(1319) Užparaštė, lvi: poros laiškų komentarai + JonM laiškas vg [ir digresija]

— pernai, minint Jono Meko 100-metį, „Dominicus lituanus“ išleido Ramūno Čičelio sudarytą knygą Draugystė: Jono Meko ir Antano Naujokaičio laiškai. Neapsisprendžiu, kaip suformuluot kitą sakinį; ai, tebūnie toks, susireikšminęs: kaip kelių JonM knygų, išleistų „Baltų lankų“, redaktorius, galiu šį tą patikslint, pakomentuoti.

1

Vienam laiške (p. 93–94) esu net pavarde paminėtas:

be datos

Jonai!

Tai jau išleido abi knygas iš karto – „Dienų raštus“ ir „Tris draugus“. Buvo pristatymas, kalbėjo tuo laiku į Vilnių atvažiavęs Almus Šalčius, kalbėjo Landsbergis ir kiti.

Dabar leidykla (Žukas) sako, kad pats laikas leisti Tavo dienoraščius „Be vietos“. Ar galėtum man kaip nors visus tos knygos rankraščius atsiųsti, perduoti? Reikėtų jau dabar rengti. Kad leidykla galėtų savo darbą rikiuoti, ar negalėtum man laišku ar faksu trumpai pranešti, ar sutinki ir kada galėtum tos knygos rankraščius pasiųsti. [...]

Kažin, kaip Tau atrodys Daliaus parvežtos Tavo knygos? Aš, pamatęs išleistus „Dienų raštus“, sutrikau – gi nuotraukos ne taip sudėtos, kaip buvo Tavo rankraštyje. Kodėl taip padarė – nesuprantu. Argi galėjo biržietis Gasiliūnas taip padaryti. Jis viską rikiavo, jis buvo redaktorius – visa knygos valdžia. „Trys draugai“ – vienur pavardės tokios, kaip reikia, o greta – jau sulietuvintos, iškraipytos. Kam vis ką nors keisti, padaryti kitaip, negu autoriaus – nesuprantu. „Tris draugus“ labai gerai perka, giria. O kitas dvi („Laiškai iš Niekur“ ir „Semeniškių idilės ir Reminiscencijos“) jau seniai išpirko. Aš – prieš bet kokį įsikišimą, taisymus, „tobulinimus“ to, ką autorius parašė. Jei dar man nepakėlei skrybėlės atsisveikinimui (už visokias nuodėmes ir nusižengimus) ir atsiųsi rankraščius, tai jei nori, kad kuo mažiau būtų intervencijos (įsikišimo) į knygą, pridėk savo raštelį Žukui, kad pavedi tik man knygą redaguoti. Čia Tavo valia.

[...]

Sėkmės Tau Tavo darbuose.

Ant.

— patikslinimas ir kelios pastabos — (a) Laišką galima apytiksliai datuot (žr. dešinėj pridėtą kvietimą) – rašytas greičiausiai kitądien po pristatymo, tad [~ 1998 X 20]. — Prieš pastabas apie redaguotas knygas, šis tas apie Antaną Naujokaitį – Jono Meko reikalų patikėtinį, moderniau tariant, jo literatūros (bet ne tik) agentą. Nuostabus žmogus buvo. Jei ne jis, nebūt atsiradę Laiškai iš Niekur. Ir apskritai – daug menkiau būtų su Meku Lietuva pažįstama. Ėjo, siūlė, tarėsi, derino; skleidė. Taip darė, nes tikėjo Joną Meką esat didį (aišku, tai tik nuomonė). Mano supratimu, iš šitos nuostatos ir plaukė jo manymas, esą skelbiant Meko tekstus nieko nedera taisyt, „tobulint“;  be to: ar ginklanešys gali sau leist tokią prabangą – abejoti? Toliau apie laiške minimas knygas. — (b) Apie Dienų raštus. Knygos rankraštis yra viena, o maketas – kita; ypač kur atsiduria „iliustracijos“ maketuojant – ten, kur maketuotojui atrodo logiškiau dėt; tuolab kad šitoj knygoj „iliustracijos“, t.y. nuotraukos, atspindinčios Meko gyvenimo kelią, tiesiogiai nesusiję su konkrečiais eilėraščiais; eilėraščiai eina chronologiškai, nuotraukos – pagal tą patį principą. Toks aiškinimas gali pasirodyt ęsąs teisinimasis; ne, tai tik paaiškinimas. Knygos maketą, prieš jam iškeliaujant į spaustuvę, matė pats autorius, ką nors keist nepageidavo, vadinas, viskas gerai. O AntN, atnešęs Dienų raštų rankraštį leidyklai, knygą pamatė tik jai išėjus. Beje, atsakydamas į šį laišką (1998 XI 1) Mekas neužsimena apie jokį raštelį Sauliui Žukui, kad kitas jo knygas pavedąs redaguot AntN-čiui [ir Žmogų be vietos redagavau]. — (c) Dėl Trijų draugų, iš angliško rankraščio verstų Aušros Simanavičiūtės (Čižikienės). Tiesa sakant, perskaitęs šitą laiško gabaliuką – sutrikau: velnias, gal išties kas nors ten negerai? Ištraukiau knygą iš lentynos, pasižiūrėjau: viskas ten gerai, net „per gerai“ (vyrų asmenvardžių nominatyvai be galūnių); vienintelis asmenvardis, esantis ir viršely, sulietuvintas, t.y. atlietuvintas – ne George Maciunas, kaip rašoma angliškai, o Jurgis Mačiūnas.

