(866) Iš popieryno, xxx: apie Dominyką Urbą

Praeitam įraše paminėjau vertėją ir redaktorių Dominyką Urbą. Prisiminiau, kad seniai seniai esu surašęs tokią šiek tiek salstelėjusią impresiją po vieno renginio, išspaudinta buvo Šiaurės Atėnuos (1993-05-14, p. 2, parašas: Paulius Tolvaiša):

Gražus gražaus žmogaus gyvenimas
Dominykui Urbui – tik 85-eri

– Kažkada, kai eilinį kartą mudu su Jurgiu Tornau „garbino“ Kultūros ministerijos kolegijoje, – susirinkus į Rašytojų Sąjungą gegužės 5-ąją pagerbti vertėjo ir redaktoriaus Dominyko Urbo bei jo gražių metų prisiminė „Vagos“ direktorius Jonas Čekys, – viena tos kolegijos dalyvė pasakė: „Ką čia mes prie Tornau ir Čekio kimbam, juk ne jie valdo leidyklą. Leidyklą valdo Urbas, Urbienė, Urbučiukai ir kiti.“ Tada, žinoma, norėjo mus labai įžeisti, bet kai dabar pagalvoju, tai iš tiesų ta įtaka p. Dominyko Urbo mūsų „Vagos“ gyvenime buvo nepaprastai didelė. Tokie žmonės, kaip Dominykas Urbas, Aleksandras Žirgulys, Vytautas Petrauskas, mūsų leidyklos neramioji dvasia Jonas Petronis, išmokė mus suprasti, įvertinti ir gerbti leidyklos darbą, tie žmonės formavo gražų „Vagos“ leidyklos veidą.
     Visų tąvakar sveikinusių Dominyką Urbą kalbose girdėjos ne tik pagarbos, padėkos, bet ir nostalgijos gaidelė. Ir vyriausiojo redaktoriaus Jurgio Tornau šnekoj apie devintos valandos „rarotus“, kur p. Urbo žodis buvęs sprendžiamas; ir „dėdės Urbo darželio“ auklėtinių Eugenijos Stravinskienės, Vytauto Visocko, Stasio Sabonio prisiminimuose, kaip jie buvę mokomi darbo, sąžiningumo, gerbti šventą autoriaus valią, kaip dėdė Urbas skatinęs mokytis kalbų, už ką direktorius pridėdavęs penketą rublių prie honoraro; kaip telkdavę talką vieno vienintelio žodžio ieškodami...
     Ir vis išsprūsdavo „būti“ būtasis laikas, primenąs einantį ar bėgantį laiką. Žmogaus praeinamumą ir jo darbų liekamą vertę. (Šiam rašinėly tyčia nedėjau to buv.) Dostojevskis, Tolstojus, Šolom Aleichemas, Maupassant, Upytis, Rabelais, Hesse ir t.t., Dominyko Urbo prašnekinti lietuviškai, yra esamasis ir būsimasis laikas. Kaip ir perduota mokiniams patirtis.
     Kai pagalvoji, ar ne vertėjo darbas bus buvęs pats prasmingasis per tą Lietuvos priklausomybės pusamžį? Tiesa, tarkim, Dievo negalėjai rašyt, kaip autorius, didžiąja, bet ar tai ne mažesnė nuodėmė, negu kad dabar buv. didieji ateizmo šulai ir mietai Jo vardą tampo po pakampes? Tiesa, negalėjai imtis verst ko tik panorėjęs, bet, žiūrėk, kai jau galima, ar ne prie prastesniųjų dažnai palinkstama? Ir dar vienas dalykas, kurs lenda į akis: to laiko nemažos dalies vertimų (Dominyko Urbo, Vytauto Petrausko) kalba visa galva ar net dviem tikresnė, gyvesnė, įdomesnė nei devynių dešimtadalių originaliųjų opusų. Ar ne vertėjai uoliau ir sumaniau rinko ir krovė kalbos turtus ateičiai?
     – Dominykas Urbas niekada niekam nesilankstė, nesispraudė į jokią partiją. Jis dirbo tiek, kiek galėjo, Lietuvos labui, – baigdamas savo žodį pasakė Jurgis Tornau.
     Šio rašinėlio pabaiga bus (teatleidžia skaitytojas) gal ir per daug atvira: žvelgiau į žilagalvius besišypsančius Ameliją ir Dominyką Urbus su toookiu pavydu, kad net išdrįstu prisipažint.

