(1323) Rastinukai, xli: Коралис = Karalius

[seniai, labai seniai kas nors naujo buvo šitam tinklarašty paskelbta; tenkinaus kaupdamas medžiagą įrašams; o šiandien dingtelėjo: penktadienis, kiti darbai luktelės valandą kitą – nagi imk ir šį tą apie šį tą subaksnok]

Neseniai baigiau Czesławo Miłoszo tekstų apie Rusiją rinktinės II tomą, padovanotą Dariaus K. Perdovanojau bibliotekai. O vieno knygoj rasto dalyko vis nesisekė išmest iš galvos, vis sukiojos ten neduodamas ramybės. Na, gasiliūnai, kaip tavo paieškų įgūdžiai? gal apkerpėjo? Štai ir ėmiaus.

    1974-ais Balsas iš choro pasirodė prancūziškai    
ir gavo Prix du Meilleur Livre Étranger

— CzM straipsnio „Terco klausimas“ viena pastraipa baigiasi taip:

... kalinamas [Andrejus] Siniavskis toliau rašė ir savo tekstus atskiromis dalimis siuntė žmonai. Taip, sakysim, atsirado savotiškas dienoraštis Golos iz chora (Balsas iš choro), kupinas makabriško humoro, pavyzdžiui, lagerio lavoninės prižiūrėtojas, senas lietuvis, skaitantis tik vieną knygą – Dantės Pragarą. (p. 269)

Argi galima tik perbėgt akim ir užmiršti? Kas ten tiksliai apie tą lietuvį Siniavskio-Terco 1966–1971 metų užrašuos (pirmąkart išleistuos Londone 1973-ais)? Internete yra šitos knygos vėlesnis elektroninis leidimas (München, 2006), ten ir sužvejojau (rašyta 1970-ų rugsėjį):

Служитель морга, потрошитель, долгосрочник-заключенный — Коралис. Аккуратный и черный старик из Литвы. Одинокий. Отдельная коечка в сторонке. Никто не желает спать рядом с Коралисом. У него колорит средневекового палача: смесь страха, уважения и какой-то преисподней гадливости. Не человек — дуборез. Он продался за диету. Отпив спирт, выданный от трупного яда, что-то поет неразборчивое в своей мастерской. В свободные часы иногда штудирует одну и ту же книгу — так не бывает в жизни: Коралис читает «Ад» Данте...
Его не любят еще за то, что у своих же товарищей мозги он зашивает вместе с кишками — в живот. И однажды хотели бить за украденную с мертвеца рубаху.
У ботинок Коралиса — инфернально черных — ярко оранжевая — какой не бывает — подкладка. (p. 130–131)
Lavoninės tarnautojas, skrodikas, kalinys ilgam – Koralis. Tvarkingas ir juodas senis[*] iš Lietuvos. Vienišius. Atskira lovelė nuošaly. Niekas nenori miegoti šalia Koralio. Primena Viduramžių budelį: baimės, pagarbos ir kažkokio pragariško pasibjaurėjimo mišinys. Ne žmogus – skerdikas. Parsidavė už dietą. Maktelėjęs spirito, skiriamo nuo lavonnuodžių, kažką niūniuoja savo dirbtuvėj. Turėdamas laisvo laiko studijuoja vieną ir tą pačią knygą – gyvenime taip nebūna: Koralis skaito Dantės Pragarą...
Jo nemėgsta dar todėl, kad net savo draugų smegenis užsiuva kartu su žarnomis – pilve. Ir vienąkart jį norėjo mušti dėl pavogtų numirėlio marškinių.
Koralio batų – juodų it iš pragaro – ryškiai oranžinis – kokio nebūna – pamušalas.
------------------------------------------------------------
[* черный старик – greičiausiai aliuzija į rusų literatūroje esantį įvaizdį черный человек (Puškino tragedijoje Mocartas ir Saljeris, t.p. Jesenino taip pavadintam eilėrašty) – apibendrintai tariant, nebūties pasiuntinys]

Apsirikta rašant asmenvardį; Koralis – nėr tokio vardo nei pavardės. Jei vardas, tai Karolis; bet ar kaliniai vadintų lavoninėj dirbantį vienišių senioką vardu? vargu. Jei pavardė, tai Karalis (retesnė) arba Karalius (daug dažnesnė). — Lietuvos gyventojų genocido VI tome radau Karalių, kuris, kaip ir Siniavskis, kalėjo Dubravlage; ir laikas tinka:

Karalius Jonas, Stasio, g. 1908, gyv. Panevėžyje, vet. gydyt. Suimtas 1966 11 15, kalintas Vilniuje. Aukšč. Teismo 1967 09 28 nuteistas penkiolikai metų lagerio, išv. į lag. – 1967 10 13 Dubravlagas Potma, Mordovija; paleistas 1976 05 17. BBK KGB (p. 37)

Ne tik vieta ir laikas tinka; ir profesija – veterinarijos gydytojas – tinka žmogui, dirbančiam lavoninėj.

— — Kokia kalba Karalius skaitė Dantės Pragarą? Labai labai tikėtina, kad lietuviškai: 1968-ais „Vaga“ išleido Aleksio Churgino vertimą; 1970-ais tai dar buvo šviežiena (kas nors atsiuntė iš Lietuvos).

— — — Aišku, noris ir daugiau žinot, ne tik asmenvardį, kada gimęs, kur gyveno prieš suėmimą, profesiją. Už ką buvo nuteistas? ir pan., ir t.t. – jei pavyks ką nors išsiaiškinti, pridursiu.

Prieduras (2025 III 26) Išlindus trumpam laukan (sutraukt dūmo), kartais visai gerų klausimų galvoj išdygsta. — Joną Karalių teisė vieną ar tai buvo grupinė byla? Ctrl + F – ir atsakymas aiškus: 1967 IX 28 nuosprendžius išgirdo, be Karaliaus, dar trys kaltinamieji:

Grigas Stasys, Igno, g. 1917, gyv. Radviliškyje, darbin. Suimtas 1967 01 20. Aukšč. Teismo 1967 09 28 nuteistas penkiolikai metų lagerio, išv. į lag. – 1967 10 13 Dubravlagas Baraševas, Mordovija; paleistas 1982 01 20. BBK KGB (p. 27)
Kriuka Danielius, Povilo, g. 1912, gyv. Pyragių k., Kupiškio r., kolūkietis. Suimtas 1966 11 15, kalintas Vilniuje. Aukšč. Teismo 1967 09 28 nuteistas mirti, sušaudytas 1967 11 16 Vilniuje. BBK KGB (p. 41)
Šniukas Kazys, Vinco, g. 1918, gyv. Dargaičių k., Šiaulių r., kolūkietis. Suimtas 1967 06 14, kalintas Vilniuje. Aukšč. Teismo 1967 09 28 nuteistas mirti, sušaudytas 1967 11 16 Vilniuje. BBK KGB (p. 73)

Aha, jei du nuteisti net mirties bausme, vadinas, greičiausiai praeitis pasivijo, teisti dėl dalykų, vykusių nacių okupacijos laiku. 1960-tiniais tai būdavo parodomieji procesai, apie juos rašyta, net filmuota (pvz., Nebaigtas dienoraščio puslapis, 1964). Patikrinau Tiesoj. 1967 IX 29, nr. 228, p. 3:

Budeliai susilaukė atpildo

KUPIŠKIS, IX. 28. (ELTOS spec. koresp.). Rūsčios Didžiojo Tėvynės karo pirmosios dienos. Tarybinė liaudis pakilo į žūtbūtinę kovą, o nedidelė saujelė dezertyravusių iš Raudonosios Armijos Tėvynės išdavikų pasislėpė Šepetos kimsynuose. Užplūdus hitlerininkams, leitenantas Antanas Gudelevičius-Gudelis veda dezertyrus į Kupiškį, organizuoja baudėjų būrį, kuris ištikimai tarnauja Kupiškio komendantui Verneriui Liovei, buvusiam vietos gimnazijos mokytojui. Žydų ir laisvamanių kapinėse buržuaziniai nacionalistai sušaudė 7000 žmonių.
Į baudėjų būrį pateko ir vieno karinio dalinio veterinarijos viršila Jonas Karalius, jaunesnysis puskarininkis Stasys Grigas, eilinis Kazys Šniukas. Prie masinių žudynių prikišo nagus ir kupiškėnas Aleksas Malinauskas, ir buvęs hitlerinės okupacijos metais policininkas Danielius Kriūka. Pastarieji trys – Kazys Šniukas, Aleksas Malinauskas ir Danielius Kriūka – ištikimai su ginklu tarnavo okupantams iki pat Tarybų Lietuvos išvadavimo iš hitlerinių grobikų.
Daugelį šių šiurpių įvykių kaltininkų jau seniai pasiekė liaudies teisingumo ranka. Neišvengė teisingo atpildo ir likusieji penki, kurių teismo procesas vyko rugsėjo 25–28 dienomis Kupiškyje. Bylą nagrinėjo Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos išvažiuojamoji sesija. Keturias dienas pilnutėlė vietos kultūros namų salė klausėsi kraupaus nusikaltėlių ir liudytojų pasakojimo apie pasibaisėtinas piktadarybes. Apie tai teismo procese papasakojo liudytojos O. Sapornienė, J. Mackelienė, B. Lukšienė, kurių vyrus sušaudė buržuaziniai nacionalistai, L. Bernotavičiūtė. kurios tėvas ir du broliai žuvo nuo budelių rankos. Tai priminė liudytojai V. Murnikovas, P. Petrulis, P. Stankevičius, L. Barzdenys, patys patyrę visą siaubą Kupiškio daboklėje. O štai liudytojas A. Babachinas, tik per stebuklą likęs gyvas, papasakojo, kaip su grupe tarybinių žmonių, atvestų iš Rokiškio, žydų kapinėse buvo pastatytas prie duobės. Po šaudymo baudėjai, pribaigę sužeistas savo aukas, paliko jį net nepaliestą, manydami, kad jis jau nebegyvas. Kai baudėjai pasitraukė, karo belaisvių padedamas pabėgo iš žudynių vietos, perėjo frontą. Vėliau su ginklu rankose jis kovojo prieš fašistinius okupantus.
Šiandien paskelbtas teismo nuosprendis. Teisiamieji Kazys Šniukas, Aleksas Malinauskas ir Danielius Kriūka nuteisti aukščiausia bausme – sušaudyti, konfiskuojant visą turtą. Teisiamieji Jonas Karalius ir Stasys Grigas nuteisti po penkiolika metų laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo pataisos darbų kolonijoje ir konfiskuojant turtą.
Nuosprendis galutinis ir neskundžiamas.
Teismas priėmė atskirą nutartį dėl žudynių Kupiškyje organizatoriaus, buvusio Kupiškio komendanto Vernerio Liovės, dabar gyvenančio Vokietijos Federatyvinėje Respublikoje. Visa medžiaga apie jo nusikalstamą veiklą bus perduota VFR valdžios organams V. Liovės baudžiamajam persekiojimui.

