(1289) Epizodai, xlii: smulkiosios atsparos pavyzdys, 1897 XI 21

   Sąraszos titulinis puslapis (knyga su CD, kur yra rankr. pdf)   

[praeitą šeštadienį, V 14, buvo Romo Kalantos mirtadienis, 50-as; tada pradėjo galvoj dėliotis šis įrašas]

— priešinimasis, atspara; ateities kartom parenkami ryškieji pavyzdžiai, pradedama nuo Pilėnų [*] ir t.t. (kai paaukojamos gyvybės ar ilgam prarandama laisvė); būdamas paprastas mirtingasis, į tokius pavyzdžius žvelgi kaip į nepasiekiamybę: per silpnas esu herojiškiems poelgiams; nors, pagalvojus, viršūnė – tik nedidelė, net labai maža kalno dalis – kuo žemiau, tuo plačiau; smulkioji atspara (bent jau špyga kišenėj) – 99 nuošimčiai, o istorijos vadovėlių vertoji – kas liko.

2004-ais išėjo Vilmos Žaltauskaitės pagal rankraštį parengta knyga – kun. Povilo Januševičiaus (1866–1890–1948) studijuojant Petrapilio dvasinėj akademijoj 1895–1898 metais rašytas dienoraštis – Visokių atsitikimų sąrasza.

Visokių įdomybių ten galima rast. Kad ir apie Antano Baranausko įšventinimą į vyskupus, vykusį 1897 XI 9 (pagal Julijaus kalendorių; pagal Grigaliaus būtų +12) Petrapily, Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčioj („Į Bažnyczę telaidę su biletais“):

Kun. Visk. Baranauskis visupirmu prejo su arcyviskupu [Kozłauskiu] prie [čia ir toliau: dvibalsis perteiktas viena grafema – mažesnė e virš ı] dižiojo Altoriaus – Kun. Kanaunikas Błaževycze – isz kolegijos: perskaite „Literas Apostolicas“ – apie paskyrimo į Seinus. – Paskui Kun. Baranoviskis atsistojęs priesz [šįkart dvibalsis perteiktas dviem grafemom] Arcyviskupą ant Gradusų [= laiptų, lot. gradus – laiptas] prisegą parskaite Tevui Szventam o paskui nulipęs atskaite prisega Karaliui; – p. Mosolovas užpikęs iszejo, delko ne karaliui pirmiaus prisekio Viskupas Baranauskis; Kun. Kłopotauskis prisekio pirm Cecoriui. Karaliui. (p. 249)

Toks vysk. AntB poelgis Rusijos imperijos aukštam valdinininkui (Vidaus reikalų ministerijos Kitatikių dvasinių reikalų departamento direktoriui) nepasirodė esąs smulkmena; atkreipė į tatai dėmesį ir iškilmėj dalyvavęs seminarijos auklėtinis, net dienorašty užfiksavo. AntB viešai ir aiškiai pademonstravo savo principinę nuostatą (prisimenant šv. Augustiną): nors esu imperijos pavaldinys, bet man civitas Dei aukščiau už civitas terrena. Poelgis, be abejo, neprilygta istorijos vadovėlių vertam pasikėsinimui į caro ar generalgubernatoriaus gyvybę, viešam raginimui sukilti prieš pavergėjus ar pan. Lyg ir smulkmena, taip lyg ir derėtų elgtis kiekvienam save gerbiančiam krikščioniui. Bet juk dauguma žinom, koks sunkus kartais būna kelias nuo reiktų padaryt iki padaryta.

[* Digresija (V 20) Ar jūs neprisiminėt Pilėnų gynėjų apsisprendimo žiūrėdami, kaip iš „Azovstal’“ gamyklos teritorijos išeina beginkliai kariai, kaip apieškomi, kaip išvežami į kalėjimus? Neprisiminėt? Tai labai gerai; o mano galvoj šmėkštelėjo. Protas visiškai pritaria Prezidentui Zelenskiui: „Хочу підкреслити: українські герої потрібні Україні живими. Це наш принцип“, o kažkur (pasąmonėj?) tupi kitas principas: verčiau žūt, negu gyvam papult priešui į rankas. Ar dėl to, kad priešas iš esmės tas pats, į kurio rankas siekė nepapult Lietuvos partizanai? Ženevos konvencija ir kt. tarptautiniai susitarimai dėl karo belaisvių – ar jų bus paisoma? Prisiminęs praeitį, turėdamas omeny dabartį, manau, – ne.]

(1230) Užparaštė, clvii: su(si)gretinimai,

su(si)kabinimai, sąsajos; skaitydamas viena, prisimeni kita; pablūdinėjimai

1
Šįmet Poezijos pavasario laureatu tapo Alis Balbierius. Po įvardo poetas, beveik visur priduriama ir: fotografas. Dabar fotografuojančių, fotografais vadinamų (nuotraukų parodas rengiančių) poetų gal net kelios dešimtys, o kas buvo pirmasis, vadintas ir poetu, ir fotografu? Petras Babickas, kurį Vaižgantas 1930-ais paskelbė „karalium keturvėjininkų, frontininkų, akcininkų, futuristų, modernistų ir kitų kitokių, kurių šiandien legionai, o iš visų nieko nebuvo, vienas beseilis čėplojimas“. Po poros metų, 1932 XII 18, Nepriklausomų dailininkų draugijos salone buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje personalinė fotografijos paroda – rodyta per 300 Babicko nuotraukų. Ir vėl neapsieita be Vaižganto: Lietuvos Aide 1932 XII 21, nr. 290 (žr. p. 4) paskelbtas jo straipsnis „Ar foto – menas?“ su paantrašte „Atidarant Petro Babicko foto-darbų parodą“; atsakymas į antraštėj užduotą klausimą: „Visi Petro Babicko foto-darbai turi menišką žymę, ne mažesnę kaip tai būtų pagavęs išmiklintas ir su meniška intuicija tapytojas.“ — Patiko Vaižgantui, ką darė Babickas.

2
1992-ais išėjo Petro Babicko rinktinė Toli nuo tėvynės (eilėraščiai + kelionių apybraiža Brazilija). Babickas buvo ką tik miręs (†1991 VIII 27, Duque de Caxias); vienas žmogus kreipės prašydamas parinkt jo eilėraščių, tik poezijos rinktinės norėjo; sakau: ir kelionių apybraižos jo palygint labai gyvai parašytos, gal net įdomiau žmonėm būtų pasiskaityt kad ir apie Braziliją, kurioj poetas mirė. Gavau Babicko knygų kserokopijas, surašiau puslapius, kuriuose, mano manymu, stipriausi eilėraščiai, parašiau tokį įvadėlį; rinktinė išleista buvo rotaprintu neperrenkant tekstų; pavarčiau dabar: šriftai įvairiausi, apybraižos ir pirminė puslapių numeracija palikta; na, tada, apie 1992-uosius, visokiausių knygų išeidavo, dabar jau nebeįsivaizduojamas toks leidimo būdas. Vėl paskaitinėjau tą 1951-ais išleistą apybraižą Brazilija: vaizdai, žmonės, nuotykiai; užkliuvau už skyrelio „Porto da Pedra“ pradžios:

Ama, com fé e orgulho, a terra em que nasceste!
—    —   —    —    —    —   —    —    —    —    —    —
Olha que céu! que mar! que rios! que floresta!
A Natureza, aqui, perpetuamente em festa!
—    —   —    —    —    —   —    —    —    —    —    —
Vê que vida há no chão! vê que vida há nos ninhos,
Que se balançam no ar, entre os ramos inquietos!
Vê que luz, que calor, que multidão de insetos!
Vê que grande extensão de matas, onde impera
Fecunda e luminosa, a eterna primavera!

Įžymus Brazilijos poetas Olavo Bilac šito eilėraščio [„A Pátria“] fragmentu sako: Mylėk tą kraštą, kur gimei, tikėdamas ir didžiuodamasis juo... Pažvelk, koks dangus, kokios marios, kokios upės, miškai! Gamta čionai nuolatos šventadieniška... Pažvelk, koks gyvenimas čia po kojų. Pažvelk, koks gyvenimas gūžtose, kurios neramiai supas tarp šakų. Pažvelk, kokia šviesa, koks karštis, vabzdžių gausumas! Pažvelk, kokie milžiniški miškai, kuriuose viešpatauja vaisingas, skaistus ir amžinas pavasaris!
Tie žodžiai man dvelkia «Anykščių Šileliu». Visus poeto patarimus: žiūrėti, stebėtis ir didžiuotis, – sąžiningai vykdau. (p. 115/189)

Žiūrėti, stebėtis – taip, o didžiuotis sunkiau, nes kur buvęs, kur nebuvęs išlenda klausimas: o kas iš to didžiavimosi? na kas?
P.S. Negerai padariau Babicko rinktinę pavadindamas kaip vienas iš rinkinių jau vadinas; painiava yra negerai.

3
Jau esu šį tą citavęs iš Saulėlydžio Čiukuose (2016) – Antano Kazlausko užrašų gabaliuką, kas dėjos Svėdasuos 1905-ais. Knygos tituliniam puslapy įrašyta Antano sūnaus Minvydo Kazlausko (*1933) pavardė; tėvo atsiminimais jis tik knygos pradžioj pasinaudoja, toliau jau savo atmintim kliaujas. — Po karo MinvK dirbo keliose girininkijose apskaitininku – regis, kietmetriai, o ne pats miškas apskaitininkui turėtų pirmiausia rūpėt; bet ne:

Sunku pasakyti, kada pajutau potraukį miškui. Niekada nejaučiau tokio artumo gyvūnams kaip medžiams. Niekada laukai manęs tiek neviliojo, kiek ošiantis miškas. Jis gerumo skraiste apgaubia ir saugo nuo negandų, jame jauku, ramu, saugu. Medžių kalba tyli, ji skleidžia vien teigiamas emocijas, šalia jų norisi būti ir būti, nes girdi patį save. (p. 105)

Na ir kaip nuvyt mintį, kad tokia miškojauta siejas su Baranausko? „Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria; / Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria, / Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: / Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“; „Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa“; čia tik pirmos galvon atėjusios eilutės. Bet ne tiek tekstinės sąsajos šiuokart svarbios pasirodė; kad miške žmogus gali išgirst save, su savim pasikalbėt gali – va šitas dalykas. Ar klystumėm Anykščių šilelį laikydami poeto pokalbiu su pačiu savim? Tie poemos pradžioj esantys klausimai juk retoriniai, poetinė priemonė, taip sakant, būdas įvest save prisiminimų ir svarstymų erdvėn; ir „priekaištus“ dėl poemos fragmentiškumo galima kuo puikiausiai atremt pasakant: tai kad šnekėdamas su savim labai dažnai neišsakai visko iki galo, šokinėji nuo prisiminimo prie prisiminimo, nuo minties prie minties. — Ai, bet ką aš čia „literatūrologijon“ brendu, neverta; tiesiog prisiminiau: būdamas dešimtokas labai rimtai ketinau baigęs mokyklą stot studijuot miškininkystę. Kalbėtis su savim, matyt, norėjos :)

