(1295) Užparaštė, liii: obuoliai.ee

vis tas noras kuo tiksliau įvardint;

praeitos savaitės pradžioj težinojau: Balys Sruoga turėjo automobilį;

o dabar galiu pasakyt: Sruoga 1935-ais įsigijo Fiatą, o jei tiksliau – Fiat 514 Torpedo;

aišku, daug svarbiau ne kaip mašina vadinos, o ar gerai važiavo,

dažnai ar retai tekdavo kreiptis į remontininkus

— — —

kalbant apie obuolius, be abejo, svarbiausia – skanūs ar nelabai, skanūs tau; tarkim,

man labai skanūs sėriniai (nes tai vaikystės obuoliai iš seniai nebesančio senelių sodo),

o kitiem gal net nepatiktų;

vasarinių ir rudeninių veislių, augančių draugės sode, pavadinimus žinau,

o dviejų žieminių – nežinojau; dabar žinau, nors obuoliai, žinia, dėl to nepaskanės :)

— — —

šie metai obuolingi; per daug, kad suvalgytum; atnešu ir collegėms, kurios neturi;

prieš porą savaičių Ieva atsilygindama už sėrinius paklausė, ar aš žinąs tokią grupę facebooke,

kur apie obuolius; ne, sakau, nežinau, nefacebookinis; atidarė, parodė;

naujausias įrašas su klausimu publikai, kas per obuoliai įkeltose nuotraukose;

žiūriu, pažymėtoj pirmu numeriu tie, kurių veislės pavadinimo ir aš nežinau [žr. dėželę kairėj];

o, pagalvojau, reiks po kurio laiko paprašyt, kad collegė vėl rastų tą įrašą –

tikriausiai bus išsiaiškinta, kas ten buvo per veislė;

po kelių dienų ir aš per petį skaičiau komentarus to įrašo; kiek atsimenu:

daug kas spėjo, kad gal cypuliniai (latviška veislė); ne! – ėmiau prieštaraut, –

senelių sode buvo cypulinių, veždavom į Rygos turgų; tikrai čia ne cypuliniai!

kitas spėjimas: telisare? – gali būt, reikia dar patikrint; patikrinau;

manau, tikrai Tellissaare – išvesta Jaano Tellissaaro (1886–1955)

1920-tinių pradžioj, veislė plist pradėjo 1930-tiniais (skonis neblogas, tik galėtų būt sultingesni);

nežinojau ir kitų žieminių veislės pavadinimo [žr. dėželę dešinėj];

jei pirmi estiški, tai gal ir antri? ėmiau naršyt sordivaramu.emu.ee; užtrukau;

manau, kad tie dešinėj – Paide taliõun, veislė iš XIX amžiaus (sprangoki);

— — —

nepaskanės obuoliai sužinojus veislių pavadinimus, taip;

bet smalsulys patenkintas

(1288) Tarp kitko: variae notationes, susijusios su Ukraina, i

— — [vietoj aktualiojo žodynėlio: pradžia, tęsinys] — —

(α) 50 ir 50 – prof. Hruševskis ir dr. Basanavičius

— V 8 vakare, kalbinamas Marko Feigino, Oleksijus Arestovyčius vilkėjo juodus marškinėlius trumpom rankovėm su užrašu РУСЬ УКРАÏНА; gal klystu, bet toks įspūdis susidarė: norėjo, kad į užrašą būtų atkreiptas dėmesys. — Atkreipiau. Ir prisiminiau Mychajlo Hruševskio, ukrainiečių istoriografijos mokslo pradininko, daugiatomį veikalą, jo opus magnum Історія України-Руси, kuriame grindžiama ir plėtojama mintis, kad Kijevo Rusia buvo ukrainietiška valstybė; ukrainiečiai ir rusai – ne tik etnogenetiškai skirtingos tautos, jų ir valstybinės raidos kryptys skiriasi: Ukraina demokratijos, o Rusija vienvaldystės link. (Gal ir ne visai preciziškai persakiau.) — Ne, specialiai nesidomėjau ukrainiečių istoriografija; atsitiktinumas lėmė, kad Hruševskiu vos vos pasidomėjau. Tas atsitiktinumas: per karantiną tvarkydamas popieryną, radau išsiplėtus kelis lapus iš Kultūros barų, 1982, nr. 5: Rimanto Vėbros str. „J. Basanavičiaus romantizmas ir pozityvizmas“ (p. 65–68) ir tuoj po jo esanti Domo Butėno parengta publikacija „J. Basanavičiaus laiškai M. Gruševskiui“ (p. 68–69) – trys Lietuvių mokslo draugijos pirmininko laiškai atitinkamos ukrainiečių draugijos (Наукове товариство імені Шевченка) pirmininkui (saugomi Ukrainos centriniame valstybiname istorijos archyve, f. 1235, ap. I, b. 336). Iš pirmo laiško paaiškėja, kodėl ir kaip Lvivo universiteto Visuotinės istorijos katedros prof. Hruševskis tapo LMD nariu korespondentu (VLE tepaminėtas pats faktas):

 Vilnius, 1908.VIII.15(28)

Maloningasis Pone,

Jūsų malonus laiškas su karštu sveikinimu lietuvių atgimimo veikėjams, kurį aš perskaičiau metiniame Lietuvių mokslo draugijos susirinkime liepos 5 d., padarė visiems puikų įspūdį, ir man pavesta pareikšti Jums už parodytą mums užuojautą nuoširdžią padėką. Gerbdama Jūsų mokslinę veiklą, kuri liečia ir Lietuvos istoriją, ir reikšdama dėkingumą, Lietuvių mokslo draugija Jus priėmė nariu korespondentu, apie ką Jums ir pranešame dabar siųsdami laišką lietuvių kalba. Ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių susiartinimas esant tiekai daugeliui bendrų kultūrinių, ekonominių, politinių interesų ne tik pageidautinas, bet ir būtinas. Iš mūsų pusės – susiartinimo idėją ir jos įgyvendinimą mes priimtume su dideliu džiaugsmu. Lieka tiktai dirbti šia kryptimi, pradžioje – spaudos pagalba, ir man atrodo, jog nenugalimų kliūčių nesutiksime.

Spaudžiu Jūsų draugišką ranką ir prašau priimti nuoširdžią pagarbą.

                                                                                     Daktaras Basanavičius

Laiškas rašytas lietuviškai; Hruševskis nemokėjo lietuviškai, ergo, tai tik lietuviškoji laiško dalis, kita dalis turėjo būt vertimas į rusų kalbą. Ir LMD susirinkimo narius pradžiuginęs 1908.VIII/1(14) rašytas Hruševskio laiškas buvo dvidalis: ukrainietiškai + переводъ į rusų (LLTI BR F2-891; regis, niekur neskelbtas). Kiti du, 1910-ais rašyti, laiškai susiję su spauda: 2-as – prierašas prie grąžinamos str. apie lietuvių atgimimą korektūros, 3-ias – prierašas prie siunčiamo dr. JB referato „Apie lietuvių liaudies dainas“: gal tiksiąs prof. Hruševskio redaguojamam leidiniui Літературно-науковий вістник. — 1926-ais išėjo prof. Hruševskio Автобіографія: įdomu, yr paminėta, kad buvo LMD narys korespondentas, kad susirašinėjo su dr. Basanavičium? O kad abu papuolė ant to paties nominalo pinigų – aišku, grynas atsitiktinumas, nors kai kas mano, kad atsitiktinumų išvis nebūna.

(β, V 13) Слава Україні! — Героям слава!

— vakar išsiunčiau el. laišką Lietuvių kalbos draugijos Valdybos pirmininko pavaduotojai Ritai U. – pasiūlymus, kokie žodžiai ir posakiai, manyčiau, galėtų varžytis Metų žodžio ir Metų posakio rinkimuos kitų pradžioj. Neabejoju, pretendentų sąraše jau yr Šlovė Ukrainai!; pasiūliau abiem kalbom: Слава Україні! / Šlovė Ukrainai! (nes vartojam ir originalų, ir verstinį šūkio [ukr. гасло] variantą). Atsiliept dera: Героям слава! — Dėl atliepo lietuviško varianto esu šiek tiek galvojęs (nes matytas Didvyriams šlovė! nepatiko).

(i) — Herojų neversčiau, palikčiau graikiškos kilmės žodį. Gramatinė vyr. g. kaip apibendrinamoji – viskas tvarkoj; o renkantis leksemą įsijungia „lyčiai jautrios kalbos gairės“. Ukrainiečiai skelbiasi esą нацiя героїв; nors gal galėjo ir kaip nors kitaip – нацiя богатирів ar pan. [Sovietmečiu daugiavaikės motinos vadintos: rus. мать-героиня, ukr. мати-героїня, o liet. motina didvyrė, – nors toks dūrinys – nesusipratimas (moteris vadinama vyre), bet savas; durnai skamba, bet svarbiau, kad lietuviškai.] Nėra vieno lietuviško žodžio, kuris tiktų ir herojui, ir herojei įvardint, ir tas užfiksuota (pirmąkart?) 1933-iais išėjusiam Jono Barono (1873–1952) rusų–lietuvių kalbų žodyno 2-am leidime (p. 94): герой, героиня – herojas, didvyris, didmoterė; ‖ pirmasis a[rba] svarbusis (apysakos) asmuo (žodis didmoterė yra ir LKŽ, žr. printscreeną dešinėj). Jei abiejų lyčių ukrainiečius herojus norėtumėm vadint lietuviškai, turėtumėm sakyt/rašyt: ukrainiečiai – didvyrių ir didmoterių nacija (plg. pvz.: Marija Stankus-Saulaitė apie Leonardo Andriekaus poezijos rinkinį Balsai iš anapus, 1989 [žr. p. 7]: „Andriekui pasiseka savąja vaizduote pasiekti mums palyginus mažai pažįstamų didvyrių ir didmoterių vidinį gyvenimą. Jis tuo būdu išryškina tikrą herojiškumą: ne tiek kardo jėgą ir pergalę, charakterio kietumą ar valios ryžtingumą, kiek pajėgumą nepasiduoti ir neprarasti vilties didžiausiuose sunkumuose, nesuprantamose kančiose, neišvengiamose dvejonėse ir kiekvieno mūsų patirtame silpnume“; ir daugiau didmoterės vartojimo pvz. galima pateikt: Vilius Bražėnas apie Adą Urbonaitę, s. Benvenutą OSF, 2010: Tautos Didmoterė; Romas Sadauskas, 2014: „Tebesvarstau, už ką mane myli tos Žemaitijos didmoterės – Evė, Julija, Ragana, Pelėda“; Aldona Ruseckaitė, 2020: „Pasigilinus akivaizdu, kokia išskirtinė moteris buvo Žemaitė. Tikrai didmoterė!“). — Gan pavyzdžių ir argumentų; vietoj vieno žodžio (herojai) telktis du (didvyriai ir didmoterės) – ne, tikrai neverta.

(ii) — Žodynėly III 16 užfiksavau ukr. žodį воля, turintį dvi reikšmes: valia ir laisvė (iš tų dviejų reikšmių net kurpiama teorija apie ypatingą ukrainietišką laisvę, valingą laisvę; nors nepriešinama, bet galima suprast: kitų laisvės paskydusios). Žodį слава galima verst ir šlovė, ir garbė. Mano lietuvių kalbos nuojauta sako: jei manom, kad verta, Aukščiausiąjį dera šlovint, o Jo sūnų – garbint (plg. ukr. Слава Ісусу Христу! ir liet. Garbė Jėzui Kristui!). Ar šituos niuansus (ką dera šlovint, ką – garbint) galim pasitelkt turėdami omeny Ukrainą ir jos žmones? Manyčiau, taip.

paminklas Šventybrasty (fotografuota 2026 VII 8)

— — pasvarsčius susidėsto toks variantas: Šlovė Ukrainai! — Herojams – garbė! [Nežinau, gal šitie filologiniai svarstymai ir nieko verti.]