Netrukus toj pačioj Tiesoj (1967 X 1, nr. 230, p. 4) buvo išspausdintas ir dokumentine apybraiža pavadintas tekstas „Gestapo agentas“ (kaip autoriai nurodyti Stasys Bistrickas ir Juozas Žukauskas, nors aišku, kad tai ne jų surinkti, o KGB pateikti duomenys). Daugiausia apie Vernerį Levę (ankstesniam tekste buv. Liovė): kad vokietis, Vokietijoje baigęs aukštuosius mokslus, įgijęs filosofijos daktaro laipsnį, vedęs lietuvę nuo Kauno, 1937-ais atvykęs Lietuvon, gerai pramokęs lietuviškai, vertęsis privačiomis vokiečių kalbos pamokomis; 1940-ais pasikeitus valdžiai, ją palaikęs, gavęs vokiečių kalbos mokytojo vietą Kupiškio gimnazijoj; užėjus vokiečiams, tapęs Kupiškio komendantu. Teksto pabaigoje nurodytas tuometinis Wernerio Loewo adresas („kad Federatyvinės Vokietijos valdžios organams nereiktų daug vargti, ieškant karinio nusikaltėlio“) , t.p. jo buv. adjutantų Petro Bernotavičiaus (JAV) ir Antano Jokanto (Australijoj) bei žudynių organizatoriaus Antano Gudelevičiaus-Gudelio (irgi Australijoj). — Daugiau apie Loewą ir žudynes Kupišky: Arūnas Bubnys, „Masinės sovietinių aktyvistų ir žydų žudynės Kupiškyje 1941 metais“, „Annihilation of the Jewish People in the Summer of 1941“ ir Alfredas Rukšėnas, „Panevėžio apskrities Kupiškio valsčiaus žydų žūtis 1941 m. vasarą ir rudenį“

— — — — kokie konkrečiai nusikaltimai buvo inkriminuojami Jonui Karaliui iš aprašo Tiesoj neaišku; Bubnys knygos apie Kupiškio valsčių straipsny vienąkart pasiremia Karaliaus apklausos protokolu (daugiau jo pavardė neminima):

Nuo 1940 m. rudens Kupiškyje dislokavosi Raudonosios armijos 618-asis artilerijos pulkas. Dauguma pulko kareivių buvo lietuviai. 1941 m. gegužės mėnesį 618-asis artilerijos pulkas išvyko į Pabradės poligoną. Kupiškyje liko tik nedidelė pulko kariškių dalis (apie 25–30 žmonių) [tarp jų ir veterinarijos viršila Karalius?; Jono Karaliaus 1966 m. lapkričio 24 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47541/3, t. 1, l. 56]

(Tik nuojauta: Andrejus Siniavskis žinojo, už ką lagerin papuolė tas „juodas senis iš Lietuvos“, bet neužrašė. O Dantės Pragarą kas nors Karaliui galėjo atsiųsti tyčia.)

(1117) Rastinukai, xl: Steponas Gailevičius ne tik akmenis tašė, dar ir skraidė?

Apie XIX amžiaus žemaitį akmentašį (ir ne tik) Steponą Gailevičių, jo gyvenimą, išlikusius darbus išsamiai surašyta Mažeikių krašto enciklopedijoj (MKE); ir apie Ukrinus rašant be Gailevičiaus niekaip. — Užvakar iš ryto Istorijos instituto bibliotekoj vartinėdamas Žemaičių žemės savaitraščio 1944 metų numerius (nors tereikėjo patikrint, koks numeris paskutinis, ar dar išėjo po birželio 25-os, kai vyko iškilmingas Rainių kankinių trečiųjų metinių minėjimas, per kurį Mačernis skaitė jiems dedikuotą eilėraštį), užtikau štai tokį Vlado Čilinsko[*] straipsnelį:

Pirmojo žemaičių „lakūno“ jubiliejus
Šiemet sukanka 80 m. kaip gražiam Žemaičių kampely — Ukrinuose (Mažeikių apskr.) užsimušė pirmasis toje apylinkėje ir, tur būt, visam krašte »lakūnas«. Tai buvo ukriniškis Stepas Gailius, kuris anuomet Ukrinų apylinkėje buvo populiarus ne tik kaip geras akmenkalis ir dailydė, bet ir kaip »lakūnas«. Aišku, neskraidė jis ten su kokiais cepelinais ar galingais daugmotoriniais lėktuvais, bet tik su tam tikrais skridimui pritaikintais sparnais, nes tada dar ir pasaulinėje aviacijos istorijoje tebuvo tik sprendžiamos helikopterių, orintopterių ir aeroplanų valdymo, varymo bei kit. problemos. O vis dėlto, kaip vietos seneliai pasakoja, jis apskrisdavęs aplink Ukrinus visai padoriai, gal neblogiau kaip Santos Doumont [= Santos-Dumont] aplink Eifelio bokštą... Bet Gailius, matyt, dar tais rezultatais nebuvo patenkintas. 1864 m. pasidarė patobulintus sparnus ir skrido į Ylakius. Buvo jau nuskridęs daugiau kaip 4 kilometrus už Ukrinų, bet skrisdamas pro medžių viršūnes kliudė beržą ir, sparnams sugedus, krisdamas žemėn užsimušė.
     Gailiaus atminimui prieš Ukrinų bažnyčios šventorių stovi iš mūsų laukų akmens meniškai iškaltas per 4 mtr. aukščio paminklas. Jo viršų puošia iš akmens padarytos koplytėlės su jose esančiom akmeninėm statulėlėm. Savo stilium ir savotiška išraiška jis yra vienas iš būdingesnių žemaičių liaudies meno kūrinių. Kaip matyti iš pjedestale esančio parašo ir vieno įrašo, jį padarė pats Gailius savo, kaip gabaus žemaičio, atminimui.
     Nors jau ir tiek metelių nuslinko į negrįžtamą praeitį, bet Ukrinų apylinkėje dar ir dabar Gailių mini, kaip anuomet buvusį nepaprastų meniškų bei meisteriškų gabumų žemaitį ir kaip pirmąjį žemaičių »lakūną«. (Žemaičių žemė, 1944 IV 29, nr. 17, p. 4)

Jokių abejonių: tas pats žmogus, o pavardės forma, manyčiau, net „teisingiau“ pasirinkta – Gailius, ne Gailevičius (plg. vysk. Valančius, ne Volončevskis). ŽŽ rašoma, kad StG užsimušė 1864-ais, o MKE-joj – kad mirė 1885 V 25 nuo sunkios širdies ligos; pastaroji data, kaip supratau, bažnyčios įrašuos aptikta, tad patikima turėtų būt. Bet štai kas neleidžia numot ranka į tą 1944-ų straipsnelį – na, nesitiki, kad kas iš ukriniškių būtų taip įtikinamai pajuokavęs, visišką pramaną apie Gailiaus skraidymus už gryną pinigą pardavęs. Gerai, rašinio autorių išdūrė, bet ŽŽ redaktorius straipsnelį dėdamas irgi žinios tikrumu nesuabejojo, bent jau abejonės ženklų kokio prierašo pavidalu nepaliko; ir ne balandžio 1-ą laikraštis išėjo. — Pasižiūrėjus į straipsnio MKE-joj šaltinius, nori nenori kyla klausimas: o anksčiau nieks nieko nėr rašęs apie Gailių/Gailevičių? Ką, sovietmečio „atradimas“? Bet jau per daug įsijaučiau, gal kitur yra fiksuota ir ankstesnių nei 1983-ių publikacijų.
[* Kas rašinio autorius? Gal kartais šitas žmogus: Čilinskas Vladas, Stasio, g. 1908, gyv. Užventyje, Kelmės r., stribas, partizanas. Suimtas 1947 02 17, Karo trib. 1947 03 29 nuteistas aštuoneriems metams, išv. į lag. – Sevvostlagas, Magadano sr., 1947 09 13 ten mirė. (Lietuvos gyventojų genocidas, t. II: 1944–1947, A–J, 1998, p. 34)? O gal ir kitas Vladas Čilinskas.]

(1094) Rastinukai, xxxix: Sergejus Stratanovskis įsivaizduoja Bronių Maigį

Šiąnakt per Svobodą klausiaus Ivano Tolstojaus pokalbio su Andrejum Arjevu, išleidusiu knygą За медленным и золотым орлом: О петербургской поэзии. Buvo paminėtas ir poetas, apie kurį neteko girdėt, tuolab ką nors jo skaityt, – Sergejus Stratanovskis:

[...] именно в Сергее Стратановском выразилась вся эта квинтэссенция петербуржскости, связанная и с мифологией Петербурга, и с ее отрицанием.
Что у Сергея Стратановского самое важное? Он дает голос в своих стихах тем, кто поэтическим воображением никогда не обладал, не обладает и обладать не будет – тем людям, к которым русская литература всегда с некоторым состраданием, но свысока относилась, к маленьким людям. И даже уже не просто маленьким людям, а каким-то недосуществователям. Есть такой цикл об Эрмитаже у Стратановского, где он представляет себе этих несчастных людей, которые не представляют себе, что такое эти огромные сокровища. И одно из них он написал после того, как один человек, приехавший из Литвы, облил кислотой знаменитую картину Рембрандта. И от имени этих людей Сергей Стратановский умудряется писать стихи. У него одно стихотворение начинается так:

Да, я был в Эрмитаже. Там все покупное, не наше…

При том что сам Сергей Стратановский человек культурный, из культурной семьи, его отец – известный переводчик с греческого, мать – переводчица с французского, преподавала в университете, и в то же время это человек, в семье которого вся эта мифология уже кристально выражена. И сам Сережа почти мифологическое существо, потому что он родился в Ленинграде еще в 44 году, когда почти никто еще не рождался здесь, и как одуванчик на пустыре, вырос, расцвел и стал замечательным поэтом, совершенно не похожим ни на какую привычную поэзию. У него практически две-три строчки можно найти любовных, лирических, у него уже пропадает рифма, пропадают знаки препинания, но при этом остается речь человека, на глазах которого все превращается в мифологически значимое бытие. Очень интересный поэт.

„Oдин человек, приехавший из Литвы, облил кислотой знаменитую картину Рембрандта“ – tai juk Bronius Maigys, 1985 VI 15 Ermitaže subadęs ir sieros rūgštim aplaistęs Rembrandto „Danają“; pripažintas psichikos ligoniu. Darius Liškevičius (ir) apie jį svarstė instaliacijoj „Muziejus“, rodytoj 2012-ais NDG ir ŠMC, vėliau reprezentavusioj Lietuvą Venecijos bienalėj: esą Maigys – ne vandalas, o „menininkas, atliekantis meno destrukcijos aktą“ (cit. iš čia; išleista ir knyga). Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis, turėdamas omeny būtent šį atvejį, sakęs, esą meno kūrinys vertesnis net už žmogaus gyvybę; su juo ginčijos Herkus Kunčius: „didžiausia vertybė yra ne kūrinys, kad ir koks jis būtų tobulas, o netobula žmogiškoji būtybė“ (žr: „Apie atsitiktinumo logiką ir teisę gyventi“, Kultūros barai, 2010, nr. 5, p. 6). — Atsiprašau, nuklydau. Juk noris to Stratanovskio eilėraščio.
„Ermitažas“; trečioj daly apie Maigį, iki jo prieinama:

1.
Да, я был в Эрмитаже. Там все покупное, не наше
Там мясистые бабы глядят похотливо со стен
Там какая-то римлянка грудь предлагает папаше
И какие-то матери плачут о мертвом Христе
Это все нам чужое и нашей тоски не развеет
По грядущему миру, простому как шар голубой
Не возьмут за живое амуры, венеры, евреи
Только ум искалечат, а нашу не вылечат боль

2.
Подожги Рафаэля, прокравшись, как тать, в Эрмитаж
Пламя тигром чумазым побежит с этажа на этаж
Подожги Рафаэля, к чему тебе очи мадонн
Если сам ты, Емеля, с рожденья судьбой обделен

3. На гибель «Данаи»
Перед темной душой,
               перед злобой литовских болот
Беззащитна она
              и заплатит сполна за обиды
Племени чуждого ей,
              и кривится от плача Эрот
Знает должно быть –
              бессильна ее красота
Перед местью мужицкой

Tekstas iš čia; tik sutrikdė ciklo datavimas 1981–83 – turėtų būt juk 85.

— Jokios politikos; chtoniškojo, tamsos pasaulio (lietuviškų pelkių) atstovas prieš dangiškąjį, šviesos, atstovaujamą Eroto; plačiau imant, natūra prieš kultūrą, ir pastaroji bejėgė prieš „mužikišką kerštą“. Žodžiu, nieko naujo.

