(1281) Iš popieryno, lxiv: apie Dantę ir Dostojevskį prieš 100 metų ir kt.

įmet Dantei 700, Dostojevskiui 200. Specialiai nesidomėjau publikacijom, skirtom jubiliejams. Iš to, ką skaičiau, įsiminė Tomo Rikliaus tekstas Naujojo Židinio-Aidų nr. 6 apie Katalikų Bažnyčios požiūrį į Dantę (perpublikuotas 15min.lt), slunkius būdamas neprisiruošiau rugsėjį pasižiūrėt Giedriaus Kazimierėno tapytų Pragaro ir Skaistyklos giesmių; įdomu buvo skaityt Monikos Bertašiūtės-Čiužienės pokalbį su Dagne Beržaite apie Dostojevskį ir jo kūrinių vertimus į lietuvių kalbą (VU doc. manymu, „geriausi – L. Žukausko vertimai“; čia tikriausiai korektūros klaida, turėti omeny Leono Žurausko; o aš įsivaizdavau, kad Motiejaus Miškinio, išvertusio Brolius Karamazovus (svarbiausią D. romaną šalia Biesų), be to, ir rašęs (tarkim, Didžiųjų rašytojų siluetuos), ir kalbėjęs apie Dostojevskį: jo paskaitos VU karo metais apie D. daugeliui būsimųjų žemininkų gerai įsiminė. — Bet nėkart nepastebėjau, kad rašant apie Dantę būtų paminėtas Dostojevskis, o rašant apie Dostojevskį – Dante, t.y. kad būtų užfiksuotas koks nors santykis, kokia nors sąsaja tarp šių kūrėjų ar jų kūrinių.

— ir prisiminiau Vydûną (iš jo diplominį rašiau, net Vydūno draugijai jos gyvavimo pradžioj priklausiau; kai dirbau „Vagoj“, buvo pasiūlę sudaryt jo rašinių apie literatūrą knygą serijai „Kritikos biblioteka“; dėtinų sąrašą buvau susidaręs, daugumos kopijas jau turėjau, pavadinimo kelis variantus sugalvojęs, pvz., dabar juokingai skambantį Už dvasingąjį meną; šį pavasarį tvarkydamas popieryną radau tą aplanką, makulatūron išmečiau peržiūrėjęs, tik kelių tekstų kopijas pasilikau, tarp jų – rašinių apie Dantę ir Dostojevskį, paskelbtų vienas po kito paties prirašomam laikrašty tautos dvasiai tvirtinti Darbîmetis – 1921, nr. 4, p. 22–26).

Dostojevskio dar tik šimtmetis tada minėtas; Vydûnas buvo vokiškai skaitęs du jo romanu: Raskolnikoff (t.y. Nusikaltimą ir bausmę) ir Die Brüder Karamasoff; ir užfiksavo sąsają [cituodamas Vydûno vartotas grafemas pakeičiu dabar mum įprastom]:

... šiais metais, kuriuose atsimename Italos poeto Dante, Dostojevskis mano akyse rodosi vis šalia Dantės. Bet tik taip ilgai, kaip skaitai „Pragarą“. Beveik visas gyvenimas, kurį jis mums rodo, yra gyvenimas pragare. Visas Rusijos žmonių kančias jis supasakoja. O taip gyvai, kad ir skaitytoją kuone įtraukia į tą pragarą. Bet nėra tat, apie ką jis kalba, apskritai pragaras, bet atskirasis Rusų tautos pragaras. Sako, Dostojevskis būk paeinąs iš Lietuvių. Nieko tai nereiškia. Jis, gal kaip niekas kitas, parodo Rusų kankyklą, Rusų žmones su visu jų vargu ir visais juos kankinančiais velniais. Ir ką jis numano apie kelią dangun, apsivalymo kelią, yra Rusų kelias. (p. 26)

Taip, jaučiu silpnybę visokiom sąsajom, nors gal ir ne kažin ką iš jų galima išsunkt. — Jei jau pradėjau, dar apie vieną. Bernardinai.lt minėdami Dostojevskio jubiliejų paskelbė publikaciją „Dvasinis artumas: Vytautas Mačernis ir Fiodoras Dostojevskis“ – įvadas + ištrauka iš Aldonos Ruseckaitės romano Dūžtančios formos, kur pasakojama, kaip VytM ėmėsi skaityt rusiškai Brolius Karamazovus; yra Ruseckaitės tekste toks gabaliukas:

Galop 1941 metų sausio septynioliktą dieną užrašomi pamąstymai apie patį Dostojevskį, nors romano dar perskaityta ne taip daug, tačiau asociacijų jau randasi. Dostojevskis – keistas menininkas. Jį galėčiau pasiaiškinti sau tik tokiu palyginimu. Jo menas, tai pavasario dienos dangus, kur labai daug debesų, juodų, tamsių, pilkų. Bet jie visi bėga per dangų, nesustoja vietoj, kartais pro debesis ištrykšta spinduliai, apšviečia laukus, …saulė mūsų laukiamu skaistumu pažiūri žemėn. …Į darželius atbėga vaikai ir susėdę žarsto kvepiančias dar drėgnas smilteles. Ir seka ilgas saulėtas pavakarys, visur taip šviesu ir jauku… taip gyva ir džiaugsminga… Vargu, ar kas kada būtent taip suprato tamsųjį Dostojevskį.

Vargu, ar kas kada ≈ [greičiausiai] niekas niekada (na kaip praleisi progą įžvelgt unikalumą?). — Nežinau, ar galėjo būt Mačernis skaitęs Vydûno rašinį apie Dostojevskį (Telšių gimnazijos bibliotekoj Darbîmetis galėjo būt, čia Vydûnas 1920–1923 nuolat lankydavosi), bet faktas toks: debesys ir dangus jau buvo pasitelkti prieš beveik 20 metų, 1921-ais:

... Dostojevskis duoda savo veikalams ypatingą žmoniškumo pagrindą. Berods jo žmoniškumas kaži-kur toli randasi, kaip už debesų dangus, kurs tiktai kartais matomas. (p. 25)

Gal šį palyginimų sąsaja ir atsitiktinė; greičiausiai atsitiktinė. Bet šiaip – įdomus dalykas. Tik įdomus dalykas?/.

P.S. Jei kas užkibtų už šitos temos, VU leistoj Literatūroj (nr. 51(2), 2009, p. 41–58) buvo labai išsamus Margaritos Varlašinos str. „Teigiamo santykio su Dostojevskio kūryba problema: Vydūnas“.

(1220) Visiškai tarp kitko: šis tas iš pablūdinėjimų

lūdinėjimai – taip vadinu tai, kuo kartais užsiimu. Dingt galvon pirmas žingsnis, ir leidies tolyn be jokio tikslo, be jokio plano.
Štai pavyzdys, iš pernai. Reikia pagooglint: bronius krivickas. — Ir radau powerpointu padarytą dalyką „Mačernis – mokinys ir studentas“. Radau todėl, kad prie vienos nuotraukos, to dalyko 13-tan puslapin įdėtos (žr. dešinėj), parašyta:

Literatūros vakaras Panevėžyje. B. Krivickas – paskutinėje eilėje trečias iš dešinės. V. Mačernis sėdi antroje eilėje iš kairės antras. Apie 1938 m.

Ne Krivickas tas jaunuolis, tik šiek tiek panašus, tikrai ne Bronius Krivickas. Bet tikrai šalia Mačernio, pirmas iš kairės, Paulius Drevinis; trečioj eilėj trečia iš kairės – Pranutė Aukštikalnytė, o pirmos eilės vidury – Kazimieras Vasiliauskas.
Dzingt: pala, ar nėr šitos nuotraukos Mačernio Po ūkanotu nežinios dangum? Yr, p. 451: būsimasis monsinjoras neįvardintas, bet nurodyta, kad paskutinėj eilėj antras iš kairės J. Stasiūnas. Jonas Stasiūnas, tas operos dainininkas? Pasirodo, taip. Tik ne antras, o trečias iš kairės. Radau jo šimtmečiui (gimęs 1919-ais) parengtą virtualią parodą, kurios vienam skyriuj pridėta nuotraukų iš mokslų Panevėžio gimnazijoj laiko. Antras iš kairės viršuj – Aleksandras Petkevičius, pirmas iš dešinės toj paskutinėj eilėj – Algirdas Kuzma. Aukštikalnytė, Stasiūnas, Petkevičius, Kuzma – Panevėžio gimnazijoj veikusios Julijono Lindės-Dobilo meno kuopos nariai; vienas iš kuopos globėjų buvo muzikos mokytojas Mykolas Karka, ir pakreipęs Stasiūną į dainininko kelią. O centre sėdintis kunigas – Alfonsas Sušinskas Adolfas Stašys [ačiū, Brone, už patikslinimą].
Strykt: pernai buvo ir Pauliaus Drevinio šimtmetis; ta proga Biržų Jurgio Bielinio biblioteka išleido knygą Ieškok tik širdies..., kurioj jo poema Baltasis miestas ant Baltosios upės kranto, parašyta 1953–1954-ais Irkutsko srity, ir 1949–1956-ais iš tremties rašyti laiškai Teodorai Grudzinskaitei, su kuria kartu mokės Biržų gimnazijoj (paskui mokės Tauragėj, buvo tos gimnazijos Maironio meno kuopos pirmininkas, baigė gimnaziją Panevėžy); knygoj pabaigoj – bibliografija, o joj užfiksuota ir tokia pozicija:

Žemaičių moksleiviai pas aukštaičius: [Panevėžyje įvyko moksleivių dainos, muzikos ir literatūros vakaras, kuriame dalyvavo P. Drevinis] // Žemaičių prietelius. – 1938, bal. 27, p. 8.