Po trejeto metų anam rašinėly minėtas buv. „Vagos“ direktorius Jonas Čekys rašydamas in memoriam (Šiaurės Atėnai, 1996-08-24, p. 2) užfiksavo ir tokį epizodą:

Velionis Dominykas Urbas kaip vertėjas turėjo galimybę pasirinkti iš autorių ir kūrinių, tačiau dirbdamas leidyklos redaktoriumi ne visuomet gali pasirinkti. Autoriai dažniausiai patys stengdavosi prisikalbinti išmaningesnį, labiau patyrusį redaktorių. Keblioje padėtyje atsidūrė velionis, apsiėmęs redaguoti A. Gudaičio-Guzevičiaus sunkiasvorį, daugiau nei pusantro tūkstančio puslapių dviejų tomų romaną „Sąmokslas“. Užeidavo jis pas mane pasiguosti.
     – Neduok tu sviete tokį autorių! Aš viską šiaip taip surikiuoju, sužymiu, dėl visko susitariam, su visais mano pasiūlymais sutinka ir išsineša rankraštį taisyti. O kai po trejeto savaičių grąžina rankraštį, vėl viskas sumaišyta, suvelta, sumakaluota, ištisi skyriai perkelti iš vidurio į pradžią. Man vėl viską reikia pradėti iš naujo.
     Užjaučiau redaktorių, nes analogiškoje situacijoje pats buvau atsidūręs, kai buvau autoriaus priprašytas „paskaityti ir savo pastabas pasakyti“ dėl šios „istorinės epopėjos“. Tik jau grįžti prie šio kūrinio aš neprivalėjau.
     Užeidavo pas mane visokių piktų įtarimų apniktas ir suirzęs autorius.
     – Nežinau, kur jis mane vis suka, kreipia. Tai čia neįtikinama, tai čia nereikalinga arba neatitinka istorinės tiesos, įtartini jo patarinėjimai...
     Kai neiškentęs autoriui pasiūliau susirasti kitą redaktorių, nes neįmanomas bendras darbas, kai redaktorius visą laiką įtarinėjamas, staiga autorius atlyžta:
     – Tik jau neatženyk manęs nuo Urbo. Geresnio už jį nesurasiu.

Nuo to laiko prisiminus Dominyką Urbą ir šis epizodas vis iššoka atminty.
Tie pokalbiai turėjo vykt apie 1963-ius (Sąmokslas išėjo 1964 ir 1965 metais). Vargu ar vertėtų svarstyt, suvokė ar nesuvokė Urbas, ko vertas tas Gudaičio-Guzevičiaus atsiprašant opus magnum. Bet vis tiek iš šūdo stengės padaryt bent jau kokį pusgrūdį. Ir kažkaip susisiejo: iš atsiminimų sprendžiant, kai kurie tremtiniai irgi nemokėjo dirbt priverčiamųjų darbų šiaip, atbulom rankom; kad ir ką darytum, daryk gerai. — Nieko tokio nenoriu pasakyt, tik šiaip pasvarstymas.

(668) Pakeliui namo, ix: prisiminiau Joną Usačiovą

prie Tuskulėnų rimties parko stotelės, 2014-10-06

T-19 vartinėdamas Metus, 2011-ų balandžio numerį; tiksliau, užkliuvęs už Donato Petrošiaus (atsakymų į žurnalo anketą) pastraipos su ironijos atspalviu:

Maištauti vertėtų nebent prieš tuos rašytojus, kurie žiloje senovėje įstojo į Rašytojų sąjungą ir nustojo rašyti. Ne tik literatūrą apleido, bet apskritai pasitraukė į šešėlį. Jei paskaičiuotume, labai gausi turėtų būti ta J.D. Salingerio kelią pasirinkusių rašytojų brolija. Ar kas bandė skaičiuoti, kiek tokių RS sąvaduose? Argi nesmalsu, ką jie rezga? Gal, susipažinus su jų veikla, prieš juos ir verta būtų maištauti? (p. 107)

Atsimenu, 2001-ais, kai visai atsitiktinai atsidūriau radijuj (vietoj pensijon išėjusio Valentino Strazdelio, rengdavusio „Literatūros akiračius“), pirmas darbas buvo sumedžiot kiekvieno rašytojų suvažiavimo proga išleidžiamą brošiūrą, kurioj yra visų sąjungos narių sąrašas (su adresais, telefonais). – Sumedžiojau; regis, Janina R. padovanojo.
Tą brošiūrą skaitydamas suklusau: pasirodo, nepriklausomos Lietuvos Respublikos Rašytojų sąjungai priklauso ir Jonas Usačiovas, prozininkas/prosewriter, gyvenantis Sausio 13-osios gatvėj. Tas autorius, apie kurį tekalbėjo per paskaitas VU (1982-ais ar 1983-iais?) Liudvika Lisenkaitė – lietuviškojo soc. realizmo dėstytoja; – 1956-ais išėjo romanas Nemunas laužia ledus. Pirmas ir paskutinis kūrinys; 1956-ais J.U. buvo priimtas rašytojų sąjungon; po to – nieko.
Vis pagalvodavau: ar dar gyvas? Kartkartėm kai kurių rašytojų sąjungos narių paklausdavau: ar jūs ką nors apie J.U. esat girdėję; tebegyvas? – Atsakymas: Deja [etc.] – Žmogus tebebuvo gyvas, mirė 2013-11-20; in memoriam = cv tepaskelbė Nemunas (2013, nr. 41, p. 23), LM – tik užuojautas (kiek prisimenu).
O aš už Jono Usačiovo buvau užkibęs.
Kalbindamas radijui Alfonsą Bieliauską ir Jurgį Tornau, ėmiau ir paklausiau apie jį.
Iš pokalbio su Jurgiu Tornau (2004-ų rugpjūtį; J.T. mirė 2005-11-20):

