(1129) Tarp kitko: pora savaitgalinių mintigalių

šeštadienį su drauge eidami Kalvarijų turgun
prisiminėm Romą, Paryžių, Londoną;
greičiausiai todėl, pamačius štai šią moterį,
siūlančią taip tvarkingai ant savęs susikabintas prijuostes,
dingtelėjo: gyvoji skulptūra

1: apie romanų fragmentus
Anksčiau būdavo, Pergalė, virtusi Metais, ir visą romaną paskelbdavo, ypač jei ne per ilgas, na, maždaug toks, kokius Ramūnas Kasparavičius rašo (yr tamsiajam kambariuky iš tokių išplėštų pluoštų pasidarytų knygų; nebereikėdavo pirkt). Dabar tik fragmentai (net/ir Kasparavičiaus naujojo – Senatvės sidabro).
Jei jau spalio numerį prisiminiau: pamačius fragmentą, visada kyla klausimas: skaityt ar laukt, kol išeis knyga, ragaut gabaliuką ar laukt viso torto? Akim, aišku, perbėgi vis tiek, ir nusprendi. Kasparavičiaus gabaliuką suvalgiau, teksto papuošimai asmenvardžiais sugundė, o Valdo Papievio Ėko gabaliuką palikau ramybėj apuostęs – lauksiu viso romano.
Lapkričio numery po pokalbio su Leonardu Gutausku iškart ėmiaus Danutės Sirijos Giraitės išversto Jaano Kaplinskio [1941 I 22 – 2021 VIII 8] autobiografinio romano Ta pati upė fragmento. Priežastys: (a) vertimai iš estų į lietuvių tokia pat retenybė kaip apelsinai sovietmečiu, (b) Kaplinskis, bent man, prie įdomiųjų/patinkančiųjų (ir eilėraščių, ir eseistikos skaičiau), šalia Jaano Krosso, Matso Traato (Reinas Raudas kitą vietą galvoj turi), (c) romanas autobiografinis, rašo ir apie savo Mokytoją, Uku Masingą, kurį gal galima vadint estišku Justino Mikučio[*] atitikmeniu pagal įtaką jauniesiems; (d) pamačius fragmentą tapo aišku, kad tai pradžia, – gerai, labai gerai, pradėt galima; kai imsiuos knygos, pirmu du skyreliu tik perbėgsiu, ir eisiu toliau. Taigi:
— norėt nedraudžiama; norėtųs (bent man), kad fragmentas būtų = pradžia; gal dauguma atvejų tokie, fragmentas = pradžia, bet jei nėr to žodžio pradžia, imi abejot: gal čia iš romano vidurio koks gabalas? Iš tau nepažįstamo autoriaus romano pradžios tikrai gali nuspręst, ar norėsi skaityt visą (jei pažįstamas – dėl viso pikto pasitikrint gali, ar nenusivažiavo).
(Kaplinskio Tą pačią upę iki metų pabaigos žada išleist „Homo liber“; ar tokio mažo leidėjo produktas pajėgs prasibraut į didžiųjų tinklų knygynus? Linkiu sėkmės!)
[* Gaila, kad nėr JustM-čio išlikusių rašinių ir iššifruotų samprotavimų rinkinio išleista; kas buvo skelbta, taip ir lieka pabirę periodikoj. Bet poroj Leonardo Gutausko romanų jis yr; gal kai išeis Kaplinskio romanas, kas nors ims ir sugretins Mokytojo vaizdinius vieno ir kito mokinio kūriniuos.]

2: apie, švelniai tariant, nenuoseklumą
Skaitant Kaplinskio Seesama jõgi vertimo pradžią galvoj vėl ėmė vartytis senokai ten įsigavęs mintigalis apie asmenvardžius (ir vietovardžius) verstiniuos grožiniuos kūriniuos. — Du sakiniu iš skirtingų p. 82 vietų:

[Mokytojas užsidegęs kalbėdavo] apie indėnų mitus, bhakti mistikų himnus ir Tomą Miuncerį.
Juris nudžiugo, kad kažkas galų gale verčia Rembo [...].

Jei Tos pačios upės žanras būtų nurodytas ne romanas, o atsiminimai, manau, asmenvardžiai būtų užrašyti padoriai: Thomą Müntzerį ir Rimbaud. Buvo tokie žmonės, ne autoriaus vaizduotės kūriniai, ir kodėl romanuos juos minint asmenvardis turi prarast pavidalą, likt tik kaip ištariamas?
Jei konjaką mėgstančio personažo vardas vertime liktų estiškas Jüris, neperdarytas į Jurį, jei Elo nevirstų Ela [prie šio vardo iškart nori prisiklijuot pavardė Panfilova :)]; jei vieta, iš kur kilęs Mokytojas, liktų užrašyta Läänemaa (arba Läänės apskritis), o ne Lenema? Ar būtų blogai, romanas taptų nepaskaitomas? Kaip tik gerai – lietuviškam tekste tai būtų ženklai, nuorodos, priminimai, kad romanas apie estus, veiksmas vyksta Estijoj, o ne velniai žino kas dievai žino kur.
Sakot: ko tu čia gasiliūnai burnoji? – tokios taisyklės. Tingiu googlint, imsiu ir patikėsiu, kad yra toks VLKK nutarimas.
Bet tokiu atveju valstybiniai kalbos inspektoriai jau turėtų rengt įspėjamąjį raštą Metų redakcijai – Andrius Jakučiūnas romane Kiaušinis (fragmento pradžia tame pat lapkričio numery) rašo: Schopenhaueris, Vonnegutas, Salingeris etc.; personažus vadina Thomais, Alexais, Yurgom. Taigi schkandalas! Bet gal lietuvių kalbos skaistybės sargai Metų neskaito, gal Respublikos jiem gana?