P.S. (2023 II 17) Tai, kas čia buvo užfiksuota, pasitelkiau rašydamas tekstelį, skirtą Metų žodžio ir Metų posakio rinkimams. Beje, publikaciją alfoj.lt iliustruojančiam vaizde, Ukrainos vėliavoj su ištara ir atitaru, yra du transliteracijos riktai: turėtų būt Ukrajini (nes ї = ji) ir Herojam (nes я = ja). Deja, Mažajam ukrainiečių–lietuvių kalbų žodyne (kol kas pirmam ir vieninteliam) duota tik viena žodžio слава reikšmė – šlovė (p. 456).

P.P.S. (2023 II 22) Vakar baigės Metų žodžio ir Metų posakio rinkimai. Komisija išrinko karas ir Слава Україні! / Šlovė Ukrainai!; internetiniam balsavime karas trečioj vietoj, Слава Україні! / Šlovė Ukrainai! – antroj. Išsamiau čia.

P.P.P.S. (2025 XI 12) Dar vienas argumentas, kodėl herojams – garbė, o ne šlovė: yra šiokia tokia tradicija. Tarkim, 1938-ais Šventybrastyje buvo pastatytas paminklas 1963-iųjų sukilėliams, žuvusiems Daniliškio palivarke (skulpt. Kostas Rameika); jame iškalta frazė: „Garbė nugalėtiems!“ [žr. foto dešinėj]. Ir Biržų girioj 1936-ais pastatytame paminkle garbė: „Garbė karžygiams, kritusiems sukilimo kovose 1863.V.5–7. dėl Lietuvos laisvės.“ Nemunaity stovinčio paminklo žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę postamente įrašyta: „Garbė žuvusiems už tėvų žemę“.

(γ, V 14) ką rinktis: stovyklą ar lagerį?

[šitie pasvarstymai – ankstesnių papildas; kad ne visada, manyčiau, reiktų vadovautis patarimu „rinkis žodį sãvą“] 

— koncentracija, filtracija – žodžiai, kurie pirmiausia siejas su chemijos pamokom; bent aš juos pirmąkart išgirdau būtent mokykloj; pasižiūrėjau VLE: koncentracija (apie tirpalus ir medžiagų mišinius), koncentracija (apie ekonominę veiklą), koncentracija (nervinių procesų savybė); filtracija – apie skysčius ir dujas. Pasižiūrėjau LKŽ: koncentracija – ir skysčių, ir kapitalo; pridėtas ir frazeologizmas [sic!] koncentracijos stovykla – suimtųjų ar karo belaisvių izoliavimo vieta; žodžio filtracija LKŽ nėr; VLE yra atskiras str. koncentracijos stovyklos; filtracijos stovyklos – nėr. Nors tokių buvo ir yr.

Pastaruoju laiku skaitėm/skaitom, girdėjom/girdim apie RF okupuotoj Ukrainos teritorijoj (noris tikėt: laikinai) tokias veikiančias (rus. фильтрационный лагерь). Labai abejoju, ar Lietuvos žurnalistai vartoja žodžių junginius filtracijos stovykla, filtravimo stovykla todėl, kad ukrainiečiai tai vadina фільтраційний табір. (Neteko matyt/girdėt, kad kas minėtuos ž. junginiuos vietoj koncentracijos ir filtracijos siūlytų vartot savus žodžius kaupiamoji/telkiamoji  ir košiamoji/atrenkamoji; būtų Dabušis II.)

— LKŽ yr lageris, 2-a reikšmė: vieta, kur laikomi karo belaisviai, kaliniai; iliustracija – Balio Sruogos sakinys: „Hitlerio Vokietija buvo tarytum klasikinė lagerių šalis“. Kaip ž. iliustraciją galima pasitelkt ir kitą BalS Dievų miško sakinį „Koncentracijos lageris – labai sudėtingas giltinės malūnas.“ Dalia Grinkevičiūtė trumpuosiuos atsiminimuos apie 1941-ų birželį suimtus vyrus: „jų likimas jau buvo iš anksto nuspręstas – į Krasnojarsko ir Šiaurės Uralo lagerius likvidacijai, nors jie nebuvo nei tardyti, nei nuteisti“ (ar galima įsivaizduot, kad šiame sakiny vietoj žodžio lagerius būtų žodis stovyklas?).

Lageris, koncentracijos lageris, konclageris, GULagas (L = лагерей); lagerininkas (aišku, humoro jausmą turintis Sibiro lagerininkas gal kada juokaudamas ir pavadindavo save stovyklautoju; Stutthofo kaliniai, kai tapo vad. garbės kaliniais, buvo panašesni į stovyklautojus). Lageris siejasi su visišku laisvės suvaržymu, prievarta, o stovykla – su laisve ar laisvės tik apribojimu; todėl nerėžia ausies ar akies, pvz., pabėgėlių stovyklos, nors tvarka jose (kaip įsivaizduoju) ir griežtesnė negu poilsiautojų stovyklose ar čigonų taboruos. — Turėdamas omeny, kaip filtruojami norintieji pasitraukt iš okupuoto, tarkim, Mariupolio ar kitų vietų, – vartočiau žodžių junginį filtracijos lageriai.

P.S. 1945 X 24 įsteigta pasaulinė organizacija sovietmečiu lietuviškai vadinta Suvienytosiom Nacijom (SNO; ir atkurtos Nepriklausomybės pačioj pradžioj dar taip); dabar vadinam Jungtinėm Tautom (JTO). Suvienytąsias tikrai reikėjo pakeist jungtinėm (JAV XIX a. pab. – XX a. pr. irgi buvo vadintos Suvienytosiom Amerikos Valstybėm). Bet nacijų keist tautom nevertėjo, nes tauta ≠ nacija: visos nacijos yra tautos, bet ne visos tautos vadintinos nacijom – tik tos, kurios turi savo valstybę (kiek JT narių? – 193; kiek pasauly tautų? – regis, per 3000). — Taip, gasiliūnas šitoj srity diletantas, neverta tokio klausytis. Internete galima rast Pauliaus Kavaliausko ir Mindaugo Jakučio str. „Tautos ir nacijos sampratos problema“ pdf formatu ir pasiskaityt.

[patarimą „rinkis žodį sãvą“ keisčiau patarimu „rinkis žodį sąmoningai“]

(1263) Eilėraščių istorijos, xi: Maironio „Eina garsas“ parafrazė + prieduras iš Strielkūno

šitą nuotrauką įsigijau per pirkį.lt; užrašas antroj pusėj pieštuku:
Krekenava, bažnyčios šventorius, Vinco Matulaičio darbo paminklas Maironiui
kiek išsiaiškinau, nuotraukos autorius – Marijampolėj gyvenęs chirurgas,
be to, kolekcininkas ir fotografas Petras Zaronskis (1922–200?);
po mirties ir jo surinktos, ir paties darytos nuotraukos pasklido;
kada tiksliai fotografuota – neaišku; beveik neabejotina: dar sovietmečiu;
radau Vinco Steponavičiaus straipsnelį „Ką mena Krekenavos bažnyčios
šventorius“ (XXI Amžius, 2005 II 9, nr. 11, p. 5), kuriame rašoma:
„Šventoriaus pakraščiais auga Maironio, kuris Krekenavoje 1915–1918 metais
gyveno, kūrė, pasodinti klevai, uosiai, liepos. Viename kleve yra
mediko V. Matulaičio sukurtas Maironio medinis bareljefas su užrašu:
‘... 1918 metais Maironis čia medžius sodino ir Lietuvai giesmes kūrė. 1971’.
Sovietmečiu bareljefas buvo dingęs, dabar vėl savo vietoje.“
Taip, dabar vėl savo vietoje, tik nebėr saulutės virš stogelio,
jei gerai įžiūrėjau.

iek girdėjau, rengiami akademiniai Maironio raštai (nežinau, kada juos pamatysim). Įdomioji dalis tokio pobūdžio raštuos – komentarai: tekstologiniai (ką taisė, kaip taisė etc.), o dar įdomiau kūrinių radimosi ir gyvavimo istorijos. Esu rašęs apie Maironio „Eina garsas“ genezę, tatai turėtų būt papasakota ir raštų komentaruos, bet pagalvojau: o ar bus fiksuojamos parafrazės – perkūriniai, pri(si)taikymai? Gal ir ne, nes labai jau išsipūstų tie raštų tomai. — Praeitų metų pabaigoj išsitraukiau iš lentynos ir vėl perskaičiau Stasio Ylos Žmones ir žvėris Dievų miške (2-ą leidimą, 1991-ų, tiražas 30 000 egz.; su Aleksandro Kantvilo piešiniais, Vytauto Merkio baigiamuoju straipsniu apie autorių; „Šviesa“ išleido, prastas popierius, kaip ir absoliučios daugumos tuolaik pasirodžiusių knygų, kai kuriuos puslapiuos tekstas labai blankus); norėjos atgaivint atminty aplinką, kurioj rados kun. Ylos tekstai, Gedimino Mikelaičio sudėti knygon Žodžiai iš Dievų miško: pamokslai, paskaitos, maldos, Štuthofas, 1943–1944 metai (2018, o perskaičiau tik pernai). Galėjo „Odilė“ perleist ir kun. Ylos atsiminimus, pagalvojau, vos ne kaip kokį dvitomį; tik visai neseniai sužinojau, kad Žmones ir žvėris perleido „Briedis“, bet su piešiniais, kurių stilistika tiesiog pjaunasi su atsiminimų stilistika; Sruogos Dievų miškui tokios karikatūros gal ir tiktų. — Atsiprašau, nukrypau. Grįžtu prie Stutthofo kacetininkų.

1943-ių balandžio 28-ą pasikeitė „cholernos litewskos bandos“, pasak kapo Wacławo Kozłowskio (pakarto 1946-ais Gdańske), statusas: „Iš ryto dar buvome darbo vergai, o vakare – jau prominentai, kaceto aristokratai“ (p. 112).

Pradžioj nelabai leido mums kieme maišytis, kad nepiktintume dirbančiųjų, bet kai daugumas kalinių persikėlė į naująją stovyklą, tos laisvės užteko. Sukame, būdavo, po du ir kalbamės, ir guodžiamės, ir vis svajojam apie grįžimą į laisvę kaip toj anuomet parafrazuotoj Maironio dainoj:

Eina garsas nuo Malburgo:

Reiks namo važiuoti;

Viens žaizdotas, kitas šlubas –

Kam juos atiduoti?

Pasilikit, broliai, gyvi,

Širdžių negraudinkit:

Mes sugrįšim nepražuvę

Jūsų pasiimti.

Jau ir vasara praeina,

Nebgied vieversėliai.

Vis negrįžta nuo Malburgo

Mūsų haeftlingėliai.

Saulė leidžias, gula lovon,

Su niežais kovoja,

 Atsikėlę vargdienėliai

Vienas kitą tvoja. (p. 110)

Kun. Yla nepamini, kas šitos Maironio parafrazės autorius; greičiausiai – kolektyvinė kūryba; gal ir Sruoga prisidėjęs.

Sruoga Ylos atsiminimuos – l. įdomi tema; ir dar dingtelėjo: Ylos Žmonės ir žvėrys – tikrai atsiminimai, o Sruogos Dievų miškas – autobiografinis romanas; Sruoga – per literatūros pamokas, Yla – per istorijos. Kad ir atsirėmus į Ylos svarstymus apie sovietų ir nacių konclagerių skirtingus tikslus: „Rusų kacetų tikslas – sutelkti masinę darbo jėgą, vokiškų – mases naikinti. Masės žūva ir rusų kacetuose – iš begalinio pervargimo, alkio, moralinės grėsmės, o čia jos specialiai naikinamos badu, mušimu, šalčiu. Rusai maitina kalinius blogai, blogiau nei visą tautą, tačiau nori, kad jie galėtų būti darbingi, kad iš jų išspaustų didesnius darbo rezultatus; bent specialistai pas rusus susikuria geresnę padėtį, geriau išsilaiko. Tuo tarpu vokiečių kacetuose šimtai specialistų, geriausiai paruoštų ir kvalifikuotų, dirba visiškai nenaudingą darbą; [etc.]“ (p. 133) – argi neverta pasvarstyt tema? Beje, kieno atsiminimais (išverstais į vokiečių kalbą?), rastais lagerio SS bibliotekoj, remdamas Yla sprendžia apie sovietinius lagerius, taip ir neišsiaiškinau („Tai buvo moters – rusės išgyvenimai vienoje Sibiro priverčiamųjų darbų stovykloje. Išgyvenimai gana sunkūs, vietomis net klaikūs“, ibid.; tik tiek apie knygą).

