 |
| šeštadienį su drauge eidami Kalvarijų turgun prisiminėm Romą, Paryžių, Londoną; greičiausiai todėl, pamačius štai šią moterį, siūlančią taip tvarkingai ant savęs susikabintas prijuostes, dingtelėjo: gyvoji skulptūra |
Anksčiau būdavo, Pergalė, virtusi Metais, ir visą romaną paskelbdavo, ypač jei ne per ilgas, na, maždaug toks, kokius Ramūnas Kasparavičius rašo (yr tamsiajam kambariuky iš tokių išplėštų pluoštų pasidarytų knygų; nebereikėdavo pirkt). Dabar tik fragmentai (net/ir Kasparavičiaus naujojo – Senatvės sidabro).
Jei jau spalio numerį prisiminiau: pamačius fragmentą, visada kyla klausimas: skaityt ar laukt, kol išeis knyga, ragaut gabaliuką ar laukt viso torto? Akim, aišku, perbėgi vis tiek, ir nusprendi. Kasparavičiaus gabaliuką suvalgiau, teksto papuošimai asmenvardžiais sugundė, o Valdo Papievio Ėko gabaliuką palikau ramybėj apuostęs – lauksiu viso romano.
Lapkričio numery po pokalbio su Leonardu Gutausku iškart ėmiaus Danutės Sirijos Giraitės išversto Jaano Kaplinskio [1941 I 22 – 2021 VIII 8] autobiografinio romano Ta pati upė fragmento. Priežastys: (a) vertimai iš estų į lietuvių tokia pat retenybė kaip apelsinai sovietmečiu, (b) Kaplinskis, bent man, prie įdomiųjų/patinkančiųjų (ir eilėraščių, ir eseistikos skaičiau), šalia Jaano Krosso, Matso Traato (Reinas Raudas kitą vietą galvoj turi), (c) romanas autobiografinis, rašo ir apie savo Mokytoją, Uku Masingą, kurį gal galima vadint estišku Justino Mikučio[*] atitikmeniu pagal įtaką jauniesiems; (d) pamačius fragmentą tapo aišku, kad tai pradžia, – gerai, labai gerai, pradėt galima; kai imsiuos knygos, pirmu du skyreliu tik perbėgsiu, ir eisiu toliau. Taigi:
— norėt nedraudžiama; norėtųs (bent man), kad fragmentas būtų = pradžia; gal dauguma atvejų tokie, fragmentas = pradžia, bet jei nėr to žodžio pradžia, imi abejot: gal čia iš romano vidurio koks gabalas? Iš tau nepažįstamo autoriaus romano pradžios tikrai gali nuspręst, ar norėsi skaityt visą (jei pažįstamas – dėl viso pikto pasitikrint gali, ar nenusivažiavo).
(Kaplinskio Tą pačią upę iki metų pabaigos žada išleist „Homo liber“; ar tokio mažo leidėjo produktas pajėgs prasibraut į didžiųjų tinklų knygynus? Linkiu sėkmės!)
[* Gaila, kad nėr JustM-čio išlikusių rašinių ir iššifruotų samprotavimų rinkinio išleista; kas buvo skelbta, taip ir lieka pabirę periodikoj. Bet poroj Leonardo Gutausko romanų jis yr; gal kai išeis Kaplinskio romanas, kas nors ims ir sugretins Mokytojo vaizdinius vieno ir kito mokinio kūriniuos.]
2: apie, švelniai tariant, nenuoseklumą
Skaitant Kaplinskio Seesama jõgi vertimo pradžią galvoj vėl ėmė vartytis senokai ten įsigavęs mintigalis apie asmenvardžius (ir vietovardžius) verstiniuos grožiniuos kūriniuos. — Du sakiniu iš skirtingų p. 82 vietų:
[Mokytojas užsidegęs kalbėdavo] apie indėnų mitus, bhakti mistikų himnus ir Tomą Miuncerį.Jei Tos pačios upės žanras būtų nurodytas ne romanas, o atsiminimai, manau, asmenvardžiai būtų užrašyti padoriai: Thomą Müntzerį ir Rimbaud. Buvo tokie žmonės, ne autoriaus vaizduotės kūriniai, ir kodėl romanuos juos minint asmenvardis turi prarast pavidalą, likt tik kaip ištariamas?