2

Kitam laiške (p. 99) JonM piktai rašo apie „juos“, kalbos vadovėlintojus:

be datos

Antanai,

blogi reikalai su šitom korektūrom. Jie nori pakeist mano rašymo ritmą, pauzes, [rankraštyje neįskaitoma – sud. past.]. Jie nori mane suvadovėlinti. Bet tas jiems pavyks tik po mano mirties... O dabar, Antanai, aš viską uždedu ant tavo pečių, [rankraštyje neįskaitoma – sud. past.] negalės spausdint nieko be mano antspaudo, taip sakyt. Jeigu ne, trauksiu teisman užu sudarkymą mano dienoraščių, mano kalbos.

Šitaip: aš priimsiu jų pakeitimus, bet jie turės man įrodyt, atvejis po atvejo, kad aš neteisus: kad jie rašytojai, o aš tik šiaučius.

Problema, aš jaučiu, yra ta, kad jie nesupranta mano kalbos, rašymo ritmo. Jiems kabliukas čia tik gramatinis skirtukas, o man visai ne. Aš naudoju kablelius ritmui, pauzėms, kaip poezijoj. O tas jiems nesuprantama. Jie akademikai. O aš spjaunu ant akademikų!

Jie net taiso laiškų tekstus, laiškų, kurie buvo rašyti Budavui, pavyzdžiui, jau prieš penkiasdešimt metų, to laiko kalba. Jie nori perrašyt tuos laiškus šios dienos kalba. Nesuprantu, kur jų galvos.

Darbas prie „Žmogus be vietos“ laikinai sustojo, nes be mašinėlės aš kaip be akių. [...]

Tai tiek šiam kartui, nes labai vėla naktis.

Linkėjimai visiems pažįstamiems.

Jonas

— duomenys išnašai — Kokias korektūras JonM turi omeny? Savo nervuotų dienoraščių pradžios. Gavęs pradžią, AntN ištrauką (1948–1949) pasiūlė Metams. Žurnalas (stilistė DG) parengė tekstą taip, kaip rengdavo kitus. Iš laiško matyt, kad toks parengimas autoriui netiko. Ištrauka vis dėlto buvo paskelbta (1999, nr. 12), su prierašu: Dienoraščių kalba netaisyta – Red. — Laišką galima būtų datuot [1999 X?].

„Baltos lankos“ Žmogų be vietos išleido 2000-ais; prierašo, koks buvo Metuos, nėr; Būdavas su ū.

3

Esu redagavęs ne tik JonM, ir kitų (jų knygas leidžiant – gyvų) ne Lietuvoj gyvenusių žmonių tekstus (Alfonso Nykos-Niliūno, Žibunto Mikšio), neatsimenu kilus kokių konfliktų. Pirmoji Meko knyga, kurią peržiūrėjau ir surašiau pastabas, buvo 1997-ais „Baltų lankų“ išleistos Semeniškių idilės ir Reminiscensijos (dvi knygos vienoj, dar ir pirmo Idilių leidimo su Vytauto Adamkevičiaus iliustracijom, išėjusio 1948-ais Kassely, kopijos pridėtos). Tų IX 25 baigtų rašyt pastabų buvo 5 lapai, išsiuntėm faksu; atsakymą gavom IX 30: prie vienų pastabų prirašė sutinkąs, prie kitų – „palikit kaip yra“; į vieną (kad vis dėlto Reminiscencijos, o ne Reminiscensijos) niekaip nesureagavo, tad liko kaip buvo 1972-ais New Yorke išėjusios knygos viršely (net plg. ratio – racija, ne rasija nesuveikė).

Manau, redaktorius su autorium tiesiog turi pasidalint mintim, kylančiom skaitant tekstą; jas formulot kaip abejones (pagrįsdamas, kodėl abejoja), kaip klausimus – ir viskas vyks sklandžiai. Paskutinis žodis – autoriaus, ir visai nesvarbu, ką apie jį, paskutinį žodį, mano redaktorius (geriausia tą nuomonę ir pasilikt sau).

Kartu su reakcijom į pastabas atėjo ir Meko laiškas (kopija dešinėj). — Kas pakels šuniui uodegą, jei ne jis pats?

P.S. Šyptelėjau skaitydamas sakinį Draugystės sudarytojo pratarmėj:

Publikuojami laiškai redaguoti minimaliai, daugiausia taisant nenorminę skyrybą. (p. 6–7)

Abu laiškų autoriai mirę, knygos maketo jiems rodyt nebereikia; tikimybė, kad bus sureaguota pasitelkus nenorminę leksiką, lygi nuliui. 

[Dar norėjau šį tą užfiksuot apie Marijaus Gailiaus rašinį „Kautynės dėl poetų, arba Paskutinis priespaudos atodūsis“, kur bemėginant suprast save per Justiną Marcinkevičių vožtelima Mekui (pradžioj visi visą tekstą galėjo perskaityt [atsispausdinau], dabar tik 15min prenumeratoriai, tad pacituosiu, kas labai dideliu šriftu buvo užrašyta: „Jeigu tai tiesa, kas iškilo aikštėn, tai J. Mekas ne tik prisitaikė, bet ir buvo angažuotas tironijos dalyvis ir propagandistas, tik jau kitos – nacių.“); tik tiek: arba MarG neskaito 7 meno dienų, arba atmintis trumpa, nes ne tik angliškai apie Michaelio Caspero mestą kaltinimą rašyta, ir lietuviškai; Agnė Narušytė praeitą rudenį rašė:

Į sceną išėjus olandų kino režisieriui ir rašytojui Peteriui Delpeutui, atmosfera pastebimai įkaito. Gal ir todėl, kad auditorijoje žmonės jau nebetilpo. Traukė ne tik kalbėtojas, bet ir tema – Jonas Mekas ir jo skandalas. „Nuo studijų laikų labai žaviuosi Jonu Meku (1922–2019), – pradeda Peteris, – todėl buvau labai sukrėstas, kai 2018-ųjų birželį istorikas Michaelas Casperis žurnale „The New York Review of Books“ pareiškė, kad Mekas sąmoningai pamiršo arba neteisingai pateikė informaciją apie 2400 žydų nužudymą 1941-ųjų rugpjūčio 8 d. jo gimtuosiuose Biržuose. Casperis nerado jokių įrodymų, kad Mekas būtų dalyvavęs šiose žudynėse. Jis ragino atsakyti ne tiek dėl jo veiksmų, kiek dėl savo atminimo: Mekas „pamiršo“ tai, ko neturėjo pamiršti.“ Peteriui – kaip ir daugeliui Meko gerbėjų – iškilo dilema: pasmerkti ar išteisinti? Jis ėmėsi tyrimo. Nuvyko į Biržus, į aplinkinius kaimus ir patyrė vakariečiams neįprastas tuščias erdves tarp gyvenviečių. Perskaitė Meko tekstus ir rado užuominą į Astravo kaimą, kuriame ir įvyko žudynės. Mekas rašė negalįs galvoti apie ten glūdinčias juodumas. Kaltas ar ne? [čia paties PetD pernykštis tekstas] („Tik dienoraštis: tarptautinis fotografų simpoziumas ‘Nida. Sutikti fotografiją’“, 7MD, 2022 IX 23, nr. 29, p. 8) 

Panašiai šito kaltinimo esmę suprato ir Robertas van Vorenas: „... he is guilty because he doesn’t remember, distorts his own memory, or refuses to remember what happened at a time when he was nineteen years of age. In other words: his guilt is compliance.“ (Galima pasiskaityt ir ilgą Karolio Vyšniausko pokalbį el. laiškais su MichC.)

„Quo vadis, skaitytojau, lietuvi?“ klausia MarG. – Tik jau ne ta kryptim, kokia siūloma, – apie dalykus spręst neįsigilinus, pateikiant kaip sensaciją.]

(1251) Iš atostogų: Semeniškių naujosios kapinės

dešinė Semeniškių naujųjų kapinių pusė
(atsimenu, ant betoninio stulpelio pasilipęs fotografavau)

Paskutinė atostoginės išvykos diena (VII 23) labai tiršta buvo: Obeliuos – Laisvės kovų istorijos muziejus, tada į Ilzenbergo dvarą pačiam palatvijy (sūris su spanguolėm labai skanus), o iš ten jau Semeniškių link. Pervažiavus Papilį, ėmiau galvot: na, kapinės turėtų būt ne per didžiausios, peršukuosim ir rasim, kur prieš metus parvežtą Joną Meką palaidojo; važiuodami aplenkėm keleivinę – autobusą, kitaip sakant. Važiuojam, po kairei kapinės, prie jų – moteris; išlipęs dar sėjau paklaust, kur Mekų kapai; įėję sukit į dešinę; ir privažiavo autobusas, pasirodo, čia ir sustoja – vos spėjau padėkot.

Jau kaip reikalas popiet buvo: saulė po truputį žemyn, ir jokio vėjelio; tokia tyla ir ramybė – nepapasakosi, tik įvardint gali. Įeini pro vartelius, suki dešinėn pirmu taku ir eini iki trečios nuo krašto eilės; ten keturi Mekai ir dvi Mekienės ilsis; iš dešinės pradedant: brolis Petras (1915–1995), brolienė Ona (1921–1978), brolvaikis Milvidas (1945–1960; „Nieks nepasakė / kad žemėje tu / svečias kad gy / venti teks taip / neilgai“ – suvažinėjo girtas šoferis), JonM (1922–2019) ir tėvai – Povilas (1870–1957) ir Elzė (1887–1983). Pagalvojau tada: o Adolfas (1925–2011) tikriausiai negrįš, gal ir nenorėjo. Mekų vyresniųjų antkapy iškalta: „Ilsėkitės ramybėje / tarp ošiančių pušų / Liūdi vaikai“. Pušys aplink kapines tąsyk tylėjo; ir kalbėtis norėjos kažkaip beveik pašnibždom.

P.S. Jau važiuojant Biržų link, vėl pervažiavus Papilį su dviem bažnyčiom, paklausiau draugės: žinai, kuo skirias katalikų ir reformatų bažnyčios? – mažesnės? kuklesnės? – katalikų visos su titulais, o reformatų – tik vietovardis pavadinimo pradžioj; nežinau, ar yr prasmės tai turėt omeny apie katalikus ir reformatus, žmones, galvojant.

— bene skaudžiausiai, o gal net pikčiausiai, kad ir pridengdamas kokiu juokeliu, Jonas Mekas reaguodavo, jei kas šnekėdamas ar rašydamas pasakydavo ar parašydavo ne Semeniškiai, o Semeliškiai ar Semeliškės; atsimenu, vienąkart (ar ne Literatūroj ir mene į tokią kliurką reaguodamas) net buvo išlinksniavęs: Semeniškiai, Semeniškių, Semeniškiams etc. Su šypsena į tokius JonM atitaisymus žiūrėdavau; žinau, kad žmonėm maišos n ir l: jau seniai nebereaguoju, jei kas pavadina Virgilijum, ne Virginijum. — Kodėl prisiminiau šitai? Pernai Kultūros baruos per kelis numerius ėjo Kazio Sajos prisiminimų apie žmones gabaliokai „Juos šiek tiek pažinojau“. Nr. 7/8 ir apie Joną Meką buvo: kaip 1967-ų pabaigoj JAValstijose lankydamasis su broliais Mekais pirmąkart susitiko; grįždamas, aišku, vežės ir knygų.

