(1253) Iš popieryno, lxii: apie vieną, manau, gražų poelgį

r galima viešą atsiprašymą vadint le beau geste? (Vis tas Greimas išlenda.) Nesvarbu, galima ar negalima, kaip išeina, taip ir suvokiam vieną ar kitą dalyką. Atsiprašyt yra gražu, – galimas toks žodinio poelgio suvokimas; ypač, jei ne (tik) už savo poelgius, dėl kurių jauti gėdą, atsiprašai. — Tikriausiai nereikėjo šito įžanginio pasvarstymo, reikėjo tiesiog imt ir pradėt apie patį poelgį.

2000-ų pavasarį Valentinas Sventickas, tuolaik Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, nuskrido į Ameriką (už kelionę sumokėjo Lietuvių rašytojų draugija); Chicagoj, Jaunimo centre Kovo 11-ąją turėjo būt paskelbti laikraščio Lietuvių balsas inicijuoto konkurso nugalėtojai. ValS buvo vienas tų, kurie vertino kūrinius „apie Lietuvos partizanų kovas už Tėvynę ir tremtinių kančias skaudžiausiu mūsų tautos istorijos metu“. Geriausiu konkursui pateiktu kūriniu pripažinta Justino Sajausko Suvalkijos geografija (dėl šitos knygos vertės ir po 20 metų nekyla abejonių; esu šį tą užfiksavęs 2012-iems baigiantis, žr. c gabaliuką). — Metuose (2000, nr. 5) buvo ValS rašinys apie tą konkursą, pristatyti visi kaip nors įvertinti darbai; bet ne dėl konkurso aprašo peržiūrėdamas išmestinus spaudinius išsiplėšiau porą lapų – dėl antrosios rašinio dalies, kuri, spėtina, ir pačiam autoriui atrodė svarbesnė.

2000 III 16 ValS susitiko su LRD nariais – ne tik šiaip pabendraut, ir kalbą pasakė, kurios įžanginę dalį įdėjo į minimą rašinį:

Baigiasi XX amžius. Per besibaigiantį šimtmetį tai pirmas ir vienintelis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko susitikimas su tokiu dideliu būriu lietuvių rašytojų, gyvenančių toli nuo Tėvynės. [...]

Raudonasis tvanas išstūmė jus iš Tėvynės. Tačiau išlikote lietuviais, išsaugojote – sunkiomis sąlygomis – rašytojų draugiją, apgynėte laisvos literatūros garbę tuo laikotarpiu, kai okupuotame krašte rašytojai negalėjo rašyti laisvai.

Žinau, kad sovietinėje Lietuvoje buvo literatų, žurnalistų, ypač funkcionierių, kurie yra pasakę ir parašę apie jus, jūsų veiklą ir kūrybą visokių neteisybių, tendencingų vertinimų, tiesiog nesąmonių. Vieni tai darė dėl pataikavimo sovietų valdžiai, turėdami savanaudiškų tikslų. Kiti dėl prisitaikėliškumo įpročių. Dar kiti dėl kompartijos spaudimo, – mėgindami apsaugoti save, savo šeimas, savo galimybes rašyti ir skelbti kūrybą. Buvo ir nuoširdžiai išpažinusių bolševikinę ideologiją.

Esu kiek jaunesnis už tuos, kurie aktyviai reiškė minėtus požiūrius. Ir vis dėlto, XX amžiui baigiantis, tebus leista Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkui ištarti čia jums dėl viso to atsiprašymo ir apgailestavimo žodžius. Tebus išgirdę šiuos žodžius ir tie kolegos, kurių čia nėra ir kurių jau nėra šioje žemėje.

Norėčiau jūsų prašyti, kad labai griežtai neteistumėt iš tolo, nes sunku trumpai paaiškinti tas aplinkybes, kuriose teko gyventi ir kurti lietuvių rašytojui sovietmečiu. Jo gyvenimą irgi galima palyginti su tremtimi – tremtimi į sutarybintą Lietuvą. (ValS, „Apie konkursą ir susitikimus Čikagoje“, Metai, 2000, nr. 5, p. 156–157)

— ne, nemanau, kad čia kažkas tokio oho! Bet vis dėlto: sunku turėjo būt įveikti abejones (tarkim: gerai, viešai atsiprašysiu, o kai grįšiu, kas nors išrėš: kodėl visų vardu atsiprašinėjai? aš nieko blogo apie juos nesu pasakęs ar parašęs!) ir pasiryžt viešai ištarti tuos „atsiprašymo ir apgailestavimo žodžius“. Manau, tai buvo teisingas ir pagarbos vertas, kitaip tariant – gražus poelgis.

(1250) Visiškai tarp kitko: trys trečiadienio žodžiai

2021 I 9

— sniegingos žiemos sekmadienio rytas; vėl sninga; ir prisiminiau praėjusį trečiadienį filologiškai, per žodžius —

1: pakeliui į darbą – gurgžda

Vos išėjus pro laiptinės duris: kaip gurgžda sniegas po kojom! Kada paskutinįkart šitą garsą girdėjau? Seniai. Nesvarbu metai. Ne pats garsas svarbu; kad jį prisiminei ir vėl įvardijai teikia savotiško malonumo. 

LKŽ žodžio gurgždėti pirma reikšmė paaiškinta: girgždėti, gergžti, čiužėti. Bet juk tai skirtingi garsai! Kaip vieną kitu galima aiškint? Taip, visi susiję su trintim, daiktų sąlyčiu; popierius, nukritę medžių lapai gali čiužėt, bet niekad nepasakyčiau, kad jie girgžda ar gurgžda; gergždimas – toks su šaižiu prieskoniu garsas; — ai, nesvarbu tie aiškinimai; audiopavyzdžių žodyne juk nepateiksi; gal tik man atrodo, kad gurgždesio nesupainiosi su girgždesiu – duslumas/skardumas neleis. 

2: pakeliui namo – girgžda

Spaudos kioske nusipirkau ką tik išėjusį Metų numerį. Troleibuse atsivertęs iš anksto žinojau, nuo ko noriu pradėt skaitymus – nuo verstinių eilėraščių žmogaus, kurio nė asmenvardžio nebuvau girdėjęs: Gennadij Gor (1907–1981). Jau žinojau: Vidas Morkūnas iš Wienoj 2007-ais išėjusios dvikalbės eilėraščių knygos Блокада = Blockade išvertė keletą, rašytų 1942-ais, – perteikiančių žmogaus savijautą ir savivoką ekstremalioj situacijoj, kai dingsta riba tarp realybės ir to, kas dedas galvoj; kai nebelabai suvoki, ar tu dar gyvas, ar jau miręs; patirtys, išgyventos Leningrade blokados metu. Eilėraščio neperpasakosi, bet poetinio subjekto situaciją galima mėgint nusakyti. — Vyrui atrodo, kad gavo mirusios žmonos telegramą „Laukiu“ ir rogutėmis yra vežamas susitikti; eilėraščio pabaiga:

Ir tuksi širdis, ir kviečia pas žmoną,

Ir girgžda rogutės, vis girgžda ir girgžda,

Ir va jau... bet uošvė pavargo, nustūmė į sniegą,

Ant kelio pamėlęs guliu. (p. 68)

Girdi artimiausią garsą, skleidžiamą rogučių; sniegas po uošvės kojom gal ir gurgžda, bet tas garsas per toli, ne(be)girdimas arba ne(be)svarbus. (Jei kam kiltų noras paskaityt tų blokados patirtis atspindinčių Goro eilėraščių rusiškai – galima čia.)

