(1146) Visiškai tarp kitko: pasvarstymai apie romanus su istoriniu pamušalu

raugė prieš porą savaičių parskraidino iš Londono dovaną – nemokamai platinamo laikraščio Evening Standard 2018 XII 11 numerį. Žino, kad vartyt puslapius vienas maloniausių dalykų. Bet tik šiandien, įžangai į šventes prasidėjus, kai nebereikia darban, vartinėju žiūrinėju skaitinėju. — Kalėdinių dovanų pirkimo metas, tai net 12 puslapių su kolontitulu LAST-MINUTE GIFT GUIDE. 50-am – knygos, kurias siūloma pirkt dovanot. „Pick up their page-turner / Read all about it: Ben Walsh has plenty of tempting tomes for the bibliophile in your life.“
Pasiūlytos šešios knygos, daugiau negu trečdalį puslapio užima Duracellio reklama (jei prie knygos pridėsi baterijų pakuotę – tai dovana bus visiškai sukomplektuota, полный комплект; na, nebent knygą tektų skaityt kur nėra elektros ar naktį po antklode pasislėpus, – tada tikrai praverstų; o gal čia kokia užuomina apie gilią mintį, kad žmogus turi turėt galimybių skaityti knygą bet kur ir bet kada?). — Siūlo rinktis. Ką pasirinkčiau? Aišku, tik pagal reklaminius anonsus spręsdamas. Aišku, tai tik žaidimas.

— pasakojimas, atsispiriantis nuo ko nors nesugalvoto, bent man, visad atrodo turintis daugiau šansų būt įdomus ne tik pačiam pasakotojui; na taip, galima kibt: o ką pats pasakotojas išgyvenęs – negi sugalvota?; nesileidžiant į svarstymus galima paprasčiau pasakyt: pasakojimas, kurio atspirties taškas – prieš tam tikrą laiką buvęs įvykis ar gyvenęs žmogus. Gana išvedžiojimų, per pavyzdžius mėginsiu pasakyt, ką turiu omeny: Jakučiūno Servijaus Galo užrašus skaityt buvo įdomiau negu Lalagę; Žagrakalytės Eigulio dukrą – negu Klarą (ir Lalagę, ir Klarą – irgi skaityt įdomu, bet tas įdomumas, kaip čia pasakius, antrinis – kompozicijos, stiliaus, žodžiu, labiau formos negu turinio; kaip, ne kas, estetinis, ne pažintinis įdomumas). Šlepikas puikus pasakotojas, bet trumpųjų istorijų; gerai, kad Mano vardas – Marytė tik tokio storumo. Šaltenio du paskutiniai romanai (Demonų amžius ir Žydų karalaitės dienoraštis) irgi atremti į šį tą nesugalvoto; empatija (gal net per daug), kinematografiški epizodai, geras stilius; visokie dvasiniai judesiai gerai, bet, nežinau, intrigos, veiksmo, tempo stinga; skaitai, bet negali sakyt, kad tai an enthralling read – reikia pastangų, kad neužverstum nebaigęs. Yra romanų, kur veiksmo ir intrigos gal net per daug (tarkim, Mindaugo Milinio Partizanas), bet kad stilius prastas. Ir kartais pagalvoji: Lietuvos Walteris Scottas Sofija Tyzenfauzaitė, ar jau turim ką geresnio? Sakysit, baik juokus, aišku, turim, – Kristiną Sabaliauskaitę; gali būt (nors tik pusantros Silva rerum knygos teįveikiau, nebeįdomu pasidarė; bet greičiausiai išimtis esu). Gal ir Lietuvoj galėtų atsiras kas nors panašaus kaip Švedijoj? Stefan Thunberg + Anders Roslund = Anton Svensson (lietuviškam duete, bent man norėtųs, kad antrasis dėmuo būtų istorinis, ne kriminalinis). Nebūtina, kad kaskart išeitų oi! ai!, tiesiog geru stilium parašytų pažintine prasme įdomių pasakojimų norėtųs; kad: pradėjai – ir pagavo, ir nepaleidžia, ir iki pabaigos.
— — praeitą savaitę bibliotekon buvo užsukęs AlmG (prašė padaryt kopijas kelių dalykų, buvusių Sietyne; padariau–pasiėmė), šnektelėjom, šio to ėmė klausinėt, tarkim, gal žinąs, kur galėtų būt Aleksio Churgino biblioteka?, jis juk priglaudė pasitraukusio Henriko Radausko bent jau dalį knygų?; seniai seniai AlmG buvo pasiskolinęs Rilkės tomelį vokiškai iš AlCh, bet tai nesvarbu, tik šiaip; pažadėjau paklaust žmogaus, galinčio žinot – rašiusio apie Hamleto vertimo redagavimą ir irgi biblioteka besidomėjusio (norėjo sužinot, kokius Šekspyro vertimus AlCh savo bibliotekoj turėjo); o gal aš skaitęs tokią knygą – Tomasz Łubieński, Wszystko w rodzinie? (užrašė, kitaip būčiau neprisiminęs); aišku, ne; visai gali būt, kad tos knygos veikėjo Ekso prototipas – AlCh [XII 23: ne, prototipas greičiausiai kitas – AlSl, žr. įrašo komentarus]. Knygos anotacija iš lubimyczytac.pl:

Paskaitinėjau recenziją wyborczoj.pl (książka wybitna, lektura obowiązkowa; išvertus lietuvių kalbon ir paskleidus gandą apie galimą prototipą, kiek egzempliorių būtų nupirkta?); pažiūrėjau, ką dar TomŁ parašęs: visai įdomu būtų bent jau pavartinėt ir jo knygas apie Adomą Mickevičių (M jak Mickiewicz), Kiprijoną Norvidą (Norwid wraca do Paryża), – : stop!
— — — taip, iš tokių visokių pasvarstymų/pasvaičiojimų jokios naudos.
(Ir kas iš to? – kartą tiesiai šviesiai paklausė žmogus, kuriam mėginau įrodyt: straipsnis gali būt įdomus ne tik todėl, kad apie dar nežinomus dalykus rašoma, bet ir todėl, kad žinomi dalykai kitaip nei tikėtumeis interpretuojami. – Nieko iš to. Kodėl kas nors turi būt iš to? Tas irgi gali būt įdomu. — Taip, prisiminimą galima suprast kaip mėginimą teisintis, kodėl toks, kaip čia pasakius, nekonstruktyvus šitas įrašas: nieko nepasiūlyta nei nepasisiūlyta.)
Digresija (XII 23) Kai, deja, savo vardo neužrašęs komentatorius nurodė, kas beveik neabejotinai yra Łubieńskio romano pagrindinio veikėjo prototipas, – KGB kontržvalgybos pulk. Aleksandras Slavinas, prisiminiau (per Vokietiją susisiejo) šįmet Kultūros baruos skelbtus Virgilijaus Čepaičio atsiminimus-kroniką Sugrįžimas į žemėlapį: Aukščiausioji Taryba nuo 1991-01-13 iki 1991-11-03. Vasariniam numery esantis gabalas prasidėjo taip:

Lietuvos laisvės lyga, prašiusi priimti įstatymą, draudžiantį Lietuvos ateities forumo (LAF) veiklą Lietuvoje, turbūt buvo teisi. Atsiėmę Saugumo rūmus, priešais kuriuos ilgai stovėjo Lenino paminklas, radome tokį Lietuvos SSR KGB vadovo generolo Caplino raportą savo viršininkams Maskvoje:
     „Siunčiame „Tiesos“ laikraštyje išspausdinto straipsnio vertimą ir kserokopiją. Straipsnis parašytas pagal pranešimą „Lietuvos ateities forume“ – gausiame opoziciškai Vytauto Landsbergio valdančiajai grupuotei nusiteikusių autoritetingų mokslo, kūrybinės inteligentijos atstovų, Lietuvos demokratinės darbo partijos (buvusios LKP) vadovų ir aktyvistų, žurnalistų susirinkime. „Forumo“ susirinkime buvo įkurta organizuota legali opozicija. Straipsnyje, skirtame Vakarų Europos santykiams su Pabaltiju, mums naudingu požiūriu analizuojami politiniai procesai Pabaltijo respublikose, Vakarų valstybių tikslai ir ketinimai SSRS atžvilgiu. Straipsnio tekstas buvo iš anksto su mumis suderintas.
     Prašome šią aktyvią priemonę įtraukti į įskaitą.“¹
     Deja, straipsnio kserokopija buvo išsiųsta į Maskvą, tad nepasakysiu, kas to straipsnio, suderinto su KGB, autorius. (KB, 2018, nr. 7/8, p. 84)
------------------
¹ Iš naujausios Lietuvos istorijos (Dokumentų rinkinys), Kaunas. 1995, p. 76.

