tag:blogger.com,1999:blog-21348421899400197632024-03-19T08:23:00.812+02:00šis tas apie šį tą(cc) (by:) <a href="https://lt.wikipedia.org/wiki/Virginijus_Gasili%C5%ABnas">—vg—</a> [filologas (platesniąja prasme) ir <a href="http://batautojas.blogspot.com/">batautojas</a>]—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.comBlogger1384125tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-27599654311020098002023-11-10T17:44:00.000+02:002023-11-10T17:44:27.392+02:00(1322) Pakeliui namo, lvi: kas buvo prieš atsiradant laukui— <i>lauką</i> kartkartėm išvadinu piktžodžiu, humanitarų (ir ne tik) šnekų ir rašinių amerikonka, galinsoga parviflora, – kur tik radęs vietos išdygsta nesėtas; kultūros laukas, literatūros laukas, veiklos laukas, tyrimų laukas etc. Bourdieu pasiūlė laukų teoriją, <i>laukas</i> jam buvo ne šiaip žodis, o sąvoka, kuria įvardijama „<a href="file:///C:/Users/User/Downloads/%23%23common.file.namingPattern%23%23%20%283%29.pdf">pagal savitą logiką ir taisykles veikiančių socialinių ryšių sistema</a>“; bet ar visada būtent tai turim omeny tą žodį labai dažnai vartodami? Abejoju; dažnusyk atrodo, kad daug taiklesnis būtų koks nors kitas: tarkim, daržas ar darželis, dykra ar oazė, pelkė ar šabakštynas.<div>— — šiandien visai atsitiktinai perskaičiau rašinio pavadinimą – „Vertimų baruose“ (vertėjas Vytautas Visockas rašo apie kolegą Edvardą Viskantą, 75-mečio proga, <i>Pergalė</i>, 1977, nr. 3) ir dingtelėjo: kol neišniro <i>laukas</i>, buvo <i>baras </i>ir <i>barai</i>. Ryškiausias pavyzdys – nuo 1965-ų einantys <i>Kultūros barai</i> – juk omeny turima tas pat, ką dabar vadinam kultūros lauku. Dar pavyzdžių su <i>barais</i>, knygų pavadinimai: <i>Lituanistikos baruose</i> (Jurgio Lebedžio, 1972), <i>Muzikologijos baruose</i> (Juozo Gaudrimo, 1985), <i>Kraštotyros baruose</i> (Stasio Bulzgio, 1987), <i>Lietuvių ir pasaulinės literatūros baruose </i>(Alfonso Šešplaukio-Tyruolio, 1994). — Tas <i>baras </i>(veiklos, kūrybos) ar tie <i>barai </i>buvo ne ką geresni už <i>lauką</i>? Pastaruoju metu beveik nebešmėžuoja kalboj, tai atlaidžiau žvelgiam? Nežinau. — Oi, jau laikas lipt iš 19 troleibuso, tuoj Vilniaus rajono poliklinikos stotelė.</div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-6717697988373045142023-11-09T09:53:00.006+02:002024-02-05T14:15:32.450+02:00(1321) Susieji – ir [šį tą pasiaiškini], lxiii<span style="color: #b45f06;">(<b><span style="font-size: large;">a</span></b>)</span> Naujam <i>Literatūros ir meno</i> numery – <a href="https://uk.wikipedia.org/wiki/%D0%9A%D1%83%D0%B7%D0%BD%D0%B5%D1%86%D0%BE%D0%B2_%D0%90%D0%BD%D0%B0%D1%82%D0%BE%D0%BB%D1%96%D0%B9_%D0%92%D0%B0%D1%81%D0%B8%D0%BB%D1%8C%D0%BE%D0%B2%D0%B8%D1%87">Anatolijaus Kuznecovo</a> romano-dokumento <i>Babyn Jaras</i> pirmas skyrius, kuris vadinasi „Pelenai“. Babyn Jaras – tai Kyjivo Paneriai, – labai taiklus kūrinio vertėjo iš rusų kalbos istoriko Zigmo Vitkaus sugretinimas. To skyriaus pabaiga:<div></div><blockquote><div>Tada nusprendžiau, kad reikia viską aprašyti nuo pat pradžių, kaip buvo iš tikrųjų, nieko nepraleidžiant ir nieko neišgalvojant.</div><div>Štai ir darau tai, nes žinau, kad privalau, nes, kaip pasakyta romane „Tilis Ulenšpygelis“, Klaso pelenai beldžiasi į mano širdį.</div><div>Taigi žodis DOKUMENTAS, užrašytas šio romano paantraštėje, reiškia, kad čia pateikiu tik tikrus faktus ir dokumentus ir nė mažiausio literatūrinio spėliojimo, kaip „galėjo būti“ arba „turėtų būti“, čia nėra. (<i>LM</i>, 2023 XI 3, nr. 19, p. 53)</div></blockquote><div><div><span style="color: #b45f06;">(<b><span style="font-size: large;">b</span></b>)</span> Beskaitant paskutinę pastraipą: taigi ir Dalia Grinkevičiūtė tuos pačius pelenus, Tilio Ulenšpygelio tėvo pelenus mini!</div></div><div></div><blockquote><div>KGB tardytojas:</div><div>– ...Kam jūs tai parašėt? Jūs tai parašėt norėdama atkeršyti už šeimos išvežimą?</div><div>– O jūs ką turėjot prieš mūsų šeimą 1941 metais? Už ką jūs mums keršijot išveždami? / [...]</div><div>...Aš ginu nekaltai nukankintųjų teisę į atminimą – tai šventa teisė! O jūs? Jūs komunistas karininkas, deputatas, jūs – ką ginate? Berijos budelius? Kodėl jūs tapatinate save su jais?</div><div>... mano širdyje kaip Klaaso pelenai šaukia mirusieji, jie reikalauja, kad papasakočiau apie jų kančias ir beprasmę mirtį...</div><div>Jūs nenorit to klausyti? O juk jiems reikėjo numirti!</div><div><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjDs7W7gubvR5_Mzz5B8evfxrYfmFEIKHVY-xGBX1cO0aHTnBAP4VWIWYfgFR8oDbJ_Df7glO9vJFIpga0KE2q9uo9fOS4_GhSetOtzPmMKRhHlFAoHKSoLl6qWLqi6yPMwrtKNiSBpjdrpOrAPb2e2F0WU14SSxYTzOHZw9jf6sVFIFyvt_QP0t2iV06iB/s4255/apra%C5%A1as.tif" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" data-original-height="4255" data-original-width="3522" height="400" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjDs7W7gubvR5_Mzz5B8evfxrYfmFEIKHVY-xGBX1cO0aHTnBAP4VWIWYfgFR8oDbJ_Df7glO9vJFIpga0KE2q9uo9fOS4_GhSetOtzPmMKRhHlFAoHKSoLl6qWLqi6yPMwrtKNiSBpjdrpOrAPb2e2F0WU14SSxYTzOHZw9jf6sVFIFyvt_QP0t2iV06iB/w331-h400/apra%C5%A1as.tif" width="331" /></a></div>Jeigu jie turėjo numirti, mano akys turėjo tai matyti, tai jūsų ausys tegul nors išklauso... (iš Aldonos Šulskytės parengto pluošto „Minčių, pokalbių išlikę fragmentai“ in: DalG, <i>Lietuviai prie Laptevų jūros: atsiminimai, miniatiūros, laiškai</i>, 1997, p. 272–273; pokalbį galima būtų datuoti ~1980 – didžioji dalis rusiškai rašytų DalG atsiminimų samizdatiniu būdu paskelbta 1977-ų rugpjūtį Maskvoj; tamizdatiniu – 1979-ais Paryžiuj<span style="color: #38761d;"> [*]</span>; tardymai prasidėjo po publikacijos Paryžiuj)</div></blockquote><div></div><div>— XIX amžiaus prancūzakalbio belgų rašytojo Charles’io De Costero romanas ilgu pavadinimu <i>La Légende et les Aventures héroïques, joyeuses et glorieuses d’Ulenspiegel et de Lamme Goedzak au pays de Flandres et ailleurs</i> (1867, sutrumpintai –<i> La Légende d’Ulenspiegel</i>) pirmąkart rusiškai išleistas 1915-ais, buvo daug kitų leidimų, balažin, kurį vertimą skaitė Kuznecovas, – o gal net neskaitė (autoriaus nemini, romano pavadinimas – netikslus), gal šiaip, iš bendro išprusimo pasitelkė žinomą frazę „<a href="https://dic.academic.ru/dic.nsf/dic_wingwords/2038/%d0%9f%d0%b5%d0%bf%d0%b5%d0%bb">Пепел Клааса стучит в мое сердце</a>“? Nežinau.</div><div>De Costero romano vertimas į lietuvių kalbą, <a href="https://www.vle.lt/straipsnis/roze-jankeviciute/">Rožės Jankevičiūtės</a> (dainuojamuosius įtarpus išvertė Eugenijus Matuzevičius), pasirodė 1954-ais; aišku, šitą knygą galėjo būt skaičiusi Grinkevičiūtė [2-as leidimas 1989-ais <a href="https://virginijusg.blogspot.com/2009/11/36-plb-leidybine.html">PLB serijoj</a>; tos frazės, daug kartų tekste kartojamos, du variantu: <i>– Klaso pelenai man beldžia į širdį</i> / <i>– Klaso pelenai man į krūtinę beldžia</i>; nusakojamieji variantai: <i>Ir pelenai subeldė jam į širdį </i>/ <i>Klaso pelenai subeldė Ulenšpygeliui į krūtinę</i>]. — Nors Tilio Ulenšpygelio tėvo vardas su sudvigubinta <b>a </b>(<i>Klaaso pelenai</i>) kreipia rusų kalbos link. Ar gali būt, kad DalG frazę apie tėvo pelenus, neleidžiančius niekad jo užmiršti, girdėjo teatro scenoj? Juk teatromanė buvo. Iš <a href="https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%94%D0%B5_%D0%9A%D0%BE%D1%81%D1%82%D0%B5%D1%80,_%D0%A8%D0%B0%D1%80%D0%BB%D1%8C">ru.wikedijoj esančio straipsnio</a> iškapsčiau: 1970-ais Grigorijus Gorinas remdamasis romanu parašė pjesę <i>Страсти по Тилю</i>, kurią 1974-ais Lenkomo teatre pastatė Markas Zacharovas. Galėjo matyt tą spektaklį Grinkevičiūtė? Galėjo. Matė? Nežinau.</div><div>-----------------------------------------------------------------------------------------------------------</div><div><span style="color: #38761d;">[*</span> Labai daug kur minint pirmąją DalG atsiminimų publikaciją nurodoma: Paryžius, 1979, t.y. tik tamizdatinio perleidimo vieta ir metai, nors<a href="https://vtoraya-literatura.com/pdf/pamyat_istorichesky_sbornik_2_1979__ocr.pdf"> to perleidimo</a> tituliniam puslapy juodai ant balto: Москва 1977 / Париж 1979. Mėginau ieškot, gal kur saugumas samizdatinis leidinys, t.y. spausdintas rašomąja mašinėle; deja, neradau; radau tik jo aprašą, paskelbtą kitam leidiny, – <a href="https://vtoraya-literatura.com/pdf/khronika_tekushchikh_sobyty_vyp_51_1979__ocr.pdf"><i>Хроника текущих событий</i>, выпуск 51</a> (Москва, самиздат, 1 декабря 1978; переиздано: Нью-Йорк, издательство „Хроника“, 1979), skyrius „Новости самиздата“, p. 202–203 (aprašo kopija dešinėj); beje, atkreiptinas dėmesys, kad samizdatinės ir tamizdatinės publikacijos pavadinimai šiek tiek skiriasi: „Литовские ссыльные в Якутии. 1942–1943 гг.“ / „Литовские ссыльные в Якутии (отрывок из автобиографических записок)“. — Rašant ar kalbant apie pirmąją DalG publikaciją, mano supratimu, korektiškiausia būtų nurodyt: Maskva, 1977 (samizdatas) / Paryžius, 1979 (tamizdatas).<span style="color: #38761d;">]</span></div><div><span style="color: #38761d;"><br /></span></div><div><span><span style="color: #b45f06;"><b>Papildas </b>(2023 XI 29)</span><span style="color: black;"> Paskelbęs įrašą, apie pelenus, beldžiančius į širdį, kaip bendrųjų žinių dalyką šnektelėjau su coll. Donata M. — Po kurio laiko ji atkreipė dėmesį į Justino Marcinkevičiaus </span><i style="color: black;">Kraujo ir pelenų</i><span style="color: black;"> gabaliuką, kur pasitelkta apšnekėto įvaizdžio parafrazė (nežinau, gal ir netikslu sakyt: parafrazė):</span><div style="color: black;"></div><blockquote><div style="color: black;">Paskui tas karas prasidėjo.</div><div style="color: black;">Kai senis [t.y. Dzidorius] keletui dienų</div><div style="color: black;">Kažkur su reikalu užtruko,</div><div style="color: black;">Tai rado krūvą pelenų.</div><div style="color: black;">O jau sūnaus, mačios, anūko</div><div style="color: black;">Daugiau nematė niekada.</div><div style="color: black;">Kaip kalnas prislėgė skriauda –</div><div style="color: black;">„Už ką gi jie tave, sūneli?“ –</div><div style="color: black;">Apsiverkė prie pamatų.</div><div style="color: black;">Paskui jis pelenų karštų</div><div style="color: black;">Įsiuvo škaplierin žiupsnelį.</div><div style="color: black;">– Tai stebuklingi pelenai.</div><div style="color: black;">Jie man pradegino čionai</div><div style="color: black;">Didžiulę žaizdą palei širdį, –</div><div style="color: black;">Kalbėjo senis.</div><div style="color: black;">– Dievas girdi:</div><div style="color: black;">Kol neatlyginsiu už juos,</div><div style="color: black;">Žaizda kraujuos... žaizda kraujuos... (JustM, <i>Raštai</i>, t. II, 1982, p. 188)</div></blockquote><div style="color: black;"></div><div><span style="color: black;">— šitą citatą galima prijungt prie sąsajos kaip </span><span style="color: #b45f06;">(<b>c</b>)</span>?</div><div>— galima ir kita sąsaja – per škaplierius – su Jono Jisčio „Šilaine“:</div><div></div><blockquote><div>Atmenu aš kartą, o seniai tai buvo,<br />
Kai vyresnį brolį leido iš namų,<br />
Kai mama šilainę škaplieriuosna siuvo,<br />
Kai ramino guodė žodžiu neramiu: –</div><div><br />
Argi daug šilainės škaplieriun paimsi?<br />
Argi ten, už marių, bus tau jos gana?<br />
Bet prie širdžiai jausi ir jau bus tau linksma:<br />
Tu su ja atminsi brolį ir mane...</div></blockquote><div></div></span></div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-69182362878486652272023-10-31T08:57:00.000+02:002023-10-31T08:57:30.639+02:00(1320) Pakeliui į darbą, xxvi: iš pokalbių su tekstaisNaujas <i>Nemuno </i>numeris (2023, nr. 10); vos atsivertus – Redaktorės žodis; iš paskutinės pastraipos:
<div><blockquote>Kultūra, joje besiskleidžiantis menas,<b> vis dar nėra</b> kasdienių meditacijų ir žūtbūtinio poreikio – lyg rytinė kava – dalis mūsų gyvenimuose. [...]<b> kada gi ateis</b> tas laikas, kai žmogus, anot C. G. Jungo, supras, kaip pavojinga pamesti save išoriniame pasaulyje ir kaip gyvybiškai būtina turėti ir išlaikyti ryšį su savo gelmių dvasia? (Erika Drungytė, „Jungas ir ruduo“, p. 1; frazes paryškinau aš)</blockquote></div><div>– Niekada neateis; pro<span style="font-family: inherit;">greso idėja, esą žmog</span>us gali tobulėt ir tobulint pasaulį, viena bjauriausių chimerų, vis nubundančių mūsų galvose; žmogaus prigimtis nesikeičia; jon ta pati, skambiai tariant, gėrio ir blogio sėklų sauja įberta, ir kiekvienas kapstomės savo darže, kultivuojam, jei jaučiam poreikį tuo užsiimt; bet jokių garantijų, kad neprisiauginsim durnaropių ar drignių.</div><div>Įdomiausia publikacija – pokalbis su Linu Spurga jaunesniuoju apie kaligrafiją (dailyraštį); „mano kaligrafija pasiduoda <i>grožio</i> sąvokai, nes ji gali paprasčiausiai laikytis estetikos plotmėje ir kartu būti graži, nes yra kažkam daili“; [<a href="https://virginijusg.blogspot.com/2015/06/768-isivaizduojamo-pokalbio-nuotrupa.html">dailu irba gražu</a>]); gal dėl to, kad filologas esu? (graikiškai κάλλος – grožis, o rusiškai кал – šūdas; asociacija irgi dėl to, kad filologas).—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-2826242541126373992023-10-06T10:37:00.006+03:002023-10-06T12:59:09.972+03:00(1319) Užparaštė, lvi: poros laiškų komentarai + JonM laiškas vg [ir digresija]<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEi6ZP-Ohi5V7Z_ymPYf6eiobdQW0Cxyv360Yjtwg-8ZQ_qHBqtwp1bnr7isD4k3aHXDK2stp8Zm78L9t7iNYhcvcbSs9snVZZT8oCbtsYfihT-EisC1tqOqaHwsINc0hg3CYIV8-6lXhZMhieHkrgl8tNYc3vZWuJrYsYtqRxKJV3VIrWP3l9j6a-xKuLFa/s412/meko%20ir%20naujokai%C4%8Dio%20draugyst%C4%97.jpg" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="394" data-original-width="412" height="306" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEi6ZP-Ohi5V7Z_ymPYf6eiobdQW0Cxyv360Yjtwg-8ZQ_qHBqtwp1bnr7isD4k3aHXDK2stp8Zm78L9t7iNYhcvcbSs9snVZZT8oCbtsYfihT-EisC1tqOqaHwsINc0hg3CYIV8-6lXhZMhieHkrgl8tNYc3vZWuJrYsYtqRxKJV3VIrWP3l9j6a-xKuLFa/w320-h306/meko%20ir%20naujokai%C4%8Dio%20draugyst%C4%97.jpg" width="320" /></a></div>— pernai, minint Jono Meko 100-metį, „Dominicus lituanus“ išleido Ramūno Čičelio sudarytą knygą <i><a href="https://www.dominicus.lt/knygos?product_id=278">Draugystė: Jono Meko ir Antano Naujokaičio laiškai</a></i>. Neapsisprendžiu, kaip suformuluot kitą sakinį; ai, tebūnie toks, susireikšminęs: kaip kelių JonM knygų, išleistų „Baltų lankų“, redaktorius, galiu šį tą patikslint, pakomentuoti.<div><br /><div></div><div><b><span style="color: #b45f06; font-size: large;">1</span></b></div><div>Vienam laiške (p. 93–94) esu net pavarde paminėtas:<blockquote><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhPwJ2cSgHVUrMA5eSlh9JNQHTWXfXHB0b1QkhXHonxca2NJlfBfHnmen-kBBNtOGcQRM1ucImhXmHBmpY6fSxVt603PrZ5WWvClXvHb0-0CMW8QQX4P7eoR73PGWWUwAM_NbTROVWDKZQrAv3_y23YDutvyfJOS5OG7Opj4vaaeOUFoNqxEpehJYXP7SmO/s2450/kvietimas.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" data-original-height="1732" data-original-width="2450" height="283" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhPwJ2cSgHVUrMA5eSlh9JNQHTWXfXHB0b1QkhXHonxca2NJlfBfHnmen-kBBNtOGcQRM1ucImhXmHBmpY6fSxVt603PrZ5WWvClXvHb0-0CMW8QQX4P7eoR73PGWWUwAM_NbTROVWDKZQrAv3_y23YDutvyfJOS5OG7Opj4vaaeOUFoNqxEpehJYXP7SmO/w400-h283/kvietimas.jpg" width="400" /></a><div style="text-align: right;"><b>be datos</b></div><div>Jonai!</div><div>Tai jau išleido abi knygas iš karto – „Dienų raštus“ ir „Tris draugus“. Buvo pristatymas, kalbėjo tuo laiku į Vilnių atvažiavęs Almus Šalčius, kalbėjo Landsbergis ir kiti.</div><div>Dabar leidykla (Žukas) sako, kad pats laikas leisti Tavo dienoraščius „Be vietos“. Ar galėtum man kaip nors visus tos knygos rankraščius atsiųsti, perduoti? Reikėtų jau dabar rengti. Kad leidykla galėtų savo darbą rikiuoti, ar negalėtum man laišku ar faksu trumpai pranešti, ar sutinki ir kada galėtum tos knygos rankraščius pasiųsti. [...]</div><div>Kažin, kaip Tau atrodys <a href="https://www.vle.lt/straipsnis/dalius-naujokaitis/">Daliaus</a> parvežtos Tavo knygos? Aš, pamatęs išleistus „Dienų raštus“, sutrikau – gi nuotraukos ne taip sudėtos, kaip buvo Tavo rankraštyje. Kodėl taip padarė – nesuprantu. Argi galėjo biržietis Gasiliūnas taip padaryti. Jis viską rikiavo, jis buvo redaktorius – visa knygos valdžia. „Trys draugai“ – vienur pavardės tokios, kaip reikia, o greta – jau sulietuvintos, iškraipytos. Kam vis ką nors keisti, padaryti kitaip, negu autoriaus – nesuprantu.
„Tris draugus“ labai gerai perka, giria. O kitas dvi („Laiškai iš Niekur“ ir „Semeniškių idilės ir Reminiscencijos“) jau seniai išpirko. Aš – prieš bet kokį įsikišimą, taisymus, „tobulinimus“ to, ką autorius parašė. Jei dar man nepakėlei skrybėlės atsisveikinimui (už visokias nuodėmes ir nusižengimus) ir atsiųsi rankraščius, tai jei nori, kad kuo mažiau būtų intervencijos (įsikišimo) į knygą, pridėk savo raštelį Žukui, kad pavedi tik man
knygą redaguoti. Čia Tavo valia.</div><div>[...]</div><div>Sėkmės Tau Tavo darbuose.</div><div>Ant.</div></blockquote><div></div><div>— <b>patikslinimas ir kelios pastabos</b> — <span style="color: #b45f06;">(a)</span> Laišką galima apytiksliai datuot (žr. dešinėj pridėtą kvietimą) – rašytas greičiausiai kitądien po pristatymo, tad [~ 1998 X 20]. — Prieš pastabas apie redaguotas knygas, šis tas apie Antaną Naujokaitį – Jono Meko reikalų patikėtinį, moderniau tariant, jo literatūros (bet ne tik) agentą. Nuostabus žmogus buvo. Jei ne jis, nebūt atsiradę <i>Laiškai iš Niekur</i>. Ir apskritai – daug menkiau būtų su Meku Lietuva pažįstama. Ėjo, siūlė, tarėsi, derino; skleidė. Taip darė, nes tikėjo Joną Meką esat didį (aišku, tai tik nuomonė). Mano supratimu, iš šitos nuostatos ir plaukė jo manymas, esą skelbiant Meko tekstus <b>nieko </b>nedera taisyt, „tobulint“; be to: ar ginklanešys gali sau leist tokią prabangą – abejoti? Toliau apie laiške minimas knygas. —<span style="color: #b45f06;"> (b)</span> Apie <i>Dienų raštus</i>. Knygos rankraštis yra viena, o maketas – kita; ypač kur atsiduria „iliustracijos“ maketuojant – ten, kur maketuotojui atrodo logiškiau dėt; tuolab kad šitoj knygoj „iliustracijos“, t.y. nuotraukos, atspindinčios Meko gyvenimo kelią, tiesiogiai nesusiję su konkrečiais eilėraščiais; eilėraščiai eina chronologiškai, nuotraukos – pagal tą patį principą. Toks aiškinimas gali pasirodyt ęsąs teisinimasis; ne, tai tik paaiškinimas. Knygos maketą, prieš jam iškeliaujant į spaustuvę, matė pats autorius, ką nors keist nepageidavo, vadinas, viskas gerai. O AntN, atnešęs <i>Dienų raštų</i> rankraštį leidyklai, knygą pamatė tik jai išėjus. Beje, atsakydamas į šį laišką (1998 XI 1) Mekas neužsimena apie jokį raštelį Sauliui Žukui, kad kitas jo knygas pavedąs redaguot AntN-čiui [ir <i>Žmogų be vietos</i> redagavau]. — <span style="color: #b45f06;">(c)</span> Dėl <i>Trijų draugų</i>, iš angliško rankraščio verstų Aušros Simanavičiūtės (Čižikienės). Tiesa sakant, perskaitęs šitą laiško gabaliuką – sutrikau: velnias, gal išties kas nors ten negerai? Ištraukiau knygą iš lentynos, pasižiūrėjau: viskas ten gerai, net „per gerai“ (vyrų asmenvardžių nominatyvai be galūnių); vienintelis asmenvardis, esantis ir viršely, sulietuvintas, t.y. atlietuvintas – ne George Maciunas, kaip rašoma angliškai, o Jurgis Mačiūnas.</div><div><br /></div><div><b><span style="color: #b45f06; font-size: large;">2</span></b></div><div>Kitam laiške (p. 99) JonM piktai rašo apie „juos“, kalbos vadovėlintojus:</div><div></div><blockquote><div style="text-align: right;"><b>be datos</b></div><div>Antanai,</div><div>blogi reikalai su šitom korektūrom. Jie nori pakeist mano rašymo ritmą, pauzes, [rankraštyje neįskaitoma – sud. past.]. Jie nori mane suvadovėlinti. Bet tas jiems pavyks tik po mano mirties... O dabar, Antanai, aš viską uždedu ant tavo pečių, [rankraštyje neįskaitoma – sud. past.] negalės spausdint nieko be mano antspaudo, taip sakyt. Jeigu ne, trauksiu teisman užu sudarkymą mano dienoraščių, mano kalbos.</div><div>Šitaip: aš priimsiu jų pakeitimus, bet jie turės man įrodyt, atvejis po atvejo, kad aš neteisus: kad jie rašytojai, o aš tik šiaučius.</div><div>Problema, aš jaučiu, yra ta, kad jie nesupranta mano kalbos, rašymo ritmo. Jiems kabliukas čia tik gramatinis skirtukas, o man visai ne. Aš naudoju kablelius ritmui, pauzėms, kaip poezijoj. O tas jiems nesuprantama. Jie akademikai. O aš spjaunu ant akademikų!</div><div>Jie net taiso laiškų tekstus, laiškų, kurie buvo rašyti Budavui, pavyzdžiui, jau prieš penkiasdešimt metų, to laiko kalba. Jie nori perrašyt tuos laiškus šios dienos kalba. Nesuprantu, kur jų galvos.</div><div>Darbas prie „Žmogus be vietos“ laikinai sustojo, nes be mašinėlės aš kaip be akių. [...]</div><div>Tai tiek šiam kartui, nes labai vėla naktis.</div><div>Linkėjimai visiems pažįstamiems.</div><div>Jonas</div></blockquote><div></div></div><div>— <b>duomenys išnašai —</b> Kokias korektūras JonM turi omeny? Savo nervuotų dienoraščių pradžios. Gavęs pradžią, AntN ištrauką (1948–1949) pasiūlė <i>Metams</i>. Žurnalas (stilistė DG) parengė tekstą taip, kaip rengdavo kitus. Iš laiško matyt, kad toks parengimas autoriui netiko. Ištrauka vis dėlto buvo paskelbta (1999, nr. 12), su prierašu: <i>Dienoraščių kalba netaisyta – Red</i>. — Laišką galima būtų datuot [1999 X?].</div><div>„Baltos lankos“<i> Žmogų be vietos</i> išleido 2000-ais; prierašo, koks buvo <i>Metuos</i>, nėr; Būdavas su ū.</div><div><br /><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEi9esSzZ1SClo7h5t3Rq34MC1cUDpsOvDCTHoXeUDWYBuBTK7GhTWdg0zxGXc4zaxXYjFwxHhyphenhyphenFp1BXZALpIqOeiWJaUgQPgtKxOy3IWYoWbK_3983oBWu76shnZPK26QjmkQ7p-gxqssX4y-LKYLdxmyCkKNtGsQ4vPp7g77aJfzEzwuNu4uKUUI1rMb6_/s4377/meko%20lai%C5%A1kas.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" data-original-height="4377" data-original-width="3024" height="640" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEi9esSzZ1SClo7h5t3Rq34MC1cUDpsOvDCTHoXeUDWYBuBTK7GhTWdg0zxGXc4zaxXYjFwxHhyphenhyphenFp1BXZALpIqOeiWJaUgQPgtKxOy3IWYoWbK_3983oBWu76shnZPK26QjmkQ7p-gxqssX4y-LKYLdxmyCkKNtGsQ4vPp7g77aJfzEzwuNu4uKUUI1rMb6_/w442-h640/meko%20lai%C5%A1kas.jpg" width="442" /></a></div></div><div><b><span style="color: #b45f06; font-size: large;">3</span></b></div><div>Esu redagavęs ne tik JonM, ir kitų (jų knygas leidžiant – gyvų) ne Lietuvoj gyvenusių žmonių tekstus (Alfonso Nykos-Niliūno, Žibunto Mikšio), neatsimenu kilus kokių konfliktų. Pirmoji Meko knyga, kurią peržiūrėjau ir surašiau pastabas, buvo 1997-ais „Baltų lankų“ išleistos <i>Semeniškių idilės ir Reminiscensijos</i> (dvi knygos vienoj, dar ir pirmo <i>Idilių </i>leidimo su Vytauto Adamkevičiaus iliustracijom, išėjusio 1948-ais Kassely, kopijos pridėtos). Tų IX 25 baigtų rašyt pastabų buvo 5 lapai, išsiuntėm faksu; atsakymą gavom IX 30: prie vienų pastabų prirašė sutinkąs, prie kitų – „palikit kaip yra“; į vieną (kad vis dėlto <i>Reminiscencijos</i>, o ne <i>Reminiscensijos</i>) niekaip nesureagavo, tad liko kaip buvo 1972-ais New Yorke išėjusios knygos viršely (net plg. ratio – <i>racija</i>, ne <i>rasija </i>nesuveikė).</div><div>Manau, redaktorius su autorium tiesiog turi pasidalint mintim, kylančiom skaitant tekstą; jas formulot kaip abejones (pagrįsdamas, kodėl abejoja), kaip klausimus – ir viskas vyks sklandžiai. Paskutinis žodis – autoriaus, ir visai nesvarbu, ką apie jį, paskutinį žodį, mano redaktorius (geriausia tą nuomonę ir pasilikt sau).</div><div>Kartu su reakcijom į pastabas atėjo ir Meko laiškas (kopija dešinėj). — Kas pakels šuniui uodegą, jei ne jis pats?</div><div><br /></div><div><i>P.S. </i>Šyptelėjau skaitydamas sakinį <i>Draugystės </i>sudarytojo pratarmėj:</div><div><blockquote>Publikuojami laiškai redaguoti minimaliai, daugiausia taisant nenorminę skyrybą. (p. 6–7)</blockquote></div><div>Abu laiškų autoriai mirę, knygos maketo jiems rodyt nebereikia; tikimybė, kad bus sureaguota pasitelkus nenorminę leksiką, lygi nuliui. </div><div><br /></div><div>[Dar norėjau šį tą užfiksuot apie Marijaus Gailiaus rašinį „<a href="https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/marijus-gailius-kautynes-del-poetu-arba-paskutinis-priespaudos-atodusis-286-2104332">Kautynės dėl poetų, arba Paskutinis priespaudos atodūsis</a>“, kur bemėginant suprast save per Justiną Marcinkevičių vožtelima Mekui (pradžioj visi visą tekstą galėjo perskaityt [atsispausdinau], dabar tik 15min prenumeratoriai, tad pacituosiu, kas labai dideliu šriftu buvo užrašyta: „Jeigu tai tiesa, kas iškilo aikštėn, tai J. Mekas ne tik prisitaikė, bet ir buvo angažuotas tironijos dalyvis ir propagandistas, tik jau kitos – nacių.“); tik tiek: arba MarG neskaito <i>7 meno dienų</i>, arba atmintis trumpa, nes ne tik angliškai apie Michaelio Caspero mestą kaltinimą rašyta, ir lietuviškai; Agnė Narušytė praeitą rudenį rašė:</div><div><blockquote>Į sceną išėjus olandų kino režisieriui ir rašytojui Peteriui Delpeutui, atmosfera pastebimai įkaito. Gal ir todėl, kad auditorijoje žmonės jau nebetilpo. Traukė ne tik kalbėtojas, bet ir tema – Jonas Mekas ir jo skandalas. „Nuo studijų laikų labai žaviuosi Jonu Meku (1922–2019), – pradeda Peteris, – todėl buvau labai sukrėstas, kai 2018-ųjų birželį istorikas Michaelas Casperis žurnale „The New York Review of Books“ pareiškė, kad Mekas sąmoningai pamiršo arba neteisingai pateikė informaciją apie 2400 žydų nužudymą 1941-ųjų rugpjūčio 8 d. jo gimtuosiuose Biržuose. Casperis nerado jokių įrodymų, kad Mekas būtų dalyvavęs šiose žudynėse. Jis ragino atsakyti ne tiek dėl jo veiksmų, kiek dėl savo atminimo: Mekas „pamiršo“ tai, ko neturėjo pamiršti.“ Peteriui – kaip ir daugeliui Meko gerbėjų – iškilo dilema: pasmerkti ar išteisinti? Jis ėmėsi tyrimo. Nuvyko į Biržus, į aplinkinius kaimus ir patyrė vakariečiams neįprastas tuščias erdves tarp gyvenviečių. Perskaitė Meko tekstus ir rado užuominą į Astravo kaimą, kuriame ir įvyko žudynės. Mekas rašė negalįs galvoti apie ten glūdinčias juodumas. Kaltas ar ne? [<a href="https://lithub.com/reckoning-with-the-memory-of-jonas-mekas-godfather-of-avant-garde-cinema/">čia paties PetD pernykštis tekstas</a>] („Tik dienoraštis: tarptautinis fotografų simpoziumas ‘Nida. Sutikti fotografiją’“, <i>7MD</i>, 2022 IX 23, nr. 29, p. 8) </blockquote></div><div>Panašiai šito kaltinimo esmę suprato ir <a href="https://www.lrt.lt/en/news-in-english/19/1396529/forgotten-evil-jonas-mekas-and-the-trauma-of-the-holocaust-opinion">Robertas van Vorenas</a>: „... he is guilty because he doesn’t remember, distorts his own memory, or refuses to remember what happened at a time when he was nineteen years of age. In other words: his guilt is compliance.“ (Galima pasiskaityt ir ilgą <a href="https://nara.lt/en/articles-en/michael-casper-jonas-mekas">Karolio Vyšniausko pokalbį el. laiškais su MichC.</a>)</div><div>„Quo vadis, skaitytojau, lietuvi?“ klausia MarG. – Tik jau ne ta kryptim, kokia siūloma, – apie dalykus spręst neįsigilinus, pateikiant kaip sensaciją.]</div></div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-15635935439572585352023-10-04T09:57:00.001+03:002023-10-04T10:08:32.171+03:00(1318) Pakeliui į darbą, xxv: akis ar ausis?[draugė sako: neturiu laiko tokių ilgų tų tavo įrašų skaityt; sakau: taip, suprantu]<div>— pagalvojau: kas (man) gražiau – <b>ašara Dievo aky</b> ar <b>auskaras Dievo ausy</b>?<div>Pirmas žodžių junginys gal net daugumos lietuvių galvose tupi; ar antras daugumos latvių – abejoju, nes jis ne iš eilėraščio, iš prozinio (bet poetiško) teksto; <a href="https://hieronymus.lt/knygos/epifanijos/">dabar skaitau</a> [frazė pavartota p. 72]. </div><div>(Imanto Ziedonio <i>Epifanijų </i>atitikmuo JustM kūryboj gal būtų <i>Dienoraštis be datų</i>.)</div></div><div><i>P.S.</i> 1979-ais išėjo<a href="https://www.knygos.lt/lt/knygos/lietuviu-kalbos-somatiniai-posakiai/"> Joninos Lipskienės parengti<i> Lietuvių kalbos somatiniai posakiai</i></a>. Viršely pavadinimas netikslus, tituliniam puslapy patikslinta: <i>(Su galvos dalių pavadinimais)</i>. Įvade atkreiptas dėmesys į įdomų dalyką – esą vienoj <a href="https://en.wikipedia.org/wiki/Logan_Pearsall_Smith">Logano P. Smitho</a> knygos <i>Anglų kalbos frazeologija</i> [= <i>English Idioms</i>, 1923 ?] išnašoj nurodoma, kad visų kalbų somatinėje frazeologijoje svarbiausias vaidmuo tenkąs <b>rankai</b>; JonL priduria: „Turimoji lietuviškoji medžiaga rodo, jog mūsų kalboje bene didžiausią somatinių frazeologizmų grupę sudaro pastovūs junginiai su žodžiu <b>akis</b>“ (p. 11).</div>— — aišku, niekuo negrįstas retorinis klausimas, pusiau juokais: gal lietuviams Dievas/dievas pirmiausia visa regintis, o latviams – visa girdintis?
