(1137) Visiškai tarp kitko: Nu[1959] / Na[2013]

rigorijų Kanovičių pradėjau skaityt nuo trilogijos Žvakės vėjyje, Felikso Vaitiekūno verstos; kas prieš tai parašyta – esą dar ne tikrasis Kanovičius, bent jau tokia nuomonė susiklosčiusi.
Pernai išleistoj Rūtos Oginskaitės pokalbių su Kanovičiais knygoj Gib a kuk = Žvilgtelėk [nieks nesiūlė: užmesk akį?], p. 20, yra citata iš pirmosios lietuviškai išėjusios Kanovičiaus knygelės Aš žiūriu į žvaigždes (1959), verstos Dominyko Urbo – žmogaus, ir Šolom Aleichemą lietuviškai prakalbinusio. Tos citatos kaip paskatos (kaip vertė žmogus, kurio ausis dar siekė gyva Lietuvos žydų šneka, kuris mokėjo jidiš?) užteko – perskaičiau tą (dabar sakytumėm) novelių apysaką. Ir susitiko galvoj dvi knygos – pirma ir paskutinė, Miestelio romansas (liet. 2013, vertė Aldona Paulauskienė, kitąmet už gražią vertimo kalbą apdovanota Valstybinės kalbos inspekcijos diplomu; dėl paskutinės – taip yr sakęs pats rašytojas).
Pagrindiniai apysakos veikėjai – du miestelio maždaug dešimtmečiai berniukai: Abrėmelė, sykiu ir pasakotojas, ir Vincukas.

Ados Skliutauskaitės paišyta titulinė iliustracija ir viršelis

Abrėmelė iš Aš žiūriu į žvaigždes ir Hiršelė iš Miestelio romanso – galima sakyt, dvyniai, nors ir ne monozigotiniai, abu būsimojo rašytojo alter ego, tik jų sukūrimo datos skirias maždaug pusamžiu; ir senelė su seneliu, iš kurio žodžius kaip su replėm tekdavo traukt, bet jei pabirdavo – tai ir išminties (gerų laikų nebūna, bet ir netikusiais laikais ima ir pasitaiko padorių žmonių, iš Romanso, p. 19),  – ties patys, nesvarbu, kad vardai ar vos, ar visai kiti. Kodėl apysakoj Arbėmelės draugo vardas Vincukas? – ar galėjo toks vardas būt pasirinktas prisiminus Miestelio romanse ne kartą geru žodžiu minimą Jonavos policininką „beveik žydą“ Vincą Giedraitį? [Etc.]
Apysakoj yra gabaliukas „Dėdė Motelis ir prezidento lova“ (būtent iš jo ir Oginskaitės knygoj pacituota; dėdė Motelis Gudragalvis iš Aš žiūriu į žvaigždes ≈ dėdė Motlas iš Romanso).

Iš virtuvės įeina su šlamančiu sijonu senelė. Ji iškilmingai, kaip kūdikį naujagimį, neša apsmilkusį puodą.
– Jau išvirė, – burkuoja ji. – Kame gi Motelis?
– Fabrike, kame gi daugiau, – atšaunu aš. – Ponas Aizenbergas gavo gerą užsakymą. Prezidentas užsakė dvigulę lovą.
– Kas tau sakė?
– Jis.
– Kas jis?
– Dėdė Motelis.
– O aš maniau, prezidentas, – kikena senelė. – Rado tave paupy ir sako: taip ir taip, kad žinotum... Šimenai, Šimenai, – netikėtai pralinksmėja jinai.
Senelis iškiša iš kamarėlės savo plikę.
– Nu?
– Tas galvažudys sako, kad prezidentas užsakė pono Aizenbergo fabrike dvigulę lovą.
– Nu?
– Ko čia nuksi! Aš klausiu: ar tai gerai, ar blogai?
– Blogai.
– Kodėl?
– Todėl, kad jo amžiuje geriau miegoti vienam. (p. 46–47)

O Miestelio romanse, jei gerai beprisimenu, visi lig vieno naksi (pavarčiau vėl, pvz.: „Na, kaip ten, Šleimke, toj lietuvių kavalerijoj?“ etc.) — Visi mes labai jautrūs, tad iš karto ir tiesiai šviesiai sakau: miela Aldona, tai joks ne priekaištas, net ne priekaiščiukėlis Tavo vertimui, neturiu tikslo vertint vertimų. Paulauskienė verčia savaip, Vaitiekūnas vertė savaip, ir Urbas – savaip; taip, kaip kas supranta ir gali. Pašnekėjau apie tą apysaką, pacitavau gabaliuką, nes: (a) norėjos atkreipt Kanovičiaus kūrybą mėgstančių, bet 1959-ais išėjusios knygelės neskaičiusių žmonių dėmesį, kad ji galvoj kalbasi su Miestelio romansu, – jei kam įdomu sąšaukos; (b) pasigalvojo: Dominykas Urbas iš Švaininkų (1908–1996) suspindi versdamas, kaip čia pasakius, realistinę prozą, jo pamokymai dėl vertimų kalbos vaizdingumo, gyvumo ir kt. tinka verčiant pasaulį atspindėt siekiančią kūrybą; jei kūriny pasaulis reflektuojamas – verčiau skaityt Vytauto Petrausko iš Burvelių (1910–1982) vertimus.
Ir vis dėlto ne užparaštėj, užužparašėj pasirašė: nuksėt ar naksėt (vertime derėtų senam Jonavos žydui batsiuviui)? – štai klausimas koksai.
P.S. Dar dingtelėjo: o jeigu perleidus šią nuotykingą apysakaitę galvojant apie skaitytojus, gal ir dabar dar tebevadinamus jaunesnio mokyklinio amžiaus, tik knygų paskutiniam puslapy tokia frazė neberašoma? — Gražus pasakojimas apie draugystę, kurion dar neįsisuko išankstinės nuostatos apie žmones, nors ir mėgina. (O naujo leidimo redaktorius ar redaktorė kėsintųs atimt iš vaikų lopetą ir įduot kastuvą vildamasis ar vildamasi, kad geriau seksis ieškoti lobio?)

(1136) Užparaštė, cxlvii: sūnus ir tėvas, šuva ir knygos

Jei kas paklaustų apie įspūdingiausius lietuvių epistolikos pavyzdžius, pirmiausia paminėčiau Algirdo Juliaus Greimo laišką Aleksandrai Kašubienei – pasakojimą apie vieną 1990-ų balandžio dieną, prasidėjusią sprendžiant, kaip išversti lietuvių kalbon veiksmažodį per TV išgirstame sakiny „Monsieur Gorbatchev menace to Lithuania“ (gąsdina? – nerimta; grūmoja? – per rimta; grasina?).

Viena bėda – ne bėda. Kaip sakydavo kartais Kossu: nesiseka lietuviams, lenkai Vilnių pagrobė, latviai futbolo komandą sumušė. Antroji nelaimė čia pat. Mano vargšas Rudis jau trečia diena be jokių apčiuopiamų rezultatų dūsauja ir dejuoja prie savo kaimynės rūtų darželio, o šiandien štai va – atnešė man jį visą sužalotą, atviru pilvu ir išsidrabsčiusiom žarnom. Kova už meilę, ar tai tas pats kaip kova už būvį? Pavydas, tūžmastis – štai kur meilė veda! ([...] Greimo ir [...] Kašubienės laiškai, 1988–1992, 2008, p. 128)

Greimai: tėvas ir sūnus; dėl žvilgsnių panašumo spręskit patys
(tėvo nuotrauka iš geraprienuose.lt; sūnaus – iš knygos viršelio)

Dar keli puslapiai visokiausių svarstymų su digresijom stengiantis nuvyt šonan klausimą: kaip baigsis Rudžiui?, ir pabaiga:

Linksminu save zuikio ašaromis – negi aiškinsiu tau, kad Rudis irgi norėtų patekti į dangų, kad jis to vertas – o mano Rudis šią valandą guli ant operacijos stalo: laukiu suskambant telefono ir bijau rezultatų. O geras buvo šuo, „geriausias iš šunų“, per penkiolika metų, kartu kėlėm, kartu gulėm, kartu mylėjom, kartu lojom ant piktų žmonių. Jam tik kalbos trūksta – sako žmonės. Bet kam jam kalbos, jei jis turi uodegą pavizginimui, visiems jam gyvenimo teikiamiems malonumams priimti. Vieno jam, tiesa, trūko: jis nemokėjo juoktis. Bet kam jam juokas: politika niekados nesidomėjo, net ir filosofija – oi, ne! Sako, kad šunes neturi mirties sąmonės? Vis tik keista: ruošdamiesi mirti, jie pasitraukia į kampą, ieško vienatvės. Kaip ir žmonės, išskyrus gal tik kai kuriuos indus, kuriuos jų žmonos laužan palydi.
     Rudi, tarp mūsų kalbant, prisipažinsiu, kad tave mylėjau, kodėl tave mylėjau: tavo žvilgsnis, nežiūrint linksmos uodegos, priminė man liūdnas mano tėvo akis. Visi mes tos pačios šunų rasės.
     Gorbačiovas grasina Lietuvą, Rudis grasina numirti. Ar tai jau nekrologas? – Ne!, Rudi, būk iki galo lietuviškas šuo. O lietuviai, pasak Czeslow Milosz, labiausiai pasaulyje užsispyrusi (gyventi) tauta.

Rudis mirė pusė septynių, Viešpaties metais 1990, karvelio mėn. 11 dieną. (ibid., p. 131–132)

Neįsivaizduoju, kaip subtiliau ir gražiau būtų galima pasakyt, ką jautei tėvui. — Antras prof. Greimo vardas – Julius – kaip tėvo (pase gal ir Julijonas, kaip rašoma Anykštėnų biografijų žinyne), 1882–1942; mokytojas (be kitų dalykų, turėjęs teisę mokyt ir dailyraščio); tautininkas ir Prienų burmistras; politinis kalinys. Konstancija ir Julius Greimai buvo suimti 1941-ų birželio 14-ą; tėvas numarintas Rešiotų lagery, ketveriais metais jaunesnė motina ištremta į Altajaus kraštą, 1948-ais pabėgo į Lietuvą, suimta 1949-ais, kalinta Kaune, 1950-ais grąžinta tremties vieton, paleista 1954-ais grįžo Lietuvon, †1956-ais.
— ir epizodas iš XX amžiaus pradžios, nuo kurio (galvoj) ėmė dėstytis šis įrašas:

Veiverių mokintojų seminarija. (Senapilės pav.) Mokinių streikas. Prasidėjus 1904/5 mokslo metams į Veiverių mokintojų seminariją atsiuntė naują inspektorių Protopopov’ą, didį girtuoklį, tikrą šnipą ir policijos tarną. Vos tik spėjo atvykti į Veiverius, tuojaus prasidėjo kratos, tardymai ir šnipinėjimai pas mokinius. Teip 6 (19) dieną spalių m. p. m. [= praėjusiais metais] jis, pasikvietęs talkon kitus mokintojus, padarė kratą visuose mokinių kambariuose. Protopopovas per šitą kratą tikėjosi daug laimėti, nes Veiveriuose tuom laiku kelėtą kartų buvo prasiplatinę atsišaukimai: „Karė“, „Spauda leista“ ir kiti. Atsišaukimai buvo išmėtyti visais keliais, ties mokinių kambariais, bažnyčioj, kartą net inspektorius rado pas savo „kabineto“ duris. Nieko nelaimėjo. Ant rytojaus Protopopovas, pasikvietęs pagalbon mokytojus Keslerj (vokietį) ir Gosevskį (lenką) nusitrenkė į kaimą pas tuos mokinius, kurie gyveno prie tėvų savo triobose, atstui nuo seminarijos. Nuėjęs pas mokinį Lesevyčių jis rado bonką degtinės, inspektorius ją labai mėgdavo, todėl dabar su džiaugsmu puolėsi prie jos, atsimušo, pavuostė ir buvo jau bemaukęs, bet jo talkininkai nuo to suturėjo. Pas kitą mokinį (Greimą) paėmė daugybę knygų (lietuviškoj ir lenkiškoj kalbose), kurias jisai aptaisydavo, nes tuomi uždarbaudavo; pagalios palaikęs, daugumą sugražino, o kai-kurias ne. Už tai kad Greimas apdaręs lietuviškas, lenkiškas o ne rusiškas knygas, kurių tuom syk pas jį nerado, numažino jam laipsnį iš pasivedimo ik 3 ir atėmė stipendiją, nepaisydami ant to, kad jis buvo beturtis, tėvas jo suliegęs. (Darbininkų Balsas [nelegalus Lietuvių socialdemokratų partijos mėnraštis], 1905, nr. 5, p. 160)

Bet ar čia tikrai apie AJGreimo tėvą? Anykštėnų biografijų žinyne juk rašoma, kad 1902-ais jau pradėjo mokytojaut. — Nežinau, gal taip, gal ir ne. Jei ne, vadinas, Veiverių mokytojų seminarijoj vos pora trejetu metų vėliau mokėsi kitas Greimas, kurio inicialas irgi J. (žr. p. 161), kurio tėvai gyveno netoli Veiverių; gal giminė, gal koks pusbrolis? (Ar yr kas nupaišęs prof. Greimo giminės medį?)
Ir dar toks klausimas susidėstė: ar tikrai prof. Greimo tėvas gimęs Šilavote, kuris dabar priklauso Marijampolės savivaldybei (kaip rašoma anykštėnuos.lt; iki Veiverių beveik 45 km)? Gal kitame Šilavote, Prienų savivaldybei priklausančiam (iki Veiverių mažiau nei 15 km; tiek seminarijos mokintojai kokia bričkele ir galėjo ryžtis įveikt, norėdami patikrint mokinį)?

