(1129) Tarp kitko: pora savaitgalinių mintigalių

šeštadienį su drauge eidami Kalvarijų turgun
prisiminėm Romą, Paryžių, Londoną;
greičiausiai todėl, pamačius štai šią moterį,
siūlančią taip tvarkingai ant savęs susikabintas prijuostes,
dingtelėjo: gyvoji skulptūra

1: apie romanų fragmentus
Anksčiau būdavo, Pergalė, virtusi Metais, ir visą romaną paskelbdavo, ypač jei ne per ilgas, na, maždaug toks, kokius Ramūnas Kasparavičius rašo (yr tamsiajam kambariuky iš tokių išplėštų pluoštų pasidarytų knygų; nebereikėdavo pirkt). Dabar tik fragmentai (net/ir Kasparavičiaus naujojo – Senatvės sidabro).
Jei jau spalio numerį prisiminiau: pamačius fragmentą, visada kyla klausimas: skaityt ar laukt, kol išeis knyga, ragaut gabaliuką ar laukt viso torto? Akim, aišku, perbėgi vis tiek, ir nusprendi. Kasparavičiaus gabaliuką suvalgiau, teksto papuošimai asmenvardžiais sugundė, o Valdo Papievio Ėko gabaliuką palikau ramybėj apuostęs – lauksiu viso romano.
Lapkričio numery po pokalbio su Leonardu Gutausku iškart ėmiaus Danutės Sirijos Giraitės išversto Jaano Kaplinskio [1941 I 22 – 2021 VIII 8] autobiografinio romano Ta pati upė fragmento. Priežastys: (a) vertimai iš estų į lietuvių tokia pat retenybė kaip apelsinai sovietmečiu, (b) Kaplinskis, bent man, prie įdomiųjų/patinkančiųjų (ir eilėraščių, ir eseistikos skaičiau), šalia Jaano Krosso, Matso Traato (Reinas Raudas kitą vietą galvoj turi), (c) romanas autobiografinis, rašo ir apie savo Mokytoją, Uku Masingą, kurį gal galima vadint estišku Justino Mikučio[*] atitikmeniu pagal įtaką jauniesiems; (d) pamačius fragmentą tapo aišku, kad tai pradžia, – gerai, labai gerai, pradėt galima; kai imsiuos knygos, pirmu du skyreliu tik perbėgsiu, ir eisiu toliau. Taigi:
— norėt nedraudžiama; norėtųs (bent man), kad fragmentas būtų = pradžia; gal dauguma atvejų tokie, fragmentas = pradžia, bet jei nėr to žodžio pradžia, imi abejot: gal čia iš romano vidurio koks gabalas? Iš tau nepažįstamo autoriaus romano pradžios tikrai gali nuspręst, ar norėsi skaityt visą (jei pažįstamas – dėl viso pikto pasitikrint gali, ar nenusivažiavo).
(Kaplinskio Tą pačią upę iki metų pabaigos žada išleist „Homo liber“; ar tokio mažo leidėjo produktas pajėgs prasibraut į didžiųjų tinklų knygynus? Linkiu sėkmės!)
[* Gaila, kad nėr JustM-čio išlikusių rašinių ir iššifruotų samprotavimų rinkinio išleista; kas buvo skelbta, taip ir lieka pabirę periodikoj. Bet poroj Leonardo Gutausko romanų jis yr; gal kai išeis Kaplinskio romanas, kas nors ims ir sugretins Mokytojo vaizdinius vieno ir kito mokinio kūriniuos.]

2: apie, švelniai tariant, nenuoseklumą
Skaitant Kaplinskio Seesama jõgi vertimo pradžią galvoj vėl ėmė vartytis senokai ten įsigavęs mintigalis apie asmenvardžius (ir vietovardžius) verstiniuos grožiniuos kūriniuos. — Du sakiniu iš skirtingų p. 82 vietų:

[Mokytojas užsidegęs kalbėdavo] apie indėnų mitus, bhakti mistikų himnus ir Tomą Miuncerį.
Juris nudžiugo, kad kažkas galų gale verčia Rembo [...].

Jei Tos pačios upės žanras būtų nurodytas ne romanas, o atsiminimai, manau, asmenvardžiai būtų užrašyti padoriai: Thomą Müntzerį ir Rimbaud. Buvo tokie žmonės, ne autoriaus vaizduotės kūriniai, ir kodėl romanuos juos minint asmenvardis turi prarast pavidalą, likt tik kaip ištariamas?
Jei konjaką mėgstančio personažo vardas vertime liktų estiškas Jüris, neperdarytas į Jurį, jei Elo nevirstų Ela [prie šio vardo iškart nori prisiklijuot pavardė Panfilova :)]; jei vieta, iš kur kilęs Mokytojas, liktų užrašyta Läänemaa (arba Läänės apskritis), o ne Lenema? Ar būtų blogai, romanas taptų nepaskaitomas? Kaip tik gerai – lietuviškam tekste tai būtų ženklai, nuorodos, priminimai, kad romanas apie estus, veiksmas vyksta Estijoj, o ne velniai žino kas dievai žino kur.
Sakot: ko tu čia gasiliūnai burnoji? – tokios taisyklės. Tingiu googlint, imsiu ir patikėsiu, kad yra toks VLKK nutarimas.
Bet tokiu atveju valstybiniai kalbos inspektoriai jau turėtų rengt įspėjamąjį raštą Metų redakcijai – Andrius Jakučiūnas romane Kiaušinis (fragmento pradžia tame pat lapkričio numery) rašo: Schopenhaueris, Vonnegutas, Salingeris etc.; personažus vadina Thomais, Alexais, Yurgom. Taigi schkandalas! Bet gal lietuvių kalbos skaistybės sargai Metų neskaito, gal Respublikos jiem gana?