(1043) Maironiana, šiokia tokia: klausimas be atsakymo ir pamurmėjimas

Šiaurės Atėnuos 2017-12-01 buvo išspausdinti kolekcininko Šarūno Šimkevičiaus pasakojimai apie kunigus Konstantiną Paulavičių ir Nikodemą Švogžlį-Milžiną, paminėtas ir aukcionas pirkis.lt; na kaip nepasižiūrėsi, kas tai per dalykas? Prisiregistravau; pirmą pirkį (beje, iš žmogaus, minimo ŠarŠ tekste) matot (10,8 x 6,3 cm); prašė dviejų eurų; kaip neįgudęs pirkėjas, iškart pasiūliau tiek, kiek kainuoja cigarečių Rothmans40 pakelis; LLTI biblioteka šito smulkaus spaudinio neturi, tai padovanosiu; na kas tie 5 eurai, kai pagalvoji.
— O pagalvojau štai apie ką:

(a) Ketvirtame lankstuko puslapy akis užkliuvo už apaštališkojo protonotaro. Šiaip ir galvoj, ir antkapinėj plokštėj prie Kauno arkikatedros Jonas Mačiulis-Maironis prelatu vadinamas. Gal tas apaštališkasis protonotaras – tik skambesnis prelato sinonimas? Paklausiau žmogaus, tuos dalykus išmanančio, Pauliaus Subačiaus. Ne, tai ne sinonimai (iš PS el. laiško):

apaštališkasis protonotaras – nuo vėlyvųjų viduramžių šį titulą turėjo Romos kurijoje dirbę notarų kolegijos nariai, tvarkę konsistorijos posėdžiuose priimtus dokumentus; nuo XVI a. pradėtas teikti kaip garbės titulas „titulares seu honorarii“, aukštesnis titulas už paprastą garbės prelatą, todėl ne sinonimas, de facto aukščiausias įmanomas titulas neturint vyskupo šventimų, kreipinys „didžiai gerbiamas monsinjore“, sutana etc. raudonesnė (purpurinė) nei paprasto prelato (violetinė).

Bet jei žmogus turėjo titulą, kuris aukštesnis už prelato, kodėl ne jį, o žemesnį, prelatas, buvo nuspręsta įrašyt antkapinėj plokštėj? Nežinau.












(b) Trečiam puslapy po nuotrauka – posmas iš Raseinių Magdės, tas pats ir antkapinėj plokštėj; su tikslia bibliografine nuoroda; tatai šonan pakreipė. Teko girdėt rimtų šnekų, kad rengiamasi imtis akademinių Maironio Raštų. Gražu, reikalinga. Taip, bet tik viena vertus. O antra vertus? O antra vertus, ar padoru pradėt dar vienus Raštus, kai tiek nebaigtų? Jungtinėm jėgom svajota parengt ir išleist Daukanto ir Valančiaus Raštus – blaiviai žvelgiant, nebus tokių Raštų; gražus sumanymas buvo Braranausko akademiniai Raštai – kiek žinau, nieks nieko nebedaro; arba Putino Raštai – be Sukilėlių antros dalies ir epistolikos; gana pavyzdžių. Aišku, kvaila būtų svajot, kad kas nors galėtų sudaryt pradėtų Raštų sąrašą, peržiūrėt ir pasakyt: šitie amenjuze, nėr galimybių baigt; šituos yr galimybių baigt; kai kokius vienus baigsim, kokius vienus galima bus pradėt. Toks tas utopinis antra vertus.

(933) Visiškai tarp kitko: vertimas kaip paskutinis poeto darbas

Metai prasidėjo kaip priklauso – atsakymas į klausimą + digresija + prieduras.
Dar pernai rašytas istoriko VS el. laiškas: „[...] ivairiuose rastuose radau teigiant, kad Putinas praktiskai buvo baiges [Pono Tado] vertima. Tik nelabai aisku kada jis ta padare. Gal galetum turedamas laiko patikslinti ir brukstelti.“
Atsakymas: „[...] nežinau, kokiuos raštuos Pats žiūrėjau, bet Lietuvių literatūros enciklopedijoj taip rašoma: ‘Pono Tado įpusėtą vertimą nutraukė mirtis’; jei reikia labai tiksliai, tai: VM-P išvertė 4957 eilutes, likusias 4883 – JustM.“
Digresija: vertimas kaip paskutinis gyvenimo darbas: Antanas Baranauskas ėmėsi Šv. Rašto, ir nebaigė; VM-P ėmėsi Pono Tado – irgi nebaigė. – Gal turinti pagrindo paralelė? Vaidenas, kad turinti.
Prieduras: Danutė Krištopaitė, atsimindama Ireną Kostkevičiūtę:

[...] „Pergalės“ žurnale (1976, Nr. 12) gana plačiai recenzavo mano redaguotą Adomo Mickevičiaus poezijos tomą „Lyrika. Baladės. Poemos“. Iš vėlesnės publikacijos „Literatūroje ir mene“ ir pokalbių su Irena paaiškėjo, kad ji sielojosi dėl nevykusio „Pono Tado“ leidimo (1974), baigto versti ir redaguoto Justino Marcinkevičiaus (leidyklos redaktorius Valdas Petrauskas), ir atvirai pasakė, jog jei man tektų redaguoti šio kūrinio naują leidimą, būtina atkreipti dėmesį į „nuredaguotas“ Putino vertimo vietas. Tuo įsitikinau ir aš pati po kiek laiko redaguodama kitą „Pono Tado“ leidimą (1978) ir, ką pastebėjau, stengiausi nurodyti buvusiam specialiajam redaktoriui, bet šis nebuvo patenkintas, nors kai ką ir atstatė. (Apie kitus ir save, 2016, p. 205)

Kito poeto neredaguota Pono Tado vertimo dalis paskelbta Krištopaitės parengtame VM-P Raštų 7-ame tome (2004).

(710) Iš popieryno, xxii: apie perceptio

[Skaitan-tys/-čios šitą tinklaraštį žino: —vg— kuprinėj nuolat tamposi senos periodikos; prieš išmesdamas, dar vis tikis ką nors atrasti.]
Literatūra ir menas, 2006-07-28, pirmas puslapis; vienas eilėraštis – Gintaro Patacko:

Laukimas
Sustabdyk savo pyktį žmogau
Kaip tą dieną:
           a) kada tu gimei
           b) kada gimė tavo duktė
           c) kada mirė tavo duktė
           d) kada gimė tavo sūnus
           e) kada mirė tavo sūnus
           f) kada mirė tavo motina
           g) kada mirė tavo tėvas
           h) kada mirė tavo žvėrys

sustabdyk nes sulauksi mirties
sustabdyk nes sulauksi gimimo
sustabdyk nes visi to paties
laukiam
Neišeik iš laukimo

Kaip suvokiau šitą eilėraštį 2006-ų liepos pabaigoj? – Neprisimenu. [Ne iš gerųjų.]
Nes buvusį [?] suvokimą užtemdė hipotetinis suvokimas?
Pagalvojau: jei toks tekstas būt buvęs išspausdintas prancūziškai 2015-01-06, kaip jis būtų buvęs suvokiamas 01-08? – Tai galėtų būt atspirties taškas šiokiems tokiems apmąstymams; apie poeziją ir jos suvokimą.

P.S. Jaučiau (lyg ir graužiančią) pareigą ką nors užfiksuot apie Antaną Baranauską. Vis dėlto 180-osios gimimo metinės. Bet perskaitęs anonsą nusiraminau. Buvau prieš dešimtmetį (2004) parengęs tai, kas ir dabar tiko; Algimanto Masiulio 1985-ais skaitomo bendrinio Anykščių šilelio nebuvau girdėjęs; gerai, tikrai gerai; galėtų eit lygiagrečiai su Skirmanto Valento skaitomu tarmišku variantu; kaip paralelus).

(670) Užparaštė, xcix: apie vieną bareljefą

L.e.doc.p. Juozo Tumo lietuvių literatūros paskaitų brošiūra – Draudžiamasis laikas: Antanas Baranauskas, 1835–1902: su A. Baranausko atvaizdu ir trimis pavyzdžiais – išėjo 1924-ais.
Kad atvaizdas – ne nuotrauka, o bareljefas, aišku. Atsakymą, kas autorius to bareljefo, – Baranausko tyrėja a.a. Regina Mikšytė užfiksavo savajam brošiūros egzemplioriuj: Antanas Aleksandravičius.
Ir Petras Katinas yra rašęs:

Baigęs mokslus Čikagoje, pasiilgęs tėvynės, A. Aleksandravičius išvyko į Europą. Aplankęs kelis Europos miestus grįžo į Simną, vėliau vėl nuvyko į Suvalkus, pas savo geradarį kun. V[incentą?] Aleksandravičių [jei tas, 1853–1926]. Pastarojo paprašytas jis sukūrė įspūdingą vyskupo A. Baranausko bareljefą.

Bet nieko konkrečiau. Tad R.M. nurodyta data – 1912 – ir vieta – Gudelių bažnyčioj – reikšmingas patikslinimas.
Kad kurdamas bareljefą skulptorius žiūrėjęs į nuotrauką, kuri panaudota A.B. versto Šv. Rašto publikacijos Raštuose viršely, regis, neabejotina. Bareljefe vysk. Antano veido išraiška gal net ekspresyvesnė negu nuotraukoj.
Yra Gudelių Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioj tas bareljefas, tik kokybiško atvaizdo niekur nesu matęs; aišku, geriausia būtų pamatyt savo akim; regis, tai išraiškingiausias vysk. A.B. bareljefas (būtent: bareljefas).

P.S. (užfiksuoju, nes tikrai užsimirš; jau buvau užmiršęs, bet šis įrašas atgaivino atmintį) Vartydamas Reginos Mikšytės rankraščius, mačiau lapelį, kuriame užfiksuota, esą Maironio lietuvių literatūros muziejuj saugoma Antano Baranausko nuotrauka, buvusi per „Titaniko“ katastrofą 1912-04-14 nuskendusio kun. Juozo Montvilos lagamine. [Ir nieko daugiau; nei signatūros, nei komentarų; gal kas susigundys šitos – tikrai istorinės – nuotraukos paieškom?]
– Ir dar: gal kas nors ką nors žinot, kaip „vystėsi“ šita istorija?

(588) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxxiv

– Žinai, keista: skaitydamas Andrių Užkalnį prisiminiau Antaną Baranauską.
– ???
– Apie sveiką protą ir ribas pagalvojau. Kritikuot perdėtą politinį korektiškumą – lyg tai būtų koks savaiminis gėris – išties racionalu; konstatuot: štai šitas asmuo, mano manymu, yra kvailys, – savaime suprantama, bet tyčiotis iš žmonių – žema. Taip, iš principo žema, tada aš jau humanitarinė cypdavatkė. Ir nevalia skatint: „Mėgaukimės patyčiomis!“ Nevalia, irgi žema.
– Įsijautei, įsijautei, tikrai įsijautei, bet kuo čia dėtas Baranauskas?
–  „Pasikalbėjimo Giesminyko su Lietuva“ eilutę buvau prisiminęs: „Yra platumui kraštas, yr dugnys gilumui.“ Nereiktų persistengt, nereiktų pamest proto dėl įvaizdžio. Liūdna, kai tekstų autoriai ima derintis prie komentatorių daugumos lengvai atspėjamų reakcijų arba tyčia jas provokuoti.
P.S. (02-12 iš ryto) Kad tiek daug komentarų būtų pašalinta – dar neteko matyt. (Vakare) „Pašalintieji“ komentarai atsirado. Nesuprantu, kas ten daros, bet ir nenoriu.

