(1137) Visiškai tarp kitko: Nu[1959] / Na[2013]

rigorijų Kanovičių pradėjau skaityt nuo trilogijos Žvakės vėjyje, Felikso Vaitiekūno verstos; kas prieš tai parašyta – esą dar ne tikrasis Kanovičius, bent jau tokia nuomonė susiklosčiusi.
Pernai išleistoj Rūtos Oginskaitės pokalbių su Kanovičiais knygoj Gib a kuk = Žvilgtelėk [nieks nesiūlė: užmesk akį?], p. 20, yra citata iš pirmosios lietuviškai išėjusios Kanovičiaus knygelės Aš žiūriu į žvaigždes (1959), verstos Dominyko Urbo – žmogaus, ir Šolom Aleichemą lietuviškai prakalbinusio. Tos citatos kaip paskatos (kaip vertė žmogus, kurio ausis dar siekė gyva Lietuvos žydų šneka, kuris mokėjo jidiš?) užteko – perskaičiau tą (dabar sakytumėm) novelių apysaką. Ir susitiko galvoj dvi knygos – pirma ir paskutinė, Miestelio romansas (liet. 2013, vertė Aldona Paulauskienė, kitąmet už gražią vertimo kalbą apdovanota Valstybinės kalbos inspekcijos diplomu; dėl paskutinės – taip yr sakęs pats rašytojas).
Pagrindiniai apysakos veikėjai – du miestelio maždaug dešimtmečiai berniukai: Abrėmelė, sykiu ir pasakotojas, ir Vincukas.

Ados Skliutauskaitės paišyta titulinė iliustracija ir viršelis

Abrėmelė iš Aš žiūriu į žvaigždes ir Hiršelė iš Miestelio romanso – galima sakyt, dvyniai, nors ir ne monozigotiniai, abu būsimojo rašytojo alter ego, tik jų sukūrimo datos skirias maždaug pusamžiu; ir senelė su seneliu, iš kurio žodžius kaip su replėm tekdavo traukt, bet jei pabirdavo – tai ir išminties (gerų laikų nebūna, bet ir netikusiais laikais ima ir pasitaiko padorių žmonių, iš Romanso, p. 19),  – ties patys, nesvarbu, kad vardai ar vos, ar visai kiti. Kodėl apysakoj Arbėmelės draugo vardas Vincukas? – ar galėjo toks vardas būt pasirinktas prisiminus Miestelio romanse ne kartą geru žodžiu minimą Jonavos policininką „beveik žydą“ Vincą Giedraitį? [Etc.]
Apysakoj yra gabaliukas „Dėdė Motelis ir prezidento lova“ (būtent iš jo ir Oginskaitės knygoj pacituota; dėdė Motelis Gudragalvis iš Aš žiūriu į žvaigždes ≈ dėdė Motlas iš Romanso).

Iš virtuvės įeina su šlamančiu sijonu senelė. Ji iškilmingai, kaip kūdikį naujagimį, neša apsmilkusį puodą.
– Jau išvirė, – burkuoja ji. – Kame gi Motelis?
– Fabrike, kame gi daugiau, – atšaunu aš. – Ponas Aizenbergas gavo gerą užsakymą. Prezidentas užsakė dvigulę lovą.
– Kas tau sakė?
– Jis.
– Kas jis?
– Dėdė Motelis.
– O aš maniau, prezidentas, – kikena senelė. – Rado tave paupy ir sako: taip ir taip, kad žinotum... Šimenai, Šimenai, – netikėtai pralinksmėja jinai.
Senelis iškiša iš kamarėlės savo plikę.
– Nu?
– Tas galvažudys sako, kad prezidentas užsakė pono Aizenbergo fabrike dvigulę lovą.
– Nu?
– Ko čia nuksi! Aš klausiu: ar tai gerai, ar blogai?
– Blogai.
– Kodėl?
– Todėl, kad jo amžiuje geriau miegoti vienam. (p. 46–47)

