(1225) Užparaštė, clvi: dvi istorijos iš DP laikų

1
LKŽ nurodoma, kad žodis vaizbūnas psn. = pasenęs; gal tai ir ne žodyno reikalas, bet šitas žodis buvo atgijęs Vokietijoj po karo: nenorėdami savų vadint spekuliantais, vadino vaizbūnais (eufemizmas?). Iš Henriko Žemelio pasakojimo Liūtui Mockūnui:

Kadangi kiekvienas jautė maisto, drabužių ir kitų reikmenų trūkumą, pirmaisiais metais atsirado nauja profesija – prekybininkai, vadinami vaizbūnai, kurie greit aprūpindavo tautiečius kuo tik nori, pradedant auksu ir deimantais, baigiant žiebtuvėlių akmenėliais. Tokių vaizbūnų galėjai rasti kiekvienoj stovykloj. Bremene ir Hamburge, pavyzdžiui, galėjai gauti silkę už 1 RM, o jei tas silkes atveži į prancūzų zoną, gali jau gauti už silkę 8 RM. Be to, prancūzų zonoje galėjai gauti konjako ir kitų kilniųjų prancūziškų gėrimų. Esu matęs ir tokių vaizdų, kai dipukai susėdę prie stalo geria benediktiną ir užkandžiauja silkėmis... („Pokario Vokietijos lietuvių spauda: įdomaus ir komplikuoto gyvenimo ryškūs pėdsakai“, Akiračiai, 1990, nr. 5, p. 8)

Prancūzų zonoj gyveno Julius Kaupas, kurio 100-metis vakar buvo (*1920 III 6 Kaune). O kodėl neprisiminus jo ir kaip vaizbūno? — Kazys Almenas yra įrašęs daug visokių pokalbių (kiek žinau, jie atiduoti kažkuriam archyvui, sakė: žadėjo ir suskaitmenint). Kai kas iš tų įrašų buvo paversta rašytiniu tekstu ir paskelbta. 1965-ų liepą Almenas įrašė pokalbį su Marium ir Zina Katiliškiais, kuriame prisimenamas ir prieš gerus metus (1964 III 1) miręs Julius Kaupas:

Marius: [...] koks Julius pasirodo 47-ais metais amerikiečių zonoj, tai čia reikalingas dailininkas, toks kaip Van Gogas. Tik Van Gogas galėtų nutapyti žengiantį, supranti, milžinišką, aukštą, liekną – tiesiog liepsnojančiais, milžiniškos apimties garbanotais plaukais. Su tam tikru atspalviu rudumo. Tokiu varinio, auksinio, kurie palaipsniui išsigimimė į tokią šviesią, nu, platininę spalvą. Tai ateidavo Julius, aukšta kakta, didele nosim, įskandęs pusiau nukramtytą pypkę. Su kuprine, ir ateidavo dabar, vadinas, į 7-to C bloko baraką. Numesdavo savo sunkią naštą ir sakydavo: „Nu, dabar, kur mes dėsim šitą prekę?“
Zina: Jis atnešdavo likerių iš prancūzų zonos. Tokių baisių, žinai, šaltmėtinių...
Marius: Būdavo ir baisių. Pavyzdžiui, anyžinio tokio likerio. Kurį mes išgėrę sienom pradėdavom lipti, vadinasi... Tai tokia reakcija mušdavo, kad tu, atrodo, sieksi ir įsikabinsi į plikas lubas! Tai paskui griežtai uždraudėm Juliui. Sakom: „Jeigu tu anyžių tą veši čia...“ Tai Julius juokias: „Velnias žino, aš nežinau, kas tas anyžius... Ar čia durnaropės, velnias, ar kas?“
Zina: Jis negerdavo pats, matai. Jis tuo metu visai negėrė...
Marius: [...] Tai, ką jie gaudavo iš prancūzų zonos, ir atveždavo. Atsimink, Julius turėjo sūnų tada dvejų metų, jiem labai sunkiai vykosi. Tie, kurie kuprinėm atveždavo po keliadešimt bonkelių, ką jie uždirbdavo... Vargšai, Dieve mano! Ir paskui, įsivaizduoji, koks vargas, Kazy! Eit per namus, klebent: „Ar jūs norit pirkt bonkelę?..“ Neduok Dieve!.. Tai žinai, žinai, [Aloyzas] Baronas sakydavo: „Nu, savo literatūros brolį gelbėkim...“ Nu tai mes... Bet vieną kartą aš tikrai visą jo tą transportą sunaudojau. Aš pats! Ir atsitiko tas šitaip...
K. A.: Tai visą, ir tą anyžinį?
Marius: Viską! Nu, gal tuo metu nebuvo to anyžinio. Bet ten buvo tas armanjakas, ir gal Hennesy, gal Martel. Buvo atvažiavęs Liudas Vismantas ir buvo atvežęs man keletą egzempliorių mano ką tik išėjusios knygos „Prasilenkimo valanda“. Nu, ir, žinoma, atvežė jis ten man keletą šimtų markių, vadinas. (...) Dabar [Aleksandras] Merkelis, mano bičiulis, kolega, sako: „Nu, tai ką? Reikia knygos krikštynas daryt!“ „Bet, – sakau, – Dieve mano, iš ko tu darysi?“ (...) Ir tuo metu kaip sykis įžengia į stovyklą Julius! Su savo likeriais. Ir viskas, ką Julius atvežė, viskas buvo paimta! Ir Julius, žinoma, labai nustebo, labai džiaugėsi, tik 10% pakėlė kainą. „Kadangi savaime aiškus reikalas, jūs neatsisakysit...“
Zina: Bet jam reikėjo, Mariau.
Marius: Jam... Na, kadangi Juliui reikėjo pinigų, ir visa, ką atvežė man Liudas Vismantas, atidaviau Juliui už jo atvežtus likerius. Ir Julius kitą dieną grįžo atgal be jokio vargo, ir dar 10% uždirbęs. Paprastai jis neuždirbdavo. („Vieno vakaro reminiscencijos“, Santara, 1991 vasara, p. 73–74)

