(1273) Der Zeitgeist: lietuviukai žaidžia karą, apie 1921-us

ai vakar buvau Mažvyde, teko prisimint: didžiosiose bibliotekose užsakęs knygą, ne po kelių minučių ją gauni, apie valandą tenka palaukt. Gal net gerai, kad tokio, „laisvo“, laiko atsiranda? Gali pavartyt paskaityt rajonuos leidžiamus popierinius laikraščius, kurie internete tik anonsines ištraukas skelbia, o šiaip – prenumeratoriams teprieinami; gali apžiūrėt LNB išleistas knygas ir nusipirkt užkliuvusią. Dvi nusipirkau. Viena jų – bibliografo Stasio Tomonio atsiminimai Gyvenimo vingiais (2005, išties 2007); StT atsiminimų gabalų buvo Metuos 1993-iais skelbta, skaičiau, išplėšos archyve guli, bet čia visi, ir tik 3 eurus tekainuoja. (Prisimenu StT siluetą iš praeito amžiaus priešpaskutinio dešimtmečio antros pusės, kai Nacionalinė Mažvydo dar Respublikine biblioteka vadinos:  pirmiausia ūgis – visa galva už aplinkinius aukštesnis, gunktelėjęs, pliktelėjęs, su barzda; dažniausiai su megztiniu, ir marškinių viršutinė saga neužsegta; kad šitas žmogus – Stasys Tomonis, ar ne Antanas Ramonas pasakė?) Pradėjau skaityt. Daug įdomių epizodų atsiminimuos užfiksuota, gerą atmintį žmogus turėjo. Kad ir toks:

Sykį, kai dar buvau visai mažas, kokių penkerių–šešerių metų pilietis [*1915 XII 1, vadinas, maždaug 1921 metais], pas mus [Kaune, Miško gatvėj Tamoševičiai tuolaik gyveno] susirinko keli didesni berniukai, berods, du inžinieriaus Vyšniausko sūnūs ir dar pora kitų. Jie ėmė žaisti karą. Aš nieko apie jų karą neišmaniau. Mane pavadino bolševiku, narsiai puolė, nugalėjo ir paėmė į nelaisvę. Tada suruošė teismą ir nuteisė mirti. Pastatė į kampą ir, vykdydami nuosprendį, smarkokai kirto man mažu kirvuku į galvą. Taip, kad mama rado mane apsižliumbusį, o per veidą nuo kaktos varvėjo kraujo srovelė. (p. 72–73)

Kas priešas – suprantama, kad priešo neverta pasigailėt – irgi suprantama, vaikai nelinkę cackintis, bet mirties nuosprendžio vykdymo būdas – kirvuku per galvą – sutrikdė: kaip galėjo toks dingtelėt, neįsivaizduoju. Kas būdavo pribaigiama kirvuku per galvą? Triušiai?

(1208) Der Zeitgeist: 1955-ų pabaiga, Vilnius

erskaičius ar išgirdus: Adolfas Nezabitauskis, pirmiausia: knygos apie Basanavičių, pirmosios dr-o JB biografijos autorius (1938, fotogr. perleid. 1990; 2[3]-ias leid. 2001); kitõs jo knygos, apie Vilniaus bažnyčias, pasirašytos dviguba Zabičio-Nezabitauskio pavarde, nesu skaitęs; balažin kodėl? gal tais pačiais 1940-ais išleistas Mikalojaus Vorobjovo Vilniaus menas čia kuo nors dėtas (šitos knygos švietalas buvo, galima sakyt, vadovas po Vilnių studijų metais)? Bet ne apie tai šis įrašas.
Ir ne apie tai, kad nors popierinėj VLE nėr AdZ-N, jo biograma galėtų atsirast virtualioj vle.lt; ir ne apie tai, kaip mums dabar derėtų rašyt šio žmogaus asmenvardį: ar paisyt, kad per susilietuvinimo bangą prieš Nezabitauskį prisidėjo Zabitį.
Dviguba pavarde buvo pasirašytas ir Lietuvių archyve paskelbtas jo rašinys apie kultūros ir meno turtų naikinimą per pirmąjį sovietmetį (rimtas liudijimas, nes rašytas buv. Kultūros paminklų apsaugos įstaigos prie Švietimo liaudies komisariato viršininko). Greičiausiai šitas tekstas dažniau buvo primenamas per tardymus 1949-ais (sovietiniame Mosėdin perkeltos Skuodo vidurinės mokyklos direktoriaus pase jau buvo vienguba pavardė su pakeista galūne: Nezabitauskas; tokia užfiksuota ir leidinio Lietuvos gyventojų genocidas IV tome): suimtas VII 25, kalintas Kretingoj ir Vilniuj, Ypatingojo pasitarimo XI 2 nuteistas 10 metų lagerių.
Ir lt.wikipedijoj, ir Lietuvos archeologijos draugijos puslapy, kur yra jo šios srities darbų bibliografija, ir Iškiliuose Telšių rajono žmonėse, ir dar kitur rašoma, kad į Lietuvą grįžo 1956-ais. — Ne, truputį anksčiau: paleistas iš lagerio 1955 X 12, į Lietuvą, tiksliau – Vilnių grįžo po šešių dienų. — Dienovidžio savaitrašty, 1991-ų nr. 30 (VIII 2–9), p. 5 buvo tokia Aušros Mockevičiūtės parengta publikacija: „Nei pakartas, nei paleistas: Adolfo Nezabitausko užrašai-pastabos, grįžus iš Abezio 18.X.55, Vilnius, 1955 m. spalis–gruodis“ (kelios pastabos ir iš 1956-ų pradžios).
Kas išgyventa tremty, lageriuos – palygint daug liudijimų, nors ir užfiksuotų vėliau, kaip atsiminimai, kurie dažniausiai baigiami aprašant grįžimą į Lietuvą. O kaip jautės buv. tremtiniai, kaliniai grįžę? Yra Nijolės Gaškaitės post mortem išleistas autobiografinis romanas Dabar ir visados (2001; čia prof. Onos Vovierienės rašinys tą kūrinį). Tikriausiai ir daugiau liudijimų yr, tik: arba neskaitęs, arba dabar į galvą neateina. Bet žmogaus atmintis įnoringa – iškraipo lyg ir saugodama; todėl ypatingos vertės turi užrašai, radęsi bemat. Tokie, kaip Zabičio-Nezabitauskio. — Keletas gabaliukų, iš kurių ne tik užsirašančiojo savijauta, bet ir to laiko dvasia matyt (kas žmogui svarbiausia būdavo grįžus? – rast darbo):

19.X.55. Nuvykau pas LTSR Švietimo ministerijos mokyklų valdybos viršininką pasiteirauti dėl darbo gavimo. Pasakė, kad mokyklose vakuojančių vietų lituanistams yra. Deja, ant rytojaus nuvykus pas kadrų skyriaus viršininką (Barauską?) man pranešė asmeniškai, kad vidurinėje mokykloje vietos gauti nebus galima. Priežasčių nenurodė.
28.X.55. Ieškodamas darbo Vilniuje, atsilankiau Gedimino pilyje ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Antakalnyje. Po daugiau kaip dešimt metų matyti paminklai man padarė begalinį įspūdį. Iš Gedimino pilies griuvėsių dvelkė lietuvių garbingos praeities dvasia (tarp kitko, kažkas sargybų būsto sienose juodu tepalu įrašęs šiuos du įrašus: 1. „Pilie, amžiai slenka, o tu tebestovi dar vis“ ir 2. „Pilie, tavo garbingi vyrai triuškino teutonus ir valdė rusus“.) Pilies stovis pusėtinas: švaru, tvarkinga, tik vietomis griuvėsiai prašosi restauracijos – sustiprinimo. [...]
1.XI.55. ... Šiandien darbo ieškodamas nuėjau į LTSR Mokslo Akademiją ir Lietuvių literatūros ir kalbos institutą. Norėjau tuo reikalu pakalbėti su akademijos viceprezidentu prof. Žiugžda ir instituto direktorium prof. Korsaku. Deja, nei vieno, nei kito neradau. Grįždamas į „mokslininkų namus“ pasitikau Petrą Vaičiūną... Niūriais veidais trumpai pasikeitėme mintimis. Kažkoks slogutis slegia, lyg baisus akmuo. Nėra Lietuvos: visur svetimi ir svetimi... Tad ir Petras padarė pastabą: „Kas iš to, kad grįžai. Žinoma, bent laisvai judėti gali“. Paskui trumpai pasipasakojo savo gyvenimą ir vargus: esąs paralyžuotas ir gyvenąs iš žmonos uždarbio. Prašė užeiti pakalbėti.
2.XI.55. ... Nuėjau į Antakalnį, į Lietuvių literatūros ir kalbos institutą ir čia pasimačiau su kalbos sektoriaus vedėju Ulvydu. Prašiau darbo, bet nieko tikro neatsakė, nes etatų nesą, o žodžių rašymo sąmata einanti prie galo. Darbo klausimu patarė kalbėti su prof. Korsaku, instituto direktoriumi, ir prof. Žiugžda, akademijos viceprezidentu... Patarė blogiausiu atveju kreiptis į Valstybinę grožinę leidyklą, ir ten pabandyti gauti darbo.
O visi tie ponai nežino, kad aš iš darbo lagerio grįžau ligotas (ir dabar vaikščioju svirduliuodamas), apiplyšęs, išstumtas iš gyvenimo, ir visa, kas ant manęs yra (šioks toks kostiumas, vasarinis apsiaustas, ankšti ir spaudžią amerikoniški pusbačiai), – tai švogerio A.J. [Adolfo Jucio, vedusio Sofiją Nezabitauskaitę] dovanos. Jo ir kito švogerio P.G. [Pauliaus Galaunės, vedusio Adelę Nezabitauskaitę] dėka aš ir palaikau savo gyvybę.
Ach, koks beviltiškas ir slegiantis gyvenimas! Kodėl aš taip niekam nereikalingas žmogus? Visi mano bičiuliai važinėja „moskvičiais“, „pobedomis“ ir „zimais“, o aš velkuosi gatvėmis su svetimais apšepusiais drabužiais, kamuojamas sklerozės (švilpesio galvoje), sverdėdamas į šalis ir visiškai nematydamas ir neturėdamas galimumo gyventi ir valgyti. Mat, iš tikrųjų, juk nieko neturiu, viskas (drabužiai, baldai, biblioteka) žuvo.
4.XI.55. [...] Vakar norėjau pamatyti Gedimino pilies kasinėjimus, bet, deja, nebeliko, nes prakasos buvo užverstos prieš Spalių šventę. Vakare buvau pas Vilniaus universiteto prorektorių prof. Jankauską. Ilgai kalbėjome įvairiais klausimais ir priėjom išvadą, kad pasaulyje nėra jokios tvarkos, kad jis artėja į baisią katastrofą, jei nepavyks išvengti karo ir jei Ženevos pasitarimai neduos jokių teigiamų rezultatų.
18.XI.55. Su seseria Zose nuvykome pas prof. Jablonskį... dėl darbo. Jis pasakė, kad čia jokio darbo jis negali duoti, nes jis nėra joks viršininkas. Pažadėjo pakalbėti su prof. Žiugžda dėl senųjų dokumentų vertimo į rusų kalbą (iš „Lietuvos TSR istorijos šaltiniai“ ...)
Šiandien vakare pasivaikštinėjau Vilniaus gatvėmis: puošnios jos, šviesios, pilnos „pobedų“, „moskvičių“ ir „zimų“. O tačiau kažin kodėl taip viskas svetima ir šalta. Atrodo, lyg Vilniaus mieste gyvena kokia tai svetima dvasia, atrodo, kad šis miestas yra skirtas kažkokiam neišvengiamam kompromisui: jis turi mirti ir naujai gimti. Gatvėse vaikšto daug žmonių, bėginėja į krautuves ir ieškosi ko nors sau nusipirkti. Puošnių žmonių tarpe maišosi daug ir su maišiukais, apsirengusių su vatinukais ir prastais drabužiais. Apie dvi valandas vaikščiojęs grįžau namo liūdnas ir vienišas. Nors jau mėnuo laiko praėjo, bet dar darbo susirasti nepavyko... Kiekvienas sutiktas šypsosi, o kuo greičiau nori nuo tavęs nueiti. Sustabdo ir sveikina tik smalsumui patenkinti: „Iš kur gi sveikas grįžai?“ Smalsumą patenkinęs dar priduria: „O vis dėlto tu gerai dar atrodai!“ Gerasis bičiulis pamiršta paklausti: „Ar turi kur nakvoti?“ arba: „Ar ne alkanas?“ Tuščia jų...
21.XI.55. Šiandien rengiausi eiti į Kultūros Ministeriją ieškoti darbo paminklų apsaugos srityje, pvz., istorinių paminklų dokumentacijos srityje. Apėmė kažkoks netikėtas optimizmas, mat, galvoju šitaip: jei iš tikrųjų rimtai vykdoma paminklų apsauga, tai yra reikalingas platus ir kruopštus darbas. Aš, kaip supratęs senovines kalbas (lotynų, graikų, gotų, bulgarų, rusų, lenkų, latvių, prūsų, prancūzų, vokiečių, sanskritą) ir apskritai susipažinęs su paleografijos klausimais, pilnai galėčiau rinkti ir tvarkyti tų paminklų dokumentaciją, bet ne be reikalo sakoma: gerais norais ir pragaras grįstas... Analizuodamas save aš prieinu prie liūdnų išvadų: lyg Lermontovas jaučiu savyje kažkokį dualizmą, kuris manyje reiškiasi visose gyvenimo srityse: mintyse jaučiu milžino dvasią, o realybėje bijau susitikti su žmonėmis; idėjom baisiai myliu ir gerbiu žmones, o tikrovėje susidūręs nekenčiu ir niekinu. Tiesiog laikau daugelį žmonių begaliniai kvailais ir paikais. Iš tikrųjų tai yra klaidinga pažiūra: visi žmonės yra verti didelio dėmesio, visuose juose yra daug išminties, proto ir širdies.
22.XI.55. ... Aš tikiuosi 2–3 metų laikotarpiu parašyti 2 mokslo darbus maždaug šio turinio: Lietuvių–lotynų lyginamoji gramatika (Monumenta linguistica Lituanica et Latinica) ir Lietuvių–lotynų–slavų kalbų studijas (Studiae Lituanica–Latinica–Slavica). Kiekvienam veikalui numatau po 20 lankų. Dieve, duok jėgų, valios ir ištvermės šiems darbams atlikti savo mielos tėvynės Lietuvos ir viso pasaulio mokslo gerovei ir Tavo, Viešpatie, garbei! Tos viltys duoda man jėgos ir noro gyventi. Kartu reikėtų sudaryti ir tų trijų kalbų etimologinį žodyną. O Dieve, jei būtų sąlygų, kaip norėtųsi dirbti mokslo darbą! Bet juk tai tik svajonės ir sapnai, kada jau visas mėnuo negaliu susirasti sau darbo duonos kąsniui užsidirbti. Ar negalima pasakyti, kad spes mater stultorum est...
1955.XI.27. Prof. K. Jablonskio rūpesčiu ir pastangomis nuo 24.XI. pradėjau versti į rusų kalbą Lietuvos TSR istorinius šaltinius, kurie versti iš lotyniškų ir vokiškų originalų... [...]
1955.XII.9. Štai jau kiek dienų, kaip verčiu „Lietuvos TSR šaltinių“ pirmuosius keturis skyrius į rusų kalbą. Normaliomis sąlygomis gal tai ir nieko, bet mano turimose sąlygose tas darbas yra nepaprastai sunkus ir varginantis. Pirma, neturiu jokios pagalbinės medžiagos, antra, nė jokių knygų. Taigi, versk, žmogau, iš lotynų, senovės vokiečių kalbų kronikas (Dusburg, Henrikas Latvis, Dlugošas, Rimuotoji kronika ir daug kitų), neturėdamas nieko: nei pieštuko, nei plunksnos, nei rašalo, nei sąsiuvinio, nei nė vieno žodyno, nei nė vienos knygos, nei, pagaliau, sveikatos, nes po ištisos dienos sėdėjimo galva įkaista kaip ugnis. [...] Per tą laiką dar bandžiau daryti žygių dėl darbo suradimo, tačiau be pasekmių. [...]
1955.XII.12. ... nuėjau į Universiteto biblioteką pasiieškoti vertimų lotyniškųjų tekstų... Juos visus katalogo skyriuje suradau, bet negalėjau paimti, nes nustatyta tvarka duodami tik universiteto darbuotojams. Tą pačią dieną teko atsilankyti rankraščių skyriuje. O tempora, o mores! Senos knygos rūsiuose suverstos, nesutvarkytos. Paskui nuėjau į Akademijos biblioteką. Taip pat tvarka ne pavyzdingiausia. Reikėjo Dlugošo kronikos. Radau. O naujesnių leidinių nėra. Kataloge kai kurios kortelės be numerių. Nepriklausomos Lietuvos knygos visos spec. fonde ir jų negalima naudoti be leidimo ir tikslaus nusakymo, kuriam tikslui. Nieko lietuviško nei akademijoje, nei universitete: nė vieno mūsų veikėjų ir kunigaikščių portreto. Tik dar kiek girdėti lietuvių kalba. Bet ir ji jau kampininkė. Sekmadienį buvau pas seną pažįstamą Dumčių. Maloniai pasikalbėjome. Be to, aplankiau sergantį bibliografą Kisiną. Malonu nors trumpai pakalbėti su senais pažįstamais, bet ir jie vengia tokių „raupsuotųjų“ kaip aš. Oi, kokiuose varguose skęsta mūsų tėvynė ir mūsų žmonės! Lietuva ir jos kultūra miršta...
1956.I.15. Nemoku žodžiais pasakyti tos nuotaikos, kurią aš gyvenu grįžęs iš lagerio. Esu nei paleistas, nei pakartas. Daugybė jausmų ir nuotaikų pinasi į vieną bendrą pesimistinę nuotaiką ir tiesiog nebesimato tikslo gyventi ir vargti. Reikia gyventi svetima sąskaita, darbo gauti negalima, nors jau seniai jo ieškojau ir dabar tebeieškau. O iš šeimos gyvenimo likę tik šipuliai. Žmona Aldona išpardavinėjo baldus, drabužius, o visa kitą sunaikino.

