(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2022-09-15

(1294) Visiškai tarp kitko: tas nelemtas noras išsiaiškint, kas yra kas

— šitą nuotrauką nusipirkau dėl iš šonų stovinčių dviratininkų – grupės apkraštų;
antroj pusėj – nieko, net fotografo spaudo nėr;
bet negali žmogus sustot klausinėjęs: o kas vis dėlto čia per žmonių grupė galėtų būt?
paklausiau pardavėjo: gal jis ką žino?
ats.: „nuotrauka buvo su Žemaitijos regiono, arčiau Telšių, įvairiom kunigų nuotraukom. Aš manau, kad šioje nuotraukoje: ar rimtesnės bažnyčios choras, ar kokia religinė organizacija, pvz., pavasarininkai. Kažkas į tą pusę turėtų būti.“;
ir man panašu į chorą; prieky ant žemės padėtas pučiamasis instrumentas;
instrumentas guli priešais solidų poną su įspūdingais ūsais, – gal vadovą?

— ką jūs matot žvelgdami į šią nuotrauką?
(kelios galvos visad naudingiau negu viena);
gal tas ponas per vidurį kur matytas?
jei kas turit galimybę kreiptis į didesnę publiką – būčiau l. dėkingas.


2022-09-11

(1293) Tarp kitko: variae notationes, susijusios su Ukraina, iii

[karas tęsiasi jau 200 dienų (prez. Zelenskis: „Сьогодні – 200 днів нашого спротиву. Нашої боротьби. Нашої вітчизняної війни. За волю, за незалежність, за право бути.“); iš aktualiojo ukrainiečių–lietuvių kalbų žodynėlio [III 6 – IV 6; IV – V 7] aktualiausias šiomis dienomis užfiksuotas 60-ą karo dieną, IV 26: наступ – puolimas]

(η) sąsaja per atsparą
Skaitau naują Justino Sajausko knygą, išleistą šįmet LRS leidyklos, – miniatiūrų romaną Ten, už lango. Principas tas pats, kuris pasitelktas pirmoj šios temos Sajausko knygoj – Suvalkijos geografijoj (2001): epizodai iš įvairių vietų; skaitytojo galvoj dėliojasi bendras vaizdas; pokario puzzle. Epizodas, susijęs su Ukraina:
Zelenkõs miškas
[partizanų] Ryšininkė Papeikienė neša laišką į Papartėlius. Kad būtų saugiau, jis įsiūtas į puspalčio skverną.
Mišką kerta geležinkelis. Tik jai priėjus prie pylimo – kiūst prieš akis visas pulkas rusų. Sustabdo moterį, krečia.
Vienam kareiviui palto kampas sukelia įtarimą: kažkas lyg brakštelėjo. Kareivis pasikviečia draugą. Tas pačiupinėja įsiūtą popierių, pačiupinėja...
– Nieko nėra, klijuotė, – pareiškia.
„Gal buvo ukrainietis, kad taip pasakė, – po daugelio metų prisimena nuslinkusį mirtiną pavojų moteris. – Ten irgi buvo tokių sukilėlių.“ (p. 269–270)
Omeny turima UPA, Українська повстанська армія. — Kai buvo renkami pinigai Bayraktarui, pavadintam Vanagu (aliuzija į Ramanauską-Vanagą), pagalvodavau: ar sąsajos per XX amžiaus istoriją – ginkluotas priešinimasis okupacijai (Ukrainos ir Lietuvos partizanai kovojo ilgiausiai ir stipriausiai) ir nesusitaikymas net atsidūrus nelaisvėj (turiu omeny, pvz., sukilimą Norilsko lagery; žr. kn. Norilsko vyčiai) – turėjo įtakos to vyksmo spartai? Latviai ir estai tokių iniciatyvų, regis, nesiėmė.

2022-09-08

(1292) Dėl juoko: kaip sintaksė koją pakišo

maždaug nuo rugpjūčio vidurio šiek tiek pasikeitė 19 troleibuso maršrutas –
Nerį kerta ne per Šilo, o per Žirmūnų tiltą;
dabar išlipu ir įlipu Sapiegos stotelėj;
ką kita žmogus veiksi laukdamas – viešus užrašus skaitinėji;
pirmą pavakarę, kai išėjęs pro Vileišių rūmų vartus pasukau kairėn,
(jau senokai tatai buvo, bet tik dabar nusprendžiau pabaksnot klaviatūrą, nes vis neišeina iš galvos)
patyriau lingvistinį malonumą – ot kokį gerą posakį sukūrė reklamininkai!

Pasaulis siuñta pasiekiamas

nėr ko kabinėtis prie to pasaulio; aš irgi kartais siuntu, kai esu pasiekiamas tada, kai to visai nesinori;
ir tik po geros minutės ar net poros ėmiau juoktis iš savęs:
sintaksinis įpratimas, kad po veiksnio dažniausiai eina tarinys (kas – ką veikia), pakišo koją;
ne siuñta (veiksmažodžio esamasis laikas), o siun (daiktavardžio vns. įnagininkas);
reklamininkai perkūrė junginį ranka pasiekiamas, t.y. labai arti esantis; ir nebeįdomu pasidarė;
kita vertus, žodis siunta nesukirčiuotas, tad galim skaitydami jį kirčiuot kaip norim – arba pirmą, arba antrą skiemenį

[ukrainiečiai puikiai išnaudojo rusų хлопóк (pokštelėjimas) ir хлóпок (medvilnė); norėdami sušvelnint, rusai vietoj взрывы (sprogimai) pradėjo vartot хлопки (pokšėjimai); ukrainiečiai pakeitė kirčio vietą ir sprogimus ar Rusijos, ar laikinai okupuotoj savo teritorijoj ėmė vadint бавовна, t.y. medvilnė; (koks nuošimtis lietuvių besupranta LKŽ užfiksuotą žodį bõvelna?); daugiau apie karo įtaką ukrainiečių kalbos leksikai galima pasiskaityt, pvz., čia]

2022-09-01

(1291) Užparaštė, lii: šis tas apie M. Miežiūną / Martyną M. ir dar vieną žmogų

Šitą perfotografuotą nuotrauką metų pradžioj nusipirkau internetiniam aukcione pirkis.lt. Nes vos pamačius galvoj ėmė dygt klausimai, į kuriuos norėjos paieškot atsakymų.

 pirmiausia: kokio renginio dalyviai užfiksuoti ir iš kur perfotografuota? — Kažkoks jaunųjų rašytojų susibūrimas; pirmas respublikinis jaunųjų rašytojų pasitarimas vyko 1948-ų lapkritį, antras – 1951-ų gegužį. Nuotrauka iš vad. iliustruoto žurnalo perfotografuota, spėjau: gal Jaunimo gretos? o gal Švyturys? Patikrinau. Užtrukau, bet išsiaiškinau. Tai 1951 V 10–13 Vilniuj vykusio II respublikinio jaunųjų rašytojų pasitarimo dalyviai. Eugenijaus Šiško nuotrauka buvo paskelbta dvisavaitiniame politiniame-visuomeniniame ir literatūriniame iliustruotame žurnale Švyturys, 1951 V 31, nr. 10, p. 10 (yra ir renginio aprašas: „Daugiau kaip 70 jaunųjų rašytojų, atvykusių iš viso mūsų krašto, vyresniųjų rašytojų vadovaujami ir padedami, apsvarstė iki šiol nueitą kūrybos etapą, pasimokė rašytojo darbo ir pasisėmė jėgų tolimesnei literatūrinei veiklai“, ibid.). Beje, kitas tos pačios mizanscenos kadras paskelbtas Jaunimo gretose, 1951, nr. 6, p. 11; ten ne tik renginio aprašas su iliustracijom, dar ir dviejų dalyvių įspūdžiai; vienas jų – Vytautas Kubilius („Nuolat mokytis marksizmo-leninizmo“, p. 12).

 aišku, vien dėl šito nebuvo prasmės pirkt perfotografuotą nuotrauką; visas įdomumas – kas per žmogus, kuriam buvo svarbi ta nuotrauka? Susiejus spausdintinį nuotraukos aprašą ir įrašą ranka antroj pusėj, aišku: Martynas Miežiūnas. Nieko apie tokį literatą iš Biržų nebuvau girdėjęs, tad paklausiau pažįstamo žmogaus iš Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos – Liudos P., su kuria teko bendraut leidžiant Mamerto Indriliūno raštus. Kaip ten sakoma? Bingo! Paaiškėjo, kad mokinės paklausiau apie buv. mokytoją. MartM dirbo Pabiržės vidurinėj mokykloj lietuvių kalbos mokytoju, jei gerai supratau, daugiausia mokė 5–8 klases: „Labai griežtas, gramatikos taisykles visas mokėjome atmintinai :)“. Šį tą vis rašinėjo; keli jo eilėraščiai yra Biržų rajono literatų klubo „Versmė“ kūrybos rinkiny Posmai virš Širvėnos (1995). Paeiliavimai, tik tiek (iš to, ką perskaičiau, sprendžiu). Gimęs 1928-ais Mažutiškiuos, baigė Biržų gimnaziją; mirė 2001-ais, palaidotas Pabiržės kapinėse. Nežinau, ar kolega istorijos mokytojas Edvardas Šimas perskaitė prie kapo duobės tai, ką norėjo apie save pasakyt Martynas Miežiūnas; gal, o gal ir ne. — Vis dėlto tas įrašas antroj perfotografuotos nuotraukos pusėj daro įspūdį (taisymas mėgo → gėrė alų susijęs su mylėjo tiesą).

 ir dar apie vieną žmogų, matomą nuotraukoj, – dešinėj, į kurį visi žiūri, nes skaito ar vaidina skaitąs savo kūrybą. A. Stankevičius. To laiko (apie 1950-us) periodikoj yra eilėraščių, pasirašytų Alg. Stankevičius. — Ar tai tas pats žmogus, kuris dalyvavo diskusijoj dėl Sigito Gedos Pėdų (1966), kurią sukėlė Ričardo Pakalniškio l. palankus rašinys Komjaunimo tiesoj – improvizacija „Susipažinkime: Sigito Gedos lyrika“ (1966 XII 11, nr. 243, p. 6)? Turiu omeny šitą publikaciją: Alg. Stankevičius, „Skriauda autoriui ir skaitytojui“ Kom. tiesa, 1967 II 24, nr. 39, p. 3 (esą drg. Pakalniškis pervertina Gedos pirmąją knygą, joje nemaža „žalio, neapgalvoto ‘vandravojimo’“, o juk kritiko pareiga – „padėti pirmiausia pačiam autoriui susigaudyti: kur čia poezija, lyrika, o kur, švelniai tariant, maivymasis?“; plačiau apie Pėdų recepciją žr. Rimanto Kmitos Ištrūkime iš fabriko, 2009, p. 95–101). Manau, tas pats – Algimantas Mykolas Stankevičius (reiktų pavartinėt jo tą knygą, kur ir atsiminimų yr).
P.S. Gal ir jums užkliuvo: atrodo, kad tarp Miežiūno ir Korsako sėdinčiam žmogui (S. Pakalniui iš Kauno) kažkas pripaišė barzdelę. Jei ir pripaišė, tai prieš atiduodant nuotrauką spaustuvėn, nes taip ir Švytury paskelbtoj. 