(1125) Susieji – ir [vieną kitą dūmą užtrauki], xxxiii

                                              Na, tai užsirūkysiu. Jūs gal nerūkot, tai pūsiu dūmą kur nors į šalį.
                                               — Leonardo Gutausko įtarpas atsakyman, kurio klausinėtojas Saulius Vasiliauskas neišbraukė
                                               („Tylus mano menas, ir taip tegul bus“, Metai, 2018, nr. 11, p. 101).

a: Giedrė Kazlauskaitė, prisimindama, kaip šįmet buvo renkamos kandidatės į Metų knygą, be kita ko:

Problema – kraupus literatūros redaktorių stygius. Ne kalbos šiukšlelių rankiotojų, o tų, kurie drąsiai braukia, išmeta, perrašo, perdėlioja ir t. t. Nors iš kur gi jų bus, jei autoriai dabar labai gerai žino savo teises ir už bet kokį brūkštelėjimą gali taip padraskyti akis, kad verčiau jau nieko nebraukyti.

b: Valdas V. Petrauskas, prisimindamas senus – anuos – laikus:

Literatūros vertimai sovietmečiu buvo veikiau kalbos puoselėjimo ir ugdymo priemonė, ypač devintajame dešimtmetyje, kai subrendo profesionalių vertėjų ir literatūros redaktorių karta. Lietuvos rašytojų kūriniai, išskyrus retas išimtis, ne tik turiniu ir forma, bet ir kalba buvo be galo skurdūs. Pamenu, kartą pamačiau „Vagos“ leidyklos redaktorių Joną Pilypaitį kone perrašinėjant rankraštį; kai paklausiau, kokį vertimą redaguoja, jis atsakė, kad tai ne vertimas, o originalus lietuvių rašytojo kūrinys, išties labai „originalus“. Taip buvo „kuriama“ dalis lietuvių originaliosios literatūros. („Gyvenimas knygose – tai pati tikriausioji tikrovė“, kalbina Gediminas Kajėnas ir Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė, Metai, 2018, nr. 10, p. 108)

c: Valentinas Sventickas, tvarkydamas (galima apydrąsiai spėt) atsiminimus apie Justiną Marcinkevičių:

Grasinimas
Šiuos žodžius rašau paveiktas rašinių, kuriuos gaunu kaip atsiminimų knygos apie reikšmingą menininką sudarytojas.
Ne pirmą kartą tokį darbą dirbu.
Grasinimas toks.
Įdėsiu į knygą inteligentų x, y, z tekstą tokį, kokį jie man atsiuntė!
Su baisiausiomis lietuviškosios rašybos ir skyrybos klaidomis. Su iškraipytomis pavardėmis. Su klaidingais kūrinių, įstaigų, organizacijų ir renginių pavadinimais. Su nepatikrintomis datomis.
Taip, kol kas visa tai tvarkau. Mandagiai atsiklausdamas autorių. Tvarkydamas jaučiuosi žeminamas. Galvoju, kodėl kultūringas žmogus mano, kad tokį tekstą gali paleisti iš rankų? Ar iš tiesų nemoka rašyti? Ar tikisi, kad kažkas patvarkys? Bet kur savigarba? (Dar gurinių, 2018, p. 181)

Išėjusios atsiminimų knygos įvade, pavadintam „Nežinau, ar tai įvadas“:

Nemažai kas iš įvykių, situacijų, poelgių, realijų, apie kurias kalba – kiekvienas savaip – atsiminimų autoriai, man buvo žinomos. Dėl to savaime atsirado kolizijų dėl vieno ar kito veiksmo autorinių piešinių bei vertinimų. Bet pasilikau jas sau. Šioje kitų žmonių atsiminimų knygoje tesu jos parengėjas. Ką vis dėlto dariau, tai taisiau apsirikimus dėl datų ir faktų, kalbos negeroves, kai kuriuose tekstuose mažinau patetikos ir superlatyvų. Žinoma, susitardamas su autoriais. (Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename, 2017, p. 15).