2
Bebaksnodamas („išgėrę sienom pradėdavom lipti“) prisiminiau kitą pokalbį – Prano Morkaus, dažnai pasirašančio Franjo Marcus, su Jurgiu ir Jolanta Janavičiais irgi apie DP Vokietijoj (per tris Šiaurės Atėnų numerius ėjo 1998-ų rudenį). Viena istorija įsikirto atmintin, iš prancūzų zonos:

Jurgis: [...] dar viena istorija. Ji susijusi su kelių mūsiškių plunksnos brolių polinkiu į azartinius žaidimus. Kiauras naktis jie lošdavo pokerį ir klaikiai triukšmaudavo. Miestelis, kur jiems paskyrė būstą, buvo mažas, gyveno labai ramų gyvenimą, o naktys irgi ramios, visi miegodavo savo lovose. Bet štai atsiranda negirdėti žmonės, lietuviai, ir prancūzai vokiečius priverčia šiuos priimti į savo butus, nes prancūzų zonoje stovyklų, žinokite, nebuvo. Prancūzų valdžia vokiečiams sakydavo: jums užteks trijų kambarių, o į vieną kambarį įkeldiname užsieniečius. Na, ir apsigyveno ten mūsų kartiožnikai. Šeimininkas buvo, atrodo, pensininkas, kadaise policininkas, visą gyvenimą gyvenęs pasiturimai, o štai staiga per naktis pokeristų riksmai, samagono kliuksėjimas, kėdžių brūžinimas į grindis. Tai tas žmogelis juos pradėjo skųsti prancūzų valdžiai...
Fr. M.: Jūs ištarėte žodį „samagonas“.
Jurgis: Buvo geriama Kirschwasser. Tai toks samagonas iš vyšnių, kai kada iš vaisių. Geras buvo.
Fr. M.: Na, gerai, šeimininkas apskundžia poetus naktibaldas prancūzų valdžiai...
Jurgis: Ir nieko! Šaukdama: jūs dar ne to nusipelnėte!, valdžia jį išveja lauk. Iš tikrųjų istorija visai nelinksma. Žmogus vėliau nusižudė. („Keli vakarai su dviem perkeltaisiais asmenimis“, ŠA, 1998 X 17, nr. 37, p. 1)

— nežinau, gal tik man taip atrodo, kad tokios istorijos iškalbingesnės už visokius svarstymus.