3: vakare – lavonynas

Yra tam Metų numery ir Valentino Sventicko rašinys „Prozos ženklai Dalios Grinkevičiūtės kūryboje“; tik perbėgau akim, neskaičiau; jei „iš rašomos knygos“, palauksiu knygos, – nusprendžiau. Bet prisiminiau neseniai skaitytą tekstą, kurį galima būtų vadint DalG atsiminimų papildu, priedu, – Antano Abromaičio (*1931) „Už viską – tik mažo formato lapelis“; atsiminimus, paskatintus publikacijos:

„Pergalės“ 1988 m. 8 numeryje perskaičiau Dalios Grinkevičiūtės straipsnį „Lietuviai prie Laptevų jūros“.

Skaičiau keletą kartų, ne vieną ašarą nubraukiau, nes viską, kas ten parašyta, man pačiam panašiai teko išgyventi, patirti visus tuos vargus ir kančias.

[...] Ten parašyta gryna tiesa, galiu tik kai ką prisiminęs parašyti, pridėti.

[Trofimovske 1942/43 metų žiemą] Grinkevičių šeima gyveno 10 barake. Šalia mūsų. (Leiskit į Tėvynę, 1989, p. 64, 69)

AntA pamini savo barake, nr. 8, tą žiemą mirusius; ir dar prisimena:

Žmonės mirė masiškai. Daugiausia suomiai [1942-ų kovą–balandį kartu su vokiečiais išvežti iš blokados apsupto Leningrado vad. Gyvybės keliu per nuo bombų skylėtą ir pavasarinio vandens imtą semt Ladogos ežero ledą ir nudanginti prie Laptevų jūros], ne ką nuo jų atsiliko ir lietuviai. Karstų niekas nekalė, nes valdžia tam reikalui nedavė lentų.

Mano tėvai [Jonas ir Malvina Abromaičiai] priklausė brigadai iš kelių žmonių, kurie turėjo vežti iš barakų mirusius. Tokių brigadų buvo keturios. [...]

Lavonus traukdavo iš barakų už rankų ir kojų, guldydavo ant rogių ir, įsikinkę virvėmis, veždavo toliau už barakų į bendrą krūvą, čia jie tuojau sustingdavo.

Mes su sesute [Lina, *1936] visą žiemą išgulėjome ant narų, aplipę utėlėmis, skuduruose, prišalusiuose prie sienų, kuriuos motina parnešdavo nuo mirusiųjų. [...]

Atėjo šiaurės pavasaris. Saulė šiaurėje pakyla neaukštai, tik tiek, kad ištirpdytų tundroje sniegą.

Drutis Antanas, už mane gal dviem metais vyresnis, pasiūlė išeiti į lauką. Apsisukęs kojas skudurais, 7 mėnesius išgulėjęs ant narų, svirduliuodamas išėjau į lauką. Švietė Šiaurės saulė – tirpo sniegas. Jis pasiūlė nueiti į žmonių lavonyną, kuris buvo gal už 200 metrų, sako, gal rasime tėvus ir brolius [iš keturių Dručių atžalų išgyveno du – Antanas ir Onutė]. Nuėjome – vaizdas baisus, – suguldyti visokiausiomis pozomis ir veido išraiškomis žmonių lavonai. Iki dabar viskas stovi prieš akis.

Neradom nei jo tėvų, nei brolių, nes žmonės buvo suguldyti vieni ant kitų. Artėjo vakaras, saulei nusileidus grįžome į savo baraką.

Atvarė iš Stolbų lagerio gal šimtą kalinių, kurie „kirkomis“ ant kranto iškalė didžiulę duobę, į ją ir suvertė krūvas lietuvių ir suomių lavonų. Taip buvo užmaskuota Trofimovsko tragedija. (Ibid., p. 70–71)

Nėr LKŽ lavonyno, bet gal reiktų įrašyt; nors gal tik Antano Abromaičio pavartotas, bet neužmirštinas.

(1125) Susieji – ir [vieną kitą dūmą užtrauki], xxxiii

                                              Na, tai užsirūkysiu. Jūs gal nerūkot, tai pūsiu dūmą kur nors į šalį.
                                               — Leonardo Gutausko įtarpas atsakyman, kurio klausinėtojas Saulius Vasiliauskas neišbraukė
                                               („Tylus mano menas, ir taip tegul bus“, Metai, 2018, nr. 11, p. 101).

a: Giedrė Kazlauskaitė, prisimindama, kaip šįmet buvo renkamos kandidatės į Metų knygą, be kita ko:

Problema – kraupus literatūros redaktorių stygius. Ne kalbos šiukšlelių rankiotojų, o tų, kurie drąsiai braukia, išmeta, perrašo, perdėlioja ir t. t. Nors iš kur gi jų bus, jei autoriai dabar labai gerai žino savo teises ir už bet kokį brūkštelėjimą gali taip padraskyti akis, kad verčiau jau nieko nebraukyti.

b: Valdas V. Petrauskas, prisimindamas senus – anuos – laikus:

Literatūros vertimai sovietmečiu buvo veikiau kalbos puoselėjimo ir ugdymo priemonė, ypač devintajame dešimtmetyje, kai subrendo profesionalių vertėjų ir literatūros redaktorių karta. Lietuvos rašytojų kūriniai, išskyrus retas išimtis, ne tik turiniu ir forma, bet ir kalba buvo be galo skurdūs. Pamenu, kartą pamačiau „Vagos“ leidyklos redaktorių Joną Pilypaitį kone perrašinėjant rankraštį; kai paklausiau, kokį vertimą redaguoja, jis atsakė, kad tai ne vertimas, o originalus lietuvių rašytojo kūrinys, išties labai „originalus“. Taip buvo „kuriama“ dalis lietuvių originaliosios literatūros. („Gyvenimas knygose – tai pati tikriausioji tikrovė“, kalbina Gediminas Kajėnas ir Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė, Metai, 2018, nr. 10, p. 108)

c: Valentinas Sventickas, tvarkydamas (galima apydrąsiai spėt) atsiminimus apie Justiną Marcinkevičių:

Grasinimas
Šiuos žodžius rašau paveiktas rašinių, kuriuos gaunu kaip atsiminimų knygos apie reikšmingą menininką sudarytojas.
Ne pirmą kartą tokį darbą dirbu.
Grasinimas toks.
Įdėsiu į knygą inteligentų x, y, z tekstą tokį, kokį jie man atsiuntė!
Su baisiausiomis lietuviškosios rašybos ir skyrybos klaidomis. Su iškraipytomis pavardėmis. Su klaidingais kūrinių, įstaigų, organizacijų ir renginių pavadinimais. Su nepatikrintomis datomis.
Taip, kol kas visa tai tvarkau. Mandagiai atsiklausdamas autorių. Tvarkydamas jaučiuosi žeminamas. Galvoju, kodėl kultūringas žmogus mano, kad tokį tekstą gali paleisti iš rankų? Ar iš tiesų nemoka rašyti? Ar tikisi, kad kažkas patvarkys? Bet kur savigarba? (Dar gurinių, 2018, p. 181)

Išėjusios atsiminimų knygos įvade, pavadintam „Nežinau, ar tai įvadas“:

Nemažai kas iš įvykių, situacijų, poelgių, realijų, apie kurias kalba – kiekvienas savaip – atsiminimų autoriai, man buvo žinomos. Dėl to savaime atsirado kolizijų dėl vieno ar kito veiksmo autorinių piešinių bei vertinimų. Bet pasilikau jas sau. Šioje kitų žmonių atsiminimų knygoje tesu jos parengėjas. Ką vis dėlto dariau, tai taisiau apsirikimus dėl datų ir faktų, kalbos negeroves, kai kuriuose tekstuose mažinau patetikos ir superlatyvų. Žinoma, susitardamas su autoriais. (Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename, 2017, p. 15).

— Yra rašytojų, visiškai pasitikinčių savo talentu ir jėgom. Kaip pavyzdys galvoj vis iškyla Ričardas Gavelis, atnešęs į „Vagą“ Vilniaus pokerį ir pasakęs (maždaug, aišku): sutinku leist su sąlyga, kad niekas manęs neredaguos. Nelikus ko įrašyt kaip redaktoriaus, buvo užrašyta: redakcija autoriaus. Ar Vilniaus pokeris ne pirma knyga Lietuvon grįžtant laisvei, kurioj ta frazė – redakcija autoriaus (šiaip žiūrint, perteklinė) – įrašyta? (Jūratė Čerškutė geriau žinot turėtų.)
„Vagoj“ redaktorium pradėjau dirbt 1985-ais, kurį laiką dirbau ir Šiuolaikinės prozos redakcijoj, esu siūlęs kai kam kai ką, tarkim, nubraukt, baigt apsakymą anksčiau, neišaiškint visko skaitytojui kaip kokiam pradinukui (jau kitas laikas buvo, nebereikėjo mirk gyvenk kai kurių asmenų daryt rašytojais; Jonas Pilypaitis jau dirbo Literatūros palikimo redakcijoj, rengė spaudai mirusiųjų tekstus; tai jau vadintina tekstologija,ir aš džiaugiaus papuolęs ton redakcijon; beviltiški rankraščiai jau būdavo tiesiog atmetami; bet toli gražu ne viską žinau, gal kai kam kokio jubiliejaus proga dar ir būdavo rimtai padedama pagimdyt kokią bent jau knygelę). Vėliau, kai dirbau „Baltose lankose“, esu siūlęs kai kurių eilėraščių vis dėlto nedėt į rinkinius, aiškiai silpnesni jie atrodė lyginant su kitais; perėjęs į LLTI, kokią pastabėlę paraštėj paskrebendavau, besikartojančias ar viena kitai prieštaraujančias mintis nurodydavau, kartai tiesiog paklausdavau: čia viskas gerai? jei gerai, tai gerai. — Redaktorius kaip dar vienos akys, manyčiau, tikrai neprošal; bet kaip dar viena galva ir ranka – juo toliau, juo labiau abejoju. Nebent tai dviejų žmonių susitarimas, pvz., dviejų poetų – pirmą knygą leidžiančio ir jau kokias penkias išleidusio, tik tokiu atveju gal ir nereiktų antrojo tituluot oficialiai redaktorium, – patarėjas, ir fiksuot pavardės ar 4, ar paskutiniam knygos puslapy (suprantu, jei nebus užrašytos pavardės, leidykla negalės sudaryt sutarties ir sumokėt honoraro). — Dovydo Grajausko PK – eilėraščių rinkiny Apie reiškinius nėr eilutės, prasidedančios žodžiu Redaktorius; galima spėt, kad tėvas rankraštį skaitė, gal ką patarė, bet tai jų privatus reikalas.
Žiūriu, tuoj jau visiškai į lankas išklysiu. — Kam šita citatų dėlionė? Ką noriu pasakyt?
Jei autorius nepasitiki savo jėgom, jis pats turėtų rast patarėją (kurį galima vadint ir redaktorium) prieš atiduodamas/persiųsdamas rankraštį leidėjui; leidykla arba imas leist, arba ne; jei imas, jos reikalas pasirūpint korektūra (platesniąja prasme). Jei/kai leidykloms kyla noras dar „tobulint“ jau priimtą rankraštį pasitelkus literatūros redaktorių (Giedrė Kazlauskaitė, kaip supratau, norėtų, kad kartais toks noras leidėjams rastųs) – vis dėlto negerai; literatūros vyksmo atvaizdas iškrypsta, o ir pačiam autoriui ne į sveikatą, jei iš jo padaroma tai, kas jis nėra ir gal niekad nebuvo ir nebus. Turėtų būt kaip sporte: nagi parodyk ką sugebi, stumk tą rutulį, pažiūrėsim, kiek nustumsi.
Va galvoju: ar neiškreipė Justino Marcinkevičiaus asmens ir kūrybos recepcijos vaizdo Valentinas Sventickas, kai kuriuos atsiminimuos mažindamas patetikos ir superlatyvų? Gerai, neiškreipė, bet tikrojo vaizdo neliko. — Apie skaitytojus siūlot pagalvot, kad kuo kokybiškesni lietuvių autorių produktai rodytųs knygų pavidalu? Kas skaito, kam įdomu lietuvių kūriniai – tas ir skaitys, ir bus visai patenkintas mėgindamas suprast tikrąjį talentų pajėgumą, o ne „patobulintas“ versijas. Manyčiau. (Einu balkonan užtraukt dar vieno dūmo, ir jau laikas važiuot darban.)