Juris nudžiugo, kad kažkas galų gale verčia Rembo [...].
Jei konjaką mėgstančio personažo vardas vertime liktų estiškas Jüris, neperdarytas į Jurį, jei Elo nevirstų Ela [prie šio vardo iškart nori prisiklijuot pavardė Panfilova :)]; jei vieta, iš kur kilęs Mokytojas, liktų užrašyta Läänemaa (arba Läänės apskritis), o ne Lenema? Ar būtų blogai, romanas taptų nepaskaitomas? Kaip tik gerai – lietuviškam tekste tai būtų ženklai, nuorodos, priminimai, kad romanas apie estus, veiksmas vyksta Estijoj, o ne velniai žino kas dievai žino kur.
Sakot: ko tu čia gasiliūnai burnoji? – tokios taisyklės. Tingiu googlint, imsiu ir patikėsiu, kad yra toks VLKK nutarimas.
Bet tokiu atveju valstybiniai kalbos inspektoriai jau turėtų rengt įspėjamąjį raštą Metų redakcijai – Andrius Jakučiūnas romane Kiaušinis (fragmento pradžia tame pat lapkričio numery) rašo: Schopenhaueris, Vonnegutas, Salingeris etc.; personažus vadina Thomais, Alexais, Yurgom. Taigi schkandalas! Bet gal lietuvių kalbos skaistybės sargai Metų neskaito, gal Respublikos jiem gana?
Ne „tokios taisyklės“ ar „toks nutarimas“, o galbūt kitoks požiūris negu čia išdėstytas.
AtsakytiPanaikintiYra kitoks požiūris, ir ne mažiau teisingas. O jis toks: kalba (savo garsiniu pavidalu) yra senesnis darinys nei raštas; ir tikrasis žodžio (taigi ir asmenvardžio...) pavidalas yra toks, kaip jis skamba ištartas, o ne kaip atrodo parašytas. Rašytinis pavidalas – antrinis, susitarimo dalykas, tik sureikšmintas asmens dokumento vaidmens gyvenime.
Iškraipytai tarti asmenvardį nemokant perskaityti originalaus parašymo yra didesnis jo kraipymas nei parašymas adaptuotai taip, kad būtų išlaikytas daugmaž panašus tarimas.
Taip, žinau šitą požiūrį, Inga. Būtų ir man jis priimtinas, jei tebegyventumėm sakytinėj tradicijoj, jei būtų leidžiamos audioknygos, jei poezija sklistų iš lūpų į ausis, o ne iš puslapių į akis.
PanaikintiGerai, rašytinis pavidalas – antrinis, tada ir spausdinta knyga – „antrinė“; antrinei – antrinis variantas tinkamesnis. Toks požiūris man atrodo logiškesnis – o kitiems ne.
Sakot, sureikšmintas; pasirinkdami pirminį pavidalą, antrinį nureikšminat, sykiu įvertinat: be pagrindo, priežasties jis buvo sureikšmintas. Tikrai nebuvo priežasčių sureikšmint rašytinį kalbos pavidalą?
Dabar gyvenam abiejose tradicijose, sakytinė niekur nedingo, kol žmonės dar kalba.
PanaikintiBe to, visas tas įkarštis ginti originalias asmenvardžių formas rišliuose tekstuose apima juk tik mažą žmonijos dalį – tik tautas, kurių abėcėlė yra lotyniško pagrindo. Su visu kitu pasauliu vis vien teks elgtis kaip su nuskriaustaisiais šiuo atveju Miunceriu ir Rembo.
Dar dėl Miuncerio. Vikipedijoje tekste apie jį duotas ir jo paties parašas. Pavardė išvis keistai suraityta, tarkim, kad neaiški rašysena. Bet vardas aiškiausiai įskaitomas – Tomas (be h). Kodėl „užrašyti padoriai" knygoje reikėjo Thomas Müntzer, jeigu jis pats rašė Tomas?