— Taigi visai nesunku išsiaiškint, kas to straipsnio Tiesoj autorius, nuorodų, kur ir ko ieškot, užtektinai, – pasidalinau mintim su coll. Pranu, periodikos, saugomos bibliotekoj, globėju. Po kokios valandos viskas buvo aišku: Algis Klimaitis, „Vakarų požiūris į Lietuvą“, Tiesa, 1991 IV 17, nr. 73, p. 3 (net Kliugerio nuotrauka įdėta). O kai pavarčiau tą Dalios Kuodytės parengtą dokumentų rinkinį, iš kurio cituojama, šyptelt teko: na va, ir Čepaitis žmogus, – ten juk visi dokumentai susiję su Klimaičiu-Kliugeriu, tad ir šitam jis turimas omeny, jokio atskiro paaiškinimo net nereikia. (Iš rinkiny paskelbtų ataskaitų daug kas paaiškėja ir apie Klimaičio globotą ir naudotą Kazimierą Prunskienę, ir apie Žurnalistų sąjungos viršūnėles [tampa labai aišku, kodėl dalis žurnalistų 1991 XII 21 atkūrė LŽDraugiją], ir apie Tiesą, ir apie LAF-ą; nykūs dalykai.)

(752) Užparaštė, cix: apie sugretinimą kaip meninę priemonę

Palyginimas yra iš paprastųjų ir dažniausiai pasitelkiamų meninių priemonių: „dviejų reikšmių sugretinimas siekiant ekspresyvumo“. Gera priemonė.
Štai skaitai eilėraščio pradžią:

Kalbu apie gražų vyrą,
dailų it jaunas dievas, bet vyrą nejauną:

blausiai švytintis, kaip jaunas dievas,
aštrus ir sausas, kaip vėjas,
žvilgsnį apblausiantis dievas aguonų
ir vokus klijuojantis miego niūniuojantis dievas [etc.]
(Agnė Žagrakalytė, Visa tiesa apie Alisą Meler, 2008, p. 118)

Ir jei imi tapatintis, – juk veikia? – argi gali būti kitaip?
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------
O štai kitas palyginimas (iš Jono Dauguviečio atsiminimų knygos Gyvenimas duobėj, 1997). Pasakojama apie suimtąjį 1948-ais per išleistuves Kauno gimnazistą Algį, etapai: Kaunas–Vilnius; Vilnius–Maskva, Maskva–Leningradas. Leningrade buvo formuojami etapai Šiaurės link. Dalino vagonus vyrams ir moterims, o galų pagalėj – likutis. Tai vienas vagonas tapo mišrus (truputį iš pradžios užgriebiant):

Etapo vargai, kratos, sėdėjimas stotyje ant asfalto – visa tai jau nebebuvo naujiena, bet tai, kas jų laukė vagone, nustebino ir visko mačiusius. Ech, ta rusiška netvarka.. Matyt, koks nors pilietis viršininkas buvo neišsipagiriojęs, formuodamas etapą gerokai pripainiojo. Kadangi etapas buvo mišrus, vyrai ir moterys, tai skirstė pagal lytį, vyrus į vienus vagonus, moteris į kitus. Skirstė skirstė, liko vienas vagonas ir dvi grupelės kalinių: pusė vyrų ir pusė moterų. Ką daryti viršininkui? Čia beveik kaip tame rebuse, kai reikėjo perplukdyti vilką, ožką ir kopūstą. Bet čia tau ne kokia ten sumauta upė, o nuotolis tarp Leningrado ir Intos. Nesiuntinėsi gi vagonų pirmyn ir atgal, daugiau vagonų, matyt, irgi lengvai neduoda, kiek užsakė, tiek ir gavo. Žodžiu, ilgai negalvoję, vietiniai viršininkai nutarė, kad nieko bloga neatsitiks, jeigu viename gale gyvulinio vagono važiuos vyrai, o kitame moterys. O ką? Ir neatsitiko. Tiesa, buvo šiokių tokių problemų su tualetu. (Tas tualetas tai nedidelė skylė vagono grindyse.) Bet moterys išradingos. Tuojau surado kažkokių paklodžių, antklodžių, žodžiu, buvo suręstas tualetas, kažkuo primenantis rinkiminę balsavimo kabiną visų demokratiškiausiuose pasaulyje rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą. (p. 237–238)

