(1127) Epizodai, xxviii: kaip Simonaitytė Pajedaitei teisinos

Ona Pajedaitė, daug fotografavusi Ievą Simonaitytę, dar ir bendravimo įspūdžius yra fiksavusi; 1972-ais užsirašė:

Vėl Priekulėje. Skubėjau, kaip skubama į namus, seniai bebuvus.
Pavakare vartom su Rašytoja laiškus. Tai po „Kūnelio“ pasirodymo [romanas Paskutinė Kūnelio kelionė išėjo 1971-ų pabaigoj]. Oho! Nustembu – koks laiškų tonas. Ištisai – panegirika! „Kokia puiki, kokia nuostabi knyga! Nepakartojama! Kokie ryškūs, teisingi charakteriai! Koks vaizdus žmonių gyvenimas! Kaip be atokvėpio, su ašaromis skaitę...“ Ir t.t. Štai kaip būna! Kas tie rašantieji? Galvoja taip ar įsiteikti nori?
– Tai zalatina. – sakau. – Net per daug...
– Ko per daug? – nustebo Rašytoja. – O tau – „Kūnelis“ nepatiko? Spaudoj ir kažkodėl taip ilgai nieko. Nė žodžio. Kaip iššluota: nei straipsnio, nei recenzijos... Tyli – lyg užsiūti! Nesuprantu... O tau – kas nepatiko?
– Kaip čia pasakius... Kai kurios vietos nevis priimtinos... Tas traukimasis ištęstas. Išvyko vasarą, o jau ruduo krinta lapai. Kiek reikėtų važiuoti per Klaipėdos kraštų? Na savaitę, dvi. O čia – kelis mėnesius... Ir pabaiga užtęsta. Geriau pabaigti stotyje. Efektingiau. Toliau nebėra įtampos. Veiksmas lėtėja, ir jau nieko naujo. O bėgimas į Vokietiją – tai juk liga. Epidemija! Taip norėjosi, kad giliau... Tai tragedija. Kiek klaipėdiečių išrūko! Kas per žmonės, kurie savo kraštą, savo trobas, savo sodintus medžius – lengvai išmaino į vokiškus skudurus? Gal šio krašto ir nelaiko savu, kad taip lengvai išsižada visko... O kas kitas šitą užaštrins, jei ne Simonaitytė?..
Užkliuvo dar... Kūnelis (nekvailas, žino net enciklopediją), bet neskuba pažiūrėt savo tėviškės: sudegė ar liko dar kas? Neskambios ir pavardės: Kojelienė, Daugalienė, Kūnelienė... Nežinia, iš kur atsiranda tas felčeris... Ir jausmai jaunų žmonių gan prėski, susitikus ten prie tvoros... Tai smulkmenos. Mano asmeniška nuomonė. Kitiems, matot, atrodo kitaip...
– Naje... Baigti gal ir anksčiau reikėjo. Tikriausiai... Ale apie bėgimą į Vokietiją – aš rašiau. Plačiai rašiau... Tik man išmetė lanką. Visą lanką – mat kaip... Jau ne aš – čia leidykla kalta! Ten stipriai užkliudyta... („Buvo ir taip...: iš atsiminimų apie Ievą Simonaitytę“, Nemunas, 1986, nr. 10, p. 22–23 = Ji buvo Simonaitytė, 1997, p. 33)

(Hmmm, 1986-ų rudenį jau praėjo pro Glavlitą tekstas, kuriame aiškiai pasakyta, kad leidykla užsiėmė cenzūra; gal Kauno skyrius, skaitydavęs Nemuną, buvo liberalesnis, gal ten jau sukiojos glasnosties vėjai? Galėjo: впервые о гласности заговорили на XXVII съезде КПСС в феврале 1986 года, nors формальное начало проведению политики гласности было положено на 19-й Конференции КПСС в 1988 году. O gal ir kitos priežastys lėmė.)
— Nebuvau skaitęs Paskutinės Kūnelio kelionės. Kai išėjo, vaikas dar buvau; antro leidimo nebuvo. Kai pradėjau rimčiau skaityt, Aukštujų Šimonių likimo, Viliaus Karaliaus ir atsiminimų pakako. Bet kai esi šitaip suintriguojamas, nebegali numot ranka, noris išsiaiškint, kaip ten su tuo lanku buvo (jei gerai beatsimenu, 24 mašinraščio puslapiai = lankas).
Paprašiau coll. Augustino atnešt Romanos Brogienės parengtų Simonaitytės Raštų VI tomą (2000), kur Paskutinė Kūnelio kelionė ir apsakymai; Paaiškinimuos viskas turėtų būt užfiksuota. (Traškėjo klijai, kuriais patepama knygos bloko nugarėlė, sunkiai vertės lapai – pirmas skaitinėtojas buvau.) — Kas su Kūneliu leidykloj darės? Pirmoji redaktorė Palmira Čebelienė skaitydama mašinraštį buvo kritiškai nusiteikusi, paraštėse prirašė pastabų, pvz.: savaime aišku; ištęsta ir vis tas pat; ne į temą! ir pan. Autorė pavarė šalint, neabejotina, gero norėjusią redaktorę. Naujoji, Sigita Papečkienė, matyt, daugiausia kalbą tvarkė „nusileisdama“ rašytojai: paliko, tarkim, grabą (siūlė karstą), Ha, ha, ha liko nepaverstas Cha, cha, cha. Svarbiausias dalykas: perskaitęs suredaguotą mašinraštį, leidyklos direktorius Jonas Čekys liepė išimt vieną skyrių, kuris pradžioj vadinos „Ir buvo chaosas“, galutiniam variante – „Pradžia visada sunki“; 1971 VI 11 laiške rašytojai pa(si)aiškino: „Ką jau padarysi – keikite Jūs mane – čia jau aš nesuderamas. Prisiimu kaip sunkų grieką ant savo dėmėtos sąžinės, tad čia jau redaktorės prašome nekaltinti. Už šitą ir kitus nusidėjimus pekloj degsiu aš“ (paaiškinimai apie Kūnelį p. 489–495).
Neperskaičiau viso romano, tik tą skyrių (gal kada vėliau atsiras koks laiko tarpas). — Ne apie patį bėgimą Vokietijon ten rašoma, o apie tai, kas dėjos Klaipėdos krašte, paprastai tariant, antrąkart užėjus rusams (su lietuviais), t.y. tuoj po karo. Jei šis skyrius būt romane likęs, Pajedaitei tikrai nebūt kilusi mintis kaltint klaipėdiškius: „Kas per žmonės, kurie savo kraštą, savo trobas, savo sodintus medžius – lengvai išmaino į vokiškus skudurus? Gal šio krašto ir nelaiko savu, kad taip lengvai išsižada visko...“ — Pamėginsiu užfiksuot kai kurias Simonaitytės įžvelgtas priežastis, kodėl klaipėdiškiai, progai atsiradus, išsikraustė Vokietijon – ar citatas pasitelkdamas, ar kitaip (jei ketinat patys skaityt bent jau tą skyrių, gal jau ir meskit šitą tinklaraščio įrašą?):

√ „Baisiausias dalykas tai tas, kad vieną kartą išmokę nebevertinti žmogaus gyvybės, tą savo ‘mokslą’ dar panaudoja ir karui pasibaigus, ne visi, bet daugelis“ (p. 201). Tai bendresnis dalykas, bet gyvenusieji nacistinei Vokietijai priklausiusiose žemėse tai tikrai stipriau pajuto nei kiti.
√ Naujatvarkė buvo ≠ naujai tvarkai, kad ir nepriimtinai; tai, klaipėdiškių supratimu, buvo net ne netvarka, o visiška savivalė (net nežinoję žodžio kyšis reikšmės, kuri LKŽ užfiksuota kaip antroji: „paperkamoji dovana“). 
√ Sovietinė valdžia nepripažino jų savitos tapatybės: „Pasą turi turėti kiekvienas. Ir klaipėdiškis.
– Bet kadangi tu vokietis...
– Aš ne vokietis, aš lietuvininkas, – papiktintas atsakymas.
Kiti manėsi radę mandresnį pasiaiškinimą:
– Aš ne vokietis, aš prūsų lietuvis.
– O kas prūsai, ar ne vokiečiai? – pasišaipymas.
Žmogelis nežino paaiškinti nežinančiam. Prūsų istorijos nežino nei vienas, nei antras. O gal kartais ir žino, tik... Vienam baimė, o antram malonu, kad jo bijo. Gal iki tol jo niekas nebijojo...“ (p. 204–205). Ir vėlėliau, kai jau visi tapo LTSR piliečiais, nedingo nuostata: jei ne katalikas – tai vokietis.
√ „Teisingos“ žmogaus politinės pažiūros tapo svarbiau negu jo gebėjimas gerai dirbti kokį konkretų darbą (bendras dalykas, bet tai gal labiau žeidė protestantiška etika besivadovaujančius lietuvninkus nei, tarkim, rusų lietuvius, daugiausia katalikus [prūsų lietuviai vs rusų lietuviai; pastarasis įvardas, beje, sisteminis, sporadiškai buvo vartojamas (pvz., Nikolajaus Sokolovo (1875–1923) straipsnio apie lietuvių orfografiją ir jos reformatorius vertime lietuvių kalbon; nebeatsimenu, kur skaičiau, gal Dambrausko-Jakšto tvarkytoj Draugijoj), bet, aišku, neprigijo; nes įžeidus?].
√ „Dar vienas svarbus, gal net kai kam pats svarbiausias dalykas: nėra bažnyčios; suprask: bažnyčios kaip tokios išliko kone visos, [...] Bet nebeliko tų, kurie turi teisę atlikti pamaldas bažnyčiose“ (p. 206).
√ Dar visokie sklandantys gandai, užsienio radijo stočių pranešimai etc. Be to: „nuošaliose geležinkelių stotyse statomi ešelonai...“ (p. 217)

Vieniem viena priežastis gal buvo svaresnė, kitiem kita, bet rezultatas – tas pats. Kaip tiksliau būtų sakyt: klaipėdiškiai bėgo Vokietijon? buvo išvyti? vejami išbėgo? – koks žodis ar jų junginys būtų tiksliausias, teisingiausias? (Apie Astridą Petraitytę pagalvojau: ką ji pasakytų?)

(1079) Vilniaus vaizdai, xxxiii: XX amžiaus istorijos ženklai vienam skvere

visą vardą buvo galima užrašyt;
tarpo prieš brūkšnelį ir po nereiktų

Kur Basanavičiaus gatvė išsišakoja į Savanorių prospektą ir Konarskio gatvę, yra skverelis; ilgai buvęs bevardis, dabar vadinas Juozo Lukšos-Daumanto skveras, kaip skelbia lentelė, pritvirtinta prie suolo.
Skvero vidury nuo 1986-ų stovi skulptūra.
Tik akis su savim turėdamas, gali rast postamente įamžintą skulptoriaus pavardę – nepaisydamas praleistos raidės, gali perskaityt:
R[imantas] Da[u]gintis.
Kas tai per kūrinys? – padėt gali galva arba internetas.
(Šitą skverą prisiminiau prasidėjus naujam raundui šnekų apie Petro Cvirkos paminklą.)
Vadinas „Lakštingala“; Aldonos Dapkutės manymu, „vienas iš geriausių darbų Lietuvos dekoratyvinėje skulptūroje“; galima į skulptūrą žvelgiant prisimint, kad Lakštingala – pravardė kokių trylikos metų berniuko iš Cvirkos apsakymo. Berniuko, kuris padeda raudoniesiems partizanams – apie artėjančius vokiečius praneša suokdamas. Apsakymas parašytas pačioj karo pradžioj, išspausdintas Balachnoj pradėtoj leisti Pergalėj, 1942, nr. 1. Tekstas suręstas tvarkingai, pagrindinė mintis aiškiai propagandinė: net vaikai padeda kovoti su didžiuoju blogiu, įsiveržusiu į Sovietų Sąjungą. Galima pažvelgt ir taip, kaip menotyrininkė AldD: „vienas iš labiausiai žinomų skulptoriaus darbų, kuris šiandien vėl suskamba naujai – berniukas medyje žiūri į tolį – prisimenami dailininko biografijos faktai, kaip jis laukė iš tremties grįžtančios mamos. Berniukas įkūnija ir karo metų vaikų netektis, išgyvenimus, ir šiandienos vaikų skausmą, kai tėvai palieka, išvažiuoja...“ Ir toks požiūris gal net iškalbingesnis, nes liudija, kad skulptūra – ne tik ar ne tiek Cvirkos apsakymo iliustracija.
Rimantas Daugintis padegė save Sovietų Sąjungos–Vengrijos pasieny 1990 V 17, mirė po poros dienų Budapešto ligoninėj, palaidotas Rasose, kaip antkapinis paminklas pastatyta jo paties skulptūra, skirta tėvui, Lietuvos partizanui. (Ne tik per Juozą Daukintį, rašytojo alter ego Priešaušrio vieškeliuos, skulptoriaus likimas siejas, kabinas su Broniaus Radzevičiaus likimu.)
Kam visai tai prisimenu/fiksuoju? — (a) Erdves irgi reikia skaityt, kaip tekstus; perrašinėjimai radus tau nepatinkantį žodį vargu ar teisingas būdas suprast kultūros istoriją. (b) Koks nors informacinis stendas Lukšos-Daumanto skvere tikrai būtų naudingas.
Digresija: blokada, moratoriumas ir savižudybės (2018 VI 14) Skaitant Astridos Petraitytės antrą knygą apie a.a. Algirdą Patacką (Algirdas. Iš Kauno, kn. 2: Kuriant valstybę, 2017) susidėstė:
— 1990 IV 18 prasidėjo ekonominė Lietuvos blokada; IV 26 Maskvoj susidegino Stanislovas Žemaitis; V 17 Gorbačiovas ir Ryžkovas, šnekėdamiesi su Prunskiene, pareikalavo atšaukt Kovo 11-osios aktą; Rimantas Daugintis padegė save būtent V 17; VI 16 Vyriausybė pateikė nutarimo dėl moratoriumo projektą, kuris AT-oj pradėtas svarstyt VI 19; AlgP (kuriam moratoriumas siejos su mirtim, nes abiejuose žodžiuose tos pačios priebalsės) VI 28 kalbėdamas AT tribūnoj be kita ko pareiškė:

Esu gavęs tokio pobūdžio telegramą. Sako, kad ir profesorius A. Sakalas gavo kažką panašaus. Nežinau, gal ir kiti. Ten yra ir vardas, ir pavardė, ir adresas. Skamba maždaug taip: negalima liesti švento dokumento. Jei reikia aukų, bus ir mano auka. Tegu dega gyvi fakelai laisvei! Jei paliesit nepriklausomybę, netikėsiu niekuo.
Jeigu mes dedame ant vienos svarstyklių lėkštės benziną, tai padėkime ant kitos lėkštės šitą tekstą. (p. 37)

VI 29 AT vis dėlto priėmė pareiškimą, kad jei prasidėtų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos tarpvalstybinės derybos, Kovo 11-osios akto veikimas būtų pristabdytas šimtui dienų; bet, regis, nieks nebesusidegino; nes moratoriumo neprireikė?