– Dar apie vieną rašytoją norėčiau Jūsų užklaust. Dabar Lietuvos rašytojų sąjungai priklauso Jonas Usačiovas su vienintele knyga, tai yra 1956-ais išėjusiu romanu Nemunas laužia ledus. Kai kalbėjau su Alfonsu Bieliausku, jis užsiminė, kad jeigu ne Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyriausiasis redaktorius Jurgis Tornau, tai vargu ar būtų pasirodęs ir tas vienintelis. Ar tiesa, kad jūs esat, na, stiprokai pridėjęs ranką prie to romano?
– Tiesa. Matot, kas buvo: jis kai atnešė tą rankraštį, buvo, žinoma, nesutvarkytas, bet atskiri epizodai labai gyvi, padaryti taip gyvenimiškai, bet nesijungė, tai reikėjo kam nors sujungti. Nenorėjau, kad kas nors iš rašytojų prirašytų savo, galvojau, tegu jis būna. O jis draugas to nepaisė, per vieną suvažiavimą dėkojo Tornau, kad jam padedu, o aš kaip tik norėjau, kad jam būtų, tegu būna, tegu išeina. Bet paskui jis ėjo ne pirmyn, o atgal, mes laukėm, kad augtų žmogus. Gal neteisūs buvom, nežinau, bet šiaip norėjosi, kad tai būtų jo romanas, kad jis atsispirtų ir dar parašytų, gali dar redaktorius šį tą pataisyt, norint galima padėti žmogui, bet reik dirbti pačiam, o kai nori gatavą gauti, tai visai kitas dalykas. 

Ar užtenka dviejų paliudijimų, kad būtų galima enciklopedijose prie Jono Usačiovo parašyt:
1956-ais išėjo romanas Nemunas laužia ledus (bendraautoriai Jonas Usačiovas ir Jurgis Tornau)?

(534) Užparaštė, lxxix: apie neišspausdintus Žemaitės kūrinius

per Vėlines vėl pražydęs lubinas

Ši užparaštė gali būt laikoma ankstesnės, apie kritinį realizmą, tęsiniu, bet gali ir nebūt.

Antradienį (10-29) LLTI vykusioj konferencijoj „Tai kaip kalbėti apie sovietmetį?“ vienas iš pranešėjų, nagrinėjęs Ezopo kalbą, ėmė ir pateikė Kosto Korsako citatą. 1956-ais svarstant Žemaitės Raštų trečią tomą K.K. jos „Pirmųjų mano žingsnių“ sakinį „Supratau, jog lenkai mus pavergę, paniekinę lietuvių kalbą, daug mūsų sulenkinę, labiausiai bajorų“ siūlė pakomentuoti taip:

Šios apybraižos pabaigoje Žemaitė, kalbėdama apie lenkus, turi galvoje lenkų feodalus, bajorus, o ne visą lenkų tautą.
[Juozas Žiugžda ir Antanas Venclova pritaria.]

Nemaža dalis klausytojų nesuvokė, kaip tai susiję su Ezopo kalba, ir aš; bet pasižymėjau, kad reiktų perskaityt visą svarstybų protokolą.
Ketvirtadienį ir ėmiaus skaityt (tiksliai rašant) Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Žemaitės Raštų redakcinės komisijos posėdžio, įvykusio 1956-11-21, protokolą (paskelbtas rinkiny Rašytojas ir cenzūra, 1992, p. 494–502).
Svarstytas Raštų trečias tomas, kurį turėjo sudaryt dalis jau skelbtų kūrinių, o dalis – iš rankraščių, dar nespausdintų. Nespausdintieji buvo narstomi ypač atidžiai. Kai perskaičiau „Vokiečio laidotuvių“ aptarimą, sukirbėjo mintis: o gal net gimnazistus galima sudomint Žemaite, jei išradingesni būtume? Tarkim, tokia introdukcija (aišku, reiktų komentarų, kas toksai buvo Juozas Žiugžda, kas Jurgis Tornau, gal net kas Korsakas ar Antanas Venclova):

