(859) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, l

– Tas, kuris kableliu atskiria nevienarūšius pažyminius.
– Kas tas?
– Nerijus Cibulskas. Jo PK praplaukė pro šalį, tai perskaičiau antrąją. Nepadoru likt nieko neskaičius (publikacijos periodikoj kas kita).
– Nu bet tas tavo apibūdinimas...
– O ką? Nė vieno kito eilėraščius skaitant šitas dalykas neužkliuvo, o va šįkart užkliuvo. Suprantu, labai subjektyvu, bet dabar Cibulskas galvoj ne šiaip, o pažymėtas poetas.
– Poetas?
– Poetas. Pastabus, pajėgus akim pamatytą vaizdą-radinį transformuot į poetinį (atsitiktinis pvz.: „Srovę prievartauja kelios ankstyvos baidarės, / skubančios paskui tolstantį rūką“, p. 62). Bet dažnokai eilėraštis mėginant suvokt subyra: vaizdas / vaizdas / vaizdas, o norėtųs, kad sukibtų: vaizdas–vaizdas–vaizdas. „Akmuo buvo tvirtai įsikandęs akmens, / todėl išlikusius pamatus, nors blankiai, dar atmena“ (p. 40). Vieną eilėraštį radau labai gerą (= labai patiko) – „Trumpiausia biografija“. (Yra „Orkestro duobė“ – kas nori, gali pakeliui prisimint Algirdą Verbą; ir palygint, nors sunkiai lyginas.)
– Viskas?
– Dar pagalvojau: gal kam labai gražu ir poetinga atrodo, o man alergiją kelia tokio tipo metaforos: ramybės sula, beprotybės šunelis, nerimo balionas. Bet čia visiškai šiaip.

(669) Užparaštė, xcviii: dar vienas štrichas vėlyvojo sovietmečio Baudelaire’o vaizdiniui

is neišeina iš galvos nuo ketvirtadienio. Tebūnie užfiksuota.
2006-12-07 išėjusiam Nemune buvo du puslapiu Gasparo Aleksos atsiminimų ir kt. apie Algirdą Verbą.
2014-10-23 – du puslapiu Romo Daugirdo „Solo kvintetui“.
Kvintetas: Žvėryne gyvenę Verba, Jurgis Kunčinas ir (vienintelis tebegyvas) R.D.; prisijungdavo nuo kalno nusileidę Ričardas Gavelis ir Valdas Kukulas. Gerdavo ir šnekėdavos. Šnekėdavos gerdami. Gėrė šnekėdamiesi:

Nualinti oficialaus optimizmo putų, mėgindavome kiek atsiriboti nuo atgrasios aplinkos ir užsimiršti tarp likimo brolių. [...] Trumpam pasijusdavom beveik laisvi. [...] Vidinis nerimas, graužatis ir nepasitenkinimas savimi, laistomi alkoholiu, sukūrė Molotovo kokteilį, kuris sudegino bendražygius. (p. 10)

Ir tas vaizdinys, kuris įsipjovė atmintin:

Jau netoli finišo Algis vis prašydavo „merzavčiko“ (200 g degtinės buteliuko). Atnešdavau. Bet gerti nebegalėjo – vemdavo krauju. Pasikišdavo po pagalve. Sakė, tada jaučiasi ne toks vienišas. (p. 11)

Pagalvojau: ar kas iš kitu laiku gyvenančių bepajėgs suprasti tos šv. saviapgaulės (plg. šv. melas) esmę ir nuo vaizdinio pereit į portretą? – Dukart dalyvavau pristatant Valdo Kukulo studiją apie Paulių Širvį; abukart pasakiau: neįsivaizduoju, kad kas blaiviau galėtų parašyt. Verba, jo kūryba ir gyvenimas, regis, pasmerkti likt blaiviai neperskaityti.
(Atsiminimų fragmentai tekuria vaizdinį. Vis šis tas. Lukštas. Trynys – poezija. O ar kas raštu beperpras kiaušinį?)

