(1314) Visiškai tarp kitko: tragikomedijos sarkastiška remarka su citata iš 115 psalmės

— jei kur būnu, stengiuos užsukt ar muziejun, ar galerijon, bet juk ne visur žmogus gali būt buvęs; galit juoktis: Marijampolėj neprisimenu buvęs, ir Kapsuke kad būčiau buvęs neprisimenu, tad naujam NŽ-A numery esantį Aistės Paulinos Virbickaitės rašinį „Dar kartą išeiviai: Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija Marijampolėje“ perskaičiau įdėmiai (apskritai APV tekstai, skelbiami su rubrika „Muziejų istorijos: sapnai ir kasdienis gyvenimas“, verti akių gadinimo). Citata, prie kurios galima šį tą pridurt:

Pasakotojai apie Beatričę Kleizaitę būtinai pamini, kad tai jos rūpesčiu Vilniuje buvo pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Nejaučiu didelės meilės nei išskirtinės pagarbos paminklams ir jų statytojams. Bet paminklo Gediminui statybų istorija man labai patinka. Suprantu, kad jos dalyviai ir liudininkai išgyveno dramą, tačiau žvelgiant iš šalies, tai tikra tragikomedija. Devyniasdešimtųjų pradžios Vilnius, kuriame tautinis idealizmas žydi kartu su laukiniu kapitalizmu. Kuriamos taisyklės tučtuojau laužomos, akimirksniu keičiasi dūmo stabilumo susitarimai. Ginčai kiekviename žingsnyje, vyrams matuojantis savo statusus naujoje hierarchijoje. Ir į tamsų, skurdų miestą atvykusi dama su amerikonišku akcentu, baltais dantimis ir žaliais doleriais. Beatričė Kleizaitė darė viską, kad miesto centre, šalia Katedros, būtinai stovėtų Vytauto Kašubos sukurta skulptūra. Ji pasiekė savo. Kaip ir daugelis to laikotarpio istorijų, paminklo Gediminui statymo peripetijos labai painios, kiekvienas pasakotojas turi savo versiją. Beatričė Kleizaitė šią istoriją pasakodavo iš savo perspektyvos ir jos pasakojime – daugiausia polėkio. Bene vėliausią variantą, 2017 m. publikuotą Lietuvos ryte, ji papuošė nauja detale. Žurnalistei Daliai Gudavičiūtei jautriai pastebėjus, kad po šitiek vargų statant paminklą, dabar šalia jo nėra jokios lentelės su organizatorės vardu, ši atsakė: „Yra šis tas, bet ne lentelė. Mes su tuometine miesto vyriausiąja architekte Dalija Rudyte ant žirgo genitalijų išgraviravome savo vardo ir pavardės pirmąsias raides. Man to užtenka“. Nesvarbu, kad skulptūrą įgyvendinęs skulptorius Mindaugas Šnipas nieko apie tai negirdėjo ir sunku patikėti, kad dvi moterys slapčia nuo visų ant metalinių žirgo genitalijų išties raižė savo inicialus. Tai perskaičiusi ilgai juokiausi ir galvojau, kad šios ponios avantiūrizmo, užsispyrimo ir idealizmo derinys yra unikalus. Pagaliau pasitaikė proga susipažinti kiek išsamiau. (NŽ-A, 2023, nr. 5, p. 37)

Žiūrint iš trijų dešimtmečių perspektyvos ta paminklo statymo istorija gal ir ima panėšėt į tragikomediją. Beje, o pats skulptorius yra pareiškęs savo nuomonę apie kamerinio darbo išdyyyydinimą (h 59 cm → h 10 m)? Neatsimenu. Išdidintojo nuomonė: „Atvirai tariant, jis [paminklas Gediminui] man nei tada [1996], nei dabar [2013] nepatinka.“ — Daug ko nebeatsimenu. Tikrai įdomu būtų paskaitinėt dokumentų ir nuomonių rinkinį, kuris galėtų vadintis Katedros aikštės Gedimino byla, 1988–1996. Juk ne šiaip skulptūra – „matomiausias Vilniaus aksesuaras“. Tam rinkiny, tikiuos, būtų ir tekstas, paskelbtas 1992-ais Šiaurės Atėnų paskutinio puslapio apačioj (VII 24, nr. 30, p. 8):

