografijoj neminėtas (nebent būčiau nepastebėjęs; galimas variantas) nekrologas, paskelbtas netrukus po mirties, 1988-ų pradžioje. — Sergejaus Grigorjanco internetinėj svetainėj užtikau jo redaguoto žurnalo Гласность vieno numerio turinį – nr. 13, 1988. Paskutinės dvi pozicijos: Некролог. Даля Гринкевичюте / Воспоминания Дали Гринкевичюте. 
Kas per žurnalas? Pagal Aleksandro Suetnovo parengtą leidinį Самиздат [1985–1991]: библиографический указатель (Maskva 1992, p. 53), Гласность – 1987–1989 metais kartą ar du per mėnesį ėjęs nepriklausomas (t.y. be Glavlito peržiūros leidžiamas) visuomeninis-politinis žurnalas. Iš viso išėjo 33 numeriai. — Nr. 13 pagrindinė tema – prieš 70 metų Liaudies komisarų tarybos priimtas Dekretas apie cerkvės atskyrimą nuo valstybės ir mokyklos nuo cerkvės (priimtas 1918 I 20 / II 2, įsigaliojo I 25 / II 5), tad galima spėti, kad šis numeris ir pasirodė 1988-ų sausio pabaigoj ar vasario pradžioj.
Ilgokai užtrukau, kol gavau tų publikacijų kopijas. Dėkui Aleksejui M. – rado žmogų, kuris nukopijavo tuos kelis žurnalo, priskiriamo naujajam samizdatui, puslapius. 43-iam puslapy – toks tekstas:
Dalia Grinkevičiūtė (1926[= 1927]–1987)
Atsisveikinimo žodis – atleidimo žodis. Ar bus mums atleista? Dar prieš porą dienų visi tie, kurie kamavo, kankino Dalią Grinkevičiūtę, turėjo galimybę prisipažinti nusikaltę jai. Šiandien – jūs visi pavėlavot:
– Jūs, priėmusieji sprendimą suimti Dalios tėvą Juozą Grinkevičių. Jis mirė iš bado lageryje Sverdlovsko srity Gari kaime. Reabilituotas po mirties.
– Jūs, tą pačią 1941 metų birželio 14-ą suėmusieji Dalios motiną, septyniolikos metų brolį ir keturiolikmetę Dalią.
– Jūs, išsiuntusieji Grinkevičiaus šeimą kartu su kitais keturiais šimtais moterų ir vaikų į negyvenamą salą už poliarinio rato.
„Saloje nebuvo jokių žmogaus pėdsakų: nė vieno namo, žeminės ar jurtos, tik plika tundra, sukaustyta amžino įšalo, į kurią arktinė ekspedicija buvo įkalusi lentelę, kad sala pavadinta ‘Trofimovsku’.“
... „Žmogui ant narų buvo skirta 50 centimetrų. Tai buvo ledo kapas. Lubos – ledas. Sienos – ledas. Grindys – ledas.“
Per pirmąją žiemą „mirė kas antras tremtinys, išvežtas be teismo, tardymo ir kaltės“.
– Jūs, Trofimovsko viršininkai – Mavrinai, Sventicki, Jankovski, Travkinai, Guliajevai, – jūs kalti dėl to, kad žuvo, „išmirė ištisos šeimos: mokytojo Baranausko šešių žmonių šeima; Žygelio šeima, keturi žmonės; iš septynių žmonių Augustino [= Augustinaičio] šeimos liko vienas berniukas; iš septynių žmonių Geidonio šeimos – tik motina; iš penkių Šiurkaus šeimos žmonių – vienas berniukas; iš Markevičiaus šeimos liko dviese – motina ir dukra. Ir taip toliau.“
– Jūs, Kauno tardomojo kalėjimo tardytojai, kurie 1950 metais kankinot ir tyčiojotės iš dvidešimt trejų metų Dalios tik dėl to, kad ji slapčia iš tremties Jakutijoje išvežė mirštančią motiną; kad ji, „kaltu ir kirviu po gabalėlį iškirtusi betonines grindis“, iškalusi kapą gimtųjų namų rūsyje, palaidojo motiną.
