(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2021-02-27

(1253) Iš popieryno, lxii: apie vieną, manau, gražų poelgį

r galima viešą atsiprašymą vadint le beau geste? (Vis tas Greimas išlenda.) Nesvarbu, galima ar negalima, kaip išeina, taip ir suvokiam vieną ar kitą dalyką. Atsiprašyt yra gražu, – galimas toks žodinio poelgio suvokimas; ypač, jei ne (tik) už savo poelgius, dėl kurių jauti gėdą, atsiprašai. — Tikriausiai nereikėjo šito įžanginio pasvarstymo, reikėjo tiesiog imt ir pradėt apie patį poelgį.
2000-ų pavasarį Valentinas Sventickas, tuolaik Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, nuskrido į Ameriką (už kelionę sumokėjo Lietuvių rašytojų draugija); Chicagoj, Jaunimo centre Kovo 11-ąją turėjo būt paskelbti laikraščio Lietuvių balsas inicijuoto konkurso nugalėtojai. ValS buvo vienas tų, kurie vertino kūrinius „apie Lietuvos partizanų kovas už Tėvynę ir tremtinių kančias skaudžiausiu mūsų tautos istorijos metu“. Geriausiu konkursui pateiktu kūriniu pripažinta Justino Sajausko Suvalkijos geografija (dėl šitos knygos vertės ir po 20 metų nekyla abejonių; esu šį tą užfiksavęs 2012-iems baigiantis, žr. c gabaliuką). — Metuose (2000, nr. 5) buvo ValS rašinys apie tą konkursą, pristatyti visi kaip nors įvertinti darbai; bet ne dėl konkurso aprašo peržiūrėdamas išmestinus spaudinius išsiplėšiau porą lapų – dėl antrosios rašinio dalies, kuri, spėtina, ir pačiam autoriui atrodė svarbesnė.
2000 III 16 ValS susitiko su LRD nariais – ne tik šiaip pabendraut, ir kalbą pasakė, kurios įžanginę dalį įdėjo į minimą rašinį:
Baigiasi XX amžius. Per besibaigiantį šimtmetį tai pirmas ir vienintelis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko susitikimas su tokiu dideliu būriu lietuvių rašytojų, gyvenančių toli nuo Tėvynės. [...]
Raudonasis tvanas išstūmė jus iš Tėvynės. Tačiau išlikote lietuviais, išsaugojote – sunkiomis sąlygomis – rašytojų draugiją, apgynėte laisvos literatūros garbę tuo laikotarpiu, kai okupuotame krašte rašytojai negalėjo rašyti laisvai.
Žinau, kad sovietinėje Lietuvoje buvo literatų, žurnalistų, ypač funkcionierių, kurie yra pasakę ir parašę apie jus, jūsų veiklą ir kūrybą visokių neteisybių, tendencingų vertinimų, tiesiog nesąmonių. Vieni tai darė dėl pataikavimo sovietų valdžiai, turėdami savanaudiškų tikslų. Kiti dėl prisitaikėliškumo įpročių. Dar kiti dėl kompartijos spaudimo, – mėgindami apsaugoti save, savo šeimas, savo galimybes rašyti ir skelbti kūrybą. Buvo ir nuoširdžiai išpažinusių bolševikinę ideologiją.
Esu kiek jaunesnis už tuos, kurie aktyviai reiškė minėtus požiūrius. Ir vis dėlto, XX amžiui baigiantis, tebus leista Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkui ištarti čia jums dėl viso to atsiprašymo ir apgailestavimo žodžius. Tebus išgirdę šiuos žodžius ir tie kolegos, kurių čia nėra ir kurių jau nėra šioje žemėje.
Norėčiau jūsų prašyti, kad labai griežtai neteistumėt iš tolo, nes sunku trumpai paaiškinti tas aplinkybes, kuriose teko gyventi ir kurti lietuvių rašytojui sovietmečiu. Jo gyvenimą irgi galima palyginti su tremtimi – tremtimi į sutarybintą Lietuvą. (ValS, „Apie konkursą ir susitikimus Čikagoje“, Metai, 2000, nr. 5, p. 156–157)
— ne, nemanau, kad čia kažkas tokio oho! Bet vis dėlto: sunku turėjo būt įveikti abejones (tarkim: gerai, viešai atsiprašysiu, o kai grįšiu, kas nors išrėš: kodėl visų vardu atsiprašinėjai? aš nieko blogo apie juos nesu pasakęs ar parašęs!) ir pasiryžt viešai ištarti tuos „atsiprašymo ir apgailestavimo žodžius“. Manau, tai buvo teisingas ir pagarbos vertas, kitaip tariant – gražus poelgis.

2021-02-21

(1252) Epizodai, xli: Jonas Juškaitis 1973-ių pavasarį Žvėryne išvysta velnią

miau šįryt ir prisiminiau: Arvydo Anušausko knygą Išdavystė: Markulio dienoraščiai pirkau gal jau užužpernai, gal dar seniau, nebeatsimenu (išėjusi 2017-ais), bet gerai atsimenu, kad Maximoj; tikėjaus ką nors galbūt rasiąs apie spėjamų Donelaičio kaulų tyrinėjimą, gal bus kokių užuominų apie Barboros Žagarietės palaikų likimą. Perskaičiau; ir neatsimenu, kad būčiau ką nors apie tatai užtikęs: Donelaitis, regis, visai net neminimas, o Žagarietė gal ir paminėta, bet tik asmenvardis. — Tingiu tikrint, gal ir nebeturiu knygos namie, regis, bibliotekai padovanojau, atmintim šįkart pasikliausiu; viena tikrai gerai prisimenu – galvoj šmėkštelėjusį klausimą: įdomu, Anušauskas skaitęs, ką Jonas Juškaitis apie Markulį yr rašęs? Įspūdingesnio jo šitos knygos motto negalėčiau įsivaizduot. Pirmąkart Krantuos (2005, nr. 2) skelbtuos atsiminimuos apie Vladą Šimkų „Buvo žmogus – ir nėra žmogaus“ tas epizodas užfiksuotas:
Per visą gyvenimą regėjau tik vieną haliucinaciją ar viziją. 1972 metais atsikėlę gyventi į Žvėryną, 1973 metų pavasarį ėjome su žmona Vytauto gatve pro cerkvę. Kitoje pusėje ties vijokliais apsivijusia vieline tvora iš tolo pamačiau šaligatviu mažais žingsniukais skubantį augalotą vyriškį mėlynu paltu su dvigubomis siūlėmis, juosvomis kelnėmis, aukštokų kulnų bateliais, baltais aukštyn sušukuotais plaukais ir juodais ūsais panosėje. Kaire ranka nešėsi produktų krepšį, o žingsniavo krypuodamas per klubus. Sustojau ir pradėjau žmonai šaukti: žiūrėk, eina velnias! O ji, nusigandusi, mane išgėdino: kaip galima taip apie žmones sakyti! Žiūrėk, eina velnias, šaukiu nenuleisdamas nuo jo akių, ir viskas. Iš jo galvos į viršų man pasirodė du tiesūs juodi ragai, iš batelių – skeltos didelės kanopos, užpakalyje – užlaužta uodega, panaši į karvės, o visas – lyg su išversta skranda. Tokių pripaišyta pasakų knygose. Jis nuėjo prie kiosko, o aš ir pats pabūgau. To man gyvenime dar nėra buvę. Kitą dieną pamatęs kalbantį su kioskininke jau kaip žmogų, apsirengusį tais pačiais drabužiais, paklausiau jos – gal žino, kas toks. Profesorius Markulis, atsakė kioskininkė, garsus daktaras. Partizanų išdaviko Juozo Markulio-Erelio ligi tol nebuvau nei gyvo, nei jo nuotraukos matęs. Darbus žinojau. (JonJ, Trauktis atsišaudant: apie knygas, laikus ir žmones, 2016, p. 210–211)
Sakysit, gal nedera rimto istoriko knygai toks motto? O man atrodo, kaip tik labai dera – liudijimas, į kurį galima tiek pat rimtai žiūrėt, kaip ir į tai, ką Markulis dienorašty užsirašinėjo.

2021-02-16

(1251) Iš atostogų: Semeniškių naujosios kapinės

dešinė Semeniškių naujųjų kapinių pusė
(atsimenu, ant betoninio stulpelio pasilipęs fotografavau)
Paskutinė atostoginės išvykos diena (VII 23) labai tiršta buvo: Obeliuos – Laisvės kovų istorijos muziejus, tada į Ilzenbergo dvarą pačiam palatvijy (sūris su spanguolėm labai skanus), o iš ten jau Semeniškių link. Pervažiavus Papilį, ėmiau galvot: na, kapinės turėtų būt ne per didžiausios, peršukuosim ir rasim, kur prieš metus parvežtą Joną Meką palaidojo; važiuodami aplenkėm keleivinę – autobusą, kitaip sakant. Važiuojam, po kairei kapinės, prie jų – moteris; išlipęs dar sėjau paklaust, kur Mekų kapai; įėję sukit į dešinę; ir privažiavo autobusas, pasirodo, čia ir sustoja – vos spėjau padėkot.