(951) Pakeliui į darbą, v: ech, tas jaunatviškas maksimalizmas

Naujojo Židinio-Aidų pirmam šių metų numery – ir Vilniaus Universitete istoriją studijuojančio Antano Terlecko (to Antano T. anūko) straipsnis „Suvokti Lietuvą: kaip Marcinkevičiaus mitas tapo politiniu?“ (Pirmam sakiny JustM pavadintas naujausių laikų Palemonu. Nežinau, vargu ar tokios paralelės su mitiniais personažais ką nors atskliaudžia, veikiau priešingai – dar vienu kultūriniu luobu aplipdo konkretų istorinį asmenį ir jo kūrybinę veiką.)
Įrašo pavadinime užfiksuotas atodūsis išsprūdo baigiant skaityti tekstą:

Apie jį kalbėti nereikia [manau, turėjo būt: kalbėti reikia ne] dėl siekio sugriausti tam tikrus mitus ir net ne dėl Ranke’s puoselėto idealo pasakyti, kaip buvo iš tikrųjų. Apie Marcinkevičių reikia kalbėti, nes jis padeda geriau suvokti Lietuvą. Naujosios, daugirdiškai tariant, kompromisinės Lietuvos [anksčiau buvo cituota Tomo Daugirdo mintis, kad Sąjūdis buvęs kompromisas demokratiškai nusiteikusios jėgos ir tarybinės lietuviškos nomenklatūros, NŽ-A, 2016, nr. 3, p. 23] sąžine tapo Marcinkevičius – vien šis faktas yra reikšmingas ir iškalbingas: tauta „išsirinko“ sąžinę pagal save. [...] Vis dėlto neapleidžia įsitikinimas, kad savo sąžine pripažinusi Bronių Krivicką, tauta žengtų didžiulį žingsnį į priekį. (p. 33)

Ech, tas jaunatviškas maksimalizmas, tie kilnūs norai! Gražu. Bet kai laiko pagadintu protu pagalvoji, na kas norės „rinktis“ kompromisų nepripažįstančią sąžinę, kuri nuolat priekaištaus, o ne supratingą ir guodžiančią? Nebent visiškas mazochistas, o tokių ne tiek jau ir daug.
P.S. Žodžių junginį Lietuvos sąžinė (nelabai norom) esu pavartojęs įraše apie Kęstučio Genio eilėraštį. Dabar išeinančiuose 7 klasės lietuvių literatūros vadovėliuose, parengtuose pagal naują programą, skirsny apie Sąjūdį Genio ir Marcinkevičiaus eilėraščiai – greta, ir jokių pasvarstymų, kuris „svarbesnis“ buvęs. Manau, gerai. Mums, kurie tą okupacinį laiką suvokiame kaip savo asmeninę praeitį, regis prasminga įtikinėt kitaip manantį, esą tas, anas ar trečias, ar ketvirtas turėjo daugiau įtakos, buvo svarbesnis, doresnis etc. O gimusieji XXI amžiuj, kuriems anas laikas jau istorija, manau, nelabai suvokia ir net norėtų gilintis į mūsų varžybų prasmę. Težino, kad ir tas, ir anas, ir trečias prisidėjo prie nepriklausomos valstybės atkūrimo, ir to visai gana. Na kam jiems anų santykių aiškinimaisi? Jie savo problemų turi ir turės, tesvarsto, ką patys gali ar nori padaryt ar ko nedaryt.
P.P.S. Terlecko straipsny cituojamas ir praeitą pavasarį delfy.lt skelbtas Valentino Sventicko rašinys „Apie Justiną Marcinkevičių: kas pameluota ir kas neperskaityta“. Prisiminęs tą tekstą, prisiminiau ir vieną tuolaik kilusį ir tebetupintį galvoj klausimą. VS rašė:

Su didžiausia nuostaba turiu konstatuoti, kad nėra perskaitytas vienas svarbiausių tekstų, atskleidžiančių XX amžiaus gyvenimo tikrovę Lietuvoje. Tai Just. Marcinkevičiaus autobiografinė esė „Taburetė virš galvos“, išspausdinta jo knygose „Pažadėtoji žemė“ (2009) ir „Dienoraščiai ir datos“ (2012). Taigi tebėra neperskaityta, kaip kritiškai jis pats vertino savo ankstyvąją kūrybą ir kad prisipažino apie šešiasdešimtuosius metus buvęs „ideologinėje tamsoje“.

Skaičiusiam minėtas knygas nėr priežasties susigėst, tik paklaust – kad ir retoriškai – noris: „Taburetė virš galvos“ paskelbta su kupiūrom; kada galima būtų tikėtis perskaityt visą tekstą? Dabar tai dukrų apsisprendimo reikalas.

(947) Visiškai tarp kitko: apie išnašas, šaknis ir kitamanių pagarbą

Prieš ištremdamas iš bibliotekos dar vieną Metų numerį – 2015-ų liepos – perverčiau/paskaičiau. Vasariniai periodiniai leidiniai, vos pasirodę, tarsi praplaukia pro šalį. Visokie šiltojo metų laiko džiaugsmai-darbai būna gal svarbesni negu skaitymai? Lieka migloti prisiminimai – lyg skaitei, lyg nebūtum skaitęs.

1
Pokalbis su Dalia Staponkute „Viena iš dragomanų“; Viktorijos Ivanovos paklausta apie knygos Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja vertimą vokiečių kalbon, be kita ko:

[...] pasirodžius mano naujai knygai, Rašytojų sąjunga iš Hamburgo nedvejojo imtis jos leidybos. Vokiečių kalbos gerai nemoku, tačiau darbas su leidėjais, vadovaujant vertėjui Markui Roduneriui, buvo įdomus ir mane praturtino kaip asmenybę. Vienas iš redaktorių – Uwe Frieselis, Vladimiro Nabokovo vertėjas į vokiečių kalbą, – neleido rašyti jokių išnašų ir nuorodų, aiškinančių lietuvišką tikrovę, skatino ieškoti vokiškų metaforų ir idiomų. (p. 106)

Išnašos. Kai jų pasigendi, nieko gero, bet yra išeitis – pats gali paieškot, išsiaiškint. Bet kai tau prikišamai ima aiškint ar primint tai, kas puikiausiai suprantama ar turėtų būt žinoma tam tikrą išsilavinimą turintiems žmonėms – pykteli, ir stiprokai: kodėl mane durnium laikot? — Tokios mintys pernai sukiojos galvoj skaitant tikrai įdomų Ryčio Zemkausko ir Vytauto Landsbergio pokalbių rinkinį Bus geriau.
Apie kokį šios knygos skaitytoją buvo galvojama, kaip jis įsivaizduotas, jei išnašose aiškinama, kas tokie Jurgis Mačiūnas ar Jonas Mekas, Gandhis ar Che Guevara, Aleksandras Solženicynas ar Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kas per kompozitoriai Claudio Monteverdi ar Stanislovas Moniuška, kas per režisierius Andrzejus Wajda? Etc. — Visišką neišmanėlį; bet ar toks apskritai ims skaityt VL atsakymus į RZ klausimus? (O būsimojo profesoriaus lietuvių kalbos mokytojas „Aušros“ gimnazijoj Šimėnas paliktas be vardo – tik su inicialu A.; jei neklystu, buv. keturvėjininkas, vertėjas Alfonsas Šimėnas, 1899–1986.)
Kita grupė išnašų būtų pateisinamos, jei šis pokalbis būtų skelbiamas post mortem – nebegalima teksto koreguot. O šiuo atveju? Pvz., jei leidėjams pasirodė, kad frazė „dainuoja gudrusis Leporelas“ (p. 121) nepakankamai aiški, argi prof. VL nebūtų sutikęs patikslint, kad dainuoja Mozarto operoj Don Giovanni? Manau, tikrai būtų. Kaip ir p. 128: kad Caplinas – KGB generolas majoras. Etc.
Viena kita paaiškinamoji išnaša – taip, naudinga, ergo, prasminga, bet tik tiek.
Ir dar kas nuliūdino – nelietuvių asmenvardžių rašyba pagal tarimą pagrindiniam tekste. Vytautas Landsbergis ir Rytis Zemkauskas – labutininkai-piročkininkai?
P.S. Daug įsidėmėtinų irba apmąstytinų dalykų yra minimam pokalbių rinkiny; gera, kaip sakoma, knyga. Ir net vienas netikėtas klausimas susiformulavo: ar tik ne labiausiai prof. Landsbergiui apmaudu, kad visai kitaip negu jis turėjęs omeny ir net pagrindęs buvo interpretuojama garsioji jo frazė Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime: „Gyvename kultūros griuvėsiuose“? Net dukart knygoj ji prisimenama (p. 16 ir 32).