P.S. (2021 II 23) O dėl tėvo ir sūnaus Greimų panašumo, štai gerai abu pažinojusios Irenos Oškinaitės-Būtėnienės (1915–1993) nuomonė (aišku, popieryne išsiplėštą publikaciją radau): „Kai Algirdas truputį senstelėjo, pasidarė nuostabiai panašus į tėvą, net ūsai tokie patys. Tiktai tėvas atrodė rūstesnis ir buvo mažakalbis. Jo varžiausi, o kartais ir prisibijojau.“ (IrO-B, „Dialogo monologai: iš Algirdo J. Greimo laiškų 1958–1992 m.“, Kultūros barai, 1993, nr. 4, p. 59)

(1135) Miscellanea rerum, viii: gėlės, tankai, Mickevičius ir kt.

[vis užsifiksuoji sau ką nors, ir tiek; pažiūrinėjau, ką užsirašęs pastaruoju laiku, dar ir vaizdų yr;
gal galėjo tai būt atskiri įrašai, bet būt atrodę per smulkūs; apkaba/обойма/ nežinau, kaip natiškai]

(α) mažieji džiaugsmai, 2018 XI 19
Pernai gruodžio pradžioj draugei, šventusiai pusapvalį jubiliejų, be kita ko, padovanojo pirktinį žydintį kalėdinį kaktusą / tikrąjį plokštenį / schlumbergera truncata. Nužydėjo. Persodinau. — Metų neiškentė, gruodžio nesulaukė. Pražydo. Didžiausias mažasis džiaugsmas buvo, kai pastebėjau, kad krauna žiedus; ne kai ėmė žydėt. Augalas pajėgus nudžiugint nė kiek ne mažiau negu tikrai geras eilėraštis.

(β) + pagarbos Nekrošiui, 2018 XI 22
Šiandien Šiluvoj palaidotas didis režisierius Eimuntas Nekrošius. Kaip tiesiog žmogus. Jokių valstybinių laidotuvių, Menininkų kalnelių. Tik nesuprantu, kodėl rašyta „artimiesiems pageidaujant“, o ne „vykdant mirusiojo valią“. Nekrošiaus laidotuvės – finalinė gyvenimo scena – ryškiausiai atskleidė jo požiūrį į žmogų. Požiūrį, kuriam visiškai pritariu.
Tas plotas Antakalnio kapinėse – sakoma: taip pagerbiame; o ar ne arčiau teisybės būtų: taip susikuriame patogesnes sąlygas pagerbti?

(γ) savivoka, 2018 XI 24
Stovėdamas pirmo aukšto balkone žiūrėjau, kaip Kalvarijų gatve važiuoja tankai ir kita karinė technika.
Proto balsas: „Gal ir gražu, bet naivu būt pacifistu.“
Kitas, nežinau kieno: „Džiūgaut pamačius daiktą, skirtą naikint ir žudyt, nors jo vardas ir Rasa, – na negerai, negražu.“

(δ) ką, būdamas redaktorius, tikrai siūlyčiau taisyt, 2018 XI 25
Įžvalgus svarstomasis rašinys gerą vardą turinčiam žurnale. Bet:

Negalima neigti, kad nuo partizanų rankų nežuvo civiliai gyventojai [→ civilių gyventojų].
Kaip minėta, į mišką pasitraukė ir krauju susitepę vyrai [→ susitepusių vyrų].

Neabejoju, autorius omeny turėjo ne visus, tik dalį, bet – nedrįstu spėti kodėl – pasirinko dgs. vardininką, o ne dalies kilmininką. Tokius minties ir kalbinės raiškos prasilenkimus redaktorius turėtų siūlyt autoriui pataisyti.

(ε) mintis kaip бритва обоюдоострая, 2018 XI 25
Tik spėliot galėčiau, kodėl būtent toks palyginimas (iš savižudžio Majakovskio eilėraščio apie sovietinį pasą) atėjo į galvą, per EuroNews TV išgirdus vengrų studentą sakant: „Mums reikia mąstytojų ir filosofų, kad sukurtume geresnę ateitį.“ (Viktoro Orbáno vyriausybė nori dar labiau apribot Vidurio Europos universiteto veiklą, studentai protestuoja, reikalauja nevaržyt akademinės laisvės; jei taip atsitiksią, universitetas persikelsiąs Wienon.) — Naivusis progresyvizmas. Ne poetų, prozininkų ar dramaturgų, o tų, kuriuos vadinam mąstytojais ar filosofais, įžvalgas pasitelkė tironai, kurdami „šviesią ateitį“ Sovietų Sąjungoj ar Trečiajam Reiche, ar Kinijoj, ar Kambodžoj. Jei universitetas būtų perkeltas Wienon, gal neprošal studentus nuvedus prie Karl Marx Hofo ir šį tą papasakojus apie praeities „šviesą“.

(ζ) apie kepures, 2018 XI 27
Šįvakar Valdovų rūmuos atidaroma paroda „Litwo, Ojczyzno moja... / Lietuva, Tėvyne mano...: Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas“. Nemėgstu visokių atidarymų (ir dėl dėkų padėkų neišvengiamo perviršio, be kita ko). Girdėjau ekspresyvų vieno iš parodos rengėjų pasakojimą, kas kur būsią rodoma, – taip, tai tikrai verta apžiūrėt paroda, bet – neskubant, savu tempu, kai kuo mažiau lankytojų.
Pastraipa iš pristatomojo teksto:

Lietuvos visuomenei svarbus aspektas – poemos Ponas Tadas ir lietuvių literatūros ryšiai. Atsižvelgiant į tai, parodoje pristatoma atskira tema – Pono Tado pėdsakais Lietuvoje. Čia rodomi žinomi poemos vertimai į lietuvių kalbą nuo XIX a. antros pusės iki šių dienų bei lietuvių literatūros kūriniai, kuriems poema yra padariusi didelę įtaką (panašios invokacijos, recepcija ir pan.). Juk ir Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, tapusi modernios Lietuvos valstybės himnu, atkartoja Pono Tado pradžią...

Bus eksponuojami Valerijono Ažukalnio ir Vinco Mykolaičio-Putino vertimų rankraščiai, Salomėjos Nėries mašinraštinis rinkinys Prie didelio kelio – atverstas lapas su 1943-ais sukurtu eilėraščiu „Už gyvybę tu brangesnė“ kaip parafrazės pavyzdžiu (šitie pasiskolinti iš LLTI BR), gal dar ko bus; nežinau, kokiu pavidalu rodys Tautišką giesmę – gal atverstame Varpo puslapy (1989, nr. 6, p. 95)? O gidai parodos lankytojams sakys: „Vinco Kudirkos ‘Tautiška giesmė’, tapusi modernios Lietuvos valstybės himnu, atkartoja Pono Tado pradžią“? — Neatkartoja! Net labai ryškiai skirias Mickevičiaus ir Kudirkos tėvynės ir tautos suvokiniai. Trijų žodžių frazėj du tie patys, bet trečias skirias: mano vs mūsų, – jau tai turėtų pristabdyt, verst suklusti; ir nereiktų sustot, abu tekstu skaityt toliau; platesnis kontekstas dar daug daugiau ką padėtų suprast. — Taip, kepurės iš pirmo žvilgsnio tikrai gali pasirodyt esą panašios, bet juk galvos svarbiau, daug svarbiau. (Gal, sakysit, per jautriai puolu reaguot? būta čia ko? — Gal.)

(1134) Į pagalbą jaunajam sovietologui, i: blogai, vadinas, gerai

Sovietmečiu buvo leidžiama palygint daug visokių brošiūrų, kurių antraštė ar paantraštė:

Į pagalbą lektoriui.

Šis įrašas skirtas ne bendraamžiams, jiems tai būtų žinomų dalykų kartojimas;

greičiau vaikų kartos žmonėms, kurie savo vertybes rinkos jau laisvės laikais.
Kodėl skaitydavom kai kurias ir visiškai raudonų autorių knygas ar straipsnius.

Užklaustas apie jaunystės skaitinius, gal labiau klausėją pralinksmint norėdamas kartais prisimenu dabar beveik visai nebeminimą Irmiją Zaksą, jo 1983-iais išleistą knygą Katalikybė ir egzistencializmas: Žmogaus problema. — Kas brežneviniais laikais buvo [jau] leista? Patikimiems autoriams buvo leista cituot iš „blogų“ šaltinių, nes neabejota: tos citatos bemat bus deramai įvertintos.
Taip galėčiau tart: su krikščioniškuoju egzistencializmu susipažinau ateisto Irmijos Zakso dėka. Ačiū jam. Nes galimybių tiesiog paskaityt ką nors Gabrielio Marcelio nebuvo – ir dėl kalbos, ir šiaip jokių; tik Zakso knygoj esančių citatų (teiginys tuoj būdavo sukritikuojamos iš dialektinio materializmo pozicijų, bet juk galima ir nekreipt į tai dėmesio). Nuo tų laikų ir tupi galvoj krikščioniškojo egzistencializmo vaizdinys; taip ir neperpratau subtilybių; esminis dalykas, kad gailestingumas turi būt žmogaus konstanta. — Bet čia ars memorativa. Žemiau – konkretesnis pavyzdys.

۩  ۩  ۩
Buvo toks literatūros kritikas Kazys Ambrasas, 1931–1987 (NB! nepainioti su Kaziu Umbrasu, 1916–1970, be kita ko, parašiusiu studiją apie Žemaitę; jo apysakų rinkinys Kairionys (išleistas post mortem kaip ir stipriai suglausta studija), Alfonso Nykos-Niliūno manymu, „geriausia tarybinių laikų prozos knyga“.)
KazA buvo iš tų prižiūrėjusiųjų, kad lietuvių literatūra neišklystų iš vienintelio teisingo soc. realizmo kelio. Daugiausia rašė straipsnius; paskutinė darbovietė – „Vagos“ leidykla, 1970–1984-ais buvo vyr. redaktorius. Atsiradus daugiau laisvo laiko, ėmės monografijos. 1986-ais išėjo Skaitau Baltušį..., kaip vienoj apžvalgoj yr rašęs Valdas Kukulas, įvariusi baimės kitiems rašytojams: o jeigu Ambrasas imsis ir mane skaityt?! Nespėjo imtis.[*]

Motiejus Miškinis (1972, Juknėnai)
kadruota Bernardo Aleknavičiaus
nuotrauka iš europeanos.eu

1981-ais (buvau VU FilF pirmakursis) knygynuos pasirodė KA-so straipsnių rinktinės Kritikos etiudai 2-as patais. ir papild. leidimas. Būtent šioj knygoj atradau Motiejų Miškinį (poeto AntM brolį, 1898–1974, žinomą kaip rusų klasikos vertėją) – kaip įžvalgų literatūros vertintoją; aišku, „neteisingai“ supratusį ir vertinusį literatūrą, ne taip, kaip derėtų, ne taip, kaip vertino Leninas, Plechanovas ir KA; per citatas atradau.
— gabaliokas iš KA-so str. „Visarionas Belinskis ir lietuvių literatūra“, pirmąkart išspausdinto Pergalėj 1961-ais (Kritikos etiudai, p. 404–405; išnašas iš knygos puslapio apačios atkėliau į paprastus skliaustus po citatų; šauktukai laužtiniuos – ne mano, straipsnio autoriaus [!]):