Digresija dėl juoko Šita nuotrauka iš LM, 2001 IV 27, nr. 17, p. 2;
balandžio 20-ą Mokytojų namuos vyko Knygų pavasaris; atsimenu,
ką pardaviau Jonui Strielkūnui – ką tik LLTI išleistą Lietuvių literatūros
enciklopediją (su coll. Rita Repšiene buvom tapę pardavėjais)

Prieduras Galvoj ėmė sukiotis tokia parafrazė – Tikėjimo išpažinimo fragmento: tikiu poetų bendravimą; nežinau, kas jos autorius; gal Geda? nežinau. Šita parafrazė iššoko pagalvojus apie Joną Strielkūną ir Maironį. Maironis Strielkūną lydėjo nuo tada, kai išmoko skaityt: „Tėviškėje skaitydavau prieškarines romantiškas istorijos knygas, taip pat Maironio poeziją“, – yra sakęs kalbinamas Vilmos Kaladytės („Poezija nėra istorija“, Dienovidis, 2001, nr. 10, p. 18). Toks būtų lyg ir įvadėlis pasvarstyman apie vieną JonS eilėraštį, kurį radau iš Metų (2007, nr. 11) išsiplėštoj publikacijoj; 2002 VIII 20 parašytą:

Kai pasiunta žaibai,
Kai padangėj grubiai
Išprotėjęs perkūnas užgroja,
Pajunti, kad grabe
Ir šlovė, ir garbė.
Tavo siela prieš angą sustoja,

Kur išeit jai reikės
Ar sugrįžt prie riekės,
Kurią pirmą šioj žemėj ragavo.
Kyla aukštas dangus,
Vysta menkas žmogus
Lyg žolynas prie naujo angaro. (p. 12–13)

Skaitai – ir galvoj ima deklamuotis Maironio „Milžinų kapų“ ir „Uosio ir žmogaus“ pirmi posmai; ritminė posmų struktūra tokia pat, o ir rimai:

plg. užgroja–sustoja / dūmoja–balnoja:

Kur lygūs laukai,
Snaudžia tamsūs miškai,
Lietuviai barzdočiai dūmoja;
Galanda kirvius,
Kalavijus aštrius
Ir juodbėrį žirgą balnoja.
—    —   —    —    —    —   —
Amžiaus ilgus metus
Augo uosis gražus,
Ir augo, ir lapais žaliavo;
Tarp pakalnių plačių,
Tarp beržų, drebulių
Viršūnės jis nelenkė savo.

„Skausmo balso“ pabaiga, kur surimuotas žmogus ir dangus:

Ir nelaimingas tas žmogus,
Kurs veido ašara neplovė:
Jam uždarytas bus Dangus!

„Tavo siela prieš angą sustoja“ – prieš bromą, atvertą ing viečnastį (Maironis žodį anga vartojo būtent vartų reikšme, plg. eilutes iš jau cituoto „Skausmo skundo“: „Deja, ten už aukštų, už galingų angų / Nuo Jugurtos laikų nesunku pirkt draugų“). Apie mirtį tas Strielkūno eilėraštis, paprastai sakant; pokalbis su Maironiu apie mirtį. Du esminiai žodžiai, sukabinti fonikos: anga vs angaras; Maironis: po mirties siela žengs pro angą amžinybėn; Strielkūnas: ta amžinybė – lyg koks užrakintas angaras, nusibaigsim prie jo, ir tiek. — Taip taip taip, viską suprimityvinau, sakykit: primetė vg savo nuomonę Strielkūnui; gal, tikriausiai; bet kad dažniausiai taip būna poeziją skaitant: randi, ką nori rast, eilėraštis kaip pretekstas pačiam apie ką nors pagalvot.

(1247) Visiškai tarp kitko: du žodžiu, kurių nėr LKŽ, ir praeito amžiaus pradžios hipiai

ernardo Žukausko (*1897 Maišymuose, nugyvenusio daugiau kaip 100 metų), iš profesijos teisininko, pagal pažiūras – ateitininko, atsiminimų pluoštas apie jaunystės laikus I-jo pasaulinio karo tremtyje 1960-ais paskelbtas Chicagos Drauge, o kitąmet Lietuvių krikščioniškosios demokratijos studijų klubas pasirūpino atskiru leidiniu. — Atsitiktinai papuolė į rankas; kai kas labai įdomu pasirodė (kad ir 1917-ų birželį Petrapily vykusio Visos Rusijos lietuvių seimo prisiminimas; lt.wikipedijos straipsny į šaltinius įtraukti Martyno Yčo atsiminimai; galėtų būt ir BernŽ bent jau paminėti, daug vietos tam seimui skirta: p. 66–82; ir dar pakeliui išaiškinami kai kurie Adomo Varno piešti seimūnų šaržai, sudėti leidinin Ant politikos laktų: pvz., kodėl po Mykolu Sleževičium užrašyta „Eisiu, eisiu, kurgi neisiu, jei močiutė liepia“.)   

1
LKŽ visokių -elninkų yr; o to, kokiu save BernŽ vadino, – nėr.

Esu dzūkas, tad karštakraujis. Prie kiekvieno svarbesnio gyvenimo pasireiškimo neiškęsdavau savo dvylekio neprikišęs. Prof. K. Pakštas tokio tipo žmones vadindavo bruzdelninkais. Prie tokių bruzdelninkų ir save priskirdavo. Tokiu bruzdelninku buvau ir aš. [...] Mano draugai ir vadai, pastebėję mano polinkį bruzdėjimą, skirdavo įvairiems darbams ir uždaviniams. (p. 9, 11; p. 10-tam bruzdelninko BernŽ nuotrauka)

Taigi: bruzdelninkas – linkęs bruzdėti, nenustygti vietoj, įvairių sumanymų ir darbų griebtis žmogus.

2
Sudurtinių būdvardžių, kurių pirmas dėmuo įvair-, palygint daug LKŽ užfiksuota. BernŽ Paaiškinamajam žody, parašytam knygelę ruošiantis išleist, radau dar vieną.

Baigusių mokslus specialistų [nepriklausomybę atkūrusi] Lietuva laukte laukė. Sulaukusi [grįžusių iš Rusijos, kur buvo per Didįjį karą pasitraukę] apkraudavo darbais, kad net nugarkauliai braškėjo. Be to, dar visuomeninis darbas, kultūrinė veikla ir vidaus politinės kovos. Jose įvairiažiūrė moksleivija ir studentija aktingai dalyvavo. (p. 6)

Įvairiažiūris, -ė – skirtingai į gyvenimą žiūrinčių, skirtingas pažiūras, pasaulėžiūrą turinčių žmonių bendruomenė (negerai nusakiau reikšmę, reiktų dar pasukt galvą). [O sovietmečiu žmones siekta paverst vienažiūriais.]

3

Prisimena BernŽ ir tą pažiūrų įvairovę, įvairiažiūrystę XX amžiaus pradžioj:

Jau prieš 1905 metų Vilniaus Lietuvių Seimą turėjome tris susiformavusias partijas: socialdemokratų, demokratų ir krikščionių demokratų. [...] Nežinau kurios politinės partijos žmogus ar žmonės krikščionis demokratus ir kitus katalikus, besireiškiančius visuomeniniame darbe, pavadino atžagareiviais [LKŽ šito žodžio antra reikšmė bent jau tikslintina, kad pirmeivių manymu, atsilikusių pažiūrų žmogus, reakcionierius; ir ar tikrai tokia reikšme jį vartojo Vaižgantas?], o socialdemokratus ir demokratus – pirmeiviais. Katalikai atžagareivių vardo neprisiėmė, bet tas kitas dvi grupes vadino jų pasirinku pirmeivių vardu. Sūduvių-suvalkiečių liaudis pirmeivius vadino vienu žodžiu – cicilikais, cicilistais, o 1905 metais pradėjo dar vadinti ilgaplaukiais. [Už tokio įvardo nebuvau anksčiau užkliuvęs.] Tas vardas buvo prikabintas todėl, kad kaimiečiai, norėdami pasirodyti pažangiais ir išsiskirti iš atžagareivių tarpo, auginosi ilgus plaukus. Tie ilgaplaukiai apie politines partijas, juo labiau apie socializmą jokio supratimo neturėjo. Savo „veikla“ jie sukompromitavo Lietuvos anticarinę revoliuciją ir atbaidė nuo jos tokius lietuvius, kurie, įsijungę į revoliucinį sąjūdį, žinojo, ko siekia ir ką daro. (p. 27)

Pastraipos pabaigą skaitant prieš akis iškilo ilgaplaukis jaunuolis Balys Sruoga (nuotrauka, aišku). — Ir vad. ilgaplaukiai turėjo turėt savo pažiūras, tik va kaip jas įvardint? Apolitiški buvo? 

(1209) Visiškai tarp kitko: apie gėrimą kaip laikyseną

Prieš keletą dienų archyvuos.lt paskelta Balio Sruogos 1945 V 16 rašyto laiško Antanui Sniečkui dėl likimo draugo Vlado Jurgučio kopija (rastas Lietuvos ypatingajam archyve, 1945 XI NKVD užvestoj VlJ operatyvinio stebėjimo byloj).
Suprasdamas, kokia VlJ veikla sovietinei valdžiai atrodys neatleistiniausia, Sruoga imasi advokataut:

2. Vokiečių okupacijos metu prof. Jurgutis, be jo žinios, buvo paskirtas Ūkio Tarėju, kuriuo išbuvo palyginti trumpą laiką. Būdamas Tarėju jisai:
a) stengėsi gelbėti iš gestapo nagų mūsų krašto piliečius, – kad ne prof. Jurgučio pagalba, ir aš į koncentracijos lagerį būčiau patekęs metais anksčiau ir, žinoma, jau seniai būčiau pro krematorijaus kaminą išlėkęs;
b) sabotavo darbą, trukdydamas vokiečiam mūsų kraštą plėšti: organizavo sandėliuose surinktų ekonominių vertybių slėpimą, kad okupantai negalėtų jomis pasinaudot; rašė vokiečiam memorandumą po memorandumo, – rašė tonu, kuris iš rašytojo anuo metu reikalavo ne tik drąsos, bet ir herojizmo, nes visa tai dvelkė koncentracijos lageriu su natūraliais tokio lagerio vaisiais;
c) Darbo metu ir tarnybinėse patalpose demonstratyviai sistematiškai girtuokliaudavo, – ne tik pats paprastai nuo 11 v. ryto būdavo nesukalbamas, bet ir bendradarbius įtraukdavo į tokią laikyseną;
d) Dėl visų šitokių veiklos savybių prof. Jurgutis okupacinei vokiečių valdžiai buvo virtęs itin odiozine figūra.

Iš pirmo žvilgsnio (c) argumentas gali net šypseną sukelt; bet tik iš pirmo žvilgsnio: jei ko nors nepadarai todėl, kad prisigėrei, būdavo bent iš dalies atleistina; ir vokiečiai, matyt, žiūrėjo į tai pro pirštus, kol nesibaigė kantrybė. Beje, dabar konkretus pavyzdys neateina į galvą, bet: tokiu pat būdu – užgerdami ir kai kurie rašytojai išvengdavo privalomų komandiruočių ar agituot už kolchozus, ar už vienintelį komunistų ir nepartinių bloko kandidatą prieš vad. rinkimus. (Verta istorikų dėmesio tema, manyčiau.) Dabar tai būtų sunkinanti aplinkybė, o tada buvo lengvinanti: ko iš to girtuoklio norėt...