„Semeliškių idilės“ ir Vytės Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas“ buvo vienintelės knygos, kurių Maskvos oro uoste nekonfiskavo saugumiečiai. [...]

Jonas Mekas prašė, kad „Idiles“ [greičiausiai 1955-ais Brooklyne Aidų išleistas] perduočiau jo motinai. Jau turėjau automobilį, todėl vieną dieną, aplankęs tėvų kapus prie Pasvalio, nusprendžiau pasukti Biržų link – paieškosiu Semeliškių. Radau apnykusį kaimą ir sodybą, kurioje šeimininkavo Mekų mama, iš veido ir pagal būdą labai panaši į sūnų Joną.

Pasodinusi mane galustalėj, paprašė, kad iš tų „Idilių“ šiek tiek paskaityčiau [o Saja geras skaitovas, tikrai; jei kas esat girdėję, kaip savo kokį apsakymą skaito, manau, pritarsit]. Klausėsi, jaudinosi ir mano gimtąja tarme vis kartojo:

– Kaip jis viską atamena... Viską, viską.

Taip visą poemą ir perskaičiau. Netrukus apie savo apsilankymą Semeliškėse parašiau Jonui Mekui. O jis savo poetiškame, šiek tiek gal net perdėtame padėkos laiške užsiminė, kad esu jau penktas žmogus, kuriam jis dovanoja savo pirmąją knygą, prašydamas perduoti ją Mamai.

Apie sūnų Adolfą ji manęs kažkodėl nieko neklausė. Gal šis neįrodė, kad irgi viską atamena? (p. 90–91)

Matyt, ir atsiminimus prieš publikuojant skaičiusiam žurnalo redakcijos žmogui neužkliuvo Semeliškės; būt atkreipęs atsiminimų autoriaus dėmesį – argi būtų prieštaravęs prieš tokius pataisymus? Bet iš esmės žiūrint, juokai tas apsirikimas dėl vietovardžio; ne vieta, o kaip žmonės prisiminti svarbiausia. [Patikslinimas (2022 IX 29) Ne per seniai „Alma littera“ išleido naują Kazio Sajos knygą Pėdsakai: Tiesos ir prasmės gyvenime beieškant. Skyrely, besivadinančiam taip pat kaip publikacijų ciklas Kultūros baruos, – „Juos šiek tiek pažinojau“, yra ir tekstas apie Joną Meką (p. 109–111). Čia viskas gerai: knyga – „Semeniškių idilės“, Meko gimtinė – Semeniškiai. Pagalvojau: ar pats rašytojas pastebėjo apsirikęs, ar redaktorė Bronė Balčienė atkreipė dėmesį į apsirikimą? Didesnė tikimybė, manau, kad antras variantas.]

— — Semeniškių senųjų kapinių, kur lyg ir turėtų būt palaidotas Edvardas Jokūbas Daukša (jį, eiles rašiusį biržietiškai ir lenkiškai, bene pirmoji rimtai pristatė Rokiškio senosiose kapinėse palaidota Regina Mikšytė), nebesiekėm, nes dar vienos kapinės tądien laukė – Biržuos Liepų gatvės gale (privatus susitikimas). Apie Semeniškių senąsias pasiskaityt galima – prieš dešimtmetį a.a. Jonas Dagilis (1934–2019) Šiaurės rytuos yra rašęs.

(1123) Dėl juoko: sapnas su menotyrininke

maždaug taip sapne atrodė viršelis
(šriftų santykis harmoningesnis buvo)

Litexpo rūmai, knygų mugė. Stumia mane, sėdintį vežimėly (tokiam pat kaip Antaną Sutkų per MoMeMu atidarymą), anūkė į pirmos knygos pristatymą. Staiga prieky išdygsta nė lašo įsivaizduoto žavesio nepraradusi Aistė Paulina Virbickaitė:
– Labą dieną, Virginijau, sveikinu. Jau nusipirkau, viršelis patiko, toks minimalistinis, prancūziškas.
– Na, iki idealo, kokį įsivaizdavo Žibuntas Mikšys, toloka, – tuštybės apimtas imu pliaukšt prisiminęs, kaip Mikšys kelis, jei ne keliolika kartų vis tobulino savo Trijų kelionių viršelį.
– O čia yra apie Baltušį? Atsimenu, prieš kokį dvidešimt metų google+ žadėjot kažką pacituot.
– Yr, rasit.[*]
– Seneli, o kur tas tavo knygos pristatymas bus?
– 5.2.
–Bet tai čia antram aukšte.
– Atleisk, leidėjas dėl vietos tarės.
Ir tempia mane su tuo vežimėliu laiptais į viršų anūkė (ir iš kur tiek sveikatos turi? – galvoju), menotyrininkė kelią skina, o man taip gėda, taip gėda, ir paskutiniais žodžiais, tik nebeatsimenu kokiais konkrečiai, bet lietuviškais, save keikiu, kurių velnių sutikau su pasiūlymu išleist bent vieną knygą, kurios viršely būt užrašytas —vg— asmenvardis; anūkė klupteli, paleidžia vežimėlį, ir verčiuos aš nuo tų laiptų, atsimenu, bliat’ pasakyt dar suspėjau – ir nubudau.
------------------------------------------------------------------
* Spėju, toj knygoj galėjo būt maždaug toks gabaliukas:

Baltušis, Juozas, rašytojas, turėjęs stiprų pasakotojo talentą; 1909–1991; tėvo pavardė buvo Juozėnas, pakrikštytas Albertu; Baltušis – krikšto tėvo pavardė. — Kas per žmogus buvo? Atvažiavo kartą Baltušis su žmona aktore Monika Mironaite pas tokį Adomą Petrauską (Uoginiuos, Kupiškio rajone, gyvenusį ir muziejų sovietmečiu savo namuos įkūrusį) pasveikint su jubiliejum; kelis kartus prie stalo kalbėjo, jubiliatui toks pakalbėjimas atminty liko:

Kreipiuos, Adomai, į tave ir tavo svečius. Noriu truputėlį pasakyti apie save. Mano žmonos gerai žinojo, kad Baltušiui neduok vieną dieną valgyt – nieko, antrą dieną – nieko, trečioj dienoj duok Baltušiui kalbėt – ir Baltušis bus patenkintas. Tai būkit ir jūs patenkinti ar bent nuduokit, kad esat patenkinti, kai aš kalbu. (cit. iš: Edita Taraškevičiūtė, „Adomo sodyba“, Laisvas žodis, 1991 IX 21, nr. 87, p. 3)

Žodžiu, neduok pavalgyt, duok pašnekėt (bet tai tik vaizdingas posakis, maistą spec. parduotuvėj pirkdavo; sovietmečio pabaigoj, kai ten asortimentas tapo panašus kaip paprastose krautuvėse, buvo supykęs); ir nepakęsdavo, jei jo kalbos kam nors nepatikdavo. Ir prisišnekėjo Atgimimo laikais, kai jau žmonėm nebereikėjo nuduot, kad visi viskuo patenkinti. Ėmė dauguma ir nusprendė, kad Baltušis prieš nepriklausomą Lietuvą. Ir nusivylė, supyko skaitytojai: dalis žodžiu ar raštu protino, o kas labai labai supykęs buvo, turėtas knygas net pradėjo nešt prie rašytojo durų.
Iš jo knygų Sakmę apie Juzą tikrai vertėtų perskaityt. Jei koks užsienietis prašytų kokio gabaliuko iš Baltušio, galima būtų pasiūlyt šitą (su įvadėliu, kad 1964-ais buvo nuskraidintas pasižiūrėt Amerikos, o grįžęs parašė įspūdžių knygą, buvusią labai populiarią, galima sakyt, bestseleris buvęs):

Užmerk akis, skaitytojau, ir valandėlę įsivaizduok kolosalinę kepeninę dešrą, sudėtą vis platėjančiomis ringėmis aukštyn, maždaug iki vienuolikos ar dvylikos normalaus namo aukštų; kur susisiekia ringių tarpai, ten prakirsti langai, nematomi iš lauko pusės, bet šviesą vis dėlto įleidžiantieji vidun; pastato viršus užsibaigia plokščiu stogu, taip pat nematomu iš apačios. Ar įsivaizdavai? Tai čia tau ir bus Solomono Gugenheimo vardo moderniojo meno muziejus. Pastatė jį, šitą muziejų, pats Solomonas, milijardierius ir moderniojo meno entuziastas, pasiryžęs savo milijonais įrodyti pasauliui neįrodomą dalyką: abstrakcionizmas esąs toks menas, kuris vienas ir teatspindi pasaulį ir žmogų, pastarojo išgyvenimus, jo vidinį pasaulį, jo prasmę ir reikšmę Žemės planetoje ir, žinoma, kosmose. (Tėvų ir brolių takais, 1967, p. 44–45)

(Po citatos pokalbį būtų galima sukt [per New Yorką ir lietuvių kulinarinį paveldą] link avantgardinio filmininko ir kt. Jono Meko, kuriam skaniausias valgis – bulviniai blynai etc.)

(1118) Iš popieryno, li: Mekas ir Pessoa

ormandijoj vykstančiam Šiaurės šalių kultūrų festivaly „Les Boréales“ 2003-ių lapkričio pabaigoj Lietuva turėjo galimybę pristatyt savąją („iki šiol reprezentatyviausias Lietuvos kultūros pristatymas Prancūzijos publikai“, pasak tuolaikinės kultūros ministrės Romos Žakaitienės, l. keistai pavartojusios tą tarsi būdvardžio aukščiausią laipsnį).
Iš New Yorko buvo atskridęs ir Jonas Mekas, nes išėjo jo Laiškai iš niekur prancūziškai ir angliškai – Lettres de Nulle Part = Letters from Nowhere (vertė Marielle Vitureau ir Laima Sruoginis [dabar Vincė]). Valdas Papievis Paryžiuj pakalbino Meką. Kai pirmąkart skaičiau tą pokalbį, atsimenu, buvau užkliuvęs už Meko nuomonės apie kūrinius, parinktus novelių antologijai Des âmes dans le brouillard[*], o šįkart už kitko:

Ant tavo stalo matau Pessoa knygą...
Taip, dabar skaitau Pessoa knygą. Jis yra praeito šimtmečio portugalų poetas. Geriausias pastarųjų šimto metų portugalų poetas. Bet jo prozos aš nebuvau skaitęs. O čia, Paryžiuj, radau porą knygų. Čia – jo dienoraštis. Ir aš jį skaitau, lyg skaityčiau save. Jis buvo žinomas taip, kaip aš, jis net pasirašydavo trim keturiom pavardėm. O aš nepasirašau skirtingom pavardėm, bet mano visas gyvenimas suskilęs į kelias dalis. Literatūra, poezija, kinas, kuratorius, žurnalai... Aš nupiešiau net savo gyvenimo ir darbų medį. Ir čia tiek daug šakų...
Sakau, kai aš skaitau Pessoa, tai lyg skaityčiau savo paties dienoraščius. Labai keista. Jo dienoraščiai labai panašūs į mano. Net pavadinimas šitos knygos – „Neramumo knyga“. O mano dienoraščiai – „nervuoti dienoraščiai“. Beveik tas pats. Kai pastebėjau šitai, tariau sau, aš turiu būtinai nusipirkt šitą knygą. (Literatūra ir menas, 2004 V 7, nr. 19, p. 3)

Na, vienas skirtumas vis dėlto aiškus net nieko neskaičius: Fernando Pessoa (1888–1935) buvo išgarsintas post mortem. — Meko Žmogaus be vietos (2000) 4-am puslapy įrašytas —vg— asmenvardis, dar atsimenu, kas tam dienorašty rašoma, o Pessoa lietuviškai tik eilėraščių tesu skaitęs (2009-ais išėjo Nijolės Simonos Pukinskaitės versta rinktinė; Arvydas Makštutis jo ezoterinių eilėraščių yra išvertęs, buvo Metuose); humanitas.lt siūlo Meko Paryžiuj pradėtą skaityt Livro do Desassossego angliškai už 15 eurų; ne, 544 puslapiai net rusiškai per daug būtų, ką jau ten angliškai; lauksiu, gal sulauksiu lietuviškai; vilties lyg ir yr: viena iš LLVS ekspertų, 2016-ais rinkusių geriausias praėjusių metų verstines knygas, Rūta Šlapkauskaitė, be kita ko, pasakė: „Viliuos, kad nereikės ilgai laukti ir Fernando Pessoa romano ‘Nerimo knyga’ vertimo.“ (Šlapkauskaitė: romanas, Mekas: dienoraštis; ir prisiminė, ką 2001 IV 24 užsirašė Sigitas Geda: „...Tagebuch Roman – dienoraštinis romanas. M. Roduner priskiria prie jų ir J. Savickio „Žemė dega“. Lietuviai galėtų įsivesti šį terminą“, ŠA, 2003 X 11, nr. 38, p. 5.)
— desassossego/disquiet/neramumas?/nerimas?/nerimastis?/??? Knyga nepakajaus, taip reiktų išverst :) — George’as Steineris, rašydamas apie The Book of Disquiet, yra pavadinęs Pessoa „a Portuguese teacher of Zen“; ar gali būt budistas nervuotas, kaip kad Mekas nurodė savo dienoraščių paantraštėj? Gal lietuviškas gali? — —
--------------------------------------------------------------------------------
[* „Per daug tame rinkiny naivių personažų. Visi tiktai geria, visi jie kvailiai, ne per daug protingi. Išimtis – gal trys, keturios, penkios novelės. Matai, jeigu rodai nenormalius, idiotus, tai turi būti kas nors literatūriškai įdomaus. Bet nėra, jos yra labai paprastai parašytos. Net ir Algirdo Landsbergio, kuris yra vienas įdomiausių savo formos ieškojimais, į knygą įdėta novelė yra apie idiotą, kurio paveikslu kritikuojamas komunizmas, Sovietų Sąjunga. Bet jeigu kritikas yra idiotas, tai kokios tada išvados? Negali juk tada į tą ironiją ir kritiką žiūrėti rimtai. Mano nuomone, Landsbergis yra parašęs ir kur kas geresnių novelių. Šita novelė buvo klaidingai parinkta. Pati jos esmė yra klaidinga. Į pagrindinį personažą negali rimtai žiūrėti. Jis toks... toks... beveik idiotas. Niekas nedraudžia rašyt apie idiotus, bet tada turi būti Dostojevskis“ (p. 2).]
P.S. (2018 XII 15) Lietuvos kultūros instituto svetainėj šniukštinėdamas sužinojau, kad šįmet festivaly visos trys Pabaltijo sesės in corpore – LT, LV ir EE, kaip mininčios savo 100-mečius, – buvom pristatomos. Bent jau šio Normandijoj vykstančio festivalio rengėjams Lietuva be Meko, matyt, nebeįsivaizduojama: vakar užsidarė paroda, kurios pavadinimas – asmenvardis; XI 17 buvo jo kino retrospektyva ir Jackie Raynal dokumentinio filmo Reminiscences of Jonas Mekas (2015) peržiūra. — Mes vis literatūrą kaip reprezentantę įsivaizduojam, o prancūzam, atrodo, įdomesnis le septième art – cinéma (ir Mekas pristatomas pirmiausia kaip „figure du cinéma underground il a révolutionné le cinéma avec ses ‘journaux intimes filmés’“; kaip écrivain irgi paminimas, bet tarsi tik tarp kitko; VLE-joj JonM įvardijamas kaip „Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių poetas, kinematografininkas, kino kritikas“; kodėl tik JAV? Semeniškių idiles parašė būdamas DP Vokietijoj, pirmąkart išleistos 1948-ais Kassely; nežinau, toks žmogaus kūrybos tiesioginis siejimas su gyvenamąja vieta – ar dar ne atgyvena? kaip poetas – lietuvių egzodo, kaip filmininkas – gal irgi tiktų, nors šitoj srity kompilkuočiau; bet štai Jurgis Mačiūnas VLE-joj – tiesiog: lietuvių dailininkas avangardistas; jokių JAV, jokių egzodų.).