Jau kaip reikalas popiet buvo: saulė po truputį žemyn, ir jokio vėjelio; tokia tyla ir ramybė – nepapasakosi, tik įvardint gali. Įeini pro vartelius, suki dešinėn pirmu taku ir eini iki trečios nuo krašto eilės; ten keturi Mekai ir dvi Mekienės ilsis; iš dešinės pradedant: brolis Petras (1915–1995), brolienė Ona (1921–1978), brolvaikis Milvidas (1945–1960; „Nieks nepasakė / kad žemėje tu / svečias kad gy / venti teks taip / neilgai“ – suvažinėjo girtas šoferis), JonM (1922–2019) ir tėvai – Povilas (1870–1957) ir Elzė (1887–1983). Pagalvojau tada: o Adolfas (1925–2011) tikriausiai negrįš, gal ir nenorėjo. Mekų vyresniųjų antkapy iškalta: „Ilsėkitės ramybėje / tarp ošiančių pušų / Liūdi vaikai“. Pušys aplink kapines tąsyk tylėjo; ir kalbėtis norėjos kažkaip beveik pašnibždom.
P.S. Jau važiuojant Biržų link, vėl pervažiavus Papilį su dviem bažnyčiom, paklausiau draugės: žinai, kuo skirias katalikų ir reformatų bažnyčios? – mažesnės? kuklesnės? – katalikų visos su titulais, o reformatų – tik vietovardis pavadinimo pradžioj; nežinau, ar yr prasmės tai turėt omeny apie katalikus ir reformatus, žmones, galvojant.

— bene skaudžiausiai, o gal net pikčiausiai, kad ir pridengdamas kokiu juokeliu, Jonas Mekas reaguodavo, jei kas šnekėdamas ar rašydamas pasakydavo ar parašydavo ne Semeniškiai, o Semeliškiai ar Semeliškės; atsimenu, vienąkart (ar ne Literatūroj ir mene į tokią kliurką reaguodamas) net buvo išlinksniavęs: Semeniškiai, Semeniškių, Semeniškiams etc. Su šypsena į tokius JonM atitaisymus žiūrėdavau; žinau, kad žmonėm maišos n ir l: jau seniai nebereaguoju, jei kas pavadina Virgilijum, ne Virginijum. — Kodėl prisiminiau šitai? Pernai Kultūros baruos per kelis numerius ėjo Kazio Sajos prisiminimų apie žmones gabaliokai „Juos šiek tiek pažinojau“. Nr. 7/8 ir apie Joną Meką buvo: kaip 1967-ų pabaigoj JAValstijose lankydamasis su broliais Mekais pirmąkart susitiko; grįždamas, aišku, vežės ir knygų.
„Semeliškių idilės“ ir Vytės Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas“ buvo vienintelės knygos, kurių Maskvos oro uoste nekonfiskavo saugumiečiai. [...]
Jonas Mekas prašė, kad „Idiles“ [greičiausiai 1955-ais Brooklyne Aidų išleistas] perduočiau jo motinai. Jau turėjau automobilį, todėl vieną dieną, aplankęs tėvų kapus prie Pasvalio, nusprendžiau pasukti Biržų link – paieškosiu Semeliškių. Radau apnykusį kaimą ir sodybą, kurioje šeimininkavo Mekų mama, iš veido ir pagal būdą labai panaši į sūnų Joną.
Pasodinusi mane galustalėj, paprašė, kad iš tų „Idilių“ šiek tiek paskaityčiau [o Saja geras skaitovas, tikrai; jei kas esat girdėję, kaip savo kokį apsakymą skaito, manau, pritarsit]. Klausėsi, jaudinosi ir mano gimtąja tarme vis kartojo:
– Kaip jis viską atamena... Viską, viską.
Taip visą poemą ir perskaičiau. Netrukus apie savo apsilankymą Semeliškėse parašiau Jonui Mekui. O jis savo poetiškame, šiek tiek gal net perdėtame padėkos laiške užsiminė, kad esu jau penktas žmogus, kuriam jis dovanoja savo pirmąją knygą, prašydamas perduoti ją Mamai.
Apie sūnų Adolfą ji manęs kažkodėl nieko neklausė. Gal šis neįrodė, kad irgi viską atamena? (p. 90–91)
Matyt, ir atsiminimus prieš publikuojant skaičiusiam žurnalo redakcijos žmogui neužkliuvo Semeliškės; būt atkreipęs atsiminimų autoriaus dėmesį – argi būtų prieštaravęs prieš tokius pataisymus? Bet iš esmės žiūrint, juokai tas apsirikimas dėl vietovardžio; ne vieta, o kaip žmonės prisiminti svarbiausia.
— — Semeniškių senųjų kapinių, kur lyg ir turėtų būt palaidotas Edvardas Jokūbas Daukša (jį, eiles rašiusį biržietiškai ir lenkiškai, bene pirmoji rimtai pristatė Rokiškio senosiose kapinėse palaidota Regina Mikšytė), nebesiekėm, nes dar vienos kapinės tądien laukė – Biržuos Liepų gatvės gale (privatus susitikimas). Apie Semeniškių senąsias pasiskaityt galima – prieš dešimtmetį a.a. Jonas Dagilis (1934–2019) Šiaurės rytuos yra rašęs.

2021-02-14

(1250) Visiškai tarp kitko: trys trečiadienio žodžiai

2021 I 9
— sniegingos žiemos sekmadienio rytas; vėl sninga; ir prisiminiau praėjusį trečiadienį filologiškai, per žodžius —

1: pakeliui į darbą – gurgžda
Vos išėjus pro laiptinės duris: kaip gurgžda sniegas po kojom! Kada paskutinįkart šitą garsą girdėjau? Seniai. Nesvarbu metai. Ne pats garsas svarbu; kad jį prisiminei ir vėl įvardijai teikia savotiško malonumo. 
LKŽ žodžio gurgždėti pirma reikšmė paaiškinta: girgždėti, gergžti, čiužėti. Bet juk tai skirtingi garsai! Kaip vieną kitu galima aiškint? Taip, visi susiję su trintim, daiktų sąlyčiu; popierius, nukritę medžių lapai gali čiužėt, bet niekad nepasakyčiau, kad jie girgžda ar gurgžda; gergždimas – toks su šaižiu prieskoniu garsas; — ai, nesvarbu tie aiškinimai; audiopavyzdžių žodyne juk nepateiksi; gal tik man atrodo, kad gurgždesio nesupainiosi su girgždesiu – duslumas/skardumas neleis. 

2: pakeliui namo – girgžda
Spaudos kioske nusipirkau ką tik išėjusį Metų numerį. Troleibuse atsivertęs iš anksto žinojau, nuo ko noriu pradėt skaitymus – nuo verstinių eilėraščių žmogaus, kurio nė asmenvardžio nebuvau girdėjęs: Gennadij Gor (1907–1981). Jau žinojau: Vidas Morkūnas iš Wienoj 2007-ais išėjusios dvikalbės eilėraščių knygos Блокада = Blockade išvertė keletą, rašytų 1942-ais, – perteikiančių žmogaus savijautą ir savivoką ekstremalioj situacijoj, kai dingsta riba tarp realybės ir to, kas dedas galvoj; kai nebelabai suvoki, ar tu dar gyvas, ar jau miręs; patirtys, išgyventos Leningrade blokados metu. Eilėraščio neperpasakosi, bet poetinio subjekto situaciją galima mėgint nusakyti. — Vyrui atrodo, kad gavo mirusios žmonos telegramą „Laukiu“ ir rogutėmis yra vežamas susitikti; eilėraščio pabaiga:
Ir tuksi širdis, ir kviečia pas žmoną,
Ir girgžda rogutės, vis girgžda ir girgžda,
Ir va jau... bet uošvė pavargo, nustūmė į sniegą,
Ant kelio pamėlęs guliu. (p. 68)
Girdi artimiausią garsą, skleidžiamą rogučių; sniegas po uošvės kojom gal ir gurgžda, bet tas garsas per toli, ne(be)girdimas arba ne(be)svarbus. (Jei kam kiltų noras paskaityt tų blokados patirtis atspindinčių Goro eilėraščių rusiškai – galima čia.)

