(1231) Visiškai tarp kitko: geltona rožė, raudonos rožės

r jums yr tekę matyt, kad pašarvotas mirusysis rankose laikytų rožę? Nesu matęs. Dar dviejų žmonių paklausiau, ar yr matę, – irgi: ne. Šv. paveikslėlis, balta nosinė – taip, bet rožė ar kokia kita gėlė – na ne.
Kodėl klausinėjau? Naujausiam Metų numery (5/6) yra Ingmaro Bergmano filmo Riksmai ir kuždesiai (1972) apmatai, iš švedų kalbos versti Zitos Mažeikaitės (patinka Bergmano scenarijai – nes nesiimama įvardint to, ko tikriausiai ir neįmanoma adekvačiai išreikšt žodžiais, – kas dedas žmogaus viduj, galvoj ar širdy, kaip sakoma: fiksuojami tik veiksmai ir pokalbiai, tai, ką galima pamatyt ar išgirsti; tiesa, šitam scenarijuj yr dienoraščio ištraukų, bet dienoraštis – pokalbio su savim atmaina; atsiprašau, nuklydau šonan).
— Sunkiai miršta viena iš trijų seserų.

Įsivaizduokime ramų, apniukusį, tamsoką rudens rytą, auštantį po Agnes mirties. Palaikų tvarkytojos jau atėjusios, tai dvi našlės, pagyvenusios, sumanios. Yra dar dvi moterys, valytojos. Namas pilnas kuždesių ir kavos aromato.
Palaikų tvarkytojos užsidaro mirusiosios miegamajame, kad pagarbiai, rūpestingai atliktų savo svarbų darbą: jos numazgoja numirėlę, sušukuoja, aprengia, padažo, už skruostų prikiša vatos. Ilgos baltos kojinės, balto šilko bateliai, apatiniai ir glotnūs, ką tik išlyginti lininiai marškiniai plačiomis rankovėmis. Ant galvos – nedidelis gobtuvas, kaspinėliais surištas po smakru. Galiausiai – geltona rožė tarp vos papudruotų pirštų. (p. 89)

Sakysit: gal čia kokia skandinavų tradicija – ta rožė mirusiojo rankose? Kelias sekundes ir aš taip galvojau. Bet iš atminties bemat išniro Fausto Kiršos dienoraščio įrašas apie ką tik mirusį Kazį Binkį (mirė 1942 IV 27 aštuntą valandą vakaro savo namuos Kaune, Vydūno alėja 20; Kirša vokietmečiu buvo oficialiai nepripažįstamos Lietuvių Rašytojų Draugijos pirmininkas):

IV.28. 12 val. rašytojų vardu p. Binkienei ir šeimai pareiškiau užuojautą. Binkis guli lovoje. Aprengtas. Beveik nepasikeitęs. Išsirgęs, išbalęs. Bet gražus, su šypsena. Dvi žvakės stiklinėse dega. Trūksta žvakių. Nei kryžiaus, nei švento paveikslo – nieko nėra. Daro neįprastą įspūdį. 19 val. vėl buvau lankyti velionio. Laidojamas valstybės lėšomis. Rašytojų draugija išrūpino valdžios laidojimą. Norėta šarvoti Karo muziejuje. Gen. Nagevičius nenori. Dr. Juška, Mokslo departamento direktorius, irgi priešingas. Velionis guli karste. Keturios žvakės. Dvi raudonos rožės jo rankose. Skulpt. Pundzius nuėmė kaukę. Rašytojų draugijai daug kas reiškia užuojautą. (Metai, 2002, nr. 2, p. 108; publikaciją parengė Jonas Šlekys)

Nežinau, gal ką galima išgooglint, bet nė nebandžiau. Ko nors nesuprasti juk gal net įprasčiau, nei lyg ir žinoti, ką tas ar kitas dalykas reiškia.

(1134) Į pagalbą jaunajam sovietologui, i: blogai, vadinas, gerai

Sovietmečiu buvo leidžiama palygint daug visokių brošiūrų, kurių antraštė ar paantraštė:

Į pagalbą lektoriui.