(953) Rastinukai, xxxviii: nežinotas vizionierius Jasinskas-Jazminas

Skaitinėdamas Ugniaus Keturakio parengtus Brazdžionio laiškus Santvarui už jo užkliuvau.
1947-06-17 rašyto laiško pabaiga:

Dar norėčiau kelis žodžius parašyti apie Innsbrucke išėjusį savotišką novelių rinkinį „Ieva ir jos žaltys“, kurią parašė ir išleido rotatorium J. Jazminas (kartais matomas „Minty“), apie Italijoj iššauktą Ruzwelto [Franklino Roosevelto] dvasią, kuri pasakė, kad karas kils 1948 metais, kad truks jis tik keletą mėnesių, kad bus bombarduojami Londonas ir New Yorkas, kad Europa būsianti paversta į griuvėsių krūvą, ir kad karą laimėsianti Amerika; kad nauju prezidentu būsiąs [Haroldas] Stassenas bei kad po karo būsianti ilga taika, nes visos valstybės susijungsiančios į vieną pasaulinę federaciją, – bet jau pusė šešių, laikas laišką nešti paštan, tat baigiu. (Bernardo Brazdžionio laiškai Stasiui Santvarui, 1944–1949, atspaudas iš Darbų ir Dienų t. 43, 2005, p. 11–12)

Parengėjas komentuodamas nepersistengė:

[J. Jazminas –] Jonas Jasinskas (g. 1907), poetas, prozininkas. Knygą „Ieva ir jos žaltys“ (1937) konfiskavo cenzūra. (p. 41)

Lietuvių enciklopedijoj daugiau žinių pateikta: kad išleidęs eilėraščių rinkinį Skersgatvių dainos (1931), apsakymų rinkinius Po mėnulio akių (1936), Ieva ir jos žaltys (1937; konfiskuotas), Moteris, nuo kurios pabėgau (1951), A Kiss in the Dark (1954), kad pasirašinėjęs slapyvardžiais Jonas Jasius, J. Jazminas, J. Jasmin; tenurodyta gimimo data, be vietos. Kodėl? Gal todėl, kad 1948-ais Jasinskas emigravo Kanadon ir po kurio laiko dingo iš JAV lietuvių akiračio. Ir mirties datą vargu ar beįmanoma rast, balažin, kaip Kanadoj jo asmenvardis buvo rašomas.
O Ievos ir jos žalčio, rinkinio, istorija gan komplikuota. LE neminima, kad JJ 1946-ais buvo išleidęs knygą tokiu pavadinimu (nors mini ne tik Brazdžionis laiške, Lietuvių išeivijos spaudos bibliografijoj, 1945–2000 (2002) irgi užfiksuota, p. 574, bet Lietuvos bibliotekose, regis, šito leidimo nėr). Ir 1937-ais išleisto rinkinio nėr bibliotekose, bet 1997-ais jis buvo perleistas „Varpo“ Kaune (viršelis dešinėj) su tokiu autoriaus įžangos žodžiu „Apie šią knygą“:

Ši knyga nėra nauja. Išleista Kaune 1937 metais, ji buvo tuometinio Vidaus reikalų ministro nutarimu konfiskuota „valstybės ir tautos saugumo reikalų sumetimais“. 1954 metais ji, išversta į anglų kalbą ir kitu pavadinimu, buvo išleista Čikagoje (J. Jasmin: A Kiss in the Dark). Čia spausdinama 1937 metais konfiskuotoji knyga be jokių pakeitimų. Tik jos kalba šiek tiek pataisyta. / J.J.

Perbėgau tuos apsakymus, kuriuose, pasak anotacijos, „šmaikščiai pasakojama apie meilės nuotykius“. Nė iš tolo nieko panašaus į tai, ką Brazdžionis perpasakoja Santvarui.
Ergo, tame 1946-ų leidime buvo šviežias tekstas įdėtas (Rooseveltas mirė 1945-04-12, taigi jo dvasią prisišaukt galėjai šiek tiek vėliau).
Tas rotatorium spausdintas daiktas gal ir beveik nerandamas, bet, tikėtina, Jazmino vizija buvo skelbta kur nors periodikoj, ten reiktų ieškot. (Gaila, kad Brazdžionis taip vėlai pradėjo rašyt cituotąjį laišką; jei būt turėjęs dar pusvalandį, greičiausiai ir savo nuomonę būtų išdėstęs Santvarui.)
Neišsipildė Jasinsko-Jazmino pranašystė dėl karo, bet dėl globalizacijos – sakyčiau, ton pusėn vizija krypo.

(775) Rastinukai, xxxvii: eilėraštis, minėtas ir Tiesoje, ir Aiduose

O buvo taip: Jonas Aistis, iš Marianapolio persikraustęs New Yorkan, nuo 1952-ų ėmė dirbti Laisvosios Europos komitete – rengt analitines apžvalgas apie tai, kas vyksta okupuotoj Lietuvoj; galima sakyt, tapo sovietologu; kai kurios jo parengtos apžvalgos buvo ir spausdinamos; pvz., „Kelios pastabos dėl Lietuvos atstatymo“ (Aidai, 1955, nr. 1). Užkliuvau už pastraipos:

Praktiškai patriotizmas yra varžomas. Būti tarybų šalies patriotu reiškia ne ką kita, kaip būti rusofilu. Kiekvienas net visai nekaltas kitaip suprastos tėvynės meilės pasirodymas yra didelis nusižengimas ir su tuo partija visu griežtumu kovoja. Jei dar yra atsitikimų, kad patriotizmas išeina viešumon, tai mes jo niekur kitur negirdime, kaip mokyklose. Dažnai girdime literatūros mokytojus baramus už tai, kad jie idealizuoja XIX a. antrosios pusės judėjimą, arba istorijos mokytojus, idealizuojančius Lietuvos feodalinį (kunigaikščių) laikotarpį. Visur kitur tai jau nepasirodo, – vadinasi, tuo atžvilgiu tarybinė cenzūra yra kieta ir griežta. Ir jei kada kas provincijoje prasiskverbia viešumon, tai tampa viso krašto skandalas, kaip 1953 metais Švenčionių rajono laikrašty išspausdintas pradedančiojo poeto eilėraštis „Mano žemė“, „kur tėvynės meilės jausmas apdainuojamas senomis buržuazinėmis priemonėmis“. (p. 5)

Gerai, kad Instituto bibliotekoj nėra rajoninės spaudos (vėliau pagalvojau), nes būčiau puolęs vartyt Švenčionių Žvaigždę, ieškodamas to eilėraščio. Ir nieko neradęs. Nes, kaip ir buvo galima spėt, persakytą žinią Aistis rado Tiesoje, o ten, nepasirašytame straipsny „Laikraštis ir jaunieji literatai“ (1953-04-10, p. 2), rašyta:

... į laikraščių puslapius dažnai patenka kūriniai, kurie dar neturėtų būti spausdinami, nes prie jų dar reikalinga darbo. Taip dažnai pasielgia Švenčionėlių rajono laikraščio „Naujojo gyvenimo“ redakcija. Laikraštyje išspausdintas pradedančio rašytojo eilėraštis „Mano žemė“, kuriame tėvynės meilės jausmas apdainuojamas senomis buržuazinėmis poezijos priemonėmis, autorius nemato tarybinės liaudies, tarybinės Tėvynės.

Taigi, ne Švenčionių, o Švenčionėlių rajono (1950–1959-ais toks buvo).
Na kaip imsi ir sustosi neprisikasęs iki eilėraščio, kurį minėjo ir Tiesa, ir Jonas Aistis?
Štai jis, išspausdintas Lietuvos KP Švenčionėlių rajono komiteto ir rajono Darbo Žmonių Deputatų Tarybos organe Naujas gyvenimas 1953-04-05 p. 3 (už kopiją ačiū coll. Daivai K. iš LNB):

Mano žemė

Širdį apima didelis džiaugsmas
Einant savo gimtąja žeme. –
Šnera žiemkenčiai, girdisi gausmas
Plieno žirgo juodam arime.

Štai prie ežero ievos linguoja,
Rymo gluosniai prie upės melsvos,
Pempės pievose klykia, dainuoja,
Iš toli plaukia aidas dainos.

Žydi gėlės kalneliuos ir kloniuos,
Skaisti saulė bučiuoja daigus...
O tas oras toks lengvas, malonus
Ir vėjelis toks šiltas, gaivus!

Kai tarp gluosnių saulėlydžiai gęsta,
Ima tilti jau paukščių daina,
Ir melsvoj sutemoje paskęsta
Visa žydinti žemė mana.

Aš tyliu ir klausausi sustojęs
Tylaus šnabždėsio gluosnių žalių...
Štai, jinai, tarybinė žemė gimtoji,
Kurią aš taip širdingai myliu.

– Autorius, kas autorius, kas tas „pradedantis rašytojas“? – jums smalsu, nes eilėraščiu greičiausiai nusivylėt, nes jokio antitarybinio raugo nepajutot.
– L. Šerėnas, kolūkietis.
Aišku, reiktų kapstyti giliau, aiškintis, koks kolūkiečio Šerėno vardas – Leonas? Liudvikas? Gal, tarkim, „Mano žemę“ parašė Vytauto Šerėno tėvas ar dėdė?
Telieka tiek, kiek atkapsčiau. Gal toliau istorija plėtosis jau be manęs?
— tęsinys

(690) Rastinukai, xxxvi: nežinotas Čiurlionio aukštintojas

—  Akvilei G., dėkodamas už rimtą pagalbą

ežinojau, kad Čiurlioniu žavėjos Chaimas Nahmanas Bialikas (1873–1934).
Poetas ir vertėjas (ne tik Vakarų Europos literatūros klasikos, bet ir žydų liaudies dainų į hebrajų kalbą); naujosios hebrajų literatūros klasikas, kurio vardu pavadinta gatvė yra kiekvienam Izraelio mieste (pasak bičiulio Sergejaus K.).
Čia Bialiko biobibliografija angliškai, o štai ką apie jį galima perskaityt lietuviškai profesoriaus Nachmano Šapiros studijoj Naujosios žydų literatūros metmenys (1938):

Bjalikas labiausiai sukaupė savyje visą tikrą žydų tautos esmę, jos intelektualinį ir emocinį pasaulį, jos giliausius pojūčius ir paslėptus palinkimus, žodžiu, visą žydų dvasios savitumą ir visus jos etapus per ilgus istorijos laikotarpius. [...] Bjalikas poetiškai išaukštino giliausią žydų tautos esmę ir sparnuotais, galingais bei vaizdingais žodžiais iškerėjo visų laikų žydų pasaulius ir iškėlė juos į šių dienų naują žydų dvasios sintezę. To dėlei Bjalikas žydų tautai yra ne tik dainius. Žydų literatūros kritika [...] jau iš karto ėmė teigti, kad Bjalikas esąs pranašas. Ilgą laiką šis epitetas buvo labai prigijęs ir buvo net vyraujamas. Naujoji žydų kritika, teisybė, nebelinkusi palikti Bjalikui pranašo aureolės, bet vis dėlto toj nuomonėj yra daug charakteringos tiesos, tik žymiai perdėtos. (p. 40–41)

(Vytauto Landsbergio Visam Čiurliony Bialikas neminimas. Tad užfiksuoju, ką esu aptikęs susijusio su Č-niu; nesiplėsdamas.)
-------------------------------------------------------------------
Lietuvon Bialikas atvyko 1930-09-10 iš Karlsbado, kur gydėsi, hebrajų švietimo draugijos „Tarbut“ kvietimu.
Iš B-ko atsakymo į Lietuvos aido korespondento klausimą, kas paskatino jį čia atvažiuoti:

Žinau taip pat, kad manęs Lietuvoje laukia ypatingas dvasinis malonumas: tikiuos pamatyti Čiurlionies kūrinius originale. Esu matęs jo paveikslų reprodukcijas prieš 12–15 metų ir įspūdis galingas, neišdildomas liko mano sieloj. Tai dangiška muzika, lyriškiausia poezija ir muzika. Jo saulės sonata taip ir blizga saulėmis. Pamatyt originale šio genijaus kūrinius yra mano sielos troškimas. (LA, 1930-09-11, p. 6; parašas: G. Val.)

Paskutinę viešnagės dieną B-kas aplankė Čiurlionio galeriją, užtruko porą valandų; vedžiojo po galeriją Paulius Galaunė.
Poeto mintys, išsakytos 1930-09-14 prieš išvykstant iš Kauno; ne tik apie Čiurlionį:

Moišės Ceslerio sukurtas Bialiko biustas
(iš aukščiau matomo leidinio)

Pusvalandis su Bjaliku

Papirosas, tik ne portrete. Po Karlsbado kančių – Kauno kančios. Pas Respublikos Prezidentą. Karo muziejus. Genialus Čiurlionis. Lietuvių liaudies menas. Apie Kauną ir apie Kauno žydus

Prieš apleisdamas Kauną, garsus žydų poetas Ch. Bjalikas pozavo dailininkui Arbitblatui ir skulptoriui Cesleriui. Tuo momentu, kai menininkai dirbo savo darbą, „Sekmadienio“ korespondentas turėjo su poetu pasikalbėjimą.