Meno krankliai[*]
Mintys po Gedimino paminklo konkurso

Kalbama apie tai, kad Lietuvoje “per tą penkiasdešimt metų” buvo nukankinti visi skulptoriai, kad jie nepajėgūs paminklo sukurti, kad tai gali padaryti tik “amerikonai” - lietuviai kankiniai, “tikrieji lietuviai”. Tokiu būdu visoks šlamštas pateikiamas kaip tikras menas. Būkit ramūs - yra Lietuvoje nemaža skulptorių. Tik tokiam paminklui kaip Vytauto Kašubos padaryti skulptorius-menininkas nereikalingas, nes nėra jame skulptūros meno. Yra kas tik norit: literatūra, legenda, istorija, truputis amato. Tik meno nėra. Gryna meno iškamša. Jeigu ne autoriaus vardas ir praeities kūryba, nė vienas dabartinis rėmėjas jo nepastebėtų.
Meno krankliai, jūs kiekvieną gyvą meno daigelį užkapojat jam dar nespėjus sutvirtėt, jūs mintate meno dvėseliena ir kiekvienas jūsų organizuojamas konkursas sulauks tokios pat pabaigos - meno iškamšos. Jūs padarysit viską, kad skulptūra Lietuvoje mirtų ir veidmainiškai šnekėsit apie “tą penkiasdešimt metų”... Jūs patys esat tų penkiasdešimties metų aukos, nes laikotės staliniečių minties, kad tikrą meną supranta kiekvienas. Taip klaidinate nelabai išmanančius ar mažai išprususius šioje srityje žmones, kuriems visuomet nepatinka tai, kas nesuprantama, dėl ko reikia “sukt galvą”. O čia dar tokie “žinovai” taip pat peikia viską, kas originalu, savita. Kodėl jūs gydytojui nenurodinėjat, kaip jam dirbti, o skulptorių spraudžiat į tokius rėmus, kad jis tegali iškamšas gaminti, ir tos iškamšos pristatomos kaip tikras menas. Esat velniškos demagogijos meistrai ir savinatės vienintelių žinovų vardą, klaidindami abejojančius.
Jums pritinka šie psalmės žodžiai:

“Jie turi burną, tačiau nekalba;
turi akis, tačiau neregi.
Jie turi ausis, tačiau negirdi;
turi nosį, tačiau nesuuodžia.
Jų rankos - bet jos nečiupinėja;
jų kojos - bet jos nevaikščioja.
Jie nemurmena savo gerkle.
Tepasidaro kaip jie, kurie daro juos,
kiekvienas, kuris pasitiki jais!” (Ps 115, 5-8)   

P.S. LAF’o traukinys, užsimetęs ant platformos V. Kašubos paminklą Gediminui, pajudėjo dar kartą, šiuokart jau kultūros bėgiais “į šviesią ateitį”.
Dar nepribaigta skulptorė Ksenija Jaroševaitė
---------------------------
[* manau, aliuzija į 1988–1992-ais Leono Kiauleikio leistą bulvarinį laikraštėlį Kranklys, kuriame skelbtus tekstus kai kas vadina satyrom, kai kas – paskviliais]

(Ksenija J ir Beatričė K-V, noris manyt, nebuvo susitikusios akis į akį.)

P.S. Neišsiaiškinau, kas vertė cituojamą psalmę (pabaiga nesklandi).

(1123) Dėl juoko: sapnas su menotyrininke

maždaug taip sapne atrodė viršelis
(šriftų santykis harmoningesnis buvo)