3: vakare – lavonynas
Yra tam Metų numery ir Valentino Sventicko rašinys „Prozos ženklai Dalios Grinkevičiūtės kūryboje“; tik perbėgau akim, neskaičiau; jei „iš rašomos knygos“, palauksiu knygos, – nusprendžiau. Bet prisiminiau neseniai skaitytą tekstą, kurį galima būtų vadint DalG atsiminimų papildu, priedu, – Antano Abromaičio (*1931) „Už viską – tik mažo formato lapelis“; atsiminimus, paskatintus publikacijos:
„Pergalės“ 1988 m. 8 numeryje perskaičiau Dalios Grinkevičiūtės straipsnį „Lietuviai prie Laptevų jūros“.
Skaičiau keletą kartų, ne vieną ašarą nubraukiau, nes viską, kas ten parašyta, man pačiam panašiai teko išgyventi, patirti visus tuos vargus ir kančias.
[...] Ten parašyta gryna tiesa, galiu tik kai ką prisiminęs parašyti, pridėti.
[Trofimovske 1942/43 metų žiemą] Grinkevičių šeima gyveno 10 barake. Šalia mūsų. (Leiskit į Tėvynę, 1989, p. 64, 69)
AntA pamini savo barake, nr. 8, tą žiemą mirusius; ir dar prisimena:
Žmonės mirė masiškai. Daugiausia suomiai [1942-ų kovą–balandį kartu su vokiečiais išvežti iš blokados apsupto Leningrado vad. Gyvybės keliu per nuo bombų skylėtą ir pavasarinio vandens imtą semt Ladogos ežero ledą ir nudanginti prie Laptevų jūros], ne ką nuo jų atsiliko ir lietuviai. Karstų niekas nekalė, nes valdžia tam reikalui nedavė lentų.
Mano tėvai [Jonas ir Malvina Abromaičiai] priklausė brigadai iš kelių žmonių, kurie turėjo vežti iš barakų mirusius. Tokių brigadų buvo keturios. [...]
Lavonus traukdavo iš barakų už rankų ir kojų, guldydavo ant rogių ir, įsikinkę virvėmis, veždavo toliau už barakų į bendrą krūvą, čia jie tuojau sustingdavo.
Mes su sesute [Lina, *1936] visą žiemą išgulėjome ant narų, aplipę utėlėmis, skuduruose, prišalusiuose prie sienų, kuriuos motina parnešdavo nuo mirusiųjų. [...]
Atėjo šiaurės pavasaris. Saulė šiaurėje pakyla neaukštai, tik tiek, kad ištirpdytų tundroje sniegą.
Drutis Antanas, už mane gal dviem metais vyresnis, pasiūlė išeiti į lauką. Apsisukęs kojas skudurais, 7 mėnesius išgulėjęs ant narų, svirduliuodamas išėjau į lauką. Švietė Šiaurės saulė – tirpo sniegas. Jis pasiūlė nueiti į žmonių lavonyną, kuris buvo gal už 200 metrų, sako, gal rasime tėvus ir brolius [iš keturių Dručių atžalų išgyveno du – Antanas ir Onutė]. Nuėjome – vaizdas baisus, – suguldyti visokiausiomis pozomis ir veido išraiškomis žmonių lavonai. Iki dabar viskas stovi prieš akis.
Neradom nei jo tėvų, nei brolių, nes žmonės buvo suguldyti vieni ant kitų. Artėjo vakaras, saulei nusileidus grįžome į savo baraką.
Atvarė iš Stolbų lagerio gal šimtą kalinių, kurie „kirkomis“ ant kranto iškalė didžiulę duobę, į ją ir suvertė krūvas lietuvių ir suomių lavonų. Taip buvo užmaskuota Trofimovsko tragedija. (Ibid., p. 70–71)
Nėr LKŽ lavonyno, bet gal reiktų įrašyt; nors gal tik Antano Abromaičio pavartotas, bet neužmirštinas.

2021-02-07

(1249) Iš atostogų: senosios Rokiškio kapinės ir vienišųjų Sniegiuos

2020 VII 22, 11:15;
lietaus debesys artinas, bet viską spėjom apžiūrėt
                                                                                                                                              

Trečios kapinės, kurias praeitą vasarą norėjau aplankyt, – senosios Rokiškio.

Galima sakyt, visą gyvenimą LLTI dirbusi literatūros istorikė Regina Mikšytė mirė 2000 XI 5; atsisveikinom toj šarvojimo salėj, kur Antakalnio gale, už klinikų Neries link; kūną išvežė palaidot Rokiškin, šalia tėvų (nevažiavau). — Nebeatsimenu, 2019-ų pabaigoj ar 2020 pradžioj (nesvarbu) LLTI išleido Virgilijos Stonytės parengtus prof. Vandos Zaborskaitės Dienoraščius. 2005 VII 31 įrašas:
Vakar buvome nuvažiavusios į Rokiškį. Seniai norėjau jį pamatyti, ypač jo garsiąją bažnyčią. [...] Bet svarbiausia – suradome (didelėmis Virgos pastangomis) Reginos ir jos tėvų kapus – Su grauduliu stovėjau prie kuklaus Reginos kapo su kukliu pavardės, vardo ir gyvenimo datų įrašu – Įsivaizdavau gedulines pamaldas ir egzekvijas prie jos karsto gražioje, tviskančioje jos gimtinės bažnyčioje – Gražus jos tas grįžimas į namus – Bet pernelyg kuklus kapas, net neužrašius, jog ji – literatūros istorikė – juk pakankamai iškili – Lyg rokiškėnai, Rokiškio gimnazija galėtų imtis iniciatyvos, pasitarę su giminėmis –
Prie miesto aikštės tebestovi medinis Mikšių namas, kuriame buvo vaistinė – (p. 190; ta neįprasta skyryba: tarp sakiniai – brūkšniai; kas čia, iš kur čia? Vėliau skaitydamas irgi Virgilijos S. parengtą prof. VZ laiškų ir laiškų jai knygą „Tai aš, rašau...“ atkreipiau dėmesį, kad taip pat sakiniai atskiriami per karą ir tuoj po karo rašytuos Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės laiškuos, žr. p. 86 ir toliau; būdas atskirti sakinius, bet išsaugoti tekstą kaip vientisą minčių pynę? tinka rašant laiškus ir dienoraštį? nežinau; įdomus dalykas)
Sakom: Regina Mikšytė, ir iškart prisijungia: Antanas Baranauskas; ir dar vienas jos nuopelnas literatūros istorijai: XIX amžiuj lenkiškai rašytų dalykų pristatymas, įvedimas, įjungimas; ne tik lietuviškai rašyti dalykai sudaro lietuvių literatūros istoriją – jos parengta „Vagos“ leistai „Versmių“ serijai rinktinė Ant upės krašto blindelė auga (1987) buvo vienas žingsnių, plečiant sąvoką mūsų literatūra. O dėl paminklo kuklumo – spėčiau, tokia buvo pačios Reginos Mikšytės valia, vargu ar reiktų ją mėgint taisyti. — Bet jau nuklydau šonan.
— Perskaitęs tą prof. VZ įrašą dienorašty, pagalvojau: greičiausiai nerasčiau RegM kapo arba baisiai ilgai tektų ieškot; ką daryt? Ėmiau iš parašiau el. laišką Rokiškio krašto muziejui – paprašiau papasakot, kaip rasti RegM kapą. Atsakė: papasakot būtų sunku, paprasčiau – parodyt. Sutartu laiku prie kapinių vartų jau laukė p. Marytė M. – nulydėjo, parodė. Žodžiu dėkojau, dar ir užrašau: nuoširdžiausiai ačiū! — Manau, būtų galima rast ir pačiam, vadovaujantis štai tokiu patarimu: eini pagrindiniu taku to už koplyčios matomo ąžuolo link; iki ąžuolo likus porai porai trejetui metrų sustoji ir pažvelgi dešinėn – akys iškart užkliūva už aukštos tujos: Mikšių kapavietė prie pat tos tujos.
Grįždami dar stabtelėjom prie Vajegų kapavietės (prie koplyčios dešinėj, nuo vartų žiūrint): su Vytautu V. (1919–2007) susirašiau keliais laiškais rinkdamas žinias apie Bronių Krivicką (kartu mokės Biržų gimnazijoj, 1944-ų pabaigoj šiek tiek bendravo kaip kolegos mokytojai lituanistai); apie Eleną Naginskaitę-Vajegienę (1925–1997) esu šį tą užfiksavęs tinklarašty.