2022-05-21

(1290) Tarp kitko: variae notationes, susijusios su Ukraina, ii

— — [tęsinys; pradžia] — —
(δ) paikas mintigalis
                       — kliomba prie Britų ambasados, 2022 V 24 iš ryto —                       
— antradienį būdamas VDA Titanike pamačiau: ant minkštasuolių guli pora pluoštelių laikraščio 370 naujausių numerių (nr. 114, 2022 gegužė). Aišku, vieną įsimečiau kuprinėn. Puikus troleibusinis skaitinys bus. Nors jau senokai nebepriklausau tai amžiaus grupei, kurią turi omeny leidėjai. Pokalbį su jaunąja rašytoja Ieva Toleikyte perskaičiau, poeto Nerijaus Cibulsko knygų apžvalgą permečiau akim, net apie šiųmetę Venecijos bienalę paskaitinėjau. Yra šitam laikraščio numery ir tekstas, inspiruotas karo: Giedrės Skaitės „raidžių dėlionė“ (tokia puslapio rubrika) „Mėlynos kelnytės geltonais taškeliais“ (esė, sakytum; viena moteris, stebinti karą iš šono, nusprendžia, kad jos vaikui nebereikės beveik nedėvėtų 62 dydžio pašiltintų kelnyčių, ir atiduoda labdarai; kita moteris, išgyvenanti karą, randa humanitarinės pagalbos siuntoj tas kelnytes; daiktas susieja žmones). Vienas sakinys, priskirtas stebinčiajai iš šono, įstrigo: „Nežinojau, kad pasaulyje ir žmonėse yra tiek žiaurumo“ (p. 16).
— [tiek to, pagalvojau, užfiksuosiu, nors ir paikas, o jei tiesiau – kvailokas atrodo mintigalis, besisukiojantis galvoj] Iki šio pavasario atrodė: tai, kas užrašyta Gintaro Grajausko eilėraščių knygos Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems (2004) viršelio ketvirtam puslapy, iš esmės teisinga ir užtektina: nėra istorijos [gen. sing.], yra istorijos [nom. pl.]. Ir dabar atrodo, kad teisinga, bet imu įtart dar esant ir Istoriją; kad Ji, „sena prostitutė Klio“, ne tik Radausko eilėrašty. Štai baigia išmirt tam tikram pasaulio regione, pvz., Rytų Europoj žmonės, kurie būdami jau sąmoningi išgyveno pasaulinį karą ir karą po karo; ir Istorija pasirūpina, kad vėl atsirastų galinčių liudyt (o ne atpasakot), kas tai yra karas; nežinau, kaip tiksliai suformuluot, mintis maždaug tokia, l. panaši į truizmą: tikrąją taikos vertę galima suvokt tik suvokus, kas tai yra karas; gėrio ir blogio prigimties neįmanoma suvokt gilinantis į kurį nors vieną. (Sakiau: paikas mintigalis, be to, nepajėgiau jo užrašyt taip, kad būčiau patenkintas.)

                 — ta pati kliomba VIII 17; geltona baigia užspaust mėlyna —                 
(ε, VIII 19) du kraštovaizdžiu
— grįžęs darban po atostogų ant stalo radau dovaną – naują Šiaurietiškų atsivėrimų numerį (ačiū žurnalo redaktorei Agnei G.). Kas be ko, ne tik Redaktorės žodis baigias Slava Ukraini! – yra ir pluoštelis Vlado Braziūno išverstų ukrainiečių eilėraščių. Pirmas – garsusis Taraso Ševčenkos „Priesakas“, parašytas 1845 XII 25 Perejeslave (2008-ais net specialus muziejus įkurtas – Музей «Заповіту» Тараса Григоровича Шевченка). Prasideda:
Tai palaidokit, kai mirsiu,
Mane ant kurgano,
Vidury plačiosios stepės
Ukrainoj mano,

Kad nuo čia laukai bekraščiai,
Dniepras ir jo kriaušiai
Būt matyti, būtų jausti,
Kaip siautingas siaudžia. (2022, nr. 1, p. 86)
Na ir kaip skaitydamas neprisiminsi, ką prisakė Julijai Janulaitytei-Biliūnienei Jonas Biliūnas 1905-ų sausį:
Kad numirsiu, man’ pakaskit
Ant Šventosios upės kranto:
Kad matytų kapas sodžių,
Kūdikėlis kur užaugau;

Kad girdėtų tą dainelę,
Motinėlė ką dainavo,
Kai ant kelių mažą migdė
Ar lopšy mane lingavo.
Nežinau, kaip tiksliai pavadinti tai, ką aprašė Ševčenko ir Biliūnas, – geidžiami pomirtiniai kraštovaizdžiai? – Biliūno priesakas buvo įvykdytas praėjus keturiom dešimtim su viršum metų po mirties (†1907 XII 8 Zakopanėj, ten ir palaidotas; Liudiškių kalvoj perlaidotas 1953 VII 1). O Ševčenkos? Mirė 1861 III 10 Petrapily, ten ir palaidotas; perlaidotas netrukus, gegužį:
Остання подорож Тараса Григоровича тривала два тижні й була схожою на гастролі рок-зірки. Москва, Тула, Орел, Глухів, Батурин, Ніжин: у кожному населеному пункті, де вони зупинялися, збігалися гімназисти, інтелігенція та прості витріщаки. (cit iš čia)
Į kapą Černečios kalne, kuris dabar vadinamas Taraso kalnu, palaikai įleisti buvo 1861 V 22.

(ζ, VIII 24, День Незалежності України) apie laiko suvokimą ir ukrainiečių dainavimą
— jau pusę metų ukrainiečiai ginklu gina savo nepriklausomybę (taip, karas prieš Ukrainą prasidėjo daug seniau, bet tik šįmet ėmėm tatai suvokti kaip tikrą karą). — Pastaruoju laiku, jau kokia savaitė, galvoj sukiojas mintis, kurią dienorašty 1943 VI 12 užsirašė  trylikametis (*1929 I 2) Algimantas Katilius, 1941-ais su motina, broliu ir dviem sesutėm ištremtas į Novosibirsko sritį ir pradžioj tikėjęs: vos tik baigsis karas, visi tremtiniai grįš Lietuvon:
Jau baigiasi antrieji karo tarp Vokietijos ir SSSR metai, o pabaigos vis dar nesimato. Paradoksas: kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo labiau tolsta jo pabaiga. Pradžioje atrodė, kad pabaiga tuoj tuoj, o dabar galo nesimato. (AlgK, Tremtinio užrašai, 2013, p. 361)
— kada Ukraina švęs pergalę? Nežinau, mano įsivaizdavime ta šventė vis tolsta, veikia tas AlgK suvoktas parodoksas: kuo ilgiau – tuo toliau. — Tikslindamasis citatą pagalvojau: gal atkreipus dėmesį ir į lietuvių ir ukrainiečių susitikimus pietų Sibire?
1942 m. vasario 20 d., penktadienis
Atrodo, kad mūsų fermoje [Zaprudichinsko sovchozui priklausanti karvių ferma – MTF, moločno-tovarnaja ferma; lokalizacija: artimiausias kaimas, už 6 km, – Petropavlovka, artimiausias miestas, už maždaug 90 km, – Karasukas, prie pat Rusijos–Kazachstano sienos, iki srities centro Novosibirsko – apie 400 km] gyvena tik tremtiniai ir gandų apie gerą gyvenimą privilioti žmonės. Dauguma jų ukrainiečiai [...] Daugiausia ukrainiečių į Sibirą atvažiavo 1927 metais, kada Ukrainoje siautė badas ir nederlius. (p. 165) [Greičiausiai apsirikta dėl datos – didysis Badmyris (Holodomoras) buvo 1932–1933 metais; yra Tetianos Boriak straipsnis apie tatai naujausiam NŽ-A numery (nr. 5, p. 13–20, vertė Vytas Dekšnys).]
1943-iais už vagystę AlgK buvo papuolęs į Bijsko nepilnamečių pataisos koloniją; grįžo sovchozan, dirbo vėl prie karvių. Iš skyrelio „1944-ieji – ‘gyvenimo dugne’ metai“ (aprašyti jau XXI amžiui prasidėjus):
Pavasarį ir prasidėjus vasarai atsigavo visos moterys. Po vakarinio melžimo ir skurdžios vakarienės susirinkdavo prie vieno iš namų ir plepėdavo, juokaudavo, pasakodavo įdomias istorijas... Labiausiai mane jaudino jų dainavimas: dainuodavo dažniausiai ukrainiečių liaudies dainas:
Vypregaite, chlopcy, koni.
Da legaite nočevat,
A ja pidu v sad zelionyj
Sokronyčenko kopat.

Kopal, kopal kryničenko
Vo zelionomu sadu,
Či nevyjdet divčinenko
..............................
Iki šiol neužmiršau vienos iš labiausiai mane jaudinusių dainos žodžių, nors taip ir neišsiaiškinau, ką reiškia „sokronyčenko“ ir „kryničenko“... Neįprastai skambėjo posmų pabaigos: balsas būdavo pakeliamas, ilgai tęsiamas ir palaipsniui nutildavo kaip aidas tolumoj... Visai priešingai negu Lietuvoj, kur balsas užbaigiant dainą visada nuleidžiamas. Pradžioj tai man nelabai patiko, bet vėliau pripratau ir net pamėgau... Daug vėliau teko skaityt, kad tokį ukrainiečių dainavimo būdą lėmė lygumų, stepių kraštovaizdis Ukrainoje. Dar nepaminėjau, kad tarp melžėjų buvo tik trys pagyvenusios moterys. Visos kitos buvo jaunos, daugiausia netekėjusios, kurių jaunikius atėmė karas... Vaikų jos neturėjo, apie tėvus ar gimines, likusius vokiečių okupuotose teritorijose, dažniausiai nieko nežinojo... Jos gyveno vienos, atskiroje zemliankoje. (p. 566–567)
Kas per daina jaudino paauglį lietuvį pietų Sibire – išsiaiškinau, radau youtube; pirmi du dainos posmai ukrainietiškai:
Розпрягайте, хлопцi, коней,
Тай лягайте спочивать,
А я пiду в сад зелений,
В сад криниченьку копать.

Копав, копав криниченьку
У зеленому саду,
Чи не вийде дiвчинонька
Рано вранцi по воду.
Nieko keisto, kad AlgK atminty kai kurie žodžiai sukibo ar šiek tiek pasikeitė, taip dažnai būna; o криниченька – šulinėlis, mažybinė ž. криниця (šulinys) forma.

2022-05-19

(1289) Epizodai, xlii: smulkiosios atsparos pavyzdys, 1897 XI 21

   Sąraszos titulinis puslapis (knyga su CD, kur yra rankr. pdf)   
[praeitą šeštadienį, V 14, buvo Romo Kalantos mirtadienis, 50-as; tada pradėjo galvoj dėliotis šis įrašas]
— priešinimasis, atspara; ateities kartom parenkami ryškieji pavyzdžiai, pradedama nuo Pilėnų [*] ir t.t. (kai paaukojamos gyvybės ar ilgam prarandama laisvė); būdamas paprastas mirtingasis, į tokius pavyzdžius žvelgi kaip į nepasiekiamybę: per silpnas esu herojiškiems poelgiams; nors, pagalvojus, viršūnė – tik nedidelė, net labai maža kalno dalis – kuo žemiau, tuo plačiau; smulkioji atspara (bent jau špyga kišenėj) – 99 nuošimčiai, o istorijos vadovėlių vertoji – kas liko.

2004-ais išėjo Vilmos Žaltauskaitės pagal rankraštį parengta knyga – kun. Povilo Januševičiaus (1866–1890–1948) studijuojant Petrapilio dvasinėj akademijoj 1895–1898 metais rašytas dienoraštis – Visokių atsitikimų sąrasza.
Visokių įdomybių ten galima rast. Kad ir apie Antano Baranausko įšventinimą į vyskupus, vykusį 1897 XI 9 (pagal Julijaus kalendorių; pagal Grigaliaus būtų +12) Petrapily, Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčioj („Į Bažnyczę telaidę su biletais“):
Kun. Visk. Baranauskis visupirmu prejo su arcyviskupu [Kozłauskiu] prie [čia ir toliau: dvibalsis perteiktas viena grafema – mažesnė e virš ı] dižiojo Altoriaus – Kun. Kanaunikas Błaževycze – isz kolegijos: perskaite „Literas Apostolicas“ – apie paskyrimo į Seinus. – Paskui Kun. Baranoviskis atsistojęs priesz [šįkart dvibalsis perteiktas dviem grafemom] Arcyviskupą ant Gradusų [= laiptų, lot. gradus – laiptas] prisegą parskaite Tevui Szventam o paskui nulipęs atskaite prisega Karaliui; – p. Mosolovas užpikęs iszejo, delko ne karaliui pirmiaus prisekio Viskupas Baranauskis; Kun. Kłopotauskis prisekio pirm Cecoriui. Karaliui. (p. 249)
Toks vysk. AntB poelgis Rusijos imperijos aukštam valdinininkui (Vidaus reikalų ministerijos Kitatikių dvasinių reikalų departamento direktoriui) nepasirodė esąs smulkmena; atkreipė į tatai dėmesį ir iškilmėj dalyvavęs seminarijos auklėtinis, net dienorašty užfiksavo. AntB viešai ir aiškiai pademonstravo savo principinę nuostatą (prisimenant šv. Augustiną): nors esu imperijos pavaldinys, bet man civitas Dei aukščiau už civitas terrena. Poelgis, be abejo, neprilygta istorijos vadovėlių vertam pasikėsinimui į caro ar generalgubernatoriaus gyvybę, viešam raginimui sukilti prieš pavergėjus ar pan. Lyg ir smulkmena, taip lyg ir derėtų elgtis kiekvienam save gerbiančiam krikščioniui. Bet juk dauguma žinom, koks sunkus kartais būna kelias nuo reiktų padaryt iki padaryta.

