(547) Vilniaus vaizdai, xxi

Prieš keletą dienų varčiau 1958-ais išleistą albumą Vilnius: Architektūra iki XX amžiaus pradžios. Štai šita S. Šimanskio nuotrauka, daryta greičiausiai 1956–1957 metais, įstrigo – tas darželis Alumnato kiemo vidury. Teisus buvo Bułhakas: „Vilnius tik dedasi miestu, nesėkmingai stengiasi juo būti, nors, nepriklausomai nuo laiko tėkmės ir jo dvasios, visada lieka kaimu.“
(O dabar jau miestas?)

P.S. Labai nemėgstu, kai minimi žmonės lieka bevardžiai, tik su inicialu. Tame albume yra net 45 Šimanskio nuotraukos. Pamėginau pasiknaisiot, kas jis toks. Manau, kad tas fotografas – Sergejus Šimanskis (1898–1972). Vilnių fotografavo gal ir anksčiau negu 1956-1957-ais.
P.P.S. (12-05) Nieko anksčiau nežinojau apie šį fotografą, fiksavusį ir Vilniaus vaizdus, net pavardės nebuvau girdėjęs; bet tai visai suprantama, nesu fotografijos istorikas. Paklausiau žinovės, Margaritos M., ar kas nors kur nors iš mūsiškių yra apie jį rašęs. Atsakymas: „neteko nei skaityti, nei girdėti apie Šimanskį – man tai naujiena“. —  Juokaujant: štai ir tema bakalauro darbui.

(300) Geros knygos nesensta, iv

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia tas, kuris skaitytas „Ryto allegro“ laidoj 2008-09-22.

Sveiki! Šįkart norėčiau jums pristatyt tris knygas: dvi ką tik pasirodžiusias ir vieną senėlesnę, bet labai jau ji lipo prie antrosios, net antrąkart perskaičiau. Taigi bus kalbama apie Vytauto Bubnio Tolimus artimus at(si)vėrimus (išleido „Alma littera“), Aido Marčėno sudarytą poezijos antologiją Iš Vilniaus į Vilnių (išleido Rašytojų sąjungos leidykla) ir tą prielipą – Jano Bułhako tris fotografo keliones, užfiksuotas žodžiu ir vaizdu, – išvertęs jas iš lenkų kalbos fotografas Stanislovas Žvirgždas knygelę pavadino vienos kelionės vardu – Vilniaus peizažas (2006-ais išleido „Vaga“).

Pradėsiu iš toliau – ir autoironiškai. Šiais skaitymo metais keletą kartų teko bendraut su bibliotekininkais. Pokalbių tema būdavo vis ta pati: kaip nepasiklyst naujų leidinių sraute, kaip išsirinkt vertingą knygą. Be kita ko, primindavau ir tokį dalyką: nepasitikėkit leidėjų ar prekybininkų anotacijom, nes jos iš principo reklaminės; suprantama, tikslas – kad tik mes susigundytumėm ir nupirktumėm tą ar aną knygą – pateisina priemones – girk išsijuosęs. Bet žmogus silpnas esi, kartkartėm išsijungia kritinis mąstymas.
Štai gavau iš UAB „Vagos prekyba“ Knygų namų el. laišką, pristatantį naujus leidinius. Skaitau:

[...] autobiografinių esė knyga. Ji gimė iš sudėtingos, komplikuotos rašytojo asmeninės patirties. Knygoje atveriamas naujas, drąsus požiūris į pokario ir Atgimimo metą, į Nepriklausomybės laiko politines batalijas, į savo kolegas kūrėjus, atskleidžiamos ryškios europinio garso asmenybės, kurias autoriui teko pažinti.