(856) Tarp kitko: apie intonaciją, Baudelaire’o „Albatrosą“, nebūtį ir kt.

Besklaidydamas popieryną, radau Vytauto Kubiliaus straipsnį „Vytautas Mačernis ir ‘žemininkai’“, paskelbtą 1991-ais Literatūroj ir mene (ne išplėštą lapą, o iškirptas teksto skiltis ir gumos klijais [kad nesiraukšlėtų] priklijuotas prie A4). Užkliuvau už (manau, labai įžvalgios) minties:

Tik savita intonacija atskiria vieną poetų kartą nuo kitos, tik ji ženklina naujo etapo pradžią.
Žemos, lėtos, sunkumo prisigėrusios balso moduliacijos pirmiausia pasigirsta poetiniuose vertimuose, kurių imasi jaunoji karta. „Norėdami linksmai praleisti laiką, laivo žmonės / prigaudo albatrosų, jūros paukščių didelių, / kurie plasnoja apie stiebus, kaip draugai ilgos kelionės, / ir seka laivą slystantį sūriu vandens keliu.“ Tai Š. Bodlero „Albatrosas“, išverstas L. Švedo 1940 metais. (LM, 1991-06-08, nr. 23, p. 1)

Dar kaip naujosios intonacijos pavyzdį Kubilius pacituoja posmą iš Oskaro Milašiaus „Nebaigtosios simfonijos“, verstos Albino Žukausko tais pačiais metais. (Mano atminty kitas ryškus tos naujosios intonacijos pavyzdys – Mamerto Indriliūno verstas W.B. Yeatso eilėraštis „Innisfree sala ežere“: „Mane vilioja vis pakilt ir eit prie ežero, prie Innisfree. / Tenai iš samanų ir molio lūšną sulipdyčiau. / Aplinkui ją auginčiau pupų lysves, turėčiau bičių avily / Ir taip gyvenčiau vienišas tarp malonaus dūzgimo bičių“ [Naujoji Romuva, 1939, nr. 13, p. 291]. Į šio vertimo intonaciją dėmesį yra atkreipusi Vanda Zaborskaitė: „Yeatso eilėraščio vertimas [...] giliai įstrigo į anos kartos sąmonę. Kai po karo pasirodė to paties eilėraščio A. Churgino vertimas, jis atrodė visiškai svetimas ir neatpažįstamas. O Indriliūnas prabilo tąja nepakartojama intonacija, kuri, atrodo, kyla iš pačios poetiškumo gilumos, kuri girdėti ir V. Mačernio ‘Vizijose’“ [Tarp istorijos ir dabarties, 2002, p. 391].)
Apie paminėtąjį Baudelaire’o „Albatroso“ vertimą Kubilius yra svarstęs ir anksčiau:

L. Švedas, jaunas poetas, jau išsižadėjęs gležnos neoromantikų intonacijos, pagavo krintančią bodleriškos eilutės tonaciją, be melancholiškų atodūsių, sklidiną geliančio nebūties aiškumo. Nukėlęs priedėlius, pažymimuosius žodžius ir palyginimus į sakinio galą, jis išgavo sulėtintą slinktį, skambančią žemu graudoku iškilmingumo tembru. (Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas, 1983, p. 261)

Ir pacitavęs du pirmus vertimo posmus (bet esminė mintis paskutiniam, ketvirtam). Štai visas vertimas iš Naujosios Romuvos (1940, nr. 14, p. 283):

Norėdami linksmai praleisti laiką, laivo žmonės
prigaudo albatrosų, jūros paukščių didelių,
kurie plasnoja apie stiebus, kaip draugai ilgos kelionės,
ir seka laivą slystantį sūriu vandens keliu.

Žiūrėkite: ant denio stovi paukštis nugalėtas,
tasai karalius toks susmukęs, toks bailus,
baltuosius džiugesio sparnus nuvargusiai, iš lėto
nuleidžia šonuose, kaip didelius irklus.

Koki suglebę, koki bjaurūs tie, kurie plasnojo
be galo gražūs ir didingi erdvėse aukštai!
Nū vienas jūrininkas pypke paukštį suvilioja,
o kitas pajuokia šlubuojantį piktai.