[* Digresija (V 20) Ar jūs neprisiminėt Pilėnų gynėjų apsisprendimo žiūrėdami, kaip iš „Azovstal’“ gamyklos teritorijos išeina beginkliai kariai, kaip apieškomi, kaip išvežami į kalėjimus? Neprisiminėt? Tai labai gerai; o mano galvoj šmėkštelėjo. Protas visiškai pritaria Prezidentui Zelenskiui: „Хочу підкреслити: українські герої потрібні Україні живими. Це наш принцип“, o kažkur (pasąmonėj?) tupi kitas principas: verčiau žūt, negu gyvam papult priešui į rankas. Ar dėl to, kad priešas iš esmės tas pats, į kurio rankas siekė nepapult Lietuvos partizanai? Ženevos konvencija ir kt. tarptautiniai susitarimai dėl karo belaisvių – ar jų bus paisoma? Prisiminęs praeitį, turėdamas omeny dabartį, manau, – ne.]

2022-05-11

(1288) Tarp kitko: variae notationes, susijusios su Ukraina, i

— — [vietoj aktualiojo žodynėlio: pradžia, tęsinys] — —

(α) 50 ir 50 – prof. Hruševskis ir dr. Basanavičius
V 8 vakare, kalbinamas Marko Feigino, Oleksijus Arestovyčius vilkėjo juodus marškinėlius trumpom rankovėm su užrašu РУСЬ УКРАÏНА; gal klystu, bet toks įspūdis susidarė: norėjo, kad į užrašą būtų atkreiptas dėmesys. — Atkreipiau. Ir prisiminiau Mychajlo Hruševskio, ukrainiečių istoriografijos mokslo pradininko, daugiatomį veikalą, jo opus magnum Історія України-Руси, kuriame grindžiama ir plėtojama mintis, kad Kijevo Rusia buvo ukrainietiška valstybė; ukrainiečiai ir rusai – ne tik etnogenetiškai skirtingos tautos, jų ir valstybinės raidos kryptys skiriasi: Ukraina demokratijos, o Rusija vienvaldystės link. (Gal ir ne visai preciziškai persakiau.) — Ne, specialiai nesidomėjau ukrainiečių istoriografija; atsitiktinumas lėmė, kad Hruševskiu vos vos pasidomėjau. Tas atsitiktinumas: per karantiną tvarkydamas popieryną, radau išsiplėtus kelis lapus iš Kultūros barų, 1982, nr. 5: Rimanto Vėbros str. „J. Basanavičiaus romantizmas ir pozityvizmas“ (p. 65–68) ir tuoj po jo esanti Domo Butėno parengta publikacija „J. Basanavičiaus laiškai M. Gruševskiui“ (p. 68–69) – trys Lietuvių mokslo draugijos pirmininko laiškai atitinkamos ukrainiečių draugijos (Наукове товариство імені Шевченка) pirmininkui (saugomi Ukrainos centriniame valstybiname istorijos archyve, f. 1235, ap. I, b. 336). Iš pirmo laiško paaiškėja, kodėl ir kaip Lvivo universiteto Visuotinės istorijos katedros prof. Hruševskis tapo LMD nariu korespondentu (VLE tepaminėtas pats faktas):
 Vilnius, 1908.VIII.15(28)
Maloningasis Pone,
Jūsų malonus laiškas su karštu sveikinimu lietuvių atgimimo veikėjams, kurį aš perskaičiau metiniame Lietuvių mokslo draugijos susirinkime liepos 5 d., padarė visiems puikų įspūdį, ir man pavesta pareikšti Jums už parodytą mums užuojautą nuoširdžią padėką. Gerbdama Jūsų mokslinę veiklą, kuri liečia ir Lietuvos istoriją, ir reikšdama dėkingumą, Lietuvių mokslo draugija Jus priėmė nariu korespondentu, apie ką Jums ir pranešame dabar siųsdami laišką lietuvių kalba. Ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių susiartinimas esant tiekai daugeliui bendrų kultūrinių, ekonominių, politinių interesų ne tik pageidautinas, bet ir būtinas. Iš mūsų pusės – susiartinimo idėją ir jos įgyvendinimą mes priimtume su dideliu džiaugsmu. Lieka tiktai dirbti šia kryptimi, pradžioje – spaudos pagalba, ir man atrodo, jog nenugalimų kliūčių nesutiksime.
Spaudžiu Jūsų draugišką ranką ir prašau priimti nuoširdžią pagarbą.
                                                                                     Daktaras Basanavičius
Laiškas rašytas lietuviškai; Hruševskis nemokėjo lietuviškai, ergo, tai tik lietuviškoji laiško dalis, kita dalis turėjo būt vertimas į rusų kalbą. Ir LMD susirinkimo narius pradžiuginęs 1908.VIII/1(14) rašytas Hruševskio laiškas buvo dvidalis: ukrainietiškai + переводъ į rusų (LLTI BR F2-891; regis, niekur neskelbtas). Kiti du, 1910-ais rašyti, laiškai susiję su spauda: 2-as – prierašas prie grąžinamos str. apie lietuvių atgimimą korektūros, 3-ias – prierašas prie siunčiamo dr. JB referato „Apie lietuvių liaudies dainas“: gal tiksiąs prof. Hruševskio redaguojamam leidiniui Літературно-науковий вістник. — 1926-ais išėjo prof. Hruševskio Автобіографія: įdomu, yr paminėta, kad buvo LMD narys korespondentas, kad susirašinėjo su dr. Basanavičium? O kad abu papuolė ant to paties nominalo pinigų – aišku, grynas atsitiktinumas, nors kai kas mano, kad atsitiktinumų išvis nebūna.

(β, V 13) Слава Україні! — Героям слава!
— vakar išsiunčiau el. laišką Lietuvių kalbos draugijos Valdybos pirmininko pavaduotojai Ritai U. – pasiūlymus, kokie žodžiai ir posakiai, manyčiau, galėtų varžytis Metų žodžio ir Metų posakio rinkimuos kitų pradžioj. Neabejoju, pretendentų sąraše jau yr Šlovė Ukrainai!; pasiūliau abiem kalbom: Слава Україні! / Šlovė Ukrainai! (nes vartojam ir originalų, ir verstinį šūkio [ukr. гасло] variantą). Atsiliept dera: Героям слава! — Dėl atliepo lietuviško varianto esu šiek tiek galvojęs (nes matytas Didvyriams šlovė! nepatiko).

(i) — Herojų neversčiau, palikčiau graikiškos kilmės žodį. Gramatinė vyr. g. kaip apibendrinamoji – viskas tvarkoj; o renkantis leksemą įsijungia „lyčiai jautrios kalbos gairės“. Ukrainiečiai skelbiasi esą нацiя героїв; nors gal galėjo ir kaip nors kitaip – нацiя богатирів ar pan. [Sovietmečiu daugiavaikės motinos vadintos: rus. мать-героиня, ukr. мати-героїня, o liet. motina didvyrė, – nors toks dūrinys – nesusipratimas (moteris vadinama vyre), bet savas; durnai skamba, bet svarbiau, kad lietuviškai.] Nėra vieno lietuviško žodžio, kuris tiktų ir herojui, ir herojei įvardint, ir tas užfiksuota (pirmąkart?) 1933-iais išėjusiam Jono Barono (1873–1952) rusų–lietuvių kalbų žodyno 2-am leidime (p. 94): герой, героиня – herojas, didvyris, didmoterė; ‖ pirmasis a[rba] svarbusis (apysakos) asmuo (žodis didmoterė yra ir LKŽ, žr. printscreeną dešinėj). Jei abiejų lyčių ukrainiečius herojus norėtumėm vadint lietuviškai, turėtumėm sakyt/rašyt: ukrainiečiai – didvyrių ir didmoterių nacija (plg. pvz.: Marija Stankus-Saulaitė apie Leonardo Andriekaus poezijos rinkinį Balsai iš anapus, 1989 [žr. p. 7]: „Andriekui pasiseka savąja vaizduote pasiekti mums palyginus mažai pažįstamų didvyrių ir didmoterių vidinį gyvenimą. Jis tuo būdu išryškina tikrą herojiškumą: ne tiek kardo jėgą ir pergalę, charakterio kietumą ar valios ryžtingumą, kiek pajėgumą nepasiduoti ir neprarasti vilties didžiausiuose sunkumuose, nesuprantamose kančiose, neišvengiamose dvejonėse ir kiekvieno mūsų patirtame silpnume“; ir daugiau didmoterės vartojimo pvz. galima pateikt: Vilius Bražėnas apie Adą Urbonaitę, s. Benvenutą OSF, 2010: Tautos Didmoterė; Romas Sadauskas, 2014: „Tebesvarstau, už ką mane myli tos Žemaitijos didmoterės – Evė, Julija, Ragana, Pelėda“; Aldona Ruseckaitė, 2020: „Pasigilinus akivaizdu, kokia išskirtinė moteris buvo Žemaitė. Tikrai didmoterė!“). — Gan pavyzdžių ir argumentų; vietoj vieno žodžio (herojai) telktis du (didvyriai ir didmoterės) – ne, tikrai neverta.
(ii) — Žodynėly III 16 užfiksavau ukr.  žodį воля, turintį dvi reikšmes: valia ir laisvė (iš tų dviejų reikšmių net kurpiama teorija apie ypatingą ukrainietišką laisvę, valingą laisvę; nors nepriešinama, bet galima suprast: kitų laisvės paskydusios). Žodį слава galima verst ir šlovė, ir garbė. Mano lietuvių kalbos nuojauta sako: jei manom, kad verta, Aukščiausiąjį dera šlovint, o Jo sūnų – garbint (plg. ukr. Слава Ісусу Христу! ir liet. Garbė Jėzui Kristui!). Ar šituos niuansus (ką dera šlovint, ką – garbint) galim pasitelkt turėdami omeny Ukrainą ir jos žmones? Manyčiau, taip.
— — pasvarsčius susidėsto toks variantas: Šlovė Ukrainai! — Herojams – garbė! [Nežinau, gal šitie filologiniai svarstymai ir nieko verti.]