O Miestelio romanse, jei gerai beprisimenu, visi lig vieno naksi (pavarčiau vėl, pvz.: „Na, kaip ten, Šleimke, toj lietuvių kavalerijoj?“ etc.) — Visi mes labai jautrūs, tad iš karto ir tiesiai šviesiai sakau: miela Aldona, tai joks ne priekaištas, net ne priekaiščiukėlis Tavo vertimui, neturiu tikslo vertint vertimų. Paulauskienė verčia savaip, Vaitiekūnas vertė savaip, ir Urbas – savaip; taip, kaip kas supranta ir gali. Pašnekėjau apie tą apysaką, pacitavau gabaliuką, nes: (a) norėjos atkreipt Kanovičiaus kūrybą mėgstančių, bet 1959-ais išėjusios knygelės neskaičiusių žmonių dėmesį, kad ji galvoj kalbasi su Miestelio romansu, – jei kam įdomu sąšaukos; (b) pasigalvojo: Dominykas Urbas iš Švaininkų (1908–1996) suspindi versdamas, kaip čia pasakius, realistinę prozą, jo pamokymai dėl vertimų kalbos vaizdingumo, gyvumo ir kt. tinka verčiant pasaulį atspindėt siekiančią kūrybą; jei kūriny pasaulis reflektuojamas – verčiau skaityt Vytauto Petrausko iš Burvelių (1910–1982) vertimus.
Ir vis dėlto ne užparaštėj, užužparašėj pasirašė: nuksėt ar naksėt (vertime derėtų senam Jonavos žydui batsiuviui)? – štai klausimas koksai.
P.S. Dar dingtelėjo: o jeigu perleidus šią nuotykingą apysakaitę galvojant apie skaitytojus, gal ir dabar dar tebevadinamus jaunesnio mokyklinio amžiaus, tik knygų paskutiniam puslapy tokia frazė neberašoma? — Gražus pasakojimas apie draugystę, kurion dar neįsisuko išankstinės nuostatos apie žmones, nors ir mėgina. (O naujo leidimo redaktorius ar redaktorė kėsintųs atimt iš vaikų lopetą ir įduot kastuvą vildamasis ar vildamasi, kad geriau seksis ieškoti lobio?)

(866) Iš popieryno, xxx: apie Dominyką Urbą

Praeitam įraše paminėjau vertėją ir redaktorių Dominyką Urbą. Prisiminiau, kad seniai seniai esu surašęs tokią šiek tiek salstelėjusią impresiją po vieno renginio, išspaudinta buvo Šiaurės Atėnuos (1993-05-14, p. 2, parašas: Paulius Tolvaiša):

Gražus gražaus žmogaus gyvenimas
Dominykui Urbui – tik 85-eri

– Kažkada, kai eilinį kartą mudu su Jurgiu Tornau „garbino“ Kultūros ministerijos kolegijoje, – susirinkus į Rašytojų Sąjungą gegužės 5-ąją pagerbti vertėjo ir redaktoriaus Dominyko Urbo bei jo gražių metų prisiminė „Vagos“ direktorius Jonas Čekys, – viena tos kolegijos dalyvė pasakė: „Ką čia mes prie Tornau ir Čekio kimbam, juk ne jie valdo leidyklą. Leidyklą valdo Urbas, Urbienė, Urbučiukai ir kiti.“ Tada, žinoma, norėjo mus labai įžeisti, bet kai dabar pagalvoju, tai iš tiesų ta įtaka p. Dominyko Urbo mūsų „Vagos“ gyvenime buvo nepaprastai didelė. Tokie žmonės, kaip Dominykas Urbas, Aleksandras Žirgulys, Vytautas Petrauskas, mūsų leidyklos neramioji dvasia Jonas Petronis, išmokė mus suprasti, įvertinti ir gerbti leidyklos darbą, tie žmonės formavo gražų „Vagos“ leidyklos veidą.
     Visų tąvakar sveikinusių Dominyką Urbą kalbose girdėjos ne tik pagarbos, padėkos, bet ir nostalgijos gaidelė. Ir vyriausiojo redaktoriaus Jurgio Tornau šnekoj apie devintos valandos „rarotus“, kur p. Urbo žodis buvęs sprendžiamas; ir „dėdės Urbo darželio“ auklėtinių Eugenijos Stravinskienės, Vytauto Visocko, Stasio Sabonio prisiminimuose, kaip jie buvę mokomi darbo, sąžiningumo, gerbti šventą autoriaus valią, kaip dėdė Urbas skatinęs mokytis kalbų, už ką direktorius pridėdavęs penketą rublių prie honoraro; kaip telkdavę talką vieno vienintelio žodžio ieškodami...
     Ir vis išsprūsdavo „būti“ būtasis laikas, primenąs einantį ar bėgantį laiką. Žmogaus praeinamumą ir jo darbų liekamą vertę. (Šiam rašinėly tyčia nedėjau to buv.) Dostojevskis, Tolstojus, Šolom Aleichemas, Maupassant, Upytis, Rabelais, Hesse ir t.t., Dominyko Urbo prašnekinti lietuviškai, yra esamasis ir būsimasis laikas. Kaip ir perduota mokiniams patirtis.
     Kai pagalvoji, ar ne vertėjo darbas bus buvęs pats prasmingasis per tą Lietuvos priklausomybės pusamžį? Tiesa, tarkim, Dievo negalėjai rašyt, kaip autorius, didžiąja, bet ar tai ne mažesnė nuodėmė, negu kad dabar buv. didieji ateizmo šulai ir mietai Jo vardą tampo po pakampes? Tiesa, negalėjai imtis verst ko tik panorėjęs, bet, žiūrėk, kai jau galima, ar ne prie prastesniųjų dažnai palinkstama? Ir dar vienas dalykas, kurs lenda į akis: to laiko nemažos dalies vertimų (Dominyko Urbo, Vytauto Petrausko) kalba visa galva ar net dviem tikresnė, gyvesnė, įdomesnė nei devynių dešimtadalių originaliųjų opusų. Ar ne vertėjai uoliau ir sumaniau rinko ir krovė kalbos turtus ateičiai?
     – Dominykas Urbas niekada niekam nesilankstė, nesispraudė į jokią partiją. Jis dirbo tiek, kiek galėjo, Lietuvos labui, – baigdamas savo žodį pasakė Jurgis Tornau.
     Šio rašinėlio pabaiga bus (teatleidžia skaitytojas) gal ir per daug atvira: žvelgiau į žilagalvius besišypsančius Ameliją ir Dominyką Urbus su toookiu pavydu, kad net išdrįstu prisipažint.