Asociatyvus prieduras (02-13). CNN buvo nusprendusi pajuokaut – parinko paminklų iš įvairių pasaulio vietų ir įvardijo: The world’s ugliest monuments, ir dar pridūrė, kodėl kuris bjauriausias. Buvo; o liko tik atsiprašymas.
Mat tarp tų parinktųjų paminklų buvo ir Bresto tvirtovėj stūksantis „Vyriškumas“ (CNN komentatorius apie įamžintojo kareivio veido išraišką: esą arba jis baisiai pyksta, arba jam viduriai užkietėję). Įsižeidė Gudija ir sykiu Rusija.
[CNN manymu bjauriausių paminklų atvaizdus galima pasižiūrėti čia.]

(565) Rastinukai, xxxii: eiliuotas tekstas apie (iki)mus, kurio nebuvau skaitęs

XIX amžiuj gyveno toks lenkų poetas ir geografas Wincentas Polis, 1835-ais parašęs populiariausią savo kūrinį – Pieśń o ziemi naszej, kurioj Abiejų Tautų exRespublikos kresus apdainavo; yra poemoj ir apie litvinus, ir apie žmudzinus; nuo litvinų ir pradedama.

Lud to cichy, rzewny, skryty,
Jak to mówią: kuty, bity.
Kiedy szczery, jak wosk topnie;
Ale gdy go kto zahaczy:
To i w grobie nie przebaczy
I na końcu swego dopnie!

Doc. p. e. Juozas Tumas, Lietuvos Universito studentams pasakodamas apie Maironio pirmosios poemėlės Lietuva genezę (paskaitos išsp. 1924), pradeda būtent nuo Polio ir jo Dainos: esą bundantį būsimąjį Maironį ta Pieśń turėjusi veikt magiškai, nes jis pavadinimo žodį naszej supratęs pirmiausia kaip mūsų, t.y. lietuvių; ir pasigviešęs pasekti Poliu, surašyt kitą, tikresnę, nors irgi romantinę poemą jau tikrai apie mūsų žemę, visą Lietuvą, apie įvairias jos dalis. Antroji paskata, aišku, buvęs Baranauskas, kurs vainiką nupynęs ir ant Anykščių uždėjęs, ir apskritai lietuviams kaip milžinas kelią pramynęs (perfrazuojant Maironio dedikaciją B-kui, kurią surašė 1888-ais dovanodamas jam savo poemą).
Juozas Brazaitis, tas doc. Tumo įžvalgas pasvarstęs, daro išvadą, kad vis dėlto Baranauskas Maironiui buvęs svarbesnis įkvėpimo šalti[ni]s negu Polis. Vanda Zaborskaitė pritaria Tumui: Lietuva parašyta nusižiūrėjus nuo Polio Pieśń, nors jas tesiejanti bendroji koncepcija ir gal vieno kito epizodo bendrieji kontūrai (Maironis, 1987, p. 66). Brigita Speičytė savo naujajam darbe Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva Polio nemini.

Beje, dvi Polio poemos eilutės (šiek tiek modifikuotos) Putino Altorių šešėly cituojamos, esą tai giliausia lietuvio charakteristika (kad ir šiokia tokia, bet ironija vis dėlto jaustina).
Pagaliau ne visokie tyrinėjimai svarbiausia; tiesiog smagu paskaityt tekstą, kuris, Tumo liudijimu, „lengvatikiams lenkams neapsakomai patik[ęs]“, bet ne tik lenkams.

P.S. (2022 XI 19) Kultūros barų 10-ame numery, p. 104–109, yra Jūratės Trilupaitienės rašinys „Išsivaduojamųjų kovų dainos ir eilės: sukilėlis poetas Vincentas Polis“.

Tais neramiais laikais Lietuvos sukilėlių gretose iškilo poetas, savitas sukilimo metraštininkas, lietuvių istoriografijai beveik nežinomas Vincentas Polis (1807–1872), kurio eilės, prisiminimai, etnografiniai aprašymai praturtina Lietuvos istoriją naujomis įžvalgomis ir faktais. Polio kūrybai daug dėmesio skyrė lenkų istoriografija.[10] Lietuvių autoriai yra apie jį užsiminę tik vienu kitu sakiniu, paminėdami kaip Vilniaus universiteto narį, sukilimo dalyvį, bet ne kaip poetą ar prisiminimų apie lietuvius, aprašiusį etnografinius jų bruožus, autorių. Polio poetinę kūrybą pastebėjo ir pristatė Mykolas Biržiška istorinėms dainoms skirtoje monografijoje, kurioje rašė: „Lietuviškiausias betgi jųjų visų – Vincas Polis. Jo Pieśni Janusza laiko savyje daugybę Lietuvos sukilimo įspūdžių.“ Toliau autorius išvardija Polio eilėraščių, sietinų su Lietuva, pavadinimus: „Obóz moskiewski pod Kownem“, „Dziad z Korony“, „Poźajście“, „Placówka pod Birutą“, „Matuszewicz w Trockach“, „Niedola“, „Patrol“, „Powstaniec litewski“, „Wachmistrz Dorosz na Litwie“, „Maroderka“, „Chata w puszczy“, „Polacy w Prusiech“.[11]

----------------------------------------

10 Włodzimierz Spasowicz, Wincenty Pol jako poeta, Lwów: Księgarnia Polska, 1881; Wincenty Pol: studium biograficzno-krytyczne, napisał Maurycy Mann, tom I, Kraków: G. Gebethner i Spółka, MCMIV; Janina Rosnowska, Dzieje poety: opowieść o Wincentym Polu, Warszawa: Ludowa Spółdzielnia Wydawnicza, 1973; ir kt.

11 M. Biržiška, Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos, Vilnius: Švyturio spaustuvė, 1920, p. 66–67.

Ilgoka pastraipa skirta ir Dainai apie mūsų žemę, bet apie tą jos poveikį, apie kurį kalbama įraše, nieko; nesvarbu; užtat apie sukiliminę kūrybą daug. 

(562) Tarp kitko: Vilniaus vardyno papildas

[Inga priminė Donelaitį, jo siūlymą valyt kaminus; taip, kaminai užsikišę; parengiamųjų medžiagų tinklaraščio įrašams baisiai daug; jų ir liks daugiau, negu atsiras įrašų.]

Kartkartėm pavartau Tomo Venclovos Vilniaus vardus (2006): ne kokių konkrečių ketinimų turėdamas, o šiaip, tiesiog apima noras полистать konkretų leidinį (lt atsiremiama į veiksmą, ru į objektą, t.y. lapą); lapkritį bevartant knygą išslydo joj glaudęsis Šiaurės Atėnų (2006-05-06) lapas su Dainiaus Juozėno negali sakyt, kad recenzija, greičiau – Vilniaus vardų papildu, t.y. ką jis dar įrašytų knygon tokiu pavadinimu.

Pokario restauratorių, architektų ir istorikų kartos formacijai didžiulę įtaką padarė kun. Jano Kurczewskio (1854–1914) veikalai apie Vilniaus vyskupiją ir katedrą. Kunigas buvo savamokslis Bažnyčios istorikas, Vilniaus kapitulos kanauninkas, pirmasis Vilniaus mokslo bičiulių draugijos pirmininkas. Mirė Katedros sakykloje sakydamas pamokslą, palaidotas Rasose.

Kad suklysta nurodant mirties datą, smulkmena; apskritai, tik tokia biograma vargu ar užkabintų, per sausa; bent man visai įdomūs pasirodė du kylantys klausimai, – atsakymai į juos tikrai pagyvintų tekstą.

(1) Zmarł na atak serca, na ambonie w trakcie Mszy Świętej, w Katedrze Wileńskiej, 30 lipca 1916 roku. Fakt ten uwieńczono przez wmurowanie pod amboną tablicy upamiętniającej. – O ką balsu apmąstantį kan. Kurczewskį ištiko mirtis?
Sprendžiant iš kun. Żabowskio nekrologo (Dziennik Wileński, 1916-08-01, nr. 149, p. 3–4) pradžios, širdis sustojo svarstant apie falšyvus pranašus, t.y. apmąstant Mt 7,15. Bet štai kokia problema: pacituot tą evangelijos sakinį derėtų laikantis istorizmo principo, taigi tokį, koks skambėdavo per lietuviškas pamaldas 1916-ais. Pala, greičiausiai jau buvo skaitomas būsimojo vysk. Skvirecko NT vertimas? – Jojo, ypač grąžinus spaudą lotyniškais rašmenimis, ypač reikėjo, „didis poreikis buvo“. – Priešingai negu vysk. Baranauskas, pradėjęs verst nuo pradžių, t.y. nuo ST [man regis, šis faktas šį tą sako apie Seinų vyskupą kaip apie asmenį iš esmės: viską reikia pradėt nuo pradžių, o ne griebtis to, ko labiausiai reiktų būtent dabar kitiems; – jo įnikimas matematikon – ne koks atsitiktinumas; pirminiai skaičiai gali būti suvoktini ir kaip filosofinė kategorija; pradėt reikia nuo pradžių, – argi ne logiška? – atsiprašau už digresiją]. – Skvirecko vertimas iš kokio leidinio? – Manau, iš Kaune 1906-ais išėjusio: Šventa Musų Viešpaties Jezaus Kristaus Evangelija ir Apaštalų darbai. Vertė ir paaiškinimus pridėjo kun. Juozapas Skvireckas, Žemaičių Seminarijos Profesorius. – Citata nenustebino visiškai, beveik tokia pat, prie kokios dabar esam įpratę, o va evangelijų įvardijamas – taip. Taigi: Evangelija pagal Mateušo, VII:

15. Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių rubuose, viduj’ gi yra vilkais plėšikais.

Dabar sakom: evangelija pagal Matą; iš kur tada buvo išdygęs tas kilmininkas, t.y. pagal Mato? Tyrinėtojams atsakymas tikriausiai visiškai aiškus, o va pirmąkart su tokia staigmena susidūręs imčiau ir spėčiau: vartota nukąstinė frazė: evangelija pagal Mateušo [pasakojimą].

(2) Ar kas nors iš lietuvių apie kan. Jano Kurczewskio mirtį rašė? Juk įtart, kad jis buvo koks užsislaptinęs litvinas, nėra jokio pagrindo. Pasirodo, rašė. Manytina, Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas) savo redaguotoj Ateity (1916, nr. 3, p. 95–96; pasirašyta kriptonimu, bet tokiu, kuris gali būt pasitelktas greičiausiai redaktoriaus); esminga pastraipa:

Kaipo kunigas, nabašninkas buvo doras, kaipo žmogus – geras, kaipo lenkų patriotas, lietuvių reikalų nesuprato ir prideramų jiems bažnyčioje ir kapituloje teisių nepripažino. Draug su kitais iš Vilniaus lenkiškosios dvasiškijos jis laikės principo „palaiminti laimėjusieji“ (beati possidentes) ir nenorėjo, kad lenkų kalbos sritis Vilniaus vyskupystėje („stan posiadania“) eitų siauryn lietuvių naudai.

