(1312) Eilėraščių istorijos, xiv: Henriko A. Čigriejaus „Liūdnas šuo“

— — — tai buvo seniai; norėjau rašyt: gal prieš kokius dešimt metų, bet žinodamas, kad atmintis – melagė, pasitikrinau, – jau prieš 15 su viršum, 2007-ų rudenį: Vilniuj ant sienų ėmė rastis poezija; pateikties būdas pats paprasčiausias – padidinta knygos puslapio kserokopija priklijuojama apyaukščiai, be kopėčių nepasieksi. Iš tų kopijų dvi gerai prisimenu, nes iš knygų, prie kurių prikišęs nagus.

Tilto gatvėj, jei eini nuo Katedros – po kairei, už tų metalinių vartų prie sienos buvo priklijuotas 11 puslapis iš Algimanto Mackaus Trijų knygų (išleido „Baltos lankos“ serijoj „Rinktinė lietuvių poezija“ 1999-ais) – „Netikėjimas“ iš rinkinio Jo yra žemė [o gal čia ars memorativa? gal kitas? nors ne, regis, šitas].

O ant „Skalvijos“ kino teatro reklaminio lango stiklo (prie įėjimo į antrą salę, už kampo – Jakšto gatvė), spėju, žmogus, kurio slp. 209, priklijavo 344 puslapį iš Vytauto Kubiliaus sudarytos antologijos Dvidešimto amžiaus lietuvių poezija antro tomo (t. 2 pasirodė 1995-ais, jau buvau išėjęs iš „Vagos“; t. 1 – 1991-ais), kurio vidury – Henriko A. Čigriejaus eilėraštis iš rinkinio Rudenio žiedas (1985): 

Liūdnas šuo

Žiūri į tolumas, jam nerūpi

Praeiviai, jų blauzdos ir kelnės,

Žiūri įsigalvojęs į didelę upę

Ir debesynų kalnus.

Žiūri į tolumas, ten kūrenas

Didelis laužas; ir visas jau sniegas

Sutirpęs, upe vaidenas

Laikas prabėgęs.

Viskas praeina ir viskas sudyla –

Širdys ir dantys – –

Ir būna gera po savo tylą,

Kitų nebauginant, vaidentis.

— taip, „viskas praeina ir viskas sudyla“, ne tik širdys ir dantys, ir popierius, ir lipni juosta sudyla, – kas likę 2023-ių vasarą iš puslapio su aa. HAČ eilėraščiu – dešinėj; štai ką pagalvojau: ar „Liūdnas šuo“ – ne ilgiausiai viešai matytas lietuvių poezijos kūrinys? 15 metų norintys ir turintys geras akis galėjo jį perskaityt. Rekordas? Nors žodžiai poezija ir rekordas nelabai susikabina. O va eilėraštis ir nuotrauka susikabino.

— Čigriejaus šuva greičiausiai iš poeto gimtų Vidugirių, šiaurės aukštaitis; o šuva, kurio atvaizdas šalia eilėraščio, – gal iš fotografo gimtų Sintautų, gal iš kokio aplinkinio kaimo, stambiau imant, iš Šakių rajono, taigi – sūduvis. Nusipirkau nuotrauką (33 x 26,5 cm) 2021-ų pavasarį iš naftalino.lt už 10 eurų; atspaudo antroj pusėj įrašas pieštuku: „Sotus gyvenimas“ / R. Vikšraičio. Išsiaiškinau: šita Rimaldo Vikšraičio nuotrauka priklausė (buvo padovanota?) Šakiuos gyvenusiam dailininkui ir fotografui (ypač mėgusiam selfius), fotoaparatų konstruktoriui Alfonsui Zokui (1929–2008); našlė nuotrauką internetinei sendaikčių parduotuvei davė.

Vikšraičio sugalvotas nuotraukos pavadinimas, aišku, ironiškas; manau, galėtų vadintis ir taip: „Gal sotus, bet liūdnas gyvenimas“.

Prieduras (2024 XI 15) Įlindęs Metų žurnalo internetinėn svetainėn radau tik ten skelbiamą tekstą iš ciklo „Dialogai su kūrėju“ – poetės, vertėjos iš ispanų Gretos Ambrazaitės (*1993) „Tamsioji Algimanto Mackaus materija“; pirmoj pastraipoj prisimenama tai, kas ir įraše paminėta – Tilto gatvėj kabėjęs Mackaus „Netikėjimas“:

Maždaug 2009–2012 m. Tilto gatvėje, prie Mokslų akademijos, ant pastato sienos kabojo savadarbiškai priklijuota plastikinė įmautė su Algimanto Mackaus eilėraščiu „Netikėjimas“. Jei atmintis neapgauna, aptikusi šį artefaktą pirmą kartą aptikau Mackų, ėmiau godžiai skaityti jo eilėraščius ir jaučiau, kaip jis mane, eiliuoti bandančią gimnazistę, stipriai veikė. Buvau kategoriška, ir Mackaus poezijos – taip, kaip girdėjau savo galvoje, ką ji reiškė man – nesuvokiau vadovėliniame istorinių, tautinių motyvų kontekste. Tikiu, kad poezijos gelmė – nepabijokime šito burtažodžio, kiekvienam atsiveria savaip; man pradžioje ji vėrėsi kaip patirties ir savotiško žaizdų susilietimo – atjautos, pažinimo laukas. Eksperimentams su kalba ir karnavalams joje ilgai buvau abejinga. Natūralu, lengviausiai įsileidžiame tuos, kurie tuo metu atitinka mūsų emocinį dažnį.

Pasigalvojo: ar buvo 209 galvoj šmėkštelėjusi mintis, kad jo akcijos „Vieši sekmadienio eilėraščiai“ pabarstyti tekstai kai kam gali tapt pirma pažintimi su poeto kūryba? gal ir taip.

(1304) Eilėraščių istorijos, xiii: Prano Vaičaičio „Jau pajiegos mažinas...“

Pernai išleistame Justino Sajausko miniatiūrų romane Ten, už lango yra ir tokia:

JustS savo kūrinį pavadinęs miniatiūrų romanu, vadinas,
tai fikcijos, bet vis tiek kilo noras paieškot ko nors tikro
apie Vaičaičio poezijos mėgėją. Pasižiūrėjau leidiny
Lietuvos gyventojų genocidas (t. II: 1944–1947; A–J):
neradau nė vieno Petro Brunzos; radau du Petrus Brundzas
[citatoj tikrai ir Brunza, ir Brundza; ne perbaksnojimo riktas];
1902-ų gimimo PB buvo suimtas kaip tik 1945-ų liepą;
bet ne iš Sūsninkų.

Sūsninkai

Petras Brunza 1942–1945 metais partizanavo Sūsninkų miškuose, vaikščiojo kartu su linksmuoliais broliais Sasnauskais, su aukštaūgiu Liškevičium. 45-ųjų gegužę jų būrys ėjo padėti Kalniškės kovotojams, bet, būriui nespėjus pereiti kelio, pasirodė rusų kariuomenė, ir mūšis atliko.

Matydamas, kad partizanams trūksta ginklų, o dar labiau drausmės, Petras grįžo į šeimą ūkininkauti. Įsirengė bunkerį.

Tų pačių 45-ųjų liepą kaimynas paskundė Brundzą remiant partizanus, į namus ūžtelėjo stribai, ir šeimininkas ištrinksėjo į lagerius.

Prieš pat suėmimą tėvas pasišaukė į bunkerį penkiametę dukrą. Tai atėjus, tėvas sėdėjo prie stalelio ir čiupinėjo kažkokį sulankstytą popierėlį.

– Gerai klausyk, Liuse, – prašneko, – čia surašytas eilėraštis, kurį pati turėsi išmokti. Ir niekam svetimam apie tai nė žodžio!

Mergaitė pažadėjo padaryti ko prašoma ir iš bunkerio grįžo su eilėraščiu.

Pirmos dvi jo eilutės buvo lengvos:

Jau pajėgos mažinas, vystu kaip lapas,

Jau protas lėtesnis, šaltesnė širdis.

Jas Liusė išmoko iš karto. Likusios eilutės buvo sunkesnės, bet ir tos įveikiamos. O jas kaldama Liusė suprato, kodėl iškeliaudamas į nežinią tėvas pasistengė paskleisti ne kieno nors kito, tik Vaičaičio paeiliavimą: abiem jiems – ir poetui, ir partizanui – pirmiausia rūpėjo Lietuva. (p. 268)

Visas Vaičaičio eilėraštis iš jo Raštų (1996), parengtų Zeniaus Šilerio ir Alberto Zalatoriaus:

Jau pajiegos mažinas, vystu kaip lapas,

Jau protas leinesnis, šaltesnė širdis,

Ir greitai slogins mane amžinas kapas

Ir plaus mane užmaršos greitai vilnis.

Bet geisčiau žinoti labai aš širdingai,

Ar bus nors toliau tau, tėvyne, geriau,

Kada, o brangiausia! tu būsi laiminga?

Kada gi kvėpuoti galėsi lengviau?

Kada gi ant tavo išartos krūtinės

Liuosybės dainelę vaikai užgiedos?

O bočių žilųjų vargus atsiminę,

Širdyj atsidus ir kaip reik paguodos? (p. 26)

— ar buvo Petrui Brunzai svarbu, ar bent atsiminė (autorius yra nurodęs ir visur skelbiant ta nuoroda yra ar bent turėtų būt), kad šitas poetinis tekstas, pirmąkart išspausdintas Amerikoj leistoj Vienybėj lietuvninkų 1897-ais, – ne originalus kūrinys, o laisvas vertimas iš rusų? Nikolajaus Nekrasovo eilėraščio, parašyto 1861-ais:

Что ни год – уменьшаются силы,

Ум ленивее, кровь холодней…

Мать-отчизна! дойду до могилы,

Не дождавшись свободы твоей!

Но желал бы я знать, умирая,

Что стоишь ты на верном пути,

Что твой пахарь, поля засевая,

Видит ведреный день впереди;

Чтобы ветер родного селенья

Звук единый до слуха донес,

Под которым не слышно кипенья

Человеческой крови и слез.

Manau, visai nesvarbu. (Kodėl toks retorinis klausimas iškilo, gan lengvai nuspėjama.)

(1286) Eilėraščių istorijos, xii: Volodymyro Sosiuros „Любіть Україну“

[ką užsirašiau, rengdamasis Klasikos skaitymams, vyksiantiems šiandien Vileišių rūmų kieme]

ra toks lotyniškas posakis: sua fata habent libelli (knygos turi savo likimus). Ne visos. Tarkim, savo fatum turi Maironio Pavasario balsų 1920-ų leidimas. Tie likimai visada būna susiję su, tarkim taip: pašaliniais dalykais. Panašiai galima pasakyt ir apie kai kuriuos eilėraščius – irgi turi sua fata.

Šių metų Klasikos skaitymų skelbime pamatęs žodžių junginį „Tėvynės meilės [...] eilės“ prisiminiau: archyvo dėželėj „Dienos istorijos“ turi būt pluoštas popierių apie vieną ukrainiečių poeto eilėraštį, kurį galima vadint Tėvynės meilės eilėmis ir kuris turi savo fatum. Radau.

Poeto vardas kaip dabartinio Ukrainos Prezidento – Volodymyras, o pavardė – Sosiura (taip, ta pati kaip ir struktūrinės kalbotyros pradininko Ferdinando de Saussure’o: „Батько мій був з походження (чоловіча лінія) француз, – правильно прізвище ‘Соссюр’, навіть з приставкою ‘де’.“). Apie jį (post mortem, mirė 1965-ais) 70-mečio proga yra rašęs Eugenijus Matuzevičius; tarp kitko, pats išvertęs nemažai ukrainiečių poezijos:

V. Sosiura – ryškios lyrinės prigimties poetas, puikiai jautęs eilėraščio muzikalumą, vidinę žmogaus ir poetinio žodžio nuotaiką. Savo autobiografijoje poetas rašė: „Kaip lyrikas, aš myliu vidinį žmonių pasaulį, žmonių svajones, jausmus, mintis“. (Literatūra ir menas, 1968 I 6, nr. 1, p. 13)

Taigi, 1944-ais Sosiura parašė eilėraštį, kurio pavadinime yra vienas pamatinių jo lyrikos žodžių, žodis mylėti, – dešimties posmų „Любіть Україну“. Kas tai per kūrinys – manau, galima suprast iš pirmo ir paskutinio posmų:

Любіть Україну, як сонце любіть,

як вітер, і трави, і води…

В годину щасливу і в радості мить,

любіть у годину негоди.