– Duokit papirosą, ponai, taip bus lengviau kalbėti. Tik, ponas dailininke, piešk mane be papiroso, nes aš nenoriu padaryti nemalonumo gydytojams, kurie man uždraudė rūkyti. O kas bus, jei jie pamatys mano šį naują portretą ir mane rūkantį?!
Neseniai dėka gydytojams aš turėjau pergyventi Karlsbado kančias, o dabar savo geru noru pakliuvau į Kauno kančias. Žydų visuomenės man pareikšta pagarba ir meilė mane giliai sujaudino, šiek tiek, žinoma, ir prikankino. Mano metuose net ir tautiečių nuoširdumą jau sunku darosi pakelti.
Jums, sakote, įdomu yra išgirsti, kokius įspūdžius įgavau Lietuvoje?
Pirmiausia – man teko pažinti Respublikos Prezidentas, ir tas pasimatymas liks mano atminty: toks rimtas, giliai išsilavinęs, ramus ir pastovus žmogus yra tikrai vertas užimti savo aukštą vietą.
Antras ryškus įspūdis – jūsų Karo muziejus. Taip mokėti gerbti savo nepriklausomybę, kaip kad daro lietuviai, gali tiktai tauta, kuri yra verta tos nepriklausomybės.
O susižavėjau aš Kaune jūsų Čiurlioniu! Jo paveikslai man padarė neišdildomą įspūdį. Aš pažinojau to dailininko kūrinius iš reprodukcijų, bet kai pamačiau originaluose, aš įsitikinau, kad Čiurlionis yra ne tik originališkiausias ir didis poetas, mokėjęs savo vizijomis kurti neapsakomo grožio sapnus, bet kad jis yra tikras genijus! O koks stebėtinas tikrai geniališkas buvo Čiurlionies darbštumas!
Dar vienas dalykas atkreipė mano dėmesį – tai lietuvių liaudies menas. Iš tų primityvių [kūrinių] tiek daug galima pasisemti: tiek jie yra originalūs ir gilūs...
Aš kartais bandau iš žydų visuomenės spręsti apie tautą, kurioje jie gyvena. Kauno žydai nepasižymi sentimentališkumu, jie gal panašūs į šaltokus racionalistus, bet iš jų veikimo aš matau, kad juose verda veikimo norai ir dega progreso ugnis. Kas žino, gal žydai daug tų bruožų pasiskolino iš lietuvių. O kad Lietuvoje jaučiamas didelis progresas, liudija kad ir Kauno išsiplėtimas.

Tuomi pasikalbėjimas baigėsi. O už valandos, gausios minios palydėtas, p. Ch. Bjalikas išvyko į Berlyną, iš kur trauks į Palestiną. (Sekmadienis, 1930-09-21, p. 2; parašas: S.)

Čia tik šį tą užfiksavau iš Bialiko viešnagės Lietuvoj. Ją, be abejonės, daug išsamiau nušvietė žydų laikraščiai.
Beje, dar kartą B-kas buvo Lietuvoj, 1931-ų pabaigoj pervažiuodamas visą Europą. Būdamas Vilniuj, norėjęs prabilt į tautiečius per radiją hebrajiškai, bet nebuvę leista.
Prie šio įrašo kaip iliustracija, aišku, labai tiktų Neemijos Arbitblato piešinys; deja, neradau.
P.S. (12-08) Bet padėjo Akvilė G. – ir vėl skolingas tapau dedikaciją :)

(648) Rastinukai, xxxv: VDU italų kalbos lektorius dr. Michelis

Per atostogas buvau pasiėmęs (kad antrąkart pereičiau; darbo reikalai) Ričardo Pakalniškio parengtą knygą Poezijos kryžkelės: Dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje (1994; jau post mortem išėjusią). Prieš 20 metų ją skaičiau vienaip, o dabar jau visiškai kitaip; pagal pasižymėjimus knygoj sprendžiu).
[Praleidžiu gal ir reikiamą sankabą.]
Poetė Kotryna Grigaitytė, paklausta, kas buvę jos mėgstamiausi dėstytojai VDU, atsako: Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Brazaitis ir

italų kalbos bei literatūros dėstytojas, rodos, Michelis – žydų tautybės, tik be žydiškų bruožų, ilgą laiką gyvenęs Italijoje. Didis eruditas, tikros kultūros žmogus, puikiai mokėjo lietuvių kalbą. Buvom tik trys studentės, jo paskaitose jautėmės labai šeimyniškai. Netrukus jis kuriam laikui išvyko užsienin. Vokiečių okupacijos metais Kaune ėjau Vytauto prospektu. Ties Karo ligonine priešais artėjo darbams varoma žydų kolona. Gatvėj buvo spūstis, kolona priartėjo prie pat šaligatvio. Profesorius žengė pirmoj gretoj. Toks pat, koks ateidavo universitetan: pilku rudeniniu paltu, languotu šaliku. Bet su geltona žvaigžde. Nieko daugiau... tik akys susitiko – žmogaus su žmogum. Šito niekad nepamiršiu. Netrukus pasklido gandas, kad jis nusižudė... (p. 37–38)

Apie VDU profesorių Nachmaną Šapirą žinau, jo studijas apie Lietuvos žydų literatūrą esu skaitęs, o va dr. Michelis – gėda, bet prisipažįstu – man buvo negirdėtas.
Vienintelėj Lietuvių enciklopedijoj radau jo biogramą (priešingai nei dauguma, nepasirašyta jokiu kriptonimu):

Michelis Dovydas Viktoras (g. 1902 X 7 Kaune – ?), romanistas. Mokėsi Kaune, studijavo Paduvos univ[ersitete] romanų k[albas] ir 1927 ten gavo dr. laipsnį. 1930 X 3 – 1939 XII 31 VDU [H]umanitarinių mokslų fak[ultete] italų k[albos] ir literatūros lektorius. Buvo Havaso spaudos agentūros atstovas[1] ir daug rašė italų spaudoje apie lietuvių tautos meną ir kt. Su J[urgiu] Talamantu vertė Dantės Dieviškosios Komedijos pragaro giesmes ir jas spausdino 1938 Vaire[2]. 1941 vokiečių suimtas ir iki 1944 pavasario buvo laikomas Kauno gete. (LE, t. XVIII, p. 338)
-----------------------------------------------------------------------
[1] Diena, 1939-02-05, p. 1:

Naujas prancūzų telegramų agentūros atstovas
Prancūzų telegramų agentūros Havaso atstovu Lietuvoje, prof. Šmitleinui persikėlus gyventi Rygoje, laikinai paskirtas Humanit. mokslų f-to italų kalbos lektorius dr. Michelis.

Taigi, galima patikslint: agentūros Havas atstovas nuo 1939-ų vasario; iki kada? — Pranešinėjo apie tai, kaip sovietai okupuoja Lietuvą? (Retorinis klausimas.)

[2] Apyprastis (kalbėkim tiesiai) tas vertimas (bet čia reiktų svarstyt apie lietuvio Talmanto poetinį talentą; dvi pirmosios tercinos iš Pragaro):

Nužengęs mūs gyvatos pusę tako,
Aš atsidūriau girioje gūdžiojoj,
Nes iš tiesos buvau išklydęs kelio.

O taip sunku bylot, kokia ji buvo,
Ta juodgirių giria baugi, galinga.
Tik atsiminus, vėl atgyja baimė; (Vairas, 1938, nr. 1, p. 11)

Šis tas; vos šis tas. — Paieškojau (pusvalandį, kol pietavau, i.e. valgiau sekmadienį skintus alyvinius obuolius, nes jau jų galas artėja); galima ir papildyt Dovydo Michelio biogramą.
Apžvalga, 1935-07-14 (pirmieji metai, nr. 5), p. 7:

V.D.Universiteto italų kalbos lektorius dr. Michelis su savo klausytojais išvertė Nobelio laureato Pirandelio trijų veiksmų dramą „Šeši personažai ieško autoriaus“. Dr. Michelis rengia spaudai žymesnių italų rašytojų novelių rinkinį.

Pirandello pjesės vertimas kur? Antologija neišėjo? Ką jis rašė italų spaudoj? Apie ką konkrečiai? – Bibliografija; bent jau. – Bakalauro darbo verta tema, itališkai mokančiam žmogui.
Nors man svarbiau kiti dalykai: išties nusižudė (prieš galutinį Kauno geto sunaikinimą 1944-ų liepą)?
– Savižudybės prasmė? – Nesileist nužudomam kitų, – aš pats? – Savigarba? – Vienintelis būdas išlikt išdidžiam?

(644) Rastinukai, xxxiv: apie Berlyno sieną ir Lietuvos laisvę

Baigės atostogos. Kai būdavo 30° su viršum, dirbt sode nieko negalėjau, tik skaityt: arba pavėsy, arba – net rūsy įsitaisęs.
Nemaniau, kad tiek laiko bus skaityt, tikrai nemaniau; baigės atsivežtinė lektūra, teko ieškot vietinės.
Radau du buv. šeimininkų paliktuosius Sodininko žinynus, skirtus 1987-iems ir 1990-iems metams (abu sudaryti Algirdo Puipos, išleisti Lietuvos KP CK leidyklos).
Į 1990-iems skirtąjį žinyną leidinio buv. skaitytojai – kaip skirtuką? – įkišo dienraščio Respublika paskutiniojo lapo nuoplėšą. →
Aišku, už ko užkliuvau; už „Atsiliepk, Raimundai“; deja deja, nuplėšto;
o man kažkodėl vaidenas, kad tai galėtų būt įdomi mikroistorija;
žodžių junginys smulkmės fenomenologija skamba taip pat, kaip aš tave myliu.
Tai greičiausiai buvo išspausdinta 1990-ais. Reiktų peržiūrėt visą komplektą. Bet nežiūrėsiu; telieka va taip: pastebėjau, bet nieko daugiau nedariau.
Ech, o juk išsiaiškinus būtų nuostabi dienos istorija!?

(630) Rastinukai, xxxiii: apie Dambrauską-Jakštą kaip modernistą ir dar apie vieną žmogų, B.Ż.

Pradėkim nuo pradžių: prel. Aleksandrą Dambrauską mes suvokiam vos ne kaip simbolį konservatizmo; dorovingojo aukštojo meno adeptas, visokių modernizmų priešininkas, net Vaižgantą baręs už tai, kad šis gerą žodį ėmęs ir parašęs apie kūrinius, kurie iš principo, Jakšto manymu, negali būt geri (pvz., Salio Šemerio); arba jo garsioji frazė, kad nuogybės esąs meno sifilis [dėl juoko plg. prano morkūno 1928-01-09 parašytą „tavo pakaušy sifilio šašas“: „naktis / ką ji pridarys / aprangė žaltys / naktis // o kurkė kunigai / prašvis laikai / užaugs vaikai / dabar nieko nesuvaikai / ko čia lenda kapai“] etc.
Bet visai neseniai perskaičiau, kad Dambrauskas-Jakštas pats buvęs išvadintas modernistu, – taip, žiūrėt galima iš įvairiausių varpinių, ir vaizdas vis kitoks atsiveria.
Kun. dr. Juozapas Čepėnas yra parašęs pluoštelį atsiminimų apie prel. D-ką (LLTI BR, F1-3276) ir, be kita ko, papasakojęs tokį dalyką:

Dambrauskas nepalankiai žiūrėjo į Indeksą. Jis sakydavo, kad nėr geresnės reklamos, kaip įtraukimas į Indeksą. Kai tik kokią knygą įtraukia į Indeksą, tai tuoj ją visi skaito. Jis parašė beletristinę humoreską, pavadintą „Somnium t[h]eologi“ – „Teologo sapnas“. Teologas sapnuoja, kad nebėra Indekso. Linksmas, šokinėja iš džiaugsmo. Atsibunda – Indeksas tebėra. Ta humoreska buvo išspausdinta užsieny lotyniškai atskira brošiūra. Sužinojo apie tai Roma.
Vysk. Karevičius, pažeisdamas procedūrinę tvarką, A. Dambrauską padarė savo kapitulos prelatu. Kai vysk. Karevičius nuvyko į Romą popiežiui (berods Benediktui XV) prisistatyti, popiežius jo nepriėmė, o priėmė kardinolas, kurs, matyti, lenkų sukurstytas, padarė vyskupui aštrių priekaištų:
– Illum modernistam Dambrauskas fecisti praelatum capitulae Samogitiensis, Olševskem, binae prolis patrem, fecisti praelatum. ...Maculevicium, illum infamem... [Tą modernistą Dambrauską paskyrei Žemaičių kapitulos prelatu, Olševskį, dviejų vaikų tėvą, paskyrei prelatu. ...Maciulevičių, tą besarmatį...]

