(1121) Užparaštė, cxliv: šis tas iš 1988-ų Sąjūdžio žinių su prisiminimais ir pasvarstymais

1: Visuotinė žmogaus teisių deklaracija lietuviškai
1988 VIII 19 išėjęs SŽ nr. 25 skyrės nuo ankstesnių – tekstas ne mašinėle perrašytas, o spaustuvėj surinktas (ir linotipininko Prano Jatkevičiaus pavardė nurodyta), ir tuo, kad ne įvairios žinios ir nuomonės skelbiamos, o visas numeris skirtas vienam dokumentui – Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, kurią išvertė ir lydimąjį straipsnį „Didžio tarptautinio dokumento jubiliejus“ (40-metis) parašė Juozas Šatas. — Tuolaik „Vagoj“ dirbau; atsimenu, atėjo redakcijon Arvydas Juozaitis ir paprašė pažiūrėt kalbą; aišku, viską staigiai daryt reikia, viskas tada staigiai buvo daroma, neatsimenu, ar buvo su kuo lygint vertimą; kai atėjo pasiimt, sakau, nepasitikiu savo jėgom, reiktų, kad dar kas peržiūrėtų, gal Pergalės redakcijoj ką nors rasi kitąpus prospekto; kai jau išėjo numeris, supratau, ką rado, nes ketvirtam laikraščio puslapy užrašyta: „kalbą tikrino V. Gasiliūnas ir V[ladas] Šimkus“. Juokingai skamba tas tikrino – bet ne tai po 30 metų užkliuvo, o prierašas: „Pirmą kartą pateikdami šį svarbų dokumentą jo parengėjai iš anksto atsiprašo skaitytojų už galimas terminologines ir kt. kalbos klaidas“ (p. 3).
— Kad pirmąkart Lietuvoj taip viešai prieinamas Deklaracijos tekstas tapo – greičiausiai taip, tiesa, bet va ar tai pirmas vertimas lietuvių kalbon? – tas įdomiau. Pasikapstęs radau ankstesnį vertimą, spėtina, 1978-ų, tarp Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto dokumentų; ar tas vertimas buvo kur paskelbtas – nežinau, gal atskirai platintas? Taigi, Juozo Šato Deklaracijos vertimas tikrai ne pirmas. Ir kilo noras palygint vertimus, aišku, ne viso teksto, tik dviejų Deklaracijos straipsnių, pirmo ir trečio (ofic. – vertimo tekstas, paskelbtas Valstybės žiniose 2006 VI 17, nr. 68-2497; toks ir JT interneto svetainėj pateikiamas):

1 straipsnis
1978: Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai.
1988: Visi žmonės gimsta laisvi, vienodai verti ir turėdami lygias teises. Jie apdovanoti protu bei sąžine, ir jų santykiai turi būti grindžiami brolybės dvasia.
ofic.: Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai.
en (iš čia): All human beings are born free and equal in dignity and rights. They are endowed with reason and conscience and should act towards one another in a spirit of brotherhood.
ru (iš čia): Все люди рождаются свободными и равными в своем достоинстве и правах. Они наделены разумом и совестью и должны поступать в отношении друг друга в духе братства.

3 straipsnis
1978: Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę.
1988: Kiekvienas žmogus turi teisę gyventi, būti laisvas ir naudotis asmens neliečiamybe.
ofic.: Kiekvienas turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens saugumą.
en: Everyone has the right to life, liberty and security of person.
ru: Каждый человек имеет право на жизнь, на свободу и на личную неприкосновенность.