Litexpo rūmai, knygų mugė. Stumia mane, sėdintį vežimėly (tokiam pat kaip Antaną Sutkų per MoMeMu atidarymą), anūkė į pirmos knygos pristatymą. Staiga prieky išdygsta nė lašo įsivaizduoto žavesio nepraradusi Aistė Paulina Virbickaitė:
– Labą dieną, Virginijau, sveikinu. Jau nusipirkau, viršelis patiko, toks minimalistinis, prancūziškas.
– Na, iki idealo, kokį įsivaizdavo Žibuntas Mikšys, toloka, – tuštybės apimtas imu pliaukšt prisiminęs, kaip Mikšys kelis, jei ne keliolika kartų vis tobulino savo Trijų kelionių viršelį.
– O čia yra apie Baltušį? Atsimenu, prieš kokį dvidešimt metų google+ žadėjot kažką pacituot.
– Yr, rasit.[*]
– Seneli, o kur tas tavo knygos pristatymas bus?
– 5.2.
–Bet tai čia antram aukšte.
– Atleisk, leidėjas dėl vietos tarės.
Ir tempia mane su tuo vežimėliu laiptais į viršų anūkė (ir iš kur tiek sveikatos turi? – galvoju), menotyrininkė kelią skina, o man taip gėda, taip gėda, ir paskutiniais žodžiais, tik nebeatsimenu kokiais konkrečiai, bet lietuviškais, save keikiu, kurių velnių sutikau su pasiūlymu išleist bent vieną knygą, kurios viršely būt užrašytas —vg— asmenvardis; anūkė klupteli, paleidžia vežimėlį, ir verčiuos aš nuo tų laiptų, atsimenu, bliat’ pasakyt dar suspėjau – ir nubudau.
------------------------------------------------------------------
* Spėju, toj knygoj galėjo būt maždaug toks gabaliukas:

Baltušis, Juozas, rašytojas, turėjęs stiprų pasakotojo talentą; 1909–1991; tėvo pavardė buvo Juozėnas, pakrikštytas Albertu; Baltušis – krikšto tėvo pavardė. — Kas per žmogus buvo? Atvažiavo kartą Baltušis su žmona aktore Monika Mironaite pas tokį Adomą Petrauską (Uoginiuos, Kupiškio rajone, gyvenusį ir muziejų sovietmečiu savo namuos įkūrusį) pasveikint su jubiliejum; kelis kartus prie stalo kalbėjo, jubiliatui toks pakalbėjimas atminty liko:

Kreipiuos, Adomai, į tave ir tavo svečius. Noriu truputėlį pasakyti apie save. Mano žmonos gerai žinojo, kad Baltušiui neduok vieną dieną valgyt – nieko, antrą dieną – nieko, trečioj dienoj duok Baltušiui kalbėt – ir Baltušis bus patenkintas. Tai būkit ir jūs patenkinti ar bent nuduokit, kad esat patenkinti, kai aš kalbu. (cit. iš: Edita Taraškevičiūtė, „Adomo sodyba“, Laisvas žodis, 1991 IX 21, nr. 87, p. 3)

Žodžiu, neduok pavalgyt, duok pašnekėt (bet tai tik vaizdingas posakis, maistą spec. parduotuvėj pirkdavo; sovietmečio pabaigoj, kai ten asortimentas tapo panašus kaip paprastose krautuvėse, buvo supykęs); ir nepakęsdavo, jei jo kalbos kam nors nepatikdavo. Ir prisišnekėjo Atgimimo laikais, kai jau žmonėm nebereikėjo nuduot, kad visi viskuo patenkinti. Ėmė dauguma ir nusprendė, kad Baltušis prieš nepriklausomą Lietuvą. Ir nusivylė, supyko skaitytojai: dalis žodžiu ar raštu protino, o kas labai labai supykęs buvo, turėtas knygas net pradėjo nešt prie rašytojo durų.
Iš jo knygų Sakmę apie Juzą tikrai vertėtų perskaityt. Jei koks užsienietis prašytų kokio gabaliuko iš Baltušio, galima būtų pasiūlyt šitą (su įvadėliu, kad 1964-ais buvo nuskraidintas pasižiūrėt Amerikos, o grįžęs parašė įspūdžių knygą, buvusią labai populiarią, galima sakyt, bestseleris buvęs):

Užmerk akis, skaitytojau, ir valandėlę įsivaizduok kolosalinę kepeninę dešrą, sudėtą vis platėjančiomis ringėmis aukštyn, maždaug iki vienuolikos ar dvylikos normalaus namo aukštų; kur susisiekia ringių tarpai, ten prakirsti langai, nematomi iš lauko pusės, bet šviesą vis dėlto įleidžiantieji vidun; pastato viršus užsibaigia plokščiu stogu, taip pat nematomu iš apačios. Ar įsivaizdavai? Tai čia tau ir bus Solomono Gugenheimo vardo moderniojo meno muziejus. Pastatė jį, šitą muziejų, pats Solomonas, milijardierius ir moderniojo meno entuziastas, pasiryžęs savo milijonais įrodyti pasauliui neįrodomą dalyką: abstrakcionizmas esąs toks menas, kuris vienas ir teatspindi pasaulį ir žmogų, pastarojo išgyvenimus, jo vidinį pasaulį, jo prasmę ir reikšmę Žemės planetoje ir, žinoma, kosmose. (Tėvų ir brolių takais, 1967, p. 44–45)

(Po citatos pokalbį būtų galima sukt [per New Yorką ir lietuvių kulinarinį paveldą] link avantgardinio filmininko ir kt. Jono Meko, kuriam skaniausias valgis – bulviniai blynai etc.)