– Jūs, KGB darbuotojau Stankevičiau [pavardė minima tik rusiškai rašytuose DalG atsiminimuose], 1950 metais iškankintai, bet nepalaužtai Daliai siūlęs bendradarbiauti su organais ir grasinęs dvidešimčia metų katorgos, jei atsisakysianti.
– Jūs, bevardi saugumo karininke, perskaitęs nuosprendį: „Už pabėgimą iš tremties – treji metai laisvės atėmimo, po to grąžinti į Jakutiją, kur gyveno.“ Jūsų pastangų dėka per Vilniaus ir Maskvos kalėjimus Dalia buvo nudanginta į Unžlagą, Gorkio srities Suchobezvodjės stotį. Išbuvusi trejus metus lagery, jūsų dėka ji tris mėnesius kasėsi per Sverdlovsko, Novosibirsko, Irkutsko, Kirensko skirstomuosius kalėjimus ir 1953-ų rugsėjį grįžo į tremtį Jakutijos ASSR.
– Jūs, partijos Klaipėdos rajkomo darbuotojai, užuot pagal nuopelnus įvertinę Dalios, kaip gydytojos, puikų 14 metų darbą kaimo ligoninėj, užsiėmėte jos persekiojimu.
– Jūs, partijos Šilalės rajkomo pirmasis sekretoriau V[ladai] Bartaši, kuris tęsėt viršuj suplanuotą „vaikymą ratu“– „kol nugriūsi arba paliksi Lietuvą“. Tai jums buvo skirti jau penkiasdešimtmetės, palaužtos fiziškai, bet ne dvasiškai, Dalios žodžiai: „Sekretoriau, nežiūrint į viską, aš jums dėkinga už atvirumą. Paskutiniai mano mirštančios motinos žodžiai buvo: ‘Kodėl mūsų visų keturių nesušaudė prie vagono durų?’ Dvidešimt ketverius metus aš nenorėjau tikėti tais žodžiais, bet šiandien jūsų kabinete aš supratau, kokia be galo teisi ir įžvalgi buvo mano nelaimingoji motina. O dėl jūsų reikalavimo išvykti iš rajono, tai aš jį įvykdysiu, bet tik po to, kai Laukuvą paliks žydų mergaitės Minos Kolonaitės [= Kaganaitės] ir jos motinos žudikai, kurių pavardės trisdešimt metų žinomos kiekvienam, be abejonės, ir jums, ir saugumo organams, bet jų gyvenimas ramus ir jo netemdo joks debesėlis. Be to, savigarba man neleidžia išvažiuoti anksčiau, negu išvažiuos profesionalios prostitutės.“
– Jūs, vykdomojo komiteto pirmininke [Vincai] Sakalauskai, nutarimo projekte pasiūlęs žodį „iškeldinti“ pakeisti žodžiu „atleisti“, o tada, kaip jūs teikėtės pareikšti, išvykimas „įvyks automatiškai“.
– Jūs, M[arija] Vitkevičiene, [Šilalės] rajono KGB viršininko žmona, kaip priklauso baigusi pjudymą straipsniu rajoniniame laikrašty [reiktų rast ir perskelbt tą straipsnį]. Jūs nusišnekėjot iki to, kad Dalia palaidojo savo motiną rūsyje „iš sektantiškų fanatiškų paskatų“.
Bet, laimei, Dalios gyvenime buvote ne tik jūs.