Dėl prel. Dambrausko. 1906-11-21 laiške Vaižgantui Jakštas rašo:

Juo ilgiau gyvenu, juo labiau man darosi aišku, jog tikra liuosybė yra pamatas visko; be liuosybės negal but jokio tobulinimos žmonijos gyvenime, o ypač be žodžio liuosybės. Ant nelaimės pas mus Bažnyčioje ta žodžio liuosybė pasilieka dabar suspausta daugiau negu XI–XII amžiuose. Kiekviena gyvesnė mintis išreikšta kataliko rašytojo tuojau patenka į Indeksą. Nedovanojo nei tokiai nekalto turinio apysakai, kaip „Il santo“ Fogazzaro[*]. Indeksas tai amžini pančiai, kurie nevieną dorą žmogų nuo Bažnyčios jau atstumė.
Apie tą klausimą aš parašiau lotyniškai satirą, kurią Tamstai skaičiau. Dabar atspausdinau ją užrubežyje ir vieną egzempliorių siunčiu Tamstai ant paminklo. (Athenaeum, t. IX, sąs. 1, 1938, p. 30–31)

* Laiškus spaudai parengusio Juozo Ambrazevičiaus komentaras: Antonio Fogazzaro (1842–1911), italų romanistas, italams buvęs moderniojoj literatūroj tuo, kuo buvo prieš 1850 Manzoni. Rodęs ankstesniuose romanuose „mažąjį mūsų tėvų pasaulį“, paskui „mažąjį mūsų laikų pasaulį“, galiausiai rodo naujosios kartos herojų „Šventąjį“ („Il santo“, kuris skelbia religinių ir bažnytinių reformų idėją. Jos buvo iš dalies palaikytos vad. „modernizmo“ klaidomis, ir veikalas indeksuotas.

Taip, Bažnyčios supratimu, prel. D-kas buvo „modernistas“, ir praėjo 60 metų, kol jo sapnas virto tikrove (Indeksas ofic. nustojo galiojęs 1966).

Dėl Maironio. Maculevicium, illum infamem – Maciulevičių, tą begėdį (galima verst ir: bloga šlove pagarsėjusį), vysk. Karevičius prelatu paskyrė 1911-ais.
Pacitavęs kardinolą lotyniškai, kun. Čepėnas priduria: „Tai padarė lenkų skundai. Žangolavičius Maironiui keršijo.“ Ir dar pacituoja iš 1927-08-22 parašyto ir tik po mirties leisto skelbt Maironio „Skausmo skundo“: „Deja, ten už aukštų, už galingų angų [/ Nuo Jugurtos laikų nesunku pirkt draugų: / Neburnok, kad lig šiolei ten viskas venale [t.y. prekė], / Betgi duota pakampių šmeižtams visa galia.]“ Esą ne veltui potas taip rašęs.
Ėmiau ir pagalvojau: o ką mes žinom apie tą didįjį skundiką, kurio nuomonė pasiekdavo Vatikano ausis?
Čepėnas rašo: Žangolavičius, Vanda Zaborskaitė monografijoj: Žongalavičius; abukart – be vardo. Maironyje pasakodama apie šį asmenį ir jo santykius su prelatu-poetu (p. 280–282), profesorė remiasi pačiu Maironiu ir kan. Kazimiero Prapuolenio Romos (1912–1921 metais buvo neoficialus Lietuvos atstovas Vatikane) užrašais (tie RU, parengti Remigijaus Misiūno, išleisti 2009-ais).
Maironis:

Kun. Žongalavičius tapo mano didžiausias priešas nuo to laiko, kai buvo [Petrapilio katalikų dvasinėje?] akademijoje  iškelta jo kandidatūra į profesorius, o aš turėjau nelaimės tuomet akademijos rektoriui pasakyti, kad mokslo žvilgsniu jisai būtų geras ir gabus profesorius, bet būdo nesugyvenamo žmogus. Jo kandidatūra tuomet atpuolė. To man kun. Žongalavičius niekados negalėjo dovanoti. Kad bent atviru keliu man būtų keršijęs. Bet jisai iš pasalų, pakampiais bjauriausiai šmeižė, prasimanydamas nebūtų daiktų, mano kai kuriuos eilėraščius savotiškai išvertęs ir iškraipęs, siųsdavo Romai. (cit. iš: Maironis, 1987, p. 281)

Prapuolenio Romos užrašų atitinkamų vietų necituosiu; skaitant susidaro įspūdis, kad tik jis vienas pasauly teisus ir žino ką ir kaip reikia daryti; kiti – lenkberniai, žydberniai, masonai, degeneratai arba pederastai. Ir jo „liudijimai“ iš principo nuogirdom grįsti.

Tas Maironio „didžiausias priešas“ – Bronisławas Żongołłowiczius, gimęs 1870 Dotnuvoj, miręs 1944 Vilniuj, palaidotas Rasose. Įvairių knygų ir brošiūrų, be kita ko, prirašęs.
Nesiplėsdamas noriu užfiksuot vieną dalyką: 2004-ais buvo išleisti jo Dzienniki, 1930–1936, parengti Dorotos Zamojskos. Panašu, kad B.Ż. buvo iš prigimties tikras paskalų medžioklis; tai liudija kad ir ši citata (iš čia):

Niedostępne ogółowi obrazy życia osobistego uczonych odnotował dla potomnych w „Dziennikach 1930−1936” zgorzkniały ks. Bronisław Żongołłowicz, ówcześnie podsekretarz stanu w Ministerstwie WRiOP. Jako profesor USB [= Stepono Batoro universiteto] dobrze znał środowisko wileńskie. Odnotował – co opublikowano – iż Kazimierz Moszyński, „46 letni »mistrz«, porwał nieletnią dziewczynę w Krakowie” do Wilna, gdzie szukała ich policja. Edmund Lelesz z kolei „skojarzył się z asystentką. Żona w Paryżu się otruła”. Juliusz Kłos, dziekan, od narzeczonego sekretarki wydziału „dostał był publicznie w twarz, nie reagował... W Wilnie krążył dowcip: na 2-złotówce jest panna i dwa kłosy, na Wydziale Sztuki jeden Kłos – żadnej panny”. Wacław Komarnicki „żył z dwiema siostrami”, a Eugeniusz Waśkowski „przywiózł z Rosji »damę«. Nazywał ją żoną, brał dodatek... Kwestura zażądała metryki ślubu. Nie było”. Mieczysław Limanowski „odebrał od dziewki ulicznej syfilis, zaraził żonę... Żyje nadal w domu z uliczną dziewką”. Inny z profesorów, Stefan Kempisty, którego żona zdradzała „z jakimś generałem... pojedynku nie przyjmował, żądał »odszkodowania«”. Cezaria Ehrenkreutzowa „romansowała wysoko – z Ministrem... opuściła męża, zmieniła wyznanie, wyszła za Janusza Jędrzejewicza, dostała katedrę w Warszawie”. Z kolei Eugeniusz Sieńkowski, ożeniony „z 28-letnią dziewczyną 68-letni starzec, rozwiódł się z żoną i musiał dać jej alimenty”. Jednak dziewczyna „po 6 miesiącach uciekła z kochankiem. Staremu wytoczyła proces o alimenty, wygrała”. Kazimierz Jantzen, „postępowy paralityk, o wyszłych na łeb oczach, utykający, o sparaliżowanej prawej ręce, znalazł sobie b. młodą asystentkę, publicznie się z nią afiszuje, prywatnie – żyje”. Juliusz Rudnicki „skojarzył się był z zamężną sekretarką dziekanatu Wronkówną, córką stróża. Zamykał się z nią podczas urzędowania w dziekanacie. Żona obiła ich naprzód na ulicy koło Ostrej Bramy, następnie w dziekanacie”. Po tym wszystkim Rudnicki „skojarzył się z młodą asystentką – obecnie po ulicach chodzą oboje i wiozą wózek z dzieckiem”. Ks. prof. Bolesław Wilanowski „porzucił sutannę, zaopatrzył się w dziewkę, z którą żyje od lat kilku, jako »tradycyjną« gospodynią”. Jan Szmurło natomiast „spłodził dziecko z kobietą zamężną, wprowadził ją do domu, zmienił wyznanie i ożenił się”. Ks. prof. Stanisław Domińczak „przybył do Wilna z »bratową« i »bratankiem«. Okazało się niebawem, że... sam spłodził »bratanka«”. O tempora! O mores!

Gal nevertėtų visko aiškint vien tautiniu pagrindu („Pasižymėjo nusiteikimu prieš lietuvius visur, kur su jais susidūrė“, LE, t. XXXV, p. 418)? Blogybės ir nuodėmės jam, regis, vaidenos visur; ne atsitiktinumas, kad, kaip polityk w sutannie, buvo didelis sanacijos šalininkas ir wiceministr wyznań religijnych i oświecenia publicznego.
Dorotos Zamojskos įvade turėtų būt užfiksuota, ar išlikę daugiau B.Ż dienoraščių (tarkim, Kauno laikotarpio). Jei taip, jie būtinai perskaitytini, norint iš pirminio šaltinio pažint tą Maironio „didįjį priešą“. (Kiek dar žmonių jį šitaip vadino?)

(565) Rastinukai, xxxii: eiliuotas tekstas apie (iki)mus, kurio nebuvau skaitęs

XIX amžiuj gyveno toks lenkų poetas ir geografas Wincentas Polis, 1835-ais parašęs populiariausią savo kūrinį – Pieśń o ziemi naszej, kurioj Abiejų Tautų exRespublikos kresus apdainavo; yra poemoj ir apie litvinus, ir apie žmudzinus; nuo litvinų ir pradedama.

Lud to cichy, rzewny, skryty,
Jak to mówią: kuty, bity.
Kiedy szczery, jak wosk topnie;
Ale gdy go kto zahaczy:
To i w grobie nie przebaczy
I na końcu swego dopnie!

Doc. p. e. Juozas Tumas, Lietuvos Universito studentams pasakodamas apie Maironio pirmosios poemėlės Lietuva genezę (paskaitos išsp. 1924), pradeda būtent nuo Polio ir jo Dainos: esą bundantį būsimąjį Maironį ta Pieśń turėjusi veikt magiškai, nes jis pavadinimo žodį naszej supratęs pirmiausia kaip mūsų, t.y. lietuvių; ir pasigviešęs pasekti Poliu, surašyt kitą, tikresnę, nors irgi romantinę poemą jau tikrai apie mūsų žemę, visą Lietuvą, apie įvairias jos dalis. Antroji paskata, aišku, buvęs Baranauskas, kurs vainiką nupynęs ir ant Anykščių uždėjęs, ir apskritai lietuviams kaip milžinas kelią pramynęs (perfrazuojant Maironio dedikaciją B-kui, kurią surašė 1888-ais dovanodamas jam savo poemą).
Juozas Brazaitis, tas doc. Tumo įžvalgas pasvarstęs, daro išvadą, kad vis dėlto Baranauskas Maironiui buvęs svarbesnis įkvėpimo šalti[ni]s negu Polis. Vanda Zaborskaitė pritaria Tumui: Lietuva parašyta nusižiūrėjus nuo Polio Pieśń, nors jas tesiejanti bendroji koncepcija ir gal vieno kito epizodo bendrieji kontūrai (Maironis, 1987, p. 66). Brigita Speičytė savo naujajam darbe Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva Polio nemini.

Beje, dvi Polio poemos eilutės (šiek tiek modifikuotos) Putino Altorių šešėly cituojamos, esą tai giliausia lietuvio charakteristika (kad ir šiokia tokia, bet ironija vis dėlto jaustina).
Pagaliau ne visokie tyrinėjimai svarbiausia; tiesiog smagu paskaityt tekstą, kuris, Tumo liudijimu, „lengvatikiams lenkams neapsakomai patik[ęs]“, bet ne tik lenkams.

P.S. (2022 XI 19) Kultūros barų 10-ame numery, p. 104–109, yra Jūratės Trilupaitienės rašinys „Išsivaduojamųjų kovų dainos ir eilės: sukilėlis poetas Vincentas Polis“.

