(1191) Epizodai, xxxv: kaip 1949-ais suimtą Valį Drazdauską mėginta gelbėt

[Yra vienas įrašas apie tekstą, kurį rašė ne Salomėja Nėris, bet jos vardu buvo paskelbtas New York Herald Tribune 1943 V 20 ir į Raštus dedamas; šitas įrašas apie kitą tekstą – žinomesnį, irgi ne jos pačios rašytą, – vad. pareiškimą Trečio fronto nr. 5 (žr. p. 6 arba dešinėj) 1931-ais.]

— pernai 75 egz. tiražu išėjusioj paskutinėj redaktoriaus, prozininko ir poeto Vytauto Rakausko (†2019 VI 28 Kaune, palaidotas Balninkuos) knygoj Palikę pėdsaką (straipsniai, apybraižos, atsiminimai) yra anksčiau niekur neskelbtas prisiminimų gabaliukas „Kelios nuotrupos“: apie bendravimą su Kostu Korsaku paskutiniais jo gyvenimo metais (1980–1986) – buvo KostK Raštų redaktorius, paskutinį tomą – poezijos (1990) parengė. Kaip sekas redaguot Korsaką, Rakausko vis paklausinėdavo kolega Aleksandras Žirgulys; kartais kalba nukrypdavo šonan (pvz., Nėries pusėn; VytR buvo sudaręs rinkinį Salomėja Nėris literatūros moksle ir kritikoje, 1981):

Man paminėjus S. Nėries nukrypimą į kairę, jos paskelbtą pareiškimą 1931 m. „Trečiame fronte“ (Nr. 1 [t.b. 5]), A. Žirgulys paaiškino, kad pirmasis jo variantas rašytas Valio Drazdausko, vienintelio iš trečiafrontininkų komunistų partijos nario.
– Gal tik spėjama? – suabejojau.
– Tikrai. Iš archyvo paimtas variantas patvirtina. Atlikta teksto analizė rodo, kad ir visi braukymai, taisymai Drazdausko daryti. Kai Drazdauską suėmė, mes tą pirmąjį variantą iš archyvo paėmę ėjom pas Guzevičių, nešėm parodyti – reikėjo žmogų gelbėti.
Apie beviltišką žygį pas neseniai buvusį valstybės saugumo vadovą, saugumo generolą A. Guzevičių, Aleksandro neklausiau. (p. 27–28)

Taip, žygis buvo beviltiškas: ValD-ką suėmė 1949 V 19, kalino Kaune ir Vilniuj, 1950 V 31 Ypatingasis pasitarimas nuteisė 10 metų lagerio (iš Karagandos srities grįžo 1956-ais).
P.S. Prisimenant aa. VytR-ko darbus, pirmiausia iš atminties iškyla Lietuvių literatūros enciklopedija (2001), redaguota trijų Vytautų: Kubiliaus, Vanago ir Rakausko. Rakauskas, kaip pats ragavęs lagerio, rūpinosi pristatyt tuos, kurie sovietmečiu nebuvo minimi – parašė apžvalginius straipsnius apie tremties ir rezistencinę literatūrą (perspausdinti minėtoj knygoj), taip pat apie daugelį tų, kurių kūryba imta skelbt tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Rūpinos savo autoriais ir enciklopedijai išėjus – kartkartėm atnešdavo po lapą ar kelis papildymų: kas kada mirė, kokių dar knygų išleido; deja, antras LLE leidimas nepasirodė, elektroninė versija irgi „neišsivystė“.
Ir dar vieną jo darbą, kaip redaktoriaus, vis prisimenu (kai dar dirbo „Vagos“ leidyklos Kritikos redakcijoj) – biobibliografinį žodyną Lietuvių rašytojai. Pirmas tomas, A–J, išėjo 1979-ais, o antro, K–Mykol, rengimas užtruko; 1991-ais jau buvo ateita iki korektūros (ketvirtam puslapy prie © būtent tie metai; tais metais VytR išėjo iš „Vagos“), bet leidyba įstrigo – brangu, o kiek egzempliorių tokio pobūdžio leidinio tuolaik galėjai tikėtis parduot? Viltis išleist dar kartą buvo sušmėžavusi 1993-iais (tituliniam puslapy šitie metai įrašyti), bet galutinai užgeso: gerai, kad buvo pasirūpinta korektūriniais atspaudais, kurie dabar saugomi LNB-koj (LLTInstituto bibliotekos parankiniam fonde yra tų korektūrų kopijų įrišta plyta).
Nežinau, gal klystu, bet atrodo, kad būtent tokio pobūdžio leidiniai kaip enciklopedija ar žodynas buvo Vytauto Rakausko, kaip redaktoriaus, daržas – kur reikia kruopštumo, kantrybės, sistemingo, o ne pripuolamo darbo.
Papildas (2019 VIII 6) Įrašą subaksnojau per atostogas, grįžęs porai dienų namo. Negerai, kad negalėjau iškart reaguot į ValdeMaro komentarus, bet ką jau dabar bepadarysi. Pirmadienį važiuodamas darban svarsčiau: ar imtis SN rankraščių paieškos, ar pirmiausia peržiūrėt, ką yra surinkęs Viktoras Alekna Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metrašty. Aišku, pasirinkau lengvesnį kelią (cituosiu iš pirmos knygos, išėjusios 1995-ais, kurią prigriebiau iš bibliotekos, grįždamas namo; sunkoka neišsiplėst, bet pamėginsiu fiksuot tik pagrindinius dalykus, susijusius su vad. pareiškimu, nesileisdamas į peripetijas). —
1931 IV 17 SN išsiunčia TrFr-tui tris eilėraščius, kuriais nepatenkinta, o lydimojo laiško post scriptume priduria:

P.S. Jūs kalbėjot, kad reikalinga būtų parašyti, kodėl aš įstojau į „Tr. fr.“ kolektyvą. Aš neparašiau. Kai pasirodys mano eilėraščiai „Tr. fr.“ – visiems bus aišku kodėl. O pasiaiškinti, padaryti išpažintį prieš tuos, kurie „Tr. fr.“ „neskaito“, kad jie paskui turėtų iš to sensaciją, man nesinori. Nebent jeigu Jums tas reikalinga kaip laidas, kad aš savo noru ir blaiviu protu įstoju pas Jus ir kad atsisakau bendradarbiauti visoj toj spaudoj, kurioj lig šiol buvau.
     Tai man visai nesunku būtų, bet aš nežinau iš tikrųjų, kaip čia parašyt. Jeigu būtų koks reikalas, jūs galit skambinti man į gimnaziją, geriausia antradienį 10 val.
              Viso geriausio!
                                          S.
Jeigu reikia, Jūs padarykit pastabą maždaug: Nėris atsisako viešai nuo „senojo svieto“ literatūroj (ir gyvenime) ir dirbs tik „Tr. fronte“.
                                                                                                                                                                                                                                              S.

Po trijų dienų siųsdama vieno eilėraščio pataisymą vėl užsimena apie „pasiaiškinimą“:

Dar vienas dalykas. Būkit geri, nedėkit jokios pastabos nei paaiškinimo dėl mano įstojimo į „Tr. fr.“. Tas vėliau bus galima, kai būsiu laisva. Dabar gi man grėstų dideli nemalonumai, ir tikriausiai negalėčiau ligi metų pabaigos šioj įstaigoj [t.y. Lazdijų „Žiburio“ gimnazijoj] pasilikti (beliko tik pora mėnesių), tai būtų labai negeistina. Jūs gal aiškinsit tai kaip mano bailumą ir silpnumą. To nėra. Įsivaizduokit, kad aš viena prieš visus, iš kurių ne visi juk protingi.
                                                                            Jūsų Salomėja