Kokia priešinga degraduojančios buržuazinės kultūros atstovams buvo revoliucinė Belinskio estetikos  e s m ė, akivaizdžiai galime įsitikinti iš 1934 m. parašyto M. Miškinio straipsnio „Juoko tragedija“ (apie Gogolį), ištisai ir atvirai paremto reakcine idealistine estetika. Belinskį M. Miškinis deklaratyviai vadina „didžiuoju kritiku“, bet kai tik jis susiduria su realistinės Belinskio estetikos  r e v o l i u c i n i a i s  teiginiais, už tą „didžiausią kritiką“ didesnis M. Miškiniui pasidaro reakcinis rusų rašytojas ir kritikas, simbolistas, „popovščinos“ ir mistikos skelbėjas, baltasis emigrantas D. Merežkovskis. „Gogolio realisto, rusų tikrovės vaizduotojo, prietarą [!] jau beveik prieš trisdešimt metų sugriovė [!] Merežkovskis... – įrodinėja M. Miškinis. – Tada visi aiškiai pamatė [!], paties Gogolio išpažintį prisiminę, kad genialus rašytojas tos tikrovės nė nepažino“ [!] (Miškinis M. Didžiųjų rašytojų siluetai, K., 1934, p. 86.)
Taip samprotaudamas, M. Miškinis prieina iki garsiojo Belinskio „Laiško Gogoliui“ ir štai kaip toliau tęsia savo tiek pat klaidingus, kiek ir beapeliacinius išvedžiojimus:

Gogolio laiškai vieniems davė progos laikyti jį pamišėliu, kitiems veidmainiu ar obskurantu, nes visiems jis atrodė esąs rašytojas pilietiniais motyvais, Rusijos tikrovės satyrikas. Zapadnikas Belinskis, didelis jo garbintojas, iki šiol manęs, kad Gogolis – jo sąjungininkas, kovotojas už tobulesnes visuomeninio gyvenimo formas, piestu atsistojo prieš Gogolį ir parašė griausmingą laišką, vadindamas rašytoją „Domostrojaus“ ir botago garbintoju. Niekas nesuprato, kad Gogolio ašaros yra metafizinio pobūdžio... Klydo [!] Belinskis, tvirtindamas, kad Gogolio kūryboj viskas aišku, kad jo veikalai gyvenimo portretas. (Ten pat, p. 88–89.)

M. Miškinio straipsnis „Juoko tragedija“, lygiai kaip ir visas jo rinkinys „Didžiųjų rašytojų siluetai“, priklauso prie būdingų pavyzdžių, rodančių, kaip buržuazinė lietuvių literatūra ir literatūrinė kritika degradavo, nesulaikomai risdamasi į estetizmo, reakcijos ir mistikos raistus.

Kieno vertinimams perskaitę būtumėt pritarę? Gal kaip ir aš, devyniolikinis, – neabejoję: Merežkovskis ir Miškinis daug arčiau tiesos! „Reakcinė idealistinė estetika“ gerai.
MotM-nio Lietuvių literatūrą (vadovėlį gimnazijų 4 ir 5 klasėms ir mokytojų seminarijoms, 1939), 1990-ais fotografuotiniu būdu 25 000 egz. tiražu perleido „Šviesa“; jo Rinktiniai raštai, Jono Šlekio sudaryti, išleisti 2012-ais; Didžiųjų rašytojų siluetų RR-uos nėr.)
-------------------------------------------------------------------
[* (2019 VIII 4) Radau citatą: „Prisimenu, kai a.a. K. Ambrasas  buvo užsimojęs ‘skaityti’ ne tik J. Baltušį, bet ir J. Avyžių, Just. Marcinkevičių, kokia buvo baimė sukausčiusi pastaruosius: kad tik neskaitytų! Direktyviai juk neuždrausi: jis tau gera daro, rašo apie tave, o kur paskui dėtis ‘perskaitytam’? [...] viską išsprendė K. Ambraso mirtis“ (Valdemaras Kukulas, „Kielės neužmirštuolių kalne (5)“, Nemunas, 2007 VII 12, nr. 28, p. 7).]

(1133) Eilėraščių istorijos, v: Salomėjos Nėries „Būkit, žmogžudžiai, prakeikti“

[netrukus bus įteikta šių metų Vytauto Kubiliaus premija]

užinojęs apie Vytauto Kubiliaus žūtį 2004 II 17, Sigitas Geda klausės/skaitė, ką kiti šneka apie a.a. Profesorių, šį tą pats prisiminęs užsirašydavo.
II 28 perskaitęs Janinos Žėkaitės pasakojimą apie dieną, kai žuvo vyras (neatsimenu tokios publikacijos, dar dviejų žmonių paklausiau – irgi neatsimena; gal kieno nors perpasakojimą skaitė?), be kita ko, užsirašė:

Atrodo, V. D. [Viktorija Daujotytė], kalbėdama per radiją apie V. K. mirtį ir jo asmenybę, buvo teisi – velionis labiausiai mėgo J. Kossu ir V. Mačernio eiles. Nei pirmas, nei antras (ir dar daug poetų) niekad nesužinos, kiek žmonių po karo nukentėjo dėl jų. Pavyzdžiui, dėl B. Brazdžionio.
Mūsų generacija, tiesa, jau dėl F. Kafkos...
Ar čia tinkamas žodis „nukentėjo“? (Pražilę varnėnai, 2016, p. 66)

Paskutinis sakinys kaip lieptelis link klausimo: o VytK, parašęs studiją ir apie Salomėją Nėrį, žinojo vieną tokią istoriją?
— 1943-iais Maskvoj išleistam Nėries rinkiny Dainuok, širdie, gyvenimą yra eilėraščių ciklas, poema vadinamas, Mama! Kur tu? Apie Palangos pionierių stovyklą, kurią vokiečiai bombardavo pirmą karo su Sovietų Sąjunga dieną (Mykolas Sluckis ten buvo).
Bent jau 50-mečių ir vyresnių, o gal ir jaunesnių atminty vis dar tikriausiai likę:

Stebis Kauno gatvės žalios:
Kas čia, kas čia daros?
Mirga, plasta kaip ugnelės
Pionierių skaros.

tokia Kastyčio Juodikaičio iliustracija
yra prie paskutinės dalies
1971-ais 30 000 egz. tiražu atskirai išleistoj
SN poemoj Mama! Kur tu?

Paskutinė, IX tos poemos dalis „Būkit prakeikti!“:

Būkit, žmogžudžiai, prakeikti
Rytmetėlį ankstų!
Būkit prakeiksmu prakeikti,
Peržengę mūs slenkstį!

Būkit motinų prakeikti
Už nekaltą kraują!
Tegu maras jus, prakeikti,
Nuo žemelės rauja!

Žūkit, žūkite, prakeikti,
Saulei netekėjus!
Skradžiai griūkite, prakeikti,
Vakarui atėjus!

Būkit, kraugeriai, prakeikti
Už išplėštą saulę!
Būkit amžinai prakeikti
Visame pasauly!

Kazys Saja yra pasakojęs, gal kur ir užrašęs štai tokią istoriją: 194kažkelintais viena mergina per abiturientų išleistuves ėmė ir padeklamavo cituotą Nėries poemos dalį be paskutinio posmo (įstrigo atmintin tas „be paskutinio posmo“); už tai, ką turėjo omeny deklamuodama, buvo suimta, nuteista ir ištremta (o gal net atsidūrė lagery? nebepamenu).
Marija Juknevičienė, gyv. Marcinkonyse, vyras Henrikas, inž., – tiek tuolaik užsirašiau ant lapelio.
Vėliau mėginau daugiau sužinot: kada tai atsitiko, kokia konkrečiai buvo bausmė etc. Parašiau LGGRTC el. laišką – deja: kadangi nežinoma mergautinė pavardė, nieko negalį padėt; parašiau Varėnos merui kaip istorikui – jokio atsakymo nesulaukiau. Ir nuleidau rankas. Na, gal kada nors vis dėlto pavyks sužinot.
(Apie tekstą ir kontekstą šnekant šitą istoriją būtų galima papasakoti jaunumenei.)

(1132) Der Zeitgeist: 1905 su pora išnašinių digresijų

Pasaulio anykštėne (2015, nr. 5, p. 4) buvo šis tas iš Čiukuose gimusio Antano Kazlausko (1893–1983) užrašų – apie Svėdasus, kur pradėjo eit mokslus XX amžiaus pačioj pradžioj. Sūnus Minvydas Kazlauskas pasitelkė tėvo rankraščius rengdamas knygą Saulėlydis Čiukuose apie gimtąjį kaimą (knyga išėjo 2016-ais). Gabaliukas iš tų AntK užrašų (knygoj žr. p. 30):

1905 metais į Svėdasų miestelį netikėtai suvažiavo socialistai. Buvo sekmadienis, vienas socialistas turėjo prisisegęs puštalietą. Tuo metu uriadnikas buvo pas žydą krautuvėje. Pamatęs nematytus žmones ir dar ginkluotus, jis pasislėpė krautuvėj po prekystaliu ir ten ištupėjo tol, kol socialistai paėmę iš žydo tuščią bačką, išsinešė ir pastatė miestelio aikštėje. Vienas iš jų, su barzdele ir gražiai apsirengęs, užlipo ant bačkos ir ėmė kalbėti susirinkusiems. Kalbėjo daug ir gražiai. Po šios prakalbos keli įėjo į sielską škalą ir iš ten išsinešė caro ir carienės paveikslus. Juos numetė viduryje miestelio ant akmenų grindinio ir sušaudė sakydami, kad taip padarys ir su jais gyvais. Tie patys socialistai iš monopolio nešė ir metė gatvėn degtinę. Nesudužusius butelius greit susirinko miesčionys. Po tokio jų pasirodymo visi susėdo į vežimus ir išvažiavo į Kamajų pusę dainuodami:

Atsisakom nuo senojo svieto,
Apsivalom nuo jojo purvo,
Despotizmo nekenčiam mes kieto
Ir kraujuotojo sosto senųjų žmonių. [1]

Žmonės, susirinkę pulkeliais, dar ilgai tarpusavyje kalbėjosi. Vieni pritardami girdėtoms mintims, kiti abejodami. Gi vienas pasisakė pažinęs svarbiausiąjį kalbėtoją. Jis sakė: žinau, tai Smalskiokas. [2]

1]  2016-ų kovo pradžioj paskambino Rimantas Vanagas, redagavęs Minvydo Kazlausko knygą apie Čiukus, – jam kilę abejonių dėl cituojamo dainos posmo: ketvirtos eilutės mintis kažkokia neaiški, be to, antra ir ketvirta eilutės turėtų rimuotis, o dabar nei šis, nei tas: purvo–žmonių; gal galėčiau patikrint, nes Anykščiuos būdamas neturi kur.
Pasižiūrėjau bibliotekoj esančias būtent 1905-ais išleistas Revoliucijos dainas (konspiracijos sumetimais nurodyta, kad leista Londone, nors išties Vilniuj; epavelde.lt yra kitas to dainų rinkinio leidimas – 1908-ais Chicagoj išėjęs, nors apraše kažkodėl nurodyti 1905-ti).
— Darbininkų Marselietė (žr. p. 6–7). Iš rusų išvertė Juozas Baltrušaitis-Mėmelė. Pirminio teksto – Рабочая Марсельеза – autorius (ne vertėjas, kaip nurodyta apraše) Piotras Lavrovas, melodija kaip Prancūzijos himno. Vertimas visai sklandus, kai kas net labai vaizdžiai perteikta, pvz.: „Cars-vyžūn’s tavo gįslas vis traukia, / Siurbia kraują ir smegenis ėd’!...“ plg.: „Царь-вампир из тебя тянет жилы, / Царь-вампир пьёт народную кровь“ (vampyras – vyžūnas, t.y. slibinas, smakas, ir kad smegenis ėda; o cars, vyžūns, ėd man, kaip iš šiaurės panevėžiškių, nė kiek nerėžia ausies); ne išversta, o perkurta IV posmo pradžia. — Lavrovo:

Не довольно ли вечного горя?
Встанем, братья, повсюду зараз –
От Днепра и до Белого моря,
И Поволжье, и Дальний Кавказ.

Baltrušaičio-Memelės:

Stokim, broliai, visi susitarę;
Nuo pat Nemuno, Volgos, Vyslos,
Nuo Baltųjų ir nuo Juodų marių –
Nebeklauskim tikybos, tautos!...

Paskutiniam V posme visi svajot apie geresnę ateitį skatinantys raktiniai žodžiai sudėti: užtekėsianti saulė meilės ir tiesos, sužydėsianti teisybė, visi sueisią vienybėn. — Beje, Vincas Kapsukas buvo sudėstęs dar ir Lietuvių Marselietę (žr. p. 7–9). Bet labai jau negrabus tekstas: ir dėl eiliavimo rinktų, ir dėl kalbos jausmo stokos; vargu ar dažniau dainuota.
(Ar Vaižgantas Pragiedruliuos, rašytuos Pirmojo pasaulinio karo laiku, išleistuos 1918–1920-ais, Antano Baranauską giesmę „Nu Lietuva, nu Dauguva“ pavadindamas lietuviška Marseliete kad ir netiesiogiai „ginčijos“ su Kapsuku? Ar žinojo, kad jis buvo parašęs tą Lietuvių Marselietę? Turėjo žinot, turėjo būt iš smalsumo vartęs tą revoliucinių dainų rinkinuką? — Gal ir be pagrindo klausimas.)