Asmenvardžio rašytinis pavidalas istorijos eigoje gali kisti net toje pačioje kalboje, tai kitiems į jį įsikibti kaip į neliečiamą dalyką dar mažiau priežasčių.
Geriausiai palikti visiems rinktis patiems, kaip ir daro, atrodo, „Metų“ redakcija, ir nesistebėti nenuoseklumais.
Dar pridursiu (galbūt ir pervertinu nuoseklumo ir sistemingumo svarbą, gal per gerai manau apie lietuvių protinį pajėgumą, bet visi juk silpnybių turim).
PanaikintiMėginu įsivaizduot, kaip atrodytų trys sakiniai viename žurnale, kurį derėtų prenumeruot, nes spaudos kioskuose nepardavinėjamas:
1) Džordžas Vašingtonas (George Washington) yra pirmasis tikras JAV prezidentas, kartais vadinamas šalies Tėvu.
2) Nors Vašingtonas – Jungtinių Valstijų sostinė, mieste gyvena tik apie 600 000 žmonių.
3) „The Washington Post“ eina nuo 1877 m., tai ilgiausiai leidžiamas dienraštis Amerikoje.
Trys vardai – asmens, vietos ir leidinio – pateikiami pagal skirtingus principus; kuo vietovardis blogesnis už asmenvardį? jei vienas vertas „patikslinimo“ skliaustuos, kodėl kitam pagailima? Jei abejojama skaitytojų pajėgumu savarankiškai perskaityt orginalų asmenvardį, kodėl abejonė dingsta pateikiant leidinio pavadinimą? Neteko matyt žurnale taip užrašyta: „Oksford dikšinari“ („Oxford Dictionary“).
— prez. George’as [galima būtų ir Jurgiu vadint, kaip vadinam tuo pačiu laiku kitur karaliavusius asmenis] Washingtonas, sostinė Washingtonas (prezidentą pagerbt norint juk taip pavadinta), dienraštis The Washington Post. — Va tokia sistema man atrodo nuosekli. Jei abejojam įsivaizduojamų skaitytojų pajėgumu garsiai perskaityt (nuo kelerių metų imam skaityt tik akimis, nebesistengdami dar ir ištart žodžių?), irgi derėtų elgtis nuosekliai: laužtiniuos skliaustuos mažosiom raidėm pateikt tarimą – taip, kaip pateikiama žodynuos.
Asmeniniam tinklarašty galiu juk nuomonę pareikšt ir rašyt taip, kaip man atrodo geriausia būtų? :)
Dėl siūlymo nesistebėti – visiškai nesutinku: stebėtis gerai!, net pageidautina, manyčiau; piktintis būtų tikrai nieko gero.
PanaikintiBeje, o tikrai tik nuo požiūrio asmenvardžių rašyba (konkrečiai: verstiniuos romanuos) priklauso? Jokio VLKK nutarimo nėr?
Dėl Thomo Müntzerio: spėčiau, tokią asmenvardžio formą pavartojo Kaplinskis – na, šį tą išmanantis žmogus; originalo nemačiau, bet vertime į švedų kalbą – būtent taip.
PanaikintiBeje, šio kūrinio vertimo į anglų kalbą anotacijoj jis įvardintas kaip a semi-autobiographical Bildungsroman; tam tikras kontekstas iškart atsiranda.
Nei VLKK, nei Kalbos inspekcija praktiškai tokio pasirinkimo nereguliuoja jau daug metų.
AtsakytiPanaikintiIšgalvotus personažus grožinės literatūros vertimuose rašyti originalo kalba sunku ryžtis – gali kilti keblumų dėl dažnai vartojamų vardų linksniavimo, ypač moterų – abejoju, ar smagiai atrodytų angliška Jane’ė, Jane’ę, galų gale Rutha, kai originalas Ruth – o jeigu galūnės nepridursime, nebegalėsime linksniuoti. Negrožinėje literatūroje tai ne problema, nes vardai taip dažnai neminimi.