1956 II 4 užsirašė, kad sausio paskutinę dieną išvykęs iš Vilniaus į Šiaulius – „tarnauti ‘Aušros’ muziejuje vyr. saugotojo pareigose“.
— nežinau, tik nuojauta tokia: kad posakis nei pakartas, nei paleistas net labai tikęs grįžusio tremtinio ar katorgininko savijautai/savivokai įvardint – ar ne dauguma būtų pritarę? O der Zeitgeist detalėse: graffičiuose, užverstose perkasose, pokalbių nuotrupose etc.

(1173) Der Zeitgeist: kosmopolitų-estetų paieškos 1949-ų pradžioj

ovo pačioj pabaigoj per Svobodą klausydamasis dviejų Leonidų – Velechovo ir Mlečino pokalbio „Ждал ли евреев новый Холокост?“ (apie tai, kas dėjos Sovietų Sąjungoj prieš 70 metų), prisiminiau: dėžėj „ruošiniai tinklaraščio įrašams“ yra vieno straipsnio kopija, būtent apie tai. O ką nors lietuviškai apie šitą kampaniją ar esu skaitęs? Lyg ir ne; atminty tik Jokūbas Josadė iškilo: ar skaičiau, ar girdėjau, kaip jis 1949-ų pradžioj įsitaisęs prie krosnies degino savo rankraščius. — 1949 I 28 Pravdoj paskelbtu straipsniu „Об одной антипатриотической группе театральных критиков“ prasidėjusi bekilmių kosmopolitų, ideologinių diversantų paieška pradžioj išsiplėtė į kitas meno ir mokslo sritis; tada turėjo plėstis geografiškai – visose vad. sąjunginėse respublikose reikėjo rast tokių kenkėjų, ir jų dauguma, aišku, turėjo būt žydai. Lietuvoj iktol liaudies priešai buvo buržuaziniai nacionalistai, aišku, lietuviai; papūtus naujam vėjui, priešo sąvoką teko išplėst.
1949 III 27, sekmadienį, išėjusios Tiesos p. 3 paskelbtas, aišku, nepasirašytas straipsnis „Prieš kosmopolitizmą, už tarybinio patriotizmo ugdymą“. Perpasakojus vad. centrinės spaudos „atradimus“, paminėjus, kokių kosmopolitų-estetų rasta Ukrainoj, Baltarusijoj, Latvijoj (Adelgeimas, Gercovičius, Kacas ir kt.), prieita ir prie Lietuvos:

Ilgus metus buržuaziniai nacionalistai, kurie tegalėjo išsilaikyti valdžioje tik su užsienio imperialistų pagalba, pardavinėjo Lietuvą užsienio grobikams, paversdami ją pusiaukolonija, užsienio valstybių buržuazijos pastumdėle. Šios šlykščios išdavystės tikslais buržuaziniai nacionalistai skleidė keliaklupsčiavimą prie Vakarų kultūrą, šliaužiojo prieš viską, kas užsienietiška, garbino supuvusią užsienio buržuazijos kultūrą. Žmonių akims dumti buržuaziniai Lietuvos vadovai melagingai šūkavo apie tautinę lietuvių kultūrą, bet iš tikrųjų jie stabdė lietuvių tautinės kultūros išsivystymą. Buržuazija uždarė mokyklų duris plačiausiems darbininkų ir valstiečių vaikų sluoksniams, ji stabdė mokslo ir meno išsivystymą.
     Savo kovoje prieš darbo žmones susijungdavo visų tautybių išnaudotojai. Skelbdami „tautos vienybę“, jie tikrovėje vykdė vienybę su visų šalių ir tautybių išnaudotojais. Skleidę žvėriškąjį šovinizmą ir kiršinę įvairių tautybių darbo žmones vienus prieš kitus, buržuazijos šulai puikiai sugyveno su lenkų dvarininkais, su žydų kapitalistais, kartu su jais išnaudojo ir plėšė darbo žmones. Žydų buržuaziniai nacionalistai, anglų imperialistams tarnaujantieji sionistai, padėjo lietuviškajai buržuazijai skleisti keliaklupsčiavimą prieš užsienį, šovinizmą, padėjo kovoti prieš revoliucinį judėjimą Lietuvoje.

Jei teisingai supratau, Lietuvoj buvo pasirinktas toks pat demaskavimo principas kaip Ukrainoj: esą „antitarybinėje, antipatriotinėje veikloje bekilmiai kosmopolitai iš esmės susublokavo su buržuaziniais nacionalistais“ ir „stengiasi skleisti keliaklupsčiavimo prieš buržuazinę ideologiją nuodus, siekia pasmaugti puikius tarybinius auglius lietuvių literatūroje, mene, moksle“.

Liaudies priešas [Antanas] Miškinis, eilę metų dviveidiškai veidmainiaudamas, įlindęs į Grožinės literatūros leidyklą kaip redaktorius, stengėsi slopinti tarybinės literatūros vystymąsi, kovodamas po „aukštų reikalavimų“ priedanga prieš tarybinius veikalus.
     Liaudies priešas ir išdavikas [Isakas] Kaplanas kurį laiką vaidino kritiką ir meno recenzentą. Jisai gyrė ir kėlė nacionalistinius, buožinius kūrinius. Tokį veikalą, kaip Borutos „Baltaragio malūnas“, jisai vadino „geriausiu lietuvių literatūroje“. Vertindamas teatrinius kūrinius, šis niekšas niekino geriausius aktorius, geriausius veikalus. Taip šis purvinas nusikaltėlis išdergė tokius aktorius, kaip Rudzinskas, Chadaravičius ir kiti.
     Buržuazinis nacionalistas [Abraomas] Suckeveris savo knygpalaikėje „Vilniaus getas“ skleidė melagingas „tautinės vienybės“ teorijas, nutylėjo partijos, tarybinių žmonių kovą prieš hitlerinius okupantus, skleidė kosmopolitizmą ir šovinizmą.
     Buržuaziniams nacionalistams padeda visi tie, kurie nuslysta į buržuazines ar smulkiaburžuazines pozicijas, kartoja ir skleidžia buržuazinių nacionalistų, kosmopolitų melus ir šmeižtus.
     Grožinės literatūros leidyklos vadovybė neatsakingai ir beprincipiškai išleido eilę veikalų, kuriuose buvo skleidžiamas nacionalizmas, religiniai prietarai, parodė politinio budrumo stoką. Tos leidyklos buvęs vyriausias redaktorius V[alys] Drazdauskas prakišo eilėje veikalų nacionalistinę ideologiją.
     Į kosmopolitams būdingas antipatriotines ir buržuazines-estetines pozicijas stojo kai kurie mūsų kritikai, kurie niekino ir nuvainikuodavo tarybinių lietuvių rašytojų kūrinius.
     Štai, pavyzdžiui, „Literatūros ir Meno“ puslapiuose suniekino eilę tarybinių rašytojų [Antanas] Pangonis ([slp. St.] Simaitis). Eilėje recenzijų Pangonis iš buržuazinių-estetinių pozicijų nuvainikavo Reimerio, Avyžiaus, Maruko, Valsiūnienės kūrinius. Pangonis nuvainikavo tų tarybinių rašytojų kūrinius ta priedanga, kad jie, esą, yra nepakankamai meniški, nepakankamai meistriški. Tačiau tikrovėje kuo meistriškesni buvo kūriniai, tuo labiau juos Pangonis puldavo. Taip jisai suniekino V[alerijos] Valsiūnienės poemą apie Oną Sukackienę. Apie šį tikrai talentingą kūrinį, kuris sudaro rimtą indėlį į tarybinę lietuvių literatūrą, Pangonis rašė:

TLE, t. 4, 1988, p. 128

     „Nėra V. Valsiūnienės kūrinyje Onos Sukackienės, yra tik jos asmens štrichai, kurie neįstengia nei įkvėpti, nei patraukti. Šimtą kartų galima skaityti poemėlę ir vis tiek nieko neliks skaitytojo atmintyje apie Oną Sukackienę, išskyrus visiems gerai žinomus biografinius duomenis“.
     Negalima skaityti be pasipiktinimo šias eilutes. Pangonis piktinasi, kam Valsiūnienė pasakoja didvyriškąją Sukackienės biografiją. Jisai piktinasi dėl to, kad autorė vaizduoja Sukackienės gyvenimą, jos kelią kaip „tiesią, lyg iššautos kulkos nubrėžtą liniją“. Jisai, matyti, norėtų abejojimų, svyravimų, silpnumo. Galima patikėti Pangoniui, kad jam nieko nesako Onos Sukackienės biografija, jos bebaimiškumas, ryžtingumas, pasiaukojimas, bet, kalbėdamas skaitytojo vardu, jisai aiškiai šmeižia skaitytoją, t.y. Lietuvos darbo žmogų, kuris amžinai atmins Sukackienę kaip tik dėl tų jos bruožų, kaip tik dėl jos patriotinės biografijos, kuris ją atmintų dargi tada, jeigu apie ją literatūroje nebūtų parašyta nei vienos eilutės, o būtų žinoma vien tik jos biografija. / [...]
     Buržuazinis nacionalizmas, kosmopolitizmas, antipatriotiškumas, nihilizmas nacionalinei kultūrai – visa tai yra tos pačios buržuazinės ideologijos pasireiškimai. Kaip niekuomet, privalome mes atminti didžiojo Lenino nurodymą, jog „klausimas yra tik toks: buržuazinė arba socialistinė ideologija. Vidurio čia nėra... Todėl kiekvienas socialistinės ideologijos sumažinimas, kiekvienas nusišalinimas nuo jos tuo pat reiškia buržuazinės ideologijos sustiprinimą“.

(Straipsnis Tiesoj buvo išspausdintas kovo 27-ą, o po dviejų dienų Maskvoj imta stabdyt šią akciją: „29 марта 1949 года на совещании редакторов центральных газет М. А. Суслов предложил «осмыслить» ситуацию и прекратить публиковать «крикливые» статьи. Это был сигнал отбоя кампании. Окончательно о прекращении кампании возвестила статья «Космополитизм – идеологическое оружие американской реакции» (Ю. Павлов, «Правда», 7 апреля)“; žr čia pačioj pabaigoj.)
— Kodėl būtent šie žmonės buvo pasirinkti mušamaisiais? – nebent kokiuos LKP(b) CK protokoluos atsakymą būtų galima rast.
Kas šiek tiek stebina, kad dviem iš jų nuo šito iškeikimo nei šilčiau, nei šalčiau nepasidarė: Miškinis jau Mordovijos lagery (1948 VII 21 gavęs 25 metus kaip pogrindinės organizacijos narys), Suckeveris – Tel Avive (iš Lietuvos sovietinių rašytojų sąjungos pašalintas 1946 X 9 kaip išvykęs į Lenkiją; jo kupiūruoti atsiminimai apie Vilniaus getą 1946-ais išėjo Maskvoj, nekupiūruoti – 1947-ais Paryžiuj; vertimas iš rusų į lietuvių išleistas 2011-ais).
Apie Isaką Kaplaną tik tiek težinojau: kad vertėjas (apie jį kaip kritiką nieko), kad buvo disidentas, išvyko iš Sovietų Sąjungos. Po to iškeikimo Tiesoj, regis, nuteistas ar ištremtas nebuvo; apie 1957-us vėl ėmė rodytis jo verstos knygos; būtent Kaplanas ar ne pirmasis lietuviams pristatė prancūziškai rašiusią Sofiją Tyzenhauzaitę – „Platelių Valteris Skotas“ (Pergalė, 1975, nr. 8, p. 156–165). Ar yra parašęs kokių atsiminimų, kur būtų ir apie 1949-ų pradžioj patirtą išpuolį, nežinau.
Antano Pangonio gimimo ir mirties datas teradau senųjų vilniečių sąraše: *1908 X 11, †1984 [iš tiesų 1983] XII 27; žurnalistas, Lietuvių meno ir literatūros draugijos valdybos narys, poros vienkartinių leidinių Lietuviškoji mintis ir Jaunimo ateitis (abu 1938; yra epavelde) redaktorius ir leidėjas; galima pridurt: literatūros kritikas (nors 2002-ais išėjusioj Elenos Baliutytės studijoj Laiko įkaitė ir partnerė: lituvių literatūros kritika, 1945–2000 ir neminimas); spėtina, kad po 1949-ų pavasarį patirto triuškinimo net jei ką dar ir mėgino rašyt, tai išspausdint jokių šansų nebuvo; kuo užsiėmė, iš ko gyveno – nepavyko išsiaiškint. (1949-ais represuotųjų sąraše yra Antanas Pangonis, bet greičiausiai kitas, *1902, – su šeima III 25 iš Miklusėnų išremtas į Irkutsko sritį.)
Valys Drazdauskas tuolaik dar buvo laisvėj, suimtas 1949 V 19, bet virš jo galvos debesys jau buvo pradėję tvenktis anksčiau, ta publikacija Tiesoj vargu ar buvo kaip nors ypatingai svarbi sprendžiant jo likimą.
P.S. Šis įrašas be pretenzijų į išsamumą; pagalvojau: o gal kas užsikabins (tarkim, apie AntP-nį ką nors daugiau išsiaiškins).
Papildas apie Antaną Pangonį (2019 IV 16) Kaip jau esu užfiksavęs komentare, parašiau laišką kino dokumentininkei Laimai Pangonytei prašydamas prisiminti tėvą. Štai jos atsakymas:

Laba diena,
Atleiskit, kad užtrukau su atsakymu, bet rinkau medžiagą kažkada apie savo tėvą Antaną Pangonį ir dabar turėjau peržiūrėti visus užrašus.
     Antanas Pangonis gimė Vilniuje 1908 m. spalio 11 d. Jo tėvas Simonas Pangonis iš Butrimonių buvo gubernatoriaus vežikas, bet, įspyrus arkliui, jį perkėlė dirbti gaisrininku į Gedimino pilį, kur buvo telegrafas ir buvo pranešama apie gaisrus. Motina – Veronika Sventicka. Jie susituokė 1900 m. ir turėjo keturis vaikus, kurie augo pilyje iki 1916 m., tada Simonas Pangonis mirė ir visa šeima buvo perkelta ten, kur dabar yra Kalvarijų turgus. Atėjus badmečiui po Pirmojo pasaulinio karo iš jų liko tik Elena Pangonytė, gimusi 1905 m., ir mano tėvas, trejais metais jaunesnis, abu gyveno lietuvių prieglaudoje, lankė Vytauto Didžiojo gimnaziją.
     Lenkų laikais tėvas pradėjo reikštis spaudoje, dirbdamas katalikiškam jaunimo mėnesiniam žurnale „Jaunimo draugas“ (1926–1937 m. redaktorius Antanas Juknevičius, 1937–1939 m. redaktorius Augustinas Burokas), taip pat dirbo ir „Vilniaus balse“ (1939–1941). 1940 m. parašė knygą kartu su St. Misiūnu – ,,Praktišką lietuvių kalbos gramatiką“ lenkams, kaip išmokti lietuviškai (vieną egzempliorių turiu).
     1939 m. Antanas Pangonis susituokė su Stanislava Astaškaite, kuri baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją tapo medicinos sesele. Aš, Laima Pangonytė, jų vienintelė dukra, gimiau 1942 m.
     Po karo tėvas irgi reiškėsi spaudoje kaip žurnalistas – „Tiesoje“ nuo 1945 m. esant redaktorium G. Zimanui, „Valstiečių laikraštyje“ 1951–1953 m. būnant redaktorium Jonui Mitalui, 1955–1971 m. „Jaunimo gretose“, kurių tada redaktorius buvo Jonas Lapašinskas. Paskutiniu metu dirbo Radijo ir televizijos komitete, bendradarbiavo rengiant žemės ūkio laidas, kurių vyr. redaktorius buvo Vladas Leipus.
     Periodas, apie kurį jūs rašote: aš būdama septynerių metų atsimenu, kaip tėvas pasakė, kad jį Niunka pavadino kosmopolitu, ir jis kurį laiką negalėjo gauti darbo, nes sovietiniais laikais tai skambėjo kaip nusikaltimas, mano tėvui visi keliai tapo uždaryti reikštis toliau kaip kritikui. Jį moraliai labai palaikė Jonas Avyžius, kuris dažnai pas mus ateidavo į Jasinskio gatvę, ir jie ilgai aptarinėdavo socialistinio realizmo leistinumo ribas ir su jų peržengimu iškilusias problemas... Mano tėvas literatūros kritiku taip ir netapo, bet J. Avyžiaus romanų „Į stiklo kalną“, „Kaimas kryžkelėje“ buvo stilistas, nes gerai žinojo lietuvių kalbą, kuria labai domėjosi, rinko įvairius sinonimus ir juos užrašinėjo į bloknotus, kad galima būtų reikšmingiau ir turtingiau išsireikšti.
     Be Niunkos, prie išpuolių prieš tėvą prisidėjo ir G. Zimanas, su kuriuo irgi buvo daug konfliktų.
Apsilankydavo pas mus ir E. Mieželaitis, kurį irgi prisimenu. Buvo kalba apie stojimą į kom. partiją, bet tėvas kategoriškai atsisakė.
     Vėliau, tėvui jau dirbant Radijo ir televizijos komitete, jo bendramintis buvo Vytautas Mažutaitis, kuris ne tik lankydavosi pas mus, bet ir vykdavo su tėvu žvejoti, ką tėvas labai mėgo ir jo mėgiamiausia vieta buvo Žeimenos ežeras. Taip pat nuolat vykdavo į Kaltanėnus, kur, išėjęs į pensiją, net buvo apsigyvenęs.
     Antanas Pangonis mirė 1983 m. gruodžio 27 d., o V. Niunka tais pačiais metais gruodžio 26 d., tik vienam, kaip CK sekretoriui, nusipelniusiam komunistų partijos veikėjui, grojo orkestras, o mano tėvui kunigas Vasiliauskas paslapčiom palaimino jam skirtą žemės lopinėlį Rokantiškių kapinėse.