Trečiafrontininkų nuomonės išsiskiria: vieni sutinka su Nėrim, kad nereikia jokios, Kazio Borutos žodžiais, „sąžinės ataskaitos“, kiti – kad būtinai reikia, ir kur kas „rimtesnio“ žodžio – kad būtų griežtai ir aiškiai atsisakyta nuo ką tik išėjusio antrojo eilėraščių rinkinio Pėdos smėly „ideologinių ir meninių pozicijų“, – kaip rašo Kostas Korsakas IV 19 laiške Antanui Venclovai; po dviejų dienų, perskaitęs SN eilėraščius, kurie skirti TrFr-tui („Jie iš tikrųjų silpni. Neprilygsta nė mano eilėraščiams, rašytiems kalėjime. Ypač stebina, kad jie silpni formaliniu atžvilgiu. Anksčiau Salomėja rašė daug geriau. Bet nieko nepaveiksi – teks spausdinti ir tokius“), ir tą priedurą, tam pačiam adresatui rašydamas Korsakas tampa dar griežtesnis: „[...] aš jokiu būdu nesutinku, kad Salomėja pasitenkintų tik tokiu trumpu prierašu ir, be to, dar ne savo vardu padarytu. Iš tavo praneštos to prierašo redakcijos išeitų viena, jog jos atsisakymą nuo senojo svieto paskelbiam mes. O tai turi padaryti ji pati“; ir išdėsto, kokį tą SN „viešą laišką-pareiškimą“ įsivaizduoja.
Žurnalui atsiųstus SN eilėraščius ėmėsi tvarkyt Bronys Raila. Kadangi negali pastabų ir pasiūlymų pateikt žodžiu, 1931 IV 20 rašo labai ilgą laišką, kaip būtų galima eilėraščius „sustiprint“ (pvz., eil. pavadinimas „Pavasario žemei“ pernelyg statiškas – geriau „Matrosai meta inkarą“, žemės broliai taisytini į darbo brolius etc.); baigdamas:

Dabar dar vienas dalykas – dėl to prierašo. Pradžioj mum atrodė, kad tai būtinai reikalinga. Dabar Antanui V[enclovai], Kaziui B[oru]tai ir man atrodė, kad tai nebe būtinai reikalinga, galima rasti tam dalykui sutvarkyti ir kitoniškų priemonių. Mes kiekvienam numery duodam savo asmenų darbų kroniką – („Ką dirbame“). Ten galėsim ir parašyti maždaug tuos žodžius, kuriuos minėjot savo laiške, ir gal dar kai ką. Rodos, to galėtų užtekti. Nežinia dar, ką mano mūsų kritikai, ypatingai Radžvilas [t.y. Korsakas] ir Drazdauskas, jų dabar nėra Kaune. Bet Drazdauskas ryt atvažiuoja Kaunan, ir tuomet galėsim galutinai viską išspręsti. Aš manau, kad bus priimtas mūsų siūlymas.

Deja. Kritikų nuomonė kita: ją Nėriai pranešė Valys Drazdauskas 1931 IV 29 laiške:

     Brangi Drauge,
Šiom dienom atvažiavau Kaunan. Turiu pranešt, kad Kaune, tarp kitko, jau aiškus pavasaris. Be to, eina smarkus „Trečio fronto“ paruošimas. Vadinas, daug dirbdama ir nemažai kalbama. Gaila, kad šiuo metu Jūsų Kaune nėr: tartumėt „Trečio Fronto“ reikalu ir savo žodį.
     Atvažiavus paaiškėjo, kad tarp Jūsų ir draugų šiuo metu eina „smarki“, taip sakant, „polemika“. Iš tikro, labai gaila, kad jūsų nėr Kaune. Manau, žodžiais bematant prieitume prie susitarimo. Tuo tarpu raštiška neva „polemika“ – veščj zatežnaja. Todėl ir nemaloni.
     Jūs neturit net pačios mažiausios teisės daleisti, kad mes neturim Jum užtektino pasitikėjimo. Aš nenoriu irgi daleisti, kad Jūs būtumėt apie mus tokios niekam tikusios nuomonės. Jei mes norim, kad Jūs konkrečiai pasisakytumėt, kodėl pereinat į „Trečią frontą“, tai tik dėl to, kad kitiem ir, kas svarbiausia, mūsų skaitytojam, neatrodytų, kad Jūs į „Trečią Frontą“ pakliuvot atsitiktinai (išskirta V. Drazdausko. – V.A.). Pavyzdžiui, dabar pavasaris, ir kai kam gali atrodyti, kad čia jis kaltas, kad Salomėja perėjo į „Trečią Frontą“. Žinoma, aš čia kalbu nerimtai, bet aš nemanau, kad perdedu ir visuomet reikia daryti „rimtą veidą“.
     Taigi, būtų labai tvarkoj, jei Jūs vis tik tą atsisakymą nuo „senojo svieto“ parašytumėt bent kiek platesnį ir, kas svarbiausia, konkretesnį. Tačiau gal Jums sunku suformuluoti? Be to, gal Jum neaišku, koks gi turėtų būti tas platesnis ir konkretesnis nuo to „svieto“ atsisakymas. Aš manau, kad jis turėtų skambėti maždaug taip:
     „Visos kalbos apie tai, kad menas yra tik grožis, jog jis nepriklausomas, niekam netarnauja ir kad jo uždavinys tik žmonių jausmus daryti kilnesniais, – yra tušti plepalai, o dažnai ir sąmoningas melas. Aš supratau, kad visa mano poezija, kurią lig šiol buvau rašiusi, tarnavo tik siauram buržuazijos sluoksniui, reiškė tik jo interesus ir migdė sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalistai engia ir išnaudoja. Aš manau, kad gyvenimą turi tvarkyti tie, kurie viską padirba, bet didžiausią savo menko uždarbio dalį turi atiduoti savo prispaudėjam ir išnaudotojam. Nuo šio laiko sąmoningai stoju prieš darbo klasės išnaudotojus ir visą savo darbą stengsiuos sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu. Todėl šiandien nevengiu pripažinti, kad visa mano ateities poezija turi būti jų kovos įrankiu, reikšti jų norus ir kovos tikslus. Todėl šiandien „atsisakau nuo senojo svieto“ ir pereinu dirbti į „Trečią frontą“.
     Aš turiu pasakyt, kad iš pradžių aš buvau griežtas priešininkas tokių griežtų formulavimų. Maniau, kad gal šios rūšies pareiškimus Jum daryti truputį per anksti. Tačiau iš pasikalbėjimų su draugais įsitikinau, kad ne mano, bet jų tiesa. Aš būsiu gal per daug atviras, bet turiu pasakyt, kad jei mes negausim iš Jūsų šios rūšies pareiškimo, tai prie geriausių norų negalėsim manyt, kad Salomėja Nėris – trečiafrontininkė. Galėsim tik manyti, kad draugė Salomėja spausdinasi „Trečiame fronte“ (išskirta V. Drazdausko. – V.A.). Aš manau, kad Jūs jaučiat skirtumą? Tačiau gal Jūs manot, kad Jum būti trečiafrontininke per anksti? Nežinau, bet manau, kad Jūs man už tai nepadėkosit – aš panašius argumentus Jus gindamas vartojau. Draugai su tuo nesutiko. Sako, Salomėja Nėris turi ne tik spausdintis „Trečiame fronte“, bet ir būti trečiafrontininke. Nieko nepadarysi, laikui bėgant pas žmones apetitas auga.
     Toki padėtis. Susidariusios, taip sakant, padėties „rimtumą“ charakterizuoja ir pridedamas Radžvilo laiškas [Korsako Venclovai], matot, mes atidarom visas savo kortas. Jei mes su Jumis šį kartą ir nesusitartume (aš to rimtai nemanau), tai vis tik aš drįstu manyt, kad Jūs sutiksit, kad mes turim Jum apsčiai tikro pasitikėjimo.
     Aš dar kelias dienas būsiu Kaune. Man būtų labai malonu, kad Jūsų atsakymą sulaukčiau. Rašykit arba Venclovai, arba Venclovai, kad perduotų man.

