(1265) Tarp kitko: Henriko Nagio draugė Danutė

Henriko Nagio piešinys
1989-ų vasarą buvau iš  p. Akvilės pasiskolinęs
brolio nuotraukų albumėlį, dalį išsaugotų rankraščių,
dar šį tą; tarp to šio to – ir šį Nagio piešinį; Biržiečių žody
dirbęs Vilimantas Šmitas perfotografavo; negatyvai
ilsėjos iki šiol; teko įsigyt Epson Perfection V600

Mamerto Indriliūno raštų (2019) pradžioj įdėti sesers Akvilės Indriliūnaitės-Zubienės (1925–2014) atsiminimai – vietoj įvado; tas 1989 VII 22 įsirašytas pasakojimas, pirmąkart paskelbtas aštuntam Sietyne, atrodė esąs daug stipresnis dalykas, negu kad pats būčiau mėginęs ką nors durstydamas sukurpt. Raštuos tekstas su viena kita išnaša, nors jų buvo galima ir daugiau prirašyt. Šitas tinklaraščio įrašas – viena tokių galimų išnašų, išplėstinė. — AkvI atsiminimų pastraipa:

Baisiai mes mėgdavom Henriką Nagį. Skaitydavom balsiai viens kitam. Jis vis atsiųsdavo Mamertui eilėraščių kritikuot, o aš vis rašydavau [nesurašydavo eilėraščius; tie nuorašai išlikę]. Nagys kartą buvo atvažiavęs. Prie vokiečių, tik nebeatsimenu, katrais metais. Jie atėjo pėsti nuo plento. Ir jisai mat, Nagys, pasirodo, buvo sirgęs pleuritu neseniai. Tuoj Mamertas, atsimenu, įleido alaus, tas alus, matyt, buvo pošaltis, jis išgėrė ir apsirgo. Ir taip apsirgo! Mamertas važiavo su arkliu į Biržus, vežė daktarą, tai jie čia kokias dvi savaites išbuvo. Jis ne vienas buvo, su pana. Žinau, Danutė jos buvo vardas, bet pavardės tai nežinau. Ir jisai čia seklyčioj gulėdamas paišė ir nupaišė ją. Tas portretas liko, turiu. Kiek Mamertui tada buvo strioko! Lakstė jis tų vaistų, tų vaistų per karą jokių ten nėr. Aspiriną, būdavo, geria geria, tai prakaituoja iš vieno... (p. xxi)

Ir Nagio atminty ta viešnagė Gataučiuos užsifiksavo. 1991 IV 29 Montrealy kalbinamas Arūno Sverdiolo prisiminė:

Universitete [= VDU] susitikau su Mamertu Indriliūnu [per pirmą sovietmetį]; buvo labai įdomus. Atėjau į [Statybos fakulteto] sekretoriatą, ten reikėjo užsiregistruoti [Nagys pradžioj studijavo architektūrą]. Jis tada buvo sekretorius, o Kolupaila – dekanas. Stovi toks garbanotas kaip meška, labai gero veido. Žiūri į mane: „Ar pats esi Henrikas Nagys, kuris rašo eilėraščius?“ – „Taip, – sakau, – rašiau, bet dabar nerašau“. – „Aš, – sako, – Mamertas Indriliūnas“. Taip ir susipažinome.

       Paskui labai dažnai su juo susitikdavome. Buvau pas Mamertą namuose. Su savo mergina, Danute, atvažiavome į Biržus ir pėsti ėjome į Vabalninką. [Ko į tą Vabalninką? Gal pas Pranutę Aukštikalnytę?] Ėjome „per Klausučių ulytėlą“ ir užėjome atsigerti. Buvo labai karšta, o aš buvau ką tik persirgęs sausu pleuritu, baisiai gerti norisi. Prašau vandens, o žmonės sako: „Na kas gi čia vandenį geria?“ Jokiu būdu neduoda vandens, neša pieną, alų. Tikrai, kokie puikūs buvo žmonės, Viešpatie! O grįždami iš Vabalninko užėjome pas Mamertą. Davė alaus, ten alus – pagrindinis gėrimas, aš išgėriau ir tuoj susirgau: iš sauso pleurito pasidarė šlapias. Nebegalėjau paeiti, reikėjo mane vežti. Man buvo velniškai šalta, nors buvo karščiausia diena. Mamertas pasodino mane į ratus, davė savo kailinius. (Metai, 2004, nr. 12, p. 100)

— kada ta kelionė galėjo vykt? 1942-ų ar 1943-ių vasarą; greičiau 1943-ių. [1944-ų; žr. Papildą]

— o kas ta Danutė, kurią Nagys net nupaišė? Apie Henriką Nagį dar nieks neparašė studijos, bet yra apie jo seserį – Virginijos Paplauskienės Liūnė Sutema: gyvenimo ir kūrybos kelias (2009), kurioj ir brolis dažnai minimas. Štai ten radau:

[1944-ų liepą su broliu dvyniu Martynu pasitraukęs iš Lietuvos,] Henrikas iš pradžių apsistojo Berlyne, dirbo lietuvių pabėgėlių komitete, tačiau vėliau persikėlė į Austriją, Forarlbergą, kur ir sulaukė karo pabaigos. Sužinojęs, jog artimieji yra Vokietijoje, parašė laišką, kad ruošiasi juos aplankyti kartu su drauge Danute Marija Jesaityte, kurią švelniai vadino Miriam (D. Jesaitytė buvo artima Henriko ir Zinos draugė). (p. 54)

Jei Danutė, su kuria Nagys per karą buvo Gataučiuos, yra ta pati Danutė, su kuria karui pasibaigus ketino vykt pas tėvus, tai galima sakyt: šio įrašo dešinėj esantis portretas – jaunosios literatūros kritikės Danutės M. Jesaitytės, 1944-ų pradžioj parašiusios labai įžvalgų tekstą – „Jauniausioji mūsų lyrikų karta“ (Naujoji Lietuva, 1944 I 18, nr. 14, p. 2). Porą citatų iš to straipsnio yra pasitelkęs Vytautas Kubilius studijoj Neparklupdyta mūza: lietuvių literatūra vokietmečiu (2001), daugiau šiuo tekstu rėmėsi Vaiva Narušienė monografijoj Nepritapęs ir nepritampantis: dvikalbė Leono Švedo kūryba (2003) ir rašiny apie Vytautą Mačernį (gal ir dar kas, tik neužsifiksavo galvoj); esu linkęs sutikt su VaivN mintim: „daugelis [Juozo] Girniaus idėjų [išsakytų Žemės antologijos įvade „Žmogaus prasmės žemėje poezija“] atkartoja dar 1942–1944 m. kritikų M. Indriliūno ir D.M. Jesaitytės išsakytas mintis apie jaunąją poetų kartą“ [žodis atkartoja vargu ar tikslus, bet iš esmės – taip: Indriliūnas ir Jesaitytė įžvelgė tai, ką ir Girnius, tik vėliau] (VaivN, „Keli štrichai jaunojo genijaus portretui: Vytauto Mačernio kelias į lietuvių poezijos viršūnes“, Darbai ir dienos, t. 52, 2009, p. 61). — Kritikos tekstams dažniausiai taip atsitinka: iš jų išpešiojamos citatos, reikalingos kitiems kritikams ar literatūros istorikams rašant savuosius tekstus; todėl ir nusprendžiau: imsiu ir įdėsiu šitan įrašan visą DanJ rašinį:

Jauniausioji mūsų lyrikų karta

Šiandieną mes jau galime apie ją kalbėti – apie jauniausiąją mūsų rašytojų kartą. Nes iš šitų daugelio bandymų, iš eilę metų periodikoj pasirodžiusių eilėraščių, iš šitų paskirų vardų jau išaugo žodis, kuris turi savo charakterį ir atskleidžia savitą ir naują pasaulį.

       Mes negalime dar mūsų jauniausios kartos pavadinti nauja ir veržlia srove, bet ji turi savąją linkmę ir savąjį pobūdį, kuris skiria ją nuo vyresniosios kartos ir kuria naują ir tolimesnį lietuvių literatūros laikotarpį. Ir šitą pobūdį – mūsų jauniausios rašytojų kartos savitumą – norėčiau čia pajusti ir išryškinti.