—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-18707383210908232412023-09-28T07:58:00.003+03:002023-09-28T11:37:34.627+03:00(1317) Susieji – ir [skambiai tariant, mirę atgyja], xlii<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjOIMfuriGO-TMFFs27y-sB3Veijog6OSTOYRnZb-CauA23tFz42urqtBpbad4-NkvJ3Dk8in6eE0FfD6jLvuOAwtMuLi-j7l0pwo5B9wKxeyoXWCE9R6Vs5p8K1tUtoAL_pEAbTjw5qn7oPheLfqmoa2jN_ko-lADHDWNvowwU2MZgtgGEIIGO5BPbGxtC/s3102/paminklas2.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" data-original-height="3102" data-original-width="2123" height="640" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjOIMfuriGO-TMFFs27y-sB3Veijog6OSTOYRnZb-CauA23tFz42urqtBpbad4-NkvJ3Dk8in6eE0FfD6jLvuOAwtMuLi-j7l0pwo5B9wKxeyoXWCE9R6Vs5p8K1tUtoAL_pEAbTjw5qn7oPheLfqmoa2jN_ko-lADHDWNvowwU2MZgtgGEIIGO5BPbGxtC/w438-h640/paminklas2.jpg" width="438" /></a></div><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj-dJqM7otJXTVfh6JMMavKymZjDYMikj34PfFH6st4yunBtyMMexEcTJPFfl_jfADw8yotDzqT1BoVYk8yTOn4RndCyF6plipzdrRF2pjmnSlGYKO93_4p3gNcbw37J_tk5Df3x1UclAern5nQ1KYs-ustIugwmIIqdcouWano9PIKQGztoc7D64wCYuH6/s4603/paminklas1.jpg" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="4603" data-original-width="3127" height="640" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj-dJqM7otJXTVfh6JMMavKymZjDYMikj34PfFH6st4yunBtyMMexEcTJPFfl_jfADw8yotDzqT1BoVYk8yTOn4RndCyF6plipzdrRF2pjmnSlGYKO93_4p3gNcbw37J_tk5Df3x1UclAern5nQ1KYs-ustIugwmIIqdcouWano9PIKQGztoc7D64wCYuH6/w434-h640/paminklas1.jpg" width="434" /></a><div style="text-align: center;">rugsėjo 19-ą buvau Pasvaly; pirmas autobusas iš Vilniaus atvažiuoja be 20 devynios, o krašto muziejuj turėjau apsireikšt apie dešimtą;</div><div style="text-align: center;">kur dėtis? turgaus antradienį nėr, vadinas, – į kapines, senąsias;</div><div style="text-align: center;">jei įeini iš rytų pusės, iškart pamatai nugarą didžiulio akmens,</div><div style="text-align: center;">pastatyto raudonojo teroro aukoms atminti (foto kairėj);</div><div style="text-align: center;">kapinėse akys ėmė kibt už akmeninių kryžių, primenančių medžius, štai tokių:</div><div style="text-align: center;"><br /></div><div class="separator" style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgrrnIZfyJqpjZ10B0AuldraTroww_MFY6oVK5ORHyPSSpRYZ3RDH_swEppEiaV7yOCy4ZjguwtxhE4JBMRV75ZjohC6JKPahSaTCF8JjiQZtPAnxzIaGSwSsBQpmqmFZxlBEE39uU_hOXQ9SCrjmEqKrI3yD_MXVdPuKsx2XPHq0oO13jrBcqGiPO0QKlf/s5646/trys%20kry%C5%BEiai.tif" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="4533" data-original-width="5646" height="321" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgrrnIZfyJqpjZ10B0AuldraTroww_MFY6oVK5ORHyPSSpRYZ3RDH_swEppEiaV7yOCy4ZjguwtxhE4JBMRV75ZjohC6JKPahSaTCF8JjiQZtPAnxzIaGSwSsBQpmqmFZxlBEE39uU_hOXQ9SCrjmEqKrI3yD_MXVdPuKsx2XPHq0oO13jrBcqGiPO0QKlf/w400-h321/trys%20kry%C5%BEiai.tif" width="400" /></a></div><div style="text-align: center;"><br /></div><div style="text-align: center;">kodėl – tuoj pasakysiu; prieš tai dar žvilgtelėkit dešinėn –</div><div style="text-align: center;">Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriaus tvoroj yra tokia lyg išpjova, stovi medinis kryžius, apačioj šlifuotam akmeny iškalta: <i>Šioje vietoje pokario metais buvo niekinami žuvusių Lietuvos partizanų kūnai — — —</i></div><div style="text-align: left;"><br /></div>— ir šitie atminimo ženklai susisiejo (be pastangų, tad gal netikslu sakyt, kad susiejau, nors įrašo pavadinime nesangrąžinė forma pavartota); juos susiejo neseniai vėl perskaitytas Eugenijos Karoblienės 1992-ų pačioj pradžioj paskelbtas tekstas – „Prisiminimai Pasvalio aikštėje“, kur papasakoti trys epizodai apie viešus niekinimus; kryžiai minimi pirmam epizode:<div><blockquote>Kartą atėjusi į Pasvalio bažnyčią po karo, pamačiau turgaus aikštėje pulkelį žmonių, šnibždančių: kas čia toks? Pažiūrėjau į tą pusę – o varge! Juk tai Dermontas, Pasvalio kryžių meistras, nušautas ir pasodintas ant šaligatvio prie bažnyčios šventoriaus vartų, atremtas į mūrinę tvorą. Vėjas taršo gelsvus plaukus, užsimerkęs, pageltęs jau, be kraujo lašo, rankos ant šaligatvio tysojo bejėgės, lyg pavargęs po didelių darbų, rodosi, jis ilsėjosi. O man iš karto pasigirdo jo plaktuko dūžiai iš vaikystės dienų. Dar saulei netekėjus jis imdavo kalti Pamūšėje mūsų Erškėtynės pievoje, – lyg genys, lyg lakštutė plaka, tik tik tik, kala akmenį, blizgina, šlifuoja švitriniu popieriumi. Kiek daug gražių kryžių jis iškalė iš akmenų, kurie čia pievoje ir pakrantėje riogsojo. Kiti stovėjo piestu kaip žirgai, šuoliui pasiruošę. Rodos, užmautum blizgančias kamanas, įkinkytum į brikelį ir lėktum per sodžių į atlaidus ar piršliuosna su skambančiais žvangučiais! Oi kokius gražius kryžius Dermontas iškaldavo – tai aukštą, tiesų <span style="color: #b45f06;">ar lyg nulūžusį medį, ar su šonuos nulaužtomis šakomis</span> (jas mūsų motulė vadindavo Sopuliais). Mes, vaikai, sutūpę apie kalantį meistrą, žiūrėdavome kaip jisai sukioja kaltą ir vis plaka ir plaka plaktuku per kalto koto viršų, o kai pasidaro akmenyje duobutė, tada meistras įpila truputį vandens į skylę ir vėl pliekia, pliekia plaktuku sušilęs, prisidengęs galvą balta šiaudine skrybėle, prakaitas bėga per veidą. Tak tak, – skamba pliaukši aidas pamūšio krantuose ir Paberžių beržynėlyje. Iš vakarų pusės, nuo Vaitiekos senojo malūno pylimo ledai atnešdavo daug akmenų pro senąsias Šimonių kapinaites su ledų išgriautu krantu, kur alyvų krūmų suveltos šaknys lyg raganų plaukai karo kalne, o iš kapų kalno kyšo karstų lentos, lavonų kaulai, o kaukolės iššiepusios dantis gąsdina praeivius. Ledai nieko negaili, neša kalno krantus su kapų lavonais, neša ant mūsų Erškėtynės pievos, pridrabsto kaulų, medžių ir velėnų su švendrių gabalais, pritupdo lyg vištų lizdų. O mes pavasarį viską turime išvalyti. Kai Mūša čia po ledonešio atslūgsta, kai prie Ustukių tilto išsikiša ledai, tai Mūša užlieja mūsų ir Vilimo pievas. Vanduo marma, grūdasi ledai, veržiasi su trenksmu, rodos, nuneš mūsų trobesius su kalnu. Taip tankiai ir lėkdavo lytys susikorę viena ant kitos mūsų ir Vilimo pievoje tarp dviejų Mūšos posūkių. Tėtė sakydavo, kad Mūša patręšė pievas, prinešdama dumblo, maurų ir tų gražių akmenų. Mes meldus, maurus, geldeles išvalydavome, kaulus motulė liepdavo nunešti į kapus ir užkasti, kad kiaulės netampytų. Rasdavome mes ir žalvarinių pinigėlių kapų pakalnėje – tikriausiai seniau žmonės įdėdavo mirusiems. Taip sutvarkę pievą, laukdavome pavasarį kryžių meistro, kada jis vėl ims kalti akmenis savo kietais instrumentais ir auksinėmis rankomis darys stebuklingus kryžius, kurių sustodavo kaimynai pažiūrėti, eidami į Mūšą maudytis. <br />O dabar tas kryžių meistras sėdi nušautas, bejėgis, atlikęs didelį darbą žmonėms. Miške nušovė ar namie? – spėliojo žmonės. Kiti šnibždėjosi, kad jisai kažkur buvo bunkeryje. Garsiai kalbėtis bijojo, nes aplinkui slankiojo stribai, o kairėje buvo milicijos būstinė, iš ten pro langą stribai stebėjo, kaip žmonės elgsis, atėję į bažnyčią. Gal tarp žmonių ir buvo Dermontą pažinusių, bet visi tik tyliai šnibždėjosi, bijodami patekti į milicijos viršininko rankas. (<i>Šiaurės Atėnai</i>, 1992 VII 10, nr. 28, p. 4)</blockquote></div><div>— — gal ir per skambiai užrašiau pavadinime, esą – ir mirę atgyja; tik vaizduotėj atgyja, bet ko daugiau gali žmogus tikėtis, kol dar neatėjo Paskutinio Teismo diena?</div><div><br /></div><div><b><span style="color: #b45f06;">Prieduras </span></b>Pernai buvo Eugenijos Karoblienės 100-metis (kaip ir prof. Vandos Zaborskaitės); gražiai EugK priminta <i><a href="http://siaurietiskiatsiverimai.psvb.lt/images/stories/zurnalas/2022/SA_2022_01.pdf">Šiaurietiškuos atsivėrimuos</a></i> (mokyt. Reginos Grubinskienės rašinys + jos eilėraščių, žr. p. 14–19). Kaip seniai apsišaukęs<a href="https://virginijusg.blogspot.com/2012/10/363-ars-memorativa-cerne-porcikeviciute.html"> aprogininkas</a>, imsiu šį tą ir pridursiu, ką gal derėjo padaryt pernai. — EugK palydovai literatūron buvo per Pasvalį su ja susiję Kazys Saja ir Mykolas Karčiauskas, o krikštatėvis – <i>Šiaurės Atėnų</i> redaktorius Saulius Šaltenis. Būtent jis pakrikštijo EugK Aukštaitijos Žemaitės vardu, visaip reiškė prielankumą jos rašiniams. Pirmoji jos publikacija „Iš Lėvens Ir Mūšos Pakrančių“ [sic! visi žodžiai prasideda didžiosiom] pasirodė <i>ŠA</i> 1992 I 3, pirmam numery, su tokiu SŠ pristatymu ir autorės portretu:</div><div><blockquote><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiBYGTotgx2VRYEXnQPScPIaEQ_7MtorqdVSKfFAMyIk9IjlU4JDNx-SGGfJrAWrfPpsX9I0AvW-GLbwasFvni9N8TYKToN78et2KsnR9QOTTvUYYwxxZPFre-_cmrzIfCZ8Rr07JdGeMp69rs2edWCHvIkUzrOyoB0z6s_i8k0z5WvPqk3h5E6odnqVtzN/s1235/karoblien%C4%97s%20foto.tif" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" data-original-height="1235" data-original-width="1072" height="200" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiBYGTotgx2VRYEXnQPScPIaEQ_7MtorqdVSKfFAMyIk9IjlU4JDNx-SGGfJrAWrfPpsX9I0AvW-GLbwasFvni9N8TYKToN78et2KsnR9QOTTvUYYwxxZPFre-_cmrzIfCZ8Rr07JdGeMp69rs2edWCHvIkUzrOyoB0z6s_i8k0z5WvPqk3h5E6odnqVtzN/w174-h200/karoblien%C4%97s%20foto.tif" width="174" /></a></div>Esam laimingi, galėdami Lietuvą supažindint su įstabiu liaudišku talentu nuo Mūšos ir Lėvens pakrančių – Eugenija Karobliene. “Gyvenimas man nepašykštėjo juoko ir ašarų”, – rašė 1987 m. ši tikra “Aukštaitijos Žemaitė”. “O aš pripratusi prie tokių staigmenų nuo mažens, daug juokiausi kvatojau... (mano charakteris nesuvaldomas, linksmas), daug ką ir supykindavau. O ašarų ašarėlių – argi kas jas skaičiuoja?.. Kaune buvau rašytojo Sajos vakare. Ten aš jį kaip kokia kvaiša užkalbinau su savo rašinėjimais, o jis, puikus žmogus, atsišaukė, rašė laiškus, linkėjo sėkmės, bandė prastumti truputį mano kūrybos į kokį žurnalą. Deja, jam nepavyko, nepriėmė senų prisiminimų, niekas nenori skaityti nemokytos bobelės...”<br />
Pradėjau skaityt jos kūrybą, rašytą ne plunksną visą gyvenimą laikiusia ranka, su daugybe gramatinių klaidų, ir nepastebėjau, kaip praėjo naktis. Pasirodo, Lietuvoj teka stebuklingos upės ir upeliai. Eugenijos Karoblienės, šitos daug vargo mačiusios moters, dėka Mūša, Lėvuo ir jų pakrančių gyventojai atgyja kaip talentinga meistro ranka išdrožti smūtkeliai – šventieji, nusidėjėliai, aukos ir budeliai.<br />
Kai Eugenija Karoblienė-Gugaitė, kuri 1942 spalio 14 Levanišky sutiko savąjį numylėtinį ir parašė eilėraštį vedybų sukakčiai, rašydama nepaskęsta siaurai asmeniškose buities detalėse, kai jos talentas lyg Mūša, apsivalęs nuo kasdienybės šiukšlių ir dumblo, prasiveržia skaidria srove – tada skaitai ir galvoji: nors dėk šitą ar tą gabaliuką į chrestomatijas, lyg tai būtų klasiko ranka parašyta: o, kaip bėga Lėvuo, koks jis gyvas, kaip auga ritmas lyg Ravelio “Bolero”, kaip kratosi maurai “lyg sena čigono barzda” ir akmenys drybso kaip paršai, per karščius sulindę į vandenį!<br />
... Dieve, galvoju, kodėl šiai moteriai davei tik kelias klases pradžiamokslio ir tiek daug vargo vargelio? (p. 4)</blockquote></div>
EugK atsiliepė laišku, kuris buvo paskelbtas prie kito jos rašinio – „Lėvens krantų užkurinių“, su SŠ atliepu (1992 I 31, nr. 5, p. 4):<div><blockquote>Šiandiena pirkau pirmą numerį Šiaurės Atėnų, tai perskaičiau aš savo kūrybą ir apsiverkiau. Ten taip gražiai apibūdinta mano vaikystė, kad nenoromis rieda ašaros, prisiminus visus vargus... Dabar aš gal vėl ką parašysiu, buvau metusi rašyti, kad niekas nenori spausdinti, o dar vienas supykęs rėkė: rašytoja iš patvorio ir jinai mat susigalvojo terlioti popierių! Kas žino, gal ir kritikos sulauksiu, juk pavydo akys plačios. Šiemet gegužės 9 švęsiu 70 metų, o spalio 14 dieną – 50 metų kaip vedę, tai jūs man suteikėte didžiausią dovaną mano gyvenime... tenai laikraščio nuotraukoje aš buvau 48 metų, tada ir rašiau, o dabar aš tokia stora, negraži bobutė, net baisu į veidrodį pažiūrėti, ale svarbu, kad dar veikia protas ir dirba rankos rašant. Tegul jus saugo Dievas.<br /><i>
Eugenija Karoblienė</i><br />
<br />
Mes irgi linkim sėkmės ir svarbiausia sveikatos ir, spausdindami jos kūrybą, stengiamės kiek įmanoma mažiau redaguoti šitaip paties likimo graudžiai suredaguotus žmonių gyvenimus. Mylinčiomis sesers akimis piešiamas gražuolis brolis Fėlas tikrai įstabus su savo užkurinėmis. (Jam Eugenija Karoblienė paskyrė ne vieną eilėraštį – “Feliksai, Tu išėjai iš savo namo...” arba “Tu išėjai į mirusiųjų uostą”). Net ligos, kuriom jis sirgo, skamba ypatingai ryškiai. Kaip tinka Fėlui tas FLEVARITAS! Tai ne koks duslus ir menkas pleuritas. Visoj šitoj monumentalioj kaip liaudies sakmės ar pasakos istorijoj negailestingas laikas teka kaip upė Lėvuo, sulygindamas visas gražias ar prastas užkurines ir jų nepasiekiamus kaip svajonė jaunikius...<br /><i>
Saulius Šaltenis </i></blockquote><div>Jei ko nepražiūrėjau, trečias SŠ žodis apie EugK buvo prie teksto, kurio pradžią jau citavau, prie „Prisiminimų Pasvalio aikštėje“ (1992 VII 10, nr. 28, p. 4):</div><div><blockquote>Nuo Eugenijos Karoblienės, tos mūsų Aukštaitijos Žemaitės debiuto ir kitų publikacijų “Šiaurės Atėnuose” ne tiek daug laiko nutekėjo pačia gražiausia pasaulyje autorei Mūšos upe, tačiau per tą laiką ši talentinga pasakotoja įžengė į aštuntą dešimtį, palaidojo savo vyrą. Taigi...<br />
Skaitydamas Eugenijos Karoblienės vaizdingą pasakojimą apie pašautą mirštantį žmogų, pamestą ant grindinio miestelio aikštėje – su sūriu ant krūtinės, kirviu prispaustu rašteliu ir varna, tupinčia medyje, vis su kartėliu galvoju, koks neteisingas gyvenimas, kiek talentų nuskandino varge ir rūpesčiuose, kai, rodos, iki “tikro” rašytojo buvo tik vienas žingsnelis – gal reikėjo šiek tiek mokslo, šiek tiek knygų, šiek tiek laisvesnio laiko...</blockquote></div></div><div>Tas Šalteniui įstrigęs vaizdas su sūriu, kirviu ir varna – iš trečio prisiminimų epizodo; ai, įrašas jau vis tiek ilgas, jei kas iki čia atsikasėt, manau, dar vienam gabaliukui užteks kantrybės:</div><div><blockquote>Mačiau ir tris – du negyvi auksiniais dantimis, o trečias – Franka Mikas – dar vaitojo. Žmonės šnibždėjo, kad Mikas buvo ryšininkas. Jis buvo ir mano jaunystės draugas. Gyveno Pasvalio rajone, Levaniškio kaime prie Levaniškio miško. Jo tėvas, Franka Kazys, gavo 12 hektarų žemės, kai dalijo vieną iš Karpio dvarų. Išaugino dukrą ir trejetą sūnų. Dukra ištekėjo už Migonių Ūso, greit mirė, o vienas sūnus mirė Lietuvos kariuomenėje atlikdamas būtinąją tarnybą. Antras sūnus mirė Urugvajuje, išvykęs ieškoti darbo. Mikas dirbo tėvo ūkelyje, tėvo malūne ir važinėjo kulti javų su svainiu Ūsu, nes tėvas su žentu buvo pirkę kūlimo mašiną. Mikas buvo mandagus ūkininkaitis, gražus, lieknas kaip berželis. 1944 metais Miką pašaukė į karą. Grįžus frontui, kariaudamas nuėjo iki Vengrijos, ten ir sutiko pergalę. Demobilizuotas grįžo į tėvų namus. Vėl dirbo ramiai jis tėvo ūkelyje. O kai 1946-ųjų žiemą nuėjo į mišką pasikirsti gniutelių stogui remontuoti, tai pietums įsidėjo kišenėn sūrio gabalą. Per pietus pagraužęs to sūrio, užsinorėjo gerti, tai ir nuėjo į Daukšos vienkiemį pamiškėje. O tame kieme ėmė šaudyti iš kulkosvaidžių kryžmine ugnimi. Mikas pakėlė rankas ir krito žemėn peršautas. Dar ten žuvo senukas su vaiku, važiavę per kiemą iš miško su žabų vežimu. Žuvo ir to kiemo šeimininkė Daukšienė, tvarkiusi šiaudus stirtoje. O po to ūkio tvartu susisprogdino bunkeryje du vyrai. Kas jie? Žmonės vis kalbėjo, kad vienas iš jų – su auksiniais dantimis lakūnas – Pyragis nuo Daujėnų. Pyragiai dabar pasitraukę į užsienį. Ūkininkų sūnus Daukša studijavo tąsyk Kaune, aš nežinau, koks jo likimas. Tas vienkiemis – antroje Levaniškio miško pusėje, rodos, Jurgeniškių kaime. O Miką ir visus žuvusius atvežė į Pasvalį ir paguldė Vytauto aikštėje prie šventoriaus, ir gulėjo jie su rašteliais ant krūtinių kartu su susisprogdinusiais. Senukas su kailinėmis kelnėmis ir susirietęs piemenėlis, ir Mikas buvo vadinami banditų rėmėjais. Mikui ant jo krūtinės kirviu (juo Mikas kirto gniuteles stogui) prispaustas raštelis ir sūrio likutis nuo pietų. Raštelyje parašyta, kad jis nešė banditams maistą. Mikas dar buvo gyvas, dejavo. Tėvų ir kitų žmonių neprileido artyn ir pagalbos neleido suteikti. O ir lavono tėvams neatidavė. Taip ir mirė Mikas ant leduoto bruko sniege, šaltyje, tas karo veteranas, nuėjęs su frontu į Vengriją, o čia žuvo pragaro ugnyje ir gulėjo numestas prie šventoriaus Pasvalyje, kad matytų geri ir pikti žmonės – va, žiūrėkite, banditai. O varnos šventoriaus medžių viršūnėse skraidė, rėkė, laukė, kada išsiskirstys nustebusių ir išsigandusių žmonių minia. Tada jos ir pagriebs gabalėlį sūrio nuo Miko krūtinės. Ir iškapos Miko mėlynas kaip dangus akis, kurios vaikystėje ir jaunystėje matė šioje aikštėje didelius turgus, kermošius. O Mikas vaikščiodavo linksmas, tiesus, gražuolių merginų akimis varstomas, visų jo kaimynų ir draugų gerbiamas.<br />
O dabar tėvų rauda aidėjo tokia gaili Lėvens ir Svalios krantuose, praradus paskutinįjį sūnų, kurio ir laidoti kapuose neleidžia. O Miko lavoną, sako, draugai surado ir palaidojo kapuose dar tėvams gyviems esant, gal ir buvo jis ryšininkas, jei draugai žuvusiu pasirūpino.<br />
