(547) Vilniaus vaizdai, xxi

Prieš keletą dienų varčiau 1958-ais išleistą albumą Vilnius: Architektūra iki XX amžiaus pradžios. Štai šita S. Šimanskio nuotrauka, daryta greičiausiai 1956–1957 metais, įstrigo – tas darželis Alumnato kiemo vidury. Teisus buvo Bułhakas: „Vilnius tik dedasi miestu, nesėkmingai stengiasi juo būti, nors, nepriklausomai nuo laiko tėkmės ir jo dvasios, visada lieka kaimu.“
(O dabar jau miestas?)

P.S. Labai nemėgstu, kai minimi žmonės lieka bevardžiai, tik su inicialu. Tame albume yra net 45 Šimanskio nuotraukos. Pamėginau pasiknaisiot, kas jis toks. Manau, kad tas fotografas – Sergejus Šimanskis (1898–1972). Vilnių fotografavo gal ir anksčiau negu 1956-1957-ais.
P.P.S. (12-05) Nieko anksčiau nežinojau apie šį fotografą, fiksavusį ir Vilniaus vaizdus, net pavardės nebuvau girdėjęs; bet tai visai suprantama, nesu fotografijos istorikas. Paklausiau žinovės, Margaritos M., ar kas nors kur nors iš mūsiškių yra apie jį rašęs. Atsakymas: „neteko nei skaityti, nei girdėti apie Šimanskį – man tai naujiena“. —  Juokaujant: štai ir tema bakalauro darbui.

(325) Tarp kitko: apie kultūros vertybių tikrąją vertę

Atostogos vis dėlto bent jau dėl vieno dalyko gerai – nors laikinai, nors ne visai, bet atsijungi nuo vad. naujienų srauto. Ir tikrai nesijauti tapęs kvailesnis. Bet grįžęs vėl kiši galvą tan srautan; pripratimas bjaurus dalykas.
Va bernardinuos.lt perskaičiau valstybės kontrolierės Giedrės Švedienės išvadą:

Kultūros ministerijos konsoliduotąsias finansines ataskaitas būtų galima vadinti nepriekaištingomis, jei ne viena skubiai neišsprendžiama problema – nustatyti kultūros vertybių tikrąją vertę. Visus muziejinius eksponatus planuojama įvertinti iki 2020 metų pabaigos. Jei ministerija šio proceso nepaspartins, turimų muziejinių eksponatų apskaita ir toliau neparodys tikrosios turto finansinės būklės.

Drungeliškės koplyčia

nerakinama koplyčios spyna

Valstybės kontrolei nepatinka, kad apie trys milijonai muziejinių eksponatų teįvertinti simboline vieno lito verte. Lyg ir suprantu, kodėl nepatinka: esą per pigiai įvertinta; o ypač – kad tik litu. (Įdomu, kiek įvertinta dviem, trim, penkiais ar 10 litų?)
Bet ne dėl litų kiekio baksnoju klaviatūrą. Mano supratimu, šita situacija atskleidžia esminį dalyką: reikalaujama kultūros vertybes įvertinti taip pat, kaip ir kitus – valstybei priklausančius – daiktus, t.y. finansiškai, ir esą būsianti nustatyta tikroji vertė.
Tai turinčios padaryt ekspertų komisijos. Pvz.: keturi žmogai pažiūri į Jano Bułhako Vilniaus fotografijos atspaudą arba į nežinomo dievdirbio XIX amžiaus antroj pusėj išdrožtą smūtkelį, arba į Maironio eilėraščio rankraštį ir taria: 100 Lt, 500 Lt, 250 Lt; arba 1000 Lt, 5000 Lt, 2500 Lt. Dirba darbą. Bet jis juk praktiškai nieko bendra neturi su a, b ar c kultūrinės vertybės net tikruoju piniginiu įvertinimu, nes finansinė vertė paaiškėtų tik pamėginus tą unikalų daiktų parduoti aukcione.
Bet dar ir ne tai svarbiausia. Kultūrinės vertybės todėl ir kultūrinės, kad jų esminė vertė – būtent simbolinė. O ji pinigais neįvertinama. Kas iš tikrųjų vertingiau – Vilniaus savivaldybės daugiaaukštis ar Drungeliškės koplyčia, – kurio statinio didesnė tikroji vertė?
Visokios frazės su žodžiu pinigai galvoj sukiojas: ne viską už pinigus nupirksi; ne viskas pinigais matuojama ir pan. Regis, savaime suprantama, net šiek tiek gėda tokias, regis, visiems žinomas tiesas kartot. Bet kad kartais žmogus imi ir sutrinki.