(1132) Der Zeitgeist: 1905 su pora išnašinių digresijų

Pasaulio anykštėne (2015, nr. 5, p. 4) buvo šis tas iš Čiukuose gimusio Antano Kazlausko (1893–1983) užrašų – apie Svėdasus, kur pradėjo eit mokslus XX amžiaus pačioj pradžioj. Sūnus Minvydas Kazlauskas pasitelkė tėvo rankraščius rengdamas knygą Saulėlydis Čiukuose apie gimtąjį kaimą (knyga išėjo 2016-ais). Gabaliukas iš tų AntK užrašų (knygoj žr. p. 30):

1905 metais į Svėdasų miestelį netikėtai suvažiavo socialistai. Buvo sekmadienis, vienas socialistas turėjo prisisegęs puštalietą. Tuo metu uriadnikas buvo pas žydą krautuvėje. Pamatęs nematytus žmones ir dar ginkluotus, jis pasislėpė krautuvėj po prekystaliu ir ten ištupėjo tol, kol socialistai paėmę iš žydo tuščią bačką, išsinešė ir pastatė miestelio aikštėje. Vienas iš jų, su barzdele ir gražiai apsirengęs, užlipo ant bačkos ir ėmė kalbėti susirinkusiems. Kalbėjo daug ir gražiai. Po šios prakalbos keli įėjo į sielską škalą ir iš ten išsinešė caro ir carienės paveikslus. Juos numetė viduryje miestelio ant akmenų grindinio ir sušaudė sakydami, kad taip padarys ir su jais gyvais. Tie patys socialistai iš monopolio nešė ir metė gatvėn degtinę. Nesudužusius butelius greit susirinko miesčionys. Po tokio jų pasirodymo visi susėdo į vežimus ir išvažiavo į Kamajų pusę dainuodami:

Atsisakom nuo senojo svieto,
Apsivalom nuo jojo purvo,
Despotizmo nekenčiam mes kieto
Ir kraujuotojo sosto senųjų žmonių. [1]

Žmonės, susirinkę pulkeliais, dar ilgai tarpusavyje kalbėjosi. Vieni pritardami girdėtoms mintims, kiti abejodami. Gi vienas pasisakė pažinęs svarbiausiąjį kalbėtoją. Jis sakė: žinau, tai Smalskiokas. [2]

1]  2016-ų kovo pradžioj paskambino Rimantas Vanagas, redagavęs Minvydo Kazlausko knygą apie Čiukus, – jam kilę abejonių dėl cituojamo dainos posmo: ketvirtos eilutės mintis kažkokia neaiški, be to, antra ir ketvirta eilutės turėtų rimuotis, o dabar nei šis, nei tas: purvo–žmonių; gal galėčiau patikrint, nes Anykščiuos būdamas neturi kur.
Pasižiūrėjau bibliotekoj esančias būtent 1905-ais išleistas Revoliucijos dainas (konspiracijos sumetimais nurodyta, kad leista Londone, nors išties Vilniuj; epavelde.lt yra kitas to dainų rinkinio leidimas – 1908-ais Chicagoj išėjęs, nors apraše kažkodėl nurodyti 1905-ti).
— Darbininkų Marselietė (žr. p. 6–7). Iš rusų išvertė Juozas Baltrušaitis-Mėmelė. Pirminio teksto – Рабочая Марсельеза – autorius (ne vertėjas, kaip nurodyta apraše) Piotras Lavrovas, melodija kaip Prancūzijos himno. Vertimas visai sklandus, kai kas net labai vaizdžiai perteikta, pvz.: „Cars-vyžūn’s tavo gįslas vis traukia, / Siurbia kraują ir smegenis ėd’!...“ plg.: „Царь-вампир из тебя тянет жилы, / Царь-вампир пьёт народную кровь“ (vampyras – vyžūnas, t.y. slibinas, smakas, ir kad smegenis ėda; o cars, vyžūns, ėd man, kaip iš šiaurės panevėžiškių, nė kiek nerėžia ausies); ne išversta, o perkurta IV posmo pradžia. — Lavrovo:

Не довольно ли вечного горя?
Встанем, братья, повсюду зараз –
От Днепра и до Белого моря,
И Поволжье, и Дальний Кавказ.

Baltrušaičio-Memelės:

Stokim, broliai, visi susitarę;
Nuo pat Nemuno, Volgos, Vyslos,
Nuo Baltųjų ir nuo Juodų marių –
Nebeklauskim tikybos, tautos!...

Paskutiniam V posme visi svajot apie geresnę ateitį skatinantys raktiniai žodžiai sudėti: užtekėsianti saulė meilės ir tiesos, sužydėsianti teisybė, visi sueisią vienybėn. — Beje, Vincas Kapsukas buvo sudėstęs dar ir Lietuvių Marselietę (žr. p. 7–9). Bet labai jau negrabus tekstas: ir dėl eiliavimo rinktų, ir dėl kalbos jausmo stokos; vargu ar dažniau dainuota.
(Ar Vaižgantas Pragiedruliuos, rašytuos Pirmojo pasaulinio karo laiku, išleistuos 1918–1920-ais, Antano Baranauską giesmę „Nu Lietuva, nu Dauguva“ pavadindamas lietuviška Marseliete kad ir netiesiogiai „ginčijos“ su Kapsuku? Ar žinojo, kad jis buvo parašęs tą Lietuvių Marselietę? Turėjo žinot, turėjo būt iš smalsumo vartęs tą revoliucinių dainų rinkinuką? — Gal ir be pagrindo klausimas.)

2] Saulėlydy Čiukuos nėr išnašos, kas tas Smalskiokas (gal ir nereikia, per dažnai, manyčiau, puslapių apačioj išnašų pridedama, skaitytojas tinginys ugdomas), o įdomu, kas tas išvaizdus oratorius.
Jurgis Smalstys-Smolskis, *1881 Kamajuos, nušautas 1919 VII 6 Pakriaunių miško pakrašty (ten buvo ir palaidotas, bet 1947-ais, nepaisant paskutinės jo paties valios, nieko nederinus su žmona, palaikai perkeliami į Rokiškio sovietų karių kapines); kairysis socialdemokratas laisvamanis, bandęs ir rašyt (rankraščių yr LLTI BR). Petrapilio universitete studijavo teisę, Briuselio laisvajame universitete sociologiją. Nors manė, kad revoliucionieriui nedera galvot apie šeimą, bet nuomonę pakeitė, kai susipažino ir įsimylėjo mokytoją Germaine’ą Geelens; Smolskienė atvažiavo į Lietuvą, kurį laiką gyveno pas vyro tėvus, mokės lietuviškai, vėliau važinėjo po Rusijos imperiją, kad būtų kuo arčiau kalinamo vyro (už tai, ką darė 1905-ais – organizavo streikus ir mitingus Kamajuos, net buvo paskelbęs Kamajų respubliką).
Socialdemokratas, ne bolševikas: tiesa, 1918-ais buvo išrinktas į RKP(b) Lietuvių sekcijos Centro biurą, bet ėmė konfliktuot su Kapsuku ir išstojo iš bolševikų partijos.
Tų pačių 1918-ų pabaigoj – jau dirba Rokiškio apskrities revoliucinio komiteto Liaudies švietimo skyriuj (vienas iš siekių – mokslą paverst grynai pasaulietiniu dalyku, laikos valstybės ir religijos atskyrimo principo, kuris tuolaik tikrai tik menkai mažumai galėjo būt priimtinas). 1919-ų birželį, kai Rokiškį užima vakar įkūrimo šimtmetį minėjusi Lietuvos kariuomenė [tuoj Konstitucijos prospekte prasidės karinis paradas], suimamas, teisiamas karinio tribunolo, nors yra civilis; pradžioj paskiriama mirties bausmė; žmonos rūpesčiu atsiranda protesto peticijų, įvyksta antras teismas: 6 metai kalėjimo, bet: vedant į areštinę nušaunamas.
Sukrėsta nėščia Smolskienė išvyksta Belgijon pas tėvus, ten 1920 II 8 pagimdo dukrą, kuriai pagerbdama vyro Jurgio atminimą nori duot vardą Jurgita – gimimą registruojantis valdininkas pasiūlo prancūzišką atitikmenį Georgette. Po kurio laiko grįžusi Lietuvon, remiama vyro draugų socialdemokratų, kreipias į teismą, kad būtų nubausti vyro žudikai, tikis, kad gal pavyks prigriebt ir gen. Vincą Grigaliūną-Glovackį, kurį laiko pagrindiniu kaltininku, bet menkom bausmėm nubaudžiami tik du kareiviu.
Atsiprašau, regis, per daug įsileidau pasakot; priežastis – perskaičiau abi žurnalistės, istorikės ir pedagogės Jurgitos Smolskytės lietuviškai išleistas knygas – Mano tėvą (1968; iš prancūzų kalbos vertė irgi socialdemokratas Vytautas Kauneckas, redagavo Dominykas Urbas; skaitant visai nesijaučia, kad vertimas) ir Vieno gyvenimo šviesa, kurioj dėmesys sutelktas į motinos gyvenimą (1998, vertė Irina Mikalkevičienė, įvadą parašė Vytautas Kazakevičius); pavartinėjau pažiūrinėjau ir 2001-ais išleistą knygą: Jurgis Smalstys: Un destin lituanien ≠ Mano tėvas (motto iš prozininko Juozo Balčiūno-Švaisto, Lietuvos kariuomenės pulkininko, pažinojusio ir Smalstį, ir Glovackį, Londone 1967-ais išleistų atsiminimų Dangus debesyse: autoriaus išgyvenimai 1918–1918 metais; įdomūs ir, toks įspūdis, sąžiningi atsiminimai).
— prisiminęs, ką svarsčiau apie Julių Janonį, mėgindamas įsivaizduot Jurgio Smalsčio asmenybę, pagalvojau: dažnai per lengva ranka mes kairiųjų pažiūrų žmonėms, gyvenusiems prieš amžių, tekštelim prie kaktos bolševiko etiketę.

(897) Der Zeitgeist: 1989-ų pavasaris

1989-ų balandžio 15–26 dienomis Vilniuje vyko VI Pabaltijo teatrų festivalis (lietuviai, latviai, estai + baltarusiai; svečiai – suomiai ir norvegai; popieryne radau ta proga 2000 egz. tiražu išleistą 20 kap. kainavusį vienkartinį leidinį – 4 puslapiai lietuviškai, viduj įdėtinis lapas rusiškai).
Lietuviai rodė poetines dramas – Justino Marcinkevičiaus Katedrą, režisuotą Sauliaus Varno, ir Valdo Kukulo su Rimu Tuminu sukurtą Čia nebus mirties apie Pauliaus Širvio jaunystę.
Latviai ir baltarusiai – tragedijas: Jānio Rainio Dauguvą (pirmąkart sovietmečiu pastatytą tik 1988-ais; „Valmieros teatro traktuota ‘Dauguva’ – tai tragedija. O spektaklis – pavojaus signalas“) ir Hamletą.
O estai tragifarsą – brito Davido Pownallo Aukščiausią klasę (Master Class, 1983; spektaklį pristatęs Estijos valstybinio jaunimo teatro literatūros dalies vedėjas Mihkelis Muttas pabaigoj pridūrė: „NB! Sąjungos kultūros ministerija pjesės nenupirko, todėl vaidiname ją su vienkartiniu raštišku autoriaus leidimu“; regis, estai buvo pirmieji, išsivertę ir pastatę šią pjesę ne tik buv. Sovietų Sąjungoj, bet ir buv. soc. lagerio šalyse). Apie ką pjesė? 1948-ų vasara, vyksta Sovietų Sąjungos kompozitorių suvažiavimas; Ždanovas nepatenkintas pirmąja suvažiavimo diena, tad nakčiai į Kremlių atvežami Šostakovičius ir Prokofjevas, ir Ždanovas su Stalinu ima juos mokyti, kaip kompozitorius turi kurt sovietiniam žmogui suprantamą muziką; pasak Mutto, „pjesė duoda sukrečiantį apibendrinimą, kokiu būdu valstybėje 68 metus stengtasi meną valdyti partijos galia“.
(Lietuviškai pjesės pavadinimą, manau, būt buvę tiksliau verst Meistriškumo pamoka; kai kurios Herkaus Kunčiaus pjesės primena apšnekamąją Pownallo.)
Šio įrašo pavadinimas – der Zeitgeist, tad toliau šis tas apie to laiko dvasią. Muttas svarsto:

Mūsų publikai teikia keblumų tai, kad „Aukščiausia klasė“ – tai komedija, teisingiau, tragifarsas. Juoktis čia gali daug, bet po akimirkos visada apima baimė. Jaunimo teatras supranta, kad už šitos pjesės vaidinimą mus gali pulti iš kelių pusių. Neišnyko tie, ką erzins stalinizmo kaip visumos demaskavimas. Yra tokių, kurie laikys įžeidimu, kad mūsų istorijos nešvarių baltinių pintinėje knaisiojasi kažkoks užsienietis, Vakarų žmogus. Bet jis tai darė 1983 metais, kai pas mus viešumu dar nė nekvepėjo. Ir dar gali reikti laiko, kol vietiniai autoriai tą temą bent kiek įtikinamiau imsis nagrinėti meniškai. Viskas dabar sensta greitai: tai, kas buvo drąsu prieš metus, gali beviltiškai pasenti, kol paruoši spektaklį. Tikriausiai daug kas piktinsis, kad labai tragiška epocha ir siaubingi įvykiai vaizduojami grotesko forma. „Taip gali žiūrėti į tuos dalykus užsienietis. Jie buvo toli, tie dalykai jų neliečia taip, kaip mus – tiesiogiai“. Taip, teisybė. Tai gal reikėtų apie ano meto įvykius kalbėti vienut vieną tiesą, negailestingą tiesą? Sąžiningai pasakysime, kad pjesė juokingesnė už spektaklį. mes nepajėgėme pasišaipymuose išvengti ledinio kalėjimų ir lagerių dvelksmo. Nė nenorėjome išvengti. ir vis dėlto tikime, kad ironija ir pašaipa padės įveikti tą košmarą. Juk ir teigiama, kad žmonija juokiasi atsisveikindama su savo praeitim. Pagaliau nepaneigsi, kad kai kuriais aspektais Stalino laikai buvo siaubą keliantis farsas, absurdo viršūnė. Prisijuoktume iki žagsėjimo, žinoma, jei ne dešimtys milijonų gyvybių, kurių tie laikai pareikalavo.