Po galais, išties pagarbus ir objektyvus mirusiojo įvertinimas, neišsižadant savųjų (vertintojo) interesų.
Šiais dviem dalykais papildžius biogramą, gal ji taptų kibesnė?

[Toj pačioj įmautėj su jau panaudota medžiaga buvo ir išplėša iš Lietuvos ryto, 2000-10-07, nr. 236, „Rytai–Vakarai“, Czesławo Miłoszo tekstas, kurio pabaigoj tokia mintis užfiksuota:

Tai padaryti [visą šį palikimą (t.y. Vilnių) pripažinti savu, prisijungti prie viena po kitos einančių šio miesto kartų grandinės] galima tik ieškant tiesos. Ir ne tik tiesos apie datas bei įvykius – bet tiesos apie čia gyvenusių žmonių jausmus.

Jausmų tiesa, – vertas dėmesio paieškų objektas.]

(559) Epizodai, iv: Kazimieras Jaunius, melancholija ir žiūronai

atvirukas, 1919

[Šį epizodą mėginau trumpai papasakot per premijos teikimą; dabar pasistengsiu užfiksuot raštu.]

Įvadas epizodan. Kun. Kazimieras Jaunius: imčiau ir pasakyčiau, kad genialus kalbotyrininkas; lyginamosios kalbotyros pradininkas.lt, tyrinėjęs ne tik lietuvių tarmes, bet ir, būdamas Antano Baranausko mokinys, mėginęs sukurt tarmių nediskriminuojančią bendrinės lietuvių kalbos rašybą; tyrinėjęs ir lietuvių kalbos santykius su kitom kalbom, mokėjęs: lotynų, graikų, hebrajų [šitų kalbų prof. buvęs], sanskritą, vokiečių, prancūzų, suomių, estų, aišku, rusų ir lenkų ir dar balažin kiek kalbų; jo įžvalgas vertino didieji to meto vokiečių ir rusų filologai; turėjęs psichikos sutrikimą, kuris tuolaik vadintas melancholija (dabar tai vadinama depresija, bet depresijos yra įvairių atmainų, kun. Jaunių kankino tikrai ne kokia rudeninė); žmogus, kuriam buvo svarbu išsiaiškint, o ne parašyt straipsnį, kaip jis ką nors aiškinosi ir užfiksuot, kokias išvadas padarė.
Paskutinė prof. Jauniaus darbovietė buvo Petrapilio katalikų dvasinė akademija; dėl ligos (dažnai, per dažnai neateidavo skaityt paskaitų) teko palikt darbą. Mirė 1908-03-09.
Kai tik žinia apie „didžiojo mokslavyrio“ mirtį pasiekė Lietuvą, 03-12 iš Marijampolės Petrapilin kunigams profesoriams Jonui Maciulevičiui (= Maironiui) ir Pranciškui Bučiui atkeliavo Petro Kriaučiūno telegrama:

Gelbėkite Jauniaus knygas, kad nepražūtų. Jose mokslingosios jo užrašos.

Bučys paaiškina, kodėl tos knygos tokios svarbios: „Nabašnįkas ištisų veikalų maža teparašė; visus savo proto vaisius užrašinėdavo ant popieros skeltelių ir ant knįgų kraštų.“ Deja, Jauniui mirus, nieks iš artimesniųjų jo daiktais iškart nepasirūpino, tad policija, namų sargas ir kambario nuomotojas visus surišo į pundus, sukrovė ant žemės pašiūrėj ir ją užantspaudavo. „Šiteip daiktams ilgai pasiliekant, arba žiurkės juos sugriauš, arba drėgnumas juos sugadins. Labiausiai rūpėjo, kad nesupelėtų knįgos, nes tada užrašai išdiltų. Kitaip nabašnįkas nerašydavo, kaip tik paišeliu.“ Taigi kun. Pranciškus Bučys ėmėsi reikalo.

Dabar pats epizodas – tikslus aprašas a.a. kun. prof. Jauniaus palikimo apžiūros ir įkainojimo:

Nedėlioje 2 (15) kovo teismo priestolis su savo draugu, apielinkės sarg[u] (околоточный надзиратель), ir aš susirinkome 4½ valandą popiet ten, kur daiktai sudėti. Antspaudos buvo sveikos. Apžiūrėję ir surašę visus daiktus, knįgas sudėjome į du krepšiu, baltinius į trečią, o viršutinius drabužius surišome į didoką nešulį. Juogei negalima buvo knįgų skyrium paimti nuo kitų daiktų, aš apsiėmiau palaikyti pas save visą nabašnįko palikimą.
Brangieji daiktai: laikrodėlis, trįs kryželiai, revolveris ir dviakis žiūronas apkainoti 22 rub. 65 kap., viršutiniai rūbai 10 rub., baltiniai – 5 r. Knįgų su keliolika brošiūrėlių suskaitėme iš viso 60. Nors jų diduma buvo labai sudriskusios, bet norėdamas, kad antikvarai nepritilptų, jei atsieitų daiktus išstatyti licitacijon, aš knįgų kainą pastačiau 15 r. Taip ir užrašė į protokolą. Prie nabašnįko rasta taupomosios kasos 102 rub. 50 kap. Surašant daiktus buvo minėta, kad nabašįkas palikęs 31 rublį pinigais, bet niekokių dokumentų to dalyko negavau matyti. Taigi visas į raštus įtrauktasis nabašnįko turtas apkainotas 140 r. 15 k. Apkainavimas visų daiktų, išskiriant knįgas ir kryžius, gana pigus. [Apie pinigų vertę 1905-ais esu fiksavęs čia, vargu ar po trejų metų, 1908-ais, kas nors labai buvo pasikeitę.]

Toks tikslus a.a. kun. Jauniaus palikimo aprašas pateiktas kun. Bučio laiške katalikiško savaitraščio Vienybė redakcijai (1908, nr. 11, p. 166); laiškas baigiamas kvietimu atsiliept Jauniaus gimines, nes Bučys norįs „kuo greičiausiai atsiliuosuoti nuo atsakomybės prieš teismą už svetimus daiktus“.

Perskaičius šitą kun. Jauniaus daiktų aprašą vienas klausimas tebepersekioja jau seniai. Kam jam revolveris – galima suprast, juk per 1905-ų vad. revoliuciją Petrapily visokių velniavų dėjos, bet kam kunigui kalbotyrininkui žiūronai? – štai klausimas.
Coll. Jūratė Č. mėgino spėt: gal paukščius stebėdavo? – Bet ką ten Petrapily stebėsi? Varnas ir žvirblius? O iš nuomojamo kambario kun. Jaunius net į darbą paskutiniais gyvenimo metais nebeprisiversdavo išeiti.
Aidas M. pasiūlė tikrai poeto vertą versiją: esą stebėdavęs angelus. – O kodėl gi ir ne, jei sirgo schizofrenine depresija?
Nors vis tiek šitas klausimas neduoda ramybės. Gal kas nušvistų išsiaiškinus, kur tiksliai nuomojos kambarį kun. Jaunius? (Beprasmių klausimų nepaaiškinama traukiamoji jėga.)

(509) Užparaštė, lxxiii: kodėl Antanui B. nepatiko Kristijonas D.

Vakar VU Tomas Andriukonis gynė humanitarinių mokslų disertaciją Originalieji Antano Baranausko tekstai (1853–1863 m.) – rašymo istorija (nebuvau, bet tikiu: apsigynė). Paskaitinėjau, verta dėmesio, reiks perskaityt.
O štai už ko užkliuvau: 455-oj išnašoj atsakoma į įrašo pavadinime užfiksuotą klausimą:

Atrodo, kad Baranauskas lietuviškų poetinių kūrinių kokybę siejo su jų „padainuojamumu“. Balso ir teksto sąryšį jis akcentavo kaip esmingą (tad užrašymas yra tik kūrinio užlaikymas laike iki jį galės „realizuoti“ balsas). Kritikuodamas Donelaitį, Baranauskas tai panaudojo kaip argumentą, tvirtindamas, kad jo tekstai esą nepadainuojami (žr. Przegląd katolicki 1883 nr 380, 608). Šiuo atveju ne tiek svarbus Baranausko argumentų tikslumas bei teisingumas (juolab kad Donelaičiui nepalankumą Baranauskas pirmiausiai reiškė dėl to, kad jis buvo protestantų pastorius [t.b. liuteronų kunigas]), bet tai, kad toks argumentas galėjo būti pateiktas, kad jis buvo daugiau ar mažiau galiojantis. (p. 233)

Kaip Rolandas Kazlas Metus skanduoja – dar negirdėjau, nebedaug liko laukt, knygos su CD pristatymas jau šeštadienį.
P.S. Šį tą (smagaus) pridūriau prie 497 įrašo.

(498) Užparaštė, lxix: apie intertekstualumą

Yra tokia literatūrologinė sąvoka intertekstualumas – ryšys, kurį vienas ar kitas tekstas turi su kitais tekstais (pasak Dalios Satkauskytės, aiškinusios šitą dalyką gimnazistams; Literatūros enciklopedija mokyklai, 2011, p. 155). Kaip pavyzdžiai ten pateikti: Joyce’o Ulisas susijęs su Homero Odisėja, arba: Algimanto Mackaus „Triumfališkoji“ (iš Chapel B; su žinomąja eilute „Ir mirtis nebus nugalėta“) su Dylano Thomo eilėraščiu „And Death Shall Have No Dominion“. Ir pridurta, kad intertekstualumas gali reikštis kaip citata, anagrama, aliuzija, parodija, imitacija, pastišas ir pan.

Manau, beveik visi, baigę vidurinį mokslą, esam girdėję/skaitę Antano Baranausko Anykščių šilelio 182-ą eilutę:

Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.

Tik Baranausko tekstu remiantis apie lietuvius gražių dalykų galima prikurt. Štai gimnazistams buvo pateiktas interpretuot gabaliukas iš Justino Marcinkevičiaus:

[...] „Anykščių šilelis“ – tai ir mūsų dvasios Šilelis. Kiek čia spalvų, kvapų, garsų, kokią vienovę čia pajunta žmogus su viskuo, kas yra! Ir kiek čia veržimosi aukštyn, būties pilnatvės pajautimo, kada nepajėgdamas to grožio ir gražumo išreikšti žodžiais, žmogus tiktai nubraukia sudrėkusias akis:

Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.

Galbūt verkiame, suvokę savo laikinumą, galbūt regėdami, kaip griūva mumyse aukšti svajonių, siekių ir ketinimų medžiai, galbūt girdėdami, kaip šaukiasi globos, priežiūros ir kasdieninio rūpesčio tai, kas gyva, gražu, gera ir teisinga mumyse... (Tekančios upės vienybė, 1995, p. 42–43)

Gimnazistų klausiama: „Kodėl cituojama ši poemos eilutė: ‘Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino’?“ — „Teisingas“ atsakymas turi būt: „Norima pasakyti, kad miškas reikalingas lietuvio sielai, kad čia lietuvis medituoja.“
O pasitelkus intertekstualumą galima ir „neteisingą“ atsakymą pasiūlyt: cituotą Baranausko eilutę apie lietuvį, nežinia kodėl miške verkiantį, paaiškina Juozas Erlickas „Gamtininko užrašuos“:

Pastebėjau, kad lietuvis, išėjęs miškan, pasijunta geriau nei mieste.
Taip yra dėl to, kad miške daug šakų, ir ant kiekvienos gali pasikart.
Svaiginamas neribotų galimybių jausmas! (History of Lithuania, 2000, p. 338)

Štai dėl ko lietuvis miške verkia, tik prisipažint bijo :) – taip, pavojingi tie intertekstiniai ryšiai (apskritai Erlickas intertekstualiausias liet. rašytojas, bet čia jau kita kalba).

