(1130) Pakeliui į darbą, xx: gerai iš savęs pasišaipyt

išlipęs Šeimyniškių stotelėj priėjau perskaityt
(nelemta visaskaitystė)

T-19, aišku, prie lango; lapkričio Metuos prozinių tekstų, kuriuos norėtųs perskaityt, nebeliko; poezija; aa. Valdas Kukulas eilėraščių publikacijas periodikoj labai įdėmiai skaitydavo, ar kas dabar beskaito? – nieks tokių apžvalgų neberašo, tai ir nebeskaito?
Kęstučio Navako pluoštelis, pirmas eilėraštis vadinas „gyvenimas“, antra pusė:

žiūrėjau į kiemo medžius. skaičiau knygą.
išviriau sriubą. mylimoji grįš iš darbo ir
turės ką pavalgyt. stebėjau keisčiausius
vabalus galvojau apie jų gyvenimą.
išviriau sriubą. bus ką valgyt. nieko
neveikiau. gyvenau. miriau. vėl gyvenau (p. 9)

— ir kas gali būti kvailiau negu pavydėt eilėraščio subjektui?
Jei jo neskirtum nuo poeto, dar gal galima būtų suprast. Bet yr kaip?: net nekyla mintis pavydėt poetui – nei jo talento, nei dirbančios mylimosios, nei sriubos, nei vabalų. Ir gal tai net vadintina kitaip, ne pavydas; iliuzijų monai? — va nereiktų darban, būtum likęs namuos, – o! ne tik sriubos būtum išviręs, gal ir pyragą su obuoliais dar iškepęs, o dar kiek Giedros Radvilavičiūtės būtum perskaitęs, gal net baigęs Tekstų persekiojimą (negalvodamas apie jokias vertimo komisijas), o! dar tinklarašty būt atsiradę bent du l. įdomūs įrašai, ir už elektrą per manogilę.lt būtum sumokėjęs nelaukdamas paskutinės mėnesio dienos, o! ir rūkytum neskubėdamas, po atminties kuntskamerą klaidžiodamas: tarkim, mėgintum atkurt, kodėl prieš beveik 15 metų sutikai būt Aistės Ptakauskaitės išversto Coheno romano redaktorium: labai pinigų trūko ar dar kas buvo?, o grįžęs prie stalo parašytum l. išmintingą laišką anūkei 5-ojo gimtadienio proga, susiedamas lego su gyvenimu, — o! o! o! — o vakare pasisakytum sau: štai kaip prasmingai praėjo diena.
— yr priežasčių pritart Platonui, svajojusiam apie valstybę be poetų, yr.
Ypač be talentingų: skleidžia miglas, kuriose pasiklystam; eiliuotojai galėtų likt, jie nepavojingi.
P.S. (2019 IV 27) Navako „gyvenimas“ ne tik man užkliuvo: Poezijos pavasario sudarytojams irgi – įtraukė almanachan (p. 107).

(484) Iš atostogų, i: kaip tėvas kriaušes nuo paukščių gina

Prae scriptum. Per atostogas visokių įspūdžių prisigaudai. Pagalvoji, gal ir užfiksuoti juos būtų neprošal. Bet kad rimtesnių darbų krūva laukia. Todėl, jei pasiseks, bent šį tą smagesnio/įdomesnio pasistengsiu čia pateikti (ir jokių ataskaitų papunkčiui – iki gruodžio pabaigos dar toli).

iš tėvo sukauptų atsargų:
šita moldaviškai čigoniška muzika buvo išleista 1976-ais

Pradėsiu nuo labiausiai pralinksminusio dalyko.
Jokia naujiena, kad žmonės paukščius, pirmiausia špokus, nuo sirpstančių vyšnių ar nokstančių vaisių mėgina nubaidyt ant pagalių prikabinėdami nebereikalingų CD – ir sukiojas, ir blizga. Sako, šiek tiek padeda.
Tai va, nuvažiuoju per atostogas į Biržus aplankyt tėvų, žiūriu, ir tėvas sugalvojęs, kaip kriaušes nuo paukščių saugot. Neturėjo žmogus CD, tai ėmė ir prikabinėjo LP – ir ne tik įprastinių, bet ir tų lanksčiųjų (flexi disc).
Klausiu, ar padeda. – Padeda! Ir dar kaip, šitų labiau bijo negu tų blizgančių blynelių. Prie anų jie jau pripratę. Matai, kaip nereikia nieko išmest – žiūrėk, kaip prisigadijo. Ir dar atsargų turiu.

Reiktų didžiam melomanui Kęstučiui Navakui parodyt: LP – jėga!

(422) Užparaštė, lviii: apie dar vieną galimą/lauktiną knygą

Valdui Kukului netikėtai (daugumos manymu) mirus, post mortem išėjo du jo paties spėti parengt eilėraščių rinkiniai: Saulėlydis mano giesmė (LRS leidykla, 2011) ir Antausis sienai (Homo liber, 2011); išleistas ir jo kritinių tekstų knyga Vertybių apžvalgos ratas (Nemunas, 2012), sudaryta žmonos Deimantės Kukulienės; tekstų, už kuriuos V.K-ui buvo paskirta pirmoji Vytauto Kubiliaus premija.
Kiek teko girdėt, ketinama atskira knyga išleist ir jo nebaigtą studiją apie Paulių Širvį, kurios gabalas neseniai skelbtas Metuose (2012, nr. 11).

Buvo laikas, kai Kęstutis Navakas, regis, kartą per mėnesį Nemune pamūrydavo puslapinę „Knygų sieną“. 2006-05-18 dienos numery pristatydamas „Almos litteros“ išleistus Juozo Apučio Mažus atsakymus į didelius klausimus, be kita ko, jis pareiškia:

V. Kukulas dabar yra vienas atidžiausių skaitytojų bei kritikų, tačiau jo kaip interviautojo talentas nusipelno ne mažesnių pagyrų. Gyva, gilu, tikslu ir labai įdomu. Štai kas turėtų kalbėtis su mūsų rašytojais jų interviu knygų serijoje (ar vienoje knygoje „Kalbina Kukulas“)!

Visiškai sutinku. Ir pavadinimas labai geras. Manau, prisimenat ar tik ne du V.K. parengtų pokalbių ciklus, spausdintus Literatūroje ir mene? Tikrai įdomi knyga išeitų.

(300) Geros knygos nesensta, iv

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia tas, kuris skaitytas „Ryto allegro“ laidoj 2008-09-22.

Sveiki! Šįkart norėčiau jums pristatyt tris knygas: dvi ką tik pasirodžiusias ir vieną senėlesnę, bet labai jau ji lipo prie antrosios, net antrąkart perskaičiau. Taigi bus kalbama apie Vytauto Bubnio Tolimus artimus at(si)vėrimus (išleido „Alma littera“), Aido Marčėno sudarytą poezijos antologiją Iš Vilniaus į Vilnių (išleido Rašytojų sąjungos leidykla) ir tą prielipą – Jano Bułhako tris fotografo keliones, užfiksuotas žodžiu ir vaizdu, – išvertęs jas iš lenkų kalbos fotografas Stanislovas Žvirgždas knygelę pavadino vienos kelionės vardu – Vilniaus peizažas (2006-ais išleido „Vaga“).

Pradėsiu iš toliau – ir autoironiškai. Šiais skaitymo metais keletą kartų teko bendraut su bibliotekininkais. Pokalbių tema būdavo vis ta pati: kaip nepasiklyst naujų leidinių sraute, kaip išsirinkt vertingą knygą. Be kita ko, primindavau ir tokį dalyką: nepasitikėkit leidėjų ar prekybininkų anotacijom, nes jos iš principo reklaminės; suprantama, tikslas – kad tik mes susigundytumėm ir nupirktumėm tą ar aną knygą – pateisina priemones – girk išsijuosęs. Bet žmogus silpnas esi, kartkartėm išsijungia kritinis mąstymas.
Štai gavau iš UAB „Vagos prekyba“ Knygų namų el. laišką, pristatantį naujus leidinius. Skaitau:

[...] autobiografinių esė knyga. Ji gimė iš sudėtingos, komplikuotos rašytojo asmeninės patirties. Knygoje atveriamas naujas, drąsus požiūris į pokario ir Atgimimo metą, į Nepriklausomybės laiko politines batalijas, į savo kolegas kūrėjus, atskleidžiamos ryškios europinio garso asmenybės, kurias autoriui teko pažinti.

Kad ir kaip žiūrėsi, užkabina, bet supranti: aišku, persūdyta.
Iškart pasakysiu: nesigailiu perskaitęs naująją Vytauto Bubnio knygą, nors ir neradau joje žadėtų „naujų, drąsių“ atvėrimų ar atsivėrimų. Požiūris į pokarį – santūrus, taip sakant, žmogiškas – buvo ir tikrų partizanų, ir jų vardu besidangstančių banditų, į Atgimimą – irgi; vargu ar ką nors kitų sąjūdininkų atsiminimuose nepaminėto čia galima rast; prie anotacijoj minimų „Nepriklausomybės laiko politinių batalijų“ iš naujo nebegrįžtama – knygon įdėti du pokalbiai, rengti daug anksčiau periodinei spaudai. Beje, keistoka išvada susiklosto galvojant apie Vytauto Bubnio kaip politiko darbą: nenorėjęs, bet vis dėlto nuėjęs į Seimą, ir pirmiausia dėl to, kad būtų proga kuo daugiau kaip deputatui pabendraut su žmonėmis. Beveik pusę knygos Tolimi artimi at(si)vėrimai sudaro rašytojo atsakymai į klausimus, užduotus per susitikimus su skaitytojais. Juos perskaičius, galima nuramint sąžinę, kad kuriame nors ar nė viename nebuvai.
O dabar, kodėl sakiau, kad nesigailiu perskaitęs naująją Vytauto Bubnio knygą. Sužinojau kai kurių rašytojo kūrinių genezes aplinkybes, prototipus ir sąsajas. Tarkim, rašant romaną Kvietimas pravertė patirtis, įgyta vaikštant Rašytojų sąjungos vardu sveikint sovietmečio vadų – kad ir Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo kultūrai Aleksandro Česnavičiaus 50-mečio proga. Kitas įdomus dalykas – užfiksuota, kaip kroatai reagavo į Vytauto Bubnio Baltijos Asamblėjos premija apdovanotąjį romaną Balandžio plastėjime, kuriame vaizduojamas neseniai vykęs Balkanų karas. Kitiems gal kitkas bus įdomu, tarkim, rašytojo mintys apie Sai Babą ir lankymąsi Indijoj. Žodžiu, įdomaus rast galima.
Ir paskutinis dalykas, kalbant apie Vytauto Bubnio Tolimus artimus at(si)vėrimus. Nors kartą esu supykdęs žmogų, kai jo tekstus pavadinau ne esė, o feljetonais, ir šįkart nesusilaikysiu. Manau, kad naująją Bubnio knygą tiksliau būtų vadinti publicistikos, o ne esė knyga. Kita vertus, kaip pavadinsi – nepagadinsi, bet ir negerinsi.

۩  ۩  ۩

Jei nuolat pirmadieniais klausotės knygų pristatymų per „Ryto allegro“, tikriausiai prisimenat: ne per seniausiai Audinga Peluritytė pristatė leidyklos „Tyto alba“ išleistą 111 meilės eilėraščių antologiją Dar penkios minutės nakties (sudarė nacionalinės premijos laureatas poetas ir eseistas Kęstutis Navakas). Antologiją, kuri stipriai skirias kad ir nuo prieš beveik dvidešimt metų (1989-ais) išėjusios Lietuvių meilės lyrikos, sudarytos tada dar tik literatūros tyrėjo ir kritiko Sauliaus Žuko, prižiūrint redakcinei komisijai.
Poetui leidžiama vadovautis tiesiog savo estetiniu skoniu, ir tai žavu. Jei tuo skoniu pasitiki, gali būt tikras, kad tavęs laukia gera poezija, o apie meilę ar mirtį tas ar anas eilėraštis – joks mokslininkas šimtu nuošimčių neįrodys. Beje, a.a. Jurgis Kunčinas, prisimindamas vokiečių tradiciją, labai ilgėjos tokių subjektyvių, autorinių antologijų ar tiesiog skaitinių knygų.
Manau, jis tikrai pasidžiaugtų ir knyga, kurią noriu pristatyt: Iš Vilniaus į Vilnių: rinktinė poezija, sudarė kitas nacionalinės premijos laureatas, poetas ir eseistas Aidas Marčėnas. Pradedama nuo Bradūno, Nykos-Niliūno, Nagio, iš Vytauto Didžiojo universiteto atvykusių Vilniun tęst studijų tada, kai jis tapo mūsų, o mes rusų, ir einama iki palygint jaunų: Mindaugo Kvietkausko, Mariaus Buroko, Agnės Žagrakalytės, Domanto Razausko ir kitų. Vidury – Vaičiūnaitė, Verba, Venclova, kiti, tarp kurių ir visų su Kaunu siejamas Donaldas Kajokas. Atrinkta iš pusamžio laikotarpio, iš poezijos, kurią sudarytojas gerai pažįsta. Pagal jo skonį. Storoka knyga gerų eilėraščių, ir Algimanto Kunčiaus fotografijos labai dera. O ją užvertus, visai nesinori priekaištaut sudarytojui, kodėl tik lietuviai, kodėl šalia trijų žemininkų vyrų nėra kad ir Julijos Švabaitės, parašiusios irgi gerų eilėraščių apie Vilnių, arba, regis, minėto Jurgio Kunčino eilėraščiui priklausančių frazių, kurios vis iškyla einant Malūnų, Totorių ar Odminių gatve:

Malūnų gatvė be malūnų,
Totorių gatvė be totorių,
o Odminių – be odminių.

Atrinko Marčėnas, o ne tu. Be to, dėl skonio nesiginčijama. Kita vertus, nori apie senąjį Vilnių – imk Eugenijos Ulčinaitės sudarytą ir 2001-ais išleistą XVI–XVIII amžiaus tekstų rinkinį Vilniaus pasveikinimas, nori apie žydišką – atskira knygele 1997-ais yra išleista nuostabi Moišės Kulbako poema Vilnius, versta Alfonso Bukanto. Kai pagalvoji, Vilnius toks miestas, kurį suvokt gali tik subjektyviai, nes, kitaip žvelgiant, jis neaprėpiamas. Miestas, padedantis pasijust laisvam. Kaip Tomas Venclova kad rašė eilėrašty „Užupis“:

Vasarą dažnai nubundu prieš aušrą
ir be baimės juntu, kad artėja laikas,
kai naujoms gentims pasiliks žodynas,
debesys, griuvėsiai, druska ir duona,
o man jau nieko, išskyrus laisvę.

۩  ۩  ۩

Nuolat linksniuodamas Aido Marčėno asmenvardį, prisiminiau: kalbinamas Lietuvos ryto apie Vilnių, jis mestelėjo tokią mintį: vilniečiu „gali tapti tas, kas Vilniuje gimė. Arba tas, kas čia mirė.“ [Ramūnas Gerbutavičius, „Poetas A. Marčėnas: ‘Vilnius yra gyvas. Jis alsuoja’“, Lietuvos ryto priedas „Sostinė“, 2007 VII 21, p. 5] Gražiai pasakyta, bet yra išimčių, kurios tikriausiai tik patvirtina taisyklę. Šitas sakinio prieduras atsirado antologijoj perskaičius poeto ir fotografo Juliaus Kelero eilėraštį „Jan Bułhak“. Skirtą fotografui, su tokia meile fotografavusiam Vilnių (prieš penketą metų Eugenijus Karpavičius išleido nuostabų jo nuotraukų albumą Vilniaus barokas su Margaritos Matulytės įžangos straipsniu, kuriame Bułhakas vadinamas pirmiausia Vilniaus fotografu). O juk gimęs ir miręs ne Vilniuj. Bet čia tarp kitko.[*] Bułhakas ne tik fotografavo, bet ir rašė. Įdomiai rašė apie tai, ką ir fotografavo. Taigi susipažinus su nuotraukom ir tekstais atsiveria erdvė pamąstymams. Jo tekstus lietuvių kalbon ėmėsi verst fotografas Stanislovas Žvirgždas, dabar jau yra išėję trys knygos, bet šiuokart norėčiau primint pirmąją – nedidukę, pavadintą Vilniaus peizažas. Lenkiškai išleista 1936-ais. Kas labiausiai stebina, kad Bułhakas vis lenkia ton pusėn, esą Vilnius nėra (tiksliau – nebuvo) tikras miestas. Kelios citatos:

Vilnius, tiesą sakant, nėra miestas ir niekada juo nebuvo. Vilnius tik dedasi miestu, nesėkmingai stengiasi juo būti, nors, nepriklausomai nuo laiko tėkmės ir jo dvasios, visada lieka kaimu. [...] Vilnius – peizažas, saulėta gamtos malone apšviestas sielos būvis. [...] Vilnius, laimė, nėra miestas, nes turi visus dvaro požymius – didelio poniško dvaro su prabangia architektūra ir natūraliu gamtos grožiu. [...] Žemės dvasia ir šiandien valdo Vilnių, ji ryški ne tik kraštovaizdyje, bet ir gyventojų, ypač vidutiniokų ir prastuomenės, charakteryje. [...] Net vilniečių grubumui labiau būdingas tikras, kaimietiškas humoras nei ciniškas, miestietiškas šiurkštumas.

Gana; priminsiu, rašyta prieš karą. Skaitant poetiškus Bułhako tekstus, be kitų, galvoj sukirba ir tokia mintis: visai ne diskomfortiškai turėjo jaustis iš Lietuvos kaimų nuo pokario Vilniun studijuot ar dirbt važiuojantys žmonės, juk miestą valdė, pasak Bułhako, žemės dvasia. O Universiteto Sarbievijaus kieme, prie fontano, augo beržas. Šimtmečiais savo istoriją skaičiuojantis universitetas, visoj Europoj savo laiku garsus lotyniškai kūręs Motiejus Kazimieras Sarbievijus, itališkai skambantis fontanas ir – beržas, prie kurio taip ir noris pridurt: lietuviškas beržas, toks pat, koks augo prie tavo tėviškės vienkiemio.
-------------------------------
[* To tarp kitko papildas (2023 VIII 24) Seniai norėjau įterpt kitokią negu Marčėno nuomonę, kaip galima tapt vilniečiu; užfiksuotą Danielio Čarnio, gimusio 1887-ais netoli Minsko, mirusio 1959-ais JAV; iš jo dienoraščio (Akvilės Grigoravičiūtės rašinys apie Čarnį ir jo dienoraščio ištraukų, iš jidiš išverstų AkvG, buvo Krantuos, 2020, nr. 3, p. 66–75). To, ką užsirašė Čarnis 1936 I 31, pabaiga:

Žygiuodamas Virgilio [Kahano] laidotuvių eisenoje galvojau, kad kaip tik ne Vilniuje gimusieji išgarsino Vilnių. Net pats Vilniaus Gaonas nebuvo vilnietis. Ir rabinas Chaimas Ozeris Grodzenskis nebuvo vilnietis, o kalbant apie žydų visuomenės veikėjus, kultūros nešėjus ir moderniuosius Talmudo išminčius – dr. Jankevą Vigodskį, Černichovą-Danielį, Dovidą Kaplaną-Kaplanskį, Borisą Kleckiną, dr. Maksą Vainraichą, Zalmeną Reizeną, Zeligą Kalmanovičių ir daugelį kitų, išgarsinusių mūsų Lietuvos Jeruzalę, – nė vienas iš jų nebuvo gimęs Vilniuje.
Tačiau kaip sakė Vilniaus Gaonas: „Tik panorėk, ir tapsi vilniečiu“ [vertėjos pastaba: orig. žodžių žaismas: Vil nor un du verst a vilner]. Iš tiesų tapau vilniečiu iki gyvenimo pabaigos. (p. 74)]

P.S. dėl juoko: nėr kada naujų įrašų, skirtų šitam tinklaraščiui, kurt, batauju tik sapnuose, – sodožiūros klausimas svarbiau.

(17) Lietuvos miestelių balsai

Ankstesniam įraše, kur atsispirta nuo Miesto IQ š.m. birželio numerio, norėjos kur nors paminėt dar vieną tekstą, bet kad būtų nukrypta nuo perliukų temos, tad, nors sunkiai, susilaikiau. Pasilikau šiam įrašui, bet jį reikia pradėt iš toliau.

Prieš keletą mėnesių, tuoj po knygų mugės, vadinas, vasario antroj pusėj, kai galvoj susijungė kartkartėm per Svobodą girdimi „Голоса больших городов“, Ričardo Šileikos vardo provincija nr. 345 (2003), Viktoro Rudžiansko 2005-ais išėję miesteliai.lt ir šiųmetis Vytauto Balčyčio fotoalbumas Lietuvos miesteliai, kibirkštelėjo: o kodėl neįbalsinus bent dalies Lietuvos miestelių? Net vad. kepurę, t.y. įžangą buvau sugalvojęs: [visada ta pati] gama į viršų [moters balsu: Lietuvos miestelių balsai] gama į apačią x miestelio vargonais [nes miestelio daugmaž sinonimas bažnytkaimis; pavadinimas su patikslinimu, kur tas miestelis, etc.]. Etc. – tokia audiokasa, pinama iš konkrečiame miestely įrašytų garsų ir balsų: bažnyčioj, šventoriuj, knaipėj ir kitur. Visa medžiaga turi būt sąžiningai iš ten – net varnos, jei prireiktų, pvz., kuriant Vabalninko balsą, turi kranksėt būtent tos, kurios pulkais suka apie bažnyčios bokštus. Audiokason būtų įpinamas ir kaspinas – poetinis ar prozinis su tuo miesteliu susijusio žmogaus balsas: jei Vabalninkas – tai tiktų Jono Strielkūno skaitomas eilėraštis kad ir apie Paryžiaus gatvę; jei Saločiai – Henriko Algio Čigriejaus, jei Čekiškė – kas be ko, Rudžiansko, jei Siesikai – aišku, Romo Railos, jei Taujėnai – gal pavyktų prisikalbint Kęstutį Navaką; savo balsu įdėt šiek tiek istorinių žinių; pradėt nuo Aukštaitijos, pakeliui kurpiant mintis apie kitų regionų miestelius.
Visai nebloga idėja (net dabar tebemanau), bet... Todėl savotiškai jausdamasis skaičiau Miesto IQ vyr. redaktorės pavaduotojo Dainiaus Genio surašytą birželio numerio redakcinės skilties pastraipą:

Visai neseniai „Miesto IQ“ pradėjo naują projektą, siekiantį savitu kampu, kitaip pristatyti kai kuriuos šalies miestelius. Parodyti juos ne taip, kaip esame įpratę matyti iš Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos bokštų. Pamėginsime pažvelgti taip, kaip juos regi vietiniai gyventojai ar iš ten kilę žmonės, parodyti originalų, kitokį jų portretą. Tad neatsitiktinai svarstymams apie kitokias miesto puses paskyrėme šio žurnalo numerį.

92–98 p.: Giedra Radvilavičiūtė, „Gimtojo miesto skiepai“. Apie Panevėžį (vis dėlto miestas, ne miestelis, kaip žadėjo vyr. red. pav., nes miestelis – tai maždaug nuo 500 iki tūkstančio gyventojų). Smagus skaitinys, kaip absoliuti dauguma G.R. surašytų. Šmaikščių, graudžių ir kitokių istorijų papasakota, bet skaitant varpelis dzingteldavo ties kvapu ir garsu:

Kažkas yra sakęs, kad ilgainiui iš šalių ir daiktų lieka tik kvapai. Iš miestų – irgi. Panevėžys atmintyje kvepia spirito gamykla prie Nevėžio, muilo ir mėsos fabrikais. Cukraus, stiklo ir tiksliosios mechanikos gamyklos nekvepia niekuo, gal todėl pražuvo ir atsiminimuose (p. 93).
Kai sekmadienio tyloje, tik riebiai, benzino spalvomis tviskančiai musei bukagalviškai atsidaužiant į stiklą, skaitydavau „Tris muškietininkus“, Beržų gatve pracaksėdavo arklys, iš kaimo vežantis į turgų žmogų ir jo šeimos išgyvenimui būtinas parduoti prekes, dažniausiai bulves. Arklio kanopų caksėjimo patentas, kad ir kur tą garsą po to būčiau girdėjusi, priklauso Panevėžiui (p. 95; užfiksuota ir daugiau garsų, bet šitas ryškiausias).

Kol teksto įspūdis palygint šviežias, gan daug ką atsimeni, o kas darysis tolstant? Įtariu, išliks vienas apibendrinamasis (?) sakinys: Radvilavičiūtės Panevėžys – spirito, muilo ir mėsos kvapas ir arklio pasagų caksėjimas.
Baisiai daug, kažkaip iš esmės.

(10) Asonansai: o (Then the bird said, ‘Nevermore’)

Mintis užfiksuot šį tą apie o kirba jau senokai, nuo tada, kai Algirdo Patacko ir Aleksandro Žarskaus straipsny „Lietuvių kalbos paparčio žiedas [etc.]“ (NŽ-A, 2009, nr. 3/5) užėjau sakinį:

Antai Romanas Jacobsonas (1886–1982) savo studiją „Garsas ir reikšmė“ pradeda nuo garsiosios Edgaro Allano Poe poemos The Raven („Varnas“), aliteracijų šedevro, analizės: [etc.] (p. 125).

Kuris Varno vertimas lietuvių kalbon fonikos požiūriu geriausias? Kęstučio Navako. Ir lydimasis žodis geras („Po[e] eilėraščiai skleidžiasi keistame paribyje, kur harmoningai susieina poezija, muzika ir matematika“; „Nežinau, kiek poeto falsifikatoriais gali būti laikomi vertėjai, tačiau tikiuosi, kad mano indėlis čia nėra pats didžiausias“; ir kt.). Yra vertimų almanache Atodangos’91, p. 32–36. Baisiai ilgas tas Varnas, 108 eilutės; 72 rimuojasi su nevermore. Kaip pavyzdžiai, keli gabaliukai:

Laukiau nekantrus rytojaus; – veltui knygų sau ieškojaus –
Liūdesio jos neatstos jau dėl Linoros prarastos –
Dėl skaisčios, retos merginos, angelų vardu šauktos –
Č i a  bevardės visados.
— — — — — — — — — — — — — — — — — — — —
Šiuos namuos, lankytuos baimės – tark, meldžiu, man be klaidos –
T a i  balzamas Gileado? – tark man – tark man be klaidos!
Tarė varnas: – Niekados.
— — — — — — — — — — — — — — — — — — — —
Ir jo akys neužsnūsta, mena demoną miegūstą,
Lempos ugnys kūnu plūsta, krinta ant grindų lentos;
Mano siela iš šešėlio, kurs ant tų grindų lentos,
Nepakils jau – niekados!

O dabar, skambiai tariant, Poe ir lietuvių poezija. Iš Nykos atsiminimų žinom, kad Mačernis jį labai mėgęs dėl „nepalyginamos sugestijos jėgos“, eilėraštį „Annabel Lee“ atmintinai deklamuodavęs; pastarojo „melancholija ir poetinė dikcija“ girdisi Mačernio „Pajūrio vaikuos“:

Mes gyvenom prie jūros tada
Du geri, du laimingi vaikai...

Bet paskutiniais gyvenimo metais nuo Poe nutolęs. Yra ir tokia Nykos mintis: Poe turėjęs įtakos ir kitiems Mačernio kartos poetams (Temos ir variacijos, p. 122). O Bronius Krivickas, vienas iš jų, ar žinojo Poe Varną? Taip, bet greičiausiai per Binkio vertimą, angliškai jis nelabai, nors nevermore skambesį atmintis tikriausiai buvo užfiksavusi, buvo girdėjęs. Jo 1947-ais sukurtas eilėraštis „Niekad, niekados“, skirtas 1945-ais žuvusiam jaunėliui broliui Juozui (įtariai žvelgiant, gal ir atskamba čia šis tas iš Putino „Nežinios paslapties“, datuotos 1941-07-12: „Nepamiršti man tos valandos / Niekados, niekados, niekados... || O aplink taip nyku ir klaiku, / Tartum išmirė žmonės visi, / Ir tu pats kapinyne esi. || Bet to siaubo klaikios valandos / Nepamiršt niekados, niekados!“; šito Krivicko eilėraščio jėga išlenda, bent man, skaitant balsiai: per ritmą ir tą beveik 30 kartų kartojamą -os; pagal rimą iškrentančios eilutės suskamba dar stipriau):

1992 VIII 8 buv. Biržų žvyrduobės vietoj buvo atidengtas paminklas partizanams,
kurių kūnai užkasti toj vietoj (dabar privačių gyvenamųjų namų kvartalas).
Čia užkastas ir Juozas Krivickas (*1922 V 2 Pervalkuose, žuvo 1945 VIII 12 Tilinavoj, Biržų r.)
2019 IX 21, BrKr žūties dieną (žuvo 1952), prie paminklo buvo perskaitytas eilėraštis „Niekad, niekados“,
skirtas brolio Juozo atminimui (nuotr. Kęstučio Sukacko, padaryta tądien)

Buvo saulė netoli laidos.
Jam šešėliai švelnūs ant kaktos.
Paspaudimas rankos jo tvirtos.
Ir toks liūdnas balsas nuojautos:
Niekad, niekados
Jis daugiau tau rankos nepaduos.

Išsipildė mano mintys tos...

Vidury dienos tokios skaisčios, baltos,
Vidury nakties tartum derva juodos,
Girioj prie laužų liepsnos aukštos
Man visur vaidenas visados:
Buvo saulė netoli laidos
Ir šešėliai anta jo kaktos...

Jau nuo tos skausmingos valandos
Ligi galo motina raudos
Ir kasdien skaudžius žodžius kartos,
Kad negrįžo iš kautynės tos,
Kad iš rankos barbaro piktos
Ten ant gatvės dulkinos karštos
Krito akmenys ant karžygio lavono.

Duodu žodį priesaikos šventos
Neatleisti priešui niekados,
Kol širdis man plakti nenustos.

Niekad, niekados...

Mano lūpose nėra maldos,
Mano sielvarte nėra raudos.
Ak, tik skausmas amžinos skriaudos,
Kad prie durų nebūties šaltos
Amžinai mes esam išsiskyrę.

Balsis o (kažkaip) yra susijęs su baladiškumu: paslaptim, rūstumu (V.M.-P. rinkinys Rūsčios dienos); Krivicko eilėraščio atveju, tas o (-os) skamba esmingai, kaip fatum balsas... — Neaiškios nuojautos, ir tiek. Cha: reiktų kad ir tą patį Jacobsoną pasiskaityt, yra rusiškai („Звук и значение“ knygoj Избранные работы, Мaskva, 1985), bet...
Prieduras (2019 VI 27) Jacobsonas Poe The Raven yra pavadinęs aliteracijų šedevru, o šitam įraše minimi asonansai; aliteracijų neįmanoma „išverst“, ir ne vertėjo talentas, o kalbos, į kurią verčiama, pobūdis „kaltas“. Popieryne radau išplėštus tris Nemuno (1991, nr. 12) lapus su Varno vertėjo lietuvių kalbon Kęstučio Navako kitų vertimų publikacija „Panava mirusiai infantei II“; įžangos žodžio pirmoji pastraipa:

Niaurų vidurnaktį juodas, lyg begaliniai šriftai, išvargintas tos juodumos, Varnas lėtai nusileidžia į popierinę žemę, kur atranda viršum daugybės užmiršto mokslo foliantų užsnūdusį Edgarą Po ir beldžia snapu, ir ištaria pagaliau savo nesunaikinamą „Nevermore“. „Niekados“ – automatiškai verčia lietuvių kalbos žodynas, bet kaip išversti klaikų angliškų priebalsių girgždesį, kaip išlaikyti originale slypintį „Mor“ – „Mirtis“? Mirčiai skirti ir šie keli puslapiai Europos lyrikos. (p. 41)

Kvailas mintigalis: balsiai kyla iš giliau negu priebalsiai; ir mirtis iš giliau? kūno egzistencijos pabaiga priebalsinė, o žmogaus mirtis – balsinė?