2] Saulėlydy Čiukuos nėr išnašos, kas tas Smalskiokas (gal ir nereikia, per dažnai, manyčiau, puslapių apačioj išnašų pridedama, skaitytojas tinginys ugdomas), o įdomu, kas tas išvaizdus oratorius.
Jurgis Smalstys-Smolskis, *1881 Kamajuos, nušautas 1919 VII 6 Pakriaunių miško pakrašty (ten buvo ir palaidotas, bet 1947-ais, nepaisant paskutinės jo paties valios, nieko nederinus su žmona, palaikai perkeliami į Rokiškio sovietų karių kapines); kairysis socialdemokratas laisvamanis, bandęs ir rašyt (rankraščių yr LLTI BR). Petrapilio universitete studijavo teisę, Briuselio laisvajame universitete sociologiją. Nors manė, kad revoliucionieriui nedera galvot apie šeimą, bet nuomonę pakeitė, kai susipažino ir įsimylėjo mokytoją Germaine’ą Geelens; Smolskienė atvažiavo į Lietuvą, kurį laiką gyveno pas vyro tėvus, mokės lietuviškai, vėliau važinėjo po Rusijos imperiją, kad būtų kuo arčiau kalinamo vyro (už tai, ką darė 1905-ais – organizavo streikus ir mitingus Kamajuos, net buvo paskelbęs Kamajų respubliką).
Socialdemokratas, ne bolševikas: tiesa, 1918-ais buvo išrinktas į RKP(b) Lietuvių sekcijos Centro biurą, bet ėmė konfliktuot su Kapsuku ir išstojo iš bolševikų partijos.
Tų pačių 1918-ų pabaigoj – jau dirba Rokiškio apskrities revoliucinio komiteto Liaudies švietimo skyriuj (vienas iš siekių – mokslą paverst grynai pasaulietiniu dalyku, laikos valstybės ir religijos atskyrimo principo, kuris tuolaik tikrai tik menkai mažumai galėjo būt priimtinas). 1919-ų birželį, kai Rokiškį užima vakar įkūrimo šimtmetį minėjusi Lietuvos kariuomenė [tuoj Konstitucijos prospekte prasidės karinis paradas], suimamas, teisiamas karinio tribunolo, nors yra civilis; pradžioj paskiriama mirties bausmė; žmonos rūpesčiu atsiranda protesto peticijų, įvyksta antras teismas: 6 metai kalėjimo, bet: vedant į areštinę nušaunamas.
Sukrėsta nėščia Smolskienė išvyksta Belgijon pas tėvus, ten 1920 II 8 pagimdo dukrą, kuriai pagerbdama vyro Jurgio atminimą nori duot vardą Jurgita – gimimą registruojantis valdininkas pasiūlo prancūzišką atitikmenį Georgette. Po kurio laiko grįžusi Lietuvon, remiama vyro draugų socialdemokratų, kreipias į teismą, kad būtų nubausti vyro žudikai, tikis, kad gal pavyks prigriebt ir gen. Vincą Grigaliūną-Glovackį, kurį laiko pagrindiniu kaltininku, bet menkom bausmėm nubaudžiami tik du kareiviu.
Atsiprašau, regis, per daug įsileidau pasakot; priežastis – perskaičiau abi žurnalistės, istorikės ir pedagogės Jurgitos Smolskytės lietuviškai išleistas knygas – Mano tėvą (1968; iš prancūzų kalbos vertė irgi socialdemokratas Vytautas Kauneckas, redagavo Dominykas Urbas; skaitant visai nesijaučia, kad vertimas) ir Vieno gyvenimo šviesa, kurioj dėmesys sutelktas į motinos gyvenimą (1998, vertė Irina Mikalkevičienė, įvadą parašė Vytautas Kazakevičius); pavartinėjau pažiūrinėjau ir 2001-ais išleistą knygą: Jurgis Smalstys: Un destin lituanien ≠ Mano tėvas (motto iš prozininko Juozo Balčiūno-Švaisto, Lietuvos kariuomenės pulkininko, pažinojusio ir Smalstį, ir Glovackį, Londone 1967-ais išleistų atsiminimų Dangus debesyse: autoriaus išgyvenimai 1918–1918 metais; įdomūs ir, toks įspūdis, sąžiningi atsiminimai).
— prisiminęs, ką svarsčiau apie Julių Janonį, mėgindamas įsivaizduot Jurgio Smalsčio asmenybę, pagalvojau: dažnai per lengva ranka mes kairiųjų pažiūrų žmonėms, gyvenusiems prieš amžių, tekštelim prie kaktos bolševiko etiketę.

(1131) Užparaštė, cxlvi: Dajcie mi Wołynia / Leiskit į tėvynę

nuotrauka iš lt.wikipedijos

Kas parašyta memorialinėj lentoj, esančioj Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioj, nevisai tiesa, bet tai žinoma – net lt.wikipedijoj yra nuoroda į kan. Mykolo Vaitkaus rašinį „Dėl Margalio ir jo ‘Leiskit į tėvynę’“ (Aidai, 1952, nr. 6, p. 274–275):

“Leiskit į tėvynę” [...] nėra visai originalus dalykėlis, tik vienos lenkiškos dainelės parafrazė. Ta lenkiškoji dainelė skamba taip:

Dajciež mi Wolynia,
Mily dajcie dym –
Ja wam z nad Horynia
Piękny przyslę rym
I, nim blysnie dzionek,
Tęskną piosnkę dam –
Ja wam jak skowronek
będę spiewal tam.

Tu mej piersi ciasno,
Nią zalega mrok.
Dajcie gniazdko wlasne –
Smielej spoirzy wzrok;
Gdy rodzinnego drzewa
zawtoruje szum,
Serce me zaspiewa
Notę tęsknych dum.
(Toliau nebeatsimenu, o gal daugiau ir nebebuvo žodžių). (p. 275)

O apie pačią dainelę tepriduriama, esą tų laikų (spėtina: XIX ir XX amžių sąvartos) kunigija ją labai mėgdavusi dainuot, ypač dėl labai gražios melodijos. — Nori nenori ima kilt klausimai: kunigai dainuodavo tik dėl melodijos? o žodžiai? kada ši daina atsiradusi, kokiu keliu atėjo ligi Lietuvos kunigų ausų?
Googlindamas žurnale Wołanie z Wołynia (2001 XI–XII, nr. 6, p. 38–40) radau Genowefos Wiśniewskos laišką redakcijai „Moja mała Ojczyna“ („Wołyń to moja mała Ojczyzna“), kuriame yra tokia pastraipa (irgi atminty išlikę tik du posmu):

Pamiętam też fragment piosenki ze szkoły z Wołynia, której uczył mnie kierownik szkoły w Oszczowie pan Jan Zienkiewicz:

“Dajcie mi Wołynia miły, dajcie, dym,
Ja wam z nad Horynia tęskny prześlę rym.
I nim błyśnie dzionek, nową piosnkę dam,
Ja wam jak skowronek będę śpiewać tam.

Tu mej piersi ciasno, zalega ją mrok,
Dajcie gniazdo własne, śmielej spojrzy wzrok.
A miłego drzewa, gdy za wtórzy szum,
Serce me wyśpiewa strofę tęsknych dum”. (p. 38)

Spėtina, prieš karą Volynėj ši daina dainuota ne tik / ne tiek dėl gražios melodijos? — Būtų labai įdomu išsiaiškint, kas tai per daina: kada, kokiom aplinkybėm sukurta, kaip plito, – bet tai ne mano jėgom.
Ką galiu – pasėt stiprią o stiprią abejonę dėl „Leiskit į tėvynę“ genezės varianto, perpasakoto kan. Mykolo Vaitkaus:

Buvę tai Žemaičiuose, Veviržėnuose, per kuriuos ten atlaidus. Buvęs ten ir kun. Šnapštys (nebeatsimenu, ar jis buvo ten vikaru, ar vien į talką buvo atvažiavęs). Žinoma, dainuota, kaip paprastai. Dainuota ir anoji “Dajciež mi wolynia”. Kažkuris svečias pareiškęs norą, kad Margalis tą dainą atkurtų lietuviškai. Margalis sutikęs, išėjęs į kitą kambarį, užsirūkęs, pavaikščiojęs kiek laiko ir netrukus atsinešęs baigtą “Leiskit į tėvynę”. Ir ėmė kunigai bei klierikai tą dainelę dainuoti po visą Lietuvą. (ibid.)

Perskaitęs pagalvojau: reikia paieškot pirmosios šios dainos publikacijos. Gal kur periodikoj buvo ir anksčiau, bet tikrai yra 1907-ais Kaune išleistam Margalio eilių rinkiny Volungė ir vieversėlis, p. 145–146: pats autorius nurodęs paantraštėj, kad tai ne jo sukurta daina: (Imituota), o pabaigoj pažymėjęs vietą ir laiką: Alšvangen 1903. — Kur tas Alšvangenas, nepavyko išsiaiškint, bet tikrai vargu ar Žemaičiuos.
Prel. Aleksandro Dambrausko-Jakšto rašiny apie kun. Juozą Šnapštį yra toks teiginys: „Išgirdęs kokią lenkų ar rusų dainos dailią melodiją, Margalis sužavėtas jos grožiu, stengdavos tuoj tą dainą išversti, kad ir lietuviai galėtų ją ta pat melodija dainuoti. Iš čia ir atsirado jo ‘Žemaičio’ ir ‘Aukštaičio daina’, ‘Atsisveikinimas su giria’ ir k.“ (Užgesę žiburiai: biografijų ir nekrologų rinkinys, 1930, p. 115–116).
Manyčiau, įtikinamesnė „Leiskit į tėvynę“ žodžių atsiradimo versija: būdamas ne Lietuvoj, Margalis išgirdo ar prisiminė tą lenkišką dainą su gražia melodija ir gal net savaime ėmė dėliotis lietuviški žodžiai; kryptį parodė sąskambis Wołynia/tėvynę.
P.S. Praėjus beveik ketvertui metų po kan. Vaitkaus publikacijos, apie šią labai populiarią ir beveik emigrantiniu himnu tapusią dainą pasamprotavo muzikas Juozas Kreivėnas (J.K., „Mūsų skolos svetimiesiems: Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus...“, Muzikos žinios, 1956, nr. 1, p. 13):

Šiaip ar taip, “Leiskit į tėvynę” yra lenkiškos dainos vertimas. Kaip retkarčiais koncertuose atliekamas kūrinys, šis vertimas pateisintinas. Bet visų mielos ir nuolat kartojamos dainos rolei šis vertimas netinka. Tokio turinio dainos mums labai reikia, tad vertimo vieton reiktų maždaug tokio pat turinio originalaus ir teksto ir melodijos.
Tėvynės ilgesio temomis mūsų poetai nuo 1944 metų vidurio daug popierio prirašė. Ir kad nors vienas lapelis to prirašyto popierio pataikytų į žmonių širdis taip, kaip pataikė Margalio vertimas, tai jau galėtume sakyti, kad tremties poezija tikslo pasiekė.
Ir su geru tekstu kuris mūsų kompozitorius su tautiniu motyvu galėtų iš žmonių širdžių išstumti seną lenkišką romansą?
Rodos, tai menkniekiai, bet jų labiau reikia ir už įmantrias balades bei poemas ir už simfonijas.

(Deja, širdis l. didelė konservatorė, jei jau jai kas tiko pritiko, proto argumentai to tikrai nepakeis. Kaip ir kitu atveju: „Kas esi tu? – Lietuvytis. / Tavo ženklas? – Baltas vytis“ – na ir kas, kad Dambrauskas-Jakštas rašydamas galvoj turėjo lenkišką pavyzdį?)