       Yra daug vardų, yra daug išsibarsčiusios visoj mūsų spaudoj jaunųjų kūrybos, ir todėl yra sunku ką nors tikro ir gilaus pasakyti. Bet viena: iš tos aibės medžiagos išsiskiria keletas žmonių, kurie turi kiekvienas savitą veidą ir vis dėlto kažką bendro ir charakteringo dabartiniam rašančiajam. Ir tik tokią kūrybą mes galime pavadinti šituo vardu – kūryba; naują ir savitą; žodį, kuris pasako ką nors ir taip, kaip dar nebuvo pasakyta; ir tik taip mąstydami mes eisime prie jaunosios mūsų kartos. Tada atrasime nedaug: tik keletą žmonių, kurie turi savąjį veidą, tai yra – savitą ir nepakartojamą priėjimą prie gyvenimo. Dar daugiau: mes kalbėsime tik apie lyriką, – mūsų jaunoji proza neturi nieko charakteringo. Bet iš šitų kelių išryškėjusių vardų apie lyriką kalbėti mes jau galime: tai negali būti gilus svarstymas, aš tik mėginsiu sugauti jos naująją linkmę. Visos sąvokos, kuriose čia mėginsiu sutalpinti savas mintis, negali būti absoliučios; jos gali tik išryškinti kryptį, tik linkmę mūsų jauniausios kuriančios kartos.

Bradūnas, Matuzevičius. Mačernis, Švedas ir Nagys. Šitie žmonės jau turi savitą ir ryškų kūrybinį veidą. Visiems kitiems mes galime duoti vieną vardą – jaunieji, ir, skaitydami jų eilėraščius, mes turime pasižiūrėti į antraštę, kad žinotume rašančiojo vardą. Jie skiriasi daug kuo vienas nuo kito: stiliumi, sakinio struktūra, talento stiprumu; bet savojo kūrybinio pasaulio jų nei vienas dar neturi sukūręs, tai dar didelis, sunkus, įtakomis sukibęs lydinys.

       Tačiau penki vardai, jeigu jie neša su savim kūrybingą žodį, yra daug. Ir jie visi turi tai, kas įgalina juos pavadinti vienos kartos rašančiaisiais – kažką bendrą ir jungiantį, naują ir savitą, besiskiriantį nuo mūsų vyresniosios rašytojų kartos. Aš tai pavadinčiau intelektualiniu priėjimu prie pasaulio. Tai nėra absoliuti sąvoka, nei rėmas, į kurį norima būtų įspausti besivystančią mūsų kūrybą, bet, kartoju, – jos linkmė ir, gal būt, pati charakteringiausia jos žymė.

       Vyresnioji karta, nežiūrint tiekos skirtingų ir ryškių veidų, turi savitą ir bendrą vienos kartos atspalvį, turi viename laikotarpyje išaugusių žmonių sielą. Ir jeigu jos priėjimą prie pasaulio galime pavadinti labiau emocionaliniu, – dabartinėje kartoje ryškėja intelektualinis atspalvis. Tai mes galime pajusti iš pavyzdžių.

       Tėviškės motyvas – abiejuos. Bet Aleksandriškio išsakomas Lietuvos paveikslas per žmogaus širdį; pas Mačernį pasaulis stengiamasi suprasti.

       Kartu su intelektualiniu priėjimu prie pasaulio į jaunųjų kūrybą ateina epinis atspalvis, nes ten, kur yra protinis elementas, visuomet grynasis lyrinis pajautimas yra sudrumsčiamas, tada išryškėja arba epinis arba dramatinis pobūdis.

       Su skirtingai pajaučiamu pasauliu atrandame ir naujos formos ieškojimą. Ir čia mūsų jauniausioji lyrika yra susilaukusi priekaišto – ji nesanti lietuviška. Tačiau ar negalima būtų šito priekaišto suvesti kaip tik į šitą formos keitimąsi, naujų, ne tradicinių įvaizdžių įvedimą? Bet: tautiškumas vis dėlto nėra pajuntamas daugiausia formalinėje pusėje, o visame žmogaus kūrybos pasaulyje, ir tokio tautiškumo kūrėjas negali sąmoningai ieškoti, bet jis turi išplaukti iš visos kūrėjo asmenybės, tautinės arba ne.

       Mūsų jauniausios lyrikos tautiškumą čia yra sunkiau nusakyti: iš šitos palaidos medžiagos, kada tematika yra nukrypusi daugiausia ne į savo žemę, bet į bendrąsias žmogaus būties problemas, kada jaučiame besivystantį ir ieškantį jauną rašantįjį, dar apsunkintą visų perskaitytų žodžių, kuriuose jis yra užaugęs – tada yra sunku pajusti ar jo kūryba yra tautinė ar ne.

       Tačiau vieną jau galima būtų teigti: jaunieji kitaip ateina prie savo žemės, jų kūryboje jau nėra liaudies pasaulio ir jų žody nėra jaučiamas žmogus, surištas su gimtąja žeme natūraliais, niekados nenutrukusiais ryšiais, žmogus, išaugęs iš tos žemės; bet, gal būt, šitą žemę suradęs žmogus ir grįžęs į ją; po daugelio minčių ir kovos pajutęs savy savosios žemės balsą.

       Ar toks mūsų jaunosios kartos priėjimas nėra taip pat lietuviškas, nors jame nėra nei tradicinių įvaizdžių, nei įprastinės formos, nei miniatiūrinio pasaulio, ar nėra tai tik kitose sąlygose užaugusios mūsų kartos dvasia? Tai spręsti dabar būtų sunku.

Mėginome nusakyti mūsų jauniausios lyrikų kartos savitumą, tačiau kiekvienas iš šitų žmonių, nežiūrint savojo bendrumo, turi charakteringą kūrybinį veidą (paėmėm pačius ryškiausius). Visus juos sutalpinti viename teigime yra sunku, ir pirmiausiai mes turine išskirti Bradūną ir Matuzevičių.

       Mūsų jauniausioji karta yra išaugusi naujosios lietuvių literatūros tradicijose, ir kaip tik šitie žmonės jungia savoje kūryboje senąsias tradicijas su naująja linkme.

       Kazys Bradūnas, gal būt, yra pats artimiausias vyresniajai kartai. Jo kūrybos formalinė pusė yra artima liaudies kūrybai: formos lengvumas, skambumas ir net dainingumas. Jo pasaulis miniatiūrinis, idilinis – šviesus ir lengvas, ir jame jaučiamas impresionistinis į jį atėjimas, taip pat tolimesnis jaunajai lyrikai. Tačiau „Sodyboje“ ir „Idilėse“ ryškėja naujoji kryptis. Ypač „Sodyboje“ yra jaučiamas kitoks Bradūno priėjimas prie pasaulio, ir šitas ciklas jam atrodo svetimas, nenatūraliai iš jo išplaukęs. „Idilėse“ Bradūnas jau yra grįžęs į savąjį kelią; ne tapymą paveikslų, bet į tiesioginį asmeninį priėjimą prie gyvenimo. Ir todėl „Idilės“ yra daug stipresnės ir charakteringos.

       Eugenijus Matuzevičius taip pat, ypač savo ankstyvesniuose eilėraščiuose, buvo tampriai susietas su vyresniąja karta. Tačiau dabartinėje jo kūryboje ryškėja vis labiau savitas jos veidas. Viena iš charakteringiausių Matuzevičiaus ypatybių yra tai, kad kiekvienas ypač iš vėlyvesniųjų jo eilėraščių yra geras, tačiau Eug. Matuzevičius neturi savitos, įsirėžiančios, stebinančios savos visumos; yra daug savitumo sakinio struktūroje ir ypatingai nuoširdžiame slaviškame priėjime, tačiau savos visumos – bent ryškiai išplaukiančios – nėra.

       Mačernis, Švedas ir Nagys, jie, gal būt, yra patys ryškiausi ir charakteringiausi naujajai linkmei.

       Vytautas Mačernis yra sukūręs savitą ir ryškų ir lietuvišką kūrybinį veidą. Šitas lietuviškumas glūdi, gal būt, savitoj jo kalboj ir individualioj sakinio struktūroj („Vizijose“). Savo epiniu charakteriu Mačernis yra artimas Leonui Švedui, kurio pasaulis savitas savo šaltu ir išpuoštu blizgesiu ir kuriame nejaučiame žmogaus širdies, bet jo mintį ir išbaigtą formalinį pavidalą. Priešingai Henriko Nagio kūryba yra tiesioginis savęs išsakymas ir joje gyvenimas išsakomas net su dramatine įtampa.