Nėris atsiliepia V 7 (ValdeMaras citavo iš šio laiško komentare):

     Draugai,
manau, nepyksit per daug, kad aš tą pareiškimą noriu pakeisti, kitaip sakant, susavinti, kad jausčiau, jog čia mano žodžiai, už kuriuos atsakau, ir kad sąžinė būtų rami. Esmėj lieka tas pat, tik šiek tiek sušvelninta, negaliu taip griežtai pasmerkti savo praeities poeziją. Aš negalėčiau pasakyti, kad rašiau kokiu nors išrokavimu ir už tai turėčiau save smerkti. Rašiau tai, ką širdis liepė, ir visuomet taip darysiu. Negaliu taip pat pasižadėti, kad visai ir niekad nerašysiu eleginių ir egoistinių eilėraščių; žinoma, tai bus neišvengiama būtinybė – nuodėmė, kurią ir iš Jūsų, jei ne visi, tai dauguma retkarčiais papildo. Savaime aišku, kad proletariato reikalai, revoliucija, kova – pirmoj vietoj. Tai darbas visų visiems. Bet yra poilsio valandėlės, kurios priklauso atskiram individui, ir aš jas rezervuoju sau. Todėl ir išbraukiu griežtumus.
     Jei įtartumėt mane pasidavus „kritikų“ pagyrimams [už eilėraščius rinkinyje Pėdos smėly] – tai būtų neteisinga. Patys žinot, kaip aš juos vertinu. Čia grynai širdies dalykas, be jokių pašalinių įtakų. Pasižadėjimai bendrai mane labai varžo, ir aš jų vengiu, nes daug geriau atlieku tą patį darbą nepasižadėjus. Ir neseniai gautas Kazio B. laiškas paskatino mane prie šio pakeitimo. Jeigu jis čia būtų, tai būtinai su manim sutiktų ir pats pasiūlytų keisti arba jokio pareiškimo nedėti. Publikai tai bus net per daug aišku, ir „kritikai“ turės ko nusitverti.
                   Jūsų Salomėja
P.S. Taip atrodo mano „pataisytas“ dalykas.
                                                                 S.

Alekna patikslina: „‘Pataisytas’ dalykas – tai pareiškimas, kurio tekstą, gautą iš V. Drazdausko, šiek tiek pataisė, perrašė į atskirą lapą ir kartu su šiuo laišku pasiuntė ‘Trečiam frontui’.“ Koks esminis pataisymas? Siūlytas teiginys „Aš supratau, kad visa mano poezija, kurią lig šiol buvau rašiusi, tarnavo tik siauram buržuazijos sluoksniui, reiškė tik jo interesus ir migdė sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalistai engia ir išnaudoja“ paverstas retoriniu klausimu: „Ar poezija ir apskritai menas turi tarnauti tik siauram buržuazijos sluoksniui, reikšti  tik jo interesus ir migdyti sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalistai engia ir išnaudoja?“
Čia sustojus, reiktų daryt išvadą, kad pareiškimo pirminį variantą parašė Drazdauskas, nes kaip kitaip galima suprast jo sakinį „Aš manau, kad jis turėtų skambėti maždaug taip“? Ir Nėris tikriausiai manė, kad autorius Drazdauskas, reiškiantis bendrą TrFr-to kritikų – savo ir Korsako – poziciją.
Išėjus iš spaudos žurnalo nr. 5, 1931 V 19 Drazdauskas vėl parašė Nėriai laišką, kuriame yra tokia pastraipa:

Jūsų pareiškimas daug geresnis už Railos (kuris tilpo mano laiške). Tos vietos, kurias Jūs atmetėt ir sušvelninot, ir man nepatiko.

Štai taip buvo atskleistos kortos.
Pareiškimo pirminį variantą parašė Bronys Raila, bet yra Drazdausko laiškas Nėriai, iš kurio galima daryt išvadą, kad to pirminio varianto autorius – Valys Drazdauskas. Manyčiau, būtent tas 1931 IV 29 rašytas laiškas buvo 1949-ais nešamas rodyt Aleksandrui Gudaičiui-Guzevičiui tikintis, kad gal padės kalėjime atsidūrusiam Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyr. redaktoriui.
P.S. Beveik visi iš Viktoro Aleknos knygos percituoti laiškai saugomi Nacionalinės bibliotekos Rankraščių skyriuje. 1992-ais išleistame dokumentų rinkiny Literatūra, 1940–1960 p. 633 yra įdėtas nutarimas „Dėl poetės S. Nėries archyvo perdavimo Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutui“, datuotas 1955 X 10:

Lietuvos TSR Ministrų Taryba nutaria:
Įpareigoti Kultūros ministeriją iki 1955 m. spalio 15 d. perduoti Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutui poetės S. Nėries archyvą, esantį Centrinėje respublikinėje bibliotekoje.

Archyvas Institutui neperduotas. Kodėl buvo neįvykdytas (ar pakeistas) MT nutarimas? Hipotezių gali būt įvairių, bet tikrai ne galų pagalėj prisimintina, kad Institutui vadovavo Kostas Korsakas – vienaip ar kitaip žiūrėsi, „suinteresuotas asmuo“, nuosekliausiai ir atkakliausiai siekęs būtent tokio, koks paskelbtas Trečiame Fronte, SN viešo pasisakymo.
P.P.S. Kas blaiviausiai įvertino trečiafrontininkus, su kuriais susidėjo Nėris? Ir bemat, o ne, taip sakant, retrospektyviai? Elena Vilčinskaitė, apie kurią Astrida Petraitytė biografinį romaną yra parašiusi. Laiške, 1931-ų gegužės vidury iš Argentinos atkeliavusiam į Lazdijus:

Tu pereini iš grupės jau subrendusių kūrėjų, kuriems jau nėra jėgų tarti kas nauja, kurie jau negaluoja, į triukšmininkus jaunuolius, kurie eina neigimo keliu. Kūryba ir griovimas – tai negalima kartu; naujus kelius galima surasti ne griaunant, tik ieškant. Aš pažįstu daugumą tų žmonių, su kuriais eini. Jų interesas <...> biznis: tu turi vardą, kuris svarbu, tu esi įdomi moteris, jauna. Tie limonadininkai, kurie tave anksčiau globojo, globojo tave altruistiškiau.
     Šitie tave medžioja – tu gera žvėriena. (cit. irgi iš Aleknos kn., p. 441)

(Medžiojo moteris ir ligonius, – turiu omeny džiovininką Leoną Skabeiką, kurio TrFr-tui duotą eilėraštį Bronys Raila beveik neatpažįstamai „suredagavo“; Leonas Gudaitis apie tai yra rašęs.)

(891) Susieji – ir [+ latviams; ir Maciūnui +], xxv

Ne pats susiejau, radau šitą sąsają. — Vincas Maciūnas Židiny pristato 1938-ais atskiru atspaudu (iš Darbų ir Dienų VII tomo) 50 egz. tiražu išleistą Kosto Korsako studiją Latvių liaudies dainos. Baigdamas pacituoja vieną ketureilę dziesmą ir priduria:

Ant kalnelio baltas dvaras,
Kas jį baltai išbaldė?
Darbininkų sunkus darbas,
Seniūnėlio rūstus riksmas.

Reikia pripažinti, kad šis paprastutis posmelis bemaž įspūdingesnis už retorišką baudžiauninko darbo apoteozavimą Poškos „Mužike“. Tikrai gaila, kad autorius neturėjo progos išspausdinti savo išverstųjų 400 latvių dainų. Jų recenzuojamoje knygoje mažoka. (Židinys, 1938, nr. 11, p. 622)

Kodėl Maciūnas Pošką prisiminė, aišku: kaip tik rašė daktaro disertaciją apie lituanistinį sąjūdį XIX amžiaus pradžioj, ten ne vieną dešimtį kartų ta pavardė minima; gal ir klystu, bet taip pasirodė: kritinio požiūrio į tiriamąjį objektą besigilindamas nepametė – štai už ką ir jam +.

(890) Iš popieryno, xxxiii: apie Valentino Gustainio atsiminimus

Užtikau savo rašinėlį Šiaurės Atėnuos, buvo tokia rubrika „[nupaišyta knyga] ir kt.“, apie Valentino Gustainio atsiminimų knygą; išsp. 1992-03-27, nr. 13, p. 7, parašas Paulius Tolvaiša.

Ne angelų tauta
Valentinas Gustainis, Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus: Atsiminimai apie Lietuvos spauda, jos darbuotojus (1915–1940) ir Lietuvos rašytojus (1924–1966); kultūros žurnalo „Santara“ biblioteka: ketvirtoji knyga, Kaunas: Spindulys, 1991, 231 p.

Penčylos paišytas Gustainis, 1940
(iš: Juozas Olinardas Penčyla: šaržų karalius, 2004, p. 126)

... kartais net man pačiam lyg ir nesinori tikėti, kad tikrai taip buvo...