Aš aiškinau, kad, peržvelgus žmonių požiūrį vienų į kitus, į savo tėvynę, į savo pareigą akivaizdu, jog gyvename dvasinės kultūros griuvėsiuose. Bet visada būdavo iškeliamas tik tas pirmas sakinys. Esą Landsbergis neigia kultūrą, pažiūrėkit, kiek sukurta dramų, paveikslų, kiek romanų parašyta, o „jam visa tai tėra griuvėsiai“. Suprask, Landsbergis eina prieš inteligentiją. (p. 32)

2
Paskutinis tekstas Metų liepos numery – regis, tuolaik tik permečiau akim, o dabar perskaičiau – 2015-05-05 surašytas Valentino Sventicko gurinys „Pušis, kuri“ (cituodamas atšakas nukarpiau; visas gurinys čia):

Nuvirto ji balandžio 25 dieną. Šviesią pavakarę. Prieš tai dieną kitą buvo vėjuota, o tąsyk – ne.
Taip, tai buvo pušis, kurią Justinas Marcinkevičius puikiausiai matydavo pro savo langą, kai žiūrėdavo į besileidžiančią saulę už Varnų kalno. Augo žaliavo priešais. [...]  
Pušų aplink mūsų namą daug. Kur kas daugiau negu jame likusių rašytojų. [...] Likome dviese su Mykolu Karčiausku.
Abu pamatėme, kad tos pušies, kuri nuvirto, šaknų tebuvo menkas gumbelis. Visos jų atšakos kažin kodėl sutrešusios. O kaip kitų, tebematomų?
„Man jau dabar buvo gaila pušies, kuri kada nors vis tiek nulūš.“ Taip, tai sakinys iš apysakos „Pušis, kuri juokėsi“. Parašytos, priminsiu, 1961 metais.
Specialistas pasakė, kokio amžiaus galėjo būti ta nuvirtusi pušis. Tuoj sumečiau, kad ji bus pradėjusi gyvenimą tada, kai Simonas Daukantas parašė „Būdą senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“. (p. 158–159)

Ir stryktelėjo iš atminties JustM poemos Carmina minora (2000) fragmentas:

skardžio nuošliauža
atidengė apnuogino
kreivą išsiraičiusią šaknį
kur buvo tavo
principingumas klausiu
aš laikiau medį atsakė
(„Pasivaikščiojimas pavasarį“, 81) 

Ir dar pasivaideno, kad šitą fragmentą kažkieno (Ramūno Gerbutavičiaus?) kalbinamas lyg ir citavo pats poetas pridurdamas, esą jis apie tai, kaip suvokia savo kūrybos paskirtį sovietmečiu: šaknis – kūryba, medis – tauta.

3 (siejamoji digresija)
Praeitų metų Naujojo židinio-Aidų pirmame numery buvo pokalbis su Vytautu Landsbergiu „Apie sąjūdį iki Sąjūdžio“. Paskutinis Valdemaro Klumbio klausimas – apie Justiną Marcinkevičių; atsakydamas:

[...] Labai gerų dalykų padaręs gabus, talentingas žmogus. Gerbiau atgimimo kryptį, didžiulį indėlį nuo dramų iki dainų. Kai kada susitikdavome net ligi pat jo netekties, nelaimingos mirties, ir visada linksmai, draugiškai. Bet vis tiek negalėjau užmiršti to, ką buvau skaitęs iš jo ankstyvosios kūrybos. Liko atminty net laikraštinė publicistika tokia, apie kurią geriau neprisiminti. Tačiau „jiems“ nepavyko sukiršinti Marcinkevičiaus ir manęs, nors bandymų būta. Aš nereaguodavau į apkalbų užkabinimus, o jis nebuvo piktybiškas žmogus kaip kai kurie kiti talentai. Juolab kad per Atgimimą prasiveržė į savo naują lyriką.
Vis dėlto, gavęs tokį klausimą, turiu progą plačiau pasisakyti apie savo požiūrį ir santykį.
Nuo Sąjūdžio laikų buvom visai kartu, vienoje iniciatorių gretoje; vėliau stebėdavau atsikartojančius kairiojo sparno kurstymus – kaip mus supriešinti. Garbė Justinui, jis tam nepasidavė. Gerokai vėliau paaiškėjo (iš buvusių komunistų atsiminimų), kad jį net projektavo – galbūt viliojo – į valstybės vadovus. [Apie tai iniciatyvos autorius Vytenis Povilas Andriukaitis prisimena knygoj Justino Marcinkevičiaus laikas] Ir išvestinė intriga, kad trijų kolegų literatų vieša kritika dėl kadaise politiškai užsakytos Pušies buvo aiškinama kaip slapti Landsbergio kėslai pakenkti konkurentui. Ir tam nuodui Justinas, regis, nepasidavė. Panašiai nepavyko gudruolių mėginimai supriešinti mane su Tomu Venclova. O kaip jie abu varžėsi tarpusavy (ar ne) laipteliuose į Olimpą – ne mano reikalas. Dar ten juolab ambicingai žvalgėsi Sigitas [Geda]. Sakiau ir sakysiu, kad realus Lietuvos kandidatas į literatūros Nobelį būtų nepaprastasis ir pasaulyje žinomas Jonas Mekas. Tačiau likome dunduviai.
Žvelgiant iš distancijos atgal, verčiau regėti ir iškelti, kas žmonių poelgiuose gražu ir vaisinga. Juk Pauliaus tikėjimo polėkis kilo ir iš to, kad jis nepamiršo buvęs Saulium. Nežinau, ar Justinas kada pamąstė apie Martyno ir Marcinkevičiaus vardų etimologines, šiek tiek mistines, sąsajas. Bet kai Martynas iš Ragainės mokė tautą teisingai skaityti šventą žodį „Lie-tu-va“, buvo be galo įtaigu ir reikalinga. Daugelis dalykų tada lieka antraeiliai. (p. 54)