Gerai, kad yr epaveldas. Štai tas straipsniukas →
Nežinau, gal dar ir per silpnas pagrindas, bet būčiau linkęs tą nuotrauką datuot 1939 IV 22 (Mačernis joj – bebaigiantis VIII klasę; plg. su jo nuotrauka pirmakursio, 1939-ų pabaigoj daryta). Jei su Alfa Sušinsku, tai gal čia tam vakare dalyvavę ateitininkai?
Op šonan: Umbračiūnas = Umbražiūnas ar Umbražūnas? (Kad Zigmas, tai aišku.) Kapočiaus enciklopedijoj Umbražiūnas; JAV lietuviuose (t. II, p. 402) – Umbražūnas (Umbrazunas), bet po nuotrauka Umbražiūnas. *1919 V 24 Sedoj, 1941–1944-ais studijavo VU Humanitarinių mokslų fakultete. Kada miręs? 2007 III 15.
Googlindamas zigmas umbražūnas radau jo tekstą, kuriame minimi Mačernis, Krivickas, Indriliūnas, Mykolaitis-Putinas, Motiejus Miškinis, – Draugas, d. II, 1974 X 26, p. 3, 4. Nebuvau iki tol skaitęs šitos apybraižos; porą gabalų perkeliu šitan įrašan su digresijom:

Rudens numirę lapai
Apybraiža apie neužbaigiamą kelionę

Ir vėl krinta rudens numirę lapai. Žvelgi į medžių viršūnes ir matai, kaip pajuodę debesys plaukia pavargusios saulės šviesoje, auksiniai, raudoni, bemirštantys lapai, plasnodami šiaurės vėjuje, driekiasi į mirties kilimą. Tiek daug numirusių lapų. Beveik visur juos vadina rudens lapais, bet prancūzai juos vadina – les feuilles mortes – numirę lapai. Ir man tas pavadinimas arčiau prie širdies. [Su taip besivadinančio Jacques’o Prévert’o eilėraščio žodžiais yra daina; lietuviškas dainos pavadinimas „Auksiniai lapai“; Prévert’ą į lietuvių kalbą vertė Neringa Abrutytė, reiktų pasižiūrėt, ar rinktinėj Puokštė = Le bouquet (1999) yr tas eilėraštis; ar Bronius Krivickas, rašydamas pirmąjį vieno gražiausių sonetų posmą: „Mano dienos nebūtin pasvirę. / Aš keliauju rudenio taku. / Ir gryniausio aukso vainiku / Mano kaktą puošia lapai mirę“ turėjo minty prancūzišką kontekstą? Vytautas Kubilius yr rašęs, kad ir nebūtis, la néant, lietuvių poezijon atkeliavusi iš ten, iš Baudelaire’o. Tomas Taškauskas neseniai gvildeno šitą sonetą ir eilėraštį „Rudenio lygumose“ (Metai, 2019, nr. 11), – bet apie galimą prancūzišką kontekstą nieko, nors verčia iš prancūzų; gal tai būtų pritempimas?]
Židinyje spragsi ugnis, ir beveik tamsiame kambaryje vos įžiūrime kits kito veidus. Gal ir geriau. Kiekvienas esame paskendę tolimose mintyse ir kone šnabždėdami pasakojame praeitin nuėjusių dienų prisiminimus, o, regis, tik vakar tai įvyko. [Pamėginau įsivaizduot, kas kartu su Umbražūnu galėtų sėdėt prie to židinio. Paulius Jurkus, Julija Švabaitė... – aišku, tik spėju; visai galimas variantas, kad vieno žmogaus atsiminimai išdalinti įsivaizduojamiems pašnekovams.] / [...]

– Man šis vakaras primena paskutinį vakarą tėvynėje,– pradėjo kitas.
Frontai jau braškėjo ir tik Žemaitija buvo dar lyg niekieno žemė. Visi laukėme stebuklo. Bet jo vis nebuvo.
Vieną vakarą Mažeikiai jau degė. Sunku buvo apsispręsti – trauktis ar nesitraukti? Iš visų pusių griaudė artilerija, miestas žioravo, dangus buvo pilnas „lempų“ ir lėktuvų ūžesio.
Bet kažkaip, net nė negalvodami, pajudėjome su apkrautu vežimu Sedos link. Mūsų namai ir nuogi medžiai soduose, vėjų blaškomi, lyg siaubu stūksojo ugnies ir liepsnų pašvaistėje. Mačiau, kaip motina su baime ir gailesčiu žvelgė į paliekamus trobesius, laukus, paliekamus vienišus gyvulius toje griausmingoje naktyje.
Ūmai viskas palengvėjo. Nieko nebebuvo gaila. Sudiev namai, sodai ir laukai, kur prabėgo jaunystė. Nors kalbėjome, kad netrukus sugrįšime, bet lyg jaučiau, kad tų namų daugiau aš jau nebematysiu, greičiausiai niekados.
Visą naktį švietė lėktuvų mėtomos „lempos“. Iš visų pusių nuolatos tarška kulkosvaidžiai, girdisi granatų sprogimai ir artilerija. Kelias pilnas besitraukiančių žmonių ir kariuomenės.
Auštant pasiekiame Sedą, kur jau radome daug vyrų, kasančių apkasus, jų tarpe kelis mokyklos draugus. Kalbamės valandėlę. Ką daryti? Likti ir lįsti į apkasus? Vyrai net švilpauja, savimi pasitikėdami.
Mūsų vežimas nurieda Grūstės link, o aš vis galvoju, ką daryti?
Nuovargis kamuoja, vos laikausi. Manau, nueisiu iki Grūstės pas gimines ir, kiek pailsėjęs, sugrįšiu.
– Iki pasimatymo, bičiuliai!.... – tariu, tvirtai tikėdamas, kad sugrįšiu. Bet iš tiesų širdyje jaučiu kartų nerimą, liūdesį ir jausmą, lyg būčiau pilnas panikos ir baimės. Skubiai pradedu žingsniuoti Grūstės link, kuri yra maždaug už kokių keturių kilometrų.
Jau pusiaukelėje prapliumpa artilerija, prasideda tikras pragaras, lyg pametę galvas, besitraukiantieji palieka vežimus, mantas ir lekia kas sau per laukus, per šlamančius, numirusius lapus.
Apkasuose pasilikę mokyklos draugai žuvo. Žuvo daug gerų vyrų. Žuvo prie savo namų jaunų dienų kaimynystės ir studijų draugas poetas Vytautas Mačernis. Su juo tik kelias dienas prieš mirtį kalbėjome apie jo „Vizijas“ ir astronomiją. Sakė, kad jį tiesiog jaudina erdvių, žvaigždynų ir šviesmečių begalybės. Po kelių dienų jis ir iškeliavo į tas erdves ir žvaigždynus.