(1130) Pakeliui į darbą, xx: gerai iš savęs pasišaipyt

išlipęs Šeimyniškių stotelėj priėjau perskaityt
(nelemta visaskaitystė)

T-19, aišku, prie lango; lapkričio Metuos prozinių tekstų, kuriuos norėtųs perskaityt, nebeliko; poezija; aa. Valdas Kukulas eilėraščių publikacijas periodikoj labai įdėmiai skaitydavo, ar kas dabar beskaito? – nieks tokių apžvalgų neberašo, tai ir nebeskaito?
Kęstučio Navako pluoštelis, pirmas eilėraštis vadinas „gyvenimas“, antra pusė:

žiūrėjau į kiemo medžius. skaičiau knygą.
išviriau sriubą. mylimoji grįš iš darbo ir
turės ką pavalgyt. stebėjau keisčiausius
vabalus galvojau apie jų gyvenimą.
išviriau sriubą. bus ką valgyt. nieko
neveikiau. gyvenau. miriau. vėl gyvenau (p. 9)

— ir kas gali būti kvailiau negu pavydėt eilėraščio subjektui?
Jei jo neskirtum nuo poeto, dar gal galima būtų suprast. Bet yr kaip?: net nekyla mintis pavydėt poetui – nei jo talento, nei dirbančios mylimosios, nei sriubos, nei vabalų. Ir gal tai net vadintina kitaip, ne pavydas; iliuzijų monai? — va nereiktų darban, būtum likęs namuos, – o! ne tik sriubos būtum išviręs, gal ir pyragą su obuoliais dar iškepęs, o dar kiek Giedros Radvilavičiūtės būtum perskaitęs, gal net baigęs Tekstų persekiojimą (negalvodamas apie jokias vertimo komisijas), o! dar tinklarašty būt atsiradę bent du l. įdomūs įrašai, ir už elektrą per manogilę.lt būtum sumokėjęs nelaukdamas paskutinės mėnesio dienos, o! ir rūkytum neskubėdamas, po atminties kuntskamerą klaidžiodamas: tarkim, mėgintum atkurt, kodėl prieš beveik 15 metų sutikai būt Aistės Ptakauskaitės išversto Coheno romano redaktorium: labai pinigų trūko ar dar kas buvo?, o grįžęs prie stalo parašytum l. išmintingą laišką anūkei 5-ojo gimtadienio proga, susiedamas lego su gyvenimu, — o! o! o! — o vakare pasisakytum sau: štai kaip prasmingai praėjo diena.
— yr priežasčių pritart Platonui, svajojusiam apie valstybę be poetų, yr.
Ypač be talentingų: skleidžia miglas, kuriose pasiklystam; eiliuotojai galėtų likt, jie nepavojingi.
P.S. (2019 IV 27) Navako „gyvenimas“ ne tik man užkliuvo: Poezijos pavasario sudarytojams irgi – įtraukė almanachan (p. 107).

(1129) Tarp kitko: pora savaitgalinių mintigalių

šeštadienį su drauge eidami Kalvarijų turgun
prisiminėm Romą, Paryžių, Londoną;
greičiausiai todėl, pamačius štai šią moterį,
siūlančią taip tvarkingai ant savęs susikabintas prijuostes,
dingtelėjo: gyvoji skulptūra

1: apie romanų fragmentus
Anksčiau būdavo, Pergalė, virtusi Metais, ir visą romaną paskelbdavo, ypač jei ne per ilgas, na, maždaug toks, kokius Ramūnas Kasparavičius rašo (yr tamsiajam kambariuky iš tokių išplėštų pluoštų pasidarytų knygų; nebereikėdavo pirkt). Dabar tik fragmentai (net/ir Kasparavičiaus naujojo – Senatvės sidabro).
Jei jau spalio numerį prisiminiau: pamačius fragmentą, visada kyla klausimas: skaityt ar laukt, kol išeis knyga, ragaut gabaliuką ar laukt viso torto? Akim, aišku, perbėgi vis tiek, ir nusprendi. Kasparavičiaus gabaliuką suvalgiau, teksto papuošimai asmenvardžiais sugundė, o Valdo Papievio Ėko gabaliuką palikau ramybėj apuostęs – lauksiu viso romano.
Lapkričio numery po pokalbio su Leonardu Gutausku iškart ėmiaus Danutės Sirijos Giraitės išversto Jaano Kaplinskio [1941 I 22 – 2021 VIII 8] autobiografinio romano Ta pati upė fragmento. Priežastys: (a) vertimai iš estų į lietuvių tokia pat retenybė kaip apelsinai sovietmečiu, (b) Kaplinskis, bent man, prie įdomiųjų/patinkančiųjų (ir eilėraščių, ir eseistikos skaičiau), šalia Jaano Krosso, Matso Traato (Reinas Raudas kitą vietą galvoj turi), (c) romanas autobiografinis, rašo ir apie savo Mokytoją, Uku Masingą, kurį gal galima vadint estišku Justino Mikučio[*] atitikmeniu pagal įtaką jauniesiems; (d) pamačius fragmentą tapo aišku, kad tai pradžia, – gerai, labai gerai, pradėt galima; kai imsiuos knygos, pirmu du skyreliu tik perbėgsiu, ir eisiu toliau. Taigi:
— norėt nedraudžiama; norėtųs (bent man), kad fragmentas būtų = pradžia; gal dauguma atvejų tokie, fragmentas = pradžia, bet jei nėr to žodžio pradžia, imi abejot: gal čia iš romano vidurio koks gabalas? Iš tau nepažįstamo autoriaus romano pradžios tikrai gali nuspręst, ar norėsi skaityt visą (jei pažįstamas – dėl viso pikto pasitikrint gali, ar nenusivažiavo).
(Kaplinskio Tą pačią upę iki metų pabaigos žada išleist „Homo liber“; ar tokio mažo leidėjo produktas pajėgs prasibraut į didžiųjų tinklų knygynus? Linkiu sėkmės!)
[* Gaila, kad nėr JustM-čio išlikusių rašinių ir iššifruotų samprotavimų rinkinio išleista; kas buvo skelbta, taip ir lieka pabirę periodikoj. Bet poroj Leonardo Gutausko romanų jis yr; gal kai išeis Kaplinskio romanas, kas nors ims ir sugretins Mokytojo vaizdinius vieno ir kito mokinio kūriniuos.]

2: apie, švelniai tariant, nenuoseklumą
Skaitant Kaplinskio Seesama jõgi vertimo pradžią galvoj vėl ėmė vartytis senokai ten įsigavęs mintigalis apie asmenvardžius (ir vietovardžius) verstiniuos grožiniuos kūriniuos. — Du sakiniu iš skirtingų p. 82 vietų:

[Mokytojas užsidegęs kalbėdavo] apie indėnų mitus, bhakti mistikų himnus ir Tomą Miuncerį.
Juris nudžiugo, kad kažkas galų gale verčia Rembo [...].

Jei Tos pačios upės žanras būtų nurodytas ne romanas, o atsiminimai, manau, asmenvardžiai būtų užrašyti padoriai: Thomą Müntzerį ir Rimbaud. Buvo tokie žmonės, ne autoriaus vaizduotės kūriniai, ir kodėl romanuos juos minint asmenvardis turi prarast pavidalą, likt tik kaip ištariamas?
Jei konjaką mėgstančio personažo vardas vertime liktų estiškas Jüris, neperdarytas į Jurį, jei Elo nevirstų Ela [prie šio vardo iškart nori prisiklijuot pavardė Panfilova :)]; jei vieta, iš kur kilęs Mokytojas, liktų užrašyta Läänemaa (arba Läänės apskritis), o ne Lenema? Ar būtų blogai, romanas taptų nepaskaitomas? Kaip tik gerai – lietuviškam tekste tai būtų ženklai, nuorodos, priminimai, kad romanas apie estus, veiksmas vyksta Estijoj, o ne velniai žino kas dievai žino kur.
Sakot: ko tu čia gasiliūnai burnoji? – tokios taisyklės. Tingiu googlint, imsiu ir patikėsiu, kad yra toks VLKK nutarimas.
Bet tokiu atveju valstybiniai kalbos inspektoriai jau turėtų rengt įspėjamąjį raštą Metų redakcijai – Andrius Jakučiūnas romane Kiaušinis (fragmento pradžia tame pat lapkričio numery) rašo: Schopenhaueris, Vonnegutas, Salingeris etc.; personažus vadina Thomais, Alexais, Yurgom. Taigi schkandalas! Bet gal lietuvių kalbos skaistybės sargai Metų neskaito, gal Respublikos jiem gana?

(1128) Visiškai tarp kitko: gera atmintis vs laki vaizduotė + įtaigi šneka

(Šis įrašas, kaip ir apie skraiduolį akmentašį Gailių-Gailevičių, iš serijos „Senoliai mena“. Ačiū coll. Rūtai už rastinuko nuorodą.)
Literatūroj ir mene 1959 IV 4 (nr. 14, p. 3) buvo išspausdintas K. Andziulio (greičiausiai Kęstučio Andziulio, tuolaik Kauno dienos Sporto ir informacijos skyriaus vedėjo) pasakojimas „Kaip rastas A. Mickevičiaus akmuo“ (kai kurias pastabas iškart įterpiu laužtiniuos, kitos po tekstu):

Netoli Kauno, A. Amaliuose, gyvena 98 metų senukas Joachimas Čalkevičius. Daug matė ir patyrė jis savo gyvenime, todėl nenuostabu, kad, prisimindamas praeitį, senukas mėgsta pasakoti ir apie Kauno augimą. Juk jis vaikščiojo šimtamečio tankaus miško keliais ir takeliais – ten, kur dabar nutiestos miesto gatvės ir pastatytos gamyklos, jis regėjo, kaip dabartinio Kauno teritorijoje bėgiojo šernai, lapės, vilkai...
     Nelankė J. Čalkevičius mokyklų. Tačiau jis perskaitė dauq knygų įvairiomis kalbomis. Nuostabi jo atmintis. Jis ir dabar gali atpasakoti daugelio tų knygų turinį.
     J. Čalkevičius daug žino ir apie lenkų poetą Adomą Mickevičių. Mat, gyvendamas Kaune, poetas lankė tą gražųjį slėnį, kur vėliau Joachimas Čalkevičius buvo paskirtas miško sargu ir gyveno. Ir tą akmenį, kurį dabar matome A. Mickevičiaus vardo slėnyje, surado ir toje vietoje pastatė J. Čalkevičius. O Čalkevičiaus tėvas asmeniškai gerai pažino garsųjį poetą.
     „Mano tėvas, taip pat Joachimas, buvo vežikas, – pasakoja Čalkevičius. – Jis vežiodavo prekes, su pirklių vilkstinėmis vykdavo į Gardiną, Rygą ir kitus miestus. Daug nuotykių, patirtų kelionėse, papasakodavo man tėvas. Bet ypač mėgdavo jis kalbėti apie Adomą Mickevičių, kuris gyvenęs Kaune ir rašęs eiles. Tėvas jį labai gerbė ir mylėjo, gerai pažinojo. Mat, poetas, kai tėvas vykdavo prekių į Gardiną, įduodavo jam nuvežti į Naugarduką savo laiškus panaitei Marilei. Grįždamas tėvas parveždavęs atsakymus. Jie su poetu susitikdavę „Rojaus“ („Raj“) traktieriuje, kuris buvo prie vieškelio, netoli dabartinio tunelio.
     Poetas labai mylėjo ir gerbė paprastus žmones. Jis dažnai parsinešdavo iš šaltinio vandens ir vaišindavo juo svečius, sakydamas: „Gerkite, ir tebūna mūsų širdys tokios tyros, kaip šis šaltinio vanduo...“
     Man kaip tik tose vietose, kur poetas praleisdavo ištisas dienas, teko dirbti: čia buvau paskirtas eiguliu. Mano saugoma teritorija apėmė Ąžuolyną ir dabartinį Zoologijos sodą, čia pat ir gyvenau; mano namas buvo dabartinio Zoologijos sodo vidury.