Žinoma, juokinga būtų, jei pulčiau apibendrintai ieškot skirtumų tarp mūsų ir estų remdamasis tik šiuo epizodu – kas ką rodė per teatrų festivalį 1989-ų pavasarį. Bet pagundų randas: tarkim, skaitydamas frazę „daug kas piktinsis, kad labai tragiška epocha ir siaubingi įvykiai vaizduojami grotesko forma“ prisimeni reakcijas į 2002-ais išėjusį Mariaus Ivaškevičiaus romaną Žali.
Ir dar vienas štrichas: leidinio Pabaltijo teatrų pavasaris / Baltijas teatru pavasaris / Balti teatrikevad / Прибалтыйска тэатральная вясна pirmo puslapio viršuj – du tokie lyg įvadiniai pasvarstymai: Lietuvos teatro sąjungos kūrybinio sekretoriaus Antano Gudelio „Vilčių pavasaris“ ir Estijos teatro sąjungos pirmininko Mikko Mikivero „Ką daryti?“. Ne tik pavadinimų sugretinimas dabar atrodo iškalbingas. Skirtingas kalbėjimų pobūdis: pakylėtasis vs realistinis (gal ir nelabai tikslūs įvardai). Gudelis:

Atgimstame, kratydamiesi baimės, pakildami akistaton su savo istorija, savo likimu, siekdami susigrąžinti garbę, orumą, suverenitetą [dar ne: nepriklausomybę]. Atgimstame iš savo skausmo – paties to skausmo dugno, kuriame slypi mūsų neįkūnyti laisvės troškimai ir didžiosios neatlygintos skriaudos. „O, kada ateis mažųjų tautų metas?!“ – kartą desperatiškai sušuko lietuvių išeivijos poetas Jonas Mekas [etc.].

Mikiveras:

Pamažu, sluoksnelis po sluoksnelio valosi gyvenimas Estijoje. Melus, kurie užkelti ant pjedestalo – užmaukšlinti tiesai ant galvos, dešimtmečius žeidė mūsų teisingumo suvokimą, stumiam į sąvartyną. [...]
Tie, kas ilgisi senos tvarkos, kas apie tai viešai kalba ir rašo, yra to seno melo vaikai, todėl turbūt nekalti, kad kitaip nei gali, nei moka. Jie nekelia realaus pavojaus dygstančiai mūsų visuomenėje naujai tvarkai. [...]
Įnirtingesnė ir svarbesnė už kovą tarp naujo ir seno, mano nuomone, dabartinę akimirką yra kova tarp naujo ir tariamai naujo. Tų, kas vietoje susiformuojančio tikrai naujo nori brukti šį tą iš naujo režimo, centrinei valdžiai patogų, – tų reikia bijoti! [Kažkoks šleivas sakinys, gal blogai išverstas, gal kokio žodžio trūksta?] Jie apie tai nekalba viešai, priešingai – viešai jie remia atsinaujinimo politiką, bet visas jų arsenalas – vien tik pataisymai, klauzulės, apribojimai, kurie, žodžiu tariant, reikalo labui pritaikyti, o iš tikrųjų atsigręžia prieš patį reikalą.

Vos susilaikiau neįpuolęs į svarstymus, ar komunistai.lt, atsiknodami nuo Maskvos, persivadindami LDDP (juk LDDP buvo būtent „tariamai nauja“ partija), gelbėjo Lietuvą, ar savo kailį :)

(860) Der Zeitgeist: 1991-ų vasario pradžia

Biržų rajono gyventojų visuotinės apklausos rezultatai:
balsavo 91,59% turinčiųjų teisę | TAIP – 88,9% | NE – 8,95%
(visos Lietuvos: 84,43% | TAIP – 90,5% | NE – 6,6%)

 imti mokslininkai rašydami apie rimtus įvykius nagrinėja rimtus šaltinius, – pagalvojau skaitydamas Juozo Žilio straipsnį „1991 m. vasario 9 d. Lietuvos gyventojų apklausa (plebiscitas)“ naujam Nepriklausomybės sąsiuvinių (panašu, tampančių Vilniaus forumo organu) numery:

Siekiant visapusiškiau suprasti 1991 m. vasario 9 d. Lietuvos gyventojų apklausos (plebiscito) politines socialines prasmes, galima ir reikia gilintis, kokiuose vidaus ir užsienio politikos, konstitucinės raidos kontekstuose buvo rengiama ir vykdoma apklausa (plebiscitas). (2016, nr. 1, p. 22)

Kas drįstų abejot, kad šitieji kontekstai svarbūs? Bet yra dar vienas kontekstas; kad ir mezza voce, bet drįsčiau manyt, ėmęs ir nulėmęs apklausos rezultatus, – emocinis, o jį atkurt laikui prabėgus labai komplikuota.
— 1991-02-07 išėjusio Biržiečių žodžio pirmam puslapy buvo išspausdintas apklausos biuletenio pavyzdys, o trečiam – gydytojos odontologės, Biržų miesto tarybos deputatės Eleonoros Trasevskienės rašinys „Kodėl mes nebijojome mirti: įspūdžiai iš tragiškos nakties nepriklausomybės aikštėje“.
Sausio 12-ą iš Biržų išvažiavo 15 autobusų į Vilnių; žmonės vyko „saugoti teisėtai mūsų pačių išrinktos Vyriausybės ir parlamento“.

Atrodė, kad įvyko stebuklas – žmonės stovėjo visą parą, nesitraukdami nuo Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
Mes, biržiečiai, stovėjome prie pat tvorelės, tai matėme ir girdėjome, kaip atėjusi Aukščiausiosios Tarybos deputatė N. Ambrazaitytė maldavo atsitraukti. Minia šaukė: „Nesitrauksime!“
[Toliau apie tragiškuosius įvykius – kokia informacija pasiekdavo žmones.]
Pasirodęs V. Landsbergis pasakė, kad imperija jau griūna, jis padarė viską, ką galėjo, padėkojo miniai, kad ji savo kūnu pasiruošusi uždengti Vyriausybę. V. Landsbergis kaip mirštantis tėvas prašė: „Kas išliksite gyvi, perduokite savo kartoms, ką čia matėte, būkite liudytojais“. Jis kaip visada elgėsi šaltakraujiškai, oriai.
Kažkoks jaunikaitis atnešė Šv. Motinėlės statulą ir pastatė tiesiai prieš paradines duris prie mūsų. Aš žiūrėjau į tą šventą statulą ir galvojau apie tai, kad Šv. Motinėlės tankai nesutraiškys... [...]
Važiuojant į Vilnių, autobuse sėdėjome mes, penkios moterys. Visos susidraugavome ir susikibusios už rankų išstovėjome tas dvidešimt keturias valandas pamiršusios, kad esame nei valgę, nei gėrę. Tik grįždamos atgal prisiminėme įsidėtus pietus. Nuo tos nakties tos moterys man liko labai gražios, nepaprasto gerumo, drąsos moterys, iš kurių šių vertybių reikėtų pasimokyti. Paminėsiu keletą pavardžių. Tai, kaip ji pati man prisistatė – „komunistė Onutė Leimontienė“, „Svajonės“ pardavėja Vida Bučienė, Emilija Juškienė, gydytojos Rozalija Likaitė, Vanda Jurgelėnaitė. Mačiau ir mokytojų, darbininkų. Visų jų veidus, kurie tą valandą buvo šalia – atsimenu. Moterys biržietės ramino žmones, guodė, drąsino kaip mokėdamos, pačios nepuolė į paniką. Jos – tvirtybės įsikūnijimas. [...]
Tauta kaip kūnas susideda iš mažų ląstelių. Kiekvienas rajono žmogus – gyvybinga ląstelė, reikalinga Tėvynei. Todėl, Mielieji, vasario 9 dieną atlikdami šventą savo pareigą, visi kaip vienas atiduokime savo balsus už laisvą Lietuvą, į klausimą ar pritariame dabartinei Lietuvos vyriausybei, vieningai atsakykime – „TAIP!“

Dabar skaitant šį rašinį įsijungia protas, kuris gali imt kabinėtis, kuo čia dėta vyriausybė ar pan., be, manyčiau, čia pirmiausia liudijama principinė nuostata – mes, kaip žmonės, teisingam kely, ir ženkime dar vieną žingsnį (sunku tiksliai formuluot teiginius apie emocijas).
— Atgimimo pradžioj buvo atgaivintos Biržų žinios – galima sakyt, sąjūdininkų laikraštis; 1991-07-06 numery radau tokį tekstą, kuris, mano manymu, liudija tragiškaisiais istorijos momentais vis atbundančią liaudies dainos tradiciją. Autorė – Bronė Pilipienė.

Sausio tryliktoji
Tryliktąją sausio, kai tankai dundėjo,
Mylimasis už tėvynę galvelę padėjo.
Ir praėjo daug valandų, gaideliai pragydo,
O bernelis sakalėlis iš Vilniaus negrįžo.

Eisiu laukti jojo, prie vartų stovėsiu,
Pamatysiu, kad ateina, – prie jo greit skubėsiu.
Man bestovint ir belaukiant, jau prašvito rytas,
Ir sulaukiau baisios žinios, kad gul sutraiškytas.

Yra dar ir „Biržų traukinėlis“, apie trėmimus, irgi kaip liaudies daina: „Oi gi tu beširdi siauras traukinėli, / Kam išvežei visą mūsų šeimynėlę? / Išvežei tėvelį, seną motinėlę / Ir gailiai verkiančią mielą sesutėlę.“
Nepasikliaudamas savo kompetencija, paprašiau užmest akį dainologę [Mykolas Biržiška vartojo tokį terminą, neprigijo] Vitą Ivanauskaitę-Šeibutienę, ką ji mananti.

Labas, Virgi. [...]
Ačiū už laišką ir už dainą. Taip, tu visiškai teisus – šiame tekste atgaivinamos ir savaip dėliojamos vis tos pačios klasikinių lietuvių karo dainų folklorinės formulės. Daina nauja ir individualiai sudėta, o perrašomi motyvai lyg iš pačių seniausiųjų, tokių kaip „Visi bajorai į Rygą jojo“ ir pan. Žinia apie karą –> deramai išlydimas artimasai (sūnus, brolis, mylimasis) išjoja kovoti –> namiškiai (tiksliau, namiškės) laukia grįžtančio –> sulaukia žinios apie žūtį –> gedi žuvusiojo... Keičiasi tik istorinių laikų realijos. Taviškis tekstas išties įdomus, nes jis įrodo, kad lietuvių karo dainų kūryba nesibaigė sulig pokario partizanų kovomis ir žūtimis.
Kostas Aleksynas yra fiksavęs prie Parlamento Sausio įvykių dienom dainuotas (aktualiai perkurtas) dainas [žr.: „Laisvės sargyboje gimusios dainos“, [įvadą parašė ir] parengė Kostas Aleksynas, Tautosakos darbai, t. I (VIII), 1992, p. 205–208]. O Bronė Stundžienė, jei neklystu, anuomet net rinko Sausio 13-osios aukų laidotuvių gedulingų užrašų ant vainikų juostų tekstus (berods irgi buvo publikuota). Įdomūs dalykai...

Ėmė ir kilo tokia mintis: gal Bronė Pilipienė yra sukūrusi ir daugiau dainų? Jei taip, jos tekstus vertėtų priglaust Tautosakos archyve. Kreipiaus į Biržų krašto muziejų – paieškos prasidėjo.
P.S. (05-27) Muziejininkai, nieko panašaus neradę savo kompiuteriuose ir galvose, kreipės į biblioteką; bibliografės užtiko dar vieną ieškomo žmogaus publikaciją tose pačiose Biržų žiniose – 1993-ais buvo jos „Sausio 13-osios panorama“; ta panorama keistai atrodo, bet tekstas liejas tuo pačiu principu: „Nė vienas paukštelis gražiai nečiulbėjo, / Kai mūsų brolelius į kapus lydėjo. /  Daugelis akeles gailiai praraudojo, / Kai mūsų didvyrius žemėmis užklojo“ etc. Pavardė užrašyta su y: Pilypienė (logiškesnė rašyba; matyt, pati autorė 1991-ais buvo užrašiusi su i trumpąja; spėju, ir paskutinė raidė buvo ne ė, o e). Po tekstu – redakcijos prierašas:

Gal ne viskas sklandu šiuose posmuose. Bet tegu atleis skaitytojas: autorė šiemet švenčia devyniasdešimtąjį gimtadienį! Ilgiausių jai metų.

Taigi, Sausio 13-ąją apdainavusi Bronė Pilypienė buvo gimusi 1903-ais; spėtina, jokių rimtesnių mokslų nebaigusi. — Dar vieno žmogaus, galinčio žinot, nepaklausta. Jei ir jis nežinotų, kas liktų? Gal kreiptis per laikraštį?