Bet aš jau antrame savo verčiamame romane realių žinomų asmenybių vardus pavardes rašiau originalo rašyba. Man tai atrodo natūralu, nes dažniausiai tokias nesulietuvintas pavardes skaitytojai mato žiniasklaidoje, tp negrožinės literatūros knygose. Jų funkcija tekste aiškiai skiriasi nuo fiktyvių personažų – pastarieji dažnai minimi, linksniuojami, yra „įsigyvenę“ į tekstą. Taip išverčiau Mitchello „Debesų atlasą“, be to, ir kitų vertėjų taip buvo išverstas Jaano Krosso romanas „Sustingęs skrydis“, Jerzy Pilcho apsakymų knyga „Mano pirmoji savižudybė“, naujausias Johno Irvingo romanas.
Dėl Müntzerio nesigilinsiu, tik atkreipsiu dėmesį, kad ir patys vokiečiai, ir kiti jo vardą rašo Thomas.
Dėkui, Laimi, dabar aiškiau.
PanaikintiBet nustebau Tavo komentare pamatęs Jane’ė, Jane’ę – argi ir pats viešai nesi stebėjęsis Goethe’e? Kai siūlei kilmininką rašyt ne Goethe’ės, o paprasčiau: Goethės. Bet gal mano atmintis jau kūryba užsiima.
Taip, mano principas - apostrofą rašyti tik po netariamos raidės. Jane angliškai tariama Džein, todėl po netariamos e apostrofas.
PanaikintiTaip, apsižioplinau reaguodamas, sakytinė tradicija pakišo koją :) – Charlottės Brontë romano pavadinimas, išgirstas galvoj / vertimo viršely užrašytas.
PanaikintiTokia yra leidyklos nuostata, kai verčiau J.Krosso „Sustingusį skrydį", nuostata buvo priešinga. Estų kalboje yra nesuprantamu lietuviui raidžių pvz.õ, tariama kaip rusiška ы ir pvz.3 balsių sąskambių ir pan. Gerbiu leidyklos reikalavimus ir privalau į juos atsižvelgti, man irgi nebuvo lengva transkribuoti lietuviškai tokią aibę vardų ir pavardžių, beje išnašose duodamos originalo pavardės. Nedarykime iš musės dramblio ir negadinkime kitiems nuotaikos. Tikiuosi, kad vertimas patiks, romanas paremtas asmeniniais prisiminimais, bet yra fikcija, čia tikrai ne Kaplinskio autobiografija.
AtsakytiPanaikintiP.S. Visi amsmenvardžiai buvo rašomi vadovaujantis VLE: https://www.vle.lt/PaieskosRezultatai?search=Mi%C3%B9nceris: Muntzer Thomas (Tomas Miunceris.
PanaikintiMiela Danute, tikrai nenorėjau, nesistengiau daryti iš musės dramblio, net nepamaniau, kad taip gali būti suprasta – atsiprašau už vaizduotės stoką :); tiesiog pasvarsčiau, kaip, mano galva, gal galėtų būt daroma; kad tai ne atsiminimai – supratau; ir Jūsų kruopštumu sutikrinant rašybą su VLE nė per trumpai nukirpto nago juodymą neabejoju.
PanaikintiČia juk tik asmeninis tinklaraštis, ne koks kultūros laikraštis; pasakyt, kad Krosso leidėjo nuostata atrodo priimtinesnė negu Kaplinskio leidėjo, – argi čia koks noras daryt schkandalą?
O kad viskas priklauso nuo subjektyvios nuostatos: vienąkart – vienaip, kitąkart – kitaip, – ar čia laisvės, ar kokio kito dalyko apraiška? – Tas kitas dalykas, manyčiau, neskirtinas prie gerųjų.
Romano lauksiu, skaitysiu; ačiū Jums, Danute, – ir už Taamsaarę, ir už Krossą, ir už visa kita; puikių rašytojų puikūs vertimai.