Baigdami mes turime iškelti dar vieną mūsų jaunosios lyrikos ypatybę. Dabartinės gyvenimo sąlygos yra padariusios tai, kad kiekvienas jaunų kuriančiųjų turėjo bręsti mažiau išeidamas į visuomenę; viešasis literatūrinis gyvenimas buvo sustingęs arba vienpusiškas. Taikos metu mūsų jaunųjų kūryboje išryškėjęs sekimas senosiomis tradicijomis, stoka originalumo ir suplokštėjimas turėjo išblėsti. Kiekvienas brendo daugiau tarpe savųjų knygų ir vienas, negu rašančiųjų bendruomenėje. Ir tai išaugino daugiau mąstantį žmogų; tačiau ryškėja ir pavojus jaunųjų kūrybai: ji yra išaugusi knyginiam pasaulyje. Kartais joje atsiskleidžia visas didžiųjų lyrikų pasaulis, kartais tiktai jo dalis arba įvaizdis. Ir ten, kur blankesnė kūrybinė galia, ten šitas pasaulis visai nustelbia kuriančiojo individualumą. Taip yra ir su Horacijaus Nykos Niliūno kūryba, kuri būtų charakteringa mūsų jauniesiems, tačiau kiekvienam jo eilėrašty yra kurio nors rašytojo pasaulis („Iliūnėje“ – Edgard Poe; „Eldorado“ – Milašiaus; „Malūne“ – Verhaeren’o; visi eilėraščiai spausdinti „Nauj[ojoj] Lietuvoj“). Bet pergalėti knyginį pasaulį ir sukurti savąjį nors yra sunku, tačiau būtina.

       Kelias, kuriuo yra pasukusi mūsų jauniausioji karta, dar labiau reikalauja kuriančiojo būti ne tik talentingu žmogumi, bet ir asmenybe. Intelektualinis priėjimas prie pasaulio angažuoja visą žmogų, nes rašantysis yra lyrikas ir, tačiau, perduoda ne tik nuotaikomis atėjusį gyvenimą, bet gyvenimą, susikūrusį į perjaustą, išgyventą ir išsakytą kūrybinį pasaulį. Toks kelias yra sunkus, tačiau mūsų jauniausioji karta jau yra į jį pasukusi.

Dalyko, kurį būtų galima pavadint Danutės Marijos Jesaitytės biograma, neradau (ir nesitikėjau rast; daugiausia vilčių turėjau prieš atsiversdamas dvitomio JAV lietuviai (1998, 2002) pirmą tomą – deja, tik brolių Kęstučio Juozo ir Margerio Adomo Jesaičių biogramos yr), o vis dėlto noris žinot šį tą ir apie autorių, jei jau jo tekstą pateikei in extenso. Brooklyne, NY leistam Darbininke (1991 VIII 16, nr. 31, p. 7) radau nekrologą, pasirašytą: p.j. (gal p.j. = Paulius Jurkus? Susijęs su Vokietijoj leistais Aidais (nuo 1949-ų, žurnalo leidybą perkėlus iš Augsburgo į Schwäbisch Gmündą, buvo vienas iš redaktorių), kuriuose bendradarbiavo ir Jesaitytė, gyveno New Yorke, kaip ir Jesaitytė, 1951–1993-iais dirbo Darbininke). Štai tas nekrologas, kurį kiek galėdamas patikslinau:

Mirė Danutė Jesaitytė-Picabia

[1991] Rugpjūčio 9 ligoninėje mirė Danutė Jesaitytė-Picabia, paskutiniu laiku sunkiai sirgusi. Ji su seserim dr. Jūrate Jesaityte gyveno Flushinge, NY. Tame rajone ir buvo pašarvota. Atsisveikinimas buvo rugpjūčio 11, sekmadienio vakare, gi rugpjūčio 12, pirmadienį, po pamaldų Apreiškimo parapijos bažnyčioje jos palaikai buvo nuvežti į krematoriumą ir sudeginti.

       Danutė Jesaitytė-Picabia buvo kilusi iš garsios Jesaičių giminės. (Jie savo pavardę rašėsi dvejopai – Jesaičiai ir Jasaičiai.) Jų senelis, Jurgis Jesaitis [1861–1930], gyvenęs Garliavos apylinkėje prie Kauno, spaudos draudimo laikais buvo uolus spaudos platintojas, daug kartų rusų žandarų krėstas, sumuštas [daugiau apie JurgJ kaip knygnešį žr., pvz., čia]. Jis turėjo 30 ha ūkį, bet sugebėjo savo vaikus – 6 sūnus ir 3 dukteris išmokslinti. Keturi iš jų baigė universitetą.

       Danutė buvo Juozo Jesaičio, Jesaičių vyriausio [*1880], dukra. Jos tėvas buvo žymus teisininkas, baigęs teisę Varšuvos universitete, Lietuvoje organizavo pramonę, visuomeninėje veikloje dalyvavo nuo studijų laikų. Buvo vedęs kunigaikštytę S[ofiją] K[lementiną] Oginskaitę [kunigaikščio Jono ir Eugenijos Dambrauskaitės Oginskių dukrą, *1884 Kurklių dvare]. Jis pats mirė 1938 Kaune [žr. nekrologą Trimite, 1938 X 27, nr. 43, p. 1032–1033], jo žmona su visa šeima buvo pasitraukusi į Vakarus. Mirė New Yorke [1963; ir jos, ir JAV mirusių vaikų paskutinė poilsio vieta – Mount St. Mary kapinės Flushinge, NY]. Vienas jų sūnus žuvo Klaipėdos atvadavime [Algirdas; Kaune yra gatvė, jo vardu pavadinta]. New Yorke gyveno keturi jų vaikai. Anksčiau mirė inžinierius Kęstutis [1962; žr. nekrologą Drauge, 1962 XI 27, nr. 278, p. 7], prieš keletą metų mirė žymus chemijos daktaras Margeris Jesaitis [1986; žr. Jono Valaičio rašytą in memoriam Draugo kultūriniam priede, 1986 IX 20, nr. 184(33), p. 3]. Dar liko medicinos daktarė Jūratė Jesaitytė, kuri sunkiai serga [†1992].

       Danutė vokiečių okupacijos metais studijavo literatūrą Kauno universiteto filosofijos fakultete [ten pat studijavo ir Henrikas Nagys]. Pasižymėjo savo plačiu išsilavinimu, gilia įžvalga į literatūrą, vėliau studijas tęsė Insbrucko ir Tübingeno universitetuose.

     Vokietijoje, dirbdama IRO ar UNRRA įstaigoje, susipažino su prancūzu Picabia ir už jo ištekėjo [išžvejojau: Gabriel François MARTINEZ PICABIA 1911–1987 Married 27 December 1949, Haslach im Kinzigtal, FRE, Baden-Württemberg, Allemagne, to Dan[u]te Marija JESAITYTE; divorced 22 October 1975]. Jis buvo sūnus garsaus dailininko Picabia.

       Atvykusi į Ameriką, paskutiniu laiku dirbo vienoje knygų leidykloje. Kartas nuo karto lietuviškuose žurnaluose parašydavo straipsnių apie menus, kultūrą, recenzuodavo knygas. Straipsniai pasižymėdavo savo įžvalgumu, intelektualumu. Tačiau platesnėm literatūros studijom atsidėti neturėjo sąlygų ir laiko.

Dar pora klausimų, į kuriuos paieškojau atsakymų:

— ką dar, be „Jauniausiosios mūsų lyrikų kartos“, yra parašiusi? Kurį laiką buvo tapusi Vokietijoj pradėtų leist Aidų, kuriuose savo kūrybą skelbė ir Bradūnas, ir Nagys, ir Nyka-Niliūnas, galima sakyt, nuolatine bendradarbe. Aidų bibliografinėj rodyklėj radau vieną straipsnį – „Kolegos, susimąstykim“ (nr. 15, 1948 VI, p. 287–248) ir keletą recenzijų (kai kurios tikrai kritiškos): apie Simo Urbono Sūkurius ir žmones („Nei sūkurių, nei žmonių“, nr. 11, 1948 II, p. 81), apie Petronėlės Orintaitės novelių knygą Marti iš miesto (nr. 14, 1948 V, p. 234), apie Vytauto Alanto Dramos veikalus (nr. 15, 1948 VI, p. 282–283), apie Medardo Bavarsko pirmąją eilėraščių knygą (Aidai, nr. 20, 1948 XI, p. 476–477), apie dvi knygas jaunimui – Vytauto Tamulaičio Sugrįžimą ir Pulgio Andriušio Vabalų vestuves (nr. 22, 1949 IV, p. 46) ir apie Nelės Mazalaitės Legendas apie ilgesį (Aidai, nr. 23, 1949 VI, p. 84–85); gal dar kas nors ir kitur buvo.