(1126) Užparaštė, cxlv: prisiminus tai, ką mačiau ir girdėjau 2010 X 14

Vilniaus centrinio pašto paradinės durys;
čia buvo paskutinė Algimanto Mackaus tėvų darbovietė Lietuvoj;
dabar Pilies 23: buv. Radvilų rūmuos nuo XIX amžiaus vidurio buvo paštas,
1944-ais vidus išdegė, sienos stovėjo iki 1957-ų; 1979-ais pastatytas daugiabutis

Tos dienos pavakary Lietuvos kinematografininkų sąjungos salytėj (Vasario 16-osios 13/1) pirmąkart buvo rodoma suskaitmeninta filmuota medžiaga, kurią komentavo Pranas Morkus (e-kine.lt ją dabar galima pasižiūrėt, pavadinta „Vilniaus išvadavimas nuo vokiečių“). Tų pačių metų pavasarį (IV 15) PrM apie Lietuvos kinematografą pirmajam pokario dešimtmety pasakojo ir sovietmečio seminare LLTI; ir apie tą filmuotą medžiagą kalbėjo.
Permetus akim tai, ką užsirašiau ir LLTI, ir LKS salėj, noris tikslint aprašą. Gamintojas – ne Lietuvos kino studija, ir ne dokumentinis filmas tatai, o medžiaga, kurios 1944-ų liepos vidury pasifilmavo Raudonosios armijos 3-iojo Baltarusijos fronto kino operatorius – pirmom dienom sovietams užėmus Vilnių. Tuos epizodus, net su dubliais, ir galim pamatyt. Tikrai nevadintina filmu – jokio nuoseklumo nėr; be to, dok. filmo neatskiriama sudedamoji dalis turi būt žodinis pasakojimas.
— e-kine.lt tepateiktas epizodų sąrašas; aišku, ir toks dalykas reikalingas, nors daug ką žiūrėdamas ir pats supranti, akis juk turi; pagalvoji: kaip praverstų koks įvadas, komentaras, kažkas panašaus, ką girdėjau 2010 IV 15.
Šį tą, kas gal galėtų būt ar šmėkštelt tame įvade-komentare, noris užfiksuoti:
¶ Nesakyčiau: visiem žinomų dalykų kartojimas, jei pradžioj būtų priminta, kad pirmiausia Armia Krajowa užėmė Vilnių; 1944-ų vasarą neilgai, bet vis dėlto plevėsavo virš Gedimino bokšto Lenkijos vėliava (atsimenu, NŽ-A buvo straipsnis apie AK ir Raudonosios armijos komplikuotus santykius Vilniuj ir Vilniaus krašte, tik neatsimenu kieno ir kokiais metais).
¶ Kodėl ypač nukentėjo, buvo sugriautas rajonas aplink Vokiečių gatvę? — Prieš puolant, vietovė visada pirmiausia apšaudoma iš pabūklų, – артподготовка vyksta. Pranas Morkus, kaip ir dera kino scenaristui, bemat sukūrė epizodą: rusų karininkai pasidėję ant stalo Vilniaus žemėlapį sprendžia, kur artilerija turėtų taikyt. – Смотрите, вот Немецкая улица. А давайте ко ёбнем по немцам? – Ir jobnuli.
¶ Vakarais kartkartėm pasižiūriu serialo „F.T.Budrioji akis“ kokią seriją. — O jei kas iš lūpų pamėgintų perskaityt, ką šaukia tas medy tupintis žvalgas? kokiom frazėm šypsodamiesi persimeta tie nelaisvėn papuolę vokiečių karininkai? apie ką kalba rusų karininkai su vienuoliais ir praeiviais prie Šv. Dvasios vienuolyno vartų?
¶ Kas galėtų būt ta viena po Vilnių vaikštanti moteris su automatu, apraše pavadinta „tarybinė partizanė (?)“? Gal kartais buvusi geto kalinė, kuriai pavyko pabėgt ir prisidėt prie raudonųjų partizanų? Kai tik atsirado galimybė, atskubėjo Vilniun pasižiūrėt, kas liko iš namų, gal artimųjų tikėdamasi rast? [dvi pastarosios pastabos dabar, antrąkart žiūrint susidėstė]
¶  Stopkadrą parinkau irgi užrašus beskaitinėdamas – Pranas Morkus apie Mackaus tėvus priminė.