V. Gustainis

Dažnokai knygynuosna užsukantis, laikraščius pavartantis ir darbą kol kas turintis žmogus šiuolaik savo lektūrą galėtų sudaryti vien iš atsiminimų. Ir dar ateičiai skaitymo susikauptų.
     Galutinai nesupragmatėjusiam protui iš šių spaudinių veriasi istorijon pasitraukęs laikas, jo žmonės, jų darbai ir charakteriai. Nors vis dažniau pasigirsta balsų, esą nusibodo tos atminties iškasenos, nieko naujo ir kraują stingdančio jose nebesurandi; kiti liūdnai pasvarsto, kad ne laiku kai kurie dalykai (tarkim, Bronio Railos „pikti“ „Kodėl antraip?“) išplatinami, esą žmonės ir taip sutrikę, kits kito gerklėn žvilgteli, – gal kai viskas aprims, kai bręstelėsim... Treti atsidūsta, kad nelabai jau mes iš tų atsiminimų gražūs regimės; labai į šiandienykščius panašūs – ir pavydūs, ir gero artimesniam ar tolimesniam retokai telinkintys, nebent bendras pavojus ir kančia prispaudžia. Žodžiu, žmonės kaip žmonės.
     O gal į sveikatą tai suvokti? Gal tai padės atsikratyti tuščių iliuzijų, kad galim būti iš esmės geresni už kitus? Juk ir mums, regis, nesvetimas „angelų tautos“ kompleksiukas.
     Valentino Gustainio – „Lietuvos Aido“ redaktoriaus, ELTOS direktoriaus, tremtinio – minimieji atsiminimai šiuo požiūriu (bent man taip atrodo) išties labai vertingi. Ypač apie spaudą. Ir ne tik dėl to, kad pateikti unikalūs istoriniai faktai, bet – ir tai gal net svarbiau – išryškėja prieškario Lietuvos vadovų veidai – Smetonos, Voldemaro (bene mįslingiausio asmens), Tūbelio. Naujų štrichų pateikiama ir Gruodžio 17-osios perversmo, naujos konstitucijos priėmimo vaizdui. Pagaliau „Lietuvos Aido“ istorija – su visom peripetijom peripetijėlėm, istorijom istorijėlėm. (Gal ir pražiopsojau, bet neteko dabartinio „Lietuvos aido“ puslapiuos užtikti minčių apie šią Valentino Gustainio knygą. Keistoka...)
     Antroji atsiminimų dalis, apie rašytojus, nėra tokia išsami, tačiau užfiksuotieji epizodai – kaip Liudas Gira rašė musolininę Italiją šlovinančią poemą, o paskui gyveno Maskvos laiku, kaip Karolio Vairo-Račkausko diplomatinė karjera baigės kalėjimu, kaip Liūnė Janušytė vis pasiilgdavo Paryžiaus, kaip ir kodėl baigėsi Juozapo Albino Herbačiausko dėstytojavimo universitete karjera, ko verkė Petras Cvirka etc. – reikšmingi, nes, deja ar beje, taip jau tikriausiai buvo, nors gal ir ne visai malonu tai skaityti.
     Už Valentino Gustainio atsiminimų knygos išleidimą šiais sunkiais laikais, matyt, pirmiausia reikia dėkoti leidybos „hegemonų“ klasei priklausančiam „Spinduliui“, o tik paskui rengėjams. (Atsiprašau, kad tokia situacija.)
     (Beje, baigiant knieti retoriškai paklausti, ar daug „Spindulys“ sumokėjo už Valentino Gustainio raštų ©. „Mintis“, išleidusi jojo studiją „Idėjų autonomija ir determinizmas“ bei straipsnius, paliko šias teises autoriams.)
     P.S. Valentino Gustainio „Raštai“ [minėtieji „Minties“ išleistieji serijoj „Iš Lietuvos filosofijos palikimo“] guli dar ant beveik visų knygynų prekystalių. Nusipirkę tikrai nenusiviltumėt.

Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus – paskutinė išleista Gustainio knyga (nepriklausomybę atkūrus trys išėjo, dvi minėtos ir 1989-ais Be kaltės: 15 metų Sibiro tremtyje ir lageriuose). Atslūgus domėjimosi atsiminimais bangai, liko, be kita ko, neišspausdinti Skrajojusio korespondento atsiminimai, rašyti 1968–1970-ais (200 su viršum mašinraščio lapų), – apie politikos užkulisius 1935–1939 metais Varšuvoje, Paryžiuje, Berlyne ir Londone (su motto iš Leopoldo von Rankės ir Maironio). Puikus stilius; ir žmonių asmenvardžiai tikri, o ne pagal tarimą. — Stebėdamas, kokios pastaruoju laiku išeina atsiminimų knygos, padariau gal ir ne visai teisingą išvadą, bet kad peršasi: tokio pobūdžio knygų pasirodymas priklauso nuo to, ar iniciatyvos imasi giminės, tolimesni ar artimesni. Jei tokių nėr, lieka kliautis sėkme – gal koks istorikas rinkdamas medžiagą užklius, gal jam pasirodys, kad vertėtų ne tik pasinaudoti kaip šaltiniu rašomai studijai, toks kaip, tarkim, Gediminas Rudis.
P.S. Kostas Korsakas buvo Gustainio stogas – dalį atsiminimų rankraščių priėmė savo Instituto rankraštynan, dalį sutiko deponuoti (neįprasta paslauga). Neabejotina, kad suvokė jų išliekamąją vertę.

(786) Visiškai tarp kitko: apie pensiją

Leo Kagano šaržas (Literatūros naujienos, 1937, nr. 1/3, p. 9)

Penktadieniais į darbo pabaigą bibliotekon vis užsuka coll. tautosakininkė Giedrė B. – paskaityti tądien gautos kultūrinės spaudos. Kartais ir pakalbam apie šį tą. Paskutinįkart – apie pensijas. Esą ji tegausianti apie 250 eurų. Kažkokia programa jai tiek suskaičiavo. – Niekad tuo, kiek gaučiau pensijos tam tikro amžiaus sulaukęs, nesidomėjau; manau, tiesiog to amžiaus gyvas nesulauksiu, bet prisiminiau Antaną Kniūkštą.
Kai Kniūkšta mirė (1983-05-18), jį labai gražiai JAV prisiminė Antanas Vaičiulaitis Draugo kultūriniam priede 1983-09-17 (apie tai esu tinklarašty fiksavęs), o va Lietuvoj Marijos Macijauskienės straipsnis buvo įpuolęs nemalonėn.
Vaičiulaitis, kaip (galima sakyt?) savojo rašinio raziną, pateikia Antano Kniūkštos sueiliuotą tekstą:

... faktas yra tasai, kad grąžintas iš Vorkutos, jis vėliau išdėjo savo jausmus ir savo teisybę eilėraščiu, kuris neseniai pateko į Vakarus. Iš tikrųjų tame Antano Kniūkštos rašte nėra nei poezijos, nei kitokio meno – tai tik skaudūs faktai, su tam tikru ironijos, kartėlio ir humoro priedu, lyg trumpa autobiografija.
Štai jo eilėraštis:

Už visus kitus geriau
Apšlubau, apkurtau,
Ir viena akim nebmatau.
Todėl ir laiškų niekam nebrašau.
Ką padarysi,

Juk jau devintą dešimtį varau,
Keturiolika metų Vorkutoje buvau,
Keturiasdešimt kilogramų netekau
Ir liūdnas dainas dainavau.

Mane džiaugsmas ima,
Kad po 70-ties metų darbo stažo
Keturiasdešimt penkis rublius pensijos gavau.

Jei kas mane paklausia,
Kaip aš dabar gyvenu?
Visiems atsakau:
Už visus kitus geriau.

Šitą tekstą, – manyčiau, mūsų kultūros istorijai svarbų tekstą, – norėčiau papildyti dviem žiniom (vargu ar kitas kas iki to prisiknis):
(a) šitą eilėraštį/cv Kniūkšta parašė 1981-05-22 (tokia data ranka užfiksuota vienam iš mašinraščių – šalia parašo).
(b) Vaičiulaičio tekste užfiksuota frazė „neseniai pateko į Vakarus“ lyg ir skatintų manyt, kad šitas tekstas minimaliai plitęs, nors, manau, tai nėra tiesa; savo vienintelį eilėraštį Antanas Kniūkšta siuntinėjo visiems, ką tik gerai pažinojo. – Kodėl taip manau?
1982 metų rugsėjo pabaigoje A.K. ištiko insultas. Metams baigiantis, jis padiktavo laišką Kostui Korsakui – vėluojantį sveikinimą su gimtadieniu (K.K. *10-05; rašė moteris, neidentifikavau kol kas – kas): sveikina ir dėkoja už tai, kad „esi ne kartą ištiesęs man pagalbos ranką tarnybiniuose ir visuomeniniuose reikaluose“. – Ir prie sveikinimo prideda savo „eilėraštį“, paprašydamas rašiusiosios laišką įdurti (originalas – mašinraštis, įduras – rankraštis); išplėsti trečią posmą:

Dabar mane džiaugsmas ima,
Kad po 70-ties metų darbo stažo
Keturiasdešimt penkis rublius pensijos gavau.
Nors ir už tiek „Ačiū Dievui“ sakau.
O dabar, nuo 1982-ų metų pradžios,
Penkiasdešimt rublių gaunu.
Už tai LTSR Socialinio Aprūpinimo Ministerijai
Dėkoju. (LLTI BR, F17-7385)

P.S. Tuolaik, 1980-tinių pradžioj, VU studento stipendija buvo 40 rublių; 50 – vad. padidinta, už l. gerą mokymąsi.