(543) Užparaštė, lxxxi: paskutinė poeto svajonė

Kai pagalvoji, nėr jokių -pusybių, nei šia-, nei ana-; tai tik abstrakcijos; yra tik pusrutuliai – kairys ir dešinys.

Kai esu vežamas iš Vilniaus jūros link, artėjant prie Nemakščių žvilgsnis savaime nukrypsta kairėn, o grįžtant – dešinėn. Link Nemakščių kapinių, kur palaidotas Algirdas Verba, vėlyvojo sovietmečio Baudelaire.lt (coll. Donata Mitaitė penktadienį priminė šitą įrašą). Ačiū Vladui Braziūnui, parodžiusiam vietą aptvertojoj erdvėj. Net pravažiuodamas mintyse stabteliu prie kapo.
Jei spręstumėm pagal eilėraščius, artyn mirties – vis tragiškyn, drastiškyn, atviryn, vis mažiau poezijos, vis daugiau žmogaus. Va du posmai iš jau post mortem išleisto (a.a. Valdo Kukulo parengto) A.V. rinkinio Plaštakės pleška (2001):

Lyg komuniją priimk viagrą,
Spindesys toks nuodėmės saldus.
Impotento varge, meilės verge,
Palydėk nutolstančius gandrus.

Jau tušti lizdai ir bergždžios įsčios.
Ir sudie, giedojęs vytury.
Tik ruduo tarsi šunytis inkščia,
Tiktai kraupūs lietūs krapuos kris.

(Juokaujant: krapai – egzistencinis augalas; r praleidus, lieka kapai.)
Nežinau, kaip įrodyt, kad eilėraščiai yra tikri, kad desperacija tikra, kad poetas toks atviras, jog visiems prieš TV kameras atviraujantiems reiktų slėptis krapuos, – kaip ir paskutinioji Algirdo Verbos svajonė, užfiksuota Gasparo Aleksos:

– Žinai, daktare, turiu vieną svajonę! Norėčiau sėsti į prabangų automobilį, šalia pasisodinti kokią nors Lietuvos gražuolę, užsirūkyti brangiausią cigaretę, kratyti pelenus pro langelį ir ilgai ilgai važiuoti Žemaičių plentu. (Nemunas, 2006-12-07, p. 12)

(217) Užparaštė, xxi: vėlyvojo sovietmečio Baudelaire.lt

Nuotraukos iš Nemuno fragmentas

Ketvirtadienio Nemune Gasparas Aleksa per du puslapius 70-mečio proga primena a.a. Algirdą Verbą: pokalbis ir 8 neskelbti eilėraščiai + jų rankraščių faksimilės (internetinė versija čia; net keista, kaip operatyviai šįkart atsirado numerio medžiaga virtualioj erdvėj).
Suprantu, kad visokios etiketės niekai, bet kartais, kai reikia ką pasakyt striukai drūtai, visai praverčia. Verba – vėlyvojo sovietmečio Baudelaire.lt išsikristalizavo iš jo paties minties (1996-03-30):

Mane gelbsti geležinė ritmika, klasikinė forma. Aš niekada nebūsiu Strielkūnas. Jis savo lygį išlaiko. Mano kelias kitas. Mane žavi Baudelair[e’]as. Kaimas iš mano gyvenimo dingo – tiu tiū!.. Teisybė, Žvėryne rytais gieda gaidžiai, o dieną gali pamatyti triušius, palaidus šunis ir... daug girtuoklių!

Ir šešių eilučių iš rankraščio:

Ak, tie dūdų orkestrai!
Vėl į kalnelį nubliaus.
Dėjau ant jų aš skersą,
Dar pagyvensim, brolau.
— — — — — — — — — —
Aš norėjau numirti ant kryžiaus,
O greičiausiai – užteks pagriovy...