— kada gimusi, kokią gimnaziją baigusi? Kokią gimnaziją baigusi, pavyko išsiaiškint. Mirus Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui, užuojautų buvo marios; viena jų (Darbininkas, 1974 XII 6, nr. 49, p. 5) tokia → žr. dešinėj

Seserys Danutė ir Jūratė Jesaitytės (kaip ir Nijolė Bražėnaitė, Juozo Lukšos būsimoji žmona) baigusios Kauno „Aušros“ gimnaziją; tik nesupratau, ar užuojautą pasirašiusiosios – vienos laidos (1941-ų), ar dviejų laidų (1940-ų ir 1941-ų) abiturientės (greičiausiai vienos, 1941-ų). JūrJ gimusi 1923 VIII 13; DanJ – vyresnė? jaunesnė? o gal dvynės? – šito nepavyko išsiaiškint.

Ir dar pora biografijos faktų: buvo šviesietė, bent jau kol po karo gyveno Europoj (brolis Margeris – pirmasis 1946-ais įkurto akademinio jaunimo, studijavusio Tübingeno universitete, sambūrio „Šviesa“ pirmininkas); vienam žurnalo Lituanus naujo numerio pristatyme (1960; žr. čia, p. 4) radau, kad Danutė Jesaitytė-Picabia priklausė leidinio redaktorių kolegijai.

— — gana, pasakiau sau; ieškot galima be galo.

Papildas (2022 XI 4) X 27 ir 28 LLTI vyko konferencija, skirta Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės 100-mečiui priminti. Bronė Stundžienė paminėjo Palmirą Petrauskaitę-Čebelienę, jos rašinį apie PrA-J, paskelbtą 1992-ais tęstiniam leidiny Liaudies kūryba, – esą tai buvęs bene vienintelis PrA-J nekrologas. — Ne, ne vienintelis, patikslinau galvoj; 1989-ais Sietyne buvo Liudviko Jakimavičiaus atsisveikinimo žodis, 1990-ais Proskynoj prof. Vanda Zaborskaitė rašė. Tuos tekstus skaitęs, atsimenu. O Čebelienės teksto neskaitęs, nežinojau tokį buvus paskelbtą. Jei būčiau skaitęs, šito įrašo pradžioj nebūtų reikėję spėliot, užsiimt svarstymais, būčiau galėjęs tiesiog pacituot Palmirą Čebelienę:

1944-ųjų vasarą, kai viešėjau pas tetą prie Vabalninko, netikėtai pas mane atvažiavo draugė ir kolegė Danutė Jesaitytė, o su ja ir Henrikas Nagys, kuris tais metais visada būdavo ten, kur būdavo ji. Henrikas sirgo, karščiavo, vis dėlto vieną dieną mes visi trys, vedami Pranutės, aplankėme Mamertą Indriliūną jo tėviškėje (kitoje Vabalninko pusėje, Biržų link; kaimo pavadinimo neprisimenu [Gataučiai]). Abu vyrai labai džiaugėsi susitikę ir negalėjo atsišnekėti; saulei leidžiantis visi būreliu grįžome į miestelį, Mamerto lydimi... Tris iš jų – savo brangią draugę, Mamertą Indriliūną ir Henriką Nagį – tada mačiau paskutinį kartą. Mamertą visai nušlavė, kitus du už jūrų marių nubloškė netrukus užgriuvusi raudonoji banga. („Keli žodžiai apie Pranę Aukštikalnytę-Jokimaitienę“, Liaudies kūryba, 1992, p. 187)

P.S. Tinklaraščio įrašas turi vieną rimtą privalumą lyginant su popieriniam leidiny paskelbtu tekstu – gali papildyt.

(1127) Epizodai, xxviii: kaip Simonaitytė Pajedaitei teisinos

Ona Pajedaitė, daug fotografavusi Ievą Simonaitytę, dar ir bendravimo įspūdžius yra fiksavusi; 1972-ais užsirašė:

Vėl Priekulėje. Skubėjau, kaip skubama į namus, seniai bebuvus.
Pavakare vartom su Rašytoja laiškus. Tai po „Kūnelio“ pasirodymo [romanas Paskutinė Kūnelio kelionė išėjo 1971-ų pabaigoj]. Oho! Nustembu – koks laiškų tonas. Ištisai – panegirika! „Kokia puiki, kokia nuostabi knyga! Nepakartojama! Kokie ryškūs, teisingi charakteriai! Koks vaizdus žmonių gyvenimas! Kaip be atokvėpio, su ašaromis skaitę...“ Ir t.t. Štai kaip būna! Kas tie rašantieji? Galvoja taip ar įsiteikti nori?
– Tai zalatina. – sakau. – Net per daug...
– Ko per daug? – nustebo Rašytoja. – O tau – „Kūnelis“ nepatiko? Spaudoj ir kažkodėl taip ilgai nieko. Nė žodžio. Kaip iššluota: nei straipsnio, nei recenzijos... Tyli – lyg užsiūti! Nesuprantu... O tau – kas nepatiko?
– Kaip čia pasakius... Kai kurios vietos nevis priimtinos... Tas traukimasis ištęstas. Išvyko vasarą, o jau ruduo krinta lapai. Kiek reikėtų važiuoti per Klaipėdos kraštų? Na savaitę, dvi. O čia – kelis mėnesius... Ir pabaiga užtęsta. Geriau pabaigti stotyje. Efektingiau. Toliau nebėra įtampos. Veiksmas lėtėja, ir jau nieko naujo. O bėgimas į Vokietiją – tai juk liga. Epidemija! Taip norėjosi, kad giliau... Tai tragedija. Kiek klaipėdiečių išrūko! Kas per žmonės, kurie savo kraštą, savo trobas, savo sodintus medžius – lengvai išmaino į vokiškus skudurus? Gal šio krašto ir nelaiko savu, kad taip lengvai išsižada visko... O kas kitas šitą užaštrins, jei ne Simonaitytė?..
Užkliuvo dar... Kūnelis (nekvailas, žino net enciklopediją), bet neskuba pažiūrėt savo tėviškės: sudegė ar liko dar kas? Neskambios ir pavardės: Kojelienė, Daugalienė, Kūnelienė... Nežinia, iš kur atsiranda tas felčeris... Ir jausmai jaunų žmonių gan prėski, susitikus ten prie tvoros... Tai smulkmenos. Mano asmeniška nuomonė. Kitiems, matot, atrodo kitaip...
– Naje... Baigti gal ir anksčiau reikėjo. Tikriausiai... Ale apie bėgimą į Vokietiją – aš rašiau. Plačiai rašiau... Tik man išmetė lanką. Visą lanką – mat kaip... Jau ne aš – čia leidykla kalta! Ten stipriai užkliudyta... („Buvo ir taip...: iš atsiminimų apie Ievą Simonaitytę“, Nemunas, 1986, nr. 10, p. 22–23 = Ji buvo Simonaitytė, 1997, p. 33)