Kad ir kaip žiūrėsi, užkabina, bet supranti: aišku, persūdyta.
Iškart pasakysiu: nesigailiu perskaitęs naująją Vytauto Bubnio knygą, nors ir neradau joje žadėtų „naujų, drąsių“ atvėrimų ar atsivėrimų. Požiūris į pokarį – santūrus, taip sakant, žmogiškas – buvo ir tikrų partizanų, ir jų vardu besidangstančių banditų, į Atgimimą – irgi; vargu ar ką nors kitų sąjūdininkų atsiminimuose nepaminėto čia galima rast; prie anotacijoj minimų „Nepriklausomybės laiko politinių batalijų“ iš naujo nebegrįžtama – knygon įdėti du pokalbiai, rengti daug anksčiau periodinei spaudai. Beje, keistoka išvada susiklosto galvojant apie Vytauto Bubnio kaip politiko darbą: nenorėjęs, bet vis dėlto nuėjęs į Seimą, ir pirmiausia dėl to, kad būtų proga kuo daugiau kaip deputatui pabendraut su žmonėmis. Beveik pusę knygos Tolimi artimi at(si)vėrimai sudaro rašytojo atsakymai į klausimus, užduotus per susitikimus su skaitytojais. Juos perskaičius, galima nuramint sąžinę, kad kuriame nors ar nė viename nebuvai.
O dabar, kodėl sakiau, kad nesigailiu perskaitęs naująją Vytauto Bubnio knygą. Sužinojau kai kurių rašytojo kūrinių genezes aplinkybes, prototipus ir sąsajas. Tarkim, rašant romaną Kvietimas pravertė patirtis, įgyta vaikštant Rašytojų sąjungos vardu sveikint sovietmečio vadų – kad ir Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo kultūrai Aleksandro Česnavičiaus 50-mečio proga. Kitas įdomus dalykas – užfiksuota, kaip kroatai reagavo į Vytauto Bubnio Baltijos Asamblėjos premija apdovanotąjį romaną Balandžio plastėjime, kuriame vaizduojamas neseniai vykęs Balkanų karas. Kitiems gal kitkas bus įdomu, tarkim, rašytojo mintys apie Sai Babą ir lankymąsi Indijoj. Žodžiu, įdomaus rast galima.
Ir paskutinis dalykas, kalbant apie Vytauto Bubnio Tolimus artimus at(si)vėrimus. Nors kartą esu supykdęs žmogų, kai jo tekstus pavadinau ne esė, o feljetonais, ir šįkart nesusilaikysiu. Manau, kad naująją Bubnio knygą tiksliau būtų vadinti publicistikos, o ne esė knyga. Kita vertus, kaip pavadinsi – nepagadinsi, bet ir negerinsi.

۩  ۩  ۩

Jei nuolat pirmadieniais klausotės knygų pristatymų per „Ryto allegro“, tikriausiai prisimenat: ne per seniausiai Audinga Peluritytė pristatė leidyklos „Tyto alba“ išleistą 111 meilės eilėraščių antologiją Dar penkios minutės nakties (sudarė nacionalinės premijos laureatas poetas ir eseistas Kęstutis Navakas). Antologiją, kuri stipriai skirias kad ir nuo prieš beveik dvidešimt metų (1989-ais) išėjusios Lietuvių meilės lyrikos, sudarytos tada dar tik literatūros tyrėjo ir kritiko Sauliaus Žuko, prižiūrint redakcinei komisijai.
Poetui leidžiama vadovautis tiesiog savo estetiniu skoniu, ir tai žavu. Jei tuo skoniu pasitiki, gali būt tikras, kad tavęs laukia gera poezija, o apie meilę ar mirtį tas ar anas eilėraštis – joks mokslininkas šimtu nuošimčių neįrodys. Beje, a.a. Jurgis Kunčinas, prisimindamas vokiečių tradiciją, labai ilgėjos tokių subjektyvių, autorinių antologijų ar tiesiog skaitinių knygų.
Manau, jis tikrai pasidžiaugtų ir knyga, kurią noriu pristatyt: Iš Vilniaus į Vilnių: rinktinė poezija, sudarė kitas nacionalinės premijos laureatas, poetas ir eseistas Aidas Marčėnas. Pradedama nuo Bradūno, Nykos-Niliūno, Nagio, iš Vytauto Didžiojo universiteto atvykusių Vilniun tęst studijų tada, kai jis tapo mūsų, o mes rusų, ir einama iki palygint jaunų: Mindaugo Kvietkausko, Mariaus Buroko, Agnės Žagrakalytės, Domanto Razausko ir kitų. Vidury – Vaičiūnaitė, Verba, Venclova, kiti, tarp kurių ir visų su Kaunu siejamas Donaldas Kajokas. Atrinkta iš pusamžio laikotarpio, iš poezijos, kurią sudarytojas gerai pažįsta. Pagal jo skonį. Storoka knyga gerų eilėraščių, ir Algimanto Kunčiaus fotografijos labai dera. O ją užvertus, visai nesinori priekaištaut sudarytojui, kodėl tik lietuviai, kodėl šalia trijų žemininkų vyrų nėra kad ir Julijos Švabaitės, parašiusios irgi gerų eilėraščių apie Vilnių, arba, regis, minėto Jurgio Kunčino eilėraščiui priklausančių frazių, kurios vis iškyla einant Malūnų, Totorių ar Odminių gatve:

Malūnų gatvė be malūnų,
Totorių gatvė be totorių,
o Odminių – be odminių.

Atrinko Marčėnas, o ne tu. Be to, dėl skonio nesiginčijama. Kita vertus, nori apie senąjį Vilnių – imk Eugenijos Ulčinaitės sudarytą ir 2001-ais išleistą XVI–XVIII amžiaus tekstų rinkinį Vilniaus pasveikinimas, nori apie žydišką – atskira knygele 1997-ais yra išleista nuostabi Moišės Kulbako poema Vilnius, versta Alfonso Bukanto. Kai pagalvoji, Vilnius toks miestas, kurį suvokt gali tik subjektyviai, nes, kitaip žvelgiant, jis neaprėpiamas. Miestas, padedantis pasijust laisvam. Kaip Tomas Venclova kad rašė eilėrašty „Užupis“:

Vasarą dažnai nubundu prieš aušrą
ir be baimės juntu, kad artėja laikas,
kai naujoms gentims pasiliks žodynas,
debesys, griuvėsiai, druska ir duona,
o man jau nieko, išskyrus laisvę.

۩  ۩  ۩

Nuolat linksniuodamas Aido Marčėno asmenvardį, prisiminiau: kalbinamas Lietuvos ryto apie Vilnių, jis mestelėjo tokią mintį: vilniečiu „gali tapti tas, kas Vilniuje gimė. Arba tas, kas čia mirė.“ [Ramūnas Gerbutavičius, „Poetas A. Marčėnas: ‘Vilnius yra gyvas. Jis alsuoja’“, Lietuvos ryto priedas „Sostinė“, 2007 VII 21, p. 5] Gražiai pasakyta, bet yra išimčių, kurios tikriausiai tik patvirtina taisyklę. Šitas sakinio prieduras atsirado antologijoj perskaičius poeto ir fotografo Juliaus Kelero eilėraštį „Jan Bułhak“. Skirtą fotografui, su tokia meile fotografavusiam Vilnių (prieš penketą metų Eugenijus Karpavičius išleido nuostabų jo nuotraukų albumą Vilniaus barokas su Margaritos Matulytės įžangos straipsniu, kuriame Bułhakas vadinamas pirmiausia Vilniaus fotografu). O juk gimęs ir miręs ne Vilniuj. Bet čia tarp kitko.[*] Bułhakas ne tik fotografavo, bet ir rašė. Įdomiai rašė apie tai, ką ir fotografavo. Taigi susipažinus su nuotraukom ir tekstais atsiveria erdvė pamąstymams. Jo tekstus lietuvių kalbon ėmėsi verst fotografas Stanislovas Žvirgždas, dabar jau yra išėję trys knygos, bet šiuokart norėčiau primint pirmąją – nedidukę, pavadintą Vilniaus peizažas. Lenkiškai išleista 1936-ais. Kas labiausiai stebina, kad Bułhakas vis lenkia ton pusėn, esą Vilnius nėra (tiksliau – nebuvo) tikras miestas. Kelios citatos:

Vilnius, tiesą sakant, nėra miestas ir niekada juo nebuvo. Vilnius tik dedasi miestu, nesėkmingai stengiasi juo būti, nors, nepriklausomai nuo laiko tėkmės ir jo dvasios, visada lieka kaimu. [...] Vilnius – peizažas, saulėta gamtos malone apšviestas sielos būvis. [...] Vilnius, laimė, nėra miestas, nes turi visus dvaro požymius – didelio poniško dvaro su prabangia architektūra ir natūraliu gamtos grožiu. [...] Žemės dvasia ir šiandien valdo Vilnių, ji ryški ne tik kraštovaizdyje, bet ir gyventojų, ypač vidutiniokų ir prastuomenės, charakteryje. [...] Net vilniečių grubumui labiau būdingas tikras, kaimietiškas humoras nei ciniškas, miestietiškas šiurkštumas.

Gana; priminsiu, rašyta prieš karą. Skaitant poetiškus Bułhako tekstus, be kitų, galvoj sukirba ir tokia mintis: visai ne diskomfortiškai turėjo jaustis iš Lietuvos kaimų nuo pokario Vilniun studijuot ar dirbt važiuojantys žmonės, juk miestą valdė, pasak Bułhako, žemės dvasia. O Universiteto Sarbievijaus kieme, prie fontano, augo beržas. Šimtmečiais savo istoriją skaičiuojantis universitetas, visoj Europoj savo laiku garsus lotyniškai kūręs Motiejus Kazimieras Sarbievijus, itališkai skambantis fontanas ir – beržas, prie kurio taip ir noris pridurt: lietuviškas beržas, toks pat, koks augo prie tavo tėviškės vienkiemio.
-------------------------------
[* To tarp kitko papildas (2023 VIII 24) Seniai norėjau įterpt kitokią negu Marčėno nuomonę, kaip galima tapt vilniečiu; užfiksuotą Danielio Čarnio, gimusio 1887-ais netoli Minsko, mirusio 1959-ais JAV; iš jo dienoraščio (Akvilės Grigoravičiūtės rašinys apie Čarnį ir jo dienoraščio ištraukų, iš jidiš išverstų AkvG, buvo Krantuos, 2020, nr. 3, p. 66–75). To, ką užsirašė Čarnis 1936 I 31, pabaiga:

Žygiuodamas Virgilio [Kahano] laidotuvių eisenoje galvojau, kad kaip tik ne Vilniuje gimusieji išgarsino Vilnių. Net pats Vilniaus Gaonas nebuvo vilnietis. Ir rabinas Chaimas Ozeris Grodzenskis nebuvo vilnietis, o kalbant apie žydų visuomenės veikėjus, kultūros nešėjus ir moderniuosius Talmudo išminčius – dr. Jankevą Vigodskį, Černichovą-Danielį, Dovidą Kaplaną-Kaplanskį, Borisą Kleckiną, dr. Maksą Vainraichą, Zalmeną Reizeną, Zeligą Kalmanovičių ir daugelį kitų, išgarsinusių mūsų Lietuvos Jeruzalę, – nė vienas iš jų nebuvo gimęs Vilniuje.
Tačiau kaip sakė Vilniaus Gaonas: „Tik panorėk, ir tapsi vilniečiu“ [vertėjos pastaba: orig. žodžių žaismas: Vil nor un du verst a vilner]. Iš tiesų tapau vilniečiu iki gyvenimo pabaigos. (p. 74)]

P.S. dėl juoko: nėr kada naujų įrašų, skirtų šitam tinklaraščiui, kurt, batauju tik sapnuose, – sodožiūros klausimas svarbiau.

(5.1) Sutkaus pionierius: papildas

Praeitų metų birželį, atsispyręs nuo fakto, kad išėjo Antano Sutkaus didalbumis Retrospektyva, be kita ko, įraše užfiksavau ir tokį retorinį klausimą apie garsiąją pionieriaus nuotrauką:

Kiek išsiaiškinau, fotografuota Ignalinoj 1964-ais rugsėjo 1-ąją. Ne taip seniai (kokių 1953–1954-ųjų gimimo turėtų būt, AAJ karta, vietinis, nes atominė pradėta statyt tik 1975-ais), ne taip toli, o ar bent žinoma žmogaus vardas pavardė?