Tai va koks likimas žmonių, su kuriais šokau, dainavau jaunystėje. (p. 5)</blockquote></div><div>— — — kodėl Šaltenis taip gražiai apie Karoblienę ir jos rašinius kalbėjo? – todėl, kad tie pasakojimai jam patiko; — kodėl patiko? – nes jų pobūdis (daug raiškių detalių, nebijoma atvirai jausmus parodyt ir kt.) panašus į Šaltenio to laiko rašinių; neskaičiau dabar iš naujo jo<i> Pokalbių prieš aušrą</i>, skelbtų <i>ŠA</i> pirmuos puslapiuos, 1995-ais knygon sudėtų, atmintim remiuos, kuri linkus apgaudinėt; o jums kaip atrodo – kodėl?</div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-35368899272959943242023-09-25T12:07:00.005+03:002023-10-05T07:00:40.257+03:00(1316) Užparaštė, lv: citatos iš atminties patikslinimas<table cellpadding="0" cellspacing="0" class="tr-caption-container" style="float: right;"><tbody><tr><td style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgYW_7T8F1CNH2lddW36UVXFGuk3_IcWFFsQw3u_mj8vScmYbKitPrICi0Z2i_DOchN49buY0F5X5XeT904WlFqPC8xGN_7ibVqUvlhi4TrMaug67K6Bf2HOa-jZxfK_i6PiZPWN0kO_M6tRoPTbgIAPBbaEHmVCKn6fYKIRgAclpjHjdlRbznnBlqE17aW/s3839/gud-guz.jpg" style="clear: right; margin-bottom: 1em; margin-left: auto; margin-right: auto;"><img border="0" data-original-height="2401" data-original-width="3839" height="400" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgYW_7T8F1CNH2lddW36UVXFGuk3_IcWFFsQw3u_mj8vScmYbKitPrICi0Z2i_DOchN49buY0F5X5XeT904WlFqPC8xGN_7ibVqUvlhi4TrMaug67K6Bf2HOa-jZxfK_i6PiZPWN0kO_M6tRoPTbgIAPBbaEHmVCKn6fYKIRgAclpjHjdlRbznnBlqE17aW/w640-h400/gud-guz.jpg" width="640" /></a></td></tr><tr><td class="tr-caption" style="text-align: center;"><span style="text-align: left;">prie Antakalnio 8 yra stendai, kuriuose pristatomi tame name gyvenę rašytojai;<br />visų nuotraukos portretinės, išskyrus vieną – AlG-G skaito knygą sūnui <a href="https://lt.wikipedia.org/wiki/Saulius_Guzevi%C4%8Dius">Sauliui</a><br />(fotografuota greičiausiai 1969-ais, vaikui maždaug treji; 2003-iais jam ranką spaus JAV prez. Bushas) [už žinią apie SG ačiū AAJ]</span></td></tr></tbody></table>— kuo pirmiausia dera abejot? savo atmintim, nes ji kartais prikuria nebūtų dalykų; jei yra galimybė, stengies patikrint, bet ne visada ji, galimybė, yr; kai šneki – nėr.<div>— — naujam <i>Colloqijos</i> numery paskelbtas pokalbis, pavadintas diskusija, <a href="https://www.zurnalai.vu.lt/Colloquia/article/view/32760/31517">„Šiandieniai Vinco Mykolaičio-Putino vertinimai</a>“; buvau to pokalbio vad. moderatorius, tai teko pagalvot, kaip suformulavus jojo temas.</div><div><blockquote>Pirmoji užsirašyta šito pokalbio tema skamba taip: ar / kaip / kiek keitėsi Putino kūrybos ir asmens suvokimas ir vertinimas keičiantis Lietuvai, t. y. pakeliui į laisvę? Kai kurie autoriai iškart buvo nurašyti, tarkim, koks Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, nors jo antroji žmona, bent jau Vytauto Kubiliaus atsiminimuose, yra įsimintinos frazės apie Putiną autorė: esą ji 1967 m. vasarą Antakalnio g. 8 kaimynams pareiškusi: mirė paskutinis lietuvių poetas, liko tik tarybiniai. Nors dar Antanas Miškinis, tame name gyvenęs, buvo gyvas. Taigi, koks jūsų prisiminimuose Putino, kaip asmens ir kūrėjo, perėjimas iš vieno laiko į kitą? (p. 110–111)</blockquote></div><div>Publikacijoj nėr išnašos, kokiuos VytK prisiminimuos ta frazė užfiksuota. O galėjau pridėt, kad Manfredas Žvirgždas nebūtų vienintelis išnašininkas. Tuolab lengva būt buvę – <a href="https://virginijusg.blogspot.com/2013/05/464-visiskai-tarp-kitko-apie-homo.html">tinklarašty tas gabaliukas yr</a>. Ten citata iš knygos; neseniai ir tų VytK prisiminimų publikaciją periodikoj popieryne radau (palyginau: <i>visi buvo sukrėsti</i> gal sklandžiau negu <i>stojo visų supurtymas</i>, o ar <i>ištarė</i>, ar <i>pasakė </i>– sunku įžvelgt skirtumą):</div><div><blockquote>Tų pačių [1967] metų birželio 7 dieną atėjo žinia: mirė Putinas. Buvo saulėtas pavakarys. Tada gyvenom Antakalnio 8, prie Instituto. Mane apėmė toksai nerimas, kad nebuvo kur dėtis. Turbūt nė vienos mirties taip nebuvau išgyvenęs, kaip V. Mykolaičio-Putino. Išėjau į kiemą. Ten buvo nemaža žmonių – ant suoliuko sėdėjo Just. Marcinkevičius, A. Maldonis. Pasakiau jiems apie Putino mirtį. Visi nuščiuvo. Stojo nejauki tyla, visi buvo sukrėsti. Ir A. Gudaičio-Guzevičiaus žmona [Danutė] ištarė: „Mirė paskutinis lietuvių rašytojas. Liko tik tarybiniai“. (VytK, „Intelekto šviesa aptemusiame laike“, <i>Šiaurės Atėnai</i>, 1992 XII 18, nr. 49, p. 4)</blockquote></div><div>Norėjau įrašyt Guzevičienės vardą, kurio neįrašiau cituodamas iš knygos. Beieškodamas sužinojau, kad AlG-G archyvas: biblioteka, popieriai ir kt. 1977–1984-ais buvo perduotas buv. Vilniaus rašytojų muziejui (buvo ten, kur Britų ambasada, Antakalnio 2), dabar <a href="https://maironiomuziejus.lt/post-t-collections/aleksandras-gudaitis-guzevicius-1908-1969/">saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuj</a> (pilną vardą, ne inicialą radau <a href="https://maironiomuziejus.lt/post-t-exhibit/a-gudaicio-guzeviciaus-kaukes/">kaukių kolekcijos pristatyme</a>). — Ar koks sovietmečio tyrėjas tą fondą žiūrinėjo? (Aišku, retorinis klausimas; įdomu būtų žinot, ką, tarkim, Vytautas P. Bložė jam rašė.)</div><div><br /></div><div><span style="color: #b45f06;"><b><span>D</span><span>igresija</span></b></span><span style="color: #b45f06;"><b> </b>(2023 X 4)</span><span style="color: #b45f06;">:</span> <b><a href="https://virginijusg.blogspot.com/p/digresija-de-pasitelkus-peili-vaizdine.html">de- pasitelkus peilį</a></b></div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-35019093791408850672023-09-22T15:22:00.002+03:002023-09-22T15:24:52.072+03:00(1315) Susieji – ir [šį tą prisimeni], xli[dar vienas įrašas, susijęs su Vilnium (atspirties vieta ta pati – <i>NŽ-A</i>, 2023, nr. 5); nesu nei čia gimęs, nei čia miręs, pagal Aido Marčėno skirstymą, nesu vilnietis; o Vilniaus Gaonas nekėlė tokių griežtų reikalavimų: <i>Vil nor un du verst a vilner – </i>Tik panorėk, ir tapsi vilniečiu (<a href="https://virginijusg.blogspot.com/2012/06/300-geros-knygos-nesensta-iv.html">žr. 300 įrašo trečią gabaliuką</a>)]<div> <br /><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjmsd3EyIbLtD23CfnsYDeren3nMNYCnvUrRhBHk_92557OddmqtTCTbgqw9kwLz_J8yt2YsBIqJ71GJPiOjTMM6cBdokcyTdhPDyTjW7zAw2nUUBJpR3_xG-t_ckQsh5v0t4LUsd9TLT3k6bRyfQV8vvj-bFhCxCypgwh08zQMFwoOw3ps8ACaAEIvf5nz/s3953/sto%C5%A1kaus%20nuotrauka.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" data-original-height="3349" data-original-width="3953" height="339" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjmsd3EyIbLtD23CfnsYDeren3nMNYCnvUrRhBHk_92557OddmqtTCTbgqw9kwLz_J8yt2YsBIqJ71GJPiOjTMM6cBdokcyTdhPDyTjW7zAw2nUUBJpR3_xG-t_ckQsh5v0t4LUsd9TLT3k6bRyfQV8vvj-bFhCxCypgwh08zQMFwoOw3ps8ACaAEIvf5nz/w400-h339/sto%C5%A1kaus%20nuotrauka.jpg" width="400" /></a></div><span style="color: #b45f06;">(<b><span style="font-size: large;">a</span></b>)</span> Naujausiam <i>Naujojo Židinio-Aidų</i> numery yra istoriko Liudo Jovaišos rašinys „Septyni krikščioniškojo Vilniaus amžiai: Dešimt atminties vartų“. Aišku, tik spėjimas: redakcijai gavus šį tekstą, ikonografei Ievai N. ir atėjo mintis, kad šitam numery galima pristatyt Kęstučio Stoškaus Vilniaus nuotraukas. Tam puslapy, kur Jovaišos gabaliukas apie Aušros vartus, 44-am, yra Stoškaus nuotrauka, kurią matot dešinėj. Fotografuota vėlai vakare, nustatytas labai ilgas išlaikymas: kas stabilu – tas ryšku, o trumpam kadre šmėkštelėję žmonės – nelyg būtų šmėklos.<div><br /></div><div><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiUk03hH7IOKQHT6W93pQ40hZuY8CiSGA22MeCFQpZjOs0d03bd3Aed0WMXe1LUFZmnadNlrC0eMzs8b5LfzXIFpHvGUPmnik8Zoh_lDqchPVAUo-ukYIhzjGv3Lm7c7NnlQAyBXRhjdCpkHacmSvAi0gwjuKDBfBog0okCzHgeplanj2sE8Ux3UFuDVLYT/s5747/%C4%8Dechavi%C4%8Dius.jpg" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="5747" data-original-width="4951" height="400" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiUk03hH7IOKQHT6W93pQ40hZuY8CiSGA22MeCFQpZjOs0d03bd3Aed0WMXe1LUFZmnadNlrC0eMzs8b5LfzXIFpHvGUPmnik8Zoh_lDqchPVAUo-ukYIhzjGv3Lm7c7NnlQAyBXRhjdCpkHacmSvAi0gwjuKDBfBog0okCzHgeplanj2sE8Ux3UFuDVLYT/w345-h400/%C4%8Dechavi%C4%8Dius.jpg" width="345" /></a><span style="color: #b45f06;">(<b><span style="font-size: large;">b</span></b>)</span> Ir bemat ši KęstSt 2002-ų nuotrauka susisiejo su kabančia ant sienos namų bibliotekoj – XIX amžiaus Europos esteto (pasak <a href="https://www.babelio.com/auteur/Agnes-de-Gouvion-Saint-Cyr/292342">Agnès de Gouvion Saint-Cyr</a>) <a href="https://www.vle.lt/straipsnis/juozapas-cechavicius/">Juozapo Čechavičiaus</a> / <a href="https://pl.wikipedia.org/wiki/J%C3%B3zef_Czechowicz_%28fotograf%29">Józefa Czechowicza</a> fotografija – ta, kuri buvo parinkta kaip reprezentacinė 1995-ais išleistam jo nuotraukų albumui (išleido „Baltos lankos“ serijoj „Bibliotheca Baltica“; žr. kairėj; dalis 2000 egz. tiražo buvo įrišta į kietus viršelius [gal 100 egz., kurie turėjo būt numeruoti?] – nuotrauka ant aplanko, kiti minkštais viršeliais, tai nuotrauka ant viršelio). Beveik neabejoju: atspaudęs savo Aušros vartus vėlai vakare, fotografas irgi prisiminė tą nuotrauką („šmėklos“ priminė), nes praeitam amžiui artėjant į pabaigą buvo tas, kuris perfotografavo XIX amžiaus kolegos originalus; rengiant albumą spaudai, buvo naudojamasi būtent KęstSt padarytom fotokopijom. Kai jau albumas išėjo, jos, tos fotokopijos, liko redakcijoj; vieną, albumo dailininkui Eugenijui Karpavičiui neprieštaraujant, ir pasiėmiau, įrėmintą pasikabinau ant sienos. Gražu.</div><div><br /></div><div>— kas aukščiau subaksnota – aišku, irgi galima vadint prisiminimais; bet šitie tik tarp kitko. Žiūrėdamas į šmėklas Čechavičiaus ir Stoškaus nuotraukose, vėl prisiminiau Antaną Ramoną, pagalvojau: greičiausiai ir jam būtų tos šmėklos patikę. Vėl, nes buvau prisiminęs grįždamas iš parodos MO muziejuj, skirtos Gavelio <i>Vilniaus pokeriui</i>, pagalvojęs, kad galėtų būt ir jis šįmet kaip nors paminėtas, prisimintas, juk irgi apie Vilnių daug galvojo ir šį tą užrašė. Namie išsitraukiau iš lentynos AntR kūrybos rinktinę<i> Vasario upės</i> (sudarė Aušra Karsokienė, išleido „Tyto alba“ 2007-ais), manau, paskaitinėsiu. Žiūriu, lapelių pluoštas; ai, taigi dalyvavau šitos knygos pristatyme, su Jūrate Sprindyte, per tų metų knygų mugę. Viršutiniam užsirašyta citata: <i>Ramūnas Kasparavičius: ... Vilnius. Jis man ne sakralinis kaip Antanui Ramonui, ne analinis kaip Ričardui Gaveliui. Didelis mano vaikystės miestas</i> (iš kur citata – nepasižymėta). Kituose pakeverzota apie lėtumą (<i>Ką mums siūlo A.R.? – Sustok, ir akimirka taps žavinga</i>), smulkmės reikšmę; užsifiksuotos jo 1987-ais paskelbtos mintys, kad smulkmena kartais pasako daugiau negu storiausias sausų faktų tomas, kad tikrovė dažnai fantastiškesnė už pačią drąsiausią fantaziją, kad atsiminimai kartais įdomesni už kokį istorinį romaną, todėl reikia juos verst ir leist; kad jam labai svarbu metų, paros laikas; manė, kad Vilnius – aušros miestas. — Pala, o yr rinktinėj jo novelė, gal net ese vadintina, iš rinkinio <i>Lapkričio saulė</i> (1989), kurį redagavau? Pažiūrėjau turiny – nėr „Vilniaus aušrų“. — Nesutinku su Kasparavičiaus įvardais, esą Ramono Vilnius sakralinis, o Gavelio analinis, kad ryškiau būtų taip supriešino; Ramono Vilnius – romantinis, o Gavelio – siurrealistinis; tiesiog skirtingi požiūriai. Kad šįmet siurVilnius akcentuojamas, nieko čia blogo; bet neprošal būtų pri(si)minus, kad ir kitaip galima į jį pažvelgt; taip, kaip žvelgė Ramonas. Štai ta novelė-esė:</div><div></div><blockquote><div><b>Vilniaus aušros</b></div><div>Kažkodėl man atrodo, kad universiteto rankraščių fonduose dūli dar niekieno nejudintas senas, įmantria kaligrafiška rašysena išmargintas rankraštis. Nuo laiko sušiurkštėję popieriaus lapai perverti storais lininiais siūlais. Neįrištas į prašmatnią veršio odą, paprastas, kuklus kažkokio nežinomo Vilniaus vaganto rankraštis. Tituliniame puslapyje išraityta „DE AURORA VILNENSI“.<br />
Klajodamas po miestą ne iš karto suvokiu, kad jis matė tūkstančius aušrų. Ir siautėjant karams, gaisrams, marams, ir skambant linksmai puotų muzikai karališkuose rūmuose, ir aidint piemens dūdelei Neries lankose.<br />
Stovėdamas ant Bekešo kalno, baigiantis dorai net neprasidėjusiai birželio nakčiai, matau už Vilnios vingio, už žaliuojančio Jaunimo sodo miegantį miestą. Tamsėja dangus vakaruose, svyruodamas plaukia baltas rūkas virš upelės, toliau jau melsvas – virš skverų, parkų, virš Neries dešinėje. Kramtau išsausėjusią šlaito smilgą ir laukiu pirmo saulės spindulio, kuris tuoj išnirs iš už margų kalvų, bėgančių į rytus. Nerimsta paukščiai, apsvaigdamos nuo savo giesmės dainuoja lakštingalos, net Vilnios čiauškėjimas, ir tas pasikeičia. Nubėga saulės spindulys baltais miesto bokštais. Sužiba Jono varpinės paauksuotas rutulys, paskui Katedros aikštės varpinės – bet aš pražiopsojau: jau seniai švyti prieš saulę ažūriniai Misionierių bažnyčios bokštai. Miestas, pasakų miestas mano akyse kyla iš slėnio tarsi iš užburtos jūros dugno. Ir kaip visada auštant, ypač auštant linksmai ankstyvos vasaros aušrai, rodosi, kad diena, ši diena niekada nesibaigs. Amžinai švytės balti miesto bokštai, melsvuos tolumos, virpės rasos lašai senamiesčio darželių žieduose. Jo gatvėse dar prieblanda, bet katedros stogas jau švyti. Pro pusapvalį langą virš absidos šviesa krinta į vidų ir gal tik keletą kartų per metus nušviečia navų skliautų rozetes. Gedimino aikštės laikrodis oriai, kaip tik jis moka, muša valandas.<br />
Vienokia aušra, kai žiūri nuo Bekešo kalno, ir visai kitokia, kai nuo Misionierių bažnyčios žvelgi į tamsiai raudonus, žaislinius Užupio stogus, apačioje matai Vilnią, atskubančią nuo Belmonto miško, kuris juoduoja priešaušrio migloje. Kairėje, apačioje, virpa lengvučiai, graudžiai švelnūs Onos bažnyčios bokšteliai. Nuo Šnipiškių tilto matau rūstų pilies siluetą ir Neries vingį. Upė plaukia, iš tolo kažką sau pati šnekėdama, tyli, rimta, nepalyginsi su pačiauška Vilnia. Ta lekia galvotrūkčiais, garsiai plepėdama apie tai, ką matė trumpame savo kely. Nuo Mindaugo gatvės viską regi aušros fone, dar kitaip nuo Šeškinės kalvų, nuo Tauro kalno, Lazdynuose, kur skrieja nerimstantis jaunatviškas raitelis į tekančią saulę. Nuo Liepkalnio matau apačioje niekada neužmiegančią, bruzdančią ir vis dėlto prieš aušrą susikaupiančią geležinkelio stotį. Arba aušra stulbinančiai tyliuose universiteto kiemuose. Kad ir mažame, jaukiame Počobuto kiemelyje. Observatorijos frizas su Zodiako ženklais, vėtrungė ant kraigo ir seni klevai palei taką. Rodos, amžina amžių prieblanda, ir tik iš to, kad staiga suvirpa klevų lapai, supranti – virš Vilniaus patekėjo saulė.<br />
Saulė vis rimtėja, tamsėja medžių žaluma, rugpjūčio aušros vis mėlynesnės ir mėlynesnės, vis lėčiau ir lėčiau iš nakties rūko išnyra miesto bokštai. Jau ir auksinis ruduo. Rytais, visiškoje tylumoje, vien nuo savo svorio krenta be garso žemėn nesiskųsdami šalnos pakirsti medžių lapai. Prityla Vilnia, dar labiau susimąsto Neris.<br />
Rudens dargana, lietūs, vėjai, bet jei pasiseks, šalnotą lapkričio pabaigos rytą gali pamatyti nuostabiai skaidrią aušrą. Horizontas be mažiausios miglelės, viskas staiga priartėja, ir miestas atrodo nerealiai ryškus, tarsi filigraninis senųjų meistrų darbas. Juodi medžiai meta kietus bespalvius šešėlius.<br />
Ateina gruodis su pirmu nebetirpstančiu sniegu, lengvom pūgom, ir tik iš pasidabravusio dangaus suprasi, kad jau aušta diena. O miesto bokštai taip ir liks kažkur aukštai, paskendę prietemoje, atsiskyrę nuo visko, panirę į save. Ir naktis nepasitrauks visiškai, tik susigūš tamsiausiose senamiesčio kiemų kertelėse, kantriai tūnos, lauks greit ateinančio vakaro. Tik ką nusnigti keliai pilkėdami subėga iš žydros šaltos tolumos, iš visų pusių į miestą, apšerkšnijusį, pasislėpusį už savo sienų. Balti bokštai baltų kalvų fone, o ant kalvų viršūnių – juodos, svyrančios nuo vėjo pušys.<br />
Kiekviena aušra kitokia, kaip kitokia kiekviena diena, kaip kitoks kiekvienas žmogus. Ir, eidamas gatvės grindiniu, jaučiu nuo neatmenamų laikų čia gyvenusių mūsų protėvių pėdų šilumą, jų skausmą, liūdesį, meilės nerimą, susimąstymo valandas. Visa tai per šimtus metų susigėrė į akmenis, numintus tūkstančių kojų: basų, vyžotų, čebatuotų, jaunų ir senų, vaikų ir moterų, gražuolių ir kekšių, niekšų ir romiųjų. Matau, kaip nerūpestingas valkata vagantas, barškėdamas palaike špagele, žingsniuoja pro universiteto kiemų arkas dulkiant smulkiam lapkričio nakties lietui: nerūpestingai švilpaudamas, plaikstydamasis sulopyto apsiausto skvernais, pasispaudęs po pažastimi nežinia kam parašytą „DE AURORA VILNENSI“. (p. 8–11)</div></blockquote><div></div></div><div>— — ir tokia mintis įsimetė galvon, jau kelios savaitės ten tupi, ir neblanksta, vis dar atrodo graži: tikiu, kad ir XXI amžiaus Vilniuj yra romantikų, kurie sostinės 700-ąjį gimtadienį norėtų pažymėt pradžiugindami savo sielą; — ilgai žiūrėt į tekantį Neries vandenį, jei ant muziejaus salės sienos, viskas gerai, o jei nuo Žaliojo, Baltojo ar kurio kito tilto – šiek tiek baugu, dar imsi ir prisiminsi Bronių Radzevičių („Su dievišku šyptelėjimu išeinu, beveik nebėra nei baimės, nei...“); o jei ėmus ir pasiūlius Vilniaus romantikams: kurį rytą imkim ir pasitikim (kartu su Vilnium) aušrą; kas ant Gáspáro Békéso kalno, kas prie Trijų Kryžių, kas ant Tauro kalno ar Šeškinės kalvų, kas šiaip kokioj aukštesnėj vietoj (gal net ant stogo, jei jis plokščias)? sakot: o jei bus apsiniaukę? nereikia planuot iš anksto to ryto, tai būtų toks flashmobas, kai pranešama likus valandai kitai iki aušros; taip, romantikai susiburia šiek tiek anksčiau; — ne, vargu ar kas nors panašaus atsitiks; bet vis tiek – graži man ta mintis atrodo.</div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-77742161898969648522023-09-21T14:56:00.005+03:002023-09-22T06:33:53.650+03:00(1314) Visiškai tarp kitko: tragikomedijos sarkastiška remarka su citata iš 115 psalmės— jei kur būnu, stengiuos užsukt ar muziejun, ar galerijon, bet juk ne visur žmogus gali būt buvęs; galit juoktis: Marijampolėj neprisimenu buvęs, ir Kapsuke kad būčiau buvęs neprisimenu, tad naujam <i>NŽ-A</i> numery esantį Aistės Paulinos Virbickaitės rašinį „Dar kartą išeiviai: <a href="https://www.vle.lt/straipsnis/beatrice-vasaris/">Beatričės Kleizaitės-Vasaris</a> menų galerija Marijampolėje“ perskaičiau įdėmiai (apskritai APV tekstai, skelbiami su rubrika „Muziejų istorijos: sapnai ir kasdienis gyvenimas“, verti akių gadinimo). Citata, prie kurios galima šį tą pridurt:<div><blockquote><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgBtUSuko_sCncVbiLN8PTdYWsjhzF0A5Mnh4FBS8HxhffQpekSOdabTQiVUYOFU_tVFlT_qwVQeiN1lLkxzSuk0YHzCFKW3lGBWI-0ZRKkQoRQ7obOWEfu2xRDCyPaMEpjNaB35_VSZPI6QpmwmZwNQ1QEsfd9jRSsudx7f-uTvozf3jF5LxhHm7C1TDPT/s2854/gediminas.JPG" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" data-original-height="2610" data-original-width="2854" height="366" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgBtUSuko_sCncVbiLN8PTdYWsjhzF0A5Mnh4FBS8HxhffQpekSOdabTQiVUYOFU_tVFlT_qwVQeiN1lLkxzSuk0YHzCFKW3lGBWI-0ZRKkQoRQ7obOWEfu2xRDCyPaMEpjNaB35_VSZPI6QpmwmZwNQ1QEsfd9jRSsudx7f-uTvozf3jF5LxhHm7C1TDPT/w400-h366/gediminas.JPG" width="400" /></a></div>Pasakotojai apie Beatričę Kleizaitę būtinai pamini, kad tai jos rūpesčiu Vilniuje buvo pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Nejaučiu didelės meilės nei išskirtinės pagarbos paminklams ir jų statytojams. Bet paminklo Gediminui statybų istorija man labai patinka. Suprantu, kad jos dalyviai ir liudininkai išgyveno dramą, tačiau žvelgiant iš šalies, tai tikra tragikomedija. Devyniasdešimtųjų pradžios Vilnius, kuriame tautinis idealizmas žydi kartu su laukiniu kapitalizmu. Kuriamos taisyklės tučtuojau laužomos, akimirksniu keičiasi dūmo stabilumo susitarimai. Ginčai kiekviename žingsnyje, vyrams matuojantis savo statusus naujoje hierarchijoje. Ir į tamsų, skurdų miestą atvykusi dama su amerikonišku akcentu, baltais dantimis ir žaliais doleriais. Beatričė Kleizaitė darė viską, kad miesto centre, šalia Katedros, būtinai stovėtų Vytauto Kašubos sukurta skulptūra. Ji pasiekė savo.