Literatūra ir menas, 1955 XI 26, nr. 48, p. 3;
visas savaitraščio numeris skirtas „didžiajam liaudies dainiui“ AdM-čiui,
jo 100-osioms mirties metinėms paminėti;
beje, p. 4 yra nuotraukytė Eriko Varno skulptūrinio eskizo
„A. Mickevičius jaunystėje, Kaune“ – sėdinčio ant akmens
(subinė ima šalt ilgiau pasėdėjus, liga gali įsimest)

     Vaikščiodamas gražiuoju slėniu Girstupio pakrantėmis, aš dažnai prisimindavau pasakojimus apie Adomą Mickevičių, nueidavau prie to šaltinio (jis tebėra ir dabar – prie tunelio), kur poetas mėgdavo būti vienas. 1918 metų pavasarį patvinęs Girstupis smarkiai paplovė krantus. Kartą ties upelio posūkiu pastebėjau krante iš žemės kyšančius lyg geležinkelio pabėgius ir didžiulio akmens kraštą. Sekančių metų pavasarį vanduo akmenį išplovė dar labiau. Aš susidomėjau, pradėjau jį tyrinėti. Pastebėjau ant akmens iškaltą lyg žvaigždę ranką, laikančią žąsies plunksną. Metai, neatsimenu, ar buvo pažymėti. [Ką kita galėjo įžvelgt knygų prisiskaitęs žmogus? Jei buvo poetas, tai turi būt ir jo plunksna. Dėl metų abejoja, o inicialų nepamini; ar AM panašu į „žvaigždę ranką, laikančią žąsies plunksną“?]
     Man šovė mintis, ar nebus čia tas pats akmuo, kuris anksčiau stovėjo prie šaltinio, gal tie ženklai ant akmens susiję su poeto gyvenimu Kaune?
     Apie savo radinį papasakojau miesto muziejaus viršininkui Daugirdui. Buvo paskirta komisija, kuri turėjo apžiūrėti akmenį ir nustatyti, ar mano spėliojimai teisingi. Ir pasirodė, kad tai iš tiesų būta Adomo Mickevičiaus akmens! Man buvo išduotas raštas, kuriuo buvau įpareigotas tą akmenį saugoti.
     Kaip tas akmuo čia pateko? Tiesiant geležinkelį [1859-ais], reikėjo daug akmenų. Jie buvo sprogdinami, vežami iš visur. Tikriausiai, būtų buvęs susprogdintas ir Mickevičiaus akmuo, nes jis stovėjo prie pat geležinkelio. Bet darbininkai, kurie čia dirbo, gerbdami poetą, užritino akmenį ant pabėgių ir, nutempę toliau, užkasė Girstupio krante. [Kauno apskrities viešosios bibliotekos puslapy – esą poeto gerbėjai slėpdami Mickevičiaus akmenį jį užkasę Girstupio upelio šlaite; dar neįtikinamesnė versija negu darbininkai.]
     Komisijai patvirtinus mano spėliojimus, pasikviečiau į pagalbą gaisrininkus, sumokėjau jiems 50 markių, ir jie išvilko akmenį ant kalnelio, prie beržo, ten, kur jį matome ir dabar. Tik beržo jau nėra. Kažkas vėliau, kai aš slėnyje jau negyvenau, jį nukirto.
     Aš su šeima aptvėriau akmenį geležine tvorele, apsodinome jį gėlėmis. Iš pažįstamų žmonių girdėjau, kad pernai Varšuvos radijas, kalbėdamas apie poeto gyvenimą Kaune, apie jo vardu pavadintą slėnį ir akmenį, ir mane paminėjo. Malonu man, senam žmogui, kad mūsų žmonės taip nuoširdžiai mini ir gerbia didįjį poetą“

Graži ta ir lt.wikipedijoj perpasakota istorija, esą Karolina Kovalskienė pasiūliusi slėnį pavadint Mickevičiaus slėniu, ir draugai tam pritarę, ir dar ant akmens su paties poeto iškaltais inicialais iškalę išvykimo iš Kauno metus. Ir tas akmens paslėpimas 1859-ais (jau kitos kartos poeto gerbėjų, nes iškalusieji datą 1823 tikriausiai buvo per seni tampyt akmenis); ir Andziulio rašiny perteiktas Joachimo Čalkevičiaus, daugelio skaitytų knygų turinį prisimenančio, pasakojimas gražus, labai panašus į dar vienos knygos turinį. Nesu skaitęs tos komisijos, kuri turėjo apžiūrėt akmenį ir nustatyt, ar Čalkevičiaus spėjimai teisingi, teigiamos išvados. Gal jums teko, gal ten kokių rimtesnių argumentų yr pateikta? Kol kas, kaip ir priklauso norinčiam save vadint neviernu tamošium, manau, kad tai tiesiog lakios vaizduotės kūrinys, kuriuo tikėt buvo norima kaip tikrų dalykų liudijimu.
— ne, aš tikrai nieko prieš Mickevičiaus akmenį (nors kartu su Napoleono akmeniu jau ir išbrauktą iš geologinių gamtos paveldo objektų sąrašo; ar yr nekilnojamųjų kultūros vertybių registre – nepavyko išsiaiškint, per sudėtinga man jų paieškos sistema; galėtų ten būt), tik gal jo pavadinimas rašytinas kabutėse ir kursyvintinas, kaip kūrinio, kad skirtųs nuo, tarkim, Stelmužės ąžuolo ar kokio kito tikro dalyko? Nors gal ir nereikia jokių kabučių: kas nori – sužinos, kaip tatai atsirado, o kas nori tikėt, kad Kalėdų senelis tikrai yra – tetiki. — Tokių artefaktų istorijos – l. įdomus dalykas, taip.
P.S. Buvo kilus mintis užmest akį Jono Riškaus knygon Adomas Mickevičius ir Lietuva (1996), pažiūrėt, kokia nuosaka pasitelkiama rašant apie akmenį – tiesioginė ar tariamoji? Deja, knyga paimta kito bibliotekos skaitytojo. Spėčiau, tiesioginė, nors norėtųs tariamosios, kurią pasitelkia pasakojamosios tautosakos pateikėjai.
Prieduras. Literatūroj ir mene 1948 XII 17 (nr. 47, p. 2) buvo išspausdintas Vlado Abramavičiaus rašinys „A. Mickevičiaus gyvenimas Lietuvoje“. Iš pastraipos, skirtos Kauno laikotarpiui:

Kaune gyvendamas, poetas puikiai pažino gražiąsias šio miesto apylinkes. Be mokytojo pareigų, Mickevičius vadovavo gimnazijos bibliotekai ir jos patalpose turėjo 2-jų kambarių butą. Laisvalaikius poetas panaudodavo iškyloms į miesto apylinkes, kurių grožį apdainavo savo poemose. Dabartinio naujojo miesto ribose tuo metu dar dunksojo ošianti giria ir tik kur ne kur tebuvo namai. Vienas iš tų namų buvęs ir tariamasis „Mickevičiaus namelis“. Kaunas artimai susijęs su Mickevičiaus vardu. Štai jo vardo gatvė, štai slėnys, kurio vaizdą poetas įamžino savo kūryboje, kur jis apmąstydavo savo poemų idėjas ir akmenin savo vardą kalė... Gyvendamas Kaune poetas ypatingai brendo savo poetiniam pašaukimui. Kaune gimė didinga jo „Giesmė jaunystei“, kurioj poetas ragina jaunuosius siekti tai, kur vyzdys nepasiekia ir laužti tai, ko protas nepajėgia.

Kaip memorialinis akcentas – ne akmuo, o namelis, bet jokių miglų: tariamasis „Mickevičiaus namelis“; ir Kauno apskrities viešosios bibliotekos svetainėj – vadinamasis Adomo Mickevičiaus namelis. Ir apie akmenį šnekant reiktų: vad. Mickevičiaus akmuo; jei gerai supratau, jis (vėl?) pradėjo būt populiarinamas, pasakojimais apipinamas po 1955-ų, kai šalia padėta ta plokštė su Mickevičiaus posmu.

(1127) Epizodai, xxviii: kaip Simonaitytė Pajedaitei teisinos

Ona Pajedaitė, daug fotografavusi Ievą Simonaitytę, dar ir bendravimo įspūdžius yra fiksavusi; 1972-ais užsirašė:

Vėl Priekulėje. Skubėjau, kaip skubama į namus, seniai bebuvus.
Pavakare vartom su Rašytoja laiškus. Tai po „Kūnelio“ pasirodymo [romanas Paskutinė Kūnelio kelionė išėjo 1971-ų pabaigoj]. Oho! Nustembu – koks laiškų tonas. Ištisai – panegirika! „Kokia puiki, kokia nuostabi knyga! Nepakartojama! Kokie ryškūs, teisingi charakteriai! Koks vaizdus žmonių gyvenimas! Kaip be atokvėpio, su ašaromis skaitę...“ Ir t.t. Štai kaip būna! Kas tie rašantieji? Galvoja taip ar įsiteikti nori?
– Tai zalatina. – sakau. – Net per daug...
– Ko per daug? – nustebo Rašytoja. – O tau – „Kūnelis“ nepatiko? Spaudoj ir kažkodėl taip ilgai nieko. Nė žodžio. Kaip iššluota: nei straipsnio, nei recenzijos... Tyli – lyg užsiūti! Nesuprantu... O tau – kas nepatiko?
– Kaip čia pasakius... Kai kurios vietos nevis priimtinos... Tas traukimasis ištęstas. Išvyko vasarą, o jau ruduo krinta lapai. Kiek reikėtų važiuoti per Klaipėdos kraštų? Na savaitę, dvi. O čia – kelis mėnesius... Ir pabaiga užtęsta. Geriau pabaigti stotyje. Efektingiau. Toliau nebėra įtampos. Veiksmas lėtėja, ir jau nieko naujo. O bėgimas į Vokietiją – tai juk liga. Epidemija! Taip norėjosi, kad giliau... Tai tragedija. Kiek klaipėdiečių išrūko! Kas per žmonės, kurie savo kraštą, savo trobas, savo sodintus medžius – lengvai išmaino į vokiškus skudurus? Gal šio krašto ir nelaiko savu, kad taip lengvai išsižada visko... O kas kitas šitą užaštrins, jei ne Simonaitytė?..
Užkliuvo dar... Kūnelis (nekvailas, žino net enciklopediją), bet neskuba pažiūrėt savo tėviškės: sudegė ar liko dar kas? Neskambios ir pavardės: Kojelienė, Daugalienė, Kūnelienė... Nežinia, iš kur atsiranda tas felčeris... Ir jausmai jaunų žmonių gan prėski, susitikus ten prie tvoros... Tai smulkmenos. Mano asmeniška nuomonė. Kitiems, matot, atrodo kitaip...
– Naje... Baigti gal ir anksčiau reikėjo. Tikriausiai... Ale apie bėgimą į Vokietiją – aš rašiau. Plačiai rašiau... Tik man išmetė lanką. Visą lanką – mat kaip... Jau ne aš – čia leidykla kalta! Ten stipriai užkliudyta... („Buvo ir taip...: iš atsiminimų apie Ievą Simonaitytę“, Nemunas, 1986, nr. 10, p. 22–23 = Ji buvo Simonaitytė, 1997, p. 33)

(Hmmm, 1986-ų rudenį jau praėjo pro Glavlitą tekstas, kuriame aiškiai pasakyta, kad leidykla užsiėmė cenzūra; gal Kauno skyrius, skaitydavęs Nemuną, buvo liberalesnis, gal ten jau sukiojos glasnosties vėjai? Galėjo: впервые о гласности заговорили на XXVII съезде КПСС в феврале 1986 года, nors формальное начало проведению политики гласности было положено на 19-й Конференции КПСС в 1988 году. O gal ir kitos priežastys lėmė.)
— Nebuvau skaitęs Paskutinės Kūnelio kelionės. Kai išėjo, vaikas dar buvau; antro leidimo nebuvo. Kai pradėjau rimčiau skaityt, Aukštujų Šimonių likimo, Viliaus Karaliaus ir atsiminimų pakako. Bet kai esi šitaip suintriguojamas, nebegali numot ranka, noris išsiaiškint, kaip ten su tuo lanku buvo (jei gerai beatsimenu, 24 mašinraščio puslapiai = lankas).
Paprašiau coll. Augustino atnešt Romanos Brogienės parengtų Simonaitytės Raštų VI tomą (2000), kur Paskutinė Kūnelio kelionė ir apsakymai; Paaiškinimuos viskas turėtų būt užfiksuota. (Traškėjo klijai, kuriais patepama knygos bloko nugarėlė, sunkiai vertės lapai – pirmas skaitinėtojas buvau.) — Kas su Kūneliu leidykloj darės? Pirmoji redaktorė Palmira Čebelienė skaitydama mašinraštį buvo kritiškai nusiteikusi, paraštėse prirašė pastabų, pvz.: savaime aišku; ištęsta ir vis tas pat; ne į temą! ir pan. Autorė pavarė šalint, neabejotina, gero norėjusią redaktorę. Naujoji, Sigita Papečkienė, matyt, daugiausia kalbą tvarkė „nusileisdama“ rašytojai: paliko, tarkim, grabą (siūlė karstą), Ha, ha, ha liko nepaverstas Cha, cha, cha. Svarbiausias dalykas: perskaitęs suredaguotą mašinraštį, leidyklos direktorius Jonas Čekys liepė išimt vieną skyrių, kuris pradžioj vadinos „Ir buvo chaosas“, galutiniam variante – „Pradžia visada sunki“; 1971 VI 11 laiške rašytojai pa(si)aiškino: „Ką jau padarysi – keikite Jūs mane – čia jau aš nesuderamas. Prisiimu kaip sunkų grieką ant savo dėmėtos sąžinės, tad čia jau redaktorės prašome nekaltinti. Už šitą ir kitus nusidėjimus pekloj degsiu aš“ (paaiškinimai apie Kūnelį p. 489–495).
Neperskaičiau viso romano, tik tą skyrių (gal kada vėliau atsiras koks laiko tarpas). — Ne apie patį bėgimą Vokietijon ten rašoma, o apie tai, kas dėjos Klaipėdos krašte, paprastai tariant, antrąkart užėjus rusams (su lietuviais), t.y. tuoj po karo. Jei šis skyrius būt romane likęs, Pajedaitei tikrai nebūt kilusi mintis kaltint klaipėdiškius: „Kas per žmonės, kurie savo kraštą, savo trobas, savo sodintus medžius – lengvai išmaino į vokiškus skudurus? Gal šio krašto ir nelaiko savu, kad taip lengvai išsižada visko...“ — Pamėginsiu užfiksuot kai kurias Simonaitytės įžvelgtas priežastis, kodėl klaipėdiškiai, progai atsiradus, išsikraustė Vokietijon – ar citatas pasitelkdamas, ar kitaip (jei ketinat patys skaityt bent jau tą skyrių, gal jau ir meskit šitą tinklaraščio įrašą?):