— — — — — — — — — — —

Любіть у труді, у коханні, в бою,

в цей час коли гудуть батареї…

Всім серцем любіть Україну свою,

і вічні ми будемо з нею!

          Ihorio Koliados knygos apie poetą (2010) viršelis          

Poetinio vertimo į lietuvių kalbą, regis, nėr (neradau), tad tik persakas tų posmų: Mylėti Ukrainą, kaip saulę mylėti, kaip vėją, žolynus ir vandenis; mylėti džiaugsme ir varge. Mylėti dirbant, mylint kitą asmenį, kovojant, kai griaudžia pabūklai; mylėt Ukrainą visa širdimi, – su ja, Ukraina, mes būsim amžini. Žodžiu, išpažįstama beatodairiška meilė Tėvynei; per Tėvynę susisiejam su amžinybe.

1951-ų pavasarį Leningrade leidžiamam žurnale Zvezda, gegužės numery buvo išspausdintas šio Sosiuros eilėraščio jau nebe pirmas vertimas į rusų kalbą šiek tiek kitokiu pavadinimu – „Люби Украину“ (Mylėk Ukrainą, vertė Aleksandras Prokofjevas). O vasarą, kaip kad būna vasarą – perkūnas su žaibais iš giedro dangaus: liepos 3-ią Pravdoj paskelbtas straipsnis (kitądien – vertimas Tiesoj) „Prieš ideologinius iškraipymus literatūroje“, ir jame iš principo remiamasi tik vienu eilėraščiu (joks kitas eilėraštis iki tol ir po to, regis, nebuvo taip „didžiai pagerbtas“ sovietinių ideologų):

Kiekvienas literatūros kūrinys, kuriame talentingai nušviesta meilės savo socialistinei Tėvynei tema, sukelia mūsų širdyse aukštus patriotinius jausmus.

Deja, V. Sosiuros eilėraštis tokių jausmų nesukelia. Dar daugiau – jis sukelia nusivylimo ir protesto jausmą. Iš tiesų, savo eilėraštyje poetas ragina mylėti Ukrainą. Kyla klausimas: apie kokią Ukrainą kalbama, kokią Ukrainą V. Sosiura apdainuoja? Ar jis apdainuoja tą Ukrainą, kuri amžius vaitojo po išnaudotojų jungu, kurios sielvartas ir kartėlis įsikūnijo rūsčiose Taraso Ševčenkos eilėse? [Kas iš Ševčenkos kūrybos tiko sovietmečiu, kas netiko, kaip ji buvo pateikiama – atskira tema.] [...]

Ar V. Sosiuros eilėraštyje kalbama apie naująją, klestinčią Tarybų Ukrainą, kurią sukūrė, bolševikų partijos vadovaujamos, mūsų liaudies valia?

Pakanka susipažinti su V. Sosiuros eilėraščiu, kad neliktų abejonių, jog priešingai gyvenimo tiesai, jis apdainuoja kažkokią senovės Ukrainą, Ukrainą „aplamai“ [...]. Už laiko ribų, už epochos ribų, – štai Ukraina, kokią pavaizdavo poetas. (Tiesa, 1951 VII 4, nr. 155, p. 3)

Taigi: mylėt tiesiog Ukrainą – ideologinis iškrypimas; „tikra“ meilė tik tada, kai myli praeity skriaustą, o dabar klestinčią радянську Україну. Pasirodžius šiam straipsniui, poetui prieš nosį užsitrenkė visos redakcijų ir leidyklų durys (iki Stalino mirties – aklinai). [Beje, jei Eugenijų Matuzevičių jau paminėjau: labai panašų kaltinimą galima perskaityt ir jo rinkinio Darbymečio vėliavos (1950) recenzijoj: „Atrodo, kad poetas jame [t.y. eilėraštyje „Gimtoji žemė“] nori apdainuoti gimtąją tarybinę žemę. Tačiau argi šiame eilėraštyje vaizduojamas tarybinis kraštas kuo nors skiriasi nuo buržuazijos valdomos Lietuvos. Saulė, ežerai, kloniai – juk visa tai buvo ir seniau. Eilėraštyje nesukuriamas tarybinės Lietuvos vaizdas, kuriam šiandien būdinga yra tai, kad jį keičia kolūkinio kaimo gyvenvietės, nauji miestai ir fabrikai, upės, pajungiamos tarnauti darbo žmonių gerovės kėlimui, socializmo statybai. Diena iš dienos gražesnė darosi Tarybų Lietuva – ir poetas kaip tik tos Lietuvos, kurią stato ir myli tarybinė liaudis, savo eilėraštyje neparodė.“ (Juozas Kirkila, „Teisingai vaizduoti tarybinę tikrovę“, Tiesa, 1951 VIII 7, nr. 184, p. 2)]

Bet laikai, nežinau kam ačiū, keičias – po Stalino mirties Sosiura pamažu grįžo ukrainiečių literatūron. Praėjo dešimtmetis po to triuškinamojo straipsnio; 1961-ais, atsiradus progai (gegužės 6–12 dienomis Lietuvoj vyko Ukrainos literatūros ir meno dienos), Pergalės žurnalo 5-am numery buvo paskelbtas nemažas pluoštas ukrainiečių poezijos vertimų, tarp jų – ir Sosiuros eilėraščio apie pavasarį ir jaunystę (vertė Justinas Marcinkevičius). Manau, gegužės pradžiai tas lyrinis eilėraštis visai tinka – gal net kaip atsvara mūsų nerimo dėl Ukrainos likimo (gali būt, kad jo vertimas buvo viešai perskaitytas ir lygiai prieš 61-erius metus):

Kas myli vasarą, kas rudenį turtingą,

O aš – pavasarį su jaunyste pusiau...

Kada baltais žiedais į žemę sninga,

Širdy ir akyse nuo jų šviesiau.

Jau pievos margą kilimą išvystė,

Dangaus mėlynė tartum praraja...

O, kaip aš noriu, kad ir tu, jaunyste,

Kaip tas pavasaris atgimtum širdyje!

Baltieji sodai jau į saulę kyla,

Žiedų kalba triukšminga, nerami...

O, kaip aš noriu, kad į mano tylą,

Jaunyste, eitumei su manimi!

O aš einu. Pievelėje šešėliai –

Atplukdė vėjas debesis aukštai...

Pavasari, tu manyje prikėlei

Jaunystę mano – ačiū tau už tai! (p. 14)

— o jums ačiū už dėmesį.

P.S. (2022 V 26) Apie Sosiuros eilėraščio taikomąją vertę galima spręst iš Kirovohrado srities rados vadovo Serhijaus Šulgos pranešimo vienam Ukrainos TV kanalų:

Кіровський райсуд Кропивницького запалює. Своїм вироком зобов’язав 19-річного «рускомірного» харків’янина вивчити напам’ять не тільки гімн України і ІХ розділ Конституції про територіальний устрій, а й пісню «Батько наш – Бандера, Україна – мати!», вірш Сосюри «Любіть Україну» + прочитати повість Гоголя «Тарас Бульба» й роман Дімарова «І будуть люди».

[Įdomu, kaip tokią bausmę traktuoja Human Rights Watch, – kaip pažeidžiančią žmogaus teises?]

(1263) Eilėraščių istorijos, xi: Maironio „Eina garsas“ parafrazė + prieduras iš Strielkūno

šitą nuotrauką įsigijau per pirkį.lt; užrašas antroj pusėj pieštuku:
Krekenava, bažnyčios šventorius, Vinco Matulaičio darbo paminklas Maironiui
kiek išsiaiškinau, nuotraukos autorius – Marijampolėj gyvenęs chirurgas,
be to, kolekcininkas ir fotografas Petras Zaronskis (1922–200?);
po mirties ir jo surinktos, ir paties darytos nuotraukos pasklido;
kada tiksliai fotografuota – neaišku; beveik neabejotina: dar sovietmečiu;
radau Vinco Steponavičiaus straipsnelį „Ką mena Krekenavos bažnyčios
šventorius“ (XXI Amžius, 2005 II 9, nr. 11, p. 5), kuriame rašoma:
„Šventoriaus pakraščiais auga Maironio, kuris Krekenavoje 1915–1918 metais
gyveno, kūrė, pasodinti klevai, uosiai, liepos. Viename kleve yra
mediko V. Matulaičio sukurtas Maironio medinis bareljefas su užrašu:
‘... 1918 metais Maironis čia medžius sodino ir Lietuvai giesmes kūrė. 1971’.
Sovietmečiu bareljefas buvo dingęs, dabar vėl savo vietoje.“
Taip, dabar vėl savo vietoje, tik nebėr saulutės virš stogelio,
jei gerai įžiūrėjau.

iek girdėjau, rengiami akademiniai Maironio raštai (nežinau, kada juos pamatysim). Įdomioji dalis tokio pobūdžio raštuos – komentarai: tekstologiniai (ką taisė, kaip taisė etc.), o dar įdomiau kūrinių radimosi ir gyvavimo istorijos. Esu rašęs apie Maironio „Eina garsas“ genezę, tatai turėtų būt papasakota ir raštų komentaruos, bet pagalvojau: o ar bus fiksuojamos parafrazės – perkūriniai, pri(si)taikymai? Gal ir ne, nes labai jau išsipūstų tie raštų tomai. — Praeitų metų pabaigoj išsitraukiau iš lentynos ir vėl perskaičiau Stasio Ylos Žmones ir žvėris Dievų miške (2-ą leidimą, 1991-ų, tiražas 30 000 egz.; su Aleksandro Kantvilo piešiniais, Vytauto Merkio baigiamuoju straipsniu apie autorių; „Šviesa“ išleido, prastas popierius, kaip ir absoliučios daugumos tuolaik pasirodžiusių knygų, kai kuriuos puslapiuos tekstas labai blankus); norėjos atgaivint atminty aplinką, kurioj rados kun. Ylos tekstai, Gedimino Mikelaičio sudėti knygon Žodžiai iš Dievų miško: pamokslai, paskaitos, maldos, Štuthofas, 1943–1944 metai (2018, o perskaičiau tik pernai). Galėjo „Odilė“ perleist ir kun. Ylos atsiminimus, pagalvojau, vos ne kaip kokį dvitomį; tik visai neseniai sužinojau, kad Žmones ir žvėris perleido „Briedis“, bet su piešiniais, kurių stilistika tiesiog pjaunasi su atsiminimų stilistika; Sruogos Dievų miškui tokios karikatūros gal ir tiktų. — Atsiprašau, nukrypau. Grįžtu prie Stutthofo kacetininkų.

1943-ių balandžio 28-ą pasikeitė „cholernos litewskos bandos“, pasak kapo Wacławo Kozłowskio (pakarto 1946-ais Gdańske), statusas: „Iš ryto dar buvome darbo vergai, o vakare – jau prominentai, kaceto aristokratai“ (p. 112).

Pradžioj nelabai leido mums kieme maišytis, kad nepiktintume dirbančiųjų, bet kai daugumas kalinių persikėlė į naująją stovyklą, tos laisvės užteko. Sukame, būdavo, po du ir kalbamės, ir guodžiamės, ir vis svajojam apie grįžimą į laisvę kaip toj anuomet parafrazuotoj Maironio dainoj:

Eina garsas nuo Malburgo:

Reiks namo važiuoti;

Viens žaizdotas, kitas šlubas –

Kam juos atiduoti?

