(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-08-30

(1106) Iš popieryno, xlviii: šis tas apie 2006-ais išėjusias knygas

epalyginamai daugiau perskaitydavau naujų knygų, kol kaip redaktorius priklausiau Šiuolaikinės literatūros skyriui. Dabar jaučiuos kaip greičiausiai ir derėtų bibliotekai priklausančiam: noris, kad kiti skaitytų, o pats – gal vėliau, o gal visai skaityt nebūtina, perskaičiusiųjų nuomones išklausyt bus gana.
Popieryną mažindamas radau Metų numerį (2007, nr. 4), kur yra ir mano pasvarstymų apie šviežias, 2006-ais išleistas knygas. Perskaitęs pagalvojau: įspūdžiai apie paminėtas knygas ar eilėraščius dar neišgaravę iš atminties; ir vertinimai nespėjo pasikeist; tik prel. Justino Juodaičio atsiminimai taip ir likę neperskaityti.
Gyventi ir rašyti. 2006-ųjų knygos
Metų redakcija kaip ir kasmet pakvietė aptarti pernai išleistas knygas. Svarstymams pasiūlėme keletą klausimų:
1   Ką iš praėjusių metų literatūros galėtumėte išskirti kaip autorių kūrybines viršūnes, arba – nuolydžius? Kur būta gyvo originalumo, kur – kartojimosi?
Neprisimenu, kad praėjusiais metais perskaitęs kokią knygą būčiau kad ir tyliai šūktelėjęs: „Oho! Čia jau jo/jos viršūnė!“ (nors girdėjau sakant, kad Kęstutis Navakas už Atspėtas fleitas nieko geriau nebeparašys) ar garsiai atsidusęs „Ajajai... Nusivažiavo.“ Jei randi knygoj tai, ko tikėjais, – argi čia kas blogo? Tarkim, skaitydamas Leonardo Gutausko In fine, kur yra ir kūrinys, skirtas Daliai Grinkevičiūtei, galėjai pagalvot, kad dar ne viskas pasakyta. Tad Sapnų teologija visai tikėtas kūrinys. Bet dėl to nesublogėjęs. Banaliai tariant, juk yra dalykų, apie kuriuos rašo beveik visi: Dievas ir Nedievas, mirtis ar nemirtingumas, meilė ar pareiga, ar šis tas. Trečioj knygoj buvai su kelnėm, tai ketvirtoj jas maukis, nes kartosies, būsi neoriginalus? Nė velnio. Be to, juk ir skaitydamas žmogus kartojies: antrąkart Stendhalio Raudona ir juoda ar trečiąkart ištisai Maironio poeziją, kad ir tegeisdamas pasitikslint citatą. O koks malonumas! Kartojies skaitydamas ir rinktines (iš praėjusias metais išleistų: Aido Marčėno, Danieliaus Mušinsko, Almio Grybausko, Vytauto Rubavičiaus, Jono Juškaičio, bet jo Tolimas dainas skaičiau jau šiemet). Vėl kitoks malonumas. Nes dar ir atranka žadina smalsulį. Ir nesvarbu, ar kartodamas(is), ar ką nors nauja įžvelgdamas.

2   Koks pernykštės prozos, poezijos ir dramos balansas? Ar neatrodo, kad intensyviausią raidos tarpsnį dabar patiria proza, kuri vėl tampa dėmesinga siužeto konstrukcijai?
Nemanau, kad balansas būtų pakitęs. Gal tik recenzentų ir skaitytojų dėmesio daugiau sulaukė proza negu poezija. Bet tai nenauja. O akims skirtų dramų visada vos viena kita per metus pasirodo. Tad atminty ir liko Sigito Parulskio Nesibaigianti vienatvė dviem (iš rinkinio Trys pjesės), nes kitos buvo matytos; iš poezijos – ne rinkiniai, o atskiri eilėraščiai (ką veikia tie, kurie nuolat skaito poeziją? – sudarinėja savo antologijas, kokios šįmet vėl skaitomos Šventojo Kryžiaus namuose kartą per mėnesį): Rimvydo Stankevičiaus „Snaiperis“ (iš Tylos matavimo vienetų), Stasio Stacevičiaus „Pasiilgau vilkų“ (iš Juodosios), kokie penki Mindaugo Valiuko trieiliai (iš Dambrelio; šalia klasikinio: „Jau ruduo. / Jau kojinės / per naktį neišdžiūsta“), Eugenijaus Ališankos „Curriculum vitae“ (iš Exemplum), Dianos Paklonskaitės vadinamieji konduktorės eilėraščiai (iš Gilaus mėlynumo), dar keletas eilėraščių liks ilgesniam ar trumpesniam laikui atminty. Labai gaila, kad praeitąmet neišėjo (negavo paramos) naujas Romo Railos eilėraščių rinkinys (jau žinau, ką būčiau iš jo paminėjęs). Iš prozos – daug daugiau tikro malonumo patyriau skaitydamas verstines. Tepaminėsiu tris: be abejo, Jorgės Luiso Borgeso Smėlio knyga (iš ispanų kalbos vertė Linas Rybelis), Milorado Pavićiaus Vidinė vėjo pusė, arba Romanas apie Herą ir Leandrą (iš serbų kalbos vertė Laima Masytė) ir Andrzejaus Stasiuko esė knyga Pakeliui į Babadagą (iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys). O jei visą tiesą apie originaliąją kūrybą, išėjusią knygom 2006 metais, reiktų pasakyt, tai prisipažinčiau, kad stipriausios, t.y. stipriausiai tvojusios per galvą, – nuotraukų albumai: Vytauto Balčyčio tiesiog Fotografijos (pagalvojau: šis žmogus įdomiausią recenziją apie Stasiuko esė galėtų parašyt, bet neparašys), Rimaldo Vikšraičio Vienkiemio godos (posovietinė kaimiškoji proza vaizdais, prieš kuriuos žodis, bent kol kas, turi pakelt rankas) ir Aleksandro Macijausko Atmintis: Kelias į tylą.