(1185) Visiškai tarp kitko: galimas 1992-ų Metų žodis

[Sustojo Lietuvos žinios, įsteigtos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vileišio ir pradėjusios eit 1909 VI 19 (ar kas bepaminės 100 110-ąsias metines?), užsiraukė ir lzinios.lt, kur vykdavo Metų žodžio ir Metų posakio rinkimai, šįmet ir kandidatai buvo pristatomi. Toks lyg kontekstas šito įrašo.]
— jei būt buvęs renkamas 1992-ų Metų žodis, vienas iš rimtųjų kandidatų, neabejoju, būt buvęs varis.
Gimtojo krašto savaitrašty, dažniausiai trečiam puslapy, būdavo skiltis „Savaitė“; 1992 X 22 pasirodžiusiam numery praėjusią savaitę apžvelgia Marcelijus Martinaitis; pradžia:

Tikriausiai Lietuva jau tapo žymiausia varį eksportuojančia šalimi. Tiek dabar išvežama šio metalo, taip vagiama visa, kas blizga, šviečia, pažaliuoja nuo drėgmės, kad greitai liksime be rankenų, vandentiekio čiaupų, memorialinių lentų, antkapinių paminklų. Kažkas Lietuvoje pasirodžiusį neandartalietį išmokė lydyti metalą, ir šis sulydys viską – varpus, žvakides, varinius papuošalus, žymių žmonių biustus, neturėdamas jokio supratimo apie šimteriopai didesnę antikvarinę, sakralinę ar žmogiškąją jų vertę. Liūdna dabar važiuoti per Lietuvą, lankyti miestukus, net ir kapines, šventas vietas. Ten pamatai ką nors nusukta, nuplėšta, kur nors dungso tuščias postamentas, styro nupjauti laidai. Ko vertos visos kalbos apie pagarbą, garbę, ištikimybę, kai apvagiami mirusieji, kai išniekintojai pasirodė ten, kur giedama, meldžiamasi, verkiama. Apiplėšiamas jau ir Maironis – dreskiama varinė skarda nuo stogastulpių prie tako į Pasandravį. Prieš keletą dienų tai pamačius, pirma mintis buvo: štai vėl pažeminama mano tauta. Štai eina per Lietuvą antrasis, išsigimęs ir degradavęs išniekintojų ešelonas, pakeitęs pirmąjį, svetimą ir galingą, kurį jau nutrenkė laisvės perkūnija.
Per mūsų tėvų kapines, per šventoves, mūsų namus ir darbovietes su laužtuvu ir replėmis eina vidinis okupantas.

nuotr. gauta iš coll. Aušros Martišiūtės-Linartienės

Ir sakinys iš šiek tiek vėliau rašyto Valdo Kukulo straipsnio „Mohikanas – lietuviškas žodis: Poetui Jonui Graičiūnui – 90“:

Graičiūnas eiliuoja taip, kad jo strofa būtų verta vagystės nelyg koks vario laidas ar varinė lenta:

Ir motinos ranka, ir maištas Prometėjo
Vedžiojo ieškantį mane savų takų:
Visad giedrų vilčių iliuzijos lydėjo
Ir saulės šviesulys virš tėviškės laukų.
                           „Pro Domo Sua“

(Lietuvos rytas, 1993 VI 12, p. 9)

Praeis dar kiek laiko, ir jaunesni skaitytojai ims stebėtis: kokį keistą palyginimą sugalvojo kritikas.

P.S. Ne iš vario, iš bronzos lietas Balio Sruogos reljefinis portretas iš antkapinio paminklo Rasose (skulptorius Petras Aleksandravičius) buvo išluptas 2001-ais; dabar jo vietoj, regis, dažytas plastikas. Beje, Balio ir Vandos Sruogų kapas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą buvo įrašytas 2000-ais, kodas 25353; nuotraukos kvr.kpd.lt puslapy vėlesnis, su plastikiniu bareljefu. Ar jau atėjęs laikas nebebijot, kad vėl bus pavogtas kitas bronzinis? Nežinau. Kad būtų atsarga, gal iškart atliet du?

(1092) Iš popieryno, xlvii: Balys Sruoga ir pogrindžio spauda vokietmečiu

2003 IX 6 Šiaurės Atėnuos (nr. 33, p. 3) buvo Vandos Juknaitės pokalbis su jau a.a. Dalia Sruogaite, pradėjusia rašyt atsiminimus; ir apie tėvą, jo suėmimą, laikymą konclagery klausinėta.

– [...] Koks buvo Sruogos suėmimo pretekstas? Kodėl pasirinko įkaitu, sakykime, ne Mykolaitį, o Sruogą?
– Gal jis buvo ryškesnis žmogus.
– Aktyvesnis, labiau matomas?
– Sruoga, be abejo, rašė pogrindžio spaudoj. Bet kas dabar tai suseks, kas žino, kokiais slapyvardžiais.

Dukra neabejoja, kad BS bendradarbiavo su pogrindžio spauda nacių okupacijos laikais. Galima tuo ir abejot. Bet nei taip (t.y. bendradarbiavo), nei ne (t.y. nebendradarbiavo) sakyt nėr jokio pagrindo.
Kiek žinau, iš istorikų Arūnas Bubnys rimčiausiai antinacine rezistencija domis; apie to laiko pogrindžio spaudą teskaičiau jo straipsnį, parengtą pagal, regis, 2013-ais skaitytą pranešimą. Sruoga kaip bendradarbis neminimas. Be to, neteko girdėt ar skaityt, kad kas būtų aprašęs visus išlikusius tokio pobūdžio leidinių numerius, mėginęs identifikuot, kas skelbtų tekstų autoriai. — Pala, gasiliūnai! bet ar ne pats esi siūlęs pirmiausia savęs paklaust: ar įmanoma tai padaryti? Vargu. Apie kokius 90 nuošimčių tekstų tektų pasakyt, kad autoriaus išaiškint neįmanoma arba – geriausiu atveju – tai tebūtų spėjimas; nei leidinių archyvų nėr, nes tokie iš principo nekaupti, kad neliktų įkalčių, nei detalių atsiminimų nėr. — Taip. Tada belieka formuluot atsargiai, tarkim: turint omenyje BS laikyseną nacių okupacijos laikais galima spėti, kad būtų galėjęs bendradarbiauti su pogrindžio spauda.

(1078) Visiškai tarp kitko: trupiniai Dalios Grinkevičiūtės bibliografijai

( — — 2009-ų gruodį Italijoj išėjo I lituani al Mar di Laptev: L’inferno di ghiaccio nei lager comunisti (vertė Ieva Musteikytė), 2014-ų gruodį Vokietijoj Aber der Himmel – grandios (vertė Vytenė Muschick; 2016 XI 2-as leidimas), 2017-ų balandį Prancūzijoj Prisonnière de l’île glacée de Trofimovsk: Mémoire d’une déportée dans l’enfer des camps sibériens (vertė Jūratė Terleckaitė); po gero mėnesio Jungtinėj Karalystėj pasirodys Shadows on the Tudra (vertė prof. Delija J. Valiukėnaitė; 2002-ais išleistas Izoldos Geniušienės vertimas A Stolen Youth, a Stolen Homeland). Naujo vertimo anotacijos pirmas sakinys: „An extraordinary piece of international survival literature, joining the likes of Primo Levi and Anne Frank.“ Gal kam ir apmaudu, bet DalG-ės atsiminimai, o ne Balio Sruogos Dievų miškas sklinda po pasaulį; ir ne tik todėl, kad Sruogos knyga per stora, manyčiau, ir dėl to, kad jo sarkazmas, gal stipriausiai veikiantis skaitant, išvertus į kitą kalbą nublanksta ar visai išnyksta. — — )

Kalbant apie DalG-ės atsiminimų publikacijas, dažniausiai būna taip: paminimi 1979-i, kai trumpieji, rašyti 1976-ų liepą, dar patrumpinus buvo paskelbti rusiškai tamizdate Paryžiuj, ir – strykt į 1988-us, kai V 28 Literatūroj ir mene pasirodė Justino Marcinkevičiaus rašinys „Reabilituota – 1970 metais“, o Pergalėj, nr. 8, atsiminimai, Kazio Sajos pavadinti „Lietuviai prie Laptevų jūros“.
1053 įrašo pabaigoj užfiksavau pirmosios publikacijos bibliografinę nuorodą:
¶ „Литовские ссыльные в Якутии (Отрывок из автобиографических записок)“, Память, kn. 2; Maskva, 1977, perleidimas: Paryžius: YMCA-Press, 1979, p. 555–566 + kriptonimu M.И. pasirašiusios Larisos Bogoraz lydimasis leidėjų žodis, p. 566–567. Kas dar pasakytina apie šią publikaciją: (a) kaip rašo Vytenė Saunoriūtė-Muschick, rusų disidentams Maskvoj atsiminimus perdavė ne pati DalG, o jos pusbrolis dailininkas Vitalijus Stacinskis (1928–2010; nuo 1978 III gyvenęs Paryžiuj); (b) iš leidėjų žodžio aišku, kad atsiminimai buvo rašyti rusiškai: ar kas lygino lietuviškus ir rusiškus? ar DalG pati išvertė jau turimus lietuviškus į rusų kalbą, ar tiesiog parašė rusiškai, ir šis tekstas galbūt vadintinas trumpųjų atsiminimų variantu, o ne vertimu?; (c) iš ten pat žinoma, ir paantraštė nurodo, kad paskelbtas buvo ne visas gautasis tekstas: didžioji dalis, tai, kas susiję su tremtim, o kas susiję du „dabartiniais vargais“ – praleista.
1981-ais laisvajam pasauly buvo minimas Birželio trėmimų 40-metis. Tais metais DalG atsiminimų pirmąkart paskelbta ir lietuviškai:
¶ „Lietuviai tremtiniai Jakutijoje: ištrauka iš autobiografinių užrašų“, Draugo šeštadieninis priedas, 1981 I 17, p. 2, 3; I 24, p. 2–4; išversta viskas, kas skelbta rusiškai; Redakcijos pastaboj prieš publikaciją, be kita ko, rašoma:

Apie rašinio autorę Dalią Grinkevičiūtę, buvusią Laukuvos bažnytkaimio gydytoją, mums žinoma tik tiek, kiek ji pati apie save pasakoja, ir kiek savo baigminiame prieraše informuoja leidėjai. Lietuvių pogrindžio spaudoje jos pavardės neradome. Gal apie ją yra girdėjęs kas nors iš Vakaruose gyvenančių tautiečių?
Nors pastaruoju metu yra jau nemažai gyvų liudijimų apie lietuvių tremtinių kančias Sibire, Dalios Grinkevičiūtės užrašai savo tikslumu ir klaikumu turbūt pranoksta visus kitus.

Nurodyta, kad užrašų ištrauką išvertė Paulius Vaduvis; spėtina, kad tai slapyvardis; klausiau poros žmonių, tuolaik gyvenusių laisvajam pasauly (Elenos Bradūnaitės ir prof. Mildos Danytės), deja, nežino; jei reiktų spėt, kaip vieną kandidatų siūlyčiau Draugo šeštadieninio priedo redaktoriaus Kazio Bradūno bičiulį Paulių Jurkų, gimusį Žemaičių Kalvarijoj, sovietmečiu vadintoj Varduva; nors šis spėjimas grynai galvinis, niekuo neparemtas. [Patikslinimas 2021 III 24 Šiandien kalbėjaus su TomV apie minimą publikaciją: jis pastebėjęs DalG atsiminimus tamizdatiniame leidiny ir pasiūlęs Draugui; atsiminimus, jo spėjimu, vertęs Paulius Jurkus, TomV vertimą paredagavęs ir parašęs įžangos žodį.]
Tai, kas skelbta Drauge, buvo įdėta ir 1981-ais išleiston knygon Lietuviai Sibire = Lithuanians in Siberia (su įžanga anglų kalba, parengė kun. Juozas Prunskis).
Tais pačiais metais atskiru leidiniu pasirodė vertimas į anglų kalbą:
¶ Frozen Inferno, translated from Russian to Lithuanian by Paulius Vaduvis, translated from Lithuanian to English by Milda Danys; įvado vietoj – ištrauka iš Encyclopedia Lituanica apie Birželio trėmimus, Brooklyn, NY: Lithuanian Catholic Religious Aid, 1981, 15 p. — Kanadoj tuolaik gyvenusi Milda Danytė 2018 IV 26 el. laiške prisiminė, kad išversti jos paprašęs tėvas inž. Juozas Danys (1914–2005) [apie jį galima pasiskaityt Algimanto Nako straipsnį Mokslo Lietuvoj: I dalis, II dalis, III dalis], ir finansiškai atsilyginęs dukrai už darbą. Knygelė, kaip galima suprasti iš pristatymo Aiduose, buvo dovanojama; kaina – laisva auka. (2-as brošiūros leidimas pasirodė Tasmanijoj 1988-ais.)
— Šiuos bibliografinius duomenis surankiojau remdamasis Tomo Venclovos rašiniu „Apie viešumą ir pusiau viešumą“, pasirodžiusiu 1988 VII 16 Draugo priedo Kertinėj paraštėj kaip reakcija į minėtą JustM rašinį Literatūroj ir mene. Paliudyta, kad DalG apie publikacijas žinojusi, kad net padėkojusi ir prašiusi atsiųst vaistų, ir tai buvę padaryta. (Ar 1981-ais DalG-ės atsiminimų ištrauka buvo išversta ir į ispanų kalbą, kaip spėja TomV, nepavyko išsiaiškint; gal greičiausiai nebuvo.)
P.S. (2019 V 3) Baigęs rašinį Draugo kultūriniam priedui, TomV dienorašty užsirašė: „Marcinkevičius man lygiai tas pat, kas Brodskiui Jevtušenka“ (Literatūra ir menas, 2019 V 3, nr. 9, p. 45). Josifo Brodskio nuomonė apie Jevgenijų Jevtušenką atsispindi kad ir šitam pokalby.