(Hmmm, 1986-ų rudenį jau praėjo pro Glavlitą tekstas, kuriame aiškiai pasakyta, kad leidykla užsiėmė cenzūra; gal Kauno skyrius, skaitydavęs Nemuną, buvo liberalesnis, gal ten jau sukiojos glasnosties vėjai? Galėjo: впервые о гласности заговорили на XXVII съезде КПСС в феврале 1986 года, nors формальное начало проведению политики гласности было положено на 19-й Конференции КПСС в 1988 году. O gal ir kitos priežastys lėmė.)
— Nebuvau skaitęs Paskutinės Kūnelio kelionės. Kai išėjo, vaikas dar buvau; antro leidimo nebuvo. Kai pradėjau rimčiau skaityt, Aukštujų Šimonių likimo, Viliaus Karaliaus ir atsiminimų pakako. Bet kai esi šitaip suintriguojamas, nebegali numot ranka, noris išsiaiškint, kaip ten su tuo lanku buvo (jei gerai beatsimenu, 24 mašinraščio puslapiai = lankas).
Paprašiau coll. Augustino atnešt Romanos Brogienės parengtų Simonaitytės Raštų VI tomą (2000), kur Paskutinė Kūnelio kelionė ir apsakymai; Paaiškinimuos viskas turėtų būt užfiksuota. (Traškėjo klijai, kuriais patepama knygos bloko nugarėlė, sunkiai vertės lapai – pirmas skaitinėtojas buvau.) — Kas su Kūneliu leidykloj darės? Pirmoji redaktorė Palmira Čebelienė skaitydama mašinraštį buvo kritiškai nusiteikusi, paraštėse prirašė pastabų, pvz.: savaime aišku; ištęsta ir vis tas pat; ne į temą! ir pan. Autorė pavarė šalint, neabejotina, gero norėjusią redaktorę. Naujoji, Sigita Papečkienė, matyt, daugiausia kalbą tvarkė „nusileisdama“ rašytojai: paliko, tarkim, grabą (siūlė karstą), Ha, ha, ha liko nepaverstas Cha, cha, cha. Svarbiausias dalykas: perskaitęs suredaguotą mašinraštį, leidyklos direktorius Jonas Čekys liepė išimt vieną skyrių, kuris pradžioj vadinos „Ir buvo chaosas“, galutiniam variante – „Pradžia visada sunki“; 1971 VI 11 laiške rašytojai pa(si)aiškino: „Ką jau padarysi – keikite Jūs mane – čia jau aš nesuderamas. Prisiimu kaip sunkų grieką ant savo dėmėtos sąžinės, tad čia jau redaktorės prašome nekaltinti. Už šitą ir kitus nusidėjimus pekloj degsiu aš“ (paaiškinimai apie Kūnelį p. 489–495).
Neperskaičiau viso romano, tik tą skyrių (gal kada vėliau atsiras koks laiko tarpas). — Ne apie patį bėgimą Vokietijon ten rašoma, o apie tai, kas dėjos Klaipėdos krašte, paprastai tariant, antrąkart užėjus rusams (su lietuviais), t.y. tuoj po karo. Jei šis skyrius būt romane likęs, Pajedaitei tikrai nebūt kilusi mintis kaltint klaipėdiškius: „Kas per žmonės, kurie savo kraštą, savo trobas, savo sodintus medžius – lengvai išmaino į vokiškus skudurus? Gal šio krašto ir nelaiko savu, kad taip lengvai išsižada visko...“ — Pamėginsiu užfiksuot kai kurias Simonaitytės įžvelgtas priežastis, kodėl klaipėdiškiai, progai atsiradus, išsikraustė Vokietijon – ar citatas pasitelkdamas, ar kitaip (jei ketinat patys skaityt bent jau tą skyrių, gal jau ir meskit šitą tinklaraščio įrašą?):

√ „Baisiausias dalykas tai tas, kad vieną kartą išmokę nebevertinti žmogaus gyvybės, tą savo ‘mokslą’ dar panaudoja ir karui pasibaigus, ne visi, bet daugelis“ (p. 201). Tai bendresnis dalykas, bet gyvenusieji nacistinei Vokietijai priklausiusiose žemėse tai tikrai stipriau pajuto nei kiti.
√ Naujatvarkė buvo ≠ naujai tvarkai, kad ir nepriimtinai; tai, klaipėdiškių supratimu, buvo net ne netvarka, o visiška savivalė (net nežinoję žodžio kyšis reikšmės, kuri LKŽ užfiksuota kaip antroji: „paperkamoji dovana“). 
√ Sovietinė valdžia nepripažino jų savitos tapatybės: „Pasą turi turėti kiekvienas. Ir klaipėdiškis.
– Bet kadangi tu vokietis...
– Aš ne vokietis, aš lietuvininkas, – papiktintas atsakymas.
Kiti manėsi radę mandresnį pasiaiškinimą:
– Aš ne vokietis, aš prūsų lietuvis.
– O kas prūsai, ar ne vokiečiai? – pasišaipymas.
Žmogelis nežino paaiškinti nežinančiam. Prūsų istorijos nežino nei vienas, nei antras. O gal kartais ir žino, tik... Vienam baimė, o antram malonu, kad jo bijo. Gal iki tol jo niekas nebijojo...“ (p. 204–205). Ir vėlėliau, kai jau visi tapo LTSR piliečiais, nedingo nuostata: jei ne katalikas – tai vokietis.
√ „Teisingos“ žmogaus politinės pažiūros tapo svarbiau negu jo gebėjimas gerai dirbti kokį konkretų darbą (bendras dalykas, bet tai gal labiau žeidė protestantiška etika besivadovaujančius lietuvninkus nei, tarkim, rusų lietuvius, daugiausia katalikus [prūsų lietuviai vs rusų lietuviai; pastarasis įvardas, beje, sisteminis, sporadiškai buvo vartojamas (pvz., Nikolajaus Sokolovo (1875–1923) straipsnio apie lietuvių orfografiją ir jos reformatorius vertime lietuvių kalbon; nebeatsimenu, kur skaičiau, gal Dambrausko-Jakšto tvarkytoj Draugijoj), bet, aišku, neprigijo; nes įžeidus?].
√ „Dar vienas svarbus, gal net kai kam pats svarbiausias dalykas: nėra bažnyčios; suprask: bažnyčios kaip tokios išliko kone visos, [...] Bet nebeliko tų, kurie turi teisę atlikti pamaldas bažnyčiose“ (p. 206).
√ Dar visokie sklandantys gandai, užsienio radijo stočių pranešimai etc. Be to: „nuošaliose geležinkelių stotyse statomi ešelonai...“ (p. 217)

Vieniem viena priežastis gal buvo svaresnė, kitiem kita, bet rezultatas – tas pats. Kaip tiksliau būtų sakyt: klaipėdiškiai bėgo Vokietijon? buvo išvyti? vejami išbėgo? – koks žodis ar jų junginys būtų tiksliausias, teisingiausias? (Apie Astridą Petraitytę pagalvojau: ką ji pasakytų?)

(821) Vienas pačių gabiausių Juozo Girniaus Filosofijos seminaro dalyvių Konstantinas Jaroševas

aip jau kartais – ką ten kartais, dažnai, labai dažnai būna: o! įdomu, reiktų pasiknist, pasiaiškint, – pagalvoji, bet taip ir lieka (popierių pluoštelis).
O retkarčiais grįžti ir imi ieškoti.

Praeitais metais Naujojo Židinio-Aidų žurnale buvo paskelbtas 1991-05-12 ir 14 Bostone vykęs Arūno Sverdiolo ir Juozo Girniaus pokalbis „Laisvę turi apmokėti“ (nr. 6, p. 7–20). Dr. Girnius, be kita ko, prisimena ir Filosofijos seminarą, kurį vedė 1942–1943-ais („buvau suorganizavęs seminarą iš geriausių studentų: filosofų, lituanistų, literatų. [...] buvo temos ant filosofijos ir literatūros ribos“). Ir, be kitų seminaro dalyvių, pamini Kostą Jaroševą, „kuris buvo vienas pačių gabiausių, jis mirė Lietuvoje“ (p. 15).
Ar jūs žinot ką nors apie šį žmogų? – Prisipažinau sau nieko nežinąs. Ir kažkodėl gėda pasidarė.
Girnius užsimena, kad seminarą turbūt geriausiai yra aprašęs Pranas Visvydas – Prano Čepėno redaguotoj knygoj Lietuvos Universitetas, 1579–1803–1922 (Chicago, 1972; „Į studijų knygelę pažvelgus“, p. 770–776). Perskaitęs sužinojau: Pranas V. ir Kostas J. buvo bičiuliai, draugužiai. Reikia parašyt Visvydui el. laišką, tada pagalvojau. Ir – nurimau. Iki šių metų pradžios.
Kai pagaliau prisiruošiau ir paklausiau, devintą dešimtį perkopęs poetas ir literatūros kritikas Pranas Visvydas sureagavo bemat, laišką pavadinęs „gabusis kostas“: „mielas p. gasiliunai; turiu akyse katarakta. rasau pro migla su klaidomis. Kostas buvo mano draugas. racionalus kaip volteras. jo dukte sculpture ksenija jarosevaite. niekad neteko su ja susisiekti, jei po savaites kitos pavyks pasalinti ukana regejime, bandysiu apie Kosta si bei ta parasyti. taip jis i tuos referatus girniaus seminare ziurejo su visa mastytojo izvalga.“ Neprireikė tiek laukt, po kelių dienų atkeliavo prie laiško prikabinti atsiminimai.