Ketinau klaust albumo sudarytojos Margaritos Matulytės, nepaklausiau. Antradienį atsirado proga paklaust paties fotografo, ar ką žinąs. Deja, ne. Jei pats Sutkus nežino, tai vargu ar ką daugiau žinos ir Margarita (jei žinotų, tikrai būtų pasidalinusi tom žiniom su nuotraukos autorium).
Ir vis dėlto: labai įdomu būtų sužinot, koks šio žmogaus likimas. Tikrai kitaip žiūrėtumėm į šią nuotrauką. Va kažkodėl atrodo, kad jis visai nelaukęs tos rugsėjo pirmosios, ir pirmūnas nebuvęs...

(5) Du Sutkaus pionieriai

Išėjo beveik 500 puslapių Antano Sutkaus rinktinė Retrospektyva. Ant aplanko – garsioji jo nuotrauka „Pionierius“. Du klausimai, susiję su šita fotografija. Pirmas: kaip apibūdint to vaiko veido išraišką? Aš jį vadinu abejinguoju pionierium (gal tiksliau būtų melancholiškasis? tikslaus žodžio paieškos perfekcionistui – vienas iš didžiųjų malonumų). Ir kitas: o koks likimas šito žmogaus – žinomiausio pasauly pionieriaus.lt? (Pats Sutkus, kalbinamas Gedimino Kajėno ir Bertos Tilmantaitės: „Jeigu mane užsienyje ir žino kaip fotografą, tai labiausiai dėl ‘Pionieriaus’ ir J.P. Sartro nuotraukų“; šita knyga pirmąkart buvo pristatyta Londone gegužės 13, o 14 Viktorijos ir Alberto muziejuj atidaryta, kur tarp 40 svarbiausių fotografijos meno darbų eksponuojamas ir „Pionierius“ – vienintelis darbas iš Rytų Europos, jei neklaidina Lietuvos žinios.) Kiek išsiaiškinau, fotografuota Ignalinoj 1964-ais rugsėjo 1-ąją. Ne taip seniai (kokių 1953–1954-ųjų gimimo turėtų būt, AAJ karta, vietinis, nes atominė pradėta statyt tik 1975-ais), ne taip toli, o ar bent žinoma žmogaus vardas pavardė? (Cha: va parengus radijui žmogaus paieškos pasakojimą...) Reiks paklaust rinktinės sudarytojos Margaritos Matulytės: gal ji ką žino?

Regis, visas ciklas Sutkaus yra Lietuvos pionieriai, bet, be liūdnai abejingojo, iš atminties neištrinamas aklojo pionieriaus vaizdas. Benas Lewisas straipsny „Antano Sutkaus kontrvaizdai“ (LM, 2009-01-02):

Parafrazuojant G. Orwellą, kiekviena A. Sutkaus fotografija yra „mažytė kontrrevoliucija“, opozicinis aktas prieš valstybės vaizdavimo ideologiją. [...] Radikaliausias fotografo kūrinys buvo jo minimalistinis portretas „Aklas pionierius“ (1962), jauno berniuko, kuris buvo ką tik priimtas į komunistinį jaunimo judėjimą, veidas stambiu planu. A. Sutkus pažeidė taisykles, vaizduodamas jaunąjį pionierių nesišypsantį. Jo kankinanti dviprasmė veido išraiška byloja ne emocinę traumą, o bejėgiškumą, – fotografija verta vieno geriausių komunizmo ikoninių portretų vardo. Nuotrauka padaryta 1962 m. rugsėjo 1-ąją, kuomet tokio vaizdo tabu buvo toks griežtas, kad fotografija publikuota tik aštuntojo dešimtmečio pradžioje.