(971) Užparaštė, cxxxi: apie Gedą kaip sienų pažeidėją

(Sąvaržėle susegtas popiergalių pluoštelis.) Vasario pabaigoj vykusioj knygų mugėj buvo tokia „Knygų šalis“ (karalienė – Sigutė Chlebinskaitė): galėjai pasižiūrėt knygų ant medžio, su medžiu, iš medžio, apie medį parodą, taip pat veikė medinių knygų dirbtuvės.
Turėta vilčių, kad knygdirbyste domėsis ne tik vaikai (jie visad ir smalsūs, ir drąsūs), bet ir augesnieji, tad, be kita ko, turėta parengiamosios medžiagos ir jiems, pavyzdžiui, – jei būt norėję, būt galėję fotolaboratorijoje atsispausdint Sigito Gedos rankraščių (Jotvingių mišių mašinraščio, daug taisyto ranka) kopijų.
Vieną pavakarę ir aš buvau kviestas į tas dirbtuves. Maniau, gal reiks tart kokį padrąsinamąjį, paskatinamąjį žodį ar pan. tiems, kurie norės sukurt savo knygą mediniais viršeliais iš Gedos rankraščių; šį tą apgalvojau; neprireikė.
Tas popiergalių pluoštelis taip ir liko. Ką ketinau sakyt?
Būčiau pradėjęs citata iš SG teksto „Nepripažįstantys sienų“, rašyto Lietuvai dar tik stojantis ant kojų, kai daugelyje pasienio postų schlagbaumai būdavo pakeliami ir nuleidžiami rankomis (jojo rankraščius tvarkydamas užtikau, kur skelbta – nepavyko išsiaiškint):

Vokiškai tai būtų Grenzgänger – sienų perėjėjai arba sienų pažeidėjai. Rusiškai dar baisiau – narušiteli granic. Politikai stato sienas, menininkai jas peržengia.

Geda buvo grenzgängeris, granicų narušitelis, sienų pažeidėjas iš kūrybinės prigimties. Kviesčiau ir jus, jei imsitės kurt savo knygą, ieškot to savęs, kurį galbūt vadinate avantiūristu, ir duot jam laisvę – teperžengia jūsų įsivaizdavimo, kas tai yra knyga, sienas, težengia anapus, gal ir nesaugion iššūkių (ir galimų nesėkmių) pusėn.
Ir dar turėjau porą citatų iš kito SG teksto – Balio Sruogos 100-ųjų gimimo metinių proga buvo skelbiamas pluoštas jojo jaunystės minčių „Apie amžiną gyvatą ir slėpinius“, Geda surašė įvadą:

... panašu į tiesą, kad savuosius rašytojus pradedame suprasti tik šimtmečiui nuo jų mirties (ne nuo gimimo!) praslinkus...

Esą Sruogos lyrika dabar laikoma „kažin kokiam simbolizmo sandėliuke... O jeigu kas nors surizikuotų paskelbti jį modernesniu nei visi ‘Keturi vėjai’? Drįsčiau jį vadinti – pagal analogiją, kas dėjosi europinėje tapyboje, – puantilistu ar ekspresyviuoju abstrakcionistu. Absoliučiai nepaisė sintaksės, logikos etc., buvo genamas kažin kokios nepaaiškinamos vidinės galios.“ (ŠA, 1996-01-27, p. 1)
Nesinorėtų, kad ir Gedos kūryba būtų sukrauta į kokį nors rakinamą sandėliuką, o raktas pakabintas dėžutėj, prieinamoj tik vad. tyrinėtojams, – ketinau pasakyt; o pabaigoj pacituot Broniaus Krivicko mėgtą Kazio Borutos posmą (užrašytą ir [būsimajam monsinjorui] Kazimierui Vasiliauskui dovanotos nuotraukos antroj pusėj): „Laisvo vėjo valia drumstis, / žalio šilo – gausti. / Tai ir man negali niekas / gausti drumst uždrausti.“ — Gauskit drumskit! – „aš jums drumsti draugas“.
Balažin, gal ir kitaip būčiau baigęs tą kalbelę; gal ir gerai, kad jos neprireikė.
Užtat padėt vaikams įsukinėti medvaržtėlius, tvirtint vyrius (knyga juk turi atsiversti) buvo tikras malonumas.

(841) Laiškų dėžę tuštinu, ii: Vytauto A. Jonyno atsiminimai apie Bronių Krivicką

isokių sumanymų būta; tiksliau tariant, visokiausių neįgyvendintų sumanymų.
Vienas jų, praeitam amžiui baigiantis sukiojęsis galvoj, buvo toks: parengt atsiminimų apie Bronių Krivicką ir Mamertą Indriliūną rinkinį.
Nemažai buvo išspausdinta Sietyne, dalis – tik iššifruota, bet nesutvarkyta, be to, dar ėmiau prašinėt, kad parašytų.
Kreipiaus ir į istoriko prof. Igno Jonyno sūnų Vytautą A. Jonyną (†2004-03-24 Ottawoj) bei Moniką Bernotavičiūtę-Jonynienę (†2007-03-16 ten pat) prašydamas prisimint minėtus asmenis, su kuriais tuo pat metu studijavo, ir, jei tik išeitų, leistis į lankas – prisimint ir aplinkos žmones, jaunystės laikų nuotaikas, ir kt., taip pat klausiau, gal turi nuotraukų, tinkamų atsiminimų knygai.
Štai Jonyno laiškas ir jo atsiminimai (renkant tekstą pasigalvojo: ar yra dar kas užfiksavęs žvilgsnį į ateitininkus iš šono?; dažniausiai juk savi savus prisimena).

Montréalis 1999 birž. 9 d.

Gerb. pone Gasiliūnai,
Nekas išėjo, kaip matysit, iš mano bandymo papasakot skaitytojams apie tarpukario jaunimo nuotaikas bei mentalitetą. Pikčiausia tačiau, kad man nepavyko prikalbint Monikos parašyti savuosius atminimus. Girdi, jos plunksna pernelyg aprūdijusi, o berti trivialybių ji nenorinti. Net kai siūliau jai padėti, prasimanęs klausimų lapelį, vis vien jai pasimatė tai baisia laiko (kuris kuičia senatvėj) gaišatim.
     Žinoma, ji prisimena Bronių kaip labai mielą kolegą korporantą [t.y. ateitininką šatrijietį], pašnekovą, palydovą, ne, dink Dieve, kavalierių-dūsautoją. Aš vaizdavausi Bronių kaip jukinusį Moniką savo sąmojum, bet jai jis prisimena kaip Aisčio ir Radausko posmų deklamuotojas.
     Toji mano rašinio dalis, kurioj aš kalbu apie pažintį su Krivicku, Monikai pasimatė dalykiška, ne kokie fantazijos pramanai. Kai dėl bendros mano straipsnio trajektorijos, jos nuomone, tenka jį patikėti jūsų visiškai nuožiūrai. Su tuo aš pilnai sutinku.
     Tikiuosi, kad per daug nevėluoju ir neapviliu.
     Tiktai dabar man toptelėjo mintis, kad Bradūnai neabejotinai remia jūsų projektą. Perteikit Jiems mudviejų su Monika linkėjimus.
                                                                                                                                                                                                                        VytJonynas
P.S. Nuotraukų Monikai nepavyko išsaugoti.

