(1132) Der Zeitgeist: 1905 su pora išnašinių digresijų

Pasaulio anykštėne (2015, nr. 5, p. 4) buvo šis tas iš Čiukuose gimusio Antano Kazlausko (1893–1983) užrašų – apie Svėdasus, kur pradėjo eit mokslus XX amžiaus pačioj pradžioj. Sūnus Minvydas Kazlauskas pasitelkė tėvo rankraščius rengdamas knygą Saulėlydis Čiukuose apie gimtąjį kaimą (knyga išėjo 2016-ais). Gabaliukas iš tų AntK užrašų (knygoj žr. p. 30):

1905 metais į Svėdasų miestelį netikėtai suvažiavo socialistai. Buvo sekmadienis, vienas socialistas turėjo prisisegęs puštalietą. Tuo metu uriadnikas buvo pas žydą krautuvėje. Pamatęs nematytus žmones ir dar ginkluotus, jis pasislėpė krautuvėj po prekystaliu ir ten ištupėjo tol, kol socialistai paėmę iš žydo tuščią bačką, išsinešė ir pastatė miestelio aikštėje. Vienas iš jų, su barzdele ir gražiai apsirengęs, užlipo ant bačkos ir ėmė kalbėti susirinkusiems. Kalbėjo daug ir gražiai. Po šios prakalbos keli įėjo į sielską škalą ir iš ten išsinešė caro ir carienės paveikslus. Juos numetė viduryje miestelio ant akmenų grindinio ir sušaudė sakydami, kad taip padarys ir su jais gyvais. Tie patys socialistai iš monopolio nešė ir metė gatvėn degtinę. Nesudužusius butelius greit susirinko miesčionys. Po tokio jų pasirodymo visi susėdo į vežimus ir išvažiavo į Kamajų pusę dainuodami:

Atsisakom nuo senojo svieto,
Apsivalom nuo jojo purvo,
Despotizmo nekenčiam mes kieto
Ir kraujuotojo sosto senųjų žmonių. [1]

Žmonės, susirinkę pulkeliais, dar ilgai tarpusavyje kalbėjosi. Vieni pritardami girdėtoms mintims, kiti abejodami. Gi vienas pasisakė pažinęs svarbiausiąjį kalbėtoją. Jis sakė: žinau, tai Smalskiokas. [2]

1]  2016-ų kovo pradžioj paskambino Rimantas Vanagas, redagavęs Minvydo Kazlausko knygą apie Čiukus, – jam kilę abejonių dėl cituojamo dainos posmo: ketvirtos eilutės mintis kažkokia neaiški, be to, antra ir ketvirta eilutės turėtų rimuotis, o dabar nei šis, nei tas: purvo–žmonių; gal galėčiau patikrint, nes Anykščiuos būdamas neturi kur.
Pasižiūrėjau bibliotekoj esančias būtent 1905-ais išleistas Revoliucijos dainas (konspiracijos sumetimais nurodyta, kad leista Londone, nors išties Vilniuj; epavelde.lt yra kitas to dainų rinkinio leidimas – 1908-ais Chicagoj išėjęs, nors apraše kažkodėl nurodyti 1905-ti).
— Darbininkų Marselietė (žr. p. 6–7). Iš rusų išvertė Juozas Baltrušaitis-Mėmelė. Pirminio teksto – Рабочая Марсельеза – autorius (ne vertėjas, kaip nurodyta apraše) Piotras Lavrovas, melodija kaip Prancūzijos himno. Vertimas visai sklandus, kai kas net labai vaizdžiai perteikta, pvz.: „Cars-vyžūn’s tavo gįslas vis traukia, / Siurbia kraują ir smegenis ėd’!...“ plg.: „Царь-вампир из тебя тянет жилы, / Царь-вампир пьёт народную кровь“ (vampyras – vyžūnas, t.y. slibinas, smakas, ir kad smegenis ėda; o cars, vyžūns, ėd man, kaip iš šiaurės panevėžiškių, nė kiek nerėžia ausies); ne išversta, o perkurta IV posmo pradžia. — Lavrovo:

Не довольно ли вечного горя?
Встанем, братья, повсюду зараз –
От Днепра и до Белого моря,
И Поволжье, и Дальний Кавказ.

Baltrušaičio-Memelės:

Stokim, broliai, visi susitarę;
Nuo pat Nemuno, Volgos, Vyslos,
Nuo Baltųjų ir nuo Juodų marių –
Nebeklauskim tikybos, tautos!...