Kaip ir daugelis to laikotarpio istorijų, paminklo Gediminui statymo peripetijos labai painios, kiekvienas pasakotojas turi savo versiją. Beatričė Kleizaitė šią istoriją pasakodavo iš savo perspektyvos ir jos pasakojime – daugiausia polėkio. Bene vėliausią variantą, 2017 m. publikuotą <i>Lietuvos ryte</i>, ji papuošė nauja detale. Žurnalistei Daliai Gudavičiūtei jautriai pastebėjus, kad po šitiek vargų statant paminklą, dabar šalia jo nėra jokios lentelės su organizatorės vardu, ši atsakė: „Yra šis tas, bet ne lentelė. Mes su tuometine miesto vyriausiąja architekte Dalija Rudyte ant žirgo genitalijų išgraviravome savo vardo ir pavardės pirmąsias raides. Man to užtenka“. Nesvarbu, kad skulptūrą įgyvendinęs skulptorius Mindaugas Šnipas nieko apie tai negirdėjo ir sunku patikėti, kad dvi moterys slapčia nuo visų ant metalinių žirgo genitalijų išties raižė savo inicialus. Tai perskaičiusi ilgai juokiausi ir galvojau, kad šios ponios avantiūrizmo, užsispyrimo ir idealizmo derinys yra unikalus. Pagaliau pasitaikė proga susipažinti kiek išsamiau. (<i>NŽ-A</i>, 2023, nr. 5, p. 37)</blockquote></div><div>Žiūrint iš trijų dešimtmečių perspektyvos ta paminklo statymo istorija gal ir ima panėšėt į tragikomediją. Beje, o pats skulptorius yra pareiškęs savo nuomonę apie kamerinio darbo išdyyyydinimą (h 59 cm → h 10 m)? Neatsimenu. Išdidintojo nuomonė: „<a href="https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/18428/matomiausio-vilniaus-aksesuaro-paminklo-gediminui-statybos-intrigos-ir-uzkulisiai">Atvirai tariant, jis [paminklas Gediminui] man nei tada [1996], nei dabar [2013] nepatinka.</a>“ — Daug ko nebeatsimenu. Tikrai įdomu būtų paskaitinėt dokumentų ir nuomonių rinkinį, kuris galėtų vadintis <i>Katedros aikštės Gedimino byla, 1988–1996</i>. Juk ne šiaip skulptūra – „matomiausias Vilniaus aksesuaras“. Tam rinkiny, tikiuos, būtų ir tekstas, paskelbtas 1992-ais <i>Šiaurės Atėnų</i> paskutinio puslapio apačioj (VII 24, nr. 30, p. 8):</div><b></b><blockquote><b><span style="font-size: medium;">Meno krankliai</span></b><span style="color: #38761d;">[*]</span><br />
Mintys po Gedimino paminklo konkurso<br />
<br />
Kalbama apie tai, kad Lietuvoje “per tą penkiasdešimt metų” buvo nukankinti visi skulptoriai, kad jie nepajėgūs paminklo sukurti, kad tai gali padaryti tik “amerikonai” - lietuviai kankiniai, “tikrieji lietuviai”. Tokiu būdu visoks šlamštas pateikiamas kaip tikras menas. Būkit ramūs - yra Lietuvoje nemaža skulptorių. Tik tokiam paminklui kaip Vytauto Kašubos padaryti skulptorius-menininkas nereikalingas, nes nėra jame skulptūros meno. Yra kas tik norit: literatūra, legenda, istorija, truputis amato. Tik meno nėra. Gryna meno iškamša. Jeigu ne autoriaus vardas ir praeities kūryba, nė vienas dabartinis rėmėjas jo nepastebėtų.<br />
Meno krankliai, jūs kiekvieną gyvą meno daigelį užkapojat jam dar nespėjus sutvirtėt, jūs mintate meno dvėseliena ir kiekvienas jūsų organizuojamas konkursas sulauks tokios pat pabaigos - meno iškamšos. Jūs padarysit viską, kad skulptūra Lietuvoje mirtų ir veidmainiškai šnekėsit apie “tą penkiasdešimt metų”... Jūs patys esat tų penkiasdešimties metų aukos, nes laikotės staliniečių minties, kad tikrą meną supranta kiekvienas. Taip klaidinate nelabai išmanančius ar mažai išprususius šioje srityje žmones, kuriems visuomet nepatinka tai, kas nesuprantama, dėl ko reikia “sukt galvą”. O čia dar tokie “žinovai” taip pat peikia viską, kas originalu, savita. Kodėl jūs gydytojui nenurodinėjat, kaip jam dirbti, o skulptorių spraudžiat į tokius rėmus, kad jis tegali iškamšas gaminti, ir tos iškamšos pristatomos kaip tikras menas. Esat velniškos demagogijos meistrai ir savinatės vienintelių žinovų vardą, klaidindami abejojančius.<br />
Jums pritinka šie psalmės žodžiai:<br /><blockquote>
“Jie turi burną, tačiau nekalba;<br />
turi akis, tačiau neregi.<br />
Jie turi ausis, tačiau negirdi;<br />
turi nosį, tačiau nesuuodžia.<br />
Jų rankos - bet jos nečiupinėja;<br />
jų kojos - bet jos nevaikščioja.<br />
Jie nemurmena savo gerkle.<br />
Tepasidaro kaip jie, kurie daro juos,<br />
kiekvienas, kuris pasitiki jais!” (Ps 115, 5-8) </blockquote>P.S. <a href="https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-ateities-forumas/">LAF</a>’o traukinys, užsimetęs ant platformos V. Kašubos paminklą Gediminui, pajudėjo dar kartą, šiuokart jau kultūros bėgiais “į šviesią ateitį”.<br /><i>Dar nepribaigta skulptorė Ksenija Jaroševaitė</i><br />
---------------------------<br /><span style="color: #38761d;">
[* </span>manau, aliuzija į 1988–1992-ais <a href="https://lt.wikipedia.org/wiki/Leonas_Kiauleikis#K%C5%ABryba">Leono Kiauleikio</a> leistą bulvarinį laikraštėlį <i>Kranklys</i>, kuriame skelbtus tekstus kai kas vadina satyrom, kai kas – paskviliais<span style="color: #38761d;">]</span></blockquote><div>(Ksenija J ir Beatričė K-V, noris manyt, nebuvo susitikusios akis į akį.)</div><div><i>P.S.</i> Neišsiaiškinau, kas vertė cituojamą psalmę (pabaiga nesklandi).</div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-46608580145644845242023-08-30T14:17:00.005+03:002023-08-31T12:43:00.835+03:00(1313) Krivickiana: kodėl BrKr poezija palygint menkai žinoma<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgdlA7IZ_X9pzSIwURbzUMglLOd2FSC2mX5hcZK0elvIwWXvbh3floihp7uHvV8hO_engNIATdIOcrL5Dk5avSuEfouwwOwuCWs8Ac2JUeSCDu3LZQQb_lYqqhm93EsBjvqormvI9a0EOjV0wqrmQAwHVvxnuUJ28hbVWfti-ZipdkjxSBC5jz5mFaiYwR5/s606/brkr2.jpg" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="522" data-original-width="606" height="345" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgdlA7IZ_X9pzSIwURbzUMglLOd2FSC2mX5hcZK0elvIwWXvbh3floihp7uHvV8hO_engNIATdIOcrL5Dk5avSuEfouwwOwuCWs8Ac2JUeSCDu3LZQQb_lYqqhm93EsBjvqormvI9a0EOjV0wqrmQAwHVvxnuUJ28hbVWfti-ZipdkjxSBC5jz5mFaiYwR5/w400-h345/brkr2.jpg" width="400" /></a></div>— pavasarį, artėjant valstybiniam lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui, <a href="https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/ar-zinai/sie-kuriniai-yra-lietuviu-kalbos-12-klases-programoje-ar-zinote-ju-autorius-1634-2060828">15min.lt pasiūlė skaitytojams pasitikrint, kaip gerai žino autorius, kurių kūriniai analizuojami 12 klasėj</a> (parengė rubrikos „Ar žinai“ redaktorius Ugnius Antanavičius). Susigundžiau ir aš pasitikrint. Viskas (bent kol kas) gerai: 21/21. Pirmąkart atsakinėdamas, aišku, atkreipiau dėmesį į klausimą, kurio teisingas atsakymas turi būt: Bronius Krivickas. Labai nedaug kas teisingai atsakė. Praeitą šeštadienį iš ryto dingtelėjo: reiktų patikrint dar kartą – gal situacija pasikeitė? Patikrinau (dar kartą atsakydamas). Ne, nepasikeitė. Gal verta pasvarstyt, kodėl ji tokia? Gal. <div>NB: testo rezultatai atspindi ne dabartinių abiturientų, o 15min.lt skaitytojų žinias. (Toliau tik apie poeziją.)</div><div><div><br /><table cellpadding="0" cellspacing="0" class="tr-caption-container" style="float: right;"><tbody><tr><td style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjDS30BpbDRIERQ-YJiyI0TevL7ODjoSpXfLCh8FYzdL3qgzcAXUpk5o7o95BYkuBypoDtcFsjzOb3TcFPvfVy54A5TgAnNCJigNg69yWiGW6nB8sTtAkDeb5GFoFrD0H_K5RBWA2DULP0rLwUHMRTC4-U0g2L7uy5F6JuLSBO8gxr0M72QpVwRGMV70VuV/s674/krivickas.jpg" style="clear: right; margin-bottom: 1em; margin-left: auto; margin-right: auto;"><img border="0" data-original-height="365" data-original-width="674" height="216" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjDS30BpbDRIERQ-YJiyI0TevL7ODjoSpXfLCh8FYzdL3qgzcAXUpk5o7o95BYkuBypoDtcFsjzOb3TcFPvfVy54A5TgAnNCJigNg69yWiGW6nB8sTtAkDeb5GFoFrD0H_K5RBWA2DULP0rLwUHMRTC4-U0g2L7uy5F6JuLSBO8gxr0M72QpVwRGMV70VuV/w400-h216/krivickas.jpg" width="400" /></a></td></tr><tr><td class="tr-caption" style="text-align: center;"><span style="text-align: left;">printscreenas, padarytas 2023 VIII 26<br />[t.b. „Vien<b>ą</b> vasar<b>ą</b>“; „Laukinių rožių šlamesys“ ir <a href="https://www.youtube.com/watch?v=gNsnbQcvAZ4">dainuojamas1</a>/<a href="https://www.youtube.com/watch?v=LJ0vaJQd2dk">dainuojamas2</a>]</span></td></tr></tbody></table><div>Poetą ar poetę iš eilėraščių ar jų rinkinių/ciklų pavadinimų atpažino (arba atspėjo): Justiną Marcinkevičių – 84% [paminėta ir drama <i>Mažvydas</i>; būtent tai, manau, lėmė tokį didelį teisingų atsakymų nuošimtį], Marcelijų Martinaitį – 65%, Henriką Radauską – 56%, Salomėją Nėrį – 55%, Vytautą Mačernį – 53%, Czeławą Miłoszą – 47%, Aidą Marčėną – 46%, Sigitą Gedą – 43%, Juditą Vaičiūnaitę – 40%, Joną Aistį – 27%, o Bronių Krivicką – tik 16% (tai apskritai mažiausias teisingų atsakymų nuošimtis, visus autorius, 21-ą, turiu omeny).<div><br /></div><div>— nuo Broniaus Krivicko partizaninės poezijos išnirimo iš nežinios ir įsiliejimo lietuvių literatūros istorijon pradžios (1989) iki jos pristatymo mokykliniame vadovėly praėjo nedaug laiko – pirmąkart ji pristatyta 1995-ais išleistam VU profesorių Viktorijos Daujotytės ir Elenos Bukelienės vadovėly <i>Lietuvių literatūra 12 klasei</i> (XX amžiaus vidurys ir antra pusė); ir nuo tada BrKr mokyklinėj literatūros programoj. Trejetą (jei nesuklydau) kartų buvo paminėtas valstybinio brandos egzamino užduotyse:</div></div></div></div><div><ul style="text-align: left;"><li>2018-ais siūlyta samprotavimo rašinio tema „Ką gali pakeisti vienas žmogus?“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Bronius Krivickas, Marius Ivaškevičius),</li><li>2021-ais – samprotavimo rašinio tema „Kaip žmogus elgiasi grėsmės akivaizdoje?“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Balys Sruoga, Bronius Krivickas),</li><li>2022-ais – literatūrinio rašinio tema „Metų laikai literatūroje“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Kristijonas Donelaitis, Bronius Krivickas).</li></ul></div><div>15min.lt skaitytojai, kurie baigė gimnazijas po 1995-ų, galėjo teisingai atsakyt; galėjo, jei turi labai gerą atmintį, nes po kurio laiko nebent poeto vardas pavardė galvoj lieka – ir tai jau gerai. Kurie vidurinį mokslą baigė anksčiau (o tokių tarp 15min.lt skaitytojų, spėju, tikrai nemažai; gal net arti pusės), mokykloj apie BrKr negirdėjo, nebent vėliau pasirinko lituanisto kelią. — Atsakymas į įrašo antraštėj suformuluotą klausimą galėtų būt toks: BrKr „stažas“ lietuvių literatūros istorijoj kol kas palygint trumpas, trumpesnis net už Aido Marčėno (jo <i>Šulinys </i>išėjo 1988-ais; o dar kiekoj visokių renginių, savo knygų pristatymų dalyvauta – gyvojo privalumas); manau, laikui kėblinant į priekį, BrKr poezijos žinomumas didės; kai jau vaikai ir tėvai galės dalintis įspūdžiais apie mokykloj skaitomą ir skaitytą BrKr kūrybą, jos radimosi aplinkybes (tokių dalykų juk vis dar būna?).</div><div><br /></div><div><i>P.S. </i>(šiaip) Yra du BrKr eilėraščiai su tiksliom datom (kitų tik sukūrimo metai nurodyti); pirmieji BrKr, jau partizano, sukurti tekstai: 1945 II 21 parašė „Rudenio lygumose“, kurį dabar gliaudo gimnazistai (kad ši data sutampa su Mamerto Indriliūno žūties data – visiškas atsitiktinumas); po poros dienų, 1945 II 23 parašė „Nuotaką“ – eilėraštį, kuriam skirti keli puslapiai (60–63) netrukus ginsimoj Jūratės Jasaitytės disertacijoj <i>Rainerio Marijos Rilke’s kūrybos recepcija lietuvių literatūroje</i>; „Nuotaka“ gretinama su „<a href="https://kalliope.org/da/text/rilke200208013">Alkestis</a>“ (Antano Galiaus vertimas yra knygoj RMR, <i>Die Gedichte = Poezija</i>, sud. Sigitas Geda, 1996, p. 199, 201, 203, 205); doktorantės išvada: „Rilke’s ‘Alkestės’ ir Krivicko ‘Nuotakos’ paralelės yra unikalios lietuviškoje Rilke’s recepcijos tradicijoje.“ — Nebloga pradžia. </div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-69033659944566118432023-08-29T12:29:00.005+03:002023-08-29T14:56:11.131+03:00(1312) Eilėraščių istorijos, xiv: Henriko A. Čigriejaus „Liūdnas šuo“<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgq7P4bnl9npAukTy6B1noaJc_E5ILYbsq68kqWw5-fovPzqKOB7Zds3UA6wWmDkkR2g8gvXgnUyu3gB1Uh7DAapk1LGBWp2pYnAy96T9_7cwRoBGfDl_mZeyr2-ly3SGHwoCkDAlB_RZORL5Q0xMLx_uDInJNiJR1ofhcRykKRd27nzLXsAQF6VHherHNv/s3141/%C4%8Digriejaus%20%C5%A1uo.JPG" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" data-original-height="3141" data-original-width="2815" height="640" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgq7P4bnl9npAukTy6B1noaJc_E5ILYbsq68kqWw5-fovPzqKOB7Zds3UA6wWmDkkR2g8gvXgnUyu3gB1Uh7DAapk1LGBWp2pYnAy96T9_7cwRoBGfDl_mZeyr2-ly3SGHwoCkDAlB_RZORL5Q0xMLx_uDInJNiJR1ofhcRykKRd27nzLXsAQF6VHherHNv/w574-h640/%C4%8Digriejaus%20%C5%A1uo.JPG" width="574" /></a></div>— — — tai buvo seniai; norėjau rašyt: gal prieš kokius dešimt metų, bet žinodamas, kad atmintis – melagė, pasitikrinau, – jau prieš 15 su viršum, 2007-ų rudenį: Vilniuj ant sienų ėmė rastis poezija; pateikties būdas pats paprasčiausias – padidinta knygos puslapio kserokopija priklijuojama apyaukščiai, be kopėčių nepasieksi. Iš tų kopijų dvi gerai prisimenu, nes iš knygų, prie kurių prikišęs nagus.<div>Tilto gatvėj, jei eini nuo Katedros – po kairei, už tų metalinių vartų prie sienos buvo priklijuotas 11 puslapis iš Algimanto Mackaus <i>Trijų knygų</i> (išleido „Baltos lankos“ serijoj „Rinktinė lietuvių poezija“ 1999-ais) – „Netikėjimas“ iš rinkinio<i> Jo yra žemė</i> [o gal čia ars memorativa? gal kitas? nors ne, regis, šitas].</div><div>O ant „Skalvijos“ kino teatro reklaminio lango stiklo (prie įėjimo į antrą salę, už kampo – Jakšto gatvė), spėju, žmogus, kurio slp. 209, priklijavo 344 puslapį iš Vytauto Kubiliaus sudarytos antologijos <i>Dvidešimto amžiaus lietuvių poezija</i> antro tomo (t. 2 pasirodė 1995-ais, jau buvau išėjęs iš „Vagos“; t. 1 – 1991-ais), kurio vidury – Henriko A. Čigriejaus eilėraštis iš rinkinio <i>Rudenio žiedas</i> (1985): </div><div><br /><div><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiXtVF5lHCL223xcntRZugbh6BJ7HoHjfGv2umMcqBb92sZizLqVcRAQpjJkbrNVScEYHwBxMgzhhjFUN9i31dXChMwu_o4lnuRj6FcoIvsfzbSRbMJnQqnjGGV2rSuYc0C_HCFO_KBLiR8V7wUUj1LH5CAnSe4Kft219dcH7iU9HztLS9Tktho9uQxqARi/s8219/Rimaldas%20Vik%C5%A1raitis_Sotus%20gyvenimas.jpg" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="8219" data-original-width="6245" height="400" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiXtVF5lHCL223xcntRZugbh6BJ7HoHjfGv2umMcqBb92sZizLqVcRAQpjJkbrNVScEYHwBxMgzhhjFUN9i31dXChMwu_o4lnuRj6FcoIvsfzbSRbMJnQqnjGGV2rSuYc0C_HCFO_KBLiR8V7wUUj1LH5CAnSe4Kft219dcH7iU9HztLS9Tktho9uQxqARi/w304-h400/Rimaldas%20Vik%C5%A1raitis_Sotus%20gyvenimas.jpg" width="304" /></a></div></div><blockquote><div><div><b>Liūdnas šuo</b></div></div><div><br /></div><div>Žiūri į tolumas, jam nerūpi</div><div>Praeiviai, jų blauzdos ir kelnės,</div><div>Žiūri įsigalvojęs į didelę upę</div><div>Ir debesynų kalnus.</div><div><br /></div><div>Žiūri į tolumas, ten kūrenas</div><div>Didelis laužas; ir visas jau sniegas</div><div>Sutirpęs, upe vaidenas</div><div>Laikas prabėgęs.</div><div><br /></div><div>Viskas praeina ir viskas sudyla –</div><div>Širdys ir dantys – –</div><div>Ir būna gera po savo tylą,</div><div>Kitų nebauginant, vaidentis.</div></blockquote><div></div><div>— taip, „viskas praeina ir viskas sudyla“, ne tik širdys ir dantys, ir popierius, ir lipni juosta sudyla, – kas likę 2023-ių vasarą iš puslapio su <a href="https://rasytojai.lt/rasytojai/cigriejus-henrikas-algis/">aa. HAČ</a> eilėraščiu – dešinėj; štai ką pagalvojau: ar „Liūdnas šuo“ – ne ilgiausiai viešai matytas lietuvių poezijos kūrinys? 15 metų norintys ir turintys geras akis galėjo jį perskaityt. Rekordas? Nors žodžiai <i>poezija </i>ir <i>rekordas</i> nelabai susikabina. O va <i>eilėraštis </i>ir <i>nuotrauka </i>susikabino.</div><div><br /></div><div>— Čigriejaus šuva greičiausiai iš poeto gimtų <a href="https://lt.wikipedia.org/wiki/Vidugiriai_(Pasvalys)">Vidugirių</a>, šiaurės aukštaitis; o šuva, kurio atvaizdas šalia eilėraščio, – gal iš fotografo gimtų <a href="https://lt.wikipedia.org/wiki/Sintautai">Sintautų</a>, gal iš kokio aplinkinio kaimo, stambiau imant, iš Šakių rajono, taigi – sūduvis. Nusipirkau nuotrauką (33 <span style="font-family: arial;">x</span> 26,5 cm) 2021-ų pavasarį iš <a href="https://naftalinas.lt/">naftalino.lt</a> už 10 eurų; atspaudo antroj pusėj įrašas pieštuku: <i>„Sotus gyvenimas“ / R. Vikšraičio</i>. Išsiaiškinau: šita <a href="http://www.mmcentras.lt/autoriai/rimaldas-viksraitis/592">Rimaldo Vikšraičio</a> nuotrauka priklausė (buvo padovanota?) Šakiuos gyvenusiam dailininkui ir fotografui (ypač mėgusiam <a href="https://www.limis.lt/valuables?query=%7B%22text%22:%22Zokas%22%7D">selfius</a>), fotoaparatų konstruktoriui <a href="http://www.drg.lt/kultura/18305-prisimintas-tautodailininkas-alfonsas-zokas">Alfonsui Zokui</a> (1929–2008); našlė nuotrauką internetinei sendaikčių parduotuvei davė.</div><div>Vikšraičio sugalvotas nuotraukos pavadinimas, aišku, ironiškas; manau, galėtų vadintis ir taip: „Gal sotus, bet liūdnas gyvenimas“.</div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com4tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-34973636378952562572023-08-28T12:19:00.001+03:002023-08-28T12:49:05.007+03:00(1311) Pakeliui į darbą, xxiv: žinomumo kaina<table cellpadding="0" cellspacing="0" class="tr-caption-container" style="float: right;"><tbody><tr><td style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjkH-vwy4QqMWycwCL2akibmhHS-3g8JIz813X48tiUWpFWsZkDhgCaiXuRFcjUCefY8_7mPsDMgdQ11WZO3-pY3G9ryp1YzX6OdetMOoFSPkg8RYuw_MlwDUiETiVwAVdNq8dDEJZYrk1moeBm_QFsdFeiL0euP5A1lyugJo6uxgeNUZPsDrGObUec-77E/s4166/atrama.jpg" style="clear: right; margin-bottom: 1em; margin-left: auto; margin-right: auto;"><img border="0" data-original-height="2883" data-original-width="4166" height="442" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjkH-vwy4QqMWycwCL2akibmhHS-3g8JIz813X48tiUWpFWsZkDhgCaiXuRFcjUCefY8_7mPsDMgdQ11WZO3-pY3G9ryp1YzX6OdetMOoFSPkg8RYuw_MlwDUiETiVwAVdNq8dDEJZYrk1moeBm_QFsdFeiL0euP5A1lyugJo6uxgeNUZPsDrGObUec-77E/w640-h442/atrama.jpg" width="640" /></a></td></tr><tr><td class="tr-caption" style="text-align: center;"><span style="text-align: left;">graffitis ant Geležinio Vilko tilto atramos kairiam Neries krante prie Alberto Goštauto gatvės<br />(užfiksuota 2023 VIII 24)</span></td></tr></tbody></table>— penktadienį pakeliui namo baigiau <i>NŽ-A</i> nr. 5, šiandien pakeliui į darbą pradėjau <i>Metų </i>nr. 8/9; galima sakyt – ukrainietiškas numeris (<a href="https://www.zurnalasmetai.lt/?page_id=18967">pernai nr. 8/9 buvo gudiškas</a>). Perbėgęs turinį, atsiverčiau maždaug per vidurį, rubrika „Akcentai“.<div>Ukrainiečių poetė ir vertėja (<b>į</b> prancūzų ir anglų) Ela Jevtušenko (*1996) per šiųmečio Poezijos pavasario konferenciją „Poezijos galia ir begalybė“:</div><div></div><blockquote><div>... pasaulis pagaliau mus išgirdo, buvo pasirengęs išgirsti ir galų gale ėmė brėžti aiškią ribą tarp mūsų ir tų, kurie vadinami mūsų „broliška tauta“ (nors taip toli gražu nėra).</div><div>Kaip siaubinga, kad tam prireikė karo, ir vis dėlto, kaip puiku, kad visiems šitai tapo akivaizdu. / [...]</div><div>Žinoma, poezija – ne iš tų dalykų, kuriuos skaito, o ir supranta daugybė žmonių, tačiau tie, kurie ją vis dėlto skaito, dažniausiai yra intelektualai ir priklauso savo tautos kultūriniam elitui. Ar ne apmaudu, kad iš šių žmonių tik menka saujelė bent šį tą nutuokia apie ukrainiečių poeziją, turinčią gilias tradicijas ir ištisą žvaigždyną kiekvienoje kartoje nuo pat XIX a. pradžios?</div><div>Kai kurie užsieniečiai apstulbsta įsitikinę, kad Ukrainoje esama geros poezijos – lyg mes būtume gentys, ligi šiol gyvenančios laukinėje gamtoje. Ir nenuostabu – juk, tarkim, iki šiol prancūziškai yra pasirodžiusi vos viena ukrainiečių poezijos antologija, išleista jau kadų kadai [etc.] (p. 137–138; iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas)</div></blockquote><div></div><div>— pora reakcinių mintigalių:</div><div><span style="color: #b45f06; font-size: large;">¶ </span>dėl juoko: paskaitinėju ukrainiečių poezijos vertimų, kai kurių eilėraščių net originalus susirandu; ir gudų, ir lenkų, ir kitų poezijos paskaitinėju – ir ką? manyt, kad vos ne intelektualas esu ir jau beveik priklausau kultūriniam elitui? — autorė jaunesnė už jaunėlį sūnų, bet jos požiūris kažkoks visiškai pasenęs, praeitam ar net užpraeitam amžiui tebūdingas; o gal reikia žvelgt kitaip: kūrėjų susireikšminimas, įpuolimas saviapgaulėn – aistorinis dalykas?</div><div><span style="color: #b45f06; font-size: large;">¶</span> rimtesnis: kad ir ką manytų meno kūrėjai, pasaulis dėmesį teatkreipia tik į tragedijas, tik į kraują; tarkim, mūsų: Sausio 13-oji sulaukė stipresnio atgarsio negu Kovo 11-oji (<a href="https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/zvilgsnis-i-sausio-13-aja-is-maskvos-lietuvos-laisve-reme-ir-tukstanciai-rusu-57-1437522">net/ir Maskvoj</a>); „[k]aip siaubinga, kad tam [kad pasaulis atkreiptų dėmesį į ukrainiečius] prireikė karo“ – pasaulis tik į tokius dalykus kaip karas ir teatkreipia dėmesį; ir dar patikslintina: karą, kuris vyksta ne per toli; baigsis karas, ir dėmesys ims slopt – ir jokios verstinės poezijos antologijos, jokie verstiniai romanai ir pan. to nesustabdys (tie leidiniai yra ir bus, atrodys svarbesni išverstiems ukrainiečiams/lietuviams/etc. nei, tarkim, ElJ paminėtiems galimiems skaitytojams prancūzams).</div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-13751412211339771132023-08-23T14:31:00.000+03:002023-08-23T14:31:36.871+03:00(1310) Visiškai tarp kitko: kur galėtų būt Miłoszo „Apmąstymų apie gaisrų sezoną“ rankraštis<span style="color: #38761d;">[perbaksnodamas Keliuočio pastraipą <a href="http://virginijusg.blogspot.com/2023/08/1309-krivickiana-brkr-ir-keliuocio.html">ankstesniam įrašui</a>, prisiminiau: daugiau kaip prieš metus ketinau sukurpt įrašą su citata iš tos pačios JuozK <i>Mano autobiografijos</i>, deja...]</span><div><table cellpadding="0" cellspacing="0" class="tr-caption-container" style="float: right;"><tbody><tr><td style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEg2OCqDNGKna2NPmdFnZeY8zm-5HhGmR317mKa82JeEYUQiV8gkHhHMqi749XIlquoXyztluyt1uKTs-tBZOiGztWjv_Q7OuFRDdlZjdPbdOHQL3iSKQmLAKQLQKd1_SnKBgLantbTzE7LhqQD3EJ3XpbJOIfkGQpJfAPTiY31JU21OwQS8l9qis3oQ3Di3/s731/poetinis-traktatas-su-mano-komentarais-.webp" style="clear: right; margin-bottom: 1em; margin-left: auto; margin-right: auto;"><img border="0" data-original-height="731" data-original-width="530" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEg2OCqDNGKna2NPmdFnZeY8zm-5HhGmR317mKa82JeEYUQiV8gkHhHMqi749XIlquoXyztluyt1uKTs-tBZOiGztWjv_Q7OuFRDdlZjdPbdOHQL3iSKQmLAKQLQKd1_SnKBgLantbTzE7LhqQD3EJ3XpbJOIfkGQpJfAPTiY31JU21OwQS8l9qis3oQ3Di3/s320/poetinis-traktatas-su-mano-komentarais-.webp" width="232" /></a></td></tr><tr><td class="tr-caption" style="text-align: center;"><span style="text-align: left;"> išleido „Apostrofa“ = <a href="https://www.kedainiai.lt/kedainiu-krastas/kalbiniai-ir-literaturiniai-kedainiai/giedre-kadziulyte/1676">Giedrė Kadžiulytė</a> </span></td></tr></tbody></table><br />— jei ne Rusijos invazija į Ukrainą, Mindaugas Kvietkauskas svarstymus apie Czesławo Miłoszo opus magnum – <i>Poetinį traktatą</i> su autoriniais paaiškinimais, kurio vertimas į lietuvių kalbą, Tomo Venclovos, atskiru leidiniu pasirodė užpernai, greičiausiai būtų pradėjęs kitaip; 2022-ų 4-am <i>Metų</i> numery išspausdintas rašinys „<a href="https://www.zurnalasmetai.lt/?p=18239">‘Poetinis traktatas’ gaisrų sezonu</a>“ prasideda šitaip:</div><div><blockquote>1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną, paskui į Lvivą, tačiau ten atriedėjus sovietų tankams pasuko į Rumuniją ir pasiekė Bukareštą, kurį jau buvo užplūdę keliasdešimt tūkstančių bėgančių lenkų. Gruodį, padedant Juozui Keliuočiui ir Juozui Urbšiui, poetas gavo reikalingus kelionei į Lietuvą dokumentus ir iš Bukarešto traukiniais per Kišiniovą, Kyjivą, Vitebską, Daugpilį pasiekė gimtuosius Šetenius, kurie tuo metu vis dar atrodė kaip ramybės sala.<br />