– O, Dieve, kiek daug mūsiškių žuvo, – prabilo kitas. Pamenate Moniką Daunytę, poetę ir Vilniaus radijo pranešėją. Ji žuvo tą vakarą, kai bombardavo Mažeikius. O už metų kitų žuvo ir Mamertas Indriliūnas su Bronium Krivicku. Atsimenate, kaip Bronius svajojo pamatyti kada nors Kaliforniją? Kartą literatų susirinkime, Vilniaus universitete, jis skaitė novelinę apybraižą apie Kaliforniją, kurioje buvo tiek daug saulės, svyravo palmės Pacifico krantuose ir buvo žodžiuose taip daug žmogiškos šilimos ir meilės. Pabaigoje skaitymo net pats profesorius Putinas-Mykolaitis, kurį mes taip gerbėme ir visu nuoširdumu mylėjome, pasveikino Bronių. Bet Krivicko stiprybė buvo dramaturgija. Ir, jei ne ankstyva partizano mirtis, šiandien lietuvių literatūra turėtų pirmaeilį dramaturgą. [Jo dramos Pušis ant kalno teksto taip ir nepavyko rast. Kai nėr teksto, tai gali prisigalvot visokių dalykų. Prof. Vanda Zaborskaitė 1989-ais prisiminė, esą Balys Sruoga per Teatro seminarą kritikuodamas stebėjęsis, „kad toks jaunas žmogus parašęs tokią tradicinę dramą, kurioje esą tiek štampų, tiek konvencionalumo. Atsimenu, jis išjuokė sceną, rodos, finalinę, kurioje herojus žvelgia į tolumas, delnu prisidengęs akis (taip buvo pažymėta remarkoje)“ (Sietynas, nr. VII, p. 69). — Jei gerai prisimenu, tai vienintelė konkretybė, tas į tolumas žvelgiantis herojus, iš Pušies ant kalno (kitų atminty tebuvo likę, kad Sruoga Krivicko dramą sukritikavęs todėl, kad Krivickas Sruogos Kazimierą Sapiegą sukritikavęs). O galbūt Krivickas buvo prisiskaitęs Maeterlincko ar apie jo dramas, gal jam atrodė, kad vad. laukimo dramos modelis, statiškojo teatro samprata labiausiai tinka išreikšt tam, kaip jaučias žmogus? Juk ir apie Maeterlincko dramų personažus galim sakyt, kad jie shematiški, greičiau kokios pasaulėjautos atstovai, o ne konfliktiški, ieškantys individai; kažkokia fatališka jėga, stipresnė už žmogų, yra jo dramų pagrindinis veikėjas; personažai greičiau jau vadintini veikiamaisiais, o ne veikiančiaisiais. — Aišku, tai tik šiaip paspėliojimas.]
Mamerto Indriliūno stiprybė buvo literatūros nagrinėjimas ir mokslas. Šiandie be jokios abejonės turėtume didelį literatūros istoriką ir mokslininką. Prie nagrinėjamo dalyko jis prieidavo ne tik su giliu veikalo pažinimu ir mokslišku bei teoretišku pasiruošimu, bet ir su didele meile veikalui ir autoriui. Aš niekada nemačiau Mamerto supykusio, surizgusio [= suirzusio?] ir nekantraus. Tikriausiai jis ir žuvo pokario metų kovose su šypsena savo veide.
Anų metų tie literatūriniai susirinkimai būdavo lyg kokios šventės, toli gražu ne kokios formalios paskaitos. Į jas ateidavo ne tik Vilniaus universiteto humanitarai, bet ir iš kitų fakultetų, kuriems buvo įdomus ir mielas grožinis žodis. Profesoriaus Putino-Mykolaičio dalyvavimas tose literatūrinėse popietėse teikdavo joms orumo ir kone šventinės nuotaikos. Įsisiūbavus nuomonių pasikeitimams, profesorius viską kažkaip gražiai išlygindavo.
Mes taip pat labai gerbėme ir mylėjome Motiejų Miškinį. Ar tai buvo Gogolis, ar Dostojevskis, jis mums parodydavo šiuos milžinus ne vien tik kaip rašytojus, bet ir kaip gyvus žmones.
Kartą užklupome Motiejų Miškinį literatų mėgiamame „Žaliajame Štralyje“ prie Šv. Jono bažnyčios. Ir reikėjo tik trumpai klustelėti, o jisai mums ten dėstė beveik keturias valandas, kaip iš tikrųjų pažinti gerą literatūros mylėtoją. Aišku, daug yra ženklų, kurie daugiau ar mažiau tikrus mylėtojus parodo. Bet yra vienas ypatingas. O kas tas ypatingas? Tikras mylėtojas, girdi, daugelį eilėraščių, net ištisus romano puslapius išmoksta mintinai. Tad nenustebome, kad Motiejus Miškinis paskaitose ilgiausias citatas iš nagrinėjamo veikalo pildavo be knygos. Tik jis buvo per kuklus, kad pats girtųsi, o kalbos ėjo, jog Gogolio „Mirusias sielas“ jisai mokėjo visas perdėm mintinai.
– Dabar karo metas, ir daug kur nėra šviesos, pavyzdžiui, traukiniuose. Sėdžiu kur kampe ir mintyse „skaitau“ mano mėgiamus pasažus.
Nenuostabu, kad Motiejus Miškinis buvo meistriškas šedevrų vertėjas lietuvių kalbon.
Ir ne vien literatūriniai susirinkimai sutraukdavo tiek studentų ir šviesuolių net iš miesto. Plūsdavome būriais ir į Sruogos dramos seminarus, ir į daugelio pamiltas Karsavino, Sezemano ir daugelio kitų profesorių paskaitas. Jų gili išmintis ir tikras humaniškumas dar ir dabar mus tebešildo. / [...]

Dar apie nuotrauką (2020 IX 4) Ta nuotrauka yra knygoj Širdies neatskiriamasis: monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mūsų atsiminimuose (sudarė Onė Baliukonė, 2002), p. 48; parašas: Ateitininkų suvažiavimas Panevėžyje 1938 m. (ir nurodyta, kur KazV ir VytM).

(1176) Užparaštė, cliv: „Mein lieber Gott! Das ist ein Lied, das sind die Stimmen!“

Įrašo inspiracija – iš popieryno. 1992–1995 metais Lietuvoj medžiagą daktaro disertacijai iš kultūros antropologijos rinko Corrina Snyder (apsigynė 1997-ais Columbijos universitete New Yorke). 1993 V 7 Šiaurės Atėnuos buvo Solveigos Daugirdaitės pokalbis su ja „Darsyk apie lietuvius“ („Gatvėje kartą sutikau pažįstamą, kuris ėjo su kažkokiu vyriškiu. Aš pasisveikinau, o jis atsisukęs į tą vyriškį: ‘Tu žinai, kas ji tokia? Ji yra Škėmos anūkė’. Lyg neturėčiau nei vardo, nei pavardės, o būčiau tik anūkė. Ir to vyriškio jis man nepristatė, tai jam nerūpėjo. Buvo svarbu tik tai, kad jis pažįsta Škėmos anūkę.“ Čia jos internetinis puslapis; čia nesenas pokalbis.) — Paklausta, kuo skirias etnologija JAV ir Lietuvoj, CorSn pasamprotavo:

Amerikoj [etnologai] neapsiriboja faktų, tarkim, pasakų, rinkimu ir skelbimu. Amerikoje domimasi, kodėl žmogus tą pasaką seka, ar klausytojams patiko, ką pasaka mums nurodo apie kultūrinę situaciją, kurioje yra sekama. Folkloras yra tai, kas vyksta dabar, o ne vien tai, kas buvo praeity. (p. 3)

Ne, nieko tokio iš klumpių verčiančio nepasakyta, tiesiog: skaitydamas šiuos sakinius vėl prisiminiau Motiejų Miškinį, jo rašinį „Be antraštės“, iš kurio jau citavau apie Vienažindžio „Sudiev, kvietkeli“ (beje, atsirado tas rusiškas romansas). Yra tame tekste dar vienas pasakojimas, apie dainą, kurios žodžių MotM-niui nepavyko iškrapštyt nei iš savo, nei iš aplinkinių atminties; bet kiek pripasakota apie tai, kas, CorSn nuomone, turėtų domint etnologus:

Yra dar buvę mūsų krašte dainų, kurių nė apypilnio teksto niekas nebeatsimena. Gal tik viena kita jų nuotrupa yra išlikusi. Tokia, pavyzdžiui, kitados buvo viena labai populiari, gana plačiai dainuojama rytinėj Aukštaitijos daly, gal pradedant nuo Svėdasų bei Kamajų ir baigiant etnografinės Lietuvos pačiu pakraščiu, prie Drukšės [= Drūkšių] ir Vydžių. Tai daina, kuria, kaip yra žinoma, žavėjosi Tumas-Vaižgantas ir laikė ją nelyginant supoezintu sėlių krašto peizažo simboliu. Kažkuriame periodiniame leidinyje, atsimenu, jis yra rašęs: „Mano tėvų žemė – parūkavusių padūmavusių pakraštėlių žemė!“ Pakursyvintieji žodžiai kaip tik ir yra iš tos dainos paimti. Ją dainuodavo tiktai vidutinio amžiaus ir pusamžiai, netgi senstelėję vyrai. Tai buvo mano vaikystės ir ankstyvosios jaunystės metais vyresnės juknėniškių kartos nelyginant „monopolizuota“ daina. Dainuodavo ją vyrai, eidami didesniu būriu po dienos darbų talkininkai (dažniausiai šienpjoviai); dainuodavo eidami nuo ežero, čia nusimaudę, kartais važiuodami didesne vilkstine iš turgaus (jau kiek įgėrę), o pirmosios vokiečių okupacijos metu – veždami kur toliau, už keliolikos varstų, privalomą grūdų ar pašaro duoklę ar grįždami ją atidavę. Šitą dainą, kaip ir daugelį kitų, galima dainuoti tiktai lauke.
Deja, tiktai vieną sveiką jos sakinį beatsimenu. Prasideda ji žodžiais „parūkavę padūmavę visi pakraštėliai“, o mano atminty išlikęs sakinys yra toks:

Būtų Dievas nesutvėręs Adomo ir Ievos, Adomo ir Ievos,
Būtų likę neganytos visos rojaus pievos, visos rojaus pievos.