— Yra rašytojų, visiškai pasitikinčių savo talentu ir jėgom. Kaip pavyzdys galvoj vis iškyla Ričardas Gavelis, atnešęs į „Vagą“ Vilniaus pokerį ir pasakęs (maždaug, aišku): sutinku leist su sąlyga, kad niekas manęs neredaguos. Nelikus ko įrašyt kaip redaktoriaus, buvo užrašyta: redakcija autoriaus. Ar Vilniaus pokeris ne pirma knyga Lietuvon grįžtant laisvei, kurioj ta frazė – redakcija autoriaus (šiaip žiūrint, perteklinė) – įrašyta? (Jūratė Čerškutė geriau žinot turėtų.)
„Vagoj“ redaktorium pradėjau dirbt 1985-ais, kurį laiką dirbau ir Šiuolaikinės prozos redakcijoj, esu siūlęs kai kam kai ką, tarkim, nubraukt, baigt apsakymą anksčiau, neišaiškint visko skaitytojui kaip kokiam pradinukui (jau kitas laikas buvo, nebereikėjo mirk gyvenk kai kurių asmenų daryt rašytojais; Jonas Pilypaitis jau dirbo Literatūros palikimo redakcijoj, rengė spaudai mirusiųjų tekstus; tai jau vadintina tekstologija,ir aš džiaugiaus papuolęs ton redakcijon; beviltiški rankraščiai jau būdavo tiesiog atmetami; bet toli gražu ne viską žinau, gal kai kam kokio jubiliejaus proga dar ir būdavo rimtai padedama pagimdyt kokią bent jau knygelę). Vėliau, kai dirbau „Baltose lankose“, esu siūlęs kai kurių eilėraščių vis dėlto nedėt į rinkinius, aiškiai silpnesni jie atrodė lyginant su kitais; perėjęs į LLTI, kokią pastabėlę paraštėj paskrebendavau, besikartojančias ar viena kitai prieštaraujančias mintis nurodydavau, kartai tiesiog paklausdavau: čia viskas gerai? jei gerai, tai gerai. — Redaktorius kaip dar vienos akys, manyčiau, tikrai neprošal; bet kaip dar viena galva ir ranka – juo toliau, juo labiau abejoju. Nebent tai dviejų žmonių susitarimas, pvz., dviejų poetų – pirmą knygą leidžiančio ir jau kokias penkias išleidusio, tik tokiu atveju gal ir nereiktų antrojo tituluot oficialiai redaktorium, – patarėjas, ir fiksuot pavardės ar 4, ar paskutiniam knygos puslapy (suprantu, jei nebus užrašytos pavardės, leidykla negalės sudaryt sutarties ir sumokėt honoraro). — Dovydo Grajausko PK – eilėraščių rinkiny Apie reiškinius nėr eilutės, prasidedančios žodžiu Redaktorius; galima spėt, kad tėvas rankraštį skaitė, gal ką patarė, bet tai jų privatus reikalas.
Žiūriu, tuoj jau visiškai į lankas išklysiu. — Kam šita citatų dėlionė? Ką noriu pasakyt?
Jei autorius nepasitiki savo jėgom, jis pats turėtų rast patarėją (kurį galima vadint ir redaktorium) prieš atiduodamas/persiųsdamas rankraštį leidėjui; leidykla arba imas leist, arba ne; jei imas, jos reikalas pasirūpint korektūra (platesniąja prasme). Jei/kai leidykloms kyla noras dar „tobulint“ jau priimtą rankraštį pasitelkus literatūros redaktorių (Giedrė Kazlauskaitė, kaip supratau, norėtų, kad kartais toks noras leidėjams rastųs) – vis dėlto negerai; literatūros vyksmo atvaizdas iškrypsta, o ir pačiam autoriui ne į sveikatą, jei iš jo padaroma tai, kas jis nėra ir gal niekad nebuvo ir nebus. Turėtų būt kaip sporte: nagi parodyk ką sugebi, stumk tą rutulį, pažiūrėsim, kiek nustumsi.
Va galvoju: ar neiškreipė Justino Marcinkevičiaus asmens ir kūrybos recepcijos vaizdo Valentinas Sventickas, kai kuriuos atsiminimuos mažindamas patetikos ir superlatyvų? Gerai, neiškreipė, bet tikrojo vaizdo neliko. — Apie skaitytojus siūlot pagalvot, kad kuo kokybiškesni lietuvių autorių produktai rodytųs knygų pavidalu? Kas skaito, kam įdomu lietuvių kūriniai – tas ir skaitys, ir bus visai patenkintas mėgindamas suprast tikrąjį talentų pajėgumą, o ne „patobulintas“ versijas. Manyčiau. (Einu balkonan užtraukt dar vieno dūmo, ir jau laikas važiuot darban.)

(874) Iš fonotekos: pokalbis su Juozu Apučiu

Prisišnekėjau. – Regis, Virginija Aputienė, išgirdusi tą pokalbį, pasiūlė buvusioms bendradarbėms iš žurnalo Tarp knygų pamėgint kibt ir ką nors išpešti. Ir nesispyriojau. Pats kartkartėm vis pagalvodavau: reiktų iššifruot bent jau paskutinį radijui darytą pokalbį su Apučiu ir paskelbti (tuolab kad Mažuos atsakymuos į didelius klausimus nieko apie paskutinė novelių knygą nėr).
Pokalbis išspausdintas jau išėjusiam šeštame žurnalo numery. Čia tas teksto variantas, kurį atidaviau redakcijai.