Pasilikit, broliai, gyvi,

Širdžių negraudinkit:

Mes sugrįšim nepražuvę

Jūsų pasiimti.

Jau ir vasara praeina,

Nebgied vieversėliai.

Vis negrįžta nuo Malburgo

Mūsų haeftlingėliai.

Saulė leidžias, gula lovon,

Su niežais kovoja,

 Atsikėlę vargdienėliai

Vienas kitą tvoja. (p. 110)

Kun. Yla nepamini, kas šitos Maironio parafrazės autorius; greičiausiai – kolektyvinė kūryba; gal ir Sruoga prisidėjęs.

Sruoga Ylos atsiminimuos – l. įdomi tema; ir dar dingtelėjo: Ylos Žmonės ir žvėrys – tikrai atsiminimai, o Sruogos Dievų miškas – autobiografinis romanas; Sruoga – per literatūros pamokas, Yla – per istorijos. Kad ir atsirėmus į Ylos svarstymus apie sovietų ir nacių konclagerių skirtingus tikslus: „Rusų kacetų tikslas – sutelkti masinę darbo jėgą, vokiškų – mases naikinti. Masės žūva ir rusų kacetuose – iš begalinio pervargimo, alkio, moralinės grėsmės, o čia jos specialiai naikinamos badu, mušimu, šalčiu. Rusai maitina kalinius blogai, blogiau nei visą tautą, tačiau nori, kad jie galėtų būti darbingi, kad iš jų išspaustų didesnius darbo rezultatus; bent specialistai pas rusus susikuria geresnę padėtį, geriau išsilaiko. Tuo tarpu vokiečių kacetuose šimtai specialistų, geriausiai paruoštų ir kvalifikuotų, dirba visiškai nenaudingą darbą; [etc.]“ (p. 133) – argi neverta pasvarstyt tema? Beje, kieno atsiminimais (išverstais į vokiečių kalbą?), rastais lagerio SS bibliotekoj, remdamas Yla sprendžia apie sovietinius lagerius, taip ir neišsiaiškinau („Tai buvo moters – rusės išgyvenimai vienoje Sibiro priverčiamųjų darbų stovykloje. Išgyvenimai gana sunkūs, vietomis net klaikūs“, ibid.; tik tiek apie knygą).

Digresija dėl juoko Šita nuotrauka iš LM, 2001 IV 27, nr. 17, p. 2;
balandžio 20-ą Mokytojų namuos vyko Knygų pavasaris; atsimenu,
ką pardaviau Jonui Strielkūnui – ką tik LLTI išleistą Lietuvių literatūros
enciklopediją (su coll. Rita Repšiene buvom tapę pardavėjais)

Prieduras Galvoj ėmė sukiotis tokia parafrazė – Tikėjimo išpažinimo fragmento: tikiu poetų bendravimą; nežinau, kas jos autorius; gal Geda? nežinau. Šita parafrazė iššoko pagalvojus apie Joną Strielkūną ir Maironį. Maironis Strielkūną lydėjo nuo tada, kai išmoko skaityt: „Tėviškėje skaitydavau prieškarines romantiškas istorijos knygas, taip pat Maironio poeziją“, – yra sakęs kalbinamas Vilmos Kaladytės („Poezija nėra istorija“, Dienovidis, 2001, nr. 10, p. 18). Toks būtų lyg ir įvadėlis pasvarstyman apie vieną JonS eilėraštį, kurį radau iš Metų (2007, nr. 11) išsiplėštoj publikacijoj; 2002 VIII 20 parašytą:

Kai pasiunta žaibai,
Kai padangėj grubiai
Išprotėjęs perkūnas užgroja,
Pajunti, kad grabe
Ir šlovė, ir garbė.
Tavo siela prieš angą sustoja,

Kur išeit jai reikės
Ar sugrįžt prie riekės,
Kurią pirmą šioj žemėj ragavo.
Kyla aukštas dangus,
Vysta menkas žmogus
Lyg žolynas prie naujo angaro. (p. 12–13)

Skaitai – ir galvoj ima deklamuotis Maironio „Milžinų kapų“ ir „Uosio ir žmogaus“ pirmi posmai; ritminė posmų struktūra tokia pat, o ir rimai:

plg. užgroja–sustoja / dūmoja–balnoja:

Kur lygūs laukai,
Snaudžia tamsūs miškai,
Lietuviai barzdočiai dūmoja;
Galanda kirvius,
Kalavijus aštrius
Ir juodbėrį žirgą balnoja.
—    —   —    —    —    —   —
Amžiaus ilgus metus
Augo uosis gražus,
Ir augo, ir lapais žaliavo;
Tarp pakalnių plačių,
Tarp beržų, drebulių
Viršūnės jis nelenkė savo.

„Skausmo balso“ pabaiga, kur surimuotas žmogus ir dangus:

Ir nelaimingas tas žmogus,
Kurs veido ašara neplovė:
Jam uždarytas bus Dangus!

„Tavo siela prieš angą sustoja“ – prieš bromą, atvertą ing viečnastį (Maironis žodį anga vartojo būtent vartų reikšme, plg. eilutes iš jau cituoto „Skausmo skundo“: „Deja, ten už aukštų, už galingų angų / Nuo Jugurtos laikų nesunku pirkt draugų“). Apie mirtį tas Strielkūno eilėraštis, paprastai sakant; pokalbis su Maironiu apie mirtį. Du esminiai žodžiai, sukabinti fonikos: anga vs angaras; Maironis: po mirties siela žengs pro angą amžinybėn; Strielkūnas: ta amžinybė – lyg koks užrakintas angaras, nusibaigsim prie jo, ir tiek. — Taip taip taip, viską suprimityvinau, sakykit: primetė vg savo nuomonę Strielkūnui; gal, tikriausiai; bet kad dažniausiai taip būna poeziją skaitant: randi, ką nori rast, eilėraštis kaip pretekstas pačiam apie ką nors pagalvot.

(1244) Eilėraščių istorijos, x: Aisčio „Lopšinės“ perkūrinys

Rimanto Šavelio atsiminimuos apie Paulių Širvį Geriu žalią tylą yra toks gabaliukas:

Kai Pauliui užeidavo geras ūpas, mėgdavo padainuoti. Turėjo gražų balsą ir savo dainų repertuarą.
       Žiūrėjom lemiamas futbolo rungtynes, žaidė „Žalgiris“ ir moldavų „Nistra“. Nuo rungtynių rezultato priklausė, ar „Žalgiris“ pagaliau pateks į tuometinę Tarybų Sąjungos futbolo aukščiausiąją lygą. Jaudinosi visi Lietuvos sirgaliai, jaudinomės ir mes su šeimyna žiūrėdami televizorių (rungtynės vyko Kišiniove). Bet smarkiausiai „sirgo“ Paulius. Pašokdavo nuo kėdės, mojuodavo kumščiu, bardavosi, kai mūsiškiams kas nepasisekdavo. Ir „Žalgiris“ laimėjo, rodos, 1:0. [Šita pastraipa akivaizdžiausias įrodymas, kad mūsų atmintis – tikrų tikriausia kūrėja-būrėja. Moldavų komandos pavadinimas maniškėj užsifiksavęs „Nistru“, ne „Nistra“; ėmiau googlint, ir perskaičiau sakinį: „1982 metais [„Žalgiris“] pasiryžo įkopti į Aukščiausiąją lygą ir pasiekė šį tikslą, užėmė Pirmoje lygoje pirmąją vietą (papildomose rungtynėse Simferopolyje 1:0 po S[igito] Jakubausko gražaus įvarčio nugalėjo Kišiniovo „Nistru“ ekipą).“ Širvys negalėjo žiūrėt tų rungtynių, buvo jau miręs (mirė 1979-ais). — Čia tik šiaip, visiškai tarp kitko.]

       Ta proga pasidarėm nedidelę šventę. O kai gerokai įsišėlom, Paulius reikšmingai atstatė smakrą, mostelėjo kumščiu ir uždainavo savo mėgstamiausiąją:

Ateis karaliūnas per žydintį sodą,

Ir takai bus žiedais obelų apsnigti.

Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis

Ir pernakt naktužėlę budėsiu aš čia...

       Kitų žodžių neatsimenu, bet šitą posmelį dainuodavom ir mes. Paulius mokėjo daug dainų. kartais užtraukdavo vokiškai, bet tada jam tekdavo dainuoti solo. (Metai, 2004, nr. 8/9, p. 55).

„Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“ – pirma Jono Aisčio „Lopšinės“ (iš Intymių giesmių, 1935) eilutė; tokio posmo, koks užsifiksavo RimŠ atminty, tam eilėrašty nėr. Pirmos dvi eilutės primena Aisčio antro posmo pabaigą („Atjos karaliūnas per kvepiantį sniegą, – / Jam veja ir takai obelų nusnigti“); trečia ir ketvirta – kaip Aisčio pirmo posmo pirma ir ketvirta. 

— kaip galėjo atsirasti toks perkūrinys? Aišku, tai bus tik spėjimas. 1940-ais išėjo Jono Kuosos Aleksandriškio Poezija; Širvys ją turėjo, skaitė (gal lankydamas kontrolasistentų[*] kursus Gruzdžiuos, gal ir įstojęs pėstininkų karo mokyklon); kai tapo kareiviu, mėgino atkurt skaitytus patikusius eilėraščius; atmintinai nebuvo išmokęs, tik atskiros eilutės, vaizdai galvoj sukiojos, iš jų ir susidėstė, susikūrė tekstas, primenantis pirminį, skaitytąjį.

[* nežinojau, ką reiškia šitas žodis; radau: „kontrolasistentas atvažiuoja į ūkį, stebi karvių melžimą, pamatuoja primelžto pieno kiekį, paima mėginius kokybei nustatyti“, išeitų – karvių stebėtojas.]

1920-ųjų gimimo kartai, kad ir ko mokėsi, kad ir kaip susiklostė likimai, Kossu-Aleksandriškis buvo bene mėgstamiausias poetas.

Pasitaisas (2021 III 1) Visai ne ton pusėn buvo pasisukus mintis: ne kaip skaitytas tekstas Aisčio „Lopšinė“ papuolė Širvio atmintin, o kaip išgirstas – kaip daina. Kas pasuko mintį šiton pusėn? Sakinys iš 1983-iais rašyto Algirdo J. Greimo laiško Irenai Oškinaitei-Būtėnienei:

...štai vaikštau po savo kambarius ir neapsižiūrėjau, kaip ėmiau niūniuoti: „Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“ – eilėraštį, kurį kadaise mėgo Onutė [= a.a. žmona Ona Bagdonaitė-Greimienė, †1982]. (IrO-B, „Dialogo monologai: iš Algirdo J. Greimo laiškų 1958–1992 m.“, Kultūros barai, 1993, nr. 4, p. 61; Kultūros baruos buvo ir Oškinaitės-Būtėnienės rašinys „Keli bruožai O. Bagdonaitės-Greimienės portretui“, 1991, nr. 12, p. 51–53)

Širvys prieš karą išgirdo dainą ir įsiminė; gali būt, kad net nežinojo, kas žodžių autorius. Dainų tekstai daug dažniau yra „patobulinami“ negu kad, tarkim, atmintinai išmokti eilėraščiai. Visai gali būt, kad tas priedaininis posmas, kurį įsiminė RimŠ, toks ir buvo dainuojamas – ir vadintinas literatūrinės dainos varianto nuotrupa. — O melodija? Vargu ar beįmanoma atsakyt, ar skyrės Širvio ir Greimo „Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“ melodija.

Digresija (2025 I 8) Naujausiam, 2024-ų 8-am, Naujojo Židinio-Aidų numery yra [tikrai vertas perskaityt] Eglės Eidėnaitės rašinys „Je veux mourir: mikroistorija iš Greimo gyvenimo“, prasidedantis parinktom Aisčio „Lopšinės“ frazėm: „Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“, „Tu mik, nebijok“ ir kt.; o pirmoj išnašoj – citata iš Greimo laiško Irenai Būtėnienei, ta pati kaip Pasitaise.