Trumpa mano pažintis su Bronium Krivicku 
Neprisimenu kuris išminčius (o gal šiaip etiketo sergėtojas?) yra pareiškęs, kad apie save pliaukšti esą nekultūringa, nemandagu ir paprasčiausiai nepadoru; bet man kitaip neišeina. Kaip kiekvieno ilgiau užsibuvusio šioj žemėj piliečio, mano atminties koridoriuos apstu visokių dūlėsių bei trūnėsių. Deja, nekas iš jų susilipdo, norint prisiminti, kas dėjosi prieš penkiasdešimt su viršum metų. Tenka gudraut išprotavimais. Atstatinėt laiko ir vietos koordinates. Prisimint, kas tave, naivų jaunuolį, tuomet guodė, džiugino ar žeidė, kokiais prietarais tikėta, idant išryškėtų patikimesnis požvilgis, kaip sueita sąlytin su žmonėm, su kuriais, pagal visas logikos taisykles, nepriderėjo suartėt.
     Iš esmės manoji pažintis su Bronium Krivicku yra geriausias tokio atsitiktinumo pavyzdys. Užtat tikiuosi, kad visi mano lankstai, digresijos nepykins skaitytojo, nes tik jais vienais galiu atkurti laikmečio dvasią.
     Tai va, nebuvo jokio logiško pagrindo mums sueiti ir suartėti. Pernelyg daug kas mus skyrė, nors gyvenom tuose pačiuose miestuose. Ir socialinė padėtis, ir pasirinktas studijų objektas, ir pasaulėžiūriniai dalykai ar, sakysim, užsiangažavimas visuomeninei veiklai. Aš buvau vienišius miesčioniukas, taurus Žaliojo Kalno sūnus. Bronius augo ir mokėsi provincijoj, Biržų, jei neklystu, gimnazijoj. Mano pasirinktoji studijų šaka buvo romanistika, atseit prancūzų kalba ir literatūra. Bronius studijavo (net ne tam pačiam fakultete) būriškąją lituanistiką. Manęs nesugundė nei skautai, nei jokios madingos korporacijos. Tuo tarpu Bronius nuo pat gimnazijos dienų priklausė pusiau pogrindinei ateitininkų organizacijai. Vėliau pasirinkdamas bene pažangiausią jos padalinį – „Šatrijos“ korporaciją.
     Kitaip sakant, maišėmės skirtinguos mikrokosmuos, nors aš priklausymo ideologiniam vienetui reikšmingumą ėmiau suvokti gana vėlai. Būtent, kai įstojęs į Karo Mokyklą kandidatu į aspirantus, buvau nugrūstas atlikti pirmojo apmokymo pėstininkų pulke Kėdainiuos. Jei ne toji karinė prievolė, būčiau galėjęs ir toliau ignoruoti Teologijos-filosofijos fakulteto auklėtinius bei auklėtines. Mano draugų ir pažįstamų tarpe to katalikiškojo fakulteto reputacija buvo nekokia ir į jo studentus žvelgėm pašaipiai. Netgi silpnoji lytis netraukė savęspi. Nespėjusios įsisavinti flirto ir koketavimo menų kresnutės pirmakursės trenkė mums, kaip sakydavom, „kaimiška sveikata“. Bet jų mutacija būdavo nuostabiai greita. Retai kuri po devynių dešimties mėnesių kuo skirdavos tiek rėdysena, tiek stotu nuo mūsų Laikinosios Sostinės aušrokių ar kazimieriečių.
     Kitaip buvo vyrų atveju. Jų rėdysena ir laikysena išlikdavo nepasikeitusios. Dažnai jie pasilaikydavo net tarmišką tarseną, ypač broliai žemaitėliai. Bet užvis labiau pasižymėdavo konformizmu, prieraišumu prie tradicinio mintijimo, keliaklupsčiavimo prieš autoritetus, ypač dvasininkijos šulų atveju. Žodžiu, jie puikiai atatiko stereotipą, sakantį, jog „jie išėję iš kaimo, bet kaimas iš jų neišdvankęs“.
     Visa tai atsivėrė man atsidūrus pirmą kartą apskrities mieste, stažuojant pulke ir susidūrus su mažaraščių puskarininkių mailium. Gera prisiminti, kad Lietuvos kariuomenėj „diedovščinos“, bent tokios kaip raudonojoj armijoj, nebuvo, bet šūksniai à la „Čia tau ne universitetas!!!“ skardėdavo dažnokai. Mes, naujokai („šlapumas“, kaip sakydavo baigiantys prievolę), sudarėme gana mišrią publiką ir daug kas buvo nauja. Kadangi tuo metu dar tebesiautė Ispanijoj pilietinis karas, atokvėpio tarp pratimų metu užvirdavo debatai ir neišvengiamai atsiskleisdavo visame plotyje ideologinė sklaida; ar, teisingiau, jos nebuvimas. Ir, žinoma, nepakanta skirtingai nuomonei.
     Savaime aišku, bematant išsiskyrė rėksmingumu pats atžagareiviškiausias elementas, nustelbdamas nuosaikiau, kritiškiau galvojančius.  Jų elgsena vien patvirtindavo mano išankstinius įsitikinimus. Paradoksalu, kai aš užsiminiau vėliau Monikai apie tuos šatrijiečius, jinai sutiko, kad tai buvę „trenkti“ vyrukai, bet paaiškino man, kad jie neturėję jokio svorio korporacijoj. Visi, girdi, iš jų šaipęsi, ypač iš pasinešusių į  prievaizdas ir drausminimą, varinėjimą išpažinčių.
     Buvo, kaip netrukus pastebėjau, dar kita grupė ateitininkų, su kuria man nesisekė užmegzti patvaresnio ryšio. Ją sudarė nebe karštakošiai ekstremistai ar sielų žvejai, bet ramūs, paslaugūs ir kupini panabažnystės šventos jaunuoliai. Tą polinkį į dievotumą, jei ne mistiškumą, jie, matyt, buvo įsigiję nuo mažens, natūraliai. Nuo mažens nebuvo jiems atgrasi ir kunigija, kaip kad man, kauniečiui šaligatvio padarui. Nelaimei, ilgainiui visa tai išsivystydavo į užsisklendimą viename siaurame rate. Jie bodėjosi kitų pakraipų spauda ar tezėmis; daugiau mažiau baidėsi veikalų, įrašytų Indeksan, ir apskritai jų apsiskaitymas būdavo vienakryptis.
     Kita vertus, tas konformizmas turėjo neginčytinų pliusų. Ir tada, ir vėliau, kai buvome nublokšti stažuot į toliausias pagaires, aš įsitikinau, kaip paveikiai, be jokios trinties tie zakristijose brendę žmonės įsijungdavo į vietinę bendruomenę. Kai mes, vienišiai, nuobodžiaudavom nežinodami kur dėtis ir ką veikti, jie būdavo kviečiami į vaišes, šokius ar jaukias pavakares klebonijoj. Kaip savi žmonės, įkinkyti į tuos pačius pavalkus. Ar, teisingiau, nelinkę iš jų ištrūkti.
     Paradoksalu, bet manoji nuomonė apie katalikiškojo fakulteto auklėtinius, pačioj pradžioj nekitusi, tolydžio pradėjo aižėti. Priežastis buvo to landaus jaunimo polinkiai į savišvietą ir saviveiklą. Pradžioj kažkas (Bradūnas?) paskolino man Antruosius Vainikus. Ėmė regztis pašnekesiai nebe apie respublikonus ir Alcázaro didvyrius, bet apie savo raštiją. Kažkas susimokė su pulko auklėtiniu, grojančius orkestre, Juozu Padleckiu (vėliau pasivadinusiu Indra ir tapusiu solistu ir kompozitorium), ir susitvėrė mūsų sekstetai/oktetai. Tų entuziastų dėka – jų tarpe buvo studijuojantys konservatorijoj dainininkai bei instrumentalistai, netgi vienas vilnietis Juodosios Magijos Maestro – rudeniop buvo surengtas Kėdainių visuomenei visai šaunus literatūros ir meno vakaras, kuriame dalyvavo ir mūsų literatai.
     Apmaudu, kad mano atmintis tiek sušlubavusi, kad nebežinau, kas jie tokie buvo. Esu tikras, kad kartu su manim Kėdainiuose kareiviavo Pranas Kozulis – gerokas originalas, bet užvis pagarsėjęs savo „mutiniu“, tokiu plutų ir pasaldinto vandens srėbalu. Bet ar susipažinau su Kaziu Bradūnu tenai, ar vėliau, nebeprisimenu. Panašiai su Eugenijum Matuzevičium. Prisimenu jį bampsint kažkokį dvieilį per šūdoplaką (taip mes vadindavom tankinę rikiuotę). Skambėjo tarytum kažkas rašyto bažnytine slavų kalba, kol supratau, kad tai tarmiška erotinė talaluška. Žinau tik tiek, kad nebūtinai buvojimas būryje suartina žmones. Manojoj laidoj aspirantais buvo Kazys Bradūnas, Paulius Jurkus, Eugenijus Matuzevičius, Pranas Kozulis, Julius Kaupas ir kiti, bet faktiškai per tuos metus susibičiuliavau vien su Julium Kaupu. Kitos pažintys liko kepurinės.
     Kai grįžom į Aukštosios Panemunės kareivines, visi tie debiutuojantys rašytojai ir toliau rodė tą patį veržlumą uzurpuodami Kariūno puslapių erdvę, kartais prasikalsdami kokčia propaganda. Neįtikėtinas jų nuopelnas tačiau buvo tai, kad jie išsiprašė iš Mokyklos vadovybės, kad leistų mums vykti visu būriu į valstybinės literatūros premijos įteikimo vakarą, nors laureatė – Saliomėja Nėris  – jame ir nepasirodė.
     Jei tenka pasiklysti visose šiose digresijose, tai pirmiausia todėl, kad volens nolens turiu prisipažinti, kad, nežiūrint susidarytų pažinčių su pavieniais asmenimis, ateitininkijos pasaulis liko man svetimas. Kai vokietmetyje jie vėl atkuto imdami rengti savo literatūrines popietes, aš jų nelankiau. Faktiškai galutinai nuo prietarų apie šatrijiečių „dogmatiškumą“ mane išgydė Monika ir Alfas Nyka-Niliūnas, supažindindamas su savo draugais. Taip pat Teatro seminaro sueigos, kuriosna buvę šatrijiečiai lankėsi dar bolševikmetyje.
     Pirm sutikęs Bronių Krivicką žinojau, kad jo esama aštrios plunksnos eseisto, laimėjusio pripažinimą savo straipsniu apie Joną Kossu-Aleksandriškį. Studentės mėgdavo pabrėžti, jog tą straipsnį labai išgyręs prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, pramatydamas Krivicką savo asistentu. Reikia pripažinti, kad visa tai anaiptol nepaskatino Broniaus puikybėn ar kokion retorikon ex cathedra. Bent man Krivickas niekad nesudarydavo įspūdžio, jog jo esama siaurų pažiūrų asmens. Brukančio kitiem savo kategoriškus teiginius.
     Žvelgiant iš nūdienės perspektyvos, beveik daros graudu, kaip anuomet mažai buvo galimybių įsisiausti neklaidingumo apsiautalan. Juk nebuvo tada jokių prašmatnių egzistencializmo, struktūralizmo, postmodernizmo ar semiotikos altorėlių, kad, pasisavinus liturginę jų kalbą, būtų galima mistifikuoti auditoriją. Daugių daugiausia buvo galima blykstelt savo erudicija  pacitavus Walzelio, Ermatingerio, na, dar Benedetto Crocės pavardes, kurių šiandien niekas nebemini.   
     Taigi dažniausiai sutikdavau Krivicką Teatro seminaro sueigose, nors tikriausiai jis maišydavos ir kitur; auditorijose, kuriose skaitydavo  nuostabius savo kursus apie Gogolį ir Dostojevskį Motiejus Miškinis. Gal buvo jis Paryžiaus Komunos minėjime, kur meninę dalį atliko būsimojo Švedo ansamblio branduolys. Gal užsukdavo į prof. Karsavino filosofijos įvadą, nežinau.
    Maloniai nustebinusioj mane savo atsiminimų knygutėj Dana Rutkutė rašo, kad šalimais jos vienu metu gyvenę du, jos akimis, labai rimti vyrai biržiečiai – Eugenijus Matuzevičius ir Bronius Krivickas. „Jie buvo išsilavinę, bendraudavo su žymiaisiais to meto literatūros žmonėmis, žinodavo, kas įdomaus ir vertingo vyksta universiteto auditorijose“ [Mano jaunystės teatras, 1994, p. 8]. Nesunku sutikti su šia atestacija, nors mano atmintyje Broniaus Krivicko figūra toli gražu nesigiminiuoja su Eugenijum Matuzevičium, bet veikiau su Mamertu Indriliūnu. Ištikimu jo „ginklanešiu“ ir geraširdžiu vaikinu, pelniusiu visų prielankumą savo W.B. Yeatso vertimais, kuriuos kažkaip visi mokėjom atmintinai, ypatingai „Innisfree“. Juos dažniausiai visur matydavai drauge.
     Niekas turbūt negalėtų prisiminti, ką kiekvienas yra porinęs Teatro seminaro posėdžiuos ar ką dėstęs savo referate. Niekas neišliko atmintyje nei iš tos popietės, kurioj Krivickas skaitė savo pjesę Pušį ant kalno – išskyrus tai, kad ją sukirto prof. Balys Sruoga. Man ji buvo irgi svetima savo buitiškumu ir dvasia. Pernelyg primenanti panašaus sukirpimo natūralistines pjeses kaip Blaumanio Indranai (Sruogai toks natūralizmas buvo peilis). Aš pats tikriausiai nebuvau jos gynėjas. Nerodė jokio solidarumo su autorium nei auditorijoj sėdėję šatrijiečiai. Paties Krivicko reagavimo į nepalankius atsiliepimus nebeprisimenu. Žinau tik tiek, kad jeigu mano pasisakymas ir nebuvo jam mielas, jis neparodė man jokios pagiežos.
     Kartkartėmis tekdavo susitikti studentų šokių vakarėliuose. Manęs niekas taip ir nebuvo išmokęs „irstytis“, kaip sakydavo Kaupas, o Monika buvo anuomet aistri šokėja. Tai, būdavo, aš laikau jos paltą („meškos kailį“) ir šnekučiuojuos su tokiu pat prastu šokėju kaip aš Krivicku. Aptardavom koncertus, spektaklius, literatūrą, pasirodžiusius debiutus laikraščiuos... Dažniausiai mudviejų nuomonės sutikdavo.
     Vienas tačiau pokalbis įsirėžė ilgam. Vieną dieną Bronius pareiškė, kad jį sužavėjęs Leono Švedo rinkinys ir kad būtinai turėtumėm mudu su Monika su juo susipažinti.
     Kadangi studentai pažinojo mane kaip ilgametį Teatro seminaro narį, pasitaikydavo man kada ne kada susilaukt prašančių susipažint su rankraščiu. Dažniausiai tai būdavo kokios pjesės mašinraštis, nors buvo man atnešęs savo Vizijas ir Mačernis. Jos, tarp kitko, man patiko ir mano pastabos mudviejų santykių nesutrikdė. Ar Krivickas buvo davęs kitiems pasiskaityti savo Pušį ant kalno nežinau, bet man to rankraščio jis nebuvo patikėjęs.
     Tačiau jam regimai knietėjo pažinti mūsų nuomonę apie Leono Švedo lyriką, kuri, jo manymu, esanti pranašesnė už kitų debiutuojančių poetų kūrybą. Jo entuziazmas buvo toks didelis, jog mes pravarėm pro moglius visus jaunuosius lyrikus – Kazį Bradūną, Vytautą Mačernį, Horacijų Nyką-Niliūną, Pranę Aukštikalnytę, Henriką Nagį ir t.t. Nė vienas jų, Krivicko nuomone, neprilygstąs Švedui.
     Kadangi man pačiam patikdavo Švedo eilėraščiai, skelbti spaudoje, mudu radome bendrą kalbą, nors aš negaliu atspėti, kodėl to pašnekesio prisiminimas iki šiol mane persekioja. Kaip žinom, tas Leono Švedo rankraštis pasimetė karo vėtrose. Vienas kitas posmelis pasirodė Sietyne ir leidžia spėti, kad autoriaus neviltis ir apokaliptinės vizijos buvo tikrai nauji tonai mūsų tuometinėje poezijoj. [*] Gal net autentiškesni negu Henriko Nagio „metafizinis sielvartas“.
     Bet gal būta ko kito. Rodyti draugam, kas sukurpta, yra banalus reiškinys. Kas kita, kai pasišaunama žūtbūt įtikint kito kūrėjo kūrybine galia. Tuo žestu įrodomas pasitikėjimas kito kritiko įžvalga ir literatūrine nuovoka. Tai neabejotinai pakuteno mano savimylą, bet taip pat leido mums su Monika pajust, kad Krivicko asmenyje turime tiesų žmogų ir ištikimą draugą. O tokių jausenų blyksniai niekad gyvenime ne per dažni.
     Bet gal tas pošnekis ženklino tašką, kada pasimirė sava mirtim mūsų jaunystė, kada pasimatė nebeverta sielotis naujų talentų pripažinimais ir kitais nerimtais užsikepimais.
     Monika yra įsitikinusi, kad paskutinį kartą buvom susitikę su Bronium, Antanu Strabuliu, galbūt Nyka ir kitais kažkokiam Kauno kieme. Krivickas tada jai pareiškęs savo apsisprendimą niekur nesitraukti, stoti į miško brolių eiles.
     Kaip išranki ir nepatikima mūsų atmintis! To susitikimo aš visai neprisimenu, nors pati situacija visiškai reali. Visi buvom tuomet pasimetę, gyveną iliuzijom, laukią patarimo, pilni kraupių nuojautų, kad būsimoji priespauda bus dar aršesnė nei pirmoji. Visiem aidėjo ausyse paprastų žmonių pašnibždos, kad „Ponai bėėgaa!“
     Nežinau, ar Bronius buvo perėjęs kokį karinį apmokymą, parengtį, bet pats faktas, kad jam pavyko ilgai būt neišduotam, liudija, kad žmonės juo tikėjo, jį gerbė, slapstydami ir globodami.