(1083) Užparaštė, cxl: nuo vienos Sigito Gedos išvados atsispyrus

2001 III 12, pirmadienį, Geda kasdienraštį pradeda:

Kai J. Mekas savo nervuotuose dienoraščiuose „Žmogus be vietos“ rašo: „Kas man, Saulė ar Žemė apie viena kitą sukasi. Man vis vien, aš to nežinau“, – viskas labai arti ruso palūkininko iš F. Dostojevskio apysakos „Romioji“ filosofijos:
– Tegul griūva visas pasaulis. Svarbiausia, kad aš ramiai galėčiau gerti savo arbatą...
Naivybė ir paviršutiniškumas to žmogaus! (ŠA, 2003 VII 12, nr. 26, p. 5)

Susisiejo žmogui dvi ištaros, nors man jos visiškai nesisieja, ir padarė išvadą. SG buvo greitas spręsti – bent toks įspūdis susidaro. Šiandien nusprendė vienaip, o rytoj gal manys jau kitaip. — Prisiminiau liudijimą žmogaus iš šono – redaktorės ir vertėjos Danutės Krištopaitės, pomirtinėj jos knygoj yra toks dvidalis gabaliukas „Telefonu – su Sigitu Gedu (iš užrašų)“:

1977 ar 1978 / II.28 / Sekmad. // S. Gedos, su kuriuo bendradarbiauju redaguodama Peterio Hakso „Amfitriono“ vertimą [Hackso komedija išsp. rinktinėj VDR dramos, 1982], tokio turinio telefoninis skambutis: „Jūs turbūt nemokat vokiškai, kad mane taip sudirbot, ir aš vertimo atsisakau. Sudirbta nuo pat pradžių.“ Man ramiai pažymėjus, kad atsisakymą gali priimti tik tas asmuo, kuris davė vertimą, ir kad dėl prasmės klaidų konsultavausi su A. Gailium, buvo atsakyta: „Radot autoritetą! Aš jį pažįstu, jis nieko neišmano!“ Kai pasakiau, jog vertimas su trūkumais, jog nesuprastos vietos verstos iš rusų kalbos, buvo atsakyta: „Ką jūs čia kalbat! Gadinat man gyvenimą, ir daugiau nieko. Bobrovskį man sugadinot. Negaliu pakęst. Likit sveika jau.“
III.2 / Antrad. // S. Gedos skambutis: „Atsiprašau, kad visaip prikalbėjau. Man labai nesmagu, vakar graužiaus. Mat kai man pakyla kraujo spaudimas, būnu labai piktas. Dabar žiūrėkim ne ambicijų, o darbo. Sėdžiu apsikrovęs žodynais, taisau vertimą. Jūsų pastabos visai teisingos.“ Atsakiau, kad nepykstu, kad visiems pasitaiko suklupti, kad dabar galima dirbti ir be žodynų, nes visų klaidingai išverstų vietų pažodinius vertimus aš surašiau paraštėse – dabar belieka, remiantis jais, tvarkyt prasmę, nurodžiau, kad daug ką išnarpliot padėjo A. Gailius. Atsakymas: „Kiek jūs daug vargot! O Gailių pažįstu, pasikalbam, protingas vyras!“ (Apie kitus ir save, 2016, p.36–37)

Grįžtant prie Meko sakinio iš dienoraščių. Gal jis aiškesnis taptų pacitavus iš SG recenzijos, rašytos apie JonM Poeziją (1971): „Sunku ginčytis su poetu, kadangi jis savo ars poetica labai apsibrėžęs – kelti tik klausimus, o neieškoti atsakymų, nepasitikėti protu ar išmintimi, o deklaruoti jausmą“ (Ežys ir Grigo ratai, 1989, p. 102).

(735) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xlii

Visokių nenaudingų pokalbių galvoj nuolat vyksta.
– Ar yra toks dalykas – dabartinės lietuvių kultūros undergroundas? Kažkas panašaus kaip DP laikais Meko ir kompanijos leisti Žvilgsniai, kaip Sovietų Sąjungai braškant/byrant – Beno Januševičiaus Jokios prasmės?
– Nežinau.
– Nežinai, vadinas – nėr?
– Nežinau, ar yr.
– Ar kultūra, neturinti savojo pogrindžio, vadintina tikra kultūra?
– Ar namas be rūsio vadintinas tikru namu? Regis, taip. Nesvarbu, kad rūsys iš principo geras dalykas.

(566) Iš popieryno, xvi: kodėl Meką tinka ir pritinka vadint filmininku

Stan Brakhage yra klausęs Jono Meko apie jo filmų dienoraštinį pobūdį (su paantrašte: Diaries), Mekas sureagavęs:

Mano „dienoraščių“ stilių daugiausia lėmė faktas, kad aš neturėjau laiko nei pinigų sukurti „įprastinį“ filmą, su scenarijumi. Turėjau tik gabalėlius laiko ir gabalėlius filmo. Todėl užuot kūręs filmus aš paprasčiausiai filmavau. (ŠA, 2001-03-21)

Užfilmavimai (gremėzdas, ne žodis); užrašai ne parkeriu ar paišeliu, o Bolexu (kažkas tokio). Videolaiškai – principas tas pats. Jonas Mekas par excellence yra post [pagal augustinišką laiko sampratą, „yra“ tik dabar; ir post yra dabar sudedamoji dalis] scriptumų kūrėjas.
Sudurstyti jau turimus epizodus, istoriją, post factum; sudurstyti = sukurti (ką? vienintelis daiktas ateina į galvą: skiautinys).
Kodėl reikia ką nors sudurstyti=sukurti, užuot (tik) užfiksavus?
[Buvau dar vieną sakinį parašęs, bet ištryniau.]