(833) Der Zeitgeist: 1949-ų pavasaris, Italija

ulgis Andriušis su šimtais DP = Dievo Paukštelių, gavusių leidimą sukt lizdus Australijoj, traukiniu iš Rastatto gabenami Neapolin.
Artėjant prie Romos, keleiviai ima svajot pamatysią Amžinojo Miesto grožybių, nes traukinio palydovas sakęs, esą važiuosią pro centrinę stotį.
Deja.
Traukinys pasuka „pro aerodromus, fabrikus, benzino tankus ir kitas pramonines pabaisas, kurias, pamačius nežiniomis, negalėtum pasakyti, ar esi Londone, Paryžiuje, ar Štutgarte“.
Bet keliauninkus įvietina ir įlaikina graffičiai:

Kažkur stabtelėjom prie vandens bokšto po geležinkelio tiltu, kur ant išvirtusių tvorų Musolinio reklamas jau seniai pakeitę kreida ir teptukais nemokšiškai iškreveizoti komunistų obalsiai, būbnydami į vargšo italo galvą apgaulės žodžius. (Laivas linksmybių, 2014, p. 59)

(Ir nebebūtina skaityt Europos istorijos skirsnelio apie pokarinę Italiją.)
P.S. Užsimerkęs ir prisiminęs šias Andriušio kelionės apybraižas, spausdintas atkarpom 1950-ais Memmingene leistame Lietuvyje (tą pirminį teksto variantą teko matyt, yra LLTI BR, F85–43), norėjau pareikšt abejonių dėl nelietuviškų vietovardžių perrašymo pagal tarimą (tai literatūros palikimas, ir dabartinės rašybos nuostatos atgaline data netaikytinos, tuolab, čia principo reikalas, o ne „klaidos“), dėl asmenvardžių rašymo visaip, dėl vokiškų daiktvardžių, pradedamų mažąja, dėl požiūrio į skaitytoją, kuriam aiškinama, kas toks buvo Herodotas, ką reiškia enkavėdistas, rožančius ar ubagas, bet norint pasiginčyt – reikia turėt su kuo; reiktų su redaktorium – bet knygą redagavo VšĮ Kalbos ir komunikacijos centras; negi diskutuosi su centru, t.y. siena?

(811) Der Zeitgeist: 1989-ų rugpjūčio antroji pusė

(Galėtų būt šito įrašo plėtinys.)
Vyrai tuolaik išsijuosę politikavo, iki užkimimo ginčijos dėl Sąjūdžio Seimo rezoliucijos (reikėjo ar nereikėjo įrašyt „ne TSRS sudėtyje“), o moterys siūlė imtis konkrečių veiksmų. Šiaulių prekybos valdybos 67-osios parduotuvės vyr. pardavėja Janina Visockienė laišku kreipėsi į kolegas:

Dažnai aptarnaujame pirkėjus, pateikiančius pažymėjimą, leidžiantį naudotis dvigubomis lengvatomis: spec. parduotuvėmis, užsakymu stalu ir pirkimu be eilės bendrose parduotuvėse. Ar ne per daug?
Kviečiu tokių „privilegijuotų“ parduotuvėse be eilės neaptarnauti. Tebūnie tai mūsų – prekybininkų – kuklus indėlis, pažymint Molotovo–Ribentropo pakto 50-ąsias – juodąsias Lietuvos nepriklausomybės praradimo metines. (Atgimimas, 1989-08-18–25, nr. 29, p. 2)

(Įdomu būtų sužinot, kaip sekėsi. Greičiausiai – sunkiai. Jei būčiau žurnalistas, gyvenantis Šiauliuose, mėginčiau rast Janiną Visockienę ir paklausti.)

(719) Der Zeitgeist: 1954-ų pati pabaiga

II visasąjunginis rašytojų suvažiavimas vyko Maskvoj 1954-ų gruodžio 15–26 dienomis. Iš Lietuvos buvo trylika:

Literatūra ir menas, 1955-01-01, p. 4

• mašinistas Antanas Venclova,
• smuikeliu čirpinantis Eduardas Mieželaitis,
• pionierius Mykolas Sluckis, tratinantis būgneliu,
• Antanas Vienuolis daudytę pučia, bet lyg ir nori šokt nuo platformos,
• Jonas Marcinkevičius (varnas skaičiuojantis ar Maskvą prisimenantis?),
• Augustinas Gricius, bubiną mušantis,
• Teofilis Tilvytis, arfą kibinantis,
• Jonas Avyžius, patefono rankenėlę sukantis,
• armonikierius Jonas Dovydaitis,
• Vacys Reimeris, lūpine armonikėle sielas virpinantis,
• dulduldūdelininkas Juozas Baltušis,
• Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, tūbą pučiantis
• Kosto Korsako su „kritikiniu kamertonu“ paausy.

— Šiame pajuokavime, manau, slypi prasmė, kuri tuolaik vargu ar buvo įžvelgta: jokie ne kūrėjai tie rašytojai – soc. realizmo atlikėjai.

(609) Der Zeitgeist: 1952 vs 1955

IV sąjunginė taikos šalininkų [сторонников мира]
konferencija prasidėjo 1952-12-02. Ant delegato bilieto
buvo Stalino profilis Lenino fone. [žr. kairėj]

V sąjunginė taikos šalininkų konferencija
prasidėjo 1955-05-10. Ant kviečiamojo bilieto
buvo Lenino profilis Stalino fone. [žr. dešinėj]

Kada tiksliai įvyko šis vizualinis=ideologinis lūžis:
žmonės, įpratę matyt Stalino ausį, išvydo Lenino ausį?

Kada len-Stalino atvaizdas buvo pakeistas stal-Lenino atvaizdu?
[1954? – 1954-03-14 laikrašty pastebėjau: dar Stalino ausis]

Manau, tai galėtų būt tam tikro virsmo ženklas.

[ar buvo aptarinėjama, kuo skiriasi Stalino ir Lenino ausys?]

(587) Der Zeitgeist: 1956

Jonas Grinius straipsny „Vinco Mykolaičio-Putino išsivadavimas“ (Aidai, 1968, nr. 6; jau post mortem, Putinas †1967-06-07) apsvarstydamas poeto gyvenimo kelią išskyrė 1944–1956 metus – esą tai buvęs sausros laikotarpis. Laikotarpis, kai rados eilėraščiai, neverti Putino. Ir tik 1956-ais 10 tūkstančių tiražu išėjo Poezija – rinktinė, kuri skaitytojams priminė, kad Putinas – poetas, o ne tik šūkių rimuotojas (à la: „Ir žinom, kad šviesus mūs amžius reikalauja, / Kad  sielų inžinieriai būtume išties“, 1948 [Poezija, 1956, p. 252]). Taip, paskutinis tos rinktinės trečdalis – tokie soc. realistiniai aputiniški tekstai, bet pirmi du trečdaliai – tikrasis Putinas, nors – nolens volens, vis dėlto 1956, – „pagerintas“: daug kur neliko Dievo, jei vienur kitur liko, virto dievu, Kūrėjas – kūrėju, Rūpintojėlis – rūpintojėliu, Tėvynė – tėvyne ir pan.
Tai, kas užfiksuota žemiau, joks ne atskleidimas ar pan. Putino naujuosiuose Raštuose pateikiami eilėraščių tikrieji variantai, o kas buvo tam tikru laiku keista – atsispindi komentaruose. Tik va viena problemėlė: akivaizdumo stoka, – perskaitęs eilėraštį nepuoli iškart žiūrėt komentarų, juos paskaitinėji jau post dictum. Taigi ėmiau ir užfiksavau keletą pavyzdžių, kas pakito Putino eilėraščiuos imperatyviajai laiko dvasiai „patariant“ (nors datos surašytos pirminės):

Vai eičiau aš, eičiau (1911):
      O žudančio sielvarto dienai atėjus,
      Vien melst Visagalį.  —> Vien smerkt savo dalią.

Tėvynei (1914):
      Man įteikė Viešpats ne kardą, – kanklius, —> Ne kardą aš rankoj laikau, bet kanklius,
      Ir taiką širdis pamylėjo.

Stella Maris (1916):
      Spindulingieji žvaigždynai
      -------------------------
      Plaukė, plaukė per gelmes
      Taip maldingas, taip ramias... —> Taip didingas, taip ramias...

Prisikėlimas (1924):
      Pro mano langą Prisikėlimas [= Velykos] —> Pro mano langą prisikėlimas [= pavasaris]
      Pasaulio viltį didingai skelbia.

Vergas (1924):
      Bet dabar tu nebregėsi Dievo žemės, —> šitos žemės,
      Nė vidurnakčio varpų nebegirdėsi
      ---------------------------------
      Ne, ne gyvis aš į lukštą įsitraukęs,
      Tik naujos būties ir gyvasties kūrėjas,
      Kur erdvu, platu ir laisva, ir didžiaugsminga,
      Tartum Dievo būtum skrendanti dvasia. —> Tartum pats tu būtum skrendanti dvasia.

Neatverkim akių (1928):
      Ir kaip Dievo dvasia bekrašybėj skraidai, —> Ir kaip laimės dvasia bekraštybėj skraidai,
      Visas Dievo pasaulis – tai tavo mintis. —> Visas didis pasaulis – tai tavo mintis.

Pasakos galas (1929):
      Tik klaikūs bedugnių siūbuojantys tiltai –
      --------------------------------------
      Kad Dievo pasaulio švieson nepakiltai. —> Kad laisvę pamilęs švieson nepakiltai.

Pavasario lietus (1932):
      Palaimino Dievas pavasario lietų: —> Mes laiminam dosnų pavasario lietų:
      ----------------------------------
      Palaimino Dievas ir pirmąjį griausmą. —> Mes laiminam lygiai ir pirmąjį griausmą.
      Jo balsan baimingai pasaulis žegnojas, —> viltingai žegnojas

Lietuva (1934):
      Vieniems – tu didvyrių palaiminta žemė,
      Kitiems – tu nykštukų varginga tėvynė,
      O man tu esi kaip smūtkelis prie kelio, —> O man tu kaip motina laukianti kryžkelėj
      Kur laukia keleivio malda ir nakvynė. —> Su meile, paguoda, globa ir nakvyne.

Aišku, šie pavyzdžiai tik šį tą atspindi, bet akivaizdžiai.

(535) Der Zeitgeist: 1991-ų pati pradžia

Kultūros barų 1991 metų nr. 3 pradedamas Jono Taugino (1946–1999), gamtininko, ekologo, „Žaliosios plunksnos“ klubo (buvo toks) nario tekstu „Resistentia et existentia“ (rašytu, spėtina, 1991-ų pačioj pradžioj); vadinas, ir redakcija manė, kad tai tinkamas numerio pradžiai – atverties, ergo, der Zeitgeist atspindintis, tekstas. Jame yra ir tokie sakiniai:

Mes tampame pasiryžę aukai ir žygdarbiui Tėvynės labui. Mus aplanko absoliuti laimė, nes jaučiame savyje Dievą. Mes esame absoliučiai teisūs, nes kovojame dėl laisvės, mūsų pasiryžimas aukotis nuplauna ankstesnes nuodėmes, ir mes tampame skaistūs bei gražūs. Mus lydi nemirtingumo jausmas, nes kiekvieno mūsų dvasia ir kūnas susilieja su nemirtinga tautos dvasia ir kūnu. (p. 2)

Dabar skaitai tokį tekstą ir svarstai:
– Kas mums buvo atsitikę? – Nes skaitydamas suvoki: tai žodžiai iš „neadekvataus“ laiko (ir vėl dilema: tada buvo neadekvatus laikas ar dabar?)
– Manėm, ne, ką ten manėm, tada – tikėjom – o! nepakaltinamas šv. naivume! – kad, keičiantis politinei santvarkai ir valstybei susigrąžinant natūralų būvį – nepriklausomybę, ir žmonės gali, ką ten gali – turi pasikeist.
– Cha!
O žmonės, deja, nesikeičia; nebent vos-vos-vos-vos-vos, bet iš esmės – nesikeičia. Na, nesikeičia.

(525) Der Zeitgeist: požiūris į juodaodžius žmones 1930-tinių pradžioje

Gerai nueit į visokias knygų muges beigi festivalius – atitinkamą miną nutaisęs, na, ne tik, dar leidėjas turėtų būt bent šiek tiek pažįstamas; dar ir išmaniai turi nusistebėt: o! Pulgio Andriušio knygą išleidot, – geresnis pasakorius už Juozą Baltušį!; ir dar protingai paklaust: ar jo kelionės Australijon užrašus irgi išleisit? Juk bene vienintelis iš lietuvių DP, kurs į Australiją išplaukė iš išskaičiavimo – sutarė su vokiečių laikraščio redaktorium, kad siųs reportažus, tas ir pažadėjo mokėt honorarą; išleisit? puiku! – gali gaut ir dovanų; va per neseniai vykusį festivalį gavau dovanų Pulgio Andriušio Kelionių užrašus (sudarė Remigijus Misiūnas, išleido „bonus animus“). – Nuoširdžiai ačiū p.p. Misiūnams, ypač p. Misiūnienei, kuriai per stipriai spaudžiau ranką (atsiprašau, labai jau gerą dovaną iš jūsų gavau).