Šis įrašas skirtas ne bendraamžiams, jiems tai būtų žinomų dalykų kartojimas;

greičiau vaikų kartos žmonėms, kurie savo vertybes rinkos jau laisvės laikais.
Kodėl skaitydavom kai kurias ir visiškai raudonų autorių knygas ar straipsnius.

Užklaustas apie jaunystės skaitinius, gal labiau klausėją pralinksmint norėdamas kartais prisimenu dabar beveik visai nebeminimą Irmiją Zaksą, jo 1983-iais išleistą knygą Katalikybė ir egzistencializmas: Žmogaus problema. — Kas brežneviniais laikais buvo [jau] leista? Patikimiems autoriams buvo leista cituot iš „blogų“ šaltinių, nes neabejota: tos citatos bemat bus deramai įvertintos.
Taip galėčiau tart: su krikščioniškuoju egzistencializmu susipažinau ateisto Irmijos Zakso dėka. Ačiū jam. Nes galimybių tiesiog paskaityt ką nors Gabrielio Marcelio nebuvo – ir dėl kalbos, ir šiaip jokių; tik Zakso knygoj esančių citatų (teiginys tuoj būdavo sukritikuojamos iš dialektinio materializmo pozicijų, bet juk galima ir nekreipt į tai dėmesio). Nuo tų laikų ir tupi galvoj krikščioniškojo egzistencializmo vaizdinys; taip ir neperpratau subtilybių; esminis dalykas, kad gailestingumas turi būt žmogaus konstanta. — Bet čia ars memorativa. Žemiau – konkretesnis pavyzdys.

۩  ۩  ۩
Buvo toks literatūros kritikas Kazys Ambrasas, 1931–1987 (NB! nepainioti su Kaziu Umbrasu, 1916–1970, be kita ko, parašiusiu studiją apie Žemaitę; jo apysakų rinkinys Kairionys (išleistas post mortem kaip ir stipriai suglausta studija), Alfonso Nykos-Niliūno manymu, „geriausia tarybinių laikų prozos knyga“.)
KazA buvo iš tų prižiūrėjusiųjų, kad lietuvių literatūra neišklystų iš vienintelio teisingo soc. realizmo kelio. Daugiausia rašė straipsnius; paskutinė darbovietė – „Vagos“ leidykla, 1970–1984-ais buvo vyr. redaktorius. Atsiradus daugiau laisvo laiko, ėmės monografijos. 1986-ais išėjo Skaitau Baltušį..., kaip vienoj apžvalgoj yr rašęs Valdas Kukulas, įvariusi baimės kitiems rašytojams: o jeigu Ambrasas imsis ir mane skaityt?! Nespėjo imtis.[*]

Motiejus Miškinis (1972, Juknėnai)
kadruota Bernardo Aleknavičiaus
nuotrauka iš europeanos.eu

1981-ais (buvau VU FilF pirmakursis) knygynuos pasirodė KA-so straipsnių rinktinės Kritikos etiudai 2-as patais. ir papild. leidimas. Būtent šioj knygoj atradau Motiejų Miškinį (poeto AntM brolį, 1898–1974, žinomą kaip rusų klasikos vertėją) – kaip įžvalgų literatūros vertintoją; aišku, „neteisingai“ supratusį ir vertinusį literatūrą, ne taip, kaip derėtų, ne taip, kaip vertino Leninas, Plechanovas ir KA; per citatas atradau.
— gabaliokas iš KA-so str. „Visarionas Belinskis ir lietuvių literatūra“, pirmąkart išspausdinto Pergalėj 1961-ais (Kritikos etiudai, p. 404–405; išnašas iš knygos puslapio apačios atkėliau į paprastus skliaustus po citatų; šauktukai laužtiniuos – ne mano, straipsnio autoriaus [!]):