(541) Užparaštė, lxxx: apie klaidą, daugiau negu korektūros

2002-02-22 Jonas Mekas ėmė ir parašė laišką Literatūros ir meno redaktoriui:

1971-ais metais „Vagos“ leidykla išleido mano poezijos rinktinę „Poezija“. Manęs neatsiklausę leidyklos redaktoriai išėmė iš vieno eilėraščio vieną žodį, be kurio visas eilėraščio ritmas staiga griūva.
Dabartinė, ką tik išėjusi papildyta mano poezijos Rašytojų Sąjungos leidyklos laida tą klaidą pakartojo. Klaidos pakartojimo priežastis: leidykla manęs nepagerbė korektūros lapų peržiūra.
Kadangi šitos klaidos atitaisymas man yra labai svarbus, aš prašyčiau, kad „Literatūra ir menas“ atspausdintų tą eilėraštį taip, kaip jis turėtų būti. Klaidą – praleistą žodį „vis“, rasite naujosios laidos 175-tam puslapy. Trečioj strofoj, užuot

man visviena

turėtų būti:

man vis visviena.

Čia dabar duosiu visą eilėraštį [tai eilėraštis iš Jono Meko poezijos kanono, jei adekvačiai aš jį, J.M. poezijos kanoną, suvokiu]:

Einu aš vienas
ir nusiminęs,
ir plaukia aimanos
man iš krūtinės,

ir, rodos, viskas
pasauly juoda,
ir niekas širdžiai
džiaugsmo neduoda.

Vakarą, rytą,
naktį ir dieną,
žiemą ir vasarą –
man vis visviena:

širdis vis, rodos,
plyšta perpus,
ir vis galvoju
apie namus.

Esu redagavęs Meko knygų. Žinau, jis kartais būna be argumentų visažinis (atkreipkit dėmesį į autorinę valią:  Semeniškių idilės; Reminiscensijos (1997); kad ir kokius argumentus, mano manymu, nesugriaunamus, telkiaus, kad turėtų būt: reminiscencijos, niekas nesuveikė; J.M. į juos nereagavo). – O va šiuo prisimintu  atveju – esu visiškai Jono Meko pusėj: be to vis eilutės ritmas išties suklumpa, pritrūksta vieno skiemens, be to, nebelieka atliepo paskutiniame posme; kita vertus, suvokiu, kaip tas skiemuo dingo 1972-ais: užrašymas visviena yra taisytinas į vis viena (redaktorių, korektorių pareiga), tada eilutė tampa su dviem vis pagrečiui: „man vis vis viena“; nei šis, nei tas, ergo, vienas vis išbrauktinas (mėginu atkurt minties eigą). – Rašybos taisyklės, paisant logikos, iškastravusios ritmiką.
Išeitis? Būčiau palikęs netaisyklingą (kartu/atskirai) rašybą: man vis visviena; tuolab, kad šitas principas kaitaliotas (pvz., tur būt atskirai išskiriant kableliais vs turbūt kartu neišskiriant ir pan.). Esmė: sutrikdyt eilutės ritmą niekam nevalia; tada jau vietoj vis viena racionaliau siūlyt keisti į wszystko jedno :)

(207) Visiškai tarp kitko: apie eilėraščio formą

eatsimenu, kada paskutinįsyk poezijos knygos recenzijoj skaičiau ir apie formą – prasmės, kontekstai etc. Na, nebent tokia poezija, kokia Tomo S. Butkaus Generuotos kalbos mutacijoj (2003) ar Beno Januševičiaus 0+6 (2006), – tada nėr kur dėtis, tenka.

Kolegė paprašė paskolint šių metų Poezijos pavasarį (dėl Pranckietytės). Važiuodamas darban dar pavarčiau. Reginos Katinaitės-Lumpickienės publikacija: visi tekstai – žodis = eilutė. Pvz.:

atitipena
keistų
pavidalų
šešėliai
sapno
linijų
žvirgždu
mazgoji
ilgesio
paraudusias
akis
tai tiktai
sapnas
sakai
nurimk
neišsipildys
niekada
neišsipildė (p. 98–99)

Kokia prasmė taip „pagerbt“ kiekvieną žodį? Ką tai duoda? (Sovietmečiu, kai buvo honoraras mokamas už eilučių skaičių, – galėjai suprast: žmogus nori daugiau gaut; o dabar juk nieko nemokama, bent jau už publikacijas PP.) Kas būtų prarasta, jei tekstas įgautų kad ir tokią formą:

atitipena keistų pavidalų šešėliai
sapno linijų žvirgždu
mazgoji ilgesio paraudusias akis
tai tiktai sapnas
sakai nurimk
neišsipildys niekada
neišsipildė

Manau, nieko neprarasta. Ergo, rašančioji apie formą negalvoja: apie viską pavieniais žodžiais, ir tiek?
(Pavienius žodžius yra pateisinęs nebent Jonas Mekas, bet – toli gražu ne visais atvejais.)