Pirmasis tekstas, kurį Cz. Miłoszas paskelbė po šios sukrečiančios karo patirties, buvo jo esė „Apmąstymai apie gaisrų sezoną“, pasirodžiusi žurnalo „Naujoji Romuva“ 1940 m. vasario 25 d. numeryje [<a href="https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0002137933-1940-Nr.8">nr. 8</a>, p. 149–151]. Bičiulystė su žurnalo redaktoriumi J. Keliuočiu, užsimezgusi dar 1938 m., ir jų susitikimas Kaune, kai Cz. Miłoszas laimingai parsirado iš Bukarešto, lėmė tai, kad pirmoji poeto publikacija apie ištikusią katastrofą pasirodė lietuviškai. Anot J. Keliuočio, kurį laiką grįžęs iš karo suirutės Cz. Miłoszas net nakvodavęs „Naujosios Romuvos“ redakcijoje. Tikėtina, kad esė tekstas buvo parašytas prancūziškai, o J. Keliuotis ar kas kitas jį išvertė į lietuvių kalbą (publikacijoje vertėjas nėra nurodytas). Tačiau originalaus rankraščio nei lietuvių, nei lenkų tyrėjams jokiuose archyvuose iki šiol nepavyko rasti. Tad „Apmąstymai apie gaisrų sezoną“ ir yra žinomi tik lietuvišku pavidalu, o Krokuvoje leidžiamuose Cz. Miłoszo „Raštuose“ 2018 m. buvo paskelbti išvertus iš lietuvių kalbos į lenkų. (p. 93)</blockquote></div><div>Kaip linkęs ieškot ko nepametęs, iškart pagalvojau: logiškai svarstant, tas rankraštis turėjo likt <i>Naujosios Romuvos</i> redakcijos archyve; kur buvo <i>NR </i>archyvas iki praeito amžiaus 8-to dešimtmečio pradžios, kai, kaip spėjama, žurnalo redaktorius rašė <i>Mano autobiografiją</i> (išleistą 2003-iais kartu su atsiminimais <i>Sugrįžus į tėvynę</i>, rašytais 6-to dešimtmečio pabaigoj), – žinom, pats Keliuotis papasakojo:</div><div><blockquote>„Naujoji romuva“ buvo uždaryta, bet ji nebuvo nacionalizuota. Pasiliko didžiulis jos archyvas: klišių už 100 000 litų, šimtai jos komplektų, tūkstančiai paskirų jos numerių, šūsnys spausdintų ir nespausdintų rankraščių, tūkstančiai nuotraukų – spausdintų ir dar neatspausdintų, nemažas knygynas, šimtai laiškų, buhalterinės knygos. Man atrodė, jog aš nepajėgsiu apsaugoti viso šio turto. Tam reikia ir lėšų, ir laiko, ir nuolatinio susirūpinimo. Be to, į apyvartą buvo paleista apie 25 000 litų jos vekselių, kurie dabar pasidarė kaip mano asmeninė skola. Šį reikalą apgalvojęs, nusprendžiau, jog būtų geriau, kad valdžia ją nacionalizuotų, kaip kad ji jau pasielgusi su daugeliu kitų žurnalų ir laikraščių. Tada ji galėtų į savo globą paimti visą labai vertingą jos turtą ir įsipareigoti išpirkti visus jos apyvartoje esančius vekselius. Tad Ministrų Tarybai parašiau raštą, kad „Naująją romuvą“ nacionalizuotų. Ministrų Taryba šį reikalą sutvarkyti pavedė Valstybinei leidyklai. Bet ši nieko nepadarė. Ir piršto nepajudino „Naujosios romuvos“ archyvui išgelbėti. Tik jos direktorius K. Korsakas mane įsakmiai „paprašė“ šio klausimo daugiau nebekelti. Aš ligi 1945 metų stengiaus visą „Naujosios romuvos“ archyvą, visą jos turtą gelbėti ir saugoti, išpirkau visus jos vekselius, mokėjau už patalpas, bet 1945 metais mane suėmus niekas daugiau tuo nebesirūpino. O 1947 metais grįžęs iš lagerio, „Naujosios romuvos“ archyvo neberadau, ir jo dingimo pėdsakai buvo dingę. Ir niekas negalėjo manęs painformuoti, kada ir kur jis dingo, kas jį užgrobė ar paėmė į savo globą. Tik 1967 metais vienas prokuroro padėjėjų mane painformavo, kad visas „Naujosios romuvos“ archyvas yra Vidaus reikalų ministerijos žinioje, kad jam ištirti paskirta komisija. Apie tai aš tuojau pranešiau Valstybiniam archyvui, prašydamas jį paimti į savo globą. Bet Vidaus reikalų ministerija Archyvui nieko neįdavė, jokios informacijos nesuteikė, o tik uždraudė tokiu reikalu į ją kreiptis. Iš esmės visas šis likęs „Naujosios romuvos“ didžiulis ir labai vertingas turtas tebėra mano privatinė nuosavybė, bet aš nieko apie jį nežinau ir net negaliu jo Valstybės archyvui ar Literatūros muziejui, ar Respublikos bibliotekai paaukoti. Tai milžiniškas nuostolis visai Lietuvos praeities kultūrai. Ir man labai liūdna, kad aš čia negaliu pareikšti jokios iniciatyvos. (p. 303–304)</blockquote></div><div>LRS leidyklos (redaktorius Vytautas Girdzijauskas) išleistos knygos Bibliografinėse pastabose yra du tokiu sakiniu: „Pirmą kartą skelbdami spausdinamus J. Keliuočio tekstas, leidėjai apsiriboja šia užduotimi ir neteikia komentarų. Reikia tikėtis, autoriaus skelbiami faktai, realijos, vertinimai bus tyrinėjami specialistų“ (p. 531; ne tik komentarų nėra, net akivaizdūs apsirikimai, à la Aleksys Greimas, palikti). Per porą dešimtmečių, praėjusių nuo<i> Mano autobiografijos</i> išleidimo, neteko skaityt jokių specialistų komentarų, kurių tikėtasi. Ir aš joks ne specialistas, tegaliu užfiksuot klausimus:</div><div>— ar parašęs autobiografiją, po 1972/1973-ių Keliuotis (†1983) dar judino <i>NR </i>archyvo reikalą? – Nežinau.</div><div>— ar kas nors po jo mirties kreipės į VRM dėl <i>NR </i>popierių ir kt. (ar sovietmečiu, ar jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę; gal po 2003-ių, perskaitęs <i>Mano autobiografiją</i>)? – Nežinau.</div><div>— VRM turėtų turėt savo archyvą; gal parašyt laišką, paklaust? – Ne, nerašysiu, neklausiu – nenoriu veltis į reikalus su valstybės tarnautojais; nebent nuorodą į šį įrašą (su trumpu komentaru) nusiųst adresu agne.bilotaite@lrs.lt – va jei ji reikalą pajudintų... (ech, naivuolis).</div><div>P.S. <i>Naujojoj Romuvoj</i> tuo laiku buvo paskeltas dar vienas Česlovo Milašiaus-Milosz rašinys – „O[skaro] Milašiaus idėjos“ (<a href="https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0002137933-1940-Nr.22-23">1940 VI 9, nr. 22/23</a>, p. 420–422; taip pat kaip ir skelbiant „Apmąstymus“ nenurodyta, kas vertė); pagalvojau: o koks šito teksto rankraščio likimas? ką krokuviškiai Miłoszo Raštų leidėjai parašė komentaruos? irgi kad versta iš lietuvių kalbos? – Nežinau.</div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com4tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-55278130473279987842023-08-23T07:51:00.004+03:002023-08-25T14:39:13.291+03:00(1309) Krivickiana: BrKr ir Keliuočio redaguota Kūryba<i>Broniaus Krivicko raštų </i>(1999) įvade apie tai tiek tėr:<div><blockquote>... nuo 1944 metų Bronius Krivickas ėmė talkinti „Kūrybos“ žurnalą redagavusiam Juozui Keliuočiui kaip redakcijos sekretorius (nespėto išleisti šešto numerio korektūros, esančios Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraštyne [F31-511], taisytos jo ranka). (p. xxxiv–xxxxv)
</blockquote><div>Teiginį galima šiek tiek papildyt ir patikslint. — Juozo Keliuočio <i>Mano autobiografijoj</i> (rašytoj, sėjama, apie 1972–1973-ius, išleistoj 2003-iais) yra tokia pastraipa:</div></div><div><blockquote>Aš „Kūrybą“ redagavau visiškai vienas. Greit įsitikinau, kad tai per sunku, ir [Valstybinės] leidyklos paprašiau, kad ji paskirtų dar redakcijos sekretorių. Leidykla sutiko. Šiai vietai užimti atsirado du kandidatai – Aleksys [= Algirdas J.] Greimas ir Bronius Krivickas. Man atrodė, jog jie abu gabūs, sumanūs ir abu tinkami būti mano sekretoriais. Aš norėjau abu juos turėti redakcijoje. Bet reikėjo pasirinkti tik vieną jų. Aš svyravau ir delsiau. Taip ir nebuvo suskubta nė vienas jų paskirti. (p. 363)</blockquote></div><div>Buvo suskubta. — Jau išėjus <i>BrKr raštams</i>, šiame amžiuje <a href="https://literaturairmenas.lt/publicistika/ad-perpetuam-memoriam">aa. coll. Jonas Šlekys</a>, kuriam bene maloniausias darbas buvo naršyt archyvus, davė iš savo popierių nusirašyt štai tokį radinį:</div><div><blockquote>1944 V 25 Valstybinės leidyklos direktoriaus A. Petreikio<span style="color: #38761d;">[*]</span> įsakymu Br. Krivickas nuo V 24 paskirtas literatūros redaktoriumi „Kūrybos“ žurnalo redakcijoje su 325 RM atlyginimu mėnesiui. (LCVA, f. R-558, ap. 2, b. 1451, l. 7)<br />------------------------------------------------------------------<br /><span style="color: #38761d;"> [*<a href="https://www.vle.lt/straipsnis/valstybine-leidykla/"> vle.lt straipsny apie Valstybinę leidyklą</a> tepaminėtas vienas direktorius – Antanas Kniūkšta; reiktų įrašyt ir antrą – Petreikį, kurio vardo, prasidedančio A, nepavyko išsiaiškint; be to, l-kla leido ne tik knygas]</span></blockquote></div><div>Ir dar sakinys iš Nykos-Niliūno dienoraščio, 1990, liepos 14: „Keliuočiui perėmus iš Leskaičio <i>Kūrybos </i>redagavimą, Bronius buvo pasidaręs savotišku jo adjutantu ir neoficialiu patarėju jaunųjų bendradarbių verbavimo bei atrankos klausimais“ (AN-N, <i>Dienoraščio fragmentai, 1976–2000</i>, 2003, p. 463).</div><div>(Dėl Greimo ir <i>Kūrybos </i>klustelėjau Jūratės L.: Greimas mini dirbęs Keliuočio <i>Kūryboj </i>laiške Aisčiui 1945 IV 19; tik patį faktą. Tiek.)</div><div>Greimas (*1917) Keliuočio dėmesį atkreipė, manyčiau, pirmiausia dėl baigtų studijų Grenoblio u-te, Keliuotis studijavęs Sorbonoj, abu frankofonai; Krivickas (*1919; pagrindinė užsienio kalba – vokiečių) – jau kaip turintis redakcinio darbo patirties, kaip buvęs <i>Ateities</i> ir <i>Studentų dienų</i> redaktorius, be to, šatrijietis, ateitininkas, ir Keliuotis galėjo vadint save „Šatrijos“ sendraugiu; o Greimas buvo iš neolithuanų.</div><div>— taip, smulkmenos, bet tebūnie užfiksuota.</div><div><br /></div><div><span style="color: #b45f06;"><b>Prieduras </b>(2023 VIII 25)</span> Paskelbęs šį įrašą prisiminiau: liko nepatikrinta dar viena Juozo Keliuočio knyga, kurios neturi LLTI biblioteka. Vakar pasiėmiau iš Mažvydo. 1986-ais (taigi, irgi post mortem) Chicagoj išleisti pirmosios tremties memuarai <i>Laisvę praradus</i>, kuriuos leidėjas, „Į Laisvę“ Fondas, pavadino <i>Dangus nusidažo raudonai</i> (atsimenu skaitęs perspausdinamus <i>Literatūros ir meno</i> paskutiniam puslapy 1989-ais, su autoriniu pavadinimu; vaidenas, kad ten irgi kažkas apie <i>Kūrybą </i>lyg ir buvo). — Štai kaip ten aprašytas tas reikalas dėl <i>Kūrybos </i>redakcijos sekretoriaus:</div><div><i></i><blockquote><i>Kūrybą </i>aš visiškai vienas redaguoju, tik dailės srityje man talkininkauja grafikas A[dolfas] Vaičaitis. Kalbos ir korektūros žiūri jaunas kalbininkas J[onas] Kabelka. Bet jis man visiškai svetimas žmogus, literatūros ir meno klausimais nieko nenusimanąs. Leidyklai aš nuolat primenu, jog man reikalingas redakcijos sekretorius, kuris peržiūrėtų visus į redakciją suplaukiančius rankraščius ir kuris nuolat redakcijoje budėtų. Pagaliau leidykla su tuo sutinka. Atsiranda šiai vietai kandidatas A. J. Greimas. Aš su juo susipažįstu. Štai priešais mane sėdi suvargęs, liūdnas ir su labai sudėvėtu kostiumu vaikinas. Atrodo esąs gabus literatas, nors ir labai jaunas. Aš mielai jį pasiūlyčiau redakcijos sekretorium, bet jis tarnauja Vidaus reikalų valdyboje ir dėl to man visiškai neaiški jo politinė orientacija. Bijau rizikuoti ir delsiu, noriu arčiau su juo susipažinti. Greit atsiranda ir kitas kandidatas, taip pat jaunas gabus literatas Br. Krivickas. Aš svyruoju tarp šių dviejų kandidatų ir galop leidyklą paprašau pasirinkti ir paskirti, kurį ji laikys tinkamiausiu. Leidykla neskuba to padaryti, ir man tenka <i>Kūrybą </i>vienam ligi galo redaguoti. (p. 38–39)</blockquote></div><div>(daugiau detalių, vadinas, rašyta anksčiau negu <i>Autobiografija</i>?; kas per įstaiga, kurioj esą tarnavo Greimas, neišsiaiškinau)</div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-129267614625686612023-08-18T13:37:00.001+03:002023-08-18T15:33:30.682+03:00(1308) Krivickiana: ne slapyvardis, o pravardė<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj6F6_mrP6MNw77Z13Hy4RUofJbCF_A0LTP63eufOSO-qUNr8X2M-Ez45iP4dFx2uSfKjFB-4Vsj888BIxpu7HxIzhEuO7OvoQKnotYT9vn98WrMbo2N-H2OwBmCnkBF4aLciapVfuXGJQ-Z0fONekBIdXkHq18bEZRiLnz6OJaJ0p3hAnhQM2WXelhxb5R/s556/brkr%20bio.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" data-original-height="556" data-original-width="468" height="400" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj6F6_mrP6MNw77Z13Hy4RUofJbCF_A0LTP63eufOSO-qUNr8X2M-Ez45iP4dFx2uSfKjFB-4Vsj888BIxpu7HxIzhEuO7OvoQKnotYT9vn98WrMbo2N-H2OwBmCnkBF4aLciapVfuXGJQ-Z0fONekBIdXkHq18bEZRiLnz6OJaJ0p3hAnhQM2WXelhxb5R/w336-h400/brkr%20bio.jpg" width="336" /></a></div>— atsimenu, 2019-ų pradžioj skambino žmogus iš LGGRTC ir klausė, gal verta kuo nors papildyt <a href="http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2012/201209_krivickas_bio.pdf">BrKr biogramą, esančią centro internetinėj svetainėj genocid.lt</a> (artėjo 100-metis). Tekste kokių rimtų riktų esant neprisiminiau; tepasiūliau patvarkyt tai, kas didžiosiom raidėm žaliam fone tarp vardo pavardės ir gimimo–žūties datų: pradžioj derėtų nurodyt partizaninius slp. Gintaras/Vilnius (sakytinis/rašytinis), gal ir laipsnį prieš juos užrašyt: part. kpt.; K. Rivaišas ir M. Būtvydis – pagrindiniai literatūriniai partizaninio laikotarpio slp., o Klaidatikį visai reiktų ištrint, nes, esu įsitikinęs, tai ne slapyvardis, o pravardė. — Deja, liko kaip buvę.<div><br /><div><table cellpadding="0" cellspacing="0" class="tr-caption-container" style="float: left;"><tbody><tr><td style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjuHhuZHncj4RW8Dqh5kNYU4gmCkKsRJqNozNqV-LdrO5eqc5XpJgt1gjCrZYu8LIKhB4Wox_Syy03c9Tq4DWMU2fN7XVzaB-ZpfYUWlzbl28Aim8XnIgd3YCzfWH-VavIHuvB3rBLUsFjfa0_RW1LIO13kUgCd1zxlv8O-6S-_Ua6E1-WBKTtPVc1_NEJ_/s2357/epitafija.jpg" style="clear: left; margin-bottom: 1em; margin-left: auto; margin-right: auto;"><img border="0" data-original-height="1549" data-original-width="2357" height="420" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjuHhuZHncj4RW8Dqh5kNYU4gmCkKsRJqNozNqV-LdrO5eqc5XpJgt1gjCrZYu8LIKhB4Wox_Syy03c9Tq4DWMU2fN7XVzaB-ZpfYUWlzbl28Aim8XnIgd3YCzfWH-VavIHuvB3rBLUsFjfa0_RW1LIO13kUgCd1zxlv8O-6S-_Ua6E1-WBKTtPVc1_NEJ_/w640-h420/epitafija.jpg" width="640" /></a></td></tr><tr><td class="tr-caption" style="text-align: center;"><span style="text-align: left;">smulkmena, kad gimtinis kaimas pavadintas Pervalka, t.b. Pervalkai [užsispyręs savo tekstuos rašau Parvalkai]</span><br style="text-align: left;" /><span style="text-align: left;">beje, teko girdėt, kad rudenį prie namo, kur BrKr gimė, atsiras informacinis stendas</span></td></tr></tbody></table></div>Pernai išėjo <a href="https://www.slinktys.lt/raudu-siena.htmlb">Tomo Taškausko epitafijų Lietuvos partizanams rinkinys <i>Raudų siena</i></a>: kairiam puslapy minibiograma, dešiniam – epitafija; aišku, ir BrKr pagerbtas. Nuliūdau pamatęs, kad kaip literatūrinis slp. nurodytas ir Klaidatikis [beje 2: t.b. ne Rivaišas, o K. Rivaišas – juk išmetus tašką pavardės šaknis Kriv- susidaro]. Ne tik paminėtas tas nelemtas Klaidatikis, į jį atremtas epitafijos tekstas. Perskaitęs epitafiją nusprendžiau: gana atidėliot, reikia pagrįst, kodėl manau, kad Klaidatikis – ne slp., o pravardė.<div><br /></div><div>— iš kur tas Klaidatikis? Iš Jono Matuzevičiaus-Alksnio/Šalnos pasakojimo, kurį užrašė Romas Kaunietis ir paskelbė<a href="https://drive.google.com/file/d/1Mkw1MhbbJbHqS2F0bJtK5nUC-Nfjs5x-/view"> <i>Aukštaitijos partizanų prisiminimų</i> [toliau – <i>APP</i>] pirmoj knygoj</a> (1996), p. 393–408. Pasakojimo gabaliukas, kurį dera apsvarstyt:</div><div></div><blockquote><div>[1952-ų p]avasarį mes visi trys [pasakotojas, Juozas Šomka-Čerčilis ir Edvardas Bačelis-Gėbelsas] išlindom iš bunkerio, miške pastovyklavom, paskui vėl grįžom naktį prie to paties bunkerio.</div><div>Eidami pastebėjom kažką šviečiant prožektoriais palei kvartalines linijas. Supratom, kad ten rusai, bet vis tiek įlindom į bunkerį, pasiėmėm šaudmenų ir priešinga kryptimi pasitraukėm į Taruškų mišką. Per ryšininką susiradom [Povilo Žilio-]<i>Klevo</i> stovyklą.</div><div>Stovykloje radom 8 vyrus: [Žaliosios] rinktinės vadą [Stasį Kulį-]<i>Briedį</i>, jo adjutantą Juozą Galiauską-<i>Martiną</i>, būrio vadą Lionginą Šukį-<i>Vanagą</i>, Broniuką-<i>Klaidatikį</i>. Broniuko pavardės nežinau, jis spausdindavo partizanų laikraštėlius, išleido apie 600 puslapių eilėraščių knygą „Stalino saulė“ ir „Raudonasis rojus“. Čia mes praleidom apie du mėnesius ir išsiskyrėm. Abu su Čerčiliu vėl pasitraukėm į savo miškus, o Bačelis pasiliko. (p. 397)</div></blockquote><div></div><div>Jonas Matuzevičius (*1928) partizanu tapo vėlai, 1951-ų rudenį, pabėgęs iš tarnybos sovietinėj armijoj. Kartu su BrKr tepabuvo palygint trumpai; pavardės savo ne neprisimenąs, o nežinąs, ergo, artimi nebuvo. Mano supratimu, jo atminty užsifiksavo, kaip stovykloj ne viešai, o tarp savęs buvo vadinamas BrKr: mažybinė vardo forma – aukštaitiškas pomėgis, o klaidatikis – kad ne vietinis, čia visi katalikai, o atklydęs iš Biržų, iš palatvijės, ten visi jie bambizai, klaidatikiai.</div><div>Romo Kauniečio parengtoj <a href="https://drive.google.com/file/d/14r-noVh7r85g2QHa5WMMxc7I7rcxDhpY/view"><i>APP </i>II dalies 2-oj knygoj, skirtoj Algimanto apygardai</a>, yra ištraukų iš citatoj paminėto Edvardo Bačelio tardymo protokolų; 1953 VII 12 tardytojas užrašė:</div><div><blockquote>1951 m. lapkričio mėn. prie mūsų prisijungė naujai įstojęs į būrį MATUZEVIČIUS JONAS, buvęs Spirakių kaimo gyventojas, o 1952 m. vasario mėn. dar prisijungė naujai įstojęs į būrį MORKŪNAS PETRAS, Gasparėlių kaimo gyventojas, ir, kaip jau minėjau, visi keturi slėpėmės Viščiaus miške Panevėžio rajone iki 1952 m. balandžio mėn., po to visi keturi [Matuzevičiaus pasakojime Morkūnas jau buvo žuvęs, jie trys likę] išėjome į Taruškų mišką. Čia sutikome ŠUKĮ, GALIAUSKĄ, „BRIEDĮ“, „JONAITĮ“, „KLEVĄ“ ir BRONIŲ KRIVICKĄ-„VILNIŲ“, kilusį iš Biržų rajono. Su šiais banditais, iš viso 10 vyrų, kartu mes išgyvenome vieną mėnesį [Matuzevičiaus pasakojime – apie du]. 1952 m. gegužės mėnesį nuo mūsų atsiskyrė ir išėjo į Viščiaus mišką „ČERČILIS“, „JONAITIS“, MATUZEVIČIUS ir MORKŪNAS, o mes šešiese likome Taruškų miške bunkeryje. (p. 106)</blockquote></div><div>Jokio Broniuko, jokio Klaidatikio, oficialiai – Bronius Krivickas-Vilnius, bet priduriama, kad iš Biržų rajono (šitas, matyt, visiem buvo svarbu, kad ne vietinis, atklydęs). — Nežinau, ar įtikino jus šis paaiškinimas, kodėl esu įsitikinęs, kad Broniukas klaidatikis [manau, taip reiktų pateikt raštu] – pravardė, sudaryta ir vardo mažybinės formos ir užuominos apie konfesiją (NB! klaidingos užuominos: BrKr buvo katalikas, ne evangelikas reformatas).</div></div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-64815639993898111252023-08-17T14:16:00.001+03:002023-08-17T14:16:22.817+03:00(1307) Krivickiana: BrKr ir Aistis— dviejuose Jono Aisčio tekstuos esu užtikęs BrKr asmenvardį:<div><span style="color: #b45f06; font-size: large;">¶ </span>1951-ais Chicagoj išėjo naujosios lietuvių poezijos antologija <i>Žemė </i>(redagavo Kazys Bradūnas, įžanginio str. autorius Juozas Girnius); tai buvo svarbus lietuvių literatūros istorijos įvykis; daug kas apie šią knygą rašė; parašė ir Jonas Aistis (<i>Aidai</i>, 1952, nr. 2, p. 89–90, persp. JonA, <i>Raštai</i>, t. III: <i>Šiapus ir anapus; Literatūros temomis</i>, Chicago 2004, p. 351–355). Rašiny (kuriame, beje, nė karto nepaminėtas Vytautas Mačernis) sukui apsukui vis stabtelima prie įžanginiam str. išsakytų minčių ar jo autoriaus – filosofo, ne literatūros specialisto. Pastraipa, kurioj paminimas BrKr [NB! Aisčiui ją rašant, BrKr dar buvo gyvas; nors Aistis greičiausiai buvo įsitikinęs, kad jau žuvęs]:</div><div></div><blockquote><div>Poezijai reikia kritiko, literatūros specialisto. Ši karta <span style="color: #38761d;">[*]</span> būtų buvusi pati laimingiausia, jei... ir ne dėl to, kad ji užaugo nepriklausomoje Lietuvoje, kad ją suformavo lietuviška mokykla, kad ji turėjo aukštojoje mokykloje rimtus savus literatūros profesorius (Biržiškus, Ambrazevičių, Mykolaitį ir Sruogą) ir savo filosofus (Šalkauskį, Maceiną ir Girnių), bet kad turėjo labai rimtų vilčių į tai, ko kitos kartos stigo ir mes visi tebestingame, – į savus daug žadėjusius kritikus (Indriliūnas ir Krivickas). Poetai, neturėdami kritikų, visada bus vieniši ir užguiti. Filosofas gali labai mėgti poeziją, gali ja domėtis ir sielotis, bet jis bus tik mėgėjas ir niekad jis specialisto neatstos. (<i>Aidų </i>p. 89, <i>Raštų </i>p. 352; <i>Mamerto Indriliūno raštų</i> Prae scriptume esu pacitavęs Juozą Girnių: „Jeigu būtų Mamertas Indriliūnas buvęs, būtų jis tą atlikęs [parašęs <i>Žemės </i>įžanginį tekstą], kai nebuvo jo, tai tada mane įtraukė“; cit. iš <a href="https://nzidinys.lt/wp-content/uploads/2018/12/2015-NZ-A-Nr-6.pdf">čia</a>, žr. p. 20).</div><div>-------------------------------</div><div><span style="color: #38761d;">[* aišku, turima omeny karta, kurią dabar vadinam žemininkų, o kartą, kuriai priklauso Aistis, – neoromantikų; įvardų pagrindai skiriasi; cituojamo teksto pradžioj Aistis visas tris pomaironines lietuvių poetų kartas siūlo vadint atsirėmus į leidinius: pirmųjų <i>Vainikų </i>karta (Binkis, Putinas etc.), antrųjų <i>Vainikų </i>karta (jis, Miškinis etc.); „jaunųjų poetų antologija galėjo pasirodyti trečiųjų “Vainikų” vardu“ (logiškas Aisčio pasiūlymas, bet kad šaukštai jau popiet)]</span></div></blockquote><div><span style="color: #38761d;"></span></div><div>Kaskart prisiminęs šią Aisčio pastraipą vis pagalvoju: gaila, kad nieks nesureagavo tada primindamas ar primindama Aisčiui jo poetinio kelio pradžią, <i>Pjūvio </i>laikus, Petrą Juodelį, gal ir Motiejų Miškinį – mano supratimu, drąsiai vadintinus antrųjų <i>Vainikų</i> kartos tikrai įžvalgiais literatūros vertintojais ir interpretatoriais; įdomu, kaip būtų sukęsis poetas?</div><div>Būsimų žemininkų su Indriliūnu ir Krivicku sietas viltis yra įvardinęs Kazys Bradūnas: „mums atrodė, kad Mamertas ir Bronius turės būti mūsų kartos akademinis užnugaris ir skydas prieš galimus antpuolius. O jų netekus, mes taip ir palikome našlaičiai, tiek vyresniųjų, tiek jaunesniųjų literatūrologų studijiniu-akademiniu požiūriu beveik neliesti“ (cit iš <a href="https://drive.google.com/file/d/1MKscBDQNkloUMadIt4NAFDatNsSrs0XD/view">KazB atsiminimų <i>Sietyno </i>nr. X</a>, p. 49).</div><div><span style="color: #b45f06; font-size: large;">¶ </span>Po dvidešimties metų (Dumas čia niekuo dėtas), 1971-ais išėjo antologija <i>Lietuvių poezija išeivijoje, 1945–1971</i> (redaktorius tas pats kaip ir <i>Žemės </i>– Bradūnas, įžanginio straipsnio autorė Viktorija Skrupskelytė; beje, tai papildymas 1967 ir 1969-ais Lietuvoj išleisto <i>Lietuvių poezijos</i> dvitomio; taip ir pažymėta tituliniam: t. III). 1972 II 16 <i>Naujienose </i>pasirodė nepasirašytas str. apie leidinį „Svajojame ir dainuojame“ (<a href="https://www.spauda.org/naujienos/archive/1972/1972-02-16-NAUJIENOS.pdf">nr. 39</a>, p. 4). Ir čia daugiausia abejonių pareikšta dėl įžanginio str.:</div><div><blockquote>Lietuviai turi poetų, bet neturi poezijos vertintojų. Jeigu mes būtume turėję tiek poezijos vertintojų, kiek poetų, tai šiandien mūsų poetų parašytus darbus noriai išstvarstytų. Poetams būtų daugiau noro rašyti, o žmonės galėtų jų darbais smagiau pasidžiaugti. Labai nevykęs vertinimas yra pridėtas ir prie išeivijoje rašančių 80 poetų rinkinio.</blockquote></div><div>Ir pateikiamos dvi citatos iš „aukštus mokslus Amerikoje baigusios ir mokslo laipsniais apsišarvavusios lektorės“ teksto, apie Aisčio poeziją. Išvada: „Uždaroje Amerikos kolegijos klasėje šitokias priešingybes lektorė galėtų pasakoti ir net rašyti, bet lietuviškos poezijos mėgėjams patį jautriausią poetą vienam puslapyje pristatyti beveik bejausmiu, o už kelių skyrelių pasakoti apie juntamą jo jausmų tekėjimą – nedera.“ — Jautrusis poetas sureagavo: „Nepagrįsti ‘Naujienų’ kaltinimai“ (<a href="https://www.draugas.org/archive/1972_reg/1972-02-26-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf"><i>Draugas</i>, d. II, 1972 II 26, nr. 48(8)</a>, p. 4):</div><div></div><blockquote><div>Prisipažinsiu, kad antologija manęs dar nepasiekė, ir aš negaliu kol kas ginti viso įvado, dėl to ribosiuos tiktai ta ištrauka, kuri liečia mano poeziją ir buvo paskelbta <a href="https://www.draugas.org/archive/1972_reg/1972-02-12-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf">š.m. vasario 12 d. “Draugo” kultūros priede</a> [žr. p. 3]. Ypač, kad didesnę kaltinimų dalį vedamasis skiria kaip tiktai mano poezijos aiškinimams.