Paskutiniam V posme visi svajot apie geresnę ateitį skatinantys raktiniai žodžiai sudėti: užtekėsianti saulė meilės ir tiesos, sužydėsianti teisybė, visi sueisią vienybėn. — Beje, Vincas Kapsukas buvo sudėstęs dar ir Lietuvių Marselietę (žr. p. 7–9). Bet labai jau negrabus tekstas: ir dėl eiliavimo rinktų, ir dėl kalbos jausmo stokos; vargu ar dažniau dainuota.
(Ar Vaižgantas Pragiedruliuos, rašytuos Pirmojo pasaulinio karo laiku, išleistuos 1918–1920-ais, Antano Baranauską giesmę „Nu Lietuva, nu Dauguva“ pavadindamas lietuviška Marseliete kad ir netiesiogiai „ginčijos“ su Kapsuku? Ar žinojo, kad jis buvo parašęs tą Lietuvių Marselietę? Turėjo žinot, turėjo būt iš smalsumo vartęs tą revoliucinių dainų rinkinuką? — Gal ir be pagrindo klausimas.)

2] Saulėlydy Čiukuos nėr išnašos, kas tas Smalskiokas (gal ir nereikia, per dažnai, manyčiau, puslapių apačioj išnašų pridedama, skaitytojas tinginys ugdomas), o įdomu, kas tas išvaizdus oratorius.
Jurgis Smalstys-Smolskis, *1881 Kamajuos, nušautas 1919 VII 6 Pakriaunių miško pakrašty (ten buvo ir palaidotas, bet 1947-ais, nepaisant paskutinės jo paties valios, nieko nederinus su žmona, palaikai perkeliami į Rokiškio sovietų karių kapines); kairysis socialdemokratas laisvamanis, bandęs ir rašyt (rankraščių yr LLTI BR). Petrapilio universitete studijavo teisę, Briuselio laisvajame universitete sociologiją. Nors manė, kad revoliucionieriui nedera galvot apie šeimą, bet nuomonę pakeitė, kai susipažino ir įsimylėjo mokytoją Germaine’ą Geelens; Smolskienė atvažiavo į Lietuvą, kurį laiką gyveno pas vyro tėvus, mokės lietuviškai, vėliau važinėjo po Rusijos imperiją, kad būtų kuo arčiau kalinamo vyro (už tai, ką darė 1905-ais – organizavo streikus ir mitingus Kamajuos, net buvo paskelbęs Kamajų respubliką).
Socialdemokratas, ne bolševikas: tiesa, 1918-ais buvo išrinktas į RKP(b) Lietuvių sekcijos Centro biurą, bet ėmė konfliktuot su Kapsuku ir išstojo iš bolševikų partijos.
Tų pačių 1918-ų pabaigoj – jau dirba Rokiškio apskrities revoliucinio komiteto Liaudies švietimo skyriuj (vienas iš siekių – mokslą paverst grynai pasaulietiniu dalyku, laikos valstybės ir religijos atskyrimo principo, kuris tuolaik tikrai tik menkai mažumai galėjo būt priimtinas). 1919-ų birželį, kai Rokiškį užima vakar įkūrimo šimtmetį minėjusi Lietuvos kariuomenė [tuoj Konstitucijos prospekte prasidės karinis paradas], suimamas, teisiamas karinio tribunolo, nors yra civilis; pradžioj paskiriama mirties bausmė; žmonos rūpesčiu atsiranda protesto peticijų, įvyksta antras teismas: 6 metai kalėjimo, bet: vedant į areštinę nušaunamas.
Sukrėsta nėščia Smolskienė išvyksta Belgijon pas tėvus, ten 1920 II 8 pagimdo dukrą, kuriai pagerbdama vyro Jurgio atminimą nori duot vardą Jurgita – gimimą registruojantis valdininkas pasiūlo prancūzišką atitikmenį Georgette. Po kurio laiko grįžusi Lietuvon, remiama vyro draugų socialdemokratų, kreipias į teismą, kad būtų nubausti vyro žudikai, tikis, kad gal pavyks prigriebt ir gen. Vincą Grigaliūną-Glovackį, kurį laiko pagrindiniu kaltininku, bet menkom bausmėm nubaudžiami tik du kareiviu.
Atsiprašau, regis, per daug įsileidau pasakot; priežastis – perskaičiau abi žurnalistės, istorikės ir pedagogės Jurgitos Smolskytės lietuviškai išleistas knygas – Mano tėvą (1968; iš prancūzų kalbos vertė irgi socialdemokratas Vytautas Kauneckas, redagavo Dominykas Urbas; skaitant visai nesijaučia, kad vertimas) ir Vieno gyvenimo šviesa, kurioj dėmesys sutelktas į motinos gyvenimą (1998, vertė Irina Mikalkevičienė, įvadą parašė Vytautas Kazakevičius); pavartinėjau pažiūrinėjau ir 2001-ais išleistą knygą: Jurgis Smalstys: Un destin lituanien ≠ Mano tėvas (motto iš prozininko Juozo Balčiūno-Švaisto, Lietuvos kariuomenės pulkininko, pažinojusio ir Smalstį, ir Glovackį, Londone 1967-ais išleistų atsiminimų Dangus debesyse: autoriaus išgyvenimai 1918–1918 metais; įdomūs ir, toks įspūdis, sąžiningi atsiminimai).
— prisiminęs, ką svarsčiau apie Julių Janonį, mėgindamas įsivaizduot Jurgio Smalsčio asmenybę, pagalvojau: dažnai per lengva ranka mes kairiųjų pažiūrų žmonėms, gyvenusiems prieš amžių, tekštelim prie kaktos bolševiko etiketę.