Jei vardindamas reikšmingiausius regioninius kultūros leidinius nepaminėsi Prie Nemunėlio, na, arba visiškas užuomarša esi, arba daug prarandi jo neskaitydamas (tarkim, Matildos Olkinaitės dienoraštį tam žurnale galėjai perskaityt 2008-ais, o knygoj paskelbtas tik visai neseniai). O pradžioj, 1989-ais buvo laikraštis – Lietuvos kultūros fondo Rokiškio rajono visuomeninės tarybos leidinys, tarp kurio rengėjų ir autorių – Alfonsas Keliuotis, Vajegos ir kt. — Per pirmąjį karantiną ano pavasario pabaigoj tarp popierių radau 1989-ų rugpjūčio Prie Nemunėlio numerį, kur per visą pirmą puslapį AlfK str. „Rūpinkimės savo krašto kultūra ir jos paminklais“, o kas netilpo – pabaigta ketvirtam; šalia straipsnio pabaigos – įdėtos dvi nuotraukos su tokiu prierašu:

Šiandien nieko nebenustebinsime pasakojimu apie nugriautus paminklus, sunaikintas kultūros vertybes, piktžolėmis apžėlusias kapines. Gal mes jau pripratome?
Štai prieš jus dvi nuotraukos, darytos 1988 metų rudenį. Pirmoje – taip atrodo invalidų kapinės Sniegiuose. Dauguma vardų ant kuklių paminklėlių jau išnykę... Antroje nuotraukoje – neveikiančios žydų kapinaitės netoli Ratkūnų.
Mirusiems skirta atmintis turi būti ilgesnė už paskutinio artimo žmogaus gyvenimą. „Kiekvieno žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs...“ – nepaseno šie žodžiai, mes negalime užmiršti jų reikšmės.

— 1989-ais žodis invalidas dar buvo vartojamas; o kas Sniegiuos laidoti, kaip tos kapinės atrodo dabar? Ir išsiaiškint, ir pamatyt norėjos. — Ten buvo laidojami jokių artimųjų neturintys sutrikusios psichikos žmonės, gyvenimą baigę Skemuose; palaidotųjų ir vardus pavardes, ir gyvenimo datas galima perskaityt (pradžioj asmenvardis ir datos, kaip supratau, buvo betoniniuose luiteliuose iškalamos; dabar visur, ir prie ankstyvųjų kapų, šlifuoto akmens plokštelės, galima lengvai įžiūrėt, na, kartais kerpes tenka nubraukt); ant kalnelio pradėta laidot, jei gerai įsidėmėjau, 1970-ais; vėliausias palaidojimas – 2002-ų. Atmintin vienas vardas įstrigo, nebuvau skaitęs/girdėjęs, kad ir toks žmogui būtų duotas – Biovita Meginytė / 1908–1972. — O prieš tai? o po to? – nežinau. Šalia, po dešinei yra jau visai nebeprižiūrimos kapinaitės, kur vienam akmeniniam postamentėly įžiūrėjau 1884, kitam 1909 (žr. nuotr. dešinėj); gal ten iki 1970-tinių laidojo?
Jei sugalvotumėt aplankyt tas vienišųjų kapines Sniegiuose ir važiuotumėt iš Rokiškio, teveda jus Waze ar kokia kita programėlė; kai vedlė rodys ar sakys, kad jau atvažiavot, jau Sniegiai, nesustokit ir dar pavažiuokit į priekį kokį puskilometrį; tos kapinės gerai matomos, prie pat žvyrkelio kairėj pusėj (mes nebesiryždami važiuot toliau pasukom į kairę ir atsidūrėm aklikely, teko grįžt iki kryžkelės ir eit į sodybą klaust kelio; moteris paaiškino: dar pavažiuokit į priekį).

2021-02-06

(1248) Epizodai, xl: psichoterapijos seansas Kraslage

2008–2009-ais rašytuos Paserbenčio vaiko Marcelijaus Teodoro Martinaičio (1936–2013) biografiniuos užrašuos, skyriuj „Žmonės tarp žmonių“, yra toks sakinys:
Dar prisimenu tėvų žodžius: „Jeigu kokia bėda, kreipkis pas žydą!“ (Mes gyvenome, 2009, p. 83)
Beveik neabejotina: materialines bėdas vyresnieji Martinaičiai turėjo omeny; jei kokios vad. dvasinės užkluptų, tai patarimas greičiausiai būtų: kreipkis pas kunigą.
√ Maždaug aštuoneriais metais už MarcM tėvą Izidorių (1911–1970) vyresnis Kudirkos Naumiesčio pradžios mokyklos vedėjas Petras Barkauskas (1903–1988) į lagerį papuolė 1941-ais. Jo 1977-ais rašyti atsiminimai „Kai visi apleidžia“ paskelbti 1989-ais išėjusioj rinktinėj Leiskit į Tėvynę (represuotų mokytojų atsiminimus surinko ir parengė spaudai Kęstutis Pukelis). Barkausko atsiminimai iš tokių gabaliukų; vienas toks:
Tobijas Izraelitas, 1942 (nuotr. iš LYA skaitmeninių vaizdų archyvo)
Depresija. Be galo varginantis buvo 1943 metų ruduo ir žiemos pradžia. Dirbome prie naujai nutiesto geležinkelio. Brigada nuolat papildoma naujais žmonėmis, nes beveik kasdien kas nors nusilpęs atsiduria pusiau stacionare.
Prasidėjo šalčiai, sniegas. Kelinta žiema mūsų brigadoje dirba žydas Izraelitas, buvęs Klaipėdos manufaktūros „Du arkliukai“ fabriko savininkas. Žmogus vidutinio amžiaus, labai protingo veido. [1941-ais lagery atsidūrė du Izraelitai – broliai Solomonas (*1884) ir Tobijas (*1892); su Barkausku Krasnojarsko krašte kalėjo Tobijas Izraelitas; vyresnysis brolis – Sverdlovsko srity.]
Vieną dieną ėmė man lįsti mintis pakišti galvą po kulka. Tai lengva mirtis: ženk žingsnį už draudžiamos zonos ir gausi „bitutę“.
Šiaip aš visada buvau geros nuotaikos, visus ramindavau, o dabar pats nenusiraminu. Mirties šešėlis, rodos, visur mane sekioja. Parėjau iš darbo, bet ir zonoje tas pats neramumas. Nuėjau pas Izraelitą.
– Atėjau prašyti jūsų pagalbos.
Izraelitas sunerimo.
– Ne materialinės. Mano dvasia palūžo. Nebeturiu jėgų kovai. Atėjau moralinės paspirties.
– Gerai. Sėskite. Taip, mums visiems nelengva. Senuose mūsų raštuose yra malda: „Dieve, neduok man tarnauti buvusiam mano vergui“.
– Gili mintis, – sakau.
Kiek patylėjęs, Izraelitas sako:
– Ar jūs tikintis?
– Taip, – sakau, – tikintis.
– Mūsų senuose raštuose yra tokia mintis: „Kai nuo žmogaus pasitraukia jo draugai, pasitraukia žmonės, tai į tą tuščią vietą ateina Dievas“.
– Dėkui jums, pone Izraelitai. Daugiau man nereikia nieko.
Nuo jo atsitolinęs ėmiau melstis. Stojos prieš akis vaikai, žmona. Iš karto akys nušvito, grįžo savitvarda.
Depresija daugiau niekada nesikartojo. (Leiskit į Tėvynę, p. 318–319)
— nemažai esu perskaitęs 1941-ų birželį represuotų lietuvių atsiminimų; ir neatsimenu, kad kas nors dėl ištikusios nelaimės būtų kaltinęs žydus. Taip, yra epizodų, kad va mūsų žydai iš Lenkijos žydų prisipirko maisto, o mes alkani plukdomi iš Altajaus krašto į šiaurę; kad vienas ar kitas sugebėjo gaut lengvesnį darbą, bet iš esmės – požiūris toks: esam ištikti tos pačios nelaimės ir visi stengiamės kaip kas galim išgyventi. Kas dėjos Lietuvoj prasidėjus karui (turiu omeny žydų naikinimą), nei vieni, nei kiti nežinojo (bent jau kol vyko karas, jokių ryšių su Lietuva neturėta); tai ne teiginys, tokia nuomonė susidarė. — Už ką (šitos kančios, šitos mirtys)? – tokį klausimą galima pajust skaitant; ir kaltės savy nerandama: be kaltės (kaip kad pavadinti Valentino Gustainio atsiminimai). Ieškot: kas čia galėtų būt kaltas, kad nekalti buvo apkaltinti, ėmėsi tie, kurie išvengė apkaltinimo – nei lageriuos, nei tremty neatsidūrusieji; ėmė spręst už kitus, už tuos, kurie turėjo teisę klaust: kas dėl mano kančių kaltas? — Nebebrisiu giliau į svarstymus. Komplikuota tema. Tik tokį klausimą be atsakymo dar užfiksuosiu: keršyt už kitų patirtas, t.y. įsivaizduojamas kančias paprasčiau [ne, gal ne tas žodis], nes manaisi vykdąs teisingumą, o ne tiesiog esąs keršto valdomas? (Reikia savęs klaust sunkių klausimų.)