Greimą su pirmąja žmona Ona Bagdonaite, be kita ko, siejo Aisčio poezija. Iš Eidėnaitės straipsnio sužinojau, kieno poezija Greimą siejo su antrąja, Teresa Mary Keane, – Edgaro Allano Poe (34-oj išnašoj cituojama TMK-G: „desertui aš jam dažnai patiekdavau ‘Annabel Lee’!“). Poe, aišku, būdavo deklamuojamas angliškai.

Eidėnaitė rašiny pacituoja paskutinį Poe eilėraščio posmą lietuviškai. Originalo kalba jis toks:

For the moon never beams, without bringing me dreams
    Of the beautiful Annabel Lee;
And the stars never rise, but I feel the bright eyes
    Of the beautiful Annabel Lee;
And so, all the night-tide, I lie down by the side
Of my darling—my darling—my life and my bride,
    In her sepulchre there by the sea—
    In her tomb by the sounding sea. (cit. iš poetryfoundation.org)

Pacituoja mokytojo ir literato Algimanto Zeikaus (1933–2018) vertimą iš 2014-ais išleistos knygos:

Nes matau per naktis ne žvaigždes, o akis

    Mylimosios Anabel Li,

Mėnesienoj sapne ji aplanko mane –

    Mylimoji Anabel Li;

Taip sulaukę nakties širdimi prie širdies

Mes užmingam karste, bet toli nuo mirties –

    Mūsų meilės svaigios šaly,

    Tolimoj pajūrio šaly.

[toliau jau digresija, mintigaliai užparaštėj]  Pagrindiniam tekste gal verčiau būt buvę pacituoti tą posmą originalo kalba; juk studentės ir dėstytojo santykiai užsimezgė būtent per anglų: ji mokė jį tos kalbos; vertimo, aišku, irgi reikia, išnašoj. Bet ne Zeikaus būčiau pasirinkęs. Kazio Binkio – audringos, vėjus pamilusios sielos, Lietuvos jaunatvės vėliauninko, pasak Greimo žodžio 1942-ais Šiauliuose poeto mirties paminėjime-akademijoj. Vertimą, kurį Greimas galėjo būt skaitęs. Pirmoji publikacija buvo 1936-ų rudenį Motiejaus Miškinio redaguojamuos Švietimo keliuos (nr. 10, p. 599–600; ne skatiniai Greimui tuolaik greičiausiai buvo galvoj, baiginėjo tvarkyt būsimų studijų Grenobly reikalus), antroji – vokietmečiu dienrašty Į laisvę (1941 X 18, nr. 101, p. 4, su paantrašte „Iš paruoštos naujos eilėraščių knygos – originalinės ir vertimų poezijos“; šitą tikrai galėjo būt skaitęs):

Ir mėnulio šviesa man vis primena ją,

    Mano skaisčiąją Annabel-Li,

Ar žvaigždė kur nušvis, matos akys man vis,

    Akys dangiškos Annabel-Li;

Ir vienatvėj naktų aš su ja vis kartu,

Aš su ja, su dievaite manųjų sapnų, –

   Aš su ja amžinai ten toli

   Sarkofage pajūrio šaly.

(Binkio Raštų sudarytojas Adolfas Juršėnas vertimų tomo komentaruos: „Beje, K. Binkis labai mėgo E. Poe poeziją. Net paskutinę savo gyvenimo dieną, gulėdamas lovoje, jis taisinėjo savo pradėtą versti eilėraštį ‘Varnas’.“; t. IV, 2003, p. 672.) 

Tiesa, dar vieną „Annabel Lee“ vertėją prisiminiau – Greimo prietelių Aleksį Churginą; jo vertimas pirmąkart paskelbtas 1944-ais  Šiauliuos leistame literatūros almanache Varpai, kaip ir Greimo rašinys „Verlaine’as – žmogus ir poetas“ (prie rašinio pridėtų Verlaine’o eilėraščių vertėjas – Henrikas Radauskas). Churgino vertimo, kurį (beveik neabejotina) Greimas buvo skaitęs, paskutinis posmas:

Mėnuo skaidriai blyškus neša mano sapnus

    Pas gražiąją Annabel Lee;

Vos tik žvaigždės sušvis, – aš regiu jos akis,

    Gražiosios Annabel Lee.

Ir nakčia visados aš guliu šalia jos,

Kaip gyvybė, kaip siela, brangios, mylimos –

    Jos grabe, tolimoj šaly,

    nuolat skambančių marių šaly. (p. 141)

Ne, šito vertimo vis dėlto necituočiau, nors gal Greimas slapčia ir norėtų, kad būtų dar kartą primintas jo draugas, – dėl Churgino polinkio pagal savo skonį pagražint originalą visokiais papildais à la skaidriai blyškus.

P.S. Ši digresija be jokių pretenzijų; tiesiog pavyzdys, kas kartais ima dėtis —vg— galvoj skaitant/perskaičius.

(1222) Eilėraščių istorijos, ix: Putino „Romansas“

arcelijus Martinaitis yra surašęs „K.B. patarimus, kaip naudoti eilėraščius“ (K.B. įtariamas, 2004, p. 85–86); vienas jų – „garsiai skaityti [...] prieš narkozę“. Šiuo K.B. patarimu, užrašytu tik XXI amžiui prasidėjus, Antanas Vaičiulaitis pasinaudojo dar kai Martinaičių Marcelijaus nebuvo šiam pasauly; vadinas, K.B. savo patarimus gyvu žodžiu daug seniau pradėjo platint.
— iš Vaičiulaičio atsiminimų:

Kai 1927 metais į mano rankas pateko „Tarp dviejų aušrų“, jau buvau išlaikęs baigiamuosius, bet žemesnėms klasėms pamokos dar ėjo. Literatų būrelis paprašė manęs paskaitos jų susirinkimui. „Tarp dviejų aušrų“ padarė man didelį įspūdį, kurį ir šiandien jaučiu – ten nuskambėjo didelė ir nauja lyrika, ir ta knyga man pasiliko vienu iš kertinių veikalų lietuvių literatūroje. Tad, gavęs knygą, išmokau keletą eilėraščių ir nuėjęs tam literatų būreliui pašnekėjau apie Putino „Tarp dviejų aušrų“. Ką besakysi, gražus buvo „Rūpintojėlis“, bet anais laikais man širdin įsmigo „Romansas“ – ir jo nuotaikos lig šiol neišnyko. Atsimenu ir kokį trenkiantį įspūdį paliko „Pesimizmo himnai“. Kai užeina toks jausmas, dar ir dabar kai kada kartoju sau „Romanso“ posmus, nors viso eilėraščio gal ir neįveikčiau. Aš kartoju pirmąją redakciją, kuri buvo tokia:

Su pirmuoju pavasario saulės šypsniu
Tu žieduotu jausmu į mane atskridai.

Vėliau Putinas pakeitė „Tu žieduotu jausmu...“ į „Tu kaip laimės svaja...“ Kartą paklausiau, kodėl jis tą padarė. Jo atsakymas buvo maždaug toks – „žieduotu jausmu“ jam atrodė kiek dirbtinis.
Su „Romansu“ buvo istorija, gal vienintelė lyrikos ir medicinos analuose. 1930 metų pradžioj daktaras Vladas Kuzma man darė didelę operaciją. Kai viskas buvo paruošta ir aš gulėjau ant operacinio stalo, daktaras Kuzma liepia man: „Dabar skaičiuok: vienas, du...“ O aš paprašiau, ar negalėčiau vietoj skaičių sakyti eilėraštį. Daktaras Kuzma sutiko, ir aš pradėjau: „Su pirmuoju pavasario saulės šypsniu / Tu žieduotu jausmu...“ Man rodos, kad aš ištesėjau ligi antro posmo vidurio... (AntV, „Iš atsiminimų apie Putiną“, Dienovidis, 1990 XII 21, nr. 8, p. 11)

P.S. „Romansas“ buvo skirtas būsimajai Mykolaitienei – Emilijai Kvedaraitei (jei atmintis neatgauna; atrodo, visai neseniai apie tai skaičiau, bet kame jau ir nebeprimenu).
P.P.S. Atmintis ne nelyg, o visai kaip pelkė, kaip Pastaunykas Biržų pakrašty, – tylu ramu, bet tik bakst kokiu pagaliu į dugną, ir ima kilt burbulai burbuliukai. Vakar darbe tvarkant rankraščius: Šatrijos Raganos 1928-ų pabaigoj rašyto laiško Konstantinui Balmontui juodraštis – ir: „Полночной порою в болотной глуши / Чуть слышно, бесшумно, шуршат камыши. // О чем они шепчут? О чем говорят? / [etc.]“ Nuo kada atminty tupėjo tie ш? Nuo 1980-inių pradžios, iš kažkokios antologijos, kuri vadinos gal Русская поэзия начала XX века, gal kitaip; stora tokia; ir vaidenas, kad prisimintas eilėraštis prasidėjo vieno puslapio apačioj (vienas ar du dvieiliai), o tęsės kito puslapio viršuj. — Na ir kam tokie prisiminimai? Kad galėtum iš savęs pasišaipyt.

(1207) Eilėraščių istorijos, viii: Vytauto P. Bložės „Po atvirom žvaigždėm“

(Kartais noris užfiksuot Gintaro Grajausko „Nėra istorijos, yra istorijos“ parafrazę „Nėra poezijos, yra eilėraščiai“ – kaip motto, bet vis susilaikau: o gal yr ir poezija? Velniaižin.)
Praeitų metų pabaigoj, neilgtrukus po MO muziejaus atidarymo, delfi.lt perskelbė buv. tremtinio Vytauto Gulioko rašinį apie Viktoro ir Danguolės Butkų gimines, skaudžiai nukentėjusias nuo sovietų (pirmiausia ar ne Vorutoj 2017-ais tas tekstas buvo?). Tragiškiausias likimas – prof. Viktoro Butkaus tėvo Vytauto Butkaus (1930–1954), be kita ko, Vytauto P. Bložės (1930–2019) bendramokslio Šeduvos gimnazijoj. Jam dedikuotą eilėraštį poetas buvo parašęs vad. atlydžio metu, 1964-ais.
1990-ų pradžioj tas eilėraštis buvo paskelbtas ir Nemune (nr. 2, p. 22–24) su autoriaus įžanga (prie įžangos buvo ir Romualdo Rakausko nuotrauka).