3   Visų žanrų knygoms 2006-aisiais netrūko ryškaus postmodernumo. Kaip vertinate šiuolaikinio lietuviškojo postmodernizmo būklę? Kokios svarbesnės jo alternatyvos?
Į šį klausimą gal ir mėginčiau ką atsakyt, jei būtumėt sukonkretinę, kas turima omeny tariant „ryškus postmodernumas“. Esu „metodiškai atsilikęs“ ir neįžvelgiu daug prasmės, tarkim, tokiuose ginčuose: ar Vytauto Rubavičiaus parinktinės Verstas eilėraščiai, rašyti sovietmečiu, – dar modernistiniai, ar jau postmodernistiniai; ar Andriaus Jakučiūno pavardė minėtina prie postmodernistu vadinamo Herkaus Kunčiaus, ar, regis, modernisto Vytauto Janavičiaus (1924–1995)? Gal klystu, bet manau, kad dabar aktualesnė problema lietuviškai kuriamoj literatūroj pasiaiškint ryškėjančią skirtį tarp „senųjų“ ir „naujųjų“ rašytojų (ne amžių turiu galvoj, o supratimą, kas tai yra rašytojas ir grožinės literatūros kūrinys). Supaprastintai tariant, „senieji“ yra LRS nariai arba norėtų jais tapti, o kaip „naujųjų“ savivokos pavyzdys – Raimondo Dikčiaus, išleidusio romaną Velniai baltais chalatais (AMMJ, 2005), atsakymas į Lietuvos ryto žurnalistės Gytės Dzūkaitės klausimą „Ar save laikote tipišku rašytoju?“:
Spręskite patys. Rašytojų sąjungai nepriklausau ir niekada nepriklausysiu. „Suokalbyje“ nesėdžiu ir negirtuokliauju. Daug sportuoju. Daug keliauju. Rašant manęs neaplanko vadinamosios kūrybinės kančios: rašau lengvai, be prievartos sau. Ir man svarbu ne vaizdingai įmantriai pateikti tekstą, o be jokių pagražinimų ir gražbylysčių atskleisti šių laikų aktualijas, kurios dažnai nutylimos.
T.y. ką nors demaskuoti. Ir jokių ten poetikų su estetikom. Labai daug pasakantys žodžiai apie „senojo“ rašytojo stereotipą (karaliaujantį ir absoliučios daugumos anoniminių interneto komentatorių galvose), ir apie „naująjį rašantįjį lietuvį“. „Senųjų“ kūryba teįdomi tik vienaip ar kitaip save siejantiems su (istorine?) inteligentija, o „naujųjų“ adresatas – kapitalizmo formuojama vidurinė klasė, daug dirbanti ir nusipelnanti po darbo „ką nors tokio“ paskaityti. Taigi jau egzistuoja bent dvi lietuvių literatūros; paieškojus ar luktelėjus – atsirastų ir daugiau. Beje, apie mūsų virsmą socialiniais vabzdžiais, tereikalingais tik tam, kad kurtume pridėtinę vertę, praėjusiais metais labai įžvalgiai yra rašęs Naglis Kardelis (Naujasis Židinys-Aidai, nr. 12).

4   Nemažai populiarumo ir diskusijų sulaukė 2006-ųjų memuaristika, dienoraščiai. Kuo šie tekstai papildo prozą ir esė, ką liudija apie mūsų kultūrinę savimonę?
Apie memuarus esu šnekėjęs per pokalbį, kuris buvo spausdintas Metuose (2006, nr. 11), nelabai ką ir galėčiau pridurt, nebent paabejot, ar egzistuoja toks dalykas, kaip klausime minima „mūsų kultūrinė savimonė“. „Mūsų“ palygint nedaug, bet savimonių tikrai ne viena, o liudija viena: rašydamas prisiminimus žmogus perkuria savo ir aplinkinių gyvenimą; kartais neatpažįstamai. Rašančiojo atmintis net nenorom selektyvi, skaitančiojo irgi. Ir nieko čia nepadarysi. Tad gan juokingai skamba priekaištas prisiminimų knygai, kad neužfiksuota tai arba tai, o skaitytojas tikėjos. Jeigu reikia konkrečiai, nežiūrėdamas į sąrašus prisiminčiau dvi knygas, kurias išleido „Gairės“. Abiejų metrikose pažymėta 2005-ų data, bet skaičiau praėjusiais metais, tad mano atminty – 2006-ų knygos.
     Pirmiausia apie tą, kurią prisiminęs vis dar šypsausi. Istorijos mokslų daktarės, visą gyvenimą dirbusios Lietuvos komunistų partijos istorijos instituto archyve, Elenos Stimburytės-Treinienės Mažą didelį mano pasaulį (paantraštė „Prisiminimai su ironiškom nūdienos atšvaitom“, literatūrinis talkininkas Pranas Treinys). Du epizodai iš nūdienos ir susiję su literatūra. Pirmas: kaip Alvydas Šlepikas Treinių sąmonėj tapo demonišku personažu. Parašė jis recenziją į Literatūrą ir meną apie Treinio romaną Aktoriaus Anupro meilė, paabejojo rašytojo kalbos sodrumo prasmingumu (esą taip niekas nebešneka, tas turtingumas dirbtinis), užsitraukdamas nemalonę, kuri pamažu susiklostė į sąmokslo teoriją, bent jau taip iš šalies žiūrint atrodo. Visu grožiu ta teorija atsiskleidė per Salomėjos Nėries 100-ųjų gimimo metinių iškilmingą minėjimą (Šlepikas režisavo vadinamąją meninę dalį): „Amen, – tarė Pranas po programos. – Dabar man aišku, kad mūsų politinė pozicija su opozicija susimokė, kaip jubiliatei Salomėjai atkeršyti už gintarėlį ant delno ir pasamdė tam juodam darbui Šlepiką“ (p. 392). Išties juokinga. Išvadas, kritikai, pasidarysit? O šios knygos tikras literatūrinis perlas – autorės išgyvenimai besiklausant Egidijaus Kūrio skaitomos Konstitucinio Teismo nutarties, kad Prezidentas Rolandas Paksas pažeidė Konstituciją. Puikus vizionierizmas: „Nužvelgiau sustingusį Rolando veidą ir lyg pro ūkus išvydau Janonį – velionį Henriką Kurauską, gerą mano Prano draugą, ir išgirdau jo nuostabų balsą iš puikaus Akademinio teatro spektaklio ‘Pamilau dangaus žydrumą’: ‘Pirma laiko jaunas žūstu, / Nė jėgų neišmėginęs. / Ateities žygius nešuosi / Su savim į šaltą kapą’.“ (p. 104) Ir tolesni puslapiai apie „svajonių lakūną“, kurio žodžio prisiminimų autorė laukė, „kaip laukia suopis gaivaus lašo pavasariop iš ledo varveklio“ (p. 108), verti aikčiojimų. Be (auto)ironijos taip neįmanoma kalbėti, pagalvoji. Bet gal skaitant ta (auto)ironija tau tik vaidenas? Tada dar fantastiškesnis tekstas...
     Dabar apie knygą, kuri paliko slogiausią įspūdį. Buvusio politinio kalinio, kuriam teko išklausyt ir mirties nuosprendį, tik jis nebuvo įvykdytas, memuaristo, bandžiusio ir prozininko plunksną, Liudo Dambrausko (1921–2003) paskutinių gyvenimo metų dienoraščius Išeinančiojo mintys. Kas atsitinka žmogui, jei einant vakarop gyvenimo išmintis nesutramdo aistrų, ypač klastingiausios – politikos aistros („Viešpatie, apsaugok Lietuvą nuo sukčių, aferistų ir Landsbergio-Vagnoriaus klikos!..“, p. 20). Visi tampa, labai švelniai tariant, netikėliais, išskyrus keletą, kurie neparodydami abejonės tau pritaria šimtu nuošimčių. Paliekama žinia: aš greit mirsiu, bet ir Lietuvai nebedaug liko; išgrauškit! Panašios mintys sukos galvoj skaitant Eduardo Mieželaičio paskutinių gyvenimo metų dienoraščius, spausdintus prieš kelerius metus Šiaurės Atėnuose. Tad tikra atgaiva buvo „Krontos“ išleistas Juozo Macevičiaus eilėraščių rinkinys Atsisveikinimas. Dėl poeto laikysenos. Stoiškos, keliančios pagarbą.
     Praeitąmet liko neperskaitytos, bet norėtos perskaityt trys su Bažnyčia susijusių žmonių atsiminimų knygos: vyskupo Justino Staugaičio (1866–1943), arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus (1861–1945) ir prelato Justino Juodaičio (1899–1969). Paprasčiausiai neužtikau knygynuos. Tiražas po 400 egzempliorių, gal dar pavyks.