(852) Iš popieryno, xxix: apie Vlado Eidukevičiaus žūties aplinkybes ir palaidojimo vietą

tsitiktinumai dažnai nėra tai, kuo mes juos manom esant. Štai:
(a) praeitą trečiadienį kapstydamasis po popieryną radau išplėšą iš Literatūros ir meno su laišku „Neatskleista paslaptis“;
(b) vakar baigės paroda, skirta Eidukevičiaus 125-osioms gimimo metinėms.
Pristatyme – tokie sakiniai: „Dailininko mirties aplinkybės nėra tiksliai žinomos. Remiantis amžininkų liudijimais ir kai kuriais išlikusiais dokumentais, spėjama, kad jis žuvo 1941 m. birželio 22 arba 23 d. Aleksote, Kaune.“
Negi taip ir nepavyko išsiaiškint? – pagalvojau turėdamas omeny 1992-07-18 išspausdintą Ramintos Banaitienės laišką:

XX a. pradžios dailininko Vlado Eidukevičiaus mirties aplinkybės bei jo kapo vieta iki šiol nėra tiksliai žinoma. Pateikiama ir keistų, nepagrįstų versijų. Viena jų teigia, esą V. Eidukevičių nušovė lietuviškieji fašistai, dėl darbininkiškos išvaizdos palaikę jį bolševiku (P[ranas] Gudynas. „Vladas Eidukevičius“. V., 1963, p. 6 [Gudynas ten cituoja Juozą Jurginį iš Lietuvių meno istorijos bruožų (1960); Tomas Sakalauskas knygos Esu toks, koks esu: paskutinieji devyneri dailininko Vlado Eidukevičiaus gyvenimo metai (1987) pabaigoj užrašo: „Nebeliko Vlado Eidukevičiaus. [...] Liko jo mirties legenda...“ (p. 186) ir sumini žūties versijas (variantai: nušovė / užmušė sprogusi bomba; santykis: 13/3; jei įdomu, yra čia)]). Tiesa, jog dailininkas nekreipė dėmesio į aprangą, tačiau ne išvaizda buvo jo mirties priežastis. „Skeveldra nuplėšė kairę ranką, šoną sudraskė, kad net širdis buvo matyti...“ Tai garbaus amžiaus moters, taip pat dailininkės, gerai pažinojusios V. Eidukevičių, žodžiai. Ji taip pat nurodė ir vietą, kur esą užkasti dailininko palaikai. Prieš dvidešimt metų atkakliai (net šešerius metus) buvo beldžiamasi į įvairių organizacijų – Kultūros ministerijos, Dailininkų sąjungos – duris, net prašyta padėti archeologų... Deja, be atsako — iki šiol V. Eidukevičiaus kapas nežinomas.
Čia pateikiu minėtos moters [iš visko sprendžiant, Michalinos Kuzmickaitės-Banaitienės, 1913–2004] man rašyto laiško ištraukas, kuriose kalbama apie V. Eidukevičiaus mirties aplinkybes.