Pakursyvintieji žodžiai kartojami kiek pakeistu tonu. Tai teikia dainai kažkokio ypatingo žavumo.
Dabar dažnokai važinėja po periferijas, po įvairius Lietuvos atkampius ekspedicijos ir renka tautosakos pavyzdžius, žinias apie įžymesnius žmones ir kt. Gal dar galėtų tokių ekspedicijų dalyviai aptikti kur nors apie Svėdasus, netoliese nuo Vaižganto tėviškės, šios dainos pilną tekstą? Mano „kampelyje“ jo surasti man nepavyko.*
-------------------------------
* Vieną nelabai šaltą, ūkanotą 1915 m. dieną, žiemos pradžioj, tik ką truputį pasnigus, juknėniškiai (jų galėjo būti 30–40) vežė šieną ir šiaudus į vokiečių karinio dalinio pašarų bazę, esančią šiapus Degučių, šalia plento į Zarasus. Ir man teko vežti didelį šiaudų vežimą. Išvažiavus iš Juknėnų lauko į nedidelę gretimo kaimo lauko lygumą, dešinėj, rytiniame dangaus pakrašty, atsiskleidė lengvos miglos ir dar nedrąsiai švytinčios, vos patekėjusios, saulės spindulių ruoželis. Du trys nebejauni vyrai užtraukė „Parūkavę padūmavę visi pa-kraš-tė-liai“, jiems pritarė gal keliolika kitų, – ir sugriaudėjo tokia galinga daina, nuo kurios – man tada atrodė – turės pats horizontas išsiplėsti. Kas nuteikė mano kaimynus taip dainuoti? Ar tiktai ne šita plačiai išsiskleidusi panorama? Ar tik ne šitie akivaizdūs „pakraštėliai“? Du vokiečių kareiviai, gurguolės palydovai, švabai (viurtembergiečiai), ėjo pėsti. Staiga pamačiau, kad vienas jų (Karlsruhės technikos instituto studentas) ėmė bėgte bėgti. Pavijęs mano gana aukštai prikrautas roges, ūmai striktelėjo ant jų, atsisėdo šalia manęs ir tarė: „Mein lieber Gott! Das ist ein Lied, das sind die Stimmen!“ Išsiėmė iš kišenės užrašų knygelę ir pieštuką ir pridūrė: „Būkite malonus. Užrašykite nors vieną kitą šitos dainos sakinį. Vėliau kada gal išversite man į vokiečių kalbą.“ – „Aš pats moku atmintinai dainos dalį, bet išversti neapsiimu... čia reikia didelio poeto, ir dar labai gerai mokančio vokiečių kalbą. O kiekgi aš jos moku?“ Po kiek laiko, dar ilgokai pagyvenęs Juknėnuose, šitas švabas nuo Nekaro pakrantės pramoko šiek tiek lietuviškai ir bandydavo padainuoti sau vienas kokią lengvesnę lietuvišką dainelę. Įpratino mane grožėtis „Odisėja“, jos vertiniu į vokiečių kalbą... Kasdien skaitydavo balsu po vieną kitą jos puslapį. (MotM, Rinkiniai raštai, 2013, p. 151–152; cituodamas atitaisiau gabaliuko struktūrą: tai, kas rankrašty buvo kaip išnaša, spausdinant pateikta kaip pagrindinio teksto dalis)

Šitą dalyką Motiejus Miškinis rašė 1970–1971 metais; jaunėlis brolis, Antanas Miškinis, savo prisiminimų, kuriuos Rita Tūtlytė yra pavadinusi Juknėnų epu, planelį susidarė maždaug tuo pačiu metu (pirminis pavadinimas – Neįžymūs žmonės; bent man labiau patinka negu galutinis – Žaliaduonių gegužė). Pasakojimas apie dėdę Rapolą prasideda nuo tos pačios dainos (įtariu, Antanas prašė Motiejaus paieškot tos dainos, ne šiaip Motiejaus tekste atsiradęs cituotasis gabaliukas):

        Padūmavę, parūkavę visi pakraštėliai, visi pakraštėliai...
        Kad būt Dievas nesutvėręs Adomo ir Ievos, Adomo ir Ievos –
        Būtų likę neganytos visos rojaus pievos, visos rojaus pievos...

Mažas būdamas šią dainą girdėdavau turbūt visą. Jos melodija iki šiandien man liko įsirėžusi į atmintį. Dainuodavo ją tik vyrai, būriu sustoję lauke, ant kalnelio ar prie ežero. Dainuodavo pratisai, ypač antrąją frazės pusę, pakartodami. Tai savaime sudarydavo lyg ir pasikartojantį aidą. Juk, lauke dainuojant ar net garsiai šūkalojant, aidas kažkur netoliese pasikartoja...
Kai jau pradėjau suprasti sąmoningiau dainų grožį ir vertę, maniau, kad, pavyzdžiui, ši daina yra kaip ir nuosavybė tik mūsų apylinkėje – viename kitame kaime. Vėliau patyriau, kad jos gana plačiai skambėta šiaurės rytų Lietuvoje. Viename straipsnyje ir Vaižgantas yra jos porą frazių pacitavęs. Panorau visą tą dainą išmokti, bet radau jau tik fragmentus. Užrašytos dainų rinkiniuose man neteko aptikti, nors su dainų rinkiniais, rodos, neblogai esu susipažinęs. O gal pražiopsojau? Iš esmės – tai tipiška lauko daina, pirkioj dainuojamos negirdėjau. Kodėl aš apie tai kalbu? Ogi noriu tuo pasakyti, kad daina užsimiršta, numiršta, kaip ir kiti tautosakos kūriniai. (AntM, Žaliaduonių gegužė, 2005, p. 125–126)

— Ar tikrai šita daina numirė niekieno neužrašyta? – na, toks klausimas juk savaime kyla. – O gal vis dėlto yr? Ėmiau ir paklausiau coll. Vitos iš Dainyno skyriaus. Iš atsakymo:

Sveikas, Virgi.
Tavo atsiųstas brolių Miškinių apdainuotos dainos eilutes tikrinau mūsų dainų kataloge, bet teradau tik trejetą vienos dainos (vėlyvas šeimos dainoms priskiriamas kūrinys apie parsivestą jauną žmoną, kuri barama iškart verkia) užrašymų, kurių pabaigose tiesiog „prisegtos“ tos pora eilučių apie Adomą, Ievą ir nuganytas dangaus pievas. O daugiau niekur šitų motyvų (nei pradžios eilutės apie padūmavimus, nei tų kitų apie Adomą ir Ievą) kol kas nerandu nei prie literatūrinės kilmės dainų, nei prie romansų, nei prie jokių kitų...
Jei tik sužinosiu ką nors ateity, būtinai parašysiu.
Tiesa, ne vienas iš kolegų, paklausęs tų motyvų, tvirtino, kad „kažkur tikrai girdėta“. Gal per Vaižgantą? Dainų katalogas – miškas su nesutvarkytomis pamiškėmis, kuriose galima atrasti iki šiol nusistovėjusiems dainų tipams nepriskirtų dainų užrašymų. Ką gali žinoti, gal ten kur nors guli ir „padūmavę pakraštėliai“ :-)

Taigi, kol kas tiek žinių. Aišku, pirmiausia reiktų rast, kame Vaižgantas užrašęs MotM cituotą sakinį. O dėl dainos – na, turi juk kas nors ir dingt iš šio pasaulio.