 Kokia knyga Jus asmeniškai labiausiai patraukė? Ar įsiminėte kokią nors sau svarbią kūrinio citatą?
Abejoju, ar tinkamiausias žodis būtų „patraukė“, bet ne tai svarbu. Grafienės de Choiseul-Gouffier, mergautine pavarde grafaitė Sofija Tyzenhauzaitė (1790–1878), istorinis romanas Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje (iš prancūzų kalbos vertė Virginijus Baranauskas, išleido Regionų kultūrinių iniciatyvų centras). Tai pirmasis „sugrįžęs“ Platelių Walterio Scotto grožinis kūrinys. O juk būta Lietuvoj kilnių ir išdidžių žmonių! – skaitydamas pagalvoji. Ir tikrai talentingos rašytojos, sukūrusios stringančių atmintin personažų (ypač moterų) ir gamtovaizdžių. Kuo puikiausiai šis romanas galėtų virst filmu. Bendros gamybos su švedais, režisuot pasiūlant Agnieszkai Holland (dėl labai daugelio priežasčių). Iš mūsų pusės: idėja, Platelių ežeras, pajūris, na gal ir aktorė pagrindiniam Halinos vaidmeniui (tiek biudžetas patemptų). Rimčiau kalbant, paradoksas, kad Sofija Tyzenhauzaitė grįžta žemaičių (ypač žurnalo Žemaičių žemė rengėjų), o ne literatūros istorikų pastangomis. Bet gal ir jie atkreips dėmesį. Be kita ko, teks tikslint Vinco Pietario ir jo Algimanto apibūdinimus.
     Jei klausiat apie citatą, be papildomų paaiškinimų tebūnie iš Loretos Anilionytės romano O kas po to?, kurį, regis, lietuviškoji Cosmopolitan versija išrinko praėjusių Metų knyga: „Gal ir nemokėjau tinkamai parašyti, gal per daug ir per painiai“ (p. 59). Toks galėtų būti recenzijos pavadinimas. Tekstas: „Taip, jūs teisi.“
P.S. Ir toliau Metai laikos tradicijos, kad vienam pavasariniam numery turėtų būt apžvelgtos praėjusiais metais išleistos knygos; tik apžvalgininkam nebesiūloma jokių gairių-temų, ir tie dažnai pasilengvina sau gyvenimą – duoda tai, ką jau turi: tarkim, tai, ką buvo parengę praėjusių metų knygų aptarimui LLTI. Kaip žurnalo skaitytojui, tikrai įdomiau sužinot kelias nuomones viena tema, o ne vieno žmogaus nuomonę apie prozą, kito apie poeziją, trečio apie humanitarinių mokslų studijas ar atsiminimus ir pan.

2018-08-29

(1105) Pakeliui į darbą, xvii: rytinis mintigalis

Šįryt baigiau skaityt Marijaus Šidlausko pranešimą „Aušrininkų generacija: archetipai ir stereotipai“. Pabaigoj išsakyta mintis, kurią – jei tekstas būtų spausdinamas popieriuj – norėtųs pasibraukt ir dar šone prirašyt NB!:
Manyčiau, bėda ne Basanavičiaus idėjos ir vertybinės nuostatos, o veikiau mūsų interpretacijų ydingumas – apriorinis selektyvumas, asmenų bei reiškinių spraudimas į savąsias mąstymo schemas, siekis ne kvestionuoti, o demaskuoti. Ir troškimas privatizuoti visą tiesą, oponentui nepaliekant nė grūdelio.
Demaskavimo aistra, siekis kalbėt iš visažinio teisuolio pozicijų, sarkazmas vietoj ironijos – nes tik tokiais tekstais įmanoma atkreipt žinių irba pseudožinių užgriūto žmogaus dėmesį? – taip, toks dabar mainstreamas, ir nieko nepadarysi; vienintelė išeitis – tiesiog nepasiduot šitai tendencijai, kai jauti, kad reikia, vartot nežinau, galbūt ir kt. žodžius, liudijančius abejonę išsakomos minties teisingumu. Ir iš visų jėgų vengt militarinės leksikos, jei kalbama ne apie tikrą karą, nes žodžiai vis dėlto šį tą dar turėtų reikšt.