(γ, V 14) ką rinktis: stovyklą ar lagerį?
[šitie pasvarstymai – ankstesnių papildas; kad ne visada, manyčiau, reiktų vadovautis patarimu „rinkis žodį sãvą“] 
— koncentracija, filtracija – žodžiai, kurie pirmiausia siejas su chemijos pamokom; bent aš juos pirmąkart išgirdau būtent mokykloj; pasižiūrėjau VLE: koncentracija (apie tirpalus ir medžiagų mišinius), koncentracija (apie ekonominę veiklą), koncentracija (nervinių procesų savybė); filtracija – apie skysčius ir dujas. Pasižiūrėjau LKŽ: koncentracija – ir skysčių, ir kapitalo; pridėtas ir frazeologizmas [sic!] koncentracijos stovykla – suimtųjų ar karo belaisvių izoliavimo vieta; žodžio filtracija LKŽ nėr; VLE yra atskiras str. koncentracijos stovyklosfiltracijos stovyklos – nėr. Nors tokių buvo ir yr.
Pastaruoju laiku skaitėm/skaitom, girdėjom/girdim apie RF okupuotoj Ukrainos teritorijoj (noris tikėt: laikinai) tokias veikiančias (rus. фильтрационный лагерь). Labai abejoju, ar Lietuvos žurnalistai vartoja žodžių junginius filtracijos stovyklafiltravimo stovykla todėl, kad ukrainiečiai tai vadina фільтраційний табір. (Neteko matyt/girdėt, kad kas minėtuos ž. junginiuos vietoj koncentracijos ir filtracijos siūlytų vartot savus žodžius kaupiamoji/telkiamoji  ir košiamoji/atrenkamoji; būtų Dabušis II.)
— LKŽ yr lageris, 2-a reikšmė: vieta, kur laikomi karo belaisviai, kaliniai; iliustracija – Balio Sruogos sakinys: „Hitlerio Vokietija buvo tarytum klasikinė lagerių šalis“. Kaip ž. iliustraciją galima pasitelkt ir kitą BalS Dievų miško sakinį „Koncentracijos lageris – labai sudėtingas giltinės malūnas.“ Dalia Grinkevičiūtė trumpuosiuos atsiminimuos apie 1941-ų birželį suimtus vyrus: „jų likimas jau buvo iš anksto nuspręstas – į Krasnojarsko ir Šiaurės Uralo lagerius likvidacijai, nors jie nebuvo nei tardyti, nei nuteisti“ (ar galima įsivaizduot, kad šiame sakiny vietoj žodžio lagerius būtų žodis stovyklas?).
Lageris, koncentracijos lageris, konclageris, GULagas (L = лагерей); lagerininkas (aišku, humoro jausmą turintis Sibiro lagerininkas gal kada juokaudamas ir pavadindavo save stovyklautoju; Stutthofo kaliniai, kai tapo vad. garbės kaliniais, buvo panašesni į stovyklautojus). Lageris siejasi su visišku laisvės suvaržymu, prievarta, o stovykla – su laisve ar laisvės tik apribojimu; todėl nerėžia ausies ar akies, pvz., pabėgėlių stovyklos, nors tvarka jose (kaip įsivaizduoju) ir griežtesnė negu poilsiautojų stovyklose ar čigonų taboruos. — Turėdamas omeny, kaip filtruojami norintieji pasitraukt iš okupuoto, tarkim, Mariupolio ar kitų vietų, – vartočiau žodžių junginį filtracijos lageriai.
P.S. 1945 X 24 įsteigta pasaulinė organizacija sovietmečiu lietuviškai vadinta Suvienytosiom Nacijom (SNO; ir atkurtos Nepriklausomybės pačioj pradžioj dar taip); dabar vadinam Jungtinėm Tautom (JTO). Suvienytąsias tikrai reikėjo pakeist jungtinėm (JAV XIX a. pab. – XX a. pr. irgi buvo vadintos Suvienytosiom Amerikos Valstybėm). Bet nacijų keist tautom nevertėjo, nes tauta ≠ nacija: visos nacijos yra tautos, bet ne visos tautos vadintinos nacijom – tik tos, kurios turi savo valstybę (kiek JT narių? – 193; kiek pasauly tautų? – regis, per 3000). — Taip, gasiliūnas šitoj srity diletantas, neverta tokio klausytis. Internete galima rast Pauliaus Kavaliausko ir Mindaugo Jakučio str. „Tautos ir nacijos sampratos problema“ pdf formatu ir pasiskaityt.
[patarimą „rinkis žodį sãvą“ keisčiau patarimu „rinkis žodį sąmoningai“]

2022-05-08

(1287) Susieji – ir [galvon lenda truizmai], xxxix

[Nesvarbu: gegužės 8, 9 ar 10, ar 31, nesvarbu, gegužė ar birželis, ar gruodis; karas – pirmiausia žūtys; ir ne tik tos, kurias skaičiuoja JT, – civilių.]

(a) Czesławas Miłoszas pirmą romaną Zdobycie władzy parašė 1952-ais, kitąmet išėjo prancūziškai, lenkiškai 1955-ais Paryžiuj. Lietuviškai Valdžios užėmimas išleistas pernai; perskaičiau šįmet. Pagrindinis veikėjas Piotras Kvinta, kaip gen. Zygmunto Berlingo vadovaujamos 1-osios lenkų armijos – sudėtinės Raudonosios armijos dalies – propagandos skyriaus karininkas, 1944-ų liepą atsiduria rytinėj Vyslos pakrantėj. Viena iš tuolaik jo galvoj besisukiojusių minčių:
Piotras galvojo apie sovietų kareivių kapus. Tūkstančiai tūkstančių kapų platybėse nuo Volgos iki pat čia, iki Vyslos. Juos ženklino mažytės medinės piramidės su raudonomis žvaigždėmis. Jis nežinojo, kodėl tas ženklas atrodė toks liūdnas; gal tai tik vaizduotės įprotis, o gal kryžius – tai paprasčiausia gamtoje aptinkama dvimatės erdvės forma: žmogaus forma, medžio forma; sovietų kareivių antkapiai mėgdžiojo mūrinius mauzoliejus, o lentos, iš kurių jie būdavo sukalti, bergždžiai imitavo akmenį. Gulėti po tuo simboliu naujosios religijos, kuri niekaip kitaip nesugeba įamžinti individo mirties, kaip tik sumažinta piramide, statoma imperijų ir karalių garbei? Gal, matant tuos kapus, jam suspausdavo širdį iš pasipiktinimo valstybe, kad ji nepalieka ramybėje net mirusiųjų, neleidžia jiems turėti jokio kito ženklo, kaip tik jos pačios galybės simbolis? (vertė Vytas Dekšnys, p. 30)
Daug nuotraukų, kaip nelieka paminklų Raudonosios armijos karių kapinėse,
pastaruoju laiku teko matyt, šita (
© Kauno miesto savivaldybė) iš Aukštųjų Šančių.
Metalinis kareivis ne tik nusiėmęs šalmą (kaip ir Mikšta prie kapo duobės),
bet dar ir priklaupęs su nuleista vėliava, –
reiškiantis pagarbą žuvusiems bendražygiams.
(b) Irgi pernai išėjo Vidos Girininkienės parengti Stasio Mikštos (1918–2001) atsiminimai Karas ir Simpatija, 1940 metų kovas – 1946 metų gegužė. Pirmoji data – pradėjo tarnybą Lietuvos Respublikos kariuomenėj kaip šauktinis, antroji data – demobilizuotas iš Raudonosios armijos kaip seržantas. Nebuvau nieko panašaus, lietuviškai parašyto, iki tol skaitęs. Per knygos pristatymą (pernai IX 3 Katedros aikštėj) visaip kaip agitavau: jei kas dar neskaitėt, pirkit ir skaitykit, tikrai nesigailėsit (klausytojų renginio pradžioj buvo gal penki, pristatymui baigiantis – apie dvidešimt). Mikštos atsiminimų du fragmentu, kuriuos prisiminiau skaitydamas Miłoszo romaną:
Netoli Aleksejevkos cerkvės [1942/43 metų] žiemą buvo iškasta ilga ir gili duobė, kurią per žiemą užpildė lietuvių lavonai. Pavasarėjant buvau pažiūrėti šio bendro kapo. Vaizdas šiurpulingas. Lavonai buvo sumesti į tą duobę tik su apatiniais drabužiais. Viršutinius drabužius, batinkas ar veilokus prie duobės numaudavo. Metė žuvusiuosius iš viršaus į tą kapą kaip pakliuvo, niekas čia jų neguldė ir netvarkė. Ši operacija buvo atliekama nakties metu. Kiek jų čia, sunku buvo suskaičiuoti. Duobė pilna su didžiausiu kaupu, keli šimtai tokių jaunų žmonių, daugiausiai mano pažįstamų Lietuvos kareivių, vieno likimo draugų. Pastovėjau nusiėmęs šalmą prie bendro kapo, susisvajojau apie jų šeimas Lietuvos žemėje. Gaila, jų jau niekada nesulauks tėvai, žmonos, seserys, broliai bei merginos. Užmigo jie tolimoje Rusijos stepėje, ir niekas neaplankys jų kapo, kur jie suversti krūvose. Užsidėjau šalmą, ir dar kartą pažvelgęs, grįžau į apkasą, tą savo mirties duobę...
[Vasarą Mikšta buvo sužeistas, išgabentas gydytis.] Vežė pro mūsų lietuvių kapines Aleksejevkoje. Ten duobė jau buvo aptverta štakietine tvora, iš lentų pastatytas paminklas, vaizduojantis Kremliaus bokštą su skardine penkiakampe viršuje. Aiškiai matėsi duobės kontūrai, žemė buvo labai susmukusi, pakraščiuose dideli platūs plyšiai skleidė baisiausią smarvę, reikėjo užsikimšti nosis. Ant to tariamo paminklo buvo parašyta, kad čia palaidoti 82 kareiviai ir 3 karininkai.[*] Nuostabi „tiesa“, kurią aš pats mačiau. (p. 118–119, 127–128)
---------------------------------------
* Rimanto Zizo, tyrinėjusio RA 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos istoriją, duomenimis, prie Aleksejevkos žuvo per 1300. Beje: „Во времена новой России [...] посетил Алексеевку и первый председатель литовского Сейма В. Ландсбергис. В 1999 году на братском захоронении воинов дивизии в Алексеевке был установлен Поклонный крест, привезенный из Литвы.“ (cit. iš čia)
[Vėl truizmas: žuvęs priešo karys – nebe priešas, vėl žmogus; kaip ir kiekvienas iš mūsų post mortem – vertas bent paprastosios pagarbos. Ir visai nesvarbu, kuo jį norėjo (irba tebenori) paverst valstybė (ar jos teisių perėmėja), kurios armijai jis priklausė. Apie žmones pirmiausia derėtų galvot, o ne apie politiką, dabartinę RF politiką, kurios sudėtinė dalis – победобесие (apraiškas pamatysim rytoj).
Žuvusiųjų „desovietizacija“ tokiu būdu, kokio imtasi, – ne. Nederėtų gyviesiems spręst savo problemų mirusiųjų teritorijoj pasitelkus kranus ar galingus pneumatinius grąžtus.]

2022-05-06

(1286) Eilėraščių istorijos, xii: Volodymyro Sosiuros „Любіть Україну“

[ką užsirašiau, rengdamasis Klasikos skaitymams, vyksiantiems šiandien Vileišių rūmų kieme]