Post scriptum (2023 III 30) Užvakar atkeliavo coll. Vitos laiškas, pavadintas „Baisiai senas reikalas :-)“:

Labas, Virgi.
Tu jau gal ir pamiršai, kaip kadaise manęs klausei apie vieną folklorinį motyvą: Padūmavę paūkavę visi pakraštėliai...
Nebepamenu, kam Tau jo reikėjo. Tada neprisiminiau nieko tinkamo, o, va, šįryt netikėtai užmačiau šitą motyvą našlaičių dainose. Siunčiu prisegusi Tau vieną tekstą su visais aprašais. Šitam dainos tipe tas motyvas yra dar keliuose tekstuose. Gražu... :-)

Prisegta buvo štai ši, paskelbta Lietuvių liaudies dainyno XIV tome (trečiame, skirtame šeimos dainoms; 1998, p. 476–477; našlaičių daina, Lietuvių liaudies dainų kataloge žr. Š 920, B versija; dainyne yra ir melodija, žr. žemiau dešinėj; taip pat nurodyta, kad šios versijos apie 1892–1971 metus užrašyta 12 variantų Zarasų, Utenos, Anykščių, Kupiškio, Rokiškio, Biržų, Radviliškio apylinkėse):

428. ATSIKĖLAU UNKSTI RYTA

1. Atsikėlau anksti ryta

    Aš iš patałėlia –

    Padūmavį parūkavį

    Visi pakraštėliai.

2. Padūmavį unt kalnalia,

    Unt matulas kapa,

    Padūmavį unt kalnalia,

    Unt tevelia kapa.

3. Aičia šaukčia matinėłį

    Balsu gegutėlas,

    Aičia šaukčia tevutėlį

    Balsu karvełėlia.

4. – Kelkis kelkis, matinėla,

    Taryk man žadelį,

    Pagirodyk man kelalį

    Unt šviesių saulałį.

5. Kaip pažiūriu aš unt dungų,

    Unt šviesių saulałį,

    Krenta byra ašarėlas

    Par skaistų veidelį.

6. O aš, biedna siratėla,

    O aš, našlaitėla,

    Aš neturiu matinėlas

    Anei tevutėlia.

7. Aš neturiu kam vargelių

    Sava pasakyti

    Anei miela bralytėlia

    Gromatai rašyti.

8. Aisiu aisiu par girełį,

    Preisiu unt berželį:

    – Beržałėłi svyruołėli,

    Būk mana tevelis.

9. Ūžia lapai beržałėlia

    Vėja papučiami,

    Neatsaka man žadelia,

    Neramin širdelas.

10. Aisiu aisiu par girełį,

    Priaisiu liepełį:

    – Lieputėla tu žalioja,

    Būk man matinėla.

11. Lieputėla tu žalioja,

    Būk man matinėla,

    Lieputėla tu žalioja,

    Ramink man širdełį.

12. Lieputėlas ūžia lapai

    Vėja papučiami,

    Neramina man širdelas,

    Netaria žadelių.

13. Ainu par lygius laukelius,

    Preinu akmenėlį:

    – Akmenėli, uola kieta,

    Kalbink man jaunełį.

P[ateikta] Mataučiznos k., Obelių vls., Rokiškio aps. – t[ekstas:] Elena Zaukienė-Smalinskaitė, 73 m., m[e]l[odija:] Emilija Kuzavinienė-Zaukaitė, 33 m. U[žrašė] t[ekstą] E. Kuzavinienė 1936, į mg. įrašė Z. Puteikienė 1976, ml. šfr. Ž. Ramoškaitė 1998. Sg. t. LTR 986(24); LTRF mg. 1780(34). 6 ​ 7

Kas čia per baisiai senas reikalas supratau skaitydamas laišką – kad ir Vita prisimintų, mestelėjau nuorodą į šitą 2019-ų pavasario įrašą; sureagavo:

Tu matai, kokie vingiai :-)

išeitų, kad padūmavusius pakraštėlius dainose atsekėm, o štai Adomo ir Ievos vis dar ne...

Atsiliepiau:

Na, nušvitimai galvoj tiesiog atsitinka – nei numatysi, nei suplanuosi. Tiesiog tenka laukt. Dėkui dar kartą!

[2024 III 21 Tie visi pakraštėliai taip įstrigę atminty, kad vos tik kokia užuomina – ir iškyla. Skaitau Annos Brigaderės romaną Dievas, Gamta, Darbas, iš latvių išverstą Lilijos Kudirkienės. — Tuoj septynerių pagrindinė veikėja Annelė gauna dovanų knygą.

Knyga nelyginant sena pažįstama naujais drabužiais. Trumpos maldelės, Biblijos pasakojimų ištraukos, giesmės. Daug, daug giesmių! Annelė moka visų jų melodijas. Su moduliacijomis ir be – pagal naują madą. Kai gieda visi kaitaliodami balsą, abi jos su Lyzinia savo balsus „nulaiko“ vienodus ir garsiai užtraukia, užkelia aukštai virš visų pasimėgaudamos. Niekas taip neišgali giedoti kaip jos su Lyzinia, jos prigieda, pridainuoja „visus pakraščius“, kaip savo močiutė. (p. 214)

Romano veiksmas vyksta Kuržemėj, artimiausias miestas Lietuvos pusėj – Žagarė. Greičiausiai tie visi pakraštėliai ir visi pakraščiai tiesiog tolimą, toliausią vietą žymintys žodžių junginiai, ir tiek.]

(1134) Į pagalbą jaunajam sovietologui, i: blogai, vadinas, gerai

Sovietmečiu buvo leidžiama palygint daug visokių brošiūrų, kurių antraštė ar paantraštė:

Į pagalbą lektoriui.

Šis įrašas skirtas ne bendraamžiams, jiems tai būtų žinomų dalykų kartojimas;

greičiau vaikų kartos žmonėms, kurie savo vertybes rinkos jau laisvės laikais.
Kodėl skaitydavom kai kurias ir visiškai raudonų autorių knygas ar straipsnius.

Užklaustas apie jaunystės skaitinius, gal labiau klausėją pralinksmint norėdamas kartais prisimenu dabar beveik visai nebeminimą Irmiją Zaksą, jo 1983-iais išleistą knygą Katalikybė ir egzistencializmas: Žmogaus problema. — Kas brežneviniais laikais buvo [jau] leista? Patikimiems autoriams buvo leista cituot iš „blogų“ šaltinių, nes neabejota: tos citatos bemat bus deramai įvertintos.
Taip galėčiau tart: su krikščioniškuoju egzistencializmu susipažinau ateisto Irmijos Zakso dėka. Ačiū jam. Nes galimybių tiesiog paskaityt ką nors Gabrielio Marcelio nebuvo – ir dėl kalbos, ir šiaip jokių; tik Zakso knygoj esančių citatų (teiginys tuoj būdavo sukritikuojamos iš dialektinio materializmo pozicijų, bet juk galima ir nekreipt į tai dėmesio). Nuo tų laikų ir tupi galvoj krikščioniškojo egzistencializmo vaizdinys; taip ir neperpratau subtilybių; esminis dalykas, kad gailestingumas turi būt žmogaus konstanta. — Bet čia ars memorativa. Žemiau – konkretesnis pavyzdys.

۩  ۩  ۩
Buvo toks literatūros kritikas Kazys Ambrasas, 1931–1987 (NB! nepainioti su Kaziu Umbrasu, 1916–1970, be kita ko, parašiusiu studiją apie Žemaitę; jo apysakų rinkinys Kairionys (išleistas post mortem kaip ir stipriai suglausta studija), Alfonso Nykos-Niliūno manymu, „geriausia tarybinių laikų prozos knyga“.)
KazA buvo iš tų prižiūrėjusiųjų, kad lietuvių literatūra neišklystų iš vienintelio teisingo soc. realizmo kelio. Daugiausia rašė straipsnius; paskutinė darbovietė – „Vagos“ leidykla, 1970–1984-ais buvo vyr. redaktorius. Atsiradus daugiau laisvo laiko, ėmės monografijos. 1986-ais išėjo Skaitau Baltušį..., kaip vienoj apžvalgoj yr rašęs Valdas Kukulas, įvariusi baimės kitiems rašytojams: o jeigu Ambrasas imsis ir mane skaityt?! Nespėjo imtis.[*]

Motiejus Miškinis (1972, Juknėnai)
kadruota Bernardo Aleknavičiaus
nuotrauka iš europeanos.eu

1981-ais (buvau VU FilF pirmakursis) knygynuos pasirodė KA-so straipsnių rinktinės Kritikos etiudai 2-as patais. ir papild. leidimas. Būtent šioj knygoj atradau Motiejų Miškinį (poeto AntM brolį, 1898–1974, žinomą kaip rusų klasikos vertėją) – kaip įžvalgų literatūros vertintoją; aišku, „neteisingai“ supratusį ir vertinusį literatūrą, ne taip, kaip derėtų, ne taip, kaip vertino Leninas, Plechanovas ir KA; per citatas atradau.
— gabaliokas iš KA-so str. „Visarionas Belinskis ir lietuvių literatūra“, pirmąkart išspausdinto Pergalėj 1961-ais (Kritikos etiudai, p. 404–405; išnašas iš knygos puslapio apačios atkėliau į paprastus skliaustus po citatų; šauktukai laužtiniuos – ne mano, straipsnio autoriaus [!]):