(762) Epizodai, vii: ar gali šuva išprotėt? – gal ir gali

[Skaitau šįmet išėjusią Rimanto P. Vanago knygą Akivaras su paantrašte Pašventupių kronikos: nuojautos ir balsai iš anapus. Išleido Petro ofsetas, kaip ir kitas Vanago knygas; išleido Petras Kalibatas. Tai jau 6-oji R.V. serijos Sieliai (jos paantraštė: Mano mažieji didieji anykštėnai) knyga. Visas perskaičiau; paskutinę tuoj baigsiu. – Mano galva, tai prasmingiausia, ko gali imtis rašytojo dovaną turintis žmogus. – Prieš porą dienų buvo galvon atklydusi mintis: jei visi Lietuvos rajonai turėtų po Vanagą, kurį turi Anykščiai, – mes turėtumėm galimybę (jei esam skaitantys) iš pagrindų pažint Lietuvą. – Ačiū, Rimantai, kad Anykščių kraštas tampa pažinus. – Baisu; nei šis, nei tas girt dar gyvą žmogų; imsiu ir pagirsiu, nes gali būt, kad ir nespėsiu mirusio, anksčiau už Patį batus padžiausiu: – Mes žavimės Stonio, Matelio ir kt. dok. filmais, kurie tarptautiniuose festivaliuose ima ir atkreipia dėmesį; tai, ką fiksuoja pasitelkdamas menines priemones dokumentiniuos pasakojimuos Rimantas Vanagas, – nė kiek ne prasčiau, manau. – Pagarba!]

1949-ų gegužė, baisiųjų, daugiųjų trėmimų metas. Pirmiausia – tie, kurie vienaip ar kitaip susiję su partizanais. – Vieta: Pesliai.

O kur dėt Pumpuką? Toks atsidavęs, geras šunelis. Kad nesektų iš paskos, šeimininkai uždarė jį namuose. Jis kaukė žiūrėdamas pro langą – o Semėnai [tėvas ir motina ir dvi dukterys], į jį žiūrėdami, braukė ašaras... Kai Alfa [sūnus, trėmimo metu namuos nebuvęs] po kurio laiko parėjo namo, šunį rado kaip nesavą – voliojosi po žemę ir toliau kaukė. Išprotėjo. (p. 239)

Ir šunys gali išprotėt? Matyt, gali.

(460) Užparaštė, lxiv: apie šunis

Rausdamasis popieryne, užtikau pokalbį su a.a. Skirmantu Valiuliu, o tame pokalby – du tokius sakinius:

Vienas amerikiečių fotografas padarė puikią knygą apie šunis. Aš ten radau daugiau Amerikos gyvenimo negu toje reklaminėje fotografijoje. (ŠA, 2008-06-13)