Poetas panašus į debesų karalių,
kurs plazda vėtroje, šaulius paneigdamas tenai.
Nuplėškit jį prie žemės ir pajuokite nevalioj,
jam vaikščioti kliudys tie platūs milžino sparnai!

(Prince des nuées – debesų karalius; turint omeny šį Baudelaire’o „Albatroso“ vertimą, manau, randas papildomų, tarkim, Mačernio „Aš pažinau karalių tavyje“ suvokimo galimybių.)
Dabarties gimnazistams siūloma rast ir skaityt Sigito Gedos vertimą (žr. Literatūra 12 klasei: chrestomatija, d. I, 2012, p. 291). — Vertimus gretinti – neturint tikslo vertinti, kuris „tikslesnis“ ar „geresnis“ – filologo gurmano užsiėmimas.

Dažnai, kai maudulys užvaldo ekipažą, –
Prigaudo albatrosų, paukščių didelių,
Tingių bendrakeleivių, kur po dangų rąžos,
Lydėdami laivus nelaimėlių keliu.

Vos bloškia juos jūreiviai ant lentinio denio,
Karaliai žydrumos sugėdinti, lėti
Savo gailiais ir balzganais sparnais plevena, –
Jie styro kaip irklai, į šonus nuleisti.

Keleivis su sparnais, dramblotas ir suglebęs!
Prieš valandą gražus, dabar tiesiog bjaurus!
Jūreivis vienas grūda pypkę jam į snapą,
O šlubius ima mėgdžiot tą, kur neskrajos!

Poetas panašus į princą debesijos, –
Nepabijos audrų, kvatosis iš strėlės,
Bet nutrenktas žemyn, tarp klykiančios žmonijos
Su milžino sparnais paeiti negalės.
(Ch.B., Piktybės gėlės, 2005, p. 15)

Yra dar bent du šio eilėraščio vertimai (nežinau, gal ir daugiau yr). Ramūno Kasparavičiaus ir Vlado Baltuškevičiaus.
Kasparavičiaus buvo Kultūros baruos 1985, nr. 9, p. 47 (tuolaik RamK dirbo Trakų rajono laiškrašty Spartuolis; išversti keturi eil. iš [dar] Blogio gėlių):

Dažnai dėl juoko ekipažo žmonės
Pagauna albatrosus, nuostabius paukščius,
Taurius palydovus ilgos kelionės,
Belydinčius laivus per vandenis karčius.

Nevikrūs ir sumišę debesų bičiuliai,
Karaliai mėlio, gūžias ant lentų grasių,
Ir apgailėtinai balti sparnai didžiuliai
Kaip irklai velkasi abipus jų.

Koks nerangus ir glebnas vaikas vandenyno,
Juokingas ir bjaurus dausų keleivis šis.
Štai vienas degančiu snapu grasina,
Šlubuoja kitas, skraidantis luošys.

Poetas panašus į jūrų karaliūną,
Kurs iš šaulių ir vėtrų juokiasi dažnai...
Bet... netrenktam į žemės triukšmą liūdną,
Jam trukdo vaikščiot milžino sparnai.

Vlado Baltuškevičiaus:

Karts nuo karto, kai vandens jūreiviams įkyri,
Išsiblaškymo džiaugsmui jie gaudo didžius,
Laivą lydinčius daugelį, daugelį mylių,
Albatrosus, dangaus plačiasparnius paukščius.

Okeano ir žydrio karalius gėdingai
Denin blunksteli dusliai. Ir smurto aukos
Tie baltieji sparnai, dideli ir galingi,
Tartum irklai atlėgsta, išsenkant jėgoms.

Jis, puikus, nebijojęs audrų pasiučiausių,
Toks bejėgis, nesavas, kai leipstą juoku
Vyrai puola ir plaštakom plunksnas jam šiaušia
Arba žiodo, pradvisę prastu tabaku.

Taip ir tu, o Poete, virš šėlstančios jūros,
Nepasiekiamas, lemčiai nepaklusnus,
Šurmulingoj minioj, tarp kvailių atsidūręs,
Sunkiai pakeli baltus giganto sparnus.
(Š.B., Piktybės gėlės, iš prancūzų ir rusų kalbų vertė Vl.B., 1996, p. 11)

(Tik viena pastaba: jei prireiktų Baudelaire’o „Albatroso“ svarstant apie žemininkus, be jokios abejonės, cituotinas Švedo vertimas.)
— Ir dar mintis iš pradžioj cituoto Vytauto Kubiliaus straipsnio:

Žodis „nebūtis“, atėjęs iš Š. Bodlero (néant) ir J. Girniaus paskaitų apie egzistencializmo filosofiją („Mirtis yra žmogiško buvimo būdas“), traukia kaip „tragingos epochos“ magnetas visą „žemininkų“ kartą. J. Kėkštas rašo: „norėčiau eiti nebūtin“. A. Nyka-Niliūnas sako: „Ir amžinybės horizonte pasirodys / nešantys į nebūtį laivai“. H. Nagys regi mirties ženklus net gamtoje, kuri ligi tol nemirtinga lietuvių lyrikoje: „Ir lygumos atrodo plačios, aiškios ir taip gyvos, – / bet širdyje giliai paslėpusios jau savo keistą mirtį“. (ibid., p. 2)