</div><div>Viktorija Skrupskelytė ne pirmu kartu užsirekomenduoja, kaip nauja ir didžiai pajėgi bei geros mokyklos literatūros tyrinėtoja. Mano poeziją ji atskleidžia visai iš naujos pusės, ir man iš tikrųjų buvo miela skaityti jos aiškinimus, nes dar niekas iki šiol nėra taip toli nuėjęs į mano poezijos esmę. Ir ji yra to pasiekusi, remdamasi vien tiktai poezijos tekstais.</div><div>Savo eilėse, gal būt, daugiau negu kiti mano bendralaikiai esu daugiur susikaupęs ties poezijos esme, jos raiškumo galimybėmis ir ribotumu. Mano poezijos aiškintojai – Antanas Vaičiulaitis, Bronius Krivickas, Rimvydas Šilbajoris – daug gražių ir teisingų žodžių yra pasakę, o Viktorija Skrupskelytė atskleidė naują mano poezijos aspektą, kuris, mano manymu, yra arčiau tiesos.</div></blockquote><div></div><div>Iki 1971-ų apie Aisčio poeziją yra rašę tikrai daugiau negu keturi žmonės; kodėl būtent tuos, o ne kitus paminėjo, jei negali paklaust, vargu ar verta spėlioti; minėdamas Krivicką kaip jo poezijos aiškintoją Aistis turėjo omeny Antrojo pasaulinio karo pabaigoj <i>Kūrybos </i>žurnale paskelbtą BrKr rašinį „Kančia ir džiaugsmas J. Aisčio-Aleksandriškio kūryboje“ (1944, nr. 3, p. 162–164, 169–170; nors nenurodyta, bet: tai didesnio BrKr darbo apie Aisčio poezijos idėjas dalis – skyrius.). — Aisčio replika, kurioj paminėtas BrKr, paskelbta 1972 II 26 <i>Draugo </i>kultūriniam priede; Aistis mirė 1973 VI 13; minint pirmąsias jo mirties metines, tas pats <i>Draugo </i>priedas perspausdino būtent BrKr rašinį (<a href="https://www.draugas.org/archive/1974_reg/1974-06-15-PRIEDAS-DRAUGAS-i1-2.pdf">1974 VI 15, d. II, nr. 139(24)</a>, p. 3–4); kad buvo pasirinktas BrKr, o ne kurio kito Aisčio poezijos interpretatoriaus tekstas, spėčiau, lėmė priedo redaktorius Kazys Bradūnas.</div><div><br /></div><div>— BrKr baigdamas universitetą parašė diplominį darbą <i>Jono Aleksandriškio-Aisčio idėjų pasaulis</i> (pasak vadovo, prof. VM-P, tinkantį spaudai). Studijos (manau, ir taip galima vadint šį darbą) pabaigoj yra skyrelis „Patriotinė Aleksandriškio poezija“, sudarytas iš dviejų poskyrių: „Nepriklausomosios Lietuvos laikotarpis“ ir „Bolševikų okupacijos laikotarpis“; pastarajame aptariamas mašinraštiniu pavidalu Lietuvoj plitęs Aisčio eilėraščių rinkinys <i>Be tėvynės brangios</i> (1941-ų rudenį atsiuntė Antanui Miškiniui; išspausdintas kitąmet Thompsone CT kaip tėvų marijonų Marianapolio kolegijos leidinys; BrKr rašydamas darbą to nežinojo: „rinkinys ligšiol dar nėra pasirodęs spaudoje“, <i>BrKr raštai</i>, p. 191). Beje, būtent šiame rinkiny yra BrKr labiausiai mėgtas – bent jau deklamuot – Aisčio eilėraštis „<a href="http://poezija.sdf-eu.org/aistis188.html">Vėlinės</a>“ (taip liudijo Biržuos netoli geležinkelio stoties gyvenusi Alė Beriozovienė, kurios užrašų knygelėn BrKr buvo įrašęs niekur nespausdintą, vieną dažniausiai dabar cituojamų savo tekstų – „Mes esame kalnai“).</div><div>Nepriklausomybės laikotarpiu sukurtus Aisčio patriotinius eilėraščius, perspausdintus 1940-ais išėjusioj sutelktinėj <i>Poezijoj </i>(jų lyginant su lyriniais nedaug), BrKr vertina gan palankiai, atkreipdamas dėmesį į tų tekstų kritiškumą („gyventoji dabartis Aleksandriškiui atrodo ‘tamsi ir bėdina’“; „Aleksandriškis mėgsta kalbėti apie Lietuvos praeities didybės žlugimą“), satyrinį pobūdį („juokas iš širdperšos ir iš meilės“); „kritiško ir neigiamo Aleksandriškio nusistatymo priežasties turbūt reikia pirmiausia ieškoti jo romantiniame nusiteikime, kuris nesiderino su anuometinio mūsų gyvenimo pilkuma“; „deja, jo poetinis talentas, turėdamas polinkį į intymaus ir subjektyvaus pobūdžio temas, negalėjo tinkamai apimti anų objektyviųjų temų, liečiančių mūsų tautos ir visuomenės gyvenimą. Jis, matyt, instinktyviai bijojo, kad tos temos į jo poeziją neatneštų prozos.“</div><div>1940-ais Lietuvai prasidėjo „naujos vergijos ir priespaudos laikmetis“, kurį Aistis jau stebėjo iš toli, iš Prancūzijos; šiuo laiku buvo sukurta kur kas daugiau patriotinių eilėraščių negu gyvenant tėvynėj. Kuo vieno ir kito laikotarpio tokio pobūdžio kūryba skiriasi?</div><div></div><blockquote><div>[N]epriklausomos Lietuvos gyvenimo kritiškas vertinimas ir net ateities katastrofos pranašystė rėmėsi noru užbėgti įvykiams už akių. Anuometinė patriotinė jo poezija turėjo įspėti tautą, nematančią savo ateities nelaimės. Ir todėl atviras ateities liūdnumo konstatavimas, atviras sielvartas anuometinės menkystės akivaizdoje buvo herojiškas. Poetas, nors verkdamas ir skųsdamasis, visą laiką kovojo už savo tautos likimą.</div><div>[...] pastaruoju metu, kai tautą iš tiesų ištiko nelaimė, jis prabilo visai kitais žodžiais [...] jau nebegalima beviltiškai skųstis. Atvirkščiai, reikia žadinti tikėjimą ir viltį. Ne be reikalo poetas žada tautai ateitį, didesnę negu buvo jos išdidžioji praeitis. Juk reikia, kad tauta, priblokšta nelaimės, savo ateitim tikėtų. Kitaip ji negalės kovoti.</div></blockquote><div></div><div>Taigi, naujosios Aisčio nuostatos teisingos, bet: „žodis čia yra sausesnis, grubesnis ir mažiau puošnus negu buvo ankstesnėje jo lyrikoj. [...] reikia pripažinti, kad paprastėdamas, virsdamas sausesniu ir aiškesniu, Aleksandriškio žodis čia darosi kartu ir mažiau poetiškas, ir mažiau sugestyvus. Ir dauguma jo patriotinių eilėraščių paskutiniame rinkinyje nebeturi pirmiau buvusios poetinės galybės ir įtikinamumo. Dažnai juose kažko lyg stinga. Lyg neišbaigta.“</div><div>Kodėl? Ne, ne poeto talentas nusilpo, kitą priežastį BrKr nurodo:</div><div><blockquote>... patriotinė tematika paskutiniu metu pareikalavo iš jo kitokios nuotaikos negu prieš tai. Aleksandriškiui juk, kaip anksčiau minėta, yra savita minorinė nuotaika, žadinanti melancholiją ir liūdesį. Tokia nuotaika čia netiko. Čia reikėjo pakeltos nuotaikos, žadinančios tvirtą kovos ūpą. Aleksandriškis, tiesą sakant, šitą nuotaiką pagavo, bet vis dėlto toji nuotaika negalėjo suspėti performuoti visos jo poetinės individualybės. Jinai tik palietė jį, o ne pribrendo jame taip, kaip galėjo pribręsti Maironio kartoje, kuri visą laiką augo ir gyveno alsuodama kovos dvasia.</blockquote></div>Gana, gal jau ir per daug pricitavau iš paskutinio BrKr diplominio darbo skyriaus. — Manau (spėju, įsivaizduoju), kad įsitaisęs kur nuošaliau nuo kovos draugų Biržų girioj ar įsikūręs užmūrytas malkom Tylinavos kaime pas Paulių Bazarą, prisimindavo, ką rašęs apie Aisčio patriotinius eilėraščius. Ir gal net pagalvodavo: ar gali būt, kad man pavyko sukurti tai, ko nepajėgė Aistis (turėdamas omeny savo eilėraščius, sudėtus į skyrių „Už didžią tiesą“)? — Nežinau. — Vieną tokį gal ir šalutinį argumentą „už“ galėčiau pateikt: Pandėlio gimnazistas Kazys Daugelavičius 1952-ais paskaitęs BrKr eilėraščių įvertino: „eilėdaros ir turinio stiprumu jis pralenkia net Maironį“ (plačiau – <a href="https://virginijusg.blogspot.com/2021/04/1259-visiskai-tarp-kitko-dar-sis-tas.html">čia</a>); būtent Maironį, ne ką kitą; Maironį, kurį BrKr, rašydamas apie Aistį, paminėjo kaip ryškiausią atstovą kartos, kuri „augo ir gyveno alsuodama kovos dvasia“, kuri buvo pribrendusi žadinti „tvirtą kovos ūpą“.—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-30170871139022703932023-08-13T21:15:00.005+03:002023-08-21T13:08:00.609+03:00(1306) Krivickiana: vienas paskutinių BrKr rašytų tekstų— jau beveik prieš ketvirtį amžiaus, 1999-ais išleistų <i>Broniaus Krivicko raštų</i> seniai nebėr knygynuos, tad net nudžiugau praeitų metų kovo pabaigoj sulaukęs Kristupo Š. laiško-klausimo, ar sutinkąs, kad tos knygos kopija būtų paskelbta interneto svetainėj <a href="https://partizanai.org/">partizanai.org</a>. Sutikau priminęs, kad reiktų ir leidėjo, LGGRTC, sutikimo. Ten paskelbta kopija ne tik <a href="https://partizanai.org/failai/pdf/Br_Krivicko_rastai-.pdf">pdf formatu</a>, bet ir <a href="https://partizanai.org/failai/html/Br_Krivicko_rastai.htm#127">web formatu</a>, tad paprašiau: šį tą pataisykit. Štai ta errata, jei kas norėtų pasitaisyt turimuos popieriniuos <i>BrKr raštuos</i>:<div></div><blockquote><div>p. li, citata smulkesniu šriftu, 5 eilutė iš viršaus:<span style="color: #b45f06;"> Toji pati <strike><i>gamta</i></strike> → tamsa</span><br />
p. 212, III pastraipa iš viršaus, 3 eilutė:<span style="color: #b45f06;"> viename <i>a<b>n</b>kščiau</i> → aukščiau</span><br />
p. 229, IV pastraipa iš viršaus, 1 eilutė: <span style="color: #b45f06;">Baudelaire’o <i>speeną </i>→ spleeną</span><br />
p. 304, 5 eilutė iš apačios: <span style="color: #b45f06;">žiedelį <i>lepu </i>→ lep<b>ų</b></span><br />
p. 422, paskutinio posmo 2 eilutė: <span style="color: #b45f06;">Leidžia laiką <i>jį</i> → j<b>i</b></span><br />
p. 434, III posmas iš apačios, 3 eilutė: <span style="color: #b45f06;">kvapas kai <i>pasklista </i>→ pasklysta</span><br />
p. 446, 5 eilutė iš viršaus: <span style="color: #b45f06;">šviesa <i>gesdamas </i>→ gesdama</span><br />
p. 470, 2 eilutė iš apačios:<span style="color: #b45f06;"> pabaigoj ne ;</span> [kabliataškis]<span style="color: #b45f06;">, o :</span> [dvitaškis]<br />
— Komentaruose<br />
p. 564, 6 eilutė iš viršaus: <span style="color: #b45f06;">1944-ųjų <i>6-ajam</i> → 7-ajam</span><br />
p. 565, II pastraipa vieno sakinio: <span style="color: #b45f06;">dovana buvo <i>išsaugojo </i>→ išsaugota.</span><br />
p. 570, 7 eilutė iš viršaus: <span style="color: #b45f06;">– Aj, <i>poža</i> → roža</span><br />
p. 571, 6 eilutė iš viršaus: <span style="color: #b45f06;">Saturną <i>manat </i>→ m<b>e</b>nat</span></div><div>(aišku, gal ir daugiau korektūros riktų yr, šie – pastebėti)</div></blockquote><div></div><div><i>Raštams </i>išėjus, išniro dar šis tas iš BrKr tekstų. Iš grožinės kūrybos – karo metais rašyta novelė „Žmonijos istorija“ (paskelbta <a href="http://siaurietiskiatsiverimai.psvb.lt/images/stories/zurnalas/2019/2019-2.pdf"><i>Šiaurietiškuos atsivėrimuos</i>, 2019, nr. 2</a>, p. 42–43), iš kritikos – almanacho <i>Pirmieji žingsniai</i> (1940) recenzija (perskelbta <a href="https://virginijusg.blogspot.com/2017/01/936-dar-macernio-ir-krivicko-eilerascio.html">šičia, tinklarašty</a>); ir dar vienas tekstas yra, kuris turėtų būt <i>Raštuos</i>.</div><div><i>Raštų </i>pabaigoj yra skyrelis „Iš laiškų“ (p. 549–560) – tik trys BrKr laiškai: du privatūs (Eugenijui Matuzevičiui ir <a href="https://virginijusg.blogspot.com/2017/03/956-uzparaste-cxxix-apie-monika.html">Monikai Čalkauskaitei</a>) ir vienas dalykinis, rašytas 1952-ų rudens pradžioj, – Broliui Viršininkui, LLKS Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadui Jonui Kimštui-Žygūnui (aišku, nieko nežinant apie jokius suėmimus ir išdavystes). Laiško ir priedo (trumpų nurodymš prokurorams) vertimą rusų kalbon radau LYA saugomos 14-tomės agentūrinės bylos „Vostok“ penktam tome; laiške minimą atsišaukimą į tautiečius gavau nusirašyt iš Romo Kauniečio; <i>Raštuos </i>trūksta trečio priedo – BrKr parengto atsišaukimo į partizanus; jį aptikau tarp suskaitmenintų dokumentų, Istorijos instituto perimtų iš buv. vad. Partijos istorijos instituto ir saugomų LII bibliotekos rankraštyne, F13 [adresas talpykla.istorija.lt, bet dabar, kai baksnoju klaviatūrą, neatsidaro]. Štai tas tekstas, kurio (ant A4 formato lapų) buvo atspausdinta 700 egz. [beje, pagal Nijolės Gaškaitės <i>Pasipriešinimo istoriją, 1944–1953 metai</i> (1997), 1952-ais partizanų bebuvo likę apie 550]:</div><div><div></div></div><div><div><table cellpadding="0" cellspacing="0" class="tr-caption-container" style="float: right;"><tbody><tr><td style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjh27Q2IFvWhONMllmRTl8ArR7KuEPzL8FcEeWVm9VpSDex7QH5GvosI-pIaXFuOwre-8Y__HeRlMr9zXGvom4RQVAHPFUsT_6EIXd6rjuIVtLWNkkDLr9jeCM2xuN3q6fEnkCfjwq9h1htQ3am9ryvYJvG-R87XbuTo1fsObhU5zR8fL-AOQlCUIiR6n7a/s4205/brkr%20vilnius%20kry%C5%BEkalny.JPG" style="clear: right; margin-bottom: 1em; margin-left: auto; margin-right: auto;"><img border="0" data-original-height="4205" data-original-width="3075" height="640" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjh27Q2IFvWhONMllmRTl8ArR7KuEPzL8FcEeWVm9VpSDex7QH5GvosI-pIaXFuOwre-8Y__HeRlMr9zXGvom4RQVAHPFUsT_6EIXd6rjuIVtLWNkkDLr9jeCM2xuN3q6fEnkCfjwq9h1htQ3am9ryvYJvG-R87XbuTo1fsObhU5zR8fL-AOQlCUIiR6n7a/w469-h640/brkr%20vilnius%20kry%C5%BEkalny.JPG" width="469" /></a></td></tr><tr><td class="tr-caption" style="text-align: center;"><span style="text-align: left;">Įrašas: BrKr-[kpt. Gintaras/]Vilnius Lietuvos partizanų memoriale Kryžkalny<br />[įspūdžiai iš apsilankymo – <a href="https://virginijusg.blogspot.com/2021/09/1278-tarp-kitko-sis-tas-apie-brolius.html">čia</a>]; jei ten būdami ieškotumėt, nuoroda:<br />4-ta sekcija iš kairės, 7-ta eilė iš apačios, 3-ias kryžius iš dešinės<br />(Broniaus broliai Juozas ir Jonas įrašyti kitur: 5 sek. iš k., 3 eil. iš ap., 3 kr. iš k.)</span></td></tr></tbody></table><b></b></div><blockquote><div><b>Broliai Partizanai!</b></div><div>Aštuntus metus kovojame šioje bolševikų okupacijoje. Žvelgdami atgal į nueitąjį kovos kelią, matome ten dešimtis tūkstančių kraujo aukų, kurias sudėjo geriausieji Tėvynės sūnūs ir dukterys, kartu matome tą didžios dvasios, tą nepalaužiamo ryžto spindėjimą, kuris savo šviesa gaubia visą mūsų kovos kelią.</div><div>Didžioji partizano dvasia, jo milžino ryžtas šią kovą padarė nemirtingą. Ji įeis į mūsų tautos istoriją, kaip pats šviesiausias ir pats didingiausias padavimas, kuriuo tauta didžiuosis visais laikais ir iš kurio per amžius jos vaikai semsis sau stiprybės.</div><div>Mūsų kova ir mūsų dvasios ryžtas taip galingai sužvilgo šioje laikų tamsoje, kad jos šviesa prasiveržė pro visas geležines uždangas ir, savo spinduliais pasiekusi laisvąjį pasaulį, privertė jį nustebti ir susižavėti lietuvio dvasios didybe. Minint Vasario 16 (ypatingai šiais metais) ir kitomis progomis daug kartų girdėjome, kaip žymieji laisvojo pasaulio atstovai ir per juos jų nacijos su pagarba lenkia galvas prieš mūsų tautą dėl jos išdidžios ir nenugalimos pasipriešinimo kovos, kurios naštą savo pečiais pirmiausia neša lietuvis partizanas.</div><div>Broliai Partizanai, mūsų kova ne tik pateisino mūsų tautą prieš pasaulį, kaip tikrai vertą laisvės ir nepriklausomybės, bet ir išaukštino ją tarp kitų tautų, parodydama jos neprilygstamą laisvės meilę ir neprilygstamą dvasios didybę. Mūsų kova ne tik sukūrė didingąją Partizano legendą būsimosioms tautos kartoms, bet kartu šiais sunkiaisiais okupacijos metais ji visą laiką buvo tai, kas teikė tautai daugiausia pasitikėjimo savimi ir daugiausia ryžto išlaikyti nepalūžusį lietuviškąjį nusistatymą.</div><div>Ir šiuo metu pagrindinis dalykas, kuris įkvepia tautai ryžtą savo dvasioje priešintis okupantui ir ištvermingai laukti laisvės dienų, kaip tik yra mūsų kova ir mūsų veikla. Kur mūsų veikimas stipresnis, ten atsparesnė ir tautos dvasia.</div><div>Broliai Partizanai, mes būtini tautai šiuo metu taip pat, kaip buvome jai būtini praėjusias metais. Todėl nedvejodami tęskime savo kovą ir savo veiklą. Būkime švyturiu tautai jos kelyje į laisvę, kaip buvome juo dar tuo metu, kai tas kelias į laisvę buvo dar labai tolimas.</div><div>Laikai kinta. Pasaulio nuotaikos mainosi. Nebetoli tie įvykiai, kurie atneš mūsų tautai galutinį laimėjimą. Šiuo metu aiškiai matosi, kad partizanui būsimose laisvės dienose nebus lemta būti tik praeities padavimu. Įvykiai rodo, kad mūsų kova nebus pertraukta iki galutinės savo fazės ir kad mums savo rankomis bus lemta išnešti kovos vėliavą į skaisčiąsias laisvės dienas ir dalyvauti naujojo Tėvynės rytojaus kūrime.</div><div>Tat suprasdami savo kovos svarbą, išmintingai taupydami savo ir mums talkinančiųjų tautiečių gyvąsias jėgas, bet nesilpnindami savo veikimo, ženkime tolyn tiesiuoju partizano keliu, kurs veda mūsų tautą į laisvę ir didybę.</div><div><br /></div><div> LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDIS</div><div> Rytų Lietuvos Taryba</div><div>Krėva</div><div>1952 m. vasara</div></blockquote><div></div><div></div><div></div></div>— ką turėjo omeny BrKr rašydamas, kad laikai kinta ir pasaulio nuotaikos mainosi? Pirmiausia – Korėjos karą (žr. jo rašinį „Kremliaus politikų tragedija“ <i>Raštų </i>p. 510–514); tai buvo laikas, kai rimtai šnekėta apie galimą trečią pasaulinį, kuris galbūt pasiektų ir Lietuvą.<div><br /><div><b><span style="color: #b45f06;">Digresija</span></b> Nežinau, kiek lietuvių kariavo Korėjoj; vieną žinau – prof. Algį Mickūną. Jo pernai išleistuos <i>Atsiminimų punktyruos</i>, beje, yra toks šiek tiek nustebinęs gabaliukas:</div><div><blockquote>... būdamas Japonijoje, jiems sužinojus, kad esu lietuvių kilmės, patapau pakeltas į aukštybes. Mat japonų mokyklose yra dėstoma Antrojo pasaulinio karo istorija, ir joje yra rašoma apie lietuvių partizanų kovas prieš Sovietų imperiją. Partizanai kovojo, žuvo, bet nepasidavė – japonams jie buvo samurajai. Taigi Japonijoje tapau žmogumi iš samurajų šalies. (p. 241)</blockquote></div><div>(Kad japonų istorijos vadovėliuos Lietuvos partizanai minimi – tas šiek tiek nustebino.)</div></div><div><i>P.S.</i> Prof. Mickūnas savo požiūrį į partizanus bene plačiausiai yra išskleidęs rašydamas apie <a href="https://rasytojai.lt/rasytojai/sileika-antanas/">Antano Šileikos</a> romaną <i>Underground </i>(2011) = <i>Pogrindis </i>(2012, iš anglų kalbos vertė Irma Šlekytė) –„Pasaulinė kova: Dovydas prieš Galijotą“ (<a href="https://docs.google.com/viewer?url=http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id57/KB_2013_02_web.pdf"><i>Kultūros barai</i>, 2013, nr. 2</a>, p. 16–22); prie BrKr parengto atsišaukimo į partizanus, pagalvojau, kaip kontekstas tiktų šita Mickūno rašinio pastraipa:</div><div><blockquote>Lietuvos partizanai suvokė vakarietiškos civilizacijos esmę, savo pareigą viešumai, pareigą skleisti žinias, stengdamiesi bent per bunkerių spaudą atremti totalų imperijos melą, pasivadinusį absoliučia tiesa. Panašiai kaip atėniečiai ir spartiečiai prieš tūkstančius metų, jie pakluso pareigai ginti tėvynės laisvę, kultūrą, istoriją. Partizanų ryžtas sietinas ir su gynimu Vakarų civilizacijos lopšio, išugdžiusio viešą visuotinumą, racionalumą, teises ir atsakomybę. Šios sąvokos tapo visuotinės tuo atžvilgiu, kad kitos civilizacijos irgi suvokė norinčios tapti <i>vakarietiškomis</i>. Vadinasi, Vakarai – ne geografinė vieta, bet filosofinė <i>idėja</i>. (p. 19)</blockquote></div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-51423123625084103222023-08-10T14:13:00.003+03:002023-08-11T08:09:42.481+03:00(1305) Krivickiana: apie prisisapnavimus<p><span style="color: #38761d;">[yr tinklarašty įrašų, kurių pavadinimai prasideda „Maironiana: ...“; pagalvojau, kad gali būt ir prasidedančių „Krivickiana: ...“ – galvoj ir popieryne tupi ir guli keli užfiksuotini, paviešintini dalykai]</span></p><div></div><div>— per YouTubę galima pasižiūrėt dviejų dalių filmą apie Bronių Krivicką (<a href="https://www.youtube.com/watch?v=wgnDqhRh6pg">1 dalis</a>, <a href="https://www.youtube.com/watch?v=3ypBlEnhmvA">2 dalis</a>). Jau senokai sukas mintis dėl epizodo antroj daly (nuo ~9:20), filmuoto Raguvos miške, – reiktų šį tą užfiksuot. Ne dėl bunkerio, prie kurio kalbamasi, – šitam ar kitam žuvo BrKr, dėl kitko.</div><div><b></b></div><blockquote><div><b>Dainininkas Algirdas Radzevičius</b>: Kada jie [žuvusių BrKr ir Mykolo Blinkevičiaus kūnai] buvo rasti, kas juos rado, kaip palaidoti?</div><div><b>Istorikas Kęstutis Kilinskas</b>: Šiaip čia yra sunkus klausimas ir abidvi versijos yra gana miglotos. Vienintelė versija, kuri yra užrašyta, užrašyta yra atsiminimų pagrindu (na įsivaizduojat, ką reiškia atsiminimai – kaip istorinis šaltinis, jis gali būti labai toks sunkiai suvaldomas, sunku pasakyt, kaip atsiminta, kodėl). Toje užrašytoje versijoje teigiama, kad vieno partizano tėvelis sapnuodavo vis, kad yra kažkur kūnai, ir va tarsi atėjo – rado. Tai šitą versiją kritiškai mėgint patikrint yra labai sudėtinga, nes tiesiog nėra už ko užsikabint – ką [?] sapnavo ir pan. Dabar kita versija, kurią mums sako p. Petras.</div><div><b>Petras Šileika, buv. Raguvos seniūnas</b>: Tie kūnai gana pogreičiai buvo rasti [istorikas įsiterpia: „Tai reiškia, ne po metų, greičiau.“ Bet atkreiptinas dėmesys: <a href="https://www.vrk.lt/statiniai/puslapiai/n/rinkimai/20000319/kandvl.htm-89457.htm">pasakotojas gimęs 1962-ais</a>, taigi tai net ne jo atsiminimai, o persakymas girdėtų dalykų] ir nakčia suorganizuotas jų nuvežimas į Putiliškių kapines ir palaidojimas. [etc.]</div></blockquote><div></div><div>Na, jokios <b>kitos </b>versijos Petras Š. nepateikia, <b>kaip </b>tie kūnai buvo rasti (tik kad rasti pogreičiai, o ne po metų).</div><div>— kokius atsiminimus turėjo omeny istorikas KęstK? — Vlado Strigūno, kuriuos užrašė Romas Kaunietis 1993 XI 6 (pirmąkart paskelbti RomK parengtuose <a href="https://drive.google.com/file/d/1tdkBh38rJ_SD4lV0cjlWn4ilkMfQw7Ji/view"><i>Aukštaitijos partizanų prisiminimuose</i>, d. II, kn. 1: <i>„Vyčio“ apygarda</i></a>, 1998, p.433–434, dar kartą – Pasvalio <i>Šiaurietiškuos atsivėrimuos</i> 1999-ais, minint BrKr 80-metį; žr. <a href="http://siaurietiskiatsiverimai.psvb.lt/images/stories/zurnalas/1999/1999_08.pdf"><i>ŠA</i>, 1999 XI, nr. 8</a>, p. 8; beje, ten yra ir VlStr nuotrauka, daryta aa. Vido Dulkės). Ne tėveliui ir ne sapnuodavos, šiek tiek kitaip pasakota: „ ... po metų, per patį bulviakasį, tokiam Povilui Šulskiui iš Raguvos prisisapnavo sapnas. Atėję pas jį tie du partizanai ir klausia jo, ko nieks jų neatkasa, nes visai netoli bunkerio jie esą pakavoti. Tada mes vėl keliese nueinam į tą pačią vietą ir randam iš po eglučių atkastą žvėrių žmogaus ranką.“ (Dėl detalių tie Strigūno atsiminimai, bent man, atrodo gan įtikinami.) — Suprantu, istorikas kiekvieną šaltinį turi stengtis kritiškai patikrinti; o kaip patikrinsi sapną? Ar gali būt argumentas už teiginį „taip galėjo būt“ štai toks dalykas: tai toli gražu ne vienintelis liudijimas, kad per sapną žmogus sužino, kas (kur, kaip) išties įvyko? Štai Justino Sajausko knygoj <i>Ten, už lango</i> yra net kelios miniatiūros apie prisisapnavimą:</div><b></b><blockquote><b>Krosna</b><div>Atgimimas. Artimieji ieško trijų žuvusių kovotojų palaikų. Jauniausiai partizano Navicko seseriai prisisapnuoja žuvęs brolis.</div><div>– Mano galva tai ne ten, kur ieškot, – sako jis ir paaiškina, kur ieškoti.</div><div>Iš tiesų – atkasus palaikus, vieni jų buvo be galvos. (p. 53)</div><div><br /></div><div><b>Jiestrakio miškas</b></div><div>Po kautynių šiame miške būrio vyrai pasigedo partizano Garnelio, ilgai ieškojo, bet nerado.</div><div>Po trijų mėnesių pradingėlis prisisapnavo broliui, partizanui Kazokui.</div><div>– Vaikščiojat, o manęs iš balos neištraukiat.</div><div>Žaliukai dar kartą grįžo j susišaudymo vietą – ir tikrai: pelkėje, tankumyne aptiko žuvusiojo palaikus. (p. 97)</div><div><br /></div><div><b>Liudvinavas</b></div><div>Merkevičius sapnuoja žuvusį brolį – partizaną Dragūną.</div><div>– Guliu Bagdono namo griovy. Mane čia įmetė į tą dumblą, – sako kritusis gyvajam. (p. 220)</div></blockquote><div></div><div>— nežinau, nesu pats tokio dalyko patyręs, kad kas prisisapnuotų ir pasakytų „teisybę“; bet tikiu, kad taip gali būt: tiek daug liudijimų negali būt „sugalvoti“; — beje, o ką jūs manot dėl tokių prisisapnavimų?</div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-80713598880663340302023-06-21T11:19:00.004+03:002023-07-01T10:08:00.206+03:00(1304) Eilėraščių istorijos, xiii: Prano Vaičaičio „Jau pajiegos mažinas...