Tais neramiais laikais Lietuvos sukilėlių gretose iškilo poetas, savitas sukilimo metraštininkas, lietuvių istoriografijai beveik nežinomas Vincentas Polis (1807–1872), kurio eilės, prisiminimai, etnografiniai aprašymai praturtina Lietuvos istoriją naujomis įžvalgomis ir faktais. Polio kūrybai daug dėmesio skyrė lenkų istoriografija.[10] Lietuvių autoriai yra apie jį užsiminę tik vienu kitu sakiniu, paminėdami kaip Vilniaus universiteto narį, sukilimo dalyvį, bet ne kaip poetą ar prisiminimų apie lietuvius, aprašiusį etnografinius jų bruožus, autorių. Polio poetinę kūrybą pastebėjo ir pristatė Mykolas Biržiška istorinėms dainoms skirtoje monografijoje, kurioje rašė: „Lietuviškiausias betgi jųjų visų – Vincas Polis. Jo Pieśni Janusza laiko savyje daugybę Lietuvos sukilimo įspūdžių.“ Toliau autorius išvardija Polio eilėraščių, sietinų su Lietuva, pavadinimus: „Obóz moskiewski pod Kownem“, „Dziad z Korony“, „Poźajście“, „Placówka pod Birutą“, „Matuszewicz w Trockach“, „Niedola“, „Patrol“, „Powstaniec litewski“, „Wachmistrz Dorosz na Litwie“, „Maroderka“, „Chata w puszczy“, „Polacy w Prusiech“.[11]

----------------------------------------

10 Włodzimierz Spasowicz, Wincenty Pol jako poeta, Lwów: Księgarnia Polska, 1881; Wincenty Pol: studium biograficzno-krytyczne, napisał Maurycy Mann, tom I, Kraków: G. Gebethner i Spółka, MCMIV; Janina Rosnowska, Dzieje poety: opowieść o Wincentym Polu, Warszawa: Ludowa Spółdzielnia Wydawnicza, 1973; ir kt.

11 M. Biržiška, Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos, Vilnius: Švyturio spaustuvė, 1920, p. 66–67.

Ilgoka pastraipa skirta ir Dainai apie mūsų žemę, bet apie tą jos poveikį, apie kurį kalbama įraše, nieko; nesvarbu; užtat apie sukiliminę kūrybą daug. 

(548) Rastinukai, xxxi: Kusikovas, galbūt (iš)vertęs Donelaitį

Jau senokai akis buvo užkliuvusi už šio bibliografinio aprašo, esančio LNB kortelių vaizdų kataloge. Maniau, atsiras kokia laisvesnė valanda, nersiu teksto link.
Prieš keletą dienų prisiminęs, pasiaiškinau, kas tas Aleksandras Kusikovas. 1896 Armavire – 1977 Paryžiuj; poetas imažinistas (pasak Wolfgango Kasacko, jo lyrika „отличается пессимизмом и чувством одиночества. В ней отражается всемирный хаос, особенно в ат­мосфере большого города: поэт ищет выхода, обращаясь к религии и к природе родного Кавказа.“
Paryžiuj gyveno nuo 1924-ų, vadinas, Juozas Tysliava su juo galėjo būt pažįstamas.
Bet kad tokius eilėraščius rašantis poetas susidomėtų ir net imtų verst Donelaitį – sunkoka patikėt. Tačiau kokių tik keistenybių neatsitinka. Išspausdintų Donelaičio vertimų bibliografijoj toks asmenvardis neminimas. Tuolab didesnė intriga.
Vakar vakare užsiplikęs matės tariau sau: gan, pasižiūrėk pagaliau, ką ten Tysliava apie tą Kusikovą prirašė. Įlendu į epaveldą.lt, prisikapstau prie Lietuvos žinių reikiamo numerio, peržiūriu vienąkart, kitąkart – nėr jokio Tysliavos straipsnio.
Bibliografinis publikacijos aprašas negalėjo atsirast iš nieko, ergo, reikia elgtis senoviškai: imt popierines LŽ ir tikrint de visu.
Šįryt tą ir padariau. Išvada: epavelde.lt trūksta įdėtinio lapo, p. 4 ir 5. Tysliavos straipsnis 4-ame. Ilgokas, bet vertas dėmesio.

Įžanginės pastraipos:

Kusikovo portretas, įdėtas prie straipsnio
(dailininko autografo, deja, neįskaičiau)

Budelis ir vienuolis. Piktas ir kuo geriausias. Pasiutęs ir kuo tyliausias. Beprotis ir pats sveikasis.
„Nekenčiu žmonijos“ ir „kiekvieną myliu aš aukščiau dangaus“. Tokis šio rusų poeto Aleksandro Kusikovo apibūdinimas. Jo gyslose teka laukinis čerkesų, kalnų plėšikų, kraujas, o jis augo ir auklėjosi rusų kultūroj. Štai dėl ko savo pirmoj poemoj Aleksandras Kusikovas kantriai stengiasi suvienyti nuogą ir kraujuotą korano kalaviją su trumpu ir visa atleidžiančiu evangelijos kryžium. Pirmoji jo poema vadinasi „Koevangelijaran“.

Toliau pasakojama Kusikovo biografija, pristatoma poetų imažinistų grupė, kuriai priklausė ir Jeseninas; išvardijami kritikai, rašę apie jo kūrybą, visas pulkas; apie kritikus Kusikovas esą mėgstąs sakyt: „Čeho-čeho, a etoj driani u nas v Rossii mnogo.“ – O dabar įdomiausioji Tysliavos straipsnio dalis:

Paryžiuj aš buvau labai nustebintas, kada man ten tik ką susipažinus su žinomu rusų rašytoju Ilja Erenburg iš jo lūpų teko išgirsti apie tai, kad Al. Kusikovas mokąs lietuvių kalbos, tačiau aš buvau dar labiau nustebintas, kada aš, apsilankęs pas jį patį, pamačiau jo išverstą į rusų kalbą Duonelaičio „Metų laikai“. Jis susidomėjęs Pabaltijo tautų kultūros vystymosi [1922-ais pakeliui į Berlyną mėnesį užtruko Estijoj], kuris, anot jo paties, nieko bendra neturįs su Rytų ir Vakarų kultūromis. Lietuva, kaipo romantinga savo praeitimi ir turtinga folkloru bei gražia savo kalba, jį labiausiai patraukė ir todėl apie naują atgimusią Lietuvą jis savo straipsniuos rašo ne tik rusų, bet ir prancūzų spaudoje. Be to, poetas Al. Kusikovas pradėjo ruošti rusų kalba lietuvių poezijos antologiją, kurią išleisianti Maskvos valstybinė knygų leidykla.
Taip pat dar šią žiemą jis žada aplankyti Lietuvą ir Kaune duoti savo literatūros vakarą.

Ir kiek čia tiesos, o kiek svajojimų-ketinimų?
Gal ir vertė Kusikovas Metus, bet kad visus būt išvertęs – labai abejotina. Gal ir galvojo apie lietuvių poezijos antologiją, bet kad Maskvoj ją kas išleistų – vargu oi vargu. Vienintelį Kusikovo vertimą pavyko išsiaiškint buvo išspausdintą – Tysliavos „Elli“ (Kaune ėjusiam Эхо, 1925-11-15); gal buvo ir daugiau. Vieną Kusikovo eilėraštį – „O argi vėjas vėją nesutinka“ – į lietuvių (atsilygindamas) išvertė Tysliava, paskelbtas greta straipsnio, bet: 1967-ais išleistoj T. rinktinėj Nemuno rankose tas vertimas neperspausdintas; suprantama – autorius dar buvo gyvas ir gyveno Paryžiuj.
Tai vertė Kusikovas Donelaitį ar ne, jei vertė – kiek išvertė? – į šituos klausimus būtų galima atsakyt tik pastudijavus jo archyvą, jei toks išliko.
Galimas dalykas, jį tektų vadint antruoju Donelaičio vertėju į rusų kalbą. Pirmasis (kaip primenama ir redakcijos prieraše) – Viačeslavas Ivanovas, apie 1917-us rengtam, bet taip ir neišėjusiam lietuvių literatūros almanachui rusų kalba išvertęs „Pavasario linksmybių“ 201 eilutę.

(524) Rastinukai, xxx: margas tas žmonių pasaulis

Ar galėjo spaudos draudimo laikais knygnešys tikėtis pagalbos iš policininko? – Galėjo. Bent jau iš sotniko Piotro Naidionovo galėjo.
Naujose žiniose (1936-01-05, p. 4) užtikau štai tokį surašą:

Kalėdų antrąją dieną Šiauliuose mirė 83 metų sulaukęs senukas Petras Naidenis-Naidionovas, buv. anksčiau Šiaulių, o dabar Ukmergės pašto viršininko, p. Rasteikos, tėvas [antros sakinio dalies nesupratau: Naidenio sūnus Rasteika?]
A.a. velionies jaunystė ir velionies gyvenimas buvo sunkus. Jis buvo gimęs stačiatikių šeimoj, o auklėjamas grynai katalikų šeimoje [išeitų, kad įsūnytas?], vedęs taip pat karštą katalikę, lietuvę. Savo vaikus auklėjo lietuviškoj ir katalikiškoj dvasioj, dėl ko jam, kaip rusų caro laikais užėmusiam nors ir menką tarnybą, nuo rusų dvasiškių ir savo viršininkų teko nemaža nukentėti.
Velionis tarnaudamas 1888 metais Nemakščiuose policijos sotniku daug padėjo knygnešiams, padėdamas jiems lietuviškų knygų ir laikraščių platinime, ne kartą už tai buvo savo kaimynų viršininkams skųstas, bet nuo „sučiupimo“ ir didesnės bausmės vis išsisukdavo, tik būdavo nubaudžiamas disciplinariniu būdu, teko keletą kartų pasėdėti šaltojoj.
1905 m. velionis su savo suaugusia dukterimi perėjo į katalikų tikybą.
Tuo metu prasidėjus žinomai Stolypino reakcijai, dėl velionies krikšto buvo rusų valdininkų pravestas tardymas. Pasekmės šį kartą buvo skaudžios – velionį atleido iš tarnybos ir pasodino dviem savaitėm į kalėjimą. Po to turėjo ir iš Nemakščių išsikraustyti.
[...]
Lai būna lengva velioniui Lietuvos žemelėje ilsėtis.

Neišsamus ir gan prieštaringas šis pasakojimas, bet vis šis tas – policininkas, padėdavęs kultūrkontrabandininkams ne už atlygį, o iš idėjos.

(516) Rastinukai, xxix: Paulio Valéry žodinis portretas, 1932

Parašiau pirmą sakinį (pradžioj pamaniau, kad visai nieko): „Buvo toks Valéry, kurį mėgo Radauskas, ypač už jo mintį, esą dievai poetui maloningai duodą pirmąją eilutę, o poetas turįs sukurt antrąją, kuri būtų verta antgamtiškosios sesers, t.y. pirmosios eilutės“ – ir sutrikau: bet juk jie vis dar yra. Yra Valéry, yra ir Radauskas (perkeltine prasme, savaime suprantama).

1932-ais Lietuvos aide per du numeriu skelbtą straipsnį „Poetas-filosofas Paulius Valéry“ M. J. Spėtylienė, Sorbonos lic. ès lettres, pradėjo taip:

[P.V., poetas par excellence, ką tik perkopęs 60; †1945] yra ne tik didžiausias šių dienų prancūzų poetas. Jis priklauso prie tarptautinio rašytojų elito, kurio autoritetas veikia viešąją opiniją ir rodo ateities kelius mūsų civilizacijai. (LA, 1932-04-25, p. 3)

Labai įdomus ir vertingas tekstas, mano supratimu, koks literatūrinių ryšių tyrinėtojas galėtų pasidomėt (per epaveldas.lt lengvai randama); Valéry poetinis fenomenas fiksuojamas tiksliai ir sykiu empatiškai, tikint, kad tai yra didžio [dar kuo puikiausiai gyvo] žmogaus kūryba. Nežinau, nepuoliau aiškintis: o gal tai pirma (rimta) lietuviška publikacija apie Valéry? Beveik neabejoju, kad joje užfiksuotas – lietuviškai – pirmas ir vienintelis poeto žodinis portretas:

Teko matyti Paulių Valéry Paryžiuje. Nedidelis ūgis. Žili plaukai. Veriančios akys ir liūdnai ironiškas šypsnys. Kalba tyliai, nesiekdamas efekto. Gražiausios eilės skamba kaip sausos matematinės formulės jų kūrėjo lūpose...
Patraukia keistu gaivališko vidaus dinamizmo ir abejingo išorės šaltumo mišiniu... Komplikuotas ir hermetiškas, kaip ir jo kūryba. (LA, 1932-04-26, p. 4)

Kodėl šį įrašą priskyriau prie rastinukų? Todėl, kad apie cituoto teksto autorę praktiškai nieko doro neiškapsčiau. Baigusi Sorboną literatė, Valéry poezijos gerbėja ir žinovė, mokanti rašyt; į lietuvių kalbą išvertusi Marcelio Dupont’o (1879–1964) Užčiauptas lūpas: Romaną iš šių dienų prancūzų karininkų gyvenimo (1929). Lietuvos aide užfiksuotas asmenvardis M. J. Spėtylienė pradėtinas skleist taip: J. = Jasėnaitė, M. Jasėnaitė-Spėtylienė; o M. = Marija?
Čia ir sustojau. O gaila. Nesustokit, jei galit; ačiū!