Šioks toks įvadėlis pokalbin. Kai po mokslinės konferencijos „Žalias laiko vingis“, skirtos Juozo Apučio 80-osioms gimimo metinėms (vyko Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 2016-06-08), buvau užkluptas pasiūlymo ką nors prisimint apie rašytoją, ėmiau inventorint atmintį ir supratau – nieko, ką būtų galima paverst pasakojimu, turinčiu pretenzijų į atsiminimus, galvoj nėra.
Kad yra toks rašytojas Juozas Aputis, žinojau dar besimokydamas vidurinėj baigiantis praėjusio amžiaus aštuntam dešimtmečiui, nors jo kūrinių tada ir nebuvo mokyklinėj programoj. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Janina Pilėnienė bent jau bendraudama su mėginančiais ką nors rašinėt vadinamaisiais literatais kartais vis prisimindavo savo mokinį iš Viduklės – ten jos pirmoji darbo vieta, su kai kuriais mokiniais buvusi vos ne vienmetė. Ir tekdavo gerai pašokdint vaizduotę, jei norėdavai įsivaizduot tuos laikus – atrodė, kad mokytoja negali būt kitokia, tik žilagalvė. Ji ir paskolindavo Apučio knygų pasiskaityti.

mokinys ir mokytoja, 2008-11-15 (Alio Balbieriaus nuotrauka)

Kai studijuodamas universitete susipažinau su rašytoju, dažniausiai apie mokytoją susitikę šnekteldavom, gal dar apie kokią literatūros naujieną, ir tiek. Paskutinis ilgesnis pabendravimas – kelionė iš Vilniaus į Biržus 2008-ų vėlų rudenį, į Janinos Pilėnienės 80-metį, kurin buvo susirinkę įvairiausių kartų jos mokinių; vyriausieji – iš Viduklės vidurinės. Kažko tokio iš pašnekesių Juozo Apučio vairuojamoj lengvojoj mašinoj irgi atminty nelikę, matyt, galvos daugiausia buvo užsiėmusios svarstymais, ką reiks pasakyti per iškilmes Biržų pily. Grįždami atgal – nusprendėm, kad viskas labai gerai buvę, ir vis džiaugėmės, koks gražus žmogus ta mūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Kas iš bendravimų tikro išliko – tai įrašyti pokalbiai radijui; dukart šnekinau apie literatūrą ir kartą apie rašytojo pomėgį, gal net aistrą – rinkti senus radijo aparatus ir priverst juos vėl prabilti. Pastarojo net pokalbiu neišeina vadint, nes tereikėjo paklausti: tai kaip viskas prasidėjo? – ir klausytis, klausytis, klausytis. Net pasigalvojo: Apučiui maloniau pasakot apie radijus negu apie rašymus. Tie pokalbiai buvo ištransliuoti eterin, ir liko audioarchyve. Vieną iššifravęs siūlau ir akims.
2005-ų pradžioje išėjo ilgai laukta Juozo Apučio novelių knyga Vieškelyje džipai (pavadinimas su aliuzija į Kazio Jankausko 1938 metais išleistą romaną Vieškelyje plytų vežimai). Pirmąkart buvo pristatyta per Vilniaus knygų mugę, balandžio 12-ą Rašytojų klube. Radijo laidai „Literatūros akiračiai“ rašytoją kalbinau kitądien. Beje, būtent už šią knygą Juozas Aputis buvo įvertintas nacionaline premija.