P.S. Kokį tikslą turėdama Pro Patria paskelbė moksleivių rašinių konkursą „Nuo ko reikia ginti Lietuvos istoriją?“ NB: ne Lietuvą, o pasakojimą apie Lietuvą. Ir iš temų formuluočių, ir iš rekomenduojamų skaitinių aišku: nuo tų, kurie turi kitą nuomonę negu konkursą paskelbusio sambūrio nariai, kurių požiūris į istoriją skirias nuo „teisingai mąstančiųjų“ Alvydo Jokubaičio, Romualdo Ozolo, Vidmanto Valiušaičio ar Dovilo Petkaus. Atvertus kortas: moksleiviams siūloma „demaskuot Lietuvos istorijos falsifikatorius“. Man tai šį tą labai primena, labai. Anuolaik jie „glaudėsi po dėdės Semo sparneliu“, o dabar „tarp mūsų“, tad dar pavojingesni priešai?

(916) Eilėraščių istorijos, ii: Jono Strielkūno „Lietuva“ ir Romas Kalanta

1971-ais 7000 egz. tiražu išėjusiame Jono Strielkūno rinkiny Vėjas rugiuos, kainavusiam 39 kapeikas, p. 9–10 buvo eilėraštis „Lietuva“:

Lietuva – akmuo prie slenksčio seno
Ir lietaus lašelis debesy.
Lietuva – ugnis, kurią kūrenam,
Ir kurioj sudegsime visi.

Lietuva su pagonybės mitais,
Lietuva su šimtmečių lažu.
Lietuva – grėsmingas dinamitas
Tūkstančiuos sukilėlių laužų.

Visos pievos, upės apraudotos
Graudžiose lietuvės raudose.
Švietė revoliucijos raudonos –
Požemiuos įkalinta dvasia.

Mes visi tenai – gelmėj – užgimę
Po lenktu sukilėlio dalgiu.
Ir visus mus Lietuva augino
Tarsi lauką želiančių rugių.

Ak, rugiai, iškentę gruodžio vėją,
Ir keliai, nubėgantys kalvom...
Kažkada iš Lietuvos atėję,
Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon.

Ir tenai, kur po visų klajonių
Žemėn atsiguls mana galva,
Nerašykit mano vardo, žmonės,
Parašykit, žmonės: L i e t u v a.

Praėjus porai metų po poeto mirties, 2012-05-11 Literatūroj ir mene buvo išspausdintas Valentino Sventicko gurinys „Poezijos pavasaris su Jonu Strielkūnu“, kuriame minimas ir šis eilėraštis:

[...] esu patyręs, kas ištikdavo sovietmečio publiką, kai jis skaitydavo „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi.“
Tai iš eilėraščio „Lietuva“, parašyto 1967 metais.

Du verti dėmesio komentarai prie šios publikacijos:

fragmentas; 2005-10-06
Roberto Antinio jaunesniojo sukurtas „Aukos laukas“, manau,
gal prasmingiausias Lietuvoj esantis in memoriam monumentas

žygis. 2012-05-19 10:55
sako, kad ištrauka iš Strielkūno kūrybos buvo ir Kalantos užrašų knygelėje. na, bet ar mažai mitų prikurta ta tema...
Alvydas 2012-05-19 21:39
ŽYGIUI, TAI NE MITAS, NES SAVO RANKOSE LAIKIAU ROMO KALANTOS UŽRAŠŲ KNYGUTĘ, TEN APTIKAU JONO STRIELKŪNO EILĖRAŠTĮ 'LIETUVA'. PRIMENU TĄJĄ EILUTĘ: LIETUVA, - UGNIS, KURIĄ KŪRENAM IR KURIOJ SUDEGSIME VISI [vargu ar čia minima užrašų knygelė = 1972 metų kišeninis kalendorėlis, kuriame yra paskutinis Kalantos įrašas „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“; per mažas formatas, kad galima būtų persirašyt 6 posmų eilėraštį]

Tai vienintelis atvejis, kai užtikau minint, esą šitą Strielkūno eilėraštį Kalanta buvo persirašęs knygutėn; dažniau – kad turėjęs prie savęs tą lemtingąją dieną – 1972-ų gegužės 14-ą. Štai Rimantas Kmita Modernaus meno centro interneto svetainėj rašydamas apie Strielkūną:

Simboliška, kad jo eilėraštis „Lietuva“ su eilutėmis „Lietuva – grėsmingas dinamitas, / Tūkstančiuos sukilėlių laužų“ buvo rastas Romo Kalantos kišenėje.

Nuorodos, kuo remiantis įvardijamas kišenės turinys, nėr. Spėčiau – išnaša Viktorijos Daujotytės monografijoj Gyvenimas prie turgaus (2008):

Pokalbyje (2008 03 07) Strielkūnas paminėjo faktą, kad Romas Kalanta šį eilėraštį buvo išsikirpęs iš „Nemuno“, rastas švarko vidinėje kišenėje... (p. 248)

Apsitrynusi ta iškarpa turėjo būt, nes „Lietuva“ išspausdinta žurnalo 1967 metų 9-am numery.
Dukart užfiksuota išsamiau, ką Strielkūnas šnekėjęs apie šį eilėraštį ir Kalantą.
(1) Alfas Pakėnas iš pabendravimo su poetu 2007-04-16:

Prisiminėme antrą eilėraščių knygą „Vėjas rugiuos“, klausinėjau apie atskirus eilėraščius. Pirmiausia – apie „Lietuvą“. Jį dar jaunystėje išmokau atmintinai. Poetas sakė, kad šis eilėraštis buvo kupiūruotas – išmestas pirmas posmas. Padiktavo jį, paskubom užsirašiau:

Lietuva – tai šūvis į krūtinę,
Lietuva – tai skrydis lig dangaus.
Lyg diena pirma ir paskutinė,
Už kurios lyg skęstantis laikaus.

Pasak Jono, tas kūrinys gan greit buvo išverstas į rusų kalbą, nes juo susidomėjo Rašytojų sąjungos rusų sekcijos poetas, vertėjas Georgijus Jefremovas, vėliau vertęs ir daugiau J. Strielkūno eilėraščių. Dar Jonas pasakojo girdėjęs, jog šį eilėraštį rado 1972 m. susideginusio Romo Kalantos kišenėje – apdegusį. Prisipažino, kad dabar, ruošdamas „Raštus“ [dvitomį Lyrika, išėjo 2009], išmetė jo vidurinį posmą, kur yra eilutė „švietė revoliucijos raudonos / požemiuos įkalinta dvasia“. Kad aktoriams būtų nesarmata skaityti. Tai sakydamas poetas juokėsi. („Tegu šviečia mums mūsų Aukštaitija“, Nemunas, 2014-03-20, nr. 11, p. 13)

Ir (2) Strielkūnas šnekinamas Audriaus Musteikio 2009-ais:

„Lietuva“ buvo populiari anais, lietuvybės priespaudos, laikais. Genrikas Zimanas mus keikdavo, vadino nacionalistais: mane, Justiną Marcinkevičių, Alfonsą Maldonį – kad apie Lietuvą rašom. Tą eilėraštį žmonės prie kapo deklamuodavo. Jis buvo rastas Romo Kalantos kišenėje. Kai apie tai perskaičiau, mane šiurpas nukratė. Negi tos eilutės: „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam ir kurioj sudegsime visi“ jam bus padariusios tokią įtaką? 