Ir taip noris pratęst: prisiminkim dar Broniaus Krivicko 1948-ais sukurto soneto pirmąją eilutę: „Mano dienos nebūtin pasvirę“. — B.K. poezija, nors kurta kitomis aplinkybėmis, neišklysta iš jojo kartos, žemininkų, intonacinės ir pasaulėjautinės orbitos; jei būtų jo eilėraščiai kokiu nors stebuklingu būdu pasiekę Žemės antologijos rengėjus, neabejotina, būt buvę jon įtraukti; ir dėl antologijos įvado – Juozas Girnius: „Jeigu būtų Mamertas Indriliūnas buvęs, būtų jis tą atlikęs [= parašęs įvadą], kai nebuvo jo, tai tada mane įtraukė“ (NŽ-A, 2015, nr. 6, p. 20).
– Ar nebūtis lietuvių poezijon atėjo iš Baudelaire’o, ar smelkės ir iš kitur? – vertas pasvarstyt klausimas.

Papildas (2021 IV 15) Prieš metus paskelbtam anoniminiam komentare buvo paminėta, kad dar yr Vytauto Bikulčiaus vertimas, turbūt tiksliausias. Šįmet (IV 9) minėtos 200-osios Baudelaire’o gimimo metinės. Ta proga Literatūra ir menas paskelbė VytB vertimą ir įvadą jin – „Charles’io Baudelaire’o ‘Albatroso’ link“, kur ir originalas pateiktas, ir pažodinys, ir eilėraščio analizė (LM, 2021 IV 2, nr. 7, p. 31–32). — Šitas tinklaraščio įrašas lyg kokia ChB „Albatroso“ vertimų lietuvių kalbon antologija, kitaip – puokštė daros, tad ir VytB vertimą pridedu:

Kelionėn pasilinksmint paima jūreiviai
Ir albatrosų, jūros paukščių didelių,
Kurie tarytumei aptingę pakeleiviai
Plasnoja paskui laivą virš sūrių gelmių.

Bet vos tiktai ant laivo denio juos padėjo,
Padangių viešpačiai, sutrikę ir keisti,
Drovėjos susigūžę, nevikriai šlepsėjo,
Ir vilkos lyg irklai deniu sparnai balti.

Erdvių klajūnas, jis toks nerangus ir klišas!
Anksčiau visus žavėjo, bet dabar bjaurus!
Jūreivis vienas jam į snapą pypkę kiša,
O kitas ano šlubio mėgdžioja žingsnius.

Poetas kaip ir tas padangių kunigaikštis,
Jam nebaisi audra, nebaido jo šauliai,
Bet žemės tremtyje, kur minios klykia aikštėj,
Jam trukdo vaikščioti jo milžino sparnai. (ibid., p. 3)

(263) Visiškai tarp kitko: Michaux ir Kasparavičius

Važiuojant į darbą 19 troleibusu: Henri Michaux (1899–1984) novelių ciklas Toks Plunksnius (Un certain Plume, 1930), puikiai išverstas Dainiaus Gintalo (Metai, 2012, nr. 1, p. 74–86; talentingo žmogaus, ir kaip poeto, ir kaip vertėjo, ir kaip išviečių įamžintojo); puikiai, nes skaitydamas net nejauti, kad tai vertimas. D.G. rašo, esą „novelių nuotaika bei stilistika primena būties ir kasdienybės absurdą perteikiančią Daniilo Charmso prozą“. O man priminė kito.
Einant per Žirmūnų tiltą: įdomu, ar papuls į LLTI sudaromą kūrybiškiausių praėjusių metų knygų 12-tuką Ramūno Kasparavičiaus (beje, frankofilo, bent jau iš dalies, pasak Romo Daugirdo) pasakojimų rinkinys Decameron medicus, kuriame yra lyg ir (labai lyg ir) Plunksniaus atitikmuo – Ignotas Žiogelis. Juokais jo metodą vadinu paplaukusiuoju realizmu (įvardžiuotinai paplaukęs ar net išplaukęs r.), o pasakojimus – kokteiliais, kurie [kad rimčiau skambėtų, de saussure’iškai pratęskim] langue gomurį šiurkštokais įvairiausiais parole liežuvėliais kutena [esat mėginę? kaifas!] ir laipsnių turi – ir šypteli siurbdamas, ir vaizduotė ima garuot. Smagu skaityt. Ir dar norisi.