Kokia priešinga degraduojančios buržuazinės kultūros atstovams buvo revoliucinė Belinskio estetikos  e s m ė, akivaizdžiai galime įsitikinti iš 1934 m. parašyto M. Miškinio straipsnio „Juoko tragedija“ (apie Gogolį), ištisai ir atvirai paremto reakcine idealistine estetika. Belinskį M. Miškinis deklaratyviai vadina „didžiuoju kritiku“, bet kai tik jis susiduria su realistinės Belinskio estetikos  r e v o l i u c i n i a i s  teiginiais, už tą „didžiausią kritiką“ didesnis M. Miškiniui pasidaro reakcinis rusų rašytojas ir kritikas, simbolistas, „popovščinos“ ir mistikos skelbėjas, baltasis emigrantas D. Merežkovskis. „Gogolio realisto, rusų tikrovės vaizduotojo, prietarą [!] jau beveik prieš trisdešimt metų sugriovė [!] Merežkovskis... – įrodinėja M. Miškinis. – Tada visi aiškiai pamatė [!], paties Gogolio išpažintį prisiminę, kad genialus rašytojas tos tikrovės nė nepažino“ [!] (Miškinis M. Didžiųjų rašytojų siluetai, K., 1934, p. 86.)
Taip samprotaudamas, M. Miškinis prieina iki garsiojo Belinskio „Laiško Gogoliui“ ir štai kaip toliau tęsia savo tiek pat klaidingus, kiek ir beapeliacinius išvedžiojimus:

Gogolio laiškai vieniems davė progos laikyti jį pamišėliu, kitiems veidmainiu ar obskurantu, nes visiems jis atrodė esąs rašytojas pilietiniais motyvais, Rusijos tikrovės satyrikas. Zapadnikas Belinskis, didelis jo garbintojas, iki šiol manęs, kad Gogolis – jo sąjungininkas, kovotojas už tobulesnes visuomeninio gyvenimo formas, piestu atsistojo prieš Gogolį ir parašė griausmingą laišką, vadindamas rašytoją „Domostrojaus“ ir botago garbintoju. Niekas nesuprato, kad Gogolio ašaros yra metafizinio pobūdžio... Klydo [!] Belinskis, tvirtindamas, kad Gogolio kūryboj viskas aišku, kad jo veikalai gyvenimo portretas. (Ten pat, p. 88–89.)

M. Miškinio straipsnis „Juoko tragedija“, lygiai kaip ir visas jo rinkinys „Didžiųjų rašytojų siluetai“, priklauso prie būdingų pavyzdžių, rodančių, kaip buržuazinė lietuvių literatūra ir literatūrinė kritika degradavo, nesulaikomai risdamasi į estetizmo, reakcijos ir mistikos raistus.

Kieno vertinimams perskaitę būtumėt pritarę? Gal kaip ir aš, devyniolikinis, – neabejoję: Merežkovskis ir Miškinis daug arčiau tiesos! „Reakcinė idealistinė estetika“ gerai.
MotM-nio Lietuvių literatūrą (vadovėlį gimnazijų 4 ir 5 klasėms ir mokytojų seminarijoms, 1939), 1990-ais fotografuotiniu būdu 25 000 egz. tiražu perleido „Šviesa“; jo Rinktiniai raštai, Jono Šlekio sudaryti, išleisti 2012-ais; Didžiųjų rašytojų siluetų RR-uos nėr.)
-------------------------------------------------------------------
[* (2019 VIII 4) Radau citatą: „Prisimenu, kai a.a. K. Ambrasas  buvo užsimojęs ‘skaityti’ ne tik J. Baltušį, bet ir J. Avyžių, Just. Marcinkevičių, kokia buvo baimė sukausčiusi pastaruosius: kad tik neskaitytų! Direktyviai juk neuždrausi: jis tau gera daro, rašo apie tave, o kur paskui dėtis ‘perskaitytam’? [...] viską išsprendė K. Ambraso mirtis“ (Valdemaras Kukulas, „Kielės neužmirštuolių kalne (5)“, Nemunas, 2007 VII 12, nr. 28, p. 7).]

(999) Užparaštė, cxxxiii: apie silabinės eilėdaros tąsą per Gaidžiuos gimusius

Kornelijus Platelis, 2012-ais išvertęs dar Adomo Mickevičiaus, ėmė ir paapgailestavo:

Versdamas vis gailėjausi, kad lietuvių poezijoje taip ir neprigijo silabinė eilėdara, tokia populiari lenkų literatūroje. O pradžia buvo įkvepianti – Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ paklojo tvirtus šios eilėdaros pamatus, įrodė ją puikiai tinkančią mūsų kalbai. Tačiau vėliau gal dėl Maironio, gal dėl rusų poezijos įtakos buvo visuotinai pereita prie silabotonikos. (LM, 2012-12-07)

Kaip čia pasakius? – tada šmėkštelėjo. – Na, ne visai, t.y. ne visuotinai. Buvo vienas eiliuotojas, kuris nuosekliai laikės silabikos, – Jurgis Tilvytis-Žalvarnis MIC. (Nepraėjo nė penkeri metai, ir pamaniau: reikia pratęst.)
1909-ais Vilniuj išėjo A. Žalvarnio slapyvardžiu pasirašytas JurgT poetiškų bandymų rinkinys Dienelei brėkštant su Prano Žitkevičiaus, mirusio prieš amžių, iliustracijom, dedikuotas paminėjimui 25 metų jubiliejaus raštiško darbo mylimiausio mano mokytojo prof. kun. A. Dambrausko. Autoriaus žody dar ir padėkojama dainiui A. Jakštui, kurs teikėsi eiles pertaisyti ir daugelyje vietų mane pamokyti. (Turint omeny ir kitus JurgT rašto darbus, svietiškus ir šventus, taip, tikras Dambrausko-Jakšto mokinys pagal poezijos prigimties ir paskirties supratimą – galvos nepametant, Dievui ir doriem žmonėm ant naudos.)
Tam rinkiny nemažai tekstų parašyti silabine eilėdara, ir aišku, kad sekta Baranausku, kaip kuo aiškiausiai matyt iš poemėlės Sirvydžių miškelis („Reiktų apdainuoti miškelį Paslausko[*], / Kaip šilą Anykščių garbaus Baranausko“):

Prano Žitkevičiaus iliustracija

Švytuoja Sirvydžių jau rėsvas miškelis:
Kur alksnis atlikęs, kur kreivas berželis...
— — — — — — — — — — — —
Čia buvę Paslausko dvarai ir miškeliai,
Kur ėję „dvarystėn“ dar mūsų tėveliai.
Dabar čia maskoliai sentikiai gyvena,
Juos kraštui maskolint valdžia atgabeno.
— — — — — — — — — — — —
Ir taip tas padorus Sirvydžių beržynas
Seneliams čia buvęs, kaip geras kaimynas.
Dabar liks už metų, lyg senio pakaušis,
Guzuotas kalnelis šakoms pasišiaušęs...
Išdžius ir upelis, pavėnios pristigęs,
Ir taps čionai kraštas apkurtęs, užmigęs.
Išars kokį kartą, pasės apsčiai grikių, –
Užaugs ašmas grūdas kokį porą sykių;
Paskui gi po naudą galės kiškį šaudyt,
O pjaunant, nelengva bus šiaudus sugaudyt.
— — — — — — — — — — — —
Nustos ir dainavę, nes nėr kam padėti...
Sudieu, miškeliai, sudieu, numylėti;...

Visi Žalvarnio eiliavimai, kuriais pirmiausia norima papasakot, parašyti silabine eilėdara (Paįstriečiai ir kt., kurti jau viešpataujant silabotonikai).
Nelabai vertino JurgT eiliavimus Tilvičių jaunėlis Teofilis, Topiliu vietinių vadintas; ir tuose pačiuose Gaidžiuose 1907-ais gimęs Fulgencijus Andrusevičius, virtęs Pulgiu Andriušiu, nebuvo per geriausios nuomonės apie jojo kūrybą, Australijoj rašydamas atsiminimus Septinton įleidus:

Dėdė kun. J. Tilvytis-Žalvarnis, parašęs poemą „Sirvydžių Miškelis“, sekdamas vyskupu Baranausku, Topilio ir mano nuomone, neatidavė duoklės didvyriškiems Gaidžių laukams. Kas Sirvydžiai? Maskolių kolonistų apgyventas kaimas. Nors ir jų miške riešutaudavom, grybaudavom, net naktigoniaudavom, bet tai nebuvo Gaidžių žemė. Dėl ko kunigas neapdainavo Kazio Gojaus, Silio ežero, gaidžiškių pasididžiavimo? Svajojom tai padaryti mes. (Rinktiniai raštai, t. I, Boston, 1968, p. 85).