2018-08-23

(1104) Pakeliui namo, li: su → be, be? su?

Stalinio kalendoriaus lapely surašyta, kad rugpjūčio 23-ia yra: Juodojo kaspino, Tarptautinė vergų kelio ir vergovės panaikinimo, Baltijos kelio diena ir Europos diena stalinizmo aukoms atminti. (Net du keliai tą pačią dieną – pirmąkart užfiksavau.)
— O vėliava iškelta be kaspino. Reiktų kaspino. Užrišam, iškeliam. Po kurio laiko stipriai suabejojam pagooglinę vėliavos iškėlimo dienos 2018: lttvirtovės.lt puslapy (būtent jį googlas rodo kaip pirmą) neprirašyta skliaustuos, kad su gedulo ženklu.
Bet kas per nesąmonė: Juodojo kaspino diena, o vėliava – be kaspino? Surandu 2004 XII 24 Vyriausybės priimtą nutarimą nr. 1649 – prirašyta: su gedulo ženklu.
Bet ne tik lttvirtovėj, ir, pavyzdžiui, Vakarų eksprese – be gedulo ženklo.
Parašyta tai parašyta, bet galvokim logiškai: jei Juodojo kaspino diena, na kaip gali būt be juodo kaspino? Prie ko tą kaspiną rišt?
Eisiu, sakau, pasižiūrėt – Sapiegos gatvės pradžioj yra Migracijos departamentas prie VRM, kaip jie iškėlė. —  Be kaspino. — Na, rimta įstaiga. Vadinas, Brazausko Vyriausybės 2004-ų nutarimas turėjo būt pakeistas. Išties, radau: 2009 VII 19 Kubiliaus Vyriausybė priėmė to nutarimo pakeitimą, kur rugpjūčio 23-ia jau nebe Juodojo kaspino diena, o Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio diena – ir vėliavą reikia kelt be gedulo ženklo.
O kaip su Juodojo kaspino diena? Tokios nebeliko? Gal liko, jei šiandien platinamas BNS pranešimas: Juodojo kaspino dieną Grybauskaitė lankys partizanų bunkerį etc.? Nebėr! Taigi, rugpjūčio 23-ia taip nebevadintina ir kalendoriuos neberašytina; žr. 2009 VII 22 LR atmintinų dienų įstatymo pakeitimo įstatymą: Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti atsirado vietoj Juodojo kaspino dienos.
Visiška makalienė su tom dienom ir gedulo ženklais pasidarė: diena aukoms atminti – lyg reiktų gedulo ženklo?; Baltijos kelio diena – gal ir nereiktų gedulo ženklo?; pagal Vyriausybės paskutinį žodį sprendžiant, išeina, kad Baltijos kelio diena svarbesnė? Nieko nebesuprantu. — 1987-ais prie Mickevičiaus paminklo nebuvau, bet kitąmet per didįjį mitingą Vingio parke argi trispalvės buvo ne su juodais kaspinais? O Baltijos kely – argi ne su juodais? Mano atminty – su.
Bekaitaliojant, bekuriant naujus dienvardžius, Molotovo–Ribbentropo paktas, tragiškai lemtingas dokumentas, nusislinko nebematomon užparaštėn (reikia sakinio gale klaustuko ar jau tašką dėt?) —
P.S. Taline atidengiant paminklą komunizmo aukoms Estijos vėliavos, savaime suprantama, buvo perrištos juodais kaspinais. O mes ką? prisiminėm, padūsavom, pasimeldėm, pasižiūrėjom filmų, padainavom.

2018-08-22

(1103) Paradonelaitiana: ąžuoliukas, ii

2018 VIII 9
2018 VIII 21



Praėjo ketvertas metų, ąžuoliukas išstypo, pasikėtojo; jau pernai su coll. Pranu svarstėm, kad juo reikia pasirūpint, bet tik šįmet rimtai užsiėmėm.
Kreipiaus į arboristą Algį Davenį, patiems pritrūko drąsos, be to, ąžuolas vis dėlto ne obelis ar slyva – tas kaip jau pageni, taip pageni, kelios dešimtys metų, ir jau gali galvot apie naują sodinuką.
Atvažiavo žmogus, apkarpė, dabar jau kamienas ir laja matyt, pakėlė sijoną, jo žodžiais tariant, vos ne visas šakeles patrumpino, kad imtų šakotis.
Mūsų užduotis – kad tiesiau augtų, patempt į reikiamą šoną (jau sugalvojau kaip, pirmadienį bus padaryta).
Sakot, šiek tiek kreivas kamienas Donelaičio ąžuoliuko? Nemanau, kad tatai bėda. Medžiai, kaip ir žmonės, ne stygos, visokių būna.