2012-02-09: Nepapuolė pitoreskos 12-tukan, nors tarp kandidačių beigi kandidatų, kaip teko girdėt, ir buvo. Esą lėmė (įspėju: nuogirdom remiuos, pats nebuvau) pastaba: Kasparavičiaus „galai palaidi“; bet tai ir žavu – pasakotojas lyg koks astronautas, nesvarumo būkle besimėgaujantis: aplink jį viskas plauko – ir tai, kas gali, ir tai, kas galėt neturėtų.

(187) Tarp kitko: skaitinėdamas Baudelaire’ą, prisiminiau Rekašių

Vėl po ranka pasipainiojo Sigito Gedos verstos Piktybės gėlės (2005). XXXII soneto pirmas posmas:

Vienąnakt, kai drybsojau šalimais žydaitės,
Kaip lavonas šalimais lavono šlykštaus,
Prie šio perkamo kūno ėmiau samprotaut
Apie liūdnąjį grožį, kur man neįeiti. (p. 54)[*]

Ir prisiminiau Vlado Rekašiaus (1893–1920) eilėraštį „Žydelkaitė“, parašytą 1913-09-15 (išsp. 1913-10-30 JAV Keleivyje, pasirašytas ne įprastiniu slp. Smydro Šakėlė, o pavarde). Nesu didelis lietuvių meilės lyrikos žinovas, bet ar tai tik ne vienintelis eilėraštis, kur taip atvirai (ir erotizuotai) kalbama apie meilę „nelietuvaitei“ (Saulius Žukas į antologiją Lietuvių meilės lyrika jo neįdėjo):

Vai mylėjau, aš mylėjau
Vieną žydelkaitę!
Saldus kūnas, skaisti siela –
Aniuolas – mergaitė.

Laiba, tiesi kaip ir liepa,
Aukštas liemenėlis,
Muslinytė jos bliuzkelė,
Margas sijonėlis.

Ir nutekinti peteliai,
Rodos, marmuliniai,
Ir karoliai baltą kaklą
Puošia burkštininiai [čia: gintariniai].

Aukso čiupros ant galvelės
Dailiai suranguotos,
Ir į aukštą kasą bizos
Liaunos suvyniotos.

Žydros akys kaip safyrai
Žvaigždėmis žibėjo,
Plonos lūpos rubininės
Purpuru tryškėjo.

Ir sėdėjo vienplaukinė
Taip ant mano kelių,
Kaitrus veidas, mano klausės
Ji aitrių [čia: karštų] žodelių.

Aš kalbėjau, jai blizgėjo
Akys deimantinės;
Aš ją glosčiau, ji palaimoj
Glaudės prie krūtinės.

Ir, paėmęs už smakrelio,
Aš atlošiau galvelę,
Ji suvirpo, blaivus ukas
Uždengė akelę.

Aš bučiuoju nuo jos lūpų
Saldžiąją rasužę,
Sunkus kvapas, jinai aitriai
Spaudžias prie širdužės.

Taip mylėjov’s mudu jaunu
Kožną vakarėlį,
Iš dangaus į mus žiūrėjo
Blankus mėnesėlis.

Vai mylėjau, aš mylėjau
Gražią žydelkaitę,
Saldžiakūnę, skaisčiadūšią
Aniuolą – mergaitę.

Tai, kas apie Rekašių surašyta lt.wikipedijoj, – skysta ir netikslu. Štai ką LLE apie jį rašė Vytautas Kubilius (p. 417):

Rekašius, Vladas *1893 V 15 Vijoliškyje (Biržų r.), †1920 III 13 Plungėje; poetas, vertėjas. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1913 pašalintas už revoliucinę veiklą išvyko į Vokietiją, Frankfurto prie Maino universitete klausėsi literatūros paskaitų. 1919 sovietinės valdžios komisaras Kupiškyje ir Panevėžyje, komunistinio pogrindžio veikėjas Žemaičiuose. Mirė peršautas areštuojant [peršovė, pasak Partijos istorijos instituto prie LKP CK direktoriaus Romo Šarmaičio, parašiusio įvadą Rekašiaus Raštams (1983), „Žemaitijos darbo žmonių budelis“ Povilas Plechavičius].
Poezijos paskelbė Aušrinėje, Vilnyje, Keleivyje, Tiesoje. Paliko H. Heinės ciklo Lyrinis intermezzo vertimų rankraštį, pasiekęs reto tuo metu eiliuotų tekstų vertimuose frazės laisvumo, poetinio polėkio, ironiškų aforistinių užsklandų. Sklandžiai sueiliuoti, vidinės žodžio energijos kupini revoliucinių dainų vertimai ir sekimai (hektografuotas rink. Revoliucijos kregždutė, 1920).