Niekad neužmirštas Kostas Jaroševas
Kai jį prisimenu, mintyse visad suskamba Léo Delibes valso melodija. Nežinau, kada ir kur jis ją išmoko. Bet ji labai tiko jo išvaizdai ir elgsenai. Kur tik drauge nueidavome, pamatęs pianiną Kostas tuoj sėdęs prie klaviatūros trumpam pasinerdavo kerinčioj muzikoj. Tai buvo lyg komplimentas šeimininkei. Ir dažnos glostė jį žvilgsniais – gražų gimnazistą, o vėliau iškalbų studentą. Kosto dėmesys joms reiškė daug. Itin studijų laiku, kai kelių okupacijų režimai apraizgė šalį nepritekliais ir nuolatine grėsme. Ir štai jauno žmogaus kiekvieno sielą šokdinanti nuotaika, ir tikslūs, dažniausiai malonūs sakiniai. Teisybės labui pridursiu: Kostas nevengė nei intymesnio moterų dėmesio jam, nei erotiško įsivėlimo šia linkme. Jaunystė!
     Abu buvome Kauno žaliakalniečiai. Aš Telšių–Italijos gatvių rajone, jis, jei dabar neklystu, Ašmenos–Aluntos pusėje. Abudu mus tada sujungė Kauno Miškų gatvėje IV gimnazija. Nuo antros klasės iki pat užbaigimo 1940, Lietuvai tragišku metu. Gimnazijos direktoriumi buvo Stasys Čiurlionis, dailininko MKČ brolis. Nebuvo jis senas, bet oriai pražilęs, tad tarpusavyje vadinome ji Seniu. Dėstė algebrą ir geometriją. Bematant Kostas tapo jo mylimu mokiniu. Pamokose tuoj atsiskleidė Kosto proto skvarbumas. Tik vieną sykį geraširdis Senukas supyko ant jo. Mes tądien Senuką, vengdami numatyto egzamino, paprašėme BEGALYBĖS teorijos būdu įrodyti Dievo buvimą, tai jo mylima tema. Tuoj pat entuziastingai su vis lūžtančia kreida paeiliui raitė jis formules ant lentos. Galiausiai po paskutinio lygybės ženklo užrašė didžiulį begalybės simbolį ir triumfuodamas ištarė: „Štai Dievo buvimo įrodymas!“ Suskatome ploti. Keli šūktelėjo valio! „Ar turite kokių klausimų?“ – spindėdamas džiugesiu paklausė Čiurlionis. Visi tylėjome, išskyrus Kostą: „Taip, pone direktoriau. Aš pastebėjau klaidą pačiame visų lygčių viduryje.“ Nuėjęs prie lentos nurodė tą nelemtą daugybos klaidą lygtyje. Direktorius tuoj pat sušuko: „Sėsk, šūdeli, tai ne klaida, bet jūsų lūžtančių kreidgalių kaltė. Pasakykite sandėlio sargui, kad nupirktų tvirtesnių.“
     Taip. Taip – per visas klases Kostas ėjo pirmuoju. Pagaliau, sykį būdamas Jo namuose, supratau, kodėl taip yra. Jo mama buvo švelnaus būdo, dažnai skaitanti moteris, latvė iš Rygos. Bet tėvas, rodos, totorių kilmės rusas, tiesiog geležinės valios ūmaus būdo vyras. Jis reikalavo, kad sūnaus mokymasis būtų tik pirmaeilis. Vieną kartą, išvydęs patenkinamą pažymį sūnaus rašinyje, stipriai kumščiu trenkė į kėdės atlošą. Sulaužė, bet ir sužalojo ranką. Vaikščiojo su raiščiu, bet sūnus po to mokėsi tik penketukais.
Per visas klases lietuvių kalbos mokytojai buvo labai geri. Taip pat ir vokiečių kalbos dėstytojas ir mūsų auklėtojas Petras Navardaitis ypatingai reiklus. Nieko palankaus nepasakysiu apie kunigą Puleikį, kartą atėjusį su kapeliono uniforma. Jo dėka dukart buvau išguitas iš gimnazijos. Mano kaltė: sykį per bendrą maldą salėje per garsiai ištariau žodį „amen“. Kitą kartą jį, atėjusį į klasę su dailia kapeliono uniforma, pavėlavęs kariškai pasveikinau, prašydamas leisti atsisėsti. Nežinojau, kad jo rangas kapitono, o pavadinau leitenantu. Atlaidaus direktoriaus užtartas ir atsiprašęs, vėl buvau priimtas atgal. Kostas man per tas „atostogas“ pranešinėjo, kas buvo dėstoma. Jis, kaip pravoslavas, tikybos klasės nelankė.
     Tik nesuprantu, kodėl į sportą pasinešę klasiokai Kostui prisegė pravardę Pieška. Gal tik dėl to, kad buvo gan stiprus šachmatuose ir vengė sporto. O man jie užlipdė Tarzano etiketę. Kostui dar pirmose klasėse žaidžiant kvadratą stipriai iš arti sviestas kamuolys pažeidė kepenis. Tad tiems krepšinio tūzams jis buvo Pieška (pėstininkas), nors jų visada gerbiamas bokštas per kai kurių sunkių dalykų egzaminus raštu. Tada jo „cinkai“ ar užuominos daug reiškė.
     Konstantino artimiausi draugai gimnazijoje daugmaž linko į humanitarinę pusę: romantiškas odes rašantis Remigijus Pivoriūnas (motina ukrainietė), Vladas Šaltmiras [1922–1998] (motina rusų kilmės). Prie jų šliejausi ir aš. Mane tada vaišingoji Šaltmirienė vadino „simpatičnyj niekuriaščij“, nes daugelis atėjusių pas sūnų svečiuotis traukė dūmą be saiko. Aš vengiau tabako. Visi šie Kosto bičiuliai sugebėjo skaityti pačią geriausią klasikinę rusų literatūrą ir vokiečių klasikus originalo kalbomis. Nutuokėm ir šiek tiek angliškai.
     Pirmas bolševikinis ruduo nukreipė mane studijuoti architektūrą. Kostas, berods, ėmėsi istorijos. Bet tai buvo tik pereinamas tarpas, nes vokiečių okupacijos metu rudenį mus daugelį paviliojo Humanitarinis fakultetas, kur buvo dėstoma filosofija, sociologija, žurnalistika, germanistika. Traukė ir gabūs, iškalbūs profesoriai, ypač Antanas Maceina, Juozas Girnius, Pranas Dielininkaitis, Jonas Grinius, Juozas Keliuotis… Maceina savo paskaitų „rilkiškomis“ temomis ir sakinių lakumu pritraukė gan gausią auditoriją, Keliuotis spaudos darbo sąmoju, o Juozas Girnius sugebėjo suburti tikrai pastovų mintijimui užsiangažavusių jaunų vyrų ir moterų seminarą. Tada keistai skambantis egzistencializmas dvelkė kažkuo, ypač aktualus kariauti pasiryžusioje Vokietijoje, skatino jaunimą žvelgti „mirčiai į akis“ ir nuolat būti savo egzistencijos lėmėjais. Visi jaunieji protai, įstoję į šį Girniaus seminarą, norėjo išgirsti, kaip interpretuojama egzistencialistiniu požiūriu jau sukurta vakariečių ir rusų literatūra. Ir kaip tai susieti su visa dvasine padėtimi. Girnius sumaniai pasirinko tuomet pačius aktualiausius: Kierkegaard’ą, Martiną Heideggerį ir Carlą Jaspersą (sakė, jo buvusį profesorių), Fiodorą Dostojevskį, Rainerį Mariją Rilkę ir Friedrichą Nietzschę. Tuomet patrauklus repertuaras.
     Parašyti referatą diskusijoms apie Nietzschę sutiko Kostas Jaroševas, labai gerai užsiangažavęs Girniaus metodologijos kurse. Kadangi labiausiai tuo metu giriamą veikalą apie Nietzschės filosofiją buvo parašęs kaip tik Carlas Jaspersas, Girnius patarė Kostui šią knygą kaip nors gauti. Kostas sužinojo, jog ji yra Rygos bibliotekoje. Tad per kalėdines atostogas nuvyko į Rygą. Apsistojo pas latvę tetą ir per kelias savaites įveikė šį veikalą. Referate viską moksliškai sustygavo. Girnius buvo maloniai priblokštas. Seminaro klausytojai stebėjosi Kosto Jaroševo vaiskiu intelektu ir aiškia sintakse.
     Tuo metu Kosto gabumus pastebėjo ir kitas universiteto filosofas kun. prel. Pranas Kuraitis, kritiškai dėstęs anglų empiricizmą. Studentai jį vadino A priori. Kostui įteikė jis apie tai labai įžvalgią knygą. Aišku, vildamasis, kad jis ją aptars rašinyje. Kostas ją atidžiai perskaitė, grąžino profesoriui su keliomis pastabomis ir tapo Kuraičio favoritu, nepaisant to, kad Kostas nei kiek nelinko prie religinių sampratų. Jam rūpėjo racionalus tikslumas ir gyvenimo pažinimas. Kiek žinau, eilėraščių nerašė ir nefantazavo. Mėgo Čechovą. Ir kratėsi dialektinio materializmo.
     Drauge su juo keliskart lankiausi literatūrinėse vakaronėse turtingų studenčių namuose. Savaitės vidurio vakarą. Tai lyg ir Girniaus seminaro papildymas, nes dažnas ten pakviečiamas turėjo būti pasiruošęs diskutuoti apie ten perskaityto įvado mintis žmogaus egzistencijos temomis. Čia, suprantama, dominuodavo pypkiuojantis Girnius ir žavintis poetas Henrikas Nagys.[*↓] Jis gi seminare buvo perskaitęs referatą apie Dostojevskio Idioto herojų kunigaikštį Miškiną. Vėliau sužinojau, kad viena jauna tų intelektualių ponių įsimylėjo Henriką. Vėliau, rusams artėjant, paliko savo vyrą, berods, chemijos profesorių, ir su poetu pasitraukė į Austriją.
     Buvome abu susitarę per tų sueigų vaišes, kai prie kavos bus pateikti skanėstai, patys, pakėlę padėklą, siūlyti vienas kitam, nes juk pačiam per dažnai juos imti ir valgyti negražu. Nenorėjome pasirodyti ėdrūnais. O iš tiesų ateidavome visad pusalkani ir epikūriškai nusiteikę. Tačiau nestokojantys filosofiškų vitaminų.
     1943 metų pradžioje visiems studentams humanitarams kilo pavojus būti paimtiems į vokiečių kariuomenę. Kostas, gavęs šaukimą, išvyko kažkur į kaimą kuriam laikui pradingti. Aš nuėjau į šaukimo įstaigą ir įkliuvau. Todėl ir išbuvau 8 mėnesius fronte šiaurės rytų Rusijoje, su Also sprach Zarathustra kišenėje, o kuprinėje – Carlo Jasperso Die geistige Situation der Zeit. Jau tada matėsi, kad vokiečiai yra įžengę į karo pralaimėjimo tarpsnį. Jų karinė ir dvasinė padėtis buvo be vilties.
--------------------------------
* Henrikas Nagys, 1991-04-29 kalbinamas Arūno Sverdiolo, prisiminė:

Buvo toks Jaroškas ar Jarošekas – turbūt pats gabiausias seminaro filosofas. Labai keistas žmogus – pasižiūrėjus tikras Šančių chuliganas ar futbolininkas, niekad negalėtum patikėti, kad tas žmogus išvis skaito knygas, jau nekalbant, kad filosofines, – Heideggerį. Pasižiūrėjau ir pagalvojau: „O ką tas pilietis čia veikia?“ Gerai, kad neišsižiojau, – jis buvo be galo aštraus proto, tikrai gabus. Girnius vis jo klausdavo… (Metai, 2004, nr. 12, p. 104)

O štai ką apie tėvą parašė dukra Ksenija Jaroševaitė:

Konstantinas Jaroševas, 1923 07 10 – 1957 03 10

Konstantinas Jaroševas apie 1950-us
(nuotr. iš asmeninio Ksenijos Jaroševaitės archyvo)

Konstantinas Jaroševas gimė 1923 liepos 10 d. Kaune pašto tarnautojo, Lietuvos ruso Konstantino Jaroševo (g. 1888 m. Papilėje, Akmenės rajone) ir latvės Herminos Blaus-Jaroševos (g. 1893 m. Sūrites vkm. Cėsių rajone, Latvijoje) šeimoje. Buvo vyriausias iš trijų vaikų. Nuo vaikystės mokėjo tris kalbas – rusų, latvių ir lietuvių. Dar gimnazijoje svajojo tapti diplomatu, atstovauti Lietuvai Latvijoje, domėjosi filosofija ir užsienio kalbomis. Svajonės baigėsi 1940 m. pavasarį, kai jis baigė Kauno 4-ąją valstybinę gimnaziją ir birželio mėnesį Lietuva buvo okupuota. Karo metais studijavo filosofiją Vytauto Didžiojo universitete, lankė Prano Kuraičio, Antano Maceinos, Juozo Girniaus paskaitas, 1943 m. universitetą vokiečiai uždarė. Vėl užėjus sovietams į universitetą negrįžo, kažkaip išsislapstė nuo sovietų kariuomenės, po Stalino mirties eksternu išlaikė rusų kalbos ir literatūros specialybės egzaminus ir gavo diplomą. Vertėjavo leidyklų redakcijose, man neteko gilintis, kokiose, išvertė į lietuvių kalbą knygą Paskutinė R. Skoto ekspedicija (1956) ir Bolesławo Pruso romaną Lėlė (1957). Vaikystėje sirgo maliarija, kuri pažeidė kepenis, padėtį dar pablogino gimnazijoje žaidžiant futbolą gautas smūgis į kepenis (apie tai man 1993 m. Toronte, Kanadoje papasakojo jo gimnazijos draugas Vladas Šaltmiras). Kas gyveno pokario metais Lietuvoje, tas žino, kaip buvo gaunami užsakymai vertimui: reikėjo gerti su viršininkais, dalyvauti visokeriopose išgertuvėse. Visa tai ir nuolatinė įtampa bei neviltis pablogino Tėvo sveikatą, sunaikino kepenis, ir jis mirė Kauno klinikose 1957 03 10 operacijos metu. Kovo 11-ą į Tėvo vardadienį iš Vilniaus atvažiavę draugai vietoj šventės pateko į laidotuves.
     Mano gimimo istorija atskleidžia Tėvo asmenybę iš kitos pusės. Kai Tėvas mirė, man tebuvo treji metai su trupučiu. Matau kaip per miglą man ištiestas rankas ir akimirksniu atsiduriu aukštai prie lubų... Aiškiau matau jį gulintį karste. Tai visi mano prisiminimai. Visa kita sužinojau iš Mamos, Močiutės ir jo draugų bei pažįstamų. O istorija štai kokia. Mano Mama Elvyra Jūratė Petrauskaitė su Konstantinu Jaroševu susipažino universitete. Jie abu buvo vienmečiai, gimę 1923 metais, tik mama gimė birželio 8 d. Priešingai nei Tėvas, ji po karo grįžo mokytis į universitetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1948 m. gegužės mėn. ją išmetė iš universiteto kaip antitarybinį elementą, tuo pačiu metu ištrėmė į Sibirą jos tėvą Cezarį Petrauską ir buvo atėję į universitetą jos suimti, bet (laimė nelaimėje) jos ten nebebuvo... Tačiau grėsmė būti išvežtai niekur nedingo. Tuomet Konstantinas pasisiūlė fiktyviai ją vesti ir tokiu būdu pasikeitus pavardę būtų sunkiau ją susekti. Jie nuvažiavo į Vilnių, kur tuo metu vyko kažkoks komjaunuolių sąskrydis, ir prisistatė į Civilinės metrikacijos biurą. Ten papasakojo istoriją, kaip jie neva tame sąskrydyje susipažino, įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio ir nebenori skirtis – nori tuoktis. Tokia „komjaunuoliška romantika“ visiems patiko, ir daug nesigilinę juos sutuokė. Taip Mama grįžo į Kauną kaip Jaroševienė ir iš dviejų vardų paliko Jūratės vardą, nes niekas iki tol jos taip nevadino.
     Kaune jie ir toliau gyveno atskirai, kol neįsikišo Močiutė, Mamos mama, pareiškusi, kad tokių nesąmonių negali būti, jeigu esat vedę, tai turit gyventi kartu. Nemanau, jog tai lėmė jų abiejų tolimesnį likimą, priimu tai kaip šeimos legendos elementą. Mamai mirus tarp jos daiktų radau Tėvo jai rašytą prisipažinimą meilėje ir pasiūlymą gyventi kartu... Taigi 1950 metais mama persikraustė gyventi pas uošvius į Seinų gatvės 32 namą Žaliakalnyje, kur 1951 m. gimė mano brolis Konstantinas, o 1953 m. gimiau aš.
     Deja, nieko daugiau negaliu pridurti, iš man žinomų Tėvo pažįstamų gyvas likęs Vytautas Ambrazas (Dubindris).

