(1231) Visiškai tarp kitko: geltona rožė, raudonos rožės

r jums yr tekę matyt, kad pašarvotas mirusysis rankose laikytų rožę? Nesu matęs. Dar dviejų žmonių paklausiau, ar yr matę, – irgi: ne. Šv. paveikslėlis, balta nosinė – taip, bet rožė ar kokia kita gėlė – na ne.
Kodėl klausinėjau? Naujausiam Metų numery (5/6) yra Ingmaro Bergmano filmo Riksmai ir kuždesiai (1972) apmatai, iš švedų kalbos versti Zitos Mažeikaitės (patinka Bergmano scenarijai – nes nesiimama įvardint to, ko tikriausiai ir neįmanoma adekvačiai išreikšt žodžiais, – kas dedas žmogaus viduj, galvoj ar širdy, kaip sakoma: fiksuojami tik veiksmai ir pokalbiai, tai, ką galima pamatyt ar išgirsti; tiesa, šitam scenarijuj yr dienoraščio ištraukų, bet dienoraštis – pokalbio su savim atmaina; atsiprašau, nuklydau šonan).
— Sunkiai miršta viena iš trijų seserų.

Įsivaizduokime ramų, apniukusį, tamsoką rudens rytą, auštantį po Agnes mirties. Palaikų tvarkytojos jau atėjusios, tai dvi našlės, pagyvenusios, sumanios. Yra dar dvi moterys, valytojos. Namas pilnas kuždesių ir kavos aromato.
Palaikų tvarkytojos užsidaro mirusiosios miegamajame, kad pagarbiai, rūpestingai atliktų savo svarbų darbą: jos numazgoja numirėlę, sušukuoja, aprengia, padažo, už skruostų prikiša vatos. Ilgos baltos kojinės, balto šilko bateliai, apatiniai ir glotnūs, ką tik išlyginti lininiai marškiniai plačiomis rankovėmis. Ant galvos – nedidelis gobtuvas, kaspinėliais surištas po smakru. Galiausiai – geltona rožė tarp vos papudruotų pirštų. (p. 89)

Sakysit: gal čia kokia skandinavų tradicija – ta rožė mirusiojo rankose? Kelias sekundes ir aš taip galvojau. Bet iš atminties bemat išniro Fausto Kiršos dienoraščio įrašas apie ką tik mirusį Kazį Binkį (mirė 1942 IV 27 aštuntą valandą vakaro savo namuos Kaune, Vydūno alėja 20; Kirša vokietmečiu buvo oficialiai nepripažįstamos Lietuvių Rašytojų Draugijos pirmininkas):

IV.28. 12 val. rašytojų vardu p. Binkienei ir šeimai pareiškiau užuojautą. Binkis guli lovoje. Aprengtas. Beveik nepasikeitęs. Išsirgęs, išbalęs. Bet gražus, su šypsena. Dvi žvakės stiklinėse dega. Trūksta žvakių. Nei kryžiaus, nei švento paveikslo – nieko nėra. Daro neįprastą įspūdį. 19 val. vėl buvau lankyti velionio. Laidojamas valstybės lėšomis. Rašytojų draugija išrūpino valdžios laidojimą. Norėta šarvoti Karo muziejuje. Gen. Nagevičius nenori. Dr. Juška, Mokslo departamento direktorius, irgi priešingas. Velionis guli karste. Keturios žvakės. Dvi raudonos rožės jo rankose. Skulpt. Pundzius nuėmė kaukę. Rašytojų draugijai daug kas reiškia užuojautą. (Metai, 2002, nr. 2, p. 108; publikaciją parengė Jonas Šlekys)

Nežinau, gal ką galima išgooglint, bet nė nebandžiau. Ko nors nesuprasti juk gal net įprasčiau, nei lyg ir žinoti, ką tas ar kitas dalykas reiškia.