ra toks lotyniškas posakis: sua fata habent libelli (knygos turi savo likimus). Ne visos. Tarkim, savo fatum turi Maironio Pavasario balsų 1920-ų leidimas. Tie likimai visada būna susiję su, tarkim taip: pašaliniais dalykais. Panašiai galima pasakyt ir apie kai kuriuos eilėraščius – irgi turi sua fata.
Šių metų Klasikos skaitymų skelbime pamatęs žodžių junginį „Tėvynės meilės [...] eilės“ prisiminiau: archyvo dėželėj „Dienos istorijos“ turi būt pluoštas popierių apie vieną ukrainiečių poeto eilėraštį, kurį galima vadint Tėvynės meilės eilėmis ir kuris turi savo fatum. Radau.
Poeto vardas kaip dabartinio Ukrainos Prezidento – Volodymyras, o pavardė – Sosiura (taip, ta pati kaip ir struktūrinės kalbotyros pradininko Ferdinando de Saussure’o: „Батько мій був з походження (чоловіча лінія) француз, – правильно прізвище ‘Соссюр’, навіть з приставкою ‘де’.“). Apie jį (post mortem, mirė 1965-ais) 70-mečio proga yra rašęs Eugenijus Matuzevičius; tarp kitko, pats išvertęs nemažai ukrainiečių poezijos:
V. Sosiura – ryškios lyrinės prigimties poetas, puikiai jautęs eilėraščio muzikalumą, vidinę žmogaus ir poetinio žodžio nuotaiką. Savo autobiografijoje poetas rašė: „Kaip lyrikas, aš myliu vidinį žmonių pasaulį, žmonių svajones, jausmus, mintis“. (Literatūra ir menas, 1968 I 6, nr. 1, p. 13)
Taigi, 1944-ais Sosiura parašė eilėraštį, kurio pavadinime yra vienas pamatinių jo lyrikos žodžių, žodis mylėti, – dešimties posmų „Любіть Україну“. Kas tai per kūrinys – manau, galima suprast iš pirmo ir paskutinio posmų:
Любіть Україну, як сонце любіть,
як вітер, і трави, і води…
В годину щасливу і в радості мить,
любіть у годину негоди.
— — — — — — — — — — —
Любіть у труді, у коханні, в бою,
в цей час коли гудуть батареї…
Всім серцем любіть Україну свою,
і вічні ми будемо з нею!
          Ihorio Koliados knygos apie poetą (2010) viršelis          
Poetinio vertimo į lietuvių kalbą, regis, nėr (neradau), tad tik persakas tų posmų: Mylėti Ukrainą, kaip saulę mylėti, kaip vėją, žolynus ir vandenis; mylėti džiaugsme ir varge. Mylėti dirbant, mylint kitą asmenį, kovojant, kai griaudžia pabūklai; mylėt Ukrainą visa širdimi, – su ja, Ukraina, mes būsim amžini. Žodžiu, išpažįstama beatodairiška meilė Tėvynei; per Tėvynę susisiejam su amžinybe.
1951-ų pavasarį Leningrade leidžiamam žurnale Zvezda, gegužės numery buvo išspausdintas šio Sosiuros eilėraščio jau nebe pirmas vertimas į rusų kalbą šiek tiek kitokiu pavadinimu – „Люби Украину“ (Mylėk Ukrainą, vertė Aleksandras Prokofjevas). O vasarą, kaip kad būna vasarą – perkūnas su žaibais iš giedro dangaus: liepos 3-ią Pravdoj paskelbtas straipsnis (kitądien – vertimas Tiesoj) „Prieš ideologinius iškraipymus literatūroje“, ir jame iš principo remiamasi tik vienu eilėraščiu (joks kitas eilėraštis iki tol ir po to, regis, nebuvo taip „didžiai pagerbtas“ sovietinių ideologų):
Kiekvienas literatūros kūrinys, kuriame talentingai nušviesta meilės savo socialistinei Tėvynei tema, sukelia mūsų širdyse aukštus patriotinius jausmus.
Deja, V. Sosiuros eilėraštis tokių jausmų nesukelia. Dar daugiau – jis sukelia nusivylimo ir protesto jausmą. Iš tiesų, savo eilėraštyje poetas ragina mylėti Ukrainą. Kyla klausimas: apie kokią Ukrainą kalbama, kokią Ukrainą V. Sosiura apdainuoja? Ar jis apdainuoja tą Ukrainą, kuri amžius vaitojo po išnaudotojų jungu, kurios sielvartas ir kartėlis įsikūnijo rūsčiose Taraso Ševčenkos eilėse? [Kas iš Ševčenkos kūrybos tiko sovietmečiu, kas netiko, kaip ji buvo pateikiama – atskira tema.] [...]
Ar V. Sosiuros eilėraštyje kalbama apie naująją, klestinčią Tarybų Ukrainą, kurią sukūrė, bolševikų partijos vadovaujamos, mūsų liaudies valia?
Pakanka susipažinti su V. Sosiuros eilėraščiu, kad neliktų abejonių, jog priešingai gyvenimo tiesai, jis apdainuoja kažkokią senovės Ukrainą, Ukrainą „aplamai“ [...]. Už laiko ribų, už epochos ribų, – štai Ukraina, kokią pavaizdavo poetas. (Tiesa, 1951 VII 4, nr. 155, p. 3)
Taigi: mylėt tiesiog Ukrainą – ideologinis iškrypimas; „tikra“ meilė tik tada, kai myli praeity skriaustą, o dabar klestinčią радянську Україну. Pasirodžius šiam straipsniui, poetui prieš nosį užsitrenkė visos redakcijų ir leidyklų durys (iki Stalino mirties – aklinai). [Beje, jei Eugenijų Matuzevičių jau paminėjau: labai panašų kaltinimą galima perskaityt ir jo rinkinio Darbymečio vėliavos (1950) recenzijoj: „Atrodo, kad poetas jame [t.y. eilėraštyje „Gimtoji žemė“] nori apdainuoti gimtąją tarybinę žemę. Tačiau argi šiame eilėraštyje vaizduojamas tarybinis kraštas kuo nors skiriasi nuo buržuazijos valdomos Lietuvos. Saulė, ežerai, kloniai – juk visa tai buvo ir seniau. Eilėraštyje nesukuriamas tarybinės Lietuvos vaizdas, kuriam šiandien būdinga yra tai, kad jį keičia kolūkinio kaimo gyvenvietės, nauji miestai ir fabrikai, upės, pajungiamos tarnauti darbo žmonių gerovės kėlimui, socializmo statybai. Diena iš dienos gražesnė darosi Tarybų Lietuva – ir poetas kaip tik tos Lietuvos, kurią stato ir myli tarybinė liaudis, savo eilėraštyje neparodė.“ (Juozas Kirkila, „Teisingai vaizduoti tarybinę tikrovę“, Tiesa, 1951 VIII 7, nr. 184, p. 2)]

Bet laikai, nežinau kam ačiū, keičias – po Stalino mirties Sosiura pamažu grįžo ukrainiečių literatūron. Praėjo dešimtmetis po to triuškinamojo straipsnio; 1961-ais, atsiradus progai (gegužės 6–12 dienomis Lietuvoj vyko Ukrainos literatūros ir meno dienos), Pergalės žurnalo 5-am numery buvo paskelbtas nemažas pluoštas ukrainiečių poezijos vertimų, tarp jų – ir Sosiuros eilėraščio apie pavasarį ir jaunystę (vertė Justinas Marcinkevičius). Manau, gegužės pradžiai tas lyrinis eilėraštis visai tinka – gal net kaip atsvara mūsų nerimo dėl Ukrainos likimo (gali būt, kad jo vertimas buvo viešai perskaitytas ir lygiai prieš 61-erius metus):
Kas myli vasarą, kas rudenį turtingą,
O aš – pavasarį su jaunyste pusiau...
Kada baltais žiedais į žemę sninga,
Širdy ir akyse nuo jų šviesiau.
Jau pievos margą kilimą išvystė,
Dangaus mėlynė tartum praraja...
O, kaip aš noriu, kad ir tu, jaunyste,
Kaip tas pavasaris atgimtum širdyje!
Baltieji sodai jau į saulę kyla,
Žiedų kalba triukšminga, nerami...
O, kaip aš noriu, kad į mano tylą,
Jaunyste, eitumei su manimi!
O aš einu. Pievelėje šešėliai –
Atplukdė vėjas debesis aukštai...
Pavasari, tu manyje prikėlei
Jaunystę mano – ačiū tau už tai! (p. 14)
— o jums ačiū už dėmesį.

P.S. (2022 V 26) Apie Sosiuros eilėraščio taikomąją vertę galima spręst iš Kirovohrado srities rados vadovo Serhijaus Šulgos pranešimo vienam Ukrainos TV kanalų:
Кіровський райсуд Кропивницького запалює. Своїм вироком зобов’язав 19-річного «рускомірного» харків’янина вивчити напам’ять не тільки гімн України і ІХ розділ Конституції про територіальний устрій, а й пісню «Батько наш – Бандера, Україна – мати!», вірш Сосюри «Любіть Україну» + прочитати повість Гоголя «Тарас Бульба» й роман Дімарова «І будуть люди».
[Įdomu, kaip tokią bausmę traktuoja Human Rights Watch, – kaip pažeidžiančią žmogaus teises?]

2022-04-09

(1285) Visiškai tarp kitko: du dviratininku

© Maksym Palenko, 2022

Rankalioju nuotraukas, kuriose žmogus+dviratis. Daugiausia – prie dviračio, nes tokią situaciją paprasčiau nufotografuot. Ant dviračio – daug sunkiau, nes juda; ypač mėgėjišku fotoaparatu, vaizdas išeina paplaukęs.
Kairėj – viena tokių, ant dviračio. Jaunuolis demonstruoja savo šaunumą; be rankų ir aš mokėjau, bet kad kojas nuo pedalų perkelt ant ragų – ne, čia jau aukštasis pilotažas, taip sakant.

Bučoj nušautą dviratininką, gulintį gatvėj, manau, visi matėm; net buvo išsiaiškinta, kaip jis važiavo, kur pasuko, kaip buvo nušautas, – viskas išsiaiškinta. Tas dviratininkas, galima sakyt, tapo niekuo dėtos karo aukos simboliu.
Ir vienam straipsny pamačiau dešinėj esantį knygų grafiko Maksymo Polenko (*1976, motina – ukrainiečių kalbos ir literatūros mokytoja, tėvas – в душі художник) piešinį (o gal tai tapyba, nežinau; pagaliau ne tai svarbiausia). Ir ką pamačiau, taip pylė per galvą, kad vėl ėmiau tikėt: išliekamąją vertę turintis menas gali rastis ir XXI amžiuj (aišku, utriruoju reakciją). Nežinau, gal klystu, greičiausiai klystu, bet mano sąmonėj šitas kūrinys pagal meninę vertę atsidūrė prie kitos simbolinės kompozicijos, šalia Edvardo Muncho „Šauksmo“ (1910).  

 [google translateris žodį sąsaja į ukrainiečių kalbą išverčia інтерфейс :) paieškojau: greičiausiai взаємозв’язок]