2021-01-29

(1247) Visiškai tarp kitko: du žodžiu, kurių nėr LKŽ, ir praeito amžiaus pradžios hipiai

ernardo Žukausko (*1897 Maišymuose, nugyvenusio daugiau kaip 100 metų), iš profesijos teisininko, pagal pažiūras – ateitininko, atsiminimų pluoštas apie jaunystės laikus I-jo pasaulinio karo tremtyje 1960-ais paskelbtas Chicagos Drauge, o kitąmet Lietuvių krikščioniškosios demokratijos studijų klubas pasirūpino atskiru leidiniu. — Atsitiktinai papuolė į rankas; kai kas labai įdomu pasirodė (kad ir 1917-ų birželį Petrapily vykusio Visos Rusijos lietuvių seimo prisiminimas; lt.wikipedijos straipsny į šaltinius įtraukti Martyno Yčo atsiminimai; galėtų būt ir BernŽ bent jau paminėti, daug vietos tam seimui skirta: p. 66–82; ir dar pakeliui išaiškinami kai kurie Adomo Varno piešti seimūnų šaržai, sudėti leidinin Ant politikos laktų: pvz., kodėl po Mykolu Sleževičium užrašyta „Eisiu, eisiu, kurgi neisiu, jei močiutė liepia“.)   

1
LKŽ visokių -elninkų yr; o to, kokiu save BernŽ vadino, – nėr.
Esu dzūkas, tad karštakraujis. Prie kiekvieno svarbesnio gyvenimo pasireiškimo neiškęsdavau savo dvylekio neprikišęs. Prof. K. Pakštas tokio tipo žmones vadindavo bruzdelninkais. Prie tokių bruzdelninkų ir save priskirdavo. Tokiu bruzdelninku buvau ir aš. [...] Mano draugai ir vadai, pastebėję mano polinkį bruzdėjimą, skirdavo įvairiems darbams ir uždaviniams. (p. 9, 11; p. 10-tam bruzdelninko BernŽ nuotrauka)
Taigi: bruzdelninkas – linkęs bruzdėti, nenustygti vietoj, įvairių sumanymų ir darbų griebtis žmogus.

2
Sudurtinių būdvardžių, kurių pirmas dėmuo įvair-, palygint daug LKŽ užfiksuota. BernŽ Paaiškinamajam žody, parašytam knygelę ruošiantis išleist, radau dar vieną.
Baigusių mokslus specialistų [nepriklausomybę atkūrusi] Lietuva laukte laukė. Sulaukusi [grįžusių iš Rusijos, kur buvo per Didįjį karą pasitraukę] apkraudavo darbais, kad net nugarkauliai braškėjo. Be to, dar visuomeninis darbas, kultūrinė veikla ir vidaus politinės kovos. Jose įvairiažiūrė moksleivija ir studentija aktingai dalyvavo. (p. 6)
Įvairiažiūris, -ė – skirtingai į gyvenimą žiūrinčių, skirtingas pažiūras, pasaulėžiūrą turinčių žmonių bendruomenė (negerai nusakiau reikšmę, reiktų dar pasukt galvą). [O sovietmečiu žmones siekta paverst vienažiūriais.]

3
Prisimena BernŽ ir tą pažiūrų įvairovę, įvairiažiūrystę XX amžiaus pradžioj:
Jau prieš 1905 metų Vilniaus Lietuvių Seimą turėjome tris susiformavusias partijas: socialdemokratų, demokratų ir krikščionių demokratų. [...] Nežinau kurios politinės partijos žmogus ar žmonės krikščionis demokratus ir kitus katalikus, besireiškiančius visuomeniniame darbe, pavadino atžagareiviais [LKŽ šito žodžio antra reikšmė bent jau tikslintina, kad pirmeivių manymu, atsilikusių pažiūrų žmogus, reakcionierius; ir ar tikrai tokia reikšme jį vartojo Vaižgantas?], o socialdemokratus ir demokratus – pirmeiviais. Katalikai atžagareivių vardo neprisiėmė, bet tas kitas dvi grupes vadino jų pasirinku pirmeivių vardu. Sūduvių-suvalkiečių liaudis pirmeivius vadino vienu žodžiu – cicilikais, cicilistais, o 1905 metais pradėjo dar vadinti ilgaplaukiais. [Už tokio įvardo nebuvau anksčiau užkliuvęs.] Tas vardas buvo prikabintas todėl, kad kaimiečiai, norėdami pasirodyti pažangiais ir išsiskirti iš atžagareivių tarpo, auginosi ilgus plaukus. Tie ilgaplaukiai apie politines partijas, juo labiau apie socializmą jokio supratimo neturėjo. Savo „veikla“ jie sukompromitavo Lietuvos anticarinę revoliuciją ir atbaidė nuo jos tokius lietuvius, kurie, įsijungę į revoliucinį sąjūdį, žinojo, ko siekia ir ką daro. (p. 27)
Pastraipos pabaigą skaitant prieš akis iškilo ilgaplaukis jaunuolis Balys Sruoga (nuotrauka, aišku). — Ir vad. ilgaplaukiai turėjo turėt savo pažiūras, tik va kaip jas įvardint? Apolitiški buvo? 

2021-01-24

(1246) Epizodai, xxxix: Radvilavičiūtė nori Hrabalo čia ir dabar

raeitos vasaros pabaigoj Metuos (nr. 8/9) buvo puikiai Vyto Dekšnio išversta Aleksandro Kaczorowskio esė „Hrabalas atskirasis“. (Parašiau el. padėką vertėjui; VytD atsiliepdamas: „Prahos elementorius – baisiai įdomus dalykas, labai norėtųsi, kad koks nors leidėjas užkibtų“; dar pasvarstėm, kur vertėtų pamėgint užmest meškerę: gal „Odilė“, gal „Aukso žuvys“ susigundytų? — Nežinau, ar kas susigundė.)

Beskaitydamas (gulom) apie Hrabalą, ėmiau ir prisiminiau Giedrą Radvilavičiūtę, besvajojančią (gulom) apie Hrabalą – prisiminiau jos esę, kur toks epizodas lyg ir buvo, kaip ji skaito ar nori skaityt lovoj Hrabalą.
Kelias paprastasis – imt, perverst abi knygas ir rast tą epizodą. Bet per lengva būtų. Beveik neabejojau: skaičiau tą tekstą pirmąkart laikrašty, regis, išsiplėšiau tuos puslapius, reiktų rast pirminę, priešknyginę publikaciją. Kitaip ir būt negalėjo: pagalvojau, ir užsimiršo. Bet prieš porą savaičių vieną išplėšų šūsnį sklaidant – oba! štai ta esė, kurios norėjau ieškot: „Privalomi parašyti tekstai“, Literatūra ir menas, 2003 III 28, nr. 13, p. 2 ir 3 (pirmam – eilėraščio „Kaimietė“ mašinraštis, kurio dešiniam viršutiniam kampe, regis, pačios poetės ranka užrašyta N. Miliauskaitė, ir priminimas „Jau metai, kai netekome poetės Nijolės Miliauskaitės“; Kornelijus Platelis tuolaik buvo savaitraščio vyr. redaktorius).
O štai ir tas epizodas, trečiam puslapy (ne A4 formato, kaip dabar, dvigubai didesniam):
– Vaikeli, – sakau dukrai lovoj vieną vakarą, – nesupyk, bet turiu tau pasakyti liūdną, džiugų ir kartu intymų dalyką. Labai tave myliu. Bet mums reikėtų imti miegoti atskirai. Aš, žinok, ne tik motina. Aš – dar ir moteris. Kartais, prieblandoje ar savo šešėlyje, būnu visai graži. Apsižiūrėjau vakar vonioj nuoga su dviem veidrodžiais... Neseniai susiradau draugą. Šiek tiek buvome pažįstami jau anksčiau, bet neseniai knygų mugėj vėl susitikom, kažkaip iš esmės. Šią savaitę, pavyzdžiui, jaučiu, kad negaliu be jo gyventi. Sąžiningai tai tau sakau, irgi kaip draugei, noriu jo čia, dabar, ant savo krūtinės, lygiai kaip ir tavęs.
Matau, kaip prie visokių mano kalbų pripratusios mergaitės akys pasidaro stiklinės:
– Koks to diedo vardas?
– To vyro vardas, – sakau, – Bohumilas. Pavardė – Hrabalas. Ir jei dabar jo nepaskaitysiu, nusišausiu. Jis nebus man ištikimas ilgai. Jis išsilies citatomis į kitų moterų ir vyrų prozą. Ir jei jie sugebės citatas panaudoti vietoje, tas žmogus suteiks jų tekstams ypatingos galios. Tie tekstai taps amžini ir masiškai perkami. O tai yra beveik nesuderinami dalykai. Kaip tuos dalykus suderinti, galvoju jau pusę metų. Man už tuos galvojimus pinigus moka. Gal tu galėtum dabar pereiti į kitą lovą?
– Kad tu nesulauktum, – sako vaikas ir apgraibom ištraukia lempos laidą iš šakutės lizdo.
Vienas dalykas šitam epizode be abejo tikras – 2003-iais „Strofos“ išleista Vytauto Visocko iš čekų kalbos verstų Hrabalo apysakų ir apsakymų knyga Pernelyg triukšminga vienatvė. O visa kita – iš esmės nesvarbu, tikra netikra, svarbu – puikus epizodas sukurtas. — Pernai „Apostrofos“ išleistuos Alfonso Andriuškevičiaus Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentuos yra:
[2002] Lapkričio 14, ketvirtadienis. Vakar pas Laimį šventėme „Kabulo išvadavimo metines“. Pirmą kartą artimiau pabendravau su Giedra R. Labai panaši į savo raštus. Sunku atskirti, kada kalba tiesą, kada mistifikuoja, nors, tiesą sakant, visada kalba tiesą. (p. 37)
Taip, įtikinamą meninę tiesą įmanoma sukurt tik pasitelkus vaizduotę, patvarkius gyvenimą. Ir dar Radvilavičiūtės (auto)ironija baisiai patinka. (Beje, perskaičiusi, ką apie ją užsirašė AlfA, GiedRa ir savo to ketvirtadienio įspūdžius prisiminė [žr., kas užsirašyta birželio 2 dieną].)