(622) Dėl juoko: du Brodskiai ir vienas Donelaitis

Kolegė Rūta P. persiuntė nuorodą į ketverių su viršum metų senumo Gražinos Juodytės straipsnį Vakarų eksprese „Su Kristijono Donelaičio vertimais – į pasaulį“, pridėdama šypsenėlę. Supratau kodėl: prieš keletą dienų apie du Brodskius, Donelaičio vertėją ir „vertėją“, jau svarstėm.
Šiuo atveju, Vakarų ekspreso publikacijos atveju, – greičiausiai žurnalistė pamanė, kad kito Brodskio negali būt, tik Nobelio premijos laureatas Josifas, ir „pataisė“ Clandestiną (kad jis supainiotų Josifą B. (1940–1996) su Davidu B. (1899–1966; jo išversti Metai pirmąkart išleisti 1946), – na, netikiu, tikrai netikiu; Isajevo vertimas [neseniai išspausdintas; gabalų skaičiau] visai geras; išties: gal ir geresnis už Davido Brodskio).

O kada pirmąkart Brodskiai buvo supainioti? – beveik prieš pusę amžiaus.

Kostas Korsakas kaupė visokiausią medžiagą, susijusią su K.D. 250-ųjų gimimo metinių paminėjimais visur kur, su Metų vertimais į kitas kalbas ir pan. Daugiausia iškarpos iš įvairiakalbių leidinių. Tik JAV lietuvių nepažangiojoj spaudoj skelbti tekstai perspausdinti mašinėle (matyt, labai trumpam gaudavo – susipažinti; bet dar ir mašininkė spėdavo perspausdint).
Tai va tame pluošte yra ir toks perspausdintas tekstas:

Donelaičio vertėjas rusų kalbon paleistas iš katorgos. 24 metų amžiaus sovietų poetas ir vertėjas (į rusų kalbą išvertę Donelaičio „Metus“) Josif Brodski neseniai grįžo iš priverčiamųjų darbų stovyklos. Kovo mėn. jis buvo nuteistas kaip „veltėdis“ penkeriems metams priverčiamųjų darbų. Jo eilėraščiuose buvę rasta antisovietiškumo. Brodskis atliko bausmę kaip mėšlo išvežiotojas viename Archangelsko sovchoze. Brodskio ištrėmimas liudija, kad komunistinėje santvarkoje kiekvieno kuriuo nors atžvilgiu partijai nepatinkančio kultūrininko likimas yra ir toliau despotų rankoje, nežiūrint, kuriais vardais tironai besišauktų. Brodskis iš katorgos buvo paleistas, tur būt, dėl to, kad rašytojo ištrėmimas labai plačiai nuaidėjo laisvojo pasaulio spaudoje, o taipgi kėlė nepasitenkinimą kituose sovietų rašytojuose.

Po perspausdintu tekstu K.K. ranka teužrašyta: Draugas (pr[ie]d[as]) 1964, birželio. Matyt, pajuto, kad kažkas negerai, ir dienos nebepridūrė. Ir išties: na negalėjo toks tekstas būt išspausdintas 1964-ų birželį: Josifas B. nuteistas 1964-ų kovą, paleistas po pusantrų metų 1965-ų rugsėjį.
Peržiūrėjau epavelde.lt esančius 1965-ų Draugo kultūrinius priedus nuo rugsėjo iki metų pabaigos ir neradau tokio teksto išspausdinto. Balažin, gal pražiūrėjau, gal dar vėliau skelbtas, gal ne savaitgaliniam priede, gal net ne Drauge. Bet tikrai kur nors turėjo būt paskelbtas.
Su Josifu B. bendravę lietuviai tikriausiai apie šią publikaciją nežinojo; jei būt žinoję, tikrai – kaip juoką – būtų Juozapui papasakoję, greičiausiai ir „Donelaičio vertėjui“ būt pasirodęs šis supainiojimas juokingas, – tai kieno nors atsiminimuose kokiu nors būdu būtų atsispindėję; deja.

(534) Užparaštė, lxxix: apie neišspausdintus Žemaitės kūrinius

per Vėlines vėl pražydęs lubinas

Ši užparaštė gali būt laikoma ankstesnės, apie kritinį realizmą, tęsiniu, bet gali ir nebūt.

Antradienį (10-29) LLTI vykusioj konferencijoj „Tai kaip kalbėti apie sovietmetį?“ vienas iš pranešėjų, nagrinėjęs Ezopo kalbą, ėmė ir pateikė Kosto Korsako citatą. 1956-ais svarstant Žemaitės Raštų trečią tomą K.K. jos „Pirmųjų mano žingsnių“ sakinį „Supratau, jog lenkai mus pavergę, paniekinę lietuvių kalbą, daug mūsų sulenkinę, labiausiai bajorų“ siūlė pakomentuoti taip:

Šios apybraižos pabaigoje Žemaitė, kalbėdama apie lenkus, turi galvoje lenkų feodalus, bajorus, o ne visą lenkų tautą.
[Juozas Žiugžda ir Antanas Venclova pritaria.]

Nemaža dalis klausytojų nesuvokė, kaip tai susiję su Ezopo kalba, ir aš; bet pasižymėjau, kad reiktų perskaityt visą svarstybų protokolą.
Ketvirtadienį ir ėmiaus skaityt (tiksliai rašant) Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Žemaitės Raštų redakcinės komisijos posėdžio, įvykusio 1956-11-21, protokolą (paskelbtas rinkiny Rašytojas ir cenzūra, 1992, p. 494–502).
Svarstytas Raštų trečias tomas, kurį turėjo sudaryt dalis jau skelbtų kūrinių, o dalis – iš rankraščių, dar nespausdintų. Nespausdintieji buvo narstomi ypač atidžiai. Kai perskaičiau „Vokiečio laidotuvių“ aptarimą, sukirbėjo mintis: o gal net gimnazistus galima sudomint Žemaite, jei išradingesni būtume? Tarkim, tokia introdukcija (aišku, reiktų komentarų, kas toksai buvo Juozas Žiugžda, kas Jurgis Tornau, gal net kas Korsakas ar Antanas Venclova):

J. Žiugžda. Mano nuomonė aiški: geriau [„Vokiečio laidotuves“] išmesti. Ar gali būti kas dar šlykštesnio?
J. Tornau. Labai geras dalykas, stipriai parašytas. Kažin ar yra kur dar geriau pavaizduotas kaimo tamsumas ir idiotizmas, kaip šiame kūrinyje.
A. Venclova. Šio kūrinio yda ta, kad autorė nerodo savo nusistatymo, duoda lyg ir fotografiją.
K. Korsakas. Sutinku su drg. J. Tornau, kad čia ryškiausiai parodytas kaimo idiotizmas: bambizas, iš viso kito tikėjimo atstovas – jau nebe žmogus, lygus gyvuliui. Per daug nuogai tas idiotizmas vaizduojamas, antra, žymu katalikų tikėjimo primatas.
J. Žiugžda. Mes turime žiūrėti, kaip skaitytojas šį kūrinį skaitys, kaip jį veiks toks kūrinys. Į karikatūrą kaimo žmonės paverčiami, koktu mums už Žemaitę.
Nutarta „Vokiečio laidotuvių“ nespausdinti. (p. 497)