Ir kodėl man atrodo, kad šitas – lyg ir atsitiktinis – palyginimas (atitvertos išvietės tremtinių vagone ir balsavimo kabinos per rinkimus į Sovietų Sąjungos AT) yra labai stiprus? – istoriškai stiprus? – Jis labai stiprus; stipriausias iš man žinomųjų tokio pobūdžio.

(692) Visiškai tarp kitko: apie gūdžią girią ir lapę

Карл у Клары украл кораллы, 

а Клара у Карла украла кларнет.

Если бы Карл не крал у Клары кораллы,

то Клара не крала бы у Карла кларнет.

enktadienį, 12-05, Rašytojų klube buvo pristatyta ketvirta Agnės Žagrakalytės knyga – Klara.
Žanro prancūziškas įvardas – bande dessinée – pradžioj trikdė, nes nieko neišmanau apie šiuolaikinę komiksų kultūrą; užstrigęs Anupro Dirvelės (Valstiečių laikraštis) ir Paršiuko Čiuko (Genys) lygmeny. – Štai ir atsirado proga ne tik rusišką greitakalbę prisimint, bet ir komiksais pasidomėt. Reikia žaidimo taisyklių bent pagrindinius dalykus žinot, jei ketini rungtynes stebėti (tarkim, kodėl tokia knygos kompozicija, – man tapo aišku).
Klara labai patiko; kalbinės raiškos spektras ypač platus, ir niekur nesijaučia falšo; kalbos vargonininkė ta Žagrakalytė; ir mintis yra (su[pa]prastindamas, aišku, fiksuoju): žmogus vis bėgi, bėgi manydamas, kad tik taip gali būt, kad esi bėgdamas nuo savęs, savo praeities; bet ateina laikas akistatai su tuo, ko negali, nepajėgi užmiršt, kad ir kaip to norėtum („Klara jau nebebijo. [...] Klara yra trigalvė drakonė su kulkosvaidžiu“); ir po to jau yra šansų, kad galėsi gyvenimą gyvent.
Tik nereikia šio kūrinio gretint su romanu Eigulio dukra (nesvarbu, kad ta pati „Tyto alba“ išleido); išties: skirias kaip diena ir naktis.
O va jei kas pamėgins rimtai pagretint su Visa tiesa apie Alisą Meler (2008), – tas gali ir šį tą atrast. Kad ir tą pačią lapę.

Dėl kito dalyko šio įrašo ėmiaus. Prieš vyksmą penktadienį Reda P.:
– Pamėgink ją pakalbint, kad ką papasakotų.
– Pamėginsiu.
Pamėginau. Ir šįkart kažkodėl labai aiškiai suvokiau tokio kalbinimo netikrumą, vaidybiškumą. Net truputį gėda pasidarė.
Žmogaus ko nors klaust padoru žiūrint į akis, ir išklausyt, ką jis atsako, dera, prancūziškai sakant, face à face, – o čia išeina nelyg koks „pokalbis“ el. laiškais žiūrovų akivaizdoj: tu tarsi klausi turėdamas galvoj rašytoją/publiką; išgirsti atsakymą, skirtą lyg ir tau/publikai; nevadintina tai pokalbiu; viešu paklausinėjimu ar dar kaip.

prieduras: apie piešinius-parašus

Yra specialistų, kurie žiūrėdami į parašą mėgina apibūdint žmogų.

O į parašą-piešinį?