(440) Visiškai tarp kitko: ką norėčiau išgirst

Kitą antradienį, 2013-04-16, Lietuvos mokslų akademijoj bus skaitomas Baranausko Anykščių šilelis įvairiom kalbom. Greičiausiai neisiu, nes skaitys užsienio ambasadų Lietuvoj atstovai, iš kurių (atsiprašau už išankstinę nuostatą) poezijos skaitymo meistrystės nesitikiu. Nors kaip verčiamos onomatopėjos ir įdomu būtų išgirst, bet vargu ar būtent tie fragmentai bus skaitomi.
O va išgirst, kaip AŠ dainuojamas (sic!) korėjietiškai – tikrai norėčiau, bet Klaipėda juk taip toli. :) Na, belieka viltis, kad gal kas susiprotės įrašyt. Įrašo medžioklė – irgi smagus užsiėmimas.

(426) Užparaštė, lix: apie Vienažindžio „Sudiev, kvietkeli“

Pagaliau išleisti Motiejaus Miškinio (1898–1974) – Gogolio, Dostojevskio, Tolstojaus, Bunino vertėjo, literatūros vertintojo, poeto Antano M. brolio, viename laiške save pavadinusio grafofobu – Rinktiniai raštai (parengė Jonas Šlekys; LLTI, 2012). Lyg ir džiaugtis reiktų. Per knygų mugę buvo parduoti du knygos egzemplioriai: vienas tolimai giminaitei, kitas – buv. M.M. mokinei iš Juknėnų. Po mugės – dar keli. Ir tai visai daug. Turint galvoj dabartinę situaciją.

Dėl vienos smulkmenos šis įrašas randas.
1970–1971-ais rašytame tekste apie Baranauską artėdamas prie pabaigos (p. 155–157) M.M. sukteli šonan – prisimena mokytojystės Marijampolėj laikus, praėjusio amžiaus trečio dešimtmečio antrą pusę.
Sykį jam tekę svečiuotis kolegos, irgi Rygiškų Jono gimnazijos mokytojo, namuose; jo žmona – rusė, gimusi Samaros ar Simbirsko gubernijoj, ten ir mokslus ėjusi, gana gerai kalbanti lietuviškai – buvusi didelė lietuviškų dainų gerbėja, visų dainų švenčių Kaune ir kitur lankytoja. Taigi M.M. buvo paprašytas ką nors padainuoti. Ir užtraukęs „Sudiev, kvietkeli“. Po kelių posmų šeimininkė jam tarusi: „Aš prašau padainuot lietuvišką dainą, o jūs dainuojate rusišką“ ir ėmusi dainuot, tik truputį kita gaida, „Прощаюсь, ангел мой, с тобою“.
Ir M.M. labai gailisi tada neužsirašęs rusiško teksto, teprisimenantis, kad tekstai daugiur skyrėsi, rusiškieji žodžiai buvę sentimentalesni, o melodija – ne tokia graudi kaip lietuviškoji. („Vadinas, Vienažindys įliejo į romansą tikro aukštaitiško lyrizmo.“)
Atkarpa apie „Sudiev, kvietkeli tu brangiausias“ [beje, vienas romanso posmas įterptas į Sinclairio The Jungle] baigiama paapgailestaujant:

O rusiškojo „Прощаюсь...“ teksto ir dabar nepažįstu. Su mielu noru jį „pastudijuočiau“.

Pagooglinau. Saltykovas-Ščedrinas yra parašęs apsakymą tokiu pavadinimu; komentare nurodyta, kad tai XVIII amžiaus rusų romansas. Ir stop. O išties visai įdomu būtų palygint tekstus, – laisvas vertimas? sekimas? Ir išgirst, kaip tas romansas skamba smalsu.
Gal atsirastų norinčiųjų pasiknaisiot internetuos giliau?

Prieduras (2016-05-02) Kartais taip atsitinka, kad kas nors ima ir parašo nelyg tavo teksto tęsinį. Taip pagalvojau skaitydamas Donatos Mitaitės eseistinius atsiminimų gabaliukus Literatūroj ir mene (2016-04-01), konkrečiai – šitą:

„SUDIEV, KVIETKELI...“, arba apie kolegišką solidarumą. Seniai jau. Vytautas Vanagas, sudarinėjęs Vaižganto raštus, paprašė sužinoti, ką reiškia Vaižganto pastaba „Iš rusiško“ prie Vienažindžio eilėraščio „Sudiev, kvietkeli...“. Apklausiau, ką galėjau, pradėdama nuo slavisto Tomo Venclovos. Jis atsakė, kad turbūt turimas galvoj koks rusiškas romansas, ir pridėjo, kad Uptono Sinc­lairio romane „Džiunglės“ tą „Kvietkelį...“ dainuoja lietuvių emigrantai. „Koks nors romansas“ – netikusi frazė akademinių raštų komentaruose. Kažkuris iš negalėjusių man padėti garbių maskvėnų liepė skambinti Sergejui Bočiarovui. Muisčiausi ilgai. Sergejus Bočiarovas, toks labai protingas, dirbo tame pat instituto skyriuje, kuriame baigiau aspirantūrą, bet mano bendravimas su juo apsiribodavo pagarbiu „Zdravstvujte, Sergej Georgijevič“. Paskambinau. Pasakė, kad nežino, bet... koks jūsų telefonas?.... Jei ką sugalvos, paskambins. Va taip reikia mandagiai išsisukti iš situacijos, pagalvojau. Skambinti nebebuvo kam, kapituliavau ir pamiršau (ne mano juk problema – Vanago). Gal po poros savaičių pakėlusi telefono ragelį išgirdau: „Zdravstvujte, eto Bočiarov.“ Jis vis pamiršdavęs ir vėl prisimindavęs mano klausimą, bet nieko negalėjęs sugalvoti. Tada paskambino Michailui Gasparovui ir tas išsprendė problemą per penkias minutes. Man buvo padiktuota romansų rinkinio metrika, dar pora to, kur „iš rusiško“, strofų. Iš tiesų labai panašu. 1961 m. tas romansas dar buvęs dainuojamas kažkur prie Maskvos.
Ir kodėl pastaruoju metu vis prisimenu Sergejų Bočiarovą? Gal, kad žinau apie rimtas jo sveikatos problemas? Gal, kad neseniai FB platybėse šmėkštelėjo sena jo mažytės, bet į tėvą labai panašios dukters nuotrauka? Gal tiesiog dėl bendros situacijos?.. O „Kvietkelio...“ istorija – visai gera tema straipsniui arba bent studento kursiniam darbui. (p. 31)

Prikibau prie paatostogavusios ir grįžusios darban D.M.: o kur ta bibliografinė nuoroda ir pora posmelių? Atidavusi Vytautui Vanagui lapelį, tai turėtų būt panaudota kur nors Vaižganto Raštų komentaruose. Peržiūrėjau 17 tomą, kuriame Vaižganto studijėlė apie Vienažindį. Nėr. Vadinas, kažkur kitur, nes juk ne kartą Vienažindį Vaižgantas savo rašiniuos minėjo.
Pagaliau! (2017-10-07) Brigita Speičytė, rengianti Vienažindžio rinkinį „Gyvosios poezijos“ serijai, rado tą romansą (internete):

Прощаюсь, ангел мой, с тобою,
Прощусь со счастием моим...
Увы, я принужден судьбою
Под сводом неба жить один.
Настал последний час разлуки,
Прости, душа моя, прости.
В печали, горести и скуке
Я должен дни свои вести.
Ах, нет, прости, я не жалею,
Что дни свои с тобой гублю;
Пускай я от любви истлею,
Со словом я умру «люблю!».
Любил, любить тебя я буду,
В какой бы ни был стороне,
Тебя до гроба не забуду,
С тобой я рай найду везде.

Bibliografinė nuoroda: Городские песни, баллады, романсы, parengė Alla Kulagina ir Fiodoras Selivanovas, Maskva, 1997, 185 tekstas.

(243) Maironiana: „Eina garsas nuo rubežiaus“ genezė

Dovilės Gasiliūnės nuotr.

Tie, kurie yra domėjęsi Maironio eilėraščių geneze, t.y. bent jau atidžiai skaitę Raštų I tomo (1987) komentarus, nieko iš principo naujo nesužinos, bet pamaniau: visai smagu primint, kad kai kurie Maironio eilėraščiai yra atsiradę iš noro padaryt šmugeliuką.
Toks Maironio eilėraštis „Eina garsas“ (Eina garsas Prūsų žemės: / žirgą reik balnoti; / Daug kryžiuočių nuo Malburgo / rengias mus terioti. / [Etc.]) – sukurtas grynai pagal užsakymą.

1902-ais Petrapily veikusi Lietuvių ir žemaičių labdarių draugija (pirmoji valdžios leista liet. organizacija Rusijos imperijoj; susibūrė 1892) sumanė surengt koncertą ir jo programon įtraukt [perspėjimas: jei ketinate mest kelią dėl takelio, ten žr. 4 punktą] lietuviškąją marselietę – Baranausko „Nu, Lietuva, nu, Dauguva“ iš Kelionės Petaburkan. Draugijos nariai, neturėdami nė mažiausios vilties, kad ta daina būtų leista viešai dainuoti, sumanė padaryti mažą šmugeliuką, būtent: pakeisti Baranausko žodžius kitais – visai nekalto turinio, prie kurių cenzūra negalėtų prikibti.
Misijos ėmėsi teisininkas Andrius Dubinskas (1868–1945), kurio pasakojimu, nenutoldamas nuo jo leksinės raiškos, čia ir remiuos („Epizodas iš Maironio kūrybos“, Lietuvos aidas, 1932-07-12). Taigi, kaip esamas minėtos draugijos sekretorius ir buvęs dvasinės akademijos bendramokslis (nebaigė), Dubinskas nuvykęs pas prof. Maculevyčią ir paprašęs parašyt tekstą, kurio ritmas ir posmai būtų tokie pat kaip Baranausko garsiosios giesmės. Po kelių dienų Maironis pasikvietęs Dubinską akademijon ir įdavęs eilėraštį „Eina garsas nuo rubežiaus“ (pirmąkart išspausdintas 1905-ais pavadinimu „Senovės daina“ su nuoroda: Gaida kaip „Tu Lietuva, Tu Dauguva“).
Kol kas tikrai nieko naujo neperskaitėt (išskyrus akcijos įvardijimą – šmugeliukas), ko nebūtų galima sužinot skaitant Raštų I tomo komentarus.
Pereidama prie muzikos, komentarų parengėja Irena Slavinskaitė rašo, kad tas eilėraštis „Č. Sasnausko tuojau pat buvo sukomponuotas keturiems balsams ir koncerte [...] atliktas“ (p. 275). O Andrius Dubinskas liudija ką kita: esą tą visiems žinomą „Nu, Dauguva, nu, Lietuva“ melodiją keturiems balsams suharmonizavęs draugijos choro dirigentas, Petrapilio dvasinės akademijos vargonininkas Petras Juozas Pranaitis (1868–1942; muzikos teoriją studijavęs pas Antoną Rubinšteiną, peržiūrėdavęs Kudirkos muzikinius darbelius, skirtus spaudai), „padedamas žinomų muzikų Sasnausko ir Surzynskio [greičiausiai Mieczysławo Surzyńskio]“. — Toks Raštų komentaro patikslinimas.
Ir, pasak Dubinsko, kai jie 1902-ais dainavo:

Saulė leidos, buvo kova, kraujo daug tekėjo;
Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo,

publika gerai žinojo, kad tai tik sušmugeliuotas tekstas – tikrasis turėtų būt toks:

Kad tu, gude, nesulauktum! Nebus, kaip tu nori!
Bus, kaip Dievas duos, ne tavo prisakai nedori.