Digresija (paburbėt užėjo noras)
Kiek ąžuoliukų įvairiausiose Lietuvos vietose įvairiausiom progom prisodinta nuo Atgimimo laikų? Vargu ar kas skaičiavo. Dalis prižiūrima, bet dalis – deja – užkasus duobę palikta likimo valiai. Kiek jų prisodino įv. ofic. asmenys, o ar bent nuvažiuoja pasižiūrėt, kaip jie auga? (Medžiu kaip ir vaiku derėtų bent jau pradžioj pasirūpint.)
— Pirmą rugpjūčio šeštadienį, priešpaskutinę atostogų dieną, teko būt pavežiotam po Biržų girią. Stabtelėjom vietose, kurios minimos Daliaus Mikelionio rašiny. Bet tik apie vieną kelis sakinius noris užfiksuot, nes susijusi su ąžuoliukų sodinimo mada.
Gudiškis buvo kaimas girioj, dabar tatai Tamošiūnų girininkijos 119 kvartalo 22 sklypas. Ten vyko didelis 1863-iųjų sukilimo mūšis, buvo skaudžiai pralaimėta; 1936-ais toj vietoj pastatytas kryžius žuvusiems atminti (Kultūros vertybių registre galima pamatyt nuotraukų, kaip jis atrodė anksčiau – tvorele buvo aptvertas; aplinka „sutvarkyta“ – tas stalas iš plytelių padarytas – ne per seniausiai; nežinau, miestelio aikštėj tos plytelės gal ir tiktų, bet vidury girios, bent mano supratimu, nei šis, nei tas); iki kryžiaus keliukas nuo linijos per girią – koks 100 metrų; kairėj tako pusėj kas trys žingsniai (skaičiavau) prisodinta ąžuoliukų: žr. nuotrauką kairėj – tikiuos, pamatysit, kur ąžuoliukas. Ir kam atėjo į galvą prikaišiot ąžuoliukų tokioj vietoj, kur jiems telemta skurst: ir baisiai per tankiai, ir nei erdvės, nei šviesos užtektinai; aplink rimti medžiai saulę užstoja, šalia lazdynai ir kiti krūmai spaudžia naujakurius; nežinau, mano akim, tiesiog pavyzdys, kaip nederėtų daryt, kad ir kokių gražių tikslų turint; šiek tiek ir proto tikrai nepakenktų. (Na va, paburbėjau – ir apsiraminau.)

2018-08-21

(1102) Pakeliui į darbą, xvi: daiktai, žmonės, mintigaliai

Günter Pape – asmenvardis, kurį jau daugiau negu dvi savaitės pirmą iš ryto perskaitau išėjęs parūkyt balkonan, kur stovi dėžutė su krituoliais obuoliais.
Aišku, kad tai ne tankistas, Wehrmachto ir Bundeswehro generolas majoras, kitas GP.
Basbeck – gyvenvietė, Hemmooro dalis Žemutinėj Saksonijoj; ten tikriausiai gyveno 2010 II 24 miręs tankisto bendravardis bendrapavardis, kurio verslas buvo medinių dėžučių gamyba; gal vienas verslų. Be to:
Herr Pape gehörte von 1981 bis 1986 dem Rat der Samtgemeinde Hemmoor an. Er bekleidete während seiner Ratszugehörigkeit das Amt des 2. stellvertretenden Samtgemeindebürgermeisters und war darüber hinaus in verschiedenen Fachausschüssen tätig. Sein ehrenamtliches Wirken als Ratsmitglied war stets dem Wohle der Allgemeinheit gewidmet. Wir werden ihm ein ehrendes Andenken bewahren.
— das Andenken: man ši dėžutė primena Biržus, jau parduotus tėvų namus – joj praeitą rudenį paskutinįkart atsivežiau iš ten obuolių; ir nebeišeina paklaust Tėvo, jau a.a., kur jis sužvejojo tą seną, dar rankom prieš kokias tris dešimtis metų sukaltą dėžutę; – ir kaip ji galėjo atkeliaut iki Biržų? – – o GP turėjo vaikų? kokios mintys ateitų į jų galvą pamačius Tėvo pavardę ant daikto kažkur Vilniuj 2018-ais? – – – O gal tą istoriją su GP ir dėžute klaidingai sukūriau? Gal greičiau tai vardinė dėžutė, kurioj kas nors būdavo atvežama Günteriui Papei? Tarkim, koks sodininkas pridėdavo obuolių, o užrašas ant dėžutės – kad išvežiotojas žinotų, kam ją atiduoti. Gal.

2018-08-14

(1101) Susieji – ir [pagalvoji apie galimą antologiją], xxxii

a: Danutė Kalinauskaitė, atsakydama į Metų Šimtmečio anketą:
[...] daug kas tikėjosi, kad lietuvių, kaip ir rusų, rašytojai galbūt turi savo stalčiuose kai ką drąsaus ir laisvo, slapčiom visus tuos metus rašyto, ir, atgavus laisvę, neabejotinai ištrauks, bet, atėjus Nepriklausomybei, stalčiai pasirodė besą tušti. (2018, nr. 7, p. 116–117)
b: Kornelijus Platelis, atsakydamas į a.a. Algio Kalėdos klausimus:
[...] tėvas (ekonomistas) yra parašęs keletą gerų eilėraščių, bet man jų nerodė, suradau juos tik po jo mirties. Jis nė nebandė skelbti tų savo eilių, nes viešą kūrybą okupacijos ir cenzūros sąlygomis laikė beprasmišku ir net nelabai padoriu užsiėmimu. (Metai, 2018, nr. 8/9, p. 123)
— Ne, ne ginčytis su DanK norėdamas susiejau šitas dvi citatas; ji, matyt, turėjo omeny oficialiuosius sovietmečio rašytojus, priklausiusius Rašytojų sąjungai; nuodugniau pakapsčius, buvo šio to ir jų stalčiuose, tarkim, Jono Mikelinsko (romanas Juodųjų eglių šalis), Juozo Apučio (apysaka Skruzdėlynas Prūsijoje), kitų prozininkų koks apsakymas, poetai turėjo cenzūros nepraleistų eilėraščių, bet gal ir galima sakyt, kad tie stalčiai buvę beveik tušti. Grinkevičiūtė atsiminimai ne stalčiuj, stiklainy laukė savo laiko; atsiminimai apie tremtį, tremtinių poezija, sakykim, atskira tema; Krivicko, Glemžaitės ar Šniuolio eilėraščiai vėl atskira; bet lieka dar grupė žmonių, kurie nei tarybiniai rašytojai buvo, nei tremtiniai, nei partizanai – tikrai galima sakyt, kad rašė ir dėjo į stalčių.
Yra Juozo Laurušo sudaryta poezijos antologija Tremtinio Lietuva (1990, tiražas 20 000 egz.), yra Leono Gudaičio sudaryta partizanų poezijos antologija Kovos keliu žengiant (1991, tiražas irgi 20 000 egz.), o antologijos, kurioj būtų sutelkta Lietuvoj kurta poezija žmonių, nesistengusių žūtbūt tapt oficialiai spausdinamais kūrėjais, galima sakyt, sau rašiusių (kai kurie kai ką duodavo pogrindžio spaudai), – kiek žinau, nėr, o galėtų būt; štai šiek tiek autorių pavardžių: Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė (jos Skausmo pasakom galėtų prasidėt antologija), Alė Naginskaitė-Vajegienė[*], Elvyra Jūratė Petrauskaitė-Jaroševienė, Palmira Petrauskaitė-Čebelienė, Vytautas Ambrazas (Dubindris), Vytenis Imbrasas, Jonas Vytautas Nistelis, Vytautas Vanagas (Antanas Sėlis), Kęstutis Genys, Marija Katiliūtė (Lacrima), Mindaugas Tomonis (Tomas Kuršys), Algirdas Patackas (Algis Rudamina), Juozas Prapiestis, Arvydas Galginas, Rimas Burokas, Arvydas Stasiulevičius ir kt. (Surašiau tik tuos, kurie plaukiojo atminties paviršiuj.)
Nežinau, ar prasminga būtų rengt tokią antologiją, nes kur nors tie tekstai jau spausdinti, knygelės pabirai išėję ar tik kokioj periodikoj, norintys susipažint su tokia kūryba tik paieškot turėtų; be to, antologijos nebelabai gal ir populiarios tapo, – nežinau, tiesiog mintigalis atėjo galvon, tai užfiksuoju.
-----------------------------
[* Visiškai tarp kitko: Aurimo Švedo parengtoj knygoj Irena Veisaitė: Gyvenimas turėtų būti skaidrus (2016) prisimintas toks 1948-ų pavasarį vykusio pokalbio fragmentas – ją norinčių užverbuot saugumiečių ir Veisaitės: „‘[...] tu, pavyzdžiui, draugauji su tokia Ale Naginskaite. Pažiūrėk, ką ji rašo savo dienoraštyje, pasiklausyk jos pokalbių ir pranešk mums!’ ‘To padaryti negaliu. Mane tėvai auklėjo visai kitaip, mamytė nėra niekad atplėšusi man skirto laiško. Ji gerbė mano privatumą’, – atsakiau jiems“ (p. 111); pasižadėjimo bendradarbiaut nepasirašė: „Ir tuo džiaugiuos, net truputį didžiuojuos“ (p. 112).]