J. Žiugžda. Mano nuomonė aiški: geriau [„Vokiečio laidotuves“] išmesti. Ar gali būti kas dar šlykštesnio?
J. Tornau. Labai geras dalykas, stipriai parašytas. Kažin ar yra kur dar geriau pavaizduotas kaimo tamsumas ir idiotizmas, kaip šiame kūrinyje.
A. Venclova. Šio kūrinio yda ta, kad autorė nerodo savo nusistatymo, duoda lyg ir fotografiją.
K. Korsakas. Sutinku su drg. J. Tornau, kad čia ryškiausiai parodytas kaimo idiotizmas: bambizas, iš viso kito tikėjimo atstovas – jau nebe žmogus, lygus gyvuliui. Per daug nuogai tas idiotizmas vaizduojamas, antra, žymu katalikų tikėjimo primatas.
J. Žiugžda. Mes turime žiūrėti, kaip skaitytojas šį kūrinį skaitys, kaip jį veiks toks kūrinys. Į karikatūrą kaimo žmonės paverčiami, koktu mums už Žemaitę.
Nutarta „Vokiečio laidotuvių“ nespausdinti. (p. 497)

Ar jums būtų įdomu perskaityt lietuvių literatūros tekstą, kuriame bene geriausiai pavaizduotas XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios kaimo tamsumas ir idiotizmas (tas idiotizmas ypač intriguoja)?
Iš 1956–1957-ais išėjusių Žemaitės Raštų šešiatomio tas tekstas išimtas; greičiausiai ir kitose sovietmečiu išleistose Žemaitės apsakymų rinktinėse jo nebus; reikia žiūrėt į naujuosius Raštus, pradėtus leist 1995-ais. – Du kartu perėjau akim šitų naujųjų Žemaitės Raštų pirmus keturis tomus, kuriuose skelbiama jos grožinė kūryba, t.y. jų turinius. Nėr „Vokiečio laidotuvių“.
Nėr ir dar trijų grožiniais vadintinų Žemaitės tekstų: „Perkrikštas“, „Popo pašventimas“ ir „Staigus pravoslavas“; jie irgi „iškrito“ 1956-ais (aptarti buvo kartu dėl tos pačios tematikos):

K. Korsakas. Žemaitė tyčiojasi iš popų – galėtume sakyti, kad gerai: tyčiojasi iš religininkų. Bet iš tikrųjų: popas jai žemesnis už kunigą. Iš katalikybės pozicijų žiūri į bažnytinį gyvenimą. Turim žiūrėti, kad nekiršintume prieš kitus tikėjimus. Kas būtų, jei šiuos kūrinius kas išverstų į rusų kalbą – visi popai pakeltų lermą.
J. Tornau. Tokio pavojaus nėra: į rusų kalbą tikrai niekas jų nevers. Mes kartais perdėtai jautrūs. Kai tik kur randam paminėtus pravoslavus rusus, tuoj rankas nuleidžiame.
A. Venclova. Šie vaizdeliai tikrai nepatogūs. Viską su jais galima daryti: koks nors nacionalistiškai nusiteikęs mokytojas ims dar ir perskaitys juos viešai, sakykim, per Žemaitės minėjimą.
J. Tornau. Tikrai jų neskaitys. Nemanykim blogai apie mokytojus.
K. Korsakas. Juos lengvai gali persispausdinti kokia katalikiškoji antologija – turinys jiems tinkamas.
[...]
J. Tornau. Nelaiminga lietuvių tauta – ji niekad negali savųjų klasikų pilnų leidimų išleisti: vienam režimui viena netinka, kitam kita. Ir nekalčiausias dalykas kartais gali provokacija kvepėti. Pvz., tegu kas atsistojęs eilėje sušunka: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ – juk tokį suims, o šūkis mums visų brangiausias. (p. 499–500)

Šitas argumentas nieko nenusvėrė. Pasisvaidžius replikom, nutariama:

„Popo pašventimas“, „Perkrikštas“, „Staigus pravoslavas“ – išimti. (p. 501)

Išimtì iki šiol. Kaip ir minėtos „Vokiečio laidotuvės“.
P.S. Protokolo pati pabaiga:

Peržiūrėjus tomą, K. Korsakas konstatuoja, kad ne tiek daug išimta: keturi smulkūs vaizdeliai, iš viso 19 psl.
J. Žiugžda priduria: Buvau manęs, kad daugiau bus išimta. Aš būčiau daugiau išmetęs. (p. 502)

Užfiksavau. Gal kas ir atkreips dėmesį, o gal viskas taip ir liks.