(846) Epizodai, x: Mauthauseno ir Dachau kalinio pirmasis sekmadienis po karo

Erdmonas Simonaitis paragavo pragaro ir Mauthauseno, ir Dachau koncentracijos stovyklose.
1991-ais Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius gavo iš Šveicarijos dr. Alberto Geručio archyvą, kuriame buvo ir Simonaičio ketverių metų dienynas, imtas rašyt tądien, kai virš Dachau esančių SS kareivinių iškilo balta vėliava: „29.IV.1945. / 5.30 po pietų, po ilgų vargų ir nerimavimų, mūsų lagerį Amerikos kariuomenė išlaisvino. [...] Nors buvo dar šaudoma, bet belaisviai bėgo amerikiečių sutikti. Ir stebuklingu būdu atsirado greit raudonų ir tautinių vėliavų.“
1992-ų rudenį Gimtajam krašte keliuos numeriuos buvo paskelbta Vytauto Bogušio parinktų to dienyno ištraukų. Visas dienoraštis, regis, neišleistas. Dar pristatomajam žody užsiminta, esą Simonaitis žadėjęs parašyti atsiminimus, bet apie juos nieko nežinoma.
Iš 1945-05-13 įrašo:

Pirmas sekmadienis po karo pabaigos. Oras gražiausias, bet karšta. Įsakyta greitai viską paruošti stovyklos ištuštinimui. [...]
Buvau šiandien po pietų nuo 2–3 val. iš stovyklos išėjęs. Tai pirmą kartą nuo rugpjūčio 16 d. 1941 metų. Dar nesu visai laisvas, bet beveik kaip laisvas. Mačiau po tiek laiko medžių, pievelių, gėlių ir laisvų žmonių. Sėdėjau ant suolo po ąžuolu. Iš susijaudinimo pradeda ašaros byrėti. [...]
Ką veikia šiandien, pirmą sekmadienį po karo, mano šeima? Kur mano žmona, kuri tiek daug man padėjo su siuntiniais, sunkiausiais laikais save skriausdama. Kur Jurgutis su šeima, kur Onutė su vaikučiais ir vyru? Kur yra Birutė? Kur dingo mano sūnelis Vytukas, vaikelis, kurs jau be to labai labai nukentėjo. Turbūt pateko karo nelaisvėn. Tas pats likimas turbūt ištiko ir mano sesers sūnų Helmutą. Dieve, saugok ir globok namiškius. Norėčiau visus gyvus sveikus pamatyti. (GK, 1992-09-10–16, p. 7)

Prieduras. 1946-ų vasario 14–17 Simonaitis buvo Lübecke; priežastis – Laisvės varpe (1945-11-23–1946-04 ėjęs laikraštis, vyr. redaktorius buvo Faustas Kirša) paskelbtas straipsnis, kuriame užsipuolami Klaipėdos krašto lietuviai: jie tarp savęs vokiškai šneką, esą didžiausi materialistai etc. Su keliais klaipėdiškiais Simonaitis aplankė gripu sergantį redaktorių – norėjo šį tą išsiaiškint.

Kirša turėjo pripažinti, kad tokius blogumus per laikraštį anglų zonoj viešai skelbti negalima. Užsigavo Kirša, kad jam vienas klaipėdietis Ašmontas pasakęs: „Jūs tik norite mūsų žemę iš mūsų išplėšti, bet mūsų pačių Jūs nenorite.“ Kiršos manymu, tik nacis galėjo taip jam pasakyti. O aš pasakysiu, kad nacis jam taip sakyti nedrįstų, taip tik tikras prūsų lietuvis galėjo jam pasakyti, kuris savo vertę ir praeitį žino. (GK, 1992-09-17–23, p. 7)

Teisybę tas Ašmontas, Kiršos naciu išvadintas, pasakė: nesicackinant ir aptakių terminų neieškant, galima tart: kolonizavo žemaičiai su aukštaičiais Klaipėdos kraštą.