“Pernai išleistame <a href="https://www.rsleidykla.lt/Knyga/grozine-literatura/apsakymai-noveles/Ten-uz-lango-Pokario-miniatiuros/">Justino Sajausko miniatiūrų romane <i>Ten, už lango</i></a> yra ir tokia:<div><b><a href="https://lt.wikipedia.org/wiki/S%C5%ABsninkai"></a></b></div><blockquote><table cellpadding="0" cellspacing="0" class="tr-caption-container" style="float: right;"><tbody><tr><td style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEia0SpoMUJv-mbFl8TdTWjNamdb8yN2eecjLTkhDGzc3GCHPqRWyuS3GCD3haBeg9jpkbdHr3mIc5BuWH7CeSxfkQaIq92Xk3CR61if8mgNXs1ilOHfVk338C2gUXmzupkknpksUQH1QKPGUU2O0Gt3ZBhe4W34mFc1zARNvhxeNJQYvjz-CpUDDuWsHKHh/s2367/brundza.jpg" style="clear: right; margin-bottom: 1em; margin-left: auto; margin-right: auto;"><img border="0" data-original-height="651" data-original-width="2367" height="110" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEia0SpoMUJv-mbFl8TdTWjNamdb8yN2eecjLTkhDGzc3GCHPqRWyuS3GCD3haBeg9jpkbdHr3mIc5BuWH7CeSxfkQaIq92Xk3CR61if8mgNXs1ilOHfVk338C2gUXmzupkknpksUQH1QKPGUU2O0Gt3ZBhe4W34mFc1zARNvhxeNJQYvjz-CpUDDuWsHKHh/w400-h110/brundza.jpg" width="400" /></a></td></tr><tr><td class="tr-caption" style="text-align: center;"><span style="text-align: left;">JustS savo kūrinį pavadinęs miniatiūrų romanu, vadinas,<br />tai fikcijos, bet vis tiek kilo noras paieškot ko nors tikro<br />apie Vaičaičio poezijos mėgėją. Pasižiūrėjau leidiny<br /><i>Lietuvos gyventojų genocidas</i> (t. II: 1944–1947; A–J):<br />neradau nė vieno Petro Brunzos; radau du Petrus Brundzas<br />[citatoj tikrai ir Brunza, ir Brundza; ne perbaksnojimo riktas];<br />1902-ų gimimo PB buvo suimtas kaip tik 1945-ų liepą;<br />bet ne iš Sūsninkų.<br /><br /><br /></span></td></tr></tbody></table><div><b><a href="https://lt.wikipedia.org/wiki/S%C5%ABsninkai">Sūsninkai</a></b></div><div>Petras Brunza 1942–1945 metais partizanavo Sūsninkų miškuose, vaikščiojo kartu su linksmuoliais broliais Sasnauskais, su aukštaūgiu Liškevičium. 45-ųjų gegužę jų būrys ėjo padėti Kalniškės kovotojams, bet, būriui nespėjus pereiti kelio, pasirodė rusų kariuomenė, ir mūšis atliko.</div><div>Matydamas, kad partizanams trūksta ginklų, o dar labiau drausmės, Petras grįžo į šeimą ūkininkauti. Įsirengė bunkerį.</div><div>Tų pačių 45-ųjų liepą kaimynas paskundė Brundzą remiant partizanus, į namus ūžtelėjo stribai, ir šeimininkas ištrinksėjo į lagerius.</div><div>Prieš pat suėmimą tėvas pasišaukė į bunkerį penkiametę dukrą. Tai atėjus, tėvas sėdėjo prie stalelio ir čiupinėjo kažkokį sulankstytą popierėlį.</div><div>– Gerai klausyk, Liuse, – prašneko, – čia surašytas eilėraštis, kurį pati turėsi išmokti. Ir niekam svetimam apie tai nė žodžio!</div><div>Mergaitė pažadėjo padaryti ko prašoma ir iš bunkerio grįžo su eilėraščiu.</div><div>Pirmos dvi jo eilutės buvo lengvos:</div><div></div><blockquote><div>Jau pajėgos mažinas, vystu kaip lapas,</div><div>Jau protas lėtesnis, šaltesnė širdis.</div></blockquote><div></div><div>Jas Liusė išmoko iš karto. Likusios eilutės buvo sunkesnės, bet ir tos įveikiamos. O jas kaldama Liusė suprato, kodėl iškeliaudamas į nežinią tėvas pasistengė paskleisti ne kieno nors kito, tik Vaičaičio paeiliavimą: abiem jiems – ir poetui, ir partizanui – pirmiausia rūpėjo Lietuva. (p. 268)</div></blockquote><div></div><div>Visas Vaičaičio eilėraštis iš jo <i>Raštų </i>(1996), parengtų Zeniaus Šilerio ir Alberto Zalatoriaus:</div><div></div><div></div><blockquote><div>Jau pajiegos mažinas, vystu kaip lapas,</div><div>Jau protas leinesnis, šaltesnė širdis,</div><div>Ir greitai slogins mane amžinas kapas</div><div>Ir plaus mane užmaršos greitai vilnis.</div><div>Bet geisčiau žinoti labai aš širdingai,</div><div>Ar bus nors toliau tau, tėvyne, geriau,</div><div>Kada, o brangiausia! tu būsi laiminga?</div><div>Kada gi kvėpuoti galėsi lengviau?</div><div>Kada gi ant tavo išartos krūtinės</div><div>Liuosybės dainelę vaikai užgiedos?</div><div>O bočių žilųjų vargus atsiminę,</div><div>Širdyj atsidus ir kaip reik paguodos? (p. 26)</div></blockquote><div></div><div></div><div>— ar buvo Petrui Brunzai svarbu, ar bent atsiminė (autorius yra nurodęs ir visur skelbiant ta nuoroda yra ar bent turėtų būt), kad šitas poetinis tekstas, pirmąkart išspausdintas Amerikoj leistoj <i>Vienybėj lietuvninkų</i> 1897-ais, – ne originalus kūrinys, o laisvas vertimas iš rusų? <a href="https://www.vle.lt/straipsnis/nikolaj-nekrasov/">Nikolajaus Nekrasovo</a> eilėraščio, parašyto 1861-ais:</div><blockquote>Что ни год – уменьшаются силы,<div>Ум ленивее, кровь холодней…</div><div>Мать-отчизна! дойду до могилы,</div><div>Не дождавшись свободы твоей!</div><div><br /></div><div>Но желал бы я знать, умирая,</div><div>Что стоишь ты на верном пути,</div><div>Что твой пахарь, поля засевая,</div><div>Видит ведреный день впереди;</div><div><br /></div><div>Чтобы ветер родного селенья</div><div>Звук единый до слуха донес,</div><div>Под которым не слышно кипенья</div><div>Человеческой крови и слез.</div></blockquote><div><div></div><div>Manau, visai nesvarbu. (Kodėl toks retorinis klausimas iškilo, gan lengvai nuspėjama.)</div></div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-10220175822182757272023-06-12T13:03:00.003+03:002024-02-08T16:28:30.723+02:00(1303) Visiškai tarp kitko: literatūros istorijos trupinys<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhAFgZ4koIJOuasiPYNrJpITKP3_irymjCixiMmxuAGMWkSr61SREJhB7cAYCM8IoTVMtNthCiURf3fVAleLGd20-_sH7wN1qjP_kLYsQAEEpcHfRJAdn7nhnpKxD92B6Y4yM0ko9nvaMV910Dvv3wjVFLisJTnsxqcOETMeOfMwzLMLSicEtzwS-lpIA/s4067/runeberg.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" data-original-height="4067" data-original-width="2601" height="640" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhAFgZ4koIJOuasiPYNrJpITKP3_irymjCixiMmxuAGMWkSr61SREJhB7cAYCM8IoTVMtNthCiURf3fVAleLGd20-_sH7wN1qjP_kLYsQAEEpcHfRJAdn7nhnpKxD92B6Y4yM0ko9nvaMV910Dvv3wjVFLisJTnsxqcOETMeOfMwzLMLSicEtzwS-lpIA/w410-h640/runeberg.jpg" width="410" /></a></div>Švediškai rašęs <a href="https://www.vle.lt/straipsnis/johan-ludvig-runeberg/">Johanas Ludvigas Runebergas </a>suomiams – kas mums, bent iš dalies, Kudirka – jųjų himno žodžių autorius. (O gal kas mums Mickevičius?) [<a href="https://en.wikipedia.org/wiki/Runeberg_torte">Runebergintorttu</a> nesu ragavęs.] Straipsnio apie jį vle.lt paskutinis sakinys: „Išvertė ir suomių spaudoje paskelbė keletą lietuviškų dainų“ galvoj apsivertė: o ar kas Runebergo į lietuvių kalbą išversta? Gal jei autorė būt žinojusi, būt paminėjusi? Ir aš nežinojau. Užtikau vartydamas LLTI bibliotekoj saugomus Shenandoah, PA, leisto savaitraščio <i>Darbininkų viltis</i> 1912–1913 metų numerius.<div>— pirmiausia užkliuvau už žinios apie eiles rašiusio jaunuolio, pavarde Baltakys, savižudybę:</div><blockquote>2 d. kovo 1912 m. persiskyrē su šiuo pasauliu G. B. Baltakys, laikraščių sądarbininkas. Po raštais rašydavosi G. B. Raitelis.<div>G. B. Baltakį atskyrē nuo šio pasaulio ,,carbolic acid”, esantį da jaunam amžiuje, turintį tik 23 metus. Pagal mano supratimą iš jo pasakojimų G. B. Baltakis gyveno 4354 S. Wood St., Chicago, Ill. 2 d. kovo š.m. 3-čią val. po pietų jo gaspadinē ējo į mēsinyčią ir prašē jo pabūti namie; jis apsiēmē pabūti. Tada velionis prisipylęs į kavos geriamą puodelį karboliaus ir išgērē. Kada gaspadinē namų sugrįžo, rado gyvą, bet tuoj mirē.</div><div>4 d. kovo tapo palaidotas prie šv. Kazimiero kapinių skyriuje, kur kavoja neprigulinčius prie bažnyčios. G. B. B. buvo laisvų pažvalgų, pusėtinai susipratęs vaikinas, mylėjo rašyti eilutes ir šeip raštus, buvo labai sąžiniškas ir labai įsigilinęs savo mintyse į šio pasaulio surēdymą ir varguolių gyvenimą, tad ir jis pats nerimavo ir nematē sau laimēs šiame gvvenime. Tuomi ramindavo pats save išgerdamas tankiai degtinēs, kas jį da didžiau kankino. G. B. B. velionis atvažiavo į Chicagą apie 4 metai atgal, palikęs darbą „Kovos” spaustuvēje, dirbo valandą laiko West Pullman, pas Valaską spaustuvēje. Tada persikēlē į Chicagą prie S. Szimkaus, 4543 S. Ashland Ave., redegavo ,,Amerikos Žinias” apie 2 metus. ,,Amerikos Žinioms” mirus dirbo apie metus ant darbų spaustuvēje. Taigi, man teko dirbti su G. B. B. velioniu metus prie „Amerikos Žinių”, tuo tarpu męs labai plačiai apkalbēdavom platų pasaulį ir vergiją žmonijos. Tad man buvo suprantama, kad velionis sprendė sau už nevertą gyvenimą. G. B. B. apleido darbą minētoj vietoj apie 3 savaites atgal, tuo tarpu karbolius atēmē jam gyvastį, prašalindamas iš akių mųsų jauną laikraščių sądarbininką. G. B. B. turi tėvus Suvalkų gub. ir pusbrolį West Pullman, Ill. Tad nerašau daugiau nieko, nes pusbrolis, tikiu, kad laikraščiams suteiks platesnes žinias.</div><div>Liudna ir apgailētina G. B. B. velionio. Tegu ilsisi šios šalies žemelēj ramiai ir tegul žaliuoja velēna ant jo kapo žiemą ir vasarą. (J. N. Szimkus, „Liudna Žinute“, <i>Darbininkų viltis</i>, 1912 III 9, nr. 10, p. 1)</div></blockquote><div></div><div>Daugiau žinių šiam savaitrašty apie <a href="https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=450">Gasparą Baltakį</a> neužtikau. Bet: spėju, gal nuomoto kampo šeimininkė, gal pusbrolis perdavė redakcijai jo rankraščių. Pirmoji tikrai didelė publikacija pasirodė tų pačių metų vasarą, VI 15 – VII 13, nr. 24–28, – G. B. R-lio išversta Runebergo dviejų dalių poema <a href="http://runeberg.org/runeberg/1/perrho.html"><i>Grafven i Perrho</i></a> (1831; 244 eilutės). Nepažymėta, iš kokios kalbos versta; vargu ar Baltakys mokėjo švedų (gal iš <a href="https://www.abebooks.com/Epische-Dichtungen-Schwedischen-%C3%BCbersetzt-Einleitung-Anmerkungen/31029109582/bd">vokiečių</a>? nors vargu: poemos veikėjų, tėvo ir sūnų, pavardė Hane virtusi Ganius; rusų? bet ar šita poema tuolaik, t.y. maždaug iki 1912-ų, buvo išversta į rusų? nežinau). Vertimas, sakyčiau, pakenčiamas (dešinėj – įžanga), suprast galima, kas norima pasakyt (tie pavadinime atsiradę <i>krūmai Perro</i> – iš pirmos eilutės:<i> </i><span style="background-color: white;"><i>Perrhos vildmark</i>); įspūdį, aišku, daro ne vertimo kokybė, o kiekybė.</span></div><div><span style="background-color: white;"><i>Darbininkų vilty</i> buvo paskelba ir originalių Baltakio-Raitelio eiliavimų. Pora gabaliukų. „Iš gyvenimo knygos“ paskutinis posmas:</span></div><div><span style="background-color: white;"></span></div><blockquote><div><span style="background-color: white;">Kas pra</span>ējo – sapnai, dūmai,</div><div> Kas dabar – vargai;</div><div>O kas bus – nei dangaus rūmai</div><div> Nežino tikrai... (1913 V 3, nr. 18, p. 2)</div></blockquote><div></div><div>„Kam liūdnosios mintys...“ pirmas posmas:</div><div></div><blockquote><div>Kam liūdnosios mintys neliaujat draskyt</div><div> Ir teip jau nuvargintą sielą?</div><div>Kam liepiat kas tamsu, kas juoda matyt,</div><div> O slepiat kas giedru, kas miela? (1913 VIII 2, nr. 31, p. 2)</div></blockquote><div></div><div><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgsKyQkJK79xb770iqoeUmFmoyO9FOQG1DT0riBIsaGEB-iNtxz6iuaGk3cdrnKcvUadaTYDfXJhMCMhwJOxNTxRAWuwmHodEBfU7ZuJdhtPHeZvnPEdeY57I06X_F4PpUjZnOp2_bFmGr6l5gkTGIrQnMWi57rDO5-l2fr3nEAhioh1xY6n3jx7Dq2nQ/s406/Laisvoji%20mintis.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" data-original-height="406" data-original-width="297" height="400" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgsKyQkJK79xb770iqoeUmFmoyO9FOQG1DT0riBIsaGEB-iNtxz6iuaGk3cdrnKcvUadaTYDfXJhMCMhwJOxNTxRAWuwmHodEBfU7ZuJdhtPHeZvnPEdeY57I06X_F4PpUjZnOp2_bFmGr6l5gkTGIrQnMWi57rDO5-l2fr3nEAhioh1xY6n3jx7Dq2nQ/w293-h400/Laisvoji%20mintis.jpg" width="293" /></a></div>Lyrinio subjekto savijauta ir savivoka daugmaž aiški: rezignacijon slystantis pesimizmas. O apie poetinę vertę gan tiksliai pasakyta <i>Laisvojoj minty</i>: „Taisyklingumo jo eilēms ne vienur truksta, bet užtai jose yra nemaža jausmo ir vaizdingumo“ (nr. 25, 1912 III, p. 604; tame puslapy yra ir eilėraštis „Ilgėjimos“, žr. dešinėj).</div><div>— — čia buvo galima ir sustot; apie vertimą tesinorėjo subaksnot; bet žmogus juk sunkiai valdai save; sužinojus apie savižudybę, kad ir daugiau negu amžiui prašvilpus, vis tiek kyla tas neatsakomas klausimas: kodėl? — Brooklyne, NY, leista <i>Vienybė lietuvninkų</i> irgi pranešė: „Nusižūdē Baltakys-Raitelis.“</div><div></div><blockquote><div>Mums rašo p. B. iš Chicagos šiokią žinutę: „Nusinuodino čia Jums bene pažįstamas Raitelis, kurio eilēs man teko ir „Vienybėje Liet.” matyt. Paskutiniu laiku labai būk gēręs. Skurdas gali būt buvo priežastimi visko”.</div><div>A. a. Raitelis, kuriojo bene tikrasis vardas bus G. Baltakys, buvo dar jaunas vaikinas. Chicagoje pora metų atgal rēdē dabar jau užgesusį laikraštuką „Amerikos Žinios”, leistą regis p. Valasko. Rašinēdavo į „V. L.”, „D. Vil.” – eilutes ir šį-tą vertinēdavo iš svetimų kalbų. Mums rodos, kad nusižudymo priežastis dabar Rusijoje esančia moderniška jaunuomenēs liga: et, argi verta gyvent!.. (be parašo, 1912 III 13, nr. 11, p. 1)</div></blockquote><div></div><div>Galima spėt, kad perskaityta žinia paskatino Miką Stakėną iš Gardnerio, MA, imtis platesnių pasvarstymų ir pasiūlyt minėtam laikraščiui:</div><div></div><blockquote><div>KERŠTO SVAJONĒ RENGIA SAUŽŪDYSTĘ.</div><div>Nepersenai Amerikos viename laikraštyj, Gustavas Fischer, Jenos universitatēs (Vokietijoje) profesorius, apskelbē, kad saužūdystēs liga yra tai ypatos užsikrētimas keršto mintimis. Kaip tik ypata pradeda apie kokį kerštą svajoti, tada smegenyse atsiranda tokis lig virimas, kas ilgainiui pagimdo saužūdystēs ligą ir priverčia žmogų daryties sau galą arba mirtį.</div><div>Amerikos sociologas Dr. Parkhurt [= <a href="https://en.wikipedia.org/wiki/Charles_Henry_Parkhurst">Charles H. Parkhurst</a>] sako: „Keršto svajonē ir piktumas daug atneša draugijai blēdies. Amerikos beprotnamiuose 20 procentas pamišēlių yra dėlto, kad savo apsiējime su artimais elgēsi piktai, tai yra, kad neaprūbežiavo piktumo, bet davē ant proto užviešpatauti pykčio ideoms”.</div><div>
7 procentas saužūdžių yra padarę sau galą pertai, kad iš mažų dienų pradējo ir pamēgo revoliucionišką arba keršto ir piktumo literatūrą studiuoti.</div><div>
Prie šitų nelaimingųjų procento reikia priskaityti ir mūsų du inteligentu ir rašytoju, katrie iš jaunų dienų užsikrėtė keršto ideomis, ir pertai sau galą išdrįso padaryti; – paveizdan: Siūlelis ([Pranas] Paršaitis<span style="color: #38761d;">[*]</span>) ir kaip „V. L.” 11 num. randame nusižūdęs G. Baltakys-Raitelis. Šie du mūsų rašytojai beabejo pertai inpuolē į desperaciją, kad jų dvasia ir mintis buvo giliai paskendusi keršto ideoje.</div><div>
Garsus graikų filosofas Epikuras mokino, kad piktumas arba keršto idea trumpina žmogaus amžį, naikina protą, sveikatą, ir, apart to, greitai žmogų padaro senos išvaizdos arba būdo.<br />
Ypata da neturinti vidutinio apšvietimo ir ta, kuri da tik iš laikraščių bando ingyti vidutinę apšvietą, turi būti atsargi prie kurstančios literatūros ir laikraštijos, nes šitokia laikraštija, kaip ji nesivadintų: ar mokslinčių, filosofų, socialistų, etc., vistiek žmogaus negali ištobulinti. Žmogų ir draugiją tobulina tik neprigulminga laikraštija, katra daugiaus tēmija į teisybę, o ne į kokios sektos pašaukimą, kurį koki atskira ypata uždeda ir pavadina „X.”, – kad ta literatūra yra „geriausi”...</div><div>
Todėl daugiau skaitykime nepartivišką laikraštiją, kuri turi tikslą pasiekti teisybę. Tą darydami išvengsime tos smegenų ligos, kuri platina saužūdystę ir beprotystę. (<i>VL</i>, 1912 III 27, nr. 13, p. 4)</div><div>------------------------------------------------</div><div><span style="color: #38761d;">[* XX amžiaus pradžios anarchisto, publicisto ir vertėjo Prano Paršaičio-Siūlelio biogramos neradau nei vle.lt, nei lt.wikipedijoj; jei smalsu, kas per žmogus buvo, galima užmest akį į Karolio Račkausko-Vairo nekrologą <i>Tėvynėj</i>, <a href="https://www.spauda.org/tevyne/archive/1911/1911-08-25-TEVYNE.pdf">1911 VIII 25, nr. 34</a>, žr. pdfo p. 8 ir 9.]</span></div></blockquote><div><span style="color: #38761d;"></span></div><div>Jei <i>Tėvynė </i>paminėta, galima pacituot ir To paties (toks parašas) surašą apie Gasparo Baltakio savižudybę skiltyje „Lietuviai Amerikoje“:</div><div><b></b></div><blockquote><div><b>Chicago, Ill.</b> Pētnyčioje, kovo 1 d., 3 val. po piet, nusižūdē, priėmęs 33% karbolinės rūgšties jaunutis lietuvių poetas <i>G. B. Raitelis</i> (K. Baltakys). Dėlko nusižudē, jokių paaiškinimų nepaliko. Gyveno skurdžiai, dirbdavo Šimkaus spaustuvēje, kaipo raidžių rinkējas. Leidžiant Šimkui “Amerikos Žinias,” buvo jų redaktorius ir statytojas. Jo eilių buvo atspausta “Laisv. Mint.” N20 ir “Lietuvos” keliuose numeriuose. Prieš nusižūdysiant buvo be darbo. Palaidotas 4 kovo d. šv. Kazimiero kapinēse. Laidotuvēse keturi žmonēs tedalyvavo.</div><div>
Apie Raitelio eiles “Lopšinē daina”, tilpusias “Lietuvos” 1911 m. 52 numeryje, “Lietuvos Žiniose” buvo pastebēta, o “Tēvynēje” pastebėjimas atkartota, būk tos eilēs esą pavogtos iš “Aušrinēs.” Bet tai visiška neteisybē. Raitelis “Aušrinēj” tilpusių eilių ir skaitęs nebuvo. “Aušrinēs” ‘Lopšinē daina’ ir Raitelio ‘Lopšinē daina’ nei viena mintim viena kitai nepanašios. Kiek žinau, Raitelis tokiu neteisingu jam užmetimu buvo labai sueizintas ir
jieškojo to “Aušrinēs” numerio. Tikrai, Lietuvos neva kritikai vienu tik nesąžiningumu atsižymi. (1912 III 15, nr. 11, p. 131)</div></blockquote><div></div><div>Ar galėjo tas nepagrįstas kaltinimas tapt „paskutiniu lašu“? Aišku, nei paneigt, nei patvirtinti negalima.</div><div>[<span style="color: #b45f06;"><i>P.S.</i> (2024 II 8)</span> Pasak Anykštėnų biografijų žinyno, Baltakis-Raitelis 1907 III 1 – VI 5 praleido Ukmergės kalėjime. Kitas sakinys, kad 1909-ų pradžioj emigravo į JAV. Tarp šių teiginių štai ką galima įterpti: išėjęs iš kalėjimo, parengė savo poezijų rinkinį <i>Lietuvos Girių Balsai: Eilės ir Dainos</i>; ir titulinam puslapy, ir Prakalbos pabaigoj užrašė datą: 19-IX-30-07; susiūtą rankraštį nusiuntė <i>Vilniaus žinių</i> redakcijon; <i>VŽiniose</i> 1907 XII 25, nr. 25, p. 3 buvo išspausdintas tik vienas eilėraštis „Lietuva“; (supratęs, kad <i>VŽ </i>jo eilėm ir dainom nelabai domisi?) paprašė, kad rankraštis būtų persiųstas „Šviesai“; <i>VŽ </i>persiuntė <i><a href="https://www.vle.lt/straipsnis/sviesa-4/">Šviesos </a></i>redakcijai; nežinau, ar redaktorius kun. Juozas Ambraziejus ką nors paskelbė dvisavaitiniam žurnaliuke, bet kitką tikrai padarė (supratęs, kad <i>VŽ </i>apsiriko, ne tai „Šviesai“ persiuntė?) ir tituliniam puslapy užrašė: „Siunčiame Šviesos Bendrovei / Kun. J. Ambraziejus“. „Šviesos“ bendrovei knygoms leisti (1905–1913) nuo 1907-ų vadovavo Stasys Matulaitis, tikrai palankiau galėjęs pažvelgt į Baltakio-Raitelio kūrybą (abu, galima sakyt, linko kairėn); deja, rinkinys vis dėlto neišėjo. — <a href="http://sena.mab.lt/lt/fondai/rankrasciai/inventorinis-sarasas/f61">1945-ais „Šviesos“ bendrovės archyvas buvo perduotas saugot Mokslų akademijos bibliotekai</a>, o Baltakio-Raitelio rankraštis liko LLTI BR, F1-4356 (o gal kam šaus galvon palygint dviejų Anykščių krašto poetų tuo pačiu principu sukurtus dalykus: Antano Baranausko „Pasikalbėjimą Giesminyko su Lietuva“ ir Gasparo Baltakio „Dainių ir Tėvynę“, parašytą irgi kaip dialogas? beje, abu Lietuvą <i>motinėle </i>vadina).]</div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-17887313965134352732023-05-11T13:27:00.001+03:002023-06-21T16:13:10.943+03:00(1302) Užparaštė, liv: apie tai, ką gal tiksliau būtų vadint riktais, o ne klaidom— vis dažniau pagalvoju: nėr jokios prasmės taisyt apsirikimų; tai vos ne privaloma tekstų (ir ne tik) dalis. Trys pavyzdžiai:<div><div><span style="color: #b45f06; font-size: x-large;">¶ </span><a href="http://www.donelaitis.info/file/Dzeme240s.pdf">praeitų metų rugsėjį išėjusiam <i>Donelaičio žemės</i> numery</a> – Kęstučio Puloko str. „Lietuvininkas Kristupas Lekšas“. Viskas tvarkoj, tik vienas apsirikimas:</div><div><blockquote>Per [Lekšo] laidotuves Katyčių parapijos kunigas Hansas Strazdas (1902–1955) [Laugalių] kapinėse išdrįso lietuviškai paskaityti ištrauką iš K. Lekšo eilėraščio „Leisk man mirt, kol dangus giedras“. (2022, nr. 3, p. 14)</blockquote></div><div>Jurgis Sauerweinas-Girėnas parašė „Duok mirt, kol man dangus giedrus“; šituo eilėraščiu baigiama <a href="https://drive.google.com/file/d/1C0T8HFwFlX7M2z3SjXPaWZgjZs4SAZGo/view">publikacija <i>Sietyno </i>nr. 5</a>; balažin, kurį iš keturių posmų pacitavo kun. Strazdas; beje, <i>Sietyne </i>yra ir kelios Lekšo sukurtos giesmės (žr. <a href="https://drive.google.com/file/d/1hm6V9cZILC9ujpFUwGGbeWGUxhPvaRj9/view">nr. 2, p. 153–154</a>; per <a href="https://virginijusg.blogspot.com/2016/04/849-sietyno-bibliografija.html"><i>Sietyno </i>bibliografiją</a> dabar jau galima visas publikacijas paskaityt). — Jei tas Sauerweino eilėraštis būtų buvęs ir pacituotas, gal ir būtų naudinga kitam <i>Donelaičio žemės</i> nr. perskaityt autorystės patikslinimą; o kai tik pavadinimas paminėtas, ai... (Tas pats tekstas ir<i><a href="https://www.silaineskrastas.lt/kultura/lietuvininkas-kristupas-leksas/"> Šilainės krašte</a></i> buvo paskelbtas, ten kapo nuotraukų yr.)</div><div><span style="font-size: x-large;"><span style="color: #b45f06;">¶</span><span style="color: #b45f06;"> </span></span>praeitų metų pabaigoj panskliaute.lt – <a href="https://panskliautas.lt/mirtis-prie-altoriaus-tarsi-grazus-atpildas">Violetos Aleknienės straipsnis apie kun. Juozapą Matelionį (1895–1922–1964)</a>:</div><div><blockquote>Jį minės už tai, kad išsaugojo nužudytos jaunos žydų poetės Matildos Olkinaitės dienoraščius. Net dešimt metų ši brangenybė nejudinama gulėjo bažnyčioje po altoriumi, kol buvo perduota į patikimas rankas ir sulaukė šių dienų.</blockquote></div><div>Ne dienoraštį, o eilėraščių sąsiuvinį išsaugojo kun. Matelionis. Dienoraštis į prof. Irenos Veisaitės rankas atkeliavo visai kitais keliais. Viskas surašyta<a href="https://www.llti.lt/lt/skaitykime/842"> Matildos Olkinaitės kūrybos rinktinėj</a>. Straipsnio autorė tiesiog susipainiojo, apsiriko, o paskelbusieji jos tekstą neatkreipė dėmesio, gal net neskaitė prieš publikuodami. Parašiau komentarą, – lengva padaryt, bet kas iš to? Tikėtis, kad kas ims taisyt jau paskelbtą tekstą, juk kvaila būtų? (Iš patirties žinau, kad 15min.lt į pastabas reaguoja; dėl kitų – nežinau.) Po kelių dienų tekstas buvo perpublikuotas <a href="https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2022/12/26/news/kunigo-mirtis-prie-altoriaus-utenoje-tarsi-grazus-atpildas-25594409">lryte.lt</a>, – vėl rašyt komentarą? Ne, tikrai nėr prasmės.</div><div><span style="color: #b45f06;"><i>P.S. </i>(2023 VI 21)</span> Atkeliavo bibliotekon naujas Rokiškio krašto kultūros žurnalo <i>Prie Nemunėlio</i> nr. (2023, nr. 1); p. 15–31 – Violetos Aleknienės str. „Kunigas Juozapas Matelionis“. Ir vėl tas pats riktas: esą kunigas išsaugojęs Matildos Olkinaitės dienoraštį, nors išties – eilėraščių sąsiuvinį. Leidinys turi net visuomeninę redakcinę kolegiją. Negi niekam iš skaičiusių VA tekstą neužkliuvo? Keistoka.</div><div><span style="font-size: x-large;"><span style="color: #b45f06;">¶</span><span style="color: #b45f06;"> </span></span>o va ar tai reiktų vadint riktu – abejoju: ir <a href="https://www.vle.lt/straipsnis/poezijos-pavasaris/">vle.lt</a>, ir <a href="https://lt.wikipedia.org/wiki/Poezijos_pavasaris">lt.wikipedijoj</a> rašoma, kad pirmuoju Poezijos pavasario laureatu 1965-ais buvo paskelbtas Justinas Marcinkevičius [taip] už poemą <i>Donelaitis </i>[ne].</div><div>— Kaip ne? Juk skiriama už praėjusiais metais išėjusią knygą, o <i>Donelaitis </i>išleistas 1964-ais, kai buvo minimas lietuvių grožinės literatūros pradininko 250-metis. 1966-ais Algimantas Baltakis už <i>Požemines upes</i> (1965) etc.<br /></div></div><div>— Logiška; taip užsifiksavę buvo ir antrojo laureato AlgB galvoj:</div><div><blockquote>Simboliška, kad būtent 1965-aisiais gimė „Poezijos pavasaris“, o jo pirmuoju laureatu tapo Just. Marcinkevičius už pirmą „Donelaitį“. Šia poema poetas savo kūryboje pradėjo kokybiškai naują etapą. („<a href="https://literaturairmenas.lt/publicistika/poetas-algimantas-baltakis-atsigrezes-atgal-matau-koks-neatidus-kadaise-buvau">Poetas Algimantas Baltakis: ‘Atsigręžęs atgal matau, koks neatidus kadaise buvau</a>’“, <i>Literatūra ir menas</i>, 2015 XII 18, nr. 47, p. 6)</blockquote></div><div><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEggR_a5Fw9LNP2IFhAyADa3Qyp_a8hk1w42oVGumcjGCdfu5M8W7OTe4cTuHchVuzhFPbksfHoXnc6x-A71oleKd_tVijp9a1yDoaF87Wb9fWFI9GhvkicaIT0dM4NzylbrPd9RZvkz5EWt-ZFOfioBz5KgQcvwhkNypfEVfgaWhZES0VNcwN0lY06SCQ/s1141/poezijos%20savait%C4%97.