(301) Geros knygos nesensta, v

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia tas, kuris skaitytas „Ryto allegro“ laidoj 2008-10-20.

Sveiki! Prieš mėnesį kalbėdamas apie knygas, paskutinį paminėjau Jano Bułhako Vilniaus peizažą. Šįkart norėčiau pristatyt dar vieną Bułhako knygą – jojo atsiminimus Vaikystės metų kraštas (iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas, išleido Lietuvos nacionalinis muziejus). Prie šių prisiminimų prisišliejo kiti – Merkelio Račkausko Užrašai su paantrašte Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampyje (parengė autoriaus anūkas Tomas Venclova, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), o trečioji knyga – XIX amžiaus pradžioj rašytas grafo Jano Potockio romanas, pavadintas Rankraščiu, rastu Saragosoje (iš prancūzų kalbos vertė Jonas Čeponis, išleido „Jotema“) – šiton apžvalgon pateko irgi ne atsitiktinai; kartais dalykai ima ir susisieja, o sąsajos visada bent truputį intriguoja; kultūrinės taip pat, ne tik politinės: kas kam kiek už ką ar panašiai.

Pradžioj šiek tiek faktų apie fotografą bei rašytoją Janą Bułhaką ir klasikinį filologą bei pedagogą Merkelį Račkauską. Bułhakas gimęs 1876-ais Ostašino dvare Naugarduko apylinkėse, dabartinėj Baltarusijoj, atsiminimus apie savo vaikystę – 1882–1886 metus – rašė per Antrąjį pasaulinį karą, paskelbti jie buvo tik 2003-ais (baltarusiai šią knygą išsivertė prie ketverius metus). Račkauskas gimęs 1885-ais, devyneriais metais jaunesnis už Bułhaką, Šiaulių apskrities Papilės valsčiuj, Žemaitijoj, atsiminimus apie savo vaikystę ir jaunystę rašė po karo, bet jie irgi laukė pusę amžiaus – tik šįmet išleisti.
Vieni ir kiti rašyti tada, kai prisimenamojo pasaulio (posukiliminiai laikai Rusijos imperijoj) nebebuvo likę. Kaip sako Bałhakas, „pirmiausia reikėjo prarasti, [...], kad įvertinčiau“.
Bułhako atsiminimuose daugiau grožėjimosi, pirmiausia gamta, kraštovaizdžiu, daugiau didžiavimosi savo gimtine, nes ji – ir Adomo Mickevičiaus gimtinė:

[...] Naugardukas, Svitezis – nebuvo man tuščias poetinės geografijos garsas. [...] Su mūsų didžiuoju poetu susipažinau [...] iš asmeninių atsiminimų lobyno, iš gimtinės gamtos knygos, girdėjau deklamuojant jo eiles gyvu žodžiu. Mickevičiaus vardą prisimenu taip seniai, kaip ir vardus tėvų.

Kultūra Bułhakui vaikystėje sklido iš dvaro salonėly stovėjusios spintos, „pilnos senų knygų supelijusiais viršeliais, kvepenčiais tradicijomis ir pelėmis“. Būtent skiemenuodamas Svitezio aprašymus išmoko skaityti. Būtent Mickevičius išmokęs Bułhaką įžvelgi grožį, kuris yra „aukščiausias, neįkainojamas gėris“, ir fiksuoti jį vaizdu bei žodžiu. Beje, Vaikystės metų krašto pabaigoje yra pluoštas nuotraukų, kur tas grožis užfiksuotas vaizdu. Labai reikalingas knygos papildas, nes per puslapius nutįstantys kraštovaizdžio aprašymai kartais ima pabosti – ir pats Bułhakas net kelissyk prisipažįsta, kad gamtos grožio, kuris yra iškilęs prieš jo akis, aprašyti beveik neįmanoma. Proza nepajėgi to perteikt. (Ir kaip čia neprisiminsi Baranausko ir jo Anykščių šilelio.)
Beskaitant tuos miškų aprašymus, galvoj ima kirbėt mintis, kad tuolaik, t.y. XIX amžiui artėjant į pabaigą, gan giliai, gal ir nelabai suvokiama, bet dar tikrai ruseno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atmintis: bent jau Naugarduko apylinkės gyvenę ir save lenkais vadinę bajorai jautėsi esą skirtingi nuo, sakykim, tikrųjų, Karūnos lenkų. Bałhakas vienoj vietoj, rašydamas apie savo žavėjimąsi ąžuolais, priduria:

Juos matydamas, tarsi Jogailos laikų pagonis šventoje lietuvių giraitėje, patirdavau dievobaimingą virpulį.