Reiktų pamėgint pasitikslint, apie kokį fotografą ir kokį albumą kalba Valiulis, – pagalvojau, bet atmintis priminė kitą dalyką, irgi penkerių metų senumo. Taigi buvau pradėjęs rinkt medžiagą šunotyros studijai. Susiradau tą didoką file’ą. Ir ko tik ten neprirankiota per tą mėnesį, kai šišas buvo pagavęs. O prasidėjo viskas taip.
2008-06-12, ketvirtadienį, coll. Dalia S., ką tik grįžusi iš dviejų mėnesių stažuotės Paryžiuj, pasakojo įspūdžius. Aišku, ir apie knygynus. Ir lyg tarp kitko paminėjo mačiusi tokią, kuri vadinasi Une histoire du chat. Metodas: kultūros studijos. – O kodėl nėr lietuviško šuns istorijos? Juk medžiagos tai per akis.
Perkeliu iš tos sankaupos šį tą šičion, gal kam bus įdomu.

Šią nuotrauką pastebėjau prie Violetos Šoblinskaitės straipsnio
apie Veliuonoj gyvenusį siuvėją, išradėją ir fotografą
Antaną Mickų (1898–1973) Nemune (2004-11-11).
Parašas: ,,Keliaujantis muzikantas su savo palydovais“.
Betgi galima vardu pavarde pasakyt: čia anykštėnas Juozas Ulba
su savo smuikolu ir legendiniais šunimis; Rimantas Vanagas
jį aprašęs knygoj Iš vieversių gyvenimo (2002). Paskambinau, pasakiau.
Kitam Nemuno numery buvo išspausdintas Vanago straipsnis,
kaip jis ieškojęs Ulbos fotografijų ir nė vienos prieš leisdamas knygą neradęs.
„Mickaus nuotraukoje jis užfiksuotas 1931–1932 m., kai jau buvo žmonos
išvytas iš namų už tai, kad lėktuvo gamybai išeikvojo visą jos kraitinę drobę.
Iškeliavo tada J. Ulba su savo šunimis į platųjį pasaulį.
Fotografuotis jis nemėgo, bet šioje nuotraukoje
atrodo kur kas geriau negu gyvenime.“
Buvau parengęs apie abu, Mickų ir Ulbą, radijo laidas,
transliuotas per Lietuvos radijo programą „Klasika“.
Gana.

Dailininkas ir literatas Jonas Martinaitis (1898–1947; be kita ko, lietuviškų komiksų pradininkas, dailininko ir poeto Antano Martinaičio tėvas), po antrojo karo paguldytas ligoninėn, ėmėsi rašyt prisiminimus: buvo sugalvojęs parengt knygą Nuo dūminės pirkelės iki caro rūmų, bet iki mirties teparašė pirmąją jų dalį – Auksinė vaikystė. Štai kaip jis prisimena savo vaikystės šunis gimtajame Pavartyčių kaime prie Šeduvos:

Kaip paukšteliai vanago, taip vaikai kaime bijojo šunų, ir, kai man reikėdavo pereiti išilgai kaimo, viskas dingdavo iš galvos, o likdavo joje tik pikti, išsišiepę, su baisiai surauktomis nosimis, raudonais liežuviais ir aštriais smailiais dantimis šunys.
Nebuvo tokio drąsuolio, kuris be mieto būtų sutikęs pereiti kaimą. [...] Gatvę dažniausiai išdrįsdavo pereiti tik stiprūs vyrai su pilnomis akmenų kišenėmis, o baikštesni, moterys ir vaikai, taikydavosi pakluonėmis, ir tai ties sodybomis, kuriose buvo piktesni šunys, apsidairydami ir stipriau spausdami pagalį: žiūrėk, koks margis atšokuoja pro klojimą pastebėjęs savo auką. [...]
Nebėra dabar tokių šunų: išsigimė jie amžinai pririšti prie grandinės; amteli toks pamatęs praeivį ir lenda į būdą. Jis jau ir nutrūkęs netyčiomis nebemoka taip šuolinėti, vydamasis pakeleivingąjį, kaip anie mano laikų šunys, o tik pašokinėja prie būdos ir nurimsta. Yra kur-ne-kur likęs tik vienas kitas karštesnio kraujo šunelis, kuriame dar šioks toks bruoželis liko iš anų smarkių šunų, bet dauguma tai nebe šunys, o teliukai, tik kad vardas beliko. (Savaitraščio Nemunas metinis priedas – almanachas Kultūrinis Kaunas 2007, 2008, p. 133, 134)

Henrikas Gudavičius buvo labai įdomų straipsnį parašęs: pagr. mintis – reikia sudaryt šunų vardyną; kad viskas būt padaryta kaip reikiant, net anketą parengė. Yra tam tekste ir tokia pastraipa:

Pokario metais atokesnių vienkiemių gyventojai iš šuns lojimo suprasdavę, kas eina – partizanai ar stribai. Be to, tokie sumanūs šunys vienaip aplodavo neginkluotą žmogų ir kitaip – ginkluotą.

Ir vos ne kaip iliustracija – gabaliukas ir Antano Ramono apsakymo „Kalėdų žvaigždė“:

Jie [NKVD kareiviai] tingiai kratė aplinkines sodybas, daužė šautuvų buožėmis į duris. Šunys lojo dusdami iš pasiutimo. Visų kaimų šunys pašėlusiai nekentė jų. Tikriausiai erzino ginklų kvapas, o gal jautė šeimininkų baimę. (Ramybės kalva, 1997, p. 133)

Arba štai gabaliukas iš Gintauto Genio atsiminimų:

Prieš trisdešimt metų, jei visai tiksliai – 1977-ųjų balandžio pradžioje, kai pavasaris dar tik budo iš miego, o tos dienos vėlyvas rytmetys atrodė taip, tarsi apšviestas mėnulio šviesos, Paukščiuką ir Karalių Ūbą pirmasis pasitiko šuniukas Čamas. Jis galėjo krimstelti į koją, jei jo neklystama šuniška išmintis sakydavo, kad šalia stovi blogas žmogus, tačiau susitikęs su šviesiosios žmonijos atstovais rodė nevaldomą džiaugsmą, išsiliedavusį pačiais įmantriausiais šuniškais piruetais, dainavimu ir net siusiuko nesulaikymu, kas taip pat keldavo tam tikrą susižavėjimą.
Valentinas Masalskis (Paukščiukas) buvo sužavėtas Čamo meilės protrūkio. Aš nežinau, ar tą šunelį jis dar pamena, tačiau tuomet, po Alfredo Jarry absurdo pjesės „Karalius Ūbas“ premjeros, kai jis su mano tėveliu Kęstučiu Geniu (Ūbas) užsuko atsikvėpti po ilgos popremjerinės nakties, jie iš karto tapo draugais. Tėvelis ilgą laiką prasitardavo, kad Valentinas vis pasiteirauja, kaip laikosi jo bičiulis Čamas?
Tokios smulkmenos daugeliui nieko nereiškia, gal net atrodo kvailos, visiški niekai, bet man jos pasako daug. Labai daug. Tokie „niekai“ buvo svarbūs ir mano tėvui, kurio seniai nėra tarp mūsų. Čamas savo gyvenimą baigė liūdnai. Šungaudžiai jį nušovė gatvėje, visai šalia namų, įsimetė į savo šlykščią būdą ir nuvažiavo. Mano tėvas, sužinojęs apie šį įvykį, staiga išėjo iš namų ir grįžo tik vėlyvą naktį. Iš ryto virtuvėje ant stalo aš aptikau apvalų kartoninį „Rambyno“ aludės ženklą, ant kurio švariosios pusės buvo parašyta: „Vienišas, vienišas, vienišas... / Žmogus tu esi, ar šuva? / Jei žmogus turi sielą, / Tai be abejo turi šuva. / Myliu tave, mielas Čamai, / Nušautas mano šunie / Tavo ir mano gyvenimai – / Labai jau panašūs – sudie!“
To apvalaus kartono gabalėlio seniai nebėra, bet tos kelios eilutės įsirėžė mano atmintyje neištrinamai. Ne dėl poezijos ar meniškumo, o dėl skausmo. Dabar aš labai ryškiai matau, kaip tėvas, sėdėdamas tirštų dūmų debesyje, kuris visada kabėdavo „Rambyno“ salėse, prie bokalais apstatyto ir alumi nulaistyto stalo, su širdgėla ir beprasmiškai klaikia tuštuma akyse parašė šias eilutes savo mažojo draugo atminimui. (Nemunas, 2007 I 11)

Įjungiau atmintį. Oi daug tos lietuviškos medžiagos šunotyros studijai galima būtų sukaupt. Bet – jei kas parašytų – kaip disertacijos tokio darbo Lietuvoj greičiausiai neapsigintų, nebent – kuriam nors Paryžiaus universitete. :)
-----------------------------------------------------------------------------------------
Vakar mirė poetas Vytautas Skripka.