Ar jums būtų įdomu perskaityt lietuvių literatūros tekstą, kuriame bene geriausiai pavaizduotas XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios kaimo tamsumas ir idiotizmas (tas idiotizmas ypač intriguoja)?
Iš 1956–1957-ais išėjusių Žemaitės Raštų šešiatomio tas tekstas išimtas; greičiausiai ir kitose sovietmečiu išleistose Žemaitės apsakymų rinktinėse jo nebus; reikia žiūrėt į naujuosius Raštus, pradėtus leist 1995-ais. – Du kartu perėjau akim šitų naujųjų Žemaitės Raštų pirmus keturis tomus, kuriuose skelbiama jos grožinė kūryba, t.y. jų turinius. Nėr „Vokiečio laidotuvių“.
Nėr ir dar trijų grožiniais vadintinų Žemaitės tekstų: „Perkrikštas“, „Popo pašventimas“ ir „Staigus pravoslavas“; jie irgi „iškrito“ 1956-ais (aptarti buvo kartu dėl tos pačios tematikos):

K. Korsakas. Žemaitė tyčiojasi iš popų – galėtume sakyti, kad gerai: tyčiojasi iš religininkų. Bet iš tikrųjų: popas jai žemesnis už kunigą. Iš katalikybės pozicijų žiūri į bažnytinį gyvenimą. Turim žiūrėti, kad nekiršintume prieš kitus tikėjimus. Kas būtų, jei šiuos kūrinius kas išverstų į rusų kalbą – visi popai pakeltų lermą.
J. Tornau. Tokio pavojaus nėra: į rusų kalbą tikrai niekas jų nevers. Mes kartais perdėtai jautrūs. Kai tik kur randam paminėtus pravoslavus rusus, tuoj rankas nuleidžiame.
A. Venclova. Šie vaizdeliai tikrai nepatogūs. Viską su jais galima daryti: koks nors nacionalistiškai nusiteikęs mokytojas ims dar ir perskaitys juos viešai, sakykim, per Žemaitės minėjimą.
J. Tornau. Tikrai jų neskaitys. Nemanykim blogai apie mokytojus.
K. Korsakas. Juos lengvai gali persispausdinti kokia katalikiškoji antologija – turinys jiems tinkamas.
[...]
J. Tornau. Nelaiminga lietuvių tauta – ji niekad negali savųjų klasikų pilnų leidimų išleisti: vienam režimui viena netinka, kitam kita. Ir nekalčiausias dalykas kartais gali provokacija kvepėti. Pvz., tegu kas atsistojęs eilėje sušunka: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ – juk tokį suims, o šūkis mums visų brangiausias. (p. 499–500)

Šitas argumentas nieko nenusvėrė. Pasisvaidžius replikom, nutariama:

„Popo pašventimas“, „Perkrikštas“, „Staigus pravoslavas“ – išimti. (p. 501)

Išimtì iki šiol. Kaip ir minėtos „Vokiečio laidotuvės“.
P.S. Protokolo pati pabaiga:

Peržiūrėjus tomą, K. Korsakas konstatuoja, kad ne tiek daug išimta: keturi smulkūs vaizdeliai, iš viso 19 psl.
J. Žiugžda priduria: Buvau manęs, kad daugiau bus išimta. Aš būčiau daugiau išmetęs. (p. 502)

Užfiksavau. Gal kas ir atkreips dėmesį, o gal viskas taip ir liks.

(454) Užparaštė, lxiii: apie Donelaitį 250-mečio proga

Galima palygint su KD300 logotipu

Igorio Piekuro (1935–2006) sukurta KD monograma
(kn. Kristijono Donelaičio jubiliejiniai metai aplankas)

Norėjau pradėt: keistas dalykas, bet netikslus būtų toks epitetas; tad apsieisiu be jo.
Skaitai prieš amžių rašytą tekstą ir – nepaisant kai kurių kalbos ir rašybos skirtumų – vis dėlto tarsi girdi jo autoriaus balsą, savaimingą jo balsą.
Skaitai prieš pusamžį rašytą tekstą ir – nors pasitelkta lyg ir ta pati bendrinė kalba kaip dabar, ir rašyba beveik ta pati – tiesiog negali priimt jo kaip galimai autentiško; tik kaip bendrinio diskurso veidrodinį atspindį. Pvz., kaip rašyta ir kalbėta 1964-ais (manau, ir iš tiek galima perprast to laiko oficialiojo diskurso pobūdį):

Rugpiūčio 6 d. į Čystyje Prudy gyvenvietę (buv. Tolminkiemį), kur kadaise gyveno, kūrė ir mirė Kristijonas Donelaitis, rinkosi kūrybinė inteligentija, partiniai ir tarybiniai darbuotojai, darbininkai, kolūkiečiai, moksleiviai. Čia turėjo įvykti paminklinio akmens Donelaičiui atidengimas.
Šešioliktą valandą kalvos viršūnę ir šlaitus užpildė minios žmonių. Prie dar uždengto paminklinio akmens atsistoja svečiai iš Lietuvos – LKP CK sekretorius A. Barkauskas [etc.]. Čia atvyko ir TSKP Kaliningrado srities komiteto sekretorius D. Nikitinas [etc.]
Nesterovo rajono vykdomojo komiteto pirmininkas S. Pisarevas:

Daugiau, kaip 36 metus gyveno ir kūrė šioje vietovėje didysis dainius, kurio kūryba šiandieną keliauja po visas tarybines respublikas, po žemės rutulį, šlovindama žmogaus grožį, jo darbus ir didybę.

[...] Kaliningrado srities kultūros valdybos viršininkas V. Machovas:

[...] Pažangi, kraujo ryšiais susijusi su liaudies gyvenimu Donelaičio kūryba šiandieną pelnytai užima garbingiausią vietą žymiausių tarybinių tautų literatūrinių paminklų tarpe.

Nesterovo gamybinės valdybos partinio komiteto sekretoriaus pavaduotojas V. Gluškovas:

[...] Įžymiosios poemos „Metai“ kūrėjas pasirinko herojumi liaudį. Jis atvirai kalbėjo apie sunkią Lietuvos valstiečių dalią, plakė dvarininkiją, ryškiomis varsomis piešė valstiečių buitį ir darbą, drąsiai gindamas jų žmogiškas ir pilietines teises. Tai poema, kuri skiepijo neapykantą išnaudojimui ir priespaudai, viskam, kas žemina žmogaus orumą ir grožį. [...] Ji padeda mokyti žmones gėrio ir skatina kovai su blogiu, ji stiprina internacionalinius ryšius, taiką ir draugystę. (Kristijono Donelaičio jubiliejiniai metai, 1965, p. 146–148)

Tą popietę kalbėjo ir Kostas Korsakas, aišku, neišvengdamas privalomųjų frazių, bet vad. sovietinio diskurso grynuolių jo tekste praktiškai nėra. Nespėta išmokti? Sąmoningai vengta? Abi priežastys lėmė?
Nežinau, kokia Jūsų reakcija skaitant tokio pobūdžio tekstas; aš tai nesąmoningai imu šypsotis.

P.S. Jei jau apie Donelaitį pradėta kalba: yra interneto svetainės, skirtos Donelaičiui, itališkai ir rusiškai (ypač vertas dėmesio pastarojoj esantis План мероприятий по подготовке и празднованию 300-летия со дня рождения К. Донелайтиса – solidžiai priplanuota). O donelaitis.lt kol kas svajonėse.lt.
P.P.S. Manau, prasminga būtų 2015-ų pradžioj (pavasariop, pavasarį, vasarop) peržvelgt LR Vyriausybės 2013-02-06 priimtą nutarimą nr. 121, t.y. svajones.lt, ir pasižiūrėt, kas įgyvendinta iš pridėtojo priemonių plano. Manau, kad tai būtų tikrasis dab. valstybės požiūrio į kultūrą [nepersonifikuoju: vyriausybės – iš principo, nes kad ir kas būtų valdžioj, požiūris į kultūrą toks pat] adekvačiausias atspindys. (Jei šitas tinklaraštis tuolaik dar gyvuos, prašyčiau primint šitą ketinimą; jei ne – gal kas kitas tai padarys.) 

(399) Paradonelaitiana: iš Metų, kaip Europos literatūros šedevro, legitimacijos istorijos

Ankstesniame įraše paminėjus Kostą Korsaką, prisiminė dar vienas dalykas; be kita ko, su juo šiek tiek [nežinau kol kas – kiek] susijęs ir K.K.