Sovietmečiu planingai stengtasi „įamžinti“ V.R. atminimą:

• 1953-ais Kupiškio vidurinė mokykla pavadinta jo vardu (dab. Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija);
• 1955-ais palaikai iškilmingai perkelti į Plungės miesto kapinių centrą (1920-ais neleido bedievio laidot katalikų kapinėse, palaidojo už tvoros);
• 1956-ais Leonas Žuklys nulipdė biustą, kuris Plungės aikštėj pastatytas 1961-ų pavasarį (dabar toj vietoj fontanas?);
• 1967-ais pradėjo plaukiot žvejybos traleris-šaldytuvas „Vladas Rekašius“ (tikrai jau turėtų būt surūdijęs, supjaustytas ir atiduotas kaip metalo laužas);
• 1971-ais Marijonas Giedrys pastatė meninį filmą Žaizdos žemės mūsų (Rekašiaus prototipą [turėjo būt: pagal Rekašių sukurtą veikėją] vaidino Antanas Šurna).

Nekas iš tų pastangų „įamžint“ beliko. Beliko?

[* Papildas Metuose, 2018, nr. 10, paskelbtas Ramūno Kasparavičiaus romano fragmentas „Senatvės sidabras“, o gal romano Senatvės sidabras fragmentas. Kasparavičius savo kūrinius rašo nelyg paukštis suktų lizdą – kas tik po mintim pasimaišo, tą ir panaudoja, įpina; jei imtum pešiot – visokių visokybių po krūvelę išdygtų; ir vieną tų krūvelių galėtum pavadint prancūziška.

Du lapukai iškrenta iš knygos... Vienas – savotiškai išverstas Baudelaire’as:

XXII

Kai vieną naktį aš gulėjau prie siaubingos žydės,

Prigludęs išilgai tarsi lavonas prie lavono,

Ėmiau svajot prie to parduoto kūno

Apie gražuolę liūdnąją, kurios nebegeidžiu.

Aš įsivaizdavau jos įgimtą didybę,

Jos žvilgsnį, grakštumu, jėga ginkluotą,

Kvapnius jos plaukus, kuriuose kietumas slypi,

Vien jų prisiminimas viltį duoda.

Jei aš galėčiau su aistra bučiuoti kūną kūną liekną,

Šviesias tavąsias kojas lig juodų kasų,

Gilių glamonių lobį man išpindama,

Jei tu galėtum kurį vakarą spontaniška rauda,

O, tu, žmonių žiauriųjų karaliene,

Užtemdyt juodą spindesį šaltų akių šviesų.

Kiekviena eilutė prasideda didžiąja raide. Aišku, vertimas, ir prisiminiau, kad Baudelaire’o. [O aš prisiminiau, kad 2001-ais Tyto Alba serijoj „Portretai“ išleido Pascalio Pia knygą Bodleras: liūdesio riteris, kurioj cituojamus Baudelaire’o eilėraščius išvertė RamK; tik neatsimenu, ar šito soneto vertimas ten yr.] Mano paties eilėraščiai surašyti paprasta prozos tvarka, kaip ši parafrazė:

Bodleriškasis

                               Nes esi ne mano.

                               Vytautas Mačernis

Gražioji žyde, viešnamio princese,

buku balsu dudenanti VOODOO,

ir juodas katinas, pusiau išdvėsęs,

ir mira, timiamas, ir saldu...

Ant apmušalo subtilus pelėsis

po tobulu ketureiliu meilužio,

čia peri blakės nuo ano gegužio,

o tas pelėsis iki kojų plėsis.

Gražioji žydė kerpasi trumpai,

jos geros krūtys šviečia atlapai:

– Užtenka! Naują filmą rodyk!

Gražioji žydė daros negraži:

– Lietuviškai mekenantis ožy,

ant: cheminė blondinė. Eik ir nusinuodyk.

Tokius prisiminimus reikia užgniaužti. Kitoniškai kuoktelėjusius. (Metai, 2018, nr. 10, p. 54–55)

— kam aš čia pridūriau tą vertimą, tą parafrazę? net nežinau; gal ir man patinka tinklaraščio įrašus kaip kokias gūžtas sukt: va šitas šapas dar tinka, kodėl neprikabinus?]

(40) Sovietmetis: 1968-ieji ir džiazas

Rimantas Kmita savo monografijoj Ištrūkimas iš fabriko nagrinėdamas Juditos Vaičiūnaitės eilėraštį „Eskizas“ iš rinkinio Po šiaurės herbais (1968), be kita ko, rašo (p. 195):

Kada eilėraštyje, publikuojamame 1968 metais Sovietų Sąjungoje, yra pasineriama į džiazo [konkrečiai – į Modern Jazz Quartet] muziką, neužsiminti apie iškylančias politines teksto reikšmes tiesiog neįmanoma. Džiazas, patekdavęs į Vaičiūnaitės eilėraščius ne taip jau retai, tuo metu buvo bene labiausiai valdžios nepageidaujama muzika ir suvokiama kaip vakarietiškiausia, amerikietiškiausia muzika. VDR vadovas Walteris Ulbrichtas Čekoslovakijos „krizę“ aiškino kaip tik ideologine įvairių menininkų ir mokslininkų koegzistencija, jų izoliavimusi nuo darbo klasės (Günter Erbe, Die verfemte Moderne: die Auseindersetzung mit dem „Modernismus“ in Kulturpolitik, Literaturwissenschaft und Literatur der DDR, Opladen: Westdeutscher Verlag, 1993, p. 87).
Džiazas, be abejo, darė stiprų poveikį jaunimo kultūrai, buvo vienas iš tos vakarietiškos kultūros ryškiausių reprezentantų, kurie asocijavosi su nevaržoma laisve. Iš moderniosios muzikos džiazas savo sudėtingumu, polifoniškumu, intelektualumu bei improvizacijos laisve, ko gero, labiausiai svetimas konservatyviam sovietinės ideologijos požiūriui.