Praūžus frontui, kuris nudundėjo į Rytus, man pasidarė neramu dėl Vlado. Jis neišvažiavo į šiltus kraštus, kaip buvo žadėjęs, ir nežinia, kaip jam sekėsi vienam žiemą gyvent Kaune. Baigiantis 1941-ųjų birželiui, atvažiavau į Kauną ir nuskubėjau į Aleksoto kalną, kur dr. P. Karvelio namo mansardoje, iš grubių atraižų sukaltame kambarėlyje, gyvena Vladas. Užbėgus į viršų, mane pribloškė baisus vaizdas: ant durų nebebuvo įprastos ūkiškos spynos, viskas atidara, o tuščiame kambaryje – šiukšlės, popieriaus skiautės... Buvo aišku, kad Vlado čia nebėra. Bet kur? Pastovėjau, o širdy taip neramu pasidarė!
(...)
Nusileidau žemyn ir pabeldžiau į duris, esančias šalia laiptų. Išgirdusi balsą, įėjau ir artimiausio Vlado kaimyno paklausiau: „Kur Vladas?“ Jis atsakė: „Kur Vladas Eidukevičius? Žuvo antrąją dieną prasidėjus karui. Mes šlaite pasidarėm slėptuvę ir į ją nusivedėm dailininką. Aerodromą smarkiai bombardavo, visi slėpėmės, o jis išbėgo iš bunkerio ir blaškėsi išsigandęs... Neklausė mūsų... Netoliese sprogus bombai, skeveldra nuplėšė kairę ranką, šoną sudraskė, kad net širdis buvo matyti!“
Palydėjęs mane laukan, kaimynas ranka parodė ten esančią daubą, kur buvo jų slėptuvė (dešinėje pusėje nuo aerodromo), o prieš ją – Vlado Eidukevičiaus žuvimo vietą. Nebeturėjau jėgų daugiau klausinėti, bet po kurio laiko teiravausi, kur jis palaidotas. Gal Aleksoto kapinėse? To kaimyno jau nebebuvo, kiti – nežinojo. Nesuprantu, kaip žmonės, kurie paėmė Eidukevičiaus palaikus, nepasidomėjo jų likimu. Tada dar buvo galima atsekti pėdsakus, ir kaimynai būtų padėję rasti jo kūną. Daug rašiau, bet visi tik atsirašinėjo...
(...)
1968–1969 metais dirbdama Kauno S. Nėries vidurinėje mokykloje, dailės būrelyje, papasakojau vaikams apie dailininką Eidukevičių, jo kūrybą, gyvenimą ir mirtį. Viena VI klasės mergaitė pakėlė ranką ir sako: „Mano senelis gyvena netoli tos daubos ir pasakojo, kad, prasidėjus karui, iš jos buvo atneštas kažkokio „malioriaus“ kūnas ir užkastas šalia tako, kuriuo žmonės eidavo į miestą“.
Nuėjau su ta mergaite, vardu Emilija, į Aleksotą, ir jos senelis parodė man tą vietą. Prie tako tikrai buvo kauburėlis, panašus į seną kapą. Manau, kad net po tiekos metų galima buvo pažinti, kas ten palaidotas – iš ūgio, plaukų, drabužių. Deja, nebuvo kam to padaryti... Toks menininkas, o net kapo nėra.
Visos mano pastangos rasti Vlado Eidukevičiaus kapą atsitrenkė į žmonių abejingumą. Tai byloja, kad jis buvo labai vienišas žmogus, ne toks kaip visi...
(...)
Parašiau Tau apie Vlado Eidukevičiaus mirties aplinkybes ir manau, kad tai tiesa, nes kaimynais netikėti nėra pagrindo, o ir vietą jie tiksliai nurodė.

Redakcijos prierašas. Cituotame laiške yra autorės ranka nupieštas palaidojimo vietos planas ir nurodytas takas, vedantis į Aleksoto kalną. Laukiame atsiliepiant tų, kurie gali ir nori rasti Vlado Eidukevičiaus kapą. (p. 14)

Nežinau, daugiau nesigilinau, ar kas nors iš Literatūros ir meno redakcijos paėmė tą palaidojimo vietos planą, ar ką darė. Šiaip – būt reikėjo ekshumuoti palaikus; iš kaulų medicinos ekspertai nesunkiai būtų atsakę – nušautas ar sprogmens mirtinai sužalotas.