Daug visokiausių iškalbingų detalių yra šituos atsiminimuos, netgi tokių, kur nė į galvą neateitų. Pavyzdžiui: po 1863 metų sukilimo buvo uždrausti krokuvietiški pakinktai, nes caro valdžia čia įžvelgė lenkų išskirtinumo demonstravimą. Arba psichologinės savijautos charakteristikų, tikslesnių už kurias joks istorikas nesugalvos. Tarkim, Bułhakas apie savo tėvų kartą:

Jaunystėje jie išgyveno sukilimo tragediją, todėl visą gyvenimą jautė pavojų ir baimę. [...] Motina [...] ne kartą man aiškino, kad esame bejėgiai akivaizdoje priešo, kuris iš mūsų viską atėmė, siekia mus sunaikinti ir pasigaili tik paklusniųjų. Liko tik žemė – mūsų paskutinė atrama. [...] reikia dirbti ir laikytis tyliai...

Nežinau, kaip jums pasirodys, bet ar ne panašiai jautėsi dauguma lietuvių sovietų okupacijos laikais, tik kad nebebuvo palikta net savo žemės, nebent tuos kelis arus sava žeme vadintumėm.

۩  ۩  ۩

Merkelis Račkauskas savo atsiminimuose daug socialesnis nei Bułhakas. Pirmiausia, aišku, tiesiog kitoks žmogus (kad ir toks skirtumas: Bułhaką traukė gamtovaizdžiai, kraštovaizdžiai, o Račkauskui mėgstamiausias dalykas – garsų pasaulis, kaip sakos, „paukščių čiulbėjimo, Virvytės čiurlenimo, medžių ošimo galėjau valandomis klausytis, niekuomet nenusibosdavo“), bet, matyt, įtakos, ką ir kaip prisimename, turi ir kiti dalykai – tarkim, giminės tradicija (į savo bajorišką kilmę Račkauskas žvelgia su ironija: močiutės namuose vaikystėj ėjęs ziegor Gdanski – laikrodis iš Gdansko – pasakotojui tapus paaugliu jau sustojęs, ir tikriausiai visiems laikams), socialinis statusas: tėvas drausdavęs artintis prie fortepijono: esą sūnus gali tapt irgi vargonininku ir neištrūkt iš, Račkausko žodžiais, „ubagų luomo“, nes „Žemaitijos kaimo vargamistra buvo beteisis klebono vergas“.
Kas labiausiai įstringa skaitant Merkelio Račkausko Užrašus? Labai įtaigiai sukurti žmonių paveikslai. Perskaičius šiuos atsiminimus, tikrai daugiau spalvų įgaus mūsų sąmonėj jau susiklostę Povilo Višinskio, Jono Jablonskio, Vaižganto ar Sofijos (tada dar tik) Kymantaitės vaizdiniai. O kai kurie užfiksuoti charakteriai tiesiog prašyte prašosi perkeliami į istorinius romanus, kurių lietuvių literatūra ne per turtinga. Tarkim, ko verti broliai Beresnevičiai – Agapitas ir Donatas, vaikščioję po Žemaitiją derindami fortepijonus ir vargonus. Abu didžiavęsi savo bajoryste, abu buvę tikri muzikos donkichotai, į senatvę virtę vagabundais. Nesugyvenę, vengę net susitikti. Ir dar daugybę išraiškingų detalių apie šiuos žmones pateikia Račkauskas. Tik plėtok, tik kurk tęsdamas istorijas.
Labai vertingi šie atsiminimai ir tuo, kad atspindi lietuvių ir lenkų kalbų santykį XIX amžiaus pabaigoj, Žemaitijoj vartotos lenkų kalbos savitumus ir kita. Kad ir litvomanijos, t.y. apsisprendimo: aš – lietuvis, genezę, pirmuosius bendrinės lietuvių kalbos žingsnių tarp žemaičių. Merkelio Račkausko Užrašai atveriami prof. Egidijaus Aleksandravičiaus įžangos straipsniu, ten atkreiptas dėmesys ir į šituos dalykus – vadinamąją pusbajoriškąją kultūrą. Ši knyga kaip lygiavertė stojasi šalia profesoriaus Mykolo Biržiškos 38 metais išėjusių atsiminimų Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. Kad tik būtų noro skaityt...