Visa Juozo Apučio teisybė apie romanus, noveles, jaunystės laikus ir kita

– Prieš šį pokalbį apžiūrėjau savo bibliotekos vieną lentyną: 1985-ais išėjo Keleivio novelės, po metų rinktinė Gegužė ant nulūžusio beržo, 1989-ais apysakos Vargonų balsas skalbykloj ir Skruzdėlynas Prūsijoj, po dešimtmečio – pirmas Apučio romanas Smėlynuose negalima sustoti. Buvo galima pagalvot: na va, šernai nusibodo, vienas mamutas prabėgo horizonte, ir prasidės – kaip ir dera rimtam prozininkui, kas kokie dveji metai po romaną rodysis. Kaip išėjo, kad vėl novelių knyga?
     – Taip jau išėjo, išėjo – ir tiek. Pirmiausia tai reikia pasakyt jau dabar teisybę galutinai (esu ją pasirašęs savo popieriuose): tą romaną aš tiek jį gyvatę taisiau, tiek tvarkiau, kad jis man nusibodo, ir visą laiką jutau, kad ne tas, ir viskas, vietomis ne tas – na, neišeina man ištempti. Leidau dėl to, kad tiek dirbta. Gal ir buvo galima neleisti, bet, kita vertus, jeigu jau padarei, tai gali ir parodyti.
     – Šešiolikos metų darbą.
     – Na taip, šešiolikos metų, taip. Tai siaubas yra. Pertraukų būdavo, neduokdie, jei kasdien sėdėtum, bet nepatiko ir dabar man ten daug kas nepatinka. Iš aš dar po visų kritikų, kurios buvo žiaurios, žiauriausios apie mano kūrybą (ir tas, žinoma, prisidėjo), apie romaną nebegalvoju. Nors esu kadaise turėjęs tokių iliuzijų, ir rimtesnių sumanymų, iš savo tėvų gyvenimo parašyt. Bet kaip viskas pasidaro? Keičiasi reikalavimai apskritai beletristikai, romanui ypač, o aš jau kokių mandrysčių ten nebūčiau iškrėtęs, labai realistiškai, labai taip žemiškai norėjau daryt, rinkau, klausinėjaus, kaip buvo, kas kur gyveno, kur tėvai, kur seneliai. Man tai buvo įdomu vienu metu. Gal ir gaila, kad tas sumanymas į bedugnę įkrito.
Na o novelės – o ką? – pats jaučiu, kad man geriau sekasi noveles rašyt. Mat romane vis tiek didesnį ar mažesnį laiko gabalą turi įspraust į tam tikrus rėmus. Tuose rėmuose turi būt intrigų, turi būt susikirtimų, dinamikos, nes kitaip bus neįdomu skaityti, o aš nesu iš tų žmonių, kuris labai sugebėčiau gyvenimą įrėmint, man netelpa, nesiduoda. Užtat aš dramos jokios negaliu parašyt. Nesuprantu, kaip galima ištraukt dvi ar tris gijas kokias ir painioti intrigas visokias. Kad lyg ir nereikia, man regis, to gyvenime daryt. Tai va. Tai tada tos novelės vėl sugrįžo. Po labai ilgo laiko.
     – Keleivio novelės – naujų novelių rinkinys – išėjo 1985-ais, vadinas, prieš 20 metų. Vieškelyje džipai – skambiai tariant, dvidešimties metų Juozo Apučio, novelisto, darbas?
     – Džipai greitai laksto (juokiasi), tai greitai viskas ir išėjo. Man visada taip būdavo: steni, steni, steni, niurzgi pats ant savęs, kas nors iš šalies paniurzga, kad nerašai, o pats save ypač dažnai plaki, o ne, ir viskas. Vieneri metai, kiti, treti – nieko, nors pasiusk. Baisu sėst, nesinori sėst ir rašyti. Geriau eini obliuot, ką nors daryti, nežinau, vėjo gaudyt. Bet man buvo visąlaik taip! Tarpai gi buvo visada dideli. Tiesa, buvo jų priverstinių tokių anais laikais, kai nespausdindavo gyvatės leidyklos ir neleisdavo, bet ir nepriverstinių – pats kažkaip priverstas iš vidaus būdavai nerašyt. Tai šitos novelės noko ilgą laiką. Na kaip? Nesu iš tų žmonių, kuris pripažintų, kad kūryba, menas yra kažikas va tokio – nutiško kaip seilytė iš kažikokios burnos, ir viskas. Nė velnio. Reikia dirbt, reikia galvoti, atsiranda su metais ir tokio įgūdžio – žinai, kur reikia paspausti, kur sulėtinti, kur kokį akcentėlį dėti. Tai va taip galvoj dėliojosi, dėliojosi, o paskui, kai jau daugmaž susidėlioji, tai vienas juokas yra parašyt. Rimtai! Vienas juokas – sėdi ir parašai. Tiktai tiek, kad dabar, senėjant, atsiranda daugiau kritiškesnio požiūrio ir tokio pagalvojimo. Tai ir pataisymų daugiau atsiranda. Šitos knygos kai kurias noveles esu aręs jejejei kaip, ir drapakavęs. Labai žiauriai tiesiog. Perskaitau, užsirašau pastabas, kad neužmirščiau (jau painiojas, nes knygą sudarinėjau), paskui grįžtu po kurio laiko – ir kol sugalvoji, kol surandi, ko reikia! Dažnai pataikai ilgai galvodamas, ir taip faina pasidaro – kaip ten kitam atrodys nesvarbu, bet tu žinai, kad čia jau yra amen, viskas, taip ir turi būt.
Tai šitaip tos novelės atsirado. Čia gi naujų yra labai daug. Visi tik painioja (mane truputėlis ir erzina tas) – rinktinė, rinktinė. Čia ne rinktinė. Yra kelios novelės senos, bet jos turi savo vaikaičių, naujų, iš šių dienų.
     – Vaikų ar vaikaičių?
     – Vaikų, bet ir vaikaičių yra. Daugiausia tai vaikai, bet dar ir patys seniai dalyvauja – herojai, jeigu juos taip galima pavadint. Šitos yra atverstinės: vienas puslapis dabar – kitas iš praeities. Į vieną žiūri, į kitą žiūri – kas čia įvyko per tą nemažą laiko gabaliuką. Tai va yra kelios senos, užima jos nemažai vietos, kadangi ir triptikas yra, o visos kitos naujos. Tų naujų aš per metus parašiau apie dvidešimt. Dvidešimt dvi net.
     – Būtų išėjusios kokios dvi novelių knygos – po dešimt sudėjai, ir leisk.
     – Jeigu dar mažo formato, stori viršeliai, tai taip. Buvo toks priepuoliukas užėjęs. O dabar aš vėl vaikščiosiu tuščias; nežinau, gal ir sudie – vaikščiosiu vaikščiosiu ir nusivaikščiosiu. Nes dabar nėr ūpo rašyt.
     – Bet gal dabar bus ūpo pasakot, kaip viskas atsirado? Vakar per knygos pristatymą Rašytojų klube kalbėta, kad atverstinės novelės yra unikalu lietuvių literatūroj, apskritai gal visoj literatūroj, lietuviškai sakant, nieks tokio dalyko nebuvo daręs. Nesitiki, kad jūs taip atsivertėt Gegužę ant nulūžusio beržo, pradėjot iš eilės skaityt savo noveles ir kurią nors beskaitant toptelėjo: o! šitos būtų galima sukurt antrą seriją.
     – Vieno atsiradimo taško ir negalėčiau nurodyt. Jeigu jau išleidi knygą, tai išsirengi nuogas ir vaikštai gatve – visą teisybę reikia sakyt.