Nuotrauka iš leidinio
Marijampolės mokytojai (1998)

Papildas (2015-12-31) Visai kito žmogaus ieškodamas varčiau Vinco Peckaus ir Vytauto Viliūno sudaryto rinkinio Marijampolės mokytojai pirmą dalį, išleistą 1998-ais Šiauliuose. Ir – štai: Marija Janina Spėtylienė-Katilienė (p. 61–62).
Paulio Valéry žodinio portreto autorės biograma:

*1902 Paliubavės km. (Marijampolės apskr.); †1991 Vilniuje, palaidota Vilniaus Jeruzalės kapinėse.
Mokėsi Suvalkuose, per I pasaulinį karą Tombovan evakuotoje Marijampolės „Žiburio“ gim-joje. 1919 grįžo į Lietuvą, dirbo Žemosios Panemunės pradžios m-kloje. 1921 baigė Kauno 1-ąją gim-ją, įstojo į Aukštuosius kursus, studijavo lituanistiką; 1924 gavo Švietimo m-jos stipendiją, iki 1931 tęsė studijas Sorbonoje. 1932 pradėjo dėstyti prancūzų ir vokiečių kalbas Marijampolės Rygiškių Jono gim-joje. 1947–1978 dirbo VPI prancūzų kalbos katedroje (nuo 1966 – doc.). 

Persikėlimą Vilniun lėmė antrojo vyro – matematiko Vinco Katiliaus (1903–1989) darbo pokytis: 1946 mokytojas iš Marijampolės tapo VPI matematinės analizės ir geometrijos katedros vedėju.

(490) Rastinukai, xxviii: apie Basanavičių japoniškai eilėmis

Nuolat LLTI bibliotekos rankraštyne besilankantis istorikas Algirdas Grigaravičius, vis Basanavičiaus rankraščius beskaitinėjantis, per epaveldą.lt Marijampolėj marijonų leistame savaitrašty Šaltinis užtiko tokią žinią:

JAPONŲ ŽURNALAS APIE DR. J. BASANAVIČIŲ
Japonijoj, Kameoka mieste išeinantis mėnesinis žurnalas 54(2) numery vasario mėn. įdėjo poemą apie Dr. Joną Basanavičių. Poema pavadinta: „Dr. Jonas Basanavičius Lietuvių tautos patriarchas“. (Šaltinis, 1936-02-22; parašas: V – ša [greičiausiai redaktorius Viktoras Šauklys])

[Parodė viltingai į akis žvelgdamas. – Niekuo negaliu padėt.] Nei žurnalo pavadinimas, nei poemos (o gal tik eilėraščio? – greičiausiai: eilėraščio) autoriaus asmenvardis nenurodyti. Įdomus basanavičianos faktas; nors kol kas dar ne faktas, o tik žinia apie faktą. Užfiksuoju viešai – o gal kas, japoniškai mokantis, užkibs ir suras tą tekstą?

(432) Rastinukai, xxvii: Romo Daugirdo eilėraštis

Su Romo Daugirdo kuriama poezija mano santykiai sudėtingi (gal reikėtų rašyt: komplikuoti, – adekvačiau skambėtų?). Mėginau skaityt kelis jo eilėraščių rinkinius – tepaskaitinėjau, deja. Per daug viskas iš galvos; metaforos išmąstytinės; net instinktai – per psichoanalitinį suvokimą.
Jokia čia tragedija: tiesiog – nepagaunu bangos, ir tiek.
Ir va šįryt, kitaip ir negalėjo būt, įlipus į 19 troleibusą ir išsitraukus iš kuprinės prigriebtąjį išplėšų iš pagyvenusių laikraščių pluoštą, maždaug ties Rygos stotele dingtelėjo: radau Romo Daugirdo eilėraštį, kurį, regis, suvokiau (LM, 2005-11-04, p. 16):

Vartai

Jos dar ateis
tos moterys
tarsi razinos
iš nakties pyrago
nuo žodžio „mąstymas“
nupurtys nosinę
ir taip apsaugos
smegenis
nuo plūgo
išves tave
per siaurą tarpą
tarp lojančių daiktų
ir angelų
ir gal išgelbės
neprasmingai
jeigu išmoksi
nežinot

Gražu, bet dar nesutikau (net sapnuos, deja) moters, kuri nupurtytų nosinę nuo žodžio mąstymas; deja (bet tai ne moterų, o mano problema).

(417) Rastinukai, xxvi: 1960-ų Vasario 16-oji ir kažkoks Brežnevas

Vienintelį leidinį nusipirkau per mugę – už 5 Lt Naujojo Židinio-Aidų š.m. pirmą numerį.
Be kita ko, skelbiamas antras gabalas iš istoriko, archyvisto Sigito Jegelevičiaus (*1938) studijuojant Maskvoj (МГИАИ) rašyto dienoraščio.
Originalesnio pa[si]sveikinimo su Vasario 16-ąja ikšiol nebuvau matęs:

1960.II.16. Antradienis!!! (p. 34)

Ir dar vienas įrašas įstrigo:

1960.V.7. Šiandien savo prašymu (žinome!) iš TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pareigų buvo atleistas aštuoniasdešimtmetis Klimentas J. Vorošilovas, maršalas, o į jo vietą paskirtas kažkoks Leonidas Brežnevas. Dabar jis jau gana plačiai žinomas dėl plėšinių, bet vis vien kažkoks. (p. 36–37)

Kai daugiau kaip 20 metų [mano gyvenime] buvo vis Brežnevas ir Brežnevas, kažkaip keistai skamba tas kažkoks. O gal tai ir yra esminis Brežnevo bruožas – kažkoks; nei šioks, nei toks?

P.S. 1960-10-21 įraše S.J. užfiksuoja išvyką į Rusų literatūros muziejų ir susitikimą su to muziejaus rankraštyno vedėja Tatjana Turgeneva (Tėvų ir vaikų autoriaus anūke) – „vaikščiojan[čia] rusų kultūros enciklopedija“. Ir pasvarsto:

Gyvena štai toks žmogus. Atrodo, jau pasiekia tobulybę savo srityje, pagaliau miršta. Ir pranyksta visas jo sukauptas patyrimas, žinios. Viso tokio patyrimo ir įgūdžių lengvai neišdėstysi popieriuje, neperduosi kitiems žodžiu. Išliks tik užrašyti ar papasakoti fragmentai. Dings, išgaruos sukauptas patyrimas. Savotiška archyvisto dalia. Kiekvienas geras archyvistas asmenine patirtimi sukaupia daugybę žinių apie saugomus lobius (žinia, jeigu nori įnikti į tuos lobius) ir pats tampa savotišku unikaliu, nepakartojamu tvariniu. (p. 43)

Kai kurie archyvarai tikrai gali būt įvardinti kaip įdomūs žmonės. Bet tik kol gyvi. [Atsiprašau.]

(355) Rastinukai, xxv: dar vienas dr. Basanavičiaus nekrologas

1927-02-20 Vilner Tog pirmajame puslapy
buvo paskelbta informacija
apie dr. J.B. mirtį ir būsimas laidotuves

Viskas prasidėjo jau daugiau negu prieš metus.
Perskaitęs žinutę, kad 2011-09-23 Vilniuj Basanavičiaus gatvėj ant pastato nr. 17 sienos atidengta atminimo lenta (aut. Mindaugas Šnipas) filologui, rašytojui, žurnalistui, dienraščio Vilner Tog (Vilniaus diena; tarp kitko, kritikavusio atvirai prolenkiškos Vilniaus krašto administracijos diskriminacinius sprendimus ir veiksmus tautinių mažumų – žydų, lietuvių ir gudų – atžvilgiu) redaktoriui, vienam iš Žydų mokslo instituto (JIVO) įkūrėjų ir vadovų etc. Zalmanui Reizenui (1887–1941; tikslios mirties aplinkybės neaiškios: 1939-09-18, vos į Vilnių įžengus Raudonajai armijai, buvo suimtas ir išvežtas į Sovietų Sąjungą, karui prasidėjus – sušaudytas), – prisiminiau tekstą, kur abi šios pavardės irgi minimos: Rapolas Mackevičius, „Istorinės Daktaro Jono Basanavičiaus laidotuvės Vilniuje, 1927 m. vasario m. 21 d.“, in: D-ro Jono Basanavičiaus atminčiai (atspaudas iš Lietuvių tautos), 1928, p. 152–154. Vardijant, kas tarė atsisveikinimo su dr. Basanavičium žodžius Rasų kapinėse, p. 154 paminimas ir Z.R.: „žydų visuomenės vardu žydiškai kalbėjo redaktorius Rejzin’as“. Ir tada sukirbėjo: jei kalbėjo, tai gal ir nekrologą parašė? Reiktų patikrint. Sukirbėjo ir ilgokam laikui nurimo. Iki šio rugsėjo.
Paprašiau Laros Lempertienės: gal galėtų pažiūrėt Vilner Tog numerius tų kelių 1927-ų vasario antros pusės dienų, kada galėjo būt paskelbtas nekrologas? Štai kas paaiškėjo (dar kartą nuoširdi padėka L.L.). Pasirodo, dienraščio skaitytojai apie J.B. buvo informuoti palygint labai išsamiai: 02-20 pirmam puslapy įdėtas skelbimas apie lietuvių tautos atgimimo patriarcho mirtį ir kitądien vyksiančias laidotuves, trečiame – nepasirašyta platesnė informacija apie tai; 02-22 antram puslapy – nekrologas su portretine nuotrauka, tik jo autorius – ne redaktorius Reizenas, o Elijas Jokūbas Goldšmidtas (Elyohu Yankev Goldshmidt, 1882–1941/42; žūties aplinkybės neaiškios; vienų šaltinių teigimu, jau 1941-ų vasarą, kitų – 1942-ais) – žurnalistas, rašytojas, literatūros kritikas, pedagogas, vertėjas (vertė Balzacą į jidiš), visuomenės veikėjas ir t.t.; nors gimęs Latvijoj, bet, atrodo, nuo paauglystės gyvenęs Vilniuje; be kita ko, almanachuose Lite (1914 ir 1919) rašęs apie Lietuvos istoriją, taip pat su lietuvių partijas, spaudą.
Papasakojęs apie dr. Basanavičiaus gyvenimą ir darbus, Goldšmidtas nekrologą baigia taip:

Paprasčiausiai neįmanoma laikraščio straipsnyje aprašyti visų šio nepaprasto žmogaus didžių darbų. Apie jį turi būti rašomos ištisos knygos. Tačiau galima pabrėžti, kad be visų gerų mokslo žmogaus savybių ir aukštų idealų, kuriuos puoselėjo, jis buvo nuoširdus humanistas, žmonių draugas ir nepaprastas tautų draugas, krištolinio tyrumo siela ir galinga bei nuosekli asmenybė. Kas tik nors kartą jį matė ar turėjo galimybę su juo kalbėtis, pamėgdavo jį visam laikui ir tapdavo persmelktas gilios pagarbos. Jis buvo savo tautos papuošalas ir papuošalas mūsų Vilniaus, kurį taip stipriai mylėjo ir su kuriuo neišsiskyrė visus paskutinius dvidešimt savo gyvenimo metų per visas audras, kurios tuo laiku čia siautė. Tegul didžiojo kilniojo Jono Basanovičiaus atminimas būna palaimintas ir amžinai gyvuoja.