← a.a. Jurgos Ivanauskaitės

Ivanauskaitės premijos laureatės Agnės Žagrakalytės →

(595) Miscellanea rerum, iv

— užfiksuota 2014-ų vasarį —

(α) apie lūkesčius
Jei tau pasiūlo sumest kortom durnių, juk nesitiki žaist pokerio su Andrium Tapinu ar patirt malonumą pralošdamas šachmatų partiją Česlovui Juršėnui?
Pažiūrėjau Vėlyvio Redirected / Už Lietuvą! Padurniuot smagu. Smagu pasižiūrėt į padurniavimus. Tik nereikia pradėt šnekų apie menines strategijas, Tarantino, Kusturicą, socialines kritikas ir pan. Juokimės iš to, kas gali būt juokinga, o ne apgailėtina.

(β) blefas, vardu mėnas
Pora pavyzdžių:
Tokia Millie Brown „kuria mėną“ vemdama: dvi dienas pabadavusi prisigeria dažyto pieno ir – du pirštus kuo giliau į burną. Atseit tokiu būdu dar nieks nekūrė.
Toks Fiodoras Čelnomazovas „tapo“ savo pimpilu arba užpakaliu: „Картины мастера по-весеннему живые и жизнеутверждающие. По мнению Федора, в них заключён куда более глубокий смысл, чем может показаться на первый взгляд.“ [Prispaudi dažais ištepliotą savo subinę prie drobės ar popieriaus, va tau ir mėnas; o jei pimpilu išbraižai kvadratą, jau ir Malevičius Kažkelintasis.]
Štai kas liūdniausia: žinios apie tokius atsiprašant „menininkus“ mūsų akiratin patenka be jokių pastangų, neieškant informacijos apie talentingus menininkus [ar jūs esate googlinęs (-usi): „talentingas menininkas“?]. Jos, tokios žinios, informacijos sraute iškyla paviršiun ir užkliūva už mūsų žvilgsnio kaip... (atsiprašau) kokie šūdai (jie iškyla ir plaukia [į marias plačiausias]).
----------------------------------------------------------
* pavadinimas yra kontaminacija: (a) Kultūros baruos (2010, nr. 7/8, p. 28–32) buvo išspausdinta Jurgitos Pociūtės iš prancūzų kalbos išverstas Jeano Clairo str. „Blefas, vardu kultūra“ („profaniškuose mūsų muziejuose nebeliko nei numen, nei numina [t.y. dievybių]. Vien tik griuvėsių krūva po žemės dalybų“); (b) o žodį mėnas (vietoj: menas) ironizuodamas vartojo Ričardas Gavelis.

(γ) apie metines, kurias vargu ar kas prisimins
Taip, 2014-ieji – Donelaičio metai, kam tik priklauso, kas tik netingi „reikš pagarbą“ evangelikų liuteronų kunigui (taip, vertai; nė pusės žodžio prieš net dėl visiškai nevykusių renginių, jei tai ne paprasčiausias „jubiliejinių“ pinigų „įsisavinimas“), nors būtų galima prisimint ir katalikų kunigą Antaną Strazdą, tiksliau – jo knygelę Giesmės svietiškos ir šventos, kuri buvo išleista lygiai prieš 200 metus, 1814-ais. — Po Elenos K. eilėraščių rinkinio Užpustomi pristatymo tuštybė timptelėjo už liežuvio: ėmiau ir pasakiau apie šitas metines Rašytojų klubo galvai Janinai R. „Tai gerai, imkim ir padarykim renginį per Poezijos pavasarį, aš susitarsiu su Latėnu, o pats gal galėtum kokį įžangos žodį tart?“ – Va taip žmogus ir įkliūni į paties paspęstus kapkanus.
---------------------------------------------------------
Spalio 7-ą bus lygiai 70 metų, kai žuvo Vytautas Mačernis. Ar kas nors prisimins? – Abejonė tuo stipresnė, kad bent mes dažniau prisimenam gimties, o ne mirties/žūties/savižudybės metines. [Žinau niekur neskelbtų atsiminimų, kurie labai tiktų pirmąkart būt paskelbti kurio nors žurnalo būtent spalio numery, bet: pasiūlysi, ir iškart išgirsi: kas parengs, kas parašys įvadą?]