2022-04-07

(1284) Tarp kitko: aktualusis ukrainiečių–lietuvių kalbų žodynėlis, IV 7 – V 7

— — [tai tęsinys; žodynėlio pradžia čia] — —

  (IV 7) [Vakar perskaičiau Sigito Parulskio „Sumokėjau, kad nužudytų rusą“. Teisingas požiūris – savikritiškas; ir klausimai geri užduoti: ar iš tiesų pagalba kitam žmogui reiškia meilę jam, kokia gerumo prigimtis, ir apie gyvenimo prasmę paklausta, ir Lévino mintis tikusi parinkta, ir išvada vėsinanti karštas galvas. Ir dėl žodžių Parulskis teisus: „Žodžiai, skambantys karo metu, dažniausiai yra kokia nors agitacija, propaganda arba sentimentalus snarglėjimasis, tiesą sakant, žodžiai jau pralaimėjo karą su vaizdais, jie vis labiau praranda subtilumą, paslaptingumą, gylį, dabar žodžiai tik komunikacijos, informacijos priemonė, vaizdo priedas.“ Pridurčiau: ir ieškoma vis stipresnių žodžių, kad būtų „kažkas dar negirdėto“ (Iš vakarykščio Mariupolio mero pasisakymo: „Рашисты превратили весь наш город в лагерь смерти. К сожалению, жуткая аналогия получает все больше подтверждений. Это уже не Чечня или Алеппо. Это новый Майданек.“ (cit. iš čia) — Taip veikia mūsų protas: tai, kas vyksta dabar, atrodo svarbiausia; nors po kurio ir nebeatrodys, nes nauji „svarbiausi“ užklos buvusius „svarbiausius“. Nežinau, gal tai apsauginė reakcija, bet kartkartėm vis prisimenu, kad neprošal į daiktus, žmones ar reiškinius pažvelgt ir sub specie aeternitatis – à la „Manęs dar nebuvo – / Alyvos žydėjo – – / Manęs nebebus jau – / Jos vėlei žydės“; gamtos pasaulis kaip atasvara žmonių pasaulio.]
Kaip žmogaus sąmonė reaguoja į spalvas: kai vyko protestai Gudijoj, jų tautinę vėliavą „pamatydavau“ net žvelgdamas į kelininkų naudojamus baltus ir raudonus plastikinius atitvarus. Einant darban, akys vis užkliūva už pienių prie Britų ambasados tvoros (nes geltonai žydi; vakar grįždamas namo po darbo nufotografavau). O kaip ukrainietiškai pienė? Жовтий осот [žovtyj osot]; жовтий – geltonas; осот reikšmė atsiskleidžia per etimologiją: kamienas kaip ir rusiško žodžio острый ar lenkiško ostry (aštrus, smailas; plg. Ostra brama), augalas taip vadinamas dėl lapų formos.
  (IV 8) Žodis опір jau buvo – priešinimasis/atspara; pavyzdy paminėta, kieno priešinimasis stebina amerikiečių generolus, – ukrainiečių (manęs nė kiek nenustebino: lietuvių ir ukrainiečių partizanai kovojo ilgiausiai, iki 1953-ių). Prie daiktavardžių linkę prilipt būdvardžiai, prie опір – запеклий [zapėklyj]; verčiant galima rinktis: atkaklus, ryžtingas, įnirtingas, nuožmus, aršus (rinkčiaus: įnirtingas).
  (IV 9) Beveik neabejotina: likęs mėnuo iki gegužės 9-os greičiausiai bus lemiamas: arba Rusijai pavyks pasiekt mažąjį tikslą – visiškai okupuot Donecko ir Luhansko sritis, arba ne. (Jei gegužės 9-ą paminėjau: yra toks rusiškas naujažodis победобесие ~ ėjimas iš proto dėl pergalės). Regis, radau, kaip ukrainietiškai lemiamas – вирішальний [vyrišal’nyj]; вирішувати – spręsti, nuspręsti (plg. Internacionalo priedainio pradžią: „Tai jau yr paskutinė, sprendžiamoji kova“).
  (IV 10) [Taip yr, bent man taip atrodo: jei žmogui jauti simpatiją, tai noris, kad jis būtų kuo geresnis, kad ir supratingas, ir protingas, ir nuoširdus etc.; jei jauti antipatiją, tai – visokie priešingi dalykai prie jo limpa; simpatiškas vaizduotėj gravituoja angelo link, antipatiškas – velnio; bet vos tik simpatiškas klupteli, ir apninka abejonės: o gal klydau, gal iš esmės dėl to žmogaus klydau? antipatiškas gali daryt ką nori – dėl jo mums viskas iš anksto aišku. Taip būna, galvoj mūsų būna, nors ir supaprastinau.]
Su kuo siejas ukrainiečiai? – su drąsa, ryžtu, su skausmu, kančia; jie kovoja teisingą kovą, jie gina ir mus, jie herojai, herojinio epo veikėjai mūsų, stebinčių iš šalies, lyg Homero Iliadą skaitytume, galvose (pvz., JK Ministras Pirmininkas: „In the last few weeks the world has found new heroes, and those heroes are the people of Ukraine.“). Tik štai bėda: kai kurie jausmai, buvę visai suprantami ir pateisinami, tapo nebepriimtini dabartiniam vad. civilizuotam demokratiniam pasauliui. Ką jaučia absoliuti dauguma Ukrainos piliečių okupantams? Ненависть – neapykantą. Ir jus sutrikdė žinia, kad buvo nušautas tiesioginio pavojaus nebekėlęs Rusijos kareivisŠiąnakt per Svobodą girdėjau pokalbį su Matvejum Ganapolskiu: regis, net dukart pakartojo, esą per būsimas kovas Donbase Ukrainos kariai galbūt net nebeimsią belaisvių. Žodis, nebesutampantis su rusišku (neapykanta sutampa): помста [pomsta; mot g.] – kerštas; frazė: помста солодка – kerštas saldus. (Jei tiksliai beprisimenu, ką Abraomo Suckeverio prisiminimuos skaičiau: iš Vilniaus geto pabėgę žydai buvo sudarę partizanų būrį, kuris vadinosi tiesiai šviesiai – „Kerštas“.)
  (IV 11) Žodis справедливість [spravėdlyvist’] – teisingumas; noris tikėti: справедливість восторжествує. Norėjos tikėti, kad Gudijoj teisingumas laimės, noris tikėti, kad bet Ukrainoj jis laimės. Teisingas pasaulis kaip svajonė, справедливий світ – це мрія.
© Oleksandr Grechov, 2022  [тримаймося – laikomės]
  (IV 12) Naujoji simbolika: nuotraukoj – apgriauto namo Borodiankoj – žmonės pastebėjo: ant sienos tebekabo indauja, o ant jos tebestovi molinis gaidys – kaip ištvermės simboliai. Kyjive buvusiam Borisui Johnsonui indaujos nedovanosi, tad gavo kitą подарунок/dovaną – керамічного півника; півник [pivnyk] – gaidys; gaidys gieda – півник співає (спів – ir dainavimas, ir giedojimas). [P.S. IV 18 Indauja su gaidžiu – jau Maidano revoliucijos (kitaip: Революції Гідності) muziejuj: „Символ стійкості українців – кухонна шафа з керамічним півником з деокупованої Бородянки – відтепер надбання музейного фонду України.“]
  (IV 13) Buvo daiktavardžių, veiksmažodžių, būdvardžių, buvo vienas prieveiksmis. Dar nebuvo nė vieno jungtuko. Nors nesavarankiškas, bet l. svarbus – atlieka jungiamąją funkciją, sujungia ar prijungia. Taigi: але; verst gal net nereikia, nes LKŽ yra ×alè (pvz.: Kad ir skaistūs veideliai, ale rūsti širdelė). — Vakar Zelenskis kreipės į mūsų Seimą; girdėjom ne patį Ukrainos Prezidentą, o jo kreipimosi sinchroninį vertimą. Vertėjas tikrai daug žodžių moka, tik kaityt juos sunkokai sekėsi. Manau, ir jums užkliuvo šimtas ir tūkstantis; iškart buvo aišku, kad kalbėta apie šimtus ir tūkstančius. Po kokios valandos atsirado ir tekstiniai pranešimai apie Zelenskio kreipimąsi. Pagalvojau: reikia pasižiūrėt, kaip ten. Pvz., lrt.lt:
„Užfiksuota šimtas atvejų, kai aukos buvo išprievartautos, taip pat ir nepilnametės merginos ar visiškai maži vaikai ir net kūdikis. Baisu kalbėti apie tai, bet tai yra tiesa, taip buvo“, – rusų kariuomenės nusikaltimus Ukrainoje vardijo V. Zelenskis.
Suprantu klaviatūrą baksnojančių žurnalistų norą kuo greičiau paskelbt savo tekstą, ir viršininkai spaudžia, ale... Ar korektiška patvarkytus sinchroninio vertimo gabaliukus pateikt kaip kreipimosi citatas? Jei negali pasitikslint, gal tik persakyt? Jei jau pateikei citatas, gal atsiradus galimybei (kreipimosi tekstas president.gov.ua buvo paskelbtas 13:22) reiktų jas patikslint, taip sakant, atnaujint tekstą?  
Зафіксовані сотні випадків зґвалтувань, зокрема неповнолітніх дівчат, зовсім маленьких дітей... І навіть немовляти! Про це просто страшно зараз говорити.
Але це правда, але це було.
сотні – šimtai; jungtukas bet pavartotas dukart ir atskiram sakiny = atskiroj pastraipoj. (Ko čia dabar prie žurnalistų pradėjai kabinėtis, gasiliūnai? – Gal ir kabinėjuos, ale nepiktai; tas nelemtas noras, kad viskas kuo tiksliau būtų perteikta.)
  (IV 14) Patinka, jei/kai kalbėtojas ar rašytojas ne tiesiog ką nors teigia, o svarsto, samprotauja, jei/kai yra keliami klausimai, pasitelkiama viena vertus – kita vertus, jei/kai, taip sakant, ne iškart išvada pateikiama, o mąstymo vyksmas atsispindi. Ukrainietiškai tai, regis, vadinas міркування [mirkuvannia] – samprotavimas, svarstymas (veiksmažodžio, iš kurio padarytas šis daiktavardis, bendratis – міркувати). Gabaliukas iš vakarykštės Ukrainos Prezidento kalbos:
Чим для Москви забезпечується відчуття безкарності? Впевнений, ви знаєте відповідь на ці питання. Вона очевидна.
З одного боку, Росія користується своїми привілеями в міжнародних структурах. Зокрема, окупованим нею місцем постійного члена Радбезу ООН, щоб блокувати будь-які намагання реально повернути мир у Європу чи в інші регіони, де Росія воює. Саме вона.
А з іншого боку, російське керівництво абсолютно не вірить у те, що Європа здатна притягти Росію до відповідальності.
У Москві просто не вірять, що Європа здатна примусити Росію до миру.
(Beje, Lietuvai buvo skirtas звернення (kreipimasis; address), o Estijai – промова (pasisakymas, kalba, žodis; speech); kieti Zelenskio speechwriteriai.)
  (IV 15) Visaip vadinami tie, kurie daro karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui (žvėrys, zombiai etc.); mano supratimu, tiksliausias įvardas toks: „Це не люди, вони нелюди!“ Kaip išverst? Tai ne žmonės, jie... 2022 I 24 paskelbtam prof. Vytauto Landsbergio tekste yra: „Žmonės ir nežmogiai (nieliudi), iš pradžių tik nuožmogiai.“ [Apie nuožmogį esu šį tą subaksnojęs prieš penkerius+ metus; nužmogėti – nekart girdėtas žodis, bet LKŽ yra užfiksuotas ir atžmogėti, t.y. atvirsti žmogum, – nesu girdėjęs, kita vertus:: kas galėtų paneigt tikimybę, kad po karo Ukrainoj koks rusų kareivis taps atgailaujančiu vienuoliu?]
  (IV 16) Rusiškai mokančiam išgirdus žodį питання [pytannia] iškart: gal čia susiję su пытать, пытки (pirmoji reikšmė: kankinti, kankinimai)? Ukrainietiškai питання – [tik] klausimas, o kankinimas – катування [katuvannia] (arba тортури; lot. tortare – kankinti); kankinti – катувати (kai kas mano, kad griešno žmogaus dūšią po smerties velniai pekloj kutavos). [P.S. Simboliška, kad užvakar nuskendęs rusų kreiseris vadinos būtent taip – «Москва»; ukrainiečiai iškapstė dar vieną dalyką: jis затонув, galima sakyt, tą pačią dieną kaip ir „Titanikas“ prieš 110 metų (su ledkalniu susidūrė tą pačią, nuskendo naktį iš 14 į 15).]
  (IV 17) Сьогоднi Великдень [siohodni vėlykden’] (gr. μεγάλη ἡμέρα [megalē hēmerā]) – Didžioji diena. Pernai atlikto sociologinio tyrimo duomenys: 67% ukrainiečių manė esą tikintys, iš jų 9% siejo save su Katalikų Bažnyčia.