Juokinga truputį, bet užsimaniau knygą išleist. Jau atėjo laikas, galvoju, reikia išsileist, nes nebežinosi, kad esi rašytojas šioks toks. Velnias, visi gauna stipendijas visokias, o gal ir man pavyktų kokią gaut, kad sau ramiai galėčiau gyventi? (Knyga ne dėl to atsirado, čia juokų dėlei, nes ir rimtesnių priežasčių buvo, paskui pasakysiu.) Tai galvoju: jei paprašysiu tos stipendijos novelėms rašyt, tai vis tiek į tas noveles taip įtariai žiūri, be to, tas Aputis kažkada berašęs, ar jis beparašys, ar verta, ar neverta skirt, o jei paprašyčiau atverstinėms novelėms – čia vis tiek naujas toks daiktas, visiem tuoj strigs. Tai aš sufušeravau truputėlį, o paskui pats žiūriu: pala pala, tai kad čia gi visai rimtas reikalas. Ir tada tos novelės vos ne pačios atsivertė. Kai kurios pačiam labiau užstrigusios, antra vertus, daugiau ėmiau tų, kurios yra mokyklinėse programose, tokios žinomesnės kad būtų. Tai va tokie juokai, o ne juokai buvo pirmiau.
Būdamas Klaipėdoj, Novelės rudeny, užpernai tas renginys, rodos, vyko, gavau laiškelį – čia yra teisybė – iš savo jaunystės. Buvo toks mano triptikas „Ak, Teofili!“ apie matininkus. Nesakau, kad ten kokia meilė buvo, vaikas gi buvau – devynias klases baigęs, bet kažkokia kibirkštėlė buvo. Patiko man tos panelės, viena vyresnė, kita jaunesnė, mes vaikščiojom po laukus su teodolitu, dar kitų berniukų ten buvo. Tai va kiek praėjo laiko, kai aš parašiau tą triptiką, kokiais 1967-ais, o Klaipėdoj gaunu laiškelį – atsišaukė viena tų matininkių – ir mano, gimnazistėlio, jai rašytus laiškus. Tai buvo toks pažadinamas: Dievuliau mano, kas yra? Prabėga 50 metų – ir kad ten būtų buvę kas nors tokio, tik žavi jaunystės kibirkštėlė – ir atsiranda žmogus, kurio nematei, negirdėjai. Susiradau telefoną, pasiskambinam dabar, pasišnekam; sakė, visas mano knygas nuo pat pirmos turi, ir aš sakau: ar tik nebus, kad tu vėl mane pastūmei į rašymus?
Ir aš pagalvojau, kad jei jau dėsiu ką nors dabar parašyto, tai tą „Ak, Teofili!“ irgi reikia įdėt, nes bus įdomu, man pačiam įdomu pasidarė. Nuo atvertimo „Ak, Benai!“ – „Ak, Teofili!“ viskas prasidėjo. O jau paskui ėmiau žiūrėti, kad ir kitos novelės, bent kiek įspūdingesnės, gali turėti tęsinį, vienos su rimtesniu pamatėliu, kitos grynai išmislyta, ir taip atsirado tos atverstinės novelės.
     – Jūs atviravot, dabar mano eilė. Novelę „Ak, Benai!“ skaičiau du kartus. Pirmąkart įvardindamas bevardžių personažų prototipus: čia Birutė Jonuškaitė, čia Juozas Šikšnelis, čia Rimantas Černiauskas ir t.t. O kitą kartą kitaip – net pasibraukdamas kai kurias Beno mintis. Vieną noriu pacituot ir perklaust. Benas apgailestauja, kad laiškuose Vilijai taip kvailai vapėjo apie literatūrą, parašytą išsiprievartavusių raštininkų. (Tam laiške buvo minimi Polevojus, Ostrovskis, Fadejevas, Gudaitis-Guzevičius ir kiti.) Užkliuvo ta sangrąžos dalelytė. Gal čia korektūros klaida, net pagalvojau. Ar nebuvo dvejonių: gal išbraukt tą dalelytę? Visi rašytojai juk mieliau norėtų būt kankiniai – išprievartauti sovietinės sistemos, kovoję prieš tą sistemą.
     – Pirmiausia man labai malonu girdėt tokį pastebėjimą. Labai labai gražiai tas mane užgauna, nes tą žodelį ne šiaip sau parašiau. Teisybė, labai ilgai galvojau, ką aš čia noriu tuo pasakyt. Ir visgi nutariau, kad reikia šito žodžio, nes ne visai teisybė, kad išprievartavo, ir netgi labai dažnu atveju neteisybė yra. Na negali išprievartaut žmogaus, kuris nesidavė išprievartaujamas. Ar jisai į stalčių dėjo, ar jis nerašė, po velniais, visai. Jei negalima kaip nori, tai ir nereikia, kentėjo ir nerašė. O kas darė tokius dalykus, kuriuos ten miniu, tai patys išsiprievartavo. Kas dėl pinigo, kas dėl kažkokių draugysčių su valdžia, kas dėl garbės – išsiprievartavo. Žinoma, buvo ir prievartautojų, buvo kas stūmė į tą nuodėmę, sakykim, – visi senesni žmonės tą puikiai žinom, – bet kas nenorėjo būti įstumtas, neįstūmė. Į kalėjimą įstumt galėjo, o rašyt šitaip niekas gi negalėjo priversti. Ir galiausiai niekas negalėjo sukontroliuot tavo minčių – vienintelis privalumas buvo. Jeigu tu pakaušęs kada ir išsiplepėsi, nė vienas saugumietis gyvatė nežinos, ką tu ten turi galvoj, neperšviesi, tada dar nebuvo tokio aparato.
Tai va su tuo išsiprievartavimu taip yra. Ypač jeigu lietuvių paimsi autorius, tokio tipo, kaip ten pavardinti, – tai Dievuliau mano, ką, neišsiprievartavę? Išsiprievartavę. Netgi tokį Gudaitį-Guzevičių paimk. Taip pat išsiprievartavęs. Koks velnias jam liepė tokiu keliu nueit? Buvo tokių, kurie visiškai savanoriškai tą ideologiją skleidė. Tai čia per maža pasakyt išsiprievartavę, kitaip reiktų sakyt. Ir dar kai ką norėjau pasakyt, ką darė anas laikas. Tuose jaunystės laiškeliuose yra visokių ir kvailysčių, ir ne kvailysčių, bet man, kaip rašytojui, sakykim, Benui, kaip rašytojui, kliuvo šitas. Užtat, kad kažkokia sarmata ima, kad tu buvai toks durnas ir skaitei tokią literatūrą. Jos buvo mokyklų programose, žinoma, bet juk čia ne dėl programos.
     – Ne tik skaitei, bet ir kitam siūlei.
     – Siūliau kitam dar paskaityt. Ir dabar mane ima gėda, ir kodėl – aš pasiaiškinu. Šiaip juk neturėtų būti gėda. Na ką? Jeigu žmogus esi tokio nusistatymo, tai kas čia tokio? Laisvas žmogus gali – ar maža prancūzų komunistų ar kokių buvo, kurie Staliną sau garbino. Bet kadangi tu buvai nelaisvas žmogelis tuo metu, tu buvai tam tikra prasme jau išprievartautas ir sudurnintas – va šitas labiausiai žeidžia dabar. Liūdna pasidaro, kad tu tam tikru momentu kaip tas Benas, novelės herojus, buvai pajungtas tos ideologijos, suimtas į nagą – dabar sarmata yra. O neturėtų. Normaliu laiku kokioj Prancūzijoj jeigu kas Apysaką apie tikrąjį žmogų būtų skaitęs, niekas nesigėdintų.
     – Dar didžiuotųs – o, jaunystėj štai ką skaičiau!
     – Taip, taip. Viskas susideda iš niekų ir pasidaro vos ne rimti dalykai, o gal ir rimti.