(δ) apie priešdėlius
Vasario 16-osios deklaracijoj kalbama apie valstybės atkūrimą; to laiko geopolitinę situaciją turint galvoj, viskas suprantama, nors kai dabar pagalvoji – tai buvo deklaracija sukurti valstybę, naują valstybę; Vasario 16-oji, o šunys šika kaip ir kitom dienom; vos neįmyniau.

(ε) neišsiųsto el. laiško pradžia
Re: Re: Tarp kitko; 02-17, vėlus vakaras

Atminties bendrystė, deja, regis, liko vienintelis tikras mus (apibendrintai kalbu) jungiantis ryšys. Nepaisantis skirtumų, kurie nori nenori išryškėja, jei/kai gyvenimą ir požiūrį į jį imame pjaustyt kuo plonesniais sluoksniais. Deja, mes linkę ieškot skirtumų, o ne bendrumų; tampam skirtuomene. Nebent galėtumėm sutart dėl kai kurių kultūrinių vertybių; šeštadienį bus viešai paskelbtas naujasis LLTI premijos laureatas; neabejotinai vienas talentingiausių mūsų prozininkų. [...]

(ζ) trys mintigaliai nesulaukus Agnės Žagrakalytės romano Eigulio dukra pristatymo pabaigos
(a) Tarkim, kalba yra kumelė. Ne kokia kolkozinė, o sava nuosava. Žagrakalytė moka pakinkyt. Pakinko ją pasakojimo vežiman. Ir vadelioja: iš taško A į tašką B [pasakojimo pradžia–pabaiga] keliauja ne greitkelio pakraščiu [tiesiausiu keliu], o pasuka vieškeliais šunkeliais [kuo tolesniu, ilgesniu, malonesniu tikrakeliu]. Tai yra tikrasis malonumas: prisiminti.
(b) Empatija (psichologijos terminas, bet jis vis sukiojosi galvoj skaitant). Rašytoja įsijautusi į savo herojus taip labai, kad skaitytojas įsijaučia į romano herojus taip labai, kad net užmiršta laiku išlipt iš autobuso. (Požymis? – Požymis!)
(c) Jei manęs būt paprašę būti Eigulio dukros pristatymo moderatorium per knygų mugę, būčiau ėmės ir paprašęs: gal galėtum bent pusvalandį pasakot žmonėms apie tą vyrą, kurio asmenvardis, Tavo manymu, turėjo būt įrašytas knygos viršely [virš?] Agnės Žagrakalytės?

(η) apie slapyvardes
[Tai galėtų būt šito įrašo papildinys.]
Yra tikimybė perimt Jadvygos Juškytės archyvą. – Ir pagalvojau: Gabrielė Petkevičaitė pasirinko slapyvardę Bitė, o Juškytė – Širšė [bendravo, korespondavo; kuri slapyvardė labiau intriguoja? pasirinkimas bent jau šį tą reiškia?].