1978-ų ir 1988-ų vertimai greičiausiai iš rusų kalbos, oficialusis – iš anglų. Kodėl taip spėju? Pirmiausia, aišku, todėl, kad rusiškas Deklaracijos variantas buvo prieinamas (nors Sovietų Sąjunga ir nuo jos priklausomos valstybės Generalinėj Asamblėjoj balsuojant susilaikė, tekstas vis dėlto buvo paskelbtas, nors ir specializuotuose leidiniuose: в бюллетене «Курьер ЮНЕСКО» № 10 за 1958 год, а также в брошюре Анатолия Мовчана «Международная защита прав человека», выпущенной Государственным издательством юридической литературы в том же году (pagal ru.wikipediją). Ir dar štai dėl ko: 3-io straipsnio 1978-ų ir 1988-ų vertimuos minima asmens neliečiamybė, o oficialiajame – asmens saugumas (неприкосновенность/security); ir kilo klausimas: ar oficialusis vertimas šiuo atveju nesikerta su Konstitucija, kurios II skirsny net penkiuose straipsniuose vartojamas žodis neliečiamas, -a; konkrečiai 21 str.: „Žmogaus asmuo neliečiamas“?
Ir dar pasvarstyt skatinantis dalykas: 1978-ų ir ofic. vertime 1 straipsnio pabaigos beveik tokios pat: žmonės „turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai“ / „turi elgtis vienas su kitu kaip broliai“. Nežinau, gal klystu, bet tas „kaip broliai“ kreipia mintį krikščionybės link, o ar tai turėta omeny?  Angliškam ir rusiškam Deklaracijos variante, mano manymu, norima primint šūkio „Liberté, égalité, fratenité“ trečią dėmenį: žmonių „santykiai turi būti grindžiami brolybės dvasia“, kaip yra 1988-ų vertime, – gal vis dėlto taip tiksliau?
(Ir dar dėl juoko: ėmiau svarstyt, kaip su tais žmogaus protu ir sąžine – suteikiami ar dovanojami? – skirtumas vis dėlto yr.)
P.S. JT Generalinė Asamblėja Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją priėmė ir paskelbė 1948 XII 10; ir šis dokumentas jau minimas LLKS Tarybos 1949 II 16 pasirašytoj Deklaracijoj, paskutiniam punkte (nors nėra žodžio Visuotinėje, bet iš konteksto lyg ir aišku, kad minima ne 1789-ais prancūzų priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija):

22. LLKS Taryba, prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto Chartoje, Keturiose Laisvėse, 12-je Prezidento Trumano Punktų, Žmogaus Teisių Deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės deklaracijose, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti.

Ar tai ne pirmas Deklaracijos paminėjimas istoriniame Lietuvos dokumente?

2: Lietuva vs Čekoslovakija
1988 IX 3 šeštą vakaro įvyko ekologinė akcija „Apkabinkime Baltiją“, organizuota Lietuvos, Latvijos ir Estijos aplinkosaugos aktyvistų (iš Lietuvos pusės organizatoriai buvo „Atgajos“ ir „Žemynos“ klubai ir LPS Klaipėdos ir Palangos grupės); iš viso dalyvavo apie 100 tūkst. žmonių. IX 6 išėjusio SŽ nr. 35 pirmam puslapy – spec. korespondentės Jurgos Ivanauskaitės rašinys „Švari gamta – stipri tauta“. Jautresnių nervų žmonėms, prisimenantiems Sąjūdžio laikus, geriau neskaityt to teksto po 30 metų, nes akyse savaime ima tvenktis ašaros – ne, neironizuoju. „Atvykus į Šventąją apstulbino pajūrin paplūdusių žmonių, o ne minios ar masės, gausumas! Šitiek puikių, įkvėptų, gražių veidų, vietoj beveidžio ‘homo sovietikus’, taip bauginančio užsieniečius! Šitiek tikrų, gilių emocijų! Dar prieš susikimbant rankomis visus apėmė šventas bendrumo jausmas, buvimo kartu laimė (o taip neseniai kiekvienas savo pasirinktą, priverstinę, iššaukiančią ar tiesiog egocentrinę vienatvę nešėm išdidžiai, lyg vėliavą.“ (Ivanauskaitės Sąjūdžio laikų publicistika ne vienam/vienai jos grožinės kūrybos gerbėjui/gerbėjai, kuriuos galima vadint dar jaunais, manyčiau, būtų nemenkas atradimas.)
— Akcijoj dalyvavo ir du „svieto perėjūnai“, kaip juos pavadino SŽ, fizikai iš Prahos Petras Rejfířas (SŽ pavardė užrašyta Rejfir) ir Pavelas Matoušekas (regis, šis žmogus). Juos pakalbino Brigita Balikienė, pradėdama nuo klausimo, apie ką jie, neturintys savo jūros, galvoję stovėdami gyvojoj grandinėj netoli Palangos tilto.

Petr. Galvojau apie žmones, dideles ir mažas Baltijos pakrančių tautas. Visoms linkėjau laimės. Stebino tokia gausybė nacionalinės simbolikos. Pas mus populiaresnė ne sava – amerikietiška.
Pavel. Mąsčiau apie amžinybę ir tai, koks trumpas čia susiėmusių už rankų žmonių gyvenimas. Gerai, kad jie nori kitiems palikti švaresnę jūrą. Norėjosi žiūrėti kairėn – man atrodo, kažkur toj pusėj Čekoslovakija.
– Ką manote apie Lietuvos persitvarkymo Sąjūdį, kuris prisidėjo organizuojant ekologinę akciją „Apjuoskime Baltiją rankomis“ mūsų krante? O gal nieko apie jį negirdėjote?
Pavel. Atvažiavau šiek tiek informuotas – dėkui BBC (Bi-Bi-Si)! O čia vilniečiai kolegos mums daug aiškino, rodė. Netgi perpasakojo straipsnius iš „Sąjūdžio žinių“, „Sietyno“.
– Ar pas jus yra tokių „neoficialių“ leidinių?
Pavel. Ne! Už tai galima pakliūti į kalėjimą. (Jo klaikiame rusiškame kalbėjime tai skambėto šitaip: „O, net! Turma, turma!“ Dar paryškino žodžius sukryžiuotomis rankomis.)
Petr. Palyginti su Lietuva laikas pas mus tarsi sustojo. Baimė surakinusi žmones. Vyresnieji dar prisimena 1968-uosius... Šiuo metu svarbiausios mūsų problemos: ekonomika ir kultūra. Sluoksnis žmonių, kurių rankose valdžia ir pinigai, stabdo progresą. Sunkiausia inteligentams, kurie blaškosi, o kiti – žiūri. Savo veikla jūs suteikiate mums tikėjimo ir vilties. Džiaugiamės ir pavydime! Grįžę lauksime žinių iš Lietuvos. Juk iki šiol mes nieko apie jus nežinojome. Apskritai, galvojome, kad TSRS – tai rusai, na, ir dar kažkas. Labai norėtųsi atvykti po kokių trejų metų. Ar pasiseks jums? (p. 1–2)

(Vargu ar panašus į teisybę būtų pasvarstymas, vienu interviu tepagrįstas, kad gal XX amžiui artėjant į pabaigą čekai mums ir pavydėję; prielaidą sustiprint galima būtų Laimanto Jonušio teiginiu, kad „‘Atgimimas’, ko gero, buvo pirmas visai legalus opozicinis laikraštis visoje komunistinėje Rytų Europoje“ [„Kultūra ir politika kelyje iš diktatūros į laisvę“, Amžius, 1992 IX, nr. 71, p. 6] , bet vis tiek sunku patikėt. — Kad XIX amžiui artėjant į pabaigą, pirmojo Atgimimo laikais, čekai mums regėjos kaip sektinas pavyzdys – tas tai teisybė.)
– Taip, labiausiai dėl Sietyno paminėjimo (tuolaik tebuvo išėjęs pirmas numeris) užkliuvau už šio pakalbinimo. Ne, tiurmos grėsmės vis dėlto nejautėm (bent jau aš neatsimenu tatai jautęs); kad gali kibti, patampyt – taip, bet ne daugiau. Tiesa, vėliau, kai jau buvom išleidę šešis numerius, vienas viešas siūlymas teisėsaugos organams pamėgint sudrausminti buvo pasirodęs. Tiesoj, 1989 IX 2, nr. 203, pirmam puslapy greta kitų išspausdintas toks skaitytojo – Algirdo Barzdaičio iš Kauno (nežinia, ar tikra pavarde žmogus pasirašė) – laiškas:

Viešumo kvaitulys?
Mane stebina, kad neatsiliepiame į vadinamosios neformalios spaudos kiršinančius rašinius. Tendencingų publikacijų pasitaiko ir kituose leidiniuose. Pora pavyzdžių. „Alytaus sąjūdis“ spausdina sąrašą milicininkų, liaudies gynėjų ir kitų pokario darbuotojų, mesdamas kaltinimą, kurį paskelbti turi teisę tik liaudies teismas.
„Sietynas“ paskelbė A. Dambrausko, A. Miškinio ir A. Kučingio laiškus iš lagerio V. Mykolaičiui-Putinui ir A. Vienuoliui. Aiškinama, jog lyg ir nori pasitarnauti tiesai. Į tai profesorė V. Zaborskaitė savo atvirame laiške atsako: „Bet ar tiesai? Ir kas šiuo atveju yra tiesos sakymas? Ar tai, kad trys iškankinti, pagiežos apimti žmonės dvokiančiomis pamazgomis apipylė du didelius menininkus ir patys tomis pamazgomis apsiliejo? Kokia šitokios tiesos vertė?“
Argi negalima vertinti kaip grybai po lietaus dygstančių laikraštėlių ir proklamacijų rašinius? Tai ne viešumas, bet viešumo kvaitulys. Siūlyčiau „Tiesos“ redakcijai skirti specialų skyrelį spaudai. Gal ir teisėsaugos organai prabus, pamėgins sudrausminti autorius už žmogaus orumo žeminimą, įžeidinėjimą ir šmeižtus.

Bet 1989-ų rudenį visi jau buvom kaip reikiant išdrąsėję; ir mes rimtai nebeėmėm tokio rašinio į galvą (kiek prisimenu).