Taip, Pulgis Andriušis apdainavo Silio ežerą, nors knygos pavadinime vardo ir neminėdamas – Anoj pusėj ežero (1947).
(Nesugalvoju grakščios ir su intriga sankabos, tad tebus – strykt.)
1940-ų vasarai baigiantis, Šluotoj (1940-08-25, nr. 6, p. 91) buvo paskelbta „Ūkiška poema“ po pavadinimu skliaustuose nurodant, kad: sekant A. Barono „Anykščių šileliu“ (daug įvairiausių sekimų buvo Anykščių šileliu, bet šitas ypatingas):

Šluota, 1940-08-10, nr. 4 paskutinis puslapis

Laukai drenuoti, gi kumetynai susmukę!
Kas buožių galybei senobinei tiki?
— — — — — — — — — — — —
Kur jūjų žodžiai, žodeliai, žodyčiai,
katrų liaudžiai nusibodo net klausyti?
Kur jūjų „gėris“ dažnai taip žadėtas,
kur „tautos vadas“ tą tautą apspiovęs?
Viskas prapuolė; trenkė perkūnas!
Klika pašiūro, sugnežo, subiuro...
Liaudis pakėlė kumščias suspaustas,
trūko retežiai, išsiveržė šauksmas,
laisvė, lygybė, brolybė, – sušvito lyg saulė!...
— — — — — — — — — — — —
Ką tik jauti, audra tuoj pakvimpa!
Debesys renkas padangėj,
Rytų galingas kaimynas sužiūro,
tankus, patrankas žaibu išrikiavo,
skardų trimitą pridėjo prie lūpų,
ir gretos plieninės pribuvo, vadavo, bučiavo...
— — — — — — — — — — — —
Ai, siaudžia dabar kraštas linksmai!
Siaudžia, skamba dailiai, skardžiai!
Linksmi vaikeliai, senos močiutės:
armiją turim pašonėj galingą,
kas gi išdrįs nūn užkrauti vergovę?
Kas gi drįs kelti numestus pančius?
Kas pakels ranką prieš liaudies gerovę?
— — — — — — — — — — — —
Kas ten juokiasi, kalbas? – e atkutusi liaudis!
nusikračiusi jungo ir pančių vergovės,
sumynusi buožių žydėtą galybę,
Raudonajai Armijai padėką siunčia,
gėlėms ją puošia, džiaugias sulaukus,
ilgų svajonių, troškimų;
ateitį kursim, ji taria, galingą ir stiprią,
nes Staliną turim tą genijų didį,
vadą ir draugą žmonių milijonų!

Parašas: P. Rakštis, o pagal Lietuviškųjų slapyvardžių sąvadą – tai Pulgio Andriušio slp. (t. 2, 2004, p. 775). Ir visai tikėtina, nes sekimas sukurptas tikrai kalbą jaučiančio žmogaus, nors eiliuojančio ne be priekaištų. Atsiminimuos Andriušis nerašo, neprisimena ir tokios produkcijos kūręs; suprantama, tokius dalykus tikrai noris užmiršt. Du iš Gaidžių garsenybių Baranauską sekė – taip; reiktų ir Tilvyčių Topilio Skiedras (parengtas Jono Pilypaičio, 1976) patikrint – gal ir ten kas nors tinkamo prie šios temos atsirastų? Yr; pvz., „Valdiškas šilelis“ (p. 96–97). Taigi visi trys garsieji gaidžiškiai Baranausku vienaip ar kitaip sekė, sykiu ir silabinę eilėdarą primindami.
P.S. Vyriausiajam iš trylikos Tilvyčiukų – kun. Jurgiui (*1880) mirus, jauniausiasis Teofilis (*1904) parašė in memoriam „Brolis Žalvarnis“ (Naujas žodis, 1932, nr. 1, p. 2–3). Toks kvailas klausimas buvo sukirbėjęs: o kai Jonas Pilypaitis rengė paskutinį, šeštą Tilvyčio raštų serijos tomą, skirtą publicistikai ir atsiminimams, ar siūlė įdėt? Gal ir nesiūlė, nes knygoj pirmąkart paskelbta ilgoka nebaigta autobiografija, kur yr ir apie tėvus, ir apie brolius seseris (Taikos sėja, 1982, p. 190–336).
-----------------------------------------------------------------
* Kas tas Paslauskas buvo? Motiejaus Miškinio atsiminimuos, rašytuos 1969–1970-ais, radau:

Juknėnų savininkas ponas Paslauskas valdęs nebežinau kiek, bet nemažai kaimų, mėgęs plačiai gyventi ir dažnai užsienin važinėti, tiek įsiskolinęs, jog prieš pat 1861 m. jo dvaras Sirvydžiuose su visais jo kaimais patekęs į globą tarybos. O kai Paslauskas įsivėlęs į negudrų 1863 m. sukilimą, tai turėjęs pabėgti ir Sirvydžių dvaras buvo išdalintas sentikiams „poselencams“, kurie čia išgyveno net ligi 1945 m. Šitas pats Paslauskas buvęs humaniškiausias plačioj apylinkėj: niekas, sako, niekuomet neatmena, kad būtų su kuo žiauriai pasielgęs ar negailestingas. Labai mėgęs gerus, darbščius baudžiauninkus ir nė vieno tokio neatidavęs į rekrūtus. Su savo gausia palyda ir su kaimynais ponais mėgdavęs medžioti. Per dideles medžiokles (Juknėnai ir aplinkiniai kaimai labai garsėjo daugybe kiškių) pietaudavęs senelio tėvo Justino Miškinio didžiuliame klojime. Iš anksto liepdavęs Justinui padėti ant kaladžių lentas, sustatyti improvizuotus stalus ir apkrauti juos kaimiškais paprastais valgiais – medumi, mėsa, obuoliais... Kol aš būsiu gyvas, sakydavęs, – nė vienas tavo brolis, nei sūnus nebus paimtas į rekrūtus. Ir savo žodį tesėjo; kai panaikinus baudžiavą pats jauniausias Justino sūnus (mano senelio brolis) Viktoras turėjo būti įtrauktas į karo prievolininkų – naujokų... [čia tekstas nutrūksta]. (MotM, Rinktiniai raštai, sudarė Jonas Šlekys, 2012, p. 353–354)

Paslauskas – labai jau lietuviškai skambanti pavardė. Užmečiau akį į XIX amžiaus pabaigoj išleistą Słownik geograficzny: Syrwidzie, dwór, należy do dóbr taurogińskich Pusłowskich; Tauroginie, własność Pusłowskich. Vardo nėr. Pasiknaisiojus: gal kolekcininko, meno mecenato, bibliofilo Zygmunto Pusłowskio tėvas Władysławas? Bet jis mirė 1859-ais, t.y. prieš sukilimą. Reiktų dar aiškintis.

(730) Užparaštė, cvi: apie degančius rankraščius

Metų pačioj pradžioj Antano ir Aleksandros Miškinių vienturtė dukra Jolanta paskolino šeimos albumus ir atidavė Miškinio popierius.
Nuotraukų skaitmeninės kopijos jau padarytos, baigiu tvarkyt rankraščius.
Daug eilėraščių  ir kt. juodraščių ir švarraščių – rankraščių ir mašinraščių, – ypač grįžus iš lagerio.
NB! Žaliaduonių gegužė pradžioj norėta pavadint: Nežymūs žmonės.
Ir beveik jokios korespondencijos (tik pora A.M. laiškų juodraščių). Kodėl? – Atsakymas (?):

Praeities šešėliai
Tiesiog įsismaginau –
Deginu
Deginu
Popierius.

Topteri –
Ką aš darau? Gerai ar ne?
Dilgteri po krūtine...
Laiškai dar gyvų, o kiti – nežinia,
Gal seniai po žeme,
Gal juos užgulė laiko griūtys?

Laiškai, pranešimai, liudymai,
Mergaičių jaunų atvirukai...
Ką gi taip kliudė man,
Kad taip įsismaginęs
Deginu?

Kvaila
ar gaila?
Žinoma,
Gaila kai ko, kas nebegrąžinama.
(Rinktiniai raštai, parengė Rita Tūtlytė, t. 1, 1991, p. 423–424)

Žinoma... Eilėraščio pirma publikacija – 1977-ų žurnalo Pergalė paskutinis nr. (12).
Spėtina, tuokart sudegė ir Motiejaus Miškinio lagerin broliui Antanui rašyti laiškai (objektyviai žiūrint, didis kultūros istorijos nuostolis; jojo, Antano, laiškai iš lagerio broliui, bent dalis, – išliko, paskelbti).