Juozas Aputis, 2008-11-15
(Alio Balbieriaus nuotrauka)

     – Prisiminiau, jūs vakar per knygos pristatymą skaitėt pastabukus, kuriuos rašėt šalia novelių jas tvarkydamas. Ir vienas, jei atmintis nemeluoja, buvo toks: „Trūksta tikrumo.“ Kas yra tas tikrumas literatūroj? Trūksta tikrumo – ko trūksta, kitais žodžiais?
     – Oho, čia jau spaudi mane į kerčią su šituo klausimu. Labai sunku pasakyt. Tikrumas kūryboje yra turbūt pagrindžiamas pirmų pirmiausia nuojauta. Yra kažikokia nuojauta, ir pasiusk kad nori – nepaaiškinsi. Pirmiausia nujauti, kad trūksta, dar net nežinai ko. Suki galvą, o paskui šauna kokia mintis – ir tai nebūtinai ta, gal galėjo šaut ir kokia kita, – bet jau kai šovė, tai ir prilipo kaip antspaudas, ir jau kas ką nori gali šnekėti, jau nebeišmuš, jau pasiėmei – ir tavo. Ta tikrumo nuojauta yra gal kažkas panašaus kaip žmogaus atpažinimas. Irgi paslaptis juk didžiausia. Išvardink nosį, ausis, akis – ne pagal tai atpažįsti žmogų. Niekas nėra atsakęs, pagal ką atpažįsti žmogų. Nei kvapai, nei plaukai – niekas atskirai; viskas tas galioja, bet nėra esminis dalykas. Yra kažkoks esminis, kuris tiesiog nujaučiamas.
     – Tai tas esminis dalykas ir yra tikrumas?
     – Aš manau, kad taip. Dėl žmogaus gal čia ir nukrypta į šalį, bet menuose tai tikrai yra taip. Man atrodo, bet kuris galėtų patvirtint. Čia jau kūrybos tikrumas – tu gali garantuoti, kad tai yra – suprimityvinant – na, kokybiškai padaryta.
     – Znak kačestva – kokybės ženklas uždėtas.
     – Znak kačestva, taip, gali būti uždėtas. (Juokiasi.) Gal kažkaip panašiai.
Galvojau trupučiuką apie tai, bandžiau šnekėti. Vakar buvo klausiama dėl to autentiškumo, ar čia iš tikrovės, ar ne iš tikrovės. Aš tik neseniausiai sumislinau, kad tikrovė ir kūrybos tikrovė yra labai labai kiti dalykai. Kūrybos tikrumas jokiu būdu negali pretenduoti į kokį išorinį tikrumą. Tai ne visai, bet kas kita, labai labai kas kita. Juk jei peizažas koks yra aprašytas (nekalbėkim apie sudėtingus dalykus) – tai tikrai ne tas pats, ką tu matai akimis. Jokiu būdu. Nes juk yra dar kalba, žodis yra pasiutęs daiktas. Jis tą tikrumą duoda. Ne be reikalo aš Leonardą Gutauską buvau prisiminęs. Na taigi plaukia jo kalba kaip šimtas motorų būtų įtaisyta į valtį. Kalba yra tas tikrumas kūrybos.