Į Kelionių užrašus sudėti 1929–1937 metų atitinkamo pobūdžio tekstai. Nebūt knygos sudarytojas knygotyrininkas; ką tik kur Andriušis apie kokią kelionę rašė – viskas surinkta (apie kiekvieną kelionę rašyta minimum trim, maximun septyniem leidiniams; ir nesmerkim Pulgio: keliaut kainuoja – taip (rašydamas įvairiausiems to norintiems laikraščiams) gali bent dalį išlaidų honorarais susigrąžint. Pradžioj šiek tiek nervino neišvengiami pasikartojimai, bet beskaitydamas pagavau azartą: gali lygint, kokį stilių, įspūdžių pateikimo būdą keliauninkas renkasi atsižvelgdamas į skaitytoją, ką vieniems paryškina, kitiems tik žodžiu kitu pamini, kaip situacijas pasuka.

1933-ių vasarą Pulgis Andriušis keliaudamas per Londoną į Ispaniją ir po Ispaniją, įspūdžius siuntė laiškais (daugiausia 10-čiai centų, taip pat Lietuvos aidui ir dar Ūkininko patarėjui). Grįžus irgi reikia gyvent. Jei dar laikraščiai tų įspūdžių nori, kodėl ne. Jei šieno ir nebėr, pagrėbstų visada lieka.
Ir va pavyzdys, kaip Pulgis atsižvelgia į skaitytojų lūkesčius.
Buvo jis nusibeldęs ir Marokan, sostapilin Tetuanan. Vakaras atėjo. Apie nakvynę laikas pagalvot.
Pirmasis istorijos variantas:

– Todėl, jei nori pigiai apsistoti, suk ten po kairei, – atsisveikindamas patarinėjo autobuso draugas, iš karščio pajuodavęs ispanų viršila.
– Mat pas mane pensione mokėsi šešias pesetas, antrame aukšte dar bus vienas kambarys, – kažkodėl šypsodamasi apystambio sudėjimo šeimininkė aiškino sudžiuvusiam lietuviui – atseit man. Jauna ispanė ir šypsena svetimam žmogui, iš už jūrų marių atsibasčiusiam. Tetuano viešbučio jauna šeimininkė! Kur tu girdėjai Ispanijoje šitokį dalyką!
– Mariquita! Svečiui parodyk kambarį! – šaukė ji ir šaukimo pabaigoje atsirado negrė, kuri buvo labiau linksma negu juoda. Beruošdama lovos reikalus ji bailiai vartė akių baltumas ir jos pasisukimuose buvo matyti nuogąstavimas link svečio dorovės.
– Ponas būsi vokietis? Čia pas mus gyvena vienas vokiečių inžinierius. Geras žmogus. O, pas mus visokių žmonių užvažiuoja, – kalbėjo juoda tarnaitė su katalikišku Mariquitos vardu tam, kad ne taip baisu būtų viename kambary su kažkokiu barzdotu tipu, atseit su manimi. O gal tai negriškas temperamentas – ją kaip ant spyruoklių krėtė. Mikliai padariusi tvarką Mariquita šovė pro duris gerkliškai ištarusi:
– Buenos noches. (p. 247–248)

Taip šis epizodas užfiksuotas tekste, skelbtame nepriklausomame visuomenės laikrašty Diena, kurio dauguma prenumeratorių, spėtina, gyveno miestuose ir buvo gal liberaliai nusiteikę, 1934-02-25.
Ir Ūkininko patarėjas dar įspūdžių parašo. Negi atsisakysi? Litas kitas ne iš, o į kišenę (išsp. 1934-03-01). Kitas adresatas, ir įspūdžiai kitaip nušviestini (kas Dieną skaito, tas Ūkininko patarėjo neskaito, ir atvirkščiai, matyt, nusprendė Andriušis).
Antrasis istorijos variantas (introdukcija ta pati – atplaukia Marokan, atvažiuoja sostinėn ir ieško nakvynės vietos):

Vienoj gatvės pusėj ispaniškas policininkas su lazdele vandravoja, o antroje – arabas su delčia kaktoje ir tokia pat lazdele. Aš prie ispaniškojo prikimbu:
– Kur čia naktigulto, ponas?
– Čia va už kampo bus viešbutis, – ir apžiūrėjęs mane visą pridūrė: – pigus viešbutis.
Dėkui jam sveikam, viešbutis pigus ir geras buvo, bet kai vakare insibeldė kambarin tarnaitė, kad lovą paklotų minkštai, norėjau šokt pro langą, nes toji tarnaitė it koks anglis pajuodavusi buvo. Iš negrų veislės buvo.
– Aš jau pats pasiklosiu! – prisigūžęs prie sienos tariau jai labanakt. (p. 223–224)

Toks variantas tikrai turėjo patikt gimtojo Gaidžių kaimo ūkininkams – gerai tas Andrusevičiukas surašė, tu matai, ko tik nėr tam pasauly... Ir vargu ar įmanoma atspėt, kuriame variante daugiau išmonės.

Lietuvos aidas, 1931-06-19, p. 8
NB: net 15 su puse lito už bilietą!

Dienos naujienos, 1931-06-24, p. 4

Prieduras.  1931-ų vasarą Kaune gastroliavo greičiausiai afroamerikiečių trupė, gal ne tiesiai iš JAV, gal iš Paryžiaus (reklamoj minimas Louis Douglas – ar tik ne šis žmogus). Reiktų giliau kapstyt, bet ne dėl konkretaus gastrolių fakto (gal pirmosios tokios Kaune?), o dėl kauniečių reakcijos jos minėtinos. Štai ką Dienos naujienose, panašios orientacijos kaip ir Diena, rašė karikatūristas ir reporteris Leo K[agan]as:

Mūsiškiai „juodesni“ už negrus
Gastroliuojanti negrų teatro trupė džiaugiasi pasisekimu, net pratęsė spektaklius 3 dienoms. Jų spektaklius lankė visuomenė su pamėgimu. Negrai žinojo įgiją kauniečių simpatijas. Tačiau nėra gero be blogo. Negrai turėjo ir vargo. Ypatingai jiems įkyrėjo vaikų būriai, kurie iš paskos jų sekiojo. Kad ir štai atsitikimas. Miesto sode vaikščioja keletas negrų. Iš paskos būrys vaikų, daugiausia žydų tautybės. Negras švyst lazda – vaikai išbėgioja, tačiau vėl susirenka. Negrams nepatogu, jie eina į bufetą. Ir čia seka. Pagaliau tarnaitė apipylė vaikus vandeniu, bet ir tai negelbėjo. Pažymėtina, kad negrus sekioja ir suaugusieji. Nejaugi mūsų visuomenė tokia naivi, kad žiūri į negrą kaip į tragloditą. Išeina taip, kad mūsų žmonės išsilavinimu, kultūringumu „juodesni“ už negrus. (1931-06-23, p. 3)

Vargu ar čia ką beverta komentuot (nebent pajuokaut: žydukai iš paskos sekiojo, o lietuviukai tikriausiai net prisiartint bijojo).

(515) Der Zeitgeist: du kupriuku muzikantu, 1948 vs 1953

Tikriausiai prisimenat tokį tekstą – Petro Cvirkos pasaką „Kupriukas muzikantas“, prasidedančią taip:

Vieną tamsią rudens naktį, peršokinėdamas per griovius, traškėdamas per brūzgus, ritosi nedidelis vyrelis. Tai buvo dvaro bernas; kuprotas, šleivakojis. Su smuikeliu po pažastimi jis traukė iš vestuvių. Jo trumpos kojos dažnai kliuvo už kupstų, kupriukas griuvo ant žemės, o atsikėlęs ieškojo savo smuikelės. Suradęs ją, tuojau lietė jos stygas [etc.]

1948-ais išleistos P.C. pasakos įvadinė iliustracija (kairėje), Stepo Žuko paišytoji, dar pastiprina rašytojo kuriamą niūrią atmosferą, skatina jaunojo skaitytojo norą užjausti kupriuką muzikantą – toks anas menkas ir nelaimingas...

1953-ais išleistos P.C. pasakos įvadinė iliustracija (dešinėje), Bronės Mingėlaitės-Uogintienės tapytoji, – priešingai – lyg sušvelnint, praskaidrint tekste fiksuojamą atmosferą skirta; ir kupriuko kuprelės praktiškai nematyt, ir veidas toks mąsliai lyriškas, ir naktinis dangus žvaigždėm nusagstytas...

Iliustracijos, ypač vaikams skirtų knygų, anuolaik buvo prižiūrimos gal net priekabiau negu tekstai. Išeitų, 1948-ais dar buvo galima liaudies žmogų vaizduot kaip tikrą varguolį, o 1953-ais jau reikėjo jį poetizuot?

(449) Der Zeitgeist: 1989-ų vasara, prieš rugpjūčio 23-iąją

1989–1991-us, iš dalies 1992-us galima vadint skaitytojų laiškų metais; kiek prisimenu, praktiškai kiekviename ar Atgimimo, ar Šiaurės Atėnų, ar, tarkim, Panevėžy leisto Laisvo žodžio numery jiems būdavo skiriamas praktiškai puslapis. Vox populi. Bet tai iš esmės, kokybiškai kitokios reakcijos negu dabartiniai internetiniai komentarai (tokių nė vienas leidinys tuolaik nebūtų spausdinęs; utriruoju, bet tik vos vos).
Štai 1989-08-21 išėjusiame Laisvo žodžio nr. 17(29) paskelbtas Anykščių rajono Mickūnų girininkijos darbininko Vytauto Tamašausko laiškas, pavadintas „Saldu, bet nemaistinga“ (iš jo, p. 4):

Mūsų laisvė primena laisvę aptverto veršelio, kuris aptvare dar pririštas prie įkalto kuolo. Gorbačiovas tą kuolą ištraukė, nuo grandinės paleido, bet vis vien esi aptvare. Konstitucija suteikė teisę į darbą, tačiau uždirbti gali tik tiek, kad neužtektų iki kitos algos. [...] Savos kariuomenės, kuri mus gintų, nėra. Lietuvoje – okupantų kariuomenė. Vadinasi, mes – tik veršelis, aptvertas rusų kulkosvaidžiais. Kur garantija, kad [...] nebus vėl organizuojami stribai ar kitokia šunauja?

Skaitydamas tekstą čia ir stabtelėjau: šunauja. Prisiminęs kad ir tokią  deklaraciją.  O pacituotasis pavyzdys iš 1989-ų periodinės spaudos kuo puikiausiai galėtų papildyt LKŽ (prie 2 reikšmės).

Digresija. Tame pačiame Laisvo žodžio numery – išversta ištrauka iš Juozo Pajaujio-Javio knygos Soviet Genocide in Lithuania (1980), pavadinta „Sovietų veiksmai prieš rezistenciją“ (p. 2–3). Ten minimas ir NKVD agentas Juozas Albinas Markulis-Erelis. Kadangi puikus Balkanų moters vyras Troyus, dalyvaujantis protų mūšiuose, išvadino mane žmogum iš gatvės (t.y. neturinčiu teisės pateikt tiems mūšiams klausimų), belieka dalint dovanas. Gal štai tokia užduotis kada nors, artėjant 300-osioms Kristijono Donelaičio gimimo metinėms, pravers: susiekite lietuvių poezijos pradininką Donelaitį ir NKVD agentą Markulį-Erelį.

(413) Der Zeitgeist: 1947-ų gruodis Kaune

šitai – dešiniam 1947-12-08 Tiesos puslapio šone,
o kairiam taip pat knygon įrašyta: 1547

Remiantis ginekologo, medicinos mokslų dr. Jono Stankaus (*1927) studijų metų (1945–1950; mediciną pasirinko išgirdęs patarimą: „tai mažiausiai politizuotas mokslas ir profesija“) dienoraščiu, skelbtu Šiaurės Atėnuos 2002 metų pabaigoj, ir – Tiesa, Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) etc. organu.
Jei apie tai, kas dėjos Lietuvoj 1947-ų gruodį spręstume pagal Tiesą, turėtume manyt, kad visi labai intensyviai ir entuziastingai rengėsi sovietinės demokratijos triumfui – rinkimams:

LIETUVIŲ TAUTA [sic! tada dar oficialiai vartotas toks žodžių junginys] VIENINGAI SIŪLO SAVO KANDIDATAIS tarybinės liaudies vadą didįjį STALINĄ ir artimiausius jo bendražygius draugus Molotovą ir Ždanovą [etc.]