Nežinau, bet šitą nuotrauką Lewisas traktuoja per daug tiesmukai. Yra joje dar kažkas, kas žmogiškai trikdo. Ir veikia, bet taip, kad noris nusukt žvilgsnį.

Prieduras (2009-06-24). Vis nesitraukia iš galvos tas aklasis pionierius. Fotografija buvo 2002-ais eksponuota parodoj „Su cenzūros žyme“. Agnė Narušytė, recenzuodama tą parodą (7MD, 2002-12-06):

Tarybinė santvarka negalėjo priimti neidealaus žmogaus įvaizdžio. Mat šis pionierius, kaip dabar sakytume, neįgalus (neįgalieji „neegzistavo“ [...]) – jis aklas, todėl jo veide sustingusi keista (cenzoriams pasirodė – debiliška [kitur radau tikslesnį įvardijimą: тупое лицо]) išraiška. Keistuolis negalėjo būti pavyzdžiu, pionierius turėjo būti idėjiškai teisingas. O čia tarp kaklaraiščio ir nematančių akių besiveriančios egzistencinės gelmės tarybiniam žiūrovui kėlė pavojų, nes tokio vaizdo sukeltos mintys nežinia kur gali nuvesti.

The New York Times (2007-02-04) Benjaminas Genocchio straipsny „Soviet Time Capsules“, konstatavęs, kad „the exhibition ‘Two Masters of Lithuanian Photography: Antanas Sutkus and Rimantas Dichavicius,’ at the Jane Voorhees Zimmerli Art Museum, is one of the most intriguing and memorable shows in New Jersey at the moment“, be kita ko, rašė:

His [Sutkaus] many portraits of children, which are often striking, make a larger point about the insidiousness of Communist ideology. “Blind Pioneer” (1962) shows a blind child dressed in the scarf and outfit of a Young Pioneer, the children’s organization operated by the Communist Party. Blindness here functions as a metaphor for unquestioned obedience to the state.

Betgi kažkoks atvirkštinis marksizmas šitoj nuotraukoj įžvelgt pirmiausia besąlygišką (aklą) paklusnumą valstybei. Jei iš ten, tai paklusnus. Beje, audiatur et altera pars (exsovietinį žmogų): 2008-ais Kaune vyko Michailo Daševskio fotodarbų paroda „Paskendęs laikas“; ta proga kalbinamas (Kauno diena, 2008-08-08) tarp kitko prisiminė:

Antano Sutkaus viena fotografija mane labai supykdė, ji buvo publikuota žurnale „Tarybinė fotografija“, vadinosi „Pionierius“. Toks berniukas didele galva, manau, neįgalus. Ir dabar esu įsitikinęs, kad taip fotografuoti negalima.

Įklimpau ieškodamas atsako; vienprasmio ir negali būti.
O nežinojimas vis dėlto pykdo. Va straipsny „A. Sutkus: Fausto džiaugsmas“ vis dėlto apie 1964-ųjų pionierių:

Komunizmo ikona. Taip vienas A. Sutkaus kūrybos tyrinėtojas pavadino „Pionieriaus“ portretą, iš kurio žvelgia ką tik į „jaunųjų leniniečių“ gretas priimtas pirmokėlis. Susirūpinęs, įtemptas žvilgsnis, tarsi ką tik būtų patyręs psichologinę traumą, vaikišku protu bandytų suvokti, kas gi jo laukia dabar.

Vis dėlto reiktų žinot, kad į pionierius priimdavo nuo 10 metų; pirmokėlis galėjo tapt pirmiausia spaliuku.
Va dabar pagalvojau: ne mano vieno nuodėmė; bet kodėl mes taip (kaip? spontaniškai? piktai?) reaguojam į netikslias detales? Atsimenu, kaip S. piktinos, kad Parulskis Murmančioj sienoj netiksliai aprašė sovietmečio baltą mišrainę; regis, konservuoti kukurūzai dėl visko buvo kalti. Tai, kas patikrinama, privalu patikrint ir patikslint? Taip, bet reiktų neužmiršt take it easy. Tai mūsų tuštybė purkštauja.

Įrašo papildas čia.