Kokia priešinga degraduojančios buržuazinės kultūros atstovams buvo revoliucinė Belinskio estetikos  e s m ė, akivaizdžiai galime įsitikinti iš 1934 m. parašyto M. Miškinio straipsnio „Juoko tragedija“ (apie Gogolį), ištisai ir atvirai paremto reakcine idealistine estetika. Belinskį M. Miškinis deklaratyviai vadina „didžiuoju kritiku“, bet kai tik jis susiduria su realistinės Belinskio estetikos  r e v o l i u c i n i a i s  teiginiais, už tą „didžiausią kritiką“ didesnis M. Miškiniui pasidaro reakcinis rusų rašytojas ir kritikas, simbolistas, „popovščinos“ ir mistikos skelbėjas, baltasis emigrantas D. Merežkovskis. „Gogolio realisto, rusų tikrovės vaizduotojo, prietarą [!] jau beveik prieš trisdešimt metų sugriovė [!] Merežkovskis... – įrodinėja M. Miškinis. – Tada visi aiškiai pamatė [!], paties Gogolio išpažintį prisiminę, kad genialus rašytojas tos tikrovės nė nepažino“ [!] (Miškinis M. Didžiųjų rašytojų siluetai, K., 1934, p. 86.)
Taip samprotaudamas, M. Miškinis prieina iki garsiojo Belinskio „Laiško Gogoliui“ ir štai kaip toliau tęsia savo tiek pat klaidingus, kiek ir beapeliacinius išvedžiojimus:

Gogolio laiškai vieniems davė progos laikyti jį pamišėliu, kitiems veidmainiu ar obskurantu, nes visiems jis atrodė esąs rašytojas pilietiniais motyvais, Rusijos tikrovės satyrikas. Zapadnikas Belinskis, didelis jo garbintojas, iki šiol manęs, kad Gogolis – jo sąjungininkas, kovotojas už tobulesnes visuomeninio gyvenimo formas, piestu atsistojo prieš Gogolį ir parašė griausmingą laišką, vadindamas rašytoją „Domostrojaus“ ir botago garbintoju. Niekas nesuprato, kad Gogolio ašaros yra metafizinio pobūdžio... Klydo [!] Belinskis, tvirtindamas, kad Gogolio kūryboj viskas aišku, kad jo veikalai gyvenimo portretas. (Ten pat, p. 88–89.)

M. Miškinio straipsnis „Juoko tragedija“, lygiai kaip ir visas jo rinkinys „Didžiųjų rašytojų siluetai“, priklauso prie būdingų pavyzdžių, rodančių, kaip buržuazinė lietuvių literatūra ir literatūrinė kritika degradavo, nesulaikomai risdamasi į estetizmo, reakcijos ir mistikos raistus.

Kieno vertinimams perskaitę būtumėt pritarę? Gal kaip ir aš, devyniolikinis, – neabejoję: Merežkovskis ir Miškinis daug arčiau tiesos! „Reakcinė idealistinė estetika“ gerai.
MotM-nio Lietuvių literatūrą (vadovėlį gimnazijų 4 ir 5 klasėms ir mokytojų seminarijoms, 1939), 1990-ais fotografuotiniu būdu 25 000 egz. tiražu perleido „Šviesa“; jo Rinktiniai raštai, Jono Šlekio sudaryti, išleisti 2012-ais; Didžiųjų rašytojų siluetų RR-uos nėr.)
-------------------------------------------------------------------
[* (2019 VIII 4) Radau citatą: „Prisimenu, kai a.a. K. Ambrasas  buvo užsimojęs ‘skaityti’ ne tik J. Baltušį, bet ir J. Avyžių, Just. Marcinkevičių, kokia buvo baimė sukausčiusi pastaruosius: kad tik neskaitytų! Direktyviai juk neuždrausi: jis tau gera daro, rašo apie tave, o kur paskui dėtis ‘perskaitytam’? [...] viską išsprendė K. Ambraso mirtis“ (Valdemaras Kukulas, „Kielės neužmirštuolių kalne (5)“, Nemunas, 2007 VII 12, nr. 28, p. 7).]