  (IV 18) Šiaip juk neblogai būtų, jei prieš ką nors svarbaus nuspręsdami pasitartumėm, bent jau su savim? Ir tai vadintųs нарада [narada] – pasitarimas; patarimas – порада [porada] (удаватися за порадою – kreiptis patarimo; дати пораду – duoti patarimą). Tas pats žodis be priešdėlio рада [rada] reiškia taryba; Ukrainos įstatymų leidžiamoji valdžia – Верховна Рада України (atkreipiau dėmesį: į anglų kalbą abu žodžiai neverčiami – Verkhovna Rada of Ukraine; mes būdvardį verčiam, daiktavardžio – ne) , aukščiausia vykdomoji (kadangi žodis taryba jau panaudotas) – Кабінет Міністрів України. Beje, vakar besiklausant pokalbio ukrainietiškai užkliuvo: žurnalistė klausdama 1991-ais subyrėjusią valstybę vadina Радянський Союз (Tarybų Sąjunga), o istorikas atsakydamas – Советский Союз (Sovietų Sąjunga). [P.S. Galima sakyt, įprastas dalykas, kad kai kuriuos bendrinius žodžius kartais pradedam didžiąja, pvz.: Tėvynė, Nepriklausomybė, Tu, Jūs ir pan. Skaitinėdamas ukrainiečių rašytus tekstus pastebėjau jau nebe tendenciją, o sistemą: kai kurie tikriniai žodžiai dabar visad pradedami mažąja: росія / російська федерація, путін, москва.]
Ukrainos regionai (būdvardžiai vyr. g.), kitaip (su mot. g.):
Східна Україна, Південна Україна, Західна Україна,
Північна Україна ir Центральна Україна
  (IV 19) Šįryt Jonas Öhmanas per LRT „Labą rytą, Lietuva“: „Mes turime nugalėti Rusiją, kitų variantų nėr.“ Kol kas iš principo ginamasi (Zelenskis: „Будемо захищатися. Будемо боротися.“). Vakar skaityto teksto pirmas sakinys: „ Російська армія починає іти в наступ на сході, але ЗСУ стримують окупантів.“ Lemiami dalykai dabar vyksta на сході України. — Pasaulio (horizonto) kryptys ukrainietiškai: схід [schid] – rytai (схід сонця – saulėtekis), захід [zachid] – vakarai (захід сонця – saulėlydis), південь [pivdėn’; pusiaudienis] – pietūs, північ [pivnič; pusiaunaktis] – šiaurė. (P.S. Per tą patį „Labą rytą, Lietuva“ Aurimas Navys priminė visiem žinomą dalyką: skubant klystama; Rusija skubės iki gegužės 9-os atsikąsti kuo didesnį Ukrainos gabalą – kad ji beskubėdama paspringtų!)
  (IV 20) Yra momentų, kai pritardamas gali cituot Maironio „Šalin, nusiminę dūsavimai skaudūs! / Jie silpnina dvasią paikai.“ Šalin, abejonės-dvejonės! „Я не маю сумнівів, що Україна переможе“ (ne tik Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba taip galėtų pasakyt); nieks nedrįstų ginčytis, kad „сміливий чоловік без вагань береться захищати близьких, країну“. — Сумнів [sumniv] – abejonė, вагання [vahannia; plg. lenkų wahanie] – dvejonė; svyravimas; vykstant karui сумніви ir вагання suvokiami kaip нерішучість [nėrišučist’] – neryžtingumas. Taip ir turi būt, ale... (prisiminiau kovo pabaigoj skaitytą Gudijos rusakalbio rašytojo Sašos Filipenko esę [Prancūzijoj ką tik išėjo jo romano vertimas]; 2004-ais Minske uždarus Europos humanitarinį universitetą, persikraustė studijuot Petrapilin: „Я сомневаюсь – значит, я существую – перефразируя Декарта, учили нас. [...] Со временем я привыкаю, что редкий человек в России имеет привычку сомневаться. [...] Мне кажется (я, конечно, могу ошибаться), что одна из фундаментальных проблем России кроется здесь – сомневаться и признавать свои ошибки – приравнивается к поражению. Русский человек скорее умрет, чем признает, что был не прав. Сомневаться здесь – означает показывать свою слабость, а быть слабым в стране, где веками воспроизводится культ силы – ни в коем случае нельзя.“)
  (IV 21) Iš vakar skaitytų oficialių pranešimų labiausiai įstrigo šis: Ukrainos prokuratūra pareiškė įtarimus 17-mečiui iš Bučos rajono dėl державній зраді: держава jau buvo – valstybė, зрада [zrada] – išdavystė. (P.S. dėl juoko. Vakarykštis Europos Vadovų Tarybos pirmininko tweetas: „In Kyiv today. In the heart of a free and democratic Europe.“ [ukr.: „Сьогодні в Києві. У серці вільної та демократичної Європи.“] – Kada širdis bus priimta į kūną?)
  (IV 22) Koks likimas ištiks tuos visus žmones – ir civilius, ir karius, kurie likę Mariupolio „Azovstal’“ gamykloj? – ir vakar vakare, ir šįryt vis galvoju (šūdą Putinui savo karių gaila, – bombų [patikslinimas IV 25: klydau; nieko jam negaila]).  Ar kas nors pajėgus juos gyvus išgelbėt, ar viską išspręs laikas? Iš ten kovojančių Ukrainos jūrų pėstininkų vado Serhijaus Volynskio-Volynos kreipimosi balandžio 21-ą: „Потрібно кричати! Просто словами підтримки і глибокими подихами ситуацію вже не врятувати. Вона перейшла критичну межу. Має бути всім соромно [etc.]“ — [Digresija atsispyrus nuo paskutinio citatos žodžio: kol nepradėjau eit į mokyklą, nežinojau tokio žodžio – gėda; tą jausmą vadindavau sarmata; dėdės Vytės (Vytauto) antroji žmona buvo ukrainietė (abu jau a.a.), visai neblogai šnekėdavo šiaurės panevėžiškių tarme, tik kai kuriuos žodžius keistai (mūsų ausims) tardavo – sakydavo ne sarmat, o saramat, t.y. įterpdavo dar vieną balsį; tada nežinojau, kodėl taip tardavo, dabar žinau.] — Gėda (daikt.) – сором [sorom], gėda (priev.) – соромно [soromno]; sarmatytis – соромитися. „Має бути всім соромно [etc.]“ – taip, visiems turėtų būt gėda, tik kad ta gėda iš nevilties ir bejėgystės. (P.S. Lingvistai apie žodžius сором ir III 6 pristatytą ганьба pasakytų: sinonimai.)
                     заспокiйливий засiб – raminamoji priemonė                    
  (IV 23) Šiek tiek nustebau pradėjęs (pavėluotai) skaityt velykinį Metų numerį: įžanga – Juliaus Sasnausko OFM (kaip žurnalas prisiviliojo Šiaurės Atėnų autorių? gal kad iš LRS išmes, jei neparašys, pagrasino? aišku, juokauju). Viena mintis pasirodė l. įžvalgi, nors ir ne nauja: „Kryptis į laisvę dar ir dėl to stipresnė už tankus, kad yra labai išradinga, su fantazija ir humoro jausmu. Imperijos neturi vaizduotės, tik kumštį ir primityvų melą“ (p. 5). O kitą pastraipą JulS pradeda: „Nejauku, kad nesu girdėjęs nė vieno anekdoto apie Putiną. Išsiugdė rusų liaudis vidinį cenzorių ar gal atprato juoktis?“ Nežinau, kaip išties dėl anekdotų apie Putiną – yr jų, nėr; gal apsirinku, bet atrodo, kad apskritai anekdotų, kaip atskiro sakytinio žanro, laikas praeina, šilanskų orlauskų laikas praeina; dabar standuperių laikas (o vietoj karikatūrų – memai; tiesa, Sergejaus Jolkino politinės karikatūros dar vis populiarios). Nuklydau, grįžkim prie laisvės ir juoko. — Під час війни українці продовжують жартувати [žartuvaty] – juokauti, pokštauti, šmaikštauti; жарт [žart] – pokštas, pajuokavimas, sąmojis. Iš rašytinių įsiminė šis: „Як свiт спасати в кiно – то США. А як в реалi – то ЗСУ.“ Manau, ne tik ukrainiečiai žavis Oleksijaus Arestovyčiaus ironija su sarkazmo atspalviu. „Сміх на війні – теж зброя“ (juokas kariaujant – irgi ginklas).
  (IV 24) 60-a karo Ukrainoj diena, ortodoksai ir graikų apeigų katalikai švenčia Velykas. Ne tik per šventes noris tikėt: „Життя переможе смерть. Правда переможе будь-яку брехню. А зло буде покаране.“ Bet kuo puikiausiai supranti, kad tai tik norai. — III 25 patiekęs žodį опір (priešinimasis, atspara) ėmiau laukt, kada atsiras galimybė aktualiajan žodynėlin įrašyt žodį наступ [nastup] – puolimas. Atspara – tai iš esmės gynyba; o taip noris, kad Rusijos kariuomenė būtų pradėta vyti lauk. Ir ieškai naujienų, panašių į šią:
Олег Синєгубов, голова Харківської ОДА [Telegram, Apr 23 at 10:35]:
Маємо хороші новини з передової. Наші ЗСУ здійснили успішний контрнаступ, вчора зранку розпочали наступальні операції на ворога. Протягом дня тривалі запеклі бої. Наші підрозділи вибили російські війська з населених пунктів: Безруки, Слатине, Прудянка Дергачівського напрямку та закріпилися на позиціях!
Nors viską išmanantis радник голови Офісу Президента Arestovičius ir aiškina (kalbinamas Marko Fejgino; nuo 3:35): esą kariniu požiūriu nesvarbu, ar traukiamės, ar puolam; užduotis – sunaikint kuo daugiau priešų.
  (IV 25) Šios dienos žodis: переконання [pėrėkonannia, plg. lenk. przekonania] – įsitikinimai, pažiūros. Štai kodėl būtent šis: (a) jau cituotam Metams skirtam rašiny Julius Sasnauskas OFM prisiminė mons. Alfonsą Svarinską, tvirtindavusį, kad „prieš šėtoną veiksmingiau būtų automatas, ne rožančius“; (b) vakar pakišęs nuosiuntą po žodžiais graikų apeigų katalikai dar pablūdinėjau po oficialią УГКЦ svetainę; daugiausia po skirsnį apie Bažnyčios istoriją, kur radau tekstą „Патріарх Йосиф Cліпий (1892–1984)“. Ir susisiejo (a) ir (b) – prisiminiau ne per seniai skaitytus mons. AlfS atsiminimus Nepataisomasis, kurių pirmoj daly palygint daug rašoma apie arkiv. Josypą Slipyj. Susipažino 1959-ais Mordovijos lagery. Be kita ko, būsimasis arkivyskupas labai mėgęs lietuvių liaudies dainas ir kavą. Kartu aukodavę šv. Mišias, kai tris mėnesius buvo vienoj kameroj, viens kito išpažintis išklausydavę („Būti arkivyskupo nuodėmklausiu buvo mano ‘karjeros viršūnė’! Daugiau gyvenime nesu pasiekęs“, p. 276), kartais ir pirty. Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios hierarchas lageriuos iškalėjo 18 metų; paleistas 1963-ais; 1964-ais jau dalyvavo II Vatikano susirinkime. Mirė Romoj 1984-ais. Paskutinė valia: kai Ukraina taps laisva, tegrįžta jo palaikai Tėvynėn.
1992 metų rugsėjo 27–30 dienomis jo palaikai buvo pargabenti į Lvovą. Aš buvau įtrauktas į perlaidojimo komitetą, ir man teko dalyvauti perlaidojant jo palaikus. Dvylikos kilometrų kelią nuo oro uosto, kur atskrido lėktuvas iš Romos su patriarcho palaikais, iki Šv. Juro soboro puošė vienuolika garbės vartų. Pakeliui stovėjo minios, kurios meldėsi ir sveikino garbingą tautietį, grįžtantį į gimtinę, apie kurią svajojo ir dėl kurios kovojo. Visą kelią nuo oro uosto jo karstas buvo nešamas ant pečių. Prie kiekvienų gėlėmis ir žolynais apipintų vartų eisena sustodavo. Prie Kalinių vartų įvyko mitingas, nors tuo metu tarybų valdžia Ukrainoje dar buvo stipri. Po iškilmių stiklinis karstas su balzamuotu kūnu tris dienas buvo paliktas, ir apie pusė milijono iš visos Ukrainos susirinkusių žmonių ėjo atsisveikinti su savo patriarchu.
2012 metai Ukrainoje buvo paskelbti kardinolo J. Slipyj atminimo metais.
Mane sužavėjo, kaip ukrainiečių tauta sugeba pagerbti savo kankinius. Per popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą Ukrainoje, net neturėdami tinkamų sąlygų, ukrainiečiai jau kanonizavo 28 kankinius ir palaimintuosius. Peremyšlio vyskupas Georgijus Lakota, su kuriuo aš kalėjau viename lageryje Abezėje, taip pat pakeltas į Altorių garbę. Jaučiuosi kažkiek ramus, nes žinau, jog Danguje ukrainiečiai mane apgins. (Nepataisomasis, d. I, 3-ias leid., 2014, p. 281)
Tam ugcc.ua tekste apie arkivyskupą yra sakinys: „Співв’язні згадували про нього як про людину, що була готова йти до кінця за свою віру та переконання.“ Žmogus, dėl savo tikėjimo ir įsitikinimų pasiruošęs eit iki galo, žodžiu, nepripažįstantis jokių kompromisų. Apibūdinimas, tinkantis ir mons. Svarinskui?
