(1276) Savivoka, xvii: atsakymai į klausimus

nature morte, 2021 VIII 29, Kalvarijų g-vė;
žiedlapis iš III aukšto balkono nukrito ant II aukšto balkono tvorelės

nymphalis antiopa, 2021 VIII 8, Šepečiai;
lenk. żałobnik, vok. der Trauermantel,
rus. траурница, o liet. – šeirys (= našlys) 

Vakar keliaujant darban galvoj atsibudo metų senumo dalykai – kaip priešpaskutinę vasaros dieną Pasvaly gavau Brazdžionio premiją. Dabar galvoju: gerai, kad vėlavo atvežt paminklą; kaip jis atrodys – žinojau, kvietimo viršely atvaizdas buvo, bet kol tikro nematai stovinčio, apsiverčia liežuvis pasakyt: gerai, kad Pasvalys Brazdžionio atminimu rūpinas. (Paminklas atvežtas ir pastatytas rugsėjį.)

O už premiją atidirbt teko, jokios moralinės teisės nebeturi maut į krūmus ir slėptis. Kreipės dukart per metus išeinančio Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo redaktorė Agnė G., paprašė atsakyt į gausimus klausimus; teko. — Maniau, viskas; Mamerto Indriliūno šimtmetis praėjo, bus pertrauka iki 2022-ų rudens, Broniaus Krivicko žūties 70-mečio. Bet prieš Vasario 16-ąją Biržai parašė, gal sutikčiau atsakyt į keletą klausimų. Mėginau suktis, kad viską jau atsakiau Pasvaliui, nieko naujo nesugalvosiu, nebent ko naujo paklaustų. Ir gavau tris klausimus, vėl atsakinėt teko.

Skaitant šitą įrašą gali susidaryt įspūdis, esą gasiliūnas išsidirbinėja, vaidina, kad jis čia paslaugas daręs atsakinėdamas. Nesiginčysiu, galima ir taip manyt, esą man paslaugos buvo darytos, buvau pagerbtas paklausiant. O išties gal kažkaip abipusiškai? Klausdami suteikė progą raštu užfiksuot šį tą, ko kitaip nebūčiau prisirengęs padaryt; ar tai kam nors įdomu gali būt – to nežinau; bet viliuos, kad gal vienam kitam ir įdomu buvo/bus paskaityt; nes jei net nesivilčiau, tikrai nebūčiau vertęs savęs baksnot klaviatūrą. — Ir dar, kaip dirbęs radijuj, turiu pridurt: tai ne interviu, pokalbiai, o atsakymai į iš anksto parengtus klausimus. Klausimai – kokie buvo išspausdinti, atsakymai – kokius išsiunčiau.

※ 

√  Atsakymai į mokytojos Reginos Grubinskienės klausimus buvo paskelbti Šiaurietiškuos atsivėrimuos:

„Apie ‘Sietyną’ ir Mamertą Indriliūną, Pasvalį ir Biržus bei kita: pokalbis su Virginijumi Gasiliūnu“, 2020, nr. 2, p. 56–63; perskelbti bernardinuos.lt.

√  Atsakymai į Indros Drevinskaitės klausimus – Biržiečių žody: „Virginijus Gasiliūnas: ‘Svarbiau žmonės, su kuriais buvai, darydamasis žmogumi“, 2021 II 17, nr. 13, p. 6.

(1261) Triptikas su mėlynom + savivoka, xvii

nutirpus sniegui, akys vis kliūdavo, ir tebekliūna, už ant žemės besimėtančių kaukių;

(kai buvo renkamas praėjusių metų žodis, balsavau ne už kaukę, už saviizoliaciją);

ar kitą pavasarį irgi taip bus? gal jau nebe; reikia nufotografuot – atminčiai, kaip sakoma;

kaip būtų galima pavadint šitą pandemijos laiką?

laikas, kai reikėjo ir tebereikia saugotis, savisaugos laikas;

ar pasigedau visokių bendravimų, vad. artimų kontaktų?

iš principo – ne; buvo proga įsitikint: nesu kompanijų mėgėjas;

tu kaip koks puslaukinis, –  keliskart yra tekę girdėt; ir nė karto nepuoliau prieštaraut;

kokie žmogaus poreikiai yra būtinieji? atsakęs supranti, kad juos visus gali patenkint;

net jei poreikis grožėtis tau būtinas, ir tą gali patenkint ar skaitydamas, ar į dangų žiūrėdamas;

o visa kita – perteklius; ar tikrai to reikia? ar bereikia? jei batai dar neprakiuro, kam nauji?

(šviesesnė–tamsesnė mėlyna labiau rūpėjo, o tie pasvarstymai – tik kad tuščia ertmė nežiojėtų)

(1124) Savivoka, xvi: apie empatijos ribotumą

uo šių metų [ne, pernai metų; kaip švilpia tas laikas; 2018 XI 15] pradžios per Svobodą šeštadienio vakarais nebe Dmitrijaus Savickio džiazas, o Artemijaus Troickio parenkama „Музыка на Свободе“. Pažintine prasme tikrai įdomiau (neilgtrukus bus jau 100-oji laida). — Vakar besiklausant iš atminties išlindo vasarą, birželio 17-ą, transliuota laida, kurioj ArtT pristatė ir CD Khmer Rouge Survivors: “They Will Kill You If You Cry” – raudonųjų khmerų vykdytą genocidą išgyvenusieji ir pergyvenusieji apdainuoja tai, ką patyrė. Prisiminiau tada galvon atėjusį klausimą: o jei būčiau įsijungęs radiją po įvado, tiesiog išgirdęs dainavimą, ar suvokčiau, kas tatai? Ne. Kad nesupranti žodžių – viena, bet ir intonacija tokia, kad nesisieja su kančių apdainavimu. (Aiškiai suprantu: nesu jautrumo etalonas, gal jūs pajustumėt, savo patirtį tefiksuoju.) Bet ir CD leidėjai viršely nurodo, ką išgirst privalu; ne tik žodžiais – pavadinimu su paantrašte, ir vaizdu: veidas kaip nota bene, randai – kaip šauktukas frazės gale, NB! O jei būtų ne šio vyro, o tos moters su dviem auksiniais priekiniais dantim veidas ir pavadinimas: kambodžiečių tautinės dainos, – ar suprastumėm esą klaidinami?
(Apsimetinėt, kad tu pajėgus suvokt daugiau negu suvoki, būtų nepagarba tiem žmonėm, gal net įžeidimas.)

P.S. Pakeliui į šį įrašą dar prisiminiau Kęstutį Girnių, kuris yra klausęs: „Ar lietuviai buvo sovietų genocido auka?“ ir rašinio baigiamąja fraze atsakęs: „Tai labai panašu į genocidą“. Suprantu, teisininkams, istorikams, politologams kokios nors sąvokos narstymas, jai priskirtino turinio ribų ieškojimas yra proto mankšta, kurią galima vadint ir moksline veikla; bet abejoju, ar svarbiausias baisybių nepatyrusio homo simplex tikslas turėtų būt žmonių kančias ir aukas įvardinti kuo „baisesniu“ žodžiu; gal – stengtis įsivaizduot konkretaus žmogaus situaciją per likimo pavyzdžius?

(1061) Savivoka, xv

pakeliui į darbą: prie Rygos stotelės, 2018 III 1; pirminis (pernykštis?) tekstas buvo DANGUS SENAS ŽODIS

Juokinga, sakai, nors reiktų sakyt: kvaila. Kai aplanko pagunda, tarkim, nusipirkt loterijos bilietą. Juk kvaila tikėtis, kad išloši jei ne milijoną, tai bent kelias dešimtis tūkstančių. Bet ištinka tokios silpnumo ar kvailumo minutės. Esi įsitikinęs, kad gyvenimas baigsis labai paprastai: išsijungs sąmonė, perdegs lemputė, ir viskas, tavo sakinys baigtas. Bet vis tiek kartkartėm pagalvoji: o gal ne viskas baigsis? Nors ir suvoki, kad tai tik gryniausias pasvajojimas.
Štai ir Kazio Sajos, save senu laisvamaniu vadinančio, ranką ima svajonės apie anapusinį gyvenimą vedžiot:

Tikėkimės, kad patekę į dangų ten sutiksime daugelį sesių ir brolių, aukojusių gyvastį už laisvą ir teisingą Lietuvą. Būtų smagu, jeigu jie pasakytų: „Va dar vienas mūsiškis!“ Arba paklaustų: „Kaip ten dabar laisvoj mūsų tėvynėj? O mes nemeluodami galėtume atsakyti: „Gerai!“ (Tuo taku ten, 2017, p. 9)

— Ne, kitko norėčiau tikėtis.
Įsitaisyčiau kur nors netoli durų ir laukčiau ką nors žinančių, kaip ten vaikam, vaikų vaikam sekas.
Aišku, juokinga. Aišku, kvaila. Bet toks jau žmogus esi: ir juokingas, ir kvailas. Ir nieko čia blogo, manyčiau.

(940) Savivoka, xiv: toks darbas

atlankstyti, kas užlinkę

ištiesinti, kas susiglamžę

suglostyti, jei susiraukšlėję

suklijuoti, jei stipriai įplyšę

sunumeruoti lapus

sulyginti jų kraštus

ir palikti ramybėj

[šiuokart: verstus žodžius

Dievui iš širdies gilumos]
arba
padaryt ką nors, ko niekam nereiks
[atsiversti 300BW maketą ir p. 357 papildyti
Viiding, Juhan / Translations / In Lithuanian:
Poezijos pavasaris 1975 (transl. by Sigitas Geda)]

← Galvės ežeras, 2017-01-14 pavakarys →

(894) Savivoka, xiii

Skaitydamas Sigito Parulskio „Pamokslo jaunajai kartai“ sakinį:

Mano karta buvo per daug užspausta, nepasitikinti, įsibaiminusi dėl savo gebėjimų ir laisvių, visą laiką spaudžiama galvoti apie pareigas, o ne teises, kankinama dažnai iracionalios pagarbos vyresniesiems, atsakomybės kalbai, papročiams, istorijai, tautai ir pan.

(gan tiksliai apibūdinta; karta kaip karta; „kiekvienam cidzikui savas kryžius“, kaip yra sakęs Romualdas Granauskas) ėmiau ir prisiminiau Universiteto laikus, Kiemo teatrą. Rimantas Venckus buvo sudėstęs tokią kompoziciją ir pavadinęs Herojų pašnekesiai – įvairių liet. dramų veikėjai šnekasi tam tikrom temom. Mes (apie 1983-ius) buvom jau, regis, antrieji, kurie galvas iš tokios pilkos maišinės medžiagos iškišdavom ir protingai beigi poetingai šnekėdavom (iki šiol prisimenu to rekvizito kvapą; ypač jausdavos pačioj pačioj pradžioj, kol dar po ta marška gulėdavom nekrutėdami visiškoj tamsoj). Atėjus laikui, Mažvydas/vg imdavo aiškint (kam? nebepamenu; gal kam iš moterų, svarsčiusių apie tai, kaip svarbu mylėti?):

Pareiga aš kartoju
tas menkas žibintas tamsoj
liepsnelė plevenanti vėjyj
klajojanti sutemų soduos
Nereikia neverk
tik kartok
pareiga
pareiga
pareiga
nes tu nieko
daugiau nežinai
kai žiūri taip į tamsą
ir kai rankoj laikai
šitą menką švieselę
tik tiek
pareiga!

Taip, čia iš Justino Marcinkevičiaus [„trijų dalių giesmė ‘Mažvydas’, sceną išvydusi 1976 metais gruodyje, buvo daugelio klaipėdiečių atgimimo ir susimąstymo pradžia“, Bernardas Aleknavičius, „Justinas Marcinkevičius ir Klaipėdos teatrai“, Klaipėda, 1990-03-24, p. 9]. Ir dar prisiminiau, kad kažkur popierių krūvoj turėtų būt aplankas, ant kurio užrašyta —vg— byla —justm—: kai buvo kilus šnekesių aplink Marcinkevičių banga, kai nuomones reiškė visi, kas tik netingėjo, iš aš buvau pasidavęs pagundai – kažką tokio surašyt. Bet, aišku, iš to nieko neišėjo. Tik keliem žmonėm ausis paūžiau.
Pasižiūrėjau, ko ten, tam aplanke, prikaupta – atsispausdintų rašinių, lapelių su visokiais mintigaliais, įv. citatų (net Marcinkevičiaus 1967-ų užrašų knygelės iš Paryžiaus kopija – Valentinas Sventickas parengęs Santaroj, nr. 111/112, paskelbė).
Respublikoj: „Jei nori ką nors kritikuoti, sukurk geriau. Talentingesnį ‘Mažvydą’, ‘Katedrą’, ‘Herkų Mantą’ ar ‘Mindaugą’. Jei dar geriau nesukūrei – neaušink burnos. Patylėk“, – šalia prirašyta: — pala, kelinti dabar laisvos ir demokratinės Lietuvos gyvavimo metai?
Griežtai tariant, tuose visuose svarstymuose Marcinkevičius tebuvo pretekstas išdėstyt savo požiūrį į istoriją ir vertybes. Jis vienoks ar kitoks rados, kas be ko, ir poeto kūrybai veikiant. Kai kam pora kad ir netiksliai prisimenamų eilučių su ašara ir Lietuva – vos ne gyvenimo motto. O kitas negali nesusierzindamas prisimint Kraujo ir pelenų eilučių „Aš kaltinu“ etc. Taip, Marcinkevičius yra neapeinamas XX amžiaus pabaigos lietuvių kultūros reiškinys. Ir santykio su jo kūryba įvardijimas, matyt, yra būtinas kiekvieno savivokai (bent jau tiems, kurie yra dalyvavę bent viename jo kūrybos vakare ar skaitę jo poezijos ne kaip privalomos pagal mokyklinę programą; dabartiniams gimnazistams, manau, visos tos diskusijos panėši į audrą stiklinėj: atrado dėl ko ginčytis :).
(Jei jau pradėjau, užfiksuosiu du dalyku, kurie atrodo gal svarbūs; visa kita telieka galvoj ir tame aplanke.)
Justino Marcinkevičiaus populiarumo banga ėmė kilti tada, kai buvau paauglys. (Vartot mes [šiuokart = karta] – iš principo ne; kalbėk už save, o ne už kitus, – argi ne taip norėdavos ir tebesinori reaguot, išgirdus „kolektyvinės nuomonės“ reiškėjus kai kuriais klausuimais?). Tokio amžiaus būdamas esi ypač jautrus pamokslaujamam tonui, pamokomajai intonacijai – o tokia sklido iš Marcinkevičiaus kūrybos; ir daliai visuomenės labai patiko; gal kas kada ims ir išrinks veiksmažodžius, jo vartotus liepiamąja nuosaka, sudarys tokį dažnuminį žodyną – manau, jis būtų iškalbingas. Sakot, tau tada vaidenos? – „Aš, vyresnysis, buvau numatytas leisti į kunigus. Nedaug ir apsiriko tėvai... Tapęs šiokiu tokiu rašytoju vis tiek pamokslauju, ko nors mokau ar pats mokausi“ („Būrimas už Lietuvą“, kalbino Dalia Juškienė, Ūkininko patarėjas, 1992-12-23).
Dabar dėl tų pareigų. Ar kas jaunas būdamas svajoja krautis sau ant pečių jų kuo daugiau? Laisvės noris, maištaut noris, spjaut į tas pareigas noris, o ne daryt tai, ką reikia ir kaip reikia. Štai Justinas Marcinkevičius tiesiai šviesiai, be jokių metaforų ir metonimijų – Lietuvos pionierius, 1975-03-29, „Pareiga būti žmogumi“:

Yra tiktai vienas kelias į žmogų, ir tas kelias vadinasi Pareiga. Užtat aš ir sakau: pabandykime suprasti gyvenimą kaip pareigą. Kaip žmogaus pareigą žmogui, kaip žmogaus pareigą visuomenei, o visuomenės – žmogui, kaip saulės pareigą žemei [sic], kaip tėvų pareigą vaikams, kaip vaikų pareigą tėvams, kaip dirbančiojo pareigą darbui, kaip mūsų pareigą tiesai ir ištikimybei, kaip mokslininko pareigą mokslui, kaip poeto ištikimybę ir pareigą poezijai, kaip pareigą gėriui ir grožiui, kaip pareigą Tėvynei, kaip pareigą šiai dienai ir rytdienai, kaip pareigą medžiui ir paukščiui...
     Čia mano pozicijos. Čia aš stoviu, iškėlęs savo vėliavą „gyvenimas – pareiga“. Ir mano ginklai nukreipti prieš pagrindinį priešą – prieš gyvulišką, vartotojišką ir, deja, kol kas visagalį principą „gyvenimas – malonumas“. Aš tvirtinu, kad tikras, vertas žmogaus malonumas yra suprasta ir sąmoningai atlikta pareiga.
     „Sugrįžime į Tipazą“ Alb. Kamiu taip formuluoja savo moralinį principą: „Taigi yra ryžtas gyventi, nieko gyvenime neatsisakant“. Gyvendamas pagal šį principą, žmogus negali jausti, o tuo labiau – atlikti savo pareigos... Tai pasyvus principas, jame nedalyvauja žmogus, jame nėra vertybių skalės ir blogis neskiriamas nuo gėrio. Tai gyvenimo vartotojo moralė. Žmogaus, tiktai kaip biologinio organizmo, moralė. Vargu ar net tai yra moralė, kadangi šiame procese subjektas visiškai pasyvus, jo nematyti, jis tik leidžia gyvenimui tekėti per jį.

Neabejoju, yra žmonių, kurie mano taip pat, kaip Justinas Marcinkevičius: gyvenimas – pareiga. Bet yra ir žmonių, kuriems artimesnis Camus gyvenimo principas. Ar įmanoma jų diskusija, siekiant išsiaiškinti, kas teisus? Neįmanoma. Gerai, kad nėr pareigos įrodyti kitam, jog aš teisus, o tu – ne. Nors kai kas tokią ir jaučia. (O dėl estetinių dalykų būtų jau kita kalba, nors irgi šiek tiek susijusi su savivoka.)

(829) Pakeliui namo, xxxii: Henriko Algio Čigriejaus eilėraštį prisiminiau

pakeliui į darbą: Žirmūnų tiltas, 2016-01-28

Sausio vidury Literatūroj ir mene buvo Čigriejaus eilėraščių publikacija „Rudeniški pasišnekėjimai ir nusišnekėjimai“ (01-15, p. 28–29).
T-19 prisiminiau „Išvažiavo“. Išsitraukiau iš kuprinės atvarto kopiją, vėl perskaičiau:

Taigi, kad nieko nebėr, kai visi išvažiuoja,
Tos kėdės ir stalas, ir šėpa, ir knygos,
Paveikslai ir veidrodis
Nieko nereiškia.

Kiek sykių turiu tai kartot ir kartoti –
Kai jau visi išvažiuoja, tai nieko nebėr,
Reik čia didelio proto?

Tas ir yr, tas ir yr, kad iš to proto – grįžtančiam penktadienio vakarą į tuščius namus – naudos kaip šuniui iš penktos kojos.
—  die sentimentalische Stimmung (iš kur galvoj šita vokiška frazė? prisimenu ją skliaustuos parašytą), – taip.

(793) Savivoka, xii: beje, tai kas tas žmogaus gyvenimas?

Kartais žmogus imi ir prisimeni, ką apie gyvenimą yra pasakę „didieji“; suprantama: jie ir tu – du skirtingu lygiu. Bet vis tiek: kad ir koks sliekas besijaustum esąs, pagalvoji: kokia tavo, tarkim: slieko, gyvenimo prasmė?; ir suvoki kito lygmens dalyką: svarstyt apie savo gyvenimo prasmę – perviršis; kultūrinis perviršis. – Susireikšmini. – Prisimeni Šekspyrą:

Life’s [...]
                                              [...] a tale
Told by an idiot, full of sound and fury,
Signifying nothing.
          Macbeth, V:5 

Lietuvis tikriausiai turėtų prisimint ką kita [kitą pasakotoją, ne idiot]; neprisiminiau. – Istorija (a tale), – esminis žodis.
Papasakot savo gyvenimą; savo gyvenimą mėginu pasakot per įrašus tinklarašty. Nors vis tiek: tai signifying nothing – nieko nereiškia.
Na ir – prisiminiau Bellos Zalesskajos (sovietmečiu tarpinininkės tarp rašytojų.lt ir SSRS-sąjunginės rašytojų sąjungos/spaudos) dukrą, Umką (Anną Gerasimovą, išvertusią rusų kalbon Patacko, Antano A. Jonyno ir kt. eilėraščių; dabar jos „objektas“ – Radauskas; puikūs vertimai, – girdėjau), kuri yra surimavusi tokį dvieilį (cituoju iš atminties):

Мы будем забыты эпохой;
Ну и похуй.

Teisingas dvieilis.

(766) Savivoka, xi (dėl juoko) + digresija (pasvaičiojimas)

Esate maištinga, drąsi, spalvinga asmenybė.
Jums gerai, o jei kitiems kas nepatinka – jų problemos.
Gebate kurti ir Jūsų kūryba įkvepia aplinkinius.
Savo vietą lengvai rasite bet kurioje pasaulio
dalyje – esate prisiekęs keliautojas.

Likimas skyrė nemažai išbandymų, tačiau nepagailėjo
ir tvirto šarvo. Esate Vilniaus patriotas ir saugosite
jį nuo visokių negandų. Ir vienatvės akimirkomis žinote,
kad Jums artima siela kažkur ant kokio asilo joja.
Apsidairykite nuo savo gynybinės sienos
bokštų – ji visai šalia.

Per pietus, kai valgiau obuolį (pirktinį). Kolegė:
– Tai kokia Vilniaus skulptūra tu?
– Kas?
– Pasižiūrėk delfy.
Na, jei kolegė klausia, reikia sužinot, kas aš toks. Po poros minučių atsakiau:
– Miesto vartų sargybinis. Tas komentare asilas, aišku, iš Don Kichoto.
– Per rimtai atsakinėjai, mėgink dar kartą.
Po poros minučių:
– Frankas Zappa.
Na taip, tiesa slypi anapus: Zappa, Vilniaus patriotas :)

۩   ۩   ۩
Toj anketoj buvo klausiama ir apie serialus.
Tik du iš pateiktų variantų esu priešokiais žiūrėjęs: apie daktarę ir apie daktarą. – Taip pat priešokiais esu žiūrėjęs dar du serialu, kurie iškyla atminty: amerikiečių Namelį prerijose ir prancūzų apie gyvenimą prie upės (pavadinimo nebeatsimenu). Prisimenu, nes juos žiūrint kartkartėm šmėkšteldavo mintis: o jei kas sukurtų serialą remdamasis Vaižganto Pragiedruliais? Tą tai ne priešokiais žiūrėčiau. Manau, tai tikrai dėkingas kūrinys – juk būtent vaizdai. Bet: ar kas nors imtųsi? Vargu. O, kai pagalvoji, galėtų būt tikrai prasmingas darbas artėjant 2018-ų Vasario 16-ajai (veiksmų plano projekte tokio dalyko nėr).

(745) Savivoka, x

Medžiagų tinklaraščio įrašams – užtvindytos atminties ir popieryno marios.
Šliuzus pakeliu tik retkarčiais, progai pasitaikius.
Nepralauš užtvankų?
Nepralauš.
Nors ir gaila to, kas plūduriuoja patvankose; ir liks plūduriuot.

Va visai neseniai ištraukiau iš popierių stirtos aplanką; kaupiau medžiagą radijo laidai apie Jono Biliūno perlaidojimą. Parengiau; dvi laidas; kažkokiam aukso fonde atsidūrė.
O tame aplanke (žvilgtelėjau) daug nepanaudotos, bet – vertos užfiksuoti (pakomentuojant) – medžiagos.

(732) Savivoka, ix

Šiandien vyresnėliui sūnui – 30.
Skirtumas – nepilni 23 metai.
Negerai. Per mažai. Turėtų būt daugiau.
Kad tikras tėvas esąs galėčiau pasijust.
Kadangi ir jis jau tėvas, – kad ir tikras senelis esąs galėčiau pasijust.
Jei rimčiau – tokių puikių sūnų dauguma vyr. g. asmenų galėtų pavydėt. O!

(724) Savivoka, viii

praeitą vasarą keliaujam tyrinėt natūros

Įrašo pretekstai:

(a) Vakar pas draugę buvo blynų balius, Užgavėnės. Prieš susirenkant viešnioms ir svečiams, išdėliojau ant stalo lėkštes ir įrankius.
Draugė (metusi žvilgsnį į stalą): „Apkeisk peilius su šakutėm vietom, sau gali pasilikt; kur tu sėdėsi?“
(b) Vakar marti atsiuntė mobiliuoju nufilmuotą gabaliuką, kaip anūkė mėgsta grikių košę.
Tų kruopų likę visai lėkštės pakraščiuos, o jinai [jau ≈ metai ir trys mėnesiai], puikiai kaire ranka valdydama šaukštą, tuos likučius iškabina ir – burnon; aišku, dešinę pagalbon pasitelkdama (pagalbos visada reikia; mes, kairiarankiai, pagalbos reikšmės jokiu būdu neneigiame).

Po galais, esu jau senas diedas, o vis tiek dar „jautrus“; „neatleidau“ tikėjusiems, kad teisinga ranka yra dešinė ranka, – tebesijaučiu esąs išprievartautas [NB: ši frazė gali būti suvokiama įvairiai; kam prievarta asocijuojasi tik su fiziniu veiksmu, tas tik šyptelės].
Ne, nemanau, kad kas nors dabar dar imtų ir pultų aiškint, esą laikyt šaukštą ar rašiklį kairėj rankoj – iškrypimas, nemanau.
Bet švelnioji prievarta, jaučiu, vis dar gaji, „korektiškai“ formuluojami „siūlymai“:

– O gal vertėtų perimt šaukštą/rašiklį į dešinę? Na ir kodėl nepabandžius?
– Na, yra taisyklės, kurioj rankoj laikomas peilis, o kurioj šakutė; gal vertėtų etiketo paisyt?
– Ir pan.

Manau, ir tos „švelniosios“ reiktų vengti. (Džiaugiuos, kad anūkė jos nepatiria.)

P.S. (02-22). Vakar pas draugę buvo atvažiavusi jos mama. Gėrėm arbatą, valgėm grietiniečius, šnekėjomės; sakau: va parodysiu ir Jums savo anūkę, kuri grikių košę kuo puikiausiai kabina kaire ranka.
– Visi vaikai puola šaukštą imt į kairę; blogai auklėja.
­ – Ką Jūs turit galvoj, sakydama blogai auklėja?
– Reikia perdėt šaukštą į kitą ranką.
(Ilgokai ginčijomės apie kairiarankius; kad tokie iš principo gali būt.)
Tik kai parodžiau, kad Amerikos prezidentas Geraldas R. Fordas irgi buvo kairiarankis, diskusija lyg ir užgeso.
Nemanau, kad draugės mama pakeitė nuomonę, esą kairiarankiai – tai blogai išauklėti teisingiarankiai.
Nemanau, kad taip manančių yra mažumų mažuma.

(712) Savivoka, vii

Vėl laidotuvės. Mirė instituto sargas Juozas. 60-ies. Prieš savaitę palaidojo sūnų.
Šnektelėdavom. Kartais – pešdami dūmą; paprašydavo pavaišint.
Geros (bet linkusios streikuot, kaip šiandien sužinojau) širdies žmogus.
– Pernai rudenį ūkio dalies vedėjas nupirko tokį pūteklį – kad nereiktų grėbt vis krentančių, krintančių, krentančių, krintančių lapų instituto kieme. Atminty liko toks vaizdas: Juozas su tuo pūtekliu vaikšto po kiemą, toks, atrodo, išdidus; o lapai tik skrenda tolyn nuo jo.
Šiandien prisiminiau 1190-ais mirusį japoną Saigyō (iš angliško į lietuvių išvertė A.A.):

Jeigu tikri būtume,
kad regėsim štai tokį mėnulį
kituose gyvenimuose,
argi liūdėtume,
jog tenka palikti šį?

Nesakau: nėr tų kitų gyvenimų, net vieno nėr.
Sakau: netikiu, nepajėgiu tikėt, kad bent vienas galėtų būti.
Bejėgystė.

(681) Savivoka, vi

—  rūpėti vs rūpintis
(a) Mes patys sau terūpim. (Egoizmas.)
(b) Kitais – tesirūpinam. (Iš pareigos.)
(c) Ar įmanoma: pareigingas egoizmas irba egoistinė pareiga?
— kažko (būtent: nežinau, ko) čia trūksta; tik nesakykit, kad meilės.

(638) Savivoka (o gal: dėl juoko), v: apie eurą ir padėtį Ukrainoj

Per InfoTV reportažai, kad lietuviams svarbu, kaip bus įvestas euras; kad gali būt sukčiaujama ir pan.
O man nusispjaut.
Nelietuvis esu?
Per tą pačią InfoTV reportažai iš Ukrainos rytų; ir nė žodžio, kad tai [bent galbūt] lietuviams svarbu.
Taip, nelietuvis. Greičiau: ne lietuvis (ech, tas Aistis).

(631) Susieji – ir [užsiimi savivoka], xix

Šitą rankraštinį kreipimąsi → užfiksavau priklijuotą prie stulpo vakar vakarop, grįždamas po darbo namo, – laukdamas 19 troleibuso Tuskulėnų rimties parko stotelėj.

Pirmiausia: pagarba žmogui, ranka surašiusiam tokį kreipimąsi. – Jūsų geras ir gražias intencijas labai vertinu, bet...
...man baigiant rankraštinį liepiamąjį tekstą, galvoj Gintaras Grajauskas ėmė skaityt eilėraštį „Pratimas laimei prišaukti“ iš rinkinio Naujausių laikų istorija: Vadovėlis pradedantiesiems (2004):

Norite būti laimingi? tai būkite

arba mes padarysime jus laimingus

įdėmiai klausykitės: jei norite
būti laimingi, šypsokitės

šypsokitės žmonai šypsokitės šuniui
šypsokitės televizoriui
šypsokitės rūgščiam dirvožemiui
šypsokitės kėdei spintai veidrodžiui
šypsokitės sudegusiam troškiniui
šypsokitės troleibusui ir ledų pardavėjui
šypsokitės psichoanalitikui
šypsokitės atmosferiniams reiškiniams
šypsokitės kelnių sagai
šypsokitės šv. Antano medalikėliui
jei pavyks, šypsokitės kurmiams
gnomams kirminams ir kt. chtoninių
klasės atstovams
šypsokitės aukštyn ir žemyn
šypsokitės kairėn dešinėn

šypsokitės ir gyvenkite,
kaip kokie debilai

Savivoka: taip, esu beviltiškas surauktakaktis niurzglys, alergiškai reaguojantis į anoniminę liepiamąją nuosaką: kai mane karvė, vardu Milka, ima mokyt: Išdrįsk būti savimi!, užsiuntu; suprantu, mus, įv. [reklamos] „mokytojams“ atkertančius „Tik nereikia mūsų mokyti!“, nurašo į nuostolius, bet vis tiek: tie nuostoliai kartoja: Tik nereikia mūsų mokyti! – O ypač šypsotis. – Toks jau ir liksiu – beviltiškas surauktakaktis niurzglys; ir nereikia man rėkt į akis: Cheeeeese! (nors ir „Džiugą“ turėtumėt omeny), – nesuveiks.

P.S. 2014-10-16 →

(462) Savivoka, iv

Esu per daug atlaidus obelims, o ypač kriaušėms. Iššalusioms slyvoms ir vyšnioms stengiaus būti kuo racionaliau žiaurus (be reikalo; raciją reikia atidėti į šoną).
Kriaušes reikėjo išpjaut jau praeitą rudenį, nes: ir nieko neveda, ir yra užsikrėtusios (lapai nueina taškais). Nepadariau nieko.
Šįvakar beveik valandą nešiau ir pyliau į šiukšlių vamzdį žieminius obuolius (pavadinimo nežinau). Jų liko labai daug. Kol buvo padorios kondicijos, net bendradarbiams nešiau ir siūliau valgyt. – Bet jų buvo per daug. – O išpjoviau tik kelias apatines šitos obels šakas. – Savaime suvokiama, per mažai. Perpus reikia išpjauti. Ne, daugiau. Gal šį rudenį?
Antaninius supuvusius išmečiau kovo pradžioj. Be abejonių, per daug buvo. – Antaninę išgenėjau kaip reikiant. Nors dar reiktų.
Genint privalu būt bejausmiškai žiauriam, t.y. elgtis pagal nurodymus. Atlaidumo, sentimentų – jokių! – Kuo žiauriau, tuo geriau.
Pala, čia savivoka? Jau vargu. Jau sodininko žinyno parafrazės.

(458) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxv

– Ar jūs suvokiat, ką darot, t.y. ką sakot?!
– Sakau, ką manau.
– O žmogus, tas, apie kurį jūs sakot, jo jausmai, savivertė, savigarba? Negi jums nesvarbu, kaip jis pasijus?
– Yra toks posakis: teisybė akis bado; pirmiausia uždrauskit, ištrinkit jį – kaip niekinamą ir sadistinį; jei jo neliks, neliks ir moralinio pagrindo sakyt, ką manai. (Jaunystėj patirdavau empatiją girdėdamas: „[...] плевал я с эйфелевой башни на головы беспечных парижан“, – taip, klaikaus nevisavertiškumo simptomas.) Taip, suvokiu, ką sakau, ir noriu nebijot to pasakyti.
P.S. Norėčiau, kad tai būtų ne įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa.

(361) Savivoka, iii

prieš pakylant nuo Prancūzijos žemės,
2012-10-17 14:36 Paryžiaus laiku

avaitė Paryžiuj – gerai. Maniau, kad jau esu per senas, 51-us pradėjęs, ten atsirasti pirmąkart.
Greičiausiai – dar ne.

Skrendant namo, žiūrint į vaizdą apačioj, pro debesis į žemę pasigalvojo:
– Ar ko nors pasiilgau?
– Pasiilgau, – obuolių, savom rankom rinktų ir dabar balkone laukiančių.

Lietuva per savaitę labai pagelto (tiesiogine to žodžio prasme), – pasimatė lėktuvui leidžiantis.

(332) Savivoka, ii

Esu linkęs nepagrįstai susireikšmint, pervertint savo pajėgas.
Va pradėjau badyt įrašą „Maironiana: apie ‘nepatogiąją’ satyrą“ (atsiprašau, burokėlių sriuba užvirė ir ėmė bėgt, tuoj grįšiu; medžiaga apie Maironio – dabartinėm akim žvelgiant,  kontroversiškos – satyros „Laikinosios sostinės skerdyklai“ kontekstą sukaupta)  ir pagalvojau: vargu ar spėsiu parengt šįmet, Maironio metais, net visus maironianos įrašus (apie pirmąją bendro pobūdžio publikaciją apie Maironį [su foto, net Romo Adomavičiaus bibliografijoj neužfiksuotą]; apie pirmąją itališką publikaciją, kur Giovanni Matsulewicz irgi minimas (autorius Antonio Palmieri; LirK tome, skirtame Maironiui, dvi esminės korektūros klaidos laiškuose Jakštui buvo likę, išgliaudžiau), etc., etc. Galvoj viskas įvyksta kur kas greičiau ir lengviau, negu pavyksta tai paverst tekstu.
Sau tyliai pajuokauju: reikia laimėt milijoną neperkant loterijos bilietų arba tapt pensininku stipriai anksčiau laiko. Gal tuo atveju pavyktų bent kokius 2/3 minčių, kirbančių galvoj, paverst tekstais? O dabar – geriausiu atveju – tik trečdalį teužfiksuoju.
„Tik nesusireikšmink“, – kaip sakydavo metais ar dviem vyresnis anglistas Audrius Braukyla (pažįstamas nuo VU bendrabučio Saulėteky laikų; tuolaik [gal ir dabar?] – Lietuvos radijo Žinių tarnybos galva), sutiktas Konarskio 49 koridoriuj. – Prisimenu. Stengiuos, nors ir sunkiai sekas.
(Bet pavyksta save įtikint, kad nebenoriu grįžt į radiją.)