۩  ۩  ۩

Dabar reikia pasakyt, kodėl prie šių atsiminimų prišliejau grafo Potockio Rankraštį, rastą Saragosoje. Bułhakas motinos valia rašyt pirmiausia išmoko ne lenkiškai – prancūziškai. Jo motina į savo kalbą priterpdavo daugybę tos kalbos žodžių. O Račkausko atsiminimuose yra nupieštas puikus ponios Rembowskos paveikslas, kuri ne tik su vaikais ir tarnais stengėsi kalbėtis prancūziškai, bet net vardus suprancūzindavo. Račkauskas pasakodamas apie šitą koroniarką, t.y. iš Didžiosios Lenkijos Žemaitijon atklydusią ponią, pasitelkia ir groteską. Kas įdomu, kad ir Bułhakas kalba apie prancūziškos mados karikatūriškumą – esą tai jau atgyvenusi XVIII amžiaus mada.
Nežinau, gal lenkų tyrinėtojai yra pasigilinę į frankofoniškąją savo kultūros tradiciją, mes, regis, kol kas ne. Bet būtų labai įdomu: Mykolas Kleopas Oginskis savo prisiminimus rašė prancūziškai, Sofija Tyzenhauzaitė – pagal prancūzišką tradiciją, Sophie de Tisenhaus-Choiseul Gouffier – savo lietuviškos tematikos istorinius romanus kūrė irgi prancūziškai, Oskarą Milašių galima rast Lietuvių literatūros enciklopedijoj. Grafas Janas ar Jeanas Potockis (†1815) irgi rašė prancūziškai, nors šiaip – lenkas, turėjęs ekscentriko ir erudito šlovę. XVIII amžiaus pabaigoj pirmasis iš lenkų pamatė Varšuvą, kaip sakoma, iš paukščio skrydžio – buvo pakilęs oro balionu su prancūzu. Blaškės po Europą ir ne tik.
Gal ir per daug grubiai apibendrinsiu, bet tada rašyt prancūziškai reiškė rašyt Europai, ir net Rusijai – Potockio Rankraščiu, rastu Saragosoj, buvo susižavėjęs Puškinas. Perskaičiau tą jo gyvenimo pabaigoj parašytą romaną, pristatytą kaip „prancūzų, taip pat ir pasaulinės literatūros šedevras“. Smagus istorijų rinkinys. Su plėšikais, kabalistais, avatarais ir kitom įdomybėm. Iš tų laikų, kai dar mokėta pasakot istorijas. Neabejoju, tokio pobūdžio lektūros mėgėjų yra visais laikais, atsiras ir XXI amžiaus pradžios Lietuvoj. Nors, prisipažinsiu, Tyzenhauzaitės romanas Halina Oginskytė, arba Švedai Lietuvoje labiau patiko už Rankraštį, rastą Saragosoje. Ir grafo Potockio gyvenimas, aprašytas įžangos straipsny, pasirodė įdomesnis už jo vienintelį grožinį prozos kūrinį.

(300) Geros knygos nesensta, iv

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia tas, kuris skaitytas „Ryto allegro“ laidoj 2008-09-22.

Sveiki! Šįkart norėčiau jums pristatyt tris knygas: dvi ką tik pasirodžiusias ir vieną senėlesnę, bet labai jau ji lipo prie antrosios, net antrąkart perskaičiau. Taigi bus kalbama apie Vytauto Bubnio Tolimus artimus at(si)vėrimus (išleido „Alma littera“), Aido Marčėno sudarytą poezijos antologiją Iš Vilniaus į Vilnių (išleido Rašytojų sąjungos leidykla) ir tą prielipą – Jano Bułhako tris fotografo keliones, užfiksuotas žodžiu ir vaizdu, – išvertęs jas iš lenkų kalbos fotografas Stanislovas Žvirgždas knygelę pavadino vienos kelionės vardu – Vilniaus peizažas (2006-ais išleido „Vaga“).

Pradėsiu iš toliau – ir autoironiškai. Šiais skaitymo metais keletą kartų teko bendraut su bibliotekininkais. Pokalbių tema būdavo vis ta pati: kaip nepasiklyst naujų leidinių sraute, kaip išsirinkt vertingą knygą. Be kita ko, primindavau ir tokį dalyką: nepasitikėkit leidėjų ar prekybininkų anotacijom, nes jos iš principo reklaminės; suprantama, tikslas – kad tik mes susigundytumėm ir nupirktumėm tą ar aną knygą – pateisina priemones – girk išsijuosęs. Bet žmogus silpnas esi, kartkartėm išsijungia kritinis mąstymas.
Štai gavau iš UAB „Vagos prekyba“ Knygų namų el. laišką, pristatantį naujus leidinius. Skaitau:

[...] autobiografinių esė knyga. Ji gimė iš sudėtingos, komplikuotos rašytojo asmeninės patirties. Knygoje atveriamas naujas, drąsus požiūris į pokario ir Atgimimo metą, į Nepriklausomybės laiko politines batalijas, į savo kolegas kūrėjus, atskleidžiamos ryškios europinio garso asmenybės, kurias autoriui teko pažinti.