Kaip tik skaitydamas monografijos korektūras varčiau 1968-ųjų Nemuną. Ir susidarė šiek tiek kitoks įspūdis: nieko tokio blogo, bauginamo apie džiazą neradau. Vos ne priešingai.
Štai nr. 2: tos pačios Vaičiūnaitės dramatizuota poema Kasandra (su Iliados intertekstu), kur vienas iš pagrindinių veikėjų, Kasandros mylimasis – Džiazo pianistas. „Kavinė ‘Troja’. Žiema. Kasandra – baltu megztiniu ir juodu sijonu, be galo paprasta. Džiazo pianistas – vienas iš šių dienų. [...] Veiksmas vyksta kurioje nors kapitalistinėje šalyje.“ (Tame pat numery – Giedriaus Kuprevičiaus publicistinis straipsnis „Viena problema, arba Muzika – apmušalas“; ta problema: „Muzika pavirto sudėtine mus supančio triukšmo dalimi.“)
Nr. 5: Alvydo Dargio propagandinis tekstas „Noriu pirkti balsą“. Apie už pinigus padaromus muzikos „stabus“, „žvaigždes“ (šie žodžiai, aišku, rašomi kabutėse; kaip pavyzdžiai paminėti: „Laukiniai“, Skotas Makenzis, „Hermano atsiskyrėliai“), kuriuos Baltieji rūmai pasitelkia kaip „vaistą“, kad jaunuoliai ne marširuotų su plakatais „Šalin karą Vietname!“ ir pan., o patirtų „visiško užsimiršimo valandas“.

Bet yra kitokios dainos. Kiti dainininkai. Kitos gitaros. Ir jos keliauja po Ameriką, Europą. Pitas Sigeris, Džoana Beaz. Jie dainuoja apie duoną, apie motiną, netekusią kare sūnaus, apie saulę visiems šioje Žemėje. Jų dainose neskamba dūsavimai, aikčiojimai... I love you... I need you... [Beje, šios frazės neverčiamos į lietuvių kalbą, ergo, manoma, kad Nemuno skaitytojams jos suprantamos.]
Jie buvo kartu su negrais Los-Anželo barikadose... Jie kartu su tais, kurie viduryje aikštės degina savo šaukimus į armiją (p. 45).

Taigi išeitų (grįžtant prie Kmitos išsakytos minties), kad ne džiazas, o popmuzika buvo suvokiama kaip „kapitalistiškiausia“, „reakcingiausia“. Bet, reikia patikslint, ne visa, tik dalis (ta, kuri „dūsauja ir aikčioja“). Štai nr. 8 spausdinamame J. Balčiūno straipsnyje „Pop muzikos pasaulyje“ prie „teigiamųjų“ priskiriami ir doorsai (nors prieš tai paaiškinta, kad psichodelinės muzikos poveikis prilygsta narkotikų poveikiui): „Jei kai kurių grupių dainoms ‘kliudo’ amoralūs tekstai, tai Sanfrancisko hipių ‘The Doors’ grupės naujausia daina ‘Nežinomas kareivis’ uždrausta dėl rimtesnių priežasčių. Tokio turinio dainoms oficialiosios Amerikos radijo organizacijos ypatingos simpatijos nejaučia...“ (p. 41) Gerų žodžių nepašykštėta ir Jimiui Hendrixui (ar tik už muziką, ar ir už pažiūras?): „Iš visų ‘rhyhm and blues’ atlikėjų didžiausio populiarumo Anglijoje susilaukė Amerikos negras Džimas Hendriksas, kurio įdomūs eksperimentai laikomi geriausiais nūdienos pop-muzikos kūriniais“ (ibid.).

Džiazas, jis ir dvidešimtmečio Ramūno Kasparavičiaus eilėrašty (nr. 8, p. 11):

Lujis Amstrongas. Solo triūbai
ateik ateik į mano rytmetį geltoną
kai saulė liejasi drėgnais triūbos garsais
pajusk ant mano lūpų aitrų vario skonį
kai mano akyse laukinis blizgesys

O nr. 11 radau Petro Palionio tekstą, kuris ne tik tinka šiam įrašui. Šįmet per festivalį Vilnius Jazz prizu už indėlį į Lietuvos džiazo kultūrą buvo įvertintas šviesaus atminimo vienas iš Lietuvos džiazo pionierių, pianistas, kompozitorius, Kauno bigbendo įkūrėjas ir ilgametis vadovas Romualdas Grapštas (1943–2009); apdovanojimą atsiėmė dukra. Straipsnis vadinasi „Eterio ritmai“ (kad pasijustų ir laiko dvasia, rašymo stilius, – meninis reportažas? – tebūnie visas; originalas – baltos raidės juodam fone; šalia – per pusantro puslapio – Romualdo Rakausko nuotrauka).