2021-01-23

(1245) Epizodai, xxxviii: kuo baigės tremtinės dienoraščio rašymas Jakutijoj

oks klausimas susidėstė: kiek išlikę dienoraščių, kuriuos rašė prieškariniai, t.y. 1941-ų birželio, tremtiniai? — Ir tik vienas iškilo atminty – latvio Ojāro Mednio (*1929; taigi vaikas būdamas ištremtas), kurio Tris sąsiuvinius, iš latvių kalbos išverstus Vlado Braziūno, galėjom perskaityt 1989-ais išėjusioj Amžino įšalo žemėj (iš šįmet apgintos Viktorijos Jankutės disertacijos Kolektyvinė atmintis XX a. pab. tautinio atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių literatūrinėje spaudoje [yra pdf internete] galima sužinot, kad latvių Litmākslis 1988-ų gegužę pirmai skaitytojų pažinčiai su tremties raštija buvo parinkęs būtent Mednio dienoraščio fragmentų). O daugiau nieko neprisimenu, bet tai nereiškia, kad tokių dienoraščių neišlikę.
Kodėl toks klausimas susiklostė? — 1941-ų birželį su motina ir dviem broliais ištremtos Jūratės Bičiūnaitės-Masiulienės (1924 V 6 – 1998 X 25) atsiminimuos užtikau epizodą, kur minimas dienoraštis.
Laikas: 1944, vieta: Romansyras (Romano žemė, kaip išverčia Bičiūnaitė; rusiškai googlindamas neradau tokios, tikriausiai per maža, kokio labai smulkaus žemėlapio reiktų) – Janos aukštupy esanti plika sala, kurioj stovėjo kelios jurtos.
Toje pačioje jurtoje [kaip Bičiūnaitės draugė Apolonija Varnaitė] gyveno sena panelė lenkė Okulič, rašanti dienoraštį. Jame ji fiksuodavo viską – net kas kada kokią sriubą virė. Visa gyvenvietė žinojo apie tą dienoraštį. Susidomėjo juo ir komendantas. Išvertęs daiktus, surado dienoraštį. Ten buvo ir toks įrašas: „Šiandien buvo atėję Stratavičius ir Pachlevskis. Stratavičius papasakojo anekdotą. Sėdi vaikas ant kelio ir dėlioja arkliašūdžius – rikiuoja eilėmis, skirsto pagal didumą, didesnius deda priekin. Eina pro šalį karininkas ir klausia:
– Ką tu čia, vaike, veiki?
– Žaidžiu.
– O koks čia žaidimas?
– Armija. Žiūrėk, čia kareiviai išrikiuoti žygiuoja, va, šitas šūdelis – būgnininkas, šitas – karininkas, o tas didžiulis – generolas!
– O kuris gi Stalinas? – paklausė karininkas.
– O, dėdule, tokio didelio šūdo dar neradau!“
Okulič suėmė, daugiau mes jos nebematėm ir nieko apie jos likimą negirdėjom. Stratavičius už tai, kad pasakojo tą anekdotą, gavo 15 metų, o Pachlevskis – už tai, kad klausė, – 10 metų. Pachlevskis po poros metų mirė, o ir Stratavičius nesulaukė įkalinimo pabaigos. (Jaunystė prie Laptevų jūros, 1990, p. 107; beje, šitie atsiminimai 2001-ais išleisti ir rusiškai, vertė Bella Zalesskaja)
Negi galima nepatikrint Lietuvos gyventojų genocido I tome, kur 1939–1944-ais sovietų represuotieji surašyti?
Apie Stratavičių ir Pachlevskį – lygiai tiek, kiek Bičiūnaitės atsiminimuos: nei vardų, nei gimimo metų, nei iš kur ištremti; galima manyt, kad vienintelis duomenų apie juos šaltinis ir tebuvę Bičiūnaitės atsiminimai.
O apie dienoraščio autorę – daug daugiau žinių:
Okulič (Okuličiūtė) Marijana, Stepano, g. 1891, gyv. Subačiuje, Panevėžio apskr., Kupiškio r., ūkin[inkė]. Tremtis 1941 – Pavlovsko r., Altajaus kr. – Kuogastachas, Romansyras, Ust Janos r., Jakutija; suimta tremtyje; 1948 pabėgo į Lietuvą, 1980 mirė.
Tarp šaltinių, iš kurių semtasi žinių, nurodyta ir TBK = LYA tremties bylos; spėtina, kai Okuličiūtė pabėgo, ir buvo užvesta ta byla, o gal iš tremties vietos persiųsta Vilniun.
Ne, nemanau, kad yr bent menka tikimybė rast tą Okuličiūtės/Okuliczównos tremty rašytą dienoraštį. Bet gal jei Jakutijoj rašė, tai iš pabėgusi vėl ėmėsi? Kur slapstėsi, kur gyveno? Jei mirties data žinoma, tai gal ir vieta?
Gal net priešais kompiuterio ekraną sėdint galima užsiimt rimtesne papildomų duomenų paieška? Vos vos pagooglinęs radau limyje.lt įrašą: Marijos Okuličos laiškas Šiaulių kraštotyros draugijos darbuotojui B. Pečkauskui dėl jos tėvo Stepono Okuličiaus 1863 m. sukilimo atsiminimų knygų (rašytas 1936 VIII 28 ant popieriaus su vandenženkliais). Vadinas, Okuličiūtės tėvas – Kapočiaus enciklopedijon įtrauktas Stepas Okuličius (*1839 Zacišėj [greičiausiai toj, kur Anykščių rajone], †1918 Minske; čia yra nekrologas), kovęsis per sukilimą vadovaujamas Sierakausko; bendradarbiavęs Mečislovo Davainio-Silvestraičio redaguotoj Litwoj, išspausdinęs atsiminimus Obrazki z 1863 r., Przed laty ir kt.
— — — gan gan gan, stop; gal kas kitas užsikrės paieškom.
JurgG, Ledinio pragaro ratai, priešlapio fragmentas

Papildas (2021 II 5) Pasakyt: gan gan gan – lengva, bet galva neklauso, ir ką tu jai padarysi? — Kur tas Romansyras? Kur ieškot? Ir dingtelėjo: knygų apie tremtį priešlapiuos dažnai būdavo žemėlapiai, vieno fragmentą – iš Amžino įšalo žemės priešlapio – net esu panaudojęs kaip įrašo iliustraciją. Reikia pasižiūrėt kitų priešlapius. (Pravertė, kad atsiminimai atskirom lentynon sudėti.) Ir radau, nė pusvalandžio neprireikė. Jurgio Gasiūno Ledinio pragaro ratų (1991) priešlapiuos Janos baseino gyvenvietės sužymėtos, ir Romansyras (Bičiūnaitei, plukdomai Jana kateriu, pasirodė, esą tai „plika sala, kurioje stovėjo kelios jurtos“ [p. 104]; na, griežtai žiūrint, ne sala, nors toks įspūdis, kai iš trijų šonų vanduo, ir galėjo susidaryt; nesvarbu).
Na, jei jau ištraukiau iš lentynos, tai ir perbėgau akim. Yr Gasiūno atsiminimuos ir apie Bičiūnaitę, o kas beveik neįtikėtina – ir apie istoriją su dienoraščiu yr; prisimena girdėjęs apie dvi nelaimes Romansyre: pirmoji – 1942/43 žiemą vienon jurton buvo įsiveržę kaukėti plėšikai, kurie paėmę viską, ką dar turėjo tremtiniai – vestuvinius žiedus, geresnius rūbus; o štai kas rašoma apie antrąją nelaimę:
Romansyre buvo dar vienas tragiškas įvykis. Saugumas sužinojo, kad tarp tremtinių yra žmonių, kurie rašo dienoraštį. Vieną kartą į jurtą atėjo iš Kazačės atvažiavę saugumiečiai ir padarė kratą. Pas Lietuvos lenkus, labai inteligentiškus žmones Stratovičių ir Okulič surado dienoraščius ir juos pasiėmė. Išsivežė į Kazačę ir nelaiminguosius dienoraščių rašytojus. Teisė uždarame teisme. Dabar tiksliai neatsimenu nuosprendžio, bet žinau, kad jis buvo nemažas: 8 ar 10 metų lagerio. Žmones nuteisė vien už tai, kad rašė tiesą, aprašė pragaro baisybes. Dar reikėtų pridurti, kad išvežus į lagerį Stratovičių, pasiliko Romansyre jo miela, inteligentiška žmona su penkerių metų berniuku ir trejų metukų akla mergyte. Mano žmonai Marijai teko Romansyre sezono metu kartu dirbti su ponia Stratovičiene. Marija pasakojo, kaip nelaimingajai teko vargti su nereginčia dukrele. Stratovičiene atsivesdavo ją į darbą, įstatydavo į kubilą, kad kur neįkristų, o pati dirbo. Dirbo ir verkė. (p.121)
Istorija keliaudama iš lūpų į lūpas „tobulėja“; manau, ką prisiminė Bičiūnaitė apie tą dienoraštį – daug arčiau teisybės, bet tai, ką atsiminimų autoriui papasakojo žmona apie Stratovičienę, – svarbus tos istorijos papildas. 