2018-08-13

(1100) Vilniaus vaizdai, xxxiv: erškėčiai antrąkart žydi


— nuotrauką delfy.lt, kur obels žiedai ir obuoliai vienam kadre, mačiusių, spėčiau, gal net daugiau negu atkreipusių dėmesį, kad Vilniuj, ir ne vienoj vietoj, ir ne tik Vilniuj erškėčiai antrąkart žydi: vaisiai ir žiedai tuo pat metu —
— kartais pamanau, kad atkreipiam dėmesį tik į tai, į ką pasiūloma atkreipt, kad patys nebesidairom aplink; aišku, perspaudimas taip manyt, bet sušmėžuoja galvoj tokia mintis, matant vis skubančius žmones —

← prie Žirmūnų tilto, 2018 VIII 10

prie Vašingtono a. ir Goštauto g. kampo, 2018 VIII 8 →
(retai centre būnu, tai tik dabar pastebėjau, kad vad. mokslininkų namo pirmam aukšte, kur buvo Liberalų sąjūdžio būstinė, dabar jau įsikūrusi Karaliaus Mindaugo šaulių 10-oji rinktinė; – laisvė traukias užleisdama vietą tvarkai?
aišku, visai nerimta įžvelgt tendenciją iš paprasto nuomininkų pasikeitimo, bet:
nuolatinės kalbos apie grėsmes gal tikrai stiprina vad. tvarkos ilgesį?)

2018-08-08

(1099) Užparaštė, cxli: kieno keptus pyragus XIX amžiaus pabaigoj valgė lietuviai

[Vis rankioju visokius dalykėlius iš 1895 metų. Ir iš Lietuvos, ir iš kitur. Toks pasaulio vaizdas iš nuotrupų dėliojas; su kontekstu. Nesulauksiu, kad sau pasakyčiau: daugmaž baigta, bet tas ir nesvarbu – kiek žmogus visokių nepabaigiamų darbų darbelių imies nesukdamas per daug sau galvos; nes pats darbas malonus.]
1895-ais išėjo Maironio pirmieji Pavasario balsai, o Liudvikos Didžiulienės-Žmonos parašytos Lietuvos gaspadinės – jau antras papildytas leidimas (pirmas 1893-ais). Poezija ir kulinarija – dvi sritys, kurios iš skirtingų šonų visai neblogai atspindi kultūrą.
Žmonos Pamokinimų, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas Prakalbos pradžia:
Tamstos ne viena, jaunos mano gaspadinėlės, išvydusios šias knygeles, pasakysite: „oi, kam čia man jų reikia, aš ir be knygų moku gaspadinauti, o čia da nauja išlaida; nereikėjo mano motinėlei – nereikia nė man: kaip išsivirsiu, teip pavalgysiu ...“ O aš tamstoms pasakysiu, kad būtinai reikia pasimokinti, nors iš knygelių, o išlaida čia visiškai maža, palyginus su visoms nereikalingoms tamstų išlaidoms. Matote, kad svietas eina vis pirmyn ir pirmyn. Nebepakanka jau šiupinio, stakanio, sarienės [pastarųjų dviejų žodžių LKŽ nėr, nežinau, kas tai per valgiai] ir prastų ragaišių; tūloj’ vietoj’ taiso kaldūnus, zrazus, bobas ir tt., bet kaip juos sutaisote, tai tik pačios težinote, – nė ne kožnas juos gal valgyti, stačiai sakant, Dievo dovana tik sugadinta. O apie pyragus nėr ką nė kalbėti. Kartą, kitą sudarkiusios, visiškai nebekepat namie, bet šaukiatės pas Jošelienę, Abromienę, ar Ickuvienę. „Kaimynka, iškepk, meldžiama, man pyragus, kviečia manę į svočias, į kūmus!“ – arba – „svečių laukiu.“ Kaimynka mielai apsijima iškepti, ale užtai pasidalija miltais, ir da duodat jai rugių saikelį. Kartais ir gatavus pyragus pas žydelkas perkate. O kada reikia ką pataisyti, išvirti ar iškepti prakilnesniems svečiams, tai nežinote nė kur bėgti – čia jau nė Abromienė nepagelbi, reikia gaspadinę samdyti. Ką tokia gaspadinė jums kaštuoja, tai pačios geriau žinote. Taigi, ar ne geriaus būtų, kad pačios sau mokėtumėti išsikepti pyragus ir sutaisyti kitoniškus valgius? (p. 3–4)
Šita, konditerinė, lietuvių ir žydų bendravimo sritis, bent man, nebuvo aiškiai užsifiksavusi.