Ne pagriovy, Raseinių ligoninėj mirė, 2000-ais. Taip, paskutinis gyvenimo dešimtmetis jau priklauso postsovietiniam laikui, bet jis tebuvo sovietinio tąsa, apie A.V. gyvenseną ir poeziją šnekant.
(Tarpukario Baudelaire.lt – Leonas Skabeika; jei kas imtų gretint su Verba, kad ir pasaulėvokos lygmenis, gal kas įdomaus išeitų?)
Alfas Pakėnas bernardinuos.lt sieja Verbą ir Širvį. Nežinau; kad abu ugnį gesino ugnim, t.y. buvo girtuokliai („aлкоголизм – излечим, пьянство – нет“, prisimenant Sergejų Dovlatovą), – taip, bet jų poetika, ergo, ir pasaulėvoka, vis dėlto skiriasi, ir stipriai.
Man Verba kaip poetas prasidėjo nuo mokyklos baigimo metais išėjusio rinkinio Aprišu obelį (1980). Iki šiol atsimenu:

Krapnoja įstrižai. Tai šiaurė rūksta,
Nuodinga lyg sieros rūgšties garai.
Tai prakaitas iš geležies, tai druską
Iškėlė surūdiję ežerai.

Bet čia tik šiaip.

(199) Užparaštė, xvii: Romą Railą prisiminus

37-as viešas sekmadienio eilėraštis
(atvaizdas iš čia)

Ukmergės kultūros draugijos leidžiamų Eskizų nr. 20 (2010) yra Romo Railos (net Vilniaus patiltėse išrašomo eilėraščio apie gyvenamuosius Siesikus autoriaus [žr. dešinėj], Vlado Šlaito premijos laureato) tekstas „Trys šventės: Trys Alfui Pakėnui adresuotų prisiminimų (kronikos) fragmentai“ iš 1992, 1993 ir 1994 metų.
1993, spalio 2–3, šeštadienis–sekmadienis, apie Algirdą Verbą, poeziją ir gyvenimą (žmogiška, per daug žmogiška):

Visiems buvo smagu klausytis, kaip Verba skaito savo eilėraštį „Tu su rusu susimetei, šaunu...“ [...] Į Paąžuolius grįžom apie dešimtą. Važiavom baisiai susikimšę. [...] Suėjom gryčion, pasistatėm patogiai stalą, ir prasidėjo išgėrimas. Verba iš savo rinktinės „Pilkoji žvaigždė“ paskaitė keletą eilėraštukų ir ėmė kalbėtis su Nidos motina. Ši pasakė jam, kad nieko nesuprantanti apie literatūrą. Verba išklausinėjo jos apie jos gyvenimą, o tada tarė: „O dabar paklausykit, ponia!“ Ir vėl paskaitė eilėraštį „Tu su rusu susimetei...“ Visiems buvo juokinga jo klausyt. Aš vis prašiau jo, kad paskaitytų eilėraštį „Iš tolo žvėris uodžia savo irštvą...“ Jis vis neskaitė ir neskaitė, kol galop aš padeklamavau du trečdalius to jo eilėraštuko. Tai jam kažkodėl padarė didelį įspūdį. Slinko nakties valandos, buvo vis geriama. Iš Verbos burnos sklido vis daugiau keiksmų. [...] Alkoholio ant stalo vis mažėjo, o Verba vis norėjo gerti. Pažadėjai pastatyti jam butelį, jei išvardys penkis prasčiausius Lietuvos poetus. Jis vardijo, vardijo ir niekaip negalėjo išvardyti. [...] Paskui užkūriau pečių. Kai jis gerokai įsidegė, – o tai buvo ketvirtą valandą, – nuėjome gulti [...]. Septintą pakilom. [...] Susėdom už stalo, atkimšai dar vieną butelį. Vėl prasidėjo plepėjimas apie literatūrą ir kitką. Verba vėl išsitraukė savo popierius, vėl ėmė skaityt apie aną rusą ir aiškint, kodėl tą opusą parašė. Kalbėjo, jog viena boba paskaitysianti laikraštyje tą eilėraštį ir suprasianti, kad čia jai taikoma. (p. 185)