Bendraamžiai, apsitaškę metalu, stovi prie staklių. Keiksnodami lėtus laikrodžius, zulina auditorijų ar įstaigų stalus. Susėdę ant pastolių, bežodžiu džiaugsmu ir cigarete džiovina prakaituotas kaktas. Laksto paskui purviną kamuolį. Bendraamžiai... O jie, šeši jauni vyrai, kas rytą Daukanto gatve pasuka į pilką Kauno radijo redakcijos pastatą. Prabėga valandėlė kita, ir Romualdo Grapšto rankos panyra į fortepijono klaviatūrą. Į pirmųjų raukšlių sučaižytas Enriko Borisevičiaus ir dar vaikiškai putlias Rimanto Brazaičio lūpas įsisiurbia saksofonai. Lyg pempė klykteli Romualdo Zutkio fleita, kosteli Henriko Berkaus kontrabosas, sušnara Vladimiro Teluchino mušamieji. Prasideda repeticija – tas muzikinis juodraštis, kuriuo 4–5 valandas kas dieną Lietuvos Radijo ir televizijos komiteto estradinio ansamblio artistai šveičia savo instrumentus. Iki tol, kol vieną kartą nušvinta įrašų pulto skalės, sustoja prie piupitrų absoliučią klausą turintys mikrofonai ir pasigirsta tonmeisterio „Pradedam!“ Prabėga dar kiek laiko, ir apsnūdusią šeštadienio popietę ar melsvą žiemos vakarą iš po imtuvo klavišo, kaip šaltinis iš po akmens, ištrykšta melodija.
Eterio bangos jums atskraidins ansamblio grojamą Aragočio Gulanos, Geršvino, Rodžerso, Kerno, Kažlajevo bei kitų kompozitorių muziką...
– Mes stengiamės eiti džiazo muzikos linkme, – sako R. Grapštas. – Nemėgstu pigios estradinės muzikos, paremtos dviem–trim „blizgančiais“ akordais. Mane visada traukia kūriniai su sudėtinga harmonija, įdomia melodija, kūriniai, verčią susimąstyti. Deja, mūsų kompozitoriai estradiniams ansambliams tokių pjesių rašo per mažai.
O repertuaro klausimas ansambliui nepaprastai aktualus. Eteris, ta milžiniška auditorija, reikalauja vis naujų ritmų. Tuo ir sunkus, bet įdomus radijo artisto darbas, kad vieną kartą išmoktas ir įrašytas kūrinys antrą kartą nebegrojamas, nors dar šimtus kartų sklinda iš garsiakalbių. Nuolatinis kūrybinis atsinaujinimas – radijo dėsnis. Bet ansamblio vaikinų jis negąsdina. Visas šešetas neblogai muzikiniai „pakaustyti“ – už kiekvieno pečių metai, per kuriuos įgytas specialus muzikinis išsilavinimas. Gabūs, darbštūs, ieškantys, vienodai gerai grojantys dviem skirtingais instrumentais. Besistengiantys sugroti ne tik visas natas, bet ir paimprovizuoti.
Ir vėl repeticijos. Vėl kruopštus ir anaiptol ne toks jau linksmas darbas prie kiekvienos natos, frazės. Užtat eteryje vėl skambės graži, subtili estradinė muzika.

Palasiojau vieną kitą faktą ne norėdamas ginčytis su Rimanto Kmitos teiginiu (mano nuomone, vertinant Vakarų kultūrą lemiamos reikšmės turėjo ne kūryba, jos pobūdis, o kūrėjo politinės pažiūros; juk Sartre’as iš pradžių labai tiko, kol „neužsikrėtė“ maoizmu...). Šiaip. Labai įdomu vartyt ir skaitinėt senus periodinius leidinius. Įtraukia. Va to paties Nemuno 1968 nr. 1 išspausdinta Sauliaus Šaltenio apysaka Mėnesiena. Pasak Jūratės Sprindytės, „[t]ai pirmoji apysaka, kurioje psichinė realybė užima daug didesnę teksto dalį nei fizinė“ (Lietuvių apysaka, 1996, p. 265). Labai neblogas tekstas; ir Karaliaučiaus krašto realybė per detales labai aiškiai užfiksuota, ir kareiviuko, kurio visas pasaulis jo sąmonėj, savijauta. Visas „kareiviavimas“ atsispindi kaip kažkoks nesusipratimas. Net keista, kad praslydo. Nors į jokią Šaltenio knygą šita apysaka neįdėta. Beje, galima būtų gretint su Parulskio Trim sekundėm dangaus.