„Ir kai jau niekas jokios vilties nebeturėjo, į Trofimovską atvyko Žmogus, kuris išgelbėjo nuo mirties likusius gyvus. Tai buvo gydytojas pavarde Samodurovas, Lazaris Solomonovičius. Jis aplankė kiekvieną baraką, apžiūrėjo ligonius, lavonų štabelius ir pradėjo labai energingai veikti. Drąsiai susirėmė su Trofimovsko viršininkais – sočiais, įmitusiais, vilkinčiais kailinius ir avinčiais untus, ramiausiai siuntusiais mus į kitą pasaulį.
[...] Vasario 9 mes pirmąkart pamatėme Saulės kraštelį. Baigėsi poliarinė naktis. Supratome, kad likome gyvi.
Po mėnesio daktaras Samodurovas išvyko. Girdėjom, kad žuvo fronte. Bet gal tai netiesa? Žemai lenkiamės Jums, Daktare Samodurovai!“
Daktaras Samodurovas išgelbėjo žmones nuo mirties. Daktarė Dalia Grinkevičiūtė, be to, gelbėjo nuo užmaršties lietuvių tremtinių atminimą.
...„Sala dabar tuščia... Gedulinga muzika nesklinda virš sušalusios salos. Bet mano atmintis gyva. Ir man norisi ten pastatyt nors kuklutį paminklą.“
Būtent dėl šito normalaus siekio Dalią persekiojo iki pat mirties, ji neteko darbo, sveikatos, galimybės gyventi savam name.
„Siela pervargo nuo beprasmio niekingo žmonių kankinimo“, – rašė Dalia viename paskutiniųjų laiškų. Dalia Grinkevičiūtė mirė per Kalėdas Kauno ligoninėje.
Niekas iš aukščiau paminėtų neatėjo pas mirštančiąją su atgaila.
Bet Dalia įvykdė savo pareigą. Ji pastatė amžiną paminklą beprotiško žvėriškumo aukoms. Ji pasakoja apie tai, su kuo normalus protas negali susitaikyti.
Dvidešimt puslapių, rašytų krauju, – Dalios kryžius, neštas nuo keturiolikos metų.
Ar atsiras pasauly žmogus, kuris perskaitys tuos dvidešimt puslapių nepravirkęs.
Nebent Dalios kankintojai? Dabar pirmiausia jiems skirtas Dalios Žodis, ir jis pasieks juos. Jis užklups juos netikėtai.
„Kol neperkėliau visų vardų iš atminties ant popieriaus, mane kankina nemiga. Naktimis mane dusino praeitis, stingo pirštai. Bet staiga, parašius pirmas eilutes, siela atlėgo.“
Dalios sielos niekas nebeslegia. Dabar ji laisva. Laisva, kad mūsų siela susigūžtų į kamuoliuką, priimdama savin jos kančią.
Mes visi kalti prieš Dalią. Ji gyveno tarp mūsų. Gydė ligonius, pati sunkiai sirgdama. Rašė mums laiškus, įkvėpdama vilties ir tikėjimo.
Dabar jos nebėra – ir mes kalbam apie ją. Kas mums belieka?

1987 metų gruodžio 25
Toliau, p. 44–47, išspausdinti 1976-ų liepą rusiškai rašytieji DalG atsiminimai, apimantys 1941–1976 metus, – tie minėti dvidešimt puslapių, kuriais remtasi rašant nekrologą, – pirmąkart in extenso. Didesnioji jų dalis, baigiama pasakojimu apie motinos perlaidojimą 1962-ų vasarį, buvo paskelbta rinkinio Память antrojoj knygoj (Maskva 1977 [samizdatas], Paryžius 1979 [tamizdatas; yra internete pdf formatu, žr. p. 555–566]. Visur kartojamas teiginys, esą šių DalG atsiminimų antroji, mažesnioji, dalis pirmąkart paskelbta žurnale Вильнюс (1990, nr. 3), yra klaidingas.
Lieka neatsakytas vienas svarbus klausimas: kas nekrologo autorius? Viliuos: kol kas neatsakytas. Visokius spėjimus pasilieku sau; jei neaaiškės, kas rašė, tada užfiksuosiu kaip P.S.