(1127) Epizodai, xxviii: kaip Simonaitytė Pajedaitei teisinos

Ona Pajedaitė, daug fotografavusi Ievą Simonaitytę, dar ir bendravimo įspūdžius yra fiksavusi; 1972-ais užsirašė:

Vėl Priekulėje. Skubėjau, kaip skubama į namus, seniai bebuvus.
Pavakare vartom su Rašytoja laiškus. Tai po „Kūnelio“ pasirodymo [romanas Paskutinė Kūnelio kelionė išėjo 1971-ų pabaigoj]. Oho! Nustembu – koks laiškų tonas. Ištisai – panegirika! „Kokia puiki, kokia nuostabi knyga! Nepakartojama! Kokie ryškūs, teisingi charakteriai! Koks vaizdus žmonių gyvenimas! Kaip be atokvėpio, su ašaromis skaitę...“ Ir t.t. Štai kaip būna! Kas tie rašantieji? Galvoja taip ar įsiteikti nori?
– Tai zalatina. – sakau. – Net per daug...
– Ko per daug? – nustebo Rašytoja. – O tau – „Kūnelis“ nepatiko? Spaudoj ir kažkodėl taip ilgai nieko. Nė žodžio. Kaip iššluota: nei straipsnio, nei recenzijos... Tyli – lyg užsiūti! Nesuprantu... O tau – kas nepatiko?
– Kaip čia pasakius... Kai kurios vietos nevis priimtinos... Tas traukimasis ištęstas. Išvyko vasarą, o jau ruduo krinta lapai. Kiek reikėtų važiuoti per Klaipėdos kraštų? Na savaitę, dvi. O čia – kelis mėnesius... Ir pabaiga užtęsta. Geriau pabaigti stotyje. Efektingiau. Toliau nebėra įtampos. Veiksmas lėtėja, ir jau nieko naujo. O bėgimas į Vokietiją – tai juk liga. Epidemija! Taip norėjosi, kad giliau... Tai tragedija. Kiek klaipėdiečių išrūko! Kas per žmonės, kurie savo kraštą, savo trobas, savo sodintus medžius – lengvai išmaino į vokiškus skudurus? Gal šio krašto ir nelaiko savu, kad taip lengvai išsižada visko... O kas kitas šitą užaštrins, jei ne Simonaitytė?..
Užkliuvo dar... Kūnelis (nekvailas, žino net enciklopediją), bet neskuba pažiūrėt savo tėviškės: sudegė ar liko dar kas? Neskambios ir pavardės: Kojelienė, Daugalienė, Kūnelienė... Nežinia, iš kur atsiranda tas felčeris... Ir jausmai jaunų žmonių gan prėski, susitikus ten prie tvoros... Tai smulkmenos. Mano asmeniška nuomonė. Kitiems, matot, atrodo kitaip...
– Naje... Baigti gal ir anksčiau reikėjo. Tikriausiai... Ale apie bėgimą į Vokietiją – aš rašiau. Plačiai rašiau... Tik man išmetė lanką. Visą lanką – mat kaip... Jau ne aš – čia leidykla kalta! Ten stipriai užkliudyta... („Buvo ir taip...: iš atsiminimų apie Ievą Simonaitytę“, Nemunas, 1986, nr. 10, p. 22–23 = Ji buvo Simonaitytė, 1997, p. 33)