√ „Baisiausias dalykas tai tas, kad vieną kartą išmokę nebevertinti žmogaus gyvybės, tą savo ‘mokslą’ dar panaudoja ir karui pasibaigus, ne visi, bet daugelis“ (p. 201). Tai bendresnis dalykas, bet gyvenusieji nacistinei Vokietijai priklausiusiose žemėse tai tikrai stipriau pajuto nei kiti.
√ Naujatvarkė buvo ≠ naujai tvarkai, kad ir nepriimtinai; tai, klaipėdiškių supratimu, buvo net ne netvarka, o visiška savivalė (net nežinoję žodžio kyšis reikšmės, kuri LKŽ užfiksuota kaip antroji: „paperkamoji dovana“). 
√ Sovietinė valdžia nepripažino jų savitos tapatybės: „Pasą turi turėti kiekvienas. Ir klaipėdiškis.
– Bet kadangi tu vokietis...
– Aš ne vokietis, aš lietuvininkas, – papiktintas atsakymas.
Kiti manėsi radę mandresnį pasiaiškinimą:
– Aš ne vokietis, aš prūsų lietuvis.
– O kas prūsai, ar ne vokiečiai? – pasišaipymas.
Žmogelis nežino paaiškinti nežinančiam. Prūsų istorijos nežino nei vienas, nei antras. O gal kartais ir žino, tik... Vienam baimė, o antram malonu, kad jo bijo. Gal iki tol jo niekas nebijojo...“ (p. 204–205). Ir vėlėliau, kai jau visi tapo LTSR piliečiais, nedingo nuostata: jei ne katalikas – tai vokietis.
√ „Teisingos“ žmogaus politinės pažiūros tapo svarbiau negu jo gebėjimas gerai dirbti kokį konkretų darbą (bendras dalykas, bet tai gal labiau žeidė protestantiška etika besivadovaujančius lietuvninkus nei, tarkim, rusų lietuvius, daugiausia katalikus [prūsų lietuviai vs rusų lietuviai; pastarasis įvardas, beje, sisteminis, sporadiškai buvo vartojamas (pvz., Nikolajaus Sokolovo (1875–1923) straipsnio apie lietuvių orfografiją ir jos reformatorius vertime lietuvių kalbon; nebeatsimenu, kur skaičiau, gal Dambrausko-Jakšto tvarkytoj Draugijoj), bet, aišku, neprigijo; nes įžeidus?].
√ „Dar vienas svarbus, gal net kai kam pats svarbiausias dalykas: nėra bažnyčios; suprask: bažnyčios kaip tokios išliko kone visos, [...] Bet nebeliko tų, kurie turi teisę atlikti pamaldas bažnyčiose“ (p. 206).
√ Dar visokie sklandantys gandai, užsienio radijo stočių pranešimai etc. Be to: „nuošaliose geležinkelių stotyse statomi ešelonai...“ (p. 217)

Vieniem viena priežastis gal buvo svaresnė, kitiem kita, bet rezultatas – tas pats. Kaip tiksliau būtų sakyt: klaipėdiškiai bėgo Vokietijon? buvo išvyti? vejami išbėgo? – koks žodis ar jų junginys būtų tiksliausias, teisingiausias? (Apie Astridą Petraitytę pagalvojau: ką ji pasakytų?)

(1126) Užparaštė, cxlv: prisiminus tai, ką mačiau ir girdėjau 2010 X 14

Vilniaus centrinio pašto paradinės durys;
čia buvo paskutinė Algimanto Mackaus tėvų darbovietė Lietuvoj;
dabar Pilies 23: buv. Radvilų rūmuos nuo XIX amžiaus vidurio buvo paštas,
1944-ais vidus išdegė, sienos stovėjo iki 1957-ų; 1979-ais pastatytas daugiabutis

Tos dienos pavakary Lietuvos kinematografininkų sąjungos salytėj (Vasario 16-osios 13/1) pirmąkart buvo rodoma suskaitmeninta filmuota medžiaga, kurią komentavo Pranas Morkus (e-kine.lt ją dabar galima pasižiūrėt, pavadinta „Vilniaus išvadavimas nuo vokiečių“). Tų pačių metų pavasarį (IV 15) PrM apie Lietuvos kinematografą pirmajam pokario dešimtmety pasakojo ir sovietmečio seminare LLTI; ir apie tą filmuotą medžiagą kalbėjo.
Permetus akim tai, ką užsirašiau ir LLTI, ir LKS salėj, noris tikslint aprašą. Gamintojas – ne Lietuvos kino studija, ir ne dokumentinis filmas tatai, o medžiaga, kurios 1944-ų liepos vidury pasifilmavo Raudonosios armijos 3-iojo Baltarusijos fronto kino operatorius – pirmom dienom sovietams užėmus Vilnių. Tuos epizodus, net su dubliais, ir galim pamatyt. Tikrai nevadintina filmu – jokio nuoseklumo nėr; be to, dok. filmo neatskiriama sudedamoji dalis turi būt žodinis pasakojimas.
— e-kine.lt tepateiktas epizodų sąrašas; aišku, ir toks dalykas reikalingas, nors daug ką žiūrėdamas ir pats supranti, akis juk turi; pagalvoji: kaip praverstų koks įvadas, komentaras, kažkas panašaus, ką girdėjau 2010 IV 15.
Šį tą, kas gal galėtų būt ar šmėkštelt tame įvade-komentare, noris užfiksuoti:
¶ Nesakyčiau: visiem žinomų dalykų kartojimas, jei pradžioj būtų priminta, kad pirmiausia Armia Krajowa užėmė Vilnių; 1944-ų vasarą neilgai, bet vis dėlto plevėsavo virš Gedimino bokšto Lenkijos vėliava (atsimenu, NŽ-A buvo straipsnis apie AK ir Raudonosios armijos komplikuotus santykius Vilniuj ir Vilniaus krašte, tik neatsimenu kieno ir kokiais metais).
¶ Kodėl ypač nukentėjo, buvo sugriautas rajonas aplink Vokiečių gatvę? — Prieš puolant, vietovė visada pirmiausia apšaudoma iš pabūklų, – артподготовка vyksta. Pranas Morkus, kaip ir dera kino scenaristui, bemat sukūrė epizodą: rusų karininkai pasidėję ant stalo Vilniaus žemėlapį sprendžia, kur artilerija turėtų taikyt. – Смотрите, вот Немецкая улица. А давайте ко ёбнем по немцам? – Ir jobnuli.
¶ Vakarais kartkartėm pasižiūriu serialo „F.T.Budrioji akis“ kokią seriją. — O jei kas iš lūpų pamėgintų perskaityt, ką šaukia tas medy tupintis žvalgas? kokiom frazėm šypsodamiesi persimeta tie nelaisvėn papuolę vokiečių karininkai? apie ką kalba rusų karininkai su vienuoliais ir praeiviais prie Šv. Dvasios vienuolyno vartų?
¶ Kas galėtų būt ta viena po Vilnių vaikštanti moteris su automatu, apraše pavadinta „tarybinė partizanė (?)“? Gal kartais buvusi geto kalinė, kuriai pavyko pabėgt ir prisidėt prie raudonųjų partizanų? Kai tik atsirado galimybė, atskubėjo Vilniun pasižiūrėt, kas liko iš namų, gal artimųjų tikėdamasi rast? [dvi pastarosios pastabos dabar, antrąkart žiūrint susidėstė]
¶  Stopkadrą parinkau irgi užrašus beskaitinėdamas – Pranas Morkus apie Mackaus tėvus priminė.

(1125) Susieji – ir [vieną kitą dūmą užtrauki], xxxiii

                                              Na, tai užsirūkysiu. Jūs gal nerūkot, tai pūsiu dūmą kur nors į šalį.
                                               — Leonardo Gutausko įtarpas atsakyman, kurio klausinėtojas Saulius Vasiliauskas neišbraukė
                                               („Tylus mano menas, ir taip tegul bus“, Metai, 2018, nr. 11, p. 101).

a: Giedrė Kazlauskaitė, prisimindama, kaip šįmet buvo renkamos kandidatės į Metų knygą, be kita ko:

Problema – kraupus literatūros redaktorių stygius. Ne kalbos šiukšlelių rankiotojų, o tų, kurie drąsiai braukia, išmeta, perrašo, perdėlioja ir t. t. Nors iš kur gi jų bus, jei autoriai dabar labai gerai žino savo teises ir už bet kokį brūkštelėjimą gali taip padraskyti akis, kad verčiau jau nieko nebraukyti.

b: Valdas V. Petrauskas, prisimindamas senus – anuos – laikus:

Literatūros vertimai sovietmečiu buvo veikiau kalbos puoselėjimo ir ugdymo priemonė, ypač devintajame dešimtmetyje, kai subrendo profesionalių vertėjų ir literatūros redaktorių karta. Lietuvos rašytojų kūriniai, išskyrus retas išimtis, ne tik turiniu ir forma, bet ir kalba buvo be galo skurdūs. Pamenu, kartą pamačiau „Vagos“ leidyklos redaktorių Joną Pilypaitį kone perrašinėjant rankraštį; kai paklausiau, kokį vertimą redaguoja, jis atsakė, kad tai ne vertimas, o originalus lietuvių rašytojo kūrinys, išties labai „originalus“. Taip buvo „kuriama“ dalis lietuvių originaliosios literatūros. („Gyvenimas knygose – tai pati tikriausioji tikrovė“, kalbina Gediminas Kajėnas ir Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė, Metai, 2018, nr. 10, p. 108)

c: Valentinas Sventickas, tvarkydamas (galima apydrąsiai spėt) atsiminimus apie Justiną Marcinkevičių:

Grasinimas
Šiuos žodžius rašau paveiktas rašinių, kuriuos gaunu kaip atsiminimų knygos apie reikšmingą menininką sudarytojas.
Ne pirmą kartą tokį darbą dirbu.
Grasinimas toks.
Įdėsiu į knygą inteligentų x, y, z tekstą tokį, kokį jie man atsiuntė!
Su baisiausiomis lietuviškosios rašybos ir skyrybos klaidomis. Su iškraipytomis pavardėmis. Su klaidingais kūrinių, įstaigų, organizacijų ir renginių pavadinimais. Su nepatikrintomis datomis.
Taip, kol kas visa tai tvarkau. Mandagiai atsiklausdamas autorių. Tvarkydamas jaučiuosi žeminamas. Galvoju, kodėl kultūringas žmogus mano, kad tokį tekstą gali paleisti iš rankų? Ar iš tiesų nemoka rašyti? Ar tikisi, kad kažkas patvarkys? Bet kur savigarba? (Dar gurinių, 2018, p. 181)

Išėjusios atsiminimų knygos įvade, pavadintam „Nežinau, ar tai įvadas“:

Nemažai kas iš įvykių, situacijų, poelgių, realijų, apie kurias kalba – kiekvienas savaip – atsiminimų autoriai, man buvo žinomos. Dėl to savaime atsirado kolizijų dėl vieno ar kito veiksmo autorinių piešinių bei vertinimų. Bet pasilikau jas sau. Šioje kitų žmonių atsiminimų knygoje tesu jos parengėjas. Ką vis dėlto dariau, tai taisiau apsirikimus dėl datų ir faktų, kalbos negeroves, kai kuriuose tekstuose mažinau patetikos ir superlatyvų. Žinoma, susitardamas su autoriais. (Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename, 2017, p. 15).