Po trejeto metų anam rašinėly minėtas buv. „Vagos“ direktorius Jonas Čekys rašydamas in memoriam (Šiaurės Atėnai, 1996-08-24, p. 2) užfiksavo ir tokį epizodą:

Velionis Dominykas Urbas kaip vertėjas turėjo galimybę pasirinkti iš autorių ir kūrinių, tačiau dirbdamas leidyklos redaktoriumi ne visuomet gali pasirinkti. Autoriai dažniausiai patys stengdavosi prisikalbinti išmaningesnį, labiau patyrusį redaktorių. Keblioje padėtyje atsidūrė velionis, apsiėmęs redaguoti A. Gudaičio-Guzevičiaus sunkiasvorį, daugiau nei pusantro tūkstančio puslapių dviejų tomų romaną „Sąmokslas“. Užeidavo jis pas mane pasiguosti.
     – Neduok tu sviete tokį autorių! Aš viską šiaip taip surikiuoju, sužymiu, dėl visko susitariam, su visais mano pasiūlymais sutinka ir išsineša rankraštį taisyti. O kai po trejeto savaičių grąžina rankraštį, vėl viskas sumaišyta, suvelta, sumakaluota, ištisi skyriai perkelti iš vidurio į pradžią. Man vėl viską reikia pradėti iš naujo.
     Užjaučiau redaktorių, nes analogiškoje situacijoje pats buvau atsidūręs, kai buvau autoriaus priprašytas „paskaityti ir savo pastabas pasakyti“ dėl šios „istorinės epopėjos“. Tik jau grįžti prie šio kūrinio aš neprivalėjau.
     Užeidavo pas mane visokių piktų įtarimų apniktas ir suirzęs autorius.
     – Nežinau, kur jis mane vis suka, kreipia. Tai čia neįtikinama, tai čia nereikalinga arba neatitinka istorinės tiesos, įtartini jo patarinėjimai...
     Kai neiškentęs autoriui pasiūliau susirasti kitą redaktorių, nes neįmanomas bendras darbas, kai redaktorius visą laiką įtarinėjamas, staiga autorius atlyžta:
     – Tik jau neatženyk manęs nuo Urbo. Geresnio už jį nesurasiu.

Nuo to laiko prisiminus Dominyką Urbą ir šis epizodas vis iššoka atminty.
Tie pokalbiai turėjo vykt apie 1963-ius (Sąmokslas išėjo 1964 ir 1965 metais). Vargu ar vertėtų svarstyt, suvokė ar nesuvokė Urbas, ko vertas tas Gudaičio-Guzevičiaus atsiprašant opus magnum. Bet vis tiek iš šūdo stengės padaryt bent jau kokį pusgrūdį. Ir kažkaip susisiejo: iš atsiminimų sprendžiant, kai kurie tremtiniai irgi nemokėjo dirbt priverčiamųjų darbų šiaip, atbulom rankom; kad ir ką darytum, daryk gerai. — Nieko tokio nenoriu pasakyt, tik šiaip pasvarstymas.