Laikui bėgant mūsų sąmonėj atsijo šie du tekstai; tarkim, jau Putinas, turėdamas galvoj eilėraštį „Eina garsas“, rašė apie „maironiškosios formos meistriškumą“ visai nebeprisimindamas „prototipo“, gretindamas tik su liaudies dainomis. Taip, viskas keičias. Labai graži čia perpasakojamo Andriaus Dubinsko atsiminimų fragmento, paskelbto labai neilgtrus po Maironio mirties, pabaiga:

Kokia maža laiko distancija ir koks didelis sąlygų pasikeitimas! Tada ir toks mažas šmugeliukas buvo laikomas savotišku laimėjimu. Ir pats Maironis, kuris buvo koncerte ir klausė mūsų choro dainuojant, džiaugėsi, kad ir jis aktyviai dalyvavo tame šmugeliukyje. Bendrai tada nieks mūsų nelaukė žymaus sąlygų pagerėjimo, negut labai tolimoje ateityje; tačiau dėl to nenuleidome rankų, laikydamiesi dėsnio „fais, que dois, advienne, que pourra“.

Skaitydamas šitą gabaliuką kaip neprisiminsi sovietmečio špygų kišenėse? Tuolaik tai irgi juk laikyta šiokiais tokiais laimėjimais, o dabarties akimis žvelgiant – teatrodo buvę tik šypsnį keliantys šmugeliukai. Na bet: ką galėjo žmonės – tą darė, o įvyko tai – kas turėjo įvykt: visos imperijos anksčiau ar vėliau subyra.

(328) Tarp kitko: apie popierinį Maironį

Pranas Lapė, Maironis (iš: Aidai, 1962, nr. 7)
[per mažai ir visai neįdėmiai mes žvelgiam į tai,
ką padarė/sukūrė lietuviai egzily dėl Maironio]

Šiandien per Žinių radijo spaudos apžvalgą (regis, buvo cituojama iš Vilniaus dienos) vėl išgirdau: nieks nebeatsimena, kada paskutinįkart buvo išleistas Maironis [tiksli citata: „vargiai kas bepamena, kas ir kada pastarąjį kartą išleido Maironio poeziją“]. Ir šiek tiek sutrikau, nes juk jau net trys knygos išėję: LLTI išleido Pavasario balsus su CD, LRS leidykla – Graži tu mano: Lyrika, poema [Jaunoji Lietuva], be to, Aldonos Ruseckaitės skiautinį Šešėlis JMM: Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai. Bet gal dar nė vienos tikrai nėra knygynuose? Gal.
Absoliuti dauguma bent iki šiol rašiusiųjų apie Maironio metus dėl to (kad nėr naujų Maironio poezijos leidimų) labiausiai griaudinosi ir griaudino. Na va, yr; jei dar nėr knygynuose, tuoj bus. Ir ką? Daugiausia bus perkama nebent dovanom, skirtom kokiems nors su Maironio metais susijusiems renginiams. Jaunuomenė? O kam jai popierius, jei praktiškai visi tekstai randami internete. Branduomenė? Turim „Vagos“ leistus raštus ar dar ką iš anksčiau, be to, lentynos ir taip pilnos; arba: per brangu. Gal ką sugundys Andriaus Bialobžeskio įskaitymai kompaktinėj plokštelėj? Gal. Bet tas CD juk neilgtrukus kieno nors bus nuripintas ir įdėtas internetan.
Galimybių skaityt Maironį buvo, yra ir bus; o tikra problema tik viena: ar yra noro?

P.S. (vakare). Po darbo užsukau knygynan kitąpus Neries patikrint. Taip, Maironio (dar) nėra. Bet jau yra Ruseckaitė. Nusipirkau (26 Lt 50 ct; išleista Juozo Almio ir Lidijos Jūragių iš Australijos lėšomis; autorė jiems dėkoja, ir aš prisidedu). Belieka perskaityt. Noro yra.
Kaip motto parinkta Maironio ištara: „Galop, kai mirsiu, darykite, kaip išmanote.“ Ir iškart prisimeni Antano Baranausko ištarą (tik mintį perteikiu): tenudžiūna ranka, kuri mėgins bent raidę pakeist mano raštuose. Principo reikalas. Maironio valia tikrai buvo silpnesnė nei Baranausko, leisdavo sau silpnybės akimirkas, o paskui griauždavos, kaltindamas kitus, t.y. tuos, kurie pasinaudojo jo silpnybėm. Mazochizmas, būdingas absoliučiai daugumai kūrėjų, bet neatleistinas dvasininkui, turinčiam ambicijų kopt hierarchijos laiptais. Gal todėl Baranauskas tapo vyskupu, o Maironis – ne? (Čia tik šiaip pasvarstymas.)

P.P.S. (19:30). Apgailėdamas situaciją, kad knygynuose dar vis nėr LLTI išleistų Pavasario balsų su CD (Bialobžeskio balsu ir priedais), prisiminiau senus laikus, kai Lietuvos radijuj šeštadieniais kartkartėm vesdavau literatūrines viktorinas. Ir susidėstė klausimas:
– Kurio Maironio poetinio teksto mintys sutampa su pirmosios interpeliacijos, pareikštos LR Seime opozicinės Ūkininkų sąjungos frakcijos LR Vyriausybės XIII Ministrų kabinetui, vadovaujamam Mykolo Sleževičiaus (konkrečiai – žemės reikalų ministrui Jurgiui Krikščiūnui), mintimis?
Pirmas/pirma, teisingai atsakęs/atsakiusi į šį klausimą, gaus dovanų šiame P.P.S. minėtą PB 28-ą leidimą su CD (sutaupos – 20 Lt; atsiimti tektų pačiam/pačiai darbo dienomis darbo laiku LLTI bibliotekoj).
Atsakymus prašyčiau rašyt kaip komentarus.

(274) Visiškai tarp kitko: apie keliones

Naujojo Židinio-Aidų š.m. pirmam numerį rubrikoj „Dienoraštis“ skelbiami Pauliaus Subačiaus įspūdžiai iš Afrikos, Kenijos, kur tekstologas ir literatūros istorikas buvo 2011 ir 2012 metų sąvartoj  (p.  3–7; jo paties darytom nuotraukom iliustruoti). Skaitydamas vis pasvarstydavau: noriu aš Afrikon ar nenoriu (net jei pinigų tokiai kelionei turėčiau)? – Nenoriu.
– Kur nori, ko nori? – Norėčiau dalyvaut, regis, kitąmet ketinamoj surengt (iniciatorius ar ne Arklio muziejus) kelionėj arkliais iš Anykščių į Raseinius – tais pat keliais, kuriais 1855-ais Antanas Baranauskas važiavo ir ką yra užfisavęs savo dienorašty.
Kad tokia kelionė planuojama, išgirdau iš Baranausko ir Vienuolio memorialinio muziejaus galvos Antano Verbicko, kuriam nešiau LLTI BR saugomus Vienuolio rankraščius. Sakau:
– Suprantu, vežime vietų skaičius ribotas, o gal būtų galima paskui jus važiuot dviračiu? (Svajonę prisidėt prie kartotinės kelionės Petaburkan, regis, per daug sudėtingos, ergo, neįvykdomos, tenka mėgint pamiršti, nors vaizduotė prieš porą metų buvo labai įsismarkavusi.)
Kaip supratau, tai tik ketinamieji pamąstymai. Tikrai gražūs. O mano pasvajojimai (dalyvaut ir štai čia, tinklarašty, pateikt gretinamuoju principu parengtą kelionės ataskaitą su iliustracijom) absoliučiai nepagrįsti – Baranauskas važiavo balandžio pačioj pradžioj [jei smalsu, žr. Reginos Mikšytės parengto Dienoraščio (1996) p. 73–77), kokie keliai tuolaik, galima įsivaizduot, tad dviratis tikrai netikusi transporto priemonė.
P.S. Visą Dienoraščio vertimą dar kartą perskaičiau; vienas klausimas kelis kartus galvoj šmėkštelėjo: ar kam nors pavyks iššifruot tai, kas pateikta tik išnašose, pvz., p. 47:

* Neiššifruojama: „a.s.r.w.“ ir slaptaženklis.
** Neiššifruojama: „p.s.a. d.-nm. k.W.“ ir skliaustuose slaptaženklis.
*** Neiššifruojama: „S.p.ch.od.d.d.“ ir skliaustuose slaptaženklis.

Gal Tomui Andriukoniui, vieną rimtą straipsnį apie A.B. Dienoraštį jau paskelbusiam?

(248) Visiškai tarp kitko: du dalyku, digresija ir asociacija

(a) Miłosz-Milošas-Milašius

Reklaminiai stendai, primenantys, kad praeiti metai buvo Czesławo Miłoszo, kol kas nepakeisti, tad gal dar ir galima pasvarstyt apie asmenvardžio formas. Aš asmeniškai (bent kol kas) už Czesławą Miłoszą, bet stengtasi prigydyt ir aplietuvintą Česlavą/Česlovą Milošą (stenduose – Česlavas, o, tarkim, Mindaugo Kvietkausko ir Viktorijos Daujotytės studijoj – Česlovas (Lietuviški Česlovo Milošo kontekstai). Bet jei Jerzy Giedroyc – Jurgis Giedraitis, tai Czesław Miłosz – Česlovas Milašius (juk pusbrolio asmenvardį rašom Oskaras Milašius, nors jis pats pasirašydavo Milosz-Milašius). Suprantu, nesu joks autoritetas, tad nuomonę dera kuo nors paremt; ir bus tai Vaidoto Daunio teksto „Nesibaigiantis pasaulio poeto kelias Tėvynės link“, išspausdinto Lietuvos ryte (1995-07-27; liepos 26-ą Nidos rotušėje Miłoszas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu), pirmas ir du paskutiniai sakiniai:

Prieškario Lietuvoje Czeslawas Miloszas buvo vadinamas Česlovu Milašiumi. [...] Czeslawas Miloszas yra parašęs knygą, pavadintą „Tėvynės ieškojimas“. Mes galime pasakyti šiek tiek kitaip: ieškodami savo Tėvynės, vis labiau atrandame Miloszą, Česlovą Milašių.

Taigi: arba Czesławas Miłoszas, arba Česlovas Milašius; o gal Česlovas Miłosz-Milašius.