Kad ir kaip žiūrėsi, užkabina, bet supranti: aišku, persūdyta.
Iškart pasakysiu: nesigailiu perskaitęs naująją Vytauto Bubnio knygą, nors ir neradau joje žadėtų „naujų, drąsių“ atvėrimų ar atsivėrimų. Požiūris į pokarį – santūrus, taip sakant, žmogiškas – buvo ir tikrų partizanų, ir jų vardu besidangstančių banditų, į Atgimimą – irgi; vargu ar ką nors kitų sąjūdininkų atsiminimuose nepaminėto čia galima rast; prie anotacijoj minimų „Nepriklausomybės laiko politinių batalijų“ iš naujo nebegrįžtama – knygon įdėti du pokalbiai, rengti daug anksčiau periodinei spaudai. Beje, keistoka išvada susiklosto galvojant apie Vytauto Bubnio kaip politiko darbą: nenorėjęs, bet vis dėlto nuėjęs į Seimą, ir pirmiausia dėl to, kad būtų proga kuo daugiau kaip deputatui pabendraut su žmonėmis. Beveik pusę knygos Tolimi artimi at(si)vėrimai sudaro rašytojo atsakymai į klausimus, užduotus per susitikimus su skaitytojais. Juos perskaičius, galima nuramint sąžinę, kad kuriame nors ar nė viename nebuvai.
O dabar, kodėl sakiau, kad nesigailiu perskaitęs naująją Vytauto Bubnio knygą. Sužinojau kai kurių rašytojo kūrinių genezes aplinkybes, prototipus ir sąsajas. Tarkim, rašant romaną Kvietimas pravertė patirtis, įgyta vaikštant Rašytojų sąjungos vardu sveikint sovietmečio vadų – kad ir Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo kultūrai Aleksandro Česnavičiaus 50-mečio proga. Kitas įdomus dalykas – užfiksuota, kaip kroatai reagavo į Vytauto Bubnio Baltijos Asamblėjos premija apdovanotąjį romaną Balandžio plastėjime, kuriame vaizduojamas neseniai vykęs Balkanų karas. Kitiems gal kitkas bus įdomu, tarkim, rašytojo mintys apie Sai Babą ir lankymąsi Indijoj. Žodžiu, įdomaus rast galima.
Ir paskutinis dalykas, kalbant apie Vytauto Bubnio Tolimus artimus at(si)vėrimus. Nors kartą esu supykdęs žmogų, kai jo tekstus pavadinau ne esė, o feljetonais, ir šįkart nesusilaikysiu. Manau, kad naująją Bubnio knygą tiksliau būtų vadinti publicistikos, o ne esė knyga. Kita vertus, kaip pavadinsi – nepagadinsi, bet ir negerinsi.

۩  ۩  ۩

Jei nuolat pirmadieniais klausotės knygų pristatymų per „Ryto allegro“, tikriausiai prisimenat: ne per seniausiai Audinga Peluritytė pristatė leidyklos „Tyto alba“ išleistą 111 meilės eilėraščių antologiją Dar penkios minutės nakties (sudarė nacionalinės premijos laureatas poetas ir eseistas Kęstutis Navakas). Antologiją, kuri stipriai skirias kad ir nuo prieš beveik dvidešimt metų (1989-ais) išėjusios Lietuvių meilės lyrikos, sudarytos tada dar tik literatūros tyrėjo ir kritiko Sauliaus Žuko, prižiūrint redakcinei komisijai.
Poetui leidžiama vadovautis tiesiog savo estetiniu skoniu, ir tai žavu. Jei tuo skoniu pasitiki, gali būt tikras, kad tavęs laukia gera poezija, o apie meilę ar mirtį tas ar anas eilėraštis – joks mokslininkas šimtu nuošimčių neįrodys. Beje, a.a. Jurgis Kunčinas, prisimindamas vokiečių tradiciją, labai ilgėjos tokių subjektyvių, autorinių antologijų ar tiesiog skaitinių knygų.
Manau, jis tikrai pasidžiaugtų ir knyga, kurią noriu pristatyt: Iš Vilniaus į Vilnių: rinktinė poezija, sudarė kitas nacionalinės premijos laureatas, poetas ir eseistas Aidas Marčėnas. Pradedama nuo Bradūno, Nykos-Niliūno, Nagio, iš Vytauto Didžiojo universiteto atvykusių Vilniun tęst studijų tada, kai jis tapo mūsų, o mes rusų, ir einama iki palygint jaunų: Mindaugo Kvietkausko, Mariaus Buroko, Agnės Žagrakalytės, Domanto Razausko ir kitų. Vidury – Vaičiūnaitė, Verba, Venclova, kiti, tarp kurių ir visų su Kaunu siejamas Donaldas Kajokas. Atrinkta iš pusamžio laikotarpio, iš poezijos, kurią sudarytojas gerai pažįsta. Pagal jo skonį. Storoka knyga gerų eilėraščių, ir Algimanto Kunčiaus fotografijos labai dera. O ją užvertus, visai nesinori priekaištaut sudarytojui, kodėl tik lietuviai, kodėl šalia trijų žemininkų vyrų nėra kad ir Julijos Švabaitės, parašiusios irgi gerų eilėraščių apie Vilnių, arba, regis, minėto Jurgio Kunčino eilėraščiui priklausančių frazių, kurios vis iškyla einant Malūnų, Totorių ar Odminių gatve:

Malūnų gatvė be malūnų,
Totorių gatvė be totorių,
o Odminių – be odminių.

Atrinko Marčėnas, o ne tu. Be to, dėl skonio nesiginčijama. Kita vertus, nori apie senąjį Vilnių – imk Eugenijos Ulčinaitės sudarytą ir 2001-ais išleistą XVI–XVIII amžiaus tekstų rinkinį Vilniaus pasveikinimas, nori apie žydišką – atskira knygele 1997-ais yra išleista nuostabi Moišės Kulbako poema Vilnius, versta Alfonso Bukanto. Kai pagalvoji, Vilnius toks miestas, kurį suvokt gali tik subjektyviai, nes, kitaip žvelgiant, jis neaprėpiamas. Miestas, padedantis pasijust laisvam. Kaip Tomas Venclova kad rašė eilėrašty „Užupis“:

Vasarą dažnai nubundu prieš aušrą
ir be baimės juntu, kad artėja laikas,
kai naujoms gentims pasiliks žodynas,
debesys, griuvėsiai, druska ir duona,
o man jau nieko, išskyrus laisvę.

۩  ۩  ۩

Nuolat linksniuodamas Aido Marčėno asmenvardį, prisiminiau: kalbinamas Lietuvos ryto apie Vilnių, jis mestelėjo tokią mintį: vilniečiu „gali tapti tas, kas Vilniuje gimė. Arba tas, kas čia mirė.“ [Ramūnas Gerbutavičius, „Poetas A. Marčėnas: ‘Vilnius yra gyvas. Jis alsuoja’“, Lietuvos ryto priedas „Sostinė“, 2007 VII 21, p. 5] Gražiai pasakyta, bet yra išimčių, kurios tikriausiai tik patvirtina taisyklę. Šitas sakinio prieduras atsirado antologijoj perskaičius poeto ir fotografo Juliaus Kelero eilėraštį „Jan Bułhak“. Skirtą fotografui, su tokia meile fotografavusiam Vilnių (prieš penketą metų Eugenijus Karpavičius išleido nuostabų jo nuotraukų albumą Vilniaus barokas su Margaritos Matulytės įžangos straipsniu, kuriame Bułhakas vadinamas pirmiausia Vilniaus fotografu). O juk gimęs ir miręs ne Vilniuj. Bet čia tarp kitko.[*] Bułhakas ne tik fotografavo, bet ir rašė. Įdomiai rašė apie tai, ką ir fotografavo. Taigi susipažinus su nuotraukom ir tekstais atsiveria erdvė pamąstymams. Jo tekstus lietuvių kalbon ėmėsi verst fotografas Stanislovas Žvirgždas, dabar jau yra išėję trys knygos, bet šiuokart norėčiau primint pirmąją – nedidukę, pavadintą Vilniaus peizažas. Lenkiškai išleista 1936-ais. Kas labiausiai stebina, kad Bułhakas vis lenkia ton pusėn, esą Vilnius nėra (tiksliau – nebuvo) tikras miestas. Kelios citatos:

Vilnius, tiesą sakant, nėra miestas ir niekada juo nebuvo. Vilnius tik dedasi miestu, nesėkmingai stengiasi juo būti, nors, nepriklausomai nuo laiko tėkmės ir jo dvasios, visada lieka kaimu. [...] Vilnius – peizažas, saulėta gamtos malone apšviestas sielos būvis. [...] Vilnius, laimė, nėra miestas, nes turi visus dvaro požymius – didelio poniško dvaro su prabangia architektūra ir natūraliu gamtos grožiu. [...] Žemės dvasia ir šiandien valdo Vilnių, ji ryški ne tik kraštovaizdyje, bet ir gyventojų, ypač vidutiniokų ir prastuomenės, charakteryje. [...] Net vilniečių grubumui labiau būdingas tikras, kaimietiškas humoras nei ciniškas, miestietiškas šiurkštumas.