(554) Tarp kitko: prisiminimai grįžtant iš Pilaitės

Pirmiausia turiu prisipažint: klydau. Maniau, iš viešojo transporto pertvarkos man nebus jokios naudos, bet, paaiškėjo, yra. Į darbą važiuoju kaip važiavęs 19 troleibusu, o grįžtu namo – vis dažniau, nes vis anksčiau ima temti, stypsot stotelėj ir laukt retai kursuojančio savojo troleibuso visai nesinori – su persėdimu: nuo Tuskulėnų rimties parko iki Sietyno stotelės 4G, pereinu Laisvės prospektą, o tada jau bet kas, tiesiai važiuojantis, tinka iki namų.
Viena tik bėda: dvigubai didesnė tikimybė, kad įsiskaitęs imsi ir neišlipsi reikiamoj vietoj.
Taip ir atsitiko ketvirtadienį. Kai autobusui stojant pakėlęs akis nuo Agnės Žagrakalytės pirmojo romano susivokiau, kad lipt reikia, jau buvo per vėlu – nebespėsiu prisiirt iki durų, teko pripažinti. – Išlipau Pilaitėj, nebeatsimenu, kaip vadinas ta stotelė. Oras šlykštus, jau beveik sutemę, visai nesiorientuoju šitam rajone, klaidžiot nesinori, o kelią atgal iki Laisvės prospekto visai gerai įsiminiau, nebe skaitymas buvo galvoj. Ai, imsiu ir grįšiu pėščias. Perėjau gatvę ir – Spaudos rūmų link. Aišku, po kokių 15 min. ėmiau gailėtis, kvailiu save vadint, bet buvo jau per vėlu.
Visą kelią save keiksnot nuobodu, tai ėmiau naršyt po atmintį, ieškot ko nors malonaus. Užkliuvau už plaukimo baidarėm Jūra 2010-ų liepos pačioj pabaigoj.
Antra diena, artėja pietūs; kadangi išplaukėm palygint anksti, dauguma jau būtų nieko prieš sustot, ištraukt užpakalius iš baidarių ir konservų kokią dėžutę sudorot. Iš kairiosios pakrantės nieko gero neverta tikėtis, tai žvilgčiojam dešinėn. Žiūrim, visai graži pievelė, ir krantas tikęs baidares lengvai ištraukt, be to, pašiūrė stovi, o ten net stalas yra. Liovęsi kastis į priekį pasitarėm ir nutarėm: stojam, nors greičiausiai privati valda, bet mes tik trumpam, daugiausia pusvalandžiui, jei ką – sumokėsim tuos kelis litus.
Kas prie maišo su maistu, o kas pešdamas cigaretę aplinką pirmiausia apžiūri. Ir ugniakuras, akmenim apdėtas, ir suolelis šalia, ir popierių įkurom palikta. Laikraščių, net knyga be viršelių guli.
Kelių pirmų dešimčių lapų nebėr, bet aišku: mokyklinis lietuvių literatūros vadovėlis, tas, kurį teko študijuot. Perbėgau akim liekanos pirmus puslapius: apie simbolizmą, Balį Sruogą, ir Kirša paminimas etc., ir taip neįdomu pasirodė. Tada ir kilo mintis, kad reiktų pertvarkyt mokyklinę programą.
Gana to literatūrocentrizmo. Kalbos reiktų mokyti[s] visose klasėse, šnekėt ir rašyt teks kad ir kokiu keliu po vidurinės žmogus pasuktų, o literatūros, visiems privalomos, gana iki vienuoliktos klasės. Paskutinius dvejus metus žmogui turėtų būt leista pasirinkti pagal polinkius: literatūra / muzika / dailė / teatras ir kinas. Pasigilint į kurią nors meno sritį visai neblogai, estetinį skonį reikia palavint, bet visai nebūtina tai daryti vien per literatūrą. Na ir kodėl abiturientas negalėtų rašyt svarstomojo pobūdžio teksto pasitelkdamas pavyzdžių ne iš poezijos, dramos ar prozos, o iš dailės, muzikos ar teatro istorijos ir dabarties?
Štai ką prisiminiau pėdindamas iš Pilaitės Spaudos rūmų link. Ir pagalvojau: ne tokia jau ir beprotiška mintis tuokart buvo aplankiusi (tiesa, pievelės šeimininkai nepasirodė, susimokėt nereikėjo). Jaunuolių estetinis skonis pasitelkiant savą ir kitų literatūrą visuotinai lavinamas lavinamas, lavinamas lavinamas, o kas iš to? Perkamiausios/skaitomiausios knygos – visokie pilki atspalviai, ergo, iš to lavinimo naudos praktiškai jokios. 

(505) Užparaštė, lxxi: apie poetinį vaizdą

Įtaigiausiai, stipriausiai neapčiuopiami dalykai (pvz, tuštùmas, kas nors arba aš – tùščia arba tùščias / tuščià) išreiškiami pasitelkus tai, ką galima patirti tiesiogiai, – pamatyti, paliesti, užuosti, išgirsti; kai sukabinami (paprasčiausiai tariant) dvasinis ir materialinis egzistencijos lygmenys.
Liudvikas Jakimavičius:

Metų metus
buvo tuščios kaip vėjas.
Susimokė
repetuoti mirusiųjų melodijas,
sugaut iš tylos
dvi senos vestuvinės taurės
čekoslovakiško stiklo
etažerėje
už langelio.
(„Kaip vėjas“, LM, 2007-02-23, p. 1)

Arba Agnė Žagrakalytė:

Ne širdis – volframo siūlelis
Aš tuščia, kaip įdegus
Kepsninė ryto rasoj
(„Suvenyrinių meilužių krautuvė“, LM, 2007-03-02, p. 1)

-----------------------------------------------------------------------------------------

2013-06-27, palygint ankstyvas rytas

Ne, nesigretinu, jokios ten poezijos nebuvo, buvo stipriai pagiringas šeštadienio rytas (penktadienis – paskutinė darbo diena, tad leidau sau nuvežtas 30 km už Vilniaus prisigert), išeinu pro namelio duris surūkyt pirmos cigaretės, greit septynios: saulė jau patekėjusi, o ant krapų tokia rasa pakibus, kad nors eilėraštį rašyk:

kokie rasingi krapai

nufotografuot juos negana,
tą reikia pamatyt,
jei iš tikro susiruošei
mirti ar pan.

Nu(si)sodinimas ant žemės: yra mirusiųjų tarp krapų, iš tikrųjų mirusių:

Žiūriu, tikrai, darže, krapų lysvėje, veidu į žemę guli vyras. Dar tikėjomės, kad jis gyvas, dukra tikrino pulsą, bet gyvybės ženklų nerado. (cit. iš čia)

Taip, mirti galima visur, tik – kaip; esmė?

(28) Tarp kitko: apie skaitymo/kalbėjimo tempą

Pranas Visvydas, dalydamasis įspūdžiais apie š.m. PP almanachą („Eiliavimo krizės Lietuvoje nesimato“, LM, 2009-07-10), užfiksuoja ir tokį:

Sugrįšiu prie pirmųjų pastraipų, kurias gegužės pabaigoje parašiau, gavęs šią „Poezijos pavasario 2009“ knygą su dviem skaitomos poezijos diskais. Vienas diskas „44 čiulbėjimai“ paeiliui sujungia visus ligšiolinius Poezijos pavasarių laureatus. Išklausiau ir vėl klausysiuosi. Skaito aktoriai skaitovai. Antrame diske, parengtame Virginijaus Gasiliūno, savo poeziją skaito aštuoni poetai. Malonu klausytis Justino Marcinkevičiaus baritono ar natūraliai niuansuoto Aido Marčėno balso. Tačiau pabaigoje Agnės Žagrakalytės ir Giedrės Kazlauskaitės skaitymas greitakalbe prilygsta Los Andželo radijo žinių pranešėjų skubrai. Greitai, kad kuo daugiau. Anot Ezros Poundo, „poetry is always news“.

Dėl to „greitai, kad kuo daugiau“ randas šis įrašas. „Daugùmą“ lėmiau aš: visiem maždaug po lygiai – po ≈ 10 min. Kiek jau to poetinio teksto išeis – tiek. Beje, A.Ž. ir G.K. bene daugiausia kartų truputį desperatiškai vis klausdavo: „Gal jau užteks?“ – „Dar reikia – vargiai ar čia jau bus 10 minučių.“ (Audioįrašo kiekį matuot spaudos ženklais man atrodo nelabai prasminga.)
O dabar apie skaitymą greitai–lėčiau–lėtai. Visų prašydavau: skaitykit kaip sau. Jei kas suabejodavo (gal per greitai?), sakydavau: kaip išeina, nereikia jokių aktorysčių pridėt. Maniau, kad reikia fiksuot ne tik natūralų poeto balso tembrą (sau, ne sėdinčiajam/-čiajai paskutinėj salės eilėj skaitykit), intonavimą, bet ir tempą – tai irgi kultūrinė vertybė, nulemta daugelio dalykų (sociolingvistikos tyrimų objektas; rengdamas įrašus CDžiui, tik pauzes tarp eilėraščių koregavau, eilėraščio vidun – šiukštu lįst).
Vargu ar čia ką beverta komentuot, gretinant su gyvenimo tempu ir kt. Tik vienas prieduriukas per retorinį klausimą: ar kam iš dabarties reklamininkų bent jau šmėkšteltų galvoj pasiūlyt užsakovui tokią reklamą, kuri lyg niekur būdavo dedama į praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio laikraščius:






Kam beužtektų kantrybės perskaityt dešinį „knygos“ puslapį, kuriame reklamuojamas tualetinis muilas KIPRAS PETRAUSKAS?