Nors išties su žmonėmis tai neturėjo beveik nieko bendro; dėmesį atkreipdavo tik visokie nesusipratimai. Jonas Stankus baigdamas 1947-12-10 įrašą užfiksuoja:

Artėja rinkimai į vietines tarybas ir nutinka įvairių kuriozų. Panemunės rajone iš anksto paskyrė deputatus, iš anksto parašė jiems kalbas ir numatė, kur kas kalbės. (ŠA, 2002-12-14)

O pradedamas įrašas nuo daug svarbesnės žinios: gruodžio pradžioj ėmė sklist kalbos, kad bus keičiami pinigai; 12-10 tai patvirtino, kaip rašo J.S., Londono radijas – pranešė, kad ne tik bus keičiami pinigai, bet ir panaikintos kortelės. Reakcija aiški:

Paskutiniu metu viskas labai pabrango. Beveik niekas nieko neparduoda, tačiau Lietuvos ir Maskvos valdžia tyli... Kalba, kad Maskvoje ir Rusijoje didžiulė panika.

Valdžia prabilo 12-14, sekmadienio, vakarą per radiją, kitądien ir laikraščiuose paskelbtas TSRS Ministrų Tarybos ir VKP(b) CK nutarimas „Dėl piniginės reformos įvykdymo ir kortelių maisto bei pramonės prekėms panaikinimo“, priimtas būtent sekmadienį.
Nuo 1947-12-16 į apyvartą išleidžiami naujo pavyzdžio rubliai. Visi gryni pinigai keičiami santykiu 10:1. Keitimas tetruks savaitę. Indėliai taupomosiose kasose būsią pervertinti taip: iki 3000 rb. – 1:1; iki 10 000 – pirmi trys tūkstančiai 1:1, kiti 3:2; daugiau kaip 10 000 – 2:1.
Išeitų, palankiausias keitimo kursas taupomosiose kasose laikytiems pinigams. Bet ar žmonės jais pasitikėjo ir ar daug kas ten laikė savo santaupas? Greičiausiai dauguma kaupė, taip sakant, kojinėse.
Kaip buvo reaguojama į paskelbtąją reformą? Medicinos studento liudijimu, sekmadienio vakarą

žmonės užgriuvo restoranus ir vyko lėbavimai. Pasakojo, kad „Metropolio“ restorane padavėjai gaudavo net po 500 rublių arbatpinigių.
Šiandien [12-15, pirmadienį] visos parduotuvės tuščios. Net dailės parduotuvės kaip iššluotos. Aš dar šiandien iš to, kas liko, nusipirkau vazą ir dailininko Jono Vaičio paveikslą „Karvės pamiškėje“. Už viską sumokėjau tūkstantį rublių. Mačiau, kaip viena senyva moteris nusipirko paveikslą už 4000 rublių. Daugelis prisipirko knygų.

Taigi 1947-ų pabaigoj žmonėms ne rinkimai rūpėjo, buvo daug svarbesnių reikalų.

P.S. Gruodžio 8-os Tiesos numeris buvo skirtas pirmajai lietuviškai knygai priminti/aptarti; šiaip ar taip, 1547–1947. Pirmo puslapio viršutiniam dešiniam kampe – toks tekstas:

Šiandien Tarybų Lietuvos žmonės mini įžymią savo kultūrinio gyvenimo šventę – lietuviškos knygos 400 metų jubiliejų. Broliškoje Tarybų Sąjungos tautų šeimoje teauga ir tesuklesti tarybinė lietuviška kultūra!

Dabar pirmosios knygos „gimtadienį“ minim sausio 8-ą. Kokia ten istorija su tuo gruodžiu ir sausiu? Galima būtų pasiaiškint.
P.P.S. 2005-09-22 vykusioj konferencijoj „Mažosios Lietuvos kultūros paveldas“ istorikas Algirdas Matulevičius pareiškė, kad reikia ieškot Mažvydo kapo (bent jau taip užfiksavo Astrida Petraitytė LM, 2005-10-07, p. 3). – Ieškot tikriausiai reiktų, tik jau – ginkdie – ne ketinant perlaidot.

(290) Der Zeitgeist: stalininių laikų (požiūrio į Maironį) kismas

Šiandien dar kartą perskaičiau Aurimo Švedo pokalbį su a.a. prof. Vanda Zaborskaite („Išbandyti, iki kur galima eiti“, NŽ-A, 2007, nr. 3, p. 93–103). V.Z. manymu, tuoj po karo kurį laiką Lietuvoj dar „tvyrojo kažkokios liberalizmo iliuzijos“, kurios ėmė sklaidytis 1947-ais po nutarimų dėl žurnalų Zvezda ir Leningrad; būtent tuolaik „visuomenę persmelkė didžiulės baimės jausmas“ (pratęsčiau: pirmiausia baimės būti ištremtiems [1947–1949-ųjų didieji trėmimai], t.y. ≈ fiziškai sunaikintiems). Ir sąmones sukaustė baimės mirt ledas (retrospektyviai žvelgiant; juk bus atsiprašant оттепель). Ir šitie trys pokyčiai, mano manymu, l. tiksliai atsispindi reakcijose Kosto Korsako (pasak V.Z., žmogaus ambicingo ir savimylos, bet aiškiai žinojusio, kas yra vertybės, ir kuo puikiausiai jutusio der Zeitgeist).

Kosto Korsako šaržas,
pieštas Stasio Krasausko
(60-mečio proga, Šluota, 1969, nr. 20)

• 1947-ais V.Z. priimama į aspirantūra. Korsakas pasiūlo imtis temos „Maironio Jaunoji Lietuva“ pakomentuodamas:

Žinot, tai tokia tema, kuri visada tiks, kad ir kaip pasikeistų aplinkybės.

• Po kurio laiko (spėtina, kokių beveik metų? ergo, 1948-ais?) V.Z. pateikus keletą pirmųjų savo darbo skyrių įvertinti, darbo vadovas K.K. perskaitęs ir pasakęs:

Žinot, aš net negaliu pabraukti, kas blogai, nes blogai yra viskas, pats kalbėjimo būdas yra ydingas. Jūs paskaitykit „Tiesos“ vedamuosius ir suprasite, kaip dabar rašoma, į ką reikia lygiuotis... 

Ar tai, K.K. reakciją, galima įvardint kaip liudijimą: diskursas lūžo, iš esmės pasikeitė apie 1948-us?

• V.Z. į šią pastabą mėgino šiek tiek atsižvelgti, bet kai baigtą disertacijos tekstą pateikė darbo vadovui, K.K. atsidūrė nepavydėtinoj situacijoj: atvirai nesiryžo sakyt, kad tokio darbo negalima leist gintis, nes pats juk ir suformulavo temą, tad verdiktą suformulavo šitaip:

Neatsiras žmogaus, kuris sutiktų oponuoti [Jūsų darbui]. 

Kitais žodžiais tariant, visi bijos reikšt savo nuomonę apie Maironį. Taip ir baigės šio V.Z. darbo istorija stalininiais laikais: tekstas „atgulė į stalčių“, o V.Z. susitaikė su mintim, kad šią temą teks „palaidoti“. Visa tai vyko iki 1950-ų, kada tyrėja buvo priimta dirbti į VU. Taigi, maždaug trejų metų laikotarpis.

P.S. Nesu skaitęs straipsnio, kurio tema būtų: Maironio recepcija sovietmečiu: oficialusis ir tradicijos tąsos diskursai. Gremėzdiškai įvardijau temą, bet mintis, regis, suprantama. (Jei atsiras proga, užfiksuosiu dar vieną Maironio recepcijos epizodą, jau iš praėjusio amžiaus 9-o dešimtmečio.)

(202) Der Zeitgeist: 1940-08-28

Šiandien iš ankstaus ryto, darbe padėdamas iškelt vėliavą su perrištu juodu kaspinu, prisiminiau vieną Tiesoj skaitytą tekstą. ELTA išsivertė ir įsidėjo TASSo parengtą medžiagą „Vokiečių spauda apie Vokietijos ir TSRS nepuolimo paktą“ (1940-08-28, nr. 65, p. 2). Be jokių komentarų (ergo, pritariant) perpasakojama, ką savo vedamuosiuose ką tik, 08-23, rašė nacių spauda apie prieš metus sudarytą paktą, kurį vadinam Molotovo–Ribentroppo:

Vokietija ir Tarybų Sąjunga nenorėjo, kad jų tautos kovotų už svetimus interesus. [...] Paktas sudaro istorinį įvykį ir žymi politinį posūkį Vokietijos ir TSRS santykiuose. [...] Šios sutarties veikimas atitinka istorines, politines ir ekonomines prielaidas, kuriomis remiasi Vokietijos ir TSRS susitarimas. [...] Pašalinus nenatūralų santykių įtempimą, buvo sudaryti normalūs, aiškūs ir taikingi santykiai tarp abiejų valstybių. [...] Visai galimas dalykas, rašo laikraštis pabaigoje, kad Vokietijos ir TSRS susidūrimai yra pašalinti visiems laikams. [...] šio pakto vykdymas atitinka visus lygiai Vokietijos, lygiai Tarybų Sąjungos lūkesčius. [...] abiejų valstybių interesų pagrindą sudaro taikingas naujos santvarkos kūrimas Europos rytuose. Tariant kitais žodžiais, abiejų valstybių karinio susidūrimo galimumas yra neįmanomas ir ateityje. Nei Vokietija, nei Tarybų Sąjunga neturi pagrindo skųstis dėl šio pakto padarinių.

Ką žmogus, skaitydamas tokį tekstą, tuolaik galėjo pagalvot? — Gal kas ir gero bus iš to, kad mes jau okupuoti (08-25 atsirado nauja konstitucija, Liudo Giros apdainuota: „Respublika! Ligšiol tave visi tik alino, / Nuo šiol žydėt globoj pradėsi Stalino!“), gal karas mus aplenks? Neduokdie, kaip su Lenkija atsitiko...

Kokiais pinigais – nenurodyta; bijota suklyst?

Dar iš to paties Tiesos puslapio:

Iki šiol dar neturime Internacionalo gero vertimo. Tas Internacionalo tekstas, kuris dabar vartojamas, yra nevykęs. „Tiesa“ jau prieš ilgesnį laiką paskelbė konkursą naujam Internacionalo vertimui daryti, bet, deja, ligi šiol į tą konkursą nebuvo tinkamai atsiliepta. Tai nedaro garbės mūsų poetams ir poezijos vertėjams.
Tuo tarpu dabartinis tekstas [regis, Binkis buvo išvertęs ir ar ne Literatūros naujienose buvo paskelbta, bet gal čia kitas variantas turimas galvoj] vis daugiau plinta, ir naują vertimą reikia kuo greičiau išleisti. Jis turi būti geras ir taisyklingas vertimas, kupinas originalo stiprumo ir grožio, vertas mūsų išvaduotosios liaudies, kuri jį dainuoja su tokiu entuziazmu ir dvasios pakilimu.
Tad dalyvaukime kuo gausiau Internacionalo vertimo konkurse. Naujo, gražaus proletarijato himno vertimo sudarymas yra mūsų garbės pareiga.

NB! O skelbime nebeminimas vertimas – tikimasi, kad bus sukurtas naujas lietuviškas Internacionalo tekstas, „visiškai atitinkantis originalą“ (oksimoronas išeina).

„Išvaduotoji liaudis“ su entuziazmu ir dvasios pakilimu esą gieda kad ir nevykusį Internacionalą, o ne „liaudis“ štai kuo užsiima:

Paskutinėmis dienomis buvusios „aukštosios“ visuomenės atstovai pradėjo būriais apgulti avalynės krautuves ir „Inkaro“ parduotuves. Darbo žmonės, eidami Stalino prospektu ir keliomis kitomis gatvėmis, negali sulaikyti savo pasipiktinimo dėl tų buržuazinių ponų ir ponių, kurios nuo pat ryto renkasi prie batų krautuvių ir akiplėšiškai demonstruoja savo spekuliantiškus užsimojimus. [...] Tų buržuazinių spekuliantų ir panikierių suvedžiojami dažnai įlenda į eiles, stovinčias prie batų krautuvių, ir tarnautojai, o rečiau ir vienas kitas darbininkas.
Tos eilės ir tie būriai prie avalynės parduotuvių yra tikra gėda, kurią reikia visomis priemonėmis sulikviduoti. Tarybų Lietuvoje visi fabrikai ir visos dirbtuvės gamina nepalyginamai daugiau, negu kapitalistiniais laikais, ir ateityje gamins dar daugiau. Mūsų pramonė dirba pilnu tempu, ji auga ir plečiasi, ir darbo liaudis gaus daugiau prekių, negu bent kada, nes dabar visos gerybės gaminamos tik jai.

P.S. ELTA vertėjai, TASSo pranešime perskaitę Нью-Йорк, dar rašydavo: New Yorkas.