2021-01-22

(1244) Eilėraščių istorijos, x: Aisčio „Lopšinės“ perkūrinys

Rimanto Šavelio atsiminimuos apie Paulių Širvį Geriu žalią tylą yra toks gabaliukas:
Kai Pauliui užeidavo geras ūpas, mėgdavo padainuoti. Turėjo gražų balsą ir savo dainų repertuarą.
       Žiūrėjom lemiamas futbolo rungtynes, žaidė „Žalgiris“ ir moldavų „Nistra“. Nuo rungtynių rezultato priklausė, ar „Žalgiris“ pagaliau pateks į tuometinę Tarybų Sąjungos futbolo aukščiausiąją lygą. Jaudinosi visi Lietuvos sirgaliai, jaudinomės ir mes su šeimyna žiūrėdami televizorių (rungtynės vyko Kišiniove). Bet smarkiausiai „sirgo“ Paulius. Pašokdavo nuo kėdės, mojuodavo kumščiu, bardavosi, kai mūsiškiams kas nepasisekdavo. Ir „Žalgiris“ laimėjo, rodos, 1:0. [Šita pastraipa akivaizdžiausias įrodymas, kad mūsų atmintis – tikrų tikriausia kūrėja-būrėja. Moldavų komandos pavadinimas maniškėj užsifiksavęs „Nistru“, ne „Nistra“; ėmiau googlint, ir perskaičiau sakinį: „1982 metais [„Žalgiris“] pasiryžo įkopti į Aukščiausiąją lygą ir pasiekė šį tikslą, užėmė Pirmoje lygoje pirmąją vietą (papildomose rungtynėse Simferopolyje 1:0 po S[igito] Jakubausko gražaus įvarčio nugalėjo Kišiniovo „Nistru“ ekipą).“ Širvys negalėjo žiūrėt tų rungtynių, buvo jau miręs (mirė 1979-ais). — Čia tik šiaip, visiškai tarp kitko.]
       Ta proga pasidarėm nedidelę šventę. O kai gerokai įsišėlom, Paulius reikšmingai atstatė smakrą, mostelėjo kumščiu ir uždainavo savo mėgstamiausiąją:
Ateis karaliūnas per žydintį sodą,
Ir takai bus žiedais obelų apsnigti.
Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis
Ir pernakt naktužėlę budėsiu aš čia...
       Kitų žodžių neatsimenu, bet šitą posmelį dainuodavom ir mes. Paulius mokėjo daug dainų. kartais užtraukdavo vokiškai, bet tada jam tekdavo dainuoti solo. (Metai, 2004, nr. 8/9, p. 55).
„Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“ – pirma Jono Aisčio „Lopšinės“ (iš Intymių giesmių, 1935) eilutė; tokio posmo, koks užsifiksavo RimŠ atminty, tam eilėrašty nėr. Pirmos dvi eilutės primena Aisčio antro posmo pabaigą („Atjos karaliūnas per kvepiantį sniegą, – / Jam veja ir takai obelų nusnigti“); trečia ir ketvirta – kaip Aisčio pirmo posmo pirma ir ketvirta. 
— kaip galėjo atsirasti toks perkūrinys? Aišku, tai bus tik spėjimas. 1940-ais išėjo Jono Kuosos Aleksandriškio Poezija; Širvys ją turėjo, skaitė (gal lankydamas kontrolasistentų[*] kursus Gruzdžiuos, gal ir įstojęs pėstininkų karo mokyklon); kai tapo kareiviu, mėgino atkurt skaitytus patikusius eilėraščius; atmintinai nebuvo išmokęs, tik atskiros eilutės, vaizdai galvoj sukiojos, iš jų ir susidėstė, susikūrė tekstas, primenantis pirminį, skaitytąjį.
[* nežinojau, ką reiškia šitas žodis; radau: „kontrolasistentas atvažiuoja į ūkį, stebi karvių melžimą, pamatuoja primelžto pieno kiekį, paima mėginius kokybei nustatyti“, išeitų – karvių stebėtojas.]
1920-ųjų gimimo kartai, kad ir ko mokėsi, kad ir kaip susiklostė likimai, Kossu-Aleksandriškis buvo bene mėgstamiausias poetas.

Pasitaisas (2021 III 1) Visai ne ton pusėn buvo pasisukus mintis: ne kaip skaitytas tekstas Aisčio „Lopšinė“ papuolė Širvio atmintin, o kaip išgirstas – kaip daina. Kas pasuko mintį šiton pusėn? Sakinys iš 1983-iais rašyto Algirdo J. Greimo laiško Irenai Oškinaitei-Būtėnienei:
...štai vaikštau po savo kambarius ir neapsižiūrėjau, kaip ėmiau niūniuoti: „Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“ – eilėraštį, kurį kadaise mėgo Onutė [= a.a. žmona Ona Bagdonaitė-Greimienė, †1982]. (IrO-B, „Dialogo monologai: iš Algirdo J. Greimo laiškų 1958–1992 m.“, Kultūros barai, 1993, nr. 4, p. 61)
Širvys prieš karą išgirdo dainą ir įsiminė; gali būt, kad net nežinojo, kas žodžių autorius. Dainų tekstai daug dažniau yra „patobulinami“ negu kad, tarkim, atmintinai išmokti eilėraščiai. Visai gali būt, kad tas priedaininis posmas, kurį įsiminė RimŠ, toks ir buvo dainuojamas – ir vadintinas literatūrinės dainos varianto nuotrupa. — O melodija? Vargu ar beįmanoma atsakyt, ar skyrės Širvio ir Greimo „Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“ melodija.

2021-01-08

(1243) Užparaštė, clviii: savivokos korekcija

 [Prasidėjo Vytauto Mačernio metai. Ar birželio pradžioj jau bus galima burtis? Nieks dabar nepasakys. Bet ką nors pagalvot apie poetą juk nieks nedraudžia, bet kada ir bet kur gali.]

28-o žiemos soneto trečias posmas visur skelbiamas toks:
Bet kas gi aš esu?.. Jūs norite žinoti...
– Turbūt kažkoks keistų troškimų lydinys, –
Ne vienas į mane pažvelgęs pasakys.
Pradžioj vidurinė eilutė buvo:
– Turbūt kažkoks keistų troškimų kratinys, –
vėliau pataisyta: kratinys triskart įstrižai pieštuku nubrauktas ir viršuj užrašyta lydinys. (Pažiūrėjau Po ūkanotu nežinios dangum komentaruos – ne, neužfiksuota.) — Reikšmingas taisymas: savivokos korekcija. 
[Nebūčiau taisęs.]

2021-01-06

(1242) Iš atostogų: nebesančio Šiaulių kaimo tebesančios kapinės ir kt.

Lietuva, 1919 VIII 8, nr. 172, p. 2

2019-ais „Bonus animus“ (kitaip: Remigijus Misiūnas) serijoj „Liudijimai“ išleido Vienuolio straipsnių rinkinį Iš karo korespondento užrašų (sudarė ir įžangos straipsnį parašė RemM; perskaičiau [jau reikia sakyt] praeitų metų pavasarį). Rašyta 1919–1920-ais, skelbta Lietuvos dienrašty; kaip signum temporis galėtų būt tas dešinėj įdėtas kreipimasis.