— Yra rašytojų, visiškai pasitikinčių savo talentu ir jėgom. Kaip pavyzdys galvoj vis iškyla Ričardas Gavelis, atnešęs į „Vagą“ Vilniaus pokerį ir pasakęs (maždaug, aišku): sutinku leist su sąlyga, kad niekas manęs neredaguos. Nelikus ko įrašyt kaip redaktoriaus, buvo užrašyta: redakcija autoriaus. Ar Vilniaus pokeris ne pirma knyga Lietuvon grįžtant laisvei, kurioj ta frazė – redakcija autoriaus (šiaip žiūrint, perteklinė) – įrašyta? (Jūratė Čerškutė geriau žinot turėtų.)
„Vagoj“ redaktorium pradėjau dirbt 1985-ais, kurį laiką dirbau ir Šiuolaikinės prozos redakcijoj, esu siūlęs kai kam kai ką, tarkim, nubraukt, baigt apsakymą anksčiau, neišaiškint visko skaitytojui kaip kokiam pradinukui (jau kitas laikas buvo, nebereikėjo mirk gyvenk kai kurių asmenų daryt rašytojais; Jonas Pilypaitis jau dirbo Literatūros palikimo redakcijoj, rengė spaudai mirusiųjų tekstus; tai jau vadintina tekstologija,ir aš džiaugiaus papuolęs ton redakcijon; beviltiški rankraščiai jau būdavo tiesiog atmetami; bet toli gražu ne viską žinau, gal kai kam kokio jubiliejaus proga dar ir būdavo rimtai padedama pagimdyt kokią bent jau knygelę). Vėliau, kai dirbau „Baltose lankose“, esu siūlęs kai kurių eilėraščių vis dėlto nedėt į rinkinius, aiškiai silpnesni jie atrodė lyginant su kitais; perėjęs į LLTI, kokią pastabėlę paraštėj paskrebendavau, besikartojančias ar viena kitai prieštaraujančias mintis nurodydavau, kartai tiesiog paklausdavau: čia viskas gerai? jei gerai, tai gerai. — Redaktorius kaip dar vienos akys, manyčiau, tikrai neprošal; bet kaip dar viena galva ir ranka – juo toliau, juo labiau abejoju. Nebent tai dviejų žmonių susitarimas, pvz., dviejų poetų – pirmą knygą leidžiančio ir jau kokias penkias išleidusio, tik tokiu atveju gal ir nereiktų antrojo tituluot oficialiai redaktorium, – patarėjas, ir fiksuot pavardės ar 4, ar paskutiniam knygos puslapy (suprantu, jei nebus užrašytos pavardės, leidykla negalės sudaryt sutarties ir sumokėt honoraro). — Dovydo Grajausko PK – eilėraščių rinkiny Apie reiškinius nėr eilutės, prasidedančios žodžiu Redaktorius; galima spėt, kad tėvas rankraštį skaitė, gal ką patarė, bet tai jų privatus reikalas.
Žiūriu, tuoj jau visiškai į lankas išklysiu. — Kam šita citatų dėlionė? Ką noriu pasakyt?
Jei autorius nepasitiki savo jėgom, jis pats turėtų rast patarėją (kurį galima vadint ir redaktorium) prieš atiduodamas/persiųsdamas rankraštį leidėjui; leidykla arba imas leist, arba ne; jei imas, jos reikalas pasirūpint korektūra (platesniąja prasme). Jei/kai leidykloms kyla noras dar „tobulint“ jau priimtą rankraštį pasitelkus literatūros redaktorių (Giedrė Kazlauskaitė, kaip supratau, norėtų, kad kartais toks noras leidėjams rastųs) – vis dėlto negerai; literatūros vyksmo atvaizdas iškrypsta, o ir pačiam autoriui ne į sveikatą, jei iš jo padaroma tai, kas jis nėra ir gal niekad nebuvo ir nebus. Turėtų būt kaip sporte: nagi parodyk ką sugebi, stumk tą rutulį, pažiūrėsim, kiek nustumsi.
Va galvoju: ar neiškreipė Justino Marcinkevičiaus asmens ir kūrybos recepcijos vaizdo Valentinas Sventickas, kai kuriuos atsiminimuos mažindamas patetikos ir superlatyvų? Gerai, neiškreipė, bet tikrojo vaizdo neliko. — Apie skaitytojus siūlot pagalvot, kad kuo kokybiškesni lietuvių autorių produktai rodytųs knygų pavidalu? Kas skaito, kam įdomu lietuvių kūriniai – tas ir skaitys, ir bus visai patenkintas mėgindamas suprast tikrąjį talentų pajėgumą, o ne „patobulintas“ versijas. Manyčiau. (Einu balkonan užtraukt dar vieno dūmo, ir jau laikas važiuot darban.)

(1124) Savivoka, xvi: apie empatijos ribotumą

uo šių metų [ne, pernai metų; kaip švilpia tas laikas; 2018 XI 15] pradžios per Svobodą šeštadienio vakarais nebe Dmitrijaus Savickio džiazas, o Artemijaus Troickio parenkama „Музыка на Свободе“. Pažintine prasme tikrai įdomiau (neilgtrukus bus jau 100-oji laida). — Vakar besiklausant iš atminties išlindo vasarą, birželio 17-ą, transliuota laida, kurioj ArtT pristatė ir CD Khmer Rouge Survivors: “They Will Kill You If You Cry” – raudonųjų khmerų vykdytą genocidą išgyvenusieji ir pergyvenusieji apdainuoja tai, ką patyrė. Prisiminiau tada galvon atėjusį klausimą: o jei būčiau įsijungęs radiją po įvado, tiesiog išgirdęs dainavimą, ar suvokčiau, kas tatai? Ne. Kad nesupranti žodžių – viena, bet ir intonacija tokia, kad nesisieja su kančių apdainavimu. (Aiškiai suprantu: nesu jautrumo etalonas, gal jūs pajustumėt, savo patirtį tefiksuoju.) Bet ir CD leidėjai viršely nurodo, ką išgirst privalu; ne tik žodžiais – pavadinimu su paantrašte, ir vaizdu: veidas kaip nota bene, randai – kaip šauktukas frazės gale, NB! O jei būtų ne šio vyro, o tos moters su dviem auksiniais priekiniais dantim veidas ir pavadinimas: kambodžiečių tautinės dainos, – ar suprastumėm esą klaidinami?
(Apsimetinėt, kad tu pajėgus suvokt daugiau negu suvoki, būtų nepagarba tiem žmonėm, gal net įžeidimas.)

P.S. Pakeliui į šį įrašą dar prisiminiau Kęstutį Girnių, kuris yra klausęs: „Ar lietuviai buvo sovietų genocido auka?“ ir rašinio baigiamąja fraze atsakęs: „Tai labai panašu į genocidą“. Suprantu, teisininkams, istorikams, politologams kokios nors sąvokos narstymas, jai priskirtino turinio ribų ieškojimas yra proto mankšta, kurią galima vadint ir moksline veikla; bet abejoju, ar svarbiausias baisybių nepatyrusio homo simplex tikslas turėtų būt žmonių kančias ir aukas įvardinti kuo „baisesniu“ žodžiu; gal – stengtis įsivaizduot konkretaus žmogaus situaciją per likimo pavyzdžius?

(1123) Dėl juoko: sapnas su menotyrininke

maždaug taip sapne atrodė viršelis
(šriftų santykis harmoningesnis buvo)

Litexpo rūmai, knygų mugė. Stumia mane, sėdintį vežimėly (tokiam pat kaip Antaną Sutkų per MoMeMu atidarymą), anūkė į pirmos knygos pristatymą. Staiga prieky išdygsta nė lašo įsivaizduoto žavesio nepraradusi Aistė Paulina Virbickaitė:
– Labą dieną, Virginijau, sveikinu. Jau nusipirkau, viršelis patiko, toks minimalistinis, prancūziškas.
– Na, iki idealo, kokį įsivaizdavo Žibuntas Mikšys, toloka, – tuštybės apimtas imu pliaukšt prisiminęs, kaip Mikšys kelis, jei ne keliolika kartų vis tobulino savo Trijų kelionių viršelį.
– O čia yra apie Baltušį? Atsimenu, prieš kokį dvidešimt metų google+ žadėjot kažką pacituot.
– Yr, rasit.[*]
– Seneli, o kur tas tavo knygos pristatymas bus?
– 5.2.
–Bet tai čia antram aukšte.
– Atleisk, leidėjas dėl vietos tarės.
Ir tempia mane su tuo vežimėliu laiptais į viršų anūkė (ir iš kur tiek sveikatos turi? – galvoju), menotyrininkė kelią skina, o man taip gėda, taip gėda, ir paskutiniais žodžiais, tik nebeatsimenu kokiais konkrečiai, bet lietuviškais, save keikiu, kurių velnių sutikau su pasiūlymu išleist bent vieną knygą, kurios viršely būt užrašytas —vg— asmenvardis; anūkė klupteli, paleidžia vežimėlį, ir verčiuos aš nuo tų laiptų, atsimenu, bliat’ pasakyt dar suspėjau – ir nubudau.
------------------------------------------------------------------
* Spėju, toj knygoj galėjo būt maždaug toks gabaliukas:

Baltušis, Juozas, rašytojas, turėjęs stiprų pasakotojo talentą; 1909–1991; tėvo pavardė buvo Juozėnas, pakrikštytas Albertu; Baltušis – krikšto tėvo pavardė. — Kas per žmogus buvo? Atvažiavo kartą Baltušis su žmona aktore Monika Mironaite pas tokį Adomą Petrauską (Uoginiuos, Kupiškio rajone, gyvenusį ir muziejų sovietmečiu savo namuos įkūrusį) pasveikint su jubiliejum; kelis kartus prie stalo kalbėjo, jubiliatui toks pakalbėjimas atminty liko:

Kreipiuos, Adomai, į tave ir tavo svečius. Noriu truputėlį pasakyti apie save. Mano žmonos gerai žinojo, kad Baltušiui neduok vieną dieną valgyt – nieko, antrą dieną – nieko, trečioj dienoj duok Baltušiui kalbėt – ir Baltušis bus patenkintas. Tai būkit ir jūs patenkinti ar bent nuduokit, kad esat patenkinti, kai aš kalbu. (cit. iš: Edita Taraškevičiūtė, „Adomo sodyba“, Laisvas žodis, 1991 IX 21, nr. 87, p. 3)

Žodžiu, neduok pavalgyt, duok pašnekėt (bet tai tik vaizdingas posakis, maistą spec. parduotuvėj pirkdavo; sovietmečio pabaigoj, kai ten asortimentas tapo panašus kaip paprastose krautuvėse, buvo supykęs); ir nepakęsdavo, jei jo kalbos kam nors nepatikdavo. Ir prisišnekėjo Atgimimo laikais, kai jau žmonėm nebereikėjo nuduot, kad visi viskuo patenkinti. Ėmė dauguma ir nusprendė, kad Baltušis prieš nepriklausomą Lietuvą. Ir nusivylė, supyko skaitytojai: dalis žodžiu ar raštu protino, o kas labai labai supykęs buvo, turėtas knygas net pradėjo nešt prie rašytojo durų.
Iš jo knygų Sakmę apie Juzą tikrai vertėtų perskaityt. Jei koks užsienietis prašytų kokio gabaliuko iš Baltušio, galima būtų pasiūlyt šitą (su įvadėliu, kad 1964-ais buvo nuskraidintas pasižiūrėt Amerikos, o grįžęs parašė įspūdžių knygą, buvusią labai populiarią, galima sakyt, bestseleris buvęs):

Užmerk akis, skaitytojau, ir valandėlę įsivaizduok kolosalinę kepeninę dešrą, sudėtą vis platėjančiomis ringėmis aukštyn, maždaug iki vienuolikos ar dvylikos normalaus namo aukštų; kur susisiekia ringių tarpai, ten prakirsti langai, nematomi iš lauko pusės, bet šviesą vis dėlto įleidžiantieji vidun; pastato viršus užsibaigia plokščiu stogu, taip pat nematomu iš apačios. Ar įsivaizdavai? Tai čia tau ir bus Solomono Gugenheimo vardo moderniojo meno muziejus. Pastatė jį, šitą muziejų, pats Solomonas, milijardierius ir moderniojo meno entuziastas, pasiryžęs savo milijonais įrodyti pasauliui neįrodomą dalyką: abstrakcionizmas esąs toks menas, kuris vienas ir teatspindi pasaulį ir žmogų, pastarojo išgyvenimus, jo vidinį pasaulį, jo prasmę ir reikšmę Žemės planetoje ir, žinoma, kosmose. (Tėvų ir brolių takais, 1967, p. 44–45)

(Po citatos pokalbį būtų galima sukt [per New Yorką ir lietuvių kulinarinį paveldą] link avantgardinio filmininko ir kt. Jono Meko, kuriam skaniausias valgis – bulviniai blynai etc.)