Jei gerai supratau, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija nori/siekia 2014-ų sausio 1-ą įterpt į šios organizacijos siūlomų visam pasauly (nekibkit prie apibendrinimo) paminėt datų sąrašą: Kristijonui Donelaičiui – 300. (Kaip šįmet dr. Meilei Lukšienei – 100.) Už ką? Aišku, už Metus.
Praėjusios savaitės pradžioj sulaukėm minėtosios komisijos sekretoriato Kultūros programų vadovės M.V. skambučio – prašymo viens du, per dieną, patikslint po enciklopedijas klaidžiojantį teiginį, esą UNESCO 1977-ais Metus paskelbė Europos literatūros šedevru; jei tiksliau – patikslint LLE paskelbtą a.a. Leono Gineičio str. apie Donelaitį paskutinį sakinį (užmečiau akį ir į VLE [t. V, p. 81]; ten, a.a Albino Jovaišo straipsny, nieko apie Metus kaip šedevrą), taigi – paskutinį sakinį iš LLE:

D. poema Metai UNESKO nutarimu 1977 įtraukta į „Europos literatūros šedevrų biblioteką“. (p. 119)

Ką gi, ėmėmės darbo, t.y. ieškot. Ir nieko labiau patikslinančio ir sukonkretinančio negu gabaliukas Pergalėj neradom (patikslinimai pakeliui atsispindi per nuosiuntas):

Tarptautinė literatūros kritikų asociacija, remdamasi SNO UNESCO konferencijos nutarimais, sudarė Europos literatūros šedevrų sąrašą nuo antikos iki 1940 m. Kūrinių sąrašą svarstė speciali komisija, kuriai pirmininkavo žinomas prancūzų rašytojas H. Bazenas ([Hervé] Bazin) ir belgų rašytojas D. Žilis (Gilles [Daniel Gillès de Pélichy]), dalyvaujant UNESCO atstovams ir įvairių šalių kritikams (Tarybų Sąjungai atstovavo N[ikolajus] Fedorenka ir A[leksandras] Michailovas). Paskutiniame Tarptautinės literatūros kritikų asociacijos biuletenyje, išleistame 1977 m. pabaigoje Paryžiuje, paskelbtas žymiausių Europos literatūros kūrinių sąrašas. Čia figūruoja 340 autorių. Pabaltijo kraštų literatūras šiame sąraše reprezentuoja K. Donelaičio „Metai“. (Pergalė, 1978, nr. 4, p. 191)

Tolesnis žingsnis turėtų būti tiesiog atsiverst minimąjį Asociacijos biuletenio numerį – ten turėtų būt konkretybių, kurios tikrai domintų. Deja, tai man neprieinama, nes tik težinau, kad toks biuletenis ėjo. Atsiprašau už informacijos skystumą. (Reiktų eit per visiškai prancūzišką paiešką, o čia aš analfabetas.)
P.S. Susidariau nuomonę, kad L'Association internationale de la critique littéraire bent jau buvo gana politiškai angažuotas (antiburžuazinis/marksistinis) sambūris. Jam, be kita ko, priklausė ir Kostas Korsakas (yra išlikęs Sovietų Sąjungos rašytojų sąjungos atstovo paraginimas atsiųst 5 rb. 42 kap. – kad nekiltų problemų kolektyviai sumokant minėtosios asociacijos nario mokestį). — Ar tai pasėja abejonių dėl Donelaičio Metų kaip vieno iš Europos literatūros šedevrų ligitimacijos? — Nežinau.

(398) Susieji – ir [tiek], ix

Coll. S.D. nuskenavusi [ne tik man, dar cc  ≈20] el. paštu atsiuntė pavyzdį laiško (recto ir verso), kokių vis dar retsykiais atkeliauja Institutan:




















Kad Kostas Korsakas miręs jau daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus, o to nežino darbuotojas, siuntinėjantis po pasaulį laiškus, – tikrai nieko stebėtino (aišku, visai nesunku patikrint ir nebesiųst, jei žmogus a.a., bet nėr ko per daug norėt). O ta Russland vis dėlto trikdo. Kaip atsirado? Galima spėt, kad adresyne buvo atlikta tokia paprasta operacija: rasti UdSSR ir pakeisti į RUSSLAND. Per daug nesukant sau galvos, kas per darinys buvo ta UdSSR. 
Patikslinimas: Russland trikdo ypač dėl to, kad laišką siuntė ne šiaip kas nors, o Goethės muziejus, na, regis, lyg ir kultūros įstaiga. [Galėtų būt ir atskiras įrašas apie tai, kaip suvoktinas epitetas: kultūringas, -a, t.y. turintis, sukaupęs daug suvokėjo įsivaizduojamos kultūros.]

Kita vertus, ar verta tuo stebėtis? – Prisiminiau visai neseniai vėl perbėgtą akim a.a. Jurgio Kunčino rašinį apie Frankfurto knygų mugę, kurioj Lietuva buvo garbės viešnia (liet. lit., ypač mot. liet. lit., pasaulinis triumfas, sprendžiant pagal to laiko bent jau lietuviškas publikacijas?!); citata:

Aišku, nereikia turėti naivių iliuzijų, kad po mugės lietuvių literatūra atsistos greta rusų, čekų ar net estų (turiu galvoje vertimus). Tai tik pradžia, susilauksim ir pauzių, ir atsainumo. Apie jį ir kalbėjo diskusiją Berlyne moderavusi lituanistė Claudia Sinnig: „Vokiečiai nesupranta, kad lietuviai mato juos kiaurai – visą jų pasipūtimą, abejingumą, didelės tautos globėjiškumą mažos atžvilgiu.“ Viso to, žinoma, esama. („Frankfurto vėliavos ir trimitai“, 7MD, 2002-10-25, p. 7)

Panašu, net ir nenorėjusieji „turėti naivių iliuzijų“ jų turėjo – ištikusi (kad ir mėginama kvestionuot) „šlovė“ pila per galvą, – Frankfurto knygų mugės 2002-ais nebuvo, nes jos praktiškai nieks neprisimena buvus (pajuokausiu: galėtų būt straipsnio Frankfurter Allgemeine Zeitung tema kad ir 2013-ais?).

Prieduras (01-26). Popieryne užtikau dar vieną publikaciją, skirtą paminėtajai Frankfurto knygų mugei – Nerijaus Šepečio tekstą „Lietuvos proveržis“ (NŽ-A, 2002, nr. 11/12, p. 560–565). Esmingas autoriui tuolaik regėjos žodis proveržis – lietuvių proveržis vokiečių galvosna (kad nuomonė būtų solidesnė, pasitelkiama ir statistika: pvz., primenama, kad Vokietijos spaudoje galima rasti ≈ 1200 tekstų apie Lietuvos kultūrą irba [= ir/arba] literatūrą (neskaičiuojant tų, kur Lietuva paprasčiausiai paminėta kaip knygų mugės garbės viešnia). Mėginama apibendrint: esą vidutinio laikraščius paskaitinėjančio vokiečio galvoj po Lietuvos prisistatymo Frankfurto knygų mugėj turėtų įsikurt tokie Pabaltijy gyvenančiųjų vaizdiniai:

Euroviziją pasirinkę estai turi (turėjo) dainuojantį importuotą tamsiaodį [kas jį beprisimenat? Rimtai klausiu, nes aš tikrai ne], latviai – taip pat dainuojančią (ir dar dailiai išsirenginėjančią) vietinę rusę [kas ją beprisimenat? Rimtai klausiu, nes aš tikrai ne], o štai knygų mugėje dalyvavę lietuviai pasirodė turį ne tik daugybę rašančių ir dar įdomiai bei protingai kalbančių „galvų“ – romanisčių, poetų ir šiaip intelektualų, – bet ir apskritai gyvą, įvairiaformę ir kai kuo net rafinuotą šiuolaikišką kultūrą, pagaliau valstybę su daugiakultūre ir turininga istorija, su kuria sugeba užmegzti ir palaikyti dinamišką ir produktyvų santykį. (p. 561)

[Juokaujant: kas prisimenat tokią Lietuvą ir jos kultūrą; ir dar kažko norim iš vokiečių?!] – Ir gal visai nedera prisimint sėdėjimo prie vėl suskilusios geldos (esą per daug norėjom). Viskas daug paprasčiau: mūsų atmintis baisiai dideliais tempais trumpėja; žinomos reklamos („kartą paragavęs – negali sustot!“) parafrazė: „kartą sužinojęs – negali užmiršt“ totaliai klaidinga, nes: čia sužinojai – čia jau ir užmiršai. – Atėjo pseudoatradimų laikai.
Baigt šį priedurą derėtų tuo, kuo pradėjo savo tekstą N.Š. 2002-ais:

Maždaug prieš pusantrų metų per didžiausią Vokietijoje RTL kanalą teko stebėti vokiškąjį „Kas laimės milijoną?“ žaidimą. Vienai žaidėjai teko 10 000 DM vertės klausimas – „Kieno sostinė yra Vilnius?“ Uždavinys pasirodė per sunkus – Lietuvą ji supainiojo su [etc.] (p. 560)

O mes, ir aš, stebimės: Vilnius / Russland?! Gal ne tik – tiksliau, tiek „vokiečiai“ čia dėti?
P.S. (01-27) Vertėjas į vokiečių kalbą Markus Roduneris į klausimą: „Kas įdo­mu vo­kie­čiams iš mū­sų li­te­ra­tū­ros?“ atsako: „Šiurkš­čiai sa­kant, nie­kas.“ (Šiaulių naujienų priedas Atolankos, 2013-01-25) Taip, ir nieko nepadarysi.