*] — Leono Švedo mašinraštinis eilėraščių ir sonetų rinkinys Likimo šalys, datuotas 1944-ais, niekur nedingo, turėtų būt saugomas Literatūros ir meno archyve, Eugenijaus Matuzevičiaus fonde. Sietyne (nr. 8, p. 124–129) buvo paskelbta ne vienas kitas posmelis, o devyni sonetai iš to rinkinio. Antrojo pasaulinio karo antroj pusėj rašyti Švedo eilėraščiai nepateko rinktinėn Poezija (1995), ten tik kurti jau Lenkijoj 1946–1982-ais. Vargu ar kada išeis kas nors panašaus, kaip „Versmių“ serijoj buvo antologija Lietuvių sonetas (parengė Henrikas Bakanas, įvadas Viktorijos Daujotytės, 1985). Leono Švedo egzistencinio apmąstymo sonetai (taip vadindavos jųjų publikacijos karo metų periodikoj, pvz.: Naujoji Lietuva, 1944-03-26, nr. 73, p. 5), kaip ir Broniaus Krivicko po karo kurti sonetai, būtini šio žanro panoramoj.

(836) Epizodai, ix: ir žmogžudžiai išnyko kaip dūmas

ei ištari frazę nacių koncentracijos stovykla, prie jos pirmiausia prišoka Stutthofas, ir tik po sekundės kitos – Auschwitzas/Oświęcimas, Mauthausenas etc. Kurioj vietoj išnirtų Sachsenhausenas? Kokioj n-ioliktoj? Vieta, kur vokiečiai laikė nelaisvėn paimtą Stalino sūnų?
Jono Grigolaičio, kalėjusio Sachsenhausene, atsiminimai Nacių pragare: kalinio Nr. 40627 išgyvenimai nacių koncentracijos stovyklose, 1941–1945 išleisti Dillingene 1948-ais. Ir tai bene pirmieji atskira knyga išėję lietuvio konclagerio kalinio atsiminimai. Antano Kučo (slapyvardžiu A. Gervydas pasirašyti) Už spygliuotų vielų išėjo 1950-ais, Stasio Ylos Žmonės ir žvėrys Dievų miške 1951-ais, Sruogos Dievų miškas 1957-ais, Vladislovo Telksnio Kamino šešėlyje 1990-ais (bet liko šešėly, nes esą „neteisingai“ prisiminęs Sruogą); 1995-ais išleisti kito Sachsenhauseno kalinio, nr. 38451, Miko Šlažos beveik pusamžį rankraščiu buvę vokiškai rašyti atsiminimai Bestien in Menschengestalt – Žvėrys žmogaus pavidalu.
— 1945-ų balandis. Raudonajai armijai visai priartėjus prie Oranienburgo, Sachsenhauseno kaliniai (apie 35–40 tūkstančių) kolonomis leidžias „mirties žygin į laisvę“ – į šiaurę, Lübecko link. Pagal planą, ten jie turėję būt suvaryti į laivus, išplukdyti jūron ir paskandinti.
Žygis truko dvi savaites; pakelės grioviuose liko gulėti nebepajėgiantys reikiamu tempu judėti į priekį kaliniai, kuriuos smogikai pribaigdavo šūviu į paausį ar smilkinį (žuvo apie penktadalį). Artėjant prie Schwerino viskas pakriko, kaliniai ėmė ir atsidūrė laisvėj („Priėję paklausėme, ar galima eiti. Postas tik pamojo ranka – okey! ir mes atsidūrėme ‘Amerikoje’.“ p. 233) Apsistojo exkaliniai vokiečių karo ligoninėj.

Mus slėgė mintis, kad esame laisvi, ir nežinojome, ką mums veikti su vėl atgauta laisve.
     Per visą metų eilę mes laukėme dienos, kada biaurioji diktatūra sutriuškės ir mes aktyviai dalyvausime jos likvidacijoje, matysime, kaip mūsų engėjai atsiims pelnytą užmokesnį. O dabar? Mūsų kankintojai ir žudikai išbėgiojo ir dar iš pasalų išžudė tūkstančius mūsiškių. [1947-ais teisiami buvo tik 16 Sachsenhauseno koncentracijos stovyklos pareigūnų; iš viršūnėlių.] Mes likome Dievo valioje, išbadėję ir daugiau nieko negeidėme, kaip tik kartą pavalgyti, pailsėti ir nors kiek sustiprėję pasiekti savo šeimas. Iš nacių pragaro gyvi ištrūkome, bet dabar atsidūrėme nepalankių gyvenimo aplinkybių vergijoje, nacių diktatūros režimo paveldėjime. –
     Vakare kelis kartus ligoninę perėjo amerikiečių patruliai ir patikrino gyventojus, tur būt, ieškojo smogikų. Dar prieš kelias dienas smogikai jautėsi pasaulio viešpačiai, nesiskaitė nei su įstatymais, nei su teise, nei su morale. Jų valia buvo įstatymas visai jų pavergtai žmonijai. Taip, pvz., amerikiečiams jau žygiuojant į Schwerino miestą, kitoje miesto pusėje jie prie žibinto stulpo gatvėje pakorė pasigavę moterį, penkių mažamečių vaikų motiną, dėl to, kad ji prie krautuvės laukdama pareiškė savo pasitenkinimą Hitlerio mirtim ir reiškė viltį, kad dabar bent karas pasibaigs. Šalia smogikų nebuvo vietos nė vienam, kas nedievino jų bepročio vado. Kitą dieną jie išnyko kaip dūmas. Neberadai nei smogiko, nei nacio, nei Hitlerio garbintojo. Visi jie iš kirčio buvo „įsitikinę demokratai“, Hitlerio idėjos priešai. Visos pergyventos baisybės turėjo atrodyti kaip piktas sapnas, netikras gandas, slogutis... (p. 233–234)

(Nežinau, gal klystu, bet šis epizodas kad ir netiesiogiai kai ką primena; 1989–1990-ų Lietuvą.)
----------------------------------------------
„Kadaise, labai seniai, man teko skaityti vokiečių pėstijos eiliniu prie Verdeno kariavusio pono Urlicho atsiminimų mašinraštį. Šie žmonės buvo įtraukti į sūkurį lygiai kaip Aušvico kaliniai, tačiau virš jų kančios ir mirties užsivėrė užmaršties vandenys“, – rašė Czesławas Miłoszas Abėcėlės gabaliuke, pavadintam „Anus mundi“ (vertė Vytautas Dekšnys, 2012, p. 46). Gražiai pasakyta: „užsivėrė užmaršties vandenys“, ir teisybė; Miłoszui atrodė, kad jie užsivėrė virš Pirmojo pasaulinio karo aukų, o virš Antrojo – ne; regis, užsiveria jie ir virš praėjusio amžiaus vidury vykusių tragedijų; tik salų, į kurias susirenkama atlikt privalomųjų atminties pagerbimo ritualų dažniausiai kartą per metus, ar apsilankoma turistiniais tikslais (buvau-mačiau), likę; vis randas „aktualesnių“ dalykų, kuriuos tarsi privalu laikyt galvoje; bet kartkartėm prasiveria vandenys (tereikia atsiverst knygą).
Štai dviejų Klaipėdos krašto lietuvių, greičiausiai kaip ir Grigolaitis apkaltintų „priešiška veikla, nukreipta prieš Trečiąjį Reichą“ (kitaip sakant, „tėvynės išdavyste“, nes visi gimusieji Vokietijai prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausiusiose žemėse buvo savaime laikomi jos piliečiais), gyvenimų finalai:

[...] tokiose sąlygose daug suimtųjų netekdavo vilties nei jėgų toliau beeiti tuo erškėčiuotu keliu ir pasiryždavo nusižudyti. Dar 1943 metais buvo atvežtas iš Klaipėdos krašto ūkininkaitis Puodžius, apie 27 metų amžiaus. Keletą savaičių pabuvęs stovykloje, jis buvo paskirtas į Klinkerio komandą. Greit sužinojome, kad jis ten šokęs į vielas [kuriomis tekėjo elektros srovė] ir žuvęs.
     Kitą klaipėdietį, K. Boniną, smogikai žiauriai nukankino. Mat, jis rašinėjo lietuvių spaudai ir smogikai jam dėl to baisiai keršijo. Stovykloje jis dirbo vienoje statybos komandoje. Jis pateko į stovyklą vasarą. Tuokart darbas buvo dirbamas bėgom. Tik 1943 metais ta tvarka buvo pakeista. Tai buvo be galo didelė lengvata, nes bebėginėdami suimtieji daugiausia nusikankindavo. Boniną pastatė cemento krauti. Su cemento maišu reikėjo bėgti, o maišą padėjus, vėl bėgom atgal. Smogikai nuolat stovėdavo ir žiūrėdavo, kad nė vienas neitų lėtai. Cementas apdengė ne tik drabužius, kurių pakeisti nebuvo galima, nes kiekvienas suimtasis teturėjo vieną rūbų eilę, bet apklojo ir odą. Nuo prakaito sušlapusi oda prisitraukė dulkių ir pradėjo trūkinėti. Visas jo kūnas apteko žaizdomis ir votimis, o drabužiai sulūžinėjo ir tik skiautais bekabojo ant kūno. Žaizdas perrišti ambulatorijoje buvo galima tik vieną kartą savaitėje, būtent, sekmadienį. Kada suimtieji veždavo vežimėlius, smogikas atsistojęs ant vežimėlio kapodavo bizūnu, jei suimtieji ne gana greitai bėgdavo. Be to, jį įversdavo kelis kartus per dieną į vandens baką. Smogikas jam liepdavo atsistoti prie vandens bako ir priėjęs taip kirsdavo į veidą ar spirdavo į pilvą, kad jis aukštielninkas įvirsdavo į vandenį. taip kankino Boniną kelias savaites. Jis nuolat silpnėjo ir pagaliau griuvo. Nuvestas į ligoninę, greit mirė. (p. 132–133)