Cituodamas pajuodinau žodį ir frazę – galvoj tupintis neviernas tamošius raukos ir klausia: ar tikrai taip buvo? Girdėjo, skaitė, bet ar yra liudininkų, mačiusį tą apdegusią „Lietuvą“ iš Romo Kalantos kišenės? Suprantu, kvaila taip klaust, todėl performuluoju: ar yra milicijos ar saugumo tuoj po Įvykio rašytuose popieriuose minimas apdegęs eilėraštis? Ar tokie popieriai išlikę? Nežinau. Ir dar vienas klausimas sukiojas: jei būtų toks eilėraštis rastas Kalantos kišenėj, ar nebūtų Strielkūnas pasikviestas „pasikalbėt“? Gal ir ne.
— Suprantu, ne viską šia tema esu perskaitęs. Gal jūs galėtumėt nurodyti, ką dar reikia peržiūrėt, kad visiškai dingtų net abejonės šešėlis? Manau, tai itin reikšmingas dalykas lietuvių poezijos istorijai.

(675) Visiškai tarp kitko: replika in memoriam skaitant

Šios dienos Literatūroj ir mene – Valentino Sventicko in memoriam Romualdui Granauskui „Kas baigiasi, kas prasideda“:

Pradėsiu nuo to, kas šiandien, Romualdui Granauskui išeinant, mūsų prozoje turbūt baigėsi. Tai žmonių kalbos gyvybė, sakinio, pokalbio, nutylėjimo tikrumas...

– Pala! Taigi Henrikas Algis Čigriejus dar gyvas!

... tikrumas, įtraukiantis žemaičių tarmę ir jos intonacijas.

Na taip, Čigriejus aukštaitis.

(580) Užparaštė, lxxxvi: iš Marcinkevičiaus skaitymo

Rašytojų sąjungos leidykla praeitąmet išleido Valentino Sventicko parengtą dar neskelbtų Justino Marcinkevičiaus poetinių, ikipoetinių ir kt. tekstų rinkinį Iš natūros.
Išsirašau eilutes:

pasigailėk manęs silpnybe mano
kad užsiauginau tave galingą (p. 15)
----------------------------
knyga ant stalo – taigi, gyveni (p. 17)

Ir visą eilėraštį (p. 14):

kalba saugo ir gina
pasakau: gryčia asla stalas
nežinau ką daryti su durimis
ar jas uždaryti ar laikyti atdaras
uždarytos saugiau
atdaros šaukia išeiti
vilioja nustebti
išsigąsti sušukti
galbūt grįžti
neperžengus tamsios priemenės
kalboje ir tikrovėje
2008

Taip, M-čius – namų, naminis par excellence poetas; tikrai ne priemenės (gal Geda priemenės, vis tarp pasaulių šmirinėjantis?); ir ne lauko – M-čiaus laukas išgyvenamas namuos prie rašomojo stalo priešais langą (gal Čigriejus vadintinas lauko poetu? gal dar ir Strielkūnas?).

Valentinas Sventickas šio J.M. rinkinio baigiamajam akordui parinko dvi paskutines vad. rudojo sąsiuvinio mintis. Užkabino priešpaskutinė:

Jeigu Lietuvoje nebūtų tiek vargo – ji seniai būtų praryta pasaulio. Jo švelnus gomurys dar bijo mūsų ašakų... (p. 130)

Istoriosofinė įžvalga, apgalvotina.
(1) Priešprieša: Lietuva vs pasaulis; mes ir – ne kiti, o kìta; mes esame potencialus grobis – pasaulio grobis. Jei norime išlikti, turime būti kuo vargingesni?
(2) Ar nepervertiname savęs manydami esą jau taip geidžiamas kąsnis? Ar nedemonizuojame to pasaulio, kuris sykiu regisi esąs alkanas grobuonis, bet švelniagomuris?

(370) Visiškai tarp kitko: apie norus

2004-12-07 Valentino Sventicko paklaustas „Ką dar labai norėtumėt padaryti?“, Laimonas Noreika (†2007-05-31) atsakė:

– Norėčiau nepadaryt. Nepadaryt naštos savo artimiesiems. Tuoj aštuoniasdešimt. Ir luošas. Nedaug trūksta, ir nepakilsi iš lovos. Reikės maitint. Neduok Dieve. („Aš esu laimingas“, LM, 2004-12-17, p. 3)

Perskaičiau (vėl) šįryt važiuodamas troleibusu (regis, L.N. norai daugmaž išsipildė). Ir iškart prisiminiau praeitą savaitę buv. tik „Vingyje“ žiūrėtą Meilę (Amour, rež. Michael Haneke; jei perskaitėt komentarus, tai tikriausiai suvokėt: kai kuriuos rašė sūnūs/dukterys, neskiriantys/neskiriančios meno ir gyvenimo; bet tai jau būtų atskira tema).
Be visų kitų galimų/pageidautinų/neišvengiamų suvokimų, meilė – ir kaip nenoras tapti/būti našta, kaip bandymas (iš paskutiniųjų) nepaversti meilės pareiga.
(Ir aš, kai pagalvoju, jau daugiau dalykų norėčiau nepadaryt negu padaryti.)
Digresija. Maniau, padarysiu, ką reikia, ir tiek, ir viskas nuplauks. Deja, vis sugrįžta. Kodėl draugės motina, nusprendusi, kad jos senai senai katei (simptomų nevardinsiu) vet. gydykloj reiktų medikamentais sustabdyt širdį (regis, tą reiškia eufemizmas užmigdyti?), paprašė, kad Bonia paskutinįkart pasivažinėtų mašina mano užanty? Esu mažiausiai jaučiąs sentimentų būtent šitai katei? Vyrai tokiais atvejais neturėtų išskyst? Ar kažkas, kas susiję su pasitikėjimu? – Sensti, ir vis tiek lieki naivus (ir vis labiau nori suvokt, ką iš tiesų reiškia tavo pasakomas ar užrašomas žodis; šitas noras tik stiprėja).

