(1131) Užparaštė, cxlvi: Dajcie mi Wołynia / Leiskit į tėvynę

nuotrauka iš lt.wikipedijos

Kas parašyta memorialinėj lentoj, esančioj Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioj, nevisai tiesa, bet tai žinoma – net lt.wikipedijoj yra nuoroda į kan. Mykolo Vaitkaus rašinį „Dėl Margalio ir jo ‘Leiskit į tėvynę’“ (Aidai, 1952, nr. 6, p. 274–275):

“Leiskit į tėvynę” [...] nėra visai originalus dalykėlis, tik vienos lenkiškos dainelės parafrazė. Ta lenkiškoji dainelė skamba taip:

Dajciež mi Wolynia,
Mily dajcie dym –
Ja wam z nad Horynia
Piękny przyslę rym
I, nim blysnie dzionek,
Tęskną piosnkę dam –
Ja wam jak skowronek
będę spiewal tam.

Tu mej piersi ciasno,
Nią zalega mrok.
Dajcie gniazdko wlasne –
Smielej spoirzy wzrok;
Gdy rodzinnego drzewa
zawtoruje szum,
Serce me zaspiewa
Notę tęsknych dum.
(Toliau nebeatsimenu, o gal daugiau ir nebebuvo žodžių). (p. 275)

O apie pačią dainelę tepriduriama, esą tų laikų (spėtina: XIX ir XX amžių sąvartos) kunigija ją labai mėgdavusi dainuot, ypač dėl labai gražios melodijos. — Nori nenori ima kilt klausimai: kunigai dainuodavo tik dėl melodijos? o žodžiai? kada ši daina atsiradusi, kokiu keliu atėjo ligi Lietuvos kunigų ausų?
Googlindamas žurnale Wołanie z Wołynia (2001 XI–XII, nr. 6, p. 38–40) radau Genowefos Wiśniewskos laišką redakcijai „Moja mała Ojczyna“ („Wołyń to moja mała Ojczyzna“), kuriame yra tokia pastraipa (irgi atminty išlikę tik du posmu):

Pamiętam też fragment piosenki ze szkoły z Wołynia, której uczył mnie kierownik szkoły w Oszczowie pan Jan Zienkiewicz:

“Dajcie mi Wołynia miły, dajcie, dym,
Ja wam z nad Horynia tęskny prześlę rym.
I nim błyśnie dzionek, nową piosnkę dam,
Ja wam jak skowronek będę śpiewać tam.

Tu mej piersi ciasno, zalega ją mrok,
Dajcie gniazdo własne, śmielej spojrzy wzrok.
A miłego drzewa, gdy za wtórzy szum,
Serce me wyśpiewa strofę tęsknych dum”. (p. 38)

Spėtina, prieš karą Volynėj ši daina dainuota ne tik / ne tiek dėl gražios melodijos? — Būtų labai įdomu išsiaiškint, kas tai per daina: kada, kokiom aplinkybėm sukurta, kaip plito, – bet tai ne mano jėgom.
Ką galiu – pasėt stiprią o stiprią abejonę dėl „Leiskit į tėvynę“ genezės varianto, perpasakoto kan. Mykolo Vaitkaus:

Buvę tai Žemaičiuose, Veviržėnuose, per kuriuos ten atlaidus. Buvęs ten ir kun. Šnapštys (nebeatsimenu, ar jis buvo ten vikaru, ar vien į talką buvo atvažiavęs). Žinoma, dainuota, kaip paprastai. Dainuota ir anoji “Dajciež mi wolynia”. Kažkuris svečias pareiškęs norą, kad Margalis tą dainą atkurtų lietuviškai. Margalis sutikęs, išėjęs į kitą kambarį, užsirūkęs, pavaikščiojęs kiek laiko ir netrukus atsinešęs baigtą “Leiskit į tėvynę”. Ir ėmė kunigai bei klierikai tą dainelę dainuoti po visą Lietuvą. (ibid.)

Perskaitęs pagalvojau: reikia paieškot pirmosios šios dainos publikacijos. Gal kur periodikoj buvo ir anksčiau, bet tikrai yra 1907-ais Kaune išleistam Margalio eilių rinkiny Volungė ir vieversėlis, p. 145–146: pats autorius nurodęs paantraštėj, kad tai ne jo sukurta daina: (Imituota), o pabaigoj pažymėjęs vietą ir laiką: Alšvangen 1903. — Kur tas Alšvangenas, nepavyko išsiaiškint, bet tikrai vargu ar Žemaičiuos.
Prel. Aleksandro Dambrausko-Jakšto rašiny apie kun. Juozą Šnapštį yra toks teiginys: „Išgirdęs kokią lenkų ar rusų dainos dailią melodiją, Margalis sužavėtas jos grožiu, stengdavos tuoj tą dainą išversti, kad ir lietuviai galėtų ją ta pat melodija dainuoti. Iš čia ir atsirado jo ‘Žemaičio’ ir ‘Aukštaičio daina’, ‘Atsisveikinimas su giria’ ir k.“ (Užgesę žiburiai: biografijų ir nekrologų rinkinys, 1930, p. 115–116).
Manyčiau, įtikinamesnė „Leiskit į tėvynę“ žodžių atsiradimo versija: būdamas ne Lietuvoj, Margalis išgirdo ar prisiminė tą lenkišką dainą su gražia melodija ir gal net savaime ėmė dėliotis lietuviški žodžiai; kryptį parodė sąskambis Wołynia/tėvynę.
P.S. Praėjus beveik ketvertui metų po kan. Vaitkaus publikacijos, apie šią labai populiarią ir beveik emigrantiniu himnu tapusią dainą pasamprotavo muzikas Juozas Kreivėnas (J.K., „Mūsų skolos svetimiesiems: Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus...“, Muzikos žinios, 1956, nr. 1, p. 13):

Šiaip ar taip, “Leiskit į tėvynę” yra lenkiškos dainos vertimas. Kaip retkarčiais koncertuose atliekamas kūrinys, šis vertimas pateisintinas. Bet visų mielos ir nuolat kartojamos dainos rolei šis vertimas netinka. Tokio turinio dainos mums labai reikia, tad vertimo vieton reiktų maždaug tokio pat turinio originalaus ir teksto ir melodijos.
Tėvynės ilgesio temomis mūsų poetai nuo 1944 metų vidurio daug popierio prirašė. Ir kad nors vienas lapelis to prirašyto popierio pataikytų į žmonių širdis taip, kaip pataikė Margalio vertimas, tai jau galėtume sakyti, kad tremties poezija tikslo pasiekė.
Ir su geru tekstu kuris mūsų kompozitorius su tautiniu motyvu galėtų iš žmonių širdžių išstumti seną lenkišką romansą?
Rodos, tai menkniekiai, bet jų labiau reikia ir už įmantrias balades bei poemas ir už simfonijas.

(Deja, širdis l. didelė konservatorė, jei jau jai kas tiko pritiko, proto argumentai to tikrai nepakeis. Kaip ir kitu atveju: „Kas esi tu? – Lietuvytis. / Tavo ženklas? – Baltas vytis“ – na ir kas, kad Dambrauskas-Jakštas rašydamas galvoj turėjo lenkišką pavyzdį?)