R.R. Grafo manija išėjo 1996-ais. Prieš keletą metų iš Ričardo Šileikos buvau gavęs paskaityt naujų jo eilėraščių – tiek, kad išeitų antras poezijos rinkinys. Kadangi pluoštas neturėjo pavadinimo, buvom parinkę: Žygdarbis (ir A.A.J. akceptavo). Ketino leist ta pati Ukmergės kultūros draugija, kuri ir Eskizus leidžia. Parašėm su Ričardu Š. rekomendacijas Kultūros ministerijai: prašytume paremti šios knygos leidimą. Deja, nieko iš to neišėjo. Kai per, regis, tų pačių metų Poetinį Druskininkų rudenį sutikęs pasukau kalbą knygos pusėn, R.R. tarstelėjo: dabar man svarbiau senstantys tėvai.
Tas Žygdarbio rankraštis tikriausiai guli kur nors Ukmergėj, o gal autoriui grąžintas, – tada: Siesikuos. Yra ten puikios poezijos, mano supratimu, ir l. gaila, kad knyga vis neišeina. Kad ir neištrinamai atmintin įsirašantis „Durnius su durelėm“ (spausdintas prieš gerus penketą metų Nemune):

Paties R.R. rankraštis
(tikiuos, tvora priešais „Širdelės“ kavinę Druskininkuos
dar nenugriauta)

Dar kūdikystėje
pamilau dureles
tarsi mąstytojas
Mebijaus juostą,
tarsi poetas
žvaigždę aušrinę,
tarsi krikščionis
kryžių.

Vaiku būdamas
tąsiau ant pečių po kambarį
nedidukes spintutės dureles.
Sulaukęs paauglio metų,
laksčiau gatvėmis
su visaip prirašinėtomis,
tuščiaširdėmis
tupyklos durelėmis.

Kai išaugau stipriu jaunikaičiu,
ant nugaros užsiverčiau
plačias daržinės duris,
o tapęs tikru vyru
ir labai surimtėjęs
oriai nešiojau vieškeliais
ąžuolines poliruotas
namų duris
su gražia paauksuota rankena.

Nepaisiau žmonių žvengimo,
nepaisiau badymo pirštais,
darbavaus kiek tik galėjau
savoje srityje,
siekiau tobulybės.

Sykį keliolika kilometrų
per dirvonus tempiau
sunkius garažo vartus.
O kitą sykį,
nukėlęs nuo vyrių,
per visą miestą nešiau
didingas bažnyčios duris.
Atvažiavo fotografai,
nufotkino mane,
išspausdino nuotraukas laikraščiuose.
Atskubėjo televizija,
nufilmavo mane,
parodė žydruose ekranuose.
Atkeliavo radijas,
pakalbino mane,
paleido balsą
elektromagnetinėmis bangomis
per visą šalį.

Atriedėjo dar kažin kas
ir prižadėjo už triūsą
duoti šiek tiek
pinigų.

Nuščiuvo kaimynų juokas,
netgi vaikėzai
nebelaidė į mane akmenukų,
visi mandagiai sveikinosi. –

Tikriausiai
esu jau šis tas daugiau,
nei paprastas durnius.

Tikriausiai
esu jau įgijęs teisę
sustoti pasaulio tyruose,
atremti duris į žemę,
atsidaryti jas sau
ir išeiti.

Sakoma, durnius durniui nelygus, bet viso labo mus skiria tik durelių dydis ir svoris. Tad visi durniai su durelėm – vienykitės! Mes bent jau turime teisę išeiti pro duris, kada panorėję. Išeiti ir negrįžti.
Išeiti ir sugrįžti. Protingieji tegul lieka už durų. Arba beldžiasi į durnių dangaus karalystę. Belsk ir bus atidaryta. Belsk.

Dar du buvo Šiaurės Atėnuos paviešinti.