Kai pradėjau galvot apie atostogų maršrutą, prisiminiau vieną Vienuolio 1919-ais rašytą reportažą, paskelbtą ten pat, iš kur paimtas tas kreipimasis. Rašinys vadinas „Iškilmingos gegužinės“ (nepasirašytas, tik nurodyta: mūsų karo korespondento; gal lėmė ir saugumo sumetimai? kad kas nors nenukneckintų korespondento? neramūs laikai juk buvo). Pradžią pacituosiu (iš knygos):
Sekmadienį, liepos 27 d., Didžiojoj Rubikių ežero saloj Šiaulių ir Rubikių sodžių piliečių buvo surengtos iškilmingos gegužinės garbingai žuvusiems karžygiams – Pirmojo pulko Antrosios kuopos viršilai Liudvikui Bižukui ir Pranui Grušauskui – atminti.
       Šie du karžygiai paguldė savo galvas už Tėvynę gegužės 23 d., susikovę Šiaulių ir Rubikių laukuose su 15 kartų gausesniu priešininku. 20 lietuvių užpuolė 300 rusų ir būtų juos išvaikę, bet, bėgdami per kalnus, bolševikai pamatė, kad lietuvių maža, ir, susivertę atgal, pradėjo pyškinti iš kulkosvaidžių. Pirmasis kritęs keliomis kulkomis pervertas viršila, o netrukus ir Grušauskas. Kiti tos pačios kuopos kareiviai dar šaudėsi daugiau kaip valandą ir nukovė keturis bolševikus. Pasitraukdami pasiėmė ir savo draugų lavonus, kuriuos paskiau šiauliečiai ir rubikiečiai iškilmingai palaidojo savo kapinėse.
       Apie tos kuopelės bolševikų užpuolimą žmonės pasakojo stebuklus ir, kad tik mūsiškiai būtų užpuolę bolševikus iš kito galo sodžiaus, būtų visus ir į nelaisvę paėmę.
       Abu garbingai žuvę karžygiai ilsisi Šiaulių sodžiaus kapinėse, ant Rubikių ežero kranto, labai gražioj ir poezingoj vietoj. Jų kapas aptvertas dailia tvorele ir laikinai pastatytas medinis kryžius su metaline kančia ir padėtas toks parašas: „Čia ilsisi Tėvynės gynėjai, kurie žuvo už Tėvynę ir šalį: Pirmojo pulko II kuopos viršila Liudvikas Bižukas ir tos pačios kuopos Pranas Grušauskas. Mylėk draugystę, gulėk žemėse, jaunyste. Žuvo 7 val. ryto, 23 d. geguž. 1919 m.“ (p. 42)
Renginio tikslas buvo – surinkt pinigų akmeniniam paminklui. Kaip ten viskas vyko 1919-ų liepos paskutinį sekmadienį galima pasiskaityt ir neturint knygos po ranka, yr epavelde.lt tas Lietuvos numeris (aktyvi nuoroda po kreipimusi).
— Ar pastatė tvaresnį paminklą? – šmėkštelėjo klausimas. – Greičiausiai pastatė. – O kaip atrodo? – Reiktų nuvažiuot ir pasižiūrėt.




Šiaulių kaimo Anykščių seniūnijoj nebėr, išregistruotas; senosios kapinės dabar Rubikių kaimo teritorijoj, veikiančios, – pasisėmiau žinių iš anykštėnų.lt

Prisipažįstu: nebuvau buvęs Rubikiuos iki šios vasaros, siauruku iki galinės stotelės irgi nevažiavęs. Tad išvažiuodami iš Utenos pasikliovėm navigacine programėle. Ir nuvedė ji iki informacinio stendo.
Radęs ESAME ČIA, ėmiau ieškot kryžiuko (sutartiniuos ženkluos toks yr); nėr aplinkui. Kurion pusėn pėdint? Neaišku.
Informacinio stendo apačioj – Anykščių regioninio parko telefonas užrašytas. Ėmiau ir paskambinau. Matyt, nemokėjau paaiškint, ko ieškau, nes atsiliepęs vyras nieko negalėjo patart (retai, matyt, kas nors apie kapines ir klausinėja).

Velnias! ir ką daryt? – Pirmiausia reikia parūkyt. Užsidegęs cigaretę užlipau ant gelžkelio pylimo (mašinų stovėjimo aikštelė apačioj), dairaus – ir staiga viskas tapo aišku: kur baigias bėgiai, šiek tiek kairiau, kapinės. Stende kryžiukas turėjo būt ten, kur žodžio ESAME pirma raidė.
Tai paknopstom ir nudūmiau kapinaičių link.
Tikriausiai ir bus tos, kurių ieškau?






Nors prie vartų jokios lentelės, kas per kapinės, bet vos įėjęs supranti – taip, čia Šiaulių kaimo kapinės. Nes iškart pamatai paminklą, perrištą trispalve juostele.
Dar ir ąžuolas šalia kapo. Gal kai statė paminklą ir jį pasodino? Vadinas, galima sakyt – šimtametis, nors ąžuolui tiek visai nedaug.
Užrašą perskaityt gali tik iš arčiau 

Viršila – ne Bižukas (kaip ir laikrašty, ir knygoj rašoma), o Biriukas.
Ir gatvė, einanti nuo kapinių, – Biriuko.

Rubikiuos būdamas ir išmaniojo neturėdamas negalėjau pagooglint viršila Biriukas (Bižuką anksčiau buvau googlinęs – ta pati Vienuolio korespondencija, labai sustriukinta, buvo perskelbta Amerikoj, Drauge, ir dar citatą iš min. korespondencijos maironiečių leidinėly rado).
Pasirodo, neaplankiau dar vieno, visai šalia buvusio, paminklo, skirto Nepriklausomybės kovoms (cit. iš str. apie LiudB anykštėnuos.lt):
L. Biriuko žūties vietoje Rubikių ežero šiauriniame krante, tarp ežero ir siaurojo geležinkelio, 1938 m. buvo pastatytas Nepriklausomybės kovų paminklas (projekto autorius Benjaminas Jakševičius). Paminklo priekinėje plokštumoje buvo kario galvos su šalmu profilinis bareljefas ir įrašas: "Čia – 1919. V. 23 – kovoj su bolševikais žuvo I DLK Gedimino pulko virš. Liudas Biriukas".
Sovietiniais metais paminklas buvo sudaužytas ir užkastas, bet 1988 m. jo liekanos rastos ir paminklas restauruotas, jį pašventino Anykščių klebonas Albertas Talačka. Prie šio paminklo vyksta patriotiniai renginiai.
— ką gi, štai ir priežastis dar kartą apsilankyt Rubikiuos.
[Kas pikčiausia, kad durnai pasielgiau. Taigi galėjau prašyt el. laišką ar paskambint AntV iš Anykščių – būtų apšvietęs; bet ne: vis pačiam noris surast.]


1938-ais pastatyto, Atgimimo laikais atstatyto paminklo nepamačiau, bet ką kita radau, tiksliau – neberadau.









Išėjus pro kapinių vartelius, akys užkliuvo už tvorele aptverto tujų guoto. Kas ten galėtų būt? Kieno nors kapas? Bet kodėl ne kapinėse?


Priėjau, pradariau vartelius, praskleidžiau tujas ir pamačiau  

Kryžiaus atgimstančiai Lietuvai stovėta. Greičiausiai nupuvo (dar tų tujų, vėją sulaikančių, nebūt buvę, gal ilgiau būt pastovėjęs; gal žemėn įleistas galas nelabai gerai buvo impregnuotas – tada juk skubėta kryžius statyt), nugriuvo ir tikriausiai kas nors (gal net kapinių prižiūrėtojas) pasirūpino, kad negulėtų – kur nors išvežė. O gal ir kitaip viskas buvo; tik spėju.

Ar kas nors yr mėginęs suregistravęs tuos (atsiprašau už palyginimą) lyg grybai po lietaus Atgimimo laikais dygusius kryžius? — Patikrinau Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre pagal vietą: Ribikiai. Keturi dalykai: minėtųjų karių savanorių žūties vieta, jųjų kapas, knygnešio Jono Tumo kapas ir sala, kurios teisinė apsauga panaikinta 2015-ais. Nėr jokio kryžiaus. Sunyko nespėjęs tapt kultūros vertybe, o gal buvo apsispręsta iš principo neįtraukt, nes medis greit sunyksta. Nežinau.

Šiaulių kaimo kapinės buvo antros, kurias aplankiau 2020 VII 21, antradienį (pirmos – Utenos senosios).


P.S. (2021 I 8) Adresantui leidus, patikslinimas ir pora patarimų iš anykštėno AntV el. laiško:

(1) Rubikių bendruomenė renka aukas naujam kryžiui (žr. skelbimą, fotografuota 2020 XI 29 →).
(2a) Kaip rasti savanorių žūties vietą? Išeities taškas – ta mašinų stovėjimo aikštelė prie galinės siauruko stotelės. Reikia eit (Anykščių link) palei bėgius kaire puse ir po šimto kito metrų pasimatys prisikėlęs paminklas.
(2b) [Nepasirašęs komentatorius teisus:] Vaižganto brolio kapas senojo Rubikių kaimo kapinaitėse, o jų reik ieškoti visai netoli nuo tos vietos, kur Anykšta pradeda savo kelią iš Rubikių ežero.

Gal kam pravers?