(351) Užparaštė, xlv: apie smagią atminties išdaigą

Važiuodamas darban prisiminiau.
Tai buvo daugiau negu prieš savaitę, jei nepamečiau laiko nuovokos.
Coll. S.D. įeina į biblioteką su naujausia Granausko knyga rankose ir pradeda:
– Kaip pavasaris atkiunta, / Ašen atkiutau...
– Man tave čia Dievas siuntė,  / Tik mane ne tau! – Aistis, o ką?
– Žiūrėk. – Ir atverčia knygos puslapį su motto – šiek tiek pakeistom paskutinėm dviem cituoto posmo eilutėm, po kuriom parašyta: Jonas Strielkūnas.
Ir dar pridūrė: paskambinusi leidyklos galvai V.S., tas – autoriui; Granauskas šventai įsitikinęs: Strielkūnas!
Viskas kuo puikiausiai paaiškinama:  Granauskui a.a. Strielkūnas – geriausias lietuvių poetas; kas iš poezijos yra jo galvoj – pirmiausia ir siejas su šiuo poetu; visai tikėtina, kad Strielkūnas yra citavęs tą Aisčio dvieilį Granauskui; ir tebeskamba jis prozininko atminty Strielkūno balsu; būt poetas gyvas – greičiausiai būt paskambinęs, pasitikslinęs; deja.
Atmintis ne prastesnė kūrėja už vaizduotę – įtikinamesnių dalykų sukuria.

(7) Mintis valant darbe pašto dėžutę

Kolegė S.D. buvo atsiuntusi laškelį (subject: maniakui) tik su internetine nuoroda. Nieko ten tokio, ELTOS platinta žinutė:

Poetas iš Antverpeno Joke’as van Leeuwenas sukūrė poemą „1144 metrai“, praneša Belgijos žiniasklaida. Jis tapo ilgiausio pasaulyje eiliuoto kūrinio autoriumi. Mat poemos pavadinimas atitinka jos ilgį. Kūrinio tekstas užrašytas ant vienos iš Antverpeno požeminių perėjų sienos.

Ta poema, kaip poezijos kūrinys, galbūt visiškai beviltiška, bet va ilgiausia, todėl ir nusipelnė būt garsinama, žinia apie ją skleidžiama, va atsklido net iki LLTI. Seniai seniai, kai dar dirbau BL, 11 egz. tiražu buvom išleidę mažiausią Lietuvoj poezijos knygelę – Sigito Parulskio Laišką, ir žinutė apie tai buvo LRyte paskelbta daug arčiau pirmojo puslapio negu Mūzų malūnas, net nuotraukėlė įdėta: Sigis per didinamąjį stiklą į savo knygą žiūri.

Vis nieko neatsakau Elvyrai Pažemeckaitei, Panevėžio literatūrinės žiemos organizatorei, nes jokių vertų dėmesio idėjų neatsiranda galvoj. Negi pasiūlysi skaitymus „Poeto žodis valdžiai“? Veiksmo vieta – savivaldybės posėdžių salė, klausytojai – keli tarybos nariai, norėję pasirodyt neabejingi kultūrai (kviesti buvo visi), stoja prieš publiką (tiesa, reikia žurnalistų) Valdas Daškevičius (kaip pavyzdį pasirinkau dėl deramos skaitymo manieros), atsiverčia savo PK ir pradeda „Požemius“ (nutylėdamas eilėraščio pavadinimą):

Kokie gilūs ir tamsūs šie požemiai, viešpatie,
čia mus atveda užrištom akim ir palieka,
čia nesustodamas sukas kankinimų ratas
ir šiurpiai vaitoja gyvybė.

Arba užbaigia „Poetą“:

Imperatorius bijo poeto labiau nei kardo,
nes kai ant kalno užgieda poetas,
griūva kalėjimai.

O kodėl gi ne aliuzija į Panevėžio kalėjimą, kuriam sėdėjo Jānis Rainis, o dabar „taisomos“ moterys? Ir, žiūrėk, ne tik Sekundė vyksmą aprašytų! Juokai juokais, bet gal tikrai visai nieko būtų renginio tema/leitmotyvas: poetas ir valdžia?
P.S. Artėja Valstybės diena. Įdomu, kas išeis iš Valentino Sventicko kvietimo?

Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos (LATGA) prezidentas Valentinas Sventickas pasiūlė menininkams boikotuoti liepos 6-ąją – nekoncertuoti, nerengti parodų, nedalyvauti skaitymuose, neiti į priėmimus, nepriimti valstybinių apdovanojimų. Anot jo, tokia akcija esą nebūtų joks kerštas, o tik ramus objektyvus fakto konstatavimas - jei valdžiai kultūra nerūpi, tegu ta valdžia ir nesifotografuoja šalia.

(1) Stankevičius ir Marcinkevičius

Bernardinuos.lt 2009-06-11 įdėtas Liudviko Jakimavičiaus pokalbis su šių metų PP laureatu Rimvydu Stankevičium „Pomiškis kirtavietėje“. Gerai klausiama, atvirai atsakoma. Komentatorių priekaištai dėl susireikšminimo juokingi: susireikšminimas (kad ir: „Visi poetai bando pasakyti tai, ką žmonės savo pasąmonėje apie save seniai žinojo, bet neatrado žodžių, kaip tai suformuluoti. Tokią matau savo poezijos funkciją“) būtinas, tai yra esminis stimulas kurti. Bet ne tai norėjau užfiksuot.
Užstrigo Valentino Sventicko Stankevičiui telefonu tarta frazė: „Tu ne Geda, tu Marcinkevičius.“ Kad Stankevičius kažkuo panašus į Justiną Marcinkevičių, buvo dingtelėję skaitant Diktantus sielai. Sakau: kažkuo, nes baisiai sunku verbalizuot tą tik juntamą panašumą, nes jis susijęs ne su poetika, o su asmenybiniais dalykais: gal misionieriškasis pradas (atsimenu, kaip lietuvių kalbos mokytoja kokias 1979 metais yra ištarusi: prieš šitą žmogų [t.y. J.M.] būtų galima atsiklaupt; Diktantų sielai įžangoj R.S. samprotauja apie savo tekstus kaip pamokslus, pokalby su Andrium Jakučiūnu reiškia norą, kad jo tekstai būtų diktuojami moksleiviams etc.), gal tas panašumas plaukia iš to, jog ir vienas, ir kitas mano, esą poezija turi būt daugiau negu poezija (supaprastintai šnekant). Argi J.M. negalėtų kaip savo pacituot R.S. sakinių: „...reikia rašyti tai, ką žmogus nori iš poeto išgirsti. Jie nori, kad poetas įvardytų jų būsenas, kurioms jie, žmonės, nežino vardų. Jie nori poeto pagalbos: ‘Pasakyk, kas man darosi’.“? Ar ne tai buvo (ir tebėra) esminė J.M. populiarumo priežastis? (Ir gerumas tas gyvenimas, ir ašara dievo aky, ir pagaliau skiemenuojamoji Lie-tu-va, ir kt.). Nežinau. Bet jungtukas „ir“ tarp tų dviejų pavardžių dera; suvokiant visus poetikos, laiko ir kitų dalykų nelemtus skirtumus. Nors gal ir klystu.