  (IV 26) Šiandien: розмови [rozmovy; dgs.] vs рішення [rišėnnia; dgs ir vns. vardininkai sutampa] – šnekos, kalbos vs sprendimai. — 1982-ais (Sovietų Sąjungos 60-mečio proga) Kyjivo centre esančiam parke buvo pastatyta Tautų draugystės arka (iš titano juostų, primenanti vaivorykštę), o po ja – du paminklu: vienas, labiau vidury, – pora aštuonių metrų bronzinių darbininkų (ant kaktų neparašyta, bet turėtumėm suprast: rusas ir ukrainietis) laiko iškėlę sovietinį Tautų draugystės ordiną; kitas akmeninis, skirtas primint Perejaslavo radą (1654; tada esą įvyko „з’єднання України та Росії“, o 1922-ais – „возз’єднання“). Kad ką nors su tais paminklais reikia daryt – šnekos prasidėjo 2016-ais. Kas buvo padaryta? 2018-ais nupaišytas arkos įtrūkimas. Vakar perskaičiau, kad pagaliau priimtas sprendimas: šią savaitę darbininkai iškeliaus, kas iškalta iš raudonojo granito – kol kas bus uždengta, o arką apšvies Ukrainos vėliavos spalvom ir galvos naują pavadinimą. [Įtarpas IV 27 Дружба з Росією закінчена staigiai, IV 26 popiet; arka, pasak Kyjivo mero, vadinsis Арка свободи українського народу.]  (P.S. Ir pora kalbotyros (мовознавство) terminų: vns. – singularis – однина, dgs. – pluralis – множина.)
  (IV 27) Karą Ukrainoj vis dar skaičiuojam dienom; nors jau prasidėjo trečias mėnuo. Ką, tarkim, po metų galėsim pasakyt apie užvakar, balandžio 25-ą, 61-ą karo dieną? Ne, po mėnesio ką? Ne ne, po savaitės? Ką šiandien beprisimenam apie užvakar? — Eilinė karo diena, – pasakytum pirmiausia turėdamas omeny žodžio eilinė antrą reikšmę „paprasta, nerinktinė“. Ukrainiečių kalbos žodis наступний [nastupnyj] (день; vyr. g.) turi tik vieną reikšmę, sutampančią su eilinės pirma, – „kuri eina iš eilės“. Galima pasakyt kitaip: ще один день війни росії проти України (dar viena Rusijos karo prieš Ukrainą diena); nėr jokio būdvardžio, vadinas, ta diena niekuo neypatinga, paprasta – звичайний [zvyčajnyj] день, jei tokių gali būt vykstant karui. (P.S. Ir kalbotyros (мовознавство) terminų: vyr. g. – genus masculinum – чоловічий рід; mot. g. – genus femininum – жіночий рід, o jei nei toks, nei tokia – середній рід, pvz., море: ne Чорний, ne Чорна, o Чорне море – Juodoji jūra.)
  (IV 28) Yra toks pasakymas netelpa galvon; taip, tai tik žodžiai, toj galvoj vietos yr, tik suvokt kai ką l. sunku, nors ir įmanoma. Perskaitai antraštę „Заміноване дитяче ліжко“ (Užminuota vaiko lovelė): galva neišsijungia, supranti, kokie dabar dažniausi antraščių kūrimo principai, bet vis tiek – sunkiai telpa galvoj kad ir vienetinis toks atvejis. Iš paantraštės aišku, apie ką bus pasakojama: .„з чим зіштовхуються українські сапери?“ Зiштовхуватися [zištovchuvatysia] – susidurti (su kuo nors). Gal klystu, greičiausiai klystu (mokantis ukrainietiškai iškart pasakytų), bet skaitinėjant susidarė įspūdis, kad dažniau vartojamas tą pačią reikšmę turintis žodis стикатися [stykatysia; gal kad „paprastesnis“?]: pvz.: „Із якими найбільшими викликами [didžiausiais iššūkiais] стикаються українські військовослужбовиці на передовій“; „Під час війни багато [daug] українців стикаються з перепадами емоцій“ – ir ne tik su nuotaikų svyravimais стикаються.
  (IV 29, 07:05) Keiksnojam JTO (tik valstybių apklausas pajėgi atlikt), pakeiksnojam ir António Guterresą, vakar aplankiusį Borodianką, Bučą ir Irpinę. Ne kaip žmogų (tikiu, vakarykštė jo frazė „War is evil“ nuoširdi, išties jaučia empatiją ir nori padėt ukrainiečiams; ir ne tik ukrainiečiams), kaip pareigūną, kaip aukščiausią pasaulinės organizacijos pareigūną pakeiksnojam. — Dėl Mariupolio: добри бажання [bažannia; vns. ir dgs. vardininkai sutampa] і наміри [namiry; dgs.] – geri norai ir ketinimai („The UN is fully mobilized to help save Ukrainian lives and to assist those in need.“). Ale kodėl juos, norus ir ketinimus, galvoj nelyg didelis ir tamsus debesis mėgina užstot žodis безсилля (bėzsyllia; žr. 2-ą reikšmę] – bejėgystė? (Kaip ir ką reikia šaukt, norint nuginti debesį? Jukš netinka. Gal rusų kariniam laivui skirtas suveiktų? Antrąkart ar besuveikia?) [P.S. V 4, 08:20 Iš Mariupolio išgelbėta (vakar pasiekė Zaporižią) per pusantro šimto civilių, prisidėjo ir JT, ir Raudonojo Kryžiaus atstovai: „Це ще не перемога, але вже результат.“ Pergalė būtų, jei pavyktų visus – ir civilius, ir karius ištraukt iš to pragaro. Ne viskas baigias mūsų pergalėm; kad ir kaip to norėtumėm. V 5, 06:15 Dar trys šimtai su viršum evakuoti; Iryna Vereščuk: „Маріупольська гуманітарна операція триває✊“. V 8 05:50 Evakuota dar apie 500 ir dar apie 50; Vereščuk: „З «Азовсталі» евакуювали всіх жінок, дітей і людей похилого віку“. Civilių evakuacija iš Mariupolio baigta; padaryta daug daugiau, negu tikėjaus: безсилля.]
  (IV 30, 07:30) Vis tos sąsajos. Tikriausiai prisimenat: 2001-ais per Putino ir Busho jaunesn. spaudos konferenciją Slovėnijoj JAV galva pasakė apie RF galvą:
I looked the man in the eye. I found him to be very straightforward and trustworthy. We had a very good dialogue. I was able to get a sense of his soul; a man deeply committed to his country and the best interests of his country. (cit. iš čia)
Немає очей у росіян. У них білі очі: в них немає світла, немає розуму, і в них читаєш лише нелюдську жагу до вбивств. На жаль, це практично є символом Росії – білі пусті очі. Але я бачу просто неймовірні очі українців. І мені цього достатньо.
Esą rusų (ne tautine, pilietine prasme, t.y. Rusijos piliečių) akys tuščios – nėr šviesos, nėr proto; jose tegalima įžvelgt tik жагу до вбивств – troškimą žudyti. O ukrainiečių akys – tiesiog neįtikėtinos. Ir Podoliakui to gana. Apie kurių rusų akis pasakyta? Tų, su kurias buvo susitikęs kalbėtis Gudijoj, Turkijoj ir nuotoliniu būdu? Norėtųs tikėt, kad ne apie visų. — Tebūnie šįkart ne žodis, o frazė: непереборна жага до перемоги [nėpėrėborna žaha do pėrėmohy] – neįveikiamas troškimas nugalėti; tik kad jis netemdytų proto. O akys telieka romansų mėgėjams.
tos pačios pienės prie Britų ambasados tvoros V 4
 (V 1, 08:00) [Vakar buvom sode. Išeina draugė iš šiltnamio su pundeliu ridikėlių rankoj. Vienas geltonas. Sakau: tas geltonas netikras, gal net ne ridikėlis. Žinojai, žodis ridikėlis kilęs iš red? bent dalis ridikėlio turi būt raudona. Taip, nevykęs juokas (buvo: ukr. жарт). Tas atsitiktinai prisimintas angliškas žodis sujudino filologinę smegenų dalį.] Šių metų pradžioj stipriai šoktelėjo žodžių junginio red line vartojimo dažnumas (įdomu, ir prancūzai perėmė, ar vartojo savo la ligne jaune? [tas geltonas – prancūziškas ridikėlis?]). Jei kalbam ne apie šiaip ant popieriaus raudonu pieštuku nubrėžtas linijas, daugiskaita negalima, pagal prasmę negalima, o kiek kartų girdėjom ir skaitėm, esą jau peržengtos visos raudonos linijos. Jei išgirstumėm krepšinio komentatorių sakant, kad metant į krepšį buvo peržengtos visos tritaškio linijos, bent jau šypteltumėm. O sakyt ar rašyt, esą peržengtos visos raudonosios linijos, – ir pagal gramatiką nesusipratimas. Įvardžiuotinę formą pasitelkiam norėdami išskirt: net aš jaučiu skirtumą tarp gražios ir gražiosios suknelės; kartkartėm vis burbuliuoju dėl įvardžiuotinių skaitvardžių: kovo 10 – paprasta diena, todėl 10-a, o va kovo 11 – išskirtinė, todėl 11-oji. Raudona linija – ribos sinonimas (raudonoji linija – sviestuotas sviestas), raudona linija = Rubikonas. Kaip ukrainietiškai ta garsi Gajaus Julijaus Cezario frazė, pasak Plutarcho, ištarta graikiškai, nors dauguma žinom jos lotynišką variantą (iš Svetonijaus): Iacta alea est? – Жереб кинуто [žėrėb kynuto] – Burtas mestas. (Putinas irgi metė burtą; bet caras tik etimologiškai susijęs su caesarius, ne visi carai Gajai Julijai Cezariai.)
  (V 2, 06:45) Vakar, sekmadienį, lupant bulves šmėkštelėjo galvoj truizmas: kareiviai fronte neturi išeiginių laisvadienių [pataisyta 17:55, 19 troleibuse apgalvojus Ingos komentarus ir įvertinus savo argumentą kaip per silpną]. Вихідні [vychidni, dgs.] – išeiginės laisvadieniai, pvz.: На війні немає вихідних. Šiandien pirmadienis, civiliams prasideda робочі дні [roboči dni, dgs.] – darbo dienos.
  (V 3, 07:20) Kas turi pradžią, turi turėt ir pabaigą. Taip, vėl truizmas. Ir šitas karas baigsis. Turi baigtis kada nors. Žodis майбутнє (ateitis) jau buvo. Visi apie ją galvojam. Jei kas pradeda: bus taip ir taip, – nekelia pasitikinėjimo, nes ateities neįmanoma žinot. Jei kas pradeda: „На мою думку ...“ [na moju dumku] ar „Я думаю так ще ...“ [ja dumaju tak ščė] – to žmogaus atidžiau klausaus; žmogaus, atkreipiančio dėmesį, kad tai, ką pasakys, – tik jo nuomonė, manymas. (P.S. O pradėt „На мій погляд ...“ (Mano požiūriu, ...)  nepatariama.)
  (V 4, 06:50) Gyvenimo tarpsniai ukrainietiškai: дитинство [dytynstvo] – vaikystė, юнацтво [junactvo] – jaunystė, зрілість [zrilist’] – branda, старість [starist’] – senatvė. Demokritas mėgino guost(is), įžvelgt privalumų (перевага старості – розквіт розсудливості [cit. iš čia]), – ačiū, bet tiek to: reikėtų išlikt savikritiškam, kiek pajėgi.
  (V 5, 06:40) Kas dabar, kai baksnoju klaviatūrą? Ранок [ranok] – rytas. Ukrainiečiai sveikinasi dvejaip, kaip ir mes: Добрий ранок (Labas rytas) arba Доброго ранку (Labą rytą). Bet ar šį, 71-ą karo rytą tinka бажати [bažaty], t.y. linkėti доброго ранку?  Nelabai labas, kai galvoji, kiek gyvų dar likę „Azovstal’“ gamykloje, bet, manau, šioks toks suvaidinimas būtų kaip nors kitaip sveikintis. — Pusryčių nevalgau, bet gal kam pravers, – сніданок [snidanok] (pvz.: Добрий ранок починається зі сніданку.).
  (V 6, 06:30) Dienos žodis: вірш [virš] – eilėraštis. Štai kodėl būtent šis.
  (V 7, 07:30) Vakarykštis renginys vyko Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Eilėraščiai, šiek tiek prozos, dainų; paskaitėlytė apie ukrainiečių kovą dėl savo kalbos ir spaudos būt netikusi. Tuolab: русифікація або росіянізація, російщення, зросійщення, змоскалення, помоскалення, москалізація українців – daug ilgiau trukęs ir komplikuotesnis reiškinys negu pastangos mus (su)rusint. Konfesinis tapatumas, etninis ir kalbų giminingumas, ta pati rašto sistema – kirilica. Daug sunkiau suvokt ir išryškint savo savitumą, atsiskirti. Rusijos imperijos tautinės politikos bene didžiausias žinovas yra Darius Staliūnas. Jei ką domintų, 2005-ais Naujajam Židiny-Aiduos buvo jos str. „Ukrainiečiai ir lietuviai Rusijos imperijoje“. — Graždanka, uždraudus lotyniškus rašmenis, nelipo prie lietuvių kalbos, nes siejos ne tik su rusų kalba, bet ir Ortodoksų Bažnyčia. Kaip filologui, l. įdomu buvo pasidomėt ukrainiečių kovom grafemų lygmeny: rusai rašo и, mes rašysim i, o kur jie pasitelkia i, mes pasitelksim їи vartosim ten, kur jie rašo ы; rusai turi э, mes turėsim apverstą – є ir kt. Žodis: абетка [abėtka] – abėcėlė.
[Prisipažįstu: imu abejot, ar beverta tęst kasdienį žodynėlį. Proga liautis?]