2018-08-07

(1098) Visiškai tarp kitko: pasvarstymai Šimtmečio anketos siūlytom temom

[Prieš atostogas liepos pačioj pradžioj išsiunčiau surašęs Metų redakcijai. Aišku, kaip visad pasigailėjęs, kad pažadėjau ką nors parašyt: nieko naujo sugalvot nepajėgdamas, griebies to, ką jau esi užfiksavęs, taip darydamas keiksnoji save; tai, kas prieš pusmetį ar anksčiau atrodė visai neblogai, dabar jau nebeverta dėmesio regis; et, velniava, bet bent dalį pažadų stengies žmogus ištesėt. Grįžęs darban jau radau naują Metų numerį, 8/9, kur tatai išspausdinta.]
Prae scriptum. Trys anketos klausimai siūlo sudėliot galvoj besisukiojančias mintis ant praeities, dabarties ir ateities lentynėlių, kad būtų viskas tvarkinga. Deja, vargu ar pavyks. Gal ir juokinga, bet kalbant apie žmogų, apie kultūrą, man regis, prasmingiau prisimint inkų laiko sampratą: praeitis, dabartis ir ateitis stovi ne viena paskui kitą, o greta, tuo pat laiku visos trys yra: yra, kas buvo; yra, kas yra; ir yra, kas bus (šituo sunkiausia patikėt). Bet čia jau lendu į Vlado Braziūno valdas, jis būtojo nebaigtinio ir kitų laiko kategorijų žinovas.
     Kad ir apie kai, ko šimtmetį šįmet minim: Vasario 16-osios Nutarimas – taip, reikšmingas dokumentas, bet ar Lietuvos Taryba būt rodžiusi tokį ryžtą, jei ne per 1917-ų rugsėjį vykusią Vilniaus konferenciją gauti įgaliojimai? Vilniaus konferencijoj dalyvavo ir Maironis; kiek jo Jaunoji Lietuva prisidėjo prie apsisprendimo, kad reikia savo valstybės, kad kultūrinės autonomijos negana? Vasario 16-oji – ryški žvaigždė – Magna Charta Lituaniae, bet iš žvaigždyno, kurio ribas galėtumėm pažymėt 1904 (rašto lotyniškais rašmenim atgavimas) – 1922 (Konstitucija); ilgai žiūrint į vieną žvaigždę, ji tampa tik tašku tarp begalės kitų taškų; ech! tos rugpjūčio naktys – ir 1918-ais, ir 2018-ais tą patį siūlė/siūlo, ir 2118-ais tą patį malonumą siūlys; tik žiūrėtojai keičias. Laikas, kai prisimeni, kad yra toks posakis sub specie aeternitatis, kad galima į dalykus ir iš kitos pusės pažvelgt. Kas tas Šimtmetis amžinybės požiūriu? Gal keliem šimtam tūkstančių gyvų lietuvių jis ir svarbus.

Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Klausiat apie iškiliausius dalykus – grietinę, sviestą, varškę; bet ir pasukos, sako, geras dalykas. Eina toks žurnalas Valstybė, jo paantraštė – „Ekonomika ir politika“; ir nieks garsiai nesipiktina tokia valstybės samprata. Eina žurnalas Žmonės, kurio vieną kitą numerį pavartęs gali suprast, kas verti žmogaus vardo. Man įdomiau tai, kas lieka anapus valstybės ir žmonių; norėtųs, kad „ir kt.“ nebūtų nurašomi.
     – Pastatykime paminklą didiesiems Lietuvos kėlėjams broliams Vileišiams – šeimai, tautai, valstybei, – buvo rašoma plakate; o nuotrauka iškart pripjauta – iš keturių brolių palikti trys. Kodėl tik Petrui, Antanui ir Jonui? Kodėl per prastas pasirodė nukadruotasis Anupras? Kad apie jį Aničas monografijos neparašė? Ar kad buvo tik inžinieriaus Petro pagalbininkas? O vyriausiasis Kazimieras, likęs tvarkyt tėvų ūkio? O Juozas, išėjęs į kunigus? O seserys? O žmonos? Antanienė buvo oho! veikėja. – Ar šeimą, tautą ir valstybę simbolizuot teturi teisę inžinierius, gydytojas ir teisininkas, kurie būtinai privalo būt ir vad. visuomenės veikėjai? Dabar, kai paminklas jau pastatyta, aišku, kad broliai žvelgia į Gedimino pilį; išvydęs pirmąkart maketą, pagalvojau: prie stalo sėdi broliai, bet žvelgia ne viens į kitą, o tolin – ar ne ateinančius brolius, seseris, žmonas pamatė? Tuščių vietų prie stalo juk yr.
     Arba kalbant apie rašto žmones: žiūrėk, koks prie pačių pačių nepriskirtinas poetas daug kur vis minimas ir minimas, o mokyklinių vadovėlių autoriai, tarkim, Esmaitis, t.y. Stasys Matjošaitis, tik pedagogikos istorijoj; bet juk Sakalėlis buvo svarbesnis dalykas ugdant Lietuvos pilietį negu prie pačių pačių skirtinos, pavyzdžiui, Antano Miškinio Varnos prie plento. Jei kalbam apie valstybės kūrimą, mokytojai svarbesni negu rašytojai. Bet jau per daug emocijų tekstan ėmė lįst, gana. Gerai ir rašytojai, tik nereiktų iš jų per daug norėt.
     Prašot iškiliausių, tai čia sąrašėlis į šimtmečio rėmus papuolančių knygų ir kūrinių, palygint lengva ranka pagal išleidimo/parašymo laiką sustatytas: Vaižganto Pragiedruliai (1918–1920), Vinco Krėvės Skirgaila (rus. 1922), Kazio Binkio 100 pavasarių (1923), Maironio Raštų penkiatomis (1926–1930), Ievos Simonaitytės Aukštujų Šimonių likimas (1935), Antano Miškinio Varnos prie plento (1935), poezijos antologija Antrieji Vainikai (1936), dr. Basanavičiaus Autobiografija (post mortem, 1936), Kazio Borutos Eilės ir poemos (rinktinė, 1938), Jono Aisčio Poezija (rinktinė, 1940), Bernardo Brazdžionio Per pasaulį keliauja žmogus (rinktinė, 1943), Salomėjos Nėries Prie didelio kelio (rašyta karo metais), Jurgio Savickio Žemė dega (rašyta karo metais), Balio Sruogos Dievų miškas (parašytas 1945), Jono Meko Semeniškių idilės (1948), Liongino Baliukevičiaus-Dzūko Dienoraštis (rašytas 1948–1949), Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai (rašyti pabėgus iš Sibiro 1949–1950), poezijos antologija Žemė (1951), Broniaus Krivicko Už didžią tiesą (1952, dauginta rašomąja mašinėle), Birutės Pūkelevičiūtės Aštuoni lapai (1956), Mariaus Katiliškio Išėjusiems negrįžti (1958), Antano Škėmos Balta drobulė (1958), Icchoko Mero Lygiosios trunka akimirką (1963), Vinco Mykolaičio-Putino Būties valanda (1963), Henriko Radausko Eilėraščiai (rinktinė, 1965), Algimanto Mackaus Chapel B (post mortem, 1965), Algirdo Landsbergio Penki stulpai turgaus aikštėje (1966), Juozo Grušo Barbora Radvilaitė (1972), Sauliaus Šaltenio Riešutų duona (1972), Jono Juškaičio Mėlyna žibutė apšvietė likimą (1972), Tomo Venclovos Kalbos ženklas (1972), Vlado Šimkaus Bitės pabėgėlės (1973), Alfonso Nykos-Niliūno Vyno stebuklas (1974), Romualdo Granausko Jaučio aukojimas (1975), Marcelijaus Martinaičio Kukučio baladės (1977), Jono Strielkūno Varpo kėlimas (1978), Jono Mikelinsko Už horizonto – laisvė (1978), Henriko Nagio Prisijaukinsiu sakalą (1978), Juozo Baltušio Sakmė apie Juzą (1979, su vėlesne pabaiga), Vytauto Bložės Polifonijos (1981), Sauliaus Tomo Kondroto Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą (1985), Sigito Gedos Mamutų tėvynė (1985), Juditos Vaičiūnaitės Nemigos aitvaras (rinktinė, 1985), Juozo Apučio Gegužė ant nulūžusio beržo (rinktinė, 1986), Petro Dirgėlos dilogija Joldijos jūra ir Karalystės ciklas (1987–1988, 1997–2004), Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris (1989), Jurgio Kunčino Tūla (1993), Sigito Parulskio Mirusiųjų (1994), Antano Ramono Ramybės kalva (post mortem, 1997), Liūnės Sutemos Tebūnie (2006), Vytauto Kubiliaus Dienoraščiai (post mortem, 2006–2007), Antano A. Jonyno Paskutinės dienos Itakėje (2007), Valdo Papievio Eiti (2010), Grigorijaus Kanovičiaus Miestelio romansas (2013). Etc.
     Tą etc. pridėjau todėl, kad tokie sąrašai iš principo nebaigtiniai, ilgintini ar trumpintini; tik vieno su jais nederėtų daryt – kelt į balsavimo biuletenius, rengt konkursų. Nesusipratimas, ir tiek, jei siūloma rinktis tarp Vaižganto ir Gavelio, Sruogos ir Škėmos; tarp Binkio ir Parulskio etc. Visko reikia; ir tėvo motinos, ir žmonos, ir vaikų, ir anūkų.

Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?
Situaciją apibūdinčiau: gera. Yra žodžio laisvė. Iš bado nieks nemiršta. Ko dar žmogui reikia?
     Iš šalies žvelgdamas matau vieną labai didelę gerybę – beveik išnyko kultūrinės kraujomaišos pavojus, būdingas uždaroms visuomenėms. Toks buvo sovietmečiu. Tarkim, poezija: eilėraščio modelio, kalbėjimo principo ieškoma ne tik Mairony, Martinaity ar Marčėne; pasiskaitoma ir vokiečių, ir anglų su amerikiečiais, ir kitų. Greičiausiai ir kitus menus stebintys tam pritartų. Atvirumas visada į sveikatą kultūrai. Problemos bei iššūkiai? Visad jų buvo ir bus. Negi norėtumėm gyvent be jų? Negyvenimas tatai būtų; ir vargu ar kas verto prisimint būtų sukurta. Tikiu, kad yra tokie dalykai kaip sveikas protas ir sąžinė; net didieji beprotybės priepuoliai – pasauliniai karai jų nesunaikino. Vadinas, iš esmės viskas bus gerai.

Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastų kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?
Pirmiausia dėl to kokybinio šuolio. Jei būtų kalbama apie kiekybinį, palinksėčiau galva, o jei minimas kokybinis – noris raukt kaktą. Granausko Šventųjų gyvenimai (2013) kokybiškesni už Valančiaus Živatus šventųjų (1858)? Kornelijaus Platelio Prakalbos upei (1995) kokybiškesnės už Maironio Pavasario balsus (1895)? Literatūra ne gerėja, tik keičias; ir niekur nešuoliuoja, tik nenuspėjamom trajektorijom slankioja.
     Kokia ji bus po kelių dešimtmečių – nežinau, bet kad bus – neabejoju; bus gal dar įvairesnė (raiškos būdus turiu omeny), bet nei geresnė, nei blogesnė; visokios bus, kaip visada. Alfonsas Bukontas yra parašęs tokias eilutes: „Srovena per aikštę šaltinis / Iš niekur į niekada.“ Srovena, tas svarbiausia.
[P.S. Tai tekstas, kurį išsiunčiau. Užmetęs akį į paskelbtąjį pagalvojau: na niekaip negaliu priprast, kad visos datos turi turėt įvardžiuotinį priedurą, o prieš pavardę būtinas inicialas, nors ir be jo aišku, koks žmogus minimas.]