(Hmmm, 1986-ų rudenį jau praėjo pro Glavlitą tekstas, kuriame aiškiai pasakyta, kad leidykla užsiėmė cenzūra; gal Kauno skyrius, skaitydavęs Nemuną, buvo liberalesnis, gal ten jau sukiojos glasnosties vėjai? Galėjo: впервые о гласности заговорили на XXVII съезде КПСС в феврале 1986 года, nors формальное начало проведению политики гласности было положено на 19-й Конференции КПСС в 1988 году. O gal ir kitos priežastys lėmė.)
— Nebuvau skaitęs Paskutinės Kūnelio kelionės. Kai išėjo, vaikas dar buvau; antro leidimo nebuvo. Kai pradėjau rimčiau skaityt, Aukštujų Šimonių likimo, Viliaus Karaliaus ir atsiminimų pakako. Bet kai esi šitaip suintriguojamas, nebegali numot ranka, noris išsiaiškint, kaip ten su tuo lanku buvo (jei gerai beatsimenu, 24 mašinraščio puslapiai = lankas).
Paprašiau coll. Augustino atnešt Romanos Brogienės parengtų Simonaitytės Raštų VI tomą (2000), kur Paskutinė Kūnelio kelionė ir apsakymai; Paaiškinimuos viskas turėtų būt užfiksuota. (Traškėjo klijai, kuriais patepama knygos bloko nugarėlė, sunkiai vertės lapai – pirmas skaitinėtojas buvau.) — Kas su Kūneliu leidykloj darės? Pirmoji redaktorė Palmira Čebelienė skaitydama mašinraštį buvo kritiškai nusiteikusi, paraštėse prirašė pastabų, pvz.: savaime aišku; ištęsta ir vis tas pat; ne į temą! ir pan. Autorė pavarė šalint, neabejotina, gero norėjusią redaktorę. Naujoji, Sigita Papečkienė, matyt, daugiausia kalbą tvarkė „nusileisdama“ rašytojai: paliko, tarkim, grabą (siūlė karstą), Ha, ha, ha liko nepaverstas Cha, cha, cha. Svarbiausias dalykas: perskaitęs suredaguotą mašinraštį, leidyklos direktorius Jonas Čekys liepė išimt vieną skyrių, kuris pradžioj vadinos „Ir buvo chaosas“, galutiniam variante – „Pradžia visada sunki“; 1971 VI 11 laiške rašytojai pa(si)aiškino: „Ką jau padarysi – keikite Jūs mane – čia jau aš nesuderamas. Prisiimu kaip sunkų grieką ant savo dėmėtos sąžinės, tad čia jau redaktorės prašome nekaltinti. Už šitą ir kitus nusidėjimus pekloj degsiu aš“ (paaiškinimai apie Kūnelį p. 489–495).
Neperskaičiau viso romano, tik tą skyrių (gal kada vėliau atsiras koks laiko tarpas). — Ne apie patį bėgimą Vokietijon ten rašoma, o apie tai, kas dėjos Klaipėdos krašte, paprastai tariant, antrąkart užėjus rusams (su lietuviais), t.y. tuoj po karo. Jei šis skyrius būt romane likęs, Pajedaitei tikrai nebūt kilusi mintis kaltint klaipėdiškius: „Kas per žmonės, kurie savo kraštą, savo trobas, savo sodintus medžius – lengvai išmaino į vokiškus skudurus? Gal šio krašto ir nelaiko savu, kad taip lengvai išsižada visko...“ — Pamėginsiu užfiksuot kai kurias Simonaitytės įžvelgtas priežastis, kodėl klaipėdiškiai, progai atsiradus, išsikraustė Vokietijon – ar citatas pasitelkdamas, ar kitaip (jei ketinat patys skaityt bent jau tą skyrių, gal jau ir meskit šitą tinklaraščio įrašą?):

√ „Baisiausias dalykas tai tas, kad vieną kartą išmokę nebevertinti žmogaus gyvybės, tą savo ‘mokslą’ dar panaudoja ir karui pasibaigus, ne visi, bet daugelis“ (p. 201). Tai bendresnis dalykas, bet gyvenusieji nacistinei Vokietijai priklausiusiose žemėse tai tikrai stipriau pajuto nei kiti.
√ Naujatvarkė buvo ≠ naujai tvarkai, kad ir nepriimtinai; tai, klaipėdiškių supratimu, buvo net ne netvarka, o visiška savivalė (net nežinoję žodžio kyšis reikšmės, kuri LKŽ užfiksuota kaip antroji: „paperkamoji dovana“). 
√ Sovietinė valdžia nepripažino jų savitos tapatybės: „Pasą turi turėti kiekvienas. Ir klaipėdiškis.
– Bet kadangi tu vokietis...
– Aš ne vokietis, aš lietuvininkas, – papiktintas atsakymas.
Kiti manėsi radę mandresnį pasiaiškinimą:
– Aš ne vokietis, aš prūsų lietuvis.
– O kas prūsai, ar ne vokiečiai? – pasišaipymas.
Žmogelis nežino paaiškinti nežinančiam. Prūsų istorijos nežino nei vienas, nei antras. O gal kartais ir žino, tik... Vienam baimė, o antram malonu, kad jo bijo. Gal iki tol jo niekas nebijojo...“ (p. 204–205). Ir vėlėliau, kai jau visi tapo LTSR piliečiais, nedingo nuostata: jei ne katalikas – tai vokietis.
√ „Teisingos“ žmogaus politinės pažiūros tapo svarbiau negu jo gebėjimas gerai dirbti kokį konkretų darbą (bendras dalykas, bet tai gal labiau žeidė protestantiška etika besivadovaujančius lietuvninkus nei, tarkim, rusų lietuvius, daugiausia katalikus [prūsų lietuviai vs rusų lietuviai; pastarasis įvardas, beje, sisteminis, sporadiškai buvo vartojamas (pvz., Nikolajaus Sokolovo (1875–1923) straipsnio apie lietuvių orfografiją ir jos reformatorius vertime lietuvių kalbon; nebeatsimenu, kur skaičiau, gal Dambrausko-Jakšto tvarkytoj Draugijoj), bet, aišku, neprigijo; nes įžeidus?].
√ „Dar vienas svarbus, gal net kai kam pats svarbiausias dalykas: nėra bažnyčios; suprask: bažnyčios kaip tokios išliko kone visos, [...] Bet nebeliko tų, kurie turi teisę atlikti pamaldas bažnyčiose“ (p. 206).
√ Dar visokie sklandantys gandai, užsienio radijo stočių pranešimai etc. Be to: „nuošaliose geležinkelių stotyse statomi ešelonai...“ (p. 217)

Vieniem viena priežastis gal buvo svaresnė, kitiem kita, bet rezultatas – tas pats. Kaip tiksliau būtų sakyt: klaipėdiškiai bėgo Vokietijon? buvo išvyti? vejami išbėgo? – koks žodis ar jų junginys būtų tiksliausias, teisingiausias? (Apie Astridą Petraitytę pagalvojau: ką ji pasakytų?)