(646) Užparaštė, xcvi: apie „Lietuvos piliečio“ genezę

Galbūt kada nors kas nors sugalvos parašyt knygą, kurios paantraštė būtų: Eilėraščių istorijos (pavadinimui toks žodžių junginys netinkamas, nėra reklaminio užtaiso).
Toj knygoj, mano manymu, turėtų būt skirsnelis ir apie, kiek pavyko perprast, populiariausią Adomo Jakšto eilėraštį „Lietuvos pilietis“, parašytą 1925-02-26. Jį, bent jau skirtingo ilgumo pradžią, atmintinai mokėjo – prielaida – absoliuti dauguma Pirmosios Lietuvos Respublikos moksleivių; per juos šis tekstas pasiekė ir jau sovietmečiu gimusiuosius.
Štai tas Adomo Jakšto tekstas:

Lietuvos pilietis
Vaikams deklamuoti

Šiandien atsitiktinai pamatytas atvirlaiškis,
kurio dėka ir atsirado šitas tinklaraščio įrašas

Kas esi tu? – Lietuvytis.
Tavo ženklas? – Baltas vytis.
Kur gimei tu? – Lietuvoje.
Kas ji tau? – Šalis gimtoji.
Kas lietuviai? – Mano broliai.
O tėveliai? – Gi varguoliai.
Kuo būt nori? – Gi moksleiviu.
O paskui? – Tautos kareiviu.
Ką tu ginsi? – Mūs tėvynę.
Ką lauk vysi? – Priešų minią.
Ką reik brangint? – Savo kraštas.
Kas skaityt? – Lietuvių raštas.
Neužmiršti kas? – Gimtinė.
Gelbėt? – Vilnius, mūs sostinė.
– Tai nesi tu pašalietis?
– Ne, aš Lietuvos pilietis!..

Jono Šlekio parengtoj Jakšto Rinktinėj (1998, p. 205) šis eilėraštis pateiktas kaip originalus, komentaruose tenurodant, iš kur pats tekstas imtas. Bet originaliu tikrąja to žodžio prasme eilėraščiu šito teksto vis dėlto neišeina vadint; jis sukurtas turint galvoj / prieš akis Władysławo Bełzos „Katechizm polskiego dziecka“, pasirodžiusį 1912 metais. – Jakštas sukūrė lietuviams tai, ką lenkai jau turėjo daugiau negu dešimtmetį (vis dėlto: lenkiškas variantas universalesnis, ir apie mergaites pagalvota, o lietuviškas – tik berniukus turint omeny rašytas).

(391) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xix

– Klauseis žinių? Maždaug: kaip teigia istorikai, Klaipėdos krašto prisijungimas buvo drąsiausias Lietuvos valstybės žygis.
– Girdėjau. Pasakyta tiesos. Bet: apie Lietuvos valstybės drąsą. Pakovot su jokių pretenzijų į minimą teritoriją neturinčiais prancūzais. O jei Klaipėdoj būt buvę vokiečiai? Suprantu, retorinis klausimas; vokiečiai pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį etc.; bet: laukėm, kol Vilnius bus „grąžintas“, nėjom „atsiimt“. Mūsų pozicija visada buvo „paskaičiuota“; vargu ar apie drąsą turim teisę kalbėt.
O jei konkrečiai: pasakius (a: Klaipėdos kraštą prisijungėm!) reikia pridurt ir b: rinkimai į prisijungtosios teritorijos savivaldą parodė, kad Klaipėdos kraštas Lietuvai priklauso tik de jure, o ne de facto: absoliučią daugumą per vietos rinkimus gaudavo (suformuluokim taip) ne prolituaninės partijos.
Savo požiūrį į Klaipėdos kraštą prisijungimą prie Lietuvos susiformulavau skaitydamas gubernatoriaus Jono Žiliaus slaptus pranešimus LR Užsienio reikalų ministerijai, kurie paskelbti Jono Šlekio monografijos apie Joną Žilių (LLTI, 2012) prieduose.
– Per daug žinai, kad būtum Lietuvos patriotas. :)
– Ką reiškia: per daug žinoti? (Geras klausimas.) Jei jau toks klausimas iškilo, tai dar pridursiu: Žilius (taip, tebūnie: svajoklis) – vienas iš saujelės žmonių, suvokusių tikrąją situaciją, t.y. kokia reali galimybė paverst Klaipėdos kraštą integralia Lietuvos dalimi (primenu: turimas galvoj prieškaris)? – Amerikoj pinigų sukaupę lietuviai turi perpirkt iš vokiečių jų valdomus ūkius; pinigas viską lemia; deja, tai tebuvo balsas tyruos, nors būdamas gubernatorium Žilius ir mėgino „pradėt procesą“: kvietė Amerikoj gyvenančius lietuvius bent jau atplaukt iki Klaipėdos ir apsižiūrėti...