(b) LKŽ papildai

Kartkartėm vis ima lįst galvon mintis: fiksuok žodžius, kurių nėr popieriniam LKŽ ir lkz.lt; fiksuok sakinius, kurie tiktų kaip pavyzdžiai prie retesnių žodžių. Gal ir visai gera mintis, bet grūdu ją lauk suvokdamas, kad galiu įklimpt (neturiu teisės, darbus, už kuriuos mokama, reikia dirbt). Na bet šįkart neatsispyriau – užfiksuosiu šį tą.
Patinka ir gražiai skamba daiktavardžiai be -imo, -umo.
Tarkim, steigtis (o ne steigimas). Deja, LKŽ neužfiksuotas, nors net knygos pavadinime pavartotas: Arūno Sverdiolo Steigtis ir sauga (1996; redagavau).
Neužfiksuotas ir šio žodžio (beveik) antonimas apleistis. Va šįryt važiuodamas darban iš dėžės išsitraukiau pluoštą išplėšų iš laikraščių (revizija: ką mest – ką pasilikt, nors irgi derėtų mest). Lietuvos ryto „Mūzų malūnas“, 1994-09-02: Alis Balbierius, „Apleisties kunigaikštystės romantika, neviltis ir vertė“:

Kiek visur regime apleisties! – tūkstančiai sukežusių vienišų sodybų „agrariniame“ gamtovaizdyje, į kurias jau nebesugrįš jokie naujieji ūkininkai. Baisūs, žemę niekinantys, jau irstantys ir ardomi monstrai – buvusios sovietmečio fermos, sandėliai ir kiti „ūkiniai“ pastatai. [...] Kur mes dabar rasime kitą tokią šalį, tokią Didžiąją Apleisties kunigaikštystę kaip Lietuva?
Gelia ir slegia toji apleistis, o kartu ir įkvepia... Ir nyksta ji, traukiasi, genama naujų vėjų ir privačių iniciatyvų. [...]
Aš esu Didžiosios Apleisties kunigaikštystės vaikas ir iki mirties neišsižadėsiu šios savo tėvynės.

Arba štai Valdo Papievio romane Eiti pavartoti žodžiai nuoliūda ir naika. Abu yra LKŽ:

núoliūda sf. (1) A. Baran nuliūdimas.

Tik tiek. Ir jokio sakinio ar frazės. O kodėl nepridūrus kito anykštėno – V.P. sakinio (gal patrumpintino):

Jos [palaima ir gėla] neigs viena kitą ir tuo pat sykiu, viena kitą papildydamos, skleisis kita iš kitos nepasiekiamuos toliuos nuvilnijančiais pilnaties raibuliais, iš paskos ilgus nuoliūdos takus tiesiančiais. (p. 57–58)

Kitas žodis:

naikà sf. (4) Žž, náika (1) nykimas, liga: Tokia naikà užpuolė, ir nyksta jijė J. Pripuolė jam kokia naikà, ir sunyko taip Upn. Kad užpuola javus kokia naikà, tai nieko nelieka Skr. Kažkokia náika jį suėdė Rmš.

Ar nereiktų nurodyt ir kitą reikšmę: (2) naikinimas, priduriant pavyzdį iš Papievio:

Ir štai žaizdras jau įsisukęs, jo skriemuolys, beprotiškos baltos aistros toliau labiau kaitinamas ir sykiu kvaitinamas, vis greičiau ir greičiau skrieja, vis toliau nusidriekiančias naikos bangas skleidžia. (p. 68)

Arba: ar nebūtų prasminga prie žodžio atãbradas pridurt kaip vartojimo pavyzdį sakinį iš Albino Žukausko, išleidusio knygą Atabradai (1975)? — Gana.

Nors ne – dar digresija (nuo žodžio naika): Nijolė Kudirka, iš profesijos psichologė, garsi fotografė (internete lietuviškai apie ją nieko neradau),1992-ais Vilniuj surengusi parodą (vienintelę Lietuvoj) nuotraukų iš Afrikos [ir greičiausiai kt.], sakė: „Fotografuodama archajinę kultūrą, fiksuoju nykstantį pasaulį, kurio ateities kartos nebepamatys. Tą pasaulį noriu suprasti ir įsimintinai perteikti. Kai jo nebeliks, kiti tokios galimybės nebeturės.“ Ir dar pridūrė: „Pasaulis ant jų [jos užfiksuotų žmonių, jų tradicijų ir kultūros] užvažiuos kaip su traktorium.“ (Cit. iš: Ramunė Vaitiekūnaitė, „Nijolė Kudirka“, Nemunas, 1992, nr. 11/12, p. 29.)
Ir dar asociacija: Vytauto Balčyčio Lietuvos miesteliai; regis, tais 2009-ais per Vilniaus knygų mugę priėjęs prie fotografo pasakiau: „Manau, Pats galėtum parašyt empatiškiausią recenziją apie Andrzejaus Stasiuko Pakeliui į Babadagą“, – Vyto Dekšnio puikiai išverstą knygą, kuri padarė labai stiprų įspūdį, nes pajėgta žodžiais perteikt būtent apleistis ir naika.

(162) Knyga, gresianti nacionaliniam saugumui?

Prae scriptum. Šiandien buvo išplatintas 104 žmonių pasirašytas tekstas „Knyga, gresianti nacionaliniam saugumui?“ Kaip vienas iš jų, manau turįs parašyt ir kelis įžangos sakinius: kas, kaip ir kodėl.
Istorija prasidėjo dar praėjusių metų pačioj pabaigoj: Alytaus naujienų interneto svetainėj 12-28 buvo paskelbtas Pareiškimas, adresuotas kultūros ir švietimo [= švietimo ir mokslo] ministrams, kurį pasirašė: Konstitucinių teisių gynėjų asociacija (Asociacijos pirmininkas adv. Algimantas Medelis), Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacija (Asociacijos NSK pirmininkas med. m. dr. Algimantas Vaitkaitis) ir Krašto Apsaugos sistemos kūrėjų asociacija (Asoc. prezidentas dim. plk. Feliksas Vaitkaitis, Asoc. sekretorius Rimgaudas Tirilis).
Perskaičius pareiškimo tekstą paaiškėjo: jis tokio lygio, kad diskutuot neverta net pradėti (kai tiek bendrinių žodžių rašoma didžiosiom raidėm ir iš kiekvieno sakinio dvelkia galutinės tiesos instancijos kvapu). Kad tikrai tikrai neverta, padariau išvadą paaiškėjus, kas tie „didieji tiesos ir garbės gynėjai“:

• Algimantas Medelis (ofic. info čia),
• Algimantas Vaitkaitis (ofic. info čia),
• Feliksas Vaitkaitis (ofic. info čia ir čia),
• Rimgaudas Tirilis (ofic. info čia).

Jei užmetėt akį į alytausnaujienose.lt skelbtąjį tekstą ir į nuorodas, greičiausiai pritarsit: geriau, kad tas vad. Pareiškimas ir būtų likęs gulėt kur padėtas. Tupėjo tupėjo, kol šeštadienį iš jo lryte.lt išsirito Danutės Jonušienės straipsnis „Prieštaringa poeto asmenybė aistras kursto ir po mirties“ (be kita ko, šį tą ir naujo atskleidęs – kas tikrasis anojo pareiškimo iniciatorius). Dabar jau nebereaguot būtų buvę tikrai nepadoru. Todėl ir pasirašiau šį tekstą:

Neseniai į Lietuvos valdžios institucijas kreipėsi trijų visuomeninių organizacijų vadovai ir pareikalavo imtis priemonių prieš profesorės Viktorijos Daujotytės knygą „Tragiškasis meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų“. Konstitucinių teisių gynėjų asociacija, Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacija ir Krašto Apsaugos sistemos kūrėjų asociacija teigia, kad pernai išleista Profesorės monografija yra „moraliai ydinga“ ir kelia „grėsmę mūsų valstybės autoritetui bei nacionaliniam saugumui“. Šį gluminantį, valdžios represijų prieš mokslo žodį prašantį kreipimąsi netikėtai sureikšmino nacionalinė žiniasklaida („Lietuvos rytas“, 2011 m. vasario 12 d.).
Esame pasipiktinę išpuoliu prieš profesorę Viktoriją Daujotytę. Mūsų manymu, reikalavimas pasmerkti autorę už nepriklausomą tyrimą ir uždrausti mokslinę knygą peržengia demokratinės visuomenės normas ir primena niūrią sovietinę praeitį.
Žymios literatūros mokslininkės ir pedagogės darbą ėmėsi niekinti žmonės, nepajėgę suvokti jo esmės. Profesorės siekį, remiantis paties poeto Sigito Gedos tekstais bei liudijimais, kritiškai ištirti jo biografiją, atskleisti sudėtingą iškilaus kūrėjo asmenybę visuomeninių organizacijų vadovai vadina šmeižtu, žeminimu ir atminimo juodinimu. Tuo metu V. Daujotytės knygoje S. Gedos poezija lyginama su K. Donelaičio, A. Baranausko, Maironio, M. K. Čiurlionio kūrybos verte.
Visas ribas peržengia kaltintojų priekaištas, neva knygos autorė sovietmečiu galimai prisidėjo prie Sigito Gedos persekiojimo („per Glavlitą cenzūravo Poeto kūrybą“). Pati patyrusi sovietinės valdžios smerkimus ir persekiojimus už mokslinius darbus, V. Daujotytė viešai gynė ne vieną lietuvių poetą, tarp jų ir S. Gedą. Gynė tada, kai šis buvo puolamas už debiutinį 1966 metų poezijos rinkinį „Pėdos“, ir vėliau, kai jam įkalinimo nuosprendį buvo paskelbęs Lietuvos Respublikos teismas. Pažinti ir vertinti S. Gedos kūrinius ji išmokė ne vieną Vilniaus universiteto studentų kartą.
Šiandien vėl tenka ginti nuo sovietinio stiliaus teroro ir mūsų kolegę mokslininkę, ir humanitarinių tyrimų laisvę. Manome, kad mūsų valdžios pareigūnai ir politikai, raginami imtis represijų prieš mokslo žodį, turėtų aiškiai pasakyti, kad Lietuvos Respublikoje niekada nebus grįžta prie tyrimų cenzūros ir knygų draudimo.