(529) Užparaštė, lxxviii: apie kritinį realizmą

Nebeatsimenu, kada paskutinįkart girdėjau tariant ar skaičiau žodžių junginį kritinis realizmas. O buvo laikas, kai šis terminas gan dažnai kalbant apie literatūrą vartotas. Geriausias (privalomas) metodas, aišku, buvo socialistinis realizmas, bet nekeiktini ir ikisocialistinių laikų rašytojai, kurie pasitelkdavo kritinio realizmo metodą („XIX a. II pusės ir XX a. pr. burž. visuomenės, to meto visuom. polit. santvarkos kritika“).
Nekeiktina buvo, tarkim, Žemaitė. Paprasčiausiai (labai) talentinga realybės atspindėtoja raštu: ką matau/mačiau, tą ir aprašau/aprašiau. Sąžininga korespondentė su beletristės didžiu talentu.

Kad kas būt tiksliau už Petrą Dirgėlą įminęs kritinio realizmo mįslę, nežinau:

Daugsyk patyriau: elgesys, kurį gyvenime laikome įprastu ir natūraliu, aprašytas atrodo nedoras ir bjaurus, dažnai – žiaurus. („Meilės prioritetai“, LM. 2007-02-16, p. 2)

[P.S. Prie permanentinio realizmo ir permanentinio romantizmo dar reiktų sugrįžt; Motiejų Miškinį pasitelkus; reiktų.]

(426) Užparaštė, lix: apie Vienažindžio „Sudiev, kvietkeli“

Pagaliau išleisti Motiejaus Miškinio (1898–1974) – Gogolio, Dostojevskio, Tolstojaus, Bunino vertėjo, literatūros vertintojo, poeto Antano M. brolio, viename laiške save pavadinusio grafofobu – Rinktiniai raštai (parengė Jonas Šlekys; LLTI, 2012). Lyg ir džiaugtis reiktų. Per knygų mugę buvo parduoti du knygos egzemplioriai: vienas tolimai giminaitei, kitas – buv. M.M. mokinei iš Juknėnų. Po mugės – dar keli. Ir tai visai daug. Turint galvoj dabartinę situaciją.

Dėl vienos smulkmenos šis įrašas randas.
1970–1971-ais rašytame tekste apie Baranauską artėdamas prie pabaigos (p. 155–157) M.M. sukteli šonan – prisimena mokytojystės Marijampolėj laikus, praėjusio amžiaus trečio dešimtmečio antrą pusę.
Sykį jam tekę svečiuotis kolegos, irgi Rygiškų Jono gimnazijos mokytojo, namuose; jo žmona – rusė, gimusi Samaros ar Simbirsko gubernijoj, ten ir mokslus ėjusi, gana gerai kalbanti lietuviškai – buvusi didelė lietuviškų dainų gerbėja, visų dainų švenčių Kaune ir kitur lankytoja. Taigi M.M. buvo paprašytas ką nors padainuoti. Ir užtraukęs „Sudiev, kvietkeli“. Po kelių posmų šeimininkė jam tarusi: „Aš prašau padainuot lietuvišką dainą, o jūs dainuojate rusišką“ ir ėmusi dainuot, tik truputį kita gaida, „Прощаюсь, ангел мой, с тобою“.
Ir M.M. labai gailisi tada neužsirašęs rusiško teksto, teprisimenantis, kad tekstai daugiur skyrėsi, rusiškieji žodžiai buvę sentimentalesni, o melodija – ne tokia graudi kaip lietuviškoji. („Vadinas, Vienažindys įliejo į romansą tikro aukštaitiško lyrizmo.“)
Atkarpa apie „Sudiev, kvietkeli tu brangiausias“ [beje, vienas romanso posmas įterptas į Sinclairio The Jungle] baigiama paapgailestaujant:

O rusiškojo „Прощаюсь...“ teksto ir dabar nepažįstu. Su mielu noru jį „pastudijuočiau“.

Pagooglinau. Saltykovas-Ščedrinas yra parašęs apsakymą tokiu pavadinimu; komentare nurodyta, kad tai XVIII amžiaus rusų romansas. Ir stop. O išties visai įdomu būtų palygint tekstus, – laisvas vertimas? sekimas? Ir išgirst, kaip tas romansas skamba smalsu.
Gal atsirastų norinčiųjų pasiknaisiot internetuos giliau?

Prieduras (2016-05-02) Kartais taip atsitinka, kad kas nors ima ir parašo nelyg tavo teksto tęsinį. Taip pagalvojau skaitydamas Donatos Mitaitės eseistinius atsiminimų gabaliukus Literatūroj ir mene (2016-04-01), konkrečiai – šitą:

„SUDIEV, KVIETKELI...“, arba apie kolegišką solidarumą. Seniai jau. Vytautas Vanagas, sudarinėjęs Vaižganto raštus, paprašė sužinoti, ką reiškia Vaižganto pastaba „Iš rusiško“ prie Vienažindžio eilėraščio „Sudiev, kvietkeli...“. Apklausiau, ką galėjau, pradėdama nuo slavisto Tomo Venclovos. Jis atsakė, kad turbūt turimas galvoj koks rusiškas romansas, ir pridėjo, kad Uptono Sinc­lairio romane „Džiunglės“ tą „Kvietkelį...“ dainuoja lietuvių emigrantai. „Koks nors romansas“ – netikusi frazė akademinių raštų komentaruose. Kažkuris iš negalėjusių man padėti garbių maskvėnų liepė skambinti Sergejui Bočiarovui. Muisčiausi ilgai. Sergejus Bočiarovas, toks labai protingas, dirbo tame pat instituto skyriuje, kuriame baigiau aspirantūrą, bet mano bendravimas su juo apsiribodavo pagarbiu „Zdravstvujte, Sergej Georgijevič“. Paskambinau. Pasakė, kad nežino, bet... koks jūsų telefonas?.... Jei ką sugalvos, paskambins. Va taip reikia mandagiai išsisukti iš situacijos, pagalvojau. Skambinti nebebuvo kam, kapituliavau ir pamiršau (ne mano juk problema – Vanago). Gal po poros savaičių pakėlusi telefono ragelį išgirdau: „Zdravstvujte, eto Bočiarov.“ Jis vis pamiršdavęs ir vėl prisimindavęs mano klausimą, bet nieko negalėjęs sugalvoti. Tada paskambino Michailui Gasparovui ir tas išsprendė problemą per penkias minutes. Man buvo padiktuota romansų rinkinio metrika, dar pora to, kur „iš rusiško“, strofų. Iš tiesų labai panašu. 1961 m. tas romansas dar buvęs dainuojamas kažkur prie Maskvos.
Ir kodėl pastaruoju metu vis prisimenu Sergejų Bočiarovą? Gal, kad žinau apie rimtas jo sveikatos problemas? Gal, kad neseniai FB platybėse šmėkštelėjo sena jo mažytės, bet į tėvą labai panašios dukters nuotrauka? Gal tiesiog dėl bendros situacijos?.. O „Kvietkelio...“ istorija – visai gera tema straipsniui arba bent studento kursiniam darbui. (p. 31)

Prikibau prie paatostogavusios ir grįžusios darban D.M.: o kur ta bibliografinė nuoroda ir pora posmelių? Atidavusi Vytautui Vanagui lapelį, tai turėtų būt panaudota kur nors Vaižganto Raštų komentaruose. Peržiūrėjau 17 tomą, kuriame Vaižganto studijėlė apie Vienažindį. Nėr. Vadinas, kažkur kitur, nes juk ne kartą Vienažindį Vaižgantas savo rašiniuos minėjo.
Pagaliau! (2017-10-07) Brigita Speičytė, rengianti Vienažindžio rinkinį „Gyvosios poezijos“ serijai, rado tą romansą (internete):

Прощаюсь, ангел мой, с тобою,
Прощусь со счастием моим...
Увы, я принужден судьбою
Под сводом неба жить один.
Настал последний час разлуки,
Прости, душа моя, прости.
В печали, горести и скуке
Я должен дни свои вести.
Ах, нет, прости, я не жалею,
Что дни свои с тобой гублю;
Пускай я от любви истлею,
Со словом я умру «люблю!».
Любил, любить тебя я буду,
В какой бы ни был стороне,
Тебя до гроба не забуду,
С тобой я рай найду везде.

Bibliografinė nuoroda: Городские песни, баллады, романсы, parengė Alla Kulagina ir Fiodoras Selivanovas, Maskva, 1997, 185 tekstas.