(272) Dėl juoko: štai ką reiškia gyventi

Skaitydamas per Knygų mugę vykusios diskusijos „Ar baltų laikas jau praeityje?“ aprašą, vienoj vietoj šyptelėjau:

Jai [Lietuvių kalbos instituto direktorei Jolantai Zabarskaitei] seniai neduoda ramybės vienas klausimas: kodėl tie baudžiauninkai lietuviai visais laikais gamindavo lėktuvus. „Tai labai būdinga Lietuvos istorijai – nuolat gaminti lėktuvus“, – teigė diskusijos dalyvė.

Ne tik gamindavo, vėliau ir nu(si)pirkt svajodavo, – patikslinčiau Petro Babicko „Aeroplaniškus dūmojimus“ (Naujoji Romuva, 1931, nr. 50, p. 1197) primindamas:

Gyvenimas – penkios šampano taurės,
Gyventi – reiškia įsigyti aeroplaną;
— — — — — — — — — — — — — — 
Jei aš mylėčiau kokią nors merginą,
Nupirkčiau jai rusvos spalvos lėktuvą,
Ir kartu skristume į Romą, Apeninus,
Sugrįžę iš tenai vėl skristum kur nebuvę…
— — — — — — — — — — — — — — 
Gana, nuo šios dienos žinokime:
Lėktuvas – mūs buitis.
Ir svetimų vaikų vaikams kartokime:
Šeimyna – tai mes du ir jis – lėktuvas = trys.

Tokią lietuviškos šeimos koncepciją poetas siūlė.
P.S. Jono Žiliaus 1901-ų „aeroplaniškus dūmojimus“ esu užfiksavęs čia (Jono Šlekio studija apie Žilių jau išėjo).

(240) Dėl juoko: spaudos draudimas ir orlaiviai

eisti klausimai kartais ima ir susiformuluoja, tarkim: kas pirmasis iš lietuvių ėmė galvot, kaip čia praktiškai panaudojus orlaivius?
Ir mėginu siūlyt atsakymą: barbis devyndarbis Jonas Žilius (1870–1932) tada, kai Steponui Dariui tebuvo 5-eri, o Stasiui Girėnui – 8-eri, t.y. 1901-aisiais. Žodžiu, prisiskaitęs apie Alberto Santos-Dumont’ą ėmė ir parašė straipsnį „Orlaivis jau iszmislytas. Kaip isz jo pasinaudoti“ (Žvaigždė, 1901-08-01, nr. 26, p. 405).
Esą Amerikos lietuviai turį surinkt daug daug pinigų ir nupirkt tris orlaivius „geriausio iszdirbimo“. Pavadint juos reiktų kunigaikščių Vytauto, Kęstučio ir Algirdo vardais. Tada nuplukdyt į Tilžę ir rast tris patriotiškai nusiteikusius lietuvius oreivius. Ką jie veiktų? Ogi skraidintų draudžiamąją spaudą į Suvalkų, Kauno ir Vilniaus gubernijas: sutemus perskrenda sieną, aplanko numatytus taškus kiekvienas savo gubernijoj, išmeta ten pundus su knygom beigi laikraščiais ir dar tą pačią naktį grįžta į Rytprūsius.
Na ar ne nuostabus planas? Prisimintina: iki pirmojo sėkmingo brolių Wrightų skrydžio dar likę daugiau negu dveji metai.
P.S. Netrukus turėtų išeit Jono Šlekio knyga apie Žilių.