(865) Visiškai tarp kitko: apie Nusikaltimo ir bausmės vertimą

Šiandien bibliotekon atkeliavo net du Literatūros ir meno numeriu iškart: birželio 3-ios ir 10-os.
Praeito penktadienio numery – ir Gario Saulo Morsono straipsnio „Liguista teorija: Fiodoro Dostojevskio ‘Nusikaltimui ir bausmei’ – 150 metų“ vertimas (p. 7–10). Vertėja Emilija Visockaitė prie pirmosios romano citatos priduria tokią išnašą:

² Čia ir toliau cituojama iš 1973 m. lietuviško leidimo (vertėjas nenurodytas).

Ne tik 1973-ių leidime nenurodytas; nenurodytas nė vienam po II pasaulinio karo Lietuvoj išleistam vertime; kaip daryta sovietmečiu, taip tebedaroma ir nepriklausomybę atgavus (žr., pvz., 2010-ų „Margų raštų“ leidimą, kuris vadinamas 6-uoju).
O nurodyt nesudėtinga: vertė Juozas Balčiūnas-Švaistas (išėjo 1929–1930, su nurodyta vertėjo pavarde antrąkart 1953-iais JAV); jei norima, galima pridurt: redagavo Dominykas Urbas (tik redaktorius nurodytas 1947-ų leidime Lietuvoj; suprantama: žmogaus, rengusio Lietuvių archyvą, net šiaip viešai pavardės nebuvo galima minėt); jei kas iš redaktorių vėliau ką taisinėjo, tai nebent smulkmenas (juk Urbo jau tvarkytas tekstas).

Dėl įdomumo galima palygint:

← romano pradžia, versta Balčiūno-Švaisto (1929)

Urbo redaguota vertimo pradžia (1947) →

(414) Dėl juoko: apie sekundę tetrukusį apsirikimą

Šolom Aleichem (1859–1916; foto iš čia)
8 metais jaunesnis už Basanavičių ir –
bent jau šitoj nuotraukoj – su akiniais :)

Autobiografinio romano pasakotojas prisimena save septynmetį, pirmąkart atėjusį mokyklon. Būsimojo rašytojo iš mažens pastabaus būta (veiksmas vyksta Jonavoj 1936 metų rudenį, jei teisingai suskaičiavau, žydų pradžios mokykloj):

Ant galinės seniai nebaltintos klasės sienos kabojo didelis įstiklintas nepažįstamo vyriškio prasegtu švarku ir pensnė, pritvirtintos sidabrine grandinėle, portretas. Nepažįstamasis ironiškai, su pašaipa žvelgė į naujokus, tarsi ieškodamas tarp jų tų, kurie dėl nežinomų priežasčių, gal dėl ligos, praleido pirmą pamoką. (p. 220)

Ką Jūs pagalvojot? — Mano pirma mintis – ak, ta [retro]pensnė! – buvo: Basanavičius?! Bet iškart, na, po sekundės išdygo ir „pala“: jei ten kabojo Basanavičius, ne tik už pensnė, bet ir už barzdos vaiko akis būtų užkliuvusi; o svarbiausia – žvilgsnis: neatsimenu nė vienos Basanavičiaus nuotraukos, į kurią pažiūrėjęs pagalvotum: ironiškai, su atlaidžia pašaipa žvelgia. Ir apskritai: ar jūs galėtumėt pasakyt matęs/mačiusi viešoj erdvėj ant sienos kabančią fotografiją žmogaus, kurio žvilgsnį apibūdintumėt kaip pašaipų? Aš, atminty pasirausęs, atsakau: negaliu; vieni rimtumo įsikūnijimai.
Po trijų su puse puslapių mokytoja paaiškina:

– Vaikai, tai Šolom Aleichemas, mokytojų mokytojas, – tarė ji. – Mano mėgstamiausias rašytojas. Kai skaitau jo knygas, didžiuojuosi, kad esu žydė ir kalbu kaip ir tas didis žmogus ta pačia kalba. (p. 224)

Esu skaitęs Dominyko Urbo verstas jo apysakas, bet rašytojo veidas nebuvo užsifiksavęs atminty. Nuo šiol – bus.
P.S. Dar pagalvojau: ne tik pensnė stumtelėjo apsirikimo link – greičiausiai dar ir šis įrašas.

Grigorijaus Kanovičiaus prisiminimų romano Miestelio romansas pristatymas knygų mugėj bus šeštadienį, 02-23, 16:00; + Rimtauto Šilinio dok. filmas Ašaros ir maldos (1995).