Gana; priminsiu, rašyta prieš karą. Skaitant poetiškus Bułhako tekstus, be kitų, galvoj sukirba ir tokia mintis: visai ne diskomfortiškai turėjo jaustis iš Lietuvos kaimų nuo pokario Vilniun studijuot ar dirbt važiuojantys žmonės, juk miestą valdė, pasak Bułhako, žemės dvasia. O Universiteto Sarbievijaus kieme, prie fontano, augo beržas. Šimtmečiais savo istoriją skaičiuojantis universitetas, visoj Europoj savo laiku garsus lotyniškai kūręs Motiejus Kazimieras Sarbievijus, itališkai skambantis fontanas ir – beržas, prie kurio taip ir noris pridurt: lietuviškas beržas, toks pat, koks augo prie tavo tėviškės vienkiemio.
-------------------------------
[* To tarp kitko papildas (2023 VIII 24) Seniai norėjau įterpt kitokią negu Marčėno nuomonę, kaip galima tapt vilniečiu; užfiksuotą Danielio Čarnio, gimusio 1887-ais netoli Minsko, mirusio 1959-ais JAV; iš jo dienoraščio (Akvilės Grigoravičiūtės rašinys apie Čarnį ir jo dienoraščio ištraukų, iš jidiš išverstų AkvG, buvo Krantuos, 2020, nr. 3, p. 66–75). To, ką užsirašė Čarnis 1936 I 31, pabaiga:

Žygiuodamas Virgilio [Kahano] laidotuvių eisenoje galvojau, kad kaip tik ne Vilniuje gimusieji išgarsino Vilnių. Net pats Vilniaus Gaonas nebuvo vilnietis. Ir rabinas Chaimas Ozeris Grodzenskis nebuvo vilnietis, o kalbant apie žydų visuomenės veikėjus, kultūros nešėjus ir moderniuosius Talmudo išminčius – dr. Jankevą Vigodskį, Černichovą-Danielį, Dovidą Kaplaną-Kaplanskį, Borisą Kleckiną, dr. Maksą Vainraichą, Zalmeną Reizeną, Zeligą Kalmanovičių ir daugelį kitų, išgarsinusių mūsų Lietuvos Jeruzalę, – nė vienas iš jų nebuvo gimęs Vilniuje.
Tačiau kaip sakė Vilniaus Gaonas: „Tik panorėk, ir tapsi vilniečiu“ [vertėjos pastaba: orig. žodžių žaismas: Vil nor un du verst a vilner]. Iš tiesų tapau vilniečiu iki gyvenimo pabaigos. (p. 74)]

P.S. dėl juoko: nėr kada naujų įrašų, skirtų šitam tinklaraščiui, kurt, batauju tik sapnuose, – sodožiūros klausimas svarbiau.

(247) Tarp kitko: Sapiegų parko vartai iš Antakalnio gatvės

Vakar ilgokai per dulksną teko palūkuriuot prie Sapiegos ligoninės vartų; ką daugiau veiksi – žiūrinėt beliko. Ir mėgint įsivaizduot, kokios skulptūros turėtų stovėt tose nišose. (Vakar neturėjau kišenėj fotoaparato, o ir apniukę baisiai buvo, tai šiandien per pietus nutraukiau.)
Kad turėtų – visiškai aišku; va ir Jano Bułhako 1912-ais darytą fotografiją radau (žr. dešinėj), ir Jurgio Hopeno 1923-ais, kur tos skulptūros aiškiai matyti; deja, aprašas tik toks:

Vaizde – darnios kompozicijos ir gražių proporcijų, plytų mūro, tinkuoti vartai. Aukštą, pusapskritę arkos angą ir antablementą laiko piliastrai. Tarp jų nišos, kuriose stovi skulptūros. (cit. iš čia)

Kas per skulptūros, ką vaizduojančios? – nė žodžio.
Ir staiga galvoj dzingtelėjo: pala pala, vg, tu gi tik iš gatvės pusės žiūrėjai, iš gatvės pusės ir fotografavai. Ugi nugi – bėgte marš atgal: žr. iš parko pusės!