P.S. (05-05) Tinklaraščio įrašus „pareklamuoju“ per G+; apie šitąjį pranešdamas, dar pridūriau: „+Aiste Paulina, gal Jūs ką daugiau žinot?“ – „Ne, nieko daugiau. Dar žinau, kad niekas mūsuose Eidukevičiaus nemyli (to puikus įrodymas – pasibaigusi paroda) ir niekaip nesuprantu kodėl?“ – „Ačiū. O dėl nemeilės – gal todėl, kad nei tikras realistas, nei tikras modernistas?:)“ – „Kiek jau čia pas mus tų "tikrų modernistų" :) Galvoju, gal todėl, kad mažai Lietuvoje gyveno, o ir kol buvo, vis taikydavosi išlėkti kur toliau?“ — Taip viskas ir pasibaigė; nors klausimas, kodėl Eidukevičiaus nemyli, vertas pasvarstymo, – niekaip jo per gerą savaitę, nuo balandžio 26-os, negaliu iš galvos išprašyt. Bet gal čia mano kokios asmeninės problemos? :)
P.P.S. (07-02) Po popieryną knaisiotis gal įdomiau negu po atmintį. Užtinki dalykų, kurie ne stumteli šonan (taip būna, kai mėgini prisimint), o atskleidžia, tarkim, kaip atsirado publikacija apie Eidukevičiaus žūties aplinkybes ir palaidojimo vietą Literatūroj ir mene 1992-07-18. — 1992-03-20 Šiaurės Atėnų „Haid parke“ buvo Ramintos Banaitienės laiškas, pavadintas „Kaip žuvo dailininkas?“ Paskutinė pastraipa:

Artėjant 51-sioms Vlado Eidukevičiaus mirties metinėms, – o jis žuvo 1941.VI.22 – taip reikėtų nuveikti kažką realaus, neapsiribojant vien tik prisiminimų vakarėliu. (p. 7)

Prieš parašą su adresu ir net telefono numeriu, „laukiu atsiliepiant“. Manau, būtent į šį R.B. laišką ir atsiliepė „garbaus amžiaus moteris, taip pat dailininkė“ Michalina Kuzmickaitė-Banaitienė. Publikacijos LM įvadinė dalis beveik sutampa su laiško ŠA-uose tekstu. Suprantu, čia visiškai smulkmena, bet tas nelemtas noras, jei už ko nors užkliūni, turėt „kuo pilnesnį vaizdą“.

(47.1) Metų žodis: papildai

Net nežinau, prie kurios nominacijos priskirtinas, tad tebūnie Metų graffitis – vizualus signum temporis (Malūnų gatvės pradžioj, per tiltą Užupin einant matomas). Beje, Aistė Paulina Virbickaitė yra šiuo graffičiu pasinaudojusi kaip atspirties tašku tekstui, tik gaila, kad ten „nukadruotas“ atsakymas į priekaištą / pasiteisinimas: „Bla bla bla... – nu gi mes sakom!“ Tas angliškas bla bla bla, mano manymu, galėtų būt irgi išraiškingas laiko ženklas (jei atmintis nemeluoja, su šia fraze buvo padarytas ir vienos iš mobiliojo ryšio paslaugas teikiančių firmų reklaminis stendas – mačiau vasarą, o gal ir ne, nuo Pedagoginio tilto). Lokaliai globalusis plepėjimas? (Antras beje: palyginus rašyseną galima teigt, kad šis graffitis ir 34 įraše [„Susieji – ir pajunti malonumą, II“] užfiksuotasis – to paties žmogaus. Pagarba, 209!)

Metų žodis (dar kandidatų; krizės ir sunkmečio, kaip aiškių lyderių, net nesiūlau):
√ tūkstantmetis (būtina bent jau pasiūlyt)
√ prezidentė
√ LEO LT
√ VEKS (tebūnie kaip vienas žodis, juk net linksniuojamas buvo)
√ NDG (noriu pasiūlyt ir šią santrumpą – šįmet atidaryta Nacionalinė dailės galerija; Google iškart iššifruoja, pirma pozicija, nors mūsų galvose dar negreit ji taps tokia įprasta kaip, tarkim, ŠMC)

Metų posakis (irgi dar)
√ išmontuoti ir utilizuoti (dvi reakcijas į šį Kultūros ministerijos darytos apklausos (Ką daryti su skulptūrom panery) atsakymo variantą užfiksavau: Ramūno Gerbutavičiaus (o teksto pavadinimas vis dėlto idiotiškas: „Ministeriją puola naikinimo utėlės“) ir Laimos Kreivytės; šiokia tokia alter pars – troy’aus tinklarašty, daugiausia – komentaruose)
√ CŽV kalėjimo prielaida (labai juokingas, bent man)

Metų priešprieša:
√ kedžiofilija vs nekaltumo prezumpcija

P.S. O, džiugu, kad iniciatyva plinta! Nors š.m. pabaigoj šitas žodis paskui save tempia visokius gripus ir komplikacijas.