(290) Der Zeitgeist: stalininių laikų (požiūrio į Maironį) kismas

Šiandien dar kartą perskaičiau Aurimo Švedo pokalbį su a.a. prof. Vanda Zaborskaite („Išbandyti, iki kur galima eiti“, NŽ-A, 2007, nr. 3, p. 93–103). V.Z. manymu, tuoj po karo kurį laiką Lietuvoj dar „tvyrojo kažkokios liberalizmo iliuzijos“, kurios ėmė sklaidytis 1947-ais po nutarimų dėl žurnalų Zvezda ir Leningrad; būtent tuolaik „visuomenę persmelkė didžiulės baimės jausmas“ (pratęsčiau: pirmiausia baimės būti ištremtiems [1947–1949-ųjų didieji trėmimai], t.y. ≈ fiziškai sunaikintiems). Ir sąmones sukaustė baimės mirt ledas (retrospektyviai žvelgiant; juk bus atsiprašant оттепель). Ir šitie trys pokyčiai, mano manymu, l. tiksliai atsispindi reakcijose Kosto Korsako (pasak V.Z., žmogaus ambicingo ir savimylos, bet aiškiai žinojusio, kas yra vertybės, ir kuo puikiausiai jutusio der Zeitgeist).

Kosto Korsako šaržas,
pieštas Stasio Krasausko
(60-mečio proga, Šluota, 1969, nr. 20)

• 1947-ais V.Z. priimama į aspirantūra. Korsakas pasiūlo imtis temos „Maironio Jaunoji Lietuva“ pakomentuodamas:

Žinot, tai tokia tema, kuri visada tiks, kad ir kaip pasikeistų aplinkybės.

• Po kurio laiko (spėtina, kokių beveik metų? ergo, 1948-ais?) V.Z. pateikus keletą pirmųjų savo darbo skyrių įvertinti, darbo vadovas K.K. perskaitęs ir pasakęs:

Žinot, aš net negaliu pabraukti, kas blogai, nes blogai yra viskas, pats kalbėjimo būdas yra ydingas. Jūs paskaitykit „Tiesos“ vedamuosius ir suprasite, kaip dabar rašoma, į ką reikia lygiuotis... 

Ar tai, K.K. reakciją, galima įvardint kaip liudijimą: diskursas lūžo, iš esmės pasikeitė apie 1948-us?

• V.Z. į šią pastabą mėgino šiek tiek atsižvelgti, bet kai baigtą disertacijos tekstą pateikė darbo vadovui, K.K. atsidūrė nepavydėtinoj situacijoj: atvirai nesiryžo sakyt, kad tokio darbo negalima leist gintis, nes pats juk ir suformulavo temą, tad verdiktą suformulavo šitaip:

Neatsiras žmogaus, kuris sutiktų oponuoti [Jūsų darbui]. 

Kitais žodžiais tariant, visi bijos reikšt savo nuomonę apie Maironį. Taip ir baigės šio V.Z. darbo istorija stalininiais laikais: tekstas „atgulė į stalčių“, o V.Z. susitaikė su mintim, kad šią temą teks „palaidoti“. Visa tai vyko iki 1950-ų, kada tyrėja buvo priimta dirbti į VU. Taigi, maždaug trejų metų laikotarpis.

P.S. Nesu skaitęs straipsnio, kurio tema būtų: Maironio recepcija sovietmečiu: oficialusis ir tradicijos tąsos diskursai. Gremėzdiškai įvardijau temą, bet mintis, regis, suprantama. (Jei atsiras proga, užfiksuosiu dar vieną Maironio recepcijos epizodą, jau iš praėjusio amžiaus 9-o dešimtmečio.)

(25) Tarp kitko: Donelaitis ant troleibuso Europos kultūros sostinėj

Su Kristijonu Donelaičiu, kaip jį įsivaizdavo galėjus atrodyti dailininkas, po Vilnių važinėja 6-as troleibusas. L. retai tuo maršrutu važinėju. Bet va prieš keletą dienų Kalvarijų gatvėj užfiksavau.
Vardas pavardė; gimimo–mirties metai; Metų autorius. O kuo jis nusipelnė garbės ir dėmesio, nusakyta Salomėjos Nėries dvieiliu: „Priešas kirto kumštim geležinėm, / O jisai – kalbos gimtosios gražumu.“
Rašyta karo metais, atsiminiau, antivokiškas. Tada labai tiko visi ir viskas, kas bent kiek antivokiška, – sovietinei karo meto propagandai (o kaip čia subtiliau pasakysi?). Ir 1945-ais išėjusių raštų pratarmėj Kostas Korsakas primena: „Visa Kr. Donelaičio poema skamba kaip aštrus kaltinimas vokiškiems imperialistams, ir šiandien šis lietuvio poeto kūrinys tiek lietuviams, tiek kitų tautų skaitytojams įgyja naujos, ypačiai aktualios politinės reikšmės“ (p. 13). Ir Žalgiris tiko (taip, regis, vadinos vienas vad. raudonųjų partizanų būrys).

Salomėja Nėris, „Donelaitis“:

Miestai ir miškai, upelio krantas:
Tilžė, Lazdynėliai, Širvinta –
Prūsų Lietuva! Kur miega Mantas,
Kur palaidota narsi tauta.

Amžiais trypė vokietis tą kraštą
Ir į grendimą sumindė jį tvirtai.
Mums gyvi teliko Donelaičio raštai,
Skambūs dar lietuviški vardai.

Karžygiu mes Donelaitį šiandie minim,
Kurs laimėjo didžią kovą mums.
Priešas kirto kumštim geležinėm,
O jisai - kalbos gimtosios gražumu.

Jo saulelė, kai laukus ji budina, –
Geraširdė būriška mama.
Žvanga žiemos, gaudžia vėjai rudenio.
Mielo kakalio jaukioji šiluma!

Paskui arklą kūprina per pūdymus
Ten lietuviai baudžiavos naguos.
Būrų būryje, pats būras būdamas,
Tegalėjo taip širdingai juos paguost.

Jis rinktiniais žodžiais priešus plūdo,
Sąmojaus juos čaižė botagu.
Mūsų gi karta – kitokio būdo:
Lietuvą iš kraugerio nagų

Išvaduoti gali ginklas plieno
Ir netrukus išvaduos.
Suskambės pavasarėlio dienos,
Laisvės gėlės pražydės veiduos.

1943.XII.24

Žvelgiant į datą, viskas suprantama. Bet kai šis tekstas atsiduria platesniam istoriniam kontekste, kai prisimeni, kas dėjos Tilžėj ar Lazdynėliuos maždaug po metų ten įžengus „kitokio būdo kartai“, kuri pasitelkė ne tik plieno, bet ir penių ginklą nesidomėdama, ar čia skriaustųjų būrų, ar išnaudotojų palikuonės, vis dėlto nejauku, ir gana. Ir ne koks politinis, o žmogiškas korektiškumas pristabdo: gal nereikėjo būtent šitos citatos, gal kas iš, pvz., Bradūno būtų tikę?
Ir dar pagalvojau: kaip reaguotų kitos šių metų Europos kultūros sostinės – Linco gyventojai, perskaitę šio S.N. eilėraščio filologinį vertimą vokiečių kalbon? Ne (literatūros) istorikai.