Taip... Iš parko pusės vartai visiškai sutvarkyti, ir skulptūros (nors ir apdaužytos, buvo išlikę iki mūsų laikų) restauruotos (apie 2008–2009-us, regis): iš kairės – POMONNA – Pomona, vaismedžių ir vaisių deivė, iš dešinės – VERTVNO – Vertumnas, kaitos dievas, Pomonos vyras. Bet va toks mintigalis švystelėjo: ar nepapainiota čia? Ne tik vardus lotyniškus rašant, bet ir žmonai priklausančias gėrybes prie vyro kojų sukraunant? Bet gal ir ne.
Taigi: spalvotasis vartų vaizdas – žvelgiant iš gatvės, o Bułhako ir Hopeno – žvelgiant iš parko vidaus; nors greta sudėjau, bet greta nedėtini. Seno vartų vaizdo iš gatvės pusės, deja, neradau; gal ir nėr? Na kam fotografuot iš tos pusės, kur nišos tuščios?

O tose nišose turėjo būt dorybių alegoriniai atvaizdai: kairėj FORTITVDO – drąsa; dešinėj – TEMPERANTIA – santūrumas/saikingumas. Kada sunaikintos šios 1692-ais Giovannio Pietro Perti (*1648 Muggiò [netoli Milano], †1714 Vilniuje) sukurtos skulptūros? Neišsiaiškinau. Ar išliko kokie nors atvaizdai? Nežinau. Ergo, nežinau, ar yra galimybių jas atkurti. Ir paskutinė pastabėlė: geriau įsižiūrėjus, kiekvienoj nišoj matyti po du išsikišimus: pradžioj pagalvojau, kad gal čia restauratoriai paliko – skulptūroms pritvirtint; bet kai paklausiau budėtojų prie vartų, deja, teko nusivilt – čia jie įkalė vinis, kad eglutes per Kalėdas tose nišose būtų galima pritvirtint...

Suprantu, nieko čia naujo, bet va malonumo aiškindamasis patyriau; gal ir kai kurie šį įrašą perskaičiusieji ne viską bus žinoję (viliuos). Neišsiaiškinau iki galo. Bet juk ir nekėliau sau tokio tikslo; pasiaiškinau, ir gan.
P.S. Pasirodo (pražiūrėjau šią žinią), šįmet ketinama pradėt Sapiegų rūmų ansamblio rimtą restauraciją (iškėlus ligoninę). Gal planuojama atkurt ir Drąsą bei Saiką? Nežinau. Kai 2014-ais darbai bus baigti, pamatysim.

(103) Vilniaus vaizdai, v

Vilniškiausias balkonas

Lvovo gatvėj; berželis, ir nieko kito, – vilniškiausias, jeigu pritariam Odesoj gimusios Svetlanos Martynčik nuomonei, kad Vilnius – miestas, kuris „пророс через лес“. Ar Jano Bułhako: esą „Vilnius, tiesą sakant, nėra miestas ir niekada juo nebuvo. Vilnius tik dedasi miestu, nesėkmingai stengiasi juo būti, nors, nepriklausomai nuo laiko tėkmės ir jo dvasios, visada lieka kaimu“ (Vilniaus peizažas, iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas, 2006, p. 10).
P.S. Vilniškiausias, ne vilnietiškiausias.
P.P.S. Retorinis klausimas: ar ukrainai kada nors oficialiai paprašys, kad Lvovą imtumėm vadint Lvivu? Tada pasiūlyčiau vadint lotyniškai: Leopolis.

Digresija: prezidento knygelė dukterims

Vakar po pasaulį paskleista žinia, kad nuo lapkričio 16-os bus pradėta pardavinėt Baracko Obamos dar prieš tampant prezidentu parašyta Of Thee I Sing: A Letter to My Daughters (skaičiau čia ir čia). Leidėjai: Alfred A. Knopf Books for Young Readers, an imprint of Random House Children’s Books; 40 puslapių; pirmo leidimo tiražas 500 000 egz.; kietais viršeliais kainuos $17.99 (l. nevirškinu kainos, kai gale tie 0,99).
Bus papasakota apie 13 „the ideals that have shaped our nation“. Kol kas atskleisti tik trys, kurių pagrindiniai bruožai: „the artistic talents of Georgia O’Keefe, the courage of Jackie Robinson and the patriotism of George Washington“. L. įdomu, kas likę 10 ir kuo jie, B.O. nuomone, have shaped Amerikos naciją.
Pagalvojau: amerikiškiausia knyga. Ar kuri mūsų leidykla pirks teises išleist ir lietuviškai? („Versus aureus“ pernai yra išleidusi Christopho von Marschallo Barakas Obama: Tamsiaodis Kenedis, iš vokiečių kalbos vertė Rūta Grauslytė-Antulienė; šįmet Aklųjų biblioteka pasirūpino įskaitu (Virgilijaus Kubiliaus balsu) .mp3 ir .wav formatais; bet ar tai skaitoma/klausoma?)