Mokslininkai, rašytojai, kritikai, mokytojai lituanistai, buvę profesorės V. Daujotytės studentai ir kolegos: Arvydas Šliogeris / Leonidas Donskis / Arvydas Juozaitis / Darius Kuolys / Kęstutis Nastopka / Ingė Lukšaitė / Mindaugas Kvietkauskas / Irena Veisaitė / Domas Kaunas / Antanas Andrijauskas / Jolanta Zabarskaitė / Irena Vaišvilaitė / Vanda Juknaitė / Algimantas Baltakis / Kornelijus Platelis / Jonas Liniauskas / Danielius Mušinskas / Kęstutis Navakas / Valdas Papievis / Birutė Jonuškaitė / Vytautas V. Landsbergis / Danutė Kalinauskaitė / Gintaras Grajauskas / Eugenijus Ališanka / Julius Keleras / Bonifacas Stundžia / Dainora Pociūtė / Grasilda Blažienė / Bronė Stundžienė / Sergejus Temčinas / Danutė Gailienė / Vytautas Toleikis / Andrius Bialobžeskis / Marius Burokas / Rimantas Kmita / Vytas Dekšnys / Liudvikas Jakimavičius / Andrius Jakučiūnas / Benediktas Januševičius / Laimantas Jonušys / Alvydas Šlepikas / Virgis Gasiliūnas / Donatas Petrošius / Artūras Valionis / Erika Drungytė / Violeta Šoblinskaitė / Antanas Šimkus / Gytis Norvilas / Gediminas Mikelaitis / Rita Tūtlytė / Donata Mitaitė / Naglis Kardelis / Dalia Kuizinienė / Regimantas Tamošaitis / Saulė Matulevičienė / Audinga Tikuišienė / Nijolė Keršytė / Brigita Speičytė / Dalia Striogaitė / Kęstutis Urba / Dalia Satkauskytė / Aušra Martišiūtė / Solveiga Daugirdaitė / Alma Lapinskienė / Vigmantas Butkus / Vaidas Šeferis / Agnė Žagrakalytė / Neringa Klišienė / Jurga Žąsinaitė / Tomas Andriukonis / Jurgita Raškevičiūtė / Dovilė Švilpienė / Akvilė Šimėnienė / Jūratė Čerškutė / Gabrielė Gailiūtė / Jūratė Sprindytė / Algis Kalėda / Giedrė Kazlauskaitė / Dainora Eigminienė / Elena Tervidytė / Sergejus Kanovičius / Vilija Dailidienė / Aldona Kruševičiūtė / Regina Grubinskienė / Irena Kanišauskaitė / Živilė Bandorienė / Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė / Greta Lisauskaitė / Antanas Gailius / Žilvinas Miliauskas / Andrius Konickis / Tomas Taškauskas / Reda Pabarčienė / Gintautas Misevičius / Jūratė Galinauskienė / Neringa Mikalauskienė / Nida Gaidauskienė / Egidijus Gaidauskas / Tomas Rekys / Margarita Lužytė / Dalia Čiočytė / Marius Mikalajūnas / Zita Nauckūnaitė / Kęstutis Subačius

(82) Teisybės link

Drauge perskaitęs straipsnį „Lietuvos kultūros paveldas skaitmeninėje erdvėje“, kuriame pranešama , kad:

,,Draugo” leidėjas Lietuvių katalikų spaudos draugija, atstovaujama ,,Draugo” direktorių tarybos, su Lietuvos nacionaline M. Mažvydo biblioteka pasirašė sutartį dėl dienraščio archyvo skaitmeninimo. Lietuvoje Europos Sąjungos lėšomis vykdomas projektas siekia ,,Draugą” padaryti Lietuvos bibliotekų, archyvų ir muziejų skaitmeninto kultūros paveldo duomenų banko dalimi, kurio virtualiomis paslaugomis jau dabar naudojasi Lietuvos ir užsienio vartotojai per bendrą tinklalapį www.epaveldas.lt, –

prisiminiau prieš porą mėnesių LGGRC knygynėly pirką Alberto Ruzgo sąvadą Rezistentų pogrindiniai periodiniai leidiniai: Okupacijos metai, 1940–1989. Vertingas leidinys, nors pratarmėj mėginama diegt skirtis tarp nelegalios ir pogrindinės spaudos nelabai įtikina. Leidinių pristatymai palygint išsamūs, bet vienas dalykas šiek tiek nuvilia – nuorodos, kur kas yra: tepažymima, tarkim, PKM [= Pasvalio krašto muziejus], o kurie leidinio numeriai ten yra, lieka neaišku. Be to, nuorodos tik į „bibliotekas ir kitas saugyklas“, nors tikrai daug tokių leidinių saugoma ir privačiuose archyvuose (kodėl nenurodyta – suprantama, privati nuosavybė).
Beskaitinėdamas šį bibliografinį sąvadą prisiminiau savo rašgalį Literatūroj ir mene (2007-06-15; čia įdedu siųstąjį redakcijai tekstą su pora įtarpų):

Bibliografinė neteisybė
Prieš keletą mėnesių gavau dovanų du Baranausko ir Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus leidinius: pernykštį Daivos Gadliauskaitės sudarytą Anykščių krašto partizanų nuotraukų (1946–1953) albumą Drąsiai stovėsim laisvės sargyboj... ir praėjusio amžiaus pačioj pabaigoj išėjusį perspaudą – 1947 metų Algimanto apygardos leidinuką Neįveiksi, sūnau šiaurės... Baranausko eilute pavadintoj knygelėj yra ir Putino „Vivos plango, mortuos voco“ pirmoji dalis, aišku, be parašo. Jei ne iš kitur, tai iš 1989 metais išėjusio Vinco Mykolaičio-Putino Raštų pirmojo tomo galim sužinot, kad eilėraštis parašytas 1944-ų vidury, plitęs nuorašais, o kaip pirmoji publikacija nurodoma: Brukline leistieji Aidai, 1967, nr. 6. Taigi dabar reikia tikslint pirmosios publikacijos laiką ir vietą. Bet: ar anykštėnai partizanai buvo vieninteliai, savo leidiny išspausdinę „Vivos plango, mortuos voco“? Nežinau. [Skaitytoja komentare patikslino: „Anykštėnai partizanai tikrai buvo ne vieninteliai, savo leidinyje išspausdinę Vinco Mykolaičio-Putino „Vivos plango, mortuos voco“. Šis kūrinys dviem atskirais eilėraščiais, taip pat be autoriaus pavardės, buvo įdėtas 1948–1949 metais partizanų išleistoje tritomėje antologijoje „Kovos keliu žengiant“ ir jos pakartotiniame 1950 metų leidime. Šią informaciją radau prof. L. Gudaičio parengto leidinio „Kovos keliu žengiant“ pastabose.“] Ir apskritai su laisvės kovotojų leidiniais daug kebeknių. O keisčiausioji – jų statusas: yra, bet ir nėra.
Pasirodžius istoriko ir teisininko Bernardo Gailiaus knygai Partizanai tada ir šiandien (2006), regis, tik laisvos Lietuvos idėjinis priešas galėtų neigt, kad per juos iki mūsų ėjo nepriklausomos valstybės gija. O kaip žvelgiam į spausdintą laisvą partizanų žodį?
Kai jungiu internetą, pirmiausia atsidaro www.libis.lt. Surenku, tarkim, antraštę: Kovos keliu žengiant. Gaunu atsakymą: Kovos keliu žengiant: Vakarų Lietuvos partizanų eilės ir dainos, 1945–1953 m. / iš Vakarų (Jūros) srities partizanų atrinko ir parengė spaudai L. Gudaitis, Vilnius: Vyturys, 1991. Labai gerą darbą padarė prof. Gudaitis, garbė ir padėka jam, bet ir patys partizanai buvo 1948–1949 metais išleidę tritomę antologiją tokiu pat pavadinimu. Ar tai ne knyga? O jos nėra „didžiausiame daugelio Lietuvos bibliotekų suvestiniame kataloge“. Dar vienas pavyzdys. Be didelio vargo sužinosit, kad 1952 metais Valstybinė grožinės literatūros leidykla serijoj „Mokinio biblioteka“ išleido Juozo Macevičiaus ir Antano Jonyno 36 puslapių poemą Laiškas vadui. Bet pamėginkit rast K. Rivaišo tais pat metais mažiausiai 80 egzempliorių tiražu išleistą 64 puslapių satyrų rinkinį Po Stalino saule. „Paieškos kriterijus atitinkančių įrašų nėra.“ Nieko gero nepešit ir žinodami, kad K. Rivaišas buvo Broniaus Krivicko slapyvardis. Gretinamųjų pavyzdžių iš galvos būtų galima prirašyt dar ne vieną (ypač iš penkto ir šešto XX amžiaus dešimtmečio).
Matau iki čia atskaičiusių bibliografų veiduos nuostabą ir truputį susierzinimo: ko tas Gasiliūnas čia nori? Bibliotekose tokių spaudinių nėra [vis dėlto šis tas yra, ką rodo Alberto Ruzgo parengtas sąvadas], todėl jie ir neaprašyti. Nesiginčiju, tiesa, partizanai privalomųjų egzempliorių į Knygų rūmus nesiuntė, LV, UDK, ISSN, ISBN paprastųjų ar trupmeninių numerių jų leidiniai neturėjo. Nei knygos, nei periodiniai. Tiražai buvo nedideli, spausdinta rotatorium ar tiesiog rašomąja mašinėle. Bet ar tai pakankamas pagrindas neįsileist jų nacionalinėn bibliografijon? Mano manymu, tai bibliografinė neteisybė. Nes dabar jų statusas toks pat, kaip kokios nors subkultūros atstovų leidžiamų angliškai vadinamųjų zinų (lietuviška kalkė – nalas, žur- numetus; ir tuos reiktų aprašinėt).
Ginkdie ne priekaištaut kam nors ketindamas rašau šį tekstelį, o keldamas klausimą: gal ir laisvajai sovietmečio laikų spaudai reiktų suteikt tokį pat bibliografinį statusą, kokį turi okupacinė? Juk ne šiaip sau net didžiausias grafomanas džiaugiasi pamatęs eilutę, aprašančią jo knygelę Ekspresinformacijoj apie naujus spaudinius, išėjusius Lietuvoje. Mane aprašė, vadinas, aš jau esu. Kad kai kurie, ypač jaunieji, vis aktyvėjančių sovietmečio kultūros tyrimų dalyviai kartais nepamanytų, jog vienintelis šaltinis – tai, kas bibliografiškai aprašyta (iš periodikos – Tiesa, Literatūra ir menas, Biržiečių tarybinis žodis etc.).
Yra tų pogrindžio spaudinių daug išlikę; ir valstybinės įstaigos turi, ir rajonų muziejai, ir privatūs asmenys. Savo akim mačiau. Savo akim galėtų juos pamatyt ir bibliografai, kuriems siūloma aprašyt de visu. O perkelt juos į biblioteką, iš archyvinio vieneto paverst tikru spaudiniu teįmanoma virtualiai. Nežinau, kiek kainuotų skenavimas, interneto svetainės à la www.partizanuspaudiniai.lt sukūrimas ir kiti su šiuo reikalu susiję darbai, bet manau, kad biudžetas pakęstų. O gal ir organizacija, norinti vykdyt šį projektą, atsirastų? Tada ir Lietuvos bibliotekų suvestiniame kataloge libis.lt galėtų būt užfiksuotas pradžioj minėto anykštėnų leidinio ne tik antrasis, bet ir pirmasis leidimas, o kur reikia užrašyt buvimo vietą (Biblioteka), nurodytas svetainės adresas (kur yra nuskenuotasis originalas, ten jau rastų, jei kam įdomu).
Bet gal laužiuos pro jau praviras duris? Gal tyliai plušama, ir netrukus, nespėjus ateit nė dvidešimtiems atkurtos nepriklausomybės metams, laisvieji sovietmečio spaudiniai bus aprašyti taip, kaip pridera? Juk jie verti ir bibliografinės pagarbos?

Dabar manau, kad nereikia jokių partizanųspaudinių.lt. Tuo galėtų (turėtų) užsiimt epaveldo.lt kūrėjai. Skaitmeninama lietuviška periodinė spauda iki 1940 metų; o kas galėtų trukdyt imtis pogrindinės spaudos, ėjusios okupacijų laiku? Nebent pinigų stygius. Kad toks darbas būtų prasmingas, vargu ar kas bent jau viešai imtų abejot.