Karolis Bonynas yra Lietuvių enciklopedijoj (t. III, p. 127; žr. dešinėj). Tiek pat ir Mažosios Lietuvos enciklopedijoj (t. 1, p. 192).
Trimite (1940-01-25, p. 20) pranešant apie jo mirtį (esą Berlyne) sukonkretintas žurnalistas – „ilgametis lietuvių leidžiamų vokiečių kalba Klaipėdoje laikraščių redaktorius“. Mini Boniną ir Mikas Šlaža: nurodydamas kitas mirties aplinkybes ir kad tai atsitikę 1939-ais prieš Kalėdas (p. 35). Bet Šlaža, kaip ir Grigolaitis, tuolaik Sachsenhausene nebuvo.
Mirusiųjų konclagery sąraše radau: Bonin, Karl, born 22.05.1882, Schlochau in Ostpommern, died 18.01.1940, prisoner number(s): 865. Greičiausiai – tas pats žmogus?
Ūkininkaičio Puodžiaus MLE nėr, yr tik du ūkininkai Puodžiai, tinkantys nusižudžiusiajam į tėvus –  Jonas iš Urbikių (Klaipėdos aps.) ir Mikas iš Šilmeižių (Šilutės aps.). (Minėtam sąraše pavardės, panašios į Puodžius, neradau; gal pražiopsojau.)
LGGRTC rengia ir leidžia daugiatomį žinyną, kuriame fiksuojami ištremtieji irba atsidūrusieji sovietiniuos konclageriuos; vargu ar realu tikėtis, kad kas nors panašaus atsiras ir apie nacių režimo aukas. Kelis žinom, ir gan?

(757) Tarp kitko: apie iliuzijas

Balio Sruogos gimtuosiuos namuos Baibokuose norima atnaujint memorialinę ekspoziciją. Paprašė, kad šį tą nuskenuotumėm iš rankraščių. Be kita ko, ir skaudųjį laišką Petrui Cvirkai, rašytą 1946-ų liepą iš Birštono, kuris pirmąkart buvo paskelbtas 1988-ais Pergalėj, įdėtas ir rinkinin Rašytojas pokario metais (1991).
Dar kartą perskaičiau.
Sruogą apėmusi desperacija. Ir kūrybinė, ir egzistencinė.
-----------------------------------------------------------------------------------------
Per du mėnesiu parašyto Dievų miško „‘svarstymas’ užėmė 12 mėnesių – ir dar ne galas! [...] mano kritikam mano medžiagos pakanka, tik jie mano, kad ‘kitiem’ per maža, atseit, jie vieni razumni, o kiti – durniai. Ne! Aš tokios pažiūros negaliu laikytis, man visi skaitytojai razumni.“ — Šitas Sruogos minties pasažas pasufleravo, kaip turėtų būt formuluojamas po karo dominavęs reikalavimas rašytojams: turi rašyt taip, kad ir durnam būtų aišku, ką nori pasakyt; vaizduoti negana, turi dar ir paaiškint, kaip tas vaizdas turi būti suvokiamas. (Prisiminė sov. kariuomenėj [ir ne tik] anais laikais populiarus posakis: „Для особо тупых повторяю: etc.“ – Kad visiem viskas būtų aišku, – štai ko reikalauta iš literatūros stalinmečiu.)
-----------------------------------------------------------------------------------------

Ech! Pernai rudeniop ir žiemą buvau atgijęs. Buvo atsiradę kūrybinių jėgų, kokių seniai nebeturėjau, – Pats gerai žinai dėl ko: atėjo žydrumas, atėjo Žydrioji į mano dvasią. [Neįmanoma „konkrečiai“ įvardint jausmą, kuris ištinka vyrą (susituokusį, žmona pora trejetu metų jaunesnė), kai jam 50+, – merginai, kuriai 20+ ir kuri norom nenorom primena dukrą; įmanoma tik pasitelkus lit. priemones.] Bet ir čia likimas pasityčiojo [...].

Viešnelė Žydrioji – Aldona Daugėlaitė (*1923; [Sruoga *1896]), ketvirtakursė medicinos studentė, atlikusi praktiką Birštone, buvo suimta 1946-ų kovą, kaltinant, kad, su kitais, teikė „sanitarines medžiagas“ partizanams. Per teismą prisipažino tai dariusi. – Sruoga pradžioj tikėjosi esąs „pajėgus“ ją išlaisvinti (rašė laiškus Justui Paleckiui ir kt.; po to tikėjosi, kad pavyks padaryti taip, kad liktų Kauno darbo lagery; nieko neišėjo, kaip ir turėjo neišeit: Žydrioji atsidūrė Vorkutoj; Lietuvon, jau kaip Mikailienė, grįžo tik 1957; gyveno Kaune). – Žydrioji apie Sruogos mirtį (1947-10-17) sužinojo dar laikoma Kaune, darbo lagery, – pamatė laikraštį su nekrologu (Lietuvoj vis dėlto užtruko / buvo užlaikyta).
(Tikimybė, kad ims ir paleis Žydriąją lyg niekur nieko, jei tik kas Didelis ims ir užtars žodį, juk buvo lygi tikimybei, kad ims ir išleis Dievų mišką, koks jis parašytas. – 0,000001 [nežinau, kiek nulių po kablelio turi būt].)
-----------------------------------------------------------------------------------------
Kad ir kas, kad ir kaip, vis tiek žmogaus galvoj ima ir prasikala vilties daigas; kvailas, naivus; iliuzija:

Aš niekuomet jokiai partijai nepriklausiau, į jokius partinius rėmus netilpau, buvau poetas visiem lietuviam. Jei būčiau jau nusprogęs, toks ir pasilikčiau. Kam bus naudos, jei senatvėje susiaurėsiu?
O, sakyk, kas būtų, jei Vyriausybė ir Partija [sic! – Sruoga sukeičia dėmenis vietom] žiūrėtų į mus, turinčius virš 50 metų, kaip, pavyzdžiui, į išmirštančios zubrų giminės paskutinius palikuonis? Vis tiek mes jau greit mirsime. Vis tiek mes jau jokioje prieštarybinėje veikloje nedalyvausime, vis tiek prieš tarybinę santvarką nieko nerašysime. Jeigu leistų mum rašyti kartais šį tą ir „ne pagal liniją“, šį tą saviškai, individuališkai, mūsų pačių atsakomybe prieš ateitį? [Vargu ar reikia čia įterpt, kad savaime suprantama; neleistina!, bent stalinmečiu.] Nuo to niekam nieko bloga nepasidarytų, tarybinei santvarkai nepakenktų gi! O nauda – propagandinė! – būtų didelė. Visiem būtų aišku: – Va, Tarybų santvarkoj gyvena ir kuria poetai visiem lietuviam! Tarybų santvarka juos priglaudžia, juos remia! Visos kalbos, kad Tarybų santvarka rašytojus gvoltavoja, – yra tuščias prasimanymas, yra tiktai piktas šmeižtas!
Šitokią išimtį padaryti išmirštančiai stumbrų giminei – būtų išmintingas žygis visais atžvilgiais – ir kūrybiniu, ir politiniu, ir propagandiniu.
Įtakingas dabar vyras esi, – pagalvok apie tai.

Gal Cvirka apie tai ir pagalvojo. Nieks to negalėtų patvirtint ar paneigt. Ir numirė 1947-05-02 (neparašęs pirmojo lietuviško romano pagal soc. realizmo principus).
Kas išgelbėjo Sruogą nuo iš(si)gvoltavojimo? – Mirtis. – Kito atsakymo nėr/nerandu.

(613) Užparaštė, xci: beviltiškas pasvajojimas

prof. Balys Sruoga
Leo Kagano šaržas
Sekmadienis, 1933-02-12, p. 1

Pirmuose keturiuose š.m. Metų numeriuose paskelbtos šešios dešimtys Balio Sruogos laiškų žmonai Vandai Daugirdaitei-Sruogienei ir dukrai Daliai iš Stutthofo (pirmos dvi porcijos prieinamos jau ir internete: publikaciją parengusios Neringos Markevičienės įvadas; nr-y 1-am, nr-y 2-am). Laiškų vertimai ištisai skelbiami pirmąkart (originalai dar niekur neskelbti).
Originalai rašyti vokiškai (nes Stutthofo koncentracijos stovykloj nebuvo cenzoriaus, mokančio lietuviškai);  (at)versti į lietuvių kalbą žmogaus, kuris bene geriausiai pažinojo Balį Sruogą (ne tik kaip žmogų, bet ir kaip rašantį žmogų, ergo, jo stilių), – žmonos; jinai ir būtiniausius paaiškinimus pridėjo (ypač vertingi ezopinės kalbos – kad konc. lagerio cenzorius nesuprastų – „vertimai“). Dvigubai vertinga publikacija.

Jei kas paklaustų: tai ką tikrai įdomaus / egzistenciškai vertingo esi perskaitęs šiais [2014] metais? – nedvejodamas atsakyčiau: pirmiausia Sruogos laiškai iš Stutthofo.
Jei ir jūs perskaitėt/perskaitysit šią publikaciją, galbūt ir ir jums kils tokia mintis: va jei būtų galima perskaityt ne tik Sruogos laiškus, bet ir žmonos bei dukters laiškus Sruogai Stutthofan! – tai būtų toks non fiction kūrinys, kurį pagal moralinį poveikį drąsiai būtų galima gretinti su paveikiausiais pasauly žinomais šio žanro tekstais.
Sruoga savo laiškuos prašo ne siuntinių su lašiniais (labai ačiū už juos) ar taboka (labai labai ačiū), bet pirmiausia laiškų, nes „[k]iekvienas Tavo laiškas yra man kaip šventadienis!“ – Konc. lagerio šventadieniai – kas nenorėtų žinot, kas tai yra? – Kita vertus, jau kai žmona su dukra atsiduria Vokietijoj, vis prašoma: aprašyk, Vanduk, kaip atrodo aplinka, kurioj jūs gyvenate, – kad galėčiau įsivaizduoti esąs kartu su jumis; rašytojo vaizduotei reikia apmatų/apribų; ir jis juos gauna, kaip galima spręst iš tolesnių laiškų; santykiai su Dukra: irgi pakimba teperskaičius Tėvo žodžius; etc.
Kaip prasminga būt perskaičius visą susirašinėjimą, o ne tik Balio Sruogos laiškus žmonai ir dukrai! – Deja.

Iki Stutthofo konc. lagerio evakuacijos į Oldenburgą 1945-ų pradžioje žmonos ir dukros laiškai turėjo būt Sruogos žinioj. Ar kas nors galėjo uždraust juos pasiimti su savim? Vargu; juk cenzorius jau buvo peržiūrėjęs. Pasiėmė? Greičiausiai taip, nes tokių dalykų negali žmogus užmiršt pasiimti. Bet: ar jie buvo toj pačioj kuprinėj, kaip, tarkim, lagery parašytos dramos, kurias (iš)nešė bambizas nuo Biržų Jonas Šernas? Galima spėt – taip grubiai, žiauriai, kad žmonos ir dukters laiškai buvo ne kartu su kūrinių rankraščiais, o atskirai; ir pasimetė kažkur pakeliui – pakeliui link gyvybės; ir niekas niekur nemini jų, tų laiškų, žmonos ir dukters laiškų vyrui ir tėvui Stutthofan, likimo.
Taip maniau; šiandien dar šnektelėjau su publikaciją parengusia coll. Neringa M. – ir ji nieko nežino apie to laiko laiškų Sruogai tolesnį, po 1945-ų, likimą.