Štai ir pakliuvot su originalia rašyba: ne Taamsaare, o Tammsaare :)
PanaikintiNa, neabejojau juk korektorių reikiamybe, net būtinybe – taip, visi apsirinkam; beje, džiūgaut nėr ko – ir Jūs rašydama komentarus kartais, labai kartais, kokią raidę praleidžiat :)
PanaikintiMielas Virgi, dar norėjau pridurti, kad ne savo valia lyginau su VLE, kur dingsi, jei buvo taip nuspręsta. Antra vertus, neįsivaizduoju, kad sklandžioje sutoriaus pasakojimo tekmėje- upėje - staiga atsirastų tokios kerplėšos: Targamaa'o Jüris ketino nuvykti į Läänemaa'os kaimą, paskui į Saaremaa'os sostinę Kuressaare'ę. Negalėčiau skaityti, o žmogus, nemokantis estiškai, turbūt numestų knygą į šalį. Taigi ir Muntzerį teko paaukoti, bet, kaip teisingai pastebėjote, esu ligi pykinimo smulkmeniška, tad kitą kartą būtinai sudarysiu knygos gale vardyną originalo kalba - specialiai Jums. O šiaip ir aš turėjau mintigalį, kad pasakojimas apie atšilimo laikus grafiškai irgi atspindėtų anų laikų rašybą, tsakant, leistų paragauti akimis. O dabarties vaizduotojai gali ir net turi su Yurga skaityti Arthura Schopenhauerį, shopintis, coolintis, fuckintis(sorry) ir pan. :)
AtsakytiPanaikintiNa, pateikdama pavyzdį, spėčiau, dėl vaizdumo juk persūdėt, buvo galima ir ne taip šerpetotai (Jüris Targamaa ketino nuvykti į Läänės apskrities kaimą, paskui į Saaremaa salos sostinę Kuressaarę), bet vis tiek – taip, jei tiek daug asmenvardžių ir vietovardžių, sunkoka skaityt. Kita vertus, o gal čia įpratimo reikalas? Va pagalvojau: o kokiam švedui ar anglui tie estiški originaliai pateikti asmenvardžiai ir vietovardžiai irgi atrodo kaip kerplėšos, neleistinai stabdančios pasakojimo upės tėkmę? Gal taip, gal ne, neįsivaizduoju.
PanaikintiO dėl vardyno knygos gale specialiai gasiliūnui – geras juokas; taip pagerbtas pasijusčiau, kad bent pusę tiražo nupirkčiau ir išdovanočiau :)
VLKK taisyklės kol kas tik tokios, manau, kad gerb. A.Pupkis man irgi ptitartų, o jį gerbiu ne mažiau už R.Raudą, pasufleravusį jums mintis ir vardus iš originalo, nes juk neskaitėte knygos estiškai?
AtsakytiPanaikintiTaisyklė: N-11 (147), 2016 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. N-1 (158) papildytas 3.5 papunkčiu.
(Nutarimo suvestinę redakciją žr. skyriuje „VLKK nutarimai“
3.1. Lotyniško pagrindo alfabetus vartojančių kalbų asmenvardžiai ir vietovardžiai grožiniuose kūriniuose, populiariuose ir vaikams bei jaunimui skirtuose leidiniuose atsižvelgiant į skaitytojų amžių ir išsilavinimą adaptuojami, t. y. pateikiami pagal tarimą.
1) Aha, vadinas, vis dėlto yr nutarimas, kaip reikia daryt; Laimantas ir Inga mėgino mane suvedžiot :) Įtariau, nujaučiau, bet tingėjau pats paieškoti.
Panaikinti2) Ne, Danut, ne Reinas Raudas pasufleravo, asmenvardžius ir vietovardžius iš vertimo švedų kalbon, kurio pradžia prieinama internete, išžvejojau. Senokai jau su juo beteko bendraut; paskutinįsyk, regis, kai kreipiaus pagalbos dėl Estijos ministrų, numarintų Rešiotų lagery. Nieko negalėjo padėt.
3) „Atsižvelgiant į skaitytojų amžių ir išsilavinimą“ – va šita frazė, manyčiau, ypač svarbi. Gimnazijoj mokomasi dviejų užsienio kalbų (valstybinio anglų kalbos egzamino rodikliai geresni negu gimtosios kalbos), manyčiau, gimnazijos trečiokai jau pajėgūs būtų įveikt neadaptuotus vardus, o jiems tebesiūlomas variantas pagal tarimą, tik skliaustuos pateikiant tikrąją asmenvardį.
0) Mano kvaila galva, tai dar vienas skaitytojų nuvertinimo pavyzdys. Uch, kaip griežtai pasakiau :)