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" data-original-height="1096" data-original-width="1141" height="192" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEggR_a5Fw9LNP2IFhAyADa3Qyp_a8hk1w42oVGumcjGCdfu5M8W7OTe4cTuHchVuzhFPbksfHoXnc6x-A71oleKd_tVijp9a1yDoaF87Wb9fWFI9GhvkicaIT0dM4NzylbrPd9RZvkz5EWt-ZFOfioBz5KgQcvwhkNypfEVfgaWhZES0VNcwN0lY06SCQ/w200-h192/poezijos%20savait%C4%97.jpg" width="200" /></a></div>Ne tik logiška, dar ir gražiai prasminga. Bet, deja, tai atminties kūrinys, ars memorativa. Paskaičius to laiko spaudą, štai kas paaiškėja. Iš <i>Komjaunimo tiesos</i> (1965 VI 15, antradienis, nr. 115) pirmo puslapio (dėl konteksto):</div><div></div><blockquote><div>Lakštingalų parkas Palemone prie Kauno marių dar niekad nesutiko tiek svečių, kaip vakar, Poezijos pavasario atidarymo dieną. Į džiugią šventę, skirtą Tarybų Lietuvos 25-osioms metinėms, susirinko šimtai Kauno miesto darbo žmonių, svečiai iš Maskvos, Baltarusijos, Estijos. Poezijos pavasario pradžia sutapo su ukrainiečių–lietuvių draugystės dienomis, ir šventės dalyviai širdingai sutiko čia atvykusią broliškosios Ukrainos delegaciją. [Toliau išvardijama, kas dalyvauja iš valdžios, pradedama nuo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininko Justo Paleckio.]</div><div>Vasarėjančio vėjo genama, Kauno marių bangomis nuvilnija visų pamėgta B. Dvariono dainos melodija „Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas“. Tai – skamba varpų muzika, įrašyta į magnetofono juostą iš Istorinio muziejaus bokšto. Šiais akordais prasideda poezijos šventė. [...] Miesto vykdomojo komiteto pirmininkas J. Šerys įteikė poetui J. Marcinkevičiui Kauno miesto vykdomojo komiteto prizą už geriausią poezijos kūrinį. [Etc.]</div></blockquote><div></div><div>Birželio 19-ą, šeštadienį, išėjusio <i>Literatūros ir meno</i> nr. 25 pirmam puslapy – paskutinio ankstesnės citatos sakinio iliustracija: apsikabinusių JustM ir Juozo Šerio nuotrauka, o žemiau tekste sakinys:</div><div><blockquote>Šventinio vakaro metu poetui Justinui Marcinkevičiui už geriausią paskutinių metų kūrinį poemą „Kraujas ir pelenai“ kauniečiai įteikė tradicinį prizą.</blockquote></div><div>(Beje, <i>LM </i>apraše yra ir „dramatinis“ štrichas: „Ošė sunerimusios Kauno marios, Salomėjos Nėries namelis ir Lakštingalų krantinė gūžėsi birželio lietuje.“)</div><div>— Nori apjuodint tuoj ir Lietuvoj prasidėsiančio tarptautinio poezijos festivalio ištakas, kartu ir Justiną Marcinkevičių, – žinau, yra žmonių, galinčių padaryt tokią išvadą. Dėl JustM atsikirsčiau: ne, tikrai ne, nes ne jis sprendė, kam skirt tą prizą ir už kokį kūrinį. O dėl ištakų, manau, geriau žinot negu manyt, kad teisingai įsivaizduoji.</div><div><i>P.S. </i>Tikiuos, neužmiršot, kad šis įrašas užparaštėj; tai ne pastabos paraštėj, toliau.</div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-42674830354988883602023-05-08T14:41:00.001+03:002023-05-08T14:57:46.126+03:00(1301) Tarp kitko: pasvarstymas II pasaulinio karo pabaigos dieną<p></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiRvo6OjxQUXcqnXRVd6n5N_4TDrIUeYsjJ0T-Q2lpnKjUi_azM6VcYqhdr4k4FsasM3RIsSfOzf3jg8VCLQucDCz-y1PgSs4p0yEosw06CtBdzvzlNZMBckEe7s16SiDVaUQRSGisUV0Tf1owohpJLGhNSG0PeIQwhzuDZpG90MjSZyiRiA6UylIiZ6A/s31/D.tif" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="31" data-original-width="22" height="31" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiRvo6OjxQUXcqnXRVd6n5N_4TDrIUeYsjJ0T-Q2lpnKjUi_azM6VcYqhdr4k4FsasM3RIsSfOzf3jg8VCLQucDCz-y1PgSs4p0yEosw06CtBdzvzlNZMBckEe7s16SiDVaUQRSGisUV0Tf1owohpJLGhNSG0PeIQwhzuDZpG90MjSZyiRiA6UylIiZ6A/s1600/D.tif" width="22" /></a></div>ažnokai pasakoma ar parašoma, esą mirtis visus sulygina; kartkartėm priduriama – tai Marko Aurelijaus mintis. Kas turima omeny? Tiksli citata: „Mirtis sulygino Aleksandrą Makedonietį ir jo mulų varovą: arba jie įsiliejo į pasaulio kuriantįjį protą, arba suiro į atomus.“ (<i>Sau pačiam</i> VI:24) Nesiimsiu aiškint, kaip supratau; miglota mintis galvoj tesklando; tik tiek apydrąsiai galima pasakyt: ne tai, kad ir gyvųjų atminty Aleksandras Makedonietis ir jo mulų varovas po mirties taps lygūs. — Gal ir nevykęs įvadėlis įrašan karo, II pasaulinio, pabaigos dieną.<p></p><div>Algimanto Mikutos įvairių <a href="https://www.rsleidykla.lt/Knyga/grozine-literatura/ese/A-Mikuta-Is-languotu-sasiuviniu-desimties-metu-2011-2020-uzrasai/">užrašų knygoj</a> yra toks, 2018-ų:</div><div><blockquote>KELI EPIZODAI IŠ LIGONINĖS. Galima sakyti, kad pažintys su realiu gyvenimu, realiais žmonėmis dabar man nutinka tik tokiom aplinkybėm. Taigi, ukrainiečių iš Vlasovo armijos kapinės. Pasakojo suvalkietis nuo Ąžuolų Būdos, su kuriuo gulėjau vienoje palatoje. Jo kaimo pakraštyje esančios kapinės, kurių dabar nematyti nė žymės. Toje vietoje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo apsuptas Vlasovo dalinys – jam priklausę kažkiek vokiečių ir dauguma perėjusių į jų pusę ukrainiečių. Visi jie krito kaimo laukuose ir buvo čia pat sulaidoti. Vokiečius neva po karo iškasę ir išvežę, o ukrainiečiai, nes sovietų požiūriu jie išdavikai, taip ir likę. Netgi dabar, kai įsikūrė nepriklausoma Ukrainos valstybė, niekas neatvyksta jų perlaidoti ar kitu būdu pažymėti. O štai kitoje vietoje, ant kalnelio, apaugusio krūmais, kur sulaidoti prancūzai, mirę dar seniau – XIX amžiuje – lauko ligoninėje, įrengtoje pasiturinčio ūkininko sodyboje, stovi paminkliukas, krūmus laikas nuo laiko kažkas išretina. Žodžiu, kapinaitės matomos, nėra visai pamirštos. (p. 435–436)</blockquote></div>— perskaitęs šį gabaliuką pirmiausia sutrikau: pala, bet juk gen. Vlasovo armija kitaip – Русская освободительная армия, Rusijos išvadavimo armija; kuo čia dėti ukrainiečiai? Nemanydamas, kad taip nei iš šio, nei iš to supainioti rusai ir ukrainiečiai, ėmiau kapstyt ir štai ką atkapsčiau. 1981-ais Winnipege išėjusių atamano <a href="https://uk.wikipedia.org/wiki/%D0%A2%D0%B0%D1%80%D0%B0%D1%81_%D0%91%D1%83%D0%BB%D1%8C%D0%B1%D0%B0-%D0%91%D0%BE%D1%80%D0%BE%D0%B2%D0%B5%D1%86%D1%8C">Taraso Bulbos-Borovieco</a> atsiminimų <i><a href="https://diasporiana.org.ua/wp-content/uploads/books/2416/file.pdf">Армія без держави: слава і трагедія українського повстанського руху</a></i> p. 310 rašoma: „там [gen. Vlasovo armijoj] їх [ukrainiečių] було понад 70%“ ir dar paaiškinama:<br /><blockquote>Української армії не було аж до весни 1945 року. А Власов почав вербування людей серед полонених ще влітку 1943 року, тобто ще довго перед проклямацією його Комітету. Замість голодової смерти в таборах, багато українців записалося добровільно в армію Власова. На цій підставі росіяни переконували німців, що концепція Власова єдино правильна, бо він має 70 відсотків українців. (ibid.)</blockquote><div>Bet vis tiek Vlasovo armiją siet tik su ukrainiečiais – švelniai tariant, netikslu.</div><div>— pradėjus dėliot faktus į seką iškilo rimtesnis klausimas: ar apskritai Ąžuolų Būdoj galėjo būt kareivių, priklausiusių būtent gen. Vlasovo armijai? — <a href="https://lt.wikipedia.org/wiki/Kauno_puolamoji_operacija">Raudonosios armijos Kauno puolamoji operacija</a> vyko 1944-ų liepos pabaigoj ir rugpjūtį, o <a href="https://lt.wikipedia.org/wiki/Rusijos_i%C5%A1vadavimo_armija">Rusijos išvadavimo armija</a> imta formuoti tik tų metų lapkritį. Aišku, reiktų dar perskaityt 2017-ais išleistą Joachimo Hoffmanno knygą <i><a href="https://www.briedis.lt/Knygos/Serijos/II-pasaulinis-karas/Vlasovas-pries-Stalina-Rusijos-isvadavimo-armijos-tragedija-1944-1945-m.html">Vlasovas prieš Staliną: Rusijos išvadavimo armijos tragedija 1944–1945 m</a></i>. (iš vokiečių kalbos vertė Alma Imbrasienė) ir tik tada galutinį atsakymą suformuluot.</div><div><br /></div><div>O juk nebūna dūmų be ugnies? Nesitiki, kad Algimanto Mikutos palatos kaimynas savo pasakojimą apie žuvusių ukrainiečių kapines būtų iš piršto išlaužęs.</div><div>Bet ar kas imsis aiškintis? Vargu. Juolab tų kapinių „nematyti nė žymės“.</div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-53686601081912191072023-04-21T12:38:00.005+03:002023-04-28T10:05:36.268+03:00(1300) Visiškai tarp kitko: du galvosūkiu už 3 eurus— ech, silpnas padaras žmogus esi; sunku atsispirti pagundoms; pamatai ką nors įdomaus, t.y. ko negali taip viens du perprasti, – ir užkimbi, ir norisi aiškintis; aiškintis, nors visai gali būt, kad neišsiaiškinsi, greičiausiai neišsiaiškinsi – galvosūkis ir liks galvosūkis —<div><br /><div><b><span style="font-size: large;">
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEisHO74FOxq7H4cOJoWQ90M_VZl-lzxFL6ipo1kqdUy4sHfYv0Thdo5tDPkjGkeFxPnImnDwyjVEk643D9qqYjJwgeUrm8M2FuiWjoe9HXPJ-DNo65gMCJ4l_q-7g8GzR-4B1xL9Gjaeg-ePUCSbiFD1DYGP4Z3Q150vfYyW2s04Pn2-IBfzrWDIZguDQ/s830/merginos%20prie%20paminklo.tif" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="630" data-original-width="830" height="486" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEisHO74FOxq7H4cOJoWQ90M_VZl-lzxFL6ipo1kqdUy4sHfYv0Thdo5tDPkjGkeFxPnImnDwyjVEk643D9qqYjJwgeUrm8M2FuiWjoe9HXPJ-DNo65gMCJ4l_q-7g8GzR-4B1xL9Gjaeg-ePUCSbiFD1DYGP4Z3Q150vfYyW2s04Pn2-IBfzrWDIZguDQ/w640-h486/merginos%20prie%20paminklo.tif" width="640" /></a></div><span style="color: #b45f06;">¶</span></span><span style="color: #b45f06;"> pirmas</span></b><div>1948 metai, dvi merginos, susikibusios rankom, stovi prie kryžiaus pavidalo paminklo, <a href="https://lt.wikipedia.org/wiki/Rim%C5%A1%C4%97">Rimšė</a>. — Paminklas ne pačiam miestely, lyg būtų apleistos kapinės (matyti kryžių; krūmai pradėję želt). Kam jis galėtų būt skirtas? Spėčiau, tikrai ne asmeniui ar šeimai – kapai turėtų būt toj vietoj, kur merginos stovi, o jų nėr. Logiką pasitelkus, tai turėtų būt paminklas žuvusiems kariams 1920-ais; greičiausiai – lenkų, nes Rimšė jiems atiteko. O gal bendras, žuvusiems lenkams ir lietuviams? – vargu. Lietuviams? – bet ar būtų buvę leista tokį statyt? Beveik neabejotina, kad šito paminklo, dar stovėjusio 1948-ais, neliko, buvo nugriautas ar išsprogdintas. Dėl visa pikta patikrinau Kultūros vertybių registre senąsias Rimšės kapines (įtrauktos) – ne, nieko panašaus neužfiksuota. — Ką dar galima padaryt? Klaust. Ko? Ėmiau ir parašiau el. laišką Rimšės seniūnei Tatjanai J.; sakinys iš to laiško, pavadinto „Prašymas patarpininkauti dėl vieno atvaizdo identifikacijos“: „Suprantu, tai ne Jūsų kompetencijos sritis, bet galbūt pažįstate žmogų, kuris domisi Rimšės istorija, praeitimi? Paprastai kiekviena vietovė turi tokį žmogų.“ Praėjo daugiau kaip du mėnesiai, tyla; suprantu, nesu ofic. asmuo, įstatymai neįpareigoja reaguot.</div></div></div><div><br /></div><div><b><span style="font-size: large;"><span style="color: #b45f06;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEi5s1k_FUlYiEdZ4eIX-rnDuo0p4fLcnYG7iUQcka2D9bdzw9fDhhmh5dqF1zWWHeT5ro6yPBkOl1EYQZ2LF2NX63jY5HYO0DpU7ttGPVffZLEACd7TN_hdZMLvxxbAGfSFRgWds61YeLCWaDkC9GGYw-VCLizwnJaKdqGjqnGBQxCFahV_vXyzzbI0DQ/s1051/%C5%A1venta%20vieta.tif" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" data-original-height="1051" data-original-width="733" height="640" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEi5s1k_FUlYiEdZ4eIX-rnDuo0p4fLcnYG7iUQcka2D9bdzw9fDhhmh5dqF1zWWHeT5ro6yPBkOl1EYQZ2LF2NX63jY5HYO0DpU7ttGPVffZLEACd7TN_hdZMLvxxbAGfSFRgWds61YeLCWaDkC9GGYw-VCLizwnJaKdqGjqnGBQxCFahV_vXyzzbI0DQ/w446-h640/%C5%A1venta%20vieta.tif" width="446" /></a></span></span></b></div><b><span style="color: #b45f06;"><span style="font-size: large;">¶</span><span> antras</span></span></b><div>Ant aptvertos kalvos – kryžius ir dar statula; takas į viršų, žmonės lipa. Čia Lietuvoj? Antroj nuotraukos pusėj mergaitė užrašiusi savo vardą pavardę, tai gal taip, Lietuvoj. Nesu šventų vietų žinovas.</div><div>Paklausiau Lietuvos žemės iškilumų žinovo Vykinto V. – gal jam į ką nors tas vaizdas panašus. Iš atsakymo:</div><blockquote>įdomu pažiūrėti! Bet tokio vaizdo, kad būtų statula viduryje laukų ir kryžius šalia... Lietuvoje tikrai nebuvo, nežinau... kraštovaizdis, aišku, mūsų platumų, bet toji statula, tai kažin...<br />
Net nežinau, kas galėtų padėti...</blockquote><div></div><div>— va žmogus ir atsiremi į sieną.</div><div>— — aišku, greičiausiai juoksitės, bet baigsiu taip: o gal kas nors kada nors ras internete šių nuotraukų atvaizdus ir jie jam ar jai bus matyti? Ir parašys el. laišką, ir papasakos. O aš imsiu ir papildysiu įrašą. Vietos užtektinai.</div><div><span style="color: #b45f06;"><i>P.S.</i> (IV 24)</span> Pamėginau per lenkiškus raktažodžius prisikast pagooglindamas: Rymszany pomnik 1920; deja, irgi nieko. Gal tas paminklas stovėjo ne Rimšėj, o kur netoliese? Balažin.</div><div><br /></div><div><b><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhyQdsSwKrTQjPN71qCH4TMl7_Hioc2My8mc1SFd2N2mF-QI-Ii-Ij2n_3BK-yj6DtytA9PYidz5zwzWMaxyn4aaI6sJqjzmGVFCBYI7AOm5tdFEeVctqGnU0my9K7AaU53iUwR1oxoFJoQZpK2NZdeLVvUoIdnwkFUBGJ6w14oIY0Jl9yfllQBiI7ZVQ/s1252/rim%C5%A1%C4%97s%20paminklas%201960.jpg" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1252" data-original-width="879" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhyQdsSwKrTQjPN71qCH4TMl7_Hioc2My8mc1SFd2N2mF-QI-Ii-Ij2n_3BK-yj6DtytA9PYidz5zwzWMaxyn4aaI6sJqjzmGVFCBYI7AOm5tdFEeVctqGnU0my9K7AaU53iUwR1oxoFJoQZpK2NZdeLVvUoIdnwkFUBGJ6w14oIY0Jl9yfllQBiI7ZVQ/s320/rim%C5%A1%C4%97s%20paminklas%201960.jpg" width="225" /></a><span style="color: #b45f06;">Papildas</span></b><span style="color: #b45f06;"><b>: pirmas galvosūkis išspręstas</b></span><span style="color: #b45f06;"> (IV 27)</span> Įpainiojau į pirmo galvosūkio sprendimą ir coll. Augustiną, kuriam tas kraštas nesvetimas – tėvai iš Mielagėnų parapijos. Googlindamas rado <a href="https://www.if.vu.lt/studentams/destytoju-priemimo-laikas/79-lt/apie-fakulteta/struktura/katedros/istorijos-teorijos-ir-kulturos-istorijos/itki-katedros-darbuotojai/483-dr-salvijus-kulevicius">Salvijaus Kulevičiaus</a> disertaciją apie paveldosaugą sovietmečiu (apginta 2010), kurios priede minimas ir Rimšėj buvęs paminklas; šaltinis – 1994-ais išleista knyga <i>Nukentėję paminklai</i>. Joje (p. 25–26) yra Ignalinos raj. paminklotvarkininkės Elenos Andrašiūnienės straipsnelis su nuotrauka (žr. kairėj):</div><div><br /></div><div><b>Rimšė </b>/ LENKIJOS IR LIETUVOS KARIŲ PAMINKLAS</div><div>Buvo prie dabartinės autobusų stotelės. Stovėjo ant Lenkijos ir Lietuvos karių, žuvusių 1919–1920, kapo. Manoma, kad kapas bendras. 3 ar 4 d-metyje pastatytas akmeninis paminklas – 4 kryžių kompozicija ant kvadratinio plano laiptuoto cokolio su lenk. įrašu: „Už mūsų ir jūsų laisvę“. Greta paminklo stovėjo keli kryžiai. Po II pasaul. karo kapinės apleistos, buvo niokojamos. 8 d-metyje paminklas valdžios nurodymu buvo sugriautas ir dingo (pasakojama, kad jis buvo išvežtas į Utenos kapines).</div><div><br /></div><div>Aišku, paminklo pastatymo ir sunaikinimo laiką galima dar tikslinti; patikrint, ar Utenoj jo nėr, bet tai jau detalės. Kitas klausimas sukirbo galvoj: ar dar kur nors buvo bendras paminklas?</div><div><br /></div><div><br /></div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-80835141095103336332023-03-30T12:58:00.004+03:002023-03-31T10:48:39.940+03:00(1299) Susieji – ir [pagalvoji, kaip viskas atrodys po kelių dešimtmečių], xl[nebeskaičiuoju karo dienų; kad šiandien 400-oji – supratau vakar, pamatęs, kad 399-a]<div><br /><div><span style="color: #b45f06;">(<b><span style="font-size: large;">a</span></b>)</span> 2023 II 24 išėjusiam <i>Literatūros ir meno</i> numery buvo Zigmo Pakštaičio pokalbis su istorijos doktorantu, dabar užsiimančiu допомога Ukrainos kariuomenei, Oleksijum Rudenko – „Humoras yra stipriausias mūsų ginklas“. Užkliuvau už lyg tarp kitko mestelto sakinio, kurį kilo noras patikslint:<div><blockquote>Kalbama, kad viena garsiausių Ukrainos istorikių <a href="https://uk.wikipedia.org/wiki/%D0%AF%D0%BA%D0%BE%D0%B2%D0%B5%D0%BD%D0%BA%D0%BE_%D0%9D%D0%B0%D1%82%D0%B0%D0%BB%D1%8F_%D0%9C%D0%B8%D0%BA%D0%BE%D0%BB%D0%B0%D1%97%D0%B2%D0%BD%D0%B0">Natalia Jakovenko</a> per Kyjivo puolimą 2022-ųjų kovą užsidariusi savo bute Kyjive vertė <a href="https://www.vle.lt/straipsnis/livijus/">Tito Livijaus</a> „Ab urbe condita“ [NatJ: <a href="https://www.facebook.com/permalink.php?story_fbid=2111722722318007&id=100004408992579">„... історія ж починається не з Геродота, то такі казочки. Справжня історія – від Лівія. Українського перекладу Ab urbe condita нема, а я не так давно згадала, що добре знаю латину. Інші задуми вимагають роботи в архівах, а здоров’я не те, то вирішила сісти за Лівія.“</a> (...istorija juk prasideda ne nuo Herodoto, tai tokios pasakėlės. Tikroji istorija – nuo Livijaus. <i>Ab urbe condita</i> vertimo į ukrainiečių kalbą nėra, o aš neseniai supratau, kad gerai moku lotynų kalbą. Kiti sumanymai susiję su darbu archyvuos, o mano sveikata nebe ta, tai nusprendžiau sėsti prie Livijaus.)], kuri <a href="https://451f.space/book/vid-zasnuvannya-mista/">ką tik išleista</a>! (nr. 4, p. 7)</blockquote><div><span style="color: #b45f06;">(<b><span style="font-size: large;">b</span></b>)</span> Ir mintys nuklydo į Czesławo Miłoszo romaną, kurį citavau <a href="https://virginijusg.blogspot.com/2022/05/1287-susieji-ir-galvon-lenda-truizmai.html">ankstesniam „susieji – ir [...]“ įraše</a>; prisiminiau <i>Valdžios užėmimo</i> (iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys) pradžią; simpatingiausią kūrinio personažą – prof. Gilį. — 1945-ų ankstyvas pavasaris. Naujosios prosovietinės valdžios išprašytam iš universiteto (dėl galimai žalingo poveikio jaunimui) 58-erių profesoriui likusi vienintelė prasminga veikla – iš graikų kalbos verst Tukidido <i>Peloponeso karą</i> (ukrainiečių istorikės supratimu – pasakas; ne, vis dėlto negalima taip vadint; jei tai dar ne справжня, t.y. tikroji istoriografija, tebūnie bent taip: kritiniai amžininko atsiminimai; Tukididą į lietuvių kalbą yra vertęs Leonas Valkūnas):</div></div></div><div><blockquote>Kaip bus su Tukididu? Gal išleis nedideliu tiražu, bet kaip bus su tuo karčiu žmogžudysčių, gudrybių, klastos ir karų niekingumu, nuolat kyšančiu iš „Peloponeso karo“ puslapių? Pavojingas istorijos vaizdas. Profesorius prisiminė, koks buvo valstybinės leidyklos direktoriaus veidas pasirašant sutartį. Nuleistos akys; geraširdiška, bemaž nuoširdi šypsena turėjo vos įžiūrimą atlaidumo, kartėlio ir ironijos šešėlį. (p. 18)</blockquote></div><div>Pacituojamas ir esą prof. Gilio išverstas Tukidido veikalo gabaliukas, kurį be didelio pritempimo galima skaityt kaip parašytą, tarkim, apie nesenus pokyčius Rusijoj:</div><div><blockquote>„Siekiant pateisinti iki tol nederamais laikytus veiksmus, buvo pakeista įprasta žodžių prasmė. Kvailą drąsą imta laikyti narsia ištikimybe viešajam gėriui, atsargų santūrumą – bailumu, besislepiančiu už gražios regimybės. Sveikas protas tapo tik silpnumo apraiška, aukštas intelektas vertintas kaip visiškas išglebimas. Žiaurumas iki pamišimo buvo vadinamas išties narsios sielos bruožu [...]. Apie tuos, kas stengėsi nenaudoti šių priemonių, sakydavo: išduoda savo partiją, pabūgę priešų.“ (p. 19)</blockquote></div><div>Ir dar viena citata apie prof. Gilį:</div><div><blockquote>Dėstydamas kalbėjo tai, dėl ko buvo įsitikinęs: perspektyva, iš kurios regime istorijos įvykius, be paliovos kinta, ir istorija kaip vargšės Hado pamėklės trumpam atgyja tik tada, kai yra maitinama amžininkų krauju. Graikijos praeitis gaivinta vis kitaip ir kiekvieną kartą patarnaudavo istorikų aistrų lemiamiems teiginiams patvirtinti. (p. 109–110)</blockquote></div><div>— kartkartėm pagalvoju: o kaip pernai vasariui baigiantis prasidėjusi справжня війна atrodys gegužės pabaigoj gimusiai anūkei, kai ateis laikas ir apie tai pagalvoti? — Ir ką gali žmogus spėliot, jei dar nežinia, kokia bus to karo baigtis; taip, tikim, kad teisingumas juk turi egzistuot, kad jo reikia siekti; tikim ar bent norim tikėt, kad ukrainiečiai išvis okupantus iš savo tėvynės; tikim, kad viskas baigsis gerai; bet ar tikrai taip bus? — Kuo esu beveik tikras: kad ir ką kas šnekėtų apie pasaulio pasmerktumą*, vis dėlto bent jau po kelių dešimtmečių dar bus aišku, kas šiam kare atstovavo gėriui etc. ir kas – blogiui etc. </div><div>— nors šiaip, jei nenorim užsiimt saviapgaule (o juk norim!), į visus klausimus apie ateitį derėtų atsakyt labai trumpai ir paprastai: nežinau.</div></div><div>------------------------------------</div><div>* pvz. (vakar perskaičiau apie fizinį pasmerktumą): „[...] jeigu mūsų mąstymas ir pasaulio tvarka nesikeis, mes esame pasmerkti. Dabartinis pasaulio vyksmas veda į elementarų žmonijos susinaikinimą – per karą, klimato kaitą, technologinį transhumanizmą arba visa tai vienu metu.“ (Povilas Aleksandravičius, „Žodžiams reikia jėgos: iš kur ateis mus gelbstinti galia?“, <i>NŽ-A</i>, 2023, nr. 2, p. 12) [Kokią išeitį siūlo autorius? – „norint išvengti pražūties ir taip sukurti naują žmonijos tvarką, turi įvykti kai kas neįmanoma. Ar tai, kas dabar atrodo neįmanoma, gali tapti įmanoma? Ar pasaulyje gali rastis tai, ko nebuvo, ir viską pakeisti? Ar įmanoma radikali naujovė? Teigiamas atsakymas į šiuos klausimus yra vienintelė mūsų viltis“ (ibid.). Šiaip įdomus skaitinys; kartais pagalvoji, kad gal „tai gali tapt įmanoma“, bet tarp „įmanoma“ ir „yra“ juk žioji kur kas didesnis tarpas nei tarp „neįmanoma“ ir „įmanoma“ (prigalvot visko galima).]</div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2134842189940019763.post-17802833446316280092023-03-29T15:17:00.001+03:002023-03-29T16:24:18.376+03:00(1298) Visiškai tarp kitko: tas noras, kad visi būtų kartu<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgAwUmq2w3_DAV_lcFpMzI_hwPw2NwRKpG9DlfCKHZX3pOqdzpJGTTUuPkpLm6qfC_XZhxEWRquUNGi_FVspcrfTbyYM5h1ELfksddH6j78_Wo9G3lAFr8y4l55FrDm_k8DOWPXUSfiqo8ab_GBgNiy3u6-oB2_iHdjd9jN0HhMKxvzc4B3VPXDskQ6YA/s2775/su%20albumu.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" data-original-height="1780" data-original-width="2775" height="410" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgAwUmq2w3_DAV_lcFpMzI_hwPw2NwRKpG9DlfCKHZX3pOqdzpJGTTUuPkpLm6qfC_XZhxEWRquUNGi_FVspcrfTbyYM5h1ELfksddH6j78_Wo9G3lAFr8y4l55FrDm_k8DOWPXUSfiqo8ab_GBgNiy3u6-oB2_iHdjd9jN0HhMKxvzc4B3VPXDskQ6YA/w640-h410/su%20albumu.jpg" width="640" /></a></div><div><br /></div><div><br /></div>— pirky.lt pamatęs šitą nuotrauką (parduodamą už 58 centus), iškart prisiminiau jau beveik prieš penkerius metus paskelbtą įrašą, kuriame įrodinėjau, kad Juliaus Janonio vyresnioji sesuo Marė (emigravusi Amerikon) šeimos nuotraukoj ne užtušuota buvo (sovietmečiu, kaip nederanti prie JulJ kaip proletarinio poeto įvaizdžio), o priešingai – „įterpta“ (kur kas anksčiau, apie 1914–1915-us). — <a href="https://virginijusg.blogspot.com/2018/05/1086-tarp-kitko-apie-viena-fotomontaza.html">Čia tas įrašas</a>.<div><br /></div><div>— kam Janoniams toks fotomontažas? – norėjo turėt atvaizdą, kuriame būtų visi kartu. Tam reikėjo žirklių, klijų ir fotografo (iš vienos iškirpo, kiton įklijavo ir perfotografavo). — O šitoj nuotraukoj pasitelktas kitas būdas pasiekt to paties – kad visi būtų kartu: ogi imt ir parodyt atverstą šeimos albumą, kuriame įklijuotas trūkstamo žmogaus (ar dviejų? ar dar daugiau?) portretinis atvaizdas. — Pirmąkart pamačiau tokią nuotrauką, tokį sprendimą.</div><div><br /></div><div><i>P.S.</i> Pirky.lt nuotrauka buvo pavadinta „Pažemiškiai Ignalinos raj. 1929 su vaikais“. Gavęs pasižiūrėjau kitą pusę – jokios inskripcijos. Reikia klaust pardavėjo, iš kur vieta (ofic. <a href="https://lt.wikipedia.org/wiki/Pa%C5%BEemi%C5%A1kis">Pažemiškis</a>) ir data? Gal net šeimos pavardę žino? Paaiškėjo, kad pardavėjas = perpardavėjas. Pasiūlė klaust „pirminio šaltinio“. — Paklausiu. Nors gal nieko ir nesužinosiu.</div>—vg—http://www.blogger.com/profile/15388680679400519974noreply@blogger.com0