(1116) Visiškai tarp kitko: du įvardu su anti-

[Jei kas nors tiksliai įvardinta, nebereikia jokių vedžiojimų išvedžiojimų pavedžiojimų; ne gera pradžia, o tikslus įvardas – pusė darbo. Nelabai rimtai nusiteikęs šiuos sakinius subaksnojau, bet, manyčiau, yr juose tiesos, yr.]
— — Vitalijaus Butyrino fotomontažus, bent jau tokie seneliai kaip aš, prisimenam iš anų laikų Nemuno (aktai vesdavo į terra nullius, o fotomontažai į terra incognita – ne tik žemę, ir vandenis, ir dangų; lavino jaunuolio vaizduotę, rengė susitikimui su rašytiniu magiškuoju realizmu). Savaitraščiu virtusiam Nemune, 2005 VIII 25, nr. 33, p. 4–5, buvo Vidmanto Kiaušo publikacija „Paslaptingai sava terra incognita“: daug VitB-no nuotraukų ir pluoštas pasvarstymų; vienas jų:

Vitalijus Butyrinas apie... / ...montažą: „Vengdamas standartų fotografuodavau šiukšlynus, man patiko antisocialistinis realizmas, tačiau mačiau, kad žurnalistų dokumentalistų neaplenksiu. ieškodamas savojo kelio, pabandžiau montažus. Sudomino, patiko... (p. 4)

Socialistinis realizmas vs antisocialistinis realizmas; kas per daiktas buvo soc. realizmas, bent jau teoriškai, daugmaž aišku: liaudiškumas, partiškumas, nac. forma, soc. turinys etc., nors daug rašytojų ir nepajėgė perprast, ko išties iš jų norima; o antisoc. realizmą pirmiausia reiktų pamėgint apibrėžti – štai ir tema sovietmečio studijomis užsiimantiems: buvo toks ar nebuvo, jei buvo, kas per daiktas etc.
— — Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras 1997-ais išleido Algirdo Šerėno (1930–1998) knygą Vorkutos mirties lageriai. Pranas Morkus recenziją-pasvarstymą apie ją / jos užvestom temom pavadino „Lietuvių antitarybinė enciklopedija, I tomas“ (Šiaurės Atėnai, 1997 X 31, nr. 42, p. 10). Dėl tomo galima kibt – serija „Lietuvos kovų ir kančių istorija“ pradėta 1994-ais, Mokslo ir enciklopedijų l-kla išleido dokumentų rinkinį Lietuvos gyventojų trėmimai 1941, 1945–1952 m., – bet tatai būtų kabinėjimasis dėl kabinėjimosi, negražu.
Antitarybinė enciklopedija – štai šita frazė pasirodė verta dėmesio; yra dvylikatomė LTE, yra keturtomė TLE (šitą savo bibliotekoj tebelaikau, praverčia); o jei atsirastų, na, nežinau, kad ir vienatomė LantiTE? Reiktų, pravartu būtų toks leidinys, ir popieriniu pavidalu, ir internete. Bet ar apsimokėtų? Greičiausiai – ne.

(901) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lii

– Tik jaunas būdamas gali parašyt eilutę „Я от жизни смертельно устал“ ir tikėt, kad sau nemeluoji.
– Ko tu čia dabar Mandelštamą prisiminei?
– Prieš gerą savaitę per „Svobodą“ buvo laida apie Mandelštamo šeimos litvakiškas šaknis, kalbėjo Tomas Venclova, Pranas Morkus, kurio balsą tik per šitą radiją pastaraisiais metais tegirdžiu; rusdramio aktorius Jurijus Ščiuckis skaitė visą tą eilėraštį. Pagalvojau: iš kur paskutinis posmas?

Я качался в далеком саду
На простой деревянной качели,
И высокие темные ели
Вспоминаю в туманном бреду.

Ar gali būt, kad iš Рижского взморья? Kad latviškos tos eglės?
– Nebent pats Mandelštamas galėtų, jei galėtų, paneigt.