     – Gal ir nepavyks padaryt tikro siurprizo, bet vis tiek: po stora knyga Vieškelyje džipai va čia šalia ant stalo guli – tuoj ištrauksiu – jūsų pirmoji: Juozas Aputis, Žydi bičių duona, 1963 metai. Ir noriu klaust: ar čia esanti nuotrauka juokingesnė, ar tai, ką tada rašėt tose septyniose novelėse?
     – Nuotrauka juokingesnė. Toks burbulis, Dieve mano, akys išsprogę... Dabar aš kur kas gražesnis. (Juokiasi.) O novelės – yra skystokų, bet viena kita jau prasikalusi stiprėliau šiek tiek. Kaip sovietiniam laikui, tarkim, tas „Pasikalbėjimas su kareiviu Čiviliu“ – nieko čia tokio, bet va jautrumo yra, ko anuo laiku trūkdavo. O nuotrauka juokinga, žinoma.
     – Ir dar, dabar skaitant, gan juokingai esat pristatytas: ne valstiečio, ne kolūkiečio, o – senoviškai – kumečio šeimoje gimęs, pirmasis apsakymas respublikinėje spaudoje pasirodė 1960-ais. Atsimenat, kuris tai buvo apsakymas? Vienas iš šitų septynių?
     – Tuoj pasižiūrėsiu į turinį. Taip, tai buvo „Du susitikimai“, Pergalėj spausdintas. Labai prastas apsakymas. Velniškai prastas (juokiasi), jeigu galima iš prastumo juokis. Nors negalima, kaip iš ydos negalima juoktis. Nejuokinga, bet prasta. Čia būtent pagal tą išsiprievartavimą maždaug. Šita novelė dar yra atėjusi iš to laiko, kai tas privalomos literatūros sąrašas buvo, kuris novelėj „Ak, Benai!“ įdėtas. Gal ir sakiau, bet gyvenimo juk nepakeisi, kas buvo, šimtą kartų gali kartot: buvau pradėjęs rašyti dar vieną apsakymą, kaip jaunas gimnazistas moko tėvą gyventi pagal kolhozo artelės įstatus. O dėl ko taip buvo? Dėl to, kad – kažikoks noras rašyti. Kol ateini į protą. Ačiū Dievui, palygint labai greitai tas periodas baigėsi. O kitiem, garbiem, netgi talentingiem žmonėm užsitęsė labai ilgai. Išsiprievartavimas, ne kitaip.

Digresija (apie ką juokaut galima, apie ką nederėtų, kas kokius juokus supranta, kas ne; Juozas Aputis ir Romualdas Granauskas) Sigitas Geda užsirašė:

Skambutis (Romas Gr.).
– Ką daryt, ką daryt?! Juozas nori pasikart! Toks talentas!
– O kur jis dabar yra?
– Zervynose. Paskambinau, klausiu – kaip gyveni, o jis: „Eisiu į mišką ir...“
– Tai kaip tu jį Vilniuj būdamas pagausi?
J. iš ryto sėdi (raudonas) redakcijoj ir juokiasi. (Šiaurės Atėnai, 2000-10-14, p. 5)

P.S. Jei kas tingėjot skaityt, to pokalbio galima pasiklausyt – „Literatūros akiračiai“ pakartojo.

(348.1) Paramaironiana: Maironio parkas atidarytas, biustas pašventintas

Buvau prisigalvojęs, pasirodo, visokių nepagrįstybių. Parkas – patvarkytas; o skulptūra? – biustas, ir ... tiek (savom akim nematęs, nesiryžtu lygint su esančiais Kaune ir Tytuvėnuos; ar su ankstesniu T.G. sukurtu biustu). Atidengė, pašventino, ir pasaulis nesugriuvo. :)
P.S. Raseinių rajono savivaldybės svetainėj aprašant Maironio parko atidarymą ir biusto atidengimą, daug cituojama Marcelijaus Martinaičio – giria ir biustą, ir jo autorių. Ir tokia pobjaurė mintis dingtelėjo: ar tik ne tėvą, Leonardą Gutauską, turi galvoj M.M.? (Atsiprašau.)