(Už vertimą ir žinias apie Goldšmidtą labai ačiū Akvilei Grigoravičiūtei.)
Skaitant šiuos epitetus, prisiminė kai kurie užrašai ant vainikų juostų: Tautos Galiūnui, Prikėlusiam Tėvynę; Skaisčios Sielos Lietuvos Didvyriui; Didžiajam Šviesos ir Laisvės Skleidėjui; Lietuvių Mozei [plg.]; Tautos Tėvui; Lietuvių Tautos Pranašui; Lietuvių Tautos Atgaivintojui; Ojcu Naszego Narodu – Litwini, Mówiący po polsku; Wialikamu Wilnianinu – Tutejšyja Studenty U. S.B.; Wielkiemu Wilnianinowi – Studenci Krajowcy U. S.B. [etc.]. Skambu; ir vargu ar įmanu šiuo atveju atskirt retorinę tradiciją nuo tikrųjų nuomonių.

Literarishe bleter, 1927, nr. 10, p. 199

Prieduras (2013-10-21). Žinutė apie Reizeno kalbą per Basanavičiaus laidotuves buvo įdėta ir bene svarbiausiam tarpukario literatūriniam žurnale jidiš kalba – Varšuvoje ėjusiame Literarishe bleter:

Per lietuvių nacionalinio judėjimo kūrėjo, istoriko ir archeologo dr. Jono Basanavičiaus (jam dar gyvam esant Kaune pastatytas paminklas) laidotuves katalikų kapinėse Vilniuje Literatų sąjungos, Centrinio švietimo komiteto bei Žydų mokslo instituto vardu jidiš kalba žodį tarė Zalmanas Reizenas.

Už radinį ir jo vertimą ačiū Akvilei G.

(237) Rastinukai, xxiv: knygrišys iš Filadelfijos Simonas Masickas

Visad randi ką nors įdomaus, kai specialiai neieškai. Va kad ir atvaizdą ir aprašą vieno iš Lietuvių skyriaus eksponatų Paryžiaus pasaulinėj parodoj 1900-aisiais (Tėvynė, 1900-09-01, nr. 33, p. 271–272). Ir ne šiaip kokio, o gal net svarbaus mūsų knygrišystės istorijai.
Taigi Paryžiuj buvo eksponuotas daiktan įrištas trejų metų (1897–1899) žurnalo Tėvynė komplektas, kurį už dyka „puikiausiai apdarė“ „savo rankomis lietuvis p. S. Masickis isz Philadelphijos“ – „idant trijų metų organas Susivienijimo [lietuvių Amerikoje] iszroditų puikiausia knyga už visas kitas, kokios ten parodoje randasi“. Balažin, kaip ten ta knyga lyginant su kitų knygrišių darbais atrodė, bet kad ne prasčiausiai – visai tikėtina. Nes vien jau įrišimo medžiagos ko vertos:

Virszus ant 3 metų „Tēvynēs” yra brangus, nes viskas isz sloniaus kaulo, margumynai, kvietkos ir visi padabinimai ant apdarų abiejose pusēse yra isz žuvies kaulo tokio, kaip ant skripkų gražios yra kvietkos.

Pateikti ir viršelio abiejų pusių atvaizdai, o kas įdomiausia (ir sykiu juokingiausia) – išaiškinta, kas ką reiškia.

Ritinis su parašu „Tēvynē” ženklina gumulą žemės, apmargintą su visokiomis gyvuojancziomis tautomis, kur ir Lietuvos szalis, mus tēvynē, su lietuviais dą yra neižgēsę.
Saulē isz tarp kalnynų tekēdama ir kildama spinduliais savo szviet lygiais szildant lietuvius kaip ir kitus žmones ant viso horizonto žemēs.
Žyrgvaikis, mus Lietuvos senovēs herbas, ženklina senoviszką galingumą Lietuvos, kad tarpe herbų kitų vieszpatysczių turējo guodonę ir vietą, nors dar per moczekas ir patēvius prakreiptas.
Szirdis liepsnojenti, paviaikslas žemiaus ritinio, reiszkia szirdingą meilę, mus lietuvių visad prie tēvynēs szalies Lietuvos liepsnojanczią.
Organas Susivienijimo Lietuvių Amerikos 1897, 1898, 1899 m., suviniotas į pundelį popierų, ženklina, kad laikrasztis „Tēvynē” tų trijų metų, glauzdams visus lietuvius vienybēn ir apszvietimon, turi savije nemažai tautiszkų apraszimų ir žinių isz tautos gyvenimo ir kitų reikalų žmonijos.

Penkeli laipsniai (skadai) auksztyn ant kitos pusēs apdarų, tie ženklina senovybę lietuviszkos tautos ir kalbos ant žemēs; auksztai paskutiniame laipsnije stovi gumulas žemēs, apjuostas juosta, kuris apjuosas ženklina susiriszimą visų lietuvių, ant žemēs gyvenanczių.
Vazonike kvietkas ženklina Paryžių, pražydusį dar parodoje visokioms iszdirbystėms margo svieto.
Peteliszkēs dvi žemai ir dvi bitēs auksztai kampuose reiszkia lietuvių reikalus, duzgenczius nors silpnybēje į Paryžių.

Mėginau paieškot daugiau ko nors apie knygrišį Simoną Masicką – deja deja, nieko taip viens du neradau. Spėtina, kad jis rimtai šiuo amatu/menu užsiėmė, nes mėgėjas taip ir tokiom medžiagom knygos vis dėlto nebūtų įrišęs.

(229) Rastinukai, xxiii: iš Tytuvėnų Amerikon to express the joy of life

1928-ų lapkritį A.J. Kupstis (deja, nieko apie šį žmogų neradau) pradėjo leist štai tokį žurnalą:

(Vaizba – prekyba.) Tarpininkas tarp prekių ar paslaugų pardavėjų ir pirkėjų, išsilaikantis iš reklamos, kurią teikė lietuviai biznieriai, bet ne tik. Kitais metais Tarpininke atsirado naujas specialus skyrius su atvaizdais žymesnių vietų bei žmonių „Iliustracijos: Pažink Pasaulį Paveikslais!“ (toks lyg ir dabartinio popleidinio Žmonės pirmtakas).
Tą skyrių žiūrinėdamas, 1929-ų 9-am nr. ir radau atvaizdą 1824-ais [sic!] gimusio tytuvėniškio Jurgio Skinderio (užbėgant priekin pridurtina: apie kurį amerikiečių laikraščiai pradėjo rašyt vos jam atplaukus, jau kitądien):

105-METIS JURGIS SKINDERIS.
Kuris per 10 mēnesių viešējimo Amerikoj plačiai išsigarsino tarpe Amerikonų, tuom pačiu tarpu išgarsindamas ir lietuvių vardą. Visa didžioji Amerikos spauda keliais atvejais dējo J. Skinderio paveikslus ir ilgus apie jį aprašymus, primindama jį seniausiu žmogumi, kuris rodosi scenoje. Nepaprastos jaunos senatvės žemaitis Skinderis buvo rodytas krutamuose paveiksluose, yra padaręs gramafono plokšteles (rekordus). Savo smagiais šokiais ir Lietuvos praeities atpasakojimais musų čia gimusiam jaunimui buvo ypač geras gyvas pavyzdys, kad jų tēvų krašto žmonēs į Ameriką atvyksta ne visada kaipo paprasčiausi “grinoriai”, bet kartais moka nustebinti ir prie visko pripratusią Amerikos visuomenę.

Sudomino?
Ir mane. Pamėginau paieškot, ką jau ta Amerikos spauda apie jį rašė.
The Havre Daily News-Promoter, 1928-08-02:

FINE OLD MAN
Floral Park, N.Y.—The town of Tytavenai, Lithuania, is in danger of losing a fellow who says he is 104 years old, is six feet tall, weighs 190 and dances a nifty sailor’s hornpipe. Jurgis Skinderis has arrived to visit his son, a policeman and veteran of Uncle Sam’s army. He has decided that a man should not spend all of his life in one place and is thinking of remaining here, if possible, and sending for his wife (his third.)

Tą pačią dieną (2 August 1928) kitas laikraštis pateikė daugiau ir išsamesnės informacijos (deja, neišsiaiškinau, kuris; žinutę radau Brooklyn Genealogy Information Page):

VOYAGER, 104, MAY STAY HERE
Lithuanian Visiting Son in Floral Park, Like America—Set Out Seeking Adventure
Coming to this country in the belief that before a man grows “really old” he should see something of the world. JURGIS SKINDERIS, reputed to be 104, has found America to his liking—so much so, he said to-day at his son’s home in Floral Park, that he may sell his farm in Lithuania and send for his wife.
He arrived yesterday on the steamer Lithuania from his home in Tytavenai, and went to visit his son, JOHN SKINDER, for the past three years a member of the Floral Park police force. SKINDERIS weighs 190 pounds, but because of his height—six feet, since he attained his full growth some eighty years ago—he appears erect and sprightly. No man, he said, should stay in one place all his life. On the way to the pier from Quarantine, unable to suppress his youthful exuberance, he danced a sailor’s hornpipe. When asked, through his son as interpreter, if he were the oldest person ever to make such a voyage, he laughed at what he considered an absurd question. [nothing’s changed ;-) – čia ne mano, o žmogaus, suskaitmeninusio šį tekstą, pastaba]
“They said,” he told his son, “that I never touched liquor.” (“They” being the official of the Baltic American Line.) “I can drink anything. I stopped smoking eight years ago.” Smoking, he explained, was becoming a habit with him after sixty-old years. “But liquor—” and he made a correcting gesture intended for erring officialdom.
When the New York skyline was pointed out to him, SKINDERIS looked, reasonably interested, but not over-awed. That one becomes accustomed to seeing strange things during the course of 104 years was evident as his eyes calmly scanned the shores of the new country. Then he went on with his sailor’s hornpipe until the photographers asked him to pose. He is a detective, and before his crossing was employed by banking houses in Latvia and Lithuania. He has been married three times and by his first marriage had six children. His wife is thirty-seven years younger than he.
JOHN SKINDER, the son, came to the United States in 1910 and served in the army thirteen years. He fought in the World War.

Ką, kaip žemaitis Skinderis šoko? Kas per vienas tas sailor’s hornpipe? Indiana Evening Gazette 1928-08-21 įdėjo ir nuotrauką (žr. dešinėj) su tokiu parašu:

HEY! HEY!—Jurgis Skinderis, 104, does a mean tap dance on deck of the liner Lithuania to celebrate his arrival in United States waters. He’s over here to grow up with the country, Jurgis is.

Taigi, ką šoko? Vargu ar tai, ką en.wikipedija įvardija kaip sailor’s hornpipe’ą. Na iš kur Skinderis galėjo tokio šokio išmokt? Tap danse? Irgi ne. Bet greičiausiai kažką panašaus. Ir kodėl man dingojas, kad tai galėjo būt kažkas panašaus į rusiškus ar ukrainietiškus šokius su kojų pamėtymais į priekį, tūptelėjimais etc.?
Aišku, jei pavyktų rast „krutamųjų paveikslų“, kur jis nufilmuotas šokantis, – viskas taptų aišku; kad tokių buvo, paliudyta, tarkim, The Burlington Howk-Eye, 1929-01-13:

Jurgis Skinderis, a Lithuanian patriarch who came to America four years [= months] ago to visit his children, has remained to dance. At the age of 105 he goes hopping about the country as skittish as any youngster, earning a good living by dancing for film studios and audiences. And he has a good time doing it. Until he found there was money in it, he danced those old peasant dances just for the fun of it. It was his way of expressing the joy of life.

Posakis old peasant dances irgi neką tepaaiškina... Bet bala nematė, ką jis šoko; jis šoko sulaukęs 105-erių ir, matyt, ne šiaip sau strapaliojo.
Newspaperarchive.com Search laukelyje surinkus: Jurgis Skinderis, rezultatas – 17 radinių (The Kerrville Mountain Sun jį minėjo ir 1931-ais, vadinas, buvo jau sulaukęs 107-erių?); prie kai kurių nepriėjau, nes mokami.
Gal kas užklius už šio žemaičio rimčiau? Juk kur nors jis nufilmuotas ar įrašytas („užrecorduotas“) turėjo išlikti?