(554) Tarp kitko: prisiminimai grįžtant iš Pilaitės

Pirmiausia turiu prisipažint: klydau. Maniau, iš viešojo transporto pertvarkos man nebus jokios naudos, bet, paaiškėjo, yra. Į darbą važiuoju kaip važiavęs 19 troleibusu, o grįžtu namo – vis dažniau, nes vis anksčiau ima temti, stypsot stotelėj ir laukt retai kursuojančio savojo troleibuso visai nesinori – su persėdimu: nuo Tuskulėnų rimties parko iki Sietyno stotelės 4G, pereinu Laisvės prospektą, o tada jau bet kas, tiesiai važiuojantis, tinka iki namų.
Viena tik bėda: dvigubai didesnė tikimybė, kad įsiskaitęs imsi ir neišlipsi reikiamoj vietoj.
Taip ir atsitiko ketvirtadienį. Kai autobusui stojant pakėlęs akis nuo Agnės Žagrakalytės pirmojo romano susivokiau, kad lipt reikia, jau buvo per vėlu – nebespėsiu prisiirt iki durų, teko pripažinti. – Išlipau Pilaitėj, nebeatsimenu, kaip vadinas ta stotelė. Oras šlykštus, jau beveik sutemę, visai nesiorientuoju šitam rajone, klaidžiot nesinori, o kelią atgal iki Laisvės prospekto visai gerai įsiminiau, nebe skaitymas buvo galvoj. Ai, imsiu ir grįšiu pėščias. Perėjau gatvę ir – Spaudos rūmų link. Aišku, po kokių 15 min. ėmiau gailėtis, kvailiu save vadint, bet buvo jau per vėlu.
Visą kelią save keiksnot nuobodu, tai ėmiau naršyt po atmintį, ieškot ko nors malonaus. Užkliuvau už plaukimo baidarėm Jūra 2010-ų liepos pačioj pabaigoj.
Antra diena, artėja pietūs; kadangi išplaukėm palygint anksti, dauguma jau būtų nieko prieš sustot, ištraukt užpakalius iš baidarių ir konservų kokią dėžutę sudorot. Iš kairiosios pakrantės nieko gero neverta tikėtis, tai žvilgčiojam dešinėn. Žiūrim, visai graži pievelė, ir krantas tikęs baidares lengvai ištraukt, be to, pašiūrė stovi, o ten net stalas yra. Liovęsi kastis į priekį pasitarėm ir nutarėm: stojam, nors greičiausiai privati valda, bet mes tik trumpam, daugiausia pusvalandžiui, jei ką – sumokėsim tuos kelis litus.
Kas prie maišo su maistu, o kas pešdamas cigaretę aplinką pirmiausia apžiūri. Ir ugniakuras, akmenim apdėtas, ir suolelis šalia, ir popierių įkurom palikta. Laikraščių, net knyga be viršelių guli.
Kelių pirmų dešimčių lapų nebėr, bet aišku: mokyklinis lietuvių literatūros vadovėlis, tas, kurį teko študijuot. Perbėgau akim liekanos pirmus puslapius: apie simbolizmą, Balį Sruogą, ir Kirša paminimas etc., ir taip neįdomu pasirodė. Tada ir kilo mintis, kad reiktų pertvarkyt mokyklinę programą.
Gana to literatūrocentrizmo. Kalbos reiktų mokyti[s] visose klasėse, šnekėt ir rašyt teks kad ir kokiu keliu po vidurinės žmogus pasuktų, o literatūros, visiems privalomos, gana iki vienuoliktos klasės. Paskutinius dvejus metus žmogui turėtų būt leista pasirinkti pagal polinkius: literatūra / muzika / dailė / teatras ir kinas. Pasigilint į kurią nors meno sritį visai neblogai, estetinį skonį reikia palavint, bet visai nebūtina tai daryti vien per literatūrą. Na ir kodėl abiturientas negalėtų rašyt svarstomojo pobūdžio teksto pasitelkdamas pavyzdžių ne iš poezijos, dramos ar prozos, o iš dailės, muzikos ar teatro istorijos ir dabarties?
Štai ką prisiminiau pėdindamas iš Pilaitės Spaudos rūmų link. Ir pagalvojau: ne tokia jau ir beprotiška mintis tuokart buvo aplankiusi (tiesa, pievelės šeimininkai nepasirodė, susimokėt nereikėjo). Jaunuolių estetinis skonis pasitelkiant savą ir kitų literatūrą visuotinai lavinamas lavinamas, lavinamas lavinamas, o kas iš to? Perkamiausios/skaitomiausios knygos – visokie pilki atspalviai, ergo, iš to lavinimo naudos praktiškai jokios.