Šį kūrinėlį parašiau įkvėptas [Solženicyno] „Ivano Denisovičiaus“. „Apysakos apie tai, kas patirta“ ir kt. Skubiai įteikiau „Poezijos pavasario“ redkolegijai (jos nariu pats buvau). Rengėm pirmą numerį.
Dauguma redkolegijos kraipė galvas, trūkčiojo pečiais. Tokių „prozų“ mūsų poetai dar nerašė. O ir tokių temų nelietė. Teko ilgai polemizuoti, tiesiog maldaute maldauti. Maskvoj jau apie tai seniai rašoma visu balsu! Kodėl mes tokie užmigėliai!
Galų gale Just. M[arcinkevičius] (atsargiai suklususio ir tylėjusio) balsas nusvėrė: publikuoti.
Tačiau buvo siūloma perrašyti. Tai proza. Per daug mėgaujamasi žiaurumu, tamsiom spalvom, net kanibalizmu... Kam tas šokiravimas! (Siurrealizmo dar nepažinom.) Buvau autsaideris. Patarta prašyti tikrai tobulo meistro Vl. Š[imkaus] pagalbos. Reikia perkurti. Ir kai kurie primygtinai įspėjo – reikia šviesesnių motyvų ir apie tą patį Sibirą: gal didžiųjų elektrinių statybų, gal kosmodromų ar pan.
Vl. Š. sako: dirbk pats, paskui aš pažiūrėsiu. Blizginau (taip norėjau nedelsiant skelbti), „kompromisavau“, verlibro neaukodamas. Taigi „uždėjau glancą“. Padariau reveransų Atlydžiui. Teko keisti ir pavadinimą.
Gal Vl. perskaitė, o gal (dabar gerai nebeprisimenu) ir neskaitęs „aprobavo“.
Praėjo. Nuaidėjo net ligi Tabor Farmo ir „Metmenų“.
Daugiau tokių kūrinėlių nebepasirodė. Atlydys baigėsi. Ir autoriaus statusas keitėsi...
O tie reveransai, ta „optimistinė atsvara“ guli lig šiol ant širdies. Į mano rinkinius kūrinėlis nepateko, dabar ir dėti tokį, koks buvo skelbtas, nebe laikas...
Laimė, išliko keletas pribraukytų juodraščių. Ryžausi „restauruoti“. Kas tada atrodė drąsu ir novatoriška – seniai nudėvėta, net banalu. Reikėtų visa tai perkurti dabartiniu raktu. Bet tektų dėti ir dabarties datą... O norisi išlikti anų laikų...
Taigi perrašiau „atgal“, šiek tiek patrumpinau, vos vos paryškinau. Gal ką ir pralaimėjau.
 Nekomentuosiu kūrinėlio prasmės. Ji turėtų būti aiški iš teksto. Tai šiurpus brangiausio vaikystės draugo likimas. Kartu ir jo motinos, sesučių ir tėvo kančių keliai. Motina (buvusi Šeduvos gimnazijos direktorė ir literatūros būrelio vadovė, išugdžiusi keletą žinomų literatų, – Ona Butkienė, nepriklausomybės laikų rašytoja) graudžiu padėkos laišku, adresuotu „rašytojų draugijai“, man labai maloniai atsiliepė. Tai toks įvertinimas! Ir klasės draugų atsiliepimai.
Autorius / 1989.I.30

Kairėj – restauruotas eilėraščio tekstas, dešinėj – koks buvo Poezijos pavasario almanache, išėjusiam 1965-ais.

Po atvirom žvaigždėm
Vytauto Butkaus atminimui

Mes stovėjome prieš didelį kalną,
jis vadinosi mūsų gyvenimu
ir buvo toks nepasiekiamas.
Jo viršūnė slėpėsi debesyse.

Paniauduviais žydėjo purienos.
Per matematikos rašomąjį
į klasę pro langą įskrido bitė.

Pamiškėm poškėjo šūviai.
Laikas sunkėsi į žemę krauju.

Mes leidom sienlaikraštį,
tu jį iliustruodavai
akvarelėmis.
Buvai klasės dailininkas,
išstybęs ir staigiai raustantis
prieš mergaites ir mokytojus.

Vandeniniai dažai!
Aš nemokėjau to meno.
Žiūrėdavau į mažytes plyteles,
į stiklinę spalvoto vandens,
kur tu merkdavai teptukus,
ir slapčia šypsodavausi,
kai tu, apimtas įkvėpimo,
zulindavai liežuvio galu lūpų kampą.
(Tai man atrodydavo per daug vaikiška.)

Pergalės dienai
aš parašiau eilėraštį
apie tėviškėn grįžtantį karį.
Tu nutapei vėliavą,
automatą, kryžmai su dalgiu,
ir apačioj – šalmą.

Paskui tave pakvietė piešti kino afišas.
Už pirmą algą išgėrėm alaus.

Paskui tau šovė į galvą parašyti romaną.
Apie karą.
Vertei bloknotų lapus,
pilnus greitos rašysenos,
akys degė
fantastiškų žygių karštlige.
Romanas turėjo vadintis „Mūšis“.

Pamiškėm vaikščiojo šūviai.
Buvo keršijama. Už tai, kas buvo šventa.
Reikėjo atpažinti
turgavietėje numestus lavonus.

Kopėm į sunkų kalną.
Viršūnė jo slėpėsi debesyse.
Atvertę galvas, žiūrėjom aukštyn.

Bet vieną naktį
ilgas traukinys išvežė tave su šeima į Rytus.
(Motina rašytoja*, tėvas miestelio burmistras.)

Tu staiga tapai
vienu iš nekaltų nusikaltėlių.

Apsikabino tave Sibiro miškas.
Tvirtai prispaudė prie užpustytos krūtinės.
Alkanas kirvis rankoje.
Šimtai kilometrų girių.
Nakvynė žiemą po atvirom žvaigždėm.
Tai buvo visai kas kita,
negu tada, gimnazijoj,
krintant pirmosioms snaigėms –
gimtose giraitėse,
kai ruošdavom klasėms malkas.

Lyg didžiulis pakirstas medis griuvo ir prislėgė neteisybė.
Nubloškė į pačią apačią.

Šaltis siekdavo penkiasdešimt laipsnių.
Miegodavot prisirišę medžiuose,
po jais susikūrę laužus.
Ir tik žarijų šiluma
pažadindavo rytą
nepavirtusius ledo statulom.

Vieną naktį
tu iškritai iš medžio.
Gulėjai be sąmonės.
Ant žarijų kepė tavo veidas.
Miške pasklido žmogienos kvapas.
Išdegė viena akis.
Neliko lūpų.

Nubudę, atsirišę ir nušokę
ištraukė iš ugnies. Išgydė.
Liko tik nuomaro priepuoliai.

Alkanu kirviu toliau kirtai Sibiro mišką.
Galima iškirsti mišką!
Tavęs laukė akvarelės ir nebaigtas tavo „Mūšis“.
Tik žinojai:
įkvėpimo akimirkomis
liežuvis niekad vaikiškai nebežais
lūpų kampučiuose.

Sudegė lūpos.
Liko tik dantys.
Kietai sukąsti dantys.
Ir lūžtantis tikėjimas,
kad viskas baigsis gerai.

Negi neteisybė tokia didelė!
Negi niekas nepakels, to užgriuvusio medžio, nuo tavo krūtinės!

Mirtis buvo netikėta ir paprasta.
Dvelkė pavasaris.
Mišku čiurleno upelis.
Ankstų rytą
tu įkvėpei pilną krūtinę gaivaus girių oro
ir pasilenkei prie upelio praustis.
O, kad tai būtų gyvasis vanduo,
grąžinantis veidą!
Tik šyptelėjai dantimis,
vandeny pamatęs kaukolę.

Atvirais dantimis žvelgei į gyvenimą.
Vienintelėj tavo aky blykčiojo šviesa.

Epileptiškai susmukai į mažytį girios upelį.
Žmonės pavėlavo.
1964

------------------------------------
* Slpv. Audrų Duktė (žiūr. Lietuviškąją Enciklopediją).

[Nurodydamas slapyvardį, VytPB apsiriko, žr. komentarus.] Žiūrim LE, t. 4 (1936): Butkienė  O n a  (Marcinkevičiūtė) (g. 1900 XII 6 Šnekonių k. Šeduvos val. Panevėžio aps.) pedagogė. Mokėsi 1910–1913 Jurbarko mst. mokykloje. 1918–1923 Panevėžio merg. gimn.. 1923–1931 VI 12 L. U. humanit. mokslų fakultete filosofijos skyr. Mokytojos darbą dirba nuo 1916 (Šelaukonių k. mokykloje), 1921–1922 Šeduvos pr. mok., 1925–1926 Šeduvos Saulės dr. vid. mok., 1927–1928 Ukmergės gimn., nuo 1928 VIII 1 Šeduvos Saulės vid. mok. direktorė. 1929 ištekėjo už Petro Butkaus [1890–1947]. Nuo 1924 bendradarbiauja Pavasaryje ir Naujojoje Vaidilutėje. (p. 1216–1217) [Nėr Onos Butkienės biogramos nei bostoniškėj enciklopedijoj, nei VLE, nei lt.wikipedijoj, tad dar pabaksnosiu.] Pirmosios sovietų okupacijos pradžioje atleidžiama iš direktorės pareigų, dirba lietuvių kalbos mokytoja Radviliškio progimnazijoje; pasikeitus okupantams, grįžta į buv. pareigas. 1946-ų pradžioj vėl atleidžiama, dirba mokytoja. 1948 V 22 suimama ir su trim vaikais – Vytautu (*1930), Aldona (*1934) ir Julija (*1936) ištremiama į Kojaus km. Krasnojarsko krašte. Paleidžiama 1957 XI 12, 1958 su dukra Julija grįžta į Kauną (sūnus Vytautas mirė 1954, dukra Aldona liko gyventi ten) pas tremties išvengusią dukrą Danguolę. Mirė 1983 III 21, palaidota Karmėlavos kapinėse.
P.S. Dėl Bložės „Novelės apie klasės draugą“ nuaidėjimo iki Santaros-Šviesos suvažiavimo ir Metmenų žr. Metmenys, nr. 13, 1967, p. 95–96.

(1202) Eilėraščių istorijos, vii: Knuto Skujenieko „Boldinas rudens“ = „Boldino ruduo“

ėr šito eilėraščio dvikalbėj Knuto Skujenieko eilėraščių rinktinėj es pabiju tālos ciemos = aš esu toli viešėjęs (sud. Vladas Braziūnas, 2004); gal net nebuvo skelbtas jokiam rinkiny, nes KnSk Rakstuos įdėtas, regis, paskutinian toman, kurio paantraštė Dzeja, vēstules, miscelāniji (2008, p. 215–217; dėkui, Vladai, už kopiją!).
— 1991-ų pavasarį Šiaurės Atėnų redakcijon, kuri tuolaik buvo Pylimo gatvėj tam pačiam pastate kaip Atgimimo redakcija, atkeliavo laiškas iš Šiaulių – Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė atsiuntė du „Laiškus už praeities į dabartį“. Praeitis šiuo atveju – septyneri nelaisvės metai, kai kalėjo Rusijos Federacijos Kemerovo srities, Irkutsko srities ir Mordovijos lageriuos (1958–1965); vienas laiškas vadinos „Prancūzija“, kitas – „Broliai latviai“. „Broliuos latviuos“ (ŠA, 1991 V 15, nr. 19, p. 3) prisimenamas tas KnSk eilėraštis; praeities tikslesnė vieta – Mordovijos lageris; tikslesnis laikas – greičiausiai 1963-ių ruduo, o gal 1964-ų.

Noriu versti latvių poetus, – sakau ir einu pas Ainą. Ji ruošia pažodinius tekstus Olgai Vsevolodovnai [Ivinskajai, Pasternako draugei ir mūzai (jei neklystu)].
Aha, Vizma Belševica: „Kalno žodžiai tam, kuris liko lygumoje“. O čia dar vienas – „Baladė apie bailį“ – „Pasitaikė šalimais jiems mirti, savo krauju velėną pagirdyt. Viena kulka narsuolį pakirto, dvi pataikė į bailiojo širdį“. Didvyriški eilėraščiai, kažkodėl nesinori jų imti iš Ainos rankų. Aina – „beldikė“, pati pasigyrė bendradarbiaujanti su operatyvininku.
– Aina, duok ką nors, tik ne Belševicą.
– Tada versk mano bendrabylį Knutą Skujenieką. Žinai tokį poetą?
– Iš kur galiu žinoti?
– Nieko tu nežinai šitoje skylėje tūnodama. Va – Knuto eilėraštis. „Boldino ruduo“.
[KnS-ko eilėraštis „Boldinas rudens“, dedikuotas puškinistui prof. Sergejui Bondi, buvo išspausdintas savaitrašty Literatūra un Māksla 1962 II 10; tų pat metų balandį būsimasis Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys, Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierius Knutas Skujeniekas buvo suimtas, o metų pabaigoj nuteistas už vad. antisovietinę veiklą septyneriems metams (kaip ir Gaškaitė) ir atsidūrė Mordovijoj; iš kur minimoji Aina (greičiausiai Aina Zābaka) gaudavo poezijos? – gal jai atsiųsdavo iš Latvijos? — Štai tas Skujenieko eilėraštis:

Vējš kauc un kauc... Jau kuro dienu lietus...
Un ceļi rūgst kā maizes mīkla abrā.
Aiz loga skumjā, tukšā puķu dobē
Liec zemu galvas piemirkušās astras.
Pat zirgam stallī nemierīgi sapņi,
Tam rādās birzis, skrējiens trakos auļos
Un slaidkājainie suņi, lapsu dzenot...
Kur tagad izjāt? Lietus aizsedz rūtis
Ar pelēkām un asarainām restēm.
Pa apkārtējiem ciemiem plosās mēris.
Un tātad – cietums. Vienīgais, kas atliek –
Laist spārnos domu, kuru nevar saistīt,
Tad tai no spārna izraut cietu spalvu,
To ilgi, ilgi asināt un iešķelt,
Lai, tiklīdz smaile aizskar balto lapu,
Tek dzeja līdzenā un tīrā straumē.
Vējš kauc un kauc... Bet diena lēni rokas
Un slēpjas nobirušās kļavu lapās.
Brien vakars, smagām kājām stigdams dubļos.
...Pie sveces baltā kakla sīku liesmu
Liek nervoza un sadrūmusi roka.
Pa baļķu sienām garas ēnas dejo,
Un vienmērīgi lietus klauvē logā
Jau kuro dienu... Ziņas nāk tik reti
Pa tāliem, izrūgušiem krievu ceļiem...
Ir tikai grāmatas un vientulība,
Un tālas ainas, tāli, jauni vārdi,
Kas lēnām krājas, pilda spalvas smaili.
Cik grūti vārdi dzimst, cik strauji aug!
Kā viņi skrien, kā klūp, kā mirst un atkal ceļas,
Iet sāņus, dodot vietu citiem, īstiem!
No tumšā kakta kā no tumšas dzelmes
Peld smaga brigantīne melnām burām
Ar skopā bruņinieka zeltu.
Un vara patvāris ar garo krānu
Sen nav vairs patvāris – tas Komandors,
Kas metāliskā balsī tiesu vēstī
Un pastiepj smagu, nežēlīgu roku.
Vējš kauc un kauc... un kaktos ēnas trīso,
Tās cīnās kaujā, dejo menuetu,
Tās zvērē mīlu, kārtis slēpj zem galda
Un raktuvēs zem važu svara liecas —
Cik daudz šo ēnu! Cik tās visas spilgtas!
Un katra nāk un prasa savu tiesu.
Kā viņām atteikt, sengaidītām ēnām!
Jau roka tirpst, jau acīs ielīp gurdums,
Bet ēnas nāk un nāk un neredz gala.
Jau čaklā svece izraud sevi sausu,
Bet ēnas prasa aizdegt jaunu sveci,
Un vēl pie jaunas sveces baltā kakla
Ceļ liesmu nervoza un iedvesmota roka.
Vējš kauc un kauc... Un krājas lapu kaudze:
Cik ražens lapkritis ir šajā naktī!
Rīt tās bez saules dzejas zeltā mirdzēs,
Līdz atkal vakars nāks, nāks atkal ēnas,
Nāks atkal vārdi, ass uri mokošs nemiers,
Un atkal domu birzis nobirdinās
No saviem zariem nobriedušas rindas.
Vējš kauc un kauc... Deg sprakstot trešā svece.
Vēl ēnas nāk un prasa jaunu spalvu,
Un jaunu spalvu asina un iešķeļ
Bezgala nogurusi, mēma roka.
Jau pirmie gaiļi dzied. Caur lietus režģiem,
Caur vēja auriem, cauri pusnakts vārtiem
To tālā dziesma vēstī jaunu rītu.
Miegs atnāk ritam līdz. Bet vēl pat sapnī
Uz segas roka raksta, raksta, raksta...
Vējš kauc un kauc... Teic, mana laiskā roka,
Tu spētu reiz tā nogurt?...]

Neprašysiu Ainos pažodinio vertimo. Kaip nors pati manysiuos.
Kasame bulves. Lynoja. Vagos ilgos, rodosi, jų galai įsiremia į dangų, iš kurio nesustojamai žliaugia įkyri drėgmė. Prisigretinu prie nešnekiosios Vilmos. Tikra Juozapota, tik jos Petriukas dar gyvas – gretimame lageryje dvidešimt penkerius metus skaičiuoja.
– Vilma, ką reiškia žodis „stallī“?
Vilma dėbteli iš po surauktų antakių. Prakauli, pražilusi, rankos kaip gysloti kabliai – nieko nereiškia bulvių maišą įversti į mašiną. Vos suspėju šalia jos.
Pasakys žodį, ir vėl tyli, niekada daugiau kaip trijų žodžių iš eilės neištaria.
Pradedu beviltiškai atsilikti. Ir vaga pasitaikė derlinga – kas žingsnis krepšys. Karštligiškai kapstau rankomis, mintyse įsakinėdama pirštams greičiau judėti. Vos ne keturiomis einu per vagas.
– Vilma, o „birzis“? – beveik verkdama šaukiu jai į nugarą. Vilma tyli, lyg nenugirdusi, tik greit perlipa į mano vagą ir surenka bulves. Štai jau kasame greta.
– Paldies, – sakau, braukdama prakaitą. – Bet tu man neatsakei.
Vilma jau vėl priešakyje. Numeta per petį lyg bulvę kokį žodį ir vėl tyli. Tempdama purviną krepšį, rikiuoju žodžius: „Vėjas kaukia ir kaukia... Jau kiek dienų lyja. Išbrinko keliai lyg tešla duonos geldoj... Lietus langus uždengia vinguliuojančiom ašarų grotom...“ Ir eilėraštis išsilieja, savo sparnais nunešdamas mane tolyn nuo klampaus lauko. Kažin, ką dabar gretimame lageryje rašo Knutas Skujeniekas? „...Sakyki, mano išlepus ranka, ar galėtum tu šitaip pavargti?“ Kartoju jo žodžius, nepastebėdama, kaip niūri diena eina į pabaigą.

Traukinys dejuodamas linguoja į šonus, krūpčioja bėgių sandūrose. Senasis Peterburgo–Varšuvos geležinkelis. Stulbinantis grįžimas į praeitį.
O visgi keista – kas išsaugojo ir atvežė į kalinių suvažiavimą tą lagerinį sienlaikraštį? – sakau kalėjimų bendražygiui Stasiui [Stunguriui?].
– Po trisdešimties metų, po to, kai Olga Vsevolodovna parašė knygą [tikriausiai turima omeny Paryžiuj 1978-ais išleista Годы с Борисом Пастернаком: В плену времени], paimti ir patėkšti lyg purvo gniūžtę tą jos lagerinę „kūrybą“?
– Kažin, kiek toje salėje buvo saugumiečių? – klausimu į klausimą atsako Stasys.
Neapykanta degančiomis akimis „Pamiatj“ oratoriai, „tikrieji marksistai“, dėkojantys komunistų partijai už pertvarką, monarchistai, svajojantys apie kazokų imperiją, naujieji demokratai, metantys aistringą iššūkį komunizmui, buvę provokatoriai – „seksotai“, specpsichiatrinių ligoninių kankiniai – ko tik nebuvo toje salėje.

Eisiu padraugauti su latviais, – sako Stasys. – Jie važiuoja gretimame vagone.
Nešnekūs, neišsimiegoję žmonės gūžiasi vagono tambūre. Žvarbus priešaušris. Traukinys ilgai stoviniuoja Rygos priemiesčiuose. Perone pasiveja du vyrai. Susipažįstame.
– ...ieks, – sako vienas, paspausdamas ranką.
– Negaiškite, nelydėkite mūsų, – sakome latviams. – Ryga mums jau beveik namai. Malonu buvo susipažinti.
Latviai nueina į lynojančią naktį.
– Tas latvis gerai moka lietuviškai, – sako Stasys. – Poetas. Mūsų laikais buvo Mordovijoje.
Kokia jo pavardė? – klausiu nuo rudeniškos drėgmės stingstančiomis lūpomis.
– Taigi sakė, ar negirdėjai? – juokiasi Stasys. – Knutas Skujeniekas.
– Knutas Skujeniekas?!
Tolumoje dūluoja du siluetai. Žiūriu jiems įkandin. Taip daug būčiau norėjusi pasakyti. Tačiau ką gi aš būčiau pasakiusi? Apie išdavikę Ainą ir apie tą rudenį? Ar apie tą beviltišką tremties naktį, kai pavargusi ranka vis „rašo ir rašo“? Ką apie tai galima pasakyti? Visa tai jau seniai yra nugrimzdę į atminties šulinį, kur lyg balti akmenys gražiai guli šalia vienas kito mūsų jaunystės atradimai: pasiaukojimo ir išdavystės skonis, vilties saldybė, atskiesta klastos tulžimi, prarasto laiko miražas, susiliejantis su geidžiamos ateities vizijomis. Ir poezijos galia, tąsyk taip ryškiai, lyg amžinybės kristalas, sušvitusi virš susiskaldžiusio, žiauraus, besiblaškančio ir klystančio pasaulio.

Nei tada, nei vėliau taip ir nepaklausiau Nijolės Gaškaitė (o progų juk buvo), ar yr jos archyve užrašytas šito Knuto Skujenieko eilėraščio vertimas. Kad jis buvo galvoj, ir širdy (atsiprašau už skambų žodį), – taip, buvo, ir tikriausiai iki vertėjos gyvenimo pabaigos. — O KnS apie 1963–1969 metus, praleistus Mordavijos lagery, yra išpasakojęs Guntarui Godiniui; jų pokalbis „Ten aš jutau, kaip sukasi žemė“ buvo skelbtas Proskynoj, 1990, nr. 4, p. 245–249 (iš latvių kalbos vertė Nijolė Sisaitė).
P.S. Apie ką tas kitas jos laiškas iš praeities į dabartį? Surašytas kaip pokalbis su mergina Mordavijos lagery ir vėliau jos bute Maskvoj; galima suprast, kad ta mergina – Irina Jemeljanova, Olgos Ivinskajos dukra, nuteista sykiu su motina; minimas ir sužadėtinis Žoržas – Georges Nivat, išskraidintas iš Sovietų Sąjungos Prancūzijon likus porai dienų iki vestuvių, ir Vadimas Kazovojus, irgi Mordovijos kalinys, vėliau tapęs jos vyru. Paskutinė to laiško, pavadinto „Prancūzija“, atkarpa:

Po kruvinojo sausio laikraštis „Le Monde“ [1991 II 21] išspausdino Prancūzijos intelektualų manifestą dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių atkūrimo [Un manifeste d’intellectuels français en faveur des Républiques baltes]. Po manifestu pasirašė Nobelio premijos laureatai, menininkai. Tarp 62 pasirašiusiųjų – dvi neprancūziškos pavardės. Tai prof. Algirdas Greimas ir poetas Vadimas Kozovojus. (ŠA, 1991 V 8, nr. 18, p. 4)

Yra ir Georges’o Nivat parašas. (Pagalvojau: o Irinos Jemeljanovos atsiminimuos apie Mordovijos lagerius bent kartą paminėta литовка Ниёле?)

(1180) Eilėraščių istorijos, vi: Gintos Remeikytės „Pasiklausykite Evangelijos pagal Jonę“

egužės 5–7 dienomis vyko Pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Kodėl? Nes šitie metai tokie – pasaulio lietuvių, tai reikėjo ką nors sugalvot. Ir sugalvojo.
Ir manęs klausė, ką būtų galima pakviest. Be kita ko, buvau prisiminęs tokią knygą – 1986-ais Chicagoj išleistą jaunųjų poezijos rinkinį Keturi; tie keturi – Jolanta Malerytė (*1957 Plungėj, su tėvais išvykusi iš Lietuvos 1974-ais), Vainis Aleksa (*1958 Chicagoj), Saulius Kubilius (*1960 Adelaidėj) ir Gintarė Remeikytė (*1962 Chicagoj); šią knygą recenzavo Marija Stankus-Saulaitė ir Rimvydas Šilbajoris; visų keturių eilėraščių yr tekstuose.lt.
Bet nėr tame rinkiny vieno Remeikytės eilėraščio, kuris buvo šiek tiek išmušęs iš vėžių kai kuriuos poezijos mylėtojus, panašiai, kaip prieš du dešimtmečius Algimanto Mackaus Neornamentuotos kalbos generacijos „Hermetiška daina“, kurioj sapnuojami homoseksuališki angelai ir lesbianiškos teresėles. 1982-ais buvo išspausdintas jos eilėraštis „Pasiklausykite Evangelijos pagal Jonę“, ir ne kokiuos liberaliuos Metmenyse, o ateitininkų leidžiamoj ir kun. dr. Kęstučio Trimako SJ (1930–1960–2013) redaguojamoj Ateity (nr. 6, p. 206) su įžangos žodžiu:

Ar pagalvojame, kad Dievas yra belytis, taigi – nei vyras, nei moteris. Ir todėl nebūtinai „Jis“.
Ar pagalvojame, kad Jo „Žodis“ savo dieviškoje prigimtyje yra belytis, taigi – nebūtinai „Jis“. Nebūtinai „Sūnus“...
Kas būtų atsitikę, jei Dievas būtų siuntęs moterį išganyti pasaulį?... Ką būtų dariusi Ji ir kaip su Ja būtų pasielgę Gėrio priešai?...
Nepagalvojome?... Bet apie tai pagalvojo šio eilėraščio autorė... — Red.

     Pasiklausykite Evangelijos pagal Jonę
     Kristus buvo Kristė.
     Ji gimė Betliejaus karvidėje.
     Dvyliktais metais Ji su žyniais disputavo.
     Vestuvėms Ji iškepė grubios rugių duonos,
            kurią išmirkė vyne.
     Glostydama švelniai, ligonius gydė.
     Verkdama į vakarienę sukvietė brolius ir seseris,
            plovė jų kojas ir jas išbučiavo.
     Kareiviai ją išžagino ir pririšo
            išskėstomis kojomis tarp kedrų ties upeliu.
     Ji prisikėlė ir pagimdė žmogų.
            Girdėjote Viešpatės žodį.
            Amen.

Kitąmet, 1983-iais, kun. Trimakas parengė ir išleido brošiūrą Moteris ir Kristus, kur sudėjo reakcijas į šį eilėraštį ir pats jį, kaip išplėstinį palyginimą, išnagrinėjo. Šį eilėraštį ir kun. Trimako komentarą prisimenu iš Šiaurės Atėnų – 1993 VI 11 numery buvo publikacija „Eilėraštis, sukrėtęs išeiviją“. — O kas būtent sukrėtė?

Minėtą šokiruojantį eilėraštį Ginta Remeikytė, rodos, pirmą kartą paskaitė 1981 metų Lituanistikos seminare. Paskui jį išsispausdino “Ateitis” su tam tikru redaktoriaus įvadu. Eilėraštis sukėlė nemaža sujudimo ir diskusijų, ypač ateitininkijoje. Vieni jaudinosi, piktinosi, grasino redaktoriui. Kiti mėgino ginti ir redaktorių, ir autorę. Daugiausia, atrodo, žmones šokiravo ne kokios nors teologinės hipotezės, ne galimybė Kristui priimti moters kūną, bet pora eilėraščio žodžių ar vaizdų: žodis “išžaginimas” ir “tarp dviejų kedrų išskėstomis kojomis pakabintos moters” vaizdas. („Atsiųsta paminėti“, Laiškai lietuviams, 1983, nr. 4, p. 143)

[P.S. Minėto rašytojų suvažiavimo proga išleista knyga Egzodika su, mano galva, netikslia paantrašte: Pasaulio lietuvių rašytojų antologija. Na, gerai, atskiriam rašytojus pagal tai, kur jie gyvena – Lietuvoj ar ne Lietuvoj, tą Nelietuvą pavadindami pasauliu. Kas yra antologija? – manyčiau, gražiausių, įdomiausių etc. gėlių puokštė, suskinta tam tikroj pievoj – šiuo atveju, Nelietuvoj. Ir prasideda vis dėlto pagrįsti klausimai: jei puokštėj yra Londone gyvenanti Zita Čepaitė, kodėl nėr ten pat gyvenančios Paulinos Pukytės; jei yra Danijoj gyvenanti Neringa Abrutytė, kodėl nėr Belgijoj gyvenančios Agnės Žagrakalytės; etc., etc., etc. Jei paantraštė būtų kuklesnė – tarkim, Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo dalyvių kūrybos pavyzdžių antologija, tokių klausimų nekiltų (bet palyginus suvažiavimo programoj esantį dalyvių sąrašą ir antologijos autorių sąrašą tokia paantraštė irgi neatrodo tikusi).
Nors nereiškia, kad jokių. Skirstyt lietuviškai kuriančius rašytojus ne pagal jų talentą, o gyvenamąją vietą – visiškas formalizmas, tai tos pačios kultūrinės semiosferos subjektai; skambiai tariant, lietuvybė jų savastis, pirmiausia per kalbą; kita grupė, per žingsnį, du ar daugiau nutolusi, būtų tie, kuriems lietuvybė jau tik vad. šaknys. — Ne, nenoriu ir bijau leistis į tolesnius svarstymus; tik šiaip šį tą užfiksavau.]

(1133) Eilėraščių istorijos, v: Salomėjos Nėries „Būkit, žmogžudžiai, prakeikti“

[netrukus bus įteikta šių metų Vytauto Kubiliaus premija]

užinojęs apie Vytauto Kubiliaus žūtį 2004 II 17, Sigitas Geda klausės/skaitė, ką kiti šneka apie a.a. Profesorių, šį tą pats prisiminęs užsirašydavo.
II 28 perskaitęs Janinos Žėkaitės pasakojimą apie dieną, kai žuvo vyras (neatsimenu tokios publikacijos, dar dviejų žmonių paklausiau – irgi neatsimena; gal kieno nors perpasakojimą skaitė?), be kita ko, užsirašė:

Atrodo, V. D. [Viktorija Daujotytė], kalbėdama per radiją apie V. K. mirtį ir jo asmenybę, buvo teisi – velionis labiausiai mėgo J. Kossu ir V. Mačernio eiles. Nei pirmas, nei antras (ir dar daug poetų) niekad nesužinos, kiek žmonių po karo nukentėjo dėl jų. Pavyzdžiui, dėl B. Brazdžionio.
Mūsų generacija, tiesa, jau dėl F. Kafkos...
Ar čia tinkamas žodis „nukentėjo“? (Pražilę varnėnai, 2016, p. 66)

Paskutinis sakinys kaip lieptelis link klausimo: o VytK, parašęs studiją ir apie Salomėją Nėrį, žinojo vieną tokią istoriją?
— 1943-iais Maskvoj išleistam Nėries rinkiny Dainuok, širdie, gyvenimą yra eilėraščių ciklas, poema vadinamas, Mama! Kur tu? Apie Palangos pionierių stovyklą, kurią vokiečiai bombardavo pirmą karo su Sovietų Sąjunga dieną (Mykolas Sluckis ten buvo).
Bent jau 50-mečių ir vyresnių, o gal ir jaunesnių atminty vis dar tikriausiai likę:

Stebis Kauno gatvės žalios:
Kas čia, kas čia daros?
Mirga, plasta kaip ugnelės
Pionierių skaros.

tokia Kastyčio Juodikaičio iliustracija
yra prie paskutinės dalies
1971-ais 30 000 egz. tiražu atskirai išleistoj
SN poemoj Mama! Kur tu?

Paskutinė, IX tos poemos dalis „Būkit prakeikti!“:

Būkit, žmogžudžiai, prakeikti
Rytmetėlį ankstų!
Būkit prakeiksmu prakeikti,
Peržengę mūs slenkstį!

Būkit motinų prakeikti
Už nekaltą kraują!
Tegu maras jus, prakeikti,
Nuo žemelės rauja!

Žūkit, žūkite, prakeikti,
Saulei netekėjus!
Skradžiai griūkite, prakeikti,
Vakarui atėjus!

Būkit, kraugeriai, prakeikti
Už išplėštą saulę!
Būkit amžinai prakeikti
Visame pasauly!

Kazys Saja yra pasakojęs, gal kur ir užrašęs štai tokią istoriją: 194kažkelintais viena mergina per abiturientų išleistuves ėmė ir padeklamavo cituotą Nėries poemos dalį be paskutinio posmo (įstrigo atmintin tas „be paskutinio posmo“); už tai, ką turėjo omeny deklamuodama, buvo suimta, nuteista ir ištremta (o gal net atsidūrė lagery? nebepamenu).
Marija Juknevičienė, gyv. Marcinkonyse, vyras Henrikas, inž., – tiek tuolaik užsirašiau ant lapelio.
Vėliau mėginau daugiau sužinot: kada tai atsitiko, kokia konkrečiai buvo bausmė etc. Parašiau LGGRTC el. laišką – deja: kadangi nežinoma mergautinė pavardė, nieko negalį padėt; parašiau Varėnos merui kaip istorikui – jokio atsakymo nesulaukiau. Ir nuleidau rankas. Na, gal kada nors vis dėlto pavyks sužinot.
(Apie tekstą ir kontekstą šnekant šitą istoriją būtų galima papasakoti jaunumenei.)

(1071) Eilėraščių istorijos, iv: Algirdo Bitvinsko „Mes nemirę“

1952-ais išleisto rinkinio viršelis
(vienas egz. saugomas LII bibliotekos rankraštyne, F13-139)

eįsivaizduoju, kam galėtų kilt noras, kas rastų laiko imtis sudaryt kitą XX amžiaus lietuvių poezijos antologiją. Kitą, nes yra Vytauto Kubiliaus sudarytoji (2 d., 1991, 1995). Ana rengta amžiui artėjant į pabaigą; žvelgiant iš dabar, matyti aiškesnis amžiaus pabaigos poezijos vaizdas. Be to, gal nieko blogo, jei užėjęs knygynan galėtum rast tokią knygą; tik reikėtų vienatomio leidinio, kad ir storoko; ant plono popieriaus spausdinant galima nesunkų daiktą padaryt.
— Jei kartais sudarytojas ar sudarytoja nuspręstų, kad antologijon verta įdėt Mykolaičio-Putino poemą Vivos plango, mortuos voco, būtų prasmės įdėt ir vieną mažai kam žinomo Algirdo Bitvinsko (1929–1982) eilėraštį: mortuos voco / mirusius šaukiu – ir mirusieji atsiliepia „Mes nemirę“ (1-oji publ.: Laisvės varpas, 1951 IX 15, nr. 5(166), p. 4; persp.: Mes nemirę, 1952, p. 8):

„Mes nemirę, mes nemirę!“ –
Naktį juodą, žiaurią, gilią
Kelias aukos iš kapų.
Nužudyti, nukankinti
Skelbia garsiai vieną mintį
Dar gyvais balsais žmonių:
„Mes nemirę, mes nemirę!
Laukiam laisvės atgimimo
Sutemų pilnoj šaly, –
Dar ir Sibiro ledynėj,
Toje lagerių tėvynėj,
Mes gyvi, mes dar gyvi!
Mes nemirę, mes nemirę,
Jei pajėgiam naktį gilią
Atsikelti iš kapų!...“
- - - - - - - - - - - - - - - - -
Eina, slenka minių minios,
Žemė virsta kapinynais, –
Aidi tūkstančiai balsų:
„Mes nemirę, mes nemirę!“

Baigęs Ariogalos gimnaziją, AlgB Vilniaus pedagoginiam institute pradėjo studijuot lituanistiką, prisijungė prie bendraklasių suburtos pogrindinės Vieningosios Darbo Sąjungos, palaikiusios ryšius su partizanais (tokiu keliu keli jo eilėraščiai, pasirašyti Kerano slapyvardžiu, pasiekė LLKS Kęstučio apygardos leistą Laisvės varpą). 1952-ais kartu su kitais suimtas, nuteistas 25+5 metams, kalėjo Irkutsko srity; į Lietuvą grįžo 1956-ais. Beje, grįžtant pavogė lagaminą, kuriame buvo ir lagery rašyti eilėraščiai. Pradžioj dirbo poros rajoninių laikraščių korespondentu, net įstojo neakivaizdžiai studijuot žurnalistikos Vilniaus universitetan, bet netrukus buvo išprašytas kaip nepatikimas, netinkamas tokiam darbui, metė studijas. Tapo gelžbetonio gamyklos darbų vykdytoju. Pribaigė plaučių vėžys. Bendraklasis Vytautas Šulskis taip apibendrino: „Buvo daugelio nesuprastas ir pats kai ko nesuprato. Žodžiu, nerado laimės vingriuose žemės keliuose. [...] Poetą sulamdė negailestinga tikrovė“ (Studentų byla, 1995, p. 292).
Tos knygos pabaigoj yra atsiminimų apie AlgB-ą pluoštas, taip pat jo eilėraščių – ir priešlagerinių, ir polagerinių, vienas net datuotas 1980–1981. Negali sakyt, kad būtų kažkas tokio; gal poetiškiausias pasirodė 1959 VII 8 parašyto eilėraščio posmas:

O vėjas siunta, ūžauja,
Ir vielos verkia, švilpia
Lyg mano dienos tos,
Pakartos vėjo kilpoj.

(1002) Eilėraščių istorijos, iii: Antano Miškinio, Poezijos pavasariui netikusieji

alygint daug metų per Poezijos pavasarį gegužės mėnesį vis ką nors tekdavo nuveikt – dažniausiai kokį renginį vest, o va šįmet nieko; tai buvau pasiplanavęs, kad kokį įrašą, susijusį su PP, gal vertėtų parengt. Bet pasiplanavimai tam ir yr, kad neįvykdytum ir per daug nesigraužtum; ne pažadas juk. Tad šis įrašas toks – saviguodai, kad bent kas kelintą plano punktą vis dėlto įvykdai, nors to jau ir nebereikia; ir tada nereikėjo, tik šiaip norėjos.
--------------------------------
Nuo 1965-ų leidžiamas Poezijos pavasario almanachas, bent jau iki glasnosties laikų, t.y. kokių 1987-ų, oficialiai vadintas reprezentaciniu, pristatančių tarybinės lietuvių poezijos laimėjimus. Kad taptų reprezentatyvus, prižiūrėdavo redakcinė komisija, kuri (greičiau iš inercijos) gyvavo iki 1992-ų (1993-ais išėjusiame PP pirmąkart tenurodytas tik sudarytojas; Eugenijus Ališanka tų metų almanachą sudarė; paskutinių red. komisijų metais ką dėt, ko nedėt sprendė jau žmonės, kuriems pirmiausia estetinės vertybės, o ne (re)prezentacija rūpėjo: pvz., 1991-ų sudarytoja Judita Vaičiūnaitė, red. komisijos pirmininkas Sigitas Geda, nariai Jonas Juškaitis ir Aleksas Dabulskis, 1992-ų sud. Albinas Bernotas, red. komisijos pirm. Marcelijus Martinaitis, nariai Donaldas Kajokas, Sigitas Parulskis ir Almantas Samalavičius). Taip pat neužmirština, kad ir leidyklai tai buvo ne šiaip leidinys: ne tik laiku, t.y. prieš renginiui prasidedant, išleist būtina, bet ir prižiūrėt, kad kas nors prie ko nors išėjus almanachui negalėtų prikibt.
— Tarp Stasio Sabonio rankraščių yra nemažas pluoštas įv. popierių, susijusių su leidyba; tarp jų ir juodraštinių protokolų, kaip svarstytas Poezijos pavasario almanachas. Juos skaitydamas, ir užkliuvau už Antano Miškinio, tiksliau sakant, užkliuvau už to, kad Miškinis kliuvo. O buvo susidaręs įspūdis, kad tik modernistai (Tomas Venclova, Sigitas Geda ir kt.) kliūdavo. Ir jie kliūdavo, bet ir kas juos užstoja būdavo – tarkim, Kęstutis Nastopka.
Iš PP redakcinės komisijos posėdžio 1971-01-27 užrašų (LLTI BR, F113-98), persakymas:

„Vagos“ vyr. redaktorius Kazys Ambrasas: Gedos giesmių nedėti, kadangi šią poemą, t.y. 26 rudens ir vasaros giesmes, leidykla atsisakė leisti. Venclovos straipsnio apie Donelaitį gal nedėti, turi tris pozicijas (dar eilėraščiai ir Baudelaire’o vertimai), ir nuotrauka gal nebūtina.
Red. komisijos pirmininkas Eugenijus Matuzevičius: Iš Gedos poemos giesmes galima dėti, nors viso kūrinio leidykla ir neleidžia (išleido 1972-ais). Nenorėtų sutikti, kad nedėti Venclovos straipsnio.
Almanacho sudarytojas Vytautas Rudokas: Venclovos pozicijų daug, bet jam buvo pasiūlyta. Miškinio eilėraščiai parašyti su ironija; galėtų duoti ir kitokių, o šių gal atsisakyti. Opus Gedos klausimas. Poetas eksperimentuoja, gal reikėtų rasti kompromisinį sprendimą.
Red. komisijos narys Kęstutis Nastopka: Gedos poemos atskiros giesmės galėtų eiti, nebūtų jokio perversmo. Venclovos straipsnio nereikėtų atsisakyti.
Red. komisijos narys Marcelijus Martinaitis: Gedos giesmės iš poemos galėtų eiti.
Red. komisijos narys Alfonsas Maldonis: Miškinio eil. „Kartų kartos“ abejonių kelia; reikėtų nuimti. Geda pats kaltas, kad susidarė tokia būklė; ir dabar keblu; gal reikėtų papildyti kokiu nors eilėraščiu. Venclovos straipsnį reiktų palikti.
Vyr. red. Ambrasas apibendrindamas: Gedos giesmių vis dėlto nedėti, duoti naujų eilėraščių. Miškinio pirmojo eilėraščio teks atsisakyti. Venclovos straipsnis įdomus, gal tegu lieka, bet nuotraukos nedėkime.

Gedos trys rudenio giesmės almanache vis dėlto yr, įdėtos, o Miškinio ironiško eilėraščio, kurs vadintųsi „Kartų kartos“, nėr (gal dėl to, kad nieks neužtarė?). Kaipgi nepaieškosi teksto, kurs netiko. 1972-ais išėjusiam rinkiny Dienoraštis yra „Monologas“, kurio ankstesnis variantas, labai tikėtina, ir vadinosi „Kartų kartos“ (Ritos Tūtlytės parengtų AntM Rinktinių raštų komentaruos užfiksuota, kad vienas iš šio eilėraščio variantų vadinęsis „Mumyse nesuskaitomos kartos“):

Su amžiais mus riša fatališkos gijos.
Kartais jos dilgsi skausmingai atgijusios.

Mumyse Prometėjo ugnies blyksėjimas –
Gėrio sėklos tolydžio sėjamos.

Mumyse patyrimo turtas;
Kartų kartos
Amžių bėgy
Bejėgės,
Pakartos,
Papjautos, nudurtos.

Ant žemės kūno ilgam likę dėmės:
Tautos,
Apnaikintos epidemijų,
Ištvinusių upių nuplautos.

Nuo įvairių kontrastų
Kraujas pagreitintai gyslose plasta,
Ir širdis neramiau suspurda
Nuo dėsnių, abstrakcijų ir absurdų.

Betgi dienų karuselė
Įsibėgėdama šviesą pasėja;
Ir visa, be abejo, turi prasmę –
Bent gyvenimo troškulį daro stipresnį.

Ką sukuriam, lieka pasauly,
Ne vien tiktai dulkių sauja.
Tai ir galvoju, galvoju:
Nieko, nėr didelių pavojų –
Sąžine (savo) ramia
Dalyvauju vyksme bendrame,
Tikėdamas gėrį bei reliatyvišką laimę,
Žmonėse surandu paguodą,
Neskaičiuoju, kiek paimu,
Kiek atiduodu. (Rinktiniai raštai, t. 1, 1991, p. 339–340)

Kodėl šis eilėraštis Poezijos pavasariui netiko? Kad „ Kartų kartos / Amžių bėgy / Bejėgės, / Pakartos, / Papjautos, nudurtos“? Įžvelgė, kad čia Miškinis gal apie savo kartą, „ištvinusios upės nuplautą“? Reprezentacinaim almanachui netinka, o rinkiny – gali būt ir tokių eilėračių?
1977-11-29 svarstoma, kaip klostos kitais metais turintis išeit almanachas (F113-116).

Atsakingasis redaktorius Vytautas Rudokas pasiguodžia, kad sunkoka su tekstais, skirtais Raudonosios Armijos 60-mečiui.
Leidyklos atstovas Originaliosios literatūros redakcijos vedėjas Juozas Stepšys, eidamas per autorius: Miškinio „Ironija globalinė“ – gal nedėti.

Vėl ta ironija. Ir neįdėta.

Žiūri dievai iš aukšto Olimpo
Ir šaiposi – kaip žmonija įklimpo.
Ginklus vis naujesnius ir nuodus ištaiso, –
Visi teisūs, visi neteisūs.

Žmonės, o žmonės keistuoliai,
Kodėl jūs šitaipos uoliai
Veržiatės patys į krizę?
Kas bus, kai į prarają krisite?

Geria dievai nektarą, ambroziją valgo,
Bet kartu ir su baime žvalgosi.
Žmonija... Tuščia jos, kad įklimpo, –
Susprogdins jie ir patį Olimpą. (RR, t. 1, p. 477)

Ir dar vienas Miškinio eilėraštis; nuo ironijos prie sarkazmo; Poezijos pavasariui greičiausiai nesiūlytas – „Eilėraštis su sarkazmo lašais“:

Banalu jau iš pirmo sakinio
Kada sakome –
Širdies krauju poezijas kuriame,
Kankindamies ieškome žodyje turinio
Ir taip toliau...
Krūptelim – žvilgtelim kiek giliau,
Kai kūrybinės sąžinės kirminas
Nerimu nervus virpina –
– Aukštinai žmogų, poete, o kartais
Argi negėda,
Kai nervus tau ėda,
Kad sukčius, kad kiaulė jisai ir vagis?
Norėtum kai ką atšaukti, bet žodis jau tartas.
Nieko... Širdis sugelta pagis.

Gražu, kai iliuzijas kūrei... Tai kas, kad baugu,
Jei būna kerštingas, godus, aršus.
Nuogąstauji – kas bus, jei žmogus
Tuo tavo širdies krauju šers paršus?
— — — — — — — — — — — — — — — —
Skaitytojau, nesipiktinki,
Kad taip atvirai ir nuogai išsireiškiau...
Gyvenimas – ne piknikas,
Gyvenimas laužo ir traiško.
P.S.
Poetas – aš aukštinau žmogų kūrėją.
Autorius – ačiū, aš to ir norėjau. (RR, t. 1, p. 412–413)

Nieks negalėjo prikibt prie Miškinio, kad jis mandrai, modernistiškai rašo, kad nesuprantamai; viskas aišku, o tatai ir blogai, kad tiesiai šviesiai: niekais užsiima tie poetai, iliuzijas kuria, nieko daugiau. Vanitas vanitatum, taip sakant, ta kūryba (nors dėl tęsinio: et omnia vanitas, – gal ir nebūt sutikęs). Todėl ir ėjo Miškinio poezija jojo gyvenimo saulėlydžio laiku (†1983), gal galima tart, kelkraščiu; kitu negu modernistai; keliu judėjo prasmingasis sriautas, savo pašaukimu nešt žmonėms Grožį ir Gėrį, kad ir kokio atspalvio anie būtų, tikintis. — Nežinau, kiek pagrįsti šitie pasamprotavimai. Gal ir visiškai nepagrįsti.