Jūratės Elvyros Petrauskaitės-Jaroševienės (1923–1986) eilėraščių yra Vytauto Kubiliaus parengtoj antologijoj Anapus rudens (1995), 1996-ais išleistas rinkinys Ak, šešėli tuščių valandų... Rinkinio pabaigoj – dukters, jį sudariusios, ir Palmiros Petrauskaitės-Čebelienės, bičiulės, žodžiai apie autorę. Teko būt Palmiros Čebelienės laidotuvėse. Nusiunčiau nuorodą į tą įrašą Ksenijai Jaroševaitei. – „Palmira ir Dangerutis Čebeliai ir buvo tie draugai, kurie atvykę iš Vilniaus švęsti Konstantino vardadienio pataikė į laidotuves... Mama per Palmirą ir susipažino su Tėvu, nes ji (Palmira) taip pat karo metais lankė Juozo Girniaus seminarus.“
Rinkiny yra toks eilėraštis be pavadinimo, datuotas 1973 (?):

Ar norėjai, nenorėjai,
mūs likimai susitiko,
dienų kryžkelėj sustojo,
lyg nustebę kelio medžiai,
viens į kitą pažiūrėjo.
Atsiduso, patylėjo
ir kaip sutemos papieviais
jie į nežinią nuėjo...

Gal ir klystu, bet ar ne savo ir vyro likimus poetė prisimena šitam eilėrašty?

P.S. (2018-03-02) Atsiminimais apie Kostą Jeroševą pasidalinęs Pranas Visvydas mirė 2017-08-14 (*1922-02-04), prieš savaitę ir prof. Vytautas Ambrazas, į kurį, deja, neprisiruošiau kreiptis dėl atsiminimų, – 2018-02-23 (*1930-03-25).

(387) In memoriam: Palmira Petrauskaitė-Čebelienė (*1925-09-18 Kaune, †2012-12-30 Antaviliuos)

Ne, – ginu šonan įkyriai galvoj besisukiojančią mintį, – tai jokia liūdnos tradicijos pradžia, tai tiesiog sutapimas, kad antri metai iš eilės pirmoji darbo diena su papildu – laidotuvėm: pernai – Birutės Vanagienės, šįmet – vertėjos iš prancūzų kalbos, redaktorės, jaunystėj – poetės Palmiros Čebelienės. 1942–1943 ir 1944–1947 studijavo lituanistiką Kaune. Iš universiteto pašalinta dėl politinių pažiūrų. Duoną pelnėsi dirbdama korektore, redaktore „Vagos“ leidykloj, stiliste Jaunimo gretose, Filharmonijoj.
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos garbės narė. Iš jos vertimų tesu skaitęs PLB serijoj išleistą Romaino Rolland’o Užburtąją sielą – talentingo vertėjo profesionalus darbas.
Bet prie kapo duobės sklandė poezija. Vienintelė anūkė perskaitė šį 1955-ais močiutės sukurtą eilėraštį:

Namo jau metas. Jau pavakarys.
Pailsusi sustoju dar prieš slenkstį:
samanėle apaugęs rentinys
vilioja pasiremti, pasilenkti...

Tiktai kodėl tas veidas vandeny
toks svetimas, abuojas tartum kaukė?
Ir ta juokinga ir kvaila mintis –
kad pasigenda kažin kas, kad laukia...

Namo jau metas. Jau pavakarys.
Saulėlydžio krašte liepsnoja gaisas.
Palikus apavą pas praviras duris,
žingsniu tyliu, negirdimu įeisiu.

prof. Vytautas Ambrazas, 2013-01-02, Antakalnio kapinės
(Prano Vasiliausko nuotr.)
[VytA †2018-02-23]

Vytautas Ambrazas, akademinės lietuvių kalbos gramatikos autorius, prof. habil. dr., o jaunystėj – irgi poetas, mintimis grįžo pokarin: prisiminė uždarus susibūrimus Kaune, kuriuose tebesklandė laisva dvasia ir mintis, priminė, kad Palmiros Petrauskaitės 31 eilėraštis, sukurtas 1944–1955 metais, paskelbtas antologijoj Anapus rudens (Kaunas, 1995); savo žodin įterpdamas Palmiros Petrauskaitės eilėraščių citatas taip savaimingai, [nelyginant] Maironio, Aisčio, Mačernio ar (galit pratęst savo nuožiūra)...
Tos antologijos viršelio vad. ketvirtajan puslapin iškelta įžangos žodį parašusio Vytauto Kubiliaus mintis:

Nežinia, koks būtų lietuvių poezijos ūgis, jei pirmaisiais pokario metais Lietuvoje nebūtų nekapotos jos šaknys.

Drįstu tikslint prof. Kubiliaus mintį: ne, sovietai tenurėžė kamieną, panaikindami medžio (t.y. poetinės tradicijos) galimybę šakotis; manė, anas – [už]keikiamas –  nunyks, o suklestės sulapos jųjų pasodintasai, naujasis soc. realistinis, kurio skiepu paskelbė esant Nėries Poemą apie Staliną. Tradicijos-kamieno šaknys vis dėlto liko nenukapotos: tai liudija iš kelmo leisti gyvybingi ūgliai, – deja, tik paskutiniam praėjusio amžiaus dešimtmety išspausdinta kūryba – reikia pvz.? – visiška improvizacija – Pranutės Aukštikalnytės, Palmiros Petrauskaitės, Dianos Glemžaitės, Broniaus Krivicko, Vytauto Ambrazo (= Vytauto Dubindrio) etc., etc., etc. poezija; prozos neliečiant.
O problema štai kokia: mėgindami pasakot Lietuvos (kultūros) sovietmečio istoriją (1940–1941/1944–????), mes taip ir nesame radę „teisingos“ prieigos – tai praktiškai visi „kolaborantai“, tai praktiškai visi „rezistentai“: Lenino premijos laureatas Eduardas Mieželaitis  – upėtakius žvejojantis vargšų vargšas, žinote, Zimano nuskriaustasai už poetinę kumelę, – na, juokinga, graudžiai [taip, graudžiai, nes kai kurie istorikai įpuola empatijon], graudžiai juokinga...
– Kiek turės praeit dešimtmečių, kad XX amžiaus lietuvių literatūros istorija susiklostytų atsižvelgiant tik į estetinius kriterijus? – retorinis klausimas; kuo puikiausiai suprantu; bet jis vertybiniame horizonte privalo šmėžuot.
P.S. Palmira Petrauskaitė-Čebelienė buvo palaidota Antakalnio kapinėse šalia prieš 30 su viršum metų mirusio vyro – Dangeručio Čebelio, kuris 1950 metais teisme neatskleidė, kad pas jį per kratą rastojo nusirašyto eilėraščio „Vivos plango, mortuos voco“ autorius esąs Vincas Mykolaitis-Putinas. (Treji metai už autorystės nuslėpimą; galima išverst на изнанку: autorystės pasisavinimą.) — Kaip